Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas
2023 m. Nr. 1
Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą: „Jis slidinėjo, bet vis čiuožė stačias, griuvinėjo, bet vis tiesiai atsistodavo – tokia koja ir vis tokioje vietoje, kaip tuo laiku reikia“2. Ypač griežti buvo 1955 m. Putinui iš stalininio lagerio parašyto vadinamojo „Katorgininkų laiško“ autoriai, apibūdinę jį kaip amžiną prisitaikėlį ir bestuburį3. Jis ir pats, prasidėjus stalininiam spaudimui kultūrininkams, 1946 m. pabaigoje visuotiniame tarybinių Lietuvos rašytojų susirinkime save apibūdino taip: „Šiandien aš taip pat svyruoju savo tradiciniame „tarp dviejų aušrų“4.
Atkūrus nepriklausomybę jis dažnai matytas kaip sovietmečiu prisitaikiusios inteligentijos simbolis: nusilenkiantis, atiduodantis duoklę, bet kartu palaikantis kultūrą ir tautiškumą. Panašiai simboliška, tik iš jaunesnės kartos, buvo Justino Marcinkevičiaus figūra, kurioje irgi matytas kartais tikintis tuo, prie ko prisitaiko, bet daugiau abejojantis ir atiduodantis reikalaujamą duoklę kūrėjas. Jis pabaigė ir Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ vertimą, pradėtą Putino, taip tarsi simboliškai perimdamas, be kito paveldo, taip pat ir konformizmą. Tuo labiau kad Putinas trisdešimtųjų metų kartai buvo mokytojas ir autoritetas.
Paskutinio XX a. dešimtmečio diskusijos apie inteligentijos vaidmenį ir prisitaikėliškumą (ar kaip tik – rezistenciją) sovietmečiu dažnai ir sukosi apie šiuos du rašytojus. Skaitant Putino jubiliejui skirtus tuometinius tekstus5 dažnai atrodo, kad apmąstydami jo gyvenimą autoriai iš tiesų apmąstė visų pirma savo elgseną sovietmečiu, teisindami jį – teisino save. Taip pat kaip jaunesnieji jo, o dar labiau – Just. Marcinkevičiaus kaltinimais teisė visą sovietmetį ir visus tuos, kurie tuomet elgėsi ne taip, kaip elgtis derėjo. O kaip derėjo, nusakė kartais beveik netenkantis konkrečių bruožų, sunkiai apibūdinamas inteligento herojaus idealas, augantis iš vardan tautos džiova susirgusio kūrėjo, žadintojo ir kovotojo, tokio kolektyvinio Biliūno-Višinskio-Kudirkos vaizdinio. Lietuviškas milijonierius Petras Vileišis į šį paveikslą tilpo tik tiek, kiek uždirbtus pinigus prarado tautinių reikalų labui.
Tačiau toks, švelniai tariant, nelabai realistiškas inteligento idealas mažai ką duoda bandant suprasti, kokie gi buvo tie praeities inteligentai ir kūrėjai. Tad paskelbtas Putino 1938–1945 m. dienoraštis suteikia daug vertingos ir, svarbiausia, tuolaikinės medžiagos, leidžiančios gerokai atidžiau įsižiūrėti į tarpukario kūrėją, atsidūrusį karo ir okupacijų aplinkybėse. O jos neišvengiamai kelia konformizmo problemą – prisitaikymas ir šiaip yra fundamentali žmogaus visuomenėje būsena, o totalitarinės santvarkos reikalavo iš žymiausių kūrėjų dar didesnio prisitaikymo, tampančio įsitraukimu ir atsidavimu. Todėl visai nestebina, kad Putino dienoraštyje prisitaikymo tema vis stiprėja laikui bėgant. Ir įdomiausia tai, ko pats autorius, rašydamas dienoraštį, lyg ir nepastebi.
