Rimvydas Stankevičius: „Kiekvienas matuojasi eilėraštį kaip marškinius“

2023 m. Nr. 1

Poetą Rimvydą Stankevičių kalbina Arnas Ališauskas

„Yra posakis – „Jeigu gali nerašyti – nerašyk“. O tau, Stankevičiau, pasakysiu: jeigu negali rašyti, tai ir nerašyk“, – teko būti tokios frazės liudininku prieš trisdešimt metų Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje, Marcelijaus Martinaičio vadovaujamoje „Literatų kalvėje“, kur jauni poetai rinkdavosi aptarti savo ir ne tik savo kūrybos. Piktojo kritiko šiandien turbūt niekas neatsimena, o Rimvydas Stankevičius rašė ir rašo. Dešimt poezijos knygų, keli eseistikos rinkiniai, kūryba vaikams, tekstai dainoms, libretai – nebloga proga pasikalbėti su poetu, laimėjusiu turbūt visus Lietuvoje už poeziją teikiamus apdovanojimus, įskaitant ir 2022 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Be to, ką tik pasirodė naujas rinkinys „Įsitvėrimai“. Be to, Rimvydui sausio pradžioje sukako penkiasdešimt. Taigi pokalbis buvo neišvengiamas.

 

– Kadaise, kai buvom labai jauni, vieno dienraščio mini anketoje buvo kalbinami rašytojai ir vienas iš klausimų buvo „Kaip gyveni?“. Tada atsakei Jono Biliūno žodžiais, kad sirgdamas guli lovoje ir žiūri į kryžių už lango, o kai pasveiksi, eisi po juo melstis. Tai ir noriu paklausti – ar pasveikai ir ką šiandien atsakytum į klausimą „Kaip gyveni?“

R. S. Labai gerai atsimenu ir tą anketą, ir savo atsakymą, ir turiu pasakyti, kad visa tai išsipildė. Turiu omeny, kad kryžius virš manęs tebėra ir noras gyventi aukštesnėm vertybėm tebėra. Aišku, taip, kaip gyvenau tada, šiandien tikrai negyvenu – yra jaunystė, yra mažų ir didelių nuopuolių metas, bohemos metas, kai turi visko atsivalgyti ir viskuo atsidžiaugti. Iš čia buvo ir jauno žmogaus pasakymas: kryžius palauks. Ir palaukė. Ir iš tikrųjų galima sakyti, kad aš jau nebeguliu lovoje – tuštybės išragautos, bohemose atbūta.

– Gal ne visai tuštybės – juk tose tuštybėse buvo turinio, ar ne per gyvenimo tuštybes einama link gyvenimo pilnatvės?

R. S. Be abejo, to reikia, tai vertinga, ypač poetui tai – kūrybos žaliava. Jeigu tu negyvensi, nepasivoliosi purve, nekentėsi, nesigailėsi kokių nors savo žingsnių, – neturėsi iš ko rašyti. Rašydamas vien iš knygų, vien iš apsiskaitymo, niekada nesukursi autentiško kūrinio. Kadaise esu gudriai suformulavęs, kad kūryba – tai pėdsakai, liekantys po gyvenimo, ir jeigu nebus žingsnių – nebus ir pėdsakų.

Turbūt daug kam taip būna, kad žmogus savo laiku sėdėjo bare, dabar sėdi bažnyčioje. Tai ir aš kaip visi kiti – gyvenau savęs netramdydamas, ir jeigu paklaustum, ką iš gyvenimo norėčiau išbraukti, atsakyčiau – beveik nieko. Viskas vertinga, net patys juodžiausi dalykai – ir jie darė mane tokį, koks esu šiandien.

Kita vertus, aišku, gaila tuščiai praleisto laiko, bet tada ateina klausimas, ar tikrai taip jau visai tuščiai? Juk po išgertuvių pagiriojiesi ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Yra posakis, kad išmintingas žmogus mokosi iš svetimų klaidų, o kvailys iš savo, bet poetas turi lipt ant grėblio net ir žinodamas, kas bus, nes jis negalės rašyti apie skausmą, negavęs grėbliu į kaktą. Tik iš to, ką pats esi perėjęs, gimsta geri eilėraščiai.

– Tai sutinki su teiginiu, kad rašytoją augina du dalykai – gyvenimas ir biblioteka?

R. S. Visiškai sutinku. O susitikimuose paklaustas, kaip tampama poetu, mėgstu atsakyti Valentino Sventicko žodžiais: nebūdamas skaitytoju, rašytoju netapsi. Tiesa. Atsukęs juostą atgal ir žiūrėdamas į praeitį matau, kad labiausiai mokiausi iš knygų. Tiksliau – iš grožinių knygų, jos man pranoko universitetą, akademinius leidinius, paskaitas. Nes skaitydamas gaudai ir tai, kas parašyta, ir tai, kaip parašyta. Pavyzdžiui, tas pats Sigitas Parulskis, kurį aš atradau turbūt būdamas pirmakursis, – paskaičiau ir nustebau: pasirodo, ir taip galima. Kai žmogus randa kažką sau artimo ir viduje pasako tokius ar panašius žodžius, vadinasi, jis ir pats tikrai bandys. Nes pamatė, kad šalia, tarkim, Maironio, Justino Marcinkevičiaus ir kitos tobulai išvalytos poezijos įmanoma ir kitokia – rupi parulskiška – poetika.

– Turbūt dėl to ilgą laiką kritikai prikaišiojo Tau S. Parulskio įtaką…

R. S. Teisingai prikaišiojo – reikėjo pereiti per autoritetus, kad sukurtum kažką savo. Tai – mokykla, poetikos lavinimas. Mes gi bandėm lįst į įvairias formas – sonetą, trioletus, haiku… Aš ir hegzametrą bandžiau rašyt, bet parašęs gal dešimt ar dvylika eilučių supratau, kaip tai sudėtinga, ir pradėjau dar labiau gerbti Kristijoną Donelaitį. Nes kai sudėlioji žodžius, kad jie atitiktų metrą, eilutės prasmė pabėga – parenkant žodžius su reikiamu skiemenų skaičiumi ir su kirčiu reikiamoje vietoje, nelieka poetinės laisvės, viskas labai suveržta, ir į tai įkelti prasmę, mintį – beveik neįmanoma. O K. Donelaitis tai darė XVIII amžiuje, neturėdamas iš ko daugiau mokytis, tik iš klausytų klasikinės filologijos paskaitų. Be to, mūsų kalboje viską grindžiama ne ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, o kirčiuotų ir nekirčiuotų – tai labai skirtingi dalykai ir dėl to pasaulyje iki šiol yra kalbų, kurios neturi literatūros, parašytos hegzametru.

