Proza
Solveiga Masteikaitė. Septynios novelės
2023 m. Nr. 2
Solveiga Masteikaitė, kaip beveik visi jos kartos lietuviai, gimė kažkur provincijoje, gyvena Vilniuje. Rašo trumpus tekstus, kartais arčiau prozos, kartais arčiau poezijos. Tie tekstai iki šiol sudėti į keturias knygas ir porą stalčių. Paskutinė knyga „Pietūs vidury niekur“ buvo išleista Gintaro Grajausko iniciatyva Facebook platformoje per porą dienų surinkus būsimų skaitytojų pinigus.
Jai penkiasdešimt treji, o ji vis dar prašo nuotykių ir žygių, užuot paprašiusi, ko tikrai reikia. Pati kerpasi plaukus.
Varnos prasmė
Aš išsižioju ir šaukiu turiu iššaukti, išleisti iš gerklės viską visą grržžžį ir visą baisumą visą chaosą, kad jis kažkaip akimirksniui susirikiuotų į tvarkingą eilę, kol vėl susijauks, pabirs ir vėl susirikiuos ir vėl atgal, kad moteris vėl įsikibtų savo vyrui į parankę, kad vyrukai požeminėje perėjoje susikištų savo peilius atgal į kišenes, kad paauglė einanti geležinkelio bėgiais link atvažiuojančio traukinio apsisuktų ir eitų namo, aš išsižioju ir rėkiu, nes tokia mano paskirtis aš negaliu kitaip aš nesirenku ilgiau ar trumpiau pamiegoti.
Vos tik aš pradedu, moteris name priešais mano namus sako vėl jinai krankia vis krankia ir krankia darosi įkyru stačiai nebepakenčiama arba tu kažką darai juk turi šautuvą arba nukerti tą medį dar kažkiek juk liks, pakankamai. Balsas kyla kyla, paskui nutrūksta, o paskui krinta netekęs jėgų ir sako
mano mielas, mūsų meilės vardan.
Ir užtrenkia langą.
Aš nuleidžiu juodą galvą atskrendu ant palangės, žiūriu į akis esantiems viduje ir nuolankiai šaukiu dar garsiau.
Žmogau, jei ne aš. Jei ne mano sesės, žmogau, nuodingas švinas ne tik kiltų iš žemės gelmių, bet ir pradėtų kristi iš dangaus, žmogau, iš sunkių švininių audros debesų tiesiai tau, žmogau, ant galvos.
Pasitikrinti akių
Laba diena, aš matau mėnulį. Ne, ne iš dulkelių ir neplaukiojantį, tokį net labai stabilų ir realistišką, ploną priešpilnio pjautuvą, matau jį nuolat. Taip, ir kai užsimerkiu, ir kai atsimerkiu.
Jaunutė akių gydytoja žiūri į savo aparatą, prispauskite smakrą čia, priglauskite kaktą šičia, tuoj viską ištirsime, mes čia turime geriausią aparatūrą mieste, galite mumis pasikliauti, sako aukštu jaunu džiaugsmingu balseliu, jūsų pasirinkimas teisingas, ir tada jos veidas pasikeičia. Ji staiga atšoka nuo geriausio mieste aparato ir skubiai išeina, matau, kad norėtų išbėgti, tik bėgti iš kabineto palikus pacientą jiems turbūt uždrausta ir tas draudimas čia tikrai pagrįstas, nenorėčiau matyti išbėgančios gydytojos iškart po to, kai ji pažvelgė man į akis.
Aš toliau laikau prispaustą smakrą ir kaktą, balto plastiko loveliai patogiai išlinkę, aš juos maloniai sušildžiau, be to, nemėgstu daryti staigių sprendimų nei judesių, kuo puikiausiai galiu taip palaukti. Grįžta gana greitai, ne viena. Pirmas įeina kitas, vyresnis ir, matyt, labiau patyręs gydytojas, gal net vyriausiasis gydytojas, optikos pulkininkas, mano gydytoja laikosi užnugaryje, aš matau, kad net pulkininko autoritetas ją laiko tik ant plaukelio, ji pasirengusi pabėgti bet kurią akimirką, nors bėgti turbūt vėl neišdrįs.
Pulkininkas trumpai, bet šiltai pasisveikina, jo balse girdžiu drąsinančią ir draugišką gaidelę, aš matau save jo akimis, mano veidas tarsi įrėmintas aparate, žinoma, kad aš vis dar laikau prispaustą smakrą ir kaktą, tai mažiausia, ką aš galiu padaryti, kaip sakoma, nors turiu pripažinti, kad sveikintis ir užmegzti širdingą pokalbį šitoje pozicijoje nepatogu, vėlgi turiu pripažinti, kad ne tiek, kaip odontologo kėdėje.
Ačiū, kad palaukėte, mano jaunajai kolegei prireikė antros nuomonės, tikiuosi, jūs nieko prieš, ir sėdasi kitoje aparato pusėje, mane perveria įžvalga, kad sakydamas „nieko prieš“ jis sėdasi lygiai „prieš“ arba „priešais“ mane, o nuo čia visiškai čia pat sekantis žingsnelis, kuris juk būtų „priešas“, aš noriu užbėgti jam už akių akių patikrinimo kabinete, kol tokia mintis jo nesutrikdė, todėl kukliai ir paprastai, bet su tyliu orumu sakau – ką jūs, bet kas mano vietoje padarytų tą patį.
Dabar, kai baikščiosios gydytojos kompromituojantis pabėgimo nebėgant epizodas taip subtiliai ir elegantiškai patrauktas, kai mudu užmezgėme santykį ne tik pacientas-gydytojas, bet labiau žmogus-žmogus, kitaip tariant, susisiekėme gilesniame lygmenyje negu tik šios situacijos padiktuotų rolių, dabar.
Dabar jis sako ryžtingai ir kažkaip jautriai, pasiaukojančiai, kaip išeidamas į žygį, iš kurio juk galima ir negrįžti, sako.
Aš dabar žiūrėsiu jūsų akių dugnus tuoj, jau žiūriu…
… ir viešpatie man atleisk aš matau ten mėnulį ar gal net du mėnulius jeigu skaičiuosime atskirai kiekvienai akiai!!.
Trys flakonėliai kvepalų
Aš einu į paštą pasiimti siuntinėlio ir galvoju, kad ten galėtų būti trys flakonėliai kvepalų.
Pirmajame bus meilė ir mirtis.
Antrajame bus raudonų plytų dulkės.
Trečiajame bus gyvūnas, kuris gali būti švelnus ir aštrus vienu metu.
Neturiu jokio pagrindo tikėtis, kad ten bus būtent tai, bet juk lygiai taip pat neturiu pagrindo tikėtis nieko kito, ko gausiai gaunu kiekvieną dieną, kartais tai būna tai, ko noriu, kartais atvirkščiai, mano stebėjimais tai vyksta apylygiai, vieni ir kiti dalykai, o kadangi šiuo metu kaip tik jau kelis kartus gaudavau tai, ko visiškai nenorėdavau, kodėl gi šįkart negalėtų manęs laukti pašte trys flakonėliai kvepalų.
Ir kai kaimynė paklausia, kur einu tokią sekmadienio ankstybę, aš neišsituriu džiaugsme ir sakau, tiesa, dar šiek tiek save prilaikydama, dar nepasileisdama į tą džiaugsmo pievą. Aš juk suprantu, kad mes sutarę taip viešai nesielgti, bet vis tiek sakau, einu tokios smulkmenėlės malonios, tiesą sakant, trijų, ir grįšiu jau, ak, jei sutiksite mane grįžtančią, gal jau būsiu kažkokiame kvepalų šleife, pastebėsite, net jei prasilenksime nusisukusios.
Pasirašau, paštininkė kiša pro išradingai išpjautą organinio stiklo langelį paketėlį kaip tik tokio tikėtino dydžio, šiandien mano mėgstamiausio dydžio, ir aš matau ant šono užklijuotą lipduką fragile, ir pagaliau mane užlieja tas pasitikėjimas ir ta ramybė, kad viskas yra taip, kad vaikystės svajos buvo netuščios, ir kad gyvenimas iš tiesų yra giliai slėpiningas ir magiškas. Ir štai va, visi netikėtojai, ką sako man dievas šiandien, kuo jis mane šiandien glosto, siųsdamas tokį palaikymą, tokią guodžiančią išvadą.
Jis sako man – aš matau tave, aš tave jaučiu, aš tave laikau – krisk; aš tavimi plaku, kvėpuoju, ryju, virškinu, bėgu; su tavimi kartu aš liečiu ir uodžiu – štai tau trys flakonėliai kvepalų, užpildytų meile ir mirtim, raudonomis plytų dulkėmis ir gyvūnu, kuris gali būti švelnus ir aštrus vienu metu, ir dar, sako jis, tu gali juos visus pasilikti sau, ramia širdimi.
Kvietimas pyragų
Aš buvau pakviesta pyragų ir nuėjau, bet pyragų negavau, ten buvo visai kažkas kito, aš likau sukrėsta, kam tada kviest pyragų, buvo galima sakyti ateikite šiaip sau, aš būčiau atėjusi ir taip. O dabar kliūtimi susitikti tapo pyragų laukimas, nes už kiekvieno sakinio aš galvojau, gal dabar bus atnešti pyragai ir kad neverta tuomet net pradėti leistis giliau į pokalbį, nes tuoj reikės susikaupti ir džiaugtis pyragais, o paskui juos įvertinti, pagirti ir neįžeisti, ir vėl pasistūmėjus pokalbiui išgirdus klausimą kaip gyvenate, galvoji, kad turbūt tai įžanginis formalus neįpareigojantis klausimas, užpildyti laikui, kol šildomos lėkštės, arba gal ir visas pyragas šiek tiek pridegė ir dabar plonyte tarka ar bulvių skustuku yra tarkuojami pridegę krašteliai, arba vienas pyragas, pavyzdžiui, tas kur su morkomis, yra dar nepakankamai iškepęs, arba virtuvėje įsiplieskė konfliktas ir žmogus, turėjęs išnešti pyragą į valgomąjį, laukia, kol atvės jo užkaitę skruostai, arba gal jis ten klausosi sekmadieninio radijo spektaklio ir delsia, nes nori išgirsti pabaigą, ypač jei tai detektyvinė pjesė ir tiek pripainiota, kad jis dar neatspėjo pabaigos. Todėl vietoje to, kad nuoširdžiai išsipasakočiau pašnekovui kaip gyvenu, žinoma, ne iškart apie giliausius dalykus, bet palengva, nuo mažesnių kasdieninių minčių ir atradimų, o jau po to gal ir iki grandiozinių sumanymų bei paskutinių pribloškiančių naujienų, taigi apie tai net neužsimenu tiesiog atsakinėju trumpomis frazėmis, kurios neduokdie nesudarytų erdvės užsimegzti pokalbiui, greičiau laikytų jį paruoštą uždarymui, mezgu pokalbį, kurio nutraukimas įmanomas bet kurioje vietoje, netgi su palengvėjimu, kas paruoštų sceną pyragams. Taigi stengiuosi neįtraukti pašnekovo, kad mūsų gyvenimai netaptų svarbesni už pyragus, o tam yra labai didelis pavojus, nes jausmai dažnai atrodo svarbiau už pyragus, trapiu esamuoju laiku, ypač jei esi įsimylėjusi ir tavo mylimasis, dar nežinantis, kad jis yra tavo mylimasis, štai stovi priešais tave toks gražus išsipuošęs sekmadieniui ir maloniai klausia kaip jūs gyvenate, kaip jaučiatės šiomis dienomis?
Už durų
Aš stoviu už durų ir džiaugiuosi šilta rudens diena, beveik kaip pavasario, kaip puikiai ji vis dėlto susiklostė, ką tik išgėriau kavos ir nevalgysiu pusryčių ir esu dabar puikios pasiryžimo formos, jaučiuosi gyvas, manimi tiesiog srūva gyvenimo syvai kaip kokiu medžiu ar barsuku aš beveik apie save negalvoju, save pamirštu, esu beveik tyras džiaugsmas pats savaime, nejaučiu net savo amžiaus, bet jei kas paklaustų, galėčiau atsakyti be jokio sudrebėjimo ir drovumo ir gėdos, man šešiasdešimt treji ir nepagalvoti kaip paprastai kad jau saulelė vakarop kaip pasakė ginekologas po apžiūros mano žmonai, o ji už mane gerokai jaunesnė, tiesiog skaičius ir patirtis ir šiluma ir išmintis, kuria galiu visus apgaubti, aš tiesiog ir esu ta šiluma, niekas daugiau iš esmės aš nesu, tai yra ką aš su savimi padariau iš vienos pusės ir kas mane ištiko iš kitos. Ir tam reikėjo visų šešiasdešimt trejų ir nė viena valanda nebuvo veltui, nė vienos skyrybos ar vienatvė ir… kur dažnai būdavau juokingas ir apgailėtinas ir kai dabar … toks visai save pamiršęs esu plačiu glėbiu visiems, kurie nori būti apkabinti, o juk iš tiesų mes nieko daugiau ir nenorime. Tai jie, gerieji žmonės už tų durų, juk turėtų visi apsidžiaugti ir sakyti kaip gerai, kad atėjai pas mus šį rytą, mes taip džiaugiamės, kad atėjai, eikš pas mus, pabūkim, kol esam, galbūt išsivirkim arbatos, gal šeimininkė atneš svarainių papjaustyti, nes pats tas metas, ir kad neatrodytume tokie dvasingi ar užsidarę ir susireikšminę kaip koks slaptas ordinas ar sekta ar kokie alchemikai. Nors išminties atmosfera kaip tik ir būtų tikrųjų paslapties suvokėjų, bet mes sėdėtume su peiliais vyrai ir moterys ir nekalbėtume apie jokius dvasingus dalykus nei apie tai, kas bus po dešimties tūkstančių metų, o pjaustytume svarainius ir rodytume vienas kitam, kokios formos sėklalizdė mano svarainio viduryje. Kažkam išsipjautų gal dvigubas aštuonetas, kažkam širdutė, o daugiausia tai žvaigždės ir tai būtų labai gera, turėti vieną iš daugybės neišskirtinių žvaigždžių, tai pakankamas daiktas.
Ir nors man labai gera tiesiog čia stovėti dar didesnio gerumo nuojautoje, laukime, virpėjime, bet aš nebegaliu to gerumo laikyti vien savyje, vien sau, todėl pasibeldžiu į duris, mane įleidžia kažkas iš anksčiau atėjusiųjų, niekas nepakelia akių, mano džiaugsmas nepareikalautas pirmą minutę, bet tai niekis, ši smulkmena tuoj užsimirš ir mes netrukus draugiškai pulsime vieni kitiems į glėbį, kol kas laikomės, ir aš, nenorėdamas sugadinti to pokšto, irgi einu į virtuvėlę kaip pusiau svetimas, tarsi nemylėdamas.
Todėl
Kodėl jūs viena, tokia graži, įdomi ir protinga? Žmonės klausia, o kas neklausia, tai galima perskaityti klausimą ir nuostabą ir užuojautą jiems iš akių. Aš turiu atsakymą.
Reikalas ne tas, kad aš nenorėčiau. Ir ne tas, kad negaliu susirasti vyro. Vyrų yra, visokiausių, tinkamų taip pat. Susirasti yra ne mano žodis apskritai, bet tai kitas pasakojimas, nenukrypkime.
Taigi, aš pabundu, tai mano mėgstama akimirka, diena paskui gali būti visokia, bet pabudimo akimirka mane visada džiugina – ji tokia jauna, šviežia ir gaivi, pilna smalsumo ir įkvėpimo ir aš dar nejaučiu savęs, taigi, akimirkos džiaugsmas, ir tada pamažu pradeda grįžti mintys apie praeitį, pačią artimiausią, ir aš suprantu ar prisimenu. Mes praleidome vakar gražų vakarą, kuris atvedė į ne mažiau puikią naktį, o dabar štai aš ne viena. Dabar jis tuoj keliasi ir tyliai, kad nepažadintų – nors aš seniai nemiegu, tik neatsimerkiu – tipena į virtuvę, kaičia kavą. Aš norėčiau jam pasakyti, kad man nepatinka gerti kavą vos pabudus, ji išmuša mane iš tos palaimingos ilgos ramybės, kai gali tiesiog dar truputį pagulėti ir paskui keltis vien savo jėgomis, kurių man užtenka ir kurias jausti man patinka, o grubus kavos adrenalinas ją užgožia, sutrypia, ir tada jau begali tik eiti ir daryti tai, ką reikia, be jokios magijos, tuščiai. Taigi aš galėčiau pasakyti, kad kavos nenoriu, bet ar jis nenusimins? Matau, kaip jis džiaugiasi savimi, tokiu rūpestingu, kaip jis nori padaryti man ką nors malonaus ir jaučiasi darąs, parodyti, išreikšti savo meilę per tą kavą. Galbūt aš galėčiau pasakyti jam atnešk man šilto vandens, kūno temperatūros vandens su citrina ir medumi, iš pradžių reikia įdėti citrinos, ją šiek tiek sutrinti, tada vos vos medaus – ne šaukštą, o vos vos, tada įpilti šalto vandens, o tik paskui karšto, jokiu būdu ne atvirkščiai, kol gausis kūno temperatūra ir prašau neragauti saldumo nei rūgštumo, bet pataikyti neragaujant, noriu šitos stiklinės nepaliestos, tyros, kaip man bepatiktų tavo lūpos kitur, bet ne ant mano stiklinės, ar jis pajėgs tai suprasti ir neįsiskaudinti? Be to, jei aš to ir paprašyčiau, iškart sugriūva visa ryto nuotaika, mes tarsi pradedame kalbėtis apie reikalus, kažkokius šaltus nutolusius dalykus, detales, kurios sukapos tą intymią švelnią atmosferą, kurioje kažkaip nutrūko, panirusi į miegą, mūsų naktis ir va dabar prasideda rytas. Be to, tas vanduo su citrina, kuris turi būti taip nors ir paprastai, bet preciziškai tiksliai atliktas, iš šalies atrodo toks kažkoks atstumiančiai sveikuoliškas, šventeiviškas, pedantiškas ir nuobodus, jis gali iš anksto nubraukti mano nenuobodumą ir paskui aš turėsiu specialiai tai paneigti, stengdamasi atrodyti įdomi ir pašėlusi, tarsi užtušuoti ir perviršyti tą rytinį citrinos vandenį, nors nuobodi aš ir taip nesu. Mintis veja mintį, o laikas trumpėja, jau girdžiu virdulį švilpiant, jis išsigandęs čiumpa jį nukelti nuo ugnies, aš nebegaliu apsimesti mieganti, jis tuoj pasirodys tarpduryje su kavos puodeliu, o kartais gal net su sausainiais – sausainiai ryte į lovą man siaubinga, ir tai ne todėl, kad aš be polėkio, jis žiūrės į mane šypsodamasis, net nelaukdamas, bet neišvengiamai žinodamas, kad dabar turi sekti mano palaiminga šypsena, sako „kavos?“, bet kava jau atnešta, ji per karšta, aš negaliu paimti puodelio, jis jį laiko už vienintelės ąselės, ir tai tik pirmas dienos susidūrimas.
Skaitantis vyras
Ar jūs įsivaizduojate skaitantį vyrą? Kaip jūs jį įsivaizduojate? Rimtai, įsitraukusiai skaitantį.
Įsižiūrėkite į jo šlaunis, jos raumeningos, stangrios, skirtos spausti motociklo šonus, pusiau atsistojus lekiant per purvynus ir dykumas. O jo krūtinė, net jei ji pridengta šviesiais marškiniais ir viršuje užsmaugta kaklaraiščiu, kad neduokdie pro plyšelį neprasiveržtų koks gauruotas lopinėlis ar prakaito kvapas, bet ji ten yra, su visais gaurais ir prakaitu. Veidas ir rankos. Jie veikia išvien. Jis skleidžia rankomis puslapius, o veidas sekioja eilutes ir atkartoja knygos mintis, transliuoja mums (kurie jį įsivaizduojame) savo supratimą, jautrumą, protą, galėjimą būti skaitančiu vyru. Aš jau nekalbu apie tai, ką jis gali skaityti: pseudointelektualias verslo studijas-bestselerius, laivo dienoraštį, mano įsivaizdavime, pavyzdžiui, net maldas. Užuot skaitęs fizikos, chemijos ir astronomijos vadovėlius, pasidavęs ir skaitęs kažką, kas turėtų rezultatus, atsispindėtų jo gyvenime. Kad ir istorinį romaną – bet ar jis pakeis istoriją – tiek vyras, tiek romanas.
Moteriai pakeisti vyrų istoriją paprasta, ji tai padaro nieko nekeisdama, tiesiog būdama moterimi. Bet jeigu sutarsime, kad tokia, kokia yra dabar, istorija man nepatinka, tai vyras irgi turi galėti ją pakeisti, tam, kad pateisintų vyriškumą apskritai.
Sakysite, aš iš jo per daug reikalauju, taip, aš to reikalauju mažų mažiausiai – kol mums nepatinka istorija, vyras turi ją pakeisti, o ar jis skaito, ar ne, tai jau visai antraeilis dalykas.
[autorės redakcija]
Aldona Ruseckaitė. Vienatybė
2023 m. Nr. 2
Ištrauka iš knygos apie rašytoją Oną Pleirytę-Vaidilutę
Vienatybė ir nykumas… bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos…
Tiktai to viso niekas nepastebi…
Ona Pleirytė-Vaidilutė
Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten važiuoti su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida iškeliavęs 1912 metų rudenį, jau gavęs darbą. Statybininku, kaip planavo, jis netapo, bet pasitaikė kita pelninga tarnyba, surado ir išnuomojo šeimai butą. Puidienė, likusi viena Šiauliuose, išgyventi nepajėgė, lėšų neturėjo, tad, kol vyras kūrėsi svetimame krašte, glaudėsi pas tėvus Mintaujoje – ką jai kita su vaikais daryti… Moteris rimtai svarstė – važiuoti ar nevažiuoti? Bet iš ko gyventi, kas ją išlaikys? Suprato, jog niekam nėra su trimis vaikais reikalinga, ilgainiui taptų tik našta. Kur ji galėjo tiek pinigų uždirbti? Vyriausiasis Algirdas greit bus šešerių, dvyniai Mimoza ir Sigurdas dar maži, dvimetinukai, tad reikia keliauti pas tėvą, juoba kad Kazys dažnai rašė, kartojo labai visų pasiilgęs, ragino greičiau susiruošti. Ir ji galop išvyko traukiniais į tolimą kelionę. Čiurlionio dovanotą paveikslą „Ilgėjimos“ pasiėmė kartu, atrodė, kad ši dovana ją saugos, gal ir laimę atneš… Žinoma, daug rūpesčio ir įvairiausių minčių kilo Pleirių šeimos rate, artimieji bauginosi išleisti dukrą ir seserį į tolimą Rusijos kraštą, jiems nerimą kėlė moters sveikata. Dvynių gimdymas buvo labai sunkus, praėjo beveik metai, kol jaunoji mama atsigavo, bet tokia sveikata, kokia buvo prieš gimdymą, jau negrįžo. Greičiau pavargdavo, tapo irzli, ėmė kamuoti neaiškūs skausmai, ypač dažnai sopėdavo galvą. Tėvai ir broliai, išvykimo temą mėtę lyg karštą bulvę delnuose, galiausiai nusileido palieką apsisprendimą pačiai Onai. Ji pakluso Kazio raginimams, stengėsi savo vyru pasitikėti, galop nebuvo bailė, svarstė – jeigu bus labai blogai – juk sugrįš…
Buvo 1913 metai. Europa jau stovėjo ant Pirmojo pasaulinio karo slenksčio, tačiau paprasti žmonės dar negalėjo būsimųjų baisybių įsivaizduoti ir jomis patikėti. Puidienė susiruošė; ryšuliai sunkūs, vaikai maži, kartu būtinai reikėjo pasiimti ir tarnaitę Agutę iš Žemaitijos. Vienų moterų su mažais vaikais Pleirių šeima išleisti nesiryžo: sutarė, kad brolis Juozas palydės iki Peterburgo, o ten jau lauks Kazys, Rusijos sostinėje šiek tiek atsipūs, pailsės, ir keliaus toliau. Puida pasitiko šeimą džiugus ir išdidus, nes iš tikrųjų gaudavo gana didelę algą, buvo suradęs gražų butą Čeliabinsko centre. Jau atrodė, kad gyvenimas pasisuko į gerąją pusę, nors ir toli nuo Lietuvos, bet uždirbs, sutaupys, sugrįš… Tokios buvo svajonės, o Puida jų visada turėjo – realių ir visai fantastinių, žmona iš pradžių jomis patikėjusi susižavėdavo, bet vėliau, vyrą perpratusi, nusivildavo. „Egzaltuotos fantazijos nesuvaldomi sūkuriai“, – sakė ji. Tačiau tuo Sibiro pradžios laikotarpiu šeimai išties sekėsi. Puida realinėje mokykloje dėstė vokiečių kalbą, bet vien iš to nebūtų prasigyvenę, geresnis atlygis tekdavo už karinio cenzoriaus tarnybą – jis skaitė lietuvių, caro armijos kareivėlių, laiškus. Pagaliau Ona vėl galėjo atsiremti į savo vyrą, jiedu sutarė, neprasta jo alga leido pasijusti kone ponais. Niekada tokiomis saujomis nesėmę pinigų, nuolat vargę, skolinęsi, čia turėjo jų užtektinai, todėl nutarė prašmatniau įsikurti. Rusijoj tai Rusijoj, kodėl gi ne? Gal paskui pavyks viską parsivežti į Lietuvą. Kazys leido žmonai pasipuikuoti, ji jaukiai, moderniai apstatė butą, užsisakė ąžuolo baldus, prisipirko brangių indų, pasipuošė šermuonėlių kailiniais, išrėdė vaikus, samdėsi ir virėją, ir tarnaitę, ir auklę. Abu užsisakinėjo vertingus leidinius, knygas, kaupė solidžią biblioteką. Elegantiškai pasipuošusi Ona priiminėjo namuose Čeliabinsko aukštuomenę, patys taip pat svečiuodavosi, nestigo oficialių pažįstamų ir draugų, tik, žinoma, artimų sielų čia nesutiko. Tiesa, vėliau moteris susirado ir šiokių tokių bičiulių, kuriems galėdavo pasiguosti. Nepaisant pasiturinčios buities ir pagerėjusių šeimos santykių, Ona graužėsi ir ilgėjosi Tėvynės. Gyvenimas Čeliabinske dažnai rodėsi visai beprasmiškas, taip gyventi ji nemokėjo, jai nuolat reikėjo kuo nors rūpintis, globoti, veikti kitų naudai. Vakarais vaikams pasakodavo apie Lietuvą, sekdavo pasakas, mokė lietuviškų dainų ir dažnai verkdavo. Galbūt todėl, kai atsirado galimybė užsiimti visuomenine veikla, moteris į ją ir įsitraukė.
1914 metų vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, pakeitęs daugelio gyvenimus. Į tolimąją Rusiją atsibeldę dėl darbo ir gero uždarbio, Puidos pakliuvo į karo mėsmalę.
