Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą
Š. m. kovo 9 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje įvyko Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“ (2019) aptarimas. Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.
Marija Prokopčik
Gerbiami svečiai, gerbiami kolegos. Mūsų susibūrimai čia, Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje, tapo gražia tradicija. Prieš trejus metus čia pristatėme didelę parodą, skirtą Algirdo Juliaus Greimo gimimo šimtmečiui paminėti: „Atkakliai ieškojęs prasmės: Algirdas Julius Greimas“. Turėjome ką parodyti, nes Rankraščių skyriuje saugome šio iškilaus mokslininko, žymaus žmogaus asmeninį archyvą, taip pat turime nemažai jo knygų bibliotekoje. Vėliau čia įvyko ir knygos „Algirdas Julius Greimas: Asmuo ir idėjos 2“ pristatymas.
Mūsų Greimo archyvas vis pasipildo. Jau turėjome apie du šimtus saugojimo vienetų, bet po kiekvieno Greimui skirto renginio sulaukiame dovanų: žmonės atneša po vieną ar kelis laiškus, nuotraukų, įvairių dokumentų, knygų. Tikiuosi, kad šis renginys taip pat paskatins Jus papildyti mūsų archyvą savo galbūt dar turimais dokumentais. Kai susitiksime kitą kartą, gal galėsime surengti tų naujai atsiradusių dokumentų parodą.
Mūsų bendra veikla su Greimo centru, manau, yra abipusiai naudinga. Man smagu, kad šitai vyksta Baltojoje salėje, ir negaliu nepriminti, kad šiemet mūsų bibliotekai sukanka keturi šimtai penkiasdešimt metų. Šios knygos pristatymas yra dovana bibliotekai jos sukakties proga.
Jūratė Levina
Apie tai, kaip atsirado Greimo knyga „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“, norėčiau papasakoti iš Greimo kaip rašytojo raidos perspektyvos. Ši raida prasidėjo labai anksti literatūriniu ir, sakyčiau, jau šiek tiek kritiniu bandymu, kai Greimui buvo vos dvylika metų ir jis ėmėsi rašyti nuotykių romaną pagal tuomet godžiai skaityto Marko Twaino veikalų žanrinį modelį. Nepasisotinęs Šiaulių bibliotekoje rastose knygose aprašytais nuotykiais, Greimas kūrė nuotykinę intrigą pats, kartu su vienintele savo romano skaitytoja Greimų tarnaite Onute svarstydamas, kokių tam reikia veikėjų. Jo rankraščių archyve yra išlikę juodraščių, liudijančių vėlesnius bandymus kurti dramą ir pasakojamąją prozą. Iš meninių tekstų Greimas publikavo tik vertimus – fragmentą iš Sartre’o „Sienos“ ir Rimbaud „Blogą kraują“ – su komentarais. Viešai Greimas pirmiausia pasireiškė kaip literatūros kritikas, būdamas dvidešimt penkerių, 1942 metais (tai jo kalbos apie Kazį Binkį data) ir keletą metų rašė tik apie literatūrą. Paskui jo dėmesį patraukė bendresni kultūros klausimai: jis skelbė literatūros, teatro, meno parodų, kultūros istorijos veikalų apžvalgas ir recenzijas. Nuo 1948-ųjų jo eseistikoje atsiranda aiškus sociopolitinis matmuo. Tais metais Greimas apsisprendė trauktis iš politinės rezistencijos, perkelti rezistencinę veiklą į kultūros „darymo“ lauką (jis kategoriškai nesutiko vadinti šios veiklos „kūryba“) ir ėmė rašyti politinę publicistiką: Lietuvos ir Europos sociopolitinės istorijos analizes, polemikas (dažnai dalyvaudamas dialoge su realiais oponentais) ir teorinius bei programinius straipsnius apie vertybinius įvairių politinių ir kultūros reiškinių pamatus. Knygą, kurios sutikimą šiandien švenčiame, Greimas sudarė iš šių per dvylika metų lietuvių spaudai įvairiomis progomis rašytų tekstų. 1959 metai – vėliausio į ją įtraukto teksto publikacijos data.
Į šį savo pasakojimą neįtraukiau Greimo mokslinės karjeros linijos. Jis apsigynė disertaciją 1948 metais, bet monografijos neišleido, o 1957-aisiais parašė pirmąjį semantikos darbą, tačiau buvo tiek nepatenkintas rezultatu, kad jį suplėšė, pasilikęs keliasdešimt puslapių, su kuriais galėjo dirbti toliau. 1959 metais jis, matyt, susivokė, kad turi daugybę publikuotų tekstų, ir pamėgino sudėlioti iš jų lietuvišką knygą: sudarė turinį, jį redagavo ir keliskart pildė, pasiliko variantus, nesunaikino (kaip degindavo nereikalingus dokumentus) į jį įtrauktų tekstų. Čia Greimas sustojo, taigi pirmąja jo knyga tapo 1966 metais išėjusi „Struktūrinė semantika“. Lietuviškų tekstų rinkinio idėja atgijo gerokai vėliau. Apie 1987-uosius Violetai Kelertienei jis siūlė sudaryti jo literatūros kritikos rinktinę, bet nesutarė dėl koncepcijos ir galiausiai daug didesnį, visus jo darbus pristatantį rinkinį „Iš arti ir iš toli“ (1991), tardamasis su Greimu, sudarė ir išleido Saulius Žukas. Šiam rinkiniui Greimas pasiūlė daugumą 1959 metais sudarytos knygos tekstų, tuomet jų rankraščiai pateko į Vilnių. Bent vieno knygos teksto rankraštį jis siuntė Dariui Kuoliui publikuoti almanache „Sietynas“ 1989-aisiais, bet šio straipsnio man taip ir nepavyko rasti. Greimas publikavo savo lietuviškus tekstus, kaip reikalavo tuometinė padėtis, nesirūpindamas kadaise sudaryta knyga.
Nebaigtos Greimo knygos istorija čia ir baigtųsi, jei ne jo šimtmetis, kurį šventėme 2017 metais, ir Arūno Sverdiolo sumanymas, kad, jam artėjant, Greimo centras turi imtis tirti lietuvišką Greimo paveldą: surinkti visus jo tekstus, išbarstytus po išeivijos ir Lietuvos periodiką, bei daugybei adresatų rašytus laiškus, išsiaiškinti, ką turime viešuose ir privačiuose archyvuose, visa tai surinkti ir kataloguoti, kad susidarytume kiek įmanomą išsamesnį vaizdą apie Greimo palikimą ir kokius darbus turime atlikti, kad neleistume jam nugrimzti užmarštin. Taip nutiko, kad ėmiausi šito ir dirbdama aptikau šios knygos planą, išsaugotą segtuve su kitais archyvuojant nenustatytos paskirties Greimo popieriais. Jis išliko didžiausiame Greimo fonde – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus kolekcijoje, kur netrukus po Greimo mirties buvo perduoti visi lietuviški jo dokumentai. Archyvarai, gavę dokumentus, juos peržiūri ir suskirsto į archyvinius vienetus: nustato kiekvieno dokumento pobūdį, pažymi autorystę, datą bei kitą informaciją apie jo kilmę, paskirtį ir turinį, aprašo fizinę būklę, suteikia signatūrą. Dažniausiai lieka šūsnis neatpažintų, į jokią kategoriją nepatenkančių dokumentų, kuriems sudaroma atskira byla, pavadinama Varia arba Miscellanea. Greimo fonde tai šimtas šešiasdešimt ketvirta byla. Knygos planą radau joje, turbūt kelių šimtų lapų pluošte tarp įvairiausių nežinia ko juodraščių fragmentų, paskaitų „Santarai-Šviesai“ konspektų, užrašų ir pastabų sau, iš kurių ne visos išaugo į tekstus.
