literatūros žurnalas

Jūratė Baranova. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo

2004 m. Nr. 11

Personalinė ir formalioji eseistika

Vieną iš eseistikos pakraipų Billas Roorbachas knygoje „Šiuolaikine negrožinė kūryba“, („Contemporary Creative Nonfiction“) vadina personaline eseis­tika1. Anot šio autoriaus, negrožinei kūrybai, be personalinės eseistikos, taip pat priklauso formalioji ir mokslinė esė, literatūriniai dienoraščiai, memuarai, kelionių aprašymai, literatūrinis žurnalizmas ir kūrybinė kultūros kritika. Ga­lėtume dar praplėsti esė apraiškų ribas: prisiminti politinę ir akademinę eseis­tiką2.

Galima abejoti, ar eseistiką tinka atskirti nuo grožinės kūrybos. Šiuo atveju praverčia literatūros klasifikacija. Formalioji esė, rašoma pagal taisykles, jau buvo žinoma oratorystės mene. Jai forma svarbesnė už naratyvą. Tokios esė autorius siekia nuoseklumo. Savo požiūrį jis dėsto atsisakydamas pasakojimo pirmuoju asmeniu, tai jam leidžia teigti neginčijamas tiesas. Jam nesvarbi teks­to meninė raiška. Personalinės esė autorius, priešingai, nebijo panirti į prieštaravimus (į tai, ką poetai vadina negatyviąja geba). Personalinėje esė naratyvas dažnai praranda kryptį ir tikslą, pasakotojas, sutelkdamas visą dėmesį į grakščią frazę ar įspūdžio aprašymą, neretai pamiršta esė pavadinimą ir temą. Tokioje esė visada kalbama pirmojo asmens vardu. Personalinė esė, teigia B. Roorbachas, tam tikra prasme yra jo autorius3.


Kodėl tampama personaliniu e
seistu?

Perskaičiau vienu ypu iš naujo visas tris knygas, kurias būtų galima priskirti lietuviškajai personalinei eseistikai. Pradėjau nuo Alfonso Andriuškevičiaus „Rašymo dūmais“, po to perėjau prie Giedros Radvilavičiūtes „Suplanuotų akimirkų“ ir užbaigiau Sigito Parulskio „Nuogais drabužiais“. Atmintyje išlikusi ir ketvirtojo autoriaus – Herkaus Kunčiaus eseistika, dažniausiai spausdinta „Literatūroje ir mene“. Ko gero, pas mus H. Kunčius ir yra šio žanro pradininkas4. Jis tą pradžią yra ir aptaręs. Eseistais tampama, pasirodo, ne iš pašaukimo, o susiklosčius palankioms aplinkybėms. Pokalbyje radijo laidoje „Kultūros savaitė“ H. Kunčius neseniai pasidalijo prisiminimais, kaip jam teko dirbti „Krantų“ žurnale, kur redaktoriumi buvo Vaidotas Daunys, labai tolerantiškas įvairiems tekstams. Tad rašyti jis pradėjęs nuo eseistikos. Vėliau atsiradęs ir didesnės apimties tekstų poreikis, – taip gimė pirmieji romanai5. S. Parulskis, toje pačioje radijo laidoje paklaustas, kodėl rašo esė ir kodėl taip dažnai keičia žanrus, atsakė, kad žanrai pasirenka jį, o ne jis – žanrus. „Šiaurės Atėnuose“ jis pradėjo „intensyviai rašyti eseistiką, nes laikraštis prašėsi tokios kalbėjimo for­mos“. O paskui jį, kaip ir H. Kunčių, ėmęs persekioti romanas – „kaip kažkokios didesnės formos noras, ilgesys“6. Jeigu S. Parulskį, kaip ir H. Kunčių, romanas patrauks taip, kad jis apskritai užmes eseistiką, teks konstatuoti, kad romanas Lietuvoje yra kenksmingiausias eseistikai žanras. Esė mylėtojai galėtų net šūkį sugalvoti: „Eseistai, netapkite romanistais.“ Jeigu eseistai taip puls prie romano, ką veiks kultūrinių savaitraščių skaitytojai? Juo labiau, kad ir G. Radvilavičiūtė nepasižada amžinai rašyti esė: „Rašymas apskritai yra afera. <…> Aišku viena, žmogus sėda rašyti tada, kai jam nieko kito nebelieka. <..> Rašymas dažnai ateina nelauktai, atsitiktinai, kaip pirmas kylančios audros lašas už apykaklės. Paskui būna daug juodo darbo. Gal aš daugiau nieko neparašysiu.“7 G. Radvilavičiūtei už rašymą atrodo prasmingesnis pats gyvenimas. Jei panašiai nusiteiks dar ir A. Andriuškevičius, teks konstatuoti mūsų eseistikos pabaigos pradžią. Šio žanro knygos dar išleidžiamos, jos dar pristatomos, tačiau horizonte jau šviečiasi di­džiosios Lietuvos personalinės eseistikos saulėlydis.