1915-ųjų žiema praėjo gana sunkiai, Ona skundėsi, jog visą žiemą sirgo įvairiomis ligomis, kokiomis tik gali sirgti nusilpęs žmogus: pleuritu, nervų pervargimu, migrena ir dar kažkuo. Kartu sirguliavo Sigurdas, sykiais ir Mimoza. Buvo daug įtampos. Tačiau pavasaris prašvito ir Čeliabinske, su juo atėjo sveikatos pagerėjimas. O tų metų rudenį iš Europos atplūdo į jų kraštus pulkai karo pabėgėlių. Kartu traukėsi lietuviai, lenkai, gudai. Puidienė nebegalėjo sėdėti rankų sudėjusi. „Aš gimusi gyventi kitiems…Visada kam nors padėti, palengvinti… gyventi dėl ko nors. Be šito gyvenimas darosi be prošvaistės.“ Pasikalbėjo, pasitarė su vienu kitu inteligentu lietuviu, sutiktu Čeliabinske, ir pasiryžo tapti naujai įkurto Lietuvių centro komiteto įgaliotine. Apie lietuvių emigraciją sklido visokiausios liūdnos kalbos, neva pasiekę Voronežą ar kurį kitą Rusijos miestą lietuviai neberandantys vietos apsigyventi, nėra pageidaujami, valdžia juos stumianti gilyn į Sibirą, varydama gana tiesmuką politiką: kad nereiktų tų pabėgėlių remti, pasiūlo jiems sklypą žemės, kurios šiose Rusijos vietose netrūksta, kad šie statytųsi ir ūkininkautų, ir taip apgyvendintų atšiaurius tuščius plotus. Kai kurios šeimos sutinkančios imti žemę net kur nors už Uralo, bet pavieniams, ypač jauniems, žmonėms tokie gudrūs rusų valdžios pasiūlymai tikrai nebuvo prie širdies. Vaidilutė kalbėjosi su bendraminčiais – neduok Dieve, pasiliks tautiečiai čia amžinai gyventi… Taip nevalia – juk po karo kiekvienas lietuvis bus reikalingas savoje žemėje. Tapus komiteto įgaliotine, Onai ėmė plaukti laiškai iš aplinkinių miestų ir rajonų, lietuviai pabėgėliai skundėsi gyvenimo sąlygomis, mokyklų stoka, kalbos uždraudimu – mat visur buvo jungiami su lenkų pabėgėliais, šių buvo daugiau, todėl laimėdavo lenkų kalba, net mišias lietuvis kunigas aukodavo lenkiškai, sakydamas, jog lietuviai vis tiek supranta. Iškilo sudėtingas klausimas – kiek lietuvių pabėgėlių yra atvykę, kaip juos suregistruoti, kaip sužinoti, kokie sunkumai vargina, kaip padėti? Palikusi savo nedidelius vaikus auklei, Vaidilutė išsiruošė į Omsko sritį, norėdama aplankyti lietuvių stovyklas, pamatyti sąlygas, pagelbėti. Ir išties prisižiūrėjo visko: didelio skurdo ir bado, ir, žinoma, paaiškėjo, kad mokyklose beveik niekur nebuvo mokoma lietuvių kalba – tik lenkų. Užregistravo ji maždaug šešis šimtus lietuvių šeimų iš Kauno ir Suvalkų gubernijos. O kiek dar liko nesurašyta! Puidienė įkūrė Omske Lietuvių komitetą, paskyrė žmones, susirašinėjo, rūpinosi. Bet, žinoma, daugiausiai širdies teko atiduoti Čeliabinsko pabėgėliams. Šiame mieste taip pat buvo įkurtas komitetas pabėgėliams globoti, ir Ona tapo jo vicepirmininke. Darbo buvo daug, ir širdies šilumos reikėjo. Ji pati eidavo į geležinkelio stotį, laukdavo traukinių, iš vagonų iškeldavo nuo tėvų pasimetusius arba jau našlaičius vaikus, kaip nereikalingą balastą pamestus senukus. Vaidilutė su ašaromis akyse kalbėdavo apie karą, negalėdama susitaikyti, kad jame žūsta tiek nekaltų žmonių. Vardan ko, kodėl kariaujama – jos jautri moteriška siela virte virė iš nevilties, liūdesio ir neapykantos karui, tačiau ją apmaldydavo nesibaigiantys rūpesčiai. Moteris talkino miesto pabėgėlių centre, dalijo pašalpas, kurių dydis – šeši rubliai, guodė nelaimėlius, nukreipdavo, kur gyventi, kur keliauti. Vėlyvą vakarą, sugrįžusi po sunkios dienos, dar prisėsdavo prie savo dienoraščio, jame užfiksuodavo įvykius ir nuotaikas, o kartais, iš savo pastebėjimų brūkštelėjusi kokį vaizdelį ar feljetoną, pasiųsdavo į lietuvių spaudą. Štai vieną dieną į varganų pabėgėlių centrą įsiveržia ori, dailiai apsirėdžiusi ponia su lapės kailiu ant elegantiško palto ir reikalauja pabėgėlės pašalpos – šešių rublių. Tarnautojai ir lankytojai žiūri nustebę, nuščiuvę, įsidrąsinę ima klausinėti ponią – iš kur ji, kodėl jai reikia tos pašalpos, o ši kartoja esanti pabėgėlė ir reikalaujanti, kas jai priklauso. Tenka tuos kelis rublius jai į delną įsprausti, ir ponia triumfuodama išeina… Šį įvykį Puidienė aprašo ir išsiunčia į laikraštį, jį išspausdina.
Ona taip pat darbavosi Čeliabinsko evakuacijos-maitinimo punkte, gamindavo maistą, dalindavo pabėgėliams, o tų valgytojų ateidavo iki septynių tūkstančių per dieną. Reikėjo stengtis, kad kiekvienas būtų pamaitintas. Ypač moteris rūpinosi našlaičiais vaikais, mieste buvo prieglaudų, vienoje gyveno trisdešimt septyni lietuviukai. Ona juos ypač globojo – eidavo skaityti lietuviškų pasakų, rūpinosi geresniu kąsniu ir gražesniu drabužiu. Ji ir pati džiaugėsi, kad kitos prieglaudos pavydinčios jos tautiečiams vaikams maisto bei aprangos. Rinko aukas, nepavargdama užsiėmė su našlaičiais, auklei palikusi savąsias atžalas.
Tačiau už šį gerą jai nebuvo geru atsilyginta. Dėl pabėgėlių patyrė ir nemalonumų. Juk kai kurie žmonės įsivaizduoja viską žiną ir matą, jų pavydo kojos kartais tokios ilgos. Lietuviai pabėgėliai įskundė savo globėją, kad ši esą kraunasi turtus, prisikimšusi pilnus namus aukso. Žandarai iškrėtė Puidų butą, iščiupinėjo daiktus ir rankraščius.
Tačiau Ona buvo pelniusi esero Aleksandro Kerenskio valdžios pasitikėjimą, jos namuose nuo klastingų raudonųjų bolševikų slapstėsi legendinė rusų revoliucijos bobutė Jekaterina Breško-Breškovskaja. Šios moterys suprato viena kitą, ilgus vakarus už užtrauktų užuolaidų kalbėdavosi apie viską: apie šeimas, vyrus, vaikus ir, žinoma, apie bolševikų revoliuciją. Abi nepritarė Spalio perversmui, abi palaikė laikinąją eserų vyriausybę, abi stebėjo, kokį siaubą sėja revoliucionieriai, kokie jie žiaurūs, be gailesčio viską niokoja ir žudo. Ona aprašė įvykį apie sūnų bolševiką, nuteisusį ir sušaudžiusį savo tėvą, nepritarusį bolševizmo idėjoms. Straipsnis buvo išspausdintas.
Sibire galutinai žlugo mūsų šeima. Nors dar nemažai metų gyvenome kartu, tai buvo tik vaidyba. Dėl vaikų. Dėl svetimų žmonių. Mudu tokie skirtingi. Aš altruistė, man visų gaila, noriu padėti, aukotis, o Kazys tik pats sau rūpi. Mes – priešingų polių asmenybės: aš niekada negyvenau tik sau pačiai, jis rūpinosi tik savimi. Vyras vis mestelėdavo man, kad esu „peridealis“ asmuo nūdieniam gyvenimui. O jis buvo miklus praktikas. Aš šaltokos prigimties moteris, o jis apimtas gašlaus erotizmo, dažnai man neištikimas. Ir tikrai norėjau skirtis, ir visai jo negailėjau, kai 1916 metais, susikrovęs lagaminą, iš Čeliabinsko iškeliavo į Peterburgą. Nežinojome, ar dar sugrįš, ar susitiksime. Žinoma, vaikams aiškinau, kad tėtis išvažiavo dirbti, kad juos myli, jais rūpinasi. Du sūnūs ir dukrelė man buvo svarbiausi pasaulyje, dėl jų galėjau viską padaryti. Iš jų tėvo nesulaukiau jokios paramos, vargau viena, pardavinėjau daiktus, tačiau širdis man neleido visai apleisti ir jo. Štai 1917 metų rudenį per pažįstamus gaunu žinią, kad po revoliucijos Peterburge skurdas, badas, o mano vyras mobilizuotas į kariuomenę. Ir nors jam leidžiama dirbti, jis vis tiek kone badauja. Ir negaila man jo. Ir, dėl manęs, tegul badauja. Tegu miršta badu. Bet vakarais ramybės sau nerandu, vaikai sumiega, o aš blaškausi nuo lango prie lango. Svarstau. Jeigu jis nusibadavęs numirs, aš ramiai gyventi negalėsiu, sugrauš sąžinė – juk mano vaikų tėvas, ką jiems pasakysiu… Tačiau ir aš pinigų neturiu, pardavinėju namų turtą, kurį vos prieš keletą metų įsigijome. Šį kartą turtingai poniai įsiūlau dalį porcelianinio servizo, turguje nuperku maisto produktų ir išsiruošiu į Peterburgą. Seniai nebesidomiu vyro meilužėmis, tegul gyvena su kuo nori, „ant praeities statau didelį juodą tašką“. Tąsyk tempdama pilną maisto krepšį susirandu Kazio nuomojamą butą, adresą žinojau, jis atidaro duris, matau, išsigandęs ir sutrikęs, iš karto šovė mintis – kartu yra moteris… Ir tikrai – iš kito kambario išeina gražuolė Unė Babickaitė. Kazys ją pristato, sako priėmęs laikinai pagyventi į bėdą pakliuvusią tautietę ir jos paauglį brolį Petrą. Kodėl man kilo toks didelis pyktis – stovėjau lyg suakmenėjusi, bet norėjau šaukti, rėkti, daužyti melagį vyrą per veidą. Kodėl? Juk sakiau jam, kad gali gyventi su kuo nori. Kad esame tarsi neoficialiai išsiskyrę. Kazys užsikirsdamas man teisinasi, kad su Une jo niekas nesieja, priglaudęs, nes mergina neturėjo kur dėtis. Žinoma, vėliau ir pati supratau, kad dvidešimtmetei gražuolei, svajojančiai apie aktorės karjerą ir turinčiai pasirūpinti broliu, Puida nerūpėjo. O štai mano pavydas pasirodė nepamatuotas. Naktį užsiverkusi, sutrikusi ir išsigandusi jaunoji gyventoja pašoka iš lovos, sušunka, kad bėga į Nevą skandintis ir trenkia durimis, o Puida išlekia ją gelbėti. Mintys vėl susipainioja, atgyja įkyrus įtarimas, kad ji meilužė. Lieku lyg stabo ištikta, bet ir įsiutusi. Kitą dieną Puida mane lydi į geležinkelio stotį, neištariu nė žodžio, einu įsistebeilijusi į vieną tašką ir nesuprantu savęs – nejaugi pavydžiu? Tai gal dar myliu?.. Kaip čia yra, kad tarsi per galvą smogė, išvydus pas vyrą tą jauniklę… Prieš atsisveikinant vyras švelniai bučiuoja rankas, atsiprašinėja, verkia, o aš jam tarsi nieko nebejaučiu. Bet iš kur toks pyktis?.. Grįžau į Čeliabinską, vaikštau paniurusi, vaikai klausinėja, kaip tėtis, sakau – gerai, viskas jam gerai, gal parvažiuos. Bet, mama, tu kažkokia liūdna, – sako vyresnėlis Algirdas. Išties – kiek galima graužtis, nesąmonė, gana! Po keleto mėnesių atskrenda iš Kazio laiškas, ak, kiek atgailos, kiek prisipažinimų, kokia aš jam reikalinga, kokia artima, kokia vienintelė jį gyvenime supratusi ir suteikusi džiaugsmo. Prisipažįsta, jog „mano sielos nuo Tavęs nieks niekuomet nepajėgs paimti, kūnas gi mano Tau nereikalingas“. Iki paskutinio atodūsio jam liksiu vienintelė, brangiausia… Perrašiau jo laišką į savo dienoraštį ir prirašiau pašaipių komentarų, kad nereikia man nei jo „supurvintos“ sielos, nei kūno. Tuo tarpu namuose be jo tvyrojo ramybė, o aš save įtikinėjau, kad Puidos mano gyvenime tarytum ir visai nebuvo. Neįtariau ir nė nesapnavau, kad gausybė būsimųjų įvykių mus dar ilgai laikys kartu…
Čekoslovakų korpuso kariai mandagūs, jų karininkai ir generolai pasitempę, išsilavinę, ir Puidienė su jais susibičiuliauja. Sibire prisilaiko apie penkiasdešimt tūkstančių čekų karių. Šito korpuso istorija sudėtinga, vingiuota, paini. Pirmieji čekų būriai į Rusiją atvyko dar valdant carui Nikolajui II, vėliau prisijungė daugiau šios tautybės vyrų, jie kovojo ir už Čekoslovakijos nepriklausomybę. 1917 metais įvykus Spalio revoliucijai, čekai ir toliau palaikė buvusią caro valdžią, Laikinąją vyriausybę, rėmė baltagvardiečių armiją, bendravo su Aleksandru Kolčiaku ir kovojo prieš bolševikus. Nuo 1918 metų Sibire virė įnirtingos kovos su Raudonąja armija, laimėdavo tai baltieji, tai raudonieji. Ona irgi palaikė baltagvardiečius, bauginosi bolševikų. Kaip aktyvi moteris dar 1916 metais buvo išrinkta į Čeliabinsko miesto Dūmą, tarp vyrų vienintelė. Išsilavinusi, inteligentiška, mokanti kalbų, bendraujanti su visais vienodai pagarbiai – ar su generolu, ar su beraščiu žmogumi. Didelė altruistė, visada skubanti pagelbėti. Susipažinusi su čekų generolais sužino, kad yra daug sužeistų karių, tarp jų ir gydytojai, bet į ligonines jie nebetelpa. Ona skubiai kreipiasi į miesto Moterų komitetą, pati yra jo narė, moterys renka lėšas, sukaupia apie keturiasdešimt tūkstančių rublių ir išnuomoja ligoninei puikų pastatą. Puidienė pati dažnai užsuka į ligoninę, slaugo sužeistuosius, greitomis pramokusi čekų kalbos skaito ligoniams laikraščius, pasilieka prie mirštančiųjų naktimis, laiko už rankos, palydi į paskutinę kelionę. Čekai labai gerbia šią moterį, žino, kad ji lietuvė, atvykusi iš šalies, kuri irgi kovoja už savo nepriklausomybę. Jie supažindina Oną su pačiu Kolčiaku. Puidienė Čeliabinske jau žinoma, garsi, o apie Puidą to nepasakysi. Beje, čekų generolui Radoliui Gaidai teks su juo susipažinti gana nemaloniomis aplinkybėmis.
Puidienė labai pasitikėjo čekų karininkais, vienam jų net savo dienoraštį įdavė išvežti į Čekoslovakiją, bijodama, kad raudonieji per kratą neatimtų. Jame ji fiksavo čekų kovas, mirtis, stebėjo jų pasitraukimą iš Sibiro, ir iš tos medžiagos vėliau parašė knygą „Per aspera ad astra“, kurią išleido Prahoje. Ji taip susibičiuliavo su čekais, kad ir vėliau, gyvendama Kaune, retsykiais jų šalį aplankydavo, ir visada būdavo maloniai sutinkama.
Jums turbūt sunku patikėti, kad man buvo lemta aplankyti namus, kuriuose 1918 metų liepos naktį iš šešioliktos į septynioliktąją sušaudytas paskutinysis Rusijos caras Nikolajus II. Galiu jus suprasti, dvidešimt pirmojo amžiaus moterys, jei jums neįdomus nei caras, nei jo likimas. O gal jau užtektinai apie jį prisiskaitėte ir prisižiūrėjote filmų. Tačiau aš pati savo kojomis vaikštinėjau Jekaterinburge po prašmatnų karo inžinieriaus Nikolajaus Ipatjevo dviejų aukštų namą, kuris buvo nacionalizuotas bolševikų valdžios. Atvykau į šį miestą savo vyro reikalais – buvau pikta, susirūpinusi ir išsigandusi, tačiau admirolo Kolčiako įgaliotiniai mane priėmė pagarbiai, netgi maloniai, ir nusivedė apžiūrėti to nelaimingojo namo. Tuo metu raudonieji iš Jekaterinburgo buvo išstumti, mieste viešpatavo baltagvardiečiai, jie ir tyrė caro šeimos tragediją. Nežinojau, ar noriu eiti į tą baisųjį namą, kalbos apie jį sklido šiurpiausios, caro šeimos palaikai dar buvo nesurasti, niekas dorai nežinojo, ar jie užkasti, ar sudeginti… Po tragedijos praėjęs vos pusmetis, 1919 metų sausio pabaiga. Lauke nuo speigo traška tvoros, sniego priversta daug, visi vaikšto tylūs, nudūrę į žemę akis, išsigandę dėl ateities. Siaubingi, žiaurūs laikai, kai žmogaus gyvybė sumindoma lyg patvorio žolė. Malonus tarnautojas palydi mane į tą namą, atidaro plačias duris, užlipame į antrąjį aukštą – aštuoniuose jo kambariuose ir gyveno caro šeima, kai bolševikai juos suėmė ir atvežė į Sibirą. Mano širdis spurda krūtinėje, jaučiu, kaip linksta ir tirpsta kojos, net pradeda zvimbti ausyse, bet tvardausi, turiu rodytis stipri, juk atvažiavau gelbėti savo vyro… Tas mano palydovas yra tardytojas, jis pasakoja, jog raudonieji revoliucionieriai sušaudė vienuolika asmenų: patį carą Nikolajų II, jo žmoną carienę Aleksandrą Fiodorovną, keturias gražuoles caraites, jau paneles: Olgą, Tatjaną, Mariją ir Anastaziją, bei būsimąjį sosto paveldėtoją, silpnutį, nuolat sergantį vienuolikmetį Aleksejų. Kartu su jais nužudyti ir keli tarnai: gydytojas, kambarinė, virėjas, liokajus… Dairausi po kambarius, užuodžiu įsigėrusių dulkių ir negyvenamo būsto kvapą, kvėpuoti vis sunkiau, nebegirdžiu, ką kalba mano palydovas. Smilkteli aštri mintis – o kokiais revoliucionieriais pati jaunystėje tikėjau? Mintaujoje, gyvendama kartu su broliais, o vėliau Vilniuje? Kokios buvo mūsų idėjos, ko mes siekėme ir troškome? Atsitokėju nuo palydovo žvilgsnio – jis mato, kad nebesiklausau, paskendusi savo mintyse. Kambariai pustuščiai, pasieniais niūkso vienas kitas baldas, nužvelgiu grindis… Mano palydovas klausia – ieškote, ar nėra kraujo, ne ne, juos kankino ir nužudė rūsyje. Po namu yra erdvus skliautuotas rūsys, ten visus suvarė, šaudė, badė durtuvais, ten telkšojo kraujo klanai, į sienas ir grindis įsigėrė, bolševikai mėgino išvalyti, bet nespėjo, o kūnus išvežė už miesto sudeginti…
Tais laikais daug faktų dar nebuvo atskleista, sklandė tik gandai ir hipotezės. Vėliau, jau dvidešimtojo šimtmečio pabaigoje, mokslas ištyrė, kad ilgiausiai išliko gyvas silpnasis caraitis Aleksejus. Pasirodo, carienė į sūnaus drabužius įsiuvo daugybę brangenybių, kurios lyg kokie šarvai apsaugojo jo kūnelį nuo kulkų… Visa šeima jau buvo mirusi, o jaunasis caraitis Aleksejus vis dar kvėpavo… O ne, nenoriu į rūsį, nenoriu, – paskubomis sakau palydovui, man jau bloga… Neisime, nieko į jį ir neleidžiame, tik tyrėjus, įėjus į tą rūsį iš karto ima trūkti oro, net vyrai turi išbėgti laukan pakvėpuoti, ne, jūsų tikrai negąsdinsiu. Neduok Dieve, greičiau į gatvę, kuo toliau nuo čia, kad tik greičiau viską užmirščiau… Tačiau užmiršti nepavyksta. Ir po daugelio metų sapnuose vaikštau po tą namą, regiu išblyškusius keturių caraičių veidus ir tą ligonėlį caraitį, ir puolu sapne juos gelbėti, staiga suvokusi, kad ten ne caraičiai, o trys mano vaikeliai. Sako, kai revoliucija nugalėjo ir Sibire įsitvirtino bolševikų valdžia, vienas iš to sušaudymo organizatorių ir dalyvių, kuris važiavo leidimo pas Leniną, kad šis raštu patvirtintų, jog caro šeimą reikia nužudyti, vesdavo ekskursijas į Ipatjevo namą ir pasididžiuodamas pasakodavo, kaip sunaikino klasinį priešą…
Bet ką gi aš tada veikiau Jekaterinburge, juk gyvenau su vaikais Čeliabinske? Viskas dėl mano nenuoramos vyro! Gavau iš Kazio telegramą: „Esu Jekaterinburgo kalėjime Nr. 2.“ Kaip žinote, jis su mumis negyveno. Vaikai nuolat klausinėdavo, kur tėtis, o aš jiems rezgiau visokias pasakas… Ir staiga sužinau, kad jis kalėjime. Atrodytų, o kas man rūpi? Tegul trankosi savo keliais ir klystkeliais. Bet jis mano vaikų tėvas, dėl jų privalėjau jam padėti. Gyventi su juo toliau neketinau, per daug žiauriai buvo sužeidęs mano širdį. Paskutinį kartą išgelbėsiu, o tada jau skirsimės. Sužinojau, kad Puidą Čekoslovakų korpuso kareiviai areštavo Jekaterinburgo geležinkelio stotyje, ir įsivaizduokite – jį kaltina dalyvavus susidorojant su caro šeima ir deginant jų palaikus… Tačiau Kazys nebuvo bolševikas, nors ką gali žinoti, kur įsivėlė norėdamas užsidirbti, įsitvirtinti – juk visą gyvenimą blaškėsi, galiausiai nė nežinojau, kur jis ir ką dabar veikia. Gali būti, kad, jei tučtuojau neišvažiuosiu, jį gali sušaudyti… Traukiniu pasiekiau Jekaterinburgą, tada susiradau pažįstamus čekų generolus, aiškinausi, prašiau padėti. Čekoslovakų korpuso automobilis mane nuvežė į kalėjimą, išvydau savo vyrą, surakintą grandinėmis, apskurusį, išblyškusį, pražilusį, be galo nusiminusį, jau beveik praradusį viltį. Su manimi visi mandagūs, tačiau Puidą turi ištardyti. Tuomet nusprendžiu meluoti, kaip spėjome su Kaziu susitarti sakyti tą patį – kad caro šeimos sušaudymo dienomis jis buvo Maskvoje. Per tokią sumaištį sunku faktus patikrinti… Mano vyras buvo susipainiojęs su visomis valdžiomis. 1917 metų rudenį Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko Aleksandro Kerenskio vyriausybė jį pasiuntė į Jekaterinburgą prižiūrėti Uralo metalo fabrikų. Po kurio laiko, valdžią perėmus bolševikams, Kazys sutiko bendradarbiauti su jais. Laiške man gyrėsi, jog norėdamas galėtų prie bolševikų susikurti karjerą, bet jų privengia, tik visas situacijas pasuka savo naudai… Po tardymų, parašų, palankaus čekų generolo Radolio Gaidos įsakymo Puidą išleidžia. Grįžtame traukiniu į Čeliabinską, vyras vis dar atrodo išsigandęs, neramus, tačiau nesigailiu jo ir neguodžiu, ir taip padariau daugiau, nei galėjau. O jis žiūri pro langą ir kartoja – aš nekaltas, nekaltas, taip, pažinojau tą Piotrą Voikovą, įvykdžiusį Lenino nuosprendį caro šeimai, bet aš nekaltas… Traukinyje stengėsi laikyti mane už rankos, ne tik laikyti, bet ir pabučiuoti, ir žvelgė drėgnomis iš susijaudinimo akimis, ir vis kartojo, kokia esu jam brangi, kokia brangi… Žinoma, vaikai džiaugėsi vėl pamatę tėvą.
Jeigu parkeliavusi į Tėvynę būčiau parašiusi romaną apie šešerių metų gyvenimą Sibire, apie kone metus užtrukusią kelionę atgal į Lietuvą, kai traukinio vagone visa šeima trankėmės po Rusiją per patį pilietinio karo ir įsigalinčio bolševizmo įkarštį, tikrai būčiau išgarsėjusi. Tačiau gręžiausi į mūsų tautos praeitį, norėdama iškelti ir priminti jos didybę, tik toji praeitis, siaučiant modernizmo vėjams, nebuvo niekam įdomi. Todėl ir mano romanas „Tėviškė“ nesulaukė pripažinimo.
Rusija! Sibiras! Kiek istorinių įvykių stebėta ir patirta iš labai arti… Bet aš nebesusikaupiau, nebeįstengiau kapstytis atmintyje – per daug brangiai mums viskas kainavo – kraują, ligas, badą, baimę ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Deja, jų gyvenimai nesusiklostys, mano sūnūs ims apgaudinėti, vagiliauti, sėdės kalėjimuose, o aš juos pateisinsiu. Ko jie prisižiūrėjo, kai blaškėmės po Sibirą! Juk ir patys melavome, vogėme maistą, daiktus ir malkas, kitaip negalėjome išgyventi, visi aplinkui taip elgėsi. Ką aš kaip motina galėjau jiems pasakyti? Paaiškindavau, jog meluoti ir vagiliauti nevalia, bet jie mane patys nutildydavo: mama, visi taip daro, ar nori, kad mirtume badu… Vyriausias sūnus Algirdas kartą meluodamas mums gyvybę išgelbėjo ir vėliau tuo labai didžiavosi, o aš negalėjau jam prieštarauti. Kai, mėgindami pasiekti Lietuvą, beveik metus važinėjome po Sibirą traukinio vagone, mus dažnai atkabindavo, palikdavo kuriam laikui, kartais net mėnesį prastovėdavome kokios nors stoties pakraštyje. Tada labai kibdavo kontrolė – tai raudonųjų, tai baltųjų, tikrindavo, registruodavo, kuisdavosi po daiktus, atimdavo maistą. Vyras dažnai išvažiuodavo, vis kur nors pasisamdydavo padirbėti, o aš likdavau su mūsų augančiais vaikais. Kartą žiemą vėl buvome atkabinti ir palikti stoties nuošalėje. Po keleto dienų susipratome, kad esame palikti šalia vagono, kuriame įrengta lavoninė, – vyrai iš jo vis nešė ir krovė į kitus vagonus nuogus sušalusius negyvėlius. Tą matė ir vaikai, bet jie jau ir taip buvo visko prisižiūrėję. Ir štai, kai vieną dieną vyresnėlis Algirdas užlipęs ant mūsų vagonėlio valė kaminuką, atėjo įkyrūs tikrintojai ir klausia vaiko – kas jūs tokie ir kodėl čia gyvenate? Reikia tuoj pat išsikraustyti! O mes žinojome, kad šioje stotyje gyvena geležinkeliečiai, ir išgirdau, kaip sūnus jiems ramiai atsakė: mano tėvas geležinkelio darbininkas, mums priklauso čia gyventi. Dabar jis esąs darbe. Tie vyrai paniurzgėjo, užregistravo ir paliko mus ramybėje. Taip per drąsų vaiko melą patekome į geležinkeliečių sąrašus, ir tai ilgoje kelionėje mus ne kartą gelbėjo. Kai sūnui pasakiau, kad meluoti negražu ir negalima, jis šyptelėjęs atsakė: mama, ar nematai, kaip čia visi meluoja ir vagia? Viskas mums bus gerai… Ką jam galėjau atsakyti? Ir ką galėjau pakeisti vėliau, kai jaunėlis Sigurdas nusprendė nugvelbti tarnaitės santaupas, o Algirdas su bendramoksliu sumąstė nužudyti jo patėvį ir pasisavinti turtą? Puikiai supratau, iš kur toks mano sūnų moralinis pakrikimas, nors auklėjau juos kitaip, pati stengiausi rodyti gerą pavyzdį…
Virginija Kulvinskaitė. Paskutinis sniegas. Marius
2023 m. Nr. 1
Apsakymas
Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį jie čiulpė ir saugojo taip godžiai ir įnirtingai, kad saldus, šiltas pienas nusidažė kraujo spalva.
Seniausios žinios apie uostamiesčio gaujas siekia XIV a. kronikas. Vienos jų metraštininkas, smalsus vokiečių vienuolis, pasakoja apie tvirtus, gauruotus vyrus, kuriuos, tarsi prijaukintus lokius, su savimi vedžiodavosi vadinamieji miesto N. uosto sargai – vienuolis tikina savo akimis matęs, kad atsisakančius mokėti uosto mokestį lokiavyriai suluošindavo vienu raumeningos letenos smūgiu.
