Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7

Atsako Ramūnas Klimas, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius

 

Visas literatūrinis gyvenimas, vykęs anapus garbingo Vilniaus miesto vartų, anais – dar prisimenamais – laikais buvo vadinamas provincija. Rašytojų Lietuvoj, žinoma, ir tada būta daug. Bet štai Kaune gyveno tiktai J. Grušas, na, dar pulkelis iš prieškario knygų pažįstamų ir užpoliarės barakuose nutildytų literatų, – rašytojais, kaip pamenam, buvo vadinami tik Rašytojų sąjungos nariai; dar po vieną – kur nors Panevėžyje, Biržuose, Kuršėnuose, Alytuje… Kas be ko, literatūriniai daigeliai kalėsi visoj Lietuvoj, tačiau visi keliai vedė į Vilnių – Daukantų Simanuko sindromas literatūros sferose plito kaip epidemija. Ir išties – tiktai sostinėje egzistavo tikroji literatūrinė terpė su visais būtinais jos atributais – Alma Mater ir bib­liotekomis, leidykla ir redakcijomis, formaliais ir neformaliais plunksnos brolių sambūriais ir bohema.

Visų keliai vedė į Vilnių… ir ne visų. Vienas kitas apsisprendė būti tuo Simanuku tėviškėj, tai yra – provincijoj. Vienas – savo valia, susikūręs būtent tokią kūrybinės motyvacijos sistemą, kitas – gal aplinkybių priverstas ar tiesiog neįstengdamas įveikti inercijos. Vienas be ženklo nugrimzdo provincijos rutinoje, kitas rašo ir lei­džia visai neprovincialias, visai mūsų literatūrai reikšmingas kny­gas, gyvena intensyvų ir tikrą kultūros žmogaus gyvenimą. Pažįstame šiuos, antruosius. Tačiau kas pasakys, kiek būta pir­mųjų? Antra vertus, kiek būta ir tokių, kuriuos prarijo didelio miesto nasrai, kurie sostinės kloakose paliko savo talentus ir pažadus?

Taigi kas ji yra, toji literatūrinė provincija? Kas ji yra pati savaime arba, žvelgiant į ją iš vidaus, joje gyvenančio ir kuriančio tašytojo požiūriu, ir kas – išeivio iš jos, apsigyvenusio sostinėje, akimis? Kuo ji dosni kuriančiam žmogui ir kuo – voras, čiulpiantis jo kūrybinę energiją? O jeigu visai trumpai paklausus – spąstai ji rašytojui ar laisvė?

Ramūnas Klimas

Marcelijus Martinaitis

Sąvokos „provincija“, „provincialas“, „literatūrinė provincija“ vis rečiau ir rečiau besutinkamos. Tai XIX bei XX a. pradžios, taip pat sovietmečiu atgijusi samprata dabar užleidžianti vietą tokioms sąvokoms kaip „regionas“, „etninė ar kalbinė grupė“ ir pan. Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad Kaunas, Telšiai, Varniai ar Balbieriškis yra provincija, o centras – Vilnius ir tik Vilnius, kad V. Bložė ir N. Miliauskaitė Druskininkuose, G. Grajauskas Klaipėdoje, S. Jonauskas Geselų kaime yra pro­vincialūs rašytojai, o štai A. Marčėnas ar S. Parulskis jau „centriniai“, lyg ir arčiau „karaliaus dvaro“. Visame literatūros lauke arba tam tikrame kultūrinės veikmės horizonte jie visi yra savotiški kūrybiniai „centrai“.

Kultūroje bei kūryboje pastebimai nyksta erdvinių priešpriešų samprata, silp­nėja centro ir pakraščių ar paribių sąveika, vis labiau netenka galios hierarchinės priklausomybių sistemos, stipriai veikusios sovietmečiu. O tai užtikrindavo visuo­tinę ideologinę kontrolę, patikimą cenzūros veikimą. Gerai prisimenam, kaip gy­venant toliau nuo Vilniaus, tada vadinamojoje provincijoje, būdavo neįmanomai sunku tapti rašytoju, išleisti knygelę. Nesakau, kad dabar lengva, nes ten gyve­nantį literatą dar vis aplenkia įvairios „centralizuotos“, sostinėje sandėliuojamos malonės bei privilegijos.

Tačiau vis labiau įsigalint vadinamajai globalizacijai, kuri neaplenks ir jau neaplenkia Lietuvos, visoje gyvensenoje bei kultūroje nyksta centro, vieno valdy­mo pulto pojūtis. Centrą keičia daugialypės sistemos, nes įvairiomis kryptimis veikiantys komunikaciniai tinklai dengia didžiules teritorijas, panaikindami ri­bas tarp šalių ir kultūrų, tarp centro ir periferijos. Vienu metu tarsi esi čia ir kitur. Gali kilti klausimas, kur, sakysime, yra interneto centras, jo operatoriai ir valdy­mo pultas? O jo nėra. Tarsi veikia kažkas, kuris yra visur ir niekur. O tu, kaip koks šamanas, gali tapti tos galios operatoriumi, centru, nes imi kažką valdyti, t. y. įsi­jungi į sistemą.

Nelieka uždarų, tik sau ir savyje veikiančių sistemų, griežtai susietų su geo­grafine erdve. Menininko gyvenamoji vieta pastebimai netenka reikšmės. O tai neseniai buvo politinių, kultūrinių ir meninių interpretacijų šaltinis: iš kur rašy­tojas kilęs (mūsų klasikai buvo piemenėliai, klausėsi motinos dainų ir pasakų, per vargą išmoko rašyti, pamilo gamtą ir kalbą), kur buvo parašyti kūriniai, kur išleisti ir perskaityti, kada ir kas juos skaitė? Ne taip seniai literatūra veikė kaip komunikacinė sistema, telkusi visuomenę ne vien savo menine galia, o dažnai ir ne ja. Tačiau šiandien literatūra jau nepajėgia, o gal ir nebesiekia konkuruoti su žiniasklaida, masinės kultūros reiškiniais, kurie užkemša informacijos sklaidos kanalus. Ar ne dėl to čia klausiama apie literatūrinę provinciją?

Gal tikrai: ne kuri nors teritorija, o pati literatūra (lietuvių!) gali būti suvokia­ma kaip provincija, kultūros paribys, gerai pažįstamas lietuviškos pirkios užkros­nis? Ar ne taip atrodo, kai virš gimtojo namo stogo išsikeli palydovinę anteną? Tada patiri, kiek tas metalas apie mus mažai žino.

Mumyse pastebimai stiprėja naujas „europinio“ ar net „pasaulinio“ provincia­lo kompleksas būti panašiems į juos, daryti kaip jie, kalbėti ir valgyti kaip jie, rašyti ir dainuoti kaip jie ir juos pralenkti. Viskas, kas mūsų, yra bloga, veika­luose jau net necituojame savų autorių, svetingai priimame juos, kitose šalyse dažnai mažai žinomus antraeilius kūrėjus arba tiesiog sukčius, atvykstančius konsultuoti ir mus mokyti, kaip tvarkyti savo reikalus. Verčia sunerimti tas nepa­sitikėjimas savimi, savo galiomis, pagaliau – sava literatūra, jos praeitimi ir dabartimi.

Erdvinės provincijos samprata nyksta, tačiau psichologines ir kultūrinės jos žymės išlieka ilgam. Kažkur turi būti centras, archetipinis operatorius. Neseniai prie valdymo pulto jis sėdėjo Maskvoje, dabar jo ieškoma po „pasaulį“. Kada baig­ia ta lietuvių našlaitystė – save laikyti paribio, pakraščių žmonėmis? Tai yra stipriai įkalta kūryboje, jau nekalbu apie politiką, kuri yra maitinama tuo ta­riamo Europos provincialo kompleksu.