Ką eseistas mąsto apie eseistą?

Toks saulėlydžio pranašavimas eseistams neturėtų patikti. Tai juos įpareigoja ja ir spraudžia į fatalizmo rėmus. Vargu ar koks nors eseistikos kritikas gali suvokti jos radimosi paslaptį, numatyti tendencijas. Gal dar bus rašoma, o galbūt ne – niekas nežino. Juo labiau, kad eseistų sukurti lyriniai personažai ir patys stengiasi apmąstyti eseistiką ir suvokti savo vietą joje. Mažiausiai aplinkui žvalgosi S. Parulskio sukurtas lyrinis eseistinis personažas. Jis mąsto taip, kaip ir keikiasi – daugiau „iš esmės, de profundis, kaip sakoma, ontologiškai“.8 Jeigu jis pamini kokį kitą eseistą, tai būtinai užslaptinęs pirmomis vardo ir pavardės raidėmis, nes nemėgsta cituoti kitų – nenori jų sušaržuoti. Tačiau Vokietijoje, išvykęs gastrolių su teatru ir sėdėdamas vienas bare kaip „vienišas sielvartaujantis monstras“, jis staiga prisimena „H. K.“ (įtariu, kad tai H. Kunčius, nes jo intonacijos atpažįstamos iš citatų), kuris vienintelis susižavėjimo kupinu balsu apie visa tai, kas ten vyksta, galėtų pasakyti „dieviška, dieviška, dieviška“9. Išakytų kaip įdomus ir artimas žmogus, bet ne kaip eseistas. Jo parašyti tekstai S. Parulskio esė herojui kažkaip nerūpi. Kaip nerūpi ir G. Radvilavičiūtės ar A. Andriuškevičiaus tekstai. Tas herojus toks labai vientisas, galima sakyti, autarkiškas, mieliausiai bendraujantis pats su savimi.

G. Radvilavičiūtės esė lyrinė herojė yra atviresnė ir regi platesnę eseistikos perspektyvą. Ji žino, kad apie eseistiką reikia mąstyti kažkaip maštabiškiau ir būti pasiruošusiai, nes, kalbant prieš auditoriją viešai, apie ją gali paklausti bet kas ir bet ko. Autorė ir herojė jaučia nerimą, kad atsakingu momentu nežinos, ką pasakyti. „Kas tai yra esė? Kokios esė giminės? Jis ar ji? Kas mane skatina (juos, jas?) rašyti?“10 – egzaminuoja pati save. Bet į klausimus taip ir neatsakoma. Lyrinė herojė taip pat reflektuoja savo vietą lietuviškoje eseistikoje. Viename iš esė ji patetiškai praneša draugėms: „Mergos, <…> jūs tik neišsigąskite. Pasakysiu baisų dalyką. Mano eseistikos kokybė krinta. Aš ne tik kad iki gar­siųjų Lietuvos eseistų vyrų nebepritraukiu. Jie – genijai. Ypač vienas. <…> Bet kas baisiausia… aš iki savęs pačios, buvusios, nebepritraukiu. Anksčiau norėjosi rašyti apie egzistencinius dalykus. Visatos gausmą. Apie tai, kad „laikas yra galvojimas apie daiktus“. O dabar kažkokias vienadienes nesąmones paistau“11.

