literatūros žurnalas

Beata Kazlauskaitė. Terapiniai keliai per tamsiuosius moters amžius

2022 m. Nr. 2

Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Skaitydama antrąjį poetės Linos Buividavičiūtės poezijos rinkinį „Tamsieji amžiai“ jutausi lyg vaikščiodama po viduramžių pilies požemius. Ta pilis – ypatinga, nes aptikau ne vienos šeimos reliktus, o žmonijos. Ėjau ne tik takais, kurie asmeniškai svarbūs autorei, bet ir vingriais moterų kančių, ribinių kolektyvinių patirčių paženklintais keliais. Toks išbandymų kelias, grįstas poezija, vertas atidesnio pasigilinimo.

Rinkinio autorė L. Buividavičiūtė – puikiai žinoma literatūros lauke kaip literatūros kritikė, poetė, literatūrinių festivalių dalyvė. „Tamsiuosiuose amžiuose“ savaip tęsiamos pirmosios knygos „Helsinkio sindromas“ (2017) temos (moters patirtys, nesaugumas pasaulyje, ribinės psichikos būsenos) ir plėtojama nauja tema – motinystė ir jos tamsumos. Ši knyga liudija susiformavusį poetės balsą, kartu atidengia lietuvių poezijos neužpildytas nišas – tai atviras kalbėjimas apie moters seksualumą ir apskritai moters patirtis. Justi gilesnė tekstų motyvacija – siekiama įžodinti tai, kas patiriama universaliai; autorė tyrinėja kolektyvinės pasąmonės klodus, moterų patiriamas prieštaras, iracionalias mintis, jausmingumą.

Pasirodžius „Helsinkio sindromui“ autorę norėta priskirti prie išpažintinės poezijos atstovų, tačiau L. Buividavičiūtė viename iš interviu teigia, kad norėtų būti laikoma atpažintinės poezijos kūrėja. „Tamsiaisiais amžiais“ poetė savo poziciją pagrindžia. Čia gana mažai eilėraščių, kuriuose veiktų visiškai subjektyvus „aš“ ir jo patirtis būtų unikali. Poezijos rinkinyje itin daug apibendrinto kalbėjimo: gilinamasi į jaunų merginų, brandžių moterų patirtis jų neindividualizuojant, pasitelkiamas biblinis kontekstas, mitologinėmis figūromis seksualumas pateikiamas kaip visuotinis fenomenas. Eilėraščio „aš“ tapatinasi su geležine mergaite, nakties demonų motina Lilita, graikų deive Kirke. Subjektė eilėraščiuose daug žino apie kitą, įvardintą „tu“. Akivaizdu, kad autorei svarbiausi ne subjektyvūs jos seksualumo aspektai, konkrečios motinystės patirtis, bet visa tai vienijanti esmė. Todėl gilinamasi į archetipų pilną Šventąjį Raštą, graikų mitologiją, į skandalingus, popkultūros dalimi tapusius modernius tekstus (Vladimiro Nabakovo „Lolita“), pasitelkiami pasakos veikėjai, mistiniai padarai. Kolektyvinės pasąmonės kodai naudojami ne intelektui demonstruoti ar sudėtingam eilėraščiui kurti, jais poetė įsivardina potyrius ir būsenas: „Aš esu ragana / Triero ragana / nepatenkinta / ragana, broli“ (p. 15–16). Kartu simboliai – būdas kalbėti apie save ir apie kitą. Taip autorė skaitytoją kviečia aktyviai dalyvauti eilėraštyje. Skaitydama L. Buividavičiūtės rinkinį negalėjau nepajusti, kad visa, kas pasakoma, laukia atsako ir iš manęs.

Kultūriniai intertekstai autorės poetiniame tekste pasitelkiami kaip būdas susijungti su pirmapradiškumu. Tai ne tik susijungimas su graikų deivėmis, moterimis, bet ir tamsumos savyje atpažinimas. Apie save sakoma: „Mano žvėrys turi mitinį kontekstą“ (p. 41). Tamsos pilni kentaurai, minotaurai, slibinai atgimsta ir veikia tekste – tai jų erdvė. L. Buividavičiūtės eilėraštyje intertekstai leidžia asmeninius potyrius pateikti universaliau. Autorės tekstų stiprybė – gebėjimas aktualizuoti kultūros elementus, filosofines mintis įprasminti dabartyje: eilėraštyje „Olos“ ryški nuoroda į Platono olos metaforą, tik čia ant akmeninės sienos krenta ne tikrosios būties šešėliai, o iš obsesijų sudarytas klaidinantis pasaulis. Tai siejama ir su subjektės polinkiu į savidestrukciją. Intertekstai sustiprina ir moters ribinę būklę – iš eilėraščių matyti nuolatinis noras susitapatinti su kitu, sau artimu, ir atsiskirti nuo to, kas svetima: „aš esu savo pačios sužadėtinė“ (p. 28).