Visais laikais uostamiesčio gaujos santykius su konkurentais ir tais, kurie dėl kokių nors priežasčių atsisakydavo paklusti, aiškindavosi viešai, triukšmingai, kartais net teatrališkai, lyg tyčia norėdamos sukelti kuo didesnį rezonansą. Arba – surengti kuo efektingesnį spektaklį. Jei susišaudymas – tai būtinai madingame naktiniame klube šeštadienio vakarą, kad atsitiktinių aukų ir sužeistųjų skaičius būtų didesnis, o chaosas įspūdingesnis. Jei kerštas ar bausmė, tai tokia, kad aukos kūnas ištikštų kuo platesniu spinduliu. Prabangių automobilių sprogimai centre, po savęs paliekantys dūmų kamuolius, sirenų kauksmą, sužeistųjų aimanas ir kruviną košelieną. Viešuose parkuose ant suoliukų pamėkliškos išdavikų ir dvigubą žaidimą žaisti nusprendusių policininkų galvos stiklinėmis akimis, nukreiptomis į begalybę. Begalviai kūnai paplūdimyje, tarsi vaikišku kastuvėliu vos vos užberti smėliu. Jauniausioji antžmogių karta beatodairiškai laužė net nusikaltėlių pasaulyje nejudinamais laikytus priesakus. Pavyzdžiui, kankino ir brutaliai žudė nemokių verslininkų žmonas, tėvus bei vaikus. Net gavę išpirką tarsi gyvulius skersdavo įkaitus.
Todėl kai dalį uosto infrastruktūrų kontroliuojančios „Komersantų“ gaujos vadeivą Kaluginą pakirto viena vienintelė tiesiai į širdį paleista kulka – jis mirė ant asmens sargybinio ir meilužės, primabalerinos rankų, – buvo tvirtai tikima, kad nusikaltimą įvykdęs snaiperis tikrai ne vietinis. Greičiausiai iš Maskvos ar Piterio. Saviškiai taip nesielgia, vietiniai tokios sterilios, bejausmės mirties nesupranta. Vienas begarsis šūvis į širdį – kas per juokai? Toks žmogus kaip Kaluginas buvo vertas gal ir ne didingos, bet bent jau padorios mirties. Mirties su trenksmu. O čia – šūdas, ne mirtis…
Prie brangiausio senamiesčio viešbučio, kurio restorane ką tik pietavo su Prima, durų Kaluginas susmuko taip netikėtai, jog kelias akimirkas nei jis, nei jo asmens sargybinis, geraširdiškos išvaizdos dvimetrinis raumenų kalnas, nesuprato, kas nutiko. „Mira, man taip širdį suspaudė…“ – bąlančiomis lūpomis sušnibždėjo Kaluginas, rankos mostu liepdamas Primai pasilenkti arčiau. Balerinai nespėjus paimti gęstančio tiek pat mylėto, kiek ir nekęsto vyro rankos, Kaluginas prarado sąmonę. Liauną vyro riešą apglėbusi platininė „Rolexo“ apyrankė tarkštelėjo į gruodu aptrauktą šaligatvio plytelę. Kelios minutės vangaus švokštimo, tuomet kūnu tarsi lengvos bangelės nuvilnijo traukuliai, ir stojo mirtis.
Sargybinis ir Prima buvo tokie pritrenkti, jog net nebandė palikti įvykio vietos. Pirmieji patruliai juos rado suklupusius tarsi Pietos skulptūroje – Kalugino kūną apglėbęs klūpintis apsauginis ir Mira, spaudžianti stingstančią meilužio plaštaką. Greitoji atvyko dar po dvidešimties minučių vien tam, kad konstatuotų, jog to, kas įvyko, atšaukti negalima. Mirties sceną apspito tokia tiršta žmonių minia – restorano lankytojai ir darbuotojai, smalsūs praeiviai, iš greta esančios mokyklos namo traukiantys vaikai, – kad kriminalistai vos galėjo prasibrauti.
Niekas neabejojo, jog Kalugino širdį viena vienintele kulka šaltai ir tiksliai pervėręs snaiperis buvo nevietinis. Svetimas. Tačiau jie visi klydo – tai buvo Marius, gimęs ir užaugęs mieste N.
Kaluginui gyventi buvo likę kiek daugiau nei dvidešimt metų, kai Marius nenoromis uždarė langą, bet nepasitraukė nuo jo nė per žingsnį. Sugrubusiais pirštais įsikibo į palangę ir toliau tarsi užhipnotizuotas stebėjo vaikus, mokyklos kieme trypiančius tęžtantį sniegą. Vaizdas priminė paveikslą, nors mokiniai be paliovos judėjo – vaikėsi vienas kitą, šūkavo, mojavo rankomis. Mirgėjo įvairiaspalviai drabužiai, įraudę veidai. Mažiai pliekėsi gniūžtėmis, subyrančiomis dar nepasiekus taikinio, nuo stogelio virš durų nukarę varvekliai spindėjo ir tirpo, netoli vartų kažką apspitusi gestikuliavo grupelė vyresnių mokinių. Be striukių, vienplaukiai vasario pabaigos atlydyje, tik keli su šalikais ir pirštinėmis – visi džiaugėsi, kaip manė, paskutiniu šiais metais sniegu.
Dar prieš kelias minutes Marius jautė gižų apmaudą, kad vienas stovi ilgosios pertraukos tyloje skendinčiame koridoriuje – kiekvieną pertrauką taip, – tačiau dabar tai nesvarbu. Kiemas ir jame zujantys vaikai Mariui dabar atrodė tiek pat realūs, kiek filmo ar paveiksliuko personažai. Pirmą kartą greičiau intuityviai pajuto, o ne sąmoningai suvokė, kad net tyloje triukšmas išlieka – buvusių žmonių ir įvykių triukšmas. Niekas niekur nedingsta.
Valios jėgomis prisivertė nusigręžti nuo lango. Priešais rikiavosi eilė šviesiai pilka spalva dažytų durų. Pertraukų metu draudžiama likti klasėse, todėl visos durys užvertos. Ant kiekvienų juoduoja lentelė su kabineto pavadinimu arba skaitmenimis. „Gamtos kab.“ – lėtai perskaito Marius. Skaisčiai baltos raidės juodame fone rėžia akis. O delnai, atrodo, vis dar spaudžia glotniai nusvidintą gniūžtę, kurią prieš kelias akimirkas iš visų jėgų užsimojęs sviedė pro langą. Ir jei ne vangiai sublerbęs skambutis, tuščią koridorių akimirksniu pripildęs į klases skubančių mokinių ir mokytojų, tikriausiai vėl būtų pravėręs tą prakeiktą langą ir pabandęs kieme rasti dar vieną taikinį. Vien tam, kad įsitikintų, jog nesusapnavo.
Skambutis sublerbė antrąkart. Mariui skubėti nereikėjo – vietoje kitos pamokos buvo „langas“, – bet ir jis, lyg pastūmėtas nematomos rankos, įsiliejo į tarsi potvynis plūstančią minią. Galutinai tikrovėn grąžino skaudus kumštelėjimas, kuriuo ant laiptų palydėjo ilgšis plačiais madingais džinsais. „Nesismaukyk ne savo aukšte“, – mutuojančiu balsu klyktelėjo lyg užspringęs gaidys. Nors Marius jau septintokas, dėl žemo ūgio jį dažnai palaikydavo pradinuku, kurių klasės buvo pirmame aukšte.
Nedidelė mokyklos biblioteka pustuštė, tik keli vyresnieji mokiniai – moksliukai, apsėdę tą patį stalą pasienyje, įnirtingai kažką pašnibždomis aiškinosi palinkę prie atverstų pratybų sąsiuvinių. Marių abejingai nužvelgusi bibliotekininkė vėl paniro į spalvotą žurnalą blizgiu viršeliu. Manekenė ant viršelio šviesiaplaukė, vilki nubrizgusius džinsinius šortus ir blizgučiais išsiuvinėtą žalią liemenėlę. Žurnalas vadinasi „JI“. Mariaus mama šį žurnalą taip pat perka, nors po to dažnai gailisi išlaidavusi, ypač kai pritrūksta pinigų cigaretėms.
Kai mamos nebūna namie, Marius kartais įsitaiso ant sofos ir karštligiškai sklaido žurnalus, sumestus į netvarkingą kaugę. Specialiai neieško sekso temų ar apatiniais vilkinčių modelių – tie puslapiai atsiverčia savaime. Smalsumą greitai keičia gėda, kad ir jo mama žiūri į tai, apie tai skaito. Ir tai daro. Rėksmingos antraštės, į stulpelius surikiuoti sakiniai pasakoja apie dalykus, kurie Marių tiek pat masina, kiek baugina, ir jo vaizduotėje pinasi grėsli nežinia kaip vienas su kitu susijusių kūnų, žodžių ir gestų raizgalynė.
Vonioje atsitūpusi mama, jos stuburo slanksteliai išsišovę, oda pašiurpusi. Pilkšvas muilinas vanduo srūva į nuotekų skylę. Roberto, mamos vaikino, baltas užpakalis – kartą Marius jį užklupo nuogą besišlapinantį tualete. Nors iš tiesų pats pasijuto užkluptas, kai Robertas atsisuko į betrypčiojantį tarpduryje ir nerūpestingai šypsodamas pasisveikino, tebelaikydamas penį, kurio Marius nematė, tik įsivaizdavo. Robertas buvo ką tik išsimaudęs, jo aptakūs raumenys, plati nugara blizgėjo mažučiais lašeliais. Būtent tada Marius pirmą kartą pajuto tą grėslų tvinkčiojimą, prasidedantį giliai papilvėje ir pamažu išplintantį po visą kūną.
Vėliau kvapą gniaužiantis tvinkčiojimas kaskart grįždavo naktimis prabudus nuo iš motinos kambario pusės sklindančių duslių dejonių ir sofos girgždėjimo. Kitą dieną Marius vos galėdavo pažvelgti mamai į veidą. Ypač rytais, kai jos žvilgsnis būdavo apsiblausęs, o judesiai lėti ir minkšti. Niekaip nesupranta, kaip kažkada mama jam atrodė gražiausia pasaulyje. Dabar ji šleikšti, tokia šleikšti kaip salsvai karčios seilės, besikaupiančios galugerklyje, kai skauda gerklę. Arba ant vėstančio virinto pieno užsitraukusi plėvė.
Kartais Marius pasvajodavo, kad Robertas dingtų, kad susipyktų su mama ir išeitų, paliktų juos abu. Tai buvo tikėtina – ankstesni mamos vaikinai paprastai išsinešdindavo po kelių mėnesių. Nors iš tiesų Robertą mėgo, net labai: kai jis užkalbindavo, Marius pasijusdavo tarsi dangun kylantis helio balionėlis – lengvas, blizgus ir laimingas. Robertas jį vadino bičeliu, dažnai prisėsdavo šalia pažiūrėti televizoriaus, net žadėjo nusivesti į laivų kapines. Prieš kelias savaites ten buvo atvilkti keli torpediniai kateriai, ir visi uostamiesčio paaugliai svajojo bent iš tolo juos pamatyti. O Robertas buvo skersai išilgai išlandžiojęs kapinėse yrančius laivus, nes dirbo statykloje mechaniko padėjėju ir su savo leidimu galėjo kiek tik nori šmirinėti po draudžiamas uosto teritorijas.
Tarsi pajutusi kažką įtartino, bibliotekininkė vėl pakėlė galvą nuo žurnalo:
– Labas, Mariau. Ko nors nerandi? – nors moters balsas buvo malonus, o veido išraiška draugiška, Marius vis tiek krūptelėjo.
Bibliotekininkė vilkėjo storu raštuotu megztiniu, ant pečių buvo užsimetusi verstos odos liemenę.
– Ne, nieko, aš tik pasėdėti, – murmteli Marius. – Laba diena, – atsikrenkštęs sušnabžda dar tyliau, vien lūpomis, ir smunka tarp lentynų.
Knygos ir vadovėliai – dauguma nutrintomis nugarėlėmis, vos vienas kitas naujas – išdėlioti pagal klases, tik kelios lentynos pačiame gale suskirstytos temomis. Astronomija, dailė, pasakos, poezija… Ant palangės bibliotekininkės prižiūrimi augalai: iš žiemos miego pamažu bundančios pelargonijos, vatą primenančiame pūke įsisukęs kaktusas, dar vienas kaktusas plokščiais lapais, iš kurių styro reti stori spygliai, milžiniškas žalią fontaną primenantis alijošius. Šalia raudonas plastikinis laistytuvas ir trilitrinis stiklainis, iki pusės pripildytas gelsvo vandens.
Marius prisėda ant kampe pūpsančio pufo ir atsiverčia iš lentynos pačiuptą knygą. Istorijos vadovėlis dešimtai klasei – vienas iš tų naujų, blizgiais viršeliais. Karvedžių, prezidentų veidai dar be tušinuku pripieštų akinių ir ūsų, su klaidomis užrašytų keiksmažodžių ir pramanytų telefono numerių. Išsirenka skyrelį, kaip Italijoje valdžią užėmė fašistai, bet vos pradėjęs skaityti liaujasi ir vėl mintimis grįžta į tuščią ilgosios pertraukos tyloje skendintį koridorių, prie praviro trečio aukšto lango.
Dabar viskas dar labiau primena kino filmą. Apačioje kieme nieko neįtardami zuja vaikai. Už mokyklos kampo cigarete dalinasi vyresni mokiniai. Kažkoks dičkis prie vartų niurko spiegiančią klasiokę ryškiai rožine striuke. Marius stebi juos visus pats likdamas nematomas.
Pro centrines duris išnyra naujoji biologijos mokytoja. Kaip visuomet, vilki pilku paltu, per petį persimetusi išsipūtusią rudą rankinę. Rausvos trumpai pakirptos mokytojos garbanos sniego fone primena papurusių karčiai kvepiančių gėlių, kurias žiemą su mama neša ant senelių kapų, žiedus.
Marius nusitaiko. Jo gniūžtę laikanti ranka išpampsta lyg emocijų sprogdinamo animacinio filmuko personažo.
Mokytoja stabteli – ji jau visai netoli vartų. Kresteli galvą atmesdama nuo veido plaukų sruogą ir jų – jos ir Mariaus – žvilgsniai susitinka. Biologės šypsena akimirksniu išblėsta. Ir taip didelės jaunos moters akys dar labiau išsiplečia, burna prasižioja, tarsi norėtų sušukti.
Marius iš visų jėgų užsimoja ir paleidžia gniūžtę į taikinį.
Iki pertraukos pradžios likus penkioms minutėms smulkutis šviesiaplaukis apipešiotą žvirblį primenantis pilku per dideliu megztiniu vilkintis berniukas grąžina istorijos vadovėlį į bibliotekos lentyną – padeda tiksliai ton pačion vieton, iš kurios paėmė.
Linkteli bibliotekininkei atsisveikindamas, net šypteli vildamasis, kad ji vėl užkalbins, tačiau moteris visiškai panirusi į savo žurnalą.
Fizinio persirengimo kambaryje Marius pasirodo vienas pirmųjų. Jį aplenkė tik storasis Romas, visų vadinamas Bekonu. Įsitaisęs ant kampinės kėdės, iš kuprinės Romas traukia brangius juodus treningus. Marius puikiai žino, kodėl jis skuba persirengti vienumoje: kojų prakaitu ir pigiais vyriškais dezodorantais pradvisusioje prietemoje sprausdamasis į metų pradžioje pirktą, bet jau per ankštą sportinę aprangą, tikisi išvengti patyčių dėl liulančio riebaus kūno.
Dėl tos pačios priežasties – apgailėtino kūno – į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Neretai kas nors mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą, kol mama prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms, ją ir Marių apspito būrelis devintokų iš Mariaus mokyklos. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, t. y. Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis ir mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso, kai kalba telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų – tiek trūko cigaretėms. Ir nusijuokė, tarsi tai nieko nereikštų.
Iš gėdos Marius susigūžė dar labiau. Vaikinai iš pradžių taip pat sutriko, bet greitai vėl pradėjo krizenti naršydami kišenėse monetų. Kai vienas nedrąsiai ištiesė Mariaus mamai penkiasdešimt centų, Marius norėjo pranykti, prasmegti, mirti čia pat nuo kokio staigaus priepuolio. Bet nemirė. Nusipirkusi ko reikia, mama pavaišino devintokus rūkalais, o tada paėmė Marių už rankos tarsi mažių ir jie nuėjo, lydimi švilpimo ir ūbavimų.
„Gerą mamulę turi“, – kitą dieną vienas iš švilpikų mestelėjo mokyklos koridoriuje. Marius nudelbė akis į murziną žaliai dažytą sieną. Atsakymo nesulaukęs devintokas dar kažką vyptelėjo, pakrizeno ir paliko jį ramybėje. Stebėdamas, kaip vaikinas tolsta koridoriumi, Marius įsivaizdavo, jog pasiveja jį, vienu smūgiu parbloškia ant grindų ir spardo galvą tol, kol lieka vien kruvinas gniužulas. Fantazija buvo tokia tikroviška, kad net kraujas, regis, ėmė kunkuliuoti, užliejo anksčiau nepatirtas saldus, svaiginantis visagalybės jausmas.
Paskui dar gerą pusdienį Marius vaikščiojo lyg apspangęs. Net Kęstas, vienintelis neva draugas mokykloje, pasiteiravo, ko šis taip išsišiepęs.
Vos spėjus Romui užsitraukti kelnes, į persirengimo kambarį įvirto Vytelis, Arčis ir Snarglys. Snarglys kaskart įėjęs spiria į duris taip, kad jos kuo garsiau trinkteltų į sieną. Taip elgiasi ne jis vienas, todėl persirengimo kambario durys juoduoja nuo batų atspaudų, o sienos, į kurią durys trankosi, tinkas ištrupėjęs iki nuogų plytų.
– Ką, žydrukai? Matuojatės sosiskas? – sukrizena Vytelis, ant suolo švystelėjęs aptrintą sportinį krepšį nuplyšusia rankena, kuriame nešiojasi ir sportinę aprangą, ir vadovėlius.
– „Nors man tik šešiolika, bet aš tavęs nooriūū…“ – užtraukia Arčis merginų popgrupės hitą. Jis dainuoja taip prastai, taip beviltiškai nepataiko į ritmą, kad nusijuoktų ir Marius, jei tik nebūtų šių patyčių objektas.
– Ach, ach, ach, bet aš tavęs noooriūūū… – užšokęs ant suolo Vytelis pradeda siūbuoti klubais.
Marius stebi, kaip putni apatinė Romo lūpa dar labiau atvimpa. Keista, kad vis dar nepriprato.
Pamažu persirengimo kambarys prisipildo mokinių. Vieni užima kėdes prie sienos arba įsitaiso ant patalpą į dvi dalis skiriančio suolo. Kiti spiečiasi aplink Vytelį. Keli prisijungia prie Arčio ir, kas kaip sugeba, traukia vulgarią dainelę apie pirmą kartą įsimylėjusią šešiolikmetę. Tačiau kai Vytelis ir Arčis ne juokais įsišėlsta ir suolas, ant kurio jie vis energingiau šokinėja, pradeda linguoti, pastorintu balsu užrinka iki tol abejingai visus stebėjęs Snarglys:
̶ Baikit bezobrazint!
Po trumputės pauzės iš netikėtumo apstulbusiems berniukams jau ramiau taria:
̶ Įsiskaudėjo galvą per matkę, o jūs čia kriokiat. Raminkitės, vyrai.
Vytelis nerangiai sėdasi ant suolo ir pradeda traškinti savo krepšį. Nutaisęs atgailaujančią veido išraišką, Arčis klesteli greta. Akimirksniu išsiskirsto ir vaikinų palaikymo grupė.
Snarglys savo pravardę įgijo dėl metų metus nepraeinančios slogos – mokykloje Aleksandru jo niekas, išskyrus mokytojus, nevadina. Nepaisant žeminančios pravardės, bendraamžiai ir net vyresnieji mokiniai Snarglio kiek prisibijo po to, kai rudenį, prasmukęs į vakarinę diskoteką, susimušė su devintoku. Septintokas prikūlė devintoką – čia tai bent!
Sklido gandai, kad muštynės kilo, kai devintokas pabandė iš Snarglio atimti cigarečių pakelį. Kiti pasakoja, kad tai Snarglys iš devintoko tol kaulijo cigaretės, kol tas neapsikentęs jį pasiuntė. Vieni sako, kad ant devintoko Snarglys šoko su peiliu, kiti – kad išmalė veidą kastetu. Tiesos tose istorijose, matyt, buvo, nes gėdingai pralaimėjęs devintokas po kelių savaičių pakeitė mokyklą.
Fizinio mokytojas kaip visuomet vėluoja, todėl vaikinai išsibarsto po salę kas sau. Vieni mėto kamuolį, kiti apspinta vienintelį treniruoklį. Naudojimosi juo tvarka visuomet ta pati – Marius šį ritualą stebi pasilypėjęs ant prie sienos pritvirtintų kopėtėlių. Pirmasis ant dermantinu aptraukto suolelio gula Povkė. Už klasiokus jis keleriais metais vyresnis. Kai atmeta atgal rankas, matyti pro baltų marškinėlių nukirptomis rankovėmis kraštą styrantys juodi pažastų plaukai. Snarglys pritvirtina po sunkiausią diską ir atidžiai tarsi treneris stebi, kaip Povkė stumia štangą į viršų stenėdamas ir pūkšdamas. Šalia savo eilės laukia Viktoras, Trūlas ir garbanius Triušis, nuolat timpčiojantis aukštyn treningo kelnes išsitampiusia gumele.
Marius kybo ant kopėtėlių jausdamas, kaip kūnas tįsta žemyn ir ilgėja. Įsivaizduoja, kad auga. Tada atleidžia nutirpusius pirštus ir dunksteli ant medinių rudai dažytų grindų. Prie treniruoklio net nesiartina – jo vieta ant suolo greta Kęsto ir kitų atstumtųjų.
Aerobikos pamokai rikiuojasi klasiokės. Dauguma vilki pilkais treningais, kelios su spalvotomis timpomis. Iš visų išsiskiria Inga: nepaisant nuolatinių kūno kultūros mokytojos Alės pastabų, Inga mūvi juodas pėdkelnes ir trumpai nukirptus džinsinius šortus. Ji vienintelė iš klasiokių rūko. Marius kelis kartus matė, kaip per ilgąją pertrauką Inga trynėsi rūkykloje, kurioje būriuojasi vyresni mokiniai. Nors gal žodis „trynėsi“ ne visai tinkamas: Inga visuomet laikosi nuošaliai – stovi viena ir peša cigaretę. Ar ji tokia pat vieniša kaip Marius, kuris, atrodo, padarytų bet ką, kad būtų pastebėtas, priimtas? O gal jai viskas gerai?
Sugrįžta jausmas, kad tai, ką Marius mato aplink save – netikra. Viskas ne iš tiesų, viskas tik jo galvoje. Kaip ir ta akimirka, kai biologijos mokytoja kilstelėjo aukštyn savo papurusią galvą ir jos plaukai subangavo – kilstelėjo kažkaip pamaiviškai, tarsi erzindama Marių. Ar gal jam tik taip pasirodė?
Norėdamas išvaikyti nerealumo įspūdį, Marius atsigręžia į šalia sėdintį Kęstą:
̶ Eisi valgyt po fizinio?
„Jei Kęstas neatsakys…“ Marius stebi, kaip jam ištarus klausimą Kęstas krusteli, tada atsisuka jo pusėn. „Bent jau išgirdo.“
Visi mano, kad Marius ir Kęstas yra geriausi draugai, bet iš tiesų jie sėdi kartu tik todėl, kad su jais daugiau niekas sėdėti nenori. Marius yra susna, sūtrauka, o Kęstas – našlaitis. Jis gyvena su senele ir vilki mėlyną uniforminį kombinezoną, su kokiais dabar vaikšto tik pradinukai.
Kęstas linktelėjimu patvirtina, kad pietauti eis.
̶ Girdėjai, per ilgąją biologę išvežė su greitąja?
Mariaus širdis pradeda daužytis. Duslūs dunkt dunkt veržiasi iš krūtinės lauk. „Kad tik niekas neišgirstų!“
̶ Ką? ̶ kaip galėdamas abejingiau perklausia Marius.
Dunkt, dunkt, dunkt.
̶ Biologę. Ne mūsiškę, o tą jauną, garbanotais plaukais.
Dunkt, dunkt, dunkt, dunkt.
Atrodo, Mariaus širdies dūžius turėtų girdėti visi aplinkui, tačiau Kęstas lyg niekur nieko pasakoja toliau:
̶ Paslydo kieme ir prasiskėlė galvą. Įsivaizduoji? Ten net ledo nebuvo. Atrodo. Nors Viktoras sakė, kad jai į galvą kažkas pataikė su gniūžte. Tada ji nugriuvo ir prasiskėlė kaukolę iki kraujų. Viktoras padėjo ją nuvesti pas seselę, nes pati vos paėjo. Bet seselė neturėjo binto ar kažko, todėl iškvietė greitąją. Ir tada ją išvežė.
Kęstas kelias sekundes palaukia Mariaus atsakymo, o tada patikslina, nes gal tas kažko nesuprato:
– Jauną biologę išvežė su greitąja.
Marius ir toliau tyli, bet Kęstas pripratęs: Marius yra tylenis.
Subumbsi Hadavėjaus „What is love“ ir berniukai beveik vienu metu sužiūra į klasiokes. Merginos pradeda ritmingai kilnoti ištiestas rankas – iš pradžių lėtai, tada vis greičiau. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Suglaudžia rankas priešais save ir išskečia į šalis, dar kartą, ir vėl iš pradžių. Tik dabar jau žingsniuodamos.
Po pamokų Marius neskuba namo. Nors su Kęstu jam pakeliui, atsisveikina prie rūbinių pamelavęs, kad eis į biblioteką. Kažkodėl labiausiai neramina ne tai, kad mokytoja matė, jog tai jis paleido į ją gniūžtę (tačiau niekam nieko nepasakė? – jei būtų pasakiusi, Marius jau sėdėtų direktorės kabinete ir stebėtų, kaip toji skambina jo mamai), – Mariui šiurpą kelia mintis, kad jei viskas išaiškės, jo būtinai paklaus – kodėl.
Kodėl? Kodėl jis taip padarė?
Suaugusieji visuomet klausia „kodėl“, bet Marius net neįsivaizduoja, ką reikėtų ar galėtų, turėtų atsakyti. Kodėl? Kai nuo palangės pasėmė saują drėgno lipnaus sniego, tai tebuvo įprastas, nieko ypatingo nereiškiantis gestas – sniegas skirtas tam, kad iš jo lipdytum. Lipdytum senius besmegenius, lipdytum gniūžtes. Kad jas mėtytum. Tuo metu jis nejuto pykčio, nenorėjo nieko sužeisti, nuskriausti. Kodėl tada nusitaikė mokytojai į galvą? Kodėl užsimojo ir iš visų jėgų sviedė gniūžtę į taikinį? Kodėl?
Atsirėmęs į rūbinės duris, Marius dabar jau pro pirmo aukšto fojė langą stebi, kaip mokyklos kiemu tolsta ruda Kęsto striukė, kaip perspektyvos sumažintas, mechaninį žaislą primenantis berniukas atidaro žaliai dažytus mokyklos vartus. Ar galėtų nusitaikyti į Kęsto galvą? Taip? Ne? Kodėl? Tik kai Kęstas pranyksta anapus vartų, Marius pasiima savo striukę iš rūbinės ir lėtai, kruopščiai apsirengia.
Širdis ir vėl sudunksi, kai supranta, kokie lašeliai raudonuoja ant purvinu smėliu nubarstyto tako. Marius seka kraujo pėdsakais iki tos vietos, kur mokytoja nukrito: čia sniegas dar labiau ištryptas, kraujo dėmės didesnės, giliau įsigėrusios į sniegą. Bet takas ties šia vieta nesibaigia, jis veda Marių mokyklos vartų link. Puikiai žino, kas ten jo laukia – už vartų monotoniškai gaudžia plati mašinomis ir autobusais zujanti gatvė.
