Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1

Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Linos Buividavičiūtės pirmoji poezijos knyga „Helsinkio sindromas“ – vienas tokių eilėraščių rinkinių, apie kuriuos kalbėti nepatogu. Skaitytojas atsiduria prieš visiškai nuogus tekstus (pati autorė, kviesdama į knygos pristatymą, savo socialinėje paskyroje prisipažįsta „nusirenginėsianti žodžius“), paremtus savistaba, persipinančia su manijomis, fobijomis ir egzistencine nykuma. Kitaip tariant, tai dar vienas pavyzdys poezijos, tampančios savitu siūlu, neleidžiančiu kalbėtojui taip aiškiai jausti savo sukimosi apie „niekiocentrinę ašį“ („Eksperimentinė fizika“, p. 19).

Išpažintiniai eilėraščiai jau gana seniai užima solidžias pozicijas lietuvių poezijos kontekste. Išvalyti (o kartais ir nelabai) nuo egzaltuotų dūsavimų ir kimšte prikimšti buitiškumo, šnekamosios kalbos motyvų ir atviro kalbėjimo apie pačius asmeniškiausius (o drauge dažniausiai ir skausmingiausius) išgyvenimus, šie neva modernūs eilėraščiai keliauja iš rinkinio į rinkinį. Tie, kurie bent akį užmeta į pasirodančias lietuvių poezijos naujienas, veikiausiai galėtų prisiminti bent keletą autorių, dirbančių šia linkme. L. Buividavičiūtė su savo pirmąja knyga taip pat patenka į tokios poezijos imtį, kur svarbiausiu tampa lyrinis subjektas, o šį dažnai sunku atskirti nuo paties poeto, ypač kai autobiografiniai motyvai kone užgožia visus kitus galimus, o kartais klausytoju pasirenkamas net ir savasis Aš: „eik nachui, mažoji Linute“ („Negauti Nobelio“, p. 45). Taip gimsta itin savitas poeto ryšys su aplinka: pasaulis, esantis už kalbėtojo asmenybės ribų, šiam darosi įdomus tik tiek, kiek gali tarnauti kaip tramplinas jutimui ir rašymui. Taigi išorinio vyksmo lieka labai mažai, užtat labai daug vidinio: visa knyga kone sproginėja nuo autorės emocinių iškrovų.

Du konceptai, kurie geriausiai apibrėžtų „Helsinkio sindromą“, – tai dažnis ir tankis. Rinkinys sudarytas iš temiškai labai panašių tekstų, o jie savo ruožtu pilni sudėtinių sakinių, vardijimų, nenutrūkstamos sintaksės, ir šie eilėraščiai kyla iš jau minėto artumo dienoraštinei poezijai: svarbiausia yra poreikis iškalbėti, – kaip tik toks gyvos kalbos efektas ir kuriamas; su skaitytoju bandoma megzti labai artimą ryšį, versti jį tyliu klausytoju, savitu nuodėmklausiu, kuriam lyrinis subjektas pasakoja savo „tamsias tamsias istorijas“ („Būti, kaip būnasi“, p. 9).

L. Buividavičiūtė atsisako minimalizmo ir fragmentiško rašymo (taip pat būdingų mūsų poezijai) ir imasi kurti ypač sodrius tekstus, kurie savo ruožtu artėja prie slemo tendencijų. Tiesa, einant tokiu keliu rinkinys ne tik intensyvinamas, – atsiranda ir pavojus skaitytoją nuvarginti. Perskaičius maždaug trečdalį knygos apima nuobodulys, nes keliaujant nuo teksto prie teksto (o jų yra net šimtas du, – visai nekuklus skaičius bet kokio autoriaus poezijos rinkiniui) juose beveik niekas nekinta: jau po pirmųjų keliasdešimties puslapių aiškėja įtampų zonos, kuriose juda lyrinis subjektas, taigi nesunku įspėti ir tolesnes trajektorijas. Svyruojama tarp kelių teminių dominančių: psichologinių skaudulių ir obsesijų išrašymo (eilėraščiai „Bipoliarinė naktis“, p. 23; „Ligoninės“, p. 36; „Negauti Nobelio“, p. 44), vaikystės skaudėjimų, sumišusių su šeimos istorija („Helsinkio sindromas“, p. 21), motinos / moters žymos, neišvengiama ir prakeiktumo temos („jau galvojau: kad viskas bus baigta, jau atsidūsėjau, bet pagimdžiau vaiką griūvant Niujorko dvyniams“, eil. „Katastrofų kalendorius“, p. 10), bei rašytojo bepročio paralelės, grįstos ilgaamže kliše („sako – tokie stebėtojai – būsimi (esami) / maniakai žudikai, (arba) vojeristai, (arba) rašytojai / (arba) bepročiai“, eil. „Profesijos žymės“, p. 14).

