literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7

Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Šių metų almanachą „Poezijos pavasaris 2021“ pradėjau skaityti nuo jo sudarytojo Rimvydo Stankevičiaus įžanginio žodžio ir literatūrologės Brigitos Speičytės apžvalginio straipsnio „Poezijos metai: neatšaukiamas karantinas“. Prieš imantis recenzijos kirbėjo panašūs klausimai – kaip poetus ir poeziją veikia karantinas ir kaip poetai ir poezija veikia karantiną? Kuo alsuoja šio keisto laiko tekstai? Ar nepritrūksta peno įkvėpimams ir iškvėpimams? Perskaičiusi almanachą lengviau atsidūstu – jame apstu gerų tekstų, o eilėraščių rašymo meno nenustekeno jokie virusai. B. Speičytė taikliai įvardija: „Kasmetinis Poezijos pavasario almanachas šįkart pateko į pandemijos laiko ruožą. <…> Tačiau, kaip mini almanacho sudarytojas, poetės ir poetai, užklupti prie darbo stalo ar kasdienybės sraute, ar savo sodybose, vienkiemiuose ir miškuose, gyvena atskiru kūrybiniu ritmu, išoriškai gal net panašiu į karantiną, tad yra atsparūs pastarojo poveikiui“ (p. 119). Gražiai ir prasmingai man suskamba analogijos ir įžvalgos – poezija išlieka „kalbinio karantino vieta“, mėginimas distiliuoti ir gryninti kasdienės šnekos srautus, kad būtų pasakyta tai, kas iš esmės nepasakoma. Galbūt dėl tokios eilėraščio prigimties ir tikslo galimybės šiandien skaitome solidų, trijų šimtų septyniasdešimt vieno puslapio leidinį. Manau, tai svarbiausia – kad esame, kad turime, ką parodyti, kuo pasidžiaugti. Tolesni mano svarstymai ir žiupsnis polemikos jokiu būdu nemenkina R. Stankevičiaus nuveikto darbo užmojo ir kokybės.

Bene pagrindinis probleminis klausimas, kurį esu linkusi kelti – subjektyvumo ir objektyvumo dermė. Šįkart almanachą sudarė vienas asmuo – labai kompetentingas, įžvalgus ir puikus poetas. Vis dėlto, nepaisant nuoširdžios pagarbos ir žavėjimosi, norėtųsi, kad eilėraščius almanachui atrinktų bent keli kritikai ar kūrėjai. Tikiu polemika, disputu, karštais, bet draugiškais profesionalų ginčais, tikiu, kad keletas porų akių geriau įžvelgia smulkiausius niuansus.

Kitas aspektas – R. Stankevičius pasirinko itin asmenišką tekstų atrankos būdą – „atsisakiau minties almanachui kūrinius rinktis iš per metus skelbtų publikacijų kultūrinėje spaudoje ir nusprendžiau paskambinti kiekvienam man rūpimam poetui asmeniškai“ (p. 11). Toks pasirinkimas motyvuojamas: sudarytojas siekė atspindėti tai, „ko kasmet, atsiversdamas almanachą, ilgiuosi kaip skaitytojas ir kaip Lietuvos poetų bendruomenės narys – <…> kur link vienais ar kitais metais savuosius žingsnius kreipia lietuvių poezija, kurie autoriai sudaro jos branduolį, <…> kas ką šiandien rašo ir kas kuo alsuoja“ (p. 11).