Šviesoforas ragina eiti – dega žalia, – bet Marius stovi ir laukia. Užsidega raudona. Marius stovi taip arti gatvės, kad pravažiuojančios mašinos taško jį purvu. Atsitraukia tik tuomet, kai stambi moteris, vilkinti kailiniais, kurie atrodo taip, lyg būtų sudurstyti iš skirtingų gyvūnų kailių, pradeda kolioti, kam lenda į gatvę. Abiejose rankose moteris laiko išsipūtusius spalvingus plastikinius maišus. Ant vieno iš jų – raudonas ir baltas „Marlboro“ cigarečių logotipas. Nors nešuliai atrodo sunkūs, moteris nepadeda jų ant šaligatvio, tarsi bijotų sušlapinti plastiką.
Marius svarsto, kaip kailiniuotė reaguotų, jei pasisiūlytų jai padėti, palaikyti ar panešti krepšius. Tikriausiai tvotų vienu iš savo brangiųjų nešulių Mariui per galvą pamaniusi, kad nori apvogti. Filmuose vaikai dažnai padeda pagyvenusioms nepažįstamoms moterims, bet tik ne jų mieste… Kad gyvenime viskas kitaip nei filmuose ir knygose, Marius suprato senokai.
Perėjęs gatvę pasuka link buvusio gastronomo. Seniau toje didžiulėje sušvinkusioje parduotuvėje – gaižus kvapas vos juntamas, bet su niekuo nesupainiojamas, ypač sustiprėja mėsos skyriuje, – mama pirkdavo maistą. Duoną ir batoną, pieną ir kefyrą stikliniuose buteliuose, į rudą popierių vyniojamą mėsą, patežusius varškės pakelius. Dabar pusiau nugriautas pastatas aptvertas, pavasarį jo vietoje atsidarys naujas prekybos centras.
Priešais statybvietę išsirikiavusi metalinių kioskų eilė. Čia dabar ir apsipirkinėja kiek tolėliau riogsančių bendrabučių gyventojai. Anksčiau kioskų buvo tik keli ir juose pardavinėjo vien cigaretes, kramtomąją gumą, kortas ir panašias smulkmenas. Tačiau uždarius gastronomą per kelias savaites išdygo penki ar šeši nauji, vienas net priminė mažą parduotuvę su durimis ir dideliu stikliniu langu. Didžiajame kioske galima gauti pieno, duonos ir dešros, importinio margarino, mėsos ir vaisių konservų, įvairiausių gėrimų. „Viskas, ko reikia“ – skelbia užrašas ant stogo.
Marius stabteli prie vaisių kioskelio. Prisišlieja taip arti, kad nosis beveik remiasi į vitrinos stiklą. Anapus šalto stiklo – geltoni juodais taškeliais išmarginti bananai, žvynuoti ananasai, kuriuos valgė tik kartą gyvenime (vaisių atnešė Maksas, vienas iš mamos buvusiųjų, o ji ilgai svarstė, kaip tą žvynuotą padarą nulupti ir supjaustyti, nes ir pats Maksas nežinojo), apelsinai blizgia porėta luobele, raudonšoniai obuoliai. Karūnuoti granatų vaisiai perskelti per pusę, kad pirkėjai matytų, kokios ryškiai raudonos jų saldžios sėklelės. Kokie galėtų būti žmonės, kurie visa tai valgo kasdien? Tikriausiai geresni?
Staiga Marių net supurto – o juk gali būti, kad raudonplaukė mokytoja negrįš iš ligoninės. Gali būti, kad jai ištins smegenys ir ji numirs. Taip praeitą žiemą nutiko Vovai, senukui iš gretimos laiptinės: kieme nukrito (gal paslydo, gal pasidarė bloga, niekas nežino), prasiskėlė galvą ir po savaitės mirė. Mama sakė, kad Vovai ištino sutrenktos smegenys. Jei mokytoja tikrai mirs, Marius jos daugiau nebematys. Kaip taip gali būti? Ar įmanoma, kad ji daugiau nebevaikščios koridoriais, neatsakinės į mokinių „Laba diena, mokytoja“, nevalgys vaisių, nevilkės pilko palto. Ji niekada nesijuoks, nekedens savo rausvų garbanų. Jei ji numirs, jos daugiau nebebus ir niekas nesužinos, kad dėl visko kaltas Marius. Kad tai jis ją pradangino.
Kalendamas dantimis Marius žvilgsniu klajoja nuo vieno vitrinoje abejingai pūpsančio vaisiaus prie kito. Apsimeta, kad svarsto, ką rinktųsi – kad mokytoja sugrįžtų ar kad nebegrįžtų… Tik kai batai visiškai peršlampa ir pradeda įkyriai gelti kojų pirštus, Marius patraukia namų link. Ten, kur abejingai žiba šešiolikaaukščių langai.
Marius gyvena keturioliktame aukšte, todėl grįždamas įprastai spėlioja, ar vienintelis šiuo metu veikiantis liftas bus tuščias: žiemą liftuose dažnai įsitaisydavo girtuokliai ir dozę susileisti skubantys narkomanai, paliekantys ne tik butelius ir panaudotus švirkštus, bet ir myžalų bei vėmalų balutes. Pridergtus liftus valydavo retai, todėl salsvai rūgštus dvokas įlipus kaskart užgniauždavo kvapą – tiesa, po keliolikos sekundžių jo nebejusdavai. Kaip sako Mariaus mama, prie visko priprantama. Liftus mėgo ir sužvarbę kiemuose besibūriuojantys paaugliai – šių Marius vengė labiausiai. Kelis kartus lifto durims prasivėrus turėjo nusisukti, nes blausiai apšviestoje dėžutėje nepažįstamo vyro glėbyje krutėjo pusnuogė Marina. Marina gyveno antrame aukšte. Ji nebuvo prostitutė, su vyrais susitikinėdavo lifte tik tuomet, kai pritrūkdavo pinigų alkoholiui.
Namai pasitinka troškia retai vėdinamos patalpos, kurioje nuolat rūkoma, šiluma. Vis dėlto Mariaus šnervės užuodžia ir šį tą mielo, jaukaus – vanilinį mamos dezodorantą, prieš kelias dienas keptų šokoladinių sausainių kvapą. Ir dar gurgždantį šarmą – mama nuolat plaunasi rankas, nuolat ką nors skalbia, todėl jos plaštakų oda sausa tarsi popierius. Nors kai atsikraustė Robertas, šarmo kvapą ėmė stelbti susvilusio aliejaus tvaikas, nes ji pradėjo dažniau gaminti. Mamos gamintas maistas patinka ir Mariui, bet tas riebalų dvokas… Dvokia taip todėl, kad jie neturi gartraukio, o jų virtuvė įrengta tame pačiame vieninteliame kambaryje, kurį į dvi dalis – mamos pusę su virtuve ir Mariaus kampą – dalina sekcija.
Kaip visuomet, mamą rado žiūrinčią vieną iš nesibaigiančių dieninių serialų. Neįprasta nebent tai, kad vilkėjo geruosius džinsus ir rausvą per priekį susagstomą megztuką gilia iškirpte.
̶ Labas, mažuti, anksti grįžai, – nuo sofos įtartinai linksmai pasisveikino mama. – Valgyt nėra, bet tuoj grįš Robkė. Jam šiandien algadienis, eisim į „Makdonaldą“ ar kur kitur.
Tai Robertas pirmą kartą Marių su mama į „Makdonaldą“ ir nusivedė. Jie užsisakė traškių juostelėmis pjaustytų bulvių, beskonių vos pašildytų sumuštinių, gėrė pieno kokteilius. Robertui ir mamai springstant iš juoko, Marius pozavo su geltoną kombinezoną vilkinčiu raudonplaukiu klounu. Klounas kažkodėl vis kėlė ištiestą plaštaką prie smilkinio, tarsi sveikintų aukštesnio rango kariškį, nors priešais jį tebuvo fotografas. Nusižiūrėjęs nuo klouno, prie smilkinio plaštaką fotografuodamasis pakėlė ir Marius. Paskui jis užrašė savo vardą, pavardę ir namų adresą ant liniuoto popieriaus lapo, kuriame jau buvo galybė adresų – vieni tvarkingi, raidės dailios, net su užraitymais, kiti pakeverzoti vos įskaitomai, – ir po kelių dienų pašto dėžutėje iš tiesų rado spalvingą voką. Mama fotografiją, kurioje Marius pozuoja su klounu, užkišo už sekcijos stiklo.
Šiek tiek dvejodamas Marius vis dėlto prisivertė patikėti mamą apėmusia šventės nuojauta ir įsitaisė ant sofos greta. Laukimas suartina: padėjęs galvą mamai ant peties, berniukas žvirbliukas vangiai seka mirgėjimą televizoriaus ekrane, visą dėmesį sutelkęs į duslius iš laiptinės sklindančius bildesius – iš šlepsėjimo, lifto dunkstelėjimo, durų trinksėjimo bando atpažinti Robertą. Žino, mama daro tą patį.
Valandos slinko, vieną serialą keitė kitas, galiausiai pradėjo transliuoti ankstyvąsias žinias, o Robertas vis nesirodė. Mama pamažu irzo: muistėsi ir dūsavo, tai susikeldavo kojas ant sofos, tai nuleisdavo žemyn. Protarpiais pakalbindavo Marių, tačiau atsakymo dorai nė nesiklausydavo, šokdavo virti arbatos – prieš tai kaskart kruopščiai nusiplaudavo rankas. Virduliui dar neįkaitus grįždavo ant sofos ir vėl įsispoksodavo į ekraną.
Norėdamas mamą prablaškyti, Marius ėmė plepėti, papasakojo apie matematikos kontrolinį, ką valgė pietums, apie moterį su keistais kailiniais ir dideliais maišais, ir kokius vaisius matė kiosko vitrinoje.
̶ Nusipirksim bananų, kai tik Robkė grįš, – patikino mama ir nusišypsojo.
Jos šypsena atrodė tokia nuoširdi, kad Marius apsisprendė akimirksniu – giliai įkvėpė ir tarsi žirnius išbėrė tai, ką labiau už viską norėjo nuslėpti:
̶ O biologei šiandien kažkas praskėlė galvą. Ar pati prasiskėlė nugriuvus, nežinau. Viktoras matė, net nuvedė ją pas sesutę.
̶ Žalienei? Taip jai ir reikia, tai senai raganai, – dabar mama iš tiesų susidomėjo.
Ji net atitraukė nuo burnos cigaretę, kurią ruošėsi prisidegti. Mamos „L&M“ pakelis pustuštis, užfiksavo Marius. Tai ženklas, kad greitai jos nuotaika visiškai subjurs. Bet kol kas dar juokėsi. Tikriausiai įsivaizdavo Žalienę su perskelta galva – mama mokėsi toje pačioje mokykloje, kaip ir Marius, ir nekentė beveik visų jai dėsčiusių mokytojų.
̶ Ne Žalienei, o naujai mokytojai. Tu jos nepažįsti. Gali būti, kad aš netyčia…
Tarsi atleista spyruoklė mama vėl pašoko nuo sofos:
– Nubėgsiu pas Angelę. Trumpam. Tik paskambinsiu Robkei ir grįšiu.
Prireikus kam nors paskambinti mama visuomet eidavo pas Angelę – jų telefoną atjungė už skolas daugiau nei prieš metus. Marius linktelėjo. Kol mama namines šlepetes keitė „laukinėmis“, apsimetė toliau žiūrintis viktoriną: šeimynėlės atsakinėjo į lėliška suknele vilkinčios vedėjos klausimus apie aukščiausius pastatus, apie tai, kas išrado elektros lemputę, kieno vardu pavadintas populiarus tortas…
Grįžusi mama sunkiai klestelėjo ant sofos, prisidegė cigaretę ir beveik akimirksniu sutraukė iki filtro. Jie tylėdami pažiūrėjo vakarines žinias, veiksmo filmą, tada kriminalines naujienas. Dabar ji jau nebesimuistė, sėdėjo beveik nejudėdama. Veido raumenys buvo tokie įsitempę, kad priminė grimasą. Po kriminalų Marius neragintas išsivalė dantis ir, pabučiavęs mamą, nusliūkino į savo kampą.
Kad Mariui reikia atskiro „kambario“, mama nusprendė dar prieš atsikraustant Robertui. Apsiprasti naujajame „kambaryje“ nebuvo lengva, nes tai ir nebuvo kambarys, tik ankštas užkampis. Kišenė, kurioje tilpo lova, stalas pamokoms ruošti ir kėdė klibančiomis kojomis. Tačiau Marius turėjo savo langą! Prieš užmigdamas mėgo stebėti, kaip nepažįstamų žmonių siluetai juda priešais stūksančio daugiabučio languose, kaip nakčiai gilėjant langų ekranai vienas po kito užtemsta. Klausydavosi tyliai burzgiančio mamos televizoriaus, kaip ji vartosi ant išskleidžiamos sofos. Įsivaizduodavo, kad jo gyvenimas toks visuomet ir bus: amžinai gulės savo kampe nejudėdamas, o kai pabos – žiūrės pro langą. Gulės vienas, bet ne visiškai – anapus sekcijos alsuos mama, bet kada galės ją pašaukti; naktis niekada nesibaigs ir jam daugiau nebereiks į mokyklą, nebereiks kopti nesibaigiančiais laiptais, nebereiks bijoti, bergždžiai laukti ir nusivilti, o tolumoje nuolat oš jūra – kartais pro pravirą langą iš tiesų girdėdavo bangų ošimą.
Pagaliau mama liovėsi vartytis. Tikriausiai užsnūdo. Marius taip pat ėmė snausti, bet greitai vėl atsibudo, nes kažkas nesėkmingai bandė atrakinti duris, klebeno rankeną. Robertas grįžo! Jis krebždeno raktu spyną nepataikydamas, barbeno, tada ėmė duris daužyti kumščiais. Marius atsisėdo lovoje. Vyras buvo mirtinai girtas, nes durims pagaliau pasidavus pasigirdo duslus bumbtelėjimas ir prislopinti keiksmai. Mama neištvėrė. Ji šaukė ir keikėsi garsiai, piktai. Robertas iš pradžių kažką burbuliavo, kol irgi pradėjo rėkti lyg gyvulys. Tada trumpam stojo tyla. Sugirgždėjo sofa. Mama basa nušlepsėjo prie durų ir ėmė kažką švelniai murmėti – Marius įsivaizdavo, kaip ji kelia nuo grindų, guodžia ir ramina Robertą. Šnabždėjo tokiu balsu, kokiu guosdavo Marių, kai būdamas mažas nusibrozdindavo kelią ar pamesdavo mėgstamą žaislą.
Galų gale jie atsigulė ir viskas vėl nurimo. Tačiau kai Marius beveik patikėjo, kad mama ir Robertas užmigo, prasidėjo antroji dalis – su kikenimu sumišę dūsavimai ir gerai pažįstamas sofos spyruoklių girgždesys. Marius užsitraukė ant galvos apklotą, delnais užspaudė ausis ir užsimerkė taip stipriai, kad net suskaudo.
Kai atsikėlė, mama ir Robertas dar miegojo. Į apkloto kokoną įsisukusią mamą Robertas laikė prisitraukęs tarsi minkštą žaislą. Šalia mažučio mamos veidelio Roberto rankos atrodė gremėzdiškos, jo raudoname, užtinusiame veide ir praviroje burnoje sustingo buka šypsena, panaši į tą, kuri visam gyvenimui paženklina silpnapročių veidus.
Šaldytuve neradęs nieko valgomo, Marius užsiplikė mamos puodelyje paliktą arbatos pakelį. Skubiai išgėrė karštą beskonį skystį ir, stengdamasis kiek galima mažiau triukšmauti, išsiruošė į mokyklą, nors dar buvo per anksti.
Naktį stipriai pašalo – vakarykščio atodrėkio nė ženklo, žiema sugrįžo. Kiemas skendėjo pilkoje ryto prieblandoje, suledėjęs sniegas po kojomis girgždėjo ir traškėjo, tarsi eitum per stiklą. Buvo kelios minutės po septynių. Visiškai tuščia, tik prie artimiausio daugiabučio trys vaikinai trypčiojo apstoję mėlyną mašiną atidarytu kapotu. Jiems iš burnų kamuoliais virto su cigarečių dūmais sumišęs garas. Artėdamas jų link Marius žvilgsnį nudelbė į purviną sniegą po kojomis tikėdamasis prasilenkti neužkabintas. Tačiau kažkuris iš vaikinų jį vis tiek pastebėjo.
̶ Hey, hey! ̶ riktelėjo nuo mašinos.
Nebuvo kitos išeities, tik pakelti akis. Pasirodo, Mariui mojavo Snarglys – su dygsniuota juoda striuke ir dryžuota nykštukiška kepuraite iš toli atrodė didesnis ir vyresnis. Snarglys dar kartą riktelėjo, dabar jau įsakmiai, ir Marius pasuko grupelės link. Neįsivaizdavo, ko iš jo nori, tačiau nesitikėjo nieko gero.
̶ Čia gyveni? – paklausė Snarglys, o tada staigiai, tarsi per akimirką apsisprendęs, ištiesė Mariui ryto prieblandoje keistai nuogą ranką. Įdomu, jis neturi pirštinių ar nemūvi, kad atrodytų kietas?
Snarglio pirštai buvo kaip suaugusio vyro – sugrubę, nušalę, nudaužytais krumpliais. Marius akimirką dvejojo, tačiau vis dėlto nusitraukė kumštinę ir pakratė Snarglio dešinę.
– O tai gal Rencę pažįsti? – toliau kvotė Snarglys.
Snarglio draugai šnekučiavosi tarpusavyje į juos nekreipdami jokio dėmesio. Abu vaikinus Marius pažinojo: gyveno kaimyniniame dešimtaaukštyje, lankė rusų mokyklą.
Vis dar nesuprasdamas, kas čia vyksta, Marius sumurmėjo, kad Rencė jo kaimynė, gyvena tryliktame.
Snarglio veidas net nušvito iš nuostabos:
̶ Tavo name, tryliktam aukšte?
Ką Snarglys sumanė? Mokykloje vargu ar kada su Mariumi yra pasisveikinęs, o dabar dedasi geriausiu draugu. Tačiau smalsumas nugalėjo:
̶ Taip, Renata mano kaimynė.
Snarglys sukrizeno:
– Per valentinkės žiburėlį ji nupyzdino mano cizas. Įsivaizduoji?
Marius papurtė galvą. Nieko apie nupyzdintas cizas nežino. Dvejojo, ar derėtų nusišypsoti – vis dar nesuprato, ko Snarglys iš jo nori. Nors buvo šalta, dešinės rankos pirštinės, kurią nusitraukė sveikindamasis, taip ir neapsimovė. Neatrodė, kad būtų šilta ir Snargliui, nes visą laiką mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos. Avėjo ne žieminius batus, o nudrengtus baltus kedus. Tokius vadina kartoniniais, nes dirbtinė oda sutrūkinėdavo po pirmos, vėliausiai – po antros avėjimo savaitės. „Tikriausiai jo kojos kaip ledas“, – toptelėjo Mariui, nes ir paties pirštai šalo.
̶ Po šulios eisim pas Svajų. Nori kartu?
Pirmą kartą per visą pokalbį Marius nedrąsiai pažvelgė Snargliui į veidą. Vaikinas šypsojosi beveik geraširdiškai. Ant jo nosies pūpsojo spuogas balta viršūnėle.
Marius linktelėjo:
̶ Noriu.
̶ Tai susitinkam rūkykloj po paskutinės. Nevėluok.
Atsisveikindami jie dar kartą pakratė vienas kitam rankas. Tuomet Snarglys grįžo pas savo draugus, kurie vis dar trypčiojo prie aplamdyto seno golfo.
Kaip visuomet, Kęstas jau laukė stotelėje – į mokyklą Marius ir Kęstas dažnai važiuodavo autobusu, nors eiti buvo net šiek tiek greičiau. Mariui knietėjo pasipasakoti apie rytinį įvykį su Snargliu, tačiau nei mindžikuodamas po stogeliu tarp susigrūdusių, vėluojančio transporto laukiančių piktų žmonių, nei sausakimšame autobuse, nei mokyklos rūbinėje apie kvietimą pas Svajūną neprasitarė. Jei Snarglys ir jo draugeliai sumanė kokią klastą (giliai širdyje Marius tuo neabejojo), pasigyręs Kęstui tik apsijuoks. O jei nutiks kas verto papasakoti – spės vėliau.
Pokalbis su Snargliu okupavo visas Mariaus mintis, todėl apie biologijos mokytoją ir tai, kas įvyko vakar, prisiminė tik prisėdęs ant tos pačios palangės, į kurią vakar stovėjo įsikibęs taip, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas. Keista, bet šiandien vakarykštis įvykis nebeatrodė labai svarbus. Baimė, netikrumas, gailestis, gėda, sumišimas – emocijos, vakar iš Mariaus vis bandžiusios išsiveržti tarsi tramdomas žagsulys, šiandien atrodė tarsi nebuvusios. Lyg išvis nieko nebūtų nutikę.
Pirmoji pamoka – chemija. Biologijos kabineto durys greta. Prie abejų būriavosi mokiniai. „Matyt, biologę jau išleido namo, jei pamokos neatšaukė“, – svarstė Marius, tačiau labiau iš inercijos, o ne dėl to, kad nuoširdžiai rūpėtų. „Arba ją pavaduos senoji Žalienė.“
Snarglio tarp klasiokų taip pat nesimatė. Tikriausiai nusprendė pirmą pamoką praleisti.
Iki pat paskutinės minutės Marius tikėjosi apgaulės, patyčių, bet su Snargliu ir jo draugais pas Svajūną namuose praleista popietė buvo savotiškai jauki. Svajūnas gyveno uosto rajono pakraštyje, kuris ribojosi su senamiesčiu. Šią vietą vadino „Gulbių giesme“, nes prabangių namų kvartalas išsidėstė palei Gulbių gatvę. Visus namus supo aukštos tvoros, ant kurių įtaisytos kameros tarsi milžiniški mechaniniai juodvarniai stebėjo praeivius. Svajūno namas gatvėje buvo vienas didžiausių, priminė mažą pilaitę su dviem bokšteliais.
Iki Gulbių rajonėlio Snarglys, Arčis, Svajūnas ir Marius ėjo pėsčiomis. Pakeliui sutraukė porą cigarečių, kurias Snarglys už Svajūno duotas monetas nupirko kioske, ir ištuštino butelį alaus – šį Arčis meistriškai nukniaukė iš kiosko-parduotuvės. Įsilinksminę Snarglys ir Arčis gniūžtėmis apmėtė kelias seno modelio mašinas – prabangesnių nelietė, nes tokiose įtaisyta signalizacija. Parke Arčis į pusnį pargriovė užsižiopsojusį, iš kelio laiku pasitraukti nespėjusį mažių. Sniego senį lipdę mažiaus draugai spruko į šalis kaip pabaidyti paukščiukai, todėl Arčiui teliko nuspirti besmegenio galvą veiksmo filme nusižiūrėtu karatė judesiu.
Svajūno namuose viskas atrodė nauja ir švaru, tarsi šeima būtų atsikrausčiusi tik vakar. Jo kambarys palėpėje įrengtas didelis, su stoglangiais. Labiausiai Marių stebino, kad Snarglys su Arčiu nesivaržydami naudojosi Svajūno svetingumu, bet vis tiek nuolat jį žemino – nepiktai, tarsi žaisdami. Jie ne prašė, o nuobodžiaujančiu tonu, tarsi tektų prisiversti, reikalavo iš Svajūno ko tik užsimanę: prijungti konsolę, atnešti alaus, pakepti žuvų pirštelių. Tačiau berniukas, kurio tėvui priklausė koks trečdalis N. miesto kioskų ir kelios parduotuvės senamiestyje, dėl tokio Snarglio ir Arčio elgesio, atrodo, nuoskaudos nejautė. Šypsodamasis išklausydavo paliepimų ir taip pat ramiai besišypsodamas įvykdydavo, kas liepta.
Marius spėliojo, ar taip yra dėl to, kad Svajūnas už juos visus jaučiasi menkesnis, ar, priešingai, dėl ypatingo savo pranašumo. Juk iš tiesų tai Snarglys ir Arčis buvo pastumdėliai, nuskurėliai, vaikai iš bendrikų. O Svajūnas gyveno nuosavame name, turėjo televizorių, krūvą kompiuterinių žaidimų, riedučius, dviratį, jo šaldytuvas pilnas maisto, jo tėvas verslininkas, o mama – gražuolė. Jam net nereikia tvarkytis savo sušikto kambario – pasirodo, tai atlieka tarnaitė. Jie turi tarnaitę! Ir į mokyklą visuomet švariai nuplautu naujo modelio automobiliu Svajūną kasryt atveža tėvo vairuotojas. Gal jei turi visa tai ir dar daugiau, visai smagu kartais leisti sau nusižeminti: iškepti kaulytojams žuvų pirštelių ir atlaidžiai pasijuokti iš ties permatomu vazonu palinkusio Arčio krizenimo, kad baltas gėlės žiedas primena pyzdą?
̶ Tarsi būtum matęs tą pyzdą, – sumurmėjo Marius įsivaizduodamas, kad niekas negirdi.
Tačiau Snarglys pasigavo jo frazę ir likusią popietės dalį kiekvieną Arčio sakinį palydėdavo replika „Tai ar matei?“. Arčis raukėsi ir vaipėsi, bet jo nuoraudis ir sutrikimas kalbėjo aiškiau už bet kokį atsakymą.
Kol sutūpę prie televizoriaus Snarglys ir Arčis varžėsi, kuris – Mario ar Luidžis – pirmasis įveiks užduotis ir persikels į kitą lygį, o Svajūnas kepė dar vieną žuvų pirštelių porciją, Marius įdėmiau apžiūrėjo Svajūno daiktus, pervertė komiksų žurnalus. Kai niekas nematė, nugnybo ir tarp pirštų sutrynė nuo plastikinės palangės jį stebėjusios orchidėjos žiedą – jis buvo trapus ir visiškai bekvapis.
Naujoje kompanijoje Marius valandėlę pasijuto toks atsipalaidavęs, kad pats sau priminė kitą žmogų, kitą berniuką. Vėliau, jau grįžęs namo, niekaip negalėjo nuspręsti, ar tas kitas Marius jam patiko, ar buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, kitas Marius nuoširdžiai juokėsi iš Arčio istorijos, neva pusė devintokų įsikliopinę jaunąją biologę ir smaukosi prisimindami, kaip ji buvo apsirengusi per kalėdinį spektaklį. Mokytoja vaidino Raudonkepuraitę – vilkėjo pūsta trumpa suknele, mūvėjo baltomis kojinėmis virš kelių.
Vis dėlto, Arčiui pabaigus pasakoti, senasis Marius grįžo ir leptelėjo nei šį, nei tą:
̶ Tiesa, ką apie biologijos mokytoją sakė Kęstas?
̶ O ką jis sakė? – perklausė Svajūnas.
̶ Kad vakar ją išvežė su greitąja, – murmtelėjo Marius, tarsi bandytų kuo greičiau nuryti kažką glitaus.
Neabejojo – apie tai, kas kieme nutiko biologei, žino visa mokykla. Tačiau nė vienas iš kambaryje esančių berniukų nieko nebuvo girdėję. Tik Arčis, tas idiotas, vėl ėmė aiškinti, neva viskas dėl to, kad biologę įsikliopinę mažiausiai pusė devintokų.
Grįždamas namo tame pačiame parke, kuriame Arčis pribaigė sniego senį, Marius rado sniegeną. Prisėdęs ant suolelio užsirišti batraištį pastebėjo, kad iš greta pūpsančios pusnies kyšo kažkas juodo ir aštraus. Priminė į sniegą įsmeigtą tamsaus stiklo šukę. Pasilenkus arčiau paaiškėjo, kad tai paukščio uodega. Kas jam nutiko? Tikriausiai sušalo ir nukrito nuo šakos žemyn galva į pusnį. Arba skrendant sustojo širdis. Marius pirštų galais sugriebė juodas plunksnas ir truktelėjo – išniro mažutis kūnelis su prie šonų priglaustais sparnais ir raudona krūtine. Paukščio snapas pražiotas, tarsi būtų norėjęs paskutinįkart įkvėpti.
