Daiva Tamošaitytė. Apie ideologijų prigimtį ir žalą
2015 m. Nr. 5–6
Kas iš esmės, pamatiniu būdu jungia dvi ideologijas, neva visiškai skirtingas ir priešiškas – komunizmą ir genderizmą? Atviras ir programinis, manifestinis atsiskyrimas nuo Dievo ir religijos, jo neigimas ir viso socialinio gyvenimo grindimas kitais, „žmogiškais“ pagrindais. Kiek mūsų istorinė atmintis pajėgi aprėpti, tūkstančiai pasaulio religijų, didelių ir mažų, buvo žmogaus būties pamatas. Toks jis buvo ir išliks, nes to reikalauja pati žmogaus prigimtis, įėmusi dieviškąją kibirkštį ir gėrio pradą. Aiškiai reflektuodamas tą pradą žmogus atsiskyrė nuo mažiau sąmoningos gamtos. Nepaisydamas prigimties trūkumų ir ribotumo, žmogus visada siekė būtį paaiškinti ne savo paties, bet aukštesniųjų jėgų pagrindu. Klystkeliai, duobės, dažnai kruvinos aukos lydėjo šią pastangą. Europai likimiškai lemtinga Prancūzijos revoliucija pamėgino ištaisyti klaidą – sustabdyti piktnaudžiavimą religijos autoritetu, perkirsti dvasinio ir pasaulietinio elito susiliejimą. Tačiau kad ir kaip vertintume mokslo ir progreso naudą, tam tikrais periodais žmonija atsiduria prie neišsprendžiamų katastrofų slenksčio, ir tada paaiškėja, kad net religijos vardu daromi nusikaltimai pagal mastą ir absoliutų iracionalumą neprilygsta tiems, kurių fone nė iš tolo nei Jėzaus (Jeshua), nei Muhamado (Muhammad), nei Budos (Buddha) ar Ramakrišnos (Ramakrishna), nei kito dieviškojo religijų įsikūnijimo nerasi, priešingai – teigiama, kad Dievas yra mitas, kad jis neegzistuoja ir kad žmogaus būtį lemia kiti parametrai. Kadangi mums rūpi modernusis istorijos laikotarpis, o ypač tas, kuriame mes gyvename – atseit postmodernusis, reikėtų mąstyti apie XX–XXI amžiaus sąvartas ir mėginti suprasti dabartinį modus vivendi bei jį grindžiančius dėsnius.
Nuo XVIII amžiaus, o gal ir nuo anksčiau, nuo Renesanso, nepaisant galingo romantizmo dvelktelėjimo, Europa gyveno pozityviąja proto sklaida. Tačiau du XX a. pasauliniai karai niekais pavertė įsitikinimą, kad moksliniais būdais galima išspręsti visuomenines ir tarptautinio sambūvio problemas. Pažangią Europą draskė laisvamaniškų ir religinių idealų prieštara. Bažnyčią atskyrus nuo valstybės daugelis žmonių iki šiol gyvena remdamiesi nuo religijos atkirsta antrąja gyvybingiausia jų gyvenseną reguliuojančia sistema – etika. Etika, kuri buvo suformuluota krikščionybės bei iš ankstesnių prigimtinių kultų paprotinių likučių samplaikos. Tačiau etika, elgsenos kodeksas kaip išvestinė religijos lygtis, o galiausiai liekana, negali pakeisti tikėjimo pagrindų, klausimų, kuriuos daugelį šimtmečių sprendė vienuoliai, kunigai, Bažnyčios Tėvai, būtent: kas yra gėris ir kas – blogis? Kaip tai reiškiasi žmoguje? Kuo reikia vadovautis asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime? Kur link juda pasaulio istorija? Ar žmogaus valia ir jo sprendimai yra Dievo plano dalis? Daugelį šimtmečių išeities taškas buvo Kūrėjas ir/ar jo atributai. Iki kada? Ir kada įvyko bauginantis lūžis, Europos idėją, kaip krikščionių bendruomenę, pavertęs nieku? Manytina, jog tik mūsų suvokimui ir patyrimui prieinami faktai dar neįrodo, kad toks reiškinys, kaip tikėjimo rovimas su šaknimis, nebuvo pasitaikęs kuriuo nors ankstesniu įsivaizduojamu laikotarpiu nuo pat žmonijos priešaušrio; vis dėlto geriau kalbėti apie tai, kas nutiko neseniai, ir kas patirta savo kailiu.