Tokiame kalbėjime universalių moters patyrimų įžodinimas siejasi su terapine raiška; eilėraštis tampa erdve ne tik kurti naują pasaulį, bet ir išgyti nuo to, kuriame gyvenama. Tamsaus, moteriško prado vaizdavimas primena ritualą, eilėraščių struktūra paprasta, bet jie pilni mistinės auros; atsiremiama į tai, kas yra moteris (t. y. „aš“), o kas yra „tu“ – dažniausiai geismo, apžavų objektas: „Aš esu Lilita, / lankau Tave / naktimis ir ne tik, <…> Aš esu Salomėja, / šoku apkabinusi / nupjautą Tavo galvą – / pakrikštyk mano / tamsą, broli“ (p. 15–16). Čia jaučiamas gilus susijungimas su vidinėmis jėgomis, kurio nesistengiama išreikšti metaforomis, palyginimais, tik aprašinėjami ritualiniai veiksmai, virsmai – įsikūnijimas į figūras. Terapiniams eilėraščiams būdingas jausmų deklaravimas, ir tai, kas jaučiama, nekvestionuojama. Taip eilėraštis tampa saugia erdve, kurioje galima pripažinti savo jausmus, būti taip, kaip įmanoma: „Kūnas traukėsi ir plėtėsi / keliolika sykių. / Negėriau pakankamai vandens. / <…> Naktimis rašiau poeziją. <…> Aš pavydi pavydi pavydi / moteris, beprotiškai bijanti / senti, prarasti vyrų žvilgsnius“ (p. 43–44).

Eilėraščiuose paliečiamos įvairios moters patirtys (nuo seksualumo pradžios iki simpatijos Vilniui ir Kaunui), tačiau rinkinys konceptualus: visos potemės susiveda į vieną tašką – jas jungia motinystės patirtis, santykis su sūnumi, ir tai atsispindi knygos struktūroje. Moters seksualumo tema glaudžiai susijusi su motinyste; nors pirmas skyrius apima eroso pajautą, bet rinkinys pradedamas eilėraščiu „Laiškas karo vaikui“ apie sūnų, kuriame jis – nelaimių pranašas. Viena vertus, knygoje atvirai, moderniai kalbama apie sunkius moters jausmus, psichikos būsenas, tamsiąsias motinystes puses, kita vertus, erdvė šiame eilėraštyje viduramžiška. Berniuko gimimas reiškia karą, nors ir tikimasi, kad sūnus „nesužinos, kaip svarina rankas ir širdį plieno vėsumas“ (p. 6). Blogio sėklos žmoguje pripažinimu pradedami „Tamsieji amžiai“, ir tai yra konceptualu. Vaiką ir subjektę apskritai kiekviename skyriuje jungia ryšys: „Eroso“ skyriuje vaizduojamas natūralus moters polinkis į seksualumą veda prie vaisingumo, „Sindromuose“ leidžiamasi į moters psichikos sutrikimus, kurie veikia ir vaiką („Miunhauzeno sindromas“), „Miestai ir žvėrys“ apima moters pažintį su vyru ir gyvenimą kartu, o skyrius „Nemeilė“ apibendrina motinos sunkmetį, negebėjimą sukurti ryšio su vaiku ir iš to atsiradusią amžių tamsą. Rinkinyje laužomas tradicinis moters suvokimas: moteris čia nors ir motina, bet ne tradiciškai motiniška. Labai svarbu, kad autorės sukurtame motinos vaizdinyje nematyti maišto, čia motina tiesiog tokia yra ir įgalinama tokia būti: serganti, tamsi, svetima vaikui.

Subjektės būvis klasifikuojamas eilėraščiuose pagal stilizuotą, bet universalią medicininę sistemą – sindromus. Taip tęsiami poetiniai sprendimai, daryti „Helsinkio sindrome“ („Natūralioji šizofrenija, arba Donkichotiškasis“, „Apie depresiją“, „Bipoliarinė naktis“), tačiau šiame rinkinyje sindromų įvairovė didesnė, todėl ir subjektė įgyja ne tik sergančios depresija, nusivylusios savimi (šiek tiek klišinį) profilį, bet ir daugialypiškumo. Kartu sindromai yra universalūs, todėl tokios patirtys netampa tik buitiniais ir asmeniniais išgyvenimais.

L. Buividavičiūtė tarsi naudojasi patyrimų buitiškumu ir laisvu sąmonės srautu kalbina skaitytoją: „Rytais vėl nenoriu keltis, urzgiu iš paklodžių statydama / vaikystės palapines, viskas tik aidas, nebeužkuriu to / džiaugsmo žaidimo“ (p. 49). Iš tokios raiškos išryškėja poetinio kalbėjimo stiprybė – gebėjimas vaizduoti subjektę kaip natūraliai jaučiančią ir tai atvirai išsakančią. Ne metaforos, palyginimai, bet savita, lanksti eilėraščio struktūra ir moters juslės sudaro teksto poetiškumą. Autorės kalbėjimas neįmantrus, paprastas, bet paliečiantis tikrąsias esmes. Stipri vidinė jėga ir taikli, lakoniška raiška dera tarpusavyje ir įtikina autentika. Eilėraščių struktūroje nejusti šablono pėdsakų, poetė klauso savo išgyvenimų ir jų padiktuota kuria poeziją. Eilėraščio asmeniškumas, atviras kalbėjimas ir prisilietimas prie jautrių, skaudžių vietų skatina empatiją subjektei.

