Algirdas Patackas. Išeiti yra sugrįžti

2011 m. Nr. 7 

Lietuva pasaulyje ir pasaulis Lietuvoje

Nepriklausomybės dvidešimtmetis, be rūpesčių dėl nesėkmių, išryškino ir tam tikrus brandos požymius. Vienas jų – suaktyvėjusios diskusijos apie tai, kiek esame atviri pasauliui ir kokiu mastu, saugodami savastį, turime jam atsiverti, kaip turi derėti globalizacijos ir izoliacionizmo tendencijos; ar tai yra nesutaiko­mos priešybės, ar galbūt išeitis antsprendinio pavidalu. Temą socialiniame lyg­menyje savaip aktualizuoja emigracijos iššūkis.

Pateiksime šios temos apmąstymus, paremtus keleto mūsų didžiųjų žmonių – Vydūno, Oskaro Milašiaus, filosofų Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos – in­telektualinėmis biografijomis bei lietuviškos minties bei mentos istorija.

Pradėkime nuo S. Šalkauskio. Nesu jo filosofijos žinovas, nors skaičiau beveik viską. Man artimesnė ne „grynojo proto“ filosofija, o tokia, kurioje esama dvejonės, egzistencinės kančios, poezijos ūko. Krištolinis aiškumas yra gražus, bet šaltas. Nebent artėtume prie S. Šalkauskio „vis apsukui“, jo paties tarsi neminint, per visą lietuviškos minties panoramą. Kai pagalvoji, jau daugiau kaip pusė amžiaus praėjo nuo S. Šalkauskio mirties, o kalbėti apie lietuvišką filosofiją labai sunku – lyg ji yra, lyg jos nėra. Vieni aiškina, kad dar labai jauna toji naųjųjų laikų, daukantiškoji Lietuva, kiti apskritai į lietuvišką filosofiją žiūri skeptiškai. Kaip yra iš tikrųjų, kur atskaitos taškai, kokia S. Šalkauskio vieta mūsų filosofinės minties panoramoje?

Kažkas yra pasakęs, jog yra tautų, kurios neturi filosofijos, bet sukūrė labai stiprią poeziją, o joje yra eilučių, vertesnių už išsamius traktatus. Ir – atvirkščiai. Taip, matyt, ir yra.

Galima tą patį pabandyti nusakyti kitaip – kaip priešpriešą tarp esmės ir formos – universaliausią priešpriešą, iš kurios nuaustas pasaulio margumynas, Vakaruose filosofija visų pirma suvokiama kaip tam tikra sistema, mokykla ir pan., t. y. kaip forma, baigta ir daugiau ar mažiau tobula. Jei vertinsime taip – mes savo filosofijos neturime. Klasikinis pavyzdys – Vydūnas. Vadiname jį filosofu, bet atsiprašinėdami, kaip provincialai. Arba įvardijame jį mąstytoju, bet taip, lyg mąstytojas būtų žemesniame lygyje nei filosofas.

Žiūrėjimas vien per formos langelį yra neteisingas – tai rodo paradoksalus poezijos ir filosofijos santykis. Skaitai Radhakrišnano „Indijos filosofiją“ ir stebiesi beviltiškomis Kembridžo absolvento pastangomis įsprausti į europietiškas lentynėles gyvą, galingą, almančią iš Rigvedų šaltinių minties energiją, išskaidančią į daugybę srautų ir srovių, bet niekad neprarandančią vientisumo, atminties ryšio su versme, su esme, niekad netampančią baigtine, niekad nesustingstančią į formą, ledą, mirtį. Todėl indiškoji mintis antikinio Logoso subrandintam europiečiui yra nepasiekiama, kaip šventoji ir paslaptingoji Sarasvati upė, kurios niekas dabar neranda – vien negyvą akmenuotą slėnį, – bet arijų palikuonims ji tebėra gyvesnė už gyvybės vandenį. Rytų žmogus žino, kad forma yra mirtis, tą žino ir lietuvis – mūsų kalboje žydėti yra žiedėti (Benedettas Croce’as yra pasakęs, kad užrašytas eilėraštis – nužudytas). O esmės pasaulis europiečiui nepasiekiamas. Jo pastangos jį įvardyti – bergždžios, nes „kalbėjimas apie dao yra tik kalbėjimas apie dao“. Todėl jam prieinamas tik dzenbudizmas – europeizuotas mahajanos variantas, redukuotas iki sąmonės lygmens.