Nieko nauja nepasakysiu: pirmasis ir atviriausias religijos priešas buvo komunizmas, Paryžiaus komuna ir jos vediniai. Kartu, ypač nuo XX a. pradžios, pozityvistinis protas ir mokslo garbinimas įgijo naują kvėpavimą ir pagreitį. Visos prieš tikėjimą nukreiptos ideologijos kaip svariausią neklaidingumo įrodymą įvardija rėmimąsi mokslu ir jo laimėjimais. Pabrėžtinai „mokslinis“ buvo ne tik komunizmas, bet ir jo artimiausi giminaičiai: marksizmas-leninizmas, brandus socializmas, anarchizmas, stalinizmas ir jaunesnysis jo brolis nacionalsocializmas. Tiesa, pastarasis taip primityviai neagitavo prieš Dievą ir religiją, bet sudievino ir religiniu objektu pavertė pačią „antžmogišką“, „aukščiausios rūšies“ vokiečių tautą. Tačiau svarbiausias požymis, skiriantis tas ideologijas nuo tiesiog žmogaus protui būdingo smalsumo ir eksperimentavimo, yra tyčinis manipuliavimas mokslo faktais ir hipotezėmis, galiausiai sukuriant melagingą doktriną. Šiuo požiūriu genderizmo įvykdytas žmogaus teisių atskyrimas nuo pareigų bei žmogaus būties konstravimas atmetant natūraliai susiklosčiusias etikos normas yra vienas iš tokių esminių melo pavyzdžių. Taigi ką bendra, be melagingumo, turi komunizmas ir genderizmas? Aršią, kone patologinę neapykantą religijai, net Dievo vardui ir apskritai bet kam, kas dvelkia jų išjuokiamu dvasingumu. Stulbinamai identiškai genderistų neapykantos strėlės nukreiptos tiesiogiai į krikščionybės instituciją. Tad nereikia apsigauti manant, kad naujoji šmėkla, klaidžiojanti po Europą, yra tik nekalta pasaulėžiūra ar naivus siekis pagerinti nuskriaustųjų teises. Genderizmas ideologija tapo tą akimirką, kai, sąmoningai ir ilgai to siekus, ėmė valdyti politiką ir teisę. O bet kuri ideologija yra skirta senąjį pasaulį sugriauti iki pamatų, siekiant – ir tai būtina pažymėti – kurios nors vienos išskirtinės grupės viešpatavimo.
Šiandienos Europoje matome baugią slinktį, kuri tarsi atkartoja pagrindinę komunizmo ir nacionalsocializmo (modifikuotai) beprotybės idėją: Dievo nėra, nes žmogus (arba antžmogis) yra savo paties pagrindas. Žmogų galima konstruoti, remiantis mokslo laimėjimais ir dažnai nepagrįstais tik pradėtų tyrimų rezultatais bei jų interpretacijomis – anksčiau filologija ir eugenika, vėliau genų inžinerija, socialinėmis lyčių teorijomis ir panašiai. Tokiame kontekste komunizmo (stalinizmo kaip kraštutinės jo formos), nacionalsocializmo (hitlerizmo ir jo švelnesnio pirmtako fašizmo) ir feminizmo (bei išvestinio genderizmo) panašumai akivaizdūs. Nesuprantama, kaip madingieji Europos filosofai, formuojantys dabartinę pasaulėžiūrą, neįžiūri tų pačių idėjų šiuolaikinėse teorijose, diskursuose, lemiančiuose ne tik akademines diskusijas, bet ir teisę bei visą visuomenės padėjimą. Kitaip sakant, eksperimentiniai tyrimai dažnai tampa ideologiniais varikliais. O gal įžiūri ir sąmoningai tokias idėjas generuoja? Šis klausimas anaiptol ne retorinis. Jei kalbame apie atominę fiziką, to mokslo vaisiai buvo kartūs: Alfredo Nobelio pastanga ištaisyti lemtingą klaidą premijomis mokslo genijams niekaip neįveikia fakto, kad branduolinio ginklo turėjimas arba neturėjimas iki šiol lemia tarptautinius susitarimus ir geopolitinę situaciją apskritai bei įšaldo patį progresą. Tačiau ne ką mažiau pavojingas yra sociologijos, psichologijos bei biologijos mokslų, pagrindžiančių manipuliaciją paties žmogaus psichofizinėmis savybėmis, suvešėjimas. Žmogaus galių tyrimai buvo ir yra labai populiarūs ne tik JAV, Vokietijoje ir Rusijoje. Ištisi institutai dirba pagal klasifikuotą sistemą, mat stengiamasi tas galias panaudoti valstybių valdžios ir režimų, nelygu kokia ideologija, pranašumui stiprinti. Populiariai tos galios ir jų išnaudojimas įvardijamas „juodosiomis technologijomis“, tai yra pripažįstamas galingas jų poveikis ir galima nauda arba žala, priklausomai nuo to, į ką jos esti nukreiptos. Tačiau galingas tokių galių veikimas prilygsta džino išleidimui iš butelio, ir ypač tada, kai naudojimasis jomis įvelkamas į mokslinių idėjų apvalkalą. Ir vienintelis sargas, kuris sergsti nuo žalingo poveikio, yra tradicinis religinis požiūris, sakytume, religijos mokslas, per daugelį metų praktiškai ir teoriškai išanalizavęs tų galių prigimtį.
