Lina Buividavičiūtė. Odilės pusėje, arba Susitaikymų romanas
2016 m. Nr. 10
Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.
Naujausias Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ turi nemaža atsikartojimų, kurie, galima sakyti, jau tapę šio kūrėjo braižu, savotišku firminiu ženklu. Prisimindama „Vienos vasaros emigrantus“ (2003), konstatuoju: ir vėl – Paryžius. Ir vėl – gausi egzistencializmo aktualizacija. Ir vėl – nardymas po neįtikėtinu pagreičiu srūvančio laiko užutėkius. Ir vėl – šmėstelintis klošarystės motyvas. Ir vėl – protagonistas, išsiskiriantis amžinosios vienatvės, atskirties, o drauge lemtingosios, būtinosios bendrystės su kitu ir pasauliu derme. O vis dėlto – įdomu. Aktualu. Daugiasluoksniška. Galvoju, kodėl nepabosta klajoti po V. Papievio Paryžių? Rodos, menkiausi užkaboriai jau išlandžioti, išvaikščiotos ir atskleistos stilistinių gatvelių vingrybės. Kur slypi V. Papievio romanų patrauklumas? Man regis – jau įvardytame daugiasluoksniškume, darniai supintų romano motyvų ir prasmių polifonijoje. V. Papievis savotiškai įgyvendina Michailo Bachtino įvardytą daugiabalsio pasakojimo koncepciją – romano protagonisto sąmonėje neišvengiamai skamba nedeklaratyvus nujaučiamas Odilės, jos draugų ir viso Paryžiaus balsas bei intertekstualus – Marcelio Prousto romanų ir Odilės apsakymo apie Aną Mariją – pobalsis. Pasakotojas tiek suauga su gyvenamuoju pasauliu, jo daiktais, žmonėmis, kad nejučia prabyla kaip visa tai apjungianti vientisa sąmonė. Įdomu tai, kad „Odilės“ autoriui pavyksta sukurti kone paradoksalų protagonistą – viena vertus, deklaruojamas kitoir gyvenamojo pasaulio pažinimo negalimumas, amžinoji „vienišiaus savyje“ būtis, tuštuma, plytinti to vienišiaus sieloje, pabrėžiant esamojo chronotopo uždarumą ir šaltį – vienintelį atlyginimą ir vienintelį trofėjų pažinimo alkstančiam žmogui: „Dabar galvoju, jog dideli kambariai, po kuriuos klydinėdavau, ir vakarai, kai nelyg piligrimas savosios Kompostelos ieškodavau, mane turbūt dar labiau nei Odilės palatos šaltas baltumas ir sterilumas stūmė į prigimtinės apleisties tuštumą, manyje ir visuose mumyse plytinčią, – šuo, kurio kauksmą iš kosmoso paribių sapnuose kartais išgirsdavau, tikriausiai aš pats ir buvau“ (p. 104).
„Odilės“ pasakotojas, kaip ir ankstesniųjų V. Papievio romanų protagonistai, yra labai atviras ir, netgi teigčiau, – savikritiškas žmogiškosios būties dėsniams. Jis atvirai įvardija visus – tiek kasdienius, buitinius, tiek metafizinius, dvasinius egzistavimo sunkulius – tai ir ligos, ir senatvė, besikėsinanti į žmogiškojo orumo likučius, ir negebėjimas visiškai pažinti savęs, kito ir pasaulio daiktų: „Tik vėliau paaiškės, kad aš apie Odilę žinojau, bet oi, kaip ne viską, o atsakymai, kuriuos maniausi radęs kartais galvodamas apie ją, neretai būdavo tik pramanai, tariami slėpinių įminimai, dažniausiai patys lengviausi“ (p. 25). Tačiau nors ir esama viso to prigimtinio nepažinimo ir kančios, romano pasakotojas renkasi gyvenimą, ir gyvenimą su visais kvapais, poskoniais ir spalvingumu. Ir nors pripažįsta prigimtinį chronotopo uždarumą, šis „vienišius savyje“ suauga su aplinka ir žmonėmis – daiktai sau ir daiktai savaime jam reikalingi kaip oras. Taip įgyvendinamas „papieviškasis“ paradoksas – „Odilės“ protagonistas – vienišius, kuriam gyvybiškai reikalingas kitas ir gyvenamasis pasaulis: „Nuo cinko stogų, koklinių kaminėlių, antenų – vaizdo, lango naktyje skleidžiamo, akis atsukęs į šituos baldus, kuriuos aną vakarą pirmą kartą išvydau, dabar klausiu savęs: ar galėjau numanyti tada, kad su jais taip susigyvensiu, jog atrodys – šiame kambarėlyje nuo seniausių laikų esu įsikūręs? Lygiai taip negalėsiu prisiminti, kaip susipažinau su Odile, – dingosis, ją visada pažinojau“ (p. 15).