Konformistas dažnai sąmoningai ir nesąmoningai daug ko nepastebi iš to, kas verstų apsispręsti keisti savo poziciją ir veikti. Pirmi ryškiai neigiami sovietinės tikrovės ir politikos vertinimai Putino dienoraštyje pasirodo su žiniomis apie 1941 m. birželio trėmimus. Tai, jog jų nepabijota įrašyti, rodytų, kad ankstesnė tyla – ne iš baimės. Tačiau drąsiau ir atviriau pradedama rašyti tik Lietuvą užėmus naciams. Liepos 4 d. įraše išsakomi du prieštaringi teiginiai. Dar iki Vokietijos puolimo parašytus antisovietinius eilėraščius „būčiau slapta laiškais paleidęs į Lietuvą. Su tais eilėraščiais, kaip su bomba kišeniuj, vaikščiojau, nežinodamas, kur juos dėti“ (p. 199). Tai yra, nepaisant deklaruoto buvusio siekio platinti eilėraščius laiškais, poetas vis dėlto to nedarė, priešingai – nežinojo, ką su jais daryti. Nereikia manyti, kad platinimo siekis – būtinai pramanytas vėliau (nors galima spėlioti, kad birželio 17 d. įrašas, skirtas tremčiai, parašytas atgaline data, jau Vokietijai užpuolus SSRS). Keistas būtų poetas, nenorintis paskleisti savo kūrybos. Tačiau ar jis būtų iš tiesų savo sumanymą įgyvendinęs, ar tai ir būtų likusi tik svajonė – klausimas neatsakomas.
Kartu tiek įrašas apie tremtį, tiek antisovietiniai eilėraščiai rodo, kad yra dalykų, kurių konformizmas užgožti negali arba gali labai sunkiai. Staiga atvirai iškilęs priešiškumas atspindi nemažos visuomenės dalies požiūrio į sovietinę santvarką lūžį. Jei iki trėmimų sovietinė santvarka buvo keista, nelabai patogi ir gal nemaloni sistema, tai trėmimai parodė jos keliamą grėsmę. Piktdžiugiškai galėtume teigti, kad konformistai susirūpina santvarka, kai pasirodo, jog prisitaikymas gali neužtikrinti jų išgyvenimo, kai kyla grėsmė jų ligtoliniam gyvenimo būdui ar net gyvybei. Tačiau nebūtina taip užaštrinti: trėmimų sukeltas siaubas buvo didžiulis ne tik dėl galimos grėsmės, bet ir dėl tokių represijų nežmogiškumo. Tai ne ligtoliniai priešų suėmimai, dažnai prisimenami dabar, bet tuomet ne itin plačiai žinomi (visai mažai žinota apie suimtųjų kankinimus), o ir vertinami kaip įprasta praktika – juk ir Antano Smetonos laikais būta politinių kalinių. Negana to, nepriklausomos Lietuvos vadovybė pati nusprendė įvykdyti SSRS reikalavimą ir atiduoti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir VSD vadovą Augustiną Povilaitį sovietiniam „teisingumui“ kažin ar tikintis teisingo teismo. Kaip po okupacijos sovietinė santvarka lyginta su smetonine, rodo aprašytas Putinui nepatikęs sovietinis „rinkimų metodas, niekuo nesiskiriąs nuo tautininkų: balsuok už tuos, kurie pasiūlyti, kitaip būsi mūsų priešas!“ (p. 151–152). Bent kurį laiką po okupacijos matyti abiejų nedemokratinių sistemų panašumai, taigi, ir santykis su jomis, taip pat ir prisitaikymas, buvo panašus. Tuo tarpu masinė tremtis, pasiglemžusi eilinius žmones, o ne buvusios santvarkos veikėjus, jau netilpo į sveiko proto rėmus. Norint ją pateisinti, būtų tekę paminti savo sąžinę, kam daugelis nebuvo pasirengę.
Tam, kad žmogus galėtų ne tik pamatyti, bet ir suprasti, apmąstyti įvykusius pokyčius, turi praeiti tam tikras laiko tarpas, leidžiantis atitolti, pažvelgti į juos tarsi iš šalies. Tuo labiau kad neretai tokie pokyčiai sunkiai pastebimi, nes jie dažnai vyksta pamažu, po truputį. Tai, kas iš tolimos ateities atrodo kaip didžiulis ir radikalus lūžis, amžininkų dažnai matomas visai kitaip, kaip paskendęs kasdienėje beveik nekintančioje rutinoje, kuri užstoja didžiuosius įvykius, nustumia juos į antrą planą. Galima tokiame nereflektavime matyti ir psichologinės savigynos reakciją, kai žmogus tiesiog vengia gilintis į pačias nemaloniausias dabarties temas, ypač kai negali jų pakeisti – apmąstymai nieko, be depresijos, neduoda, o tikrovės nekeičia. Tai nebūtinai daroma sąmoningai, bet kartu tokia elgsena leidžia geriau prisitaikyti. Ir tai yra normali žmogaus būsena, kai jis bando gyventi nepaisydamas vis stipriau besikeičiančių aplinkybių ir kartu prisitaikyti prie jų.