– Tu kalbi apie savotiškas filologines pratybas, kas visada yra neatskiriama mokyklos dalis, neatskiriama rimto literatūrinio kūrybinio darbo dalis. Bet literatūroje aš matau nemažai va tokių filologinių pratimų, spausdinamų kaip jau pabaigti kūriniai, nors prie jų dar reikėtų dirbti ir dirbti. Pastebi tai?

R. S. Žinoma. Bet taip visada buvo, turbūt visada ir bus. Žmonės, kuriems užteko tų filologinių pratybų, dažniausiai nubyra – taip buvo ir su mūsų aplinka, mūsų karta. Turbūt geriausiai tai paaiškina atsakymas į klausimą, dėl ko žmogus rašo. Jeigu jis rašo tik todėl, kad taptų poetu…

– Atleistina, jeigu tam žmogui septyniolika metų.

R. S. Jeigu septyniolika. O jeigu dvidešimt septyneri ar keturiasdešimt septyneri? Blogai, jeigu žmogui, rašančiam poeziją, vaidenasi Nobelio premija, šlovė ir fejerverkai, gerbėjų minia… Jeigu rašoma vien dėl to, nieko nebus, poezijos nebus. Aš, skaitydamas prastą poeziją, dažnai prisimenu Tavo eilutę: „ir baisu, jeigu tai ne sutverta, o tik sugalvota.“ Tame, kas ne sukurta, o tik sugalvota, nėra autoriaus – nėra gyvo kraujo, gyvų emocijų, tikro išgyvenimo – jis nieko nenori pasakyti, jis tenori, kad būtų tekstas. Taip ir atsitinka: tekstas yra, bet jis nieko nesako. Ir tokių tekstų, kaip ir mūsų laikais, turbūt kaip ir visais laikais, yra devyni iš dešimties.

– Bet vienas iš dešimties rašo gerai – vadinasi, ties Tavim lietuvių poezija nesibaigia?

R. S. Tikrai nesibaigia – matau jaunesnių ir visai jaunų talentingų žmonių. Žinoma, jie rašo jau savo kalba tą kalbą suprantantiems, kaip ir mes rašome savo literatūrinio sukirpimo žmonėms. Noriu pabrėžti – ne savo kartos, o savo pasaulėjautos žmonėms. Kai mes studijuodami skaitydavom, kad metams bėgant keičiasi literatūrinės kalbos kodas, galvodavom, jog tai nieko nereiškia – keičiasi, ir tegu sau keičiasi. O dabar mes tai jaučiam tiesiogiai: kitų poetų kita kalba, kitos poetinės dominantės. Kartoju: mane džiugina, kad tai yra, kad procesas vyksta, bet kartu trūksta to, ko jų poezijoje nėra.

– Ko?

R. S. Kaip čia Tau paaiškinti… Visada, ieškodamas gero eilėraščio, ieškai to, kas tavyje yra, bet dar neįvardyta. Jau esu kažkur sakęs, kad džiaugsmas skaityti gerą poeziją – tai tas pats daug kartų apkalbėtas atpažinimo džiaugsmas. Kiekvienas eilėraštį matuojasi kaip marškinius, ir jam nerūpi, ką išgyveno marškinių siuvėjas, t. y. ką patyrė autorius. Jam rūpi, ką jis pats patyrė, o autorius įvardijo.

Gero kūrinio palydovė visada yra mintis „aš čia buvau“, „man taip buvo“. Tai gali būti visai kiti žodžiai, visai kitas siužetas, bet būsena… Čia ir yra poezijos išskirtinė misija – įvardyti taip, kas neįvardijama kitaip, žodžiais išsakyti būsenas, kurios neturi pavadinimo. To paties S. Parulskio pirmoji knyga mane patraukė būtent būsenomis – užrašyta kažkas mano, kažkas iš manęs. Savijauta vaiko, kuris savo siela yra kitoks, kitur.

Neseniai rašydamas apie savo vaikystės namus parašiau, kad tai – vieninteliai namai, žinantys, kuo mano tikrovė skiriasi nuo žmonių tikrovės. Tokie vaikai, ieškodami atsakymų į savo klausimus, dažnai susitinka su poezija.

– Tai ir pasakyk, kokie faktai, kokie veiksniai lėmė, kad šiandien esi, kas esi – poetas…

R. S. Ar galiu į šitą klausimą atsakyti ilgai ir pažerdamas šiek tiek mitų? Žinau, kad Tu juoksies, bet kai aš gimiau 1973-iais metais sausio 7-ą dieną, labai lijo ir žaibavo. Tai sausio mėnesiui nėra būdinga. Ir aš gimiau kartu su žaibo kirčiu.

– Dar pasakyk, kad žaibas pliekė tiesiai į gimdyklą, Tave paženklino ir įkrovė energijos.

R. S. Žaibas pliekė ne į gimdyklą, o tvykstelėjo už lango, ir aš tuo metu gimiau. Mano mama gali tai patvirtinti. O akušerė mamai pasakė: garsus žmogus gimė.

– Rimvydai, surimtėkim…

R. S. Gerai, gali to nerašyti. Toliau – kitas mitas. Aš vaikystėje dažnai sirgdavau ausų uždegimu. Tuo metu, kaip žinom, nebuvo jokių padorių vaistų, ir man į ausį lašindavo kamparo aliejų, kas, kaip dabar išaiškinta, ne padeda, o kenkia. Klykdavau iš skausmo, ir mama, vilkėdama tik naktinius marškinius, basa, imdavo mane ant rankų, sūpuodavo ir į taktą deklamuodavo visus eilėraščius, kokius tik atsiminė iš savo vaikystės. Repertuare buvo „Grybų karas“, Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko eilėraščiai, net Teofilis Tilvytis, iš to laiko atsimenu: „Usnynėj pirmos varlės griežia, į dirvą byra avižos ir miežiai…“ Mamai nebuvo svarbi poezijos ideologinė pusė ar meninė vertė, jai rūpėjo ritmas, muzika. Dabar galvoju, kad kai tie posmai ėjo į mažą žmogų kartu su skausmu, be paaiškinimų, be prievolės išmokti atmintinai ar analizuoti kaip vėliau mokykloje, gal tai ir buvo pirmi man atsidarę vartai į poeziją.