Paprastai provincialas yra tas, kuris savo laiko provincialu. O jų yra du labai ryškūs tipai. Vienas laiko save labai moderniu, nes čia, jo provincijoje, viskas yra vieni niekai, kitas siekia užsisklęsti, apsisaugoti nuo „žalingų įtakų“, kitų kultūrų poveikio, nes niekas kitas jam negali prilygti. Tie abu galai niekur nesueina.

Nenorėčiau labai gąsdintis ar gąsdinti. Pastebimai stiprėja atoveiksmis ne tiek administracinių ar kultūrinių centrų, kiek mano minėtų įsigalinčių sistemų atžvilgiu. Vadinamoji regionalizacija tampa ne vien politiniu, bet ir kultūriniu veiksniu, siekiančiu atstatyti pusiausvyrą tarp bendra ir atskira. Štai „globalinės“ kalbos (anglų), veikiančios kaip komunikacinės sistemos, sukelia nykstančių kalbų (valų, bretonų, keltų) atgimimą, Lietuvoje pastebimai atgyja tarmės. Daug kur mažai žinomomis kalbomis bei tarmėmis rašoma poezija. Tai, kas neseniai buvo kokio nors geografinio užkampio savastis, laikyta provincialiu reiškiniu, tampa tarsi privilegija, skirtybės ženklu, nes be viso to unifikuotose sistemose būsi nepastebimas. Tad ir literatūra gali būti pastebima kaip skirtybė tame pasauliniame turguje, kuriame yra tiek daug antrinių, ne kartą vartotų kultūros ir meno produktų.

Jurga Ivanauskaitė

Kadangi gimiau, užaugau, mokiausi, gyvenu ir tikriausiai mirsiu Vilniuje (nors norėčiau Himalajuose), man gana sunku atsakyti į klausimą apie buvimą provinci­joje. Nors pasitaiko situacijų, kuomet jaučiuosi tikra provinciale. Tačiau manyčiau, kad dauguma šio pokalbio įžangoje pateiktų teiginių skamba kaip praėjusio am­žiaus atbalsiai. Nesvarbu, kad nuo ano tūkstantmečio mus skiria dar tik pusmetis.

Manding, jau laikas pradėti kalbėti apie Lietuvą, kaip apie Europos ar net viso Vakarų pasaulio, kurio dalimi save laikome, provinciją. Lietuva tokia buvo, yra ir bus. Tai nėra niekinantis teiginys su vienareikšmišku minuso ženklu ar mazochistine savęs žeminimo intonacija. Tiesiog yra taip, kaip yra. Ir gal kartais ver­tėtų paklausti, ar Lietuvos literatui pakanka virimo vien savame katile ir savose sultyse, net jei tas katilas yra Vilnius su šlovingąja Alma Mater, Rašytojų sąjun­ga ir menininkų bohema, ar vis dėlto svarbiausieji kultūrinės, intelektualinės, dvasinės traukos centrai jau persikėlė kitur, gerokai toliau į Vakarus (arba – į Rytus)? Ką mums reiškia studijos Sorbonoje, Oksforde, Kembridže ir šių mokslo Šventovių diplomai? Ar įmanoma išsiversti be kompiuterio ir interneto? Kiek derėtų mokėti užsienio kalbų, keliomis laisvai skaityti ir laisvai susišnekėti? Ar reikalingos kelionės po pasaulį, susitikimai su kitų šalių, kultūrų ir religijų žmonėmis? Ar Lietuvos rašytojas privalėtų jaustis atsakingas už tragedijas, vyks­iančias tolimiausiuose žemes kampeliuose, tokiuose kaip Tibetas, Afganistanas, Somalis ir kt., ar susidomėjimas šiomis problemomis atsiranda vien norint gauti kvietimą į eilinę, šeimininkų apmokamą, PEN klubo konferenciją Londone, Paryžiuje, Bonoje? Ar jam rūpi aplinkosaugos problemos, ekologinė krizė, visai homo sapiens rūšiai gana grėsmingi moderniausi genetikos atradimai, taip šlovinama globalizacija, besikėsinanti praryti visus mažesniuosius ir silpnesniuosius (šalis, tautas, kultūras, pagaliau jai netinkamus individus)? Ar Lietuvos kūrėjas jaučiasi esąs dalis plačiojo pasaulio, kuriame, pasak astrofizikų ir metafizikų, viskas tarpusavyje susiję – jei drugelis mosteli sparnu Karibuose, tai paveikia paukščio skrydį virš Dzūkijos girių?

Puikiausiai žinau, kad šio klausimai ne vienam sukels alerginę atmetimo reakciją. Įsivaizduoju, koks būtų daugelio atsakymas apie studijas garsiausiuose pasaulio universitetuose, keliones ir net kompiuterį su internetu: nėra pinigų. Taip, tai viską pateisinantis alibi. O gal, jei tų pinigų staiga atsirastų, nebebūtų laiko, noro, jėgų, įkvėpimo ir iš dangaus nukristų dar 1001 priežastis, pateisinanti sėdėjimą savo kiaute, susigūžus, niurzgiant, dejuojant ir nieko aplinkui ne­matant. Na, tiek to, visa ši įžanga buvo tiesiog provokacija.

Norėčiau pakalbėti ir apie kitą žodžio „provincija“ aspektą. Manding, tai yra visų pirma dvasinė, o ne geografinė ar teritorinė sąvoka („kas atsidūrė anapus garbingo Vilniaus miesto – jau provincija“). Net užspeistas visiškame užkampyje ir išorinėje izoliacijoje žmogus gali pasiekti tikrų dvasinių ir kūrybinių aukštumų, o ką jau kalbėti apie Dievo pateptuosius, kurių genialumas ar talentas tarpsta bet kur ir yra sotus pats savimi, nemaitinamas „sostinės“ (Vilniaus, Paryžiaus, Romos) kultūriniais delikatesais. Pateptųjų ir išrinktųjų visada ir visur – mažuma, tad ir Lietuva – jokia išimtis. Tačiau kartais man atrodo, kad Lietuvos literatūrinėje erd­vėje lyg ir sąmoningai (gal – pasąmoningai) formuojamas ir palaikomas provin­cialus mąstymas. Jį suprantu kaip savotišką ksenofobiją, kitaminčių ir kitamanių baimę, atkaklų tam tikrų literatūrinių dogmų, tabu ir kanonų laikymąsi. Šios diskusijos įžangoje minėtasis Daukantų Simanukas yra didžiausios pagarbos nusipelnanti figūra, bet kodėl būtent jis (ar Žemaitė, Biliūnas, Valančius) visada ir visiems privalo būti neginčijamas ir vienintelis geros, „tikrai lietuviškos“ literatū­ros kriterijus bei atskaitos taškas? Šios pokalbio įžangos užuomina, kad Lietuvos rašytojas „gimsta“ tik Vilniaus universitete, formuluojama kaip diskutuotina, realybėje vis dar yra bene svarbiausias literato „kokybiškumo“ bei „patikimumo“ įrodymas. Baigusieji gyvenimo universitetus čia dažniausiai tebėra svetimi. Neįtelpantysis į kažkieno (kieno?!) nustatytus pavyzdinio „lietuvių rašytojo“ rėmus vietiniame olimpe taip ir lieka svetimkūnis, išsišokėlis, su kuriuo nors ir skaito­masi sukandus dantis, bet kiekviena patogia proga irzliai, pagiežingai, piktai (dar blogiau, jei šventeiviškai, davatkiškai, farisiejiškai) dorojamasi. Žvelgiant iš tokio, provincialaus taško, rašytojo populiarumas ima atrodyti yda, nes kažin kokiais tyrimais nustatyta, kad tikrai gerą ir rimtą (lietuvišką) literatūrą skaito tik ab­soliuti mažuma. Rašytojas, užsidirbantis pragyvenimui rašymu – beveik išdavikas, nors tokia kolegos sėkmė lyg ir turėtų džiuginti Rašytojų sąjungą, kuri yra ne tik minėtasis olimpas bei laiptai į jį, bet dar ir profesinė sąjunga. Skirstymas į „savus ir „svetimus“, „grynuolius“ ir „teršalus“ – ne tik provincialus. Jis yra tiesiog gyvybiškai pavojingas tokios mažos šalies kaip Lietuva kultūrai ir literatūrai.