Be viso to sovietinė viešoji erdvė kūrė nuolatinių permainų, euforiją keliančios kaitos jausmą. Tarp tokio nuolatinio propagandinio mirgėjimo ištirpdavo svarbūs ir esminiai pokyčiai. Kad ta energijos ir galios propaganda veikė, rodo Putino 1940 m. pabaigoje užfiksuota „nė iš šio, nė iš to“ švystelėjusi mintis: „<…> ar socialistinėj santvarkoj neišsiauklės mums aktyvesnių, veiklesnių, valingesnių žmonių, ypač meno žmonių ir rašytojų. <…> Bolševikai vis dėlto moka paspaust ir išspaust“ (p. 158). Paveikumą totalitarinėms ideologijoms, pasirengimą atitinkamai mąstyti rodo ir dar iki Lietuvos okupacijos įrašyta mintis: „Vienintelis [karo] pateisinimas, jeigu tai būtų dėl geresnės žmonijos santvarkos, šviesesnės ateities“ (p. 144). Matytus trūkumus ir negeroves galėjo atpirkti ir tokios viltys, skatinamos propagandos.
Savo konformizmą rimčiau pajausti ir reflektuoti padeda staigus kasdienybės, aplinkos pokytis, po kurio buvusius įvykius beveik neišvengiamai tenka permąstyti. Kaip nacių okupacija leido permąstyti sovietinę, lygiai taip pat vėliau praeitį permąstyti paskatino Stalino kulto nuvainikavimas ar Sąjūdis. Turbūt todėl aštriausiai ir skausmingiausiai prisitaikymas dienoraštyje apmąstomas antrojo lūžio metu, traukiantis vokiečių armijai, užėjus sovietams, bet Putinui dar negrįžus į Vilnių ir nedalyvaujant viešajame gyvenime – esant tarpinėje, tarsi nesvarumo būsenoje. Tuomet jis dienoraštyje piktinosi tuo, kad nė vienas Liaudies Seimo dalyvis nebalsavo prieš stojimą į SSRS, tačiau tęsė: „Bet štai mano sąžinėj kyla klausimas: o aš pats kaip būčiau pasielgęs, jei būčiau Liaudies Seime? Deja, deja, greičiausia ir aš būčiau daręs taip, kaip visi kiti <…> Visi mes sumenkėjome ir suniekšėjome“ (p. 373–374). Tai galima laikyti ir tam tikru psichologiniu pasirengimu būsimam prisitaikymui, kai žmogus įtikinėja pats save visų kitų elgsenų, išskyrus prisitaikymą, nerealistiškumu, neįmanomumu, iš anksto save pasmerkia, kartu su kitais, kad kartu su tais pačiais kitais ir elgtųsi taip, kaip neišvengiama.
Dienoraščio puslapiuose nacių laikais įrašyta gana daug pasažų, smerkiančių sovietinę santvarką ir tai, kas vyko tuomet. Jie ne itin originalūs – tokių demaskavimų buvo pilna nacių okupacijos viešoji erdvė. O tai, kad antisovietinių įrašų daugėjo artėjant sovietinei armijai prie Lietuvos, galima paaiškinti ne tik didėjusia baime, bet ir intensyvėjusia antibolševikine nacių propaganda. Ir čia pasimato kiek netikėtas inteligento bruožas, dažnai nepastebimas aplinkinių. Inteligentai yra be galo lengvai paveikiami viešojoje erdvėje vyraujančios nuomonės ir propagandos. Jacques’as Ellulis manė, kad intelektualai yra bene lengviausiai paveikiami propagandos iš visų socialinių grupių, nes naudoja labai daug nepatikrintos informacijos iš antrų rankų, jaučia privalantys turėti nuomonę visais svarbiausiais dabarties klausimais, todėl lengvai pasiduoda propagandos siūlomoms nuomonėms ir mano turintys kompetencijų apie viską spręsti patys6.
