Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą
2017 m. Nr. 2
Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.
Sužinojusi apie naują lietuvių autoriaus kūrinį mitologijos tema, visada apsidžiaugiu. Pakartosiu, ką jau esu rašiusi „Metuose“ publikuotoje recenzijoje apie Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos duris“ – nuo vaikystėje skaitytos ir tik geriausias emocijas sukėlusios Martyno Vainilaičio „Bruknelės“ esu nepataisoma šio žanro mylėtoja. Šįsyk dar labiau intriguoja poemos „Laumių vaikas“ autoriaus Aivaro Veiknio teiginys ant viršelio, jog pradinė intencija – knyga vaikams – peraugo į kūrinio suaugusiesiems kategoriją: „Padėjęs paskutinį tašką, suvokiau, kad parašiau knygą suaugusiesiems. Pirmiausia savo motinai. Neatsitiktinai motinų, motulių, motinėlių šioje poemoje tiek daug: nuo mergelės Marijos iki senosios laumės, girios valdovės.“ Žinoma, faktas, kad knyga parašyta motinai, savaime nėra nei literatūrinis blogis, nei gėris. Vis dėlto man norėtųsi įvardyti plonyte riba besiskiriančius – tiesiog dedikaciją nuo knygos parašymo būtent Kažkam. Atsižvelgiant į A. Veiknio teiginį, kad poema pirmiausia parašyta motinai, ir dėl paties autoriaus kadaise minėtų asmeninio gyvenimo faktų čia labai pakvimpa psichoterapija, pirminiu autoterapiniu kūrinio tikslu. O nuogas asmeninės sąmonės ir pasąmonės srautas nebūtinai yra įdomus skaitytojui. Tiesa, čia jį bandyta dangstyti lietuvių mitologija, kolektyvinių archetipų kodu, tačiau plika akimi įžiūrimas asmeninis mitas ima viršų. Nenoriu dabar ginčytis dėl literatūros paskirties, tačiau toks faktas man sukelia šiokį tokį įtarumą dėl prasmės hermetiškumo. Beskaitant tas įtarumas pasiteisina su kaupu.
Autorius geba valdyti žodį, moka rašyti vaizdingai, paveikiai, pasitelkia netikėtas, įsimenančias metaforas (tiesa, kartais žodžių sraute pasiklysta esmė), intriguoja – pavyzdžiui, ši „Prologo. Naktis“ pastraipa man (ne)įtikėtinai puiki: „Byrant vaisiams nuo kosinčių medžių, / Vėjo griaučiams šukuojant gėles, / Jai ant kelių nelyg ant kaladžių / Paguldysim sunkias galveles“ (p. 7). Tačiau net tinkama poetinė kalba neišgelbsti nuo chaoso, neoriginalios pagrindinės minties, tekste tvyrančio sąmyšio, mano galva, nemotyvuoto kontekstų sumaišymo (Marija, Trys Karaliai ir – laumės), padriko kertinių idėjų dėstymo. Vertingiausios knygos dalys man atrodo „Prologas. Naktis“, paskutinis skyrius „Vietoj epilogo“ ir įsimenančios Deimantės Rybakovienės iliustracijos.
Likęs tekstas suskirstytas į tam tikrų valandų sapnus. Pagrindinė siužetinė linija, kurią pajėgiau įžvelgti, yra gana banali, tūkstančius kartų girdėta tautosakos archyvuose – blogosios laumės užkalbėta jaunos moters mirtis ir našlaujančio vyro bei vaiko likimų tragedija. Situacija pateikiama per laumės („Laumės ašara“), visuomenės nuomonės („Prie obliuoto stalo“), tėvo („Tėvo monologas“) ir vaiko („Ant kapų suoliuko“; „Viduje nubudusios gyvatės šnypštimas“) prizmes. Greta sušmėžuoja Mergelės Marijos ir Trijų Karalių istorija – vis dėlto šiam skirtingų kontekstų suplakimui nepakanka jėgos sukurti teigiamos nuostabos efektą – labiau pakvimpa nemotyvuota maišalyne. Knygos nuotaika labai sapniška, vietomis primenanti tam tikras struktūras įgyjantį, tačiau savo esme margą, kiek psichodelišką ir nonsenso poetikos prisotintą sapną. Sapną, regis, pasiduodantį psichoanalitinėms moteriškumo analizės metodologijoms. Juk iš tiesų „Laumių vaike“ pagrindinė figūra – moters. Čia labai svarbios ir Mergelė Marija, laumių ir žalčių motulė, jaunos laumulės, geroji laumė, žemiška motulė, tamsioji laumės pusė, blogio gyvatė. Moteris knygoje – pagrindinė vyro gyvenimo ir veiksmų valdovė, jai paklūsta ne tik paprasti mirtingieji, bet ir Trys Karaliai. Iš tiesų – laumės valdžia neribota net bibliniams išminties ir nuovokumo simboliams: „– Jūs man atleiskit, svečiai išmintingi, – / Kelrodę būsiu trobon pasivogus, / Betgi, tikėkimės, dukros netingi / Tartum balandį ją švystelt virš stogo…“ (p. 66). Tačiau lemiamą sprendimą priimti ir atidaryti Pandoros skrynią lemta vyrui – tai pragaištingo smalsumo vedamas jisai užsitraukia senės rūstybę.