Jėga, valdžia, power – tai visada buvo svertas, eilinį žmogų išmetantis į svaiginamas aukštumas, kuriose jis tampa savo ir tautų akyse pusdieviu, garbinamu objektu ar bent mažiausiai – autoritetu, kuriuo aklai tikima. Dažniausiai jis pažada vienintelį neklaidingą visų problemų sprendimą, bet tam, kad jauką masės nurytų, jis turi remtis neva naujomis ir pažangiomis idėjomis, atnešančiomis gerovę kuriai nors tautai, klasei, visuomeniniam sluoksniui ar visam pasauliui. Tačiau būdamas žaisleliu tų jėgų rankose, nes stokoja tikėjimo, žmogus dažnu atveju neatpažįstamai pasikeičia ir pradeda žiaurius, jokiu moraliniu pagrindu nesuvokiamus veiksmus ir nusikaltimus. Tokių asmenybių XX amžiuje buvo apsčiai. Jie – diktatoriškų režimų varikliai, patys įkūniję totalitarizmo siaubą pagal savo gebėjimų mastelį. Tada paprasti žmonės atsidūsta: „Valdžia gadina. O absoliuti – absoliučiai.“ Deja, absoliuti valdžia jokiam asmeniui, kad ir kiek ordinų jam būtų prikabinta, kad ir kiek jis turėtų bankuose pinigų, nėra duota. Tačiau tai žino tik teologai. Tiesą sakant, tai net ne eiliniai piktadariai, o „Dievo atstumtieji“, kurių silpnybėmis buvo tinkamai pasinaudota. Iki šiol nei Stalino, nei Hitlerio psichofizinių būsenų anomalijų stengiamasi neatskleisti, nors faktų yra užtektinai. Nepakanka pasakyti, kad Stalinas buvo paranojikas, o Hitleris – fanatikas, kadangi tai pozityvistiniam protui yra atmestinos realijos, nors jų biografai informacijos, šokiruojančios humanistinius naivuolius, yra surinkę apsčiai. Pasak knygos apie Adolfą Hitlerį autoriaus Johno Tolando, „tikrasis vedlys visuomet yra vedamas“. Jei ne Dievo ar mistinės intuicijos, tai kieno? Hitleris su Stalinu iki šiol yra nepralenkti tokie naujųjų laikų vedliai (lyderiai), o kiti diktatoriai, siautėję XX amžiuje, buvo tarsi sumažintos jų „emanacijos“, tik papildančios kraupius scenarijus. Svarbu suvokti, kad jokia protinė schema neveiks, jei nebus iš vidaus kaitinama jėgų, kurios iš tikrųjų pranoksta žmogaus gebėjimus ar tariamą jų valdymą. Priešingai, parankiai sutvarkius idėjų mechanizmą, katastrofiška kryptimi pakreipiama istorija ir, rodos, normalių visuomenės narių elgesys.
Vienas ryškiausių XX a. mokslinio teroro pavyzdžių – japonų vykdyti šiurpūs medicininiai eksperimentai Mandžiūrijoje su vadinamaisiais marutais padalinyje 731. Panašių eksperimentų su žmonėmis buvo ir šiaurės korėjiečių, ir nacių, ir kitų nusikalstamų režimų, pasišovusių įrodyti mokslo visagalybę ir naudą, nepaisant jokios humanistinės ar dvasinės realybės, veikloje (ką jau kalbėti apie komunistinius lagerius ir koncentracijos stovyklas, ištisus archipelagus), kai žmogaus kūnas tampa tiesiog eksperimentų lauku. Šiame straipsnyje mėginsiu nubrėžti pavojingas sąsajas, kurios gali pranašauti dar vieną beprecedentį eksperimentavimą su žmogumi, kai tam pradžią padaro neva pažangios socialinės teorijos. Ir būtina pažymėti, kad sovietinių komunistų politinis veikimas buvo nepalyginti ilgesnis nei fašistų, hitlerininkų, maoistų ir kitų mėgintojų sukurti naują žmogų. Todėl ir dabar ši ideologija neįveikta, o mėgindama atsinaujinti kitais pavidalais kelia tokią pačią grėsmę ne tik tarptautiniam taikiam sambūviui, bet ir žmonijai apskritai.
