literatūros žurnalas

Romualdas Ozolas. Po Europos Sąjungos

2012 m. Nr. 3

Kultūros pokyčiai: nuo vienmačio mąstymo į daugiamatį ir atgal

 

Kultūros pokyčiai – tai visų pirma mąstymo pokyčiai.

Mąstymas į kultūrą kaip gyvenimo būdą ateina per politiką, kuri yra nuolati­nė intelekto sprendinių įgyvendinimo pastanga.

Vienmačio, arba ideologiškai totalitarizuoto, mąstymo reikalavimas Lietuvą užgriuvo kartu su bolševikine okupacija – 1940 metais. Užsienio politikoje jis reiškė pasaulinės socialistinės revoliucijos procesų skatinimą, vidaus politikoje – žemės ūkio kolektyvizavimą, pramonės industrializavimą bei karinio potencialo stiprinimą, o dvasinio gyvenimo sferoje – „teisingo mąstymo“ įsisavinimą, konk­rečiau – supratimą, kaip vykdyti minėtus strateginius reikalavimus. Šie veiksmai buvo pajungti vieninteliam tikslui – valstybiniam komunizmui, Dievo žadėtosios ir Karlo Marxo suprojektuotosios gerovės ir gėrio karalystės Žemėje sukūrimui bei laimingam žmogaus gyvenimui joje.

Tai buvo galinga idėja, apibendrinusi visą nuo Renesanso prasidėjusią Europos dvasinių ieškojimų linkmę ir kartu su alternatyvia komunizmui nacionalsocializmo idėja sukūrusi XX amžiaus gyvenimo turinį, kurį tik nuo Antrojo pasau­linio karo buvo priverstas pradėti arbitruoti iki tol tyliai galias kaupęs tradici­nis, demokratiniu bandantis išlikti Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalizmas.

Kai 1982 m. parašiau ir 1983 m. savaitraštis „Literatūra ir menas“ paskelbė mano esė „Pasaulis yra čia“, kurioje bandžiau parodyti, kaip tarybiniame globa­lume Lietuva bando atrasti save ir pajusti būtinį autentiško gyvenimo džiaugs­mą ne kažkur ten, už horizonto, o savo pačios žemėje, Juozas Keliuotis, 1930 m. įsteigto ir 1940 m. uždaryto žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius, lietuvių mo­dernaus nacionalizmo teoretikas ir buvęs Sibiro tremtinys, per trečią asmenį perrdavė, kad perskaitė įtikinančią Lietuvos gyvenimo analizę. Tačiau telefonu susilaukiau vienos skaitytojos klausimo: o kas jums davė teisę taip rašyti?

Gyvenimo kontrolė buvo jau tikrai gili: netgi teisę mąstyti kažkas turėjo duoti!

Šiandien jau žinome, koks abiejų radikaliųjų XX amžiaus idėjų likimas: krūvos žmonių kaulų, po kurias kaip žaltvykslės klajoja ir komunizmo, ir nacionalsocia­listo mutantai. Nežinom tik trečiojo svarbiausio XX amžiaus veikėjo – demokra­tinio kapitalizmo, arba visuomenės natūraliosios plėtros koncepcijos, likimo. Nors, tiesą sakant, galėtume šaltyti ir taip: nuo to momento, kai pasaulyje pasirodė Šal­tojo karo pagimdytos korporacijos, kurių biudžetai pralenkė nacionalinių valstybių biudžetus, o įmonės buvo išvaduotos nuo socialinės atsakomybės kapitalo kilmės vietai, kapitalizmo ir demokratijos santykiai tapo rimta vidine kapitalizmo prob­lema, kurios sprendinio šiandien dar nematyti, tačiau jo paieškose dalyvaujame ir mes, gana aiškiai matydami, kad korporacijų kapitalizmas, arba globalizmas, ir jo iššauktos finansų krizės taip pat priėjo laisvės ribas.

Galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad tarybinio komunizmo įveikoje daly­vavome aktyviai, o jo tvirtovės – Tarybų Sąjungos – žlugime Lietuva suvaidino išskirtinį vaidmenį.

Kokias proto problemas atnešė mums vienmačio proto virsmo daugiamatišku epocha?

Bendriausia prasme – traumatologines. Tik jeigu vienmačio mąstymo reika­lavimas anuomet nacionalinį protą smūgiavo taip, kad tauta kurį laiką kaip po nokauto buvo praradusi sąmonę, tai mąstymo draudimų panaikinimas tą sąmo­nę apsvaigino tarsi pergalės garbei gerokai ko nors padauginus. Tipiškiausi pa­vyzdžiai? Pirmosios Respublikos (1918–1940) pabaigoje toks gali būti paskutinis 1940 m. Lietuvos ministrų kabineto posėdis, svarstęs, priešintis ar nesipriešinti bolševikų invazijai. Kitas – Antrosios Respublikos (1990–2004) pradžioje – 1989 metų Verslininkų klubo reikalavimas panaikinti visus mokesčius (to reika­lavimo recidyvas – kasmet tebešvenčiama Laisvės nuo mokesčių dieną).

Vis dėlto, atkūrus Lietuvos nacionalinę valstybę, mąstymo nelaisvę pakeitė mąstymo laisvė.

Deja, mąstymo laisvė ir laisvas mąstymas – anaiptol ne tie patys dalykai. Laisvas mąstymas reiškia žmogaus sugebėjimą nuo fakto nekliudomai pakilti iki aukščiausių apibendrinimų arba – atvirkščiai – iš aukščiausių abstrakcijų nusi­leisti į konkrečiausią realybę. Kad to proceso netrikdytų kokie nors asmeniniai mąstančiojo kliuviniai, jis privalo gerbti abstrakcijas kaip deramas mąstymo priemones, dėl jų vertės neniekinti empirinių faktų, o siekdamas empirinio fakto vertingumo neniekinti abstrakcijų. Tai – senos mąstančiosios kultūros problemos. Graikams prireikė beveik tūkstančio metų, kol Aristotelis rado patyrimo ir mąstymo pusiausvyros užtikrinimo mechanizmą – logiką ir ją pasitelkęs sukūrė savąją filosofinę pasaulio rekonstrukciją, Dviejų tūkstančių metų prireikė, kol tą meną įsisavino Europos barbarai, savo prigimtinį nepasitikėjimą abstrakcijomis sudėliodami baltiškosios kilmės skeptiko Immanuelio Kanto „Kritikomis“. Lietuviai, derindamiesi represyviai siūlomoms krikščionybės abstrakcijoms, sutelkė didžią imperiją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurią plėsdami ir gindami nė nepastebėjo, kaip per sąjungininkų lenkų socialinių garantijų tinklus buvo įsiurbti į lenkų kultūrą su visa savo imperija. Tiems, kurie atsipeikėjo, susiorientuoti nebuvo skirta nė šimtmečio, jei laiką skaičiuosime nuo XIX amžiaus vyskupo Motiejaus Valančiaus, o iš Vakarų jau plaukė klasikinį europinį mąstymą dekonstruojančios madingos pozityvizmo ir pragmatizmo koncepcijos.