Pirmas impulsas – mesti gaišeną. Tačiau smalsumas nugalėjo: Marius pasiguldė paukštį ant delno (buvo toks mažytis, kad tilpo į vaikišką ranką) ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti. Tarsi atsakydama, sniegena į berniuką įsmeigė savo juodą bedugnę akį. Akimirką Mariui pasirodė, kad paukščio akyje mato savo atspindį. Sniegenos kūnas palietus buvo minkštas ir kartu kietas, beveik besvoris. Marius perbraukė plunksnas pirštų galais – sausos ir tarsi šiltos.
Ką daryti? Nenorėjo palikti jos čia vienos, bet ir neštis namo negalėjo. Apsidairė tarsi ieškodamas pagalbos, tačiau parkas buvo tuščias, tik tolumoje lėtai klibinkščiavo sulinkusi žmogysta rudu paltu. Gal namie rastų kokią dėžutę, kurioje galėtų paukštį palaidoti? Prisiminė tuščią dėžutę nuo kiniškų arbatžolių. Mama joje laikė visokius niekniekius: poros neturintį auskarą, dirbtinio perlo pakabuką, smulkias monetas, kelias rites siūlų, ištrūkusias sagas. Jei visa tai išmestų ar perdėtų kitur, mama greičiausiai net nepastebėtų. Dėžutės vidus padengtas geltona blizgia medžiaga – sniegenai būtų kaip tik. Tada prisiminė nešvarias virtuvės grindis, ir kad visi jų buto paviršiai pasidengę plonu dulkių ir riebalų sluoksniu – tas permatomas, bet nepajudinamas šydas kasmet vis tirštėja. Prisiminė nešvarių indų stirtą kriauklėje ir nuorūkų kupiną peleninę mamos palovėje. Nutrintus, nučiupinėtus mamos žurnalus.
Keista. Marius niekada nėra matęs paukščio iš taip arti. Kol gyvi, jie nesileidžia pagaunami, netupia į delną, bijo. Tačiau nebegyvi ramiai ilsisi žmogaus rankose – nekrūpčioja, nespurda, nebando pasprukti. Atrodo tokie ramūs. Nurimę.
Marius kelis kartus giliai atsiduso, bet nė kiek nepalengvėjo. Tuomet baugščiai apsidairė, atsargiai įdėjo sniegenos kūnelį į duobutę pusnyje ir atsistojo. Jautėsi toks pavargęs, tarsi būtų nuėjęs šimtus kilometrų. Prieš akis – dar tiek pat ir daugiau, o jis net nežino, kur eina.
Andrius Jakučiūnas. Kurmių problema, arba Doras žmogus
2023 m. Nr. 1
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Apsakymas
Jis atvažiavo į sodą trumpam, tenorėjo jį apeiti, žvelgdamas į vaikystės peizažą surūkyti kelias cigaretes ir vėlesniu autobusu grįžti atgal į miestą. Naujieji savininkai, su kuriais jau sukirsta rankomis, ruošėsi radikaliai viską pertvarkyti, tad tai paskutinė proga prisiliesti prie buvusio pasaulio, kuris vis tolo, o mirus močiutei – tapo prarastas.
Įsiterpusios į ankstyvo pavasario pilkumą kiurksojo lūšnos išbangavusiais ir pažalėjusiais šiferio stogais, pažeme draikėsi laužų dūmai, juose vis makabriškai atsidengdavo iš miško sausuolių sukalti šiltnamių grebėstai ir obelų šakos, pakibusios viršum šiemet neįtikėtinai gausių kurmiarausių. Kaimynai buvo jau kažką pasėję ir apdengę dvi lysves polietilenu, keistai išsiriesdamos jos krypo link upelio, šiuo metų laiku beveik nematomo, ir žvelgdamas pro dūmus galėjai pamanyti, kad tai kolosalaus priešistorinio gyvūno, kurio kūną atstojo pakrypęs sandėliukas, sparnas.
Vėjo šuoras stumtelėjo ant vonelės (tos pačios, kurioje vaikystėje maudydavo jį su sese) krašto stovėjusią muilinę su ūkišku muilu. Silpnai tarkštelėjusi, tarytum kas nors jos viduje arba pačiame muile būtų lūžę, ši įčiuožė į vandenį ir nuplaukė palikdama už savęs – jis užmiršo žodį, nusakantį lėktuvų danguje braukiamas linijas – prasiskleidžiančius dryžius.
Pastovėjęs gėlyne, kuriame stirksojo neišrauti pernykščių gėlių stagarai ir vienišas kastuvas, rodos, įaugęs į žemę, patraukė tiesiai per lauką link obelų – po žiemos pajuodusių, dar nerodančių gyvybės ženklų. Palei jas ant žemės rangėsi juodi vandentiekio vamzdžiai, paramstyti nuo rūdžių bei samanų dėmėtomis plytomis, už jų – serbentų ir agrastų krūmų juosta. Dar toliau, ties lauko tupykla, kažkodėl išvilktos į lauką stovėjo kelios spintelės. Išsiklaipiusios nuo drėgmės, paviršių apdaila atplyšusi ir užsiraičiusi kaip per ilgi nagai, plokštės sutežusios – į jas kaip į dirvą galėjai įbesti pirštą.
Stalčiuose tebebuvo daiktų iš sunkiai atmenamos praeities: šampūnų buteliukų, instrukcijų, kenkėjams naikinti skirto žibalo ir cigarečių „Prima“. Pačiame dugne, užverstas lėkščių ir puodelių duženomis, žvilgančiomis dulkėtais aukso kraštukais, gulėjo puodas, kuriame močiutė spirgindavo nuo bulvių surankiotus kolorado vabalus, – įjuodęs, pasidengęs stora degėsių pluta.
Vėjas plūstelėjo dūmus ir vaizdas tapo neryškus, drumzlinas, panašus į tą, kokį regėdavai žvelgdamas lauk pro murziną ir pageltusį šiltnamio polietileną. Net namelis, kiurksąs sodo pakrašty, atrodė praradęs spalvą, iš geltono virtęs murzinai pilku, kad prisiderintų prie pajuodusios, vietomis žalstelėjusios šiferio pilkumos; netaisyklingų proporcijų, apkalinėtas nevienodo ilgio, storio ir įvairiai frezuotomis lentomis, kokių tik galėjai gauti sovietmečiu, su didžiuliu vapsvalizdžiu, išaugusiu verandoje po stogeliu ir, kaip rodėsi, mintančiu jo syvais. Šis taip pat buvo žalsvai juodas, apsinešęs nuo stogo šiferio tirpsmo vandenų plukdomais maurais.
Pasiekęs vandens kolonėlę, kaip slibino galva išlindusią iš agrastų, pro atliekų duobę ir avietyną priartėjo prie verandėlės, prisišliejusios prie namo. Pro jos skylėtas sienas, iš vidaus apkalinėtas statybiniu kartonu, daug kur išplyšusiu, į lauką kišosi kastuvų kotai ir armatūros virbai, jie buvo apibirę asbesto dulkėmis ir apraizgyti suakmenėjusių gebenių stiebų. Pro apmūsijusius stiklus kaip fantastinių būtybių falai švietėsi ant palangių sustatytos dekoratyvinės žvakės.
Jis susirado po laiptais raktą, atsirakino duris (tai buvo jų senojo buto durys, aptrauktos dermantinu, tik kažkodėl įstatytos atvirkščiai) ir įėjo į vidų. Šiek tiek atitraukęs kėdę nuo sienos, kad galva nebraukytų paveikslo, atsisėdo prie stalo. Apžiūrėjo lemputę, įdžiūvusią į lizdą ir apgultą tirštu kaip gyvūno kailiukas dulkių luobu. Prakrapščius jį pirštu, pasimatė stiklo ir metalo konstrukcija (vaikystėje sakydavo – lemputės „ragai“), ant kurios kadaravo pajuodusio volframo garbanos. Tuomet dėmesys nukrypo į nedidelį taškuotą arbatinuką ant stalo su keliom negyvom vapsvom dugne. Atsargiai paėmė jį į rankas, priglaudė lūpas prie snapelio ir nestipriai, taip, kad vabzdžiai neišsiskraidytų, papūtė. Vapsvų chitininiai kiautai ėmė čiuožinėti sienelėmis ir suktis, lyg pašėlusiame šokyje vartydamiesi ir daužydamiesi vienas į kitą. Ir visa tai skleidė medžių šlamėjimą labiausiai primenantį garsą.
Tuo metu kažkas sukrebždėjo. Jis staigiai atsisuko į duris, kurių įeidamas tinkamai neuždarė, ir išvydo kurmį. Persivertęs per slenkstį, šis stebėtinai mitriai (kaip, jis manė, nebūdinga kurmiams) nukurnėjo link sofos, užsikabarojo ant jos, tuomet žmogiškai pasistiebęs padėjo letenėles ant stalo krašto ir makaluodamas galinėmis kojomis, lyg greitintųsi, perkėlė savo kūną ant stalo plokštumos.
– Atleiskit, ponaiti, – pasakė su įtartinu pasipuikavimu, lyg ne teisintųsi, o girtųsi. – Matote, esu gana nerangus.
Nesumojęs, ką jam atsakyti, jis instinktyviai suėmė arbatinuką už snapelio ir šiek tiek pastūmė į šalį.
– Oi, tik nesirūpinkit… nesivarginkit… – subruzdo anas. – Aš čia neilgam. Galvojau, gal labai nesutrukdysiu… neįkyrėsiu… nebūsiu, kaip čia geriau pasakius, akiplėša, jei trumpam užsuksiu ir tamstelę užkalbinsiu… pakalbinsiu…
Kalbėdamas jis raivėsi ir buvo panašus į senuką, tik labai mažą.
– Aš čia, matot, ne šiaip sau, o su klausimu. Dėl jūsų močiutės… senelės… Senokai jau nebuvo atvykusi į sodą. O jau… ėėė… pavasaris! Laikas kasti žemę, sėti pupelytes ir pomidoriukus… Sakau, paklausiu, gal kas atsitiko?
– Ne, ne, viskas gerai, – mintis, kad močiutė niekada čia nebeatvažiuos, nes pūva karste, jam ir pačiam vis dar buvo nesuvokiama, todėl iš esmės jis nemelavo: – Žinokit, močiutė jau ruošiasi. Tik ir kalba apie sodą.
– Tai ačiū ponaičiui už geras žinias! Lauksime, taip sakant, su nekantrumėliu. Be tamstos senelės, mes čia, jei taip galima išsireikšti, kaip be rankų.
Tuo metu tolumoje, brėždamas danguje liniją, praskriejo lėktuvas, gana žemai, atrodė, kad jis kaip bobslėjaus rogės trasa lekia lango trūkio linija, o tai brėžė ir dar vieną neryškią, besiužetę minties liniją tarp kolektyvinių sodų ir kažkokio olimpinio stadiono, kaip vapsvalizdis ant namo pakibusio viršum blyškumos, tokia esančios, jam nespėjus įsivaizduoti, kas ten galėtų būti. Nors lėktuvo garso praktiškai nesigirdėjo, pro vibracijos suvirpintų lentų tarpus iš palėpės ant žemės pabiro sudžiūvusios vapsvos.
– Atleiskit, užsigalvojau. Tai yra užsižiūrėjau į lėktuvą, – pasakė jis, kai lėktuvas blykstelėjo sparnu ir dingo už lango rėmo. Už nugaros sujudėjo ir ėmė siūbuoti paveikslas – matyt, bus jį užkliudęs.
– Atsargiai, atsargiai! – sukruto kurmis. – Tik nesugadinkite paveikslo! Čiagi jūsų mamytės jaunystės kūrinys! O jeigu jis nukristų ir – bum! – sudužtų?! Arba pagalvokit, kas būtų, jei netyčia stipriau brūkštelėtumėt?! Seniai manau, kad stalui su kėdėmis ir foteliui čia ne vieta. Bet kada kas nors prisėdęs gali jį užkliudyti… suniokoti…
Jiedu vienu sykiu sužiuro į paveikslą. Jame buvo vaizduojamas rudenėjantis miškas, tolstąs link horizonto ir nepastebimai persiliejąs su skaisčia, vos švytinčia dangaus vaiskuma, beje, visiškai atsitiktinai išryškėjusia nuo drėgmės išblukus debesims (kai jis buvo mažas, šie dar „plaukė“ ir atrodė „rūstūs“) ir tarytum besiliejančia iš skylės, pro kurią stirksojo vinis. Dažai, ypač apatinėje paveikslo dalyje, kurią užėmė miškas, buvo atsikneibę ir pasišiaušę grubiom šerpetom, galėjai pamanyti, kad tapdamas faktūriškas (ir, turint galvoje ant drobės pradėjusias želti tikras samanas bei grybus, gamtiškas) tas „miškas“ savarankiškai veržiasi iš kultūros į natūrą. Vienaip ar kitaip, atšiaurios sąlygos bus išėjusios tam paveikslui į naudą: įdiržęs, susigarankščiavęs ir apskretęs nešvarumais, pasidengęs žalėsiu jis buvo įtikinamesnis ir natūralesnis nei tada, kai mama jį nutapė.
– Jūsų mamytė jaunystėje puikiai piešė (nors, žinoma, gerai, kad netęsė savo kaip dailininkės karjeros – tai ne moterų darbas). Man patinka ir jos „gėlės“ kambaryje už spintos, kurių apačią jau pradūrė durelių rankena, ir tas pernelyg nuvertintas nartumotas, – šį žodį jis tarė lygiai taip pat, kaip močiutė, – kuriuo uždengta virtuvinės spintelės skylė. Tačiau šitas paveikslas, – mostelėjo į peizažą, – tiesiog genialus. Tik pažiūrėkit, ponaiti, kokie toliai! Koks gelmės pajautimas! Atrodo, kad mus persmelkia ir pakeičia kažkas, kas ateina iš jo vidaus ir kam patirti nereikia akių… – čia jam klausantis kurmio dingtelėjo, kad jie šiaip jau pusakliai. – Argi jūs, ponaiti, to nepastebėjote?
– Žiūrėdamas į jį įsivaizduodavau save lėktuve.
– Peizažas yra daugiau nei vaizdas, kurį mes matome būdami pakilę… teisingai, iš lėktuvo… – dievaži, buvo keistoka visa tai girdėti iš kurmio. – Jis – tarytum viena didžiulė akis, stebinti mus per tai, kad jos neapibrėžiamybę ir begalinumą suvokiame kaip pastangą fokusuoti, iš esmės kaip vaizdą… Galima sakyt, peizažu mes žiūrime į save ir matome jame save labiau išbaigtus nei, pavyzdžiui, veidrodyje. Todėl esant aukštai, ant kalno ar, kaip jūs sakėte, lėktuve, – kurmio balsas tapo pakylėtas, kone pompastiškas, – neįmanoma mintimis nusileisti žemyn, į kokį nors nameliūkštį, iš viršaus atrodantį kaip mažytis taškelis, ir atlikti jame kokią nors mažą nešvankybę.
– …
– Nes jūs matote dangų, – užbaigė kurmis, reikšmingai dėbtelėdamas į savo pirštus, kuriais buvo įsikibęs į stalo kraštą kaip paukštis į medžio šaką, – tai yra save.
– Man sunku mąstyti apie peizažą. Prieš jums ateinant galvojau apie lempučių dulkes.
– Dulkes reikia valyti, – jo burna tapo neapibrėžiamos formos kaip direktoriaus pavaduotojos, kai ši rėkdavo ant moksleivių, – o ne apie jas galvoti. Kodėl senelė viską turi daryti už jus, nors ponaitis nebe toks ir jauniklis, ar ne… ėėė… dvidešimt vieneri bus?! Nejaugi ponaitis mano… galvoja… kad sodas – tiktai tam, kad nušvilpęs raktus atsibastytum šičia naktį su merga?
Jam nukaito skruostai – tai štai kas tąsyk krebždėjo po sofa! O manė – pelės.
– Man atrodo, ponaiti, kad jūs per seniai gavote diržo.
– Niekada, – pasakė jis. – Bet aš neprieštaraučiau. Man patiktų, jei mane kas nors priluptų.
– Drįsčiau manyti, kad tai įžūlu, bet apskritai jūs mąstote teisingai – jūs turėtumėte norėti gauti į kailį už savo išsidirbinėjimus. Jūsų paties, ponaiti, labui. Dėl tamstos ateities. Jūsų reikia Tėvynei, jūsų reikia šiam žemės lopinėliui. O jūs visaip vengiate pareigų. Gerai, kad dar nenuklydote pas sliekus…
Bet kuo blogi sliekai? – štai ko norėjo jo paklausti, tik neišdrįso.
– Jie rangosi žemėje, – sušnabždėjo kurmis ir susiėmė už galvos.
Ir vėl jam pristigo žodžių paklausti, kas čia negerai – ar rangytis, ar tai daryti žemėje.
– Žemę reikia rausti, o ne joje rangytis, – paaiškino kurmis. – Kas gi bus, jei kiekvienas pradės elgtis savaip?
– Bet jie – kita rūšis.
– Biologija yra vienas dalykas, o gyvenimas – kitas, – mįslingai tarė kurmis, – matyt, tu dar per mažas. Kai paaugsi, pats suprasi, kaip blogai, užuot paprastai rausus, yra rangytis.
Jo akys degė ir atrodė, kad savo įkarštyje jis pradėjo matyti. Tada palinko link jo ir lyg didžiausią paslaptį iššvokštė:
– Jei jus vaikystėje būtų mušę, jūs taip negalvotumėt.
Nuo jo tvokstelėjo drėgnos žemės, pūvančių žolių, medienos, sumišusios su grybais, kvapas, labai panašus į tą, kokį skleidė paveikslas. Lauko šviesa, nusidabrinusi klijuotę, išryškino randą, kuriuo buvo pažymėtas jo kūnas nuo pažasties iki maždaug pilvo apačios.
– Jūs, ponaiti, turbūt žinot, kad kurmių būna dviejų rūšių? Vieni – tokie kaip aš, patikimi… atsidavę… kiti – kurmiai, kurie… hmm… tik apsimeta dori. O iš tikrųjų jie nori kenkti. Jie dieną ir naktį, naktį ir dieną galvoja… nerimsta… rezga, ką čia išknisus, ar išvertus, ar surijus…
– Bet ponas kur…
Prieštarauti buvo beprasmiška.
– Doras kurmis niekada neknisa augalų šaknų. Pagalvokit, kaip turėjo jaustis jūsų močiutė, išvydusi, kad jos mylimi… brangiausi… pomidorai, jos agurkėliai ir pupelytės – viskas išvartyta, tik ant stiebo pliko… kelios daržovės… sukritusios… liko…
Akivaizdžiai norėdamas padaryti įspūdį, jis keistai ištempė galvą į priekį ištiesindamas pečius ir sušnypštė:
– Jeigu galėčiau, aš tuos bloguosius kurmius pats savo rankom… pasmaugčiau… sukapočiau… gražiai ketvirčiuočiau… Jiems ne vieta tarp tikrų kurmių! Tai kurmiai, kurie turi sliekų sielas ir nori rangytis… kenkti… Taigi nieko nuostabaus, – tęsė jis, mėgaudamasis tuo, kad jo žodžiai paliko jam įspūdį, – kad tavo močiutė su jais kovėsi… norėjo sunaikinti bjaurybes, siurbusius kraują iš jos mylimo sodo… Jie netinkami ne tik kaip kurmiai – jiems toli ir iki slieko, voverės…
Neapykantos aistra suteikė jam gyvybės ar net, jei taip galima sakyti, žmogiškumo.
– Aš padėjau tavo močiutei kovoje su tais kenkėjais – kad tik jie greičiau nustiptų ir nebegadintų sodo! Tai jūsų, – pasitaisė prisiminęs, kad nedera būti familiariam, – senelė man atvėrė akis, anksčiau nemačiusias… nesupratusias… kaip blogai yra kurmis… Na, o tai, kad ji mane kliudė savo kastuvu, – jis pažvelgė į savo randą kone iškilmingai, ir tai rodė, kad jis nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, – tėra… kaip čia geriau pasakius… neišvengiami nuostoliai… Kas nekariauja, tas nelaimi… Iš kur jūsų senelei žinoti, kad aš – ne su kurmiais?! Kad neknisu jos mylimo sodo ir jei tik į mano rankas, – jis įtempė pirštus, – papultų koks kurmis, vienas iš tų nevidonų, kurie kėsinasi į jūsų senelės gyvenamąją, netgi pasakyčiau, gyvybinę erdvę, aš jį, kaip minėjau, nedvejodamas sunaikinčiau… utilizuočiau…
Apvalainose akyse, kurios abi atrodė pakabintos ant nosies kaip akiniai, tviskėjo bukas, beveik kūniškas pasimėgavimas, tyra neapykantos laimė, ne fizinė, bet turinti išvemto ir išdžiūvusio alaus kvapą.
– Jeigu jūsų senelė… jūsų mylima močiutė… pasiryžtų… iškeltų uždavinį… visiems laikams atsikratyti tų nevidonų, kuriuos apakino pati aukštesnioji jėga… Dievas… – kišdamas lūpas vis arčiau ausies šnypštė jis, – tai toks būdas yra. Ir aš galiu jį jai… jums… atskleisti… Jiems reikia dujų! Niekas geriau nenaikina kurmių kaip dujos! Ir nors dabar tai nelegalu, draudimus lengva apeiti. Žarnelę ant automobilio išmetimo vamzdžio šmaukšt, kitą galą į kurmio urvelį – kyšt, motorėlis – vrum vrum, ir – tirlimpopo tralialialia. Nė kavutės nespėsit išgerti…
– Jeigu jūsų močiutei, ponaiti, pavyktų išnuodyti tuos gyvates, jai liktų visos grambuolių ir kurklių lervos. Visi gardūs sliekai. Visos sultingos šaknelės. Ji galėtų susirinkti pačius geriausius žemės grumstelius…
– Kai sodas atvažiuos į jūsų mamytę…. tiksliau, kai ponas Butkauskas atvažiuos į jūsų mamytę… – įsiaistrinęs jis, rodos, vis mažiau paisė, ką sako. – Oi, atsiprašau, kai ponas Butkauskas atveš jūsų mamytę į sodą…
– Jeigu jūsų senelei reikės… aš gerai pažįstu visus urvelius… landas… užkaborius… Žinau, kur įkišti, kur paleisti… Visi šetuonai, – jis pavartojo bobutės senamadišką žodį, – bus negyvi.
Tikėdamasis pertraukti monologą, jis čiupo arbatinuką ir stipriai papūtė į snapelį, bet vietoj švelnaus šiurėjimo, kokio jis laukė, pasigirdo klaksintis ir melancholiškai ištęstas purpimas, primenantis stiprėjantį pirdulį. Taškai ant arbatinuko išsiliejo į beformes dėmes, panašias į gleives, kokiomis prieš suanglėdami virsdavo kolorado vabalai.
– Ir dar toks vienas dalykas dalykėlis, – tarė kurmis po gana nejaukios ir ilgokai užsitęsusios pauzės, per kurią spėjo nusiropšti nuo stalo, nukurnėti prie durų ir kažką sugraibyti kitapus slenksčio. – Gal ponaičiui nebūtų sunku… Tokios gražutėlės… skanutėlės… negalėjau praeiti, taip sakant, pro šalį. Pagalvojau, tegul ir jūsų senelė krimsteli gardėsėlio… pasidžiaugia… Būčiau dėkingas, jei jai nuneštumėte… – jis ištiesė ranką ir atgniaužė saują, kurioje vangiai krutėjo balkšvi gleivėti padarai. Tai buvo lervos.
– Arba jeigu reikėtų perstumti tą stalą su foteliais, kad nebraižytų paveikslo… jei jūsų brangiajai senelei prireiktų pagalbos, aš visada pasiruošęs… Net ir naktį prikeltas atskubėsiu… atkurnėsiu…
– Būtinai jai pasakysiu, – smogęs graudulys užspaudė gerklę. – Neabejoju, kad močiutė apsvarstys jūsų pasiūlymą.
– Džonatanas Livingstonas, – linktelėjo galva kurmis ir, matyt, jau nutuokdamas, kad jį nustebins tas vardas, pridūrė: – Žinote, mano tėvai svajojo apie laisvę. Anais laikais šiek tiek jos buvo knygose.
Jis išbėrė lervas priešais jį ant žemės ir atsistojo ant dviejų kojų.
– Neabejokite, – nusilenkė atsisveikindamas, – aš esu doras… žmogus.
Ieva Tumanovičiūtė. Mėlynas kiaušinis
2023 m. Nr. 1
Apsakymas
I.
Nuo stovo Ema nukėlė tamsiai mėlyną kiaušinį, įsidėjo jį į drobinį maišelį su paveikslų galerijos logotipu ir pasitraukė į išeinančių eilę. Ji užsižiūrėjo į šviesius prieš ją mindžikuojančio vaikino plaukus. Jie atrodė tokie glotnūs, kad norėjosi paliesti. Jo kiaušinis stovėjo visai greta josios, bet ji nepamatė jo spalvos. Buvo tylu. Jaunuolis atėjo su kuprine. Ji pagalvojo, kad drobinis maišelis be užsegimo nėra pats saugiausias dėklas kiaušiniui ir, ranka suėmusi rankenas, stipriau prispaudė jį prie savęs. Tačiau jie buvo įspėti atrodyti kuo natūraliau ir nekristi į akis.
Jų šalyje kiekvienas vaikas žinojo, kad sulaukęs aštuoniolikos gaus savo kiaušinį. Bet šiandien čia susirinkusieji buvo jaunesni. Valstybėje paskelbus nepaprastąją padėtį, nuspręsta juos išdalyti anksčiau. Vaikų iki penkiolikos metų kiaušinius turėjo atsiimti vienas iš tėvų ar globėjų, o vyresniųjų – patys paaugliai. Emai buvo šešiolika su puse. Šviesiaplaukis vaikinas priešais turėjo būti tokio pat amžiaus, greičiausiai net gimęs tą pačią dieną, nes kiaušiniai rikiavosi pagal gimimo datą. Jai atrodė, kad jo kiaušinis turėtų būti ryškiai raudonas – toks puikiai derėtų prie jos sodraus mėlyno.
Paėmęs savo kiaušinį į delną, krūtinėje pajunti šilumą. Jie buvo įspėti tuo nepiktnaudžiauti, nes pojūtis slopsta. O kol kas kiaušiniai net neturėtų būti jų rankose. Įsakyta grįžus namo atiduoti juos vienam iš suaugusiųjų.
Ema gyveno su močiute. Nors toks žodis jai visai netiko. Ji traukdavo aplinkinių dėmesį: močiutė ryškiai rengdavosi, puošdavosi neįprastais aksesuarais, ir kiti ją pastebėdavo. Ema susitaikė su tuo, kad gatvėje į jas būdavo spoksoma ar net atsisukama. Vaikystėje suprato, kad jos močiutė yra gerbiama – ją dažnai užkalbindavo ir ji turėdavo ką papasakoti. Jos istorijos sužadindavo net Emos bendraamžių smalsumą, jos draugai žavėdavosi močiute ir mėgdavo pas jas svečiuotis.
– Oho, kokia spalva! – pasakė močiutė, kai anūkė padavė jai kiaušinį. – Karališka, prabangi… Ar tau patinka? – paklausė.
Emai patiko. Pasinaudojusi proga ji kokį šimtąjį kartą pamėgino laimę:
– O kokios spalvos tavo kiaušinis?
– O, jis labai gražus, bet tai paslaptis. Net tau negaliu pasakyti, balandėle.
Apie savo kiaušinio spalvą prasitarti kitiems nebuvo draudžiama, bet tai buvo gana intymus dalykas ir dažniausiai apie jį žinodavo tik artimieji. Tačiau vienu atveju privalėjai spalvą slėpti – jei kiaušinį pamesdavai. Ema jau senokai įtarė, kad močiutė nesako spalvos, nes jo neturi. Kita vertus, negalėjai atmesti minties, kad močiutei tiesiog patinka būti itin paslaptingai.
Ema žinojo, kad anksčiau kiaušiniai buvo labai svarbūs. Žmonės juos brangindavo ir saugodavo. Pamesti buvo didžiulė nelaimė ir gėda. Pasitaikydavo, kad juos pavogdavo, dažniausiai įpykę meilužiai ar pavydo ir keršto apimti žmonės. Sakoma, kad praradęs kiaušinį asmuo sutrinka ir netenka ramybės, kaip apsėstas jo ieško. Tačiau Ema juto, kad dabar kiaušiniai virto formalia tradicija ir vis mažiau žmonių iš tiesų tiki jų svarba. O buvo ir tokių, kurie maištaudavo ir specialiai atsikratydavo kiaušinių, norėdami įrodyti savo nepriklausomybę.