Tad skeptiškai žiūriu kad ir į Vacio Bagdonavičiaus mėginimą Vydūną įspraus­ti į europietišką lentyną, į Radhakrišnano pasiūlytą schemą – Vydūną reikia skaityti tarp eilučių, klausyti jo esmės klausa…

Ar ne simboliška, kad pirmasis jaunojo S. Šalkauskio (ir apskritai prabun­dančios Lietuvos minties) kūrinys vadinasi „Tarp dviejų pasaulių“? Ir per At­gimimą šitoji savęs lokalizacija vėl tapo aktuali? (Prisiminkime diskusijas dėl Vytauto Didžiojo universiteto.)

Jau tada išryškėjo būtinybė – suvokti save laike ir erdvėje, situer, kaip pasa­kytų O. Milašius. Jau tada buvo užfiksuotas tas esminis mūsų savimonės taškas. Jau tada begimstanti ir beatgimstanti jauna kultūra sunerimo, pajutusi šios pa­stangos subtilybę, tą lietuvišką laimę ir nelaimę – būti ant ribos tarp nokti ir nykti, toje subtilioje būsenoje tarp amžinos žalumos ir pražydėjimo, tarp rūtos ir žiedo.

Vėliau ši gaivališkoji nuojauta, užgožta kasdienybės triūso, nusilpo, virto pa­viršutiniu svarstymu – ar galima sintetinti kultūras, ar kultūra gali gimti vien pagal gyvojo organizmo dėsnius, ir pagaliau viską nutraukė karo viesulas. Vis dėlto yra pagrindo kalbėti apie lietuvišką kultūros filosofijos mokyklą, nors tuomet Europoje kultūros filosofija, kaip atskira disciplina, buvo tik begimstan­ti. Beje, tai „įsirašo“ į Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydžio“ kontekstą, nes tik senstanti kultūra turi savirefleksijos poreikį; jaunai, dinamiškai kultūrai tai neaktualu. Lietuvoje tas poreikis, kaip sakiau, buvo tapsmo priežasčių pagimdy­tas, tačiau veikė ir mūsų kultūrai būdingas dipolis jaunas–senas (prisiminkime Vladimiro Toporovo posakį apie lietuvių kalbą: „Pati sau tėvas ir sūnus“). Vytau­to Didžiojo universitetas buvo, rodos, vienintelis Europos universitetas, turėję Kultūros filosofijos katedrą. Tad taškas apčiuoptas, ir sužadintos kaip akupunk­tūroje nervų skaidulos perdavė impulsą kitoms kartoms, žadindamos mintį bei jos „tiltininkus“, užtikrindamos kultūros tęstinumą.

Lietuva yra ne tik tarp Rytų ir Vakarų, Lietuva yra tarp esmės ir formos. Per šių sąvokų žaismę, jų sankryžų amalą galime išvysti visą kultūrų pasaulio slinktį bei kraštovaizdį. Esmė yra pirmiau, nei forma, kaip Platonas visada yra kiek ankstyvesnis negu Aristotelis. Forma ne gimsta, bet randasi iš esmės, tarsi joje glūdėtų; šis lietuviškas žodis čia nepaprastai tinka. Esmė esti, esmė yra amžina, visada žalia, forma – laikina, mirtinga. Esmiškos žmogaus atžvilgiu kultūros yra vidinio, etinio kosmo, etoso kultūros. Tačiau jos niekad neįsibūtina per formą, nes turi savąjį egzistencijos būdą: esa turi savo kelius. Tokia yra ir lietuviška kultūra – esos kultūra, esanti ties pat pražydėjimo riba, bet niekada jos neperžengianti, nepatirianti „prabangos liūdnos – subręsti“ (O. Milašius). Jos amžinumas – jos statiškume, glūdėjime, prisirišime prie tam tikro kraštovaizdžio, girios, kurioje radosi, kuri ir yra amžino žalumo gamtinė apraiška („Glūdi kur rados…“ – Juozas Tumas–Vaižgantas).

Kitos krypties, išorės, „žvaigždėto dangaus“ (Immanuelio Kanto įvaizdis) kul­tūros adoruoja formą. Jų vektorius – ad astra. Tai faustiškojo žmogaus (O. Spengleris), begalybių, neaprėpiamų tolių troškimas, kurį galima traktuoti kaip esmės sublimaciją, esmės kaip prarastojo rojaus ilgesį, per formos savižudybę stengian­tis vėl išsivaduoti, išsiveržti iš jos (formos) gniaužtų.