Putino dienoraštis, kuriame refleksija vėluoja nepaisant to, kad apie kasdienybę rašoma gana daug, tik patvirtina, kad tai tinka ir mūsų inteligentijai. Dar tarpukariu faktiškai iš anksto susitaikyta net su žemesne lietuvių tautos padėtimi (aiškiai nacistinių idėjų įtaka): „Baugu, kad nugalėtojai, pamatę mūsų menkumą, neišdirbtus laukus, apgriuvusias lūšnas, tamsius žmones, nepasakytų: jūs neverti esate šitos žemės, jūs nenaudingai užimate vietą, kurioje mes išmaitinsime penkeriopai tiek žmonių. Jūs esate tik mums bernauti skirti“ (p. 144). O 1941 m. pradžioje galima aptikti jau sovietinių visiškai oficiozinių frazių, tarsi nurašytų iš laikraščių: „Šiandien – istorinė diena: balsavimas į TSRS Aukščiausiąją Tarybą ir Tautybių Tarybą“ (p. 165). Abejotina, kad tai ironija ar kad taip rašytojas stengėsi apsisaugoti nuo galimų represijų prisidengdamas laikraščiuose skelbtomis frazėmis. Greičiau skaitytojas stebi bandymą (galbūt visai nuoširdų) perimti vyraujančią retoriką ir ideologiją per daug jos nereflektuojant ir nesigilinant. Vėliau, nacių laikais, apie tai Putinas rašė ir dienoraštyje: „O juk būdavo momentų, kada ir aš pats svyruodavau, prisiklausęs ir prisiskaitęs meistriškos jų propagandos. Be to, Lietuvoje buvo pritvinkę tiek visokių nedorybių ir neteisybių“ (p. 247). Nacių propaganda irgi neliko be rezultato – karo metais rašytoją įtikino rasistinės idėjos apie kūrybą: „Berods, tiesa ir tai, kad kūrėjas <…> kūrybingiau priims bei išgyvens medžiagą ir idėją <…>, jei bus grynos rasės“ (p. 249). Tuo tarpu tai, kad 1944 m. balandžio pabaigoje dienoraštyje staiga atsiranda mintis „stebėjausi ir rusų muzikos galia. Klausant šio koncerto atrodė, kad tauta, kuri turi tokią muziką, yra nenugalima“ (p. 328), galima sieti su prie Lietuvos sienų visai priartėjusia Raudonąja armija.
Dienoraštyje ryškėja ir kitas svarbus lietuvių inteligentijos savimonės bruožas, kai konformizmas pateisinamas auka dėl didžio tikslo – tautos, jos kultūros išlaikymo: „Daug žmonių tautoj gali žūti, bet jeigu likusiems bus kuo gaivintis, jie nežus, o su jais išliks ir tauta“ (p. 220). Nežinia, kiek ši nuostata nuoširdi, mat aiškiai matyti, kad dienoraštis rašytas ne sau (bent jau ne vien sau), o ateičiai. Tai rodo kad ir akivaizdžiai ateinančioms kartoms pateikta gana detali kelių eilėraščių genezė, turinti parodyti jo kaip rašytojo kūrybinio mąstymo procesą. Sau tokie dalykai neužrašinėjami. Būtent karo metais (1942) suformuota ir tezė, viešai beveik tokiais pat žodžiais išreikšta gerokai vėliau – romane „Sukilėliai“, išleistame 1957 m.: „<…> kad ir vergovė taptų kūrybinga, tauta turi būti pakankamai stipri, atspari, sąmoninga. Tauta turi būti priaugusi ir subrendusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei. Tada ji bus pribrendusi ir amžinybei“ (p. 250). Kadangi būtent kultūra brandina tautą, tai pavergtai tautai inteligentų konformizmas yra tiesiog būtinas, nė kiek ne mažiau nei jos fizinis išlikimas: „Jei išliksime, reiks ginti Lietuvą nuo bado ne tik fizinio, bet ir dvasinio“ (p. 345).