Dar vienas mitas. Mano teta, šviesaus atminimo mamos sesuo Elvyra, buvo mokytoja, ir ji pasakojo epizodą, kad aš, būdamas pirmokas, priėjau prie jos ir paklausiau: o poetai – garbingi žmonės? Elvyra atsakė: labai garbingi, jiems net paminklai statomi. Aš pasakiau „tada gerai“ ir nuėjau, tiek man tereikėjo. Kai išleidau pirmą knygą, teta juokėsi, kad aš jau tada tarsi ruošiausi būti poetu, galvodamas, ar gerai pasirinkau. Šito aš pats neatsimenu, bet atsimenu, kad būdamas trečiokas jau rašiau eilėraščius, kuriuos mokytoja perrašė savo ranka ir iškabino mokyklos sienlaikraštyje. Mama tos kūrybos turi išsaugojusi visą pluoštą, aš tik atsimenu, kad buvo toks tekstas: „Sniego pūgos – baltos tetos, sūkuriai tekaukia, tai ateina Nauji metai per baltas palaukes.“ Mano eilėraščių tema ir būdavo Naujieji Metai, Kovo 8-oji, mamytė, piemenukas, ganantis žvaigždes, labai stengtasi rimuoti. Žodžiu, mokytoja parengė mano, pavadinkim, publikaciją stende, ir mokiniai, ypač vyresni, pradėjo man sprigtuoti per ausis ir erzinti: „Poetas – kotletas.“ Man tai žiauriai nepatiko, aš tada pirmą kartą suvokiau tragišką pripažinimo ir šlovės kainą ir pažadėjau sau daugiau niekada niekada nerašyti eilėraščių. Juolab kad ir kažkas iš suaugusiųjų pasijuokė: ar čia vyro užsiėmimas rašyti eilėraščius, palik tą niekų darbą mergaitėms. Negalima pamiršti, kad buvo sovietiniai laikai ir tikro vyro pavyzdys buvo kareivis, kosmonautas, chokėjistas – kas tik nori, bet tik ne poetas.

Tada iki pat paauglystės eilėraščių nei rašiau, nei skaičiau. Mano knygos buvo apie indėnus – „Harka“, „Kelias tremtin“, „Sugrįžimas pas dakotus“, „Jaunasis vadas“, „Anapus Misūrio“ – galėčiau tęsti, bet turbūt ir taip jau aišku. Šitoj literatūroj tiesiog skendau, kurį laiką buvau susitapatinęs su knygos veikėju ir save vadinau Harka… Neseniai su žmona Žaneta kalbėjom apie knygas – ne tas, kurios labiausiai patinka, o tas, iš kurių esi padarytas, tai – visai skirtingi dalykai. Aišku, išgirdus tokį klausimą, iš karto norisi atsakyti, kad tai, pavyzdžiui, Czesławo Miłoszo knygos. Bet Cz. Miłoszą aš skaičiau jau susiformavęs, jau būdamas „padarytas“. Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, esu padarytas ne iš pačios aukščiausios prabos, ne pačios vertingiausios literatūros. Bet iš indėnų literatūros aš pasiėmiau sąžinės kodekso, garbės kodekso suvokimą, santykio su gamta suvokimą. Žodžiu, susirinkau dalykus, kokius susirenka dažnas augantis vaikas.

Indėnų pasaulio paragintas, nemažai laiko leisdavau miškuose, kūrendavau ugnį, klausydavausi medžių ošimo, paukščių balsų. Net kai knygos nutolo, aš ir vienas, ir su draugais vaikščiodavau į, kaip mes vadinom, tolimąjį mišką už Elektrėnų, visada toj pačioj vietoj kūrendavom laužą, matydavom žvėrių. Įdomus jausmas būdavo sutemus – sėdi tamsoje, baisoka, bet kartu ir patinka bijoti. Arba pamiršti termosą su arbata, po kelių mėnesių atėjęs randi jį ten, kur palikai, atidarai, o ten – užaugęs didžiulis pelėsis. Tai irgi buvo poezijos mokykla.

– O kada grįžai prie rašymo?

R. S. Būdamas šešiolikos. Jau esu pasakojęs istoriją, kai nuėjau į Elektrėnų knygyną ir pamačiau knygą: Rolandas Mosėnas. „Šviesoje“. Ir mane labiausiai paveikė ne poezija. Tiesiog žiūriu į ketvirtą viršelį, o ten – jaunas besišypsantis vaikinas ilgais plaukais ir įrašytos jau dvi datos – gimimo ir mirties. Paskaičiavau, kad jis pragyveno viso labo devyniolika metų, ir užsimaniau perskaityt ir pažiūrėt, ar žmogus nujaučia, kad skirta taip trumpai gyventi, ką jis apskritai jaučia, kaip jis rašo. Nusipirkau tą knygą, skaičiau ir radau joje ne tai, ko ieškojau, bet kas buvo labai svarbu: radau, gal net reikėtų sakyti išgirdau, poetinę kalbą. Iki tol mokykloje mes skaitydavom, analizuodavom kūrinius, ir aš maniau, kad suprantu poeziją: Maironis rašo apie tėvynės meilę, viskas čia aišku ir suprantama. Bet nežinojau, kad poezijoje gali slypėti toks stiprus svaigulys. Iki šiol atsimenu eilėraštį „Rasa“ ir visada sakau, kad būtent jis man atrakino vartus į poeziją:

Vakaras,
nusiplovęs rankas,
nerado
rankšluosčio,
tad nukrėtė
drėgmę
ant medžių,
paskui – ant žolės –
sidabriniais perliukais,
kuriuos aš
renku
ir veriu
ant smilgos:
karoliai…
Dovanosiu kam nors,
bet tik tam,
kas mokės
užsidėt juos
ant kaklo.

Perskaičiau ir supratau du esminius dalykus, kurie mane veikia po šiai dienai: pirma – kad poezija yra vienintelė erdvė, kur įmanoma rasą suverti ant smilgos ir pasidaryti karolius. Antra, šiek tiek egoistinė mintis – kad esu iš tų, kurie tuos karolius moka užsidėti ant kaklo.

Dar stipresnį smūgį smogė Vytautas Mačernis. Mūsų mokyklinėje programoje, kaip atsimenam, V. Mačernio nebuvo. Bet mano mokytoja Alma Jurgelevičienė buvo išmintinga ir į literatūros pamoką atnešė plokštelę su poeto eilėraščiais ir pasakė: programoje jo nėra, bet jums reikia. Ji papasakojo, ką pati žinojo apie V. Mačernio gyvenimą, ir paleido plokštelę su tekstais, įskaitytais Valentino Masalskio. Apsvaigau labiau negu nuo R. Mosėno – susiradau knygą, perskaičiau, grįžau prie poezijos, pradėjau rašyti. Važiavau į Šarnelę, nakvojau prie V. Mačernio kapo, ir man tai buvo didelis dvasinis įvykis.