Ema labai laukė dienos, kai gaus savo kiaušinį, nes paklausta, koks tai jausmas, močiutė atsakydavo:
– Tarsi mamytė tave apglėbtų.
– Arba kaip tu? – klausdavo Ema.
– Taip, žinoma, – atsakydavo močiutė ir apkabindavo ją taip, kad net apyrankės ant jos riešų sudzingsėdavo.
Mamą Ema prisiminė tik iš nuotraukų, todėl dar labiau laukė dienos, kai gaus kiaušinį. Bet šiandien ji visai nesijautė laiminga. Nepaprastoji padėtis sujaukė gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom. Įprastai kiaušinio atsiėmimas būdavo didelė šventė ir Ema visai nenorėjo jo gauti štai taip slapta, kai iš tiesų dar net negalėjo jo turėti. Ji pyko, kad buvo sugadinta ypatinga proga. Tačiau apmaudą nustelbė baimė ir nerimas, kad jiems visiems gresia pavojus. Išvydus savo kiaušinį, Emai širdį sugniaužė nusivylimas.
Močiutė turėjo saugiai paslėpti anūkės kiaušinį ir dar pusantrų metų būti už jį atsakinga. Toks buvo įsakymas. Bet Ema primygtinai prašė, kad močiutė pasakytų, kur ketina jį slėpti, prisiekinėjo, kad tikrai jo neims, išskyrus kraštutinį atvejį, jei tektų palikti namus ir bėgti.
– Ar tu manai, kad aš – nukvakus senė? – pyktelėjo močiutė ir Ema suprato užgavusi jos savimeilę. – Galiu tau nors šiandien jį atiduoti, bet, patikėk manim, dabar tau jo tikrai nereikia.
Ema suskubo patvirtinti, kad ja nė kiek neabejoja. Iš tiesų taip ir buvo. Mergina ne kartą įsitikino, kad močiutė – vienas blaiviausiai mąstančių žmonių, nors, kaip ir daugelis, turėjo trūkumų. Tarkim, buvo įžeidi, bet pati tai suprato ir greit atsileisdavo.
– Mieloji, pasirūpinau tavimi, pasirūpinsiu ir kiaušiniu. Tai tikrai daug lengviau nei išauginti žmogų.
– O ar tu turi savąjį? – išsprūdo Emai.
Močiutė pažvelgė į ją gudriai prisimerkusi:
– Tu ne pirma, kuriai kyla įtarimų, bet, patikėk, aš jį turiu, – atkirto ir pakilo nuo fotelio. – Ar nežinai, kaip atrodo juos pametę žmonės? – pridūrė, ir Ema suprato, kad ji vėl trumpam įsižeidė.
Buvo manoma, kad kiaušinių neturi praradusieji sveiką protą ir benamiai, bet kartą gatvėje Ema matė, kaip vienas girtas vyras kitam rodė savo kiaušinį – murziną, bet ryškiai rožinį. Ji greitai nusigręžė, tarsi būtų užtikusi juos darant kažką nepadoraus. Vis dėlto pajuto, kad kiaušinis nebuvo vogtas, kad priklauso būtent tam vyrui. Nuo tada Ema ėmė abejoti, ar tikrai visi asocialieji neturi savo kiaušinių. Kai papasakojo nutikimą močiutei, ši numykė:
– Taip, vaikeli, viskas truputį painiau… Kuo didesnė augsi, tuo daugiau suprasi, bet viskas tik dar labiau susipainios…
– O tau viskas aišku? – smalsavo anūkė.
– Na, ne tokia aš jau ir sena, Ema! – juokais pasipiktino močiutė.
II.
Didelėje salėje Ema sėdėjo ant rožinio miegmaišio su žalių vijoklių raštu ir spalvino. Jos vieta buvo prie sienos, į kurią galėjo atsiremti. Spalvinimo knygeles bei pieštukus dalino vaikams, bet Ema, nors jai buvo septyniolika, įsidrąsino paprašyti komplekto. Paveikslėliai iš animacinių filmų jai nepatiko, bet tai buvo nesvarbu. Ji atidžiai spalvino pasiryžusi išmarginti kiekvieną puslapio lopinėlį. Spalvino net foną, kad tik kuo ilgiau užtruktų. Jai dažnai tekdavo drožti pieštukus. Tris kartus per dieną atveždavo maisto. Savo davinį ji valgydavo ant miegmaišio. Su niekuo nenorėjo bendrauti, niekas jos ir nekalbino.
Emai pasakė, kad močiutė žuvo griuvus namui. Bet tai buvo tik prielaida, nes palaikų nerado. Ema vylėsi, kad močiutės tuo metu nebuvo namie. O tai labai tikėtina, nes ji dažnai turėdavo reikalų mieste ar eidavo pasivaikščioti. Be to, kaip tik buvo trečiadienis – pensininkų kino diena.
Ema spalvino, kad mintys apie močiutę ir prarastą kiaušinį nebūtų tokios įkyrios. Ji pyko, kad patikėjo jai kiaušinį, verčiau būtų slėpusi pati. Nors vis tiek – griuvus namui, būtų jį praradusi. Nerimavo, ką teks daryti po metų. Galvoje knibždėjo daugybė per gyvenimą girdėtų istorijų apie jaunuolius, netekusius kiaušinių. Juos vadindavo šmėklomis: apimti nerimo jie šlaistydavosi gatvėmis, burdavosi į gaujas, darydavo nusikaltimus ir pardavinėdavo savo kūną. Apie tai galvodama pilve jusdavo tamsią tuštumą. „Jeigu jausiuosi taip blogai kaip dabar arba dar prasčiau, nieko keisto, jei ir manęs lauks tokia ateitis“, – mąstė Ema. „Močiutė tik pasijuoktų iš tokių baimių“, – bandė guostis.
Moteris iš dešinės jau ne sykį mėgino užkalbinti Emą, bet ši ir toliau spalvino nekreipdama dėmesio.
– Parodysiu tau kiaušinį, – pasakė kaimynė.
Šįkart Ema atsigręžė. Moteris žiūrėjo į ją pro akinių viršų, jos vešlūs žili plaukai buvo gražūs.
– Kokį kiaušinį?
– Kurį man padovanojo…
– Kiaušiniai nedovanojami, – pyktelėjo Ema.
– Ačiū, kad pasakei, bet aš taip pat mokiausi mokykloje ir esu girdėjusi dainelę: „Atiduok savo meilei viską, tik ne kiaušinį.“
– Būtent, – patvirtino Ema ir vėl palinko prie spalvinimo.
– Turbūt žinai, kad įsimylėjėliai dažnai keičiasi kiaušiniais ir dovanoja juos vienas kitam.
– Močiutė sakė, kad tai nesąmonė, nes atidavus kiaušinį tave apima neramybė, o ir tam, kas jį gavo, pasidaro negera.
– Taip, tiesa, todėl paišdykavę žmonės vėl greit susikeičia arba susipyksta.
– Tai kodėl teigiate, kad jį jums padovanojo, jei tai neištveriama?
– Nes taip yra, – pasakė moteris ir atgniaužė delną, kuriame Ema pamatė auksiniais raštais išsiuvinėtą juodą skepetaitę. – Kilstelk kraštą! – paragino.
Ema padėjo pieštuką ir pakėlė nosinaitės kamputį, jos viduryje gulėjo labai mažas žalias kiaušinis, tokio ji dar nebuvo mačiusi.
– Kodėl jis toks nedidelis?
– Susitraukė, – paaiškino moteris ir įsidėjo jį į vidinę švarko kišenę.
– Bet jis ne jūsiškis? – pasitikslino Ema.
– Jau sakiau, kad ne. Turiu ir savąjį, kad patikėtum, parodysiu.
Iš kitos vidinės kišenės ji išsitraukė tokią pačią nosinę, į kurią, akivaizdu, buvo susuktas didesnis daiktas. Ema pakėlė kraštą ir pamatė oranžinį įprasto dydžio kiaušinį.
– Kada anas susitraukė?
– Jis mažėjo po truputį, iš pradžių net nepastebėjau. Jis ir toliau mąžta.
– Ar papasakosite, kaip jį gavote? – paklausė Ema.
– Taip, jei klausydamasi žiūrėsi į mane.
Ema pasidėjo pieštuką ir atsigręžė.
– Kadaise draugavau su moterimi. Viena kitą mylėjome, bet po kelerių metų išsiskyrėme. Iš pradžių man palengvėjo, o paskui pradėjau jos ilgėtis, ypač sužinojusi, kad ji ruošiasi tekėti. Po kurio laiko vėl ėmėme bendrauti. Ji prisipažino esanti nelaiminga.
– Ar jūs vėl norėjote būti kartu?
– Mes dvejojome, bet bendravome daug ir gražiai. Vieną dieną ji įteikė man savo kiaušinį. Nenorėjau jo priimti, bet ji primygtinai prašė pabandyti, ir aš sutikau. Mes abi jautėmės gerai. Taip ir liko. Ji ištekėjo, susilaukė dukters. Mes ir toliau bendravome, nes nuo to laiko, kai ji padovanojo man savo kiaušinį, nebejutau pavydo. „Man svarbiausia, kad galėčiau su tavimi kalbėtis“, – sakydavo ji man. Aš tuo džiaugiausi ir neprašiau nieko daugiau, nors norėjau. Ir mes draugavome – visą gyvenimą, iki pat jos mirties prieš trejus metus.
– Ar jūs irgi ištekėjote? – pasmalsavo Ema.
– Ne! Aš ne, – nusijuokė moteris. – Nors tai atrodė visai tikėtina. Viena moteris man net piršosi, bet nesusiklostė. Dabar tai nesvarbu. Norėjau parodyti tau kiaušinį ir papasakoti apie draugę, kad žinotum, jog ir be jo gali gyventi laimingai.
– Bet jūsų draugė jį turėjo ir padovanojo jums, o ne prarado kaip aš, niekada jo taip ir negavusi, – paprieštaravo Ema.
– Esmė – šiluma krūtinėje. Kiaušinis tik padeda ją pajusti, bet nepalaiko, turi išmokti pati ją puoselėti. O šilumą ir be kiaušinio ne kartą esi jautusi. Tu ir taip žinai, kas tai yra, – patikino moteris.
III.
Eilėje prie maisto Ema įsispoksojo į šviesius prieš ją stovinčios merginos plaukus, jai norėjosi juos paliesti. Pasiimdama padėklą šviesiaplaukė atsisuko, nusišypsojo ir pakvietė prisėsti drauge. Ema buvo pratusi valgyti ant savo miegmaišio, bet sutiko, ir viduje pajuto virpulį.
Netrukus jos išsiaiškino, kad yra gimusios tą pačią dieną. Ema suprato, kad, stovėdama eilėje link išėjimo iš valstybinės kiaušinių saugyklos, tada trumpaplaukę Juną palaikė vaikinu, į kurio plaukus žiūrėjo. Viduje pajuto smūgį, tarsi kas netyčia alkūne jai būtų stuktelėjęs į pilvą – taip ji suprasdavo apsirikusi, nustebdavo dėl savo suvokimo siaurumo ir išsigąsdavo klaidų.
– O kokios spalvos tavo kiaušinis? – paklausė Ema.
– Violetinis. Tėvas jį užkasė, bet kai tik ten bus galima laisvai vaikščioti, išsikasim. Iš to, ką pasakojai, neatrodo, kad tavo močiutė būtų buvusi tokia neapdairi ir laikiusi jį daugiabutyje, – pasakė Juna.
Ema ėmė įtemptai svarstyti, kur, jei ne namie, močiutė būtų galėjusi jį paslėpti. „Gal padėjo į banko saugyklą? Gal užkasė parke prie mėgstamo suoliuko? Bet kada? Naktį?“ Močiutė tikrai buvo ekscentriška, bet Ema niekaip negalėjo jos įsivaizduoti tamsoje parke kasančios duobutę.
– Gal prie tavo tėvų kapo? – spėjo Juna.
Kitą dieną po pamokų jos susitiko ir patraukė kapinių link. Kelias buvo užtvertas. Miestas buvo kontroliuojamas ir negalėjai eiti kur panorėjęs, be to, kai kuriose vietose grėsė pavojus. Jos nusprendė patekti į kapines iš kitos pusės. Prie šoninių vartelių buvo tylu ir tuščia, bet merginoms drąsiau nepasidarė. Ema juto tokią įtampą, kad nuo menkiausio trakštelėjimo būtų pašokusi. Ji tik apytiksliai prisiminė kelią iki tėvų kapo, nors su močiute jį lankydavo bent kelis kartus per metus. Šiek tiek paklaidžiojusios ir net aprimusios, nes Juna skaitė įdomesnius antkapiuose iškaltus vardus ir pavardes, merginos rado kapą. Jos apžiūrėjo vietą už paminklo, panaršė krūmelius, išardė didesnes žvakides, bet nieko nerado. O kasti kapo nedrįso. Be to, ir nuo kur reikėtų pradėti? Joms prisėdus ant suoliuko, Juna staiga pakilo ir su šaknimis išrovė kapo viduryje pasodintą gėlę, iš kurios buvo likę tik sausi stagarai.
– Ateik! – sušuko.
Ema pasilenkė ir pamatė žemėje kažką mėlynuojant.
– Negaliu patikėti, kad močiutė jo į nieką neįvyniojo, – išsprūdo jai.
– Gal taip ir geriausia – lengviau rasti! – pasakė Juna.
Pasitarusios nusprendė, kad, nors oficialiai dar liko metai, Ema turi pasiimti kiaušinį, jo čia nepalikti.
Naktimis ji neatsispirdavo pagundai palaikyti kiaušinį. Susirietusi miegmaišyje sugniauždavo jį delne, jausdama, kaip krūtinę užlieja šiluma ir pasidaro lengva. Taip lengva, kad, regis, galėtum pakilti. Kartais ji šypsodavosi, o kartais verkdavo, negalėdama patikėti, kad taip gerai jaučiasi, atrodė, jog ji pati ir viskas aplinkui išsiplečia, atsiranda daugiau erdvės. Tačiau iki galo džiaugtis jai trukdė nerimas, kad pažeidinėja taisykles.
– Pastaruoju metu tavo veidas švyti ir tu dėl visko džiaugiesi, – pasakė Juna. – Įtariu, kad pažaidi su kiaušiniu, – juokais pridūrė.
Ema pasijuto kalta ir panoro prisipažinti, bet tepasakė: „Gal įsimylėjau?“ ir pastebėjo, kaip Juna susimąstė.
Vakare Ema vis dėlto nusprendė pasikalbėti su žilaplauke kaimyne.
– Nesąmonė! – sušuko moteris. – Aš išvis nesuprantu, kam aštuoniolika metų juos laikyti saugyklose?! Geriau duotų nuo gimimo. Gal tada žmonės išaugtų švelnesni? Mokytis mylėti nuo aštuoniolikos kai kam jau būna per vėlu, – piktinosi ji.
– Tai kodėl apskritai atsirado tokia tradicija? – sutriko Ema.
– Manyta, kad vaikams kiaušinio funkciją atlieka tėvai, todėl vaikystėje jis nereikalingas. O suaugus išeinant į pasaulį jis tampa atrama, kai būna baisu ir jautiesi nesaugiai.
– Jei dabar turėčiau kiaušinį, nors man dar tik septyniolika, manote, nedaryčiau nieko bloga, jei laikyčiau jį rankose?
– Mano nuomone, ne. Galbūt tau dabar kaip tik labiausiai jo reikia? Man nepatinka tas suvienodinimas: vienam jis reikalingiausias dvylikos, kitam – trisdešimties. Bet tai vis mūsų valdžia nori kontroliuoti…
Kitą rytą per pusryčius Ema paprašė Junos susitikti po pamokų ir kartu nunešti kiaušinį į kapines.
– Kodėl?! – nesuprato Juna, tėkšdama šaukštą į lėkštę.
– Nenoriu jo viso išnaudoti. Jaučiuosi kalta, juk tu savojo dar neturi.
– Bet man ir nereikia, turiu tėtį ir tave. Šiuo metu man tikrai netrūksta šilumos.
– Ir man ne, – pamelavo Ema, nors tikroji priežastis buvo nerimas ir kaltė.
Joms vėl teko apeiti kapines, kad galėtų patekti iš kitos pusės. Netoli tėvų kapo ji pastebėjo, kad ten kažkas stovi. Pajutusi viduje stiprų smūgį, ji sušuko: „Močiutė!“ ir pasileido bėgti. Juna matė, kaip per kelis žingsnius nuo senyvos moters Ema staiga sustojo. Priėjus Junai, Ema papurtė galvą; tai buvo viso labo gretimą kapą lankanti senutė. Jodvi palaukė, kol ji nueis, ir užkasė kiaušinį.
Ramūnas Klimas. Šiluma
2022 m. Nr. 12
Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta Kauno politechnikos instituto laikraštyje „Už tarybinį mokslą“. Ją iš tyrinėjamo rašytojo archyvo „Metų“ redakcijai pasiūlė Vytautas Martinkus – kartu su savo esė „Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio“, kviesdamas pasižvalgyti, kas Ramūno Klimo į knygas nesudėta. Nesudėta, bet ženklina kelio pradžią, kuriuo vedė „mūsų šventas troškimas nebūti svetimiems svetimam laike ir svetimoje vietoje…“ (iš rašytojo autobiografijos).
Novelė
…ir jis, kabantis ant nublukusios sienos ir savimi uždengiantis įkyrios saulės įspraustą motinos kryželio šešėlį – surūdijęs, kvepiantis arbata su pernykščiais lapais, sacharinu ir vyrišku prakaitu; prieš akimirką jis slėgė tėvo galvą, gniuždė kaklą, pečius – tėvo žingsniai, nelyginant vienakapeikės monetos, caksėjo gruoblėta asla, o sukepusios lūpos vėrėsi bespalviam: GRĮŠIU – „Jau nebedaug liko, sūnau, – kalbėjo jis man, gulinčiam po motinos krūtine ir besiklausančiam padažnėjusio jos širdies plakimo, – visiškai nebedaug – iki vokiečio ir atgal.“ Šalmas guli ant neuždengto stalo, į kurio plyšius jau senokai neprikrenta duonos trupinių. „JAM“, – dabar jau į motiną kreipiasi tėvas; „O jeigu JAI?“ – klausia motina; „Ne, JAM, aš žinau – JAM“; o stalo lentos droviai glūsta viena prie kitos, mažėja, ne, greičiau auga šalmas; tripiršte dešine tėvas nubraukia nuslydusių į kaktos duobutę anglinių plaukų sruogelę, ir kareiviškame maišelyje sužvanga gertuvė. Ir akimirka tįsta tarp mūsų – toji nematomo kaprono gyslelė – ji pamažu veliasi sieninio laikrodžio dūžiais, rusvomis tarsi ištiškęs obuolys rūdimis ant šalmo, vaikiškomis ašaromis lyg gniūžtė ji garma apsnigtu kalnu žemyn, persekiojama bejėgio šilto lietaus.
Nuo manęs – iki JO.
Nuo manęs po motinos krūtine iki DABAR…
– Jūs nesate mūsų šaknys! – šūktelėjau aš pelenais nubarstytai barzdelei, ir viskas aplinkui virto balkšvu šaltu rūku: pravirose burnose sustingęs peilių ir šakučių skambesys, dešimtys torte susmaigstytų žvakučių (viena, dvi, trys… – bandžiau skaičiuoti aš), šmėkštelėjusių kažkur arti manęs ir susiliejusių į vieną liepsnojantį kamuolį, netgi muzika – Devintoji – ir lūpų pomada kvepią aikčiojimai: „Ach, nuostabu, ach, nuostabu, kad jis buvo kurčias.“ – Mes obuoliai nuo jūsų šakų, ir vis tik jūs nesate mūsų šaknys!
Liko tik akys; dešimt porų balzganų akių, kurios it šalto ryto drėgmė smelkėsi po mano drabužiais ir vėžio žnypliukėmis beskausmiai kabinosi į kūną: mane ėmė krėsti drebulys.
– Tikrai? – nustebo barzdelė.
– Chamas! – virptelėjo dervos gumulėlis – apgamas ant dekoltuotos krūtinės.
– Duonos kąsnis mūsų jaunajam draugui per menkas argumentas, – šyptelėjo akiniai, ir juose sušmėžavo žvakučių atšvaitai.
– Viena, dvi, trys…
„O tie sapnai naktimis, kada tu vėl tampi mažas mažas, ne sapnai – mintys tarsi uodų debesiūkštis ir juodos lubos, ten, kur nebepasiekia tavo akys („Ką jūs matote mano akyse?“ – sunerimo akiniai. – „Žvakutes.“ – „Ir ką gi?“); ir šilta srovelė iš motinos krūties, kvepianti pusžale duona, o gal tai ne duona, ne jos kaina, ir tau nusispjauti, jog motina paskutinį kartą matė tėvą dar prieš tau gimstant. „Grįšiu“, – pasakė jis ir negrįžo. Ir neliko juodo granito plokštelės su užrašu „Vyresnysis seržantas…“ („Vienas – du – trys, vienas – du – trys, Petka kvailas kaip ožys!“) Nieko neliko, išskyrus…“
– Jaunuoli, ar jums neatrodo?..
– Patikėkite, man neatrodo… Naktimis aš sapnuoju diržą, kuriuo mušu savo vaikus, prieš paduodamas jiems garažo raktą. Ir tai man panėšėjo į sąskaitą už sagas, išplėštas jaunystėje ankštuose autobusuose. Teisinga, tiesiog makarenkiška, ar ne?
– Jūs nihilistai. Jūsų batų pėdos atsirado ten, kur mes ir švariomis rankomis nedrįsome prisiliesti, – sučepsėjo kažkas kitame stalo gale.
– Švara reliatyvu kaip ir viskas.
– O pagarba? Pagarba taip pat reliatyvu?
– Mes norime gerbti visa, kas verta pagarbos. Tik… aš vemdavau, kai vaikystėje man kimšdavo manų košę.
– Chamas! – vėl pademonstravo savo turtingą žodyną dekoltė. Aš prisiminiau pažaliavusį šalmą, kabantį mano kambaryje, ir tą skausmą krūtinėje, tarytum kas stumtų į ją medinį kamštį. „Aš grįšiu“, – pasakė jis ir negrįžo. Ir man liko sunkiai numaldomas noras užlipti ant kėdės ir šaukti: „Skambėkite, peiliai ir šakutės! O tu, seni Bethovene, tekėk į praviras burnas vietoj burgundiško vyno, nes savo Devintąją tu dedikavai iškilmingoms valandėlėms, kai žvakutėmis didžiuojamasi, lyg antsiuvais ant rankovės – tūkstančiai, milijonai antsiuvų, pats žmogus – vienas platus, auksu siuvinėtas antsiuvas!..“
Tačiau šalia manęs nusileido Akys.
– Einu, Remi, – sušnibždėjo jos, o drėgni šilti delnai, apglėbę mano ranką, nežymiai truktelėjo į save.
Stalas priminė ugnikalnį su liepsnojančiu krateriu.
– Pinigai ir šlovė pražudo žmogų. O Hemingvėjus… – pasivijo mane kimus, gergždžiantis balsas. Jie pakeitė temą.
Blizgančios plikės su mažytėmis, tarsi vaikiško biliardo rutuliukai, akutėmis, įspaustomis suglebusiose, aptakiose fizionomijose, juodsidabrinėmis lapėmis apsikarsčiusios moteriškės, menkiausiu jaunystės grožį menančio kūno virptelėjimu įrodinėjančios, jog lūpų pomados kvapas turi ne mažesnę teisę gyventi Devintoje, kaip ir kurčiojo korifėjaus kančios, įvairūs kalmar-omarai, užgeriami BUTAFOK iš išstypusių taurelių. Brr, kaip puiku, betrūksta šiltos antklodės ir židinio su raudonyje išaugančiais ir čia pat griūvančiais miestais; ir nematomas strykelis, virpinantis manyje nervinio juoko gyslelę, – kažkur miško kirtėjus prispaudžia kedrai, o čia šilta ir neužpučia, dar daugiau: čia audros, mažytės kamerinės audros. „Viešpatie, už ką gi jiems moka dvigubas algas; jie netgi spiritu netrina nubalusių pirštų, o išlaka jį, išlaka, bjaurybės…“
Aš nežinau, kiek laiko visa tai tęsiasi: darosi karšta, aš trukteliu žemyn kaklaraištį ir prasegu apykaklę, darosi liūdna. Pro uždarą langą išgirstu gatvės gaudesį ir žingsnių aidą. Langas ne tarp manęs ir gatvės, o tarp manęs gatvėje ir stalo su liepsnojančiu krateriu, suvokiu aš ir pajuntu vėsą, plūstančią iš juodo stiklo ir atsargiai žadinančią Jį. Paklusniai tūnojęs manyje it mezozojinio vandenyno urve, JIS vos juntamai sutvinksi po krūtine, – grįšiu, pasakė tėvas ir negrįžo, – paskui nutraukia visus mus rišančius saitus ir veržiasi lauk, palikdamas supratimą, jog JIS nepriklauso man, kaip aš nepriklausau JAM. „Mes“ – tai „aš“ ir „aš“, primena jis pabudęs, ir aš džiaugiuosi JO pabudimu, aš šokinėju ant vienos kojos, aš įsigyju priešų ir vis tiek džiaugiuosi JO pabudimu, džiaugiuosi netgi dabar, kai ant mažyčio kambarėlio grindų ir sienų ištiško žalsvo toršero šviesa („Mano ola“, – su keistu blizgesiu akyse sako Vilė. „Puiki ola“, – pritariu aš) ir raudoniu kaista skruostai, o nugara vėsi ir sudrėkusi, lyg ilgai bėgus pieva ir nuvirtus į aštriai kvepiančią žolę.
– Na ir prikrėčiau kvailysčių, – ištariu aš tyliai, kad neišgirstų JIS.
– Nieko. Jie gerokai įkaušę, – Vilės dantys maži ir baltutėliai, o priekyje siauras tarpelis lyg švilpavimui paliktas.
Kambario sienų nuogumą tedengia vienas paveikslas: žalsvas rūkas, tvyrantis virš žalsvo įlankos vandens, ir pirmieji žalsvos saulės spinduliai, įsmigę į žalsvą valtelę su žmogiukais; mažais žmogiukais, kurių kiekvienu gyvena JIS, galvoju aš…
– Manė, – ištaria man į nugarą Vilė. – Puiku, tiesa?
– Taip.
– Tau patinka impresionistai?
– Nežinau. Aš menkai juos teišmanau.
– O man labai. Vieni žmonės ilgus metus kala džiaugsmo valandas, o šitie turėjo daugybę akimirkos džiaugsmų. Kaip tu galvoji, kurie iš jų buvo laimingesni?
– Ir vieni, ir kiti turėjo pagaliau suprasti, jog džiaugsmas ne nukaltame, o jo kalime.
– Galbūt… – nusimetusi batukus, Vilė susirango ant sofos ir uždangsto kojas suknelės kraštais. – Ateik.
Ateinu. Jos plaukai kvepia žvaigždėmis ir šienu.
– Tavo plaukai kvepia žvaigždėmis ir šienu.
– Tikrai? – jos juokas užlūžta kažkur pusiaukelėje tarp mūsų. – Tu manęs niekada nepalik. Gerai?
– Nežinau, – sakau aš. – O jeigu tarp mūsų atsiras baisus ichtiozauras?
Dvi didelės rusvos akys įsistebeilijo į mane, nelyginant vos virpą suklusę zuikučiai, ir aš ūmai išsigąstu. Pagalvojęs, jog tarp mūsų iš tikrųjų gali išaugti stiklo siena – žvilgsnis taps šaltas ir beskausmis, ji bus toli toli, aš gniaušiu delnuose sustingusius jos pirštus, ir vis tiek ji bus labai toli.
– Anksčiau mes buvome dviese – aš ir tėtis. Dabar atėjai tu, trečias, ir aš nebenoriu būti dviese, – aš vėl jaučiau jos plaukų kvapą. – O tu įsižeidei.
– Ne.
– Nemeluok, įsižeidei, – tiesios ir ilgos jos kojos išnyra iš suknelės priedangos ir, nuslydusios nuo sofos, suranda batukus.