Tad grįžkime prie genderistų ir žmogaus teisių gynėjų bei naujosios Europos architektų. Štai be visokių Estrelos rezoliucijų ir Stambulo sutarčių ir kitokių dokumentų, kuriuos verčiamos pasirašyti ES narės, apstu visokių naratyvų. Vienas jų – kelių personų neseniai sukurptas „Naujasis Europos naratyvas“, kurį esą turime svarstyti ar bent aptarti. Bet iš karto pasakysiu, kad tokios anties negalima net vertinti rimtai. Paskubomis bendrais pasklidais ir prieštaringais teiginiais sukurptas „naratyvas“ verčia juoktis. Bet juokas nutyla, kai su pranti, kad tai vienas iš daugelio pasakojimų, kuriais bandoma patikrinti visuomenės galias priešintis. Nes Europa, pasirodo, yra pasaulėžiūra ir organizmas, kurio neriboja jos sienos, daugiau nei tautinių valstybių grupė, tapatybė, idėja, idealas. Būtų puiku, nes teigiama, jog „reikalingas budrumas, kad būtų nuolat iš naujo pabrėžiama esminių vertybių bei principų, kurie nuo pat pradžių sudarė tvirtą Europos egzistavimo pagrindą, svarba ir kad šiomis vertybėmis bei principais būtų remiamasi“, jog „reikia pripažinti kultūros paveldo vertę“. Kviečiama kurti „naują visuomenės modelį, grindžiamą etikos, estetikos ir tvarumo vertybėmis“. Teigiama, kad reikia „paradigmos pasikeitimo, naujojo Renesanso“. Kyla klausimas, kas tos vertybės ir kultūros paveldas? Krikščioniškojo ar Apšvietos amžiaus? O gal tikrojo Renesanso genijų – Galilėjo (Galileo), Koperniko (Copernicus), Šekspyro (Shakespeare), Tomo Moro (Thomas More), Monteverdi, Mikelandželo (Michelangelo Buonarroti) ir kitų didžiųjų darbai? Apie tai nieko nepasakyta. Todėl šis naratyvas – tuščias laiko gaišimas mąstančiam žmogui. Galėtum manyti, kad kviečiama atsiliepti ir sukonkretinti tas vertybes, tačiau viską paaiškina du sakiniai: „Europai kaip politiniam organizmui reikia naujo kosmopolitizmo“ ir „kodėl nepradėjus Europos įsivaizduoti kaip vieno didžiulio megapolio“… ir čia yla išlenda iš maišo. Nereikia tikėtis, kad tokių naratyvų rašinėtojai yra rimtai susirūpinę Renesanso ar kultūrinio paveldo tąsa. Tai, ką jie tęsia, yra komunistinio internacionalo pasėtas grūdas. Ir kaip visada, norint pasiekti tikslų, išnaudojami istoriniai terminai bei atitinkamos sąvokos. Panašių naratyvų griūtis – tik didės. Ir visi jie nukreipti į naujosios genderizmo ideologijos – dabartinės Vakarų problemų „panacėjos“ – sutvirtinimą.
Apie Europos atsinaujinimą, Renesansą kliedėjo visi be išimties jos projektuotojai, pasižymėję kraupiais nusikaltimais žmoniškumui. Pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje Lietuvos laikraštyje „Ateitis“ spausdintas vienas iš daugelio atsišaukimų: „Pergalė išgelbės jus. Jūsų ir Jūsų vaikų gyvybę, Jūsų nuosavybę, Jūsų kultūrą, tolesnę Jūsų tautos ir Jūsų gimtosios žemės egzistenciją, Jūsų užtikrintą vietą ir Jūsų bendradarbiavimą Europos bendruomenėje [išryškinta mano – D. T.]. Prie ginklų. Į darbą. Su Adolfu Hitleriu į laimėjimą!“ Šitą atsišaukimą 1943 metais parašė Reicho komisaras Rytų kraštui H. Lohse. Mes žinome, kokį mūsų egzistencijos „apsaugojimą“ turėjo galvoje tokie įgaliotiniai. Dėkui Dievui, Juozo Ambrazaičio-Ambrazevičiaus Laikinoji vyriausybė tai puikiai suvokė ir atsiribojo nuo tokių planų. Tuo metu Europos idėją formulavo vokiečių nacija, kuriai rūpėjo įveikti iš prancūzų patirtą pažeminimą Pirmojo pasaulinio karo metais. Bet – paklauskime savęs – ar šiuo metu Europos Sąjungoje Vokietijos balsas nėra lemiamas? Galbūt tai tėra sutapimas, tačiau nusikalstamų režimų vaisiai toli gražu nėra dar nei adekvačiai įvertinti, nei palaidoti. Vokietija jau gerą pusšimtį metų seka įkandin Rusijos, o šių valstybių (įjungiant Sovietų Sąjungą) santykiai yra, švelniai tariant, sadomazochistiniai ir tokie sudėtingi, jog išorinė politika niekaip negali pajusti giluminių lūžių, jungiančių jų bendradarbiavimą, pradedant 1939–1941 metais (Molotovo–Ribentropo paktas, savitarpio pagalba) ir, nepaisant susipriešinimo (labai trumpo ir paversto „didžiuoju tėvynės karu“), vėliau, iki šių dienų. Panašiai ir Prancūzija susijusi su komunistine Rusija keistais meilės ryšiais. Bet jau sakiau, kad tos ideologijos ir joms anuo metu pavaldžios valstybės yra susijusios neatsiejamais ideologiniais saitais. Ir čia labai nekaltai į pagalbą ateina galingas mokslas filologija. Nacių komisarai, sovietų komisarai ir dabar – Europos Sąjungos komisarai. Kodėl išlaikomas toks sąvokų perimamumas? Todėl, kad tai idėjų perimamumas, kaip vėliava, kaip šaukinys, kuris neleis nukrypti nuo kurso. Tai žodis-simbolis, kuris savyje slepia galingą prasmę. Daug tautų yra šiuo metu pajungiamos šiam komisarų valdymui, ir nenuostabu, kad pačios galingiausios Europos nacijos susijusios istorija, rodančia gelminį bendrumą. Kodėl tai neigiama? Todėl, kad trukdo įgyvendinti kosmopolitinį projektą. O to projekto esmė yra viena – kaip galima didesnių teritorijų valdymas, finansų valdymas, visiškas žmogaus kontroliavimas.
