Vytautas Rubavičius. Kultūros valstybė: kultūros raidos ypatumai
2015 m. Nr. 7
Daug galima būtų kalbėti apie mūsų kultūros ir valstybės laimėjimus ar bėdas bei vis kylančius naujus egzistencinius iššūkius, nelygu kokios laikomės esminės vertinimo nuostatos. Vieni, ypač politikai, mano, kad šiuo metu gyvename taip gerai, kaip niekada, o kitiems labiau rūpi emigracijos, skurdo, nedarbo, socialinės atskirties ir kitokios bėdos, kurios neleidžia piešti „gražaus“ kultūros ir valstybės gyvenimo vaizdo. Pabandykime atsakyti į keletą klausimų, kad geriau suvoktume dabarties būseną. Ar per atgautos Nepriklausomybės dešimtmečius sukūrėme veiksmingą kultūros ir nacionalinio tapatumo stiprinimo politiką, numatėme ir įgyvendiname esmines visuomenei gerai suvokiamas tos politikos gaires? Ar galime pasigirti kultūros ir švietimo darbuotojų vidutiniais atlygiais, jų socialiniu statusu, taip pat šių sričių finansavimu? Atsakymas akivaizdus – nesukūrėme, negalime pasigirti. Jei įdėmiau pažvelgtume į kultūros biudžetinio finansavimo istoriją, pamatytume, kaip mūsų politinis elitas žvelgia į šią sritį – kultūra laikoma politinio dėmesio nevertu dalyku. Ar suvokiame, kaip Lietuvą nusiaubusi emigracijos banga veikia mūsų valstybingumą bei kultūrinę kūrybą, ar suvokiame emigracijos vyksmą kaip mums kylantį egzistencinį iššūkį? Kol kas nesuvokiame. Šitaip tvirtinti leidžia valstybės kuriamų strateginės raidos dokumentų, ypač „Lietuva 2030“, analizė – tuose dokumentuose nesama jokių dabartinės būsenos vertinimų, jokių kultūros politikos, valstybingumo stiprinimo bei valstybingumo jausenos ugdymo gairių. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybės suverenas ir iš kur kyla mūsų valstybingumas? Vargu bau, nes visiškai nekreipiame dėmesio į Europos Sąjungos federalizacijos projekto įgyvendinimą, kuris grindžiamas politine valstybių narių išnacionalinimo ir išvalstybinimo nuostata, vis daugiau valstybės konstitucinių galių perkeliant į supranacionalinį ir nuleidžiant į subnacionalinį, regioninį bei savivaldos lygmenis. ES raidą gvildenančiuose moksliniuose veikaluose naujasis pasaulinis politinis darinys įvardijamas kaip kvazifederacija, įgyvendinanti ideologinę regioninio kosmopolitizmo programą, kuri laikoma esmine viso pasaulio raidos gaire. Jau dabar regime, kaip iš valstybės virstame tam tikru administraciniu teritoriniu dariniu, tačiau kol kas negalvojame apie to vyksmo poveikį tautinei kultūrai ir tautiniam tapatumui. Nors artėja žymi mūsų valstybės 100-mečio minėjimo data, viešojoje erdvėje kol kas menkai svarstomi su nacionaline kultūra, nacionaliniu valstybingumu, taip pat kultūros ir valstybės sąryšiu susiję klausimai. Atrodo, kad menkėja mūsų nuovoka, kas yra kultūra ir valstybė ir kam šitie dalykai reikalingi. Daugelį mūsų kultūros ir valstybės bėdų, taip pat naujų globalizacijos ir europinės integracijos keliamų iššūkių galime suvokti tik prisimindami tuos klausimus ir bandydami į juos atsakyti. Nors atsakymai į juos tarsi ir paprasti, tačiau reikalingi tam tikro įsisąmoninimo, kad taptų nelyg savaime suprantamomis nuostatomis, kurios jau galėtų grįsti ir politinės veiklos sumanymus.