A. Andriuškevičius aprėpia dar plačiau. Jis smulkmeniškai aprašo S. Pa­rulskio kaip žmogaus fenomeną, galbūt atsidėkodamas už tai, kad šis pavežė jį į Nidą, ir paverčia jį kultūriniu simboliu – įvardydamas mėsinguoju Rembrandto tapytu angelu. Jis detaliai kaip specialiau tarnybų agentas aprašo visus pastebėtus S. Parulskio socialinius judesius (svarsto, kur jis, palikęs jį, galėtų Nidoje vienas nueiti) ir netgi šiek tiek atskleidžia jų vakarinių pokalbių protokolus (jie kalbėjosi, pasirodo, apie moteris, apie Dievą, apie vyrų vienatvę, apie meno medžiagą ir apie tekstus). Apie moteris, pasirodo, geriau išmanęs S. Parulskis, o apie Dievą – pats A. Andriuškevičius. Bet, mano galva, gali būti ir atvirkščiai. Apie Dievą S. Parulskio eseistinis ir šiaip lyrinis herojus mąsto nemažiau nei A. Andriuškevičiaus. Jeigu šalia sudėtume dvi knygas – „Rašymą dūmais“ ir „Nuogus drabužius“, – pamatytumo, kad antrojoje Dievo vardas minimas gal net dažniau12. A. Andriuškevičiaus lyrinis herojus dažnai grasinasi, kad jau ruošiasi transcenduoti13, taip kaip S. Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“ desantininkas, Žino, kad dangus visada čia pat. Taigi abu – ir A. Andriuškevičius, ir S. Parulskis – transcendentalistai. Tuo jie skiriasi nuo G. Radvilavičiūtės. Jos esė herojė pomirtiniu gyvenimu netikti. „Kartais abejoju net šiuo“14, – sako. Netiki ir tuo, kad gebėjimą rašyti, kaip sakė vienos jos pažįstamas, suteikia Dievas. „Tokiais atvejais aš prisimenu kitą mintį – Dievas yra, bet jis man netrukdo.“15 Ji svarsto ne kaip reikėtų transcenduoti, o kaip išvengti pačios minties apie transcendenciją. Ji nori rašyti taip, kad „žmonėms liūdna nebūtų. Juoko turėtų būti. Kad nesinorėtų galvoti apie metafiziką, transcendenciją ir laiką. Apie tuos dalykus ar galvosi, ar ne, jie liks (ir nepažinūs, ir nepakitę).“16

Bet net ir liepus sau negalvoti apie visa tai, yra dalykų, kurie nuolatos patys galvojasi – įsismelkia į mąstymą tarsi kinivarpos. Kaip rudų lapių uodegos, kai prisieki sau apie jas negalvoti, nes tada kažkas turėtų išsipildyti. Ar jis transcendentalistas, ar ne, personalinis eseistas vis tiek kartkartėm galvos apie mirtį ir kitus liūdnus dalykus. Pavyzdžiui, kad ir apie savižudybę. A. Andriuškevičius jai yra paskyręs ne vieną esė. Pirmas labai blaivus sakinys „Aš netvirtinu, kad tikrai niekados nenusižudysiu“ liudija, kad pasakotojas yra nuodugniai šią problemą apmąstęs. S. Parulskio įspūdžiuose iš Prahos blyksteli prisiminimai apie Višegrado tiltą, nuo kurio paprastai šoka savižudžiai. Miesto valdžia aukštino tilto šonus, bet savižudžiai vis tiek ropščiasi aukštyn ir šoka žemyn iš dar aukščiau. „Žaviuosi atkaklumu siekiant tikslo“17, – pagarbiai reziumuoja pasakotojas. G. Radvilavičiūtės herojė, grįžusi iš draugės ir aptikusi pasiimtą cukraus maišelį, staiga prisimena pasakojimą, kad jo išradėjas, supratęs, kad žmonės jo išradimu naudojasi ne taip, kaip reikia, iš nevilties nusižudė. „Kažin kada mes su drauge mirsim? Neužilgo ar – „už ilgo“?“18 – klausia savęs, nors iki to vakaro dvi dienas stebuklingai sekėsi apie liūdnus dalykus negalvoti. Visi trys personaliniai eseistai savo meditacijose neišvengiamai susiduria su mirtimi. „Mirtis jokia vertybė, – tvirtina S, Parulskio pasakotojas. – kurios niekaip negali ištikti jokia infliacija: ji gali būti niekinama arba garbinama, bet niekuomet nebus atmesta kaip susidėvėjusi, neoriginali ir neveiksminga“19 Aš netgi praplėsčiau personalinio eseisto apibrėžimą. Eseistas, kuris į savo meditacijas nie­kada nėra įsileidęs mirties, gal iš tiesų neturėtų būti laikomas personaliniu eseistu.