Tad labai keistai atrodo liberalizmo ir komunizmo supriešinimas. Dar plačiau – Rusijos ir Europos Sąjungos bei JAV tikslų supriešinimas. Kad ir kaip veiktų ideologijos, jos plečiamos tradicinės visuomenės sąskaita. Tradicinėms visuomenėms – tūkstančiai metų, o keleto galvų išmąstytos naudos strategijos – neilgaamžės ir prieštaringos. JAV, vaizduojamas kaip libertalizmo citadelė, sukūrė darbštūs puritonai; ir šiuo metu jų šalies gyvybines galias palaiko konservatyvi bei tikinti žmonių bendrija. Liberalizmas nėra natūrali visuomenių vys tymosi pasekmė, jis tik išnaudoja ir išskiria tam tikras tendencijas, kurios naudingos kuriai nors visuomenės grupei. Tas pat pasakytina apie kitas ideologijas. Nėra nė vienos ideologijos, kurios idėjų užuomazgos neglūdėtų tradicinėje visuomenėje. Nieko nauja jos nesukuria. Tai, ką jos proteguoja kaip naujovę ar pažangą, tėra pavieniai reiškiniai, kurių eksploatavimą, pažeidžiant natūralią visuomenių raidą, panaudoja įvairaus plauko strategai. Išimtos iš bendros raidos ir sustiprintos spekuliatyviomis teorijomis, ideologijos tampa pavojingais nukrypimais. Jas kuria žmonės, kurie tradicinėse visuomenėse jaučiasi nesaugūs ir ne gali pasižymėti kokia nors reikšminga veikla. Kai sakau „tradicinės visuomenės“, turiu galvoje gana harmoningą visų sudedamųjų sandų – valdymo, papročių ir religijų – sugyvenimą ir darną, kad ir besikeičiančią, bet maksimaliai išlaikančią visumos saugos pojūtį, būdingą sveikam organizmui, ir kai tokių parijų ar atstumtųjų galios netampa pernelyg ryškios ir ardančios. Amerikoje vykusi seksualinė revoliucija, hitlerininkų vykdyta rasių išgryninimo teorija, komunistų siekis iškelti proletariatą ir klasių kovoje suteikti atstumtiesiems valdžią tėra tų nepatenkintųjų grupių ar asmenų koncentruotas idėjų ekstraktas, kuriuo maitinama tradicinė visuomenė, mėginant jėga įrodyti, kad tos idėjos svarbiausios. Tačiau kaip tik dėl patologinio pobūdžio nė viena tų teorijų netapo kūnu, nebuvo įgyvendintos iki galo, dažnai vienoje šalyje lyg ir laimėjusios, kitose neišsilaikė arba tapo karikatūra. Iš esmės ir liberalizmas nėra įgyvendinamas, nes neatstovauja visuomenėms kaip visuminiam pasaulio saviraidos procesui.
Konkrečiau kalbant, aptariamos ideologijos patologinės dėl to, kad konstruoja pasaulį aplink vieną kurį ekstrapoliuotą sandą – lytį, klasę, rasę. Neabejotina, kad baisiausias eksperimentas buvo vykdytas rasiniu pagrindu. Tačiau tai nereiškia, kad kitos pseudodoktrinos, pasirinkusios mažiau svarų egzistencinį dėmenį, atneš mažiau žalos žmonijai ateityje. Nededame ant svarstyklių nelygių svorių, tiesiog mėginame įžvelgti dėsnius, kurie „pažangias“ ir „mokslines“ teorijas gali pastūmėti tiek, kad jos tampa nebeatpažįstamos, priešingos pirminiams lyg ir natūraliems pažangos varikliams. Kartu svarbu įžvelgti paskatas, kurios sujungia iš pažiūros visiškai priešingas teorijas ir ideologijas. Pavyzdžiui, jei rasistinė vokiečių agresija buvo sutramdyta, tai dar nereiškia, kad jos atgarsių nėra vadinamųjų didžiųjų tautų savimonėje, iš kurių ir kilo. Juk Hitleriui ideologinę įtaką darė ir jį, dar niekam nežinomą bedarbį, buvusį eilinį, Pirmajame pasauliniame kare nešiojusį depešas, formavo tokios odiozinės figūros kaip austrai Guido von Listas, Jörgas Lanzas von Liebenfelsas ar Georgas von Schönereris – prieš Katalikų bažnyčią karingai nusiteikęs anšliuso, pangermanizmu (idem panslavizmas) pasireiškusio Habsburgų imperijos vedinio šalininkas, – britas Houstonas Chamberleinas, Estijoje gimęs rusakalbis Alfredas Rosenbergas, XIX a. prancūzų rašytojų Rosero Gougenot des Mousseaux, Josepho Gobineou ar Gustave’o le Bono raštai ir kiti, artimesni ar tolimesni, šaltiniai.
