literatūros žurnalas

Levas Kovarskis. Apie žydus, lietuvius, fašizmą, komunizmą ir dabartį

2010 m. Nr. 12

Levas Kovarskis – psichiatras, psichoterapeutas, psichoanalitikas. Gimė Vilniuje (1950 m.), nuo 1990 m. gyvena ir dirba Helsinkyje (Suomija). Tačiau L. Kovarskis neužmiršo Lietuvos, nei lietuvių kalbos. „Metuose“ debiutavo 2008 m. (Nr.8–9), skaitytojų teismui pateikdamas apsakymą „Šokių mokytojos laidotuvės“.

      Mąstykite nuosekliai. Nuoseklus mąstymas yra dorovės pagrindas.   B. Pascal

Paskata griebtis plunksnos (kaip seniau sakydavo) man tapo 2010 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniame „Lietuvos Ryto“ numeryje išspausdintas Izraelio politologo Barrio Rubino straipsnis „Nebaigti reikalai ir neišnaudotos galimybės: Vidurio ir Rytų Europa bei žydų valstybė“. Šį straipsnį persiuntė mano 85-metis dėdė, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje, bet 1995 m. persikėlė gyventi į Izraelį. Jis apibūdino straipsnį kaip įdomų, bet prieštaringą.

Apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius esu daug galvojęs. Pastaruoju metu, kadangi jau daug metų gyvenu svetur – nei Lietuvoje, nei Izraelyje, – tariuosi suradęs tam tikrą „teisingą“ (gal net be kabučių) požiūrį. Deja, kai privačiuose pokalbiuose tą požiūrį dėstau, jam nepritaria nei lietuviai, nei žydai. B. Rubino straipsnis taip pat susilaukė prieštaringos reakcijos, nors jo tikslas ir politinės prielaidos gana aiškios – rasti naują politikos sąjungininką ir naujų sąlyčio taškų. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose į valdžią atėjo Barackas Obama, Izraelis pajuto prarandąs savo pagrindinį sąjungininką. Ypač Izraelio visuomenę pašiurpino B. Obamos pasiūlymas pašalinti iš visų Artimųjų Rytų valstybių arsenalo branduolinį ginklą. Niekada atvirai neprisipažinęs tokį ginklą turįs, Izraelis vis dėlto tikėjo, kad branduolinė bomba sulygina jo ir jam priešiškų valstybių jėgas, tarnauja galutiniu argumentu prieš tuos, kurie nori šalį sunaikinti. B. Obamai palietus šį delikatų klausimą, Izraelis pasijuto išduotas. Tam įtakos turėjo ir besikeičianti Turkijos vidinė politinė situacija, taip pat ir išorinė politika, neseniai išsiliejusi į tragišką incidentą jūroje. Ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas, akivaizdžiai tapęs nacionalistų bei islamistų atstovu valdžioje, vis labiau stumia šalį iš sekuliarinės ir demokratinės santvarkos į religinę ir nacionalistinę. Pastaruoju metu jis savo kalbomis atvirai kvietė Europos šalyse gyvenančius turkus ne asimiliuotis, o tapti Turkijos avangardu senoje ir nusilpusioje Europoje, kurioje stipri islamistinė Turkija netrukus vienaip ar kitaip dominuos. Akivaizdu, kad visa tai, be to, fundamentalizmo kilimas pasaulyje, demografinė Europos situacija ir kiti panašūs faktai skatina Izraelį ieškoti naujų sąjungininkų ir permąstyti žydų tautos praeitį, taip pat žydų ir lietuvių santykius.

Nebūdamas nei istorikas, nei politologas ir gan paviršutiniškai susipažinęs su istorija, vis dėlto ketinu pasiūlyti psichologinį požiūrį į žydų ir lietuvių tarpusavio santykius bei jų istorinį kontekstą. Drįstu tai daryti remdamasis savo profesine psichoanalitiko patirtimi – dirbdamas supratau, kad mūsų požiūrį į save ir kitus lemia ne tikrovė, o jos įvaizdžiai, atspindžiai žmonių sąmonėje. Norint, kad žmogus pakeistų savo mąstyseną, dažniausiai neverta teikti jam žinių apie tikrovę – jis gali jų nesunkiai prasimanyti pats. Asmeninė kančia verčia žmogų savęs klausti: ar aš teisingai suprantu tikrovę, ar man reikia keisti savo supratimą. Ieškodamas atsakymo, jis kreipiasi į psichoterapeutą, ir pastarasis jam padeda išsiaiškinti, kokie asmeniniai potyriai suformavo kaip tik tokį tikrovės įvaizdį ir kokie motyvai toliau tą įvaizdį palaiko bei nulemia jo sukeltus sprendimus. Mūsų pasaulėjauta, kitų, savęs, gėrio ir blogio suvokimas formuojasi labai anksti, bendraujant su savo šeima ir draugais. Suvokti, jausti ir mąstyti savarankiškai, susikurti naują tikrovės įvaizdį dažnai yra pavojinga, nes tas įvaizdis gali nesutapti su artimųjų ir atskirti žmogų, palikti vienišą. visi bijome vienatvės, esame sukurti gyventi grupėmis, todėl vienatvę žmogus sunkiai pakelia, sąmoningai ir pasąmoningai jos vengia. Pasinkdamas teisybę ar vienatvę, žmogus neretai atsižada teisybės ir nuoseklaus mąstymo, kurių išvados supriešina jį su artimaisiais. Tačiau, anot Sigmundo Freudo: „Proto balsas yra silpnas, bet jis nenutyla, kol nebūna išklausytas. Galiausiai po begalės priminimų jam paklūstama.“ psichoterapeutai negydo valstybių ir tautų. Bet demokratinės visuomenės turi sąmonę – laisvąją spaudą. Taigi mano straipsnis yra bandymas šia sąmone pasinaudoti, tapti teisybės ir proto atstovu ginče, kuris užvirė iškart po Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietų jungo.


Tautų pasąmonė ir tarptautinė paranoja

Tautos ir šalys, kaip ir žmonės, turi savo sąmonę ir pasąmonę. Po kiekvieno didesnio istorinio posūkio skubame perrašyti istorijos vadovėlius – pakeisti viešą, sąmoningą tautos ir šalies įvaizdį. Bernardas Shaw apibūdina šį reiškinį atsakydamas į klausimą, kaip istorija įvertins vieną ar kitą įvykį: „Istorija, kaip visada, sumeluos.“ Ateitis dar sudėtingesnė: apmąstydami praktinius politinius veiksmus, paprastai remiamės racionaliais argumentais, blaiviu protu. Tačiau, bandydami suprasti istoriją ir planuodami ateitį, dažnai nekreipiame dėmesio į tautos jausmus ir nuostatas, į kuriuos nuo seno žiūrima kaip į kažką subjektyvaus, kvailo, menko ir iracionalaus, neturinčio paveikti politikos. Psichoanalitikai žino, koks absurdiškas ir pavojingas yra toks požiūris. bandymas tarptautiniuose santykiuose ir vidaus politikoje remtis vien racionalumu dažnai skaudžiu bumerangu pareikalauja žmonių gyvybių ir turto. Turime suprasti, kad mes, žmonės, nors ir labai protingi ar išsilavinę, nesame visai sąmoningi padarai, negalime būti tikri tuo, kas mus veikia. Nesvarbu, kuo tikime – kad esame Dievo sukurti ar genų ir evoliucijos, – mes vis vien nežinome Jo, arba Jų (genų) tikslų, planų ir strategijų, nežinome, kokiu pavidalu jie pasireiškia mumyse. Tai tragiška, nes veikti privalome, o savo veiksmų pasekmes patiriame ir mes, ir mūsų vaikai, atsakomybės retai išvengiame1. Jausmai bei jų nulemti poelgiai siejasi vieni su kitais mums mažai numatomu ir ne itin valdomu būdu. Tarkim, darbovietėje ar iškyloje gali tarp vyro ir moters užgimti simpatija, kuri nesunkiai perauga į draugystę, o pastaroji – į erotinę meilę. Tuomet sunku suprasti, ar erotikos būta iš pat pradžių, tik ji buvo paslėpta po simpatijos bei draugystės jausmais. Svarstant, katras iš tų jausmų pirminis, galima prisiminti ir tai, kad žmogus, atsidūręs nepažįstamoje arba varžybų aplinkoje, ima ieškoti sąjungininkų, o geriausi sąjungininkai paprastai yra erotiniai partneriai. Todėl visiškai įmanoma, kad ne simpatija ar erotika yra pirminiai jausmai, bet nesaugumas ir baimė, kurių simpatijos atsiradimo metu galbūt net sąmoningai nejaučiame. Ar galime būti tikri, kad sugebėsime savo ir kitų jausmus bei mintis laiku atsekti ir blaiviu protu bei valia suvaldyti? Psichoanalitikų ir psichoterapeutų patyrimas duoda vienareikšmį atsakymą: ne, negalime būti tikri ir neracionalu galvoti, kad žmogus yra racionali būtybė.