Kartais tuos provincializmo spąstus spendžia net ir darbštieji Lietuvos kalbininkai. Priešingai nei S. T. Kondrotas, kadaise suabejojęs literatūrinėmis lietuvių kalbos galimybėmis, manau, kad lietuviškai daugybę dalykų galima išsakyti turtingiau, giliau, spalvingiau nei angliškai ar prancūziškai. Tačiau pa­stangos tą kalbą dirbtinai „saugoti“, „gryninti“, „puoselėti“ neretai yra labai vien­pusiškos ir nenatūralios. Jei kalbą lyginčiau su medžiu, tai man visada gražesnis laisvai girioje išaugęs plačiašakis, nei sodininko žirklėmis nugenėtas ir geometrine figūra paverstas idealiai suplanuoto parko atributas. Žargonas, tarp­tautiniai terminai, angliški, amerikietiški, rusiški žodelyčiai tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Kalba atspindi tikrovę, tad kažkieno, sėdinčio dramblio kaulo bokšto ir žaidžiančio stiklo karoliukais, pastangos jų (kalbą?! tikrovę?!) pakeisti atrodo, švelniai tariant, bergždokos. Laikau nestovi vietoje ir pavyzdinėse Europos valstybėse, į kurių būrį Lietuva šitaip veržiasi, daugiakultūriškumas ir dau­giakalbystė yra seniai priimta norma. Sutinku, kad dėl visų šių teiginių galima diskutuoti, o norintysis ginčyti sugebės paneigti net faktą, kad dukart du – keturi. Ir galbūt jis bus teisus, nes tikrovė yra šis tas daugiau, nei visi mūsų teiginiai „už“ ir „prieš“ kartu sudėjus. Tačiau tebūnie tai tik dar viena provokacija.

Svarbi mūsų provincialumo priežastis yra ir Lietuvos kultūrine politika. O gal – net visa politika. Kai valstybės vyrai (kartais ir pats Prezidentas) nusi­tikimuose su pasaulio galingaisiais vis tūpčiodami dėkoja už dėmesį mūsų mažytei, kukliai, bejėgei, niekam nežinomai šalelei, darosi nejauku. Europoje yra ir kur kas mažesnių, bet savimi pasitikinčių valstybių. Bet grįžkime prie kultūros ir literatūros. Nūnai vis dažniau aimanuojama, kad verstinė literatūra sudaro nepakeliamą konkurenciją lietuvių autoriams. Tačiau kūriniai su prierašu „Pasaulio literatūros aukso fondas“, „Geriausios XX a. knygos“ neretai yra anaip­tol nei geriausi, nei auksiniai. Jei Lietuvoje būtų taikoma tokia pati vertimų ir jų valstybinio finansavimo politika kaip Skandinavijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ar net Vokietijoje, užsienio knygynuose su panašiu prierašu galėtų pasirodyti ne vienas lietuviškas romanas. Deja, dabar, ypač patekus į visokiausius knygų tur­gus a la Gioteborgas ar Frankfurtas, belieka gūžtis nuo niekam nereikalingo provincialo kompleksų naštos, nors tuos kompleksus kai kam tikrai išgydytų lite­ratūros vertimams skirta solidi suma iš Kultūros ministerijos ar kokios kitos įstaigos… Bet tikriausiai ir vėl nutolau nuo pokalbio temos.

Psichologai tvirtina, kad asmenybė susiformuoja per pirmuosius trejus penkerius gyvenimo metus ir tai, kas užprogramuota, pakeisti gali nebent psi­choanalizė, kuri anaiptol ne kiekvieno kišenei. Sociologai teigia, kad didžiausią poveikį mums daro aplinka, ji yra lyg tie kiniško kankinimo lašai, kapsintys iš bambukinio vamzdelio ir pratašantys ne tik akmenį, bet kaukolę, taip pat smege­nis ir netgi dvasią. Tačiau brandi asmenybė visada ir visur gali išlikti stipri, lais­va bei kūrybinga (geriausias įrodymas – Balio Sruogos „Dievų miškas“). Yra „vidinių“ darbų, kuriuos kiekvienas privalo atlikti akistatoje pats su savimi, čia nepadės jokios kultūrinės sostinės institucijos ir nepakenks alinanti provincijos rutina. Nuolat kalbame apie Lietuvą kaip apie katalikišką kraštą. Tikroji kata­likybė, kaip ir visos kitos didžiosios pasaulio religijos, byloja ne tik apie nuolankumą ir kantrų sunkaus likimo kaip neišvengiamos duotybės priėmimą, bet ir apie aktyvią dvasinę veiklą, sąmonės transformavimą ir pozityvų mąstymą, iš esmės keičiantį išorines aplinkybes. Pačiame žmoguje, o ne kurioje nors sostinė­je yra ir Jėzaus Kristaus pranašautoji Dievo Karalystė, ir Budos Šakjamunio skelbtoji Budos prigimtis. (Beje, abu pastarieji asmenys – kilę iš provincijos…) Būtent toks ir būtų mano atsakymas į pagrindinį šios diskusijos klausimą.

Stasys Stacevičius

Pro savo motinos vienkiemio langą galiu matyti alyvas arba pusnis, debesis ar karves, retsykiais briedį ar žmogų, o provincijos pro vienkiemio langą dar nemačiau. Savo kambary matau gal tūkstantį knygų, a a. tėvo darbo spintą, stalą ir kėdes, kalinių darbo Nukryžiuotąjį, keramikės Juodosios Teresės juodą šviestuvą iš molio. O provincijos ir čia niekaip negaliu įžiūrėti, nebent tomis dienomis, kai atvažiuoja labai tolimi ir labai nuobodūs giminaičiai. Tada jau provincija. Nuo jos bėgdamas gali pakliūti į neplanuotą moters glėbį, užlėkti ant bravorėlio nacionalinio parko miškuose ar „nuo bačkos“ pasakyti kalbą, netinkančią nė vienai partijai…

Šiaip jau geografinė provincija man nekliudo, apie ją negaliu pasakyti nieko blogo, nes rašymo ar nerašymo vieta – kiekvieno asmeninis dalykas. Kas kita dvasinė provincija: ją girdžiu, regiu ir užuodžiu bet kuriame didmiestyje, ypač žiūrėdamas į spaudos kioskus, švytinčius visom spalvom. Aštriai pajuntu, kad šviesuomenės beveik nėra, o kultūros savaitraščiai ir žurnalai Vilniuj, deja, skai­tomi neką labiau negu Liškiavoj ar Punioj. Deja, Sapiegiškėse jau nėra kam skaityti, išmirė Kalanavičių šeima, trobelės langai užverti langinėm, kalvė ir kluo­nas sugriuvę. Kartais pagalvoju: kas buvo didesni provincialai – Antanas Kalanavičius, kasęs griovius drauge su melioratoriais, gėręs su jais vyną ir skaitęs jiems eilėraščius iš „Nemuno“, ar tie, kurie tuomet patogiai tūnojo Vilniaus kabi­netuose ir neturėjo nei noro, nei laiko, nei drąsos tam Antanui padėti? Anuomet berods tik vienas Robertas Keturakis gausiau ir dažniau Antaną spausdino „Nemune“, kiti nenorėjo ar bijojo. Ne mano tai pupos… Andai Nedzingės mokyto­joms patiko Viktorija Daujotytė per A. Kalanavičiaus paminėjimą jo gimtinėje pasakiusi: jeigu Antanas nebūtų vargęs su kastuvu melioracijos grioviuose, tai ir tokios poezijos nebūtų palikęs. Būtų rašęs gal geriau, gal prasčiau, bet kitaip… Nedaug kas begali įtikti reiklioms Nedzingės mokytojoms. Pasak vienos iš jų, kiti rašytojai literatūrinėse „A. Kalanavičiaus Vėlinėse“ kalbėjo tai, kas ir be jų žinoma. Tad neaišku, ar taps tradicija kasmetiniai poeto paminėjimai Nedzingės mokyklo­je, kapinėse ir jo mažoje tėvonijoje ant kalnelio. O tradicijos užuomazga – bent penki renginiai – buvo. Jeigu Nedzingės šviesuomenė atsikratytų Nedzingės provincialumo, o Vilniaus rašytojai išsivaduotų nuo truputį didesnio vilnietiško provincialumo, galėtų užsimegzti gražus, vaisingas ryšys.