Ką laikau rankose, supratau anaiptol ne iš karto. Tai viso labo perlenktas A4 formato lapas, į kurį įdėti dar keli taip pat perlenkti arba perpus perplėšti lapeliai su užrašytomis ir kai kur sunumeruotomis frazėmis, kartais sutrumpintais žodžiais. Tokių savadarbių sąsiuvinių Greimo dokumentuose mačiau daug – taip Greimas tvarkė savo minčių užuomazgas: užsirašydavo ant lapelių, dėdavo į pluoštus, sudarydamas paskaitų konspektus, semiotinių analizių apmatus ir kitokių tekstų projektus. Šis pluoštelis susegtas sąvaržėle; ant viršutinio lapo nėra jokio pavadinimo, tik surašytos sunumeruotos frazės ir aiškiai atskirtos trys dalys. „Eureka!“ akimirka mane ištiko supratus, kad tos frazės yra sutrumpinti Greimo straipsnių pavadinimai. Padėjo tai, kad tuo pat metu tikrinau jo lietuviškų publikacijų bibliografiją ir rinkau tekstų kopijas, taigi pati nuolat vadindavau juos, žodžiu ir raštu, sutrumpintomis antraštėmis – žiūrėjau į tuos pačius trumpinius, užrašytus Greimo ranka. Atsirado kiekvienam tyrėjui pažįstamas detektyvo azartas: negalėjau nepatikrinti, ar tikrai tai Greimo tekstų antraštės, neieškoti tų tekstų, kurių dar nebuvau radusi Greimo fonde ar kur kitur, jų neskaityti ir nemėginti įvertinti, ar tikrai susidaro knyga. Galiausiai pasirodė nebeįmanoma jos neparengti ir neišleisti.
Tai padaryti pavyko ne iškart. Kultūros ministerija įtraukė knygos leidybą į Greimo šimtmečio minėjimo programą ir skyrė lėšų, bet jas gavusi leidykla bankrutavo. Ką gi, ją išleidome pačios knygos jubiliejui – jos šešiasdešimtmečiui: 2019-aisiais, su Vilniaus universiteto leidykla Lietuvos mokslo tarybos skirtomis lėšomis. Prognozių dėl šios knygos būta įvairių, kolegos į mano entuziazmą leisti kažin kada apmestą, bet taip ir nebaigtą projektuoti knygą žiūrėjo gana santūriai. Bet šių metų Vilniaus knygų mugėje knyga atsidūrė tarp leidyklos bestselerių, o „Akademinės knygos“ knygyno praėjusios savaitės geriausiai parduodamų knygų dešimtuke aplenkė ir Gadamerį, ir Spenglerį, ir Beresnevičių! Už tai, kad knyga limpa prie rankų ir džiugina akį, dėkoju dailininkei Jurgai Tėvelienei ir maketuotojai Vidai Vaidakavičienei, kantriai atsižvelgusioms į visas mano pedantiškas pastabas ir pageidavimus; už visus į deramas vietas sudėliotus kablelius, kurių Greimas nevaldė ir nesuvaldžiau aš, – redaktorei Martynai Bražiūnaitei-Jelisejevai.
Visus tekstus, išskyrus minėtą pasimetusį straipsnį „Rezistencija ir demokratija“, parengiau iš rankraščių. Bet „Sietyno“ publikacijos tekstas neatrodo redaguotas, jame likę daug greimiškų idiosinkrazijų, kurias kiti redaktoriai šalindavo. Leidyklos „Vaga“, išleidusios „Iš arti ir iš toli“, ir periodikos redaktoriai Greimą redagavo labai drąsiai, kartais, sakyčiau, beveik cenzūruodami: keitė straipsnių antraštes, išimdavo sakinius ir net pastraipas. Šią knygą rengiau taip, kad skaitytume Greimo parašytus tekstus, be jokių kandžios ironijos užglaistymų ar kartais išties barokiškų minties niuansų ištrynimų. Laikiausi neintervencinės nuostatos „nieko neredaguoti“, nors galiausiai šį kategorišką imperatyvą teko pakeisti minkštesniu „redaguoti kuo mažiau“.
Vienas tekstas – „Rytai ir Vakarai“ – knygoje publikuojamas pirmą kartą; dar vienas – „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“ – pirmą kartą lietuviškai. Tai enciklopedinio straipsnio „Lietuvių literatūra“, kurį Greimas parašė 1956 metais prancūziškai „Pleiade“ enciklopedijai, vertimas, atliktas jo paties ir (arba) Onos Greimienės. Lietuvišką straipsnio versiją Greimas pavadino kiek kitaip, vertimo nebaigė ir jo dalys atsidūrė skirtinguose archyvuose, taigi ir čia padėjo keli laimingi atsitiktinumai, kol atpažinau teksto fragmentus, juos sujungiau ir baigiau rengti vertimą. Pagaliau, knygai reikėjo antraštės. Dairiausi jo paties frazės, kuri būtų glausta ir sykiu imli, atvira knygos tekstų žanrų ir tematikų įvairovei. Tokią radau Greimo laiške Broniui Savukynui: knyga „apie viską ir nieką“ jis pavadino „Iš arti ir iš toli“. Tekstų parengimo istorijas papasakojau „Redakcinėse pastabose“, ten taip pat įdėjau juodraščiuose išlikusius prierašus ir fragmentus, kurių Greimas neįtraukė į galutines tekstų redakcijas.
Rengdama tekstus, mačiau mažą knygelę, juolab kad lygiagrečiai rengėme du masyvius knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ tomus. Greta jų „Apie viską ir nieką“ atrodė veikiau kaip egodokumentinės nei mokslinės reikšmės knyga. Bet kai knygos ryšulėliai atkeliavo iš leidyklos, paaiškėjo, kad ji ne ką mažesnė už „Maupassant’o“ studiją ir jokiu būdu nevadintina knygele. Tas pats nutiko ir jos turiniui: turėjau pabaigti rengti šią knygą, kad pamatyčiau ją kaip visumą, kaip veikalą, įvertinčiau apimtį ir svorį to, kas ten sakoma. Iš daugybės dalykų, apie kuriuos jau kalbėjau kitomis progomis, šiandien atkreipsiu dėmesį į įspūdingą dviejų tarsi priešingų dalykų dermę: beveik džoisišką Greimo stilių įvairovę ir jo kultūros sampratos tvarumą bei mąstymo, vertybinių nuostatų nuoseklumą. Abi šios Greimo eseistikos plotmės aktualios ir šiandien. Gyvai nuskamba ir negailestinga Greimo ironija, ir jo kultūros samprata, kad kultūra – sudėtingas darinys, apimantis visas žmogaus gyvenimo sferas ir susiejantis jas tarpusavyje, bet vis dėlto nesuliejantis: estetika ir, tarkime, socialinė istorija formuoja ir maitina viena kitą, bet nėra tas pats dalykas. Knyga žavi, intriguoja minties apimtimi ir niuansais ir, tikiuosi, bus aktuali kultūros žmonėms.