– Ir aš įsižeidžiau. Tik mažiau, – aštrūs kulniukai kaukšėdami smaigsto grindis iki lango. – Nes žinau: tarp jų yra daug gerų žmonių.
– O tėtis?
– Tėtis? Ir tėtis, – ji delnais įsiremia į palangę ir šaukia kažkam gatvėje. – Jam buvo sunku. Taip sunku mums tikriausiai niekados nebus, – jis buvo TEN.
– Ne jis vienas buvo TEN.
– Bet jis vienas yra mano tėtis.
„Mano tėvas taip pat buvo TEN, nes TEN manyje nesutelpa į konkretų laiką ir erdvę, TEN – visur ir visada, TEN – šiame kambarėlyje ir už tūkstančio kilometrų, dabar ir po milijono metų, TEN – kova.“
– Ir jis tebetiki?
– Kuo?
– Žmonėmis.
– Jis tiki tikslą… Tu žinai, kartais aš pagalvoju, jog tai buvo seniai seniai, kažkur tirštoje lipnioje migloje – tarp atmenamo ir neatmenamo, kai viskas pasidaro nerealu ir nepatikima, lyg išdriektas virš upelio pirmasis ledas… O iš tikrųjų man tada buvo penkeri, ir vėjas, kuris su lietaus adatėlėmis barstė į langą kriaušės lapus, patinusios nuo skalbimo motinos rankos, apgaubtos stalinės lempos šviesos ir adančios tėvo kojines, ir beldimas, šaltas ir kraupus beldimas.
Jie buvo beveidžiai: jie turėjo akis, įtariai bėgiojančias giliose akiduobėse; po nunešiotomis kepurėmis netilpo jų plaukai – ir vis tiek jie buvo beveidžiai; jų rankos lindėjo plačių odinių apsiaustų kišenėse, ir man atrodė, kad jose slepiasi vėjas ir baimė.
Lemputė, ant kurios buvo užtempta tėčio kojinė, išslydo iš motinos rankų ir sukiužo, dusliai pokštelėjusi į grindis; motina nešaukė.
– Eisime, – tarė jie tėvui, ir aš supratau, kodėl jie buvo beveidžiai – jų veiduose nebuvo vietos nei šypsenai, nei sielvartui.
– Kur? – paklausė tėvas.
Jie nusikvatojo; jų juokas panėšėjo į beldimą.
– Girdite? Jis klausia kur. Po Tarybų valdžia pasikasti užsimanė, o kur tai gali nuvesti, nežinai.
– Gerai, – tarė tėvas. – Nešaukite prie vaiko.
Ir ėmė rengtis.
Ūmai susenusios motinos rankos nuvargusiai gulėjo skreite, ji nešaukė.
Vėliau – motinos sukurtas stabas – obuolių kompoto skardinė, kuri nepanėšėjo į žmogų, nors už jos slėpėsi žmogus – tėvas; ne, ne stabas, o plūdė, maža troškintų kopūstų prikimšta plūdė siuntinyje, viltis motinos akyse ir neigimas kažko baisaus, nesančio. Troškintų kopūstų kvapas bute, dieną, kai tėvas gaudavo siuntinį – motina žinojo ją, nors vieninteliu kelrodžiu jai tebuvo moteriška intuicija, – o su juo ir salsvas šleikštulys gomuryje ir aiškiai juntama šiluma po krūtine, tarytum kyštelėjus galvą iš prikūrentos krosnies į rudens vakarą. Grįžimas ir mirtis, palikusi mus su tėčiu mažus ir vienišus, lyg motina būtų vienintelė gija, rišusi mus su kitais žmonėmis, liūdesys tėvo veide, kai jis keisdavo kalendorius šalia motinos portreto – metai abejingai ropojo laike, – žmonės, einą pro mūsų langą, ir mes, einą kartu su žmonėmis. Ir pamažu grįžtanti šiluma…
Ir vienintelė likusi skardinė – rūdžių nusėstais kraštais ir kupina į akmenukus susiraukšlėjusių žirnių, – pirštai pakvipo dulkėmis, kai suleidau juos į gurgždančius akmenukus, šaltis tarsi kapiliarais sruvo pirštais, liejosi į delnus ir toliau kopė pašiurpusiomis rankomis; kažkur už lango vaikigaliai pagaliais daužė nuo stogų varveklius, o aš nieko negalvojau – tik jutau šaltį; negalvojau netgi tada, kai į kambarį aksominiais žingsniais įslinko tėtis ir sužiuro į skardinę ant pietų stalo.
– Gedulas? – paklausė jis ir ranka keistai mostelėjo ore, ieškodamas duonos; jos nebuvo.
Aš tylėjau.
Po juo girgžtelėjo kėdė.
– Ateik, – tarė jis taip staiga ir netikėtai, jog pirmą akimirką tai buvo dusloka nieko nereiškiančių garsų virtinė; aš nuraudau, lyg kas būtų pamatęs mane besirengiančią.
– Bet… man jau penkiolika, tėti.
– Todėl ir ateik.
Jo kojos buvo kietos, išdžiūvusios, o dygus skruostas prigludo prie mano kaktos („Tu nesiskutęs, tėti!“ – šūktelėjau kiek begalėdama nerūpestingiau), atsargiai atsargiai, ir aš pagalvojau, kad jis taip pat nedrąsiai glaudėsi pirmą kartą prie motinos kaktos; man kažkodėl pasidarė ramu ir gera.
– Tu myli žmones?
Aš niekada negalvodavau apie tai; aš gyvenau tarp žmonių, mylėjau tėvus, netgi invalidą, kuriam granata atėmė koją, aš mylėjau; kiekvienas iš jų buvo žmogus, tačiau visi jie dar nebuvo ŽMONĖS, suvokiau aš ir pagalvojau, jog atsakymą turėjau rasti seniai seniai, galbūt riboje tarp atmenamo ir neatmenamo, kai plačiaskverniai atnešė į mūsų kambarį šaltį ir baimę, o gal vėliau, kai pas sergančią motiną rinkosi vaikai su glėbiais miško gėlių – „lauke pavasaris, mokytoja, kita mokytoja mus vedė į mišką, ji verkė, kai mes pasakėme, kad šias gėles nešime jums“.
Jis nenustebo.
– Ir tu nori išbėgti į vėjuotą gatvę, kalbinti kiekvieną sutiktąjį.
– Taip. Bet paskui ateini tu, ir man nebebūna šalta.
Vilė nutilo.
Jos pilkšvos liesos rankos, gulinčios ant palangės, šaltas lango stačiakampis sienoje, kažkur toli už jų, linkstančios po mano kojomis grindų lentos, artėjant prie Vilės, tarsi ištįsusi spyruoklė išsirangiusi tarp mūsų minties, jog šiuose žodžiuose yra kruopelytė to, kad mes dabar lindime mažame kambarėlyje, nedrįsdami ieškoti šilumos už jo sienų, nes šią akimirką kiekviena šiluma yra šaltesnė už mūsų šilumą; vėliau – jos trapių petukų krūptelėjimas mano delnuose ir atodūsis – visa tai atrodė nepastovu ir maža šalia šalčio gatvėje; ir mane nudiegė, pagalvojus, jog PRASMĖS reikia ieškoti ne kambarėlyje, o kažkur ten, gatvėje.
– O skardinė? – tai mano balsas, virtęs šiurpuliu, nuslydo nugara.
– Ją tėvas paslėpė. Bet aš jaučiu ją, kaip žemėje užkastą lobį, kuriam pamatyti reikia paparčio žiedo. Kartais aš ją sapnuoju: į aprūdijusius jos kraštus teliuškena šiltas su puta pienas – tykšta ant veido, lūpų, paskui vinguriuoja gyvačiukėmis tarsi prakaito lašeliai. Ir aš jų nešluostau.
– Keista, saulė žalia, – tariau aš; zuikučiai vėl įsispigino į mane, jie nebevirpėjo, ir man toptelėjo, kad jie nesubėgs, jei aš mėginsiu juos paliesti.
– Atleisk, – tarė ji. – Aš buvau pamiršusi…
„Ji buvo pamiršusi, tu jai atleisk – ji buvo pamiršusi. – Šiurkštus jos pečius dengiantis megztukas brukosi mano tarpupirščiuose, ir aš nė nepajutau, kaip rankos, pirštų pagalvėlėmis nuslydusios iki jos alkūnių, bejėgiškai smuktelėjo į kelnių kišenes. – Ir aš kartais jį pamirštu; tada nebūna sunku iki suvokimo, jog užmarštis – tai viena iliuzijų, kurios visiškai nuogos ar prisidengusios menkais skarmalais sekioja kiekvieną mūsų žingsnį. Ji apvelia savimi nematomą kaprono gyslelę – tą ištįsusią akimirką, vaikiškos ašaros tirpdo šalmo rūdis, ir tu pasiruošęs dantimis sugriebti užmaršties siūlomą TIKĖK MANIM ir gerti jos šilumą. Bet ji nešildo tavęs, o kaupia kūne gėlą – slidžią ir mintinai nesugaunamą, kaip vėgėlė, o tavo protui per sunku suprasti, jog gėla – taip pat TIKĖK MANIM, tik visiškai kitoks, gimęs dviejų antipodų susidūrime ir gavęs stipriausiojo – PAREIGOS – vardą.“
– Nesvarbu. Jis ir aš man niekada nebuvo du asmenys. Aš nepažįstu jo. Aš pažįstu jį savyje.
– Ir tu nežinai, koks jis buvo? – nustebo zuikučiai. – Turbūt panašus į tave. Tu juk jį praaugai.
– Žinau. Jis buvo protingas. Bet aš jo niekada nemačiau.
– Tau sunku?
– Ne. Man atrodo, kad jų buvimas TEN ir mirtys mumyse kažką labai svarbaus paspartina. Tik kodėl ne visi jie tai supranta.
Vilės kulniukai vėl kimba į grindis – ji aplenkia negyvą, lyg apsnigta kriaušės šaka, toršerą, iškaukši pro duris ir kartu su žalsvu, koridoriaus grindis nugulusiu šviesos kaspinu atsiremia į sieną. Ji grįžta – dabar jos rankos, vyriškai sukibusios, guli ant nugaros, o plačiuose skruostuose ir kaktoje klajoja mintis – mums nepasiekiama, pagalvoju aš, ne pagalvoju – kažkieno šalti, dilgėlės kotelį apkibę pirštai slysteli mano nugara, nubarstydami ją rausvais kaip neprisirpusios bruknės kauburėliais. Ji stabteli.
– Gal eikime? – ištaria dvejodama, ir mes neiname – tik truputį nustebę sutinkame tamsą – sausą toršero jungiklio trekštelėjimą, atnešusį akimirksninę regėjimo netekimo baimę, pamažu į mus artėjančius daiktų kontūrus ir miestą už lango, pakalnėje, su lempučių girliandomis nužymėtomis gatvėmis ir apšviestais virtuvių langais – šeimininkės laimės eketėlėmis; ir kažkodėl beprasmį ir sienų nevaržomą mano balsą: kodėl tu užgesinai šviesą? Ir tylą.
– Matai?
– Ką?
– Gatvę. Tą, kuri kopia į kalną, tiesiai į mus. Joje niekada nebūna tamsos. Stogais nuslydę paskutinieji saulės spinduliai įžiebia elektros lemputes, pirmieji jas gesina, ir man atrodo, kad joje žmonės nepažįsta baimės. Žmogus bijo ne tamsos, o baisių ichtiozauro rankų, kalenančių joje… plokščias lyg iš tamsaus kaštono iškirptas Vilės profilis grįžtelėjo į duris, pro kurias nuslopo visiškai ne aksominiai, sunkiai koridoriaus grindimis braškiną žingsniai. – Mes čia, tėte.
– Tamsoje? – nustebo siluetas. Jis atsiskyrė nuo nepermatomos tarpdurio juodumos ir pamažu augo, įgaudamas gyvo, kvėpuojančio žmogaus pavidalą.
– Taip. Aš parodžiau Remiui mūsų gatvę.
– Tu parodei gatvę didvyriui, kuris mano jubiliejaus vos nepavertė dūmomis vienatvėje.
– Ir tai jūs vadinate jubiliejumi? – ištariau, vis labiau gūždamasis nuo tamsos ir minties, jog neišdrįsiu prieštarauti šiam žmogui, – ne prieš neišsakytus argumentus, kuriuos jaučiau tūnant jame, buvau bejėgis prieš kažką kitą, besiskverbiantį į mane ir plėšiantį paskutines skaudamo danties šaknis.
– O kodėl gi ne?
„O todėl, kad nepakanka sugebėjimo be kitų pagalbos judinti galūnes ir jaustis atsiplėšusiam nuo daiktų. Tai netrukdo bėgti tolyn nuo lempučių girliandomis apšviesto kelio ir inkšti iš nepasitenkinimo, žiūrint į žemės pėdą, kuria patraukė tave gyvenimas. Ir reikalauti ramybės.“
„Ramybės? Daugelis reikalauja ramybės pūslėmis delnuose. O pūslės, vaikine, neatsiranda šildantis prie židinio… Ir nuo daiktų nesiplėšk – įauk į juos, lik savimi, bet ne balione, iš kurio ištrauktas oras, kur menkiausia dulkelė gimdo vienatvės baimę – sodriai žmogaus prakaitu kvepiančiame kambaryje. Ir galvok… galvok…“
– Galvoji?
„Bet jie smerkia Hemingvėjų…“
„O skaitydami virsta Santjagais, ir pakvimpa žuvimi… Ir greičiau negu jūs, nors jie nemūvi teksasiškų kelnių ir nesiraito šokių salėse.“
– Stengiuosi suprasti.
„Prisimeni, vaikystėje tu mėgai saldainius: tai buvo vienas svarių tavo gyvenimo malonumų, prieš kurį sustreikuodavo dantys: kiekviena tavo ląstelė ištirpdavo kūne išsiliejusiame bukame skausme. Tada tu norėdavai pakilti nuo sudrėkusios pagalvės ir eiti: tu tikėjai, jog milijarduose tave supančių žemės pėdų yra tokia pėda, kuri sugers tavo skausmą – vienintelė žemės pėda, tačiau tikėjimas ja tau nebuvo šiaudas skęstančiam. Vėl tapęs normaliu žmogumi, griebdavai veidrodį, žiūrėdavai į ramiu nuovargiu alsuojantį veidą, ir tau atrodydavo, jog radai tą pėdą.“
– Stengiuosi suprasti, kuri iš asfaltuotos gatvės pėdų yra beskausmė.
– Tau reikia beskausmės pėdos. O stebuklingos kepuraitės, kuri rūšiuotų gėrį ir blogį?
– Ne. Tik atsakymo į keletą KAM?
„Kartais tu esi nubloškiamas į rūką, sklidiną balsų, besiblaškančių baltame kūne; kažkas šaukiasi pagalbos, kažkas veja tave iš kelio, o tu stovi, aklas, kaip žvėriūkštis, jausdamas į rankas suplūdusį viso kūno svorį ir negirdi savo balso. Paskui rūkas išsisklaido – nelieka balsų, nelieka žmonių – tik pasaulis, sustingęs gražus pasaulis, tartum spalvotame atviruke: arba ne – į polietileninį apvalkalą įvilktas peizažas su angeliukais ir pilimi. Tu bijai rūko, bijai sustingimo, netgi suodžiais išteptų rankų tu bijai; tu nori bėgti ten, iš kur bėgai dvidešimt metų; tu žinai tą kelią, – kiekvieną išvirtusią eglę, kiekvieną vilkduobę; tu aplenktum jas ir bėgtum ramiai ramiai, ir žodis TAMSA, ir žodis NEŽINOMYBĖ pasislėptų apdulkėjusiuose žodynuose: tu užrakintum juos į lagaminą su užrašu ATEITIS ir mestum raktą į drumzliną upės tėkmę.“
– O jeigu aš atsakysiu į visus tavo KAM, čia, kambaryje su centriniu šildymu, tu paliksi? – siluetas vėl nuniro į tamsą; tik keista – jis nesumažėjo. – Nepaliksi. Ir aš nepalikčiau. Lageryje buvo vienas vaikinukas: jam buvo tiek, kiek tau dabar, o jis jau turėjo žmoną ir pilkšvaakę dukterį. Mes valgydavome iš namų atsiųstus troškintus kopūstus – kruopelytėmis dėdavome juos, sušalusius ledukus, į burną, prieš tai tarp suspaustų lūpų atgaivinę namų šilumą, o jis pasakodavo apie Odesą, apie nudažytus gatvių žibintus ir atodūsius tarpduriuose, apie saulėlydį prie molberto pajūryje ir apie vienintelį paveikslą, kurio jis nesudegino ir kuris atvedė jį pas mus.
– Žil v Odese slavnyj pariniok… – dainuodavo jis, ne dainuodavo, o kentėdavo; daina pralįsdavo, nuplaukdavo mumis – likdavo tik nuosėdos – kančia, ir mes niekaip negalėdavome suprasti, kas privertė jį savo kančiai pasirinkti tokį banalų apvalkalą.
Mes niekada to nesupratome.
O vieną pavasarį, kai ledas upėje suaižėjo, patamsėjo, jis ištraukė iš properšos draugą, o pats… Patį radome, išėjus ižui, už kelių kilometrų, ant kranto, šalia saulės išvarpytų lyčių.
– Žil v Odese slavnyj pariniok… – uždainavo kažkas grįžtant iš laidotuvių, ir buvo liūdna, buvo baisu, ir norėjosi susmukti ant žemės, kaip prieš motiną, apkabinus jos kelius, ir jausti ne šaltį, o kažką sulaužytą, iškraipytą ir kartu giliai įprasmintą…
…Aš tylėjau; Vilė tylėjo; tamsa tylėjo. Paskui ji tapo tuštesnė, ir aš suvokiau: jo nebėra kambaryje.
VILĖ. Jis man niekada to nepasakojo.
„Ne, vaikine, tu per silpnas užrakinti lagaminą. Kaip per silpnas nublokšti nuo sienos surūdijusį šalmą – tikėjimą, kuris savimi uždengia tikėjimo šešėlį. Ir bėgti tu per silpnas. Nebent galvoti… galvoti…“
VILĖ. Jūs nesupratot vienas kito?
„Todėl galvok iki skausmo smilkiniuose, iki pojūčio, jog tu negali nieko suprasti, esi per menkas šalia didelių daiktų, ir, tai pajutęs, vis tiek galvok, nes tu jau išaugai trumpas kelnaites ir jūreivišką palaidinę su inkarėliu ant rankovės, ir pagrindinė tavo pareiga – galvoti. Gal kada nors tu suprasi TAI, tada tu tapsi lygus su daiktais, kurie dabar didesni už tave, o gal netgi didesni už juos: ir tada tu sakysi savo vaikams ir anūkams: „Gyvenimą reikia išgyventi taip, kad…“ – „O tu?“ – klaus tavęs vaikai ir anūkai. „Aš?.. Aš galvojau; pradėjau galvoti, išaugęs jūreivišką palaidinę su inkarėliu ant rankovės, ir galvoju iki šiol…“ – „Ir tu nepavargai, tėve ir seneli?“ – „Ne“, – atsakysi tu, nors jausies truputį pavargęs…“
VILĖ. …pas juos. Tu eisi su manimi?
Aš vėliau.
VILĖ. Gerai. Tik neilgam.
Už sienos suskambo išderinta gitara, ir keletas vyriškų balsų ėmė reikalauti iš gyvenimo abipusės meilės. Rankos vėl apsunko, išsiplėtė, – per ankštos joms pasidarė švarko rankovės, – ir man buvo gera jausti jų svorį, lyg stovint prieš šviesą, plūstančią pro voratinklių nevaržomą langą. Aš kėliau jas lėtai ir sunkiai, klausydamasis braškančių siūlių muzikos ir galvojau: ko gi ji būtų verta, toji muzika, viena be padrikos dainos už sienos?
O pilkšvai mėlyname žvaigždžių pribirusiame nakties ekrane ėmė ryškėti didelis ir tikras mano noras: PRAAUGTI DAIKTUS, KURIE DABAR DIDESNI UŽ MANE.
Eglė Frank. Tas vyras
2022 m. Nr. 12
Novelė
„Nežinau, ar ateis tas vyras“, – pasakė tądien Jonas. Tas vyras buvo jo pacientas, ateidavęs po manęs ir kartą įsiveržęs į kabinetą, kai pusnuogė sėdėjau nugara į duris, o Jonas spaudinėjo įsitempusius mano sprando raumenis. Apie tą vyrą Jonas užsimindavo dažnai ir aš nesuprasdavau kodėl. Tuo metu smarkiai įmygdavo kurį nors tašką mano nugaroje ar, be ceremonijų nubraukęs nuo sprando plaukus, tempdavo jo raumenis išilgai. Jonas buvo pirmas vyras, kuriam leidau prisiliesti prie manęs po operacijos. Beje, iki tol gyvenime niekas manęs nemasažavo, – taip ir pasakiau Jonui. „Tada aš būsiu pirmas“, – tarstelėjo ir ėmėsi darbo.
Pusiau klūpom įsitaisydavau keistame kėdę primenančiame hibride, veidą priglaudusi prie ovalaus dirbtine oda aptraukto rėmo. Dažniausiai būdavau užsimerkusi, o atsimerkusi matydavau baltas Jono kelnes, kai atsistodavo priešais mane išmasažuoti pečių juostos. Seanso metu kalbėdavom ką nors nereikšminga – pastebėjau, kad Jonas nemėgsta tylos.
Kai po pusvalandžio pakildavau nuo kėdės, akyse mirgėdavo šešėliai. Jonas atsisėsdavo prie stalo, nugara į mane, kol apsirengdavau marškinius. „Tas vyras jau turbūt atėjęs“, – kartais pasakydavo – lyg sau, lyg man. Ir tikrai, išėjusi iš kabineto, pamatydavau laukiantį smulkaus sudėjimo juodbruvą vaikiną.
Fizioterapijos kabinete, kuriame turėdavau lankytis kartą per savaitę, būdavo vėsu dėl skersvėjų ir nuolat vėdinamų patalpų. Išklerę aparatai tiksėdavo, pypsėdavo arba pratisai zvimbdavo ir, regis, ne gydydavo, o kenkdavo, kol visa pašiurpusi nepatogiai gulėdavau ant šaltų ceratinių pagalvių. Personalas, užuot prižiūrėjęs pacientus, mieliau spiesdavosi kabinete, kuris buvo vienintelė šilta patalpa visoje baltoje aidinčioje erdvėje, suskaidytoje pertvaromis iš užuolaidų. Aptarinėdavo patiekalus arba kosmetiką, o kartą atėjo moteris, pardavinėjanti apatinį trikotažą. Gulėdama girdėjau, kaip seselės renkasi liemenėles ir kikendamos matuojasi čia pat, laisvose kabinose. Įsivaizdavau, kaip nėriniuoti glotnaus šilko kaušeliai apgaubia jų krūtis – abi. Prispaudusi rankšluostį prie rando, atsikėliau apsirengti.
Į rūbinę eidavau pro laboratoriją, kurioje priimdavo ir šlapimo bei koprologinius mėginius. „Ką atnešėm?“ – laborantė be ceremonijų garsiai klausdavo kiekvieno susinepatoginusio, įslinkusio į kabinetą su maišeliu. Paslapčių čia nebuvo, koks skirtumas, ar tai kraujas, ar kiti skysčiai – viskas juk natūralu, viskas iš kūno, viskas nuo Dievo, viskas ten ir iškeliaus.
Kažin, kur dabar mano nupjauta krūtis – ir kiek Dievui ji berūpi.
Daug kartų stovėjau namuose prieš veidrodį ir pratinausi prie savo naujo atvaizdo. Galiausiai lioviausi. Nebuvo jokios prasmės mėginti susitaikyti su tuo, su kuo niekada nesusitaikysiu. Bendradarbiai nieko nežinojo – vaikščiodavau su specialiu įdėklu liemenėlėje ir atrodžiau kaip seniau. Apie tai, kad krūtį su speneliu man pašalino visiškai, žinojo tik sesuo ir Lina. „Juk gali baigti ir su viena“, – pasakė, kai po operacijos pirmą kartą susitikome mieste. Ir gurkštelėjo vyno. Pakėliau taurę. Linos cinizmas man tiko, daug labiau nei būtų tikęs gailestis ar nutylėjimas.
Pradėjusi lankytis pas Joną, pajutau, kad po daugelio savaičių vėl noriu pamatyti save veidrodyje. Stovėjau ir pirštų galiukais liečiau, melsvai raudoną surambėjusią odą, tarsi įdagu žyminčią mano kūno broką. Ar taip pamanytų ir Jonas, jei pasirodyčiau jam su viena krūtim ir didžiuliu randu vietoje kitos?
Masažo kabinetai buvo atskirame poliklinikos priestate. Kaip ir į akvariumą panaši salė, kurioje vykdavo mankštos užsiėmimai. Per stiklinę sieną matydavau įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo moteris. Jas siejo skausmas įvairiose kūno vietose – dėl ydingos laikysenos, traumų, ligų ir senatvės. Žvelgdavau į jų nugaras, mėgindama nustatyti skausmo priežastį, o salės gilumoje veidrodyje atsispindinčiuose veiduose išskaityti amžių. Keletui buvo panašiai tiek, kiek man. Priekabiai apžiūrinėjau jų figūras, iš paskutiniųjų norėdama įspėti klastą – liemenėlėje paslėptus įdėklus, sumaniai apranga užmaskuotus, iš tikrųjų neegzistuojančius iškilimus. Liguistas noras minioje atpažinti tokias pat kaip aš jau buvo tapęs manija. „Yra pokalbių svetainių, kur jungiasi moterys po tokių operacijų. Nemanai, kad tau būtų į naudą?“ – siūlydavo Lina. Bet aš nenorėjau kalbėti su tokiomis moterimis. Pasijusti normaliai man negalėjo padėti netekusios to paties, ko ir aš.
Tą kartą, Jonui baigus masažuoti ir nuėjus prie stalo, neskubėjau rengtis. Paprastai jis palaukdavo, kol apsivilkdavau palaidinę. Kai Jonas atsisuko, tebestovėjau iki pusės nuoga, taisydamasi išsidraikiusius plaukus. Jo akys nuslydo mano kūnu, o išraiška išliko nepakitusi. Mėgindama paslėpti rankų drebulį, nuo kėdės skubriai nutraukiau marškinius. „Tas vyras jau tikriausiai atėjęs“, – pasakė Jonas lyg niekur nieko. Besisagstydama rankogalių sagas, išpuoliau iš kabineto. Už durų nieko nebuvo.
Grįžusi namo, niekaip negalėjau nusiraminti. Prisileidau vonią ir kurį laiką gulėjau, spoksodama į lubas. Ką reiškė jo žvilgsnis – galbūt jam iš gailesčio pavyko neparodyti pasibjaurėjimo? Bet aš juk mačiau, kad jis žvelgė į mane taip, lyg būčiau normali, lyg man nieko netrūktų. Gal net pagalvojo, jog mėginu jį suvilioti.
Išsimaudžiusi ir įsipylusi vyno įsijungiau kompiuterį. Sistema pateikė keletą asmenų su tokiu pat vardu ir pavarde, bet nė dėl vieno nebuvau tikra. Minėjo, kad yra vedęs, turi mažą dukrą. Kas jo žmona, ar jis masažuoja ją vakarais po darbo? Uždariau ekraną. Jaučiausi kaip maniakė. Paskambinau Linai. „Kaip manai, aš išprotėjau? Rodausi savo masažuotojui nuoga, nes noriu pasijusti kaip anksčiau!“ „Žinai, tau tikrai reikia prisijungti prie tos grupės, o gal užsirašyti pas psi….“ Šveičiau telefoną į kampą. Linai paskambinau kitą dieną ir atsiprašiau. Taip, ji suprantanti, mano vietoje dar nežinia kaip elgtųsi. Pažadėjau užsiregistruoti pas psichologę ir galbūt pamėginti prisijungti prie grupės. Iš tikrųjų nusprendžiau daugiau nieko jai nepasakoti.
Jaudindamasi laukiau ketvirtadienio – antrą valandą popiet turėjau būti Jono kabinete. Atėjau kiek anksčiau ir atsisėdusi koridoriuje stebėjau akvariume besimankštinančias moteris. Įdomu, kuri iš jų irgi masažuojasi pas Joną. Panorau sulaukti momento, kai moterys išeis iš salės, ir įsitikinti, kad jos ne tokios kaip aš. Norėjau suprasti, ką pajusiu – pavydą, neapykantą ar abejingumą. Tuo metu iš Jono kabineto išėjo pagyvenęs vyras ir ilgiau delsti nebegalėjau.