Romane ryški organiška buities ir būties pusiausvyra – į kasdienybės deta les darniai įsiterpia svarbiausi protagonisto keliami būties klausimai. „Odilės“ kvintesencija sukasi apie egzistencinius matmenis ir kelia pamatinius klausimus: kaip išgyventi šiame nepažiniame, ligos, mirties ir „oro uostų vienatvės“ paženklintame pasaulyje? Kaip oriai priimti savo ribotumą? Kaip oriai senti? „Odilės“ protagonistas parodo, kaip išgyventi būnant A. Camus absurdo žmogumi ir šiuolaikiniu Sizifu, o kartu – paprastu žmogumi, būtimi-sau.
Dabar norėčiau trumpai palukštenti kelis polifoniško romano sluoksnius. Štai atveri paviršinį „Odilės“ sluoksnį – o ten poetišku stiliumi papasakota vieno Paryžiaus kvartalo gyventojų kasdienybė – čia einama į svečius, geriamas aperityvas, rengiamos vakarienės, gomuriui palepinti Liojikas atrėžia veršiuko kepenėlių, čia bendraujama, tapoma, rašoma, žaidžiama, nuotykiaujama, kepurnėjamasi po prarasto ir naujai aktualizuoto laiko sūkurius. Šis romano sluoksnis neįkyriai informatyvus – tekstas alsuoja autentiškumu, detalės tikslios, įsimintinos. Pasakojama elegantiškai, lengvai ir subtiliai.
Kapstai gilesnį „Odilės“ posluoksnį, o ten – romanas apie pabaigą. Devyniasdešimtmetė Odilė ir jos draugė Koletė, Sebastianas, ponia Furnjė, niekam ne paslaptis, jau neilgai klaidžios menamais ar tikrais Paryžiaus labirintais. Dvi prancūzės ir jų senyvi bičiuliai mėgina oriai atsisveikinti su gyvenamuoju pasauliu ir kiekvienas savaip išnaudoti jiems duoto laiko klodus. Odilei reikšminga tampa bičiulystė su nuomininku romano pasakotoju – vyriškis įsileidžiamas į kasdienį moters gyvenimą kaip dera prancūzei damai – neatskleidžiant visų užgyventų paslapčių. Kita vertus, draugystė – nuoširdi, paskaninta prancūziškų delikatesų, ilgų pasivaikščiojimų ir nekaltų valiūkiškų nuotykių – tokių kaip važiavimas linksmuoju autobusu. Regis, nuomininko padedama, Odilė mėgina išragauti likusio gyvenimo džiaugsmus – oriai ir neskubriai – keliaudama, mąstydama ir stebėdama mylimą Paryžių aikštėje ant suoliuko, bičiuliaudamasi, bendraudama su vaikais ir anūkais. Nors romano protagonistas vieną akimirką įvardija: „Kad ir kaip būtų, iš šio kiemo aš ir pats kuo greičiau noriu išsprukti: jame kaip niekur kitur mane nutvilko mintis, kad ir visas Odilės gyvenimas neišsipildymo ženklu paženklintas: tikėjosi tikriausiai daugiau“ (p. 113), tačiau, regis, prigimtinis Odilės orumas ir žavesys neleidžia ir neskatina skaitytojo jos gailėtis ar apgailestauti dėl galimo neišsipildymo – greičiau sukelia simpatiją ir švelnų liūdesį, girdint vis retėjančius veikėjos širdies dūžius. Romane sudaromas įspūdis, kad suabejojęs Odilės gyvenimo išsipildymu, pilnumu, protagonistas įvairiomis priemonėmis siekia nors pabaigoje tą gyvenimą įprasminti, pakylėti. Tai liudija ne tik artima bičiulystė ir bendros išvykos, bet ir intertekstualus romano momentas – protagonisto atpasakojamas Odilės apsakymo apie Aną Mariją siužetas. Šiuo intertekstualiu motyvu „Odilėje“ aktualizuojama ne tik gyvenimo prasmės, bet ir slinkties, tęstinumo sklaida ir svarba, kartu išsaugomas Odilės atminimas, jos gyvenimo įprasminimas, užtikrinamas pastovus laiko sruvimas amžinatvę primenančiu ratu. Apskritai romane labai svarbus yra menas – tai ir terapija, ir būdas išlikti, ir galimos egzistencijos prasmės pagava.