Inteligentas konformistas yra paskendęs savęs ir savo būklės apmąstymuose, taip jis tampa gilia ir prieštaringa asmenybe. Juk tokiu būdu jis ir vėl gali prisimatuoti tautinio atgimimo laikų inteligentijos drabužį – tautos vedimą, ugdymą, jos gyvybės palaikymą. O skausmingas konformizmo, kybančio virš kiekvieno pavergtos šalies kūrėjo neišvengiama lemtimi, suvokimas leidžia tapti romantiniu ir net tragišku herojumi savo paties akyse. Ir tai rašau ne ironiškai, kaip gali pasirodyti skaitant – tokia savijauta atrodo buvusi reali. Bene ryškiausiai ji matosi net ne dienoraštyje, o tikrai gana drąsiame Putino pasisakyme inteligentus triuškinusiame rašytojų susirinkime 1946 m., kur jis prisipažino, kad nelaiko savęs tarybiniu žmogumi, teigė pasilikdamas Lietuvoje grįžtant sovietams manęs rizikuojantis savo laisve, o gal ir gyvybe (dienoraštyje prieš ateinant frontui taip ir rašė: „Nutariau pasilikti. <…> Čia pasilikęs galiu žūti skaudžia, bet prozajiška enkavedisto aukos arba katorgininko mirtim“, p. 359) bei akcentavo mąstantis apie pasipriešinimą: „<…> užpuola kartais niūri, juoda kažkokio pasipriešinimo banga. Ir jeigu aš būčiau tikras, jei aš tikrai manyčiau, kad mano idealai yra teisingi, yra tikri, aš pasiryžčiau dėl jų mirti. Tamstos dėl savo ideologijos, idealų esate sėdėję kalėjimuose, esate buvę ištrėmime, esate kovoję frontuose. Kodėl aš dėl savo idealų negalėčiau žūti? <…> Bet visą šitą pūstą heroizmą kaip yla perveria aštri mintis: Už ką gi tu žūsti? Ar verta? Kas yra tie idealai? Ar jie iš tiesų yra amžini, pastovūs?“7
Dienoraštyje panašūs svarstymai rašyti 1944 m., frontui ritantis per Lietuvą, taigi išsakytos ne kartą apmąstytos mintys. Net ir deklaruotas apsisprendimas nesipriešinti (nes „galbūt iš tiesų ateina nauja era, naujas pasaulis, kyla naujas žmogus, pilkas žmogus, papūstas kažkur iš požemių“8), atrodantis lojalumo paliudijimu, taip pat ne kartą minėtas dienoraštyje grįžus sovietams: „Kaskart sunkiau atsikvėpti, daraisi bailus ir užguitas kaip persekiojamas nusikaltėlis“ (p. 367). Neaišku, kaip Putinas vertino tokio ne pernelyg nuolankaus lojalumo išsakymo keltą grėsmę jo laisvei. Gal tokį credo išsakyti jam atrodė būtina tam, kad išlaikytų savigarbą savo akyse, o gal manė, kad jo statusas reikalauja ne kaltinti save, gailėtis ir atgailauti, kaip darė dauguma to 1946 m. susirinkimo dalyvių, o parodyti pavyzdį, pademonstruoti drąsą, kiek tai įmanoma. Putinas dažniausiai nelaikomas drąsiu žmogumi, tačiau jos prireikė pasiliekant Lietuvoje ir tuo pat metu manant, kad „atšliaužia sovietų ordos ir mus nušluos kaip šapus nuo kelio. <…> mūsų tauta gali būti taip sunaikinta, kad jai atsitiesti jau nebeliks pajėgų“ (p. 350–351).