Dar Europos kūdikystėje rojų primenantis esmės pojūtis nebuvo užgožtas pasaulio formų žavesio, jų griūties (Herakleito panta rei). Indoeuropietiškos kul­tūros žmogus dar atminė amorfinę girių prietemą ir vėsą, tačiau, keliaujant artyn Viduržemio jūros grožybių, kalnų ir formų pasaulis vis labiau apžavėjo šviesiaplaukį Orfėją. Jau nuo Anaksimandro, anot Martino Heideggerio, graikų filosofija nukrypo nuo būties į būtybę, t. y. nuo esmės į jos apraišką.

Mūsų santykis su forma yra keistokas: tai rodo jau pats šio žodžio lietuviškas atitikmuo skvarma(s) = „forma, pavidalas“ („Įdėk varškę į skvarmą, ir gausi sū­rį“; „sviestą skvarmuoti“, t. y. formuoti gabalais – žr. į DLKŽ). Nedaug turime tokių sudėtingų lietuviškų žodžių, pasižyminčių gausa konstrukcinių elementų – priebalsių ir turinčių vos pora balsių. Forma mums – tarsi kažkas išoriška, uždė­ta, tarsi kažkas, kas svetima, kas veržia ir varžo. Esmė spraudžiama į formą, pavidalas formuojamas (skvarmuojamas) prievarta. Nors, kita vertus, formos grožis jaučiamas: skvarmingas = „išlakus, išvaizdus“ („auginti skvarmingus ir aukštais kamienais medžius“ – Daukantas, žr. į DLKŽ).

Apskritai forma, formos kūrimas lietuviams yra problema. Ką daro mūsų žmogelis, jei turi kiek laisvalaikio? Eina į mišką ir, atsinešęs kokią šaką, ją kiek paskvarbęs, padaro meną – gyvatę ar dar ką. Nauja forma nekuriama, neko­vojamą su „medžiaga“, t. y. medžiagos prigimtis neprievartaujama, o prie jos prisitaikoma, stengiamasi ją atspėti. Tai vienas momentas – silpnas, neišvysty­tas formos jausmas, tarsi kokia baimė jo akivaizdoje. Iš kitos pusės, idealiu atve­ju, ten, kur esame sukūrę tobulą formą, pvz., audinių raštuose, ji yra auginama. Kaip tik taip senovės audėjos apibūdina kūrybos procesą; taip pat iš vieno geometrinio modulio auginami vestuviniai šiaudelių sodai, lietuviškosios mandalos. Pasiekiama gyva sąsaja tarp esmės ir formos, esmės neprievartaujant, ne „kovojant su medžiaga“, o ją atskleidžiant, atspėjant, žodžiu – auginant. Deja, senieji audinių raštai – be dainų, kurios yra gal tobuliausioji lietuviško formos jausmo viršūnė, – dabar jau praradę prasminį ryšį, esmės ir formos sąsają. Likęs vien estetinis vizualinis klodas, o prasminis – prarastas. Galbūt tik latviai, kurie stipresni už mus formos srityje, šitai yra išlaikę (turiu galvoje Lielvardės juostas). Bet ir čia nereikia supaprastinti – prasmės motyvas nėra primityvus „o ką tai reiškia“, tačiau yra subtilioji jungtis tarp esmės ir formos, pusiau pasą­moninis ryšys, kuris tebeglūdi mūsų kalboje, kaip lietuviškame žodyje tarp garso ir prasmės.