Tikslas – labai gražus ir pagirtinas, R. Stankevičius nuveikė didelį darbą ir surinko būrį talentingų poetų. Vis dėlto kirba mintis, kad galima buvo šį tą pražiūrėti – suprantama, almanachas „ne guminis“ ir visų bei visko įtraukti neįmanoma, bet kai kurių pasigedau, pavyzdžiui, Tomo Petrulio, Dominyko Norkūno, Patricijos Gudeikaitės. Atmetus šią abejonę tenka pripažinti – sudarytojas sugebėjo sutelkti išties daug skirtingų kūrėjų ir bendrą poezijos lauką atspindėti jam tikrai pavyko. Vienu didžiausių atrankos privalumų ir laikyčiau sudarytojo gebėjimą mąstyti plačiai, pateikti gana išsamią poetinę panoramą – nuo seniau girdėtų literatūros lauko senbuvių (pavyzdžiui, Sigito Birgelio) iki net keleto debiutantų (Roberto Grigo, Ingridos Viluckytės, Birutės Onos Grašytės, Giedriaus Alkausko). Sveikintinas jaunesniųjų pastebėjimas, įtraukimas ir įvertinimas – tuo tikrai džiaugiausi. Taip pat svarbu, kad sudarytojas stengėsi „kaulyti“ visiškai naujų, dar niekur neskelbtų eilėraščių“ (p. 12), nors priėmė ir jau publikuotus tekstus.

Dabar šiek tiek apie tai, kokia poezija atsiveria almanache – pirmiausia, ji labai įvairi – tiek formos, tiek turinio prasme: rimuoti ketureiliai, sonetai, dvieiliai, verlibras, prozinis eilėraštis, „teležinelės“, eilėraštis „laivas“, tarmybės ir kitos įdomybės. Turinyje (ypač vyresniosios kartos poetų) atsispindi ir tai, kas lietuvių poezijai tradiciška – miesto ir kaimo, gamtos ir kultūros paralelės bei sankirtos, praeities, atminties, nostalgijos diskursas, bibliniai, mitologiniai, istoriniai, filosofiniai, kultūriniai intertekstai, vienatvės, apleisties, trapumo pajautos, tapatybės problematika: „Ir sūnus, / Dar sugrįžtantis vakare / Atminty – kruvinojoj prorėžoj“ (Meilė Kudarauskaitė, „Aukštaitija“, p. 33); „Kartais tikrą košmarą, / O ne būtį turi, / Ir baugu kaip per karą. / Veltui lauki, žiūri“ (Elena Skaudvilaitė, „nelabai reikalinga…“, p. 37); „ir mes gamtos dalis, kuri suvokia mirtį. / Ties pat akiračiu Charono eldija, / ir rankos prieblandoj nebando išsiskirti, / jau apsipratusios šešėlių draugėje“ (Tomas Venclova, „Angelo vyzdžiuose“, p. 43); „Oi, lingavo lieptai, / Svaigo net galva… / Pamiršti paliepiai, / Mes – ne Lietuva“ (Jonas Mačiukevičius, „Emigrantai“, p. 47); „Vienatvė tava – benamis šuva“ (Alfonsas Bukontas, „Tave pasivijo lapų liūtis…“, p. 51); „kol apsireikš / didysis Velnio Nagas / ir iškabins / gyvenimui akis“ (Algimantas Mikuta, „Gyvenimas kvatosis“, p. 57); „Tai tada pirmąsyk supratau, / Kad aš čia esu, / Kad aš esu aš, / Ir tada pirmąsyk nuliūdau“ (Liudvikas Jakimavičius, „Nuo ko viskas prasidėjo“, p. 140); „vis aiškiau patirdamas laikinumą / tampi bebaimis“ (Gintaras Bleizgys, „vis aiškiau patirdamas laikinumą…“, p. 246).

Taip pat pastebėjau, jog (galimai) asmeniškos, bet skaitytojui atpažįstamos ir aktualios realijos (Dovilė Zelčiūtė, Ramunė Brundzaitė, Mindaugas Nastaravičius, Birutė Mar) pinasi su socialiai aktyvia poezija (Erika Drungytė), kultūriniais klodais (Kornelijus Platelis). Poezijos, poeto, apskritai skaitymo refleksijos (Aidas Marčėnas) susitinka su kalbos galios ir bejėgystės pajautomis (Gytis Norvilas), atminties fenomenologija (Viktorija Daujotytė) skleidžiasi šalia istorijos, mitologijos, tautosakos, Biblijos motyvų sudabartinimo (B. O. Grašytė, Jurgita Jasponytė, Dovydas Grajauskas, Greta Ambrazaitė, G. Alkauskas, Giedrė Kazlauskaitė), profesionalus klasikinės eilėraščio formos atgaivinimas (Antanas A. Jonynas) susiduria su žaismingomis prasmės perkūromis (Agnė Žagrakalytė, Benediktas Januševičius, A. Marčėnas).