Viena po kitos kartojasi ne tik tokios pačios jausenos ir tokia pati jų raiška, įsikandama ir nevengiama kelis sykius grįžti prie tų pačių įvykių (pavyzdžiui, periodiškai pasirodo tos pačios su gimdymu susijusios detalės), o tai jau savaime kelia šiokį tokį nuobodulį. Toks įspūdis, tarsi knyga būtų sudaryta iš kelių pagrindinių kaladėlių, kurios kiekviename tekste perdėliojamos vis kitokia tvarka su šiokiomis tokiomis variacijomis. Viena vertus, toks vientisumas natūralus, kone kiekvienas poetas turi savo temas ir svarbiausius įvaizdžius, tačiau kai jie rikiuojami taip tankiai, darosi keista ir kyla mintis, kad į knygą be atrankos sudėta viskas, kas parašyta, jai pritrūksta švaros (štai nuo 39 iki 48 puslapio kiek-viename tekste kartojasi psichoterapeutės figūra, kuri jau ir iki tol nebuvo naujas motyvas).

„Helsinkio sindromas“ išsiskiria neretušuotu kūniškumu – daug ir dažnai kalbama apie labai „nepriimtinas“ ir „neelegantiškas“ patirtis, o tai labai sveikintina, nes vaduoja poeziją iš intymizmo ir nugludintos lyrikos gniaužtų. Kalbama tiek apie save (pavyzdžiui, „Kūnas išdavikas“, p. 123), tiek, aišku, kiek kukliau, apie kitą („Vyras“, p. 42). Kūniškumas tarnauja mėginant kalbėti apie prasmę ir beprasmybę būti („esmi grynas mėsėjimas“, eil. „Mano depresijos priežastys: mėsėjimas“, p. 43). Nepatrauklūs motyvai, kurių kartais vengiama dėl atgyvenusio įsitikinimo, neva šitaip rašyti poezijos nedera, tampa svertu, kuris neleidžia labai į dvasinius išgyvenimus orientuotiems tekstams tapti egzaltuotiems ir atitrūkusiems nuo bet kokios apčiuopiamos realybės. Galiausia, ką savo eilėraščiuose bando daryti L. Buividavičiūtė, tai pastanga apčiuopomis suvokti aplinką, dažnai skendinčią aklinoje tamsoje, ieškoti, už ko įsitverti.

L. Buividavičiūtė retsykiais pati grįžta prie poezijos koncepto (tai viena iš nedaugelio temų, kuri leidžia šiek tiek pailsėti nuo knygoje dominuojančios savianalizės), bando svarstyti, kas yra ir kas nėra rašymas, tarsi nujausdama galinčius kristi kaltinimus. Tekste „Kas gali būti eilėraščiu“ tvirtinama, kad „ne viskas / gali būti / eilėraščiu / juo gali būti / stalas / galas / finalas / <…> negali būti / faktas / kad apsišikai / begimdydama / negali būti / maniakinė depresija – / nes eilėraščiui / to per mažai“ (p. 65). Taip svarstoma turinio problema, veikiausiai apeliuojant į poezijai tinkamas ir netinkamas, pakankamai įdomias ir visai neįdomias temas, bandant polemizuoti su kanonu ir svarstyti savo vietą jame. „Metapoezija II“ prisitraukia kitą, seną kaip pasaulis diskusiją apie poezijos ir prozos santykį ir naratyvumo problemą, prieinama prie išvados, kad „poezija dar ir kaip byloja / seka gyvenimą, mitus, pasakas“ (p. 68), t. y. legitimuojama rašymo forma, kuria grindžiamas „Helsinkio sindromas“. Tiesa, tokia gynyba net ir nebūtina, nes vadinamoji proziška poezija jau seniai nieko pernelyg nebestebina.

