2009 metų knygos. Ar glamūro ideologija palieka erdvės knygai-įvykiui?

2010 m. Nr. 3

2010 m. vasario 4 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė kasmetinį pokalbį apie praėjusių metų svarbiausias knygas. Pokalbio temą pasiūliusi literatūrologė Jūratė Sprindytė ją formulavo taip: „Glamūro ideologija ir knyga-įvykis.“ Dar gerokai prieš pokalbį buvo sudarytas 22 puslapių, beveik 300 pozicijų aprėpiantis 2009 m. pasirodžiusių knygų sąrašas, parengtas remiantis Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija. Šis sąrašas nuolat buvo papildomas leidyklų naujienomis, kurios pagal vis labiau leidėjų propaguojamą „muginį mąstymą ir rinkodarą“ paviešinamos Naujųjų metų sausio pabaigoje arba vasario pradžioje – prieš pat Vilniaus knygų mugę. Nepaisydami koją pakišančios leidėjų politikos, šiais metais, kaip ir kasmet, LLTI literatūrologai perskaitė beveik 200 knygų ir pabandė įvertinti dabartinės lietuvių literatūros visumą.

Pokalbį pradėjusi ir jį moderavusi J. Sprindytė teigė, kad žodis glamūras aptarimo antraštėje atsirado neatsitiktinai: gyvename ypatingoje aplinkoje, kur vis labiau svarbi nebe žmogaus egzistencija, o jo gyvenimo stilius – išorinis spindesys, prašmatnumas, mados naujienos, persikinis kūnas, prabangios atostogos, rafinuotas kičas ir vartojimo pilnatvė. Tokioje aplinkoje vargu ar galima tikėtis knygos- įvykio. Ir ne todėl, kad tokia knyga – klausianti, fokusuojanti epochą ir ją apibendrinanti – nėra parašoma, o todėl, kad ji paprasčiausiai nebeatpažįstama. Anot J. Sprindytės, nėra kam skelbti knygos-įvykio ir nėra kam jo išgirsti, patikėti, visuomenė pernelyg nevienalytė ir užverčiama kitokio pobūdžio tariamais įvykiais, be to, keičiasi ir knygos statusas. Nėra kaip parodyti gerų knygų skleidžiamos estetinės energijos: kultūrinė spauda yra riboto tiražo ir hermetiška, o plačioji – orientuota į glamūro valdomą publiką.

J. Sprindytės ištarmę papildžiusi ir patvirtinusi literatūrologė Dalia Satkauskytė teigė, kad glamūras sėkmingai gyvuoja dėl kultūros politikos ir kultūrinės žiniasklaidos nuosmukio. Taigi glamūro kultūra mus įkalino savotiškame uždarame rate, iš kurio žvelgiant LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimas atrodo kaip itin antiglamūriškas veiksmas, rimtosios literatūros gynėjų bandymas nepasiduoti populiariosios literatūros spaudimui bei provokacijoms. Aptariant bendrąsias 2009 m. lietuvių literatūros tendencijas buvo konstatuota, kad šie metai – savotiški poezijos metai. Mat poezijos knygos savo kokybe pranoko prozos tekstus, juos lenkia ir vis labiau populiarėjantys atminties literatūros tekstai: memuarai, dienoraščiai, atsiminimai, kūrybinio palikimo knygos. Poezijos pergalę prieš prozą nulėmė ne tik mūsų literatūros tradicijos – poezijos tekstų kiekybinė persvara, bet ir pati poezijos prigimtis, nepaklūstanti glamūro kultūros spaudimui.

D. Satkauskytė, dėmesį sutelkusi į poeziją, pažymėjo, kad praėjusiais metais pasirodė išties daug labai gerų poezijos knygų: Donato Petrošiaus „Aoristas“, Lauryno Katkaus „Už 7 gatvių“, Henriko Algio Čigriejaus „Žiemių pusėje giedra“. Anot jos, proza nebeatspindi realybės, jos nebereflektuoja, todėl tampa savotišku gyvenimo simuliakru.

2008 m. romanais (Sigito Parulskio „Murmanti siena“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“) mus džiuginusi proza šiemet atrodo tarsi išsibaigusi. Panašu, kad ji nebesugeba kokybiškai atsinaujinti, tarsi pavargo pati nuo savęs, vis labiau slysta link eksperimentinių formos ir sykiu originalumo ieškojimų, kuriais neretai bando paslėpti savo tuščiavidurį pasaulį – tai itin ryškiai juntama praėjusių metų prozos debiutantų tekstuose (Elžbietos Latėnaitės „Apsichė“, Rasos Aškinytės „Rūko nesugadinti“, Aido Kelionio „Smėlynų vanduo“). Prozos simuliakriškumo įsigalėjimas regimas ir pagausėjusioje istorinių romanų pasiūloje. Tarp jų kaip geriausias buvo paminėtas Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkys“. Diskusijų sukėlė Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Kambarys jazmino krūme“ – vieniems užkliuvo stilius, kiti knygą gyrė už tai, kad autorė grįžo prie smulkiosios prozos žanrų, kuriuos jai sekasi kurti geriau už romaną. Kaip puikiai sukonstruotas euroromano modelis buvo įvardytas Marko Zingerio romanas „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“.

Matant tokį ne itin gausų 2009-ųjų prozos lauką, atrodo teisinga D. Satkauskytės mintis, kad socialinę ir egzistencinę savijautą geriau bei jautriau reflektuoja šiandieninė poezija. Paradoksalu, bet būtent poezijos, kaip parodė Elenos Baliutytės paminėtas sociologinis tyrimas, Lietuvos bibliotekininkai savo skaitytojams nerekomenduoja. Tad, anot kritikės, „poezija – neskaitoma, bet esanti“.