Šias patologines ideologijas teisingiau būtų laikyti ne iš esmės priešiškomis, bet konkuruojančiomis dėl galutiniame etape panašių tikslų (pasaulio valdymas, įtvirtinus ekstrapoliuotą grupę, padarius ją elitine). Maža to, būtent pasirinktos priemonės ir taktiniai veiksmai, o ypač šūkiai, kristalizuojantys „idealus“, leidžia ideologijas ne tik gretinti, bet ir ieškoti bendrų šaknų. Viena tokių ideologemų, lozungų išreiškia nuolatinį priešo ieškojimą – nesvarbu, ar tai būtų buržujų klasė, ar pusžmogių rasė, ar tradicinis žmogus, vien savo gyvenimo būdu trukdantis veiksmingai plėtoti propagandą. 1918 metais „Pravda“ rašė, kad „darbininkų klasės himnu bus keršto ir neapykantos giesmė“, Lenino „ginkluota proletariato ranka“ privalėjo „tučtuojau įvesti masinį terorą“, Stalinas skelbė, kad „klasių kova tik aštrėja“, o Hitleris „Mein Kampf“ rašė: „Karas vyksta visada. Jam nėra pradžios ir ramios pabaigos. Karas yra gyvenimas.“ 1987 metų „Gėjų manifeste“ skelbiama, kad „triumfuosime tik tada, kai parodysime savo visuotinį veidą heteroseksualiam priešui“, „nebus jokių kompromisų“, „tie, kurie priešinasi, bus ištremti“, „šeima slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl turi būti likviduota“, „visos bažnyčios, kurios mus pasmerks, bus uždarytos“ ir taip toliau. Genderistams priešas yra kiekvienas, kuris atsisako priimti jų tvarką ir atiduoti savo vaikus į atitinkamai formuojamas socialines struktūras, todėl juos reikia šalinti: atleisti iš darbo, teisti, priversti mokėti milžiniškas baudas, atimti socialinį statusą bei tapatybę ir sodinti į kalėjimus (tai jau vyksta).
Visų laikų psichopatų ir sociopatų svajonė – kasdien pasirašinėti mirties nuosprendžius ir juos vykdyti. Kai tokia patologija tampa ideologija, ji stengiasi perimti teisę ir jėgos struktūras, užtikrinančias šių veiksmų praktiką. Tuo nenorima pasakyti, kad meška, tigras ir vilkas yra tapatūs, tai yra, jei meška yra plėšri ir vilkas yra plėšrus, tai meška yra vilkas. Tai, kas sieja mešką, tigrą ir vilką, yra faktas, kad jie – plėšrūnai, tai yra, nors skirtingos išvaizdos ir dydžio, bet priklauso tam pačiam plėšrių žinduolių būriui. Taip pat ir Michaelis Swiftas nėra tapatus Karlui Marxui, bet jis priklauso tam pačiam „svieto lygintojų“ būriui. Kas gali paneigti tikimybę, kad naujųjų laikų manifesto autorius nesulauks stambaus kalibro pasekėjo, kaip Marxas sulaukė Lenino ir Stalino? Grobuoniškumas socialine prasme pasireiškia tuo, kad mėginant ginti nuskriaustuosius – „nuskriaustą“ vokiečių-arijų tautą, „nuskriaustą“ darbininkų klasę, „nuskriaustas“ lytines mažumas – žinoma, remiantis pasklidais empiriniais faktais – taikiniu tampa patys ginamieji. Bolševikų teroras naikino valstietiją ir darbininkiją, kuri nesutiko su kraštutiniais veiksmais (Kronštato sukilimas ir kita rezistencija); naciams priešinęsi vokiečiai sulaukė tokios pačios dalios (pasipriešinimą vaizdžiai iliustruoja net trisdešimt trys organizuoti pasikėsinimai į Hitlerį). Ar negali toks pat likimas ištikti homoseksualių asmenų, kurie nesutiks dalyvauti plataus masto „žmogaus teisių“ operacijose? Tai – laiko klausimas.
