Lina Buividavičiūtė. Drąsus užmojis ir sena forma
2017 m. Nr. 1
Gasparas Aleksa „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 360 p. . Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Gasparas Aleksa – literatūros pasaulio senbuvis, išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, dramų, publicistikos, prozos. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – jau penktasis jo romanas. Prisipažinsiu, kad G. Aleksą labiausiai pažįstu iš distopinio, mokslinės fantastikos elementų prisodrinto kūrinio „Ėriukėlis stiklo ragais“ (Vilnius: Vaga, 2001). Gal šis originalių motyvų turintis romanas ir nulėmė išankstinius mano lūkesčius naujausiam autoriaus kūriniui. Sužinojusi, ko šioje knygoje griebėsi G. Aleksa, atsidūstu – užmojis labai jau didelis. Autorius pasirenka kalbėti apie įdomią istorinę asmenybę – kunigą Juozą Zdebskį. Romano viršelyje G. Aleksa teigia: „Tai pasakojimas apie legenda tapusį žmogų, kuris drąsino, stiprino ir įkvėpė kitus.“ Taip pat kūrinio pratarmėje paaiškina: „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ nėra istorinis romanas. Tai didele dalimi fantazijos vaisius, susipažinus su gausia faktine medžiaga. Rašydamas knygą naudojausi kunigo Juozapo Zdebskio dienoraščiais, jo bendražygių atsiminimais.“
Pasikartosiu – rašyti grožinę literatūrą apie istorinę asmenybę, o dar ypač tokio specifinio luomo atstovą, mano galva, labai sudėtingas uždavinys. Galima sakyti, rašytojas atsiduria tarp dviejų ugnių, tarp literatūrinės Scilės ir Charibdės – kaip padaryti, kad nenukentėtų literatūriškumas, kūrinio meninė vertė ir kad nebūtų papiktinta plačioji visuomenė (į galvą ateina pavyzdžiai – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ – kokį šaršalą savu laiku jie sukėlė!). G. Aleksa nueina atsargiųjų keliu – kunigas romane šviečia tik dorybių aureole, su kiek dirbtinokai lipinamomis „mažomis ydelėmis“, viena jų – nežabota drąsa (iš čia ir kilo Akiplėšos motyvas), kuri vis tiek veikiau yra pliusas nei minusas. Romano protagonisto žodžiais, regis, atsiskleidžia pati G. Aleksos užmačia, savotiškas jo literatūrinis motto: „Romanistas katalikas mūsų laikais gal net reikalingesnis už kunigą dogmatiką, – išsprūdo jam. – Kokią nors tikėjimo tiesą įvilkę į romano formą, daug pasiektume. Tik įsivaizduokite, romane – per meninius vaizdus – tikėjimo tiesos suspindėtų įvairiomis spalvomis, o intriga sužavėtų skaitytojus“ (p. 39).
Aišku, galima sakyti – argi būtinai kūrinio protagonistui reikia būti užkietėjusiam blogiukui, ar net visas septynias didžiąsias ydas turinčiam nusidėjėliui? O jei jis dar ir kunigas?.. Nors autorius stengėsi, kunigo personažui pritrūko didesnio spalvingumo, žmogiškumo, užkabinto gyvosios būties nervo. Galvoju, kad tas planuotas charakterio spalvingumas būtų pridėjęs kūriniui meniškumo. Taip, vaizduojamos nepalankios išorinės aplinkybės, tai ir valdžios represijos, ir kolegų nepasitenkinimas, ir davatkų įtarinėjimai „mergininkavimu“, tačiau visa tai kažkodėl neįpučia kunigo personažui gyvybės.
Ir pačiame naratyve, pasakojančiame Zdebskio istoriją, vyrauja deklaratyvūs, „plokšti“ pasisakymai: „Negaliu atsidžiaugti! Ar pavyks teologijos studijos licenciato kursuose? Jaučiu stiprų pašaukimą skaistumui, nuolankumui ir norą aukotis kitiems“ (p. 36). Aišku, dėl paįvairinimo romane esti ir tam tikrų digresijų, minima platoniška meilė Sesutei, mėginama pavaizduoti kunigo sielą draskančias abejones: „Kunigui Juozui pasirodė, tarytum jį apleido Jėzus ir Švenčiausioji Mergelė Marija. Suklupęs prieš ostiją saugantį tabernakulį, jis pravirko ir pasikūkčiodamas, savais žodžiais prašė Dievo malonės. <…> Dabar, kakta liesdamas bažnyčios grindis, Juozas dejavo, nedrįsdamas net sau pačiam prisipažinti, jog atsidūrė ne nuodėmės šešėlyje, o tikrame kovos lauke dėl savo sielos“ (p. 62).