Darius Kuolys
Iš tikrųjų ši knyga yra aktuali, paradoksaliai aktuali. Nežinia, ar Greimas tuo džiaugtųsi, ar ne, bet man atrodo, kad jam rūpėjo savo jaunystės tekstus Lietuvai pateikti, ir jis neatsitiktinai atakavo Saulių Žuką ir tikėjosi, kad kadaise rašytų straipsnių knyga išeis Sąjūdžio laikais. „Iš arti ir iš toli“ buvo rengta būtent Sąjūdžio metais, bet pasirodė pavėlavusi – 1991-aisiais. Ji turėjo pasirodyti, kai Lietuva projektavo savo valstybę – tada Greimas atrinkinėjo tuos tekstus. 1959–1960 metų knygos projektas – dabar kolegės Jūratės mums padovanota knyga – taip pat rodo, jog Greimui rūpėjo, kad šis publicistinių, poleminių tekstų korpusas funkcionuotų išeivijos visuomenėje, skatintų rimtus svarstymus apie Lietuvos ateitį.
Greimas Lietuvos projektą įsivaizdavo istorinį, ilgalaikį. Niekas čia ir dabar nesibaigia. Ir po sovietinės okupacijos jis rūpinosi, kad Lietuvos byla tęstųsi. Šitų tekstų aktualumą lemia tai, kad Greimas labai nuoširdžiai, atvirai, sąžiningai svarstė lietuvio intelektualo, XX amžiaus intelektualo, apskritai mąstančio žmogaus vaidmenį bendruomenėje, Vakarų kultūroje tokiu metu, kuris nėra pernelyg draugiškas nei intelektualams, nei apskritai sąmoningiems žmonėms. Epocha atšiauri, epocha nelabai švanki, epocha traiškanti žmogiškumą, garbingą elgesį, griaunanti tai, kas kurta per amžius. Tai, kas laikyta kilnumu ir padorumu, ši epocha naikina ir griauna. Kaip elgtis, kaip apsispręsti? Šie Greimo svarstymai iš tikrųjų visą laiką aktualūs mąstantiems žmonėms.
Reikia turėti galvoje, kad Greimas čia kalba jaunas: pirmieji tekstai rašyti dvidešimt aštuonerių–dvidešimt devynerių metų, trisdešimtmečio intelektualo. Greta jis rašo disertaciją, o naktimis sėdi prie rezistencijos tinklo kūrimo ir renka jaunus idealistus, kurie galėtų angažuotis Lietuvos laisvinimo reikalui. Kaip jis sako, „švarius žmones“, kad jie „susiteptų“ rezistencija. Nes rezistencija nėra švarus dalykas: tai neišvengiama prievarta ir smurtas. Bet Greimas rašo savo laiškuose: renku būtent tam švarius žmones, kad jie, nešvarių rezistencijos dalykų imdamiesi, išsaugotų vaikams ir vaikaičiams bent šiek tiek to, ką vadiname meile, tiesa, grožiu, kad jie, būdami pakankamai švarūs, visiškai nesubjaurotų gražių gyvenimo dalykų. Iš tikrųjų dvi knygos, išėjusios pernai metų pabaigoje, kolegės Jūratės Levinos parengta „Apie viską ir nieką“ ir Egidijaus Aleksandravičiaus bei Daivos Dapkutės parengta „Tarp minties ir politinio veiksmo. Algirdo Juliaus Greimo laiškai 1946–1954 m.“ chronologiškai susišaukia ir viena kitą gražiai papildo.
Greimui rūpėjo, kaip mes po Antrojo pasaulinio karo, sovietinio totalitarizmo akivaizdoje toliau kursime, atkursime ir saugosime Vakarų civilizaciją. Šiuos klausimus jis svarsto labai jautriai ir įžvalgiai. Štai jo 1947 metų laiškas Jonui Deksniui, tuo metu drąsiam avantiūristui, herojui, kuris grįžta į okupuotą Lietuvą, vėl eina per sieną – apie pasiaukojimą, Lietuvą ir tai, kas bus su mumis: „Kiekvienu atveju, ar tu žūsi kovoj, ar pamatysi laisvą Lietuvą, vis tiek būsi apjuoktas, apšmeižtas ir numestas į patvorį kaip išspausta citrina, nes niekam nebereikalingas, atlikęs savo kurjerio misiją. Tai būtų kraštutinis idealizmas, kurio aš, deja, kaip jau per daug gyvenimo sugadintas, negaliu priimti. Kuris gal ir labai garbingas, bet ne visiškai sąžiningas, nes padorus žmogus, nusileisdamas, kad jį pašalintų, ir užleisdamas vietą būsimoje Lietuvoje svolačiui, kenkia tai pačiai Lietuvai, kurios vardan jis nori mirti ir dėl kurios kovoja.“ Štai dilemos – intelektualo sąžiningas idealizmas: atlieki savo vaidmenį, bet ar padoru užleisti vietą „svolačiui“, dėl tos pačios Lietuvos grumiantis? Panašių svarstymų atrasime Harvardo absolvento Vytauto Kavolio rašytuose poetiškuose ir intelektualiuose „Santaros“ programiniuose tekstuose, kur jis svarsto, ar gali Hamletas totalitarizmo akivaizdoje būti tiktai Hamletu? Tokiu, pasak Kavolio, jis gali būti tik Ofelijai, o šiaip jam reikia imtis hamletiškos švarių rankų politikos. Tai to meto jaunų intelektualų svarstymai.
Greimo laiškai, rašyti rezistencijos draugams, turėjo būti sunaikinti, bet vienam iš susirašinėtojų jų pagailo. Mes Greimo rezistencinių laiškų šiandien neturėtume skaityti. Bet pažvelkime į Greimo viešumai rengtą knygą. Štai jo numatyti skelbti tekstai. 1949 metų straipsnyje „Laisvė ir užsiangažavimas“ Greimas kalba apie tai, kad Vakarų civilizacijai iškyla kertinis, esminis klausimas: kas perims aristokratijos vaidmenį, atsakomybę už laisvę ir kilnumą kultūroje? Jis aptarinėja Vakarų kultūros kelią: XIX amžiuje tokio vaidmens ėmėsi bohemistai su Charliu Baudelaire’u, meno, kultūros žmonės – jie priešinosi sustabarėjimui ir miesčionijai. Bet dabar, po Antrojo pasaulinio karo vos ketveriems metams praėjus, apie kilnaus, nesuinteresuoto stiliaus sudarymą, sako Greimas, ir mūsų, lietuvių, atveju sukasi visas Vakarų išlikimo klausimas. „Ne „užsiangažavimai“ į kairę ar į dešinę, bet aukštesnio laipsnio užsiangažavimas – atsisakymas užsiangažuoti sudaro lietuviams, taip atrodo, kilnų stilių, įeidamas į europietiškos aristokrato tradicijos faktą.“ Greimui svarbu, kas bus su lietuvių ir Vakarų visuomene: kas tą aristokratijos naštą perims, kas kilnų stilių saugos.
