Ela Jevtušenko. Poezija raketų nesustabdysi

2023 m. Nr. 8–9

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Šiemet „Poezijos pavasaryje“ dalyvavo ukrainiečių poetė, vertėja ir muzikantė Ela Jevtušenko.
Poetė gimė 1996 m. Kyjive. Kyjivo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete baigė filologijos magistro studijas. Išleido poezijos rinkinį „Lichtung“ (2016). Verčia poeziją, prozą, negrožinę literatūrą iš prancūzų ir anglų kalbų. Sudarė ir išvertė ukrainiečių poezijos antologiją prancūzų kalba „24 poètes pour un pays“ („24 poetai vienai šaliai“, 2022). Su vyru poetu Bohdanu Olehu Horobčiuku veda „Youtube“ kultūros kanalą „Kulturtrigger“, yra poezijos ir elektroninės muzikos projekto „Thuyone“ kūrėja.
Ši publikacija – „Poezijos pavasario“ konferencijoje „Poezijos galia ir begalybė“ skaitytas pranešimas.

 

„Poezija raketų nesustabdysi.“

Tai Prancūzijos leidėjo žodžiai, ištarti diskutuojant su juo apie ukrainiečių poezijos antologiją, kurią rengė jo leidykla, o aš padėjau versti.

Esu knygų vertėja, ir nuo pat pirmosios karo veiksmų dienos visi mano knyginiai projektai buvo pristabdyti – nustojau gauti ir pajamas už juos. Vis dėlto nuo pat pradžių aktyviai dalyvauju rengiant ukrainiečių poezijos vertimus į anglų ir į prancūzų kalbas užsienyje. Maža to, stebėjau, kaip mano pačios karo laikotarpio eilėraščių vertimai radosi ir buvo publikuoti išties daugelyje šalių įvairiausiomis kalbomis – švedų, bosnių, italų, arabų, lenkų, kinų…

Tai buvo bent jau šis tas, kas padėjo man nenuleisti rankų per bene sunkiausią pirmąjį rusų invazijos mėnesį. Ne dėl to, kad tai būtų šildę mano savanaudišką poetės savimeilę, o todėl, kad pasaulis pagaliau mus išgirdo, buvo pasirengęs išgirsti ir galų gale ėmė brėžti aiškią ribą tarp mūsų ir tų, kurie vadinami mūsų „broliška tauta“ (nors taip toli gražu nėra).

Kaip siaubinga, kad tam prireikė karo, ir vis dėlto, kaip puiku, kad visiems šitai tapo akivaizdu. Per pastaruosius du mėnesius parašiau daugiau eilėraščių nei per ištisus praėjusius metus: dabar, kai galiausiai matau, kad jų reikia, bėdų dėl įkvėpimo nekyla.

Laikas, kuriame gyvename, yra unikalus ir itin nepaprastas, esame atsidūrę paties istorijos tirštimo akivaizdoj, ir kartais ima atrodyti, kad poezija tiesiog tvyrote tvyro ore: tereikia kilstelėti ranką ir ją kaipmat užčiuopsi.

Žinoma, poezija – ne iš tų dalykų, kuriuos skaito, o ir supranta daugybė žmonių, tačiau tie, kurie ją vis dėlto skaito, dažniausiai yra intelektualai ir priklauso savo tautos kultūriniam elitui. Ar ne apmaudu, kad iš šių žmonių tik menka saujelė bent šį tą nutuokia apie ukrainiečių poeziją, turinčią gilias tradicijas ir ištisą pripažintų autorių žvaigždyną kiekvienoje kartoje nuo pat XIX a. pradžios?

Kai kurie užsieniečiai apstulbsta įsitikinę, kad Ukrainoje esama geros poezijos – lyg mes būtume gentys, ligi šiol gyvenančios laukinėje gamtoje. Ir nenuostabu – juk, tarkim, iki šiol prancūziškai yra pasirodžiusi vos viena ukrainiečių poezijos antologija, išleista jau kadų kadai, apimanti daugiausia menkai žinomus, prastos kokybės kūrinius ir (laimė) per visa tą laiką išlikusi veik nepastebėta. Į tai atkreipiu dėmesį, kad suprastumėte, kaip smarkiai apsidžiaugiau gavusi iš minėto prancūzų leidėjo – Bruno Doucey – pasiūlymą drauge su juo sudaryti ištisą antologiją, o kur dar visi tie kvietimai ar prašymai pateikti savo pačios eilėraščių ar vertimų kitoms antologijoms ir žurnalams.

Kuo daugiau skelbsime pasauliui apie save – kad esame čia, kad norime gyventi namie, savoje žemėje, ir vadovautis savo pačių taisyklėmis, – tuo daugiau vilties, kad pasaulis padės mums šiame kelyje. Mūsų šalies istorija pernelyg ilgai buvo iškreipiama, vaizduojama pro rusiškų naratyvų lęšį, esą Ukrainos valstybingumas tėra nesusipratimas, esą ukrainiečiai – tai tik komiška didžios rusų liaudies atšaka, įsivėlusi į kažin kokį „šeiminį ginčą“. Tik žinote ką? Ogi mūsų karas dėl nepriklausomybės su Rusija trunka jau daugiau nei tris šimtus metų, ir ši velniška imperija vis dar nesugeba susitaikyti su tuo, kad jos laikas jau praėjo.

Ne, poezija raketų nesustabdo (nors per apšaudymus ukrainiečiai kartais knygomis užkrauna langus). Vis dėlto poezija yra dalis šio to daugiau, šio to, už ką mes visi kovojame, – teisės būti savimi, ukrainiečiais, rašyti sava kalba, plėtoti savą kultūrą, gėrėtis ja čia, namuose, ir eksportuoti ją į užsienį. Šią teisę iš mūsų buvo atėmę rusai per imperinę ir sovietinę okupacijas, o dabar ją ir vėl nori pasisavinti. Už šią teisę mūsų geriausi vyrai ir moterys guldo galvas būtent dabar, o ne kokioje nors šlovingoje praeityje.

Poezija raketų nesustabdo, tačiau neabejotinai padeda sukurti išsamesnį istorijos vaizdą: ji užfiksuoja ir sustingdo akimirką – visai kaip gintaras, išsaugąs vabzdį ištisus šimtmečius. Ji – tai patikimas liudytojas visam pasauliui ir ateities kartoms, ir man didelė garbė būti viso to dalimi kaip tik dabar, šiuo lemtingu Ukrainai momentu.