Lina Buividavičiūtė. Be tilto per bedugnę

2023 m. Nr. 2

Eglė Frank. Mirę irgi šoka. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Nuo Eglės Frank novelių rinkinio „Mirę irgi šoka“ viršelio žvelgia tamsi moters figūra, apraizgyta angies. Iš karto kyla asociacijos su bibline gundytoja, su kraujo puta atplaukusiu žalčiu, su tiršta tamsa, apkėtusia knygos herojų širdis. Perskaičius visas noveles, įspūdis tik sustiprėja – juoduma giliai įaugusi į veikėjų savastį. Čiuopiama, atrandama, įvardijama, eksplikuojama tamsa tampa vyraujančiu knygos leitmotyvu, o trilypės Eroso, Tanato ir Hipno sąjungos išraiškos traktuotinos kaip savotiškas akstinas, herojų pasirinktas modus operandi.

Kertinis novelių atskaitos taškas – intriguojančiai nutapyti moterų portretai. E. Frank knygą galima laikyti savotišku (vis dar?) netradicinio moteriškumo manifestu. Veikėjos lyginamos su madonomis, bet religinę konotaciją, dvasinį aspektą čia užgožia buitis, tikroji gyvenimo proza: „Iš pažiūros tokių paprastų moterų pavidalu jai apsireikšdavo madonos, – valytoja, prekybos centro kasininkė, daržovių pardavėja turgaus prieigose, prostitutė stoties rajone. Grožis – tarsi nereikalinga dovana, nieko neįkvepiantis, įkalintas ir vystantis beprasmėje buityje – kasdien it voverei sukantis slogiame rate, plaunant grindis už varganą atlygį ar už grašius pardavinėjant savo kūną, gyvenant skurdžiame būste“ (p. 30). Kone visas novelių herojes vienija slogios tuštumos ir nemeilės pajautos. Netgi gausios erotinės patirtys yra labiau mašinalios, mechaniškos, greta visada alsuojant Tanatui. Šalia jo paskutinė triados dalis – Hipnas. Į akis novelėje krinta sapnų ir vizijų pasaulis, pasąmoninės patirtys, padedančios atskleisti dar didesnį ir pilnesnį būtį gožiančios tamsos paveikslą. Nors gal būtų tiksliau sakyti, kad toji tamsa yra pati būtis, visa aprėpianti, visur įsismelkianti: „Traukė tik jos tamsa, kurią jautė instinktyviai. Tas jausmas turėjo kvapą – eterio, kraujo, seilėm sudrėkinto šautuvo metalo“ (p. 60); „Atsimerkus pasitikdavo tik tamsa, atkeliavusi iš mano pasąmonės gelmių“ (p. 73).

Įvardytoji tamsuma, trauka slėpiningam, jusliniam, juodam pasauliui kontrastuoja su tradicinės moters įsibuvimu pasaulyje. E. Frank knygos herojėms (jau) nebeužtenka Stepfordo moterų vaidmenų, jos jaučia stoką, nepasitenkinimą susiklosčiusia ar susikurta situacija. Vienos iš knygos herojų gyvena kartėlio ir neišsipildymo kupiną gyvenimą, kitos neria į sapnišką manijų, Eroto valdomą pasaulį. Tačiau bene visos novelių veikėjos jau geba įvardyti jų gyvenimus apkėtusią tuštumą, neišsipildymą: „Šimtus kartų mintyse sukdavo filmo vietą, kur raudonplaukė „Valandų“ herojė nusprendžia palikti vaikus ir vyrą, sugriaudama viską. Viską – kitų akimis. Mintyse daugybę kartų buvo palikusi juos visus tris, žinodama, kad niekada neišdrįs to padaryti iš tikrųjų“ (p. 20). Vis dėlto ši citata parodo, jog knygos herojės pradeda suvokti, kad nėra ir negali būti universalios laimės programos, kad ankstesnė Kinder, Küche, Kirche programa neveikia ir nedžiugina daugelio moterų.