Bet ryšys kaip ir nutrūkęs… Nedzingė Vilniuje primiršta, o tos rūpestingos bitelės, bažnytkaimio mokytojos, įkūrusios muziejėlį Antano atminimui, dar nematė 2000-ųjų „Poezijos pavasario“ almanacho su bene nuoširdžiausiu paskyrimu A. Kalanavičiui. Kai nelieka bendravimo, atsiradusią tuštumą tuoj užpildo kažkas nenaujo ir labai jau provincialaus. Pavyzdžiui, N apskrities lite­ratų klubas, kurio nariai neturi kada paskaityti „Literatūros ir meno“ ar „Šiaurės Atėnų“, nes varžosi: kas pirmas išleis šimtąją knygą… Tarp jų ir kunigas, ir agronomas, ir dar įvairių yra, betrūksta policininko.

Provincija? Nunykti vien todėl, kad jaunystėje labai norėjai, bet negalėjai įsi­kibti į Vilnių? Nunykti todėl, kad Vilniuje būni maždaug dvi tris dienas per mėnesį? Pamatai kurią nors parodą, spektaklį, išlenki taurelę su Jonu arba One, paskui graužiamas sąžinės kiūtini pro šiurpią elgetų virtinę, pro Aušros Vartus, stoties link. Ten, kur aušrų neužstoja mūrai ir smogas. Kartą, berods, jau Andropovo laikais, vienas pirmo kurso žurnalistas pamatė aušrą daugiau negu dviem akim. Nubunda ir klausia savęs: kodėl virš galvos begęstančios žvaigždes, po nugarą grumstai, ant pilvo antklodė, prie galvos pagalvė, o šalia žvyrkelis ir namai? Kas taip pasirūpino parkritusiu jaunimo vaikštynėse studenčioku? Ir kodėl? Todėl, kad čia – Merkinė. Ir nunykti joje, bent jau fiziškai, sunkiau negu Vilniuje. O literatūriškai? Jeigu nunyksiu, tai nei Merkinė, nei Vilnius nebus dėl to kalčiausi. Yra posakis; kiekvienam savo. lr yra dvasinė provincija, prasismelkianti visur, palaikoma tų, kurio turi per daug pinigų arba visai jų neturi arši ta provincija, godi, negailestinga, palaikoma dienraščių ir komercinių TV, toleruojama partijų, didelė. Ir kanibališka.

Gintaras Grajauskas

Įdomu: Lietuvoje diskusijos apie provincialumą yra periodiškai pasikartojan­tis reiškinys – nelyg kokia olimpiada ar futbolo čempionatas. Ir kiekvienąkart atrodo, jog ši tema jau beviltiškai išsemta – nieko nauja, išskyrus etatinių raudo­tojų pasivirkavimus, nebeišgirsime. Tačiau laikui bėgant, žiūrėk, ir vėl pra­šnenkama apie provincialumą. Panašu, kad kažkam ima mausti paširdžius: kaip čia yra – mes anais laikais, reikalo ir puikybės spaudžiami, veržėmės į Vilnių, o kiti dabar kažkodėl ima ir nebesiveržia?

Turiu iškart prisipažinti, jog Klaipėdoje jaučiuosi daug geriau, nei daugumoje kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Netgi sostinėn atvažiavęs jaučiu keistą egzis­tencinį nykulį – anksčiau, sovietmečiu, kažką panašaus į čechovišką garnizoninio N. miestelio atmosferą, dabar gi dažniau dostojevskišką įtampą. Tie visi bėginėjantys klerkai ir etatiniai „Brodo“ pamišėliai… Beje, tiek pirmųjų, tiek ir antrųjų padermė pastebimai gausėja ir Klaipėdoje. Kartais darosi baugu, kad Klaipėda ateityje taps sostinės filialu.

Tas nuolatinis sugrįžimas prie provincijos klausimo greičiausiai liudija ir savotišką mūsų provincialumo kompleksą – kaip ir visokiausi pasiskelbimai Europos centru. Beje, po tokį „centrą“ turi ne viena Rytų Europos valstybė: Varšuvoje lenkai, kiek atsimenu, irgi turi įsismeigę kažkokį kuoliuką turistams fotografuotis.

Mūsų dienomis opozicija „centras – provincija“ vis labiau praranda prasmę. Tarkim, kokioje technologizuotoje Japonijoje galima studijuoti vadinamuosiuose eterio universitetuose (kai paskaitos skaitomos per televiziją arba internetu) ir ramiai sau gyventi atokioje salelėje, kurioje tebuvoja trys žvejų šeimos, ir tai tik sezono metu. Jokios intelektualinės terpės – išskyrus virtualiąją.

Net ir gyvenant dar ne visai globaliame kaime, kokiu kėsinasi virsti pasaulis, o trečiame pagal dydį Lietuvos mieste, literatūrinė kritinė masė yra pakankama, kad vyktų šiokie tokie procesai. Egzistuoja ganėtinai gausus kultūrinis elitas – tiek akademinis, tiek saloninis. Apie to elito kokybę būtų galima diskutuoti atski­rai, bet pernelyg nedetalizuojant užtektų tarstelti, jog tai ne tik Klaipėdos, bet visos Lietuvos problema. Jei kam nuo to smagiau – tai ir viso pasaulio. Ne veltui užsienio spaudoje skundžiamasi, kad technologijų įsigalėjimas žiauriai nuskurdi­no humanitarų genofondą.

Klaipėdoje yra ir specifinių problemų, vilniečiams gal mažiau aktualių. Viena jų – leidinių, redakcijų stoka. Kartu – ir darbo vietų. Jauni rašytojai desperatiškai ieško bet kokio darbo, rizikuodami visiškai nutolti nuo literatūros. Šiek tiek nutolti yra visai sveika, tačiau išliekant orbitoje, jaučiant traukos jėgą. Kitaip būsi išsviestas į kosmosą.

Klaipėdoje mažiau rašytojų – vadinasi, mažiau ir bendravimo tarpusavyje, paprasto žmogiško kontakto. Kita vertus, devynis dešimtadalius rašytojų daug geriau pažinti iš jų knygų, o ne asmeniškai. Kasdien sutikti gatvėje vis tą patį genialų poetą, kaulijantį dviejų litų – ne toks jau ir vertingas gyvenimiškasis patyrimas. Palikime šį malonumą mecenatams ir gerbėjų klubams.

Beje, laikai nuo paskutinio pasidiskutavimo apie provinciją gerokai pasikeitė: anuomet, kiek pamenu, buvo be galo stebimasi, jog yra poetų, gyvenančių ir ne Vilniuje.

Situacija keičiasi pastebimai: universitetinį išsilavinimą dabar galima įgyti ne tik sostinėje. Nemaža dalis jaunimo studijuoja užsienyje, kiti renkasi Kauno ar Klaipėdos universitetus. Ieškant informacijos, galima naudotis internetu, o labai norint – nuvykti ne tik į Vilnių, bet ir į Krokuvą, Berlyną ar dar toliau. Apskritai manau, kad naujų universitetų kūrimasis (laikantis protingų ribų) visgi yra perspektyvus dalykas – jei ne naujos kokybės atsiradimo, tai bent jau decentra­lizacijos požiūriu. Kas žino, gal mūsų dienomis Daukantų Simanukas jau patau­pytų batus?