Grįžkime prie S. Šalkauskio. Betgi visą laiką apie jį ir kalbame, tarsi ratu eidami. Kaip tik per formos prizmę išryškėja S. Šalkauskio kaip filosofo tra­gizmas. Kai domiesi tokiais mąstytojais – S. Šalkauskiu, A. Maceina, o ir ankstes­niais – Vydūnu, O. Milašiumi (prie jų pagal esmės logiką galima priskirti ir M. K. Čiurlionį) – nesunku atsekti tam tikrus dėsningumus. Jie atitiktų formulę: esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esant esmėje, susivokti sunku. Esmės žmogui būtina pasivaikščioti, kiek išeiti iš savęs – nors viena koja. Bet tik tam, kad vėl sugrįžtum atgal, tačiau jau sąmoningai, prabudęs – „sąmonės švie­soj“, anot Vydūno. Kai kurių mūsų mąstytojų likimas, jų intelektualinės kelionės tai patvirtina. Štai Vydūnas iki 40–ies beveik nerašė, bet užsiėmė savęs paži­nimu – per ligą, per saviauklą, per senolių atmintį (Vydūno motina buvo kilusi iš senosios Ašmantų giminės, jos netgi senelis ir senelė buvo Ašmantas ir Ašmantaitė, ir Šeimos genealogija buvo žinoma vos ne iki XVI amžiaus. Jau pati pavardė, dviejų sandų – aš ir mant– jungtis, jei tikėti prielaida apie mūsų vardų darybos principus¹, nurodo į mintį, mintijimą). Tik paskui atsiranda poreikis palyginti, patirti save tarp kitų, iškeliauti kaip tam pasakų Joneliui už devynių kalnų, devynių upių. Be šito mūsų žmogus negali, tai savotiškas „Jonelio komp­leksas“. Vydūnas keliauja per Vokietijos universitetus, šio bei to mokydamasis vasaros atostogų metu – be jokios sistemos; už tai nebūtų pagirtas kartezia– niečio, bet ši veikla būtų suprantama ir logiška Vivekanandai. Paskui sugrįžta – į save – ir pradeda rašyti knygeles, nebe tokias, kaip anksčiau, kur dar nedaug Vydūno ir apstu teosofijos. Šios jau tikrai vydūniškos knygelės yra „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir, žinoma, „Sąmonė“. Savo ankstyvųjų knygelių – jas galima atpažinti iš užsklandos OM – jis, atrodo, nevertino dėl epigoniškumo ir teosofų įtakos. (Beje, Vydūnas griežtai protestavo, kai jį vadindavo teosofu – yra nepaneigiamų įrodymų.) Tik paminėtuose veikaluose jis prabyla autentiškai – juose jau skleidžiasi lietuviškos esmės gelmės.

Pažvelgę į O. Milašiaus biografiją, pamatysime irgi kelionę. Dar vaikas būda­mas iškeliauja, – ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai. Tyrinėtojai skirsto jo kūrybą į šešėlio ir šviesos periodus – taip, beje, atrodė ir jo jubiliejinės parodos pla­katas: O. Milašiaus portreto pozityvas ir negatyvas. Morališkai toks skirstymas teisingas – prisiminkime kad ir jo „Beždžionės šokį“, taip išraiškingai Petro Venslovo skaitomą, poeto kelionę iš nuopuolių bedugnės per septynias vienatves², per įvesdinimą meilėn³, į Šviesą, į dieviškosios Meilės sodus, kurie yra tarsi vaikys­tės sodo Čerėjoje atspindys. Kaip lietuviai mes galime įžiūrėti, kad šis atgimimas keistai susijęs su Lietuvos Atgimimu, su lietuviškos istorinės savimonės O. Mi­lašiaus asmenyje bei kūryboje restauracija.

„Pastogėje“⁴ esu rašęs apie Čerėjos sodų mergaitės ir Lietuvos keistą tapa­tybę, kai, ištarus Talita cumi⁵, vaikystės svajų angelas tarsi tampa Lietuvos, kaip amžinosios gaivos, pirmapradžio tyrumo įvaizdžiu.

Yra dar ir trečias šio virsmo iš šešėlio į šviesą lygmuo – metafizinis, kai O. Milašius, paveiktas jį ištikusios 1916 m. mistinės vizijos, atsisako savo poezijos („Dieve, kaip žmogiška, pernelyg žmogiška…“) ir pradeda rašyti „Slėpinius“, „Ars Magna“. Šie kūriniai tarsi be žanro – t. y. juose visai nesirūpinama forma, kalba­ma tiesiog apie esmę. Tačiau tai ne ezoterika: tiesiog sąmoningas kūrinių amorfiškumas yra toks, kad autoriui prireikė parašyti komentarus (tiksliau, tai pa­daryti jį privertė draugai), savo apimtimi didesnius už pačius kūrinius. Nusivylimas žmogaus galiomis formos srityje yra atsigręžimas į tiesioginį esmės sa­kymą, į esmės pasaulį, ėjimas Dievop per esmę. Ir tai sutampa su lietuvybės ieškojimais. Jie leidžia O. Milašiaus lietuviškumą įvardyti kaip metafizinį.