Grįžtant prie santykių tarp žmonių grupių nevalia atmesti tokių jausmų ir požiūrių, kurių žmonės nėra iki galo įsisąmoninę. Taikos metais jie praslysta juokeliuose, anekdotuose, pokalbiuose prie vaišių stalo, bet kai reikalai susiklosto kitaip, virsta riaušėmis, prievartavimais ir masinėmis žudynėmis, traumuoja vieną ar kelias kartas ir persiduoda kitoms. Paprastai manoma, kad žmonių grupių kaimynystė ar gyvenimo sąlygų panašumas yra prielaida jų draugiškumui. Deja, grupių psichologija teigia priešingai: gyvenimas toje pačioje teritorijoje, esant mažiems skirtumams, palengvina vadinamąją projekciją – priskyrimą kitiems viso blogio, ypač to, kam žmogus pats nepritaria. Atsiranda poreikis pabrėžti skirtumus, vėliau – priešiškumas ir paranoja. Tautų ir valstybių santykių tyrimas psichodinaminiu požiūriu gali pasirodyti pavojingu supaprastinimu. Įžymus JAV politologas ir psichoanalitikas Vamikas Volkanas pradėjo psichologinį tautinių santykių tyrimą prieš dvidešimt metų, beje, jis yra dirbęs ir Lietuvoje. Skubėdamas padėti išsivaduojančioms iš sovietų jungo tautoms, jis bandė pritaikyti savo įžvalgas tyrėjui geriausiai žinomu psichoterapiniu būdu – rinko žmonių grupes, kalbėjosi. Kiek teko girdėti, iš to buvo mažai naudos. Tačiau jo knygos ir tarptautinių santykių psichodinaminis supratimas tapo svarbi šiuolaikinės JAV politologijos dalis, psichodinaminis mąstymas vis dažniau imamas domėn, kai norima suprasti ir spręsti šiuolaikinius konfliktus. V. Volkanas susidūrė su kiekvienam psichoanalitikui gerai žinomu dar S. Freudo aprašytu faktu: žmogų galima neblogai suprasti, bet šis supratimas beveik nepadeda jam pasikeisti. Šis faktas net pastūmėjo S. Freudą permąstyti visą prieš tai jo sukurtą teoriją. Bet viskas priklauso nuo to, kaip supratimu naudojamasi.

Neišradau būdo keisti žmonių, tautų ar šalių, bet žinau, kad, savo motyvus bei jų istorines šaknis supratęs ir įsisąmoninęs (sąmoningai prisimindamas), žmogus svarsto ir sprendžia kiek kitaip – nuosekliau, daugiau galvodamas, ką jo sprendimai ir poelgiai reikš kitiems ir ką šie jam dėl to jaus. Psichoanalizėje, siekiant įsisąmoninimo, yra taikomi keli nesudėtingi žingsniai – savistaba ir stebėjimų išsakymas (verbalizacija), nuodugnus išsiaiškinimas (klarifikacija), prieštaringumo parodymas (konfrontacija), jo šaknų ieškojimas (interpretacija) ir galiausiai aktualių santykių su psichoterapeutu aiškinimasis (vadinamoji perkėlimo analizė). kai kuriuos panašius mechanizmus jau yra sukūrusi šiuolaikinė demokratinė visuomenė. Savistabą ir verbalizaciją joje atlieka menininkai ir rašytojai. Jie paprastai pirmieji aptinka ir aprašo reiškinį, jaudinantį daugumą žmonių, atseka slypintį už jaudulio poreikį, norą. Nekalbu apie vadinamąjį politinį meną – pastaruoju tik siekiama dėmesio ir šlovės, banaliai perfrazuojant ir dramatizuojant jau žinomas tiesas. Menininkas tarnauja savistabai kurdamas naują simbolį – rasdamas žodį ar vaizdą dar neaiškiam jausmui ir norui, jaudinančiam kūrėją ir kitus. Naują žingsnį – nuodugnų išsiaiškinimą – paprastai atlieka spauda ir televizija. Naujas reiškinys ir už jo slypintis motyvas yra svarstomi, gilinamasi į jų esmę. Toliau estafetę perima mokslininkai, kurie reiškinį tiria, t. y. apibrėžia jo ribas, poveikį ir t. t. Istorikai ir filosofai vėliau tuos dalykus apibendrina, ieško šaknų ir priežasčių – interpretuoja. Viskas vyksta simboliniame lygyje, kol naujojo motyvo – visuomeninio poreikio – neišbando kuri nors partija, paskelbdama jį savo programoje. Tai galėtume sugretinti su perkėlimo analize. Ji performuluoja naujai suvoktą poreikį į konkretų politinį veiksmą ir tarsi klausia rinkėjų: „Ar jūs šito norite?“ Jei partija surenka daugiau balsų, vadinasi, ji teisingai suprato tikruosius savo rinkėjų norus ir turi daugiau galimybių praplėsti savo valdžios ribas, t. y. pabandyti norą įgyvendinti. Pavyzdžiui, nors Suomijos spauda ir televizija užėmė imigrantų atžvilgiu tolerantišką ir supratingą poziciją ir viešai deklaravo daugiakultūrės visuomenės idealą, prieš kelerius metus buvo įsteigta „Tikrųjų suomių“ partija, paskelbusi priešimigracinę programą. Jos įkūrėjai teisingai suprato tikruosius rinkėjų norus ir lūkesčius, tad jų partija „nelauktai“ surinko daug balsų. Žodis „nelauktai“ politikoje visada reiškia blogį – prieš tai buvusį nesupratimą ir aklumą. Taigi panašu, kad tinkamos priemonės yra išrastos, aparatas sukurtas, bet veikia jis netobulai. Netobulumo priežastis viena: politinis ir teisinis viešas veiksmas visada nukreiptas į žmonių grupes ir iš tikrųjų jas supriešina – nukentėję prieš nusikaltėlius, pirkėjai prieš korporacijas, darbuotojai prieš darbdavius, imigrantai prieš vietinius ir t. t. Kitaip ir būti negali, nes politinių ir teisinių veiksmų tikslas – reguliuoti prieštaravimus, atsirandančius tarp žmonių grupių. O retas žmogus nepriklauso vienu metu dviem supriešintoms grupėms. Norų, motyvų kova iš tikrųjų vyksta ne tarp grupių, o kiekvieno žmogaus sieloje.