– Ir šiandien Tau tai atrodo svarbus įvykis, o ne tiesiog hipiškas nuotykis?

R. S. Taip, ir šiandien aš to nenuvertinu ir giriu save, kad tai padariau. Neslepiu, kad tikiu visom tom mistinėm sąsajom, broliavimusi per laiką, pasaulių bendravimą. Man to reikia ir man tai labai svarbu. Vėliau ten pat, prie V. Mačernio kapo, skaičiau eilėraščius – žemaičiai rengia Mačernines, ir mane pasikvietė. Nuvažiavau ir dar kartą įsitikinau, kad Šerlokas Holmsas buvo teisus: nieko šiame pasaulyje nėra svarbiau už smulkmenas. Pastebi jas, kai atsirandi ten, kur jau buvai, bet pasaulis jau pasikeitęs, tu pats jau pasikeitęs, kapas pasikeitęs – atsiradusi tvorelė, kurios anksčiau nebuvo, V. Mačernis ir jo poezija sąmonėje jau kiti. Tai veikia. Juk poezija – tai ne tik tai, kas užrašyta eilėraščiais, poezijos pilnas gyvenimas. Tereikia viduje nusistatyti tinkamą registrą ir tau knygos lentynoje ar verdantis arbatinukas taps pačia tikriausia poezija.

Na, o kitas etapas buvo Donaldo Kajoko. Susiradau bibliotekoje jo knygas „Lapkritis veidrodyje“, „Tylinčiojo aidas“ ir perskaitęs galutinai supratau, kad poezija yra narkotikas. Labiau apsvaigęs niekada nebuvau – atsimenu, kad sėdžiu, skaitau ir fiziškai jaučiu, kad mano kėdės atlošas dingsta, dingsta… Būdamas dvyliktokas, nusprendžiau, kad savo eilėraščius parodysiu būtent D. Kajokui. Kaip išskirtinis žmogus išskirtiniam žmogui. D. Kajokas buvo pirmas didelis poetas, į mano eilėraščius pažiūrėjęs rimtai. Aš jam nuvežiau pluoštą kūrybos, o kai atvažiavau po savaitės, jis buvo prisibraukęs, prisirašęs pastabų, ir mes gerą valandą sėdėjom ir kalbėjomės, kas tuose tekstuose gerai, kas blogai, ko reikėtų vengti ir t. t. Būtent tada sužinojau terminą „smūginė eilutė“, tikriausiai sugalvotą paties Donaldo. Kitas dalykas, kurį aš tada gavau kaip patarimą – kad turiu apsispręsti, ką noriu pasakyti. Į mano eilėraščius būdavo sudėta visko per daug, ir D. Kajokas paaiškino: jeigu tau gaila kažką prarasti, rašyk kitą eilėraštį, poetinis tekstas turi būti kamienas su šakomis, bet ne miškas. Tai buvo ir lieka neįkainojamos vertės bendravimas.

Apskritai atvažiavau iš Elektrėnų stoti į universitetą galvodamas, kad tokių kaip aš daugiau nėra: kaip galiu neįstoti, jei, būdamas devintokas, rašydavau rašinius dvyliktokams, ir jie gaudavo penketus. Galvojau, kad esu super talentingas, super gabus literatūrai…

– Tai Tu gi ir dabar taip galvoji.

R. S. Jau negalvoju. O kai įstojau, kai pasikalbėjau su kursiokais, kai pradėjau lankyti paskaitas, supratau, kad aš nieko nežinau – skamba man negirdėtos pavardės, nežinomi dalykai. Tada puoliau vytis, puoliau rinktis žinias, skaityti knygas. Kartą Tu manęs paklausei, ar atsimenu, kas pavaizduota ant Volando lazdos. O aš galvoju: kas tas Volandas? Ir gėda prisipažint, kad nežinau, sakau: „Neatsimenu.“ Tu sakai: „Pudelio galva.“ Gal po metų skaičiau „Meistrą ir Margaritą“ ir radau tą pudelio galvą.

Iš tikrųjų mums su universitetu dvigubai pasisekė: susirinko puiki kurso chebra ir užtikom senąją profesūrą – Albiną Jovaišą, Viktoriją Daujotytę, Juozą Girdzijauską, Donatą Sauką. Turėt tą patį Marcelijų Martinaitį – dieną kaip tautosakos dėstytoją, o vakare – kaip poetą ir kaip tos mūsų „Literatų kalvės“ vadovą, kur jau rasdavosi visai kitas santykis, visai kitoks bendravimas.

Neseniai svečiavausi pas Rimanto Kmitos studentus, ir jie manęs paklausė: o ko tikėjausi, stodamas į filologiją, kuo norėjau būti – mokytoju, dėstytoju? Juk lituanistika – tokia neperspektyvi specialybė, o ypač tuo metu, kai viskas griuvo, kai buvo sunkmetis… Ir sulaukęs šito klausimo supratau, kad aš visai negalvojau, kaip ir iš ko aš gyvensiu, kaip užsidirbsiu pinigų. Gyvenau kaip sapne ir stojau ten, kur buvo M. Martinaitis, V. Daujotytė, galvodamas, kad jie iš manęs padarys žmogų. O ką aš turėjau omeny taip galvodamas, ir šiandien nežinau.

– Tai ar padarė jie iš Tavęs žmogų?

R. S. Irgi nežinau. Bet universitetas padarė kitą gerą darbą – privertė mane perskaityti tai, ko, nebūdamas lituanistikos studentas, tikrai nebūčiau perskaitęs. Tarkim, antikinių komedijų pats tikrai nebūčiau perskaitęs, nes, tiesą sakant, tai nelabai įdomu.