Greimo kalbėjimas apie kultūros žmogaus tikrąjį užsiangažavimą tikrai kultūrai, kilniam stiliui čia reikšmingas: jis kalba apie kairiųjų užsiangažavimus, apie laisvės išsižadėjimą, jos atsisakymą, turėdamas galvoje Sartre’o pakrypimą į Marxo pusę ir tai, kad laisvi intelektualai ieško priebėgos, ieško tvirtų ideologijų kairėje ir dešinėje, angažuojasi tam tikroms stovykloms, išduodami esminį, kertinį angažavimąsi laisvei. Ir štai ką jis kalba apie mūsų žmones: ne brazdžioniai išsaugos laisvę, bet Henrikas Radauskas. Tos teksto vietos, man atrodo, nebeliko išeivijos periodikoje šį straipsnį publikuojant. Tekstai dabar Jūratės atkurti, negalima buvo kliautis publikacijomis išeivijos spaudoje. Ir štai kokį kelią Greimas rodo lietuviams – išeivijai, o sykiu tai aktualūs dalykai ir mums. „Toks Radauskas, užsidaręs keturiose kambario sienose, greičiau bus stilingas XX amžiaus europietis, negu įvairiose firmose angažementų iešką ir afidavitus gavę lietuviško palikimo saugotojai. Tik laisvas žmogus gali saugoti laisvę ir būti laisvo gyvenimo tradicijos kūrėjas. Ir tai mums atrodo šiuo metu pagrindinė menininko, kultūrininko užduotis.“ Greimas iš esmės svarsto laisvės klausimą. Ar Vakarų visuomenė ir lietuvių bendruomenė išsaugos laisvę, jau sykį laisvę bolševizmui ir nacizmui atidavusi? Šie svarstymai persmelkia abi Greimo knygas.
Ir čia svarbus Greimo santykis su kultūra. Jis suvokė kultūrą labai plačiai. Ši samprata mažai kito: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Greimas projektavo Lietuvos kultūros tarybą, vadovaujamą, pirmininkaujamą prezidento, kaip jis vadino, Vytauto Landsbergio, kuri turėjo strateguoti Lietuvos ateitį. Visą valstybės ateitį, Greimo įsivaizdavimu, strateguoja būtent Kultūros taryba. Kultūros ir politikos skirties Greimas nebrėžė, priešingai, stiprino jų ryšį visuose savo galvojimuose ir svarstymuose. Iš pokario rezistencijos laiškų sužinome, kad jo akiratyje buvo ne tiktai Bronys Raila ir kiti rašytojai, jis buvo numatęs įtraukti į rezistencijos ratą ir Alfonsą Čipkų – Nyką-Niliūną, atrodo, visiškai nieko bendra su politika neturintį žmogų, „Literatūros lankų“ kompaniją. Jis rašo, kad žiūri, zonduoja, kaip būtų galima visą „Literatūros lankų“ jaunąją intelektualų kartą, „neornamentuotos kalbos generaciją“ įtraukti į rezistencinį judėjimą.
Kai mes, leisdami „Sietyną“, paprašėme Algirdo Juliaus Greimo tekstų, jis labai glaustai atsakė į žurnalo anketą, bet per Saulių Žuką mums perdavė savo tekstų pluoštą, ir tarp jų „Rezistenciją ir demokratiją“. Tas tekstas kalba apie visą demokratijos išsaugojimo sudėtingumą. Jau tuo metu (tekstas rašytas apie 1950 metus) Greimas kalba apie tai, kad valstybės anoniminės mašinos aparatas suvirškins laisvą žmogų. Demokratija turi užauginti pakankamai stiprių laisvų žmonių, kad valstybės mašina nesugriautų laisvų žmonių bendruomenės. Jo nuomone, lietuvių kultūra išeivijoje turi iš rezistencinės dvasios, rezistencijos dvasia remdamasi, ugdyti demokratus, kurie vėliau būtų atrama demokratinei Lietuvai. 1949 metais bunkeriuose rašomos partizanų deklaracijos taip pat kalba apie demokratinę Lietuvą, ne „smetoninę“, o „demokratinę“. Tam tikrų sąšaukų esama.
Verti dėmesio Greimo formuluojami uždaviniai išeivijos intelektualams. Kavolis, jaunesnis kolega, apie 1954-uosius klausia, ką šiandien daryti liberalams, o Greimas atsako: jų uždavinys yra demitifikuoti kultūrą, grumtis su pasenusiais, sustabarėjusiais mitais. Tai laisvinimo kelias. O 1966 metais Greimas atskrenda į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Tabor Farmoje ir kalba, kad per menka tik demitifikuoti. Intelektualų uždavinys esąs ir kurti, palaikyti dinamiškus mitus, kurie keltų uždavinius bendruomenei, nepaliktų jos neįrašytos į simbolines struktūras, reikšmių sistemas, nes pokštauti su tauta, palikti jos be mitų ir ideologijos negalima. Ir Greimas pasiūlo aktualią iki šiol politikos sampratą, atsako intelektualams į klausimą, koks jų galimas vaidmuo tokioje sumautoje epochoje: „Mano pasiūlymas būtų galvoti, kaip supolitinti „Santarą-Šviesą“. Ir aš norėčiau pasiūlyti tokią politikos definiciją: politika yra ideologinės kovos modelių sudarymas tautinei kultūrai kaip vertybių sistemai realizuoti.“ Apskritai Greimas politiką palenkia kultūrai. Politinei bendruomenei kultūra yra daug esmingesnė, su jos išlikimu esmingiau susijusi sfera. Šie Greimo tekstai mus ragina reflektuoti ir savo situaciją šiandien.
Greimo kalbėjimai apie literatūrą, mano supratimu, taip pat išlieka labai svarbūs. Štai jo atsakymas į „Literatūros lankų“ anketos klausimą, kas mažiausia šiandien pažinta, iškelta? „Visa lietuvių literatūra, literatūros istorija.“ Kiti sako: Donelaitis, Putinas, o Greimui atrodo, kad visa literatūros istorija yra per mažai mūsų reflektuota. „Literatūra mūsų genialiai nesąmoninga.“ Vakarų literatūra save reflektuoja, o lietuvių literatūra yra per mažai save reflektavusi. O ta refleksija būtų Vakarų kultūros išmanymas ir savo tradicijos pažinimas, taip pat sugebėjimas šiuos du išmanymus jungti. Atvirumas Vakarų kultūrai ir savo tradicijos analitinis kritinis pažinimas – tai imperatyvai, aktualūs ir šiandien.