Galima tik stebėtis, kaip sėkmingai lietuviai išnaudojo tą trumpą ir nepa­prastai sunkų, anot tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, atsikvošėjimo laiko­tarpį: nauju idėjiniu pamatu 1918 m. atkarę, o iš tiesų – sukūrę naujųjų laikų Lietuvos valstybę – Lietuvos Respubliką, du dešimtmečius nepaprastai įtemptai kovoję diplomatijos lauko dėl Lenkijos okupuoto Vilniaus, lietuviai vis dėlto sugebėjo suvokti, kad nacionalinė valstybė – tai visų pirma pasaulio kultūros vertimas į lietuvių kultūros formas ir – svarbiausia – į lietuvių kalbą, kuri yra aukščiausia lietuvių kultūros lytis. Ir ne tik suvokti – sugebėjo pakloti šitokio suvokimo filosofinius bei idėjinius pamatus, tokius kaip Stasio Šalkauskio as­mens ugdymo pedagogika, Antano Maceinos egzistencinis kriticizmas, J. Keliuočio modernusis nacionalizmas, grupės intelektualų manifestas „Į pilnutinę demokratiją“, pagaliau – ir absoliučiai autentiški meno kūriniai: Ars grupės dai­lė, Vytauto Mačernio poezija ir – jau emigracijoje – Mariaus Katiliškio bei Anta­no Škėmos proza.

K. Marxo empiristinė būties interpretacija dėl savo praktinių konsekvencijų nuo pat gimimo buvo patraukli konkretumo ieškančiam protui. Būdama dėme­singa tikrovės faktui, ji neatmetė galimybių juos apibendrinti bet kokiu lygme­niu ar aspektu. Perleista per rusiškojo masinio proto mėsmalę K Marxo filosofija tapo marksizmo–leninizmo ideologija, suabsoliutinusia jo ekonominį determiniz­mą ir proletariato interesus kaip istorinio protingumo įkūnijimą – jie privalėjo nekelti abejonių, turėjo būti teisingi. Liko visuotinai pripažinti K. Mano prie­laidą, kad šią tiesą neigiantieji turi būti pašalinti. Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas tą nuorodą realizavo ir teoriškai, ir praktiškai.

Po įnirtingų scholastinių diskusijų, ar idėja egzistuoja kaip idealus daiktas ar tik kaip oro virptelėjimas tariant idėją žymintį žodį, europietiškajam empiristinių polinkių protui labai ilgai buvo tiesiog nepakeliama girdėti, kad idėja nėra kažkas tas pat, kas ir apibūdinama žodžiu „Dievas“. Rusiškasis, arba bolševiki­nis, marksizmas, tardamas žodį „komunizmas“, deklaravo jo realumą – jeigu ne čia ir ne dabar, tai kažkur visai netoli. Kai Europoje po Antrojo pasaulinio karo merdėjo Dievas, daug Vakarų intelektualų buvo tiesiog pamišę dėl marksizmo.

Pokarinis lietuviškasis mentalumas taip pat norėjo be didesnių problemų už žodžio matyti juo žymimą daiktą, tik ne marksistiniame, kaip reikalavo okupan­tai, o krikščioniškame substrate. Tie, kuriems dėl to kilo problemų, danginosi už Atlanto arba buvo vežami už Uralo. Todėl po Partizanų karo (1945–1952) mark­sizmas Lietuvoje įsitvirtino gana greitai ir jaukiai, nesunkiai atsisakydamas ir ontologijos, ir gnoseologijos, ikikarinį pažinimo variantiškumą pakeisdamas va­dinamąja atspindėjimo teorija, pagal kurią visos sąvokos atitinkamam mąstymo lygmeniui tikrovę inkorporuoja tiek, kiek sėkmingai tu gali naudotis tam lygiui adekvačia gamtos mokslų empiriką ir logikos taikymo jos analizei metodika. Šios prielaidos pagimdė Eugenijaus Meškausko mąstymo metodologiją, arba Mask­vos sukurto marksizmo deideologizavimo ir jo sąvokyno analizavimo loginio ne­priekaištingumo koncepciją. Ji marksizmo nekvestionavo iš esmės, tą judesį daryti ar nedaryti palikdama su šia „metodologija“ susipažinusiems – pagal jų nuožiūrą, laisvą valią ir galimybes.