Įdomu tai, kad jos santykis su kitu ne tik dinamiškas, aistringas, valdingas, bet ir konfliktiškas. Tiesa, ji netenka maištingumo, kas buvo justi pirmajame poetės rinkinyje. Neberašomi medėjų skundai, nejusti tiek pykčio visuomenei, engiančiai moteris, „plaikstančias nuodėmę“, ir neskanduojama it manifeste „mano mano mano plaukai“ („Samsonas ir Dalila I“). Sukuriamas naujas moters vaizdinys ir nelaukiama, kol jį kas nors patvirtins. Šiuo atveju dažnai kitas yra ne pasaulio užspausta moteris, o geismo objektas (ypač „Eroso“ skyriuje). Santykis su kitu kintantis: pradžioje objektas pažįstamas („garsai, kuriuos maža / mergaitė kartais girdį naktį / už sienos – tie garsai – / jie baugina ir masina“, p. 11), vėliau moteriškumas įsisąmoninamas ir siejamas su galia, valdžia („Jos išeis į platų pasaulį, jos gyvens / taip, kad būtų užrašytos naujuose romanuose, / o Tu liksi užrakintas tame, jau seniai parašytame“, p. 20).

Žvilgsnis į kitą siejasi su moterišku pradu; kuo labiau subjektė pažįsta savo seksualumą, tuo geriau suvokia savo galią objektui: „Visada gaunu, ko trokštu, šituose / namuose su brangiausiu užuolaidų purpuru net / žvakės liepsna plevena pagal mano norus“ (p. 22). Tokie moters įgalinimai kontrastuoja su melancholiška būsena kituose skyriuose: santykis taip pat su kitu kinta – tampa nuosaikesnis ir nuolankesnis. Jai pagailsta vyro, kuris klausė, kur Vasaros gatvė (o ten – psichiatrijos ligoninė), ji mąsto: „kad tik niekad niekad šito neklausčiau“ (p. 56). Čia ima skleistis ypatingos ribinės patirtys.

Kitas svarbus jos santykis – ryšys su kūdikiu. Ne tik dėl seksualumo tamsiosios pusės justi ribiškumas, bet ir dėl kūdikio gimimo. Rinkinio motina čia yra ir moteris, pabrėžiamas motinos seksualumas („mintyse nutrinu žiedo / įspaudus, esu jauna gazelė“, p. 22), psichikos nestabilumas („Stiprus nerimas, einam visi mišku, sakau Tau, sūnau, mamai / teks išvykti, ar nebijosi užmigti be mano rankos?“, p. 61). Moteriai santykis su vaiku nesuteikia pilnatvės, iš jos atima džiaugsmą: „jei duodu Tau, iš savęs atimu“ (p. 80). Toks vaizdinys piešiamas įtaigiai, atskleidžia subjektės-motinos žmogiškumą, demistifikuoja tradicinę motinos figūrą. Ryškus jos ribiškumas: iš savimi pasitikinčios, gaivališkos moters ji virsta priešingybe – „liūnaveide“ (p. 30): „kažkaip tampama / moterim nusvirusiais lūpų / kampučiais, šarpėjaus veidu, / moterim su akyse užgesusiais / dagčiais, su neveikiančiais / vidiniais termometrais…“ (p. 30).

Ribiškumo esti ir pačiame santykyje su vaiku: motina smurtauja prieš vaiką, jaučia abejingumą jam, tačiau ir „mušasi į krūtinę ir atgailauja“ (p. 76). Neapykanta, tamsa persiduoda ir sūnui, sklinda motinos–vaiko linija: „radau užrašus – fantazuodavai, kaip nuduri mus peiliu – čia dar pats švelniausias įrašas“ (p. 78). Sava tamsa ir ribiškumas geriau atpažįstamas, kai tai atsispindi kitame – sūnaus asmenybėje. Eilėraščių cikle dera ir terapinės intencijos, ir proziška, nusakanti situaciją, atvira kalba, ir lakoniškas vaizdingumas.

Eilėraščiams suteikia gylio pati rinkinio koncepcija – siekis pamažu demistifikuoti motinos įvaizdį, dramatiškai keisti ryšio su vaiku kryptį. L. Buividavičiūtės tekstų neįmanoma skaityti tik kaip terapinio išlydžio, lietuvių poezijoje trūko kaip tik tokio atviro, kitokio moters ir motinos figūros įtvirtinimo. Net jei šiuose eilėraščiuose būtų daugiau poetės asmeninių išgyvenimų nei fikcijos, bet kokiu atveju Linos Buividavičiūtės patirčių poetinė raiška įtikina ir įbaugina. Baigus skaityti „Nemeilės“ skyrių telieka cituoti autorę: „kad tik niekad / niekad…“

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Iš ciklo „Sindromai“

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5–6 / Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Lina Buividavičiūtė. Drąsus užmojis ir sena forma

2017 m. Nr. 1 / Gasparas Aleksa „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 360 p. . Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Žvaigždynai, istoriografija ir šokis su vilkais

2016 m. Nr. 12 / Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.