Brigita Speičytė
Darius jau minėjo šitoje tikrai labai įdomioje knygoje atsiskleidžiantį Greimo kaip literatūros kritiko aktualumą ir iškeltą labai aukštą kritikos kartelę, reikalavimus, kuriuos jis kelia ir sau kaip kritikui, ir kitiems. Greimo literatūros kritika yra patraukli, be jau minėtų dalykų – tradicijos išmanymo, ir lietuvių literatūros, ir Europos, pasaulinės literatūros konteksto, be labai nuoseklaus ir įtempto teorinio ir estetinio mąstymo – dar ir orientacija aktualiuose literatūros ir kultūros procesuose. Iš literatūros kritikos istorijos žinome, kaip retai susitinka visi šitie trys dalykai. Skirtingose kritikos istorijose tai pavieniai asmeniniai, individualūs projektai žmonių, sugebančių sujungti visus šituos aspektus: rašyti literatūros kritiką, neišleidžiant iš akių įtempto klausimo, kas yra literatūra, nuolat tą klausimą permąstyti, o kita vertus, nepamesti iš akių kultūros, visuomenės istorijos proceso ir neįsileisti į dienos pasistumdymus, nepaversti literatūros kritikos ideologiniais ginčais, bet kartu atsiliepti į aktualius jaudrius klausimus, kuriuos iškelia vienas ar kitas kūrinys.
Įdomu, pavyzdžiui, kad Greimo literatūrinės polemikos su Jonu Griniumi dėl Vinco Ramono romano „Kryžiai“ pretekstas yra lyg ir neesminis, iš laiko perspektyvos jis nebeatrodo vertas tokios didelės aistros. Bet akivaizdu, kad šitas literatūrinis kūrinys duoda impulsą kur kas esmingesniems svarstymams apie lietuvių literatūrą, kultūrą ir jos situaciją pokario Europoje. Ir būtent šitoje polemikoje raiškiai atsiskleidžia Greimo pasaulėžiūrinės nuostatos, kurios tęsiasi, išlieka, varijuojamos skirtinguose tekstuose, – tai, ką jis toje polemikoje pavadina tautine ideologija, tai iš tikrųjų buvo visos kartos nuostata – požiūris į tautinę kultūrą kaip būdą reikštis individui ir būdą pasiekti žmogiškosios kultūrinės kūrybos universalijas. Tai, sakytume, dvikryptė tautos originaliosios kultūros, kaip jisai rašo, kūrimo vertė. Ir įdomu matyti, kaip šitame pokario išeivijos spaudoje paskelbtame Greimo straipsnyje išryškėjusios pasaulėžiūrinės nuostatos atsikartoja, pavyzdžiui, penkeriais metais jaunesnės Vandos Zaborskaitės dienoraštyje, rašytame tuo pačiu metu Vilniuje sovietinės okupacijos kontekste: kaip skirtingai ta programa, susiformavusi nepriklausomoje valstybėje, šitos jaunimo kartos buvo įgyvendinama Lietuvoje ir išeivijoje.
Taip pat įdomu, kad Greimo pokario kritikos herojus yra Henrikas Radauskas. Greimo straipsnis apie „Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje“ jau yra tapęs lietuvių literatūros kritikos klasika. Šitame kontekste jis nušvinta naujai todėl, kad parodo Greimo kaip kritiko polinkį į intelektualinį avantiūrizmą, galima sakyti, avantiūrišką drąsą prognozuoti ir projektuoti tam tikras literatūros raidos linkmes. Jis Radauską vertina kaip dar neatpažintą autorių, ieško jam vietos lietuvių literatūroje, kultūros istorijoje ir netgi savitai susieja su Dionizo Poškos klasicizmu. Matyti, kaip Greimas ieško literatūros istorijoje netikėtų sąskambių, netikėtų požiūrio kampų.
Ryškiausiai šitas avantiūrinis istorinis Greimo mąstymas, mano supratimu, atsiskleidžia straipsnyje „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“. Tai vienas įdomiausių šitos knygos tekstų, kaip jau minėjo sudarytoja, pirmą kartą pasirodęs lietuvių kalba. Be galo gyvas, intensyvus, lakoniškas pasakojimas apie lietuvių literatūrą iki XX amžiaus vidurio. Viena vertus, jame atsiskleidžia Greimo mąstymas apie literatūrą, kultūros istoriją. Greimas į literatūros istoriją žvelgia sociologiškai, kaip į visuomenės veiklos ir saviraiškos sferą. Bet, kita vertus, jis siekia išlaikyti ir literatūros kaip meno autonomiją ir atskirą vertinimą. Šitą straipsnelį aš matyčiau kaip aktualią literatūros istorijos metodologijos santrauką, kuri nėra lietuvių literatūros istorijoje realizuota, ar bent jau iki galo realizuota, ir šitas straipsnelis galėtų teikti įdomių impulsų. Iš jo galima matyti, kaip Greimas įsivaizduoja, kas yra literatūros istorija ir kaip ji galėtų būti pasakojama.
Greimui literatūros istorija yra visuomenės bei tautos ir mitokūros, ir demitologizavimo procesas. Iš tikrųjų čia atsiskleidžia ir Dariaus minėtas aspektas: literatūra dalyvauja, kaupdama ir formuluodama bendruomenei, kaip Greimas įvardija prancūziškai, „atramines idėjas“, ir tas idėjas paneigdama, išardydama bei siūlydama kitas. Tokiu būdu literatūra dalyvauja visuomenės socialiniuose, kultūriniuose ir politiniuose procesuose.
Vis dėlto tai nėra vienintelė literatūros istorijos perspektyva. Kitas pjūvis yra išraiškos istorija. Įdomu, kad Greimas į savo literatūros istorijos viziją neįtraukia tradicinio literatūros istorijos chronologinio tinklelio, tai yra istorinių reiškinių grupavimo pagal kultūrines estetines epochas. Jis mini romantizmą, realizmą ar kitas literatūrines kryptis, bet ne jos yra pagrindinis literatūros istorinio proceso veiksnys. Tai, kas sudaro išraiškos istoriją, jis įvardija ypatingais kulminaciniais taškais, kai sutampa visuomenė ir kalba, kai visuomenė kuo būtiniausiai ir autentiškiausiai, originaliausiai išsireiškia kalba viename ar kitame kūrinyje ar kartos kūryboje. Čia Greimas mąsto panašiai kaip savo klasikinį veikalą tuo metu išleidęs Erichas Auerbachas, kuris irgi rašo Europos literatūrinės raiškos istoriją kaip tokių kulminacinių taškų seką skirtingose literatūrose. Lietuvių literatūros istorijoje iki XX amžiaus vidurio Greimas mato du tokius kulminacinius taškus: Kristijoną Donelaitį, literatūrinį stebuklą, ir tai, ką jis labai plačiai įvardija 1930-ųjų metų karta – skirtingų kartų generacine prasme autoriai, kūrę ketvirtajame dešimtmetyje: ir neoromantikai, ir žemininkai, ir, pavyzdžiui, Kazys Boruta. Tai apskritai pirmoji karta lietuvių literatūroje, kuriai lietuvių valstybė ir lietuvių literatūra buvo reali egzistencija – tai išskiria tą kartą ir leidžia jai atrasti tos visuomenės ir kalbos sutapimus.