Pažiūrėkime panašiu aspektu ir į A. Maceinos nueitąjį kelią. Jaunasis A. Ma­ceina, pasipraktikavęs akademinėse nuobodybėse („Tautinis auklėjimas“, „Pe­dagogikos pagrindai“), tarsi atlikęs susidrausminimo, „brahmačarijos“ apeigas ir pašalintas iš seminaruos, be socialinio ir etinio užsiangažavimo („Socialinis tei­singumas“, „Buržuazijos žlugimas“), susidomi ir lietuviškos savimonės pagrin­dais bei rastimi („Kultūrų sintezė ir lietuviškoji kultūra“). Vėliau iškeliauja iš Lietuvos, kad fiziškai ir intelektualiai dalyvautų gėrio ir blogio grumtynėse kaip Europos žmogus. Tai atspindi jo svarioji trilogija „Cor inąuietum“, skirta An­tikristo problemai, t. y. negatyviam žmogaus ir Dievo santykiui. Kita trilogija („Saulės giesmė“, „Didžioji padėjėja“, „Dievo avinėlis“), tyrinėtojų nuomone, tu­rėjo perteikti pozityvųjį žmogaus ir Dievo santykį, vaduojantis iš karo siaubo (pa­lyginkime su O. Milašiaus kelione iš šešėlio į šviesą). Kad tai nebuvo vien intelek­tualinės pratybos, o naują posūkį padiktavo ir egzistencinė būtinybė, rodo dar mažai tyrinėta šiuo požiūriu A. Jasmanto poezija.

Tačiau ir intelektualiniame lygmeny galima įžiūrėti dramatišką lūžį – štai neparašoma antra „Religijos filosofijos“ dalis, kadangi filosofo nebetenkina to­mistinė, logosu paremta Dievo buvimo įrodymų formulė („Dievas kaip pirmasis Judintojas“). Senoji Dievo kaip esmės (kaip šviesos – tai rodo šaknies die– indoeuropinė semantika) ir Dievo kaip formos („Tas, kurs yra“ – Jahvė) dilema iškyla aštriai. 70–metis filosofas suranda savyje jėgų pasukti platoniškąja, esmiškąja kryptimi, kuri artimesnė jo lietuviškai prigimčiai (taip Levas Tolstojus palieka namus ir iškeliauja – tris dienas prieš mirtį). A. Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ yra ne tik iškiliausio XX a. lietuvių filosofo gulbės giesmė, bet ir visos mūsų kultūros savotiška viršūnė. Labai svarbus šios knygos priedas „Filosofija ir lietuvių kalba“, kurį privalėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos inteligentas. Priede vėl grįžtama, tik naujoj plokštumoj, prie lietuviškos tematikos, – tai jau universalus lygmuo, skleidžiantis giliausią mūsų kultūros slėpinį – nenutrūkusį, kaip kitose kalbose, rojinį ryšį tarp žodžio garso ir žodžio prasmės. A. Maceina pir­masis atspėjo lietuviškame žodyje slypinčią sprogstamąją jėgą, atveriančią visai naują galimybę, naują mąstymo kokybę – mąstyti tiesiog per patį žodį (Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas), per tiesioginę jungtį su Pradžių Pradžia.

Taigi, vėl du lygmenys – etninis ir intelektualinis, tautinis ir universalusis, vėl ta pati minties kelionė ratu – iš savęs grįžimas į save.

Ar būta A. Maceinos biografijoje kūrinio, atitinkančio O. Milašiaus fizinį su­grįžimą lietuvybėn? Taip, tai mažai žinoma (parašyta vokiečių kalbai studija „Liaudies daina kaip tautos sielos išraiška“⁶, kurioje giliai, gal giliausiai mūsų raitijoje, atskleista lietuviškų dainų gelmė, jų vieta mūsų kultūroje. Daina, nau­dojantis O. Spenglerio terminologija, šioje knygoje išnyra kaip mūsų kultūros Prafenomenas, kultūros sielos provaizdis – kaip graikams buvo nuoga marmuri­nė statula, arabams – arabeska, o Vakarų Europai – S. Bacho muzika. Todėl daina mums yra daugiau nei etnika – lietuvių požiūris į poetinį folklorą skiriasi nuo kitų Europos tautų.

Susipažinti su šia A. Maceinos studija būtina ne tik besigilinantiems į mūsų etninę kultūrą, bet ir į lietuviškąsias kultūros universalijas. Jau minėjau, kad prie jų filosofas sugrįžta gyvenimo pabaigoje, bet nagrinėja jau daug giliau.

Ar schema – kelionė į save, iš savęs išeinant ir vėl sugrįžtant – tinka ir S. Šal­kauskio intelektualinei biografijai? Aišku, schema yra schema, galima ja ir ne­tikėti, tačiau tam tikri dėsningumai akivaizdūs. Ar S. Šalkauskis domėjosi etnika? Pasirodo, taip. Šis iš prigimties universalaus mąstymo, augęs ir gyvenęs miestuose žmogus, kuriam dažnai buvo priekaištaujama dėl aristokratizmo (pri­siminkime Prano Dovydaičio ironiškąjį „Staselio dvarą“), pasirodo, gerai jautė lietuvišką kaimą, ne tik jautė – iš atokiau sugebėjo surasti ir išanalizuoti poeti­nį įvaizdį – rūtų darželį, gal esmingiausią mūsų kultūrai. Štai ką jaunasis filoso­fas, dar studentas, rašo Juozui Tumui–Vaižgantui:

„…Pasakysiu ir apie tikriausią mūsų būsimojo darbo įrankį. Jis galima išreikšti dvejais žodžiais – tautinis protinimas. Tautinėje mūsų kultūroje esama net tam tikro pamato: yra tai <…> rūtų darželis. Čia turime ieškoti tikro mūsų prisikėlimo pradžios. Jei išlikome kiek gyvi per paskutinius amžius, tai vien todėl, kad turėjome savo rūtų darželį. Ir ateityje ne žemės platu­mu, ne tvirtovių stiprumu ir ne turtų gausumu gyvi būsime. Mes būsime gyvi, turtingi ir tvirti, kol turėsime savo rūtų darželį, nes čia tikros gyvybės šaltinis – doros brangumynas. Jis mums apsako, jog tik doros skaistybėje esama laimės, jog grožyje tikras žmogaus džiaugsmas ir jog dora ir dailė – tai viena. Juk ir mūsų atgimimui auštant

Iš rūtų darželio
Saulelė tekėjo o iš
vainikėlio spindulėliai
ėjo.

Taigi pritaikyti visą mūsų auklėjimą prie šito aukšto idealo, prisodinti visur, kur galima, rūtų darželį ir ugdyti jame geriausias tautines gėles – štai tinkamas naujiems mūsų peda­gogams uždavinys. Nuo jo vykdymo pareina visa mūsų ateitis: jei jo nepajėgsime įvykdyti, ne­išvysime tikro nepriklausomos Lietuvos prisikėlimo“ (Fribūras, 1916 04 16; cit. iš: „Mūsų seno­vė“, Nr. 4/5, p. 527).

Brandūs ir nepaprastai aktualūs dabartiniam Atgimimui žodžiai. S. Šalkaus­kis pirmasis yra įvardijęs lietuvišką kultūrą kaip dorinę, etinę iš esmės.

S. Šalkauskis yra viena tragiškiausių asmenybių mūsų filosofijoje. Jo tragiz­mas glūdi giliau, nei asmeninė biografija. Dažnai minties gyvenimas, tekantis po lėkšta asmeninio gyvenimo pilkuma, yra tragiškesnis už kitų biografijas. Tokia tragedija buvo užprogramuota ir S. Šalkauskio gyvenime. Iš prigimties raciona­lus, apoloniškas vyriškojo prado mąstymas, gal labiausiai paremtas logoso sąvo­ka, palyginti su kitais lietuvių filosofais, atsidūrė priešpriešoje su tos pačios tau­tos, bet vyraujančio matricentrinio mentaliteto, „dešiniuoju“, moteriškuoju pradu. Fribūro mokyklos privalomasis tomizmas – prieš kurį sukilo A. Maceina, – S. Šal­kauskiui tiko kaip niekam kitam. Veikalas „Ateitininkų ideologija“ (1933), tu­rėjęs apvainikuoti jo kaip katalikų filosofo visuomenininko kūrybą, buvo sutik­tas labai palankiai, tačiau beveik neturėjo realaus poveikio (kaip ir visa, kas ateina pas mus tobula, bet šalta forma – aikčiojam, gerbiam, bet…). Gal taip per drąsu sakyti negyvenus tais laikais, bet iš kur tada tas gilus filosofo nusivylimas, prasiveržiantis laiškuose? Iš kur tas keistas A. Maceinos sakinys, keistoka ištar­mė ar atsidūsėjimas prieš pat mirtį? „…Ak, Viešpatie! kaip toli mes esame nuo Šalkauskio! Kokia svetima dabar yra mums jo mąstysena. Ir kyla neatsakomas klausimas: kas būtų buvę, jei Lietuvos gyvenimas būtų likęs normalus? Ar mes, Šalkauskio ugdytiniai, irgi būtume jam taip susvetimėję? Pradinių ženklų jau yra buvę ir tuo metu…“ (iš vieno paskutinių kalėdinių atvirlaiškių bičiuliams Satkevičiams; ir.: „Europos LF bičiulis“, 1987, Nr. 2(123)).