A. Andriuškevičius žengė dar vieną žingsnį. Jis aprašo ne tik S. Parulskį, bet ir jo eseistiką, o per ją išeina apskritai į moderniosios eseistikos sritį, pažymėdamas, kad tai naujas žanras, kad jis vis populiarėja, nors pas mus nėra atidžiai apmąstytas. Taip samprotaudamas A. Andriuškevičius įžvelgia kelis pamatinius dalykus, būtinus, kad kažkaip galėtum tapti personaliniu eseistu. Tam, pasirodo, „reikia turėti (auto)biografiją, taip pat literatūrinį talentą; ir dar – pakankamą kiekį ekshibicionistinės drąsos“20. Paskui paaiškėja, kad ir to negana. Dar reikia gebėjimo mąstyti fundamentaliomis mąstymo struktūromis, nes tik taip galima sukurti mitinę erdvę – kuri ir esanti tikroji esė erdvė, – ir savojo lyrinio herojaus tapatybės modelį, o be viso to išgauti ir tam tikrą metafizinį matmenį. Nekenkia eseistikai ir mąstymo paradoksalumas. Į G. Radvilavičiūtės klausimą, kokios esė giminės, A. Andriuškevičius atsako klasifikuodamas žanrą pagal rašančiojo lytį. Jau šitame esė jis išskiria dvi alternatyvas – S. Parulskį ir G. Radvilavičiūtę: vieną priskiria vyriškosios, kitą – moteriškosios tapatybės kūrėjų klasėms.

Šį A. Andriuškevičiaus esė pagal B. Roorbacho klasifikaciją būtų galima priskirti ne personalinės, o formaliosios eseistikos žanrui. Čia jis nebando iš­traukti eseistikos atsiradimo paslapčių iš savo paties (auto)biografijos, įžvalgų, individualios patirties. Į eseistiką ir eseistus žvelgia iš šono, tarsi net ne hermeneutas, o koks vabzdžių tyrinėtojas, ir net paskelbia radęs S. Parulskio esė vyriškosios tapatybės metmenų. „Štai toks: bailokas, liūdnas, besimasturbuojantis, vienišas, trokštąs atsiremti 5 moterį, bet kartais – apimtas puikybės…“21 Viena iš dviejų: arba S. Parulskiui kažkaip pavyko išgryninti, išdistiliuoti vidu­tinio lietuvio vyro mitinės tapatybės kontūrus, arba kitas eseistas, žvelgdamas į pirmąjį per sociologinę prizmę, pažeidė jo sukurto lyrinio herojaus idiosinkraziją, jo nepakartojamą unikalumą paversdamas banaliu tipiškumu.


Eseistas ir jo esė herojus

Juk eseisto sukurtas lyrinis herojus klausia savęs, ne kuo jis panašus į kitus ir koks yra tarp kitų, bet, balansuodamas tarp įspūdžio apie save ir kuriamo naratyvo, siekia suvokti savo nepakartojamą išskirtinumą. Ir, ko gero, tikrai ne dėl ekshibicionistinių paskatų. Tiesiog dėl įdomumo, dėl tiesos, dėl aiškumo. Jis atlieka tarsi kokį metafizinį eksperimentą su savimi22. Pasąmoningai gal to trokštame beveik visi – sužinoti šiek tiek daugiau tiesos apie save. Bet padaryti tai per publikai kuriamą naratyvą trūksta talento ir drąsos. Personaliniai eseis­tai yra panašūs į Šiaurės ašigalio tyrinėtojus. Rizikuoja įstrigti ir sušalti tarp susvetimėjusių, neatpažįstamų, sukurtų savojo literatūrinio „aš“ atspindžių. Jie pavargsta būti už juos atsakingi. Todėl kartais tiesiog higieniškai nuo jų atsiri­boja. „Netapatinkite manęs su mano romano pasakotoju“, – įspėja S. Parulskis ant paskutinio romano „Trys sekundės dangaus“ viršelio. Distanciją tarp savęs ir sukurto literatūrinio „aš“ viename iš interviu jis paaiškina dar tiksliau: „Mano pasakotojas gyvena literatūrinį, knyginį gyvenimą, o aš gyvenu kitokį gyveni­mą“23. G. Radvilavičiūtės lyrinė herojė vienoje iš esė, svarstydama, ar negalėtų tapti šiek tiek populiaresnė, jei įtaigiai aprašytų masturbacijos aktą, vis dėlto baiminasi naratorės, herojės ir autorės sutapatinimo. „Įsivaizduos, kad aš pati tai darau“24, – konstatuoja autorė. Buvęs eseistas H. Kunčius, perbėgęs prie romano, su palengvėjimu konstatuoja: „Mano asmeninė patirtis, žinoma, su mano knygomis neturi nieko bendra.“25