– Kaip ir „Iliada“…

R. S. Su „Iliada“ mano santykis kitoks. Kai buvau gal jau ne pradinukas, bet vis tiek dar mažas, brolis papasakojo man apie „Iliadą“, „Odisėją“, graikų karus – nežinau, ar jis buvo skaitęs, ar matęs kokių filmų. Jo pasakojimas buvo labai įspūdingas, ir aš nuėjau į Elektrėnų biblioteką pasiimti šitų knygų. Ir man nedavė: dar mažas, nieko nesuprasi. Likau labai įskaudintas ir įžeistas, ir mintyse pasakiau: palaukit, aš dar ateisiu. Atėjau po kelerių metų, pasiėmiau „Iliadą“ ir „Odisėją“ ir kantriai skaičiau. Nelabai ką supratau ir buvo tikrai sunku: tas teksto ritminis bangavimas, tas tirštumas, juolab nežinant, kas tas Achilas, kas ta Elena, kas ten vyksta ir ką tai reiškia, paskui prasideda neįmanomai nuobodus laivų katalogas… Bet skaičiau vien todėl, kad anksčiau man nebuvo galima, kad bibliotekoje buvau pažemintas. Tai, žodžiu, atvažiavau į universitetą Homerą jau perskaitęs.

O už visa kita ačiū Daliai Staškevičienei – buvo labai griežta, bet labai gera dėstytoja ir mitus, visą antikinę literatūrą dėstė puikiai. Turbūt nereikia sakyti, kad poetui tai – labai svarbu, tai yra pamatai, bazė. Na, o vakarais jau bendrabutyje išgėrę ar blaivūs vėlgi – kalbėdavom apie literatūrą, meną, spektaklius, filmus, keisdavomės knygom, ginčydavomės…

– Prisimeni, kaip jūs su Marium Ivaškevičium vos nesusimušėt ginčydamiesi, kuris geriau perskaitė ir teisingiau suprato Nikolajaus Gogolio „Vijų“?

R. S. Miglotai. Bet prisimenu patį malonumą kažkuo domėtis ne dėl to, kad liepia dėstytojas, o dėl to, kad prieš draugus gėda nežinoti. Ta savišvieta buvo labai vertinga, ir čia dar sykį suveikė tiesa, kad mokaisi iš knygų ir mokaisi iš gyvenimo. Būna – ir iš ne pačių geriausių dalykų. Gal atsimeni, kartą aš, būdamas girtas, vedamas namo per pusę Vilniaus rėkiau, kad būsiu Nacionalinės premijos laureatas. Visi iš manęs draugiškai juokėtės, ir aš pats juokiausi, bet tai įvyko.

– Tu ir apie Nobelio premiją esi nemažai prirėkavęs.

R. S. Nobelio atsižadu, nereikia.

– Nesikuklink, Rimvydai, Tu gali. Bet noriu paklausti kito dalyko. Tavo kalboje vis iškyla kažką lėmusios ar lemiančios asmenybės – S. Parulskis, M. Martinaitis, kiti Tavo paminėtieji. Ar kuriančiam žmogui reikia autoritetų? Juk šiandien autoritetas toks nemadingas.

R. S. Deja. Autoritetas bet kokiam augančiam žmogui – psichologiškai, fiziškai, dvasiškai augančiam – yra labai svarbus, bet taip, šiandien jis nemadingas. Aš tai siečiau su masinės kultūros platinama nuostata, kad autoritetų nėra, yra tik nuomonių skirtumai, ir iš esmės pradinuko nuomonė lygi profesoriaus nuomonei.

– Buvo kažkokia televizijos laida, kur Radžis aiškino maestro Donatui Katkui, kas yra gera muzika.

R. S. Va, va. Man labai nepatinka, kai tikri autoritetai panardinami į tokius kontekstus, kuriuose jie atrodo kvailai, ne savo vietoje. Tai buvo ypač būdinga paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, kai daug visiškų nesąmonių suvokdavom kaip laisvę, kurios iš tikrųjų buvom ištroškę ir ja mėgavomės. Gal čia normalu, kad žmogus ar visuomenė, tiek metų išgyvenusi nelaisvėje, nežino, ką su ta laisve daryt, ir bet kokį sudrausminimą – nelaužyk medžio, nesišlapink ant galvų – supranta kaip pasikėsinimą į savo teises. Kaip tai negalima? Mes laisvėje gyvenam! Kita laisvės briauna – laisvė nieko nedaryti: niekuo nesidomėti, neturėti nuomonės, neskaityti knygų…

Formulės „esu durnas ir tuo didžiuojuosi“ veikimą labai aiškiai pajutau atlikdamas pedagoginę praktiką savo Elektrėnuose. Aš jaunam žmogui bandau aiškinti gramatiką, o jis man plėšo akis: kam man ta tavo lietuvių kalba? Aš būsiu verslininkas kaip tėvas! Tada kilo klausimas: kas taip genialiai supriešino verslą ir protą? Kodėl verslininkui nereikia mokėti rašyti be klaidų? Žodžiu, buvo laikas, kai autoritetai griuvo, bet tuo metu augo kūrėjai, kuriems buvo parodyta ir įrodyta: turėti autoritetų – gėda. Jie taip ir jaučiasi – kad pasaulis prasideda tik nuo jų. Kartais man jų gaila, kartais pikta, kartais jie būna labai juokingi.

O savo autoritetus turbūt jau išvardinau. Apie tą patį M. Martinaitį – ilgai galvojau, kad gražesnio lietuvių kalba parašyto eilėraščio negu „Severiutės rauda“ būti tiesiog negali. Vėliau atradau ne prastesnių ir kitų autorių, ir kitų to paties Marcelijaus tekstų, bet kaip orientyras, kaip etalonas „Severiutė“ niekur nedingo.

Pažintis su profesore V. Daujotyte irgi prasidėjo gerokai iki universiteto. Mokykloje lietuvių kalbą man dėsčiusi mokytoja Rimutė Mažeikaitė kartą pareiškė: domiesi literatūra, galbūt stosi į lituanistiką, tai dabar rašysi pas mane kursinį darbą. Ir leido pažaisti studentą – paaiškino darbo struktūrą, davė literatūros sąrašą, aš vaikščiojau į biblioteką ir ieškodamas literatūros teorijos knygų atradau V. Daujotytę. Važiuodamas į Vilnių žinojau, kad ir ją, ir M. Martinaitį, ir daugybę kitų šviesulių sutiksiu universitete. Žinoma, pradėjus rimčiau domėtis literatūra, mano gyvenime atsirado ir Sigitas Geda, Just. Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, Vytautas Bložė, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, daugybė kitų.

Anksčiau kaip vieną mokytoją ar autoritetą paminėjęs D. Kajoką, turiu paminėti ir kitą – Aidą Marčėną. Mūsų bendravimas prasidėjo, kai mano rinkinys „Akis“ laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą, ir aš paprašiau būti redaktoriumi būtent Aidą. Tada dar kartą supratau, kiek gali gauti iš poeto, kuris apie tavo eilėraščius kalba praktiškai ir konkrečiai. Ne recenzuodamas ir apibendrindamas, o konkrečiai siūlydamas: ar nenorėtum šitos frazės pakeisti? Ar nenori čia įrašyti papildomo skiemens? Tai buvo puikios praktinės pamokos, kurių negali atstoti vadovėliai ar bendravimas per atstumą.