Trečiasis literatūros istorijos aspektas, į kurį Greimas atkreipia dėmesį, būtų tai, ką jis šiek tiek linksmai įvardija kaip humanizmo pratybas: bet kokia literatūra išreiškia tam tikrą žmogaus, jo būklės vienu ar kitokiu istoriniu momentu, vienokioje ar kitokioje gyvenimo situacijoje sampratą ir reikšmes. Šituo požiūriu jis įdomiai nubrėžia kelis štrichus lietuvių literatūros istorijoje, kalbėdamas apie Žemaitę ir Lindės-Dobilo „Blūdą“, ir, žinoma, apie 1930-ųjų metų kartą.
Taigi Greimas šitoje darbų rinktinėje atskleidžia tokios nesenstančios literatūros kritikos atvejį, laimingą sutapimą, kai, galima sakyti, susijungia literatūros kritiko talentas, jo individualus pomėgis skaityti, didžiulis suinteresuotumas savosios ir apskritai žmogiškosios kultūros dalykais, taip pat intelektualinė avantiūra.
Arūnas Sverdiolas
Jūratė Levina mums papasakojo, kaip buvo sudaryta ši knyga: VU bibliotekos rankraštyne saugomų Greimo rankraščių aplanke, į kurį buvo sudėti nesuklasifikuoti popieriai, jai pavyko surasti ir atpažinti lapelius su 1959–1960 metų projektuotos knygos turiniu, o paskui pagal jį surinkti atitinkamus autentiškus tekstus. Sakyčiau, Greimas būtų patenkintas tokiu paprastučiu paradigmos ir sintagmos santykiu.
Nežinome, kodėl Greimas tada neišleido šios knygos. Dabar atsivertus, ji labai patraukli. Joje tilpę tekstai mūsų aplinkoje buvo daugiau ar mažiau žinomi, bet patekę į rinktinę jie suskamba naujai – papildomai nušviečia vienas kitą, juos susaisto vidiniai ryšiai. Pirmoji pagunda buvo tokia pati, kaip ta, kuriai neatsispyrė Darius Kuolys – imtis dalykų, apie kuriuos Greimas rašo. Ir man iškart krito į akis tema, apie kurią kalbėjo Darius, tik kiek kitu kampu, netgi pasižymėjau savo egzemplioriuje tas pačias vietas, kurias jis citavo… Tai pasisakymai dabartiniam Vakarų mąstymui labai nepatogia tema: aristokratizmas, didybė, aukštybė – kaip apie juos kalbėti šiandien? Greimas, be abejonės, buvo Apšvietos paveldėtojas, bet čia – ancient régime, hierarchinio mąstymo dalykai. Ir jie nebuvo atsitiktiniai Greimo tekstuose, apie juos jis užsimena daug kur, nors nuosekliai ir nenagrinėja. Apšvieta plėtojosi demokratizuodama ir demokratizuodamasi, anaiptol ne tiktai politikoje reikalaudama lygybės, kol galų gale visi pasidarė lygiai verti būti išklausyti, net ir gyvūnai. Šioje pandemokratizmo atmosferoje aristokratizmo, kokybinių skirtumų ir nelygių, hierarchiškai surikiuotų verčių klausimai pasidaro nebesuformuluojami, nebeiškeliami, net nebepolitkorektiški. Visa tai puiku, bet kartu darosi keblu mąstyti apie tai, ko verta, o ko neverta klausytis, kas turi ką svarbaus, svaraus pasakyti, o kas tiktai tauškia tai, ką tauškia kiti. O Greimas mėgina apie tai mąstyti. Jis parodo, kad aukštuomenė luominės visuomenės prasme transformuojasi į tai, kas senamadiškai vadinama dvasios aristokratija, kad Europos Naujųjų laikų istorijoje menininkai perima aukštybės ar gelmės matmenį, sudarydami kone vienintelę alternatyvą lygiaviniam, masiniam, anonimiškam ir už nieką neatsakingam, viskam alergiškam ir į viską mimoziškai reaguojančiam kalbėjimui.
Pagunda buvo bent kiek paplėtoti šias Greimo sugestijas, bent punktyriškai apžvelgti, kaip jos reiškiasi kituose jo tekstuose. Bet jai atsispyriau suvokęs, kad gal svarbiau pasakyti ką kita. Ši knyga – ne eilinis leidybos faktas, o etapinis dalykas: praėjus dvidešimt aštuoneriems metams po Greimo mirties pasirodo jo paties sudaryta knyga, daugiau tokių nebebus. Ji buvo sudaryta pati pirmoji, bet taip jau atsitiko, kad išleista paskutinė. Dabar galėsime tiktai savo nuožiūra sudarinėti ir leisti jo knygas. Tai tinkama proga susivokti, kokiame laiko taške esame, ir pasvarstyti, kas toliau.
Mirdamas Greimas paliko du svarbiausius dalykus. Pirmasis – tai gyva jo semiotikos mokykla, plejada tiesioginių mokinių, kūrybiškai plėtojančių jo mokslinį projektą po šiai dienai, ištisas krūmas Greimo mokyklų įvairiose pasaulio šalyse ir žemynuose, daugiau ar mažiau sėkmingai tęsiančių jo darbą – praktikuojančių, dėstančių ir tyrinėjančių. Viena iš šio krūmo šakelių yra ir lietuviškoji Greimo semiotikos mokykla. Ir kitas esminis pasilikęs dalykas – tai Greimo kūryba, tai, ką prancūzai vadina oeuvre, „darbai“ ar „veikalai“, tekstų korpusas. Corpus lotyniškai reiškia „kūną“. Šio kūno gyvybė, autoriui mirus, gali būti užtikrinta tiktai suinteresuotomis ir kryptingomis pastangomis: prikeliant vis iš naujo, leidžiant ir skaitant autoriaus knygas.
Tekstų korpusą reikia kuo pilniau sutelkti ir padaryti prieinamą galimiems skaitytojams. Pirmiausia – suregistruoti, bibliografuoti. Išsamiausius duomenis apie prancūziškai ir kitomis kalbomis pasirodžiusius Greimo tekstus surinko profesorius Thomas F. Brodenas. Lietuviškieji tekstai jau keliskart buvo aprašyti, vis papildant. Mūsų sąlygomis tai ypač svarbu todėl, kad Greimas rašė į daugelį lietuvių išeivijos periodinių leidinių, iš kurių dalį tenka vadinti efemeridėmis.
Kai kurių iš jų turbūt tik retas yra girdėjęs pavadinimus. Ilgus metus ši periodika buvo beveik visiškai neprieinama Lietuvos skaitytojams, o ir dabar ji pasiekiama gana ribotai, nes pilni šios periodikos komplektai yra retenybė. Išsami Greimo tekstų pirmųjų publikacijų visomis kalbomis bibliografija buvo paskelbta knygoje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 2“ (2018).