Lietuvoje paklusniai priimamos ES rezoliucijos ir naujoji tvarka, kuria įkandin kitų Vakarų valstybių bus įdiegta pažangioji žmogaus teisių ideologija. Kol kas jos vaisiai toli gražu nesubrendo, bet štai prieš dešimtį metų gėjų santuokas įteisinusioje Kanadoje, pasak žurnalisto Joe Bissonnette, „revoliucija jau įvyko“ ir įsigalėjo „naujasis režimas“. Kanadietis Dougas Mainwaringas (nepraktikuojantis gėjus) iš „CanaVox“ teigia: „Gėjai ir lesbietės progresyvistų yra naudojami kaip įkaitai, siekiant iškelti šį skaldantį klausimą, kuris, mano nuomone, privalo vesti į pažangųjį totalitarizmą.“ Tačiau keleto socialiai konstruojamų lyčių, vienalyčių santuokų klausimas, privalomas vaikų mokymas apie lytinių mažumų gyvenimo būdą yra tik ledkalnio viršūnė. Ši voliuntaristinio utopizmo atmaina baudžiasi iš pagrindų perkonstruoti žmogaus būties pagrindus, iš kurių kaip atgyvenę turės išnykti susiklostę žmonių santykiai, sąvokos ir visa, kas iš esmės, pagal pačią daiktų prigimtį, akivaizdžiai prieštarauja šiai, švelniai tariant, individualizmo diktatūrai. Svarbu yra tai, kad genderizmas „atrado“ seną kaip pasaulis aukso gyslą, bet dar svarbiau, jog visada egzistavusias marginalijas sėkmingai pavertė likusį pasaulį terorizuojančia verslo industrija, kurioje tik tai ir yra nauja. „Seni geri“ eugenikos eksperimentai atgimsta, be abejo, mokslo vardu, kaip štai neseniai Anglijoje įteisintas apvaisinimas iš trijų žmogaus DNR. Remiantis įskundimu (ypač veiksmingai propaguotas stalinistų metodas) dėl pažeistų vaiko teisių iš šeimų atiminėjami ir neaiškioms globos tarnyboms perduodami vaikai, kaip senokai savotišku auklėjimu garsėjančioje Norvegijoje, jų buvimas įslaptinamas, jiems neleidžiama matytis su biologiniais tėvais. Internacionalinio komunizmo ir globalistinio sekuliarizmo svajonę – šeimos, tautos ir valstybės ateitį, vaikus, nuo pat įsčių atkirsti nuo natūralių šeiminių, emocinių ryšių ir atiduoti į svetimų socialinės inžinerijos vykdytojų rankas – imasi įgyvendinti neoliberalūs Vakarai, todėl tenka daryti išvadą, jog juose veikia tos pačios ardančios jėgos, kurios, kurdamos „tūkstantmetį Trečiąjį Reichą“ ir „Trečiąją Romos imperiją“, pralaimėjo Vokietijoje ar Rusijoje, tačiau vis dėlto parengė sąlygas transformuotoms nežmogiškoms idėjoms plisti dar veiksmingesniais, dar sunkiau apčiuopiamais būdais.
Būtent Lietuvoje, okupacijų nusilpnintoje nedidelėje valstybėje, virtusioje šių galių eksperimentų lauku iš kairės ir dešinės, itin gerai matyti, kaip tie mechanizmai veikia. Tačiau jei komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijoms čia buvo nuosekliai priešinamasi (mat jos skverbėsi kartu su okupacijomis ir masinėmis gyventojų žudynėmis), naujoji genderizmo ideologija valdančiųjų su menkomis išimtimis kol kas savanoriškai priimama kaip neatsiejama senųjų Vakarų dalis, nepaisant to, kad aršiai ateistinė „naujoji kairė“ yra seniai tapusi ištikima tos ideologijos pagalbininke, jei ne bendraautore. Šių neva priešingų jėgų (neokomunistinių bei neoliberalistinių) tandemas daro neįmanomą objektyvų istorijos perskaitymą ir pateikimą mokyklose; išeitų, kad šalia represuojamų įvairių socialinių grupių (moterų, gėjų, tautinių bendrijų ir pan.) negalima viešame diskurse kalbėti apie dar neseniai vykdytą lietuvių tautos germanizavimą, polonizavimą ir rusifikavimą, apie lietuvių kovą su antivalstybiniais gaivalais ir tikslinga nutautinimo politika. Pasakytume dar daugiau: kadangi Lietuva istoriškai yra išskirtinio pakantumo ir bendruomeniškumo šalis, tuos priešus ir represuojamas grupes reikia išrasti arba implantavus sėkmingai dauginti. O kuo šalis menkiau remiasi savo istorija, kultūra ir visa kuo, kas sudaro jos stiprybę, jei nekovoja su klastotėmis, tuo pragaištingesnis yra minėtųjų priešiškų galių susivienijimas, mėginant jos gyventojus paversti nebe savimi, o gal net atpirkimo ožiais už svetimas nuodėmes (pavyzdys – garsieji CŽV kalėjimai). Jeigu ne savitas lietuvių mentalitetas, vis dar gajus etinis paveldas ir pasyviai besipriešinanti taiki sąmonė, jau seniai per visas institucijas, ypač mokslo bendruomenes, vykdomas ideologinis spaudimas būtų virtęs daug griežtesnėmis represijomis, kaip sovietmečiu, neparankius kadrus šalinant ir keičiant ideologiniais (kol kas apsiribojama įspėjimais „iš aukščiau“, finansavimo stabdymu ir asmeninių duomenų rinkimu).