Sovietmečiu Vilnius neišvengiamai buvo literatūriniu centru – čia buvo sukon­centruotos leidyklos, o pati sistema diktavo paprastą metodiką: nori išleisti knygą, turi nuolat minti leidyklos slenksčius, susipažinti su daugybe reikalingų žmonių, išgerti vonią konjako… Legendos apie tai perpasakojamos ir šiandien, neretai ir su keistai nostalgiška gaidele balse.

Dabar leidyklų Lietuvoje – gyvas galas. Daugiausia, žinoma, vidutinio ir žemesnio už vidutinį lygio, bet akivaizdu, kad decentralizacija vyksta. Kai stipres­nėms leidykloms pavyks susikurti trūkstamą grandį – stabiliai veikiantį rekla­mos ir platinimo tinklą, niekam nebebus svarbu, ar ta prestižą turinti leidykla įsikūrusi sostinėje, ar periferijoje.

Kita vertus – institucijos, besirūpinančios lietuvių literatūros sklaida užsieny­je, įsikūrusios tik sostinėje. Tiesa, kol kas jos niekaip nesugeba rimčiau įsibėgėti, tačiau ateityje jų veikla turėtų stiprėti. Tuomet gyvenimas sostinėje ir asmeniniai kontaktai vėl gali tapti nemaža privilegija.

Toliau nuo sostinės gyvenantiems rašytojams – ypač jaunimui, leidžiančiam pirmąsias knygas – gerokai sunkiau patekti į kritikos akiratį. Kartais galima nujausti ir tam tikrą išankstinį kritikų nusistatymą, veikiausiai aiškintiną paprasta inercija, siekiančia šlovingus centralizmo laikus. Bet kuo sunkiau, tuo įdomiau, argi ne?

Deja, neturiu jokių žinių apie tai, kaip gyvena rašytojai Vandžiogaloje, Siesikuose ar Šateikiuose – jie turbūt šioje diskusijoje ir turėtų garsiausiai šauk­ti. O kad tokių rašytojų yra, gal net vertų daug dėmesio, neabejoju. Galų gale ir didžioji dauguma šiandieninių Vilniaus rašytojų yra ne iš kur kitur, o iš tos pačios provincijos.

O kas yra literatūros provincija – tai, mano nuomone, jau visai kitas klausi­mas. Ir į jį atsakyti nėra sunku: tai tiesiog prastai parašytos knygos. Ir visai ne­svarbu, kur jos parašytos – Telšiuose, Vilniuje ar Paryžiuje.

Rimantas Černiauskas

Pamėgome mitologiją. Simonas Daukantas, kaip legendos byloja, pėsčias ėjo į Vilnių. Galėjo drožti į Rygą, iš Skuodo arčiau, Martynas Mažvydas dar seniau bėgo į Karaliaučių, kaip ir Stanislovas Rapalionis ar Abraomas Kulvietis. Kad ir ką Vilnius galvotų, bet lietuvių literatūros siūlų kamuoliukas vyniojasi iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją, o ne atvirkščiai. Ir Karaliaučiaus universiteto įtaka lietuvių raštijai gal didesnė nei Vilniaus Alma Mater.

Vilnius tiktai sovietų dėka tapo lietuvių literatūros centru. Gal iš nostalgijos tarpukario Lietuvai, šios diskusijos įžangoje pokario Kauno pastebėtas tik vienas rašytojas Juozas Grušas. Bet juk aur gyvo Grušo laikais jau skambino ir buvo po­puliari Algimanto Mikutos, Roberto Keturakio poezija ar Vytauto Martinkaus proza.

Šiuo metu Vilnius – neabejotina Lietuvos sostinė, bet kas žino, kaip bus, kai Lietuva įstos į ES ir vis labiau nusitrins valstybių sienos ir ribos? Galų gale visų padorių Baltijos regiono šalių sostinės įsikūrusios prie jūros.

Neužsiimsiu utopijom. Realybė yra tokia, kad Vilniuje gyvena trys ketvirtadaliai lietuvių rašytojų. (Skaičiuoju tik LRS narius, neimdamas Nepriklausomų ar Kaimo rašytojų.) „Genijų“ viename kvadratiniame metre Vilniuje 6 kartus dau­giau nei Kaune ir 15 kartų daugiau negu Klaipėdoje. Tokia koncentracija skatina kūrybinę įtampą, bet dar dažniau – kūrybinę trintį, kuri kartais perauga ir į fizinę. Jauniems tai patinka, randai vyrus puošia, seniams – ne visada.

Vieni rašytojai rašo, „daro“ literatūrą, kiti jai atstovauja, vaizduoja rašytoją spaudoje, literatūros vakaruose, kavinėse. Vieniems reikia ramybės minimumo, sąlygų kūrybiniam darbui, kitiems pripažinimo ir triukšmingos šlovės. Geriausia, kai galima suderinti ir viena, ir kita. Sostinėje, kur sukoncentruota svarbiausia tautinė žiniasklaida, tą padaryti žymiai lengviau. Tačiau gerų rašytojų gyvena visur – Palangoje, Skuode, Druskininkuose, Kaune ir Klaipėdoje. Blogų taip pat gyvena visur, o Vilniuje gal daugiausia. Galų gale žmogaus adresas ar regist­racijos vieta jau mažai bepasako apie jo tikrą geografinę padėtį. R. Rastauskas ar L. Donskis jau seniai tapo ne Palangos ar Klaipėdos, o pasaulio piliečiais.

Mums reikėtų kalbėti ne apie geografinę, o apie dvasios provinciją, kada rašy­tojas triūsia savo kūrybos darže, nepakeldamas galvos, nesidomėdamas kultūros ar literatūros naujovėmis, kai jam pakanka jo kaimo, rajono, miesto, grupės draugų pripažinimo ar premijų, kai jis gyvena, kvėpuoja ir rašo vien tam, kad įtik­tų tų premijų ar vardų komisijoms. Kiek tokių provincialų gyvena Vilniuje?

Vienas džiaugiasi, kad jo pjesės statomos Gargžduose, kitas nori pripažinimo Klaipėdoje, trečias žygiuoja užkariauti Vilniaus. Vieniems to pakanka, kiti pasi­junta lyg apgauti. Juk be Vilniaus yra dar kiti literatūros centrai – Paryžius, Niujorkas ar Stokholmas su didžiąja Nobelio premija. Tokiam žmogui literatūra tampa spąstais. Toks žmogus provincijoje uždustų, tokiam žmogui ima trūkti oro ir Vilniuje, bet Paryžiaus arba Niujorko joks tautietis rašytojas dar kol kas nenustebino.

Stasys Jonauskas

Kas nėra girdėjęs apie Simono Daukanto kelionę į Vilnių per visą Lietuvą? Ji simbolizuoja jo žemaitišką atkaklumą, troškimą mokytis, mokslui paskirti visą savo gyvenimą. Kadangi gimiau ir augau netoli klasiko gimtinės, mokykloje šią istoriją teko girdėti ne kartą. Bet ji sukeldavo susižavėjimą ne tiek Daukanto žygiu, kiek jo galimybe tai padaryti. Taip, Simonas išėjo. Nes jo tėvai nebuvo nei baudžiauninkai, nei partizanai, nei pokario kolūkiečiai, jam nekliudė nei kokia „Dobilė 1954 metų naktį“ (J. Aputis), nei kitos aplinkybės. Bent istorija ar legen­da apie tai tyli.