Ir dar vienas veiksnys, vedęs į literatūrą, buvo noras rašyti. Aš negalvojau, man buvo nesvarbu, ką dirbsiu – gal būsiu batsiuvys, gal duobkasys, bet vis tiek būsiu poetas, vis tiek rašysiu. Mes anksti supratome, kad tapatintis su profesija yra neteisinga, kartais – ir kvailoka, ir gyvenime svarbu ne kuo dirbsiu, o kuo būsiu. Prisimink, juk studijuodami abu dirbom batų parduotuvės „Danija“ sargais, bet tai netrukdė mums jaustis poetais.

– Tai atsakyk kaip senas bambeklis senam bambekliui – mūsų laikais žolė buvo žalesnė, o dabar viskas blogai?

R. S. Aišku, kad ne. Viskas šiam pasauly yra kalniukai ir nuokalnės. Mums pasisekė – mes matėm ne vieną viršukalnę. 1990-aisiais buvom taip aukštai – natūralu, kad vėliau teko leistis žemyn, natūralu, kad mus, mačiusius ir išgyvenusius tą tobulybę, lydi nostalgija.

– Kokia nostalgija, kam? Pažiūrėk archyvinę dokumentiką iš to laiko – į gatves, žmonių drabužius: totalus skurdas, ubagynas. 1990-aisiais būtum drįsęs galvoti, kad sėdėsi va tokiame savo bute ir gersi kavą iš savo kavos aparato? Prisimeni, kaip „Ledainėje“ gerdavom perleistą kavą ir nežinia iš ko pagamintą alkoholį?..

R. S. Aišku, kad negalvojau, aišku, kad prisimenu: skaitydavom knygas, kur buvo rašoma apie vyną su sūriu, o mūsų sūris buvo, švelniai tariant, nelabai gurmaniški lydyti sūreliai, o vynas – portveinas „Uzbekistanskij“ arba „Aronija“, nuo kurio tris savaites vaikščiodavom pajuodusiais dantim. Bet man Lietuva buvo graži kitkuo – nenorėdami eiti į Rytus, nepajėgdami iš karto eiti į Vakarus, mes ėjome gilyn į save. Prisimink, kiek pasirodė draustų knygų – išeivijos, tremtinių, vertimų. Man tai – vertingiausia.

– Bet eilėraščiuose apie tai nerašei ir nerašai…

R. S. Ir nerašysiu – be manęs yra daugybė tai darančių žmonių. Man atrodo, šiandien poezija itin neatspari ir dažnai serga socialinėmis, visuomeninėmis ar net politinėmis ligomis. Labiausiai gaila tam pasidavusių jaunų autorių, nešančių į poeziją tiesiogines politines idėjas. Arba kitas momentas: dabar poezijoje labai madinga apsinuoginti – fiziškai, psichologiškai, nes fizinės ar psichologinės problemos neva ir yra poezijos variklis. Manau, kad tokius dalykus, tiesioginius išsipasakojimus reikėtų palikti psichoterapijos kabinetui. Aš tuo nelabai tikiu, man mene vis dėlto reikia kūrybos. Lygiai taip pat aš netikiu reportažiniais eilėraščiais: vakar subombardavo Mariupolį – šiandien aš apie tai parašiau eilėraštį… Netikiu tokia poezija, poezija negali būti greitojo reagavimo dalykas.

– Palauk, yra paskelbtas ne vienas tekstas ir apie Ukrainą, ir pačių ukrainiečių, kertantis savo įtaiga, tikrai stiprus ir meniškas.

R. S. Nesiginčiju, bet galvoju kitaip. Juk visų mūsų poeziją veikia visi karai, marai ir kitos negandos, bet tai turi išsivilkti iš aktualijos drabužio ir tapti metafora, įvaizdžiu. Man eilėraštis atsitinka tada, kai jame nelieka konkretaus įvykio ar pasakojimo, o jis tampa emocija, būsena. Visada maniau ir tebemanau, kad poezija rašoma apie tuos dalykus, apie kuriuos neįmanoma pasakyti kitaip. O apie karą reportažai ir nuotraukos pasako daug tikriau. Pagaliau apie tai pasakoti gali romanas ar novelė, o poeziją palikim tam, kas neturi pavadinimo.

– O ką daryti su Tavo mylimu Maironiu ar Bernardu Brazdžioniu? Ten pilna manifestų…

R. S. Taip, bet čia – labiau išimtys iš visumos, talentai, kuriems negalioja taisyklės. O kiek buvo ir yra pseudomaironių ir pseudobrazdžionių… Man, kalbant apie tai, turbūt geriausias pavyzdys – S. Geda. Jis su eilėraščio forma darė ką norėjo, ten visiškas džiazas, visiška improvizacija, tačiau talento jėga suvaldo ir lyriką, ir patriotines giesmes. Tačiau visi, kas bandė mokytis iš S. Gedos, pralaimėjo.

Prisiminkim Maironį: lyrika ar eilėraščiai apie kryžiuočius tapo literatūros aukso fondu, eilėraščiai, susieti su aktualijomis, liko jo kūrybos paraštėse. Bandymas pataikyti į natą, kuri šiandien garsiai skamba visuomenėje, internete – ne poezijos reikalai. Rašyti eilėraščius apie aktualijas, griauti tabu, demonstruoti savo pilietinę poziciją ar savo psichikos problemas – man čia poezijos žalojimas.

– Grįžkim prie Tavo poezijos. Sakei, kad eilėraščiai padeda išsakyti tas ribines situacijas, kurių negali išsakyti kitaip. Tarp visų Tavo knygų yra trilogija, prasidėjusi knyga „Laužiu antspaudą“, kur Tu vaikščiojai šiapusybės ir anapusybės paribiais. Iš čia du klausimai: ar tai leistina, juolab žmogui, kuris visad pabrėžia esąs krikščionis? Ir kitas klausimas: ar nebuvo baisu, pasakykim, žvilgčioti pro Dangaus ir Pragaro prieangius?