Todėl, turint omenyje tai, kad Lietuvai, skirtingai nei kitoms stiprioms Vakarų valstybėms, šis eksperimentas gali baigtis tragiškai, ir pirmiausia dėl naujosios ideologijos vykdomos demografinės politikos, reikėtų polemizuoti su naiviais idealistais, manančiais, jog taip jie prisideda prie žmonijos progreso. Pirmiausia kelti klausimą, ar iš tiesų deklaruojama individų laisvė ir lygybė (apie brolybę kol kas tenka užmiršti) nepradeda nepamatuotai diskriminuoti kitų individų ir iš jų susidedančių bendruomenių interesų? Kokiu mastu ir pagrindu ši laisvė ir lygybė absoliučia prasme yra įmanoma, kad nevirstų savo priešybe? Ar apskritai dievoieškos išsižadėjusi visuomenė, atskaitos tašku pavertusi patį žmogų ir jo ego, vien teisiniais mechanizmais yra pajėgi išspręsti šį filosofinį klausimą? Ar žmogus jau įvaldęs stichijas ir kosmosą, ir ką jis savo teisėmis tame kosmose kuria? Atsirėmęs į klaidingas, riboto nuolat konfliktuojančio proto sąlygojamas premisas, jomis atsiribojęs nuo aukštesniųjų dvasinių pradmenų ir paneigęs sąmoningos Dievo valios buvimą, žmogus įžengia į egzistencinę tamsą, į gamtos atvašynus, kuriuose tampa žemesniųjų galių įrankiu, įsivaizduodamas, jog tąsias galias valdo. Ryšys tarp krikščionybės ir apskritai bet kurios religijos ir jas puolančių antireligijų (ateistinių ideologijų) yra abipusis, mat šios, kurias taip įvardijau dėl akivaizdaus jų religinio fanatizmo pobūdžio, ne tik negali be religijų egzistuoti, bet ir tiesiogiai atstovauja iš Dievo gimusioms ir priešiškomis virtusioms galioms, taigi niekur iš teologinio lauko nedingsta. Argi „Internacionalo“, buvusio oficialiu Rusijos ir Sovietų Sąjungos himnu, eilutės – „Pasaulį seną išardysim, / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo“ nėra baugi Biblijos ištaros „Kas buvo pažemintas, bus išaukštintas“ inversija? Inversija hitlerizme tapo vedų bei baltų kultūrose naudotas šventas svastikos simbolis ir net pati tautiškumo esmė. Panašiu ženklu yra pažymėta vienos lyties „šeima“ ar „santuoka“, apverčiant šių sąvokų reikšmę, o tokiu atveju netenka prasmės žodžiai „motina“, „tėvas“, „duktė“, „sūnus“, „brolis“, „sesuo“, „gimti“ ir kt. – žodžiai, tūkstančius metų įpavidalinę svarbiausias institucijas.
Taigi aprašomosios ideologijos yra giminingos, geriausiu atveju konkuruojančios dėl vietos po saule, ir niekada viena kitos iki galo nepaneigia. Pavyzdžiui, neostalinistinio, iš esmės revanšistinio Vladimiro Putino režimo taktikai priešui įvardyti niekada nevartoja žodžio „nacionalsocialistas“, o klaidinantį „fašistas“ (adresuotiną tik karikatūriškai Benito Mussolinio diktatūrai). Atominio ginklo atsiradimas esmiškai pakeitė ideologinės kovos būdus. Nekonvenciniai tapo ne tik karai, bet ir ideologijos, kurios, siekdamos savo tikslų, naudoja mišrią taktiką ir skolinasi viena iš kitos laiko patikrintus manipuliavimo masėmis svertus.
Kitas dalykas, kad būtina kiek įmanoma daugiau laisvių ir teisių suteikti ideologiškai neangažuotiems protams, kurie mato silpstantį demokratijos atšvaitą iš pažiūros civilizuotose bendruomenėse ir neatmeta tikinčiųjų patirties. Reflektuodami šią patirtį, nesuinteresuoti mąstytojai ir tikrieji žmogaus teisių gynėjai, nukentėję nuo totalitarizmo baisumų, įžvalgomis bei vizijomis gali sakyti tiesą, įspėti apie gresiančias nelaimes ir pateikti tolesnius metmenis visuomenėms laipsniškai, kad ir spartėjančiu žingsniu, vystytis pačioms iš savo galių, iš vidaus, iš dvasinio branduolio. Šis prigimtinis žmonijos raidos principas yra esminis dėsnis, paneigiantis bet kurios prievartinės ideologijos „teisę“ šuoliuoti praleidžiant svarbius brendimo etapus ir konstruoti dirbtines evoliucines pakopas iš išorės bei primesti tuos konstruktus šalims ir tautoms, kurios anksčiau ar vėliau iš tos prievartos išsivaduoja. Ne Dievas, bet bedvasės ideologijos turi mirti, antraip bus vėl grįžta į šįkart naujosios barbarybės amžių.
2015 m. vasaris