Savotišką literatūros stagnaciją liudija ir 2009 m. tarsi iš gausybės rato pasipylusios knygų serijos, rinktinės, rinkiniai ar netgi senų romanų „atnaujinimas“ – jų išleidimas pakeistais pavadinimais. Kaip juokavo J. Sprindytė, tokios knygos „ima gąsdinti kaip serijinės žmogžudystės“. Kita vertus, šią tendenciją papildo ir kitas ne itin teigiamas kūrėjų užmojis – rašyti daug ir dažnai. Atrodo, knygų leidybą beveik užkariavę rinkodaros ir viešųjų ryšių dėsniai ima smelktis ir į pačią literatūrą, jos vidinius procesus, tapdami itin palankūs nekokybiškų tekstų gamybai, gausinimui ir glamūrinių autorių „mitologizavimui“, arba tarnauja tiesiog „asmeniniam piarui“.

Šias liūdnokas praėjusių metų tendencijas kiek atsveria atminties literatūros išpopuliarėjimas. Tai liudija, kad dokumentinio pobūdžio tekstai tampa įdomesni nei originaliosios prozos, – panašu, kad kuriasi stipri konkurencija beletristikai. Mokslininkų pokalbyje dėmesio susilaukė kūrybinio palikimo knygos: Rimo Buroko „(ne)gyvenimo fragmentai“, Arvydo Ambraso „Žeme, nepalik mūsų“. Kaip puikus memuaristikos pavyzdys, aprėpiantis ne tik asmeninį, bet ir kultūrologinį kontekstą, buvo paminėti M. Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“. Pasidžiaugta Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knyga „Mabre viešbutis“, Gražinos Mareckaitės memuarais „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Atrodo, besikeičiančios žanrų ribos ar, anot D. Satkauskytės, besikuriančios naujos žanrinės tapatybės, liudija, kad literatūra kol kas dar gyvena pagal savo raidos dėsnius.

Bendrąsias 2009 m. literatūros tendencijas atspindi ir praėjusių metų debiutantų tekstai. Nors tiek poezijos, tiek prozos publikacijų pasirodė po lygiai – po penkias knygas, – vis dėlto poezijos tekstai yra stipresni už prozos. Jūratė Čerškutė, aptardama debiutantų tekstus, išskyrė prozininkės Ievos Toleikytės apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“ (kaip knygą-įvykį glamūriškoje debiutantų žemėje) ir poetės Dianos Šarakauskaitės eilėraščių knygą „Medžiai mano tėvai“, kurioje itin ryškiai, ilgesingai ir skaudžiai išgyvenamas buvimo toli nuo tėvynės jausmas.

Per visą pokalbį apie 2009 m. knygas nuskambėjo net kelios metaforos, kurios tiksliai apibūdino praėjusių metų lietuvių literatūros lauką ir diagnozavo literatūros būklę. Bandydama įvardyti praėjusių metų knygas, L. Mačianskaitė teigė, kad jai kūrybos vertinimas priminė pilkos pelės gaudymą pilkame kambaryje. J. Sprindytė minėjo „prisukamos lakštingalos sindromą“, o V. Gasiliūnas konstatavo, kad literatūra išmoko naudotis glamūru taip, kaip maisto pramonė – aromato ir skonio stiprikliu, baisiuoju priedu E, kuris paskanina, vilioja ir nesąmoningai verčia vis daugiau vartoti vieno ar kito produkto. Galbūt toks glamūrėjimas lėmė ir įdomią V. Gasiliūno ištarmę: „Iš lietuvių poezijos išskrido angelai, o jų vietą užėmė nuotraukos.“

Per pokalbį buvo paskelbtas kūrybiškiausių 2009 m. knygų dvyliktukas:

1. Laura Sintija Černiauskaitė, Kambarys jazmino krūme: Apsakymas ir apysaka, Vilnius: Alma littera, 2009;
2. Henrikas Algis Čigriejus, Žiemių pusėje giedra: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
3. Valdas Gedgaudas, Kario šešėlis: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
4. Laurynas Katkus, Už 7 gatvių: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
5. Aušra Kaziliūnaitė, 20 % koncentracijos stovykla: Eilėraščiai, Kaunas: Kitos knygos, 2009;
6. Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome: Biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
7. Vytautas Martinkus, Žemaičio garlėkys: Istorinis romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
8. Sigitas Parulskis, Pagyvenusio vyro pagundos: Eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2009;
9. Donatas Petrošius, Aoristas: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
10. Diana Šarakauskaitė, Medžiai mano tėvai: Eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2009;
11. Ieva Toleikytė, Garstyčių namas: Apsakymai, Serija „Pirmoji knyga“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
12. Markas Zingeris, Rudens ir pavasario pasikalbėjimas: Romanas, Vilnius: Alma littera, 2009.

Iš šio dvyliktuko LLTI literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta Instituto tarybos, slaptu balsavimu išrinko laureatą, kuris 2010 m. vasario 20 d. buvo paskelbtas Vilniaus knygų mugėje. Aštuntuoju LLTI premijos laureatu tapo poetas Marcelijus Martinaitis už knygą „Mes gyvenome“. Premija laureatui bus įteikta minint Kovo 11-ąją Vileišių rūmuose.

 

Parengė Jūratė Čerškutė