Kiek kitaip Aš įprasminimą, tvarumą mėgina užsitikrinti artimiausia Odilės bičiulė Koletė, kuri daug atviriau nardo prarasto laiko užutėkiuose, – pasakotojo padedama vis iš naujo, atidžiai stebėdama ir fiksuodama, peržiūri gausią praeities įvykius liudijančią vaizdajuosčių krūvą. Kamera ir žmogaus akis romane susitinka retrospekcijai ir introspekcijai – paliudyti ir atkurti prarasto laiko klodus, taip šiek tiek modifikuojant „prustiškuosius metodus“. Nardydama po praeities vandenis, inkorporuodama būtą į esamą, Koletė skanaudamasi ragauja savąjį madlenospyragaitį. O protagonistas gauna progą pasvarstyti apie senatvę. Jo požiūris išsakomas be nereikalingo sentimentalumo ar gailių parypavimų. Autorius subtiliai, bet iš esmės atskleidžia autentišką romano he rojų senatvės veidą. Senatvė „Odilėje“ – sudėtinga, klampi, bet ir ori.
Tačiau svarbiausias romano sluoksnis, man regis, yra egzistencializmo persunktas, neskubrumu alsuojantis „vienišiaus savyje“ būties etiudas. Šiame sluoksnyje Paryžius nebepretenduoja į pagrindinius veikėjus – tai tik palankus, lėtąjį buvimą laiminantis chronotopas. V. Papievio egzistencializmas modernus – čia nešnara baltos drobulės, nors užuominų apie psichinę sveikatą romane ir esama. Mažiau savigailos ir melodramos. Ramiai – visi mes persodinti augalai, prasčiau ar geriau suvešėję, visi – vienos vasaros emigrantai. Protagonistas dalijasi asmeniniu–globaliu egzistencializmu, štai kaip, pavyzdžiui, kalbama apie gyvenimo prasmes ir esmes: „<…> pamanydavau, kad štai šis stingulys, ramybė, šis susiliejimas su niekuo ir paskendimas jame veikiausiai bus uostas, į kurį mes visi, iš jo pašaukti, tos pačios jėgos esame atgal nešami – nežinia kam šimtus, tūkstančius metų kartojamo eksperimento aukos, grįžtame namo nelyginant jūreiviai, mus čia pasiuntusiojo viltis vėl apgavę, jokių prasmės akiračių neatvėrę – kaip neatvėrė niekas prieš mus, kaip neatvers niekas po mūsų. Ir ar nebus, kartais klausdavau pats savęs, vienintelė išeitis ir geriausias sprendimas – įsiklausius į prigimtį ir susitaikius su savo ribota galia, pasitraukti iš neįmanomų laimėti lenktynių trasos ir ramiai plaukti, džiaugiantis ir mėgaujantis pačiu plaukimu – lėtu, tyliu, truputį skaudžiu?“ (p. 87–88).