Radikalesniu atsiribojimo nuo savo sukurtų tekstų herojų pavyzdžiu galėtų būti nebent danų filosofo Soreno Kierkegaard’o sumanymas. Jo filosofiniai tekstai tiesiog sunkiai suvokiami be autoriaus biografijos. Tačiau galbūt nujaus­damas tokią pernelyg trapią distanciją, jis mulkino savo skaitytoją skirtingas knygas pasirašinėjo vis kitais slapyvardžiais. Kodėl? Visiškai neverta vargintis, sake pats pats S. Kierkegaard’as, kad sužinotum, kas yra autorius. Geriau, kad skaitytojai nežinotų autoriaus tapatybės: „Tada jie susiduria tik su jo knygom, o jo asmenybė nevargina ir nežeidžia jų.“ Kai eseistas sutapatinamas su savo sukurtojo esė herojumi, išvargsta ne skaitytojas, o pats eseistas. Masinis skaitytojas paprastai labiau domisi asmenybėmis ir jų gyvenimo peripetijomis nei abstrakčiomis idėjomis. Jis nepastebi eseisto ieškomo metafizinio teksto mat­mens ir pasigardžiuodamas kanibališkai ima kramsnoti ir savininkiškai vertinti patį eseisto sukurtojo „aš“ turinį. Ypač jei skaitytojas yra slaptas pogrindinių internetinių svetainių gyventojas. Niekas nebekreipia dėmesio į nuolatinius eseistų įspėjimus, kad dalis jų sukurtojo esė naratyvo yra jų literatūrines fan­tazijos vaisius. Kas varginsis seikėdamas – kiek esė skleidžiasi autoriaus fanta­zija, o kiek – reali autobiografija. Nebent pats eseistas. „Ta, kuriai visi tie žmonės rašo, kai jie kalba ne apie tekstus, – tėra pasakotoja, – atkreipia skaitytojų dėmesį G. Radvilavičiūtė. – Pati nuo jos visiškai skiriuosi. Melavau. Neturiu jokio rando ant viršutinės lūpos (kairėj). Nors tikrai buvau užvažiavusi ant polydžio akmens“26, – taip autorė bando detaliai nubrėžti gyvenimo ir teksto takoskyrą. Tačiau skaitytojui, manau, vis dėlto labiau įstrigs kitos jos esė herojės prisi­pažinimas: „Moteris nežino, kad aš – rašyti visai nemoku. Nieko nemoku išgalvoti. „Pridriekti fantazijų“27.


Aš – tai mano literatūrinis aš

Gal prancūzų rašytojų tekstus skaito rafinuotesnis skaitytojas, nes jie kaž­kodėl nevengia susitapatinti su savo literatūriniais herojais. O gal patys yra pa­prastesni ir mažiau subtilūs. Ar mažiau komplikuoti. „Madam Bovari – tai aš“, – mėgo sakyti Gustave’as Flaubert’as. „Anri – tai aš“, – apie romano „Nemirtin­gumas“ pagrindinę heroję išsitarė Prancūzijoje įsitvirtinęs čekų kilmės autorius Milanas Kundera. Frédéricas Beigbederis, buvęs reklamos profesionalas, atvykęs į Vilniaus knygų mugę per spaudos konferenciją konstatavo: „Flaubert’as sakė: „Madam Bovari – tai aš“. Aš sakau: „Frédéric Beigbeder – tai aš“. Paskutiniame savo romane apie televiziją jis jau nebekeičia vardo – taip jį ir pavadino – Frédéricu Beigbederiu.