Kaip pavyzdį pateiksiu eilinį helsinkietį. Štai jis važiuoja ryte į darbą ir girdi per radiją pranešimą, kad žmogui, internete negražiai pasisakiusiam prieš juodaodžius imigrantus, priteista didelė bauda už įžeidimą. Be to, pasakojama, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, Suomija priima nedaug imigrantų. Helsinkietis supyksta: mat vakar, eidamas pro „McDonalds’o“ restoraną, matė jame sėdintį būrelį neblogai apsirengusių juodaodžių, kurie valgė mėsainius ir gėrė kokakolą. Moterų nebuvo, vien vyrukai. Mūsų helsinkietis žino, kad somaliečių moterys (kartais vienas vyras turi kelias žmonas) gimdo daug vaikų, gauna nemažas pašalpas jiems išlaikyti ir neretai tuos vyrukus šiais pinigais išlaiko. Tad dabar, klausydamasis radijo, jis nervinasi: „Štai kur mano mokesčiai eina…“ Trumpiau kalbant, tuo momentu yra nusiteikęs prieš imigrantus. Pakeliui į darbą jis, tarkim, važiuoja gatve, kur gyvena daug bedarbių. Mato nuo pat ryto apsvaigusius (nuo alkoholio ar narkotikų) besibastančius baltaodžius vyrus ir merginas, viena vos nenukrenta po ratais, o kitas linguodamas šlapinasi į šiukšlių dėžę. Helsinkietis ir vėl piktinasi: „Ir čia mano pinigėliai plaukia.“ Dabar jis jau ne prieš imigrantus, bet prieš dykaduoniaujančius, už svetimus pinigus gyvenančius. Pastatęs mašiną stovėjimo aikštelėje susitinka prasigėrusį pažįstamą – dar neseną žmogų, kuris jau keleri metai gauna nemažą pensiją, nes serga depresija ir dar kažkokiom ligom. Tas pasipasakoja ką tik grįžęs iš pietų, kur praleido tris mėnesius, gražiai atrodo, įdegęs, kviečia užeiti pas save, mat gyvenąs centre, buto nuomą apmoka valstybė. Mūsų helsinkietis vėl niršta ir pavydi – va jeigu jam gavus tokią pensiją. Užėjęs į kioską nusipirkti loterijos bilieto, helsinkietis pamato laikraštį, kuriame rašoma apie nežmoniškai aukštus elektros kompanijos vadovybės akcijų dividendus ir premijas. „Plėšikai, – ir vėl piktinasi jis, – elektros kaina vis auga, žmonės jau kambarių nebešildo, o šitie kaip maitvanagiai iš kitų skurdo pelnosi.“ Tačiau toliau žmogaus mintys nukrypsta į nuosavas akcijas: nusipirkęs jų už kelis tūkstančius, praėjusiais metais gavo kelis šimtus eurų pelno. „Ar nevertėtų daugiau prisipirkti“, – svarsto jis. Pakeliui į savo įstaigą praeina pro autobusų sustojimą, kur vienas paskui kitą sustoję du autobusai ir abiejuose po juodaodį vairuotoją. „Na va, – pagalvoja, – ne vien „McDonalds’e“ sėdi, bet ir dirba, matyt, yra kažkokia įdarbinimo programa. Vis geriau, negu vagiliauti.“ Pasikėlęs liftu į savo darbovietę, helsinkietis užeina į kanceliarinių reikmenų sandėliuką ir įsimeta į rankinę pakelį servetėlių – jam prasideda sloga, bet servetėlių kioske jis nenusipirko, nes nusprendė: „Paimsiu darbovietėje iš klientams skirtų, dėl vieno pakelio darbovietė nenukentės.“ O vakare, po darbo keliaudamas namo, mūsų helsinkietis galvoja, kad jam reikia siurbti dulkes, tad ar nevertėtų pigiai pasisamdyti kokią imigrantę butui tvarkyti, galėtų mokėti jai „juodais“ pinigais – be pensijos, nedarbingumo ir kitų mokesčių, – abiem būtų naudinga. Mano pavyzdys, tikiuosi, atspindi tą faktą, kad helsinkietis vienu metu yra ir išnaudojamas, ir pasirengęs kitus išnaudoti, ir apvagiamas, ir pats vagis, ir prieš, ir už imigrantus. Eidamas balsuoti jis turės rinktis ne vien tarp žmonių grupių, bet ir tarp savo sielos dalių, iš kurių vieną suprojektuos (priskirs kitiems). Balsuodamas helsinkietis viešai paskelbs vieną tiesą, nuslėpęs (bent jau laikinai) kitas, ir tikriausiai balsuos už sau tuo momentu naudingesnę. Gerai, jeigu jis liks sąmoningas, t. y. prisimins, kad ne visi juodaodžiai yra dykaduoniai, ne visi vargšai – alkoholikai ir vagys ir ne visi pabėgėliai – apgavikai. Bet, žinodamas žmogaus psichologiją, spėju, kad, pasąmoningai vengdamas kaltės jausmo, helsinkietis nenorės prisiminti, kad priešiškoje grupėje yra ir jo neteisėtai smerkiamų žmonių. Pasąmoningas kaltės jausmas neleis jam matyti žmogaus, o vers matyti tik grupę, tad jis dar labiau eksternalizuos ir projektuos viską, kas savyje jam yra nemalonu – gėdą, pyktį, baimę, bejėgiškumą, savanaudiškumą bei nedorus impulsus, kai kuriuos lytinius pomėgius. Ydingas ratas pradės suktis.

Aprašiau tik grupinę kaltės jausmo dinamiką, bet tą patį galima sakyti ir apie visus kitus sau nemalonius jausmus. Ši dinamika turi polinkį vystytis: ji vis labiau supriešina grupes, didina pyktį ir nepasitikėjimą tarp žmonių. Ši jausmų ir mąstymo dinamika psichoanalizėje vadinama paranojine, o jos pagimdytas konfliktas – paranojiniu konfliktu. Paranojinis konfliktas itin lengvai įsiplieskia tarp grupių, kurios yra vienaip ar kitaip panašios. Geriausias pavyzdys – religiniai bei rasiniai konfliktai. Hutų ir tutsių 1994 m. konfliktas europiečiui atrodo keistas ir beprasmis. hutų radikalai per 100 dienų nužudė daugiau nei 800 000 tutsių ir taikiai nusiteikusių savo gentainių, o paskui apie du milijonus keršto pabūgusių hutų pabėgo į kitas šalis. Nemaža jų dalis grįžo, bet tie, kurie liko Kongo Demokratinėje Respublikoje, 1996 m. sukėlė karą, kuris tęsiasi iki šiol. Šios dvi gentys yra rasiškai skirtingos, bet kalba beveik ta pačia kalba ir yra itin panašios kultūriškai. Maždaug prieš 100 metų belgų kolonizatoriai, remdamiesi nežymiais išvaizdos skirtumais, paskelbė tutsius aukštesniąja rase ir pradėjo skirti juos į aukštesnes pareigas. Emociniu požiūriu 1994 m. žudynės buvo kerštas, nors tiesioginių priežasčių reikia ieškoti ekonominėje genčių nelygybėje. Buvusios Jugoslavijos kruvini tautų susidūrimai, afrikiečių akimis žiūrint, galbūt atrodo panašiai.

Manau, mokslas netrukus įrodys, kad paranojinio konflikto šaknys slypi mūsų genuose. Tai jiems, genų rinkinėliams, kažkada buvo naudinga dalyti mus į tam tikro dydžio grupes ir kiršinti jas – galima spėti, kad tai buvo susieta su maisto išteklių trūkumu. O mums, mąstantiems civilizuotiems žmonėms, svarbu suvokti, kaip tie genai mumyse pasireiškia, ar jų apraiškos mums naudingos, ar kenkia. Ne ekonomika, ne kultūra ir ne religija reikalauja žmonių kraujo, bet paranojinis konfliktas ir susitapatinimas su grupiniu identitetu. Jokia politika, karinė galia, valdymo ir teisinė sistema ir net demokratija nepadės mums, kol nekontroliuosime vadinamojo paranojinio konflikto savyje. Deja, tai nepaprastai sunku. Prieš daugelį metų esu ir pats panašiame konflikte dalyvavęs ir panašius jausmus patyręs, tokių konfliktų matau tarp psichoanalitikų, t. y. tarp žmonių, kurių profesinis parengimas reikalauja daugiamečio ir kryptingo savo jausmų ir mąstysenos įsisąmoninimo, o kasdienis darbas – nuolatinio sąmoningumo. Šio konflikto beprasmybę lengva matyti kituose, bet jeigu jau pats esi įsivėlęs, visada jauti ir žinai tik viena: jie blogi, o mes geri, ir argumentų šiam teiginiui niekada nepritrūksta.