R. S. Patetiškai nuskambės, bet menininkas tikras tada, kai sutinka mokėti ir tokią kainą dėl savo kūrinio. Ta komplikuota situacija iš tikrųjų yra labai paprasta: išsakysi – tau bus blogai, neišsakysi – tau bus dar blogiau. Gerai atsimenu ir tą laiką, ir kaip jaučiausi. Savo ankstesnėmis knygomis tarsi norėjau pasakyti: žiūrėkit, kaip moku. Buvo normalūs teisingi tekstai. Kai pradėjau rašyti eilėraščius, kurie vėliau sugulė į „Laužiu antspaudą“, daug kartų juos skaičiau ir galvojau, ar čia poezija, ar priims skaitytojai. O paskui nusprendžiau nieko nepaisyti ir tiesiog rašyti kaip rašosi.

Nuodėmės prieskonis – taip, buvo, galvojau, kad tai kertasi su doro krikščionio elgesiu, nes lendu ten, kur lįsti negalima, nedera. Bet, kaip jau sakiau, jokia kaina man nebuvo per didelė. Ne Tu vienas pastebėjai, kad aš tuo metu buvau netoli psichiatrinės ligoninės. Šviesaus atminimo Liudvikas Jakimavičius perspėjo: nebelįsk giliau, priėjai kažkokią juodumą, kuri pradės tavo eilėraščiuose užgožti visa kita, ne tik pats tame klamposi, bet ir skaitytoją ten vesi. Paklausiau – nelindau giliau. Gal tas mano tikėjimas čia ir padėjo – nepradėjau tuo vaikščiojimu ties riba mėgautis.

Ir, beje, tokia buvo ne visa trilogija, o tik „Laužiu antspaudą“. Knygoje „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ aš pradėjau sąmoningai valdyti tuos dalykus. Jeigu, viską supaprastinant, apie pirmą knygą galima pasakyti, kad tai buvo anapusybė per mirtį, tai antra knyga buvo anapusybė per burtą. O man labai artima tema mūsų tautinė mistika, užkalbėjimai, murmelės…

– Bet krikščionybės požiūriu tai irgi – arba nuodėmė, arba bent jau kvailystė.

R. S. Taip, bet aš šiuo atveju jaučiausi saugus, nes krikščioniui ne nuodėmė ir ne gėda būti lietuviu, o lietuviui ne gėda būti krikščionimi. Kadaise susėdę su Dainiumi Razausku mes sutarėm, kad tai, kas man yra religija, jam yra kultūra, o tai, kas jam yra religija, jo pagonybė, man yra kultūra. Ir „Burtažodžius“ aš rašiau ne kaip jų išpažinėjas, o kaip žmogus, besidomintis tautos kultūra, tautos atmintimi.

– Su naujausiu rinkiniu „Įsitvėrimai“ turi dešimt savo parašytų poezijos knygų. Ar jas kaip nors grupuoji, ką nors išskiri? Ką pats galvoji apie savo knygų lentyną?

R. S. Išėjus naujai knygai, aš ją porą kartų perskaitau ir atidedu į šalį. Atidedu tiek fizine, tiek psichologine prasme, kad galėčiau toliau rašyti, bet neparašyčiau dar vieno skyriaus iš knygos, kuri jau išleista. Tam būtina distancija, santykis su knyga, lyg ji būtų parašyta ne tavo. Kad galėtum eiti į naują poetiką, naujas temas. Aišku, nuo savęs niekur nepabėgsi – juk ir perskaitęs tekstą, ir pamatęs paveikslą dažniausiai atspėji autorių, nes skirtinguose kūriniuose daug to paties. Bet svarbu žiūrėti, kad to paties nebūtų per daug. Jei nesužiūrėsi, prasidės rašymas vienu klavišu, ir perskaitęs vieną knygą skaitytojas bus perskaitęs visą tavo kūrybą. Va dėl to aš nuo parašytų knygų ir atsiriboju. Jos nutolsta, guli mano neskaitomos ištisus mėnesius ar net metus. O paskui grįžtu kaip prie mokyklinių nuotraukų albumo ir vartau jas ir su nostalgija, ir su šypsena.

Kartais skaitant kyla klausimas: apie ką aš čia rašiau, ką turėjau omeny, kodėl man tai buvo svarbu? Atminty jau ištirpęs kontekstas. Tai va toks tas santykis su knygomis ir yra: aš nežaidžiu literatūrologo, kuris bandytų aprėpti Stankevičiaus kūrybą ir palyginti, sužymėti, kas ko verta, kur čia aukštumos, kur žemumos… Gal yra autorių, kurie bando save struktūriškai aprėpti, aš to niekada nedarau. Visos knygos man vienodai brangios, kiekviena iš jų tapo keliu iš ankstesnės ir keliu į kitą knygą.

Deja, eilėraščiai neretai užgęsta. Ir jei šiandien sudarinėčiau viso gyvenimo kūrybos rinktinę, ko iš tikrųjų niekada nedarysiu, pavyzdžiui, iš pirmosios knygos pasiimčiau gal kokius dešimt eilėraščių. Tiek pat ir iš antrosios, tiek pat ir iš trečiosios. Apie trilogiją – atskira kalba: ji jau buvo išleista po vienu viršeliu, ir kai gavau pasiūlymą sudaryti šią knygą, pasinaudojau Poncijaus Piloto pasakymu „Kas parašyta – parašyta“, atsisakiau minties skaidyti tuos rinkinius ir sudėjau visus tokius, kokie yra. Man ten kiekvienas eilėraštis reikalingas – jeigu ne kaip akcentas, tai kaip jungiamasis sandas, kurio atsisakius skeldėja visuma. Šitas knygas ir į rinktinę dėčiau be kupiūrų.

Toliau buvo „Kertinis skiemuo“ – man labai svarbi knyga, dėl kurios bene labiausiai skauda širdį. Ji buvo prasčiausiai sutikta skaitytojų, ilgai gulėjo knygynuose. Gal buvo per daug literatūriška – tikriausiai nepasiteisino mano sumanymas žaisti literatūriniais sandais, iš kurių esu padarytas: Maironis, Martinaitis, Marčėnas. Pasirašė tokia literatūra apie literatūrą ir, matyt, reikalavo, kad skaitytojas iš anksto itin gerai žinotų kontekstą, kuris man buvo savaime suprantamas.

– Man teko būti tos knygos redaktoriumi, ir gal atsimeni, sakiau, kad man ta knyga – kaip Eimunto Nekrošiaus teatras: sunkus, prisotintas įvaizdžių, reikalaujantis žiūrovo pastangų. O aš pasigedau Rimo Tumino teatro, kur skamba muzika, kažkas dainuoja, šoka, dūksta – formos lengvumas, kuriame slypi tokie pat gilūs dalykai.