Laiškas į Vilnių, žinoma, nueina greičiau nei S. Daukantas, ką jau bekalbėti apie kokius pašto elektronus. Bet lietuviškos knygos kelionė per Lietuvą ima kaip niekad ilgėti, ir nežinia, ar tai laikina, ar kitaip jau ir nebus. Toli nuo Vilniaus ar kito miesto gyvenantį žmogų tai atskiria nuo literatūros proceso. Prieš porą tre­jetą dešimtmečių dar spėdavau perskaityti (neskaitomų autorių bent pavartyti) visas lietuvių poezijos knygas. Gyvendamas netoli Latvijos bent apgraibom se­kiau ir kaimynų literatūrą. Mažuose pasienio miesteliuose, kaip Vainiuodėje ar Priekulėje, buvo gana turtingi knygynai. Dabar tų knygynų nebėra nė kvapo, kaip ir Ylakiuose, kur savo gyvavimą baigė 1905 m. įkurtas knygynas. Nebėra knygy­nų net rajonų centruose, o jeigu jie kur ir išliko, tai grožinės literatūros ten

menkai ar iš viso nebūna. Tad belieka didieji miestai, bet retas kuris gali ten nuvažiuoti ir dar knygą pirkti. Bibliotekose dabartinių lietuvių rašytojų knygų dar sunkiau rasti. Tad ne vienam lietuvių poezija baigiasi Justinu Mar­cinkevičiumi ar Sigitu Geda.

Vadinamojoje provincijoje gyvenantys literatai, rašytojai skundžiasi, jog taip sunkiai išleistos jų knygos nepasiekia Vilniaus ar kitų miestų ir ten lieka neži­nomos, apie jas nebūna jokių atsiliepimų. Bet dar liūdniau, kad ir kokybę garan­tuojančių leidyklų išleistos knygos nepasiekia net rajonų centrų ir taip pat lieka nežinomos ir neskaitomos. Kaip tai atsilieps pradedantiesiems, ar jų mokytojais neliks vien Maironis, Salomėja Nėris?

Provincijoje gyvenantys literatai dabar turi net geresnes sąlygas savo kūrybai skelbti nei didelių miestų jaunieji. Kiek išeina visokių laikraščių, kompiuteriais leidžiamų knygų. Kas nuosekliai dirba ir rūpinasi savo kūryba bei jos reklama, tas beveik turi garantiją, kad anksčiau ar vėliau knyga bus išleista, o jos autorius taps Kaimo, Nepriklausomų, Žemaitijos ar dar kokios kitos rašytojų sąjungos, bendrijos ar draugijos nariu. Matyt, ateityje lietuvių literatūra dar labiau skirstysis į uždaras grupes: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir t.t. Jau dabar rajonų literatų klubai yra lyg uždara erdvė, jų knygos lieka šalia lietuvių literatūros. O jeigu tokių knygų rasis daugiau (bent pavadinimų skaičiumi ar popieriaus svoriu) už tikrąją literatūrą? Vis mažiau skaitytojų besusigaudys, kas yra kas.

Rašytojas, kaip ir kitas menininkas, norėdamas ką nors „duoti“, t. y. sukurti, turi ir pats gauti. O ką gali gauti ir sugebėti priimti žmogus, turintis kasdien sukalti nustatytą skaičių vinių, parašyti po straipsnį laikraščiui ar išmokyti pamilti tą pačią literatūrą nemažą būrį jaunų žmonių, iš kurių daugelis to visai nenori? Iš savo patirties galiu pasakyti: jeigu nebūtų tekę porą metų studijuoti M. Gorkio lite­ratūros instituto Aukštuosiuose literatūros kursuose, t. y. atitolti nuo žemės žmo­gaus rūpesčių ir perskaityti nemažai knygų, būčiau parašęs du, geriausiu atveju – tris eilėraščių rinkinius. Kas nerašo iki išvykdamas studijuoti, ypač humanitarinių mokslų? O kiek tokių belieka, kai grįžta, jei grįžta? Kiek išvykusiųjų išleidžia daug žadančią pirmąją knygą, kuri būna ir paskutinė? Ne kiekvienas gali ant kelmo rašyti, ne kiekvienas ir tą kelmą mieste randa. Dabar, kai pastoge patiems reikia rūpintis, miestuose nutylančių bus daugiau nei provincijoje.

Algimantas Zurba

Kodėl gi „anais – dar prisimenamais – laikais“? Ar provincija neegzistavo nuo pačių kultūros (ir ne tik jos) priešaušrių? Kaip ir didesni ar mažesni centrai. Naujo dviračio neišrasime. Gamtos pasmerktuosius kurti literatūrą didesni žmonių skruzdėlynai traukė ir trauks: aukštosiose mokyklose – išsilavinimas, biblioteko­se – proto ir talento turtai, čia pat leidyklos, laikraščių ir žurnalų redakcijos, o svarbiausia – likimo broliai, tarp jų nesijaučiama balta varna, bendraujama, ginči­jamasi. Susibūrimas būtinas tobulėjimui, daugelis be kultūrinės, literatūrinės aplinkos tiesiog dūsta. Pavyzdys, – neką prastesnis nei Daukanto, sakykim, ir Jono Strielkūno, keliavusio iš Vabalninko per Biržus, Panevėžį, galiausiai pasiekusio vietą, kur „nuo amžių dainavo lietuviai, sustoję ant Vilniaus kalvų“.

Šiai kelionei ryžtamasi nebūtinai tikintis sėkmės. Rizika yra rizika. Jei lauks prapultis – ką darysi.

O provincijoje gyvenantis rašytojas? Ar bent turintis pretenzijų toks būti?

įprastai provincijos aplinka reikalauja mažiau dvasinės įtampos, galima ramiau egzistuoti, pasitenkinti minimumu ir tuo pat metu greta esantiems atrodyti reikšmingu, nes aplinkui lygių tarsi ir nematyti. Ypač jei esi kūrybinės sąjungos narys.

Rašančiąjam pasiekti bent jau tariamo reikšmingumo šiandien nesunku ir atokiausiame rajone. Knygą, knygelę, knygelytę išleisti paprasta – tik turėk lėšų arba rėmėją. Kai leidinukas išėjęs, pabandykit įrodyti pirmiausia pačiam auto­riui. kad jis nėra rašytojas. Į jaunųjų filologų konkursus iš mokyklų neretai ke­liauja nebe kompiuteriu surinkti tekstai – jau įrišti rinkiniai.

Tiesa, yra ir kitokių provincijos sindromo atspalvių. Pats gyvenimas provinci­joje tarsi pateisina negalėjimą prasibrauti iki aukštesnių kūrybos viršūnių. Tada paprastai sąmoningai užsidedama nuskriausto tremtinio aureolė. Bet ar maža šito ir didmiestyje?

Yra ir kita medalio pusė. Gal ir banalu Čia telktis chrestomatinius pavyzdžius, tačiau ką gi liudija, tarkim, rusų literatūros milžino Levo Tolstojaus gyvenimas? Mūsų Ievai Simonaitytei vadinamoji provincija ar sutrukdė parašyti stipriausius romanus? Kur toli iš Anykščių paspruko Antanas Vienuolis ar iš Kėdainių Juozas Paukštelis? Dar – Antano Kalanavičiaus vienatvė. Kruopštusis biografas Viktoras Alekna vaisingai darbavosi kaime prie Širvintų. Dar negana? Tada – į teatro padangę. Juozo Miltinio fenomenas.

Štai ir išeina: provincija – kam voras, o kam dosnus pasaulis. Šios sąvokos pras­mė itin blunka mūsų laikais. Prieinamesnė informacija, didžiausios erdvės bend­rauti. Galima išmalti pasaulio kultūros centrus, atokiausius planetos kampelius, o sugrįžus namo slėptis nuo civilizacijos dundesio nuošaliojo sodybėlėje ir apmąstyti globalias problemas. Ar anksčiau taip nedaryta? Žinom, kur daug rašo Eduardas Mieželaitis, Jonas Avyžius. Ar aukštaitiški miškai užgožia mąslų Albino Bernoto žodį? Literatai gal rečiau, o dailininkai ypač dažnai iš triukšmingų miestų išsikelia į tykius užkampius, gražios gamtos prieglobstin. Paminėkim kad ir Dusetas.