Ši valia reiškėsi tuo, kad jaunieji rinkosi savo polinkius atitinkančias Vakarų filosofijos kryptis, jas analizavo ir savo tekstus skelbė kaip „Vakarų buržuazinės filosofijos kritiką“. Taip į Lietuvą dar iki Nepriklausomybės atėjo ir įsitvirtino lietuviškai interpretuotas egzistencializmas ir beveik visos neopozityvizmo atmainos – pradedant fizikalizmu, baigiant logine lingvistika. Daugelis jų buvo vainikuotos konceptualiomis transkripcijomis ir eksplikacijomis, lietuvių mąstytojus toliau vedusiomis ir per naująją – Nepriklausomybės erdvę. Porą trejetą me­tų po Nepriklausomybės atkūrimo valstybiškai atsakingo tautos buvimo ar mąs­tymo stoką buvo bandoma pridengti raginant iš naujo perskaityti S. Šalkauskį, A. Maceiną, iš vyresniųjų – Vydūną. Visi jie į mūsų dienas atėjo apnešti istorijos dulkių, kurias turėjome nuvalyti nuo filosofų apsiaustų ir veidų. Nebuvo laiko. Jie buvo patraukti į užkulisius, avanscenon išvedant Algirdą Julių Greimą, Vytautą Kavolį ir lutus, kurie šiandien taip pat praranda autoritetų sugestyvumą.

Tarybinės okupacijos metais visuomenė spėjo pakankamai aiškiai susiskirs­tyti į integruotuosius ir nepaklusniuosius. Pastariesiems sąlygiškai priklausė režimo totalitarizuotų mokslo, meno, kultūros struktūrų darbininkai, savo veik­lą sąmoningai kreipę tautos išlikimui palankesne linkme. Jie buvo slaptoji At­gimimo jėga, Sąjūdžio valia ir protu sukūrę Lietuvos valstybės atstatymo filosofi­ją ir veikimo taktiką, tačiau nespėję parengti teisinio valstybės projekto. Iki 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos Lietuva gyveno valstybės kūrimo idėjų chaose.

Marksistai atsikvošėjo pirmieji. Pasivadinę radikaliaisiais liberalais, šie buvę ateistai tapo entuziastingais tikinčiaisiais, valstybinės nuosavybės apologetai – totalinio privatizavimo šaukliais, ideologinės nelaisvės sargai – laisvės be ribų advokatais ir pan. Individo filosofiją ir moralę vaizdžiausiai suformulavo vienas žymiausių liberalų, buvęs LKP CK sekretorius: „Turtingas aš – turtinga mano valstybė.“

Argi nestebina, kad intelektualinės eklektikos atmosferoje Atgimimo šaukliai nepriklausomybę sutapatino su laisve, o laisvę – su asmens įgeidžiais? Empiristinis mąstymas kitaip pasielgti negalėjo. Beliko tai pamažu įteisinti. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija mūsų laukė jau nuo 1949 m., labai greitai išpopu­liarėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas, įvairūs nacionaliniai žmogaus teisių stebėjimo institutai, kuriuos aktyviai palaikė skandalizuojanti ir skandalėjanti žiniasklaida. Individualizmas, toks savybingas lietuviams per visą Lietuvos is­toriją, įsiaudrinęs vis naujose privatizacijos („šoko be terapijos“) bangose, per porą metų visiškai pamiršo atsakomybę ne tik Kitam, bet ir Valstybei, tarsi ji, kaip ir okupacijos metais, būtų tik represijos aparatas, o ne savo valios ir proto reiškimo būdas. Radikalusis liberalizmas tai deklaravo atvirai (kitaip negu ko­munizmas), valstybės „atmirimo“ nebenukeldamas į neapibrėžtą ateitį, o reika­laudamas jos eliminavimo nedelsiant.