„Mirę irgi šoka“ novelių moterys svyruoja tarp pasyvaus suvokimo ir maniakiško veikimo, savotiško apsėdimo, apimančio pamažu išsilaisvinant iš primesto gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, novelės „Pasimatymas“ herojė bodisi aiškiu, tiesia punktyrine linija nužymėtu gyvenimu. Vyras, seksas, darbas, namai, laisvalaikis – viskas prėska. Veikėja ryžtasi atsiduoti prigimčiai, užmezga santykius su moterimi, tačiau net tai neatneša jai išsipildymo, laimės pojūčio – herojės ryšys su mylimąja Diana – intensyvus, tačiau liguistas. Tanatas šioje dvikovoje įveikia Erosą – mirties trauka tokia didžiulė, kad nugali net geismą: „Beveik metafizinis nebūties ilgesys, tuščio lyg oro nebuvimo, kai neliktų jos, neliktų jų abiejų, pagaliau stotų išganinga tyla“ (p. 36).

Novelėje „Mirę irgi šoka“ taip pat užsimenama apie letargą, būties ceitnotą, kai jaučiama, kad yra dalykų, kuriuos būtų galima keisti, tačiau gyvybinę, pokyčių energiją sugeria tuštuma, juodoji Visatos skylė, siurbianti į save gyvenimą: „Iš tikrųjų ir buvau nėščia – neįgyvendintom svajonėm, niekuo netapusiom idėjom, neįvykdytais planais. <…> Ryžtis ką nors keisti man neleido baimė, paralyžiuodavusi tą lemtingą akimirką, kai, regis, iki trokštamo dalyko būdavo likę visai nedaug. <…> Buvau nuolat ir užtikrintai nėščia mirtimi – mirtis buvo tai, apie ką nenusibosdavo galvoti, kas iš tiesų buvo tikra ir jaudino – jaučiausi priartėjus prie jos kiek labiau, nei saugu gyvybei“ (p. 80). Nuobodulys ir niekis – esminiai būties elementai, į kuriuos suteka visi pojūčių, jausmų, minčių upeliukai, kosminę vienatvę čia lydi kosminė tuštuma.

Visa tai dar labiau įjautrina gausiai knygoje eksplikuojama nenorimos motinystės, nemeilės tema. Čia į atmintį skverbiasi, regis, svarbus knygos intertekstas – Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė“ (2017). Dažna E. Frank novelių herojė nesijaučia laiminga būdama mama, pastojusi nusprendžia darytis abortą, arba apskritai vaikų nesusilaukia. Knygoje šiuo požiūriu svarbios kelios novelės. „Siuntinyje“ herojė, priešingai nei jos vyras, niekada nenorėjo turėti atžalų, nes manė, kad vaikai uzurpuos jos savastį, užgrobs šviesiausius būties namus: „Bijojo, kad vaikai negrįžtamai pakeistų jos esatį, įsigyvendami joje, paskui kaip maži opšrūs kuisdami ir griuvėsiais paversdami jos būtį“ (p. 132). Toks nenoras knygoje dažnai siejamas su pačios herojės vaikystės ir paauglystės trauminėmis patirtimis – neišmylėtos mergaitės tampa mylėti negalinčiomis moterimis. Kitas kraštutinumas – desperatiškas kūdikio, būtent mergaitės, troškimas, jaučiant didžiulę neapykantą kitam veikėjos gyvenime egzistuojančiam vaikui – vyro sūnui. Trokštama mergaitė turėtų tapti išsigelbėjimu iš nemeilės ir užpildyti visas atsivėrusias kiaurymes – novelės potekstės sufleruoja, kad vis dėlto tam tikrų skylių uždengti neįmanoma.

Skaitant dėmesį patraukia savotiškas religinių intertekstų naudojimas. Mano manymu, autorė gana gerai išmano šio pobūdžio intertekstus, tačiau jos tekstuose šventybė yra profaniška (vartojant šį žodį, remiantis pasaulietiškumo konotacijomis). Komunija čia priimama be išpažinties, o Mortos ir Marijos istorija perkuriama kalbant apie šio pasaulio dėsnius, nors atsispiriama nuo biblinės istorijos esmės: „Mortai meilė buvo pareigos jausmas ir valios aktas, Marijai – kažkas, kas nuo tavęs nepriklauso, ką jauti kaip pašaukimą“ (p. 118). Vertinant dar plačiau, įspūdį daro giluminės intertekstų interpretacijos ir jų panaudojimas, ištirpinant autentiškame tekstų audinyje – nuo Ingmaro Bergmano iki žymiausios moterų prozos.

Eglės Frank knyga „Mirę irgi šoka“ yra svarbus indėlis į šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Didžiausia knygos vertė – (ne)norminio, nehegemoninio moteriškumo įvardijimas ir analizė, vidinės tamsos legalizavimas ir įtaigi Eroso, Tanato ir Hipno triados raiška.