Kitaip tariant, nežinia, ar svarbu, kur tas kelmas kyšo. Svarbu, kas ir kaip ant jo sėdi. Šit mūsų bitės pabėgėlės – iš tėvynės į tolimiausius pasaulio miestus liki­mo nublokšti talentai – šitiek medaus prinešė, o iš esmės, savos kultūros požiū­riu – ar ne gūdžioje provincijoje?

Tarp didžiausių Jurbarko ir Tauragės girių pasislėpęs mažytis Laukesos kaimelis. Durpyno žmonių gyvenvietė. O jos mokykloje – gyvas, gražiu „Vakarutės“ vardu pavadintas literatūrinis sambūris. Renkasi rašantieji iš aplinkinių rajonų – mokytojai, kultūrininkai, medikai, paprasti darbininkai. Koks autorių pąjėgumas, kita šneka. Tačiau visada plevena ypatingo dvasinio pakilumo nuotaika. Tokią pajusi nebent geriausiuose mūsų Rašytojų sąjungos klubo renginiuose – ir kūrybi­nis alkis, ir nuoširdumas, ir tikinimas. O užkampių užkampis…

Tad gal metas ienas sukti kiton pusėn. Gal no provinciją minėkim – provin­cialumą. Ar ne jo kirvarpos sykiais gana įkyriai graužia ir paties didžiausio kultūrinio centro kasdienybę?

Nieko nauja nepasakysi teigdamas, kad vieną ar kitą reiškinį sąlygoja laikas, aplinka. Kirvarpa, kaip ir dažnas parazitas, atsiranda ton, kur palanku. Jei lite­ratūrą, apskritai kultūrą kiek neįprastai palyginsimo su vienu rąstų, iš kurių statomas valstybės rūmas, tai svarbu, kaip ta statinio dalis saugoma, vertinama, kaip su ja elgiamasi. O čia jau – ir bėdų lietus.

Didžiąją istorijos dovaną – atkurtąją nepriklausomybę – šiandien temdo mūsų krašto reikalų tvarkymo negalios. Ir Prezidentas pripažįsta – sukurta valdininkų valstybė. O didesnioji dalis valdininkas, ypač kai nežabotai paleistas turto džinas, niekaip neištrūksta iš egoizmo, arogancijos pinklių. Aukštindama save, su panieka žvelgia į kitus, itin nepakanti kuriančiai, mąstančiai, tiesą apnuoginančiai asmenybei. Tai tikrų tikriausias provincialumas. Ko stebėtis, jei ir taip sotūs tarnautojai vis aplesioja valstybės lėšas, skilias leidybai, kultūrinei spaudai remti. Ar kam skauda galvą, kad literatūrą ir meną propaguojantys leidiniai vos alsuoja. Kad jie nebėra rašančių žmonių rinkimosi, diskusijų, vadinasi – ir tobulėjimo, kūrybinio augimo vietos. Savaip provincialumą papildo ir komercinė spauda. Suraskit tarp politinių sensacijų, užkulisinių paskalų, prievartos, lovos kultą propaguojančių publikacijų dvasingą eilėraštį, apsakymą, stambesnio kūrinio ištrauką.

Visko neišvardysi. Provincialumo, kūrybos žmonių nevertinimo atmosferoje literatūrai tikrai nelengva.

Tiesa, kažin ar visada tinkamai elgiamės ir patys. Prieš dešimtmetį, nusižiūrėjus į užsienius, pradėtas gana esminis mūsų sąjungos posūkis, ženkliai pakoreguota jos veikla. Tarta ir pritarta, kad naujomis sąlygomis mums turėtų dau­giau rūpėti profesinės gynybos reikalai, o kūrybinės problemos – tarsi kiekvieno asmeninis reikalas. Šiandien jau aišku, kaip sunku, o kartais ir neįmanoma reali­zuoti pirmąją nuostatą. (Nepavydėkim mūsų sąjungos vadovams.) Tuo pat metu sunyko objektyvesnė kūrybos proceso analizė. Apibendrintai nebeatskleidžiama įvairių žanrų svoris ir vertė. Maža nuoseklumo apmirusioje kritikoje, retos rimtes­nės diskusijos, daug kas vertinama atsitiktinai, nesusikalba kartos, kaip sakoma, sava savą ranką glosto. Vos ne literatūriniai Gariūnai… Tragikomiška, kai šiandien, praėjus naujosios nepriklausomybės dešimtmečiui, rašantieji kitąsyk dėliojami į primityviai sukaltas lentynas: politinio kvaitulio apimtomis smegenimis vertina­mas ne kūrybinis darbas, o vienokia ar kitokia vakarykštė rašytojų veikla Žinoma, tai pačių vertintojų drama, tačiau ar tai – ne provincialumo apraiška? Gal kaip tik metas būtų prabilti apie šį vorą, čiulpiantį kūrybos energiją?..

Nutrūko kūrybiniai saitai su Rytais – į ten pažvelgti tarsi gėda. O Vakarai mūsų nepažįsta. Nepaprastai sunkiai vienas kitas jaunesnis, apsukresnis rašan­tysis per draugus, per pažįstamus prasimuša ton pusėn. Veikia PEN klubas, rez­gasi pažintys per Poezijos pavasario renginius, per, deja, nedažnas keliones į užsienį. Vis dėlto daugiau uždarumo, užsisklendimo vien savy. Norim ar nenorim, pirmiausia dėl materialinių vargų puškuliuoja provincialumo pelkė.

O laikas lekia. Leidyklos pluša. Į jas kūrinius nešantys rašytojai žino, kad iš esmės už jų darbą nebus atlyginta. Valdžia šito nė nebando suvokti.

Utenoje mokytojas Stepas Eitminavičius vieną po kito žadina pačių jauniausių prozininkų talentus. Palangos, Kretingos, daugelio kitų mokyklų lituanistai pake­lia naujus poezijos vieversius. Prienų pedagogai savo auklėtinius išmoko profe­sionaliai nagrinėti ir vertinti literatūrą. Rytdienos viltys…

Tai kurgi, po galais, ta provincija? Visur ir niekur?

Ne apie ją kalbėkim. Apie provincialumą. Jo nemaža. Kaip bus rytoj? Čia jau visų – ir esančių, ir ateinančių reikalas.

Herkus Kunčius

Kalbėti apie provinciją, juolab literatūrinę ar agrarinę, gan pavojinga. slypi daug sąlygiškumų, įvairių niuansų, galinčių svarstymus, mintis ir išvadas apversti aukštyn kojom, o patį svarstytoją paversti visišku idiotu – provincialu blogiausia šio žodžio prasme: piktu ant viso pasaulio, tulžingu, neįvertintu bei neva nesuprastu ir nepastebėtu. Bandau galvoti, kokiame kontekste kalbėti apie literatūrinę provinciją, kai egzistuoja knygos, vertimai, internetas, e-mailas, o tolimiausią tašką pasaulyje galima pasiekti vos per keliasdešimt valandų. Bet kada panoks galiu susisiekti, bendrauti su draugais literatais telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis ir nesijausti esąs izoliuotas bei atstumtas nuo literatūros gy­venimo. Tereikia ryšio, kompiuterio. Ir nesvarbu, kur jis stovi – Vilniuje, Gar­liavoje ar kolektyviniame sode galbūt neverta kalbėti apie geografines ribas, nuotolius ir atstumus nuo metropolijų, kurio šiais laikais vis akivaizdžiau nyksta.