Į daugiamatiškumą skylantis ideologinis protas pamažu tapo instrumenti­nis – aptarnaujantis arba verslo, arba politines technologijas. Kritinis, ontologinę laisvę išsaugojęs protas ilgainiui transformavosi į ciniškąjį arba grimzdo tylon. Vienas žymiausių šių dienų Lietuvos filosofų Arvydas Šliogeris savo viso gyveni­mo filosofinius ieškojimus apibūdino originalia „tylos metafizikos“ koncepcija.

Teorinio proto raidą Antrosios Respublikos laikotarpiu galima apibūdinti vie­nu žodžiu: dekonstrukcija. Ji veikė ne tik kaip klasikinių mąstymo idealų ir prin­cipų atsisakinėjimo būdų paieška, bet ir kaip aktyvi visos klasikinės dvasinės patirties eliminavimo pozicija. Kad viskas neatrodytų pernelyg radikalu, naudotasi neokantininkų sukurtu principo ir vertybės atskyrimu, principą mielai ati­duodant cinikų pajuokai, o vertybę pasiliekant kaip aukštojo mąstymo suge­dimų požymį. Ir kas gi nekalbėjo apie vertybes! Orumas, laisvo, demokratija, lygybė, teisinė valstybė, žmogaus teises buvo ne tik tarptautinių žodžių žodyną pavarčiusiųjų, bet ir Europos Sąjungos vertybės. Rasta ir kitokių vertybių. Kaip sakoma, intelektualu, bet svarbiausia – patogu: principų negali atsisakyti jų neišdavęs, o vertybes gali be problemų parduoti.

Pastaruoju metu vis aktyviau skatinama panieka abstrakcijai apskritai – abstrakcija, girdi, esanti pančiai mąstymo laisvei, proto diktatūros įrankis, mąstymo akligatvis.

Abstrakcija daug amžių Europai buvo proto vėliava, protingumo indas, mąs­tymo orientyras, prieinamas visiems ir kiekvienam, kuris nori ne tik justi, jausti ar kitaip reaguoti, bet ir mąstyti, t. y. valdyti save ir aplinką, taip įgydamas protingo santykio su pasauliu galimybę. Pats. Nelaukdamas patarimo, nurodymo ar įsakymo, taigi – neleisdamas savimi manipuliuoti, Kelti ranką prieš abstrak­ciją – tai kelti ranką ir prieš kalbą, – žmogų iš kitos gyvasties skiriančią galią, nes juk ir kiekvienas žodis galų gale yra abstrakcija – daikto vardas, o ne pats daiktas. Labai daiktiškas, bet netapatus daiktui. Tai galų gale kelti ranką prieš valstybę, nes valstybė – pradedant Konstitucija ir baigiant ministerijų planais – abstrakcijose sukauptas mūsų supratimas, kaip mums visiems tvarkytis. Žodžių likimas – kaip ir visų planų: likti neįgyvendintais, likti šalia tikrovės, kuri susi­formuoja iš mūsų vilčių ir žygių, bet labiausiai – iškeliama iš inertiškosios materialybės. Vis dėlto jie yra ženklai, į kuriuos gali orientuotis visi juos suprantantieji, įgydami bendrumo pajautą, kurią teikia tik valstybė – bendro gyvenimo sutartis, nori nenori numatanti laisvės atsakomybę. Tai – intelektinė individo–tautos–valstybės subordinavimo prielaida ir galimybė.

Sąjūdis 1988–1989 m. buvo nuolatinė intelektualinė ne tik valdžios, bet ir vi­suomeninio gyvenimo tėkmių refleksija, iš kurios kilo bandymai analizuoti val­džios ir visuomenės veiksmus, buvo daromi sprendimai apie jų priimtinumą ir reikalaujama atitinkamos reakcijos. Lietuva sparčiai suko daugiamačio mąsty­mo kuriamos tikrovės keliais.