Tad pabandykime paieškoti atsakymo į klausimą, kas yra ir kam reikalinga kultūra ir valstybė? To klausimo svarstymas mums pateiks ir aiškesnį kultūros bei valstybės pamatinio ryšio supratimą. Pradėkime nuo kultūros. Gerai žinome, kad žmonės nuo neatmenamų laikų iki šiol gyvena ne pavieniui, o bendruomenėmis. Tos bendruomenės – tai gentys, tautelės, tautos, galop – nacijos. Bendruomenės gyvuoja palaikydamos tam tikrą savastį – tapatumą, kuris jas skiria nuo kitų. Kultūra yra simbolinė, ženklinė bendruomeninių tapatumų palaikymo bei stiprinimo sistema, kuri veikia per veiksmingą kultūrine, istorine ar kolektyvine vadintiną atmintį. Tokių tapatumų palaikymas ir stiprinimas konkrečiose gyvenamosiose vietovėse, kurios nusakomos kaip istorinės gyvenamosios žemės, yra pirminis kultūros tikslas. Tad apibendrintai kultūrą galėtume nusakyti taip – kultūra yra gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje teritorijoje gyvenančių bendruomenių sugyvenimą su gamtos, vidinių ir išorinių kitokių bendruomenių aplinka. Bendruomenėms svarbiausia yra sugyventi su gamtine aplinka ir savimi – išlaikyti tam tikrą bendruomeninę apibrėžtą savastį ir užsitikrinti išgyvenimo priemones bei būdus, kurie savo ruožtu tampa paprotiniais ir ritualiniais savasties palaikymo bei tvirtinimo veiksniais. Kultūra yra tokio sugyvenimo pagrindas ir forma, iš savo saugomo kalbinio simbolinio ir religinio lobyno teikianti tam sugyvenimui reikalingas bendruomeninio tapatumo ir bendruomeniškumo jausenos palaikymo bei stiprinimo, taip pat individo auklėjimo ir saviugdos „priemones“. Nusakytas sugyvenimas suponuoja stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties puoselėjimą, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimą. Tapatumo ugdymas įmanomas tik atsiskiriant ar išsiskiriant nuo kitų – kitų socialinių grupių, genčių, tautelių, nacijų, – todėl kultūrinėje atmintyje visada esama tam tikrų Kito pavidalų, kuriuos galima įvairiai aktualizuoti nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai, politiniai poreikiai.
Nereikia įsivaizduoti, esą atsiskyrimas ir išsiskyrimas vyksta sąmoningos veiklos pagrindu – bendruomenės visada gyvena tam tikrose konkrečiose vietovėse, kalba sava kalba, yra susaistytos savų giminystės ryšių ir bendros atminties bei ritualų. Pirminę bendruomeninę išskirtį teikia jau pati unikali kalba ir konkreti gyvenama vietovė, kuri visada ginama nuo atėjūnų. Kai mes kalbame apie Kitą, suponuojame tą Kitą esant taip pat tam tikro tapatumo darinį, pagal kurį galime nustatyti ir jo elementus, kitaip tariant, konkrečios etnokultūrinės bendruomenės narius. Tautos ir nacijos savo tapatumus palaiko ir tvirtina jau vienaip ar kitaip įsisąmoninamos kultūros politikos ar kultūrinės saviugdos bei ideologijos priemonėmis. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, išsiugdo tam tikruose santykiuose su kitais ir pačiais savimi konkrečiose istorinėse aplinkybėse. Nors tapatumai santykiški, tačiau visada apibrėžti ir veiksmingi, nusakantys mes ir kiti skirtį pirmiausia kalbiniu ir istorinės sugyvenimo su vietove tradicijos atžvilgiu. Kaip kultūra palaiko, ugdo ir puoselėja tapatumus? Pirmiausia veikdama kaip kultūrinė atmintis, struktūrindama ir įsimbolindama individualią atmintį. Kultūrinė atmintis suima į save tradiciniais laikomus sugyvenimo būdus ir priemones. Tie būdai bei priemonės palaikomi ir perduodami iš kartos į kartą pasaulėvokos ir pasaulėjautos pasakojimais, apeiginiais ir šventiniais ritualais, kitais kultūros sistemoje veikiančiais „įrankiais“. O nacionalinių valstybių atveju – visais nacionalinės kultūros politikos būdais, kurie apima ir istorijos bei istorinės atminties politiką.
Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ir iš jo kylantis individualus tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma, įsišaknijusi konkrečioje vietovėje. Mūsų atveju – tai įvairius vietoviškus (etnoregioninius) lietuviškumus suėmusi ir bendrinės kalbos pagrindu nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Ta lietuvybė jau kuriama sąmoninga valstybine politika, taip pat visų lietuvių kūrybine veikla, bendru visų gyvenimu. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galima tik kultūrinės atminties teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra ir jos raiška per kultūrinę atmintį yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingasis kultūrinės raiškos aspektas.