Nusivylimas laukė ne tik filosofijoje. Kaip sąžiningas katalikas intelektualas, S. Šalkauskis negali tylėti, matydamas tautininkų moralinę ir politinę aklakelę: rašo memorandumą Antanui Smetonai, inspiruoja jaunųjų katalikų intelektualų „naųjaromuviečių“ sąjūdį. O pasekmės? Ir tik gyvenimo gale, karo niekšybei sukrėtus apoloniškosios harmonijos pagrindus, išsisprendžia toji priešprieša – tarp individo teisės į mąstymo individua­lybę ir tautinio mentaliteto; išsisprendžia kaip būtinybė visai ne filosofiškai kviesti tautą Gyvosios dvasios sąjūdžiui. Ar šitame atsigrįžime į esmiškumą nu­sivilta formos galia? Deja, gyvenimo laikrodis tiksėjo jau paskutines sekundes…

Tokia buvo didžiųjų mūsų tautos mintytojų kelionė per šį pasaulį – tarsi nuolatinis grįžimas į save. Pasekime ją dar kartą:

	Kelionė	Posūkio taškas	Sugrįžimas
A. Vydūnas	Studijos Vokietijos universitetuose; sekimas teosofais	apie 1908 m.	„Tautos gyvata“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sąmonė“
0. Milašius	Kelionė šešėlyje	1916 m. regėjimas	Kelionė į šviesą: „Ars Magna“, „Slėpiniai“ ir lietuviška tematika
S. Šalkauskis	Studijos, akademinė kūryba	Karo metai	Gyvosios dvasios sąjūdis !
A. Maceina	Studijos, kūryba tomizmo įtakoje	Nebaigta „Religijos filosofija“	„Filosofijos kilmė ir prasmė“, „Filosofija ir lietuvių kalba“

Dar viena priežastis, dėl kurios ši schema svarbi, yra ir dabar labai aktualus mūsų santykis su Vakarų kultūra. Eiti į ją – į tą Europą – ar neiti? O jei eiti, tai kaip? Viena išvada, kurią galime padaryti, pasimokyti iš pastebėtų dėsningumų – eiti reikia, bet tik subrendus, pažinus savo šaknis. Tai ir emigracijos problema, Beatodairiškas primityvus noras išvažiuoti yra viena nesubrendimo, savotiško intelektualinio infantilumo pasekmių. Juo gali sirgti ir įžymus menininkas ar mokslininkas, ne tik paprastas pasipinigautojas. Ir atvirkščiai – tokio liguisto noro neturintis žmogus yra gilus ir dvasiškai subrendęs, kultūriškai sveikas.

Reikia eiti į tą Europą, niekur nesidėsi. Kad įgytum atsparumą formų griūčiai, pasįtenkintum giliai glūdintį lietuviškame žmoguje formos jausmą, pąjustum kitą požiūrio rakursą, sužinotum, kas ten, už Girios. Tačiau tik subrendus, tik jau esant savimi, įsisąmoninus savastį, savąjį lietuvišką esmiškumą. Kitaip formų pasaulis, staigi jų griūtis mus sugniuždys. Dabar Jonelio kelionė pavojingesnė, nei tada, prieškariu. Tuomet eita tiesiai iš kaimo, iš rūtų darželio, dar apsaugotam jo kvapsnio. Tie valyvi kaimo berneliai jau buvo inteligentai, tik patys šito nežinojo. Prisiminkime Joną Basanavičių – valstiečio vaikas, o koks noblesse! Todėl, kad būta rūtų darželio, kad išsinešta doros kultūra, kuri buvo pamatas universaliai kultūrai; belikdavo tik apšlifuoti tokį vaiką, išmokyti pasirišti kaklaraištį. Prancūzų kaimiečiui tapti inteligentu reikėjo trijų kartų, mums užteko vienos.

Todėl tenka rizikuoti. Tik palygindami galime įvertinti savąjį esmiškumą, jo vertę, jį įsisąmoninti. Būnant savyje, susivokti sunku, nors stiprios ir gilios pri­gimtys tai gali, yra tokių asmenybių. Bet kitais atvejais kelionė kaip iniciacija yra neišvengiama. Kaip per Jonelio kelionę mūsų esmė įgauna tarsi formą, o esmiškumas neprarandamas.

Ir vis dėlto toje kelionėje, jos neišvengiamybėje yra kažkas, kas žemina, kaž­kas, kas rodo mūsų silpnybę, mumyse esančią kliautį. Stipri kultūra neturėtų šituo sirgti. Ar galima – idealiu požiūriu – tokios kelionės išvengti, apsieiti?

Gal netikėta, bet permąstant penkiasdešimt pastarųjų nelaisvės metų, šitoji viltis sustiprėja. Penkiasdešimt metų natūrali mūsų kultūros raida buvo nu­traukta. Bet šitai nepraėjo veltui, tačiau kitaip nei postkomunistinėse banaliose kalbose apie protingus, tautiškai naudingus kompromisus ir t. t.