Pastebėtinos naujos realijos – karantino, pandemijos refleksijos (pavyzdžiui, Romo Sadausko „Virusas 2020“), keletas eilėraščių dedikuoti išėjusiam Kęstučiui Navakui (pavyzdžiui, Daivos Molytės-Lukauskienės „Aname gyvenime“), kitiems poetams (B. Januševičiaus „Poetas ir gėlės“). Noriu pabrėžti, kad tai tik keletas ryškiausiai pamatytų dalykų, kurie leidžia padaryti tokią asmenišką išvadą – radau daug talentingai parašytų eilėraščių, tačiau mažai kas iš tekstų itin nustebino, nebuvo didesnių netikėtumų. Netikėtumo pojūtis dažniau ištikdavo skaitant „Poezijos pavasario 2021“ svečių tekstus, bet tai visiškai natūralu – jų poezija mažiau regėta bei čiupinėta. Tai jokiu būdu ne almanacho bėda – greičiau skaitytojo nuostata, kuris turi (ir iš anksčiau) nusibrėžęs tam tikras trajektorijas, paraleles ir tendencijas – kurios išlieka net ir karantino metais.

Be poezijos, tikrai buvo įdomu skaityti profesionaliai parašytus atminų tekstus – nuo asmeniškų liudijimų ir įsiskaitymų į biografijos faktus (Vytauto Stulpino „Vienuolių klauptas“, V. Daujotytės „Strielkūnui reiktų parodyti tai, ką aš rašau“, Gasparo Aleksos „Algirdas Verba: „Koks ūgis jūsų ugnies?“) iki itin kūrybiškų prieigų-interpretacijų (Valentino Sventicko „…Lyg kažkas turėtų sugrįžti…“).

Gražiai tarp įtampų išlaviravo Marijus Šidlauskas, parašęs apie Julių Janonį – „Pavasario paskyra Vaidilos Ainiui“ – savo vidinei polemikai išsinešu kelias įžvalgas, pavyzdžiui: „Taip, Janonis – autentiškas politinės lyrikos kūrėjas, pirmasis talentingas poetas marksistas. Toks jis ir šiandien nepatogus estetizuojančiai literatūrologijai, kuriai politinės lyrikos nėra ir negali būti“ (p. 238). Taip pat įsiminė jau minėtas ir cituotas B. Speičytės straipsnis – „nusilpusios būties subjekto“ identifikacija: „Kadangi nusilpusios būties subjektas įtariai žiūri į kokias nors „stiprias“ kalbos konstrukcijas, poetine konstruktyvia jėga, kaip jau užsiminta, tampa tai, kas nepasakoma, kas priešinasi kalbai. Tyla, tuštuma, užmarštis, skausmas, vienatvė, mirtis, nyksmas, kita erdvė“ (p. 121).

Almanachą praturtina Rimanto Kmitos parengta kompaktinė plokštelė, kurioje skamba įvairi poezija – nuo poezijos grandų iki pirmąsias knygas išleidusiųjų, nuo A. A. Jonyno, D. Zelčiūtės iki Lauros Kromalcaitės ir Ievos Toleikytės.

Poezijos pavasario 2021“ dizainas ir estetika man regisi pakankamai solidūs ir žavūs, knygą malonu skaityti ir vartyti. Kolega pastebėjo maketavimo, korektūros nesklandumų, nors aš asmeniškai tokius dalykus pražiūriu, susikoncentravusi į turinį.

Bendra mano išvada – nuveiktas didelis, prasmingas, kokybiškas darbas, sveikinimai sudarytojui, poetams, apžvalginių esė autoriams ir visiems prisidėjusiems.

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Iš ciklo „Sindromai“

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.