Pasvarstykime, kas yra ir kam reikalinga valstybė . Valstybė yra nepaprastai sudėtingas darinys, tad niekaip negalėsime aptarti jos bruožų bei galių, tačiau čia mums svarbus vienas esminis dalykas. Valstybę galime nusakyti kaip aukščiausią tautinės bendruomenės socialinės saviorganizacijos formą, kuri teikia ypatingus, valstybiniais vadinamus instrumentus tai bendruomenei savarankiškai veikti istorijos arenoje ir klestėti. Valstybė ir valstybingumas geriausiu, nes tarpvalstybiniais santykiais ir sutartimis grindžiamu, būdu laiduoja tautos išlikimą. Įgavusi valstybingumą tauta sumažina savo priklausomybę nuo kitų tautų, ji nebėra vienaip ar kitaip priklausoma nuo galingesnių etnokultūrinių bendruomenių, jai jau negresia kultūrinės ar kalbinės asimiliacijos vyksmai. Svarbu ir tai, kad tik valstybingumo siekiančios ar valstybinėmis tapusios tautos yra ir istorijos subjektai. Todėl valstybinės saviorganizacijos forma ir laikoma aukščiausia tautų bei visuomenių raidos pakopa. Dėl valstybingumo, kaip rodo istorinė patirtis, tenka kovoti ir sudėti nemenkai aukų. Pretenduoti į valstybingumą gali tik tam tikras subjektas, „įrodantis“ savo pretenzijų pagrįstumą konkrečiu istoriniu pasakojimu, apibūdinančiu ir jo gyvenamą teritoriją. Galima sakyti ir taip – reikalaujant valstybingumo būtinas aiškus subjekto tapatumo ir jo valios nusakymas, kurį ir teikia kultūra. Valstybingumas pripažįstamas istorinėms tautoms, tad jokie tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės negali susigalvoti vienytis ir imtis kurti savo valstybę. Jokie gyventojų piliečių referendumai nebuvo ir nėra pripažįstami valstybingumo šaltiniu. Šiuo metu daug painiavos kyla apmąstant tautiškumo, nacionalumo ir pilietiškumo ryšius, nes linkstama nacionalumą ir iš jo kylantį nacionalizmą „nukenksminti“ abstrakčiu politiniu pilietiškumu, kuris nenurodo į jokį etnokultūrinį ar bendruomeninį išskirtinumą. Tačiau būtina aiškiai suvokti, kad pilietiškumas yra valstybinės saviorganizacijos padarinys, o valstybinė saviorganizacija kyla iš tautinio subjekto valios. Piliečiais tampama tautos kuriamoje valstybėje, tačiau niekur nėra jokių nevalstybinių piliečių, kurie galėtų susigalvoti kurti savo valstybę.
Tautinį tapatumą palaikanti ir puoselėjanti kultūra yra ir valstybingumo pamatas, ir valstybingumo šerdis, kuri stiprinama valstybinės kultūros ir istorinės atminties politikos priemonėmis. Nacionalinėje valstybėje etninės bendruomenės taip pat išlaiko savo tapatumus, tačiau jos jau nepretenduoja į valstybinio subjekto statusą, o gyvuoja ir savo tapatumą palaiko bei skleidžia kaip etnokultūrinės bendruomenės, turtinančios bendros nacionalinės kultūros raišką. Valstybėje išlieka valstybės subjekto ir etnokultūrinių bendruomenių skirtingumas, tačiau jis „išlyginamas“ pilietiškumu – kaip piliečiai visi esame lygūs. Tik dera prisiminti, kad ta lygybė „veikia“ aiškiu valstybinės kalbos pagrindu. Tad, apibendrintai kalbant, kultūra laiduoja tautos tapatumą, kuris yra valstybingumo šaltinis, o valstybė jau teikia geriausias priemones tautai išlikti ir klestėti. Suprantama, kartu su visa visuomene ir visais piliečiais. Toks aiškus valstybės ir kultūros egzistencinės reikšmės supratimas ypač būdingas estams. Jų strateginės raidos dokumentai grindžiami visur iškeliama konstitucine nuostata, kad valstybė kuriama tam, kad estų tauta gyvuotų per amžius, o kultūra kaip tik ir laiduoja estiškumo, estų tautinio tapatumo išlaikymą bei sklaidą. Todėl tuose dokumentuose vyrauja kultūros politikos gairės, nes ekonominės globalizacijos sąlygomis ekonomika neteikia jokių „instrumentų“ nacionaliniam tapatumui palaikyti. Priešingai – ekonominė globalizacija, kuri veikia ir kaip kultūrinių prekių gamybos internacionalizacija, nacionalinėms kultūroms ir nacionaliniams tapatumams kelia savų grėsmių ir iššūkių. Kaip tik kultūra teikia būdų su tais iššūkiais tvarkytis. Tačiau tam pirmiausia būtinas nacionalinis sąmoningumas, valstybingumo jausenos gyvybingumas, o sykiu ir politinio bei kultūrinio elito savimonė, pasiryžimas dirbti nacijai ir valstybei.