Tokių filosofavimų romane yra ir daugiau, kaip ir „Vienos vasaros emigrantuose“, ypatingas vaidmuo tenka pasakotojo dialogui su savimi, kitu , pasauliu, daiktais. Tiesa, „Odilėje“ šis dialogas kiek mažiau intensyvus, į egzistencialistinį dialogo matmenį vis labiau pinantis veikėjos Odilės istorijai. Vis dėlto minėtojo dialogo galimybių–negalimybių tema V. Papieviui išlieka aktuali. Štai kaip protagonistas mąsto apie daiktus: „Smilkteli mintis, kad kaip tik tuomet kambariai ir daiktai, patys sau, su savim palikti, į savo tikrąją būtį sugrįš – nei judesių, nei garsų nedrumsčiamą nebylų stingulį, iš prigimties jiems būdingą ir išsiilgtą“ (p. 55); santykį su kitu : „Kas be ko, norime to ar nenorime, visų mūsų gyvenimai tuo pačiu metu keliomis orbitomis sukasi: kad ir kiek į Odilės pasaulį būčiau įtrauktas, man dingojosi, kad jis visada per žingsnį nuo manęs lieka“ (p. 127); būties pilnatvę: „Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi, todėl nedarai nieko kita, tik nežinia nuo ko drebančiom rankom smilkai, vis smilkai tuos kasdienybės kišenėje sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius degtukus, kuriuos mintyse keiki, prakeiki: sielos jie nenudegins, iš neatsargumo nebent pirštus nusisvilinsi“ (p. 187); kelia egzistencinius klausimus: „Bet kodėl, kodėl visa taip sutvarkyta, kodėl energijai be skrupulų savaime keliai nusitiesia, o jautrumas, ilgesys, nerimas – visa tai, ką geriausiai išreiškia menai ir kas iš tikrųjų pasaulio sielą maitina, lieka šalikelėse?“ (p. 130); apmąsto laiko takumą: „O aš galvoju apie praėjusį, esamą, būsimą laiką, apie tai, kaip keistai jo klodai sluoksniuojasi, o aš savęs klausiu, kodėl kartais atminties laikas ir vilčių laikas mums daugiau sveria nei ši valanda, tarsi eitum keliu, kurio viename gale – praeitis, o kitame – ateitis, bet to kelio po kojom nejustum, nelyg dabartis būtų nesugaunama, išskydusi į nesvarumą, ir tai, kas buvo ar bus, būtų tvariau už tai, kas yra“ (p. 156).
V. Papievio egzistencializmas – gyvas, organiškai išryškėjantis kasdienybės fone, keliantis daug klausimų – išgaunamas pasitelkus retrospekcijos, introspekcijos ir empirikos metodus, nardant po praėjusį laiką, dabartį, knaisiojantis savyje, mėginant apčiuopti kitą ir pasaulį. Protagonistas jautriai išgyvena egzistencijos trapumą, labilumą, fiksuoja asmens kaip „vienišiaus savyje“ statusą, tačiau kartu, kaip jau minėta, teigia dialogiškumo su Aš, kitu ir pasauliu būtinybę. „Odilė“ – tai susitaikymo romanas: susitaikoma su ribotumu, nesaugumu, egzistencijos trapumu, marumu, su sunkia gyvenimo pabaiga, Aš, kito ir pasaulio visiško pažinumo negalimumu. „Odilėje“ visa tai matoma, išgyvenama, išliūdima, tačiau, nepaisant to, – dialogas, santykis, kūryba yra varomoji ir būtinoji būties ašis. Čia veikėjai mokosi susigyventi su pasauliu tokiu, koks jis yra, ir priimti jį oriai.
Reziumuodami pasakytume, kad individualiu stiliumi parašytame Valdo Papievio romane filosofija organiškai dera su poezija, juo liudijama pati gyvenimo kvintesencija. Didžiausiu romano privalumu laikyčiau jau aptartą subtilų polifoniškumą. Pabuvoti Odilės gyvenimo laike – verta.