Konformistas dažnai neskiria savo interpretacijų nuo realybės. Visų pirma tai pasakytina apie savo (ir kitų kolegų) elgesio heroizaciją, kai prisitaikymas laikomas pasipriešinimu (vadinamas ir kultūrine rezistencija): „Atvira kova su bolševikų režimu būtų buvusi beprasminga bravūra arba savižudybė. Numatant, kad anksčiau ar vėliau kils karas su vokiečiais ir kad bolševikai bus sunaikinti, svarbu buvo ne tiek kovoti, kiek išlikti ir tautą nuo išžudymo išgelbėti“ (p. 213), kaip nacių laikais rašė (ar teisinosi) Putinas. Nuolat akcentuojant tai, ką pavyko padaryti ar pasakyti nepaisant draudimų ar kur pavyko nepasakyti ar nepadaryti to, kas buvo reikalaujama valdančiųjų, natūraliai užsimiršta nuolatinės ir neišvengiamos nuolaidos. Oficiozinės kalbos, ideologijos ir vadų pagarbinimai atrodo nesvarbus dalykas, nes visi juk supranta, kad tai – tik nieko nereiškianti forma, nerodanti tikrųjų konformisto minčių ir troškimų: „<…> jau graužiaus tą pat dieną, bet buvo per vėlu. Ano meto nuotaikose taip kartais sunku būdavo susiorientuoti ir savo žodžius sverti. Bet ir dabar laikau tai menka smulkmena – juk palinkėjau pagaliau tik trafaretiška fraze“ (p. 205–206). Štai palinkėjimas, dėl kurio graužėsi Putinas: „Linkiu, kad 1941 metais kultūrinį Lietuvos gyvenimą atgaivintų išmintingos Stalino Konstitucijos dvasia ir kad jos nuostatomis būtų tvarkomi visi mūsų respublikos reikalai“9. Realybėje daugelis žmonių tokius pasisakymus galėjo vertinti visiškai tiesiogiai ir labai rimtai, o ezopinių užuominų (laikytis bent sovietinių įstatymų) tiesiog nesuprasti. Taip formavosi interpretacinis inteligentų dramblio kaulo bokštas, įkalinęs juos jų pačių susikurtame gana patogiame pasaulyje. Patogiame visų pirma tinkamos, palaikančios susikurtą savivaizdį interpretacijos dominavimu.
Tačiau pažvelgus į tokių inteligentų veiklą be jiems palankios interpretacijos ryškėja, kad konformistui labiausiai rūpi jis pats. Nepaisant spontaniškai ir turbūt nuoširdžiai kylančių herojiškų siekių, juos gana greitai atšaldo noras išlikti, dirbti, kurti. Po sovietinės reokupacijos 1944 m. iš pradžių svajojęs provincijoje tyliai pralaukti iki taikos sutarties ir Lietuvos išlaisvinimo, Putinas gana greitai pajunta nepasitenkinimą, kad „niekas manęs nepasigenda, niekam aš nereikalingas“ (p. 377). Sulaukęs „šilto ir draugiško“ Kosto Korsako laiško, kviečiančio grįžti į Vilnių, svarsto: gal pavyks išgelbėti dalį turto, bet reikės dirbt komunistinei propagandai: „Šiurpu apie tai ir pagalvoti! Antra vertus, Vilniuje brangus kiekvienas lietuvis, vis tiek kokia valdžia bebūtų“ (p. 381). Apsisprendžia važiuoti gavęs dar kelis kviečiančius laiškus ir nusprendęs, kad „galgi man pavojaus tuo tarpu ir nėra“ (p. 384).
Iš pradžių nėra taip lengva užmiršti, ką prieš metus ar dvejus, nacių okupacijos laiku rašė apie sovietinę prievartą kūrėjams: „Aš nusistatęs šį kartą jokių pareiškimų nerašyti ir nepasirašinėti. Gyvename lemiamas Lietuvai dienas, kada sprendžiamas jos likimas. Mūsų inteligentijos laikymasis čia gali turėti daug reikšmės. Tauta ištroškusi laisvės, tai nejaugi mes ją paliksime, išduosime ir šliaužiosime pilvais prieš pavergėjus! Pozityvaus darbo dirbti aš nevengsiu, bet į propagandą nesiduosiu pajungiamas. Tik ar pajėgsiu? Jau pasidavė toki, rods, stiprūs žmonės. O su prievartos priemonėmis nebus skaitomasi“ (p. 389). Tačiau pamažu vertinimo fokusas keičiasi. Aptardamas tai, kad lietuvių literatūros apžvalgose nebeminimi iš Lietuvos pasitraukę rašytojai, Putinas suabejoja: „Bet ar bus kam reikalingi mano senieji ir naujieji raštai, jei neimsiu rašyti pagal šio momento reikalavimus?“ (p. 395). Taip prisitaikymo klausimas iš asmeninio egzistencinio tampa autoriaus kūrybos likimo, kūrėjo amžinybės problema. Galima spėti, kad tokia mąstymo kryptis irgi prisidėjo prie gilesnio konformizmo nei buvo galvota iš pradžių. Taip vėl įvyko prisitaikymas prie radikaliai pakitusios kasdienybės, palydėtas ne tik dar vieno sovietinės santvarkos, bet turbūt ir tarpukario bei nacių okupacijos permąstymo.