Globalizacijos ir europinės integracijos iššūkiai – kaip jie suvokiami? Svarstant kylančius iššūkius, dera prisiminti, kaip buvo kuriama Lietuvos valstybė. XIX a. pabaigoje lietuvių etnokultūrinė bendruomenė, lietuviakalbė liaudis, kuri jau buvo suvokiama kaip „antroji lenkų tauta“, virto valstybingumo siekiančia ir jį atgavusia tauta, kuri sparčiai išsiugdė nacijos bruožų. Tokia tauta galėjo tapti istorijos subjektu tik aiškiai atsiskyrusi nuo lenkybės ir suvokianti save kaip tapatumą puoselėjantį ir skleidžiantį istorinį kultūrinį socialinį darinį, kurio teisė savarankiškai egzistuoti turi būti pripažinta tarptautiniu ir tarpvalstybiniu lygiu. Nesutikusi „įsilieti“ į lenkakalbę politinę tautą, lietuvių tauta iškovojo valstybingumo dovaną, tačiau lenkų tauta jos valstybingumo taip ir nepripažino iki pat Antrojo pasaulinio karo. Sovietinės okupacijos sąlygomis nacija vėlei įgavo lietuviakalbės liaudies, tarybinės etnokultūrinės bendruomenės statusą, o iš valstybingumo liko tik administracinis teritorinis vienetas Sovietų Sąjungos sudėtyje. Kas vyksta šiuo metu, įsibėgėjant ES federalizacijos ir regioninės kosmopolitizacijos vyksmui, kurį ženklina spartus integracinis išnacionalinimas ir išvalstybinimas? Juk pačiu aukščiausiu ES politiniu lygiu aiškinama, kad sąvokos tauta ir tėvynė, taip pat ir su tomis sąvokomis susijusios bei siejamos jausenos jau atgyveno. Nemąstydami apie europinės integracijos ypatumus, tarsi savaime einame keliu, kuriame laikui bėgant iš valstybinės nacijos galime virsti lietuviakalbe liaudimi, lietuvių etnokultūrine bendruomene. Juk jau šiuo metu save vis labiau suvokiame tik vienos laisvės požiūriu – kaip laisvai judėti galinčią darbo jėgą. Nekeliami jokie nacionalinio tapatumo puoselėjimo, nacionalinės kultūros ir švietimo sistemos stiprinimo tikslai, kurie padėtų tvarkytis su naujais iššūkiais. Beje, švietimo sistema yra tautinės kultūros stuburas, kadangi ta sistema kaip tik laiduoja ne tik mes ir valstybingumo jausenos ugdymą, bet ir kultūrinės atminties perdavą, taip pat kūrybinės raiškos gebėjimų lavinimą. Kitaip tariant, ne tik suteikia gyvenimui reikalingą žiniją, bet ir moko sugyvenimo su gimtine ir tėvynainiais. Nacionalinė kultūra savo pirmine egzistencine reikšme gali gyvuoti tik konkrečioje nacijos gyvenamoje vietoje. Suprantama, nacionalinės kultūros „produktai“ gali būti kuriami visose pasaulio vietose, jie gali turtinti bendrą kultūrą, tačiau niekaip negali jos pakeisti. Todėl vadinamasis „Globalios Lietuvos“ projektas yra ydingas vienu esminiu požiūriu – palaikydamas tam tikrą lietuviškumo dvasią diasporose, jis savaip nureikšmina šakninės nacionalinės kultūros ir kultūros politikos būtinumą. Suprantama, nepaprastai svarbu palaikyti lietuvybę emigrantų bendruomenėse, tačiau nederėtų paviršutiniškai aiškinti, esą nebūtina pervertinti lietuvybės Lietuvoje, nes tai gali skatinti nacionalizmo apraiškas. O mūsų vietos politikai linkę besą lygiškai palaikyti europinės federalizacijos vyksmą, tad jiems lietuvybė vis labiau atrodo panaši į tam tikrą laužytinų stereotipų rinkinį. Kreipdami dėmesį į ES integracijos vyksmo ypatumus, netampame kokiais ypatingais euroskeptikais – ES jau yra ir mūsų bendrija, – tik bandome aiškiau suvokti tam tikrus pagreitintos, socialinės inžinerijos priemonėmis skatinamos integracijos pavojus ne tik mažosioms valstybėms, bet ir pačiai ES. Europietiškai mąstysime tik gilindamiesi į savo lietuvybės šaknį ir jos laikydamiesi, o ne stengdamiesi nuo jos išsilaisvinti ir rodydamiesi europietiškesni už senuosius europiečius. Šiems – kitokie iššūkiai ir kitokia lemtis.