Tai buvo laikas glūdėti. Susigūžti savy. „Glūdėt – bene pats tinkamiausias terminas lietuvių būdui išreikšti“⁷, – sakė J. Tumas–Vaižgantas. Šis glūdėjimas – kelionės atvirkštybė, kelionės pakaitalas. Tai – irgi kelionė, bet kita kryptimi, dar labiau į save, o ne į išorę, svietą. Toks glūdėjimas – meditacinė kelionė. Ta­čiau tam reikia vidinės jėgos, stiprios prigimties, atitinkamo lygmens. Kas atlai­kė paviršinę pagundą reikštis – būtinai paženklintą melu, – kas turėjo lietuvio– medelio (J. Tumas–Vaižgantas) jėgos išglūdėti, tam tie penkiasdešimt prievar­tinio tylėjimo metų nebuvo bergždi. Kai kas buvo ištylėta. Tai, kas įgyta tvirty­bėj, jau yra ne tarsi forma. Šitaip esmė yra apsaugoma iš tikrųjų, patikimai. Toji tyla yra esos skvarmas. Kas nepraėjo šio tylos išbandymo, turės mirti. Tik su­brendusi, patyrusi tylos iniciaciją mūsų kultūra gali ramiai žvelgti į ateitį.

Post scriptum.

Gal neįžvelgsite didybės manijos, jei pateiksiu kai kuriuos pasvarstymus iš savo biografijos – vien tam, kad parodyčiau, jog maksima išeiti yra sugrįžti galio­ja ir dabar, ne tik anais laikais, ir ne tik didžiųjų žmonių gyvenimams. Jei nori išeiti, nebūtina iškeliauti, migruoti – tai galima atlikti ir palaimingoje bei mąs­lioje bibliotekų tyloje. Mūsų tėvas, Antanas Patackas, nors ir kilęs iš neturtingo dzūkų–jotvingių kaimo, bet dėka senelio, turėjusio bajoriškų ambicijų, per vargus baigė mokslus – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą (1939 m. radau jo portretą vinjetėje, VDU muziejuje. Tačiau teisininku (advokatu) teko dirbti neilgai – sugrįžus sovietams, nė vienas iš jo kurso negalėjo dirbti teisininko darbo, visi turėjo keisti profesijas, jei tik neišvažiavo už „Uralo, žemės galo…“). Mokėjo pag­rindines, šešias Europos kalbas (ir dar lotynų), buvo iki kaulų smegenų europie­tis, tačiau taip ir mirė Europos nepamatęs. Per karus išliko dvi jo knygų spintos, kurios man ir broliams buvo Europa, Iš jų – visas mūsų išsilavinimas, skaityda­mi knygas mes atlikome egzistencinę kelionę. Brolis Gintaras ten ir liko, o aš grįžau ir tebegrįžtu – kitaip nemoku paaiškinti, kodėl man, kauniečiui, neturin­čiam įgimtos tarmės, gyvenančiam ties miesto sankryža, kaimą mačiusiam tik per vaikystės atostogas, nerūpi Eifelio bokštai, o rūpi mykoliukai ir severiutės, DLKŽ. Todėl išeiti nereiškia išvažiuoti, o parvažiuoti gali reikšti ir nebegrįžti…

---

1 Patackas A., Žarskus A. Virsmų knyga. – Kaunas, 2002. – P. 159–160. Prieiga: http://www.vydija.lt/Virsmu_knyga.pdf
2 „Septynios vienatvės“ – O. Milašiaus poezijos rinkinys.
3 „Įvesdinimas meilėn“ („L’amoureuse initiation“) – O, Milašiaus romano pavadinimas.
4 „Pastogė“ – kultūrinis savilaidos leidinys (1979–1981). Žr.: Patackas A. Pastogės Lie­tuva. – Vilnius: Aidai, 2010. – P. 327 (Faksimilinis variantas.)
5 „Mergaite, kelkis“ (aram. k.) – citata iš Naujojo Testamento ir taip pat O. Milašiaus eilėraščio pavadinimas.
6 Das Volkslied als ausdruck der Volksseele (Geist und Charakter litauischen DAINOS) // Comznentationes Balticae. – Bonn: Baltische Forschungsinstitut, 1955. – T. II.
7 Iš paskaitos „Glūdėjimo pąjėga“ (1919 09 14); cit iš: Pergalė. – 1989. – Nr. 9. – P. 135.