Kitas ambicingas uždavinys, kurį, sakyčiau, turėtų atlikti VUB bibliotekininkai, būtų surinkti šias autentiškas publikacijas vienoje vietoje ir padaryti lengvai prieinamas. VU Greimo centras, kiek pajėgė, sutelkė „Algirdo Juliaus Greimo lietuviškų publikacijų bibliografiją ir atviros prieigos archyvą“, kuriame pateikiamos visos žinomos jo publikacijos lietuvių kalba ir pirmųjų publikacijų skaitmeninės kopijos, paskelbė daug medžiagos iš archyvų (www.semiotika.lt). Kol kas į jį neįtraukti Greimo laiškai, esantys Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve, nes jie dar nesutvarkyti. Greimo centro archyvą reikia tobulinti ir vis papildyti.
Greimo tekstų korpusas pasipildo ir šiandien, nes pasirodo naujos publikacijos: dvitomyje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“, periodikoje (laiškų Arvydui Šliogeriui pluoštas, straipsniai), Dariaus Kuolio minėta VDU Lietuvių išeivijos instituto išleista knyga „Tarp minties ir politinio veiksmo“. Joje išspausdinta apie šimtas Greimo laiškų, susijusių su pokario rezistencijos ryšių tinklo pynimu naktimis, kartu rašant disertaciją ir išlaikant šeimą. Dabar tai ne tiktai pasipriešinimo istorijos dokumentai, bet ir svari medžiaga rekonstruoti Greimo asmenybės bei mąstysenos bruožams ir tai prasmių visumai, kurioje jis pats talpino šią savo veiklą. Yra ir asmeninio pobūdžio dalykų, strateginių svarstymų, taip pat svarstymų apie pasipriešinimo prasmę ir beprasmybę, papildančių tai, ką man teko parašyti apie Greimo egologiją ir lietuvių kultūros projektą. Šiandien jau reikėtų atsižvelgti į šią svarią publikaciją. Greimui buvo būdinga universaliai projektuoti, o kartu labai konkrečiai, remiantis sau prieinamais ištekliais, veikti, tuos projektus įgyvendinant. Jis visada buvo linkęs prisiimti asmeninę atsakomybę ir pasitikėti saujele artimų žmonių. Taip jis ne tiktai dalyvavo rezistencijoje ar lietuvių išeivijos spaudoje, bet ir kūrė savo semiotikos mokyklą. Greimas niekad nebuvo jokios sistemos žmogus. Tai labai įspūdingas, o kartais ir rizikingas mąstymo ir veikimo būdas. Aišku, kad čia kildavo daugybė įtampų ir pavojų.
Šiuos leidybos darbus galima ir reikia tęsti. Noriu pasiūlyti, sakyčiau, Greimo stiliaus strategiją ir taktiką. Pradėsiu nuo plačiausios strategijos, o paskui ją siaurinsiu ir siūlysiu konkrečius žingsnius, todėl prašau per anksti neišsigąsti.
Taigi pirmas reikalas: reikia sudaryti Greimo „Pilnų raštų“ prospektą, apimant visus jo prancūziškai ir kitomis kalbomis pasirodžiusių tekstų vertimus į lietuvių kalbą (išskyrus du senosios prancūzų kalbos žodynus, kuriuos reikia tiesiog nupirkti kelioms stambiausioms Lietuvos bibliotekoms) ir visus jo lietuviškus spausdintus bei nespausdintus tekstus. Orientacijai pasakysiu, kad tekstai kitomis kalbomis sudarytų per penkis tūkstančius puslapių, o lietuviškieji – per du tūkstančius puslapių. Be to, dar yra rankraštinių tekstų, tarp kurių bene daugiausia laiškų, ir garso įrašų. Šio masyvo neįmanoma tiksliai įvertinti, nes Prancūzijoje viešas Greimo archyvas kol kas tik kuriamas ir nežinome, kiek ir kokių tekstų ten dar gali atsirasti. Prancūzams visai nebūdingas mūsiškas pietetas ir jie nelabai tuo rūpinasi. Bet ir orientuojantis vien į jau spausdintus tekstus, „Pilni raštai“ sudarytų apie keturiolika tomų po penkis šimtus puslapių, neskaitant kritinio aparato ir priedų. Šiam projektui įgyvendinti reikėtų kompetentingų, darbingų ir atkaklių žmonių grupės. Manau, darbą galima būtų nudirbti per keliolika metų. Didesnę dalį tekstų reikėtų kvalifikuotai išversti ir komentuoti, rankraščius – įskaityti, o tai ne visada lengva. Taip pat tektų rūpintis finansavimu. Nuosekliai niekas tokio ilgamečio darbo neremtų, tad tektų rašyti projektus, dalyvauti konkursuose, kyboti nežinioje, ar galėsi tęsti darbus ir pan. Žinoma, čia iškyla pats svarbiausias klausimas: ar lietuvių kultūra apskritai pajėgi pakelti tokį luitą?
Kitas, lengvesnis variantas būtų laikyti tokį „Pilnų raštų“ prospektą orientyru, atrenkant ir leidžiant tai, kas atrodo aktualiausia ir kas būtų padaroma iniciatyviems žmonėms, jei tokių atsirastų. Yra labai įvairaus pobūdžio Greimo tekstų.
Tiems, kurie praktikuoja, dėsto ar tyrinėja semiotiką, gana aišku, kokių teorinių jo tekstų vertimų būtiniausiai reikia, kokios spragos užpildytinos skubiausiai. Paties Greimo sudaryta knyga, kurios pasirodymą šiandien švenčiame, anaiptol neapima viso to, ką jis yra rašęs periodikoje kultūros, literatūros ir visuomenės klausimais ir kas verta tikrai ne menkesnio dėmesio. Juk, sudaręs šios knygos turinį, jis dar kelis dešimtmečius savo brandaus gyvenimo rašė į išeivijos, o kai tik pasidarė įmanoma – ir į Lietuvos spaudą. Jauni politinės minties istorikai jau yra atkreipę dėmesį į šios srities Greimo tekstus. Juos, taip pat tekstus apie ideologiją, reikėtų sutelkti į vieną leidinį, nes, rašant šiais klausimais, kol kas remiamasi aiškiai per siauru šaltinių pagrindu. Reikia profesionaliai išleisti jo susirašinėjimą su menininke Aleksandra Kašubiene. (Beje, ji mirė prieš metus, Lietuvoje beveik nepastebėta.) „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga buvo jos pačios parengta, bet gilindamiesi į tuos laiškus jau atkreipėme dėmesį į nemaža klaidingų ir prasmę iškraipančių rankraščio perskaitymų. Naujame leidime taip pat reikėtų komentarų. Nesunku įsivaizduoti knygelę, kurioje būtų surinkti Greimo interviu, duoti įvairiomis progomis. Šalia jo masyvios, terminologiškos semiotikos jis skaidriai, paprastai aiškina, kas yra semiotika, atsižvelgdamas į skaitytojų turimus supratimo išteklius, sudėtingus dalykus išdėsto paprastai. Greimas pats geriausiai mokėjo populiariai pateikti savo idėjas. Jo rankraščių fonde saugomos „Lietuvių mitologijos žodyno“ apmatų kortelės. Mūsų mitologai galėtų ne tiktai pasinaudoti tuo, kas Greimo padaryta, bet ir pasimokyti iš jo metodikos bei pratęsti jo darbą. Pagaliau galėtų susilaukti susidomėjimo ir jo kartu su žmona Ona parašytos apybraižos apie kelionę garlaiviu Viduržemio jūra. Knygelę galima būtų pavadinti „Lengvabūdis Greimas“. Tik reikėtų esteto, kuris apsiimtų ją iliustruoti atitinkamomis to laiko nuotraukomis.