Psichologinė Lietuvos žydų padėtis

Geranoriai abiejų tautų atstovai bando sukurti seno, nuo kunigaikščio Vytauto laikų prasidėjusio taikaus bendradarbiavimo įvaizdį. Man regis, Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, žydai išliko dvasiškai svetimu, nors ekonomiškai ir vertingu elementu. Laimė, iki pat Antrojo pasaulinio karo šios tautos sugyveno gana taikiai, be masinių žudynių ir didesnių pogromų. Tačiau panieka buvo abipusė. Žydai tautos kūrimosi priešaušry sukūrė pirmąją pranašišką religiją ir laiko save Dievo išrinktąja tauta (o tai atliko lemiamą vaidmenį jų tolesnėje istorijoje), žiūrėjo į aplinkines tautas kaip į neišmanėles, o į jų papročius – kaip į nešvarius. Apsistojęs pažįstamo kaimiečio namuose ir sėsdamas valgyti, tikintis žydas išsitraukdavo savo šaukštą ir indus, taip parodydamas, kad lietuvio indai jam yra nešvarūs, netinkami. Kad ir suprasdamas tokį elgesį kaip religinį ritualą, lietuvis vargu ar galėjo nesijausti kiek įžeistu, mat pats irgi išpažino pranašišką religiją, tik kitokią, todėl jam atrodė teisingi tik jo religiniai įsitikinimai ir ritualai. Vargu ar verta įrodinėti, kad lietuvių (kaip ir visų krikščionių) požiūris į žydus buvo niekinantis ir priešiškas – man teko tai patirti gyvenant Lietuvoje, nors turėjau ir tebeturiu nemažai draugų lietuvių ir jokių didesnių skriaudų nepatyriau. Man gali pasakyti, kad ne visi žydai šitaip elgėsi ir ne visi lietuviai šitaip jautė. Tai, be abejonės, tiesa. Tačiau tragiškus istorijos posūkius lėmė ne reti kitamaniai ir ne sąmoningas santykis su kitais žmonėmis, o ekonomika bei pasąmoningi jausmai ir įsitikinimų kompleksai. Iki Pirmojo pasaulinio karo žydai apskritai vargu ar jautėsi gyvenantys Lietuvoje, nes ji kaip valstybė neegzistavo. Jie gyveno Rusijos imperijoje. Lietuvių papročiams, kalbai, istorijai, tautinei savimonei, valstybinėms ambicijoms, viskam, kas lietuviui siejasi su jo tautiniu tapatumu, išskyrus gal šalies gamtovaizdį, dauguma žydų didesnių sentimentų nejuto. Tai parodo jų požiūris į 1831 m. sukilimą. Štai ištrauka iš interneto puslapio „Žydai Lietuvoje“:

Prasidėjus 1831 m. sukilimui, miestas atsidūrė karinių veiksmų zonoje. Telšių žydai rėmė sukilėlius materialiai (maistu, šaudmenimis ir pan.). Taip jie „atsipirko“ nuo šaukimo į sukilėlių kariuomenę: posėdyje žydų atstovams pavyko įrodyti, kad žydai nemoka naudotis ginklais ir gali būti naudingesni kaip kariuomenės aprūpintojai, o ne kaip kariai. Anot Augustino Janulaičio, „žydai, bijodami keršto vietose, turėjo nuduoti prielankumą revoliucijai, bet širdyje to neturėjo, ir apskritai tas visas reikalas buvo jiems svetimas. Sukilimo metu pagausėjo išpuolių prieš žydus, su jais, apkaltinus išdavyste ar šnipinėjimu, fiziškai susidorodavo ir sukilėliai, ir caro kareiviai.

Po Spalio revoliucijos, kai subyrėjo Rusijos imperija, o Lietuva atkūrė valstybingumą, lietuviai su žydais sugyveno gana taikiai, tačiau, priešingai negu Prancūzijoje ar Vokietijoje, Lietuvoje per porą dešimtmečių žydai nespėjo pasijusti Lietuvos piliečiais, susitapatinti su jauna valstybe. Pašalinio žmogaus (taip žydai tuo metu jautėsi) akimis žiūrint, net ir nebuvo su kuo vertėtų tapatintis: Didžiosios kunigaikštystės šlovė buvo seniai praeityje, kalba sunki ir už Lietuvos ribų praktiškai nereikalinga, kultūra gana menka, politinė padėtis nepatvari ir grėsminga. Tapatintis ir pamilti šalį, kurioje jie atsidūrė imperijai subyrėjus, žydams neatrodė labai prasminga. Tai negalima pavadinti sąmoningu pragmatizmu – daugiau neaiškūs jausmai, abejonės. Manau, jei bent kelios kartos šalyje būtų išgyvenusios be didelių kataklizmų, atsirastų ir meilės, ir lojalumo, bet įvyko kitaip. Žydų ir lietuvių ekonominiai interesai susikirto jau XVIII a., kai pelninga prekyba alkoholiu supriešino žydus su Lietuvos bajorais. XX a. tarpukario laikotarpiu ką tik užgimusios Lietuvos buržuazijos interesai prieštaravo prekyba besiverčiančių žydų interesams. Prietarų niekada netrūko: Lietuvos kaimuose bei miesteliuose vaikams prieš miegą būdavo sekamos šiurpios istorijos apie žydus vaikų grobikus. Šios istorijos, galima sakyti, tapo tautosakos dalimi. Tautosaka kartais lemdavo tikrovę ir žydai atvirai kaltinti dėl tariamo krikščionių kraujo vartojimo per religines apeigas. 1935 m. Telšiuose jie buvo apkaltinti pagrobę kelis krikščionių vaikus, keletas fanatiškai nusiteikusių žmonių pradėjo riaušes mieste – išdaužyti žydų parduotuvių langai, sužeisti keli žmonės. Įsikišus policijai, riaušės buvo numalšintos ir tų pačių metų spalio mėnesį Telšių karo komendantas nubaudė 18 „triukšmadarių“. Šis ir kiti panašūs įvykiai tuo metu gal ir neturėjo didelės reikšmės. Pasaulio bei Europos istorijai kitaip pasisukus, jie liktų tik apgailėtinais incidentais šalies kultūrinio ir moralinio vystymosi kelyje. Tačiau šie incidentai gerai atspindi pusiau sąmoningus įvaizdžius bei vienoje šalyje gyvenančių tautų svetimumą ir slypintį priešiškumą, kuriam netrukus buvo lemta peraugti į abiejų tautų tragedijas.


Globalizacija: naujos identiteto šaknys ir tarpgrupinė moralė

Tuo metu pasaulyje jau sparčiai vyko procesas, kurį dabar vadiname globalizacija. Per visą žmonijos istoriją toli viena nuo kitos gyvenančios tautos susipažindavo kariaudamos ir prekiaudamos. Didžiųjų XIV–XVII a. geografinių atradimų laikotarpiu susipažinimas ir užkariavimas tapo savitikslis: šalys buvo „atrandamos“ ir užkariaujamos, stipriosios plėšė silpnąsias. Tačiau nuo XVIII a., sekdamos Jungtinių Amerikos Valstijų pėdomis, kolonijos pradėjo išsilaisvinimo kovą. Išsivysčiusios šalys kūrė sudėtingas technologijas, joms vis labiau rūpėjo kolonijų gamtiniai ištekliai, būtini technologijų poreikiams tenkinti. Metropolijos darėsi vis priklausomesnės tiek nuo savo kolonijų, tiek nuo prekybos partnerių – žmonių tarpusavio priklausomybė įgijo pasaulinį mastą. Šią ekonominę priklausomybę išsivysčiusios šalys bandė kontroliuoti protekcionizmu, todėl kova už išteklius ir rinkas darėsi vis aršesnė, pralaimėjimai atsiliepdavo šalies gerovei ir savimeilei.

Nauja grupinė priklausomybė pradėjo formuoti ir naujoviškai „sukonstruotą“ identitetą. Identitetas yra labai sudėtingas psichosocialinis darinys. Psichologinis jis yra dėl to, kad mes jį tiesiogiai jaučiame meilės vieniems dalykams ir priešiškumo kitiems pavidalu. O socialinis – nes nuosavas identiteto jausmas bei savęs įvaizdis neišvengiamai suskirsto žmones į „mūsiškius“ ir „ne mūsiškius“, lemia grupių santykius, sąmoningai ar nesąmoningai diktuoja tarpgrupinę moralę bei elgesį ir neretai tampa anksčiau aprašyto paranojinio konflikto pagrindu. Tiesa, prieš prasidedant globalizacijos amžiui, ši psichologinė aplinkybė neturėjo didesnės reikšmės, bet tapo itin svarbi mūsų dienomis. Pasaulinė ekonomika, gamta, technologijos vystymasis ir žmonių sukurta civilizacija pasirodė esą trapūs, lengvai griaunami, ir naikiname juos mes patys. Anot S. Freudo, „kiekviename iš mūsų gyvena civilizacijos priešas“.