Savitas santykis mezgamas su moters būties aprašymu: pereinamos visos privalomos vadovėlinės fazės, būdingos vadinamajai moteriškai poezijai (kad ir kokia ji būtų): vyras, gimdymas, vaikai, nepritapimas prie gerų gražių mergaičių ir bandymas išsitekti kanono ir predeterminacijos rėmuose. Iš esmės viskas lyg ir gerai, jei ne du aspektai: pirma, tokios graži / negraži, mergaitiška / nemergaitiška, gera / negera priešpriešos jau savaime implikuoja banalią, gana nuvalkiotą atotrūką ir, antra, tuo pat metu kuria įspūdį apie egzistuojančius vos du įmanomus moterystės tipus, kas skamba gana primityviai, paaugliškai ir, galiausiai, neįdomiai (čia bene geriausi pavyzdžiai būtų eilėraščiai „Keistos namų šeimininkės mintys“, p. 31; „Foto-grafo-manija“, p. 25; „Lėliatraumės“, p. 26; „(Ne)geros mergaitės“, p. 73). Iš tekstų, kuriuose taip aktyviai ieškoma savo balso ir savo vietos, norėtųsi šio to daugiau negu redukcionistiškų įžvalgų apie visuomenės santvarką. Panašu, kad saviieška šioje knygoje vyksta tarsi per priešpriešą – aš nesu lėliška mergaitė, nesu tobula moteris, nesu tobula žmona, nesu x. Tokia strategija – išsirinkti stereotipą ir konstruoti lyrinio subjekto savimonę per jam priešingą motyvą – uždaro eilėraštį į savotišką kalėjimą: galima judėti tik dviem kryptimis, o ir galinis knygos viršelis ima gluminti: jei jau kalbame apie savo autentišką buvimą, kam naudotis taip skaudžiai aprašyta lėliškumo kauke. Bėda ta, kad nuoga poezija nepalieka vietos gudrauti: jei esi pasiryžęs išsirengti, teks eiti iki galo, ir taip išryškės kiekviena nedermė, skaitytojas jausis apgautas. Regis, kartais paskubama išrašyti ir nesustojama pagalvoti, tekstas užstringa impresijos būklėje, tampa deklaratyvus, įgauna manifesto bruožų, jis paduodamas skaitytojui po nosimi kaip baigtinis objektas, kone artefaktas, su kuriuo jis daugiau nieko negali nuveikti, nebent šiek tiek pagalvoti.

Baigiant kalbą apie „Helsinkio sindromą“ vis dėlto reikėtų grįžti į pradžią: kalbame apie pirmąją knygą, kuriai labai svarbus savas balsas, vengimas lipti į poetinių guru pramintas vėžes, pastangos kalbėti iš konkrečios pozicijos. Visa tai rinkinyje yra, o tai jau didelis privalumas. Lina Buividavičiūtė žino, ką nori pasakyti, ir, regis, rado būdą, kaip jai patinka apie tai kalbėti: einama konkrečia nusibrėžta linija ir siekiama nusimatyto tikslo, konstruojant šiek tiek košmarišką, labai nepatogų pasaulį, kuris yra toks įtaigus, kad verčia skaitytoją klausti savęs, kiek korektiška yra vartyti svetimą dienoraštį, o ir recenzavimui prireikia nemažai valios.