Apleisdami pirminį kultūros ir valstybės tikslingumą, nebesuvokiame ir kultūrinės atminties reikšmės. Ir kultūra, ir kultūrinė atmintis imamos laikyti simboliniais kultūrinių prekių gamybai reikalingais ištekliais, kuriuos būtina panaudoti taip, kad gautume kuo didesnę vadinamąją „pridėtinę vertę“. Tokiai prekinei gamybai visiškai nesvarbu nei nacijos likimas, nei valstybės bei valstybingumo puoselėjimas. Juolab kad ir kultūrinis bei akademinis elitas vis labiau linksta kuo sparčiau kosmopolitizuotis, laužydamas ir naikindamas atgyvenomis laikomus lietuvybės puoselėjimo „stereotipus“. Štai vienas iš iškilių mūsų istorikų pareiškia nematąs jokios emigracijos keliamos problemos – juk lietuviai visose Europos šalyse dirbą bendram europiniam labui. Kam jau kam, o istorikams tikrai turėtų rūpėti nacijos, kaip istorijos subjekto, lemties klausimas – juk, nykstant lietuvybei ir valstybingumui, o žmonėms emigruojant, netenkame valstybinės nacijos statuso ir pereiname į lietuviakalbės etnokultūrinės bendruomenės būseną. Nejau šitai yra mūsų geidžiamas nacionalinės ir valstybinės raidos gėris? Tautų raidos požiūriu – tai regresas. Nykstame iš Europos istorijos arenos, nesirūpiname kultūrinės atminties puoselėjimu ir net didžiuojamės tokiu savo „europietiškumu“. Tik kaip valstybinė nacija galime išlaikyti ir LDK istorinį paveldą. Nusišalinančių nuo nacionalinės kultūros ir nacionalinės valstybės puoselėjimo reikalų gausu tame istorikų ir kultūrologų flange, kuris įnirtingai neigia būtinumą įtvirtinti aiškias valstybinės atminties politikos nuostatas bei gaires. Keistokai atrodo toks atminties politikos būtinumo neigimas, kai ES dedama daug pastangų sukurti subendrintą, aiškiomis ideologinėmis nuostatomis grindžiamą privalomą europinį istorinį pasakojimą, apvalytą nuo visokio nacionalizmo bei kultūrinio išskirtinumo. Gal derėtų į šiuos europinius vyksmus žvelgti kaip į naujus egzistencinius iššūkius ir kaip tik kultūroje ieškoti būdų su jais tvarkytis. Suprantama, tam būtina ne tik bendresnė nacionalinė savimonė, bet ir veiksminga nacionalinė kultūros politika. Žvelgdami į valstybės nueitą Nepriklausomybės kelią, galime padaryti nedžiuginančią išvadą, kad nepriklausomybės sąlygomis kultūros ir valstybės kūrimo bei tvirtinimo darbas buvo paliktas savieigai, nesistengiant suvokti ir politinės veiklos programomis įtvirtinti pirminį pamatinį kultūros ir valstybės, taip pat jų sąsajos tikslingumą. Kultūra buvo ir yra įsivaizduojama kaip tam tikra finansavimo reikalaujanti sritis, o kultūrai imančių vadovauti politikų uždavinys esąs vienaip ar kitaip paskirstyti pinigus įvairioms kultūros institucijoms, mygiant jas rodyti mistinės „pridėtinės vertės“ rodiklius. Tad pats metas būtų atsigręžti į lietuvių kultūrą, į lietuvybę ir Lietuvos valstybę, suvokiant, kad šie dalykai nėra duotybės, o reikalauja iš visos visuomenės ir jos politinio bei kultūrinio elito kasdienės įsipareigojančios kūrybos.