Trumpai pasigilinsiu į tautinio identiteto istoriją. Iki žydų monoteizmo – pirmosios pranašiškos religijos – tarpgrupinių santykių nereguliavo jokia abstrakti moralė. Buvo savaime suprantama, kad, „aplinkybėms leidžiant“, kitos grupės žmones reikia plėšti, o „reikalui esant“ ir užmušti, teisingumas buvo taikomas tik grupės santykiams viduje reguliuoti. Skaitant Senąjį testamentą ir kitus to meto šaltinius paaiškėja, kad genocido politika buvo visiškai įprastas ir pateisinamas dalykas: jei kažką nugalėjai, išžudyk visus gimines, kad nebūtų kam keršyti (Jozuės knyga 8, 24). Tačiau žydų monoteizmas tapo pirmąja pasaulyje abstrakčia mąstymo sistema, kuri suformulavo ir suskirstė žmones į „mūsiškius“ bei „ne mūsiškius“, paskelbė „mūsiškius“ aukštesniais už „ne mūsiškius“. Skirstymo kriterijai buvo du: genetinis, arba kraujo, ryšys ir dvasinis – tikėjimas, kad kiekvieną tautos narį su Dievu sieja ypatingas santykis. Šią identifikacijos formą išrado ne žydai – tai senas toteminės religijos būdas jungti žmones į grupes pabrėžiant kiekvieno santykį su toteminiu gyvūnu, kuris buvo siejamas su protėviais, kartą per metus užmušamas ir visų po gabaliuką suvalgomas (čia glūdi ir eucharistijos šaknys). Šis ypatingas ryšys turėjo užtikrinti grupės vienybę, suvaržyti priešiškus jausmus (antikateksis). Panašiai teigia ir žydų monoteizmas: identifikacija per ypatingą ryšį su Jahve turėjo sustiprinti tautos, t. y. dvylikos genčių, vienybę ir padėti žmonėms varžyti savo instinktų apraiškas – jausmus bei impulsus.

Grupė žmonių, taip aiškiai per vieną dievą apibrėžusi savo identitetą bei paskelbusi visus kitus dievus netikrais, kartu paskelbė netikrais ir kitų grupių žmones siejančius jausmus. Buvo tarsi paskelbta: „Jūsų totemai netikri ir jus vienijantys jausmai netikri, tik mūsų yra tikri.“ Jau vien to užtektų sukelti kitų priešiškumą ir pavydą bei tapti projekcijų taikiniu (S. Freudas, „Mozė ir monoteizmas“). Tai nebuvo vien žodžiai. Kai 538 m. pr. Kr. negausus hebrajų būrys – trylika šeimų (tiesa, kiekvieną šeimą sudarė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų narių ir tarnų) – grįžo iš Babilono nelaisvės ir apsistojo sugriautoje Jeruzalėje bei jos apylinkėse, raštininkas Ezra, dievobaimingo siautulio pagautas, pareikalavo, kad visi, vedę svetimtautes, išsiųstų jas su vaikais atgal pas tėvus (Ezros knyga 10,1–16). Anot Biblijos, nemažai mišrių šeimų buvo net šventikų ir aukštuomenės sluoksniuose. Hebrajai buvo vedę kanaanietes, hetites, perizes, jebusietes, amonites, moabites ir egiptietes. Pagalvokime, ką turėjo jausti aplinkinių genčių žmonės, kai sugrįžo kažkada ištekintos moterys su savo vaikais. Kaip tų moterų tėvai pasitiko savo dukras, ką jautė buvusiems žentams? Juk buvo atšvęstos vestuvės, šeimos susigiminiavo, sujungė savo likimus ir dievus – stabus ir Jahvę, tuo metu dar ne itin nuo stabų besiskiriantį. Vėliau iš žydų monoteizmo kilusi krikščionybė rasinio kriterijaus atsisakė, bet dvasinį ir moralinį pasiliko. Tikiuosi, skaitytojas supras mane teisingai: visi šie procesai vyko milijonų žmonių sielose, truko po kelis ar keliolika amžių, blaiviu žmogaus protu jie nebuvo aprėpiami ir apibendrinami taip, kaip aš tai dabar darau. Tai buvo dažniausiai nesąmoninga kultūros raida, kurį per animizmą, politeizmą, judaizmą, krikščionybę, protestantizmą ir Švietimą atvedė Vakarų visuomenę ten, kur dabar mes kartu – lietuviai ir žydai – esame.

Pranašiškų religijų – judaizmo ir krikščionybės – valdomose visuomenėse religija ne tik aiškino pasaulio tvarką, bet ir nusakė papročius bei vertybes, formuodama identitetą ir moralę (vidinę vertybių sistemą). Tačiau Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų revoliucijos, atmetusios dieviškąjį moralės pagrindimą, suformulavo naująją žmogiškąją moralę, pagrįstą to meto žmogaus ir jo vertybių supratimu. Buvo paskelbta, kad žmonės yra lygūs ir laisvi, ir šios savybės tapo naujos moralės ir naujo identiteto pagrindu. Paradoksalu ir itin reikšminga, kad, vienu metu formuojantis naujam universaliam globalizacijai tinkančiam žmogaus įvaizdžiui, atsirado ir du visiškai kitokie – nacionalinis ir klasinis. Bendražmogiškasis identitetas buvo žmonių sąmoningai išmąstytas ir valingai pa-skelbtas, tačiau kitus du išrado visiškai nauja, atsiskyrusi nuo magijos ir religijos visuomeninė pažinimo forma – mokslas, kuris XIX a. pademonstravo nepaprastą galią ir buvo paverstas savotišku stabu. Įtikėję stebėjimo bei loginio mąstymo galia, žmonės pritaikė šiuos pažinimo įrankius visuomenei ir ryžosi ja eksperimentuoti. Taigi Švietimo laikotarpis tiesiogiai atsiliepė to meto Vakarų žmogaus identitetui, iš esmės pakeitė jo šaknis. Visuomenėje nyko luomai ir silpnėjo religijos įtaka, tačiau sparčiai gausėjo darbininkų, kuriuos siejo kalba ir uždarbio poreikis. Užuot jautę, kad juos jungia su kitais žmonėmis miestas, kuriame gyvena, lojalumas karaliui, luomas ar religija, žmonės pradėjo vis daugiau „apibūdinti“ save pagal šalį ir kalbą.

Terminas „nacionalizmas“ siejamas su XVIII a. vokiečių kunigu, filosofu ir literatūros kritiku Johannu Gottfriedu Herderiu. Vokiečių kalba ir kultūra to meto Europoje buvo niekinama, bet J. G. Herderis iškėlė jų svarbą, priešpriešindamas jas graikiškajam klasicizmui. Jis, dviem šimtmečiais pralenkdamas savo amžių, manė, kad kalba nulemia mąstyseną ir kartu su kultūrine tradicija kuria tautą, todėl įtraukė į literatūrą tautosaką, ir tai paskatino brolius Jacobą ir Wilhelmą Grimmus ją rinkti. Tautos ir patriotizmo sampratos J. G. Herderiui atrodė itin svarbios. Jis rašė: „Tas, kas prarado savo tautinę dvasią, prarado save ir visus savo pasaulius <…> kiekviena žmogiškoji dorybė yra iš esmės tautinė <…> valstybėje yra tik viena klasė – liaudis (ne minia), ir šiai klasei priklauso tiek karalius, tiek valstietis.“ Žodis Volk vokiečių kalba reiškia liaudį, ir aiškus šios sampratos atribojimas nuo neorganizuotos minios sampratos (vok. Haufen, Pöbel) buvo nauja. Nacionalizmas tautos skriaudas ir pasiekimus prilygino asmeniniams, o pastarieji tapo tautos pasiekimu. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, panaikinusios luomus ir atskyrusios religiją nuo valstybės, nacionalizmas Vakarų Europoje pamažu virto lemiama visuomenę integruojančia jėga ir ideologija. Praėjus tik šimtui metų po revoliucijos, ši ideologija tapo svarbiausiu žmogaus identiteto pagrindu, nusakančiu jo vertės jausmą. Galėjai būti girtuoklis ar vagis, bet jei buvai anglas ar amerikietis, vis vien buvai pranašesnis už lietuvį ar lenką, o ką jau kalbėti apie žydą, kiną ar afrikietį – V. Majakovskio eilėraštis apie tarybinį pasą puikiai atspindi šią vertybių skalę. Greitai ši nauja visuomenę integruojanti jėga dėl aršios konkurencijos ir nuoskaudų šalių tautinėms savimeilėms peraugo į egzaltuotą meilę savo tautai ir neapykantą svetimoms tautoms – nacionalizmo isteriją. Tokios formos nacionalizmo ideologija buvo išbandyta Pirmojo pasaulinio karo laukuose. Bandymas parodė, kad ta jėga nėra begalinė: karo pabaigoje vokiečių kareiviai glėbesčiavosi su anglais ir rusais. Karui pasibaigus, iš fronto grįžę kariai neretai likdavo bedarbiais ir kentė skurdą. Neteisingos turtų dalybos dar labiau sumenkino integruojančią nacionalizmo galią. Užuot suvieniję visuomenę, nacionalizmo padariniai supriešino klases ir bloškė Europą į socializmo glėbį.