Nors dauguma autoriaus kurtų moteriškumo archetipų pretenduoja būti paremti Clarissos Pinkolos Estes veikale „Bėgančios su vilkais“ pavaizduotomis moters būties struktūromis, man regis, A. Veiknio poezijoje prisiliečiama tik prie paviršiaus. Šiokią tokią pastangą galima įžvelgti bandyme sapniškajame knygos chronotope panaudoti Laukinės Moters archetipą. Kaip teigia C. P. Estes: „Ši senė, ši Laukinė Moteris – tai La voz mitologica, mitinis balsas, žinantis praeitį ir seniausią mūsų istoriją, ir saugantis ją mums, įamžintą pasakose bei legendose. Kartais ji aplanko mus sapnuose tartum bekūnis, bet kerintis balsas“ (žr.: Clarissa Pinkola Estes. Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose, 2007, p. 51). Tačiau Laukinės Moters archetipo išpildymui A. Veiknio poezijoje labiausiai pritrūko „Bėgančiose su vilkais“ vaizduojamų įvairių moteriškumo pavidalų daugiasluoksniškumo, brandumo, archajiškumo. Priešingai, A. Veiknio kuriama tamsioji laumės pusė – nors ir galinga, tačiau gana vienpusiška ir paviršutiniška – pasirenkanti blogį, nes nesulaukė dėkingumo už gerus darbus: „Bet pamažu many ugnis išblėso, / širdis iš apmaudo ir nevilties apkarto – / Juk tiek kovojau, grūmiausi už tiesą, / O nesulaukiau padėkos nė karto!“ (p. 29). Labiausiai pabrėžiama blogį pasaulyje kurianti ir lemianti laumės savastis, o gerosios prigimties laumyčia paliekama pasyvia stebėtoja, negalinčia įveikti blogio jėgų: „Gręžias laumė sienon, drebulys ją purto: / – Nežinau nuo šito antpilo nei burto… / Ir paspringsta savo ašara karčia“ (p. 35). Taip pat skyriuje „Devynių dygsnių lopšinė“ tarsi Moiros, „verpdamos“ vaikui palankesnį likimą, laumės nesugeba įveikti „tamsiosios savo pusės“. Apskritai šis skyrius visai įdomiai atskleidžia moters-laumės prigimties dvilypumą ir blogio prado skvarbumą. „III valandos sapne“ vaizduojama piktos senės figūra („Girdėjo vyrai piktą senės juoką“, p. 47) taip pat turi tam tikrų koreliacijų su C. P. Estes aprašyta Baba Jaga, tik yra už ją kiek primityvesnė ir vienpusiškesnė. „Bėgančiose su vilkais“ pabrėžiama, kad „Baba Jaga tokia baisi todėl, kad įkūnija tiek mirties, tiek ir gyvybės galias. Pažvelgę į jos veidą, išvysime vagina dentata, krauju pasruvusias akis, nuostabų naujagimį kūdikį ir angelo sparnus – viską išsyk“ (p. 122). Jei Baba Jaga vis dėlto suteikia šansą darbais, žodžiais ir oria laikysena laimėti jos palankumą, tai „Laumės vaike“ vyrui senė paspendžia neatšaukiamos žiaurios logikos spąstus: „Jei tik mirtis išsaugotų gyvybę, / Ką pasirinktum?.. Sūnų?.. Gražią žmoną?“ (p. 44).
Ir staiga, kaip man regis, imu suprasti „Laumės vaiko“ psichoanalitinį prėskumą – nors vaizduojami kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės archetipai, jie neturi savo pačių vidinių modusų tvirtumo, maskuoja sukeistintus asmeninius išgyvenimus, kurie tampa kertiniu kūrinio kodu.
Dar vienas svarbus knygos ypatumas – ji artima jau minėtai R. Stankevičiaus eiliuotai pasakai vaikams „Pūgos durys“. Nežinia, kartojama sąmoningai ar ne, tačiau vietomis itin ryški imitacija badė akis. Pasirenkamas net panašus chronotopas – magiškas, mitinis ir sakralus žiemos laikas prieš / per Kūčias. Taip pat koreliuoja speigo, pūgos, girios, tamsos, lopšinės, blogio ir gėrio santykio motyvai, veikėjų pasirinkimas (laumės, vaikas ir motina, stebinčioji liaudis), stebukliniai inkliuzai, sapniška, šiurpi atmosfera. Siūlau palyginti: R. Stankevičius: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia / Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. ˂…˃ Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkščia nuodą juodą…“ (p. 26.); A. Veiknys: „ – – Židiny ugnies nė lašo – – gyvačiukė / švirkščia nuodą…“ (p. 60). Tai tikrai nėra tapačios knygos, tačiau panašumų gausa kelia šiokių tokių abejonių originalia idėja. Ir vis dėlto „pirmtako“ – R. Stankevičiaus – knyga man regisi kokybiškesnė – aiškesnis, logiškesnis siužetas, vientisumas, motyvų integralumas, originalumas.
Aivaro Veiknio „Laumių vaiko“ užmojis, metaforos, žodžiai – gražu. Ar ne tik motinoms, motulėms ir motinėlėms – kitas klausimas.