Galima sakyti, personalinė eseistika ir užgimė Prancūzijoje. Jos pradininkas Michelis de Montaigne’is (1533–1592) prirašė tris tomus „Essais“, kurie iš pran­cūzų kalbos paraidžiui turėtų būti verčiami kaip „bandymai“. M. Montaigne’is neslepia, kad tai yra bandymai suprasti ir pažinti save. Ne Ciceroną ir ne visatą, o savo asmenybę. „Žmonės paprastai apžiūrinėja vienas kitą, o aš nukreipiu žvilgsnį į save“, – rašo M Montaigne’is. „Paprastai mąstoma apie tai, kas yra už mūsų. Aš bandau įsimąstyti, kas yra manyje.“ Stebėdamas, tikrindamas ir tyrinėdamas save, M. Montaigne’is aptiko „besisukąs savo paties viduje“28 Tokiu nuoširdžiu prisipažinimu M. Montaigne’is išvengia lietuvių eseistams taip būdingo literatūrinio herojaus ir rašančiojo kaip asmens susidvejinimo. Jis atvirai prisipažįsta, kad spontaniškai rašydamas eseistiniame tekste jis kaip tik ir nori rasti save kaip asmenį. Nes kitaip savęs niekur neaptiksi. Esė rašymas atveria galimybė rašančiajam atrasti savyje tokių dalykų, kokių nerašydamas jis niekad ir nebūtų sužinojęs. M. Montaigne’is šiuose bandymuose taip susidūrė su kita atsivėrusia dviprasmybe: pradėjęs rašyti apie save, eseistas susidvejina: pavirsta į vieną „aš“, kuris yra stebimas, ir į kitą „aš“, kuris stebi. Vienu metu jis tampa savo bandymų objektu ir subjektu, jo numanomas „aš“ suskyla. M. Montaigne’is suvokė, kad kuo toliau jis šį bandymą tęsia, tuo labiau šie du „aš“ tolsta vienas nuo kito. „Aš pats, – prisipažįsta M. Montaigne’is, – keičiuosi patirdamas vidinį nestabilumą; kas dėmesingai įsižiūri į save, gali įsitikinti, kad du kartus neišgyvena tos pačios būsenos. <…> Nelygu kaip žiūrėsiu į save, aš suvokiu, kad galiu gėdytis ir būti įžūlus, ir nekaltas, ir palaidas, ir plepus, ir linkęs tylėti, būti darbštus ir išlepęs, ir išradingas, ir bukas, ir paniuręs, ir geraširdis, ir melagis, ir teisuolis, ir išsilavinęs, ir neišmanėlis, ir išlaidus, ir šykštus. <…> Aš nieko negaliu pasakyti apie save paprastai ir pagrįstai. Aš negaliu apibūdinti savęs vienu žodžiu.“29 Labai panašių dalykų pastebi ir S Parulskis: „Aš turiu dešimt nuomonių, bet nežinau, kuri iš jų – mano, – saku jo esė lyrinis herojus. – Kiekvienos galiu išsižadėti, nes, gindamas vieną, stverdamas trečiosios, paneigiu ketvirtąją ir t. t.“30 Herojus kapstosi dar toliau ir kitame esė be jokio džiugesio aptinka savo asmenybės subyrėjimų ir suskilimą: „<…> mano asmenybė subyrėjusi, supliurpusi į daugybę sunkiai susisiekiančių salelių salelyčių. Plaukiojančių, siūbuojančių salų“31. A. Andriuškevičiaus eseistinis herojus taip pat konstatuoja aptikęs pamatinį savo sielos daugialypiškumą. Tiesa, jis ne tiek dramatizuoja, kiek džiaugiasi, kad toks daugialypiškumas suteikia galimybę susikalbėti su kuo įvairesniais žmonėmis. „Svarbu tik nepamiršti, kuria sielos dalimi praeitą sykį esi su juo bendravęs“32. G. Radvilavičiūtės lyrinė herojė daug vientisesnė, tačiau to ji nenori atskleisti, todėl sąmoningai renkasi daugialypumą, tvirtindama, kad bendrauti su svetimais žmonėmis ji turi aštuonias kaukes. Apie dvi iš jų papasakoja skaitytojui: „Viena, prakaituota, su horizontalia raukšle kaktoje virš nosies, keliais spuogais, paniurusi, be šypsenos, su įdėmiu piktu žvilgsniu, yra panašinusia į tikrąjį mano veidą. <…> Kita – linksmos anekdotų pasakotojos, vadinasi, – „mesk tą bobą į ugnį, nesudegs.“33