Ir dar vienas Putino bruožas, ryškėjantis iš dienoraščių, šįkart tiesiogiai su konformizmu nesusijęs: jis „nemato“ ir nesupranta Kito, nejaučia empatijos ne savam. Turbūt ryškiausiai tai parodo Putino reakcija į žydų sunaikinimą nacių okupacijos laiku. Jos tiesiog nėra. Nors 1941 m. dienoraštyje užfiksuotas netoli Katedros ant medžio šakos pakartas ir policininko saugomas „plėšikas ir žydiško turto slėpikas“ (p. 223), tačiau apie tai, kad kažkur išnyko žydai (o jų buvo ir tarp studentų, ir tarp universiteto dėstytojų), dienoraštyje visiškai neužsimenama. Galų gale, getas buvo šalia universiteto, kuriame Putinas dėstė – ir apie tai jokios užuominos. Tiesa, jis piktinasi „Naujojoje Lietuvoje“ paskelbtu Rapolo Mackonio antisemitiniu kūriniu, vadina tokius kūrinius „menkystėmis“, net nenori spausdinti savo kūrybos tame laikraštyje, tačiau apsigalvoja, nes visuose skelbiami panašūs tekstai. O kas juose sukėlė pasipiktinimą, dienoraštyje taip aiškiai ir nepasakoma. Prisimenant tai, kad apie prasidėjusius trėmimus dienoraštyje rašyta atvirai, galima spręsti, kad skirtumas ne dėl didesnės ar mažesnės baimės (kažin ar Putinas labiau bijojo nacių nei sovietų reakcijos į kritinį įrašą dienoraštyje), o dėl to, kad tremtys lietė savus, o Holokaustas – ne. Jis prisimenamas tik pačioje nacių okupacijos pabaigoje, ir tai galvojant apie save ir savuosius: „<…> mes neišvengiamos būtinybės akivaizdoj imame kažkuo ramintis: gal kaip nors, kas nors… gal ir nebus taip baisu… gal išliksime… gal likimas… ir t. t. Ar ne taip raminosi ir žydai, kol atsistojo prie duobės krašto?“ (p. 360).
Priešiškesnis Putino požiūris į lenkus atgautame Vilniuje – jie matomi tik kaip priešai ir grėsmė lietuvybei sostinėje, piktinamasi pernelyg jiems palankia A. Smetonos politika. Nėra nė mažiausio bandymo užjausti kaimyninę tautą, kurios valstybę ką tik sunaikino dvi imperijos, grasinančios ir Lietuvai (1939 m. to, atrodo, dar nematoma: „<…> ta kombinacija su sovietais kol kas mums atrodo naudingiausia“, p. 82). Tiesa, pasmerktos lietuvių studentų surengtos riaušės lenkų teatre. Vis dėlto nė nesvarstoma apie galimybę pabandyti sugyventi su iš esmės lenkišku Vilniumi ir jo gyventojais, rasti jei ne bendrą kalbą, tai bent kokį kompromisą. Tokia pozicija atspindi daugumos lietuvių požiūrį. Baisu ir pagalvoti, kas būtų buvę, jei po karo beveik visų lenkų iš Vilniaus nebūtų tiesiog išvežę: turėtume dvi itin priešiškas ir nesikalbančias (todėl ir nesusikalbančias) bendruomenes ir parako statine virtusį miestą.