Šiandien virš mūsų tikrovės triukšmų – filosofinė tyla. Rengiami kolekty­viniai įvairių žinijos sričių pasamprotavimai – įvairios konferencijos, simpoziu­mai, pasitarimai. Tačiau jų negirdi partijos – mūsų politinės diferenciacijos sub­jektai, atstovaujantys tautos politinę sklaidą. Šiuose renginiuose kalbama ne tik apie technologijas, t. y. jie ne instrumentiniai.

Viešojo gyvenimo erdvėje funkcionuojantis praktinis protas susirūpinęs tik savo galių gausinimu, kurių tikslas – manipuliavimo galimybės. Susitapatinti su gamtamokslinio žinojimo technologijomis ir jų teikiamomis verslo inovacijomis pajėgiantis protas tampa valdančiuoju arba, reikalui esant, manipuliuojančiu. Kai šis protas nepajėgus, jis tampa valdomu visomis priimtinomis juslinio pasi­tenkinimo priemonėmis, pradedant seksu, narkotikais, masinės kultūros suro­gatais, baigiant sektomis ir pseudoreligijomis.

Iš viešojo gyvenimo teorinis protas eliminuotas. Jis arba dirba pats sau, kur­damas pasauliui nežinomas filosofemas, arba būties įžvalgos turi galų gale pri­tapti prie žmogaus teisių sankcionuoto vertybių paketo, Šitaip unifikuojamas pro­tas yra vartotojų visuomenės kanonams paklūstančios tikrovės mąstymas, arba pelnų mąstymas. Nesutikimas su totalinės pinigų ir pelnų kontrolės sąlygomis paliekamas marginalams. Mes sparčiai dreifuojame vienmatiškumo nirvanon.

Pažvelgus paviršutiniškai, viešasis gyvenimas Lietuvoje šiandien atrodo anaiptol nestokojantis refleksijos. Tačiau ji, šiuolaikinė būties refleksija, yra esmės būties statusą įgijusios daiktijos ir žmogaus kaip daikto tarp daiktų mąstymas. Tai – sena bandymų reflektuoti pasaulį linija, ateinanti iš K. Marso laikų. Mes noriai kopiam ant tvirtų šiuolaikinio marksizmo pamatų. Tai pa­sakytina ne tik apie Lietuvą, bet ir apie visą Europą. Ir įtikinamesnis argumen­tas šios tezės teisingumui pagrįsti šiandien vargu ar įmanomas, kaip sprendimas Europos Sąjungą pervesti į Euro Sąjungą. Rusijos komunistai Tarybų Sąjungą kūrė ginklo jėga, Vakarų menševikai – demokratiją primenančiais metodais. Išties Vakarų Europos žmonėms butų pernelyg didelis šokas, jeigu ant jų užva­žiuotų tankais, todėl galima pažaisti ir referendumais (Lietuvoje stojimo į Eu­ropos Sąjungą referendumas persiropštė per penkiasdešimt procentų tiktai tada, kai viena įmonė už balsą pasiūlė alaus ir skalbimo miltelių), ir dotacijomis, ir išmokomis už gamybinių pajėgumų sunaikinimą ten, kur jie dar nebuvo sunai­kinti per nacionalines turto išvalstybinimo akcijas. Visa tai organizatoriai gali iškęsti, nes puikiai žino: kai ateis kokie nors sunkumai, bus galima žmones pakviesti solidarizuotis, valstybes – susitelkti ir perrašyti ES Sutartį, gilinant federalizaciją – t. y. juridiškai įteisintą totalitarizaciją.

Gyvenimas be metafizinės refleksijos visuomenėje, kurios tikėjimo galias ra­cionalistinė Apšvieta išplovė taip, kaip Europoje, yra gyvenimas prieblandoje. Tamsą labiausiai mėgsta pamėklės su savosiomis skandalų fenomenologijomis.

