Elena Gasiulytė. Laikas apeigų nepaveikia

2011 m. Nr. 11

Rimvydas Stankevičius. Patys paprasčiausi burtažodžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 104 p.

Atrodo, kad 2010–ieji buvo seniai. Šiandienos vis skubančio pasaulio gyventojams. Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ galėtų atrodyti kiek pasenusi. Tačiau tokį sprendimą gali pakoreguoti knygos paantraštė „Poe­tinės apeigos“. Tuomet prasminiai ak­centai dėliojasi kitaip. Apeigų linijinis laikas neveikia. Jis tampa ciklu, rit­mu, pasikartojimu. Apeigų juk net ir skaityti negalima. Jose reikia dalyvauti.

R. Stankevičius savųjų apeigų rit­mą konstruoja valso žingsniu – iš trijų taktų. Jo poezijoje ne tik brūkšniai dažnai spiečiasi triadomis – „Patys pa­prasčiausi burtažodžiai“ metronomiškai tiksliai pina tris skirtingus balsus. Kūrinių išdėstymui apibūdinti, be mu­zikinės, galima pritaikyti ir kitokią metaforą. Vis po tris kartus yra meta­mas retrostiliaus viršelio centre įstri­gęs lošimo kauliukas. Dailininkui Ro­mui Orantui kuriant knygos dizainą iškrito šešetas. Sakoma, kad tai – laimėtojo skaičius. Ar skaitytojui pa­vyks laimėli R. Stankevičiaus siūlomą partiją, paaiškės tik perskaičius. Visai galimas dalykas, kad kiekvienam sėk­mingos vis kitokios tašką kombinacijos, o pats kauliuko metimas, kaip Fortūnos ir Likimo įvaizdis, simboliškai į viena sujungia tris pagrindines knygos gijas ir tampa apeigų struktūrine ašimi. Galima prisiminti, kad Wolfgangas Amadeus Mocartas (kurio buvimas nuolat jaučiamas knygoje – jis paminėtas jau pirmame eilėraštyje jam dedikuotas vienas iš kūrinių) bu­vo aistringas lošėjas, sukūręs muzikinės kompozicijos sistemą pagal kau­liukais išmetamus skaičius.

Skaičių R. Stankevičius supranta bene pitagorietiškai, kaip pasaulio archė– pradą, pradžių pradžią. Skaičius kaip principas glūdi visur – gamtoje, žmoguje, kosmose, jis yra visatos har­monija. Mokymui(si) skaičiuoti auto­rius renkasi reikšmingus skaičius, kiekvieną jų kam nors dedikuodamas, kurdamas dialogą su dedikacijose pa­minėtaisiais. Apeigų verpete aštuone­tas pakrypsta ant šono ir virsta be­galybės ženklu, skirtu nušvitusiems, atsiskyrusiems, dingusiems be žinios, pakilusiems „virš visų apokalipsės septynetų“. Skaičius pulsuoja kraujo apytakos ratais, tampa neperžengia­momis sielos ganyklų vielomis įgau­damas vis daugiau prasmių, nei esame įpratę suvokti. Juk išties nuo paprasto kaip ir visi burtažodžiai aštuoneto – tik vienas smūgis petimi iki begalybės.

Dvyliktukas, dedikuotas Aidui Marčėnui, nenustebina Paskutinės vakarie­nės tematika – užtenka prisiminti kad ir knygos epigrafą iš šv. Jono „Jėzaus Kristaus Apokalipsės“: „Kas sugeba, teapskaičiuoja.“ R. Stankevičius, apsi­draudęs laisve kiekvienam sukurti savąjį dvyliktuką ir skaičiaus apibrėžtį sušvelnindamas abejone – „gal dvyli­ka“, bando apskaičiuoti ir surikiuoti gal kiek netradicinį (jokio Maironio!) betu­riu poezijos panteoną, apaštalų būrį. Netrūksta čia tiek ironijos (nes „Bložė šešėlio nemeta“, o orientalistinių temų nevengiantis Donaldas Kajokas pri­verstas išsiteplioti lotosų vaisiais), tiek autoironijos bei tikro ar tariamo nepa­sitikėjimo savimi, „patyliukais trum­pam išbėgusio“ ir savęs neįskaičiavusio. Jau minėtam W. A. Mocartui teko tris­dešimt šeši – skaičius, žymintis amžių, kurio didysis Vienos klasikas, miręs trisdešimt penkerių, taip ir nesulaukė. Kūrinys skamba savižudiškomis into­nacijomis. Tiesa, pirmuoju knygos eilėraščiu R. Stankevičius vis dėlto yra pasižadėjęs rašyti šviesiau, taip kur­damas ritualui svarbų ryšį su praeitimi, gal prisimindamas ir savo paties 2008 m. išėjusią knygą „Laužiu antspaudą“. Ar jis iš tikrųjų rašo šviesiau, tai dar klausi­mas. O ir baigiama skaičiuoti ne itin šviesiai – nuliu, gamtoje neegzistuojan­čiu skaičiumi. Niekuo. Tuštuma. Skyle mūsų laike. Dedikacija atsiranda irgi „nulinė“ – girtuokliams, savižudžiams ir kitiems visuomenės paribyje egzistuo­jantiems „nuliniams“ asmenims.