Didžioji dalis čia surašytų Putino asmenybės bruožų neatrodo labai patraukliai. Ypač jei manome, kad inteligentas turi būti herojus. Tuo labiau toks tekstas atrodo netinkamas, jei rašomas Putino 130-ųjų gimimo metinių proga – tiek jam sukako sausio 6 dieną. Tokiais atvejais įprasčiau rašyti labiau panegirinius tekstus, o ne knaisiotis po ne visai malonius biografijos bruožus. Tačiau jei į Putiną ir jo dienoraštį pažvelgsime be tokių reikalavimų, pamatysime to laiko ir tos visuomenės atspindį – tiesiog žmogų, normalų inteligentą, o ne herojų. Ne tiek bijantį, kiek atsargų, labai nemėgstantį lenkų ir ne per geriausiai žiūrintį į žydus, perimantį visuomenėje paplitusius požiūrius ir nuostatas, lengvai paveikiamą vyraujančios propagandos, susirūpinusį visų pirma savimi, savo kūrybos likimu ir atmintimi apie save, tačiau besirūpinantį ir kultūros bei tautos likimu. Tai ne tas be galo gilaus mąstytojo ir kūrėjo portretas, lipdytas iš Putino dar sovietmečiu ir po to visų pirma jo paskutinės meilės – Irenos Kostkevičiūtės pastangomis. Tai ne idealizuotas inteligento, kūrėjo kaip tautos šauklio ir vedlio, moralinio kamertono ir estetinio etalono vaizdinys, stiprus nuo tautinio atgimimo laikų.
Turbūt dėl tokio vaizdinio įsigalėjimo ne vienam dienoraštį skaičiusiam kliuvo, atrodė kiek juokingai visą dienoraštį persmelkiantis Putino susirūpinimas dėl temperatūros name, detalūs malkų jo apšildymui paieškų aprašymai, savo sveikatos stebėjimas, net planai po sovietinės okupacijos „gintis nuo bado“ namą mieste iškeitus į sodybėlę su penkiais hektarais žemės (p. 149). Visa tai atrodo lyg per smulku tokiam svarbiam rašytojui, klasikui, kažkaip pernelyg buitiška ir žemiška. Ir pats Putinas, dienoraštyje nepatenkintas įsigytu namu dėl jo keliamų visai nekūrybinių rūpesčių ar dejuojantis dėl užimamų postų („Visos tos aukštos pareigos ir kilnūs titulai slegia mane kaip koks slogutis. Kaip būtų lengva, laisva, kad nebūčiau profesorius, nebūčiau akademikas, nebūčiau Instituto direktorius! Kad neturėčiau namų, o tenkinčiausi tik pragyvenimo minimumu! Tada gal ir būčiau poetas, rašytojas, literatas“, p. 186), kelia įtarimą tokiais pasažais formuojantis ir palaikantis nuo kasdienybės atitolusio ir kūryba, kūrybai, kūryboje gyvenančio menininko įvaizdį. Bet tai, kiek dėmesio jis skiria savo patogumui, kaip detaliai stebi ir fiksuoja aplinką, leidžia suabejoti tokio savivaizdžio tikrumu. Dienoraštis atskleidžia gerokai įvairesnį, gyvesnį ir žmogiškesnį rašytoją, ir šių metų jubiliejus yra gera proga paryškinti kaip tik tokius jo bruožus, ne nutolinančius, o priartinančius klasiką prie mūsų. Bandymai heroizuoti dažniausiai sukelia atmetimą ir siekį tokį paminklą demaskuoti, tai ypač patogu pabrėžiant konformizmo veiksnį. Abu kraštutinumai neleidžia pamatyti tikrovės, kurioje mes irgi prisitaikome gerokai dažniau nei norėtume, net kai spaudimas gerokai mažesnis nei Stalino laikais.
1 Mykolaitis-Putinas V. Dienoraštis 1938–1945 / sudarė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022. Cituojant puslapiai bus nurodomi tekste.
2 Raila B. Kodėl antraip? Literatūrinės kronikos su išgyvenimais. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 102.
3 Dambrauskas A., Kučingis A., Miškinis A. Katorgininkų laiškai Vienuoliui ir Putinui // Sietynas. – 1989. – Nr. 5. – P. 206–213.
4 Rašytojas pokario metais. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 102.
5 Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai. – Vilnius: Vaga, 1996.
6 Ellul J. Propaganda: The Formation of Men’s Attitudes. – New York: Vintage Books, 1973. – P. VI, 76, 111, 113.
7 Rašytojas pokario metais. – P. 102.
8 Ten pat. – P. 103.
9 Tarybų Lietuva. – 1941-01-01. – Nr. 1. – P. 2.