R. S. Tai, matyt, ne tu vienas to pasigedai. Neseniai aš tą knygą perskaičiau ir dar kartą įsitikinau: man pavyko padaryti tai, ką norėjau. Bet tai buvo svarbu man, o ne kitiems.

Tada buvo „Šermuonėlių mantija“, kurią laikau pačia lengviausia iš visų mano parašytų. Ją darydamas neturėjau jokios koncepcijos, jokios bendrinančios idėjos. Tiesiog užrašinėjau save, ir žodis „gražu“ man buvo pats svarbiausias. Čia – Ramūno Gerbutavičiaus kadaise išsakyta mintis, kad poezija turi būti graži, o proza – įdomi.

– O naujausia Tavo knyga „Įsitvėrimai“ – graži?

R. S. Kitokia. Leidyklos redaktorius anotacijoje rašė, kad Stankevičius dažnai rašo apie „anapus“, bet pamiršta „šiapus“, kur vyksta daug įdomių, skaudžių, gilių dalykų. Tai va „Įsitvėrimai“ – būtent apie „šiapus“. Landžiojimai po metafizines pakampes niekur nedingo, žiūrėjimas į gylį niekur nedingo, bet „įsitverti“ reiškia ir įsikabinti į kažką, ir įtvirtinti save kažkokioje vietoje, erdvėje, apgyvendinti ją savimi, žodžiu, nuo Dievo „tverti“.

– Ir skaitytojų, ir kritikų buvo gerai įvertintos ir kitos Tavo poezijos knygos, kaip ir eseistika, kaip ir kūryba vaikams. Šalia viso to gyvena ir kitas žanras – tekstai dainoms, libretai. Ar yra kokia nors literatūrinė erdvė, kurioje Tu savęs dar neišbandei, bet norėtum?

R. S. Nežinau, ko dar norėčiau imtis, bet žinau, kokį jau padarytą darbą norėčiau paminėti. Esu parašęs litaniją.

– Litaniją?

R. S. Taip. Čia buvo istorija verta plunksnos. Gyvenu aš ramiai savo gyvenimą, ir skambina man nepažįstamas žmogus iš Kauno, Gintautas Bukauskas, kaip vėliau išsiaiškinom – tolimas tolimas mano giminaitis. Skambina ir sako: Rimvydai, mano draugas Antanas Sadeckas rašo knygą apie Sibiro Madoną – medinę Švenčiausios Mergelės Marijos skulptūrą, tremtinio Jono Maldučio išdrožtą tremtyje ir parvežtą į Lietuvą. Dabar ji – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Tremtinių koplyčioje. Žodžiu, norim paprašyti, kad parašytum Sibiro Madonos litaniją. Man net ausys užkaito: kas aš jums, kad rašyčiau litanijas – Maironis? Gintautas taip paprastai atsako: taigi litanijas ne tik Maironis – ir Adomas Mickevičius rašė. Atrodo – ai, jeigu jau rašė Mickevičius, tai tikrai bet kas susitvarkys, čiagi lengvas, paprastas ir niekuo neįpareigojantis darbas.

Toliau atsikalbinėju, sakau: esu tikintis žmogus, kas aš toks, kad rašyčiau? Bet viduje kirba kitas klausimas – o kas aš toks, kad atsisakyčiau? Atsakiau, kad bus taip: nueisiu į katedrą, pasimelsiu prie Sibiro Madonos ir nuspręsiu, rašyti ar ne. Nuėjau. O buvo pandemijos metas. Katedra atvira, ir joje – nė vieno žmogaus. Priėjau aš prie Sibiro Madonos, buvau matęs, kaip prie jos meldėsi popiežius Pranciškus – aš irgi atsiklaupiau, uždėjau ranką ant skulptūros. Meldžiuosi ir laukiu, kada gi man Dievas duos ženklą – baltas balandis praskris ar skulptūros veidu ašara nuriedės… Nesulaukiau jokio ženklo, galvoju – atsisakysiu, ir pėdinu namo. Einu ir žaidžiu tokį žaidimą: svarstau, ką rašyčiau, jeigu vis dėlto imčiausi. Ir dėliojasi tekstas, dėliojasi. Mano žingsnis spartėja, man jau reikia popieriaus – baisu, kad neužrašęs teksto jį pamiršiu. Nuo arkikatedros iki mano namų kokių penkiolika–dvidešimt minučių kelio. Parbėgęs, net nenusiavęs batų stvėriau popierių ir puoliau rašyt rašyt rašyt… Žmona iš antro aukšto žiūri, klausia, kas čia man atsitiko. Sakau: palauk, netrukdyk. Maniau, pasirašysiu špargalkę, o paskui jau pabaigsiu, sudėliosiu visą tekstą. Bet tekstas pasirašė visas iš karto. Skambina Gintautas, klausia, ar aš sutinku, ar imsiuos, atsakau: ne tik sutinku, bet jau parašiau.

O šiemet stoviu aš šalia tos pačios koplyčios, ir joje tremtinių choras gieda tą pačią litaniją. Pasijutau kaip kine: matau save stovintį ir svarstantį, rašyt ar nerašyt, ir matau save toje pačioje vietoje stovintį ir klausantį. O litanija pradėjo gyventi savo gyvenimą: įdėjo ją autorius į knygą. Po kurio laiko skambina žmogus iš tremtinių bendruomenės ir sako: mes irgi norėtume šią litaniją įsidėti į savo rengiamą knygą. Pagalvojau: kodėl gi ne? Litanija turi gyventi – imkit, dėkit. Tada ją išspausdino „Bernardinai“. Tada vėl skambina Gintautas ir sako: žinai, vienas klebonas Rokiškio rajone naudojo Tavo litaniją melsdamasis su tikinčiaisiais. Aš klausiu: kaip, juk Bažnyčia turi ją kažkaip įteisint? Kunigas atsakęs: tebūnie, gal gausiu bart iš kurijos, bet ši litanija yra tai, ko reikia, – o buvo, regis, Gedulo ir vilties diena. Paskui kompozitorius sukūrė muziką – važiavom su Žaneta į Kauną, į Švento Jurgio bažnyčią, dalyvavau, galima sakyti, litanijos premjeroje. Tai čia buvo žanras, kurį išmėginau niekada apie tai negalvojęs.

– O ką dabar rašai?

R. S. Kol kas nieko – dar džiaugiuosi nauja knyga.

– Tai ir linkiu daug džiaugsmo. Ačiū už pokalbį. Rašyk.