Dar siauresnis, jau grynai taktinis veikimas būtų, jei vienais ar kitais greimistikos dalykais besidomintys studentai, doktorantai ar daktarai peržvelgtų Greimo bibliografiją ir / ar jo elektroninį archyvą Greimo centre, paskaitinėtų ir išsirankiotų kaip razinas tai, kas jiems pasirodytų patrauklu, ir parengtų publikacijas mokslinėje ar populiariojoje periodikoje. Ar kas pastebėjote, kad Greimas yra parašęs Roland’o Barthes’o, Maurice’o Merleau-Ponty, Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo, Charles’io de Gaule’io ir kitų nekrologus? Visi jie parašyti neatsitiktinai, jam tai buvo vienu ar kitu atžvilgiu reikšmingi žmonės.
Mėgstame kalbėti apie didžiulį Algirdo Juliaus Greimo paveldą. Tačiau formalios ar deklaratyvios pretenzijos į dvasinį palikimą nepakanka, kad jį perimtum, reikia autentiško dėmesio ir atkaklumo.
Tomas Venclova
Tarsiu tikrai tik porą žodžių ekspromtu, kadangi atėjau čia nepasirengęs, šią knygą pirmąkart laikau rankose ir visiškai nespėjau su ja susipažinti. Kiti kalbėtojai gilinasi į knygos esmę, aš to padaryti niekaip negalėsiu.
Pirmiausia pasakyčiau tokį dalyką, kuris mane nustebino ir, sakyčiau, nemaloniai nustebino. Vakar ar šiandien interneto portale „Delfi“ buvo paskelbtas trijų šimtų žymiausių nepriklausomybės laikotarpio asmenybių reitingas. Reitingas pradžioje yra, kaip angliškai sakoma, predictable: pirmieji eina du prezidentai, Valdas Adamkus ir Algirdas Mykolas Brazauskas, ir, taip sakant, „superprezidentas“ Vytautas Landsbergis. Na, o toliau įvairūs žmonės. Iš emigrantų yra Jonas Mekas, Vytautas Kavolis ir net aš, nusidėjėlis, bet Greimo kažkodėl nėra. Tas rodo, kad jis nėra deramai įdiegtas į mūsų visuomenės sąmonę. Žinoma, jį gal sunkiau įdiegti negu Meką su jo gana padykusiais svarstymais ir darbo metodais. Galbūt ir sunkiau, bet reikėtų. Tikrai mes labai daug jam skolingi ir turėtume išleisti viską ar beveik viską, ką jis yra parašęs. Tai tiesiog kultūrinė pareiga. Daug ko iš jo išmoktume.
Beje, išmoktume vertinti literatūrą plačiame kontekste. Jau net dabar vartydamas šią knygą matai, kad jis susiformavo labai savotiškame kontekste, būtent – prancūziško pokarinio netradicinio marksizmo atmosferoje. Nereikia bijoti to žodžio – nekonvencionalaus, nesovietinio marksistinio mąstymo bruožai aiškiai prasimuša jo rašiniuose. Net ir atsitiktiniai Greimo tekstai rodo, kad jis labai gerai orientuojasi savo meto kultūrinėje terpėje. Šitoje knygoje yra kalbama apie Valéry Larbaud, Ignazio Silone – autorius, kuriuos nelabai pažįstame, bet kurie tų laikų kultūrinėje terpėje buvo labai svarbūs. Kas Greimui būdinga – mokėjimas vertinti mūsų kultūrą, mūsų literatūrą užčiuopiant tolimas, ne iš karto regimas analogijas. Vienintelis straipsnis iš šios knygos, kurį anksčiau esu skaitęs, – toji prancūziška lietuvių literatūros istorijos apžvalga. Kažkada ją mačiau (kaip atskirą atspaudą iš prancūziškos enciklopedijos) ant savo tėvo stalo. Prancūzų kalbą tada dar labai prastai mokėjau, bet šį tą supratau. Ir iš karto man krito į akis, kad Kazys Binkis gretinamas su Andre Bretonu. Arba Donelaitis gretinamas su Delille’iu ir statomas aukščiau, kadangi tai nėra siekimas naivumo ir paprastumo, bet būtent naivumas ir paprastumas. Na ir taip toliau – tas mokėjimas įstatyti lietuvių kultūrą į kontekstą, ją vertinti naujausių ir įdomiausių, perspektyviausių savo meto kultūros srovių fone Greimui yra labai būdingas.
Aš net nežinau, ar šioje knygoje yra perspausdinti patys ankstyviausi Greimo straipsniai iš „Varpų“ almanacho. Ten buvo straipsnis apie Don Kichotą ir straipsnis, iš kurio sužinojau apie Greimo egzistavimą, – viena iš pačių šmaikščiausių, negailestingiausių, kandžiausių recenzijų lietuvių literatūros istorijoje. Apie Gražiną Tulauskaitę. Ją skaičiau turbūt trylikos keturiolikos metų, ir ji man nepaprastai patiko. Cituojamas Gražinos Tulauskaitės ketureilis: „Galbūt Viešpatie, tu man, / Gal dabar jau leisi / Pačiulbėti paukšteliu / Toj tyloj tyliausioj.“ Toliau Greimas rašo: „Viešpatie, jeigu tu esi ir jeigu tu šiais laikais dar ką nors gali, neleisk paukšteliui čiulbėti. Yra įvairių būdų Tave garbinti, tai kam gi vargšas paukštelis aušins savo snapelį. Neleisk, Viešpatie!“ Tą pačią recenziją buvo skaitęs Juozas Tumelis, su kuriuo mes tada labai bičiuliavomės. Ir mes ją tiesiog cituodavome, susidūrę su įvairiais mūsų literatūros ar paraliteratūros faktais. Kai kuriais atvejais taip ir norisi pasakyti: „Neleisk paukšteliui čiulbėti, Viešpatie!“
Pilnas ar apypilnis Greimo raštų rinkinys galėtų net nuo tos recenzijos prasidėti. Ir iš karto matytum, kad tai buvo žmogus neeilinis, kad jeigu būtų kitaip susidėjusi istorija, kitaip susidėjęs jo gyvenimas, jis būtų buvęs vienas iš geriausių mūsų kritikų, gal net ir geriausias ar bent negailestingiausias.
Norėtųsi, kad jis būtų kuo labiau įdiegtas į mūsų sąmonę. Beje, pademonstravau, kad jis ir į mano sąmonę nepakankamai įdiegtas, kadangi net nežinojau – štai, klausytojai mane informuoja, – jog ta mano mėgstama recenzija buvo perspausdinta nepriklausomoje Lietuvoje 1991-aisiais [knygoje „Iš arti ir iš toli“]. Na, nuo tada praėjo beveik trisdešimt metų, laikas būtų ir pakartoti.
Parengė Arūnas Sverdiolas