TaČiau, kita vertus, paviršutiniškai žvelgiant į mūsų geografinį arealą iš stam­biųjų kultūros metropolijų olimpu – „faber and faber“ leidyklos, „New York Times“ redakcijos pastato ar „Tate“ galerįjos salių, viskas atrodo gan gūdžiai ir nykiai: tuštuma – ekonomine, kultūrinė, – kam ir kodėl ji gali būti įdomi, vertinga? Atsakymas: tik kokiam pamišėliui, bandančiam susirasti sau veiklos nišą kur nors Romoje ar Berlyne ir iš to norinčiam prasimanyti šiek tiek arbatpinigių. Skaudu. Tačiau skausmas, savigrauža yra provincialumo požymis. Čia, o su tuo ne kartą teko susidurti, egzistuoja ir tam tikras arogancijos momentas: tai, kas kurta ar kuriama už metropolijų ribų, vertinama gan skeptiškai, ironiškai, o dažniau­siai – net nepastebima, nes nėra laiko žvalgytis, reikia daryti pinigus, o pasiūla viršija paklausą: romanai, dienoraščiai, scenarijai, memuarai, biografijos etc. Jei nepastebima – ir neegzistuoja. Taip man, laimingai gyvenančiam prie Baltijos, deja, neegzistuoja labai originali Zambijos populiarioji literatūra ar metafizinis Laoso teatras. Tenka pripažinti, ir kukli lietuvių kultūra su savo barokinėmis bažnyčiomis, Donelaičio „Metais“ ar postmodernizmu lieka už Europos kultūros akiračio – tolimoje pašonėje, be vilties kada nors sudominti stambiųjų kraštų auditoriją, sočią ir mintančią „patikrintomis“ vertybėmis. Menas, literatūra, deja, yra taip pat eksporto produktai, kuriuos norima bet kuria kaina parduoti, iškiš­ti – bet kur, kad ir užkampyje – Lietuvoje. Apie tai, beje, puikiai byloja įnikusios čia lankytis muzikos pasaulio „žvaigždės“ ir patetika, su kuria jos čia pristatomos vietiniams aborigenams. Niekas nenori pirkti marginalinių produktų, nes šio kultūra perpildytoje rinkoje įvairaus plauko globalistams kelia vien galvos skaus­mą ir susierzinimą. Pavienių asmenų, išsiveržusių iš mūsų kultūrinės terpės sėk­mės, – greičiau stebuklingas atsitiktinumas, o ne logiškas rezultatas ir išvada, kad Europai reikalinga mūsų muzika, literatūra, teatras. Čia galima kalbėti apie amžiną mūsų marginalumą, kurio platesnis pristatymas, viešinimas Europoje ir pasaulyje, deja, priklauso ne nuo mūsų, o nuo madų ar kokių politinių aplinkybių, t y, žaidimo, kuris vyksta už mūsų įtakos ribų. Tą akivaizdžiai pastebėjau vyks­tant Balkanų karui, kai staiga Vakarų Europoje euforiškai imta domėtis perife­rine serbų muzika ar nusikaltimais prieš žmoniją kaltinamo Radovano Karadžičiaus poezija. Sočiai eurocentristinei kultūrai, kuriamai Prancūzijoje ar Azijoje, nereikia, jos akimis žvelgiant, trečiarūšių replikų, ją labiau vilioja tai, kas ją neigia ar prieštarauja jos vertybių sistemai: islamas, komunistine Kinija. Šoko terapija visada pasiteisina. Tik tokiu būdu, manau, dar galima sudominti ir taip išsiveržti iš Pabaltijo provincijos rutinos. Deja, mes neturimo tam jokių priemonių ir galimybių. Sąmoningai neliečiu kūrinių, kurtų ne megapoliuose, meninės vertės, nes tai atskira tema, verta ne vienos disertacijos. Ta proga prisimenu tik epizodą iš Witoldo Gombrwicziaus dienoraščio, kai jo bičiulė, aplankiusi nemažą būrį draugų menininkų Argentinos provincijoje, sako: „Niekas nenori dirbti, visi nori būti menininkai“. Teplioja visi, kas tik gyvas! Ir – deja, deja! – „tie paveikslai visai nėra tokie jau blogi“.

Tad kūrinių, kurtų ne Niujorke, Londone ne Paryžiuje, sklaida ir kartu poveikis auditorijai turbūt priklauso toli gražu ne nuo jų meninės vertės. Čia galima įžvelgti tam tikrą paradoksą, neteisybę. Tačiau aš a priori pritariu nuostatai kad pasaulis yra neteisingas, jis toks buvo, toks ir liks.

Ta proga dar vienas pasvarstymas – ne apie literatūrą, o apie šventuosius. Ar ne keista, kad tokia didžiai katalikiška šalis kaip Lietuva (LDK) per savo egzis­tencijos laikotarpį išugdė vos vieną šventąjį – Šv. Kazimierą? Kiti krikščionių kraštai, buvę mažesni ir ne tokie gausingi, gali girtis šimtais šventųjų, – vien Tryro apylinkėse iki X amžiaus gyveno jų per dvidešimt! Tad akivaizdu, kad čia kažkas ne taip, greičiausiai nėra teisybės, kai atokesnėje nuo didžiųjų jūros ir sausumos kelių šalyje vidutinioko iš Liono priemiesčio viešnagė tampa „neeiliniu“ kultūros įvykiu. Suprantama, čia mąstoma bei kalbama kalba, kuri pasauliui – vien murmesys, vardai, pavardės – neištariamos, o visa kita – kliedesiai. Many­čiau, kažkur čia slypi viso pasaulio provincijų drama. Dėl tariamo neįvertinimo, nepastebėjimo provincija ir jos gyventojai tiek čia, tiek ir kur nors Albanijoje yra pasmerkti nuolat niurzgėti ir raminti save nerealiomis ambicijomis, kurios, žvel­giant iš šono, geriausiu atveju gali sukelti tik atlaidžią šypseną.

Čia aš, pats matau, nusiritau iki banalios tiesos, kurią kartoti – apsijuokti prieš save. To, beje, aš neišvengiau. Deja, ir man, pažįstančiam Lietuvos konteks­tą bei visą laiką gyvenančiam Vilniuje, daug kas atrodo komiška mūsų provinci­joje. Turbūt tai yra natūralu, kad pasąmoningai apie ją mąstau arogantiškai ir šiek tiek iš aukšto. Suprantu šios nuostatos klaidingumą, tačiau nieko negaliu sau padaryti. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad pradėčiau rimtu veidu domėtis periferijos kultūriniu gyvenimu, jos literatūra. Tiesa, kartais ją paskaitau, tačiau vien zoologinio smalsumo paskatintas. Antai kažkur periferijos gilumose poetui gimęs posmas, išspausdintas tolimame Vilkaviškyje ir įtrauktas į katekizmą vaikams: „Jau ir Jėzus po nakties / Prisikėlė iš mirties… / Jėzau, prašom į sve­čius, / Tu pašventink margučius.“ Tipiškas provincijos „šedevras“, tačiau, kita ver­tus, kiek tokių posmų sukuriama Vilniuje ar Vatikane?! Viena yra akivaizdu: nuo­lat gyventi ir rašyti ne sostinėje – negalėčiau. Intuityviai tai jaučiu. Neįsi­vaizduoju savęs, pritapusio prie, tarkim, Šakių literatų bendruomenės ir smagiai leidžiančio laiką su miestelio pašto viršininku pas kleboną. Galvoje: Van Goghas, kurį, einantį tapyti į gamtą, Arlio vaikai apmėto akmenimis. Nenoriu tokios pers­pektyvos, todėl renkuosi Vilnių, kuris dabar įgauna vis daugiau europietiško miesto bruožų. Galbūt daug kas čia man nepatinka, tačiau neapleidžia mintis: mano akyse šis miestas iš imperijos užkampio virto valstybės sostine – centru. Kokios valstybės ir kokia sostine, tai jau kita kalba. Svarbus faktas: gyvenu vals­tybės, po penkių šimtų metų vėl tapusios suverenia, sostinėje. Tai, mano galva, labai daug. Kad ir koks šis miestas yra provincialus, o kartu su juo – ir aš pats, čia šiuo metu vyksta pagrindiniai lietuvių literatūros įvykiai, visa kita – niekai.