Nacionalizmas siūlė tautinį identitetą, o socializmas pasiūlė klasinį. Nacionalizmas siūlė užmiršti turtinę nelygybę ir išnaudojimą dėl tautinės vienybės, o socializmas – užmiršti visas kitas priklausomybes dėl turtinio teisingumo. Nacionalizmas leido žudyti žmones pagal tautinį požymį, o socializmas – pagal klasinį. Socializmas, kaip ir nacionalizmas, žadėjo integruoti visuomenę, tačiau ne kitas tautas nugalint ir ne su „gerais“ tėvynainiais tapatinantis, o panaikinant vieną klasę. Tam buvo sukurta ypatinga klasinė moralė. Pagal šį skirstymą geras žmogus turėjo būti ne amerikietis, prancūzas ar anglas, o darbininkas ar vargšas valstietis, blogiausiu atveju – inteligentas, bet jokiu būdu ne turtuolis.

Todėl nenuostabu, kad po Pirmojo pasaulinio karo Versalio sutarties apiplėštoje ir pažemintoje, t. y. gilią narcisistinę traumą patyrusioje Vokietijoje užgimė sumanymas pažeistam identitetui ir ekonomikai gelbėti – sujungti abi ideologijas į vieną. Atsirado nacionalsocializmas. Taikydami šiai šaliai psichiatrinius terminus, to meto Vokietijos būseną galėtume sulyginti su manijos būsena: bėgant nuo depresijos buvo pritaikytas regresyvus mechanizmas – manijos pobūdžio gynyba. Vystymasis tarsi buvo pasuktas atgal. Naujas piliečio identitetas, turėjęs užtikrinti jam grupės paramą ir saugumą, privalėjo būti pagrįstas ne vienybe su klase ar tauta, bet ir tam tikru genų rinkiniu – rase. Dvasiniai, kultūriniai, religiniai, ideologiniai ir net turtiniai veiksniai neturėjo jokios reikšmės žmogaus vertei ir gyvybei. Nuo varžybų kultūromis, mąstysenomis ir materialine gerove žmonijai buvo siūloma grįžti į ankstesnę evoliucijos stadiją – kūniškąją rūšių atranką.


Tautinė nuoskauda, kaltė ir atsakomybė

Manau, pirmiausia būtina susitarti, kad ne visi lietuviai šaudė žydus ir ne visi žydai buvo kagėbistai. Per karą, kaip žinoma, buvo lietuvių, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis – faktas, keliantis man šiurpią pagarbą, nes, kiek save pažįstu, vargu ar būčiau tam ryžęsis. Buvo taip pat ir žydų, nukentėjusių nuo komunistų nemažiau už lietuvius. Bet kalbame dabar ne apie atskirus žmones, o apie tautos įvaizdį jos pačios bei kitų akyse, apie tam tikrą apibendrinimą – tautinį identitetą. Noriu, kad skaitytojas pajustų abstraktaus įvaizdžio jėgą, jo tikroviškumą. Todėl viską kiek supaprastinu ir sakau: „žydai daro taip… lietuviai anaip“, nepaisydamas, kad ne visi žydai ar lietuviai būtent taip daro ir galvoja. tautinio įvaizdžio ir pavienio žmogaus santykis yra gana paradoksalus: ar tauta atsakinga už savo tautietį? Ar tautietis atsakingas už savo tautą? Koks yra šios atsakomybės laipsnis?

Kai suomių policija pagauna automobilių vagių gaują iš Lietuvos ir laikraščiai tą naujieną pagarsina, kolegos darbovietėje klausinėja manęs: „Ar skaitei? Ką tu apie tai galvoji?“ Ar man apskritai reikia kažką apie tai galvoti – juk aš tų vagių nepažįstu, jau ir Lietuvos nelabai pažįstu, pagaliau esu žydas, nelietuvis, ar tai mano reikalas? Tačiau, savo nuostabai, imu šnekėti apie postsovietinį mentalitetą, žmonių nesaugumą susidūrus su nauja ekonomine santvarka, visuomenės stratifikaciją. Kartu jaučiu ne vien gėdą, bet ir tam tikrą pasididžiavimą – mat tie berneliai sugebėjo padirbti raktus tokiems užraktams, kuriuos mašinų gamykla skelbė esant visiškai saugius. Galų gale sau pačiam netikėtai užbaigiu fraze: „Taigi ten, kaip ir čia, žmonės sukasi kaip išmano ir gabūs viskam.“ Nes širdyje tuo metu jaučiu jau įtūžį – ko jūs čia man lietuvaičiais badotės, ar jūsų suomiai mašinų nebevagia? 

Mašinas vogė man nepažįstami žmonės, bet mano mąstymas ir įvaizdžiai mus tapatina su Lietuva, todėl automatiškai susitapatinau su šiais žmonėmis ir bent jau tą valandėlę prisiėmiau atsakomybę už visą šalį ir šiuos žmones. Šio automatizmo priežastis yra mano žinojimas, kad kolegų akyse vis vien aš ir jie esame Lietuvos atstovai ir šios atstovybės jų mąstysenoje aš negaliu pakeisti. Trumpai tariant, tuo momentu jaučiausi beveik priverstas prisiimti atsakomybę už Lietuvos ir lietuvių įvaizdį. įvykis reikšmingas tuo, kad veikiau automatiškai, kad mano identiteto jausmai privertė mane sekti kolegų nejučia pasiūlytu skirstymu į „mus suomius“ ir „jus lietuvius rytiečius postsovietistus“. Nejučia todėl, kad jie juk to garsiai nesiūlė, jų klausimas reiškė tik: „Tu su jais iš vienos šalies, ar tu juos kitaip vertini, negu mes?“ Galvojant apie visuomenę ir politiką, yra nepaprastai svarbu, kad įvaizdžiai būtų kuo geriau įsisąmoninti ir kuo mažiau veiktų automatiškai, kad žmonės suvoktų giliai dviprasmę savo padėtį šių įvaizdžių atžvilgiu: laisvę ir kartu nelaisvę. Laisvę prisiimti atsakomybę, bet kartu ir bejėgiškumą keisti savo įvaizdį kitų akyse. Jaustis vienu metu laisvu ir nelaisvu nėra paprasta, psichologiškai tai beveik neįmanoma. Jausminis dvilypumas, arba ambivalencija, įveikiamas sąmoningu išmąstymu, kuris vienintelis daro mus kiek laisvesnius (nebeveikiame automatiškai, bet pasirenkame) ir teisingesnius (prisimename, ką savo pasirinkimu nuskriaudėme). Gal todėl Sokratas ir sakė, kad neišmąstyto gyvenimo neverta gyventi.