Ta negalimybė nuvesti savo „aš“ į vieną formulę, matyt, ir skatina lietuvių eseistus radikaliai atsiriboti nuo savo eseistinių literatūrinių „aš“. Tačiau šis atsiribojimas vargu ar gali pavykti. Jis visada atrodys šiek tiek dirbtinis ir deklaratyvus, nes artimą rašytojo asmens ir literatūrinio „aš“ santykį personalinėje eseistikoje gimdo pati žanro stilistika. Čia nuo “aš“ neįmanoma atsiriboti, antraip tada toks tekstas pagal apibrėžimą bus nebe personalinė eseistika, o tiesiog apsakymas ar novelė. Bet lygiai taip pat esė, pasirodo, nemanoma ir visiškai susitapatinti su savimi. Kaip liudija M. Montaigne’io pastangos, susitapatinimas, pasirodo, neįmanomas. Net ir sąmoningai bandant tai padaryti, kažkas asmenyje yra neaprėpiama ir žodžiais neišmatuojama, kažkokia paslaptis, – kaip pasakytų Jacques’as Derrida, – kuri visada išsprūsta iš bet kurių žodinių klišių. Šį paslaptis neperkeliama į tekstą. Sukantis jos trajektorijoje ir bandant kažką pasakyti apie ją ir už ją, susikuria eseistinis tekstas. Kiek šis tekstas atveria tikrojo rašytojo „aš“, o kiek jo nubyra, keliantis per paslapties bedugnę? Kiekvienoje esė vis kitaip. Jei ir pavyksta išsaugoti kažkokį neaptrupėjusį tikrojo „aš“ niuansą, tai kiekvienoje esė jis rodosi vis kitoks, nes eseistas kiekvienoje esė mąsto apie savąjį „aš“ vis iš kitos perspektyvos. O kaip rašė M. Montaigne’is, nelygu kaip į save pažiūrėsi. Tačiau, kita vertus, galbūt tekstas ir yra ta vienintelė pasauly vieta, kurioje gali ramiai koegzistuoti skirtingi rašančiojo asmenybės fragmentai. Stiliaus vientisumas sulieja juos į nuoseklų naratyvą. Galbūt gyvenimo vienovė ir tegali būti atpažįstama per vientisą jo papasako­jimą. Ne tiek svarbu kaip pragyvenai savo gyvenimą, svarbu, ar sugebėjai apie jį papasakoti iki tol dar negirdėtu žodynu, teigia amerikiečių postmodernistas Richardas Rorty. Jei sugebėjai – netapai vien tik kitų gyvenimų kopija ar jau girdėta replika. Pats esi savo gyvenimo ir jo prasmės autorius. Neleidi kitiems kurti pasakojimų apie save. Pareikalauji iš kitų, kad šie pripažintų ir priimtų kaip tik tavąjį pasakojimą ir tavo skonio standartus.

A. Andriuškevičius šią autoriaus patirties ir teksto susidvejinimo problemą išsprendė labui panašiai. Jis atsisakė savęs kaip asmens ir paliko tik tekstą „Ką aš padaryčiau nusižudydamas?“ – klausia jo esė lyrinis herojus. O gal ir pats A. Andriuškevičius. „Aišku ką, – atsako, – išardyčiau unikalias tekstų konsteliaci­jas. Nes tokios jos susidaro tik manyje. Nes tik aš esu tų specifinių darinių toposas“34.

A. Andriuškevičiaus esė pasakotojo negąsdina postmodernistų įžvalga, kad ir pats gyvenimas yra vien tik tekstas. Nes „jis (gyvenimas) iš tikro yra tekstas. Kitaip tariant – rašymas.“35.