Nors kiekybiškai skaičiavimas už­ima trečdalį poetinių knygos apeigų, regisi, kad kokybiškai jie sudaro pusę. Matyt, net filosofiškai žiūrint, visko tiksliai apskaičiuoti neįmanoma. Ma­tematines dedikacijas atsveria pokal­biai su statulomis ir kalbelės. Prakal­binęs skaičius, R. Stankevičius imasi Apčiuopiamesnės substancijos – marmuro. Nors statulų geografija bei istoriografija pati įvairiausia, visų architektūrinių išpažinčių bendras vardik­lis (nuo matematikos nepabėgsi) – savęs iškalbėjimas. Ryškiausiai tai atsiskleidžia eilėraštyje, skirtame Bu­dai Vietnamo džiunglėse. Buda čia tėra tikrovės faktas, sukeliantis poeti­nį impulsą ir dingstį pabusti lyrinio aš (pa)sąmonei. Į Budą kreipiamasi sa­kant: „Kartą po tavimi teko mirti.“ Vėlgi aiški laiko kaip ciklo nuojauta – mirtis mąstoma ne kaip vienetinė baigmė, o kaip naujo rato pradžia. Mi­rus viename pavidale, atgimstama kitame. Ir tada jau nebesvarbu, ar tai vyksta pagal budistinę reinkarnacijos sampratą, ar kaip nors kitaip: viename puslapyje mirus Mozei iš Arkikatedros frontono, kitame atgimstama Laokoonto skulptūromis iš Senovės Graikijos. Esminiai žmogaus matmenys lieka tie patys, tad, kalbėdamasis su statulomis, visada kalbiesi pirmiausia su pačiu savimi. Tokia ta poezijos prigimtis. O ir statiškieji pašnekovai čia nepaprastai tinka. Dažniausiai jie neatsako.

Kalbant apie kalbą, nejučia galima susidomėti žodžio kalbėti semantika. Paprasčiausiai keistis informacija nau­dojantis kalbos padargais atrodo perne­lyg sausa. Juk ne veltui turime šitiek priešdėlių – galime įsikalbėti, perkal­bėti, atkalbėti… Iškalbėjus save–užkal­bėti. Kaip tik užkalbėjimai sudaro dar vieną svarbią apeigų (ir šįkart ne tik kaip knygos metaforos) dalį. Paradok­salu, bet apie švelniai „kalbelėmis“ pavadintus kūrinius kalbėti išeina sun­kiausiai. Visos „kalbelės“ labai „prak­tiškos“ – skirtos kokiai nors progai: prabudus prisiminti sapnus, surasti užsimetusius daiktus, ant prasikaltusios širdies patupdyti vorą… Žinoma, praktiškumas čia tik tariamas. Šios dažnai trumputės eilės kažką pagauna arba ne. Pataiko į nebūtinai prasikaltusios širdies dešimtuką arba ne. Tai lyg tikrieji burtažodžiai, kuriems suprasti reikia labai mažai logikos ir labai daug nuojautos. „Kalbelės“ primena senovi­nių sutartinių nuotrupas – patys garsai jau lyg ir nieko nebereiškia, bet yra paveikūs. O sutartinės primena, jog čia turbūt jau metas prisipažinti (ir visai ne gėda!) su R. Stankevičiaus poezija pir­mąkart susidūrus visai ne poetinių, bet muzikinių apeigų metu. Ne vienus me­tus mano galvoje Aistės Smilgevičiūtės, Roko Radzevičiaus ir visos grupės „Sky­lė“ kompanijos – tikros muzikos atlikė­jų – melodijos pynėsi su paprastais, bet stipriais, pagaunančiais ir nebepaleidžiančiais žodžiais. Pasirodo, juos kuria ne tik patys dainininkai. Štai kad ir iki skausmo tikras pagoniškas užkeikimas „žalčių neužmazgysi, nenudursi vėjo, kraujo neužkalbėsi, klyks aukurai“ – tai vis R. Stankevičiaus tekstai. Visas pasaulis ir gamta juose suvokiami kaip pilni jėgos, magijos ir ženklų. Tereikia tai užrašyti, o tuomet, anot paties auto­riaus, „ne vien tai, kas noriu / Burta­žodžiu virsta“. Tada lieka vienintelis klausimas: ar dar tiki?

Ritualiniu judesiu grįždami į pra­džią galime pasakyti, kad laikas tikėji­mo, kaip ir apeigų, nepaveikia. Tikė­jimas yra galingas. Kaip knygos ano­tacijoje prisipažįsta jos redaktorius A. Marčėnas, tikėjimas daro stebuklus. Tad tikime ir mes – tikime R. Stan­kevičiumi, jo apeigomis.