Kūrinio eiga, kunigo sprendimai, mintys ir jausmai yra gana lengvai nuspėjami, aiškūs, beveik nepaliekama vietos netikėtumui, nors anotacijoje daug žadama: „Novatoriškas, drąsus kūrinys apie skaudžių patirčių ir pavojų kupiną kunigo Juozo Zdebskio gyvenimą. <…> Romane nepaliekama nuošaly ir dviprasmiškų jausmų kelianti lytiškumo tema. Celibatui įsipareigojęs kunigas ir moterys iki šiol Lietuvoje – delikati tema.“ Man kaip tik ir kilo klausimų dėl kūrinio drąsumo: kur ir kuo jis drąsus? Juk kunigo paveikslas teigiamas ir vientisas, blogieji – aiškiai įvardijami, pabaiga nujaučiama, pasiremiama aiškia „gera–bloga“ ašies skirtimi. O dėl celibato – romane iš tikrųjų nemažai apie tai kalbama, bet, drįsčiau sakyti, vienpusiškai ir ne visai iš esmės (šiuo požiūriu Liudo Vasario paveikslas man buvo patrauklesnis ir įtaigesnis – ir ne tik todėl, kad jis pasirinko buvimą kūniškai susaistytam su moterim).
Kita vertus, kūniškieji gundymai (paralelė su Kristaus gundymu dykumoje), mano galva, pateikiami pompastiškai, hiperbolizuotai ir nelabai įtikinamai: „Aš jau tavyje, mano broli! Tūnau tavo akyse, lūpose, rankose, širdyje, pilve ir žemiau… Cha!.. Cha!.. – tyčiojosi plėšrūnas. – Paglostyk moterį ir pajusi tokią jėgą, kurios dar nepažįsti. Už daug ką būsi dėkingas man, nes esi viešpačių viešpatis, pats viešpačiausias savo kūnui“ (p. 113). Kita vertus, čia galima įžvelgti ir pliusą: romane randasi bent šioks toks protagonisto sąmonės polifoniškumas. Dar į akis krenta detalė, jog apie celibato blogybes kunigas diskutuoja su nepraustaburniais, neišsilavinusiais kaliniais: pasirinkus tokias aiškias „gera–bloga“ opozicines ašis visi taškai krenta tik celibato naudai. Štai kokia aiški, tiesmuka priešstata išryškėja šiame kunigo ir „zekų“ dialoge: „Lievoju rukoju, ticho sam s saboju… – išsišiepė Bronius. <…> – Kristus kiekvieną kviečia – nesvarbu koks pašaukimas – patirti atpirkimą iš geismo vergovės“ (p. 239). Bet toks deklaratyvumas ir gana paviršinis problemos traktavimas nelabai atitinka anksčiau cituotą anotacijos ištarą.
Įdomesnis, įtaigesnis man pasirodė knygos antipodo – Jurgio Šalnos paveikslas. Čia geriau įsigilinama į daugiasluoksnę žmogaus psichologiją, vienaskaitos antruoju asmeniu skambantis, vietomis vidinį monologą primenantis pasakojimas – paveikesnis, polifoniškesnis, jau atsiranda taip reikalingų simbolinių pasakojimo struktūrų, intertekstualumo užuomazgų. Psichoanalitinės interpretacijos požiūriu įdomus veikėjo sapnas: „Rimstančiame vandenyje išvydau baltą leliją <…>. Iš gelmės niro lelijų takas. Tuo baltu gėlių taku ne ėjo, o plaukė, kojomis nesiekdama vandens, mano motina su mažuoju Oskarėliu ant rankų. <…> Staiga vaiko balsas prasmego tarp kažkokio keisto namo sienų. Pajutau baisų siaubą, norėjau kuo greičiau pabusti, tačiau rankos jau spaudė durų rankeną – aš ėjau į tuos bjaurius namus, į miglose skęstančią bakūžę, kurioje dingo Oskaras“ (p. 212). Pirmoji sapno dalis remiasi religiniais simboliais, lelija reiškia tyrumą, šventumą, motina su menamuoju Šalnos sūnumi įkūnija ir Mergelės Marijos, ir vandenimis žengiančio Kristaus motyvą. Namo simbolis pagal psichoanalitinę teoriją yra žmogaus vidaus, psichinių struktūrų atitikmuo. Šioje vietoje darniai sužaidžiama „apleistos, bjaurios“ bakūžės vaizdiniu – daroma potekstinė užuomina, kad veikėjo psichikos gyvenimas yra nedarnus, o siela, savastis – gerokai apšepusi. Panašių simbolinių motyvų romane norėjosi daugiau, tai būtų tikrai praturtinę jo meniškumą.
Apskritai knyga lengvai skaitoma, stilius aiškus ir sklandus, vietomis netgi norėjosi ko nors labiau intriguojančio, žaismingesnio, šokiruojančio. Didžiausiu romano trūkumu laikyčiau meniškumo ir literatūriškumo stoką, aiškią, nuspėjamą pabaigą, deklaratyvią „gera–bloga“ skirtį. Taip – užmojis drąsus. Bet forma – nenauja ir nedrąsi.