1 Iš anglų kalbos žodžių junginį personal essay išverčiau personalinė esė pagal analogiją su personaline paroda. Vertimas gal kiek žaismingas, bet asmeninė esė man atrodo mažiau tinkamas, o kitų pasiūlymų kol kas neišgirdau.
2 Kaip liudija autorės studijų Centrinės Europos universitete Prahoje bei stažuočių Oksfordo, Kembridžo bei Velso universitetuose patirtis, studentų tarpiniai atsiskaitymai už tyrimus, kurie pas mus vadinami referatais ar rašto darbais, taip pat vadinami essays.
3 Roorbach B. Contemporary Creative Nonfiction. – New York. Oxford: Oxford University Press, 2001 – P. 192.
4 Tokios eseistikos pradininku H. Kunčių laiko ir Alfonsas Andriuškevičius (žr. Andriuškevičius A. Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis // Rašymas dūmais. – Vilnius: Apostrofa, 2004 – P 118). Galbūt abu klystame, pamiršdami Rolando Rastausko kažkada labai gyvą eseistikos seriją „Lietuvos ryto“ laikraštyje. Nebent jo esė pagal žanrą galėtų priskirtos kelionių aprašymams.
5 Literatūra kaip ideologija. Laimantas Jonušys kalbina rašytoją Herkų Kunčių // Šiaurės Atėnai. – 2004 birželio 5. – Nr. 21 (703). – P. 3.
6 Įtikti pačiam sau. Jūratė Baranova kalbina rašytoją Sigitą Parulskį // Naujoji Romuva, 2004. – Nr. 1. – P. 65.
7 Kalbasi Giedra Radvilavičiūtė ir Vanda Juknaitė // Šiaurės Atėnai. – 2002 kovo 8. – Nr. 10 (596).
8 Parulskis S. Vakaras su ganytoju // Nuogi drabužiai – Vilnius: Baltos lankos. 2002. –P. 80.
9 Ten pat. – P. 104.
10 Radvilavičiūtė G. Nepakeliama viešumo lengvybė // Suplanuotos akimirkos. – Baltos lankos, 2004. – P. 136.
11 Radvilavičiūtė G. Nėr vyrų, neverk. P. 85.
12 Apie Dievo ilgesį S. Parulskio kūryboje, žr. Baranovą J. Pragaro grėsmė ir dangaus ilgesys Š. Saukos ir S. Parulskio karyboje // Literatūra ir menas – 2004 Sausio 23.
13 „Ruošiuosi transcenduoti“, Žr. Andriuškevičius A. Transcendere // Rašymas dūmais. – Vilnius: Apostrofa, 2004. – P. 67.
14 Radvilavičiūtė G. Būna dienų. – P. 49.
15 Radvilavičiūtė G. Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai. – P. 34.
16 Radvilavičiūtė G. Privalomi parašyti tekstai. – P. 34.
17 Parulskis S. Kelionė į Praharą. – P. 45.
18 Radvilavičiūtė G. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros. – P. 77.
19 Parulskis S. Banginio šonkaulis. – P. 69.
20 Andriuškevičius A. Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis. – P. 118.
21 Ten pat. – P. 121.
22 Žr: Baranova J. Metafizinis Sigito Parulskio eksperimentas // Baranova J. Etika, filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P 363–367.
23 Įtikti pačiam sau. Jūratė Baranova kalbina rašytoją Sigitą Parulskį. – P. 66.
24 Radvilavičiūtė G. Nėr vyrų, neverk. – P. 87.
25 Literatūra kaip ideologija. Laimantas Jonušys kalbina rašytoja Herkų Kunčių // Šiaurės Atėnai. – 2004 birželio 5. – Nr. 21 (703). – P. 3.
26 Radvilavičiūtė G. Ir nepadės niūrus įsižiūrėjimas į veidus. – P. 108.
27 Radvilavičiūtė G. Būna dienų. – P. 50.
28 Montaigne M. Essais. – Beligque: Bruges, 1937. – P. 644.
29 Ten pat. – P. 319–325.
30 Parulskis S. Kelionė į Praharą. – P. 39.
31 Parulskis S. Banginio šonkaulis. – P. 70.
32 Andriuškevičius A. Nepakenktų truputis vilties. – P. 131.
33 Andriuškevičius A. Kas man liks tada, kai nebeliks nieko. – P. 63.
34 Andriuškevičius A. Apie savižudybę. P. 97.
35 Andriuškevičius A. Rašymas dūmais. P. 147.

Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07 / Kalbant apie Jūratę Baranovą (1955–2021) sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.
Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas.

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu

2017 m. Nr. 7 / Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“

Jūratė Baranova. Galvakirtystės archetipas: nuo Biblijos iki lietuvių kultūros

2016 m. Nr. 2 / Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita…

Jūratė Baranova. Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba

2015 m. Nr. 4 / Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą…

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Jūratė Baranova. Vaizduotės metamorfozės

2014 m. Nr. 8–9 / Kristupas Sabolius. Įsivaizduojamybė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. – 264 p.

Jūratė Baranova. Nekasdieniški kasdienybės sakiniai

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 307 p.

Ana Audicka. Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

2012 m. Nr. 1 / Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma.

Ana Audicka. Neskausmingas senėjančios poezijos liūdesys

2010 m. Nr. 5–6 / Aidas Marčėnas. Dievų taupyklė: gyvenimo srauto poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 248 p.

Jūratė Baranova. Filosofija ir jos riteriai

2009 m. Nr. 5–6 / Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris. Filosofijos likimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 551 p.

Jūratė Baranova. Jauki nyksmo meditacija

2009 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Šokiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 117 p.