Aš nenoriu ja būti. Kartu su savo tauta atlaikiau penkiasdešimt bolševikinės (keletą – nacistinės) okupacijos metų, dalyvavau Lietuvos valstybės atkūrime, dešimtį metų dirbau vyriausybėje ir parlamente, ir asmeniškai, ir kartu su visais dažniausiai iš naivumo klupdamas, bet nepaliaudamas tikėti, kad vis dėlto pavyks sukurti stiprų nacionalinį ūkį, sugebantį aprūpinti visus Lietuvos žmones, sustiprinti valstybę ir tautai garantuoti patikimą ateitį. Nesinorėjo tikėti, kad Vakarai, kuriuos mums simbolizavo visi mūsų okupacijos meto stabai ir idealai, seminarus apie demokratiją rengia dėl savo fantastinių komandiruotpinigių, mums palikdami tik pluoštus nepritaikomų lentelių ir schemų bei išmokas už paskutinių nacionalinių gamybos pajėgumų sunaikinimą, kad mūsų žemėje galėtų įsikurti milijonai danų kiaulių (ir bolševikinės okupacijos metais Lietuvą bandyta paversti Maskvos kiaulide), o laisvas judėjimas tampa kvalifikuočiausios ir gyvy­bingiausios darbo jėgos pasisavinimo būdu ir t. t., ir pan. Ir jau visiškai nesinorėjo tikėti tuo, kas parašyta Europos Sąjungos Sutartyje ir ją lydinčiuose dokumen­tuose: po kurio laiko mums numatyta vieninga Europos Sąjungos pilietybė!

Mes jau buvome Sąjungoj, kur neturėjom savo pilietybės! Ar kovojome dėl to, kad, atkūrę savo valstybę, vėl ją prarastume?!

Tik Europa sukūrė tai, ko nesukūrė nė vienas kitas Žemės kampas: žmonių bendriją, kuri buvo pavadinta etnine tauta. Tai – kultūriškai konsoliduota bend­ruomenė, o tos konsolidacijos pamatas – tautos žemė, istorija ir kalba. Bendras istorinis likimas. Niekas, tik Europa taip nuosekliai, su tokiomis kančiomis, neiškėlė tokio istorijos subjekto. Ir negalėjo iškelti, nes tik žemę nuogomis ran­komis purenę, bet dangų virš savęs matę ir mąstę žmonės tegalėjo savo svajones paversti nacionalinėmis valstybėmis. Sunkus tas vilčių virsmo valstybe kelias, bet jis – vienintelis. Nacionalinė teisė – tūkstantmetė Europos proto patirtis, išversta į tautos protą ir kalbą.

Imperija gyvuoja tol, kol išnaudoja savo plėtros resursus. Tarybų Sąjunga žlugo, išnaudojusi plėšikiškai eksploatuotus gamtos resursus. Europos Sąjunga Priėjo savo plėtros ribas, išnaudojusi savo žmonių kūrybinius resursus: jie nebeatlaiko atstovaujamosios demokratijos išaukštintų pragyvenimo lygio stan­dartų. Gal imperijos ir kuriasi, kai tautos nori pabėgti nuo realybės ir pasislėpti vilčių ir pažadų miglose? Nes kažkam tai visai parankus biznis.

Europa pagimdė ir dar vieną fenomeną – reflektuojantį protą. Atkurdamos tikrovę visapusiškai reflektuojantį protą, Europos tautos jau šiandien rengiasi atsinaujinusių nacionalinių valstybių gyvenimui.

Po Europos Sąjungos.


Straipsnis parašytas pagal pranešimą Lietuvos mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje „Lietuva: nuo Atgimimo iki Europos Sąjungos“, skirtoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui

Romualdas Ozolas. Eurazijos pažemėmis (Iš Vilniaus į Vladivostoką ir per Sibirą atgal)

2015 m. Nr. 8–9 / Vilniaus oro uosto rūmai: statyta 1954 metais. Radarai ant stogo. Lakūnas su mergaite, kuri jo laukė. Skruzdėlė ant asfalto. Vėluojam daugiau kaip pusę valandos.