Žydai, apibūdindami lietuvius, sako: „Jūs – blogi, mus, susidėję su fašistais, šaudėte“, o lietuviai teisindamiesi taria: „Jūs neką geresni: matote tik savo kančias, skaičiuojate tik savo nuoskaudas ir nenorite pripažinti, ką patys pridarėte kitiems. Susidėję su užkariautojais rusais, siuntėte mus į Sibirą, o po karo kartu su pavergėjais penkiems dešimtmečiams užkrovėte mums svetimą ideologiją ir gyvenimo būdą.“ Toliau nepastebimai pereinama prie skriaudų lyginimo, tarsi patirta skriauda savaime paaiškintų ir pateisintų poelgius, lyg poelgis būtų refleksas, o ne sąmoningas laisvo žmogaus apsisprendimas. Todėl skriauda tampa tarsi nuopelnu ar medaliu, išperkančiu, anuliuojančiu kaltę. V. Volkanas kalba apie „tautų pasirinktas kolektyvines traumas“, kaip apie svarbią tautinio identiteto dalį. Su tam tikromis tautiniu mastu patirtomis nuoskaudomis tauta ima tapatintis, teisinti jomis savo šalies politiką ir pavienių žmonių poelgius. Šios nuoskaudos nemažiau už nuopelnus ar laimėjimus formuoja tautinį identitetą, savęs bei savo istorijos suvokimą, o tai lemiamais momentais gali atsiliepti dabarčiai ir ateičiai. Žydams jų patirtos nuoskaudos ir artėjančio fašizmo baimė neleido užjausti lietuvių, suprasti jų padėties tarp sovietų ir fašizmo. Holokausto siaubai pateisino Izraelio įkūrimą ir palestiniečių interesų nepaisymą – kas gi tais laikais apskritai paisė atsilikusių klajoklių. Lietuviams nuosavos nuoskaudos leido nesitapatinti su jų žemėje gyvenančiais žydais.

Lietuviai, apkaltinti žydų šaudymu – juoda dėme savo įvaizdyje (identitete), ieško pasiteisinimo ir randa jį kolektyvinėje traumoje – vežimuose į Sibirą, kurie neabejotinai siejami su komunizmo ideologija, o ši siejama su žydais. Tai verčia gretinti komunizmą su fašizmu – katras blogesnis. Kol kas pasaulio akyse jie nėra lygūs: fašizmas yra viešai pasmerktas, nuteistas, tapatinamas su blogiu, tad būti jo pusėje reiškia pačiam tapti blogu. Komunizmas, kad ir pralaimėjęs kapitalizmui, nėra viešai pasmerktas kaip ideologija. Daug kas dėl tuo metu vykusių žudynių ir trėmimų kaltina Staliną ar režimo „nukrypimus“, o ne pačią ideologiją ir jos moralę. Komunizmas tarsi daugiau „apsijuokęs“ nei kaltas, tad atrodytų, kad ir šiai ideologijai prijautę žydai nebuvo tokie blogi. Įvaizdžiai nevienodai juodi, juos bandoma suvienodinti siekiant išvengti kaltės. Laimė, dar neteko skaityti straipsnio, kur būtų lyginami skaičiai – jūs mūsų tiek išžudėte, o mes jūsų – „tik tiek“. Žydai apie savo susižavėjimą komunizmu iki šiol bandė išvis nekalbėti, arba bent jau nematė jame nieko bloga. Pagaliau tais pačiais komunistiniais idealais gyveno kibucai, daug prisidėję prie Izraelio valstybės kūrimo. Matyt, pastaruoju metu bandoma permąstyti ir šį istorijos tarpsnį, nes neseniai pasirodė naujų žydų tautybės žmonių rašytų straipsnių ir interviu apie žydus sovietmečiu. Vienuose nurodoma itin didelė Stalino ir Sovietų Sąjungos reikšmė kuriant Izraelio valstybę, kituose – gandai, kad Stalinas, jei būtų porą metų ilgiau pagyvenęs, būtų ir žydus į Sibirą išsiuntęs. Gal tie gandai ir tiesa, bet, man regis, čia vyksta kas kita: žydai permąsto praeities įvykius bei savo vaidmenį ir pamažu ima suprasti, kad tauta to meto įvykiuose nebuvo vien bejėgė auka, kaip jiems iki šiol atrodė.


Žydai ir komunizmas

Dabar man tenka pereiti prie nemalonios temos – nagrinėti žydų tautos kaltę. Greičiausiai susilauksiu priekaištų. Pirmiausia, kad mąstau antisemitiškai. Tai, kad esu žydas, nelabai svarbu – yra nemažai žydų antisemitų. Penktąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas Gordonas Allportas, vienas asmenybinės psichologijos pradininkų, jau kalbėjo apie „ypatingus mechanizmus, kurie verčia auką sutikti su savo persekiotojais, matyti save jų akimis… Žydas gali nekęsti savo istorinės religijos arba kaltinti kokią visuomeninę žydų klasę… arba neapkęsti jidiš kalbos“. Susitapatinimas su agresoriumi yra gerai žinomas ir psichoanalizėje. Didžiausi antisemitai paprastai būna vaikai ar vaikaičiai tų žydų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių savo žydiškumo atsisakė. Tokie buvo įžymus Ispanijos inkvizitorius Torkvemada, Hitleris, o mūsų amžiuje kad ir Žirinovskis. Atsakyti į šį priekaištą man nesunku: aš už daug ką savo tautą gerbiu ir myliu, man daug kas žydų kultūroje labai artima, jaučiuosi esąs žydas, tiesa, jei reikėtų savo tautinį identitetą apibrėžti, tai sakyčiau – Lietuvos žydas, užaugęs Sovietų Sąjungos laikais ir jau daug metų gyvenantis svetur.

Mane taip pat gali apkaltinti tuo, kad kalbu apie dalykus, kurių nesu ištyręs, neturiu duomenų, skaičių. Tai tiesa, bet atsakyti galiu tik tiek, kad nagrinėju ne faktinę teisybę, o psichologinę. Vengiu vartoti skaičius ir citatas, nes ypač internete gali rasti „tikrų“ istorikų antisemitų straipsnių, kurių šaltinius patikrinęs (o tikrinimas gali trukti kelias dienas), randi iškreiptus skaičius ir citatas2. Ar skaičiai patvirtins mano iškeltų motyvų svarbą, ar bus rasti būdai šiems motyvams statistiškai tirti, ar ši tema jau ištirta – nežinau. Man svarbus pats motyvo buvimas.

Kai kas gali man prikaišioti, kad, gilindamasis į tikras ar tariamas žydų kaltes, duodu naujų argumentų tiems, kas žydų nekenčia. „Ar nežinai, – gali man pasakyti, – kad antisemitizmas nėra racionalus dalykas, kad neapykanta žydams yra amžina ir dėl jos mes buvome žudomi bei visaip persekiojami jau du tūkstančius metų? Juk tai tikra, neretai sąmoningai kurstoma (kaip kad įžymiuose „Protokoluose…“) paranoja. Ir štai tu, užuot mūsų persekiotojus sugėdinęs ar sudraudęs, duodi jiems dar ir racionalių argumentų mūsų neapkęsti.“ – „Žinau, – atsakysiu aš, – antisemitizmas iš tiesų nesiremia protu ar teisingumu, tai – liguistas ir pavojingas dalykas. Kaip tik todėl mes patys turime rūpintis, kad sveiki išliktume, kad neprarastume blaivaus realybės jausmo. Negydykime svetimų ligų, verčiau pasigilinkime į savąsias. Naujų argumentų neapykantai aš neduodu, tik aiškinuosi tiesą apie mūsų santykį su savo tautine savimone ir kitomis tautomis. Ir šiame tiesos ieškojime negalime išvengti klausimo: kuo mus, žydus, taip traukė komunizmo ideologija.“

Vargu ar ginčytina, kad komunizmo ideologija daugeliui žydų buvo patraukli. Tuo metu ji buvo patraukli ir nežydams, tačiau įtariu, kad žydus ji dar traukė internacionalizmu – siūlymu visoms tautoms atsižadėti savojo tautiškumo. Vakaruose kylant nacionalizmo bangai, meilė tėvynei ir tautai tapo svarbiu ir konkrečiu žmogaus identiteto idealu – imta didžiuotis meile savo šalies gamtovaizdžiui, kalbai, istorijai, didybei ir nuoskaudoms. Lyginant su kitomis, tauta be šalies buvo tauta be meilės tėvynei, taigi bloga tauta. Čia negelbėjo nei meilė kažkada egzistavusiai tėvynei – istoriniam Izraeliui, nei hebrajų kalbos išsaugojimas religiniais tikslais. Reikėjo turėti šalį, ją ginti bei puoselėti, vystyti jos kalbą. Tėvynė buvo tapatinama su namais. Manau, pirmą kartą savo istorijoje žydai susidūrė su jausmu, kad jie – benamiai. Buvo tik dvi išeitys: atgauti savo senus namus – sionizmas, arba organizuoti visuomenę taip, kad šalis vienodai priklausytų visoms joje gyvenančioms tautoms. Kaip žinoma, abiem kryptimis ir buvo nueita. Be to, panašiai kaip Vokietijoje, Izraelyje taip pat buvo sujungtos komunizmo ir sionizmo idėjos. Vargu ar šalis būtų suklestėjusi be kibucų – socialistiškai organizuotų bendruomenių. Tačiau priešingame – internacionalizmo – kelyje žydus viliojo ir tai, kad jis siūlė garbingą kelią išsižadėti savo žydiškumo. Nereikėjo krikštytis, viešai keisti savo identiteto į svetimą. Naujojoje santvarkoje visų tautų žmonės vienu metu išsižadėtų tautinio identiteto, nusimestų jį kaip pirštinę nuo rankos. Skirtumas buvo tik tas, kad žydai atsikratytų identiteto dalies, dėl kurios per amžius kentėjo ir kuri darėsi vis mažiau svarbi ateistiniam pasauliui. Mat, kaip jau rašiau, žydų tautinis identitetas nuo pat tautos užgimimo buvo daugiausia ir religinis.


Dabartis

Gyvename nauju istoriniu laikotarpiu. Iš sovietų jungo išsilaisvinusi Lietuva vienu šuoliu atsidūrė kunkuliuojančiame išsivysčiusio kapitalizmo katile. Dar neišblėso iš atminties nuostabios išsilaisvinimo akimirkos – Baltijos kelias, trispalvė virš Gedimino bokšto 1988 m. ir kt., bet kartais ir jos atrodo jau toli praeityje. Tautos maišosi, žmonės važinėja po platųjį pasaulį, lietuvių būriai palieka tėvynę, o užsienietis Lietuvoje jau nėra stebuklas. Kam dabar įdomi ta praeitis, kam rūpi vežimai į Sibirą ir žydų šaudymai? Ar tai jau taip nutolo nuo mūsų kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir mongolų ordos? Neapsigaudinėkime: istorija gyva ir alsuoja, sena praeitis atsiliepia dabarčiai. Man teko girdėti tvirtinant, kad LDK užkariavimai atidarė mongolų ordoms kelią į Rusiją ir keturiems šimtmečiams sustabdė jos vystymąsi, todėl būtent Rusijoje vėliau ir įvyko Spalio revoliucija, laimėjo komunistai. Ar ne tą patį byloja ir žydų valstybės atkūrimas po 2 000 metų? Tautos, kaip ir žmogaus, pasąmonė turi savo raidą. Jei norime sąmoningai ir laisvai kurti ateitį, nevalia nuvertinti pasąmonės, privalome žinoti, kad ji tikrai suveiks. Geriausias būdas ją pažaboti – suprasti, ką ir kodėl mūsų tautos darė, suprasti žmonių jausmus ir mintis, jų motyvus. Jų supratimas reiškia dvasinį teisingumą, o šis svarbesnis už formalų teisingumą. Surenkime kad ir dešimtis Niurnbergo ar Hagos teismų, bet jei nuteistieji ir jų vaikai bei vaikaičiai jaus, kad nuteisti neteisingai ar liko nesuprasti, tauta išsaugos pagiežos ir kartėlio jausmus, kurie, progai pasitaikius, išsilies į kruviną konfliktą. Tarptautinis teismas yra svarbus teisingumo instrumentas, bet jis neatstoja paskiro žmogaus sąžinės. Idealu būtų, jei kiekvienas žmogus prisiimtų atsakomybę ne vien už savo identiteto nuopelnus, bet ir už jo gėdingus bei nusikaltėliškus aspektus.

Vėl pasiūlysiu psichoterapinį sprendimą. Psichoterapeutas retai sako pacientui, kad jis neteisus. Jis žino, kad žmogus ir pats pasikeistų ir kvailai nesielgtų, jei tai nebūtų jam vienaip ar kitaip naudinga (neturėtų motyvų). Įvardijęs savo motyvus – jausmus, mintis, impulsus – ir išsiaiškinęs jų šaltinius, žmogus ir pats supranta, kas teisinga ir protinga. Aiškintis yra tuo lengviau, kuo mažiau esi puolamas, kuo mažiau bijai, kad atvirumas bus prieš tave panaudotas. Doras išsiaiškinimas, teisingas atsakomybės paskirstymas negali pakeisti praeities, bet leidžia kaltę pripažinti ir išpirkti, todėl pasikeičia nuskriaustųjų jausmai. Be to, toks aiškinimasis leidžia argumentuotai neigti neteisėtą kaltinimą. Visa tai yra psichinis darbas, kuris leidžia išvengti paranojinio konflikto. Psichoterapija padeda asmenybei geriau integruotis, žmogus suvokia savo prieštaringumą, jo identitetas praplatėja, sustiprėja, įgauna daugiau spalvų. Jis jaučiasi saugiau ir mažiau skaudina save bei kitus, kai randa tinkamesnius būdus savo poreikiams įgyvendinti.

Šį modelį galima pritaikyti ir tautoms: kiekviena jų turi pati tokį psichinį darbą atlikti – išsiaiškinti savo motyvus. Niekdarystėm užsiima pavieniai žmonės, bet jų motyvai būna nesvetimi ir kitiems. Jei tautinei savimonei rūpi teisingumas, o ne savo poelgių ar siaurų interesų gynyba, tai byloja apie tautos dvasinę brandą bei siekį ilgai ir naudingai bendradarbiauti su kitomis tautomis. teisingumo siekimas, kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose, yra visai kas kita, nei trumpalaikės naudos ieškojimas.

Todėl užbaigsiu šį rašinį Winstono Churchillio aforizmu: „Visą pasaulio istoriją galima apibūdinti teiginiu, kad, kai tauta yra stipri, ji ne itin paiso teisingumo, o kai jai ima rūpėti teisingumas, ji jau nebebūna stipri.“ Iki šiol žmonijos, kartu ir mūsų tautų – žydų bei lietuvių – istorija nebuvo itin laiminga. Jei mes norime pakreipti ją geresne kryptimi, mums reikia suprasti save ir kitus, o supratus – būti teisingi sau ir kitiems.


1 Tą gerai iliustruoja senovės Graikijos mitas apie karalių Edipą, kurio tėvui karaliui Lajui buvo išpranašauta, kad jo sūnus jį užmuš ir ves savo motiną. Todėl Edipui gimus Lajus, sužalojęs sūnui kojas, atidavė jį tarnui ir liepė užmušti. Šiam vaiko pagailo ir jis atidavė Edipą piemeniui, kuris vėliau nunešė vaiką pas Korinto karalių Polybą. Pačiam Edipui taip pat buvo išpranašauta, kad jis užmuš savo tėvą ir ves savo motiną, todėl jis paliko Korinto karalystę, bet pakeliui sutiko savo tėvą Lajų, nepažino jo ir susipykęs užmušė, o atvykęs į Tebų miestą vedė Jokastą – Lajaus žmoną ir savo motiną.
2 Markas Weberis iškreipia olandų pasiuntinio M. Oudendyke’o pranešimą.

Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešas interesas: (post)paminklinis būvis?

2023 m. Nr. 10 / Apie atminties politiką, viešumos ženklinimą ir skirtingų interesų įtampas kalbėjosi menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė, Agnė Narušytė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė; į pokalbį įsitraukė literatūros mokslininkai Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas ir Mantas Tamošaitis. Moderavo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Ela Jevtušenko. Poezija raketų nesustabdysi

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Poetė gimė 1996 m. Kyjive. Kyjivo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete baigė filologijos magistro studijas. Išleido poezijos rinkinį „Lichtung“ (2016).

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.