Jonas sėdėjo prie stalo, nugara į mane. Nusirengusi įsitaisiau ant masažinės kėdės, užsimerkiau. Girdėjau, kaip jis prieina, atsuka buteliuką su aliejumi, pašildo tarp delnų. Po to jo plaštakos nusileidžia ant mano kūno. Keista taip būti liečiamai kito vyro ne sekso tikslais. Jono pirštai švelniai, bet reikliai trynė taškus paausiuose, turbūt susijusius su nuolatiniu geliančiu skausmu sprande. Kiek vyrų iki tol lietė mano ausis? Vaikystėje smuiko mokytojas, dvokiantis nešvaraus vyro kūno šutu, nuolat liesdavo mano veidą, taisydamas galvos padėtį.
Mano pirmas smuikas buvo ryškios medaus spalvos. Ryški medaus spalva man niekada nepatiko – turėjo vos įžiūrimo žalsvo atspalvio, kažkuo nuodingo. Smičius buvo juodų ašutų, o aš svajojau apie baltus – tokiais grodavo suaugusieji. Kai po penkerių metų gavau tokį kartu su nauju didesniu smuiku, man jau kalėsi krūtys. Tada pirmą kartą pajutau, kad be regos, uoslės, pirštų galiukų, turėsiu dar kai ką, kuo likusį gyvenimą netiesiogiai čiuopsiu aplinką – du jautrius spurgelius, įelektrintom nervų galūnėlėm reaguojačius į kintančią temperatūrą, neatsargų prisilietimą, sustandėjančius nuo malonumo, streso, stipresnio garso. Pertraukiau naujais balintais, kanifolija įtrintais ašutais per stygas – salsvo sakų kvapo debesis pakilo ir vos įžiūrimom dulkėm nusėdo ant smuiko paviršiaus. „Nešvari lia“ – sako mokytojas ir bukais trumpais pirštais čiumpa smuiką iš manęs, skaudžiai užkliudydamas krūtį. Tą krūtį. Derindamas stryku braukia per lia stygą, kol ji tampa švari.
Jonas kvepėjo masažo aliejumi, gulėdama mėginau atkurti jo veido bruožus ir žvilgsnį, kuriuo žiūrėjo į mano kūną. Gal papasakoti apie smuiko mokytoją ir kodėl „lia“ man dabar skamba kaip skausmas.
„Ką manot apie naujas šilumos kainas? Negi jie tikisi, kad žmonės su tuo taikstysis?“ Atsimerkiau – mačiau baltą Jono kelnių audinį, jis stovėjo priešais mane, sukamaisiais judesiais masažuodamas pečius. Nejau neturėjo pasakyti ko nors kito, kad ir apie paskutinį kartą. Kita vertus, ką tikėjausi išgirsti? „Parduotuvėse dabar prietema, aną savaitę pamaniau, kad pamečiau dukrą. Labai išsigandau, bet ji stovėjo šalia. Viena akim nematau, kita – labai silpnai. Orientuojuosi pagal šešėlius.“
Atsakydama numykiau kažką neutralaus – kad apgailestauju, ir kaip idiotė vos nepridūriau, kad būna dar blogiau. „Tas vyras, – pasakė Jonas – šįkart kažkur nukeltas.“ Nors jis man pusnuogei masažavo paausius, buvome labai tolimi. Tas vyras buvo grandis, kuri mus siejo.
„Šiandien labai skubu, ar galite baigti anksčiau?“ Jis sumurmėjo apie įsitempusius raumenis, galbūt patiriamą stresą, ir pridūrė, kad iš tokio trumpo masažo – jokios naudos. Atsistojusi kurį laiką stebėjau jo nugarą. „Kitą savaitę tuo pačiu metu?“ – paklausiau.
Norėjau, kad jis atsisuktų.
Renata Šerelytė. Ištikimasis
2022 m. Nr. 12
Novelė
Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių. Viskas, kas slypi už daugiabučio sienos – tai lyg nesibaigiantys apšiltinimo sluoksniai, sugeriantys garsus, sunaikinantys kvapus, nesibaigiantys niekur, sukloti sluoksnis po sluoksnio – vata, putoplasto burbulai, gipskartonis, fanera ir velniava, įvardyta kaip naujausios technologijos.
Jeigu išeitum, norėdamas prasiblaškyti, tai nė velnio neprasiblaškytum, o tik įsmigtum lyg medvaržtis į kurį nors sluoksnį. Gali būti, kad pakibsi tuštumoj tarp plastiko ir gipskartonio – tada šiurpiai nusmelks nebūties skersvėjis.
Kostas dėbtelėjo į veidrodį ir susiraukė, pagavęs blausiame veidrodžio stikle savo žvilgsnį.
Žvilgsnyje slypėjo alkis. Beviltiškas, nenumalšinamas ir, žinoma, beprasmiškas.
Kam dabar šito reikia? Kas supras?.. Kas užrašys, tarškindamas rašomosios mašinėlės klavišais – paukšt raidė, paukšt kablelis, paukšt šauktukas, paukšt dvitaškis, paukšt paukšt paukšt. Žmogus juodu odiniu paltu – mandagus, ilgais pianisto pirštais. Švelniai sakantis: metaforų nereikia, deminutyvai nebūtini. Tai tik neorganizuoti beprotiškai besisukančių elektronų sūkuriai. Visa kita gerai. Detalės, pasakojimo įkarštis, entuziazmas. Pastarąjį ypač reiktų pabrėžti – nes būtent entuziazmas sukuria prasmę.
Dujų ūkus, sproginėjančios materijos debesis, išryškėjančią tamsiąją medžiagą. Kačių akis, laumžirgių sparnus, arklių kanopas, pirmykščių milžinų kepenis, ančių kiaušinius, raganų plaukus – be entuziazmo visa tai liktų nesujungta, išblaškyta, chaotiška ir nekeltų pasididžiavimo.
Kostas dėbtelėjo į prietemos gaubiamą sieną – seniau ten stovėjo fanerinė sekcija, už stiklinių durelių švietė du mediniai gremėzdiški meškiukai, tvatijantys tokiais pat mediniais kūjais į tokį pat priekalą. Šią skulptūrėlę jam padovanojo Ania. Mokykloje, per apsikeitimą dovanomis Naujųjų metų išvakarėse. Senio Šalčio suknia buvo mėlyna, Anios blauzdos po nailono kojinėmis – irgi, ką bekalbėti apie ūkvedžio nosį ir koridoriaus prietemą, įžvarbusią nuo standžių popierinių snaigių, sukabinėtų sunkiomis girliandomis.
Ir meškiukai švietė. Nuodingos strėlikės smigo į akių obuolius, perverdamos vyzdžius ir įsipainiodamos tinklainėje.
Prieš kurį laiką Ania sekciją su meškiukais išmetė. Siena, žinoma, neliko tuščia – ant jos Ania tuoj pat pakabino tapybos darbą, pirktą Pilies gatvės turgely. Moteriškė su turbanu, panašiu į milžinišką sraigės kiautą. Rankose – nužydėjusi pienės galvutė, apačioj – parašas: Absoliuti ramybė.
Absoliuti ramybė, cha! Bet ir karvė tu, Ania. Ar neprisimeni nerimastingų valandų, kai vakaras lyg eteris kaupėsi po debesim? O pilnatis, dar nepatekėjusi, žadėjo pasiimti visus mirusius ir nė vieno neatiduoti jūros vėjui?.. Laukėm prie dermantinu išmuštų durų, kiekvienas savo eilės, nežiūrėdami vienas į kitą, apsimesdami esantys svetimi, ir tau šitai puikiai pavykdavo. O man nelabai. Vis magėjo į tave pažiūrėt – į pamėklišką sniegą tau virš galvos. Popierinių snaigių girliandą, mėlyną, vėsią ir sunkią.
Tik nesakyk, kad pamiršai. Kad nugalėjo ta, po velnių, absoliuti ramybė.
Už lango stiklo, suskilinėjusių rėmų padalinto į keturis kvadratus, lėtai nusileido klevo lapas, apsunkęs nuo rudens chloroformo.
Kostas užsimerkė. Gėlė kairiąją akį; atrodė, lyg medinis meškutis bubintų ją mediniu kūju, bandydamas išmušti iš akiduobės. Ir Kostas pasidavė – nuniro į tamsą, kurioje nebuvo nieko, tik pojūtis, kad pamažu skaidaisi į vis mažesnes ir mažesnes dalis, kol lieka tik aguonos grūdelis, vadinamas sąmone.
Kai atsimerkė, skausmas buvo nuslūgęs, kambario durys praviros, o tarpdury, netoli kabyklos, stūksojo ilgas tamsus siluetas. Kostas nematė įėjusiojo akių, bet, pajutęs įdėmų žvilgsnį, nudžiugo.
– Laba diena, laba diena, – maloniai pasisveikino Kostas, nepaisydamas tirštos rudens tamsos, griūvančios pro langą. Diena, naktis, vakaras, pavakarys ar parytys – nereikšmingos smulkmenos, neturinčios jokios įtakos. – Gal norėtumėt prisėst?
Siluetas nejudėjo. Kostas numojo ranka.
Et. Sėdėt, stovėt… koks skirtumas. Svarbiausia, kad kalbėtų su tavim maloniai. Ir išklausytų. O jei dar ir užrašys viską, ką papasakosi, vadinasi, tavo pastangos ne veltui. Alkis bus numalšintas, geismas patenkintas. Įkūnyta žmogiškumo prasmė.
Ore dvelkė vos juntamas šaltmėtės aromatas, primenantis odontologo kabinetą.
Siluetas žiūrėjo į jį, ir, nors nieko nesakė, Kostas juto jo dėmesį. Širdį užliejo šilumos banga. Kostas pasijuto besąs gyvas ir veržlus. O kadangi iš prigimties buvo linkęs į dėkingumą, be abejo, troško atsidėkoti.
Ir ne bet kaip, o iš visos širdies.
Todėl nebetramdė savęs ir papasakojo viską. Kokia jinai pasidariusi smulkmeniška. Amžini priekaištai dėl nedeklaruotų elektros skaitiklių duomenų ir nesumokėtų mokesčių už neišvežtas žaliąsias atliekas. Knarkia naktimis – tiesiai į veidą, su pašvilpčiojimais, kaip tolimųjų reisų traukinys. Kadaise buvo tokia liekna, liemenį dviem delnais apimdavai, o dabar… kur dingo jos romantiškas alkis? Pyragėliai rytais, pyragėliai vakarais… Ir dar jai galvoj pasimaišė dėl turgelio tapybos – perka vieną paveikslą po kito. Po šitiek metų sužinoti, koks prastas jos skonis – ne, tai nepakeliama!
Pasakykite man, negi galima užlydyti atminties korelius taip, kad juose nebeliktų nė lašo to kvapnaus, nuodingo eterio, svaiginusio juos kadaise ir leidusio matyti pasaulį taip, kaip jiems atrodė teisinga – aštraus, surūdijusio kraujo spalvos, kertančios kiekvieną dieną kaip negailestingas dienovidis, atveriančios paslaptis ir krūtinių ląstas, ištaškančios žalius tulžies maišelius ir purpurinius rudens vakarus, uždegančios puikybės ugnį tuščiose kaukolėse ir vėlių žvakeles ant kapų – ne iš vaško, ne iš parafino, o iš geltonos lavonų varškės!..
Jeigu taip bus ir toliau, Kostas neištvers.
Jis įsikibo siluetui į skverną, maldaudamas tiesos žybsnio. Tegu ir baisaus. Tegu ir negailestingo.
Jis smogė taip netikėtai, kad Kostas vos neapako.
Pro duris žiūrėjo Ania.
– Ko sėdi tamsoj kaip apuokas? – rūsčiai tarė, atitraukdama ranką nuo elektros jungiklio.
Kostas sučiaupė lūpas. Nesiruošė nieko sakyti, bet Ania ir neklausė.
– Ir ko į mano paltą įsikirtai? Dar apipūkuosi, – nukabino paltą nuo kabyklos. Televizorių geriau įsijunk.
Trinktelėjo durimis ir paliko jį vieną.
Kostas kurį laiką spoksojo į aklinas duris. Paskui lėtai atsistojo, išjungė šviesą ir nusliūkino prie lango.
Gatvėje jau degė lauko žibintai. Ania, apsitempusi paltu (jis gerokai jai per siauras, ką ta moteriškė sau mano!), tipeno šaligatviu, mosuodama šlykščios rausvos spalvos rankinuku, panašiu į išlukštentą moliuską.
Turbūt vėl eina pirkti absoliučios ramybės, užuot sėdėjusi tamsoje ir ištikimai alkusi. Ne, šitaip toliau negali tęstis.
Kostas sukando dantis. Nuslinko į vonią, tamsoj nusišlapino. Pagrabaliojo gyvatuką. Tasai apsivijo pirštus, slidus ir plokščias, vos girdimai sušnypštė.
Kostas nusišypsojo.
Juodas kaip sepijos rašalas, slidus kaip nailonas, vėsaus mėlyno kraujo.
Ir mirtinai nuodingas.
Leonardas Gutauskas. Fragmentai
2022 m. Nr. 11
Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“, kurio tąsa yra dar šešios L. Gutausko archyve likusios taip pat pavadintos prozos knygos. Šios trumpos refleksijos, gal kiek ir nutolusios nuo pirmojoje „Fragmentų“ knygoje tokios pastebimos „atodūsio poetikos“, yra atrinktos iš antro ir ketvirto „Fragmentų“ tomų, kurie, deja, nedatuoti, todėl galime tik spėti, kad rašyta buvo apie 2013 m. ir vėliau.
L. Gutausko paliktas nepublikuotų prozos ir poezijos kūrinių archyvas kantriam tyrinėtojui ar galimam leidėjui ir redaktoriui garantuotų darbą bent keletui metų. Stori aplankai su autoriaus numeruotais mašinraščiais, atskiroms knygoms parinktomis viršelių iliustracijomis, epigrafais ir pavadinimais yra tvarkingi, ne kartą autoriaus peržiūrėti ir taisinėti, dvelkiantys vis dar sunkiai beišsivadinčiais rūkalais. Sudarytų poezijos rinkinių yra penkiolika („Įsiklausyk“, „Kryžiažodžiai“, „Pasikartojantys motyvai“, „Prie Šilinės upokšnio“, „Tylos kanonas“, „Neišsakyta“, „Simbolių žodynas“, „Užrašyti būtina“, „Užgrobtas pajūris“, „Laiškai iš Kuršių nerijos“, „Išėjimo knyga“, „Kalendoriaus lapeliai“, „Visos knygos – viena knyga“, „Portretas su šermuonėliu“, „Tunelis po Lamanšu“), o nepublikuota proza į atskirus rinkinius neišskirstyta, sutelkta šešiuose tomuose tuo pat pavadinimu „Fragmentai“.
2023 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos leidžiamoje „Gyvosios poezijos“ serijoje turėtų pasirodyti L. Gutausko poezijos rinktinė „Pelynais švytintis laikas“.
Gintarė Bernotienė
II knyga
Praeities prisiminimas yra vienintelis būdas kovoti su pragaištingu laiku ir užmarštim.
Klodas Simonas
Flandrijos kelias
Tarp dienos ir nakties
Slypi laikas, kurio nesugaus
Siauros akys katės
Ir bedugnės akys žmogaus.
L. G.
Koks atviras pasauliui ir dosnus
Koks atviras pasauliui ir dosnus yra upių vanduo, į savo nedūžtantį veidrodį priimantis viską: kranto juodalksnius, lazdynus ir kanadietiškus klevus, gervuogių kekes, raudonųjų ir juodųjų serbentų karolius, sunkias prisirpusias avietes, debesis, kabančius lieptus, slėnio pievoje besiganančius galvijus, pririštus žolę rupšnojančius arklius, lauko dirvoną ariantį žmogų, pradalges guldantį šienpjovį. Dosniai priima visus tuos atspindžius, visgi jų nepasisavindamas, nenusinešdamas į kažkur toliuose dunksančią jūros bedugnę, palikdamas juos toliau egzistuoti ir suptis tėkmės paviršiuje. Bet argi ne taip ir skubantys rašomo pasakojimo žodžiai, įvardiję daiktus, florą, fauną ir žmones, palieka juos jų gyvenamojoje aplinkoje. Upių ir pasakojimų panašumas toks akivaizdus, ir tai ne poetinė parabolė, o tvirta realios tikrovės struktūra: negrįžtantis vanduo ir nepasikartojantys skubantys sakiniai…
Tą ramų žiemos vakarą
Tą ramų žiemos vakarą pastovėjęs prie knygų lentynų ir suprasdamas, kad visos jau ne kartą perskaitytos, iš rašomojo stalo stalčiaus išsiėmė didelį fotografijų albumą, kuriam viršelius prieš karą sukūrė tėvas, švelnioje veršiuko odoje iškėlęs tulpių reljefą, nuspalvinęs odos dažais ir apsiuvęs plona šikšnele, kitoje pusėje įspaudęs keturis plieninius spurgus, kad dedamas ant stalo per laiką viršelis nenusitrintų. Tą sunkų, jaukų ir paslaptingą daiktą pasidėjo ant kelių ir pritraukęs stalinę lempą atsivertė, taip išeidamas į ilgą kelionę per visą šeimos gyvenimą, pradėdamas nuo senelių vestuvinės nuotraukos, darytos XIX amžiaus pabaigoje, ir po keleto valandų pasiekęs šešių provaikaičių atvaizdus. 60 storo pilko popieriaus lapų, pridengtų kalkiniu popieriumi, kiekvienai fotografijai skirta atskira vieta su kampučiais jas įsprausti. Į vieną albumą sutilpę 128 metai. Suprato, kad juos aprašyti knygose prireiktų ne vieno romano po 300 puslapių. Tas talpus išraiškingas nuotraukų talpumas, fotodokumentiką pakylėjęs į aukštosios, tikros ir nesumeluotos literatūros poziciją, ūmai priminė J. Joyce’o „Ulisą“, kuriame vienos Dublino paros aprašymui prireikė dviejų tomų po 400 puslapių. Net išsigando suvokęs, į kiek puslapių airis būtų sutalpinęs 128 vienos gausios šeimos metus! Kad šią išvadą patvirtintų, atsivertė 1960 metų fotografiją, kurioje jis su kurso bičiuliu Antanu Martinaičiu stovi prie Stelmužės ąžuolo: sąmonėje prabėgo šešeri studentavimo metai su vasarų praktikomis-plenerais Aukštaitijos miestelyje, nutapyti etiudai, parašytos eilės, ilgi vakarojimai su kurso bičiuliais skaitant Brazdžionį, Mačernį, Aistį ir Milašių, aptariant socrealizmo rutiną ir van Gogo, Sezano įvykdytą tapybos perversmą. Vynas, menkės konservai Треска в масле, obuoliai, tyliai giedamos ilgesingos monodinės dzūkų dainos, aplankytų senųjų medinių bažnyčių grožis ir sakralumas, nesibaigiančios diskusijos prie nutapytų darbų ir gili nuostaba, sumišusi su baugiu pasididžiavimu, kad Lietuvoje vis dar gyvas tūkstantmetis Ąžuolas. Taip visi studentavimo metai sutilpo į vieną nedidelę mėgėjišką nuotrauką ir kartus netekties skausmas suplūdo į širdį prisiminus, koks dar jaunas šis talentingas kūrėjas paliko žemę ir savo draugus. Brangus fotografijų albumas, tarsi prabėgusių metų metraštis ir lobynas…
Šiaurinė žvaigždė
Šiaurinė žvaigždė Stella Polaris, Dovydo žvaigždė, Betliejaus žvaigždė, Dvylikos žvaigždžių vainikas, supantis Dievo Motinos Marijos galvą; gimti po laiminga žvaigžde – brangi dangaus dovana; Jono Juškaičio poezija, aplankiusi visus Šiaurės pusrutulio žvaigždynus; devyniaragis saulės elnias, skabantis žvaigždes, ir poeto vaikystės pievose laigęs bėras kumeliukas su balta žvaigžde kaktoje…
T. V. poezija – lyg sutrupėjęs ledinis veidrodis
T. V. poezija – lyg sutrupėjęs ledinis veidrodis, šukėmis atspindintis dviprasmius pasaulio vaizdinius, sykiu juos pridengiantis gnostinės visažinystės šydu, pro kurį žvelgiantieji taip lengvai nuklysta į Minojo labirintą…
Ketaus varpai
Ketaus varpai – duslūs, gilūs lyg atsisveikinančio miruolio atodūsiai ar Henriko Nagio poezija. O štai žalvariniai varpai – skaidrūs kaip aisčio eilėraščiai. Kaip širdies virpesiai skambėdavo sidabriniai varpeliai Mišių patarnautojo berniuko rankoje. Vaikystės namuose ant plytos variniame inde motina virdavo vyšnių ir aviečių uogienę – visi kambariai prakvipdavo uogomis, be to, avietės buvo geriausias vaistas nuo peršalimo, o žiemos juk būdavo šaltos ir speiguotos…
Poezijos rinkinį (skiemeninį meną)
Poezijos rinkinį (skiemeninį meną) nesunku sutapatinti su aviliu, skruzdėlynu, voratinkliu, vešlia medžio laja, smėlio laikrodžiu ar smėlio sauja, smulkiųjų materijos dalelyčių dulkių sluoksniu ant Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų; su žvirgždais ant skaidraus upokšnio dugno, su prinokusia aguonos galvute; su smulkių monetų taupykle, su rožinio stikliukais; su vabzdžių ir drugių rinkiniais po stiklu; su kortų malka, kalendoriumi, nuotraukų albumu; su neišlukštentomis žirnių ankštimis, su serbentų kekėmis, jų ašaromis, rasa ant žolynų, tyliomis snaigėmis, krintančių žvaigždžių lietumi; su šiaudų ar šieno kupeta, ražienomis, žiedlapiais, su derlingu lazdynu; su akmenų krūsnimi, su miesto sienos mūru, su žuvies, driežo, žalčio ir gyvatės žvynais; su vėjuje besisupančiomis rugių varpomis, su krištolo taurės šukėmis, koralų atolu, su vandens lelijų įlanka mariose; su urvinių kregždžių kolonija molingame upės skardyje; su mezginiu ar audiniu, degtukų dėžute, prinokusia saulėgrąža, su vapsvų kapšu, su blusų legionais šuns kailyje; su grybų ir šungrybių pilnu krepšiu; su saulės spindulius surenkančia didinamąja lupa. Pagaliau poezijos rinkinį galima sutapatinti su pustušte „ubago terba“, kurioje, be duonos kriaukšlio, svogūno ir vandens pusbuteliuko, daugiau nieko ir nėra.
Henriko Radausko eiles palyginkime
Henriko Radausko eiles palyginkime su trykštančio marmurinio fontano purslų vėduokle, kaleidoskopiškai laužiančia saulės (ar mėnesienos) šviesą; Jono Aisčio eilėraščius – su debesų ižo čežesiu virš Rumšiškių slėnio; Oskaro Milašiaus – su pavirtusiu į ledą vandeniu Čerėjos dvaro šulinyje; Thomo Stearnso Elioto – su gruoblėtomis vėžių žnyplėmis laukinių sąsiaurių dugne; Sigito Gedos – su melsvų debesylų švytėjimu Snaigyno ežero saloje; Leonardo Gutausko – su perlinių jerubės sparnų mirgesiu Pietryčių šiluose ar aukštaičių Šventosios slėniuose; Henriko Čigriejaus – su kriaučiuko rauda prie sunaikintos gimtinės slenksčio akmens; Marcelijaus Martinaičio – su Severiutės ašarų perlais; Alfonso Nykos-Niliūno – su į tuščius miegančius namus užėjusiu pasenusiu vėju. Šiuos palyginimus būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau visame kame reikalingas nuolankus saikas…
Poetę Gražiną Cieškaitę
„Poetę Gražiną Cieškaitę nedvejodami galime vadinti Lietuvos Sibile, poetizuojančia gyvenimą ir pasaulį kaip regimybę. Jos eilėse slypi pranašiškos vizijos meilės ir mirties, laikinumo ir amžinybės temomis. Regėjimų išskirtinumu ji artima Oskarui Milašiui“, – taip apie šią poetę yra kalbėjęs krikščioniškasis filosofas ir poezijos tyrinėtojas Justinas Mikutis-Pelys…
Juk galėjo būti ir taip
Juk galėjo būti ir taip, kad Dievas kūrė pasaulį ekstatiniu neva beprasmių garsų tarimu, vadinamomis glosalijomis, tarsi skaistaus kūdikio veblenimu, kuris ir yra visų būsimų kalbų pradžių pradžia.
Raudona naktinių žibintų šviesa
Raudona naktinių žibintų šviesa prie naktinių klubų ir viešnamių reiškia intymumą ir simbolizuoja seniausią pasaulyje profesiją. Kur sužiba raudona spalva, siela pasirengusi veikti, užkariauti ir kentėti, atsiduoti, taip pat ir liūdėti – pirmiausia tai yra jausmų ryšys. Štai ištrauka iš „Apreiškimo Jonui“: „Didžioji ištvirkėlė Babelė, paleistuvių motina ir žemės baisybė, apsivilkusi purpuru ir škarlatu, ji raita ant septyngalvio skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų.“ Ar jums, mielieji gyvenimo fragmentų skaitytojai, šis kraupus vaizdinys nesutampa su 1917 metų kruvinojo perversmo simbolika? Su krauju užlietomis gatvėmis, požemiais ir aikštėmis, kuriose liepsnojo šventųjų Ikonų laužai, Pantokrato atvaizdai buvo paversti apsvaigusių kerštautojų taikiniais, o miestų požemiuose dejavo vienuoliai išdurtomis akimis?
Židinyje sudegintų rankraščių pelenuose
Židinyje sudegintų rankraščių pelenuose išlieka pasakojimų mintys ir sapnų parabolės, todėl patartina jais pasibarstyti galvą, taip išsaugant ir pratęsiant gebėjimą suvokti gyvenimo įvairovę ir pasikartojančios būties laikinumą. Pelenų spalvos migla yra Dievo veidą pridengianti skraistė, kurią nepaliauja kapoti į auksines kandis panašios žvaigždės. Ką gi, nors visa tai panašu į stebuklinę pasaką, vis dėlto būtent pelenuose slypi prisikėlimo viltis – tas beveik neiššifruojamas mistinis pažadas, visos pasaulinės literatūros pagrindas, kartais klykiantis it mandragoros šaknis…
Sukibę nagais ir neplasnodami
Sukibę nagais ir neplasnodami, krisdami žemėn iš baisių aukštybių sakalai spėja susiporuoti. Iš to galima suprasti, koks brangus šiems toliaregiams paukščiams yra dangus, apie kurio laisvę, tarkim, koks žvirblis ar miškų jerubėlė tegali pasvajoti, kaip ir ukrainiečių poetas Ševčenko, rašęs: Hliažu ja na nebo / I dumku hadaju / Čehoš ja ne sokil / Čehoš ne letaju…
Kartą senas tapytojas susapnavo
Kartą senas tapytojas susapnavo saulę, apjuostą erškėčių vainiko, nuo kurio dyglių varvėjo purpuriniai kraujo lašai. Rytą nubudęs puolė sapnininke ieškoti paaiškinimo, ką toks siurrealistinis vaizdinys galėtų reikšti, tačiau aptiko tik naivius kvailokus kasdieniškus paaiškinimus, pvz.: „Erškėtį sapnuoti reiškia, kad turi tamsta nedorus kaimynus arba susidursi su kliūtimis.“ Žinia, panašūs sapaliojimai niekaip negalėjo atskleisti sapne regėtų vaizdinių paslapties, tad tapytojas spėliojo, ar tik tai nebuvo Atpirkėjo kančios parabolė, o kryžius tiesiog buvo saulės liepsnų ištirpdytas. Ir ūmai prisiminė vaikystėje girdėtus senolės giedamos giesmės žodžius: „Galva ant pečių nulenkta, / Kraujuose visa pamerkta, / Erškėčiais apvainikuota…“ Staiga suvokė, kad sapnas jam priekaištauja, kad jau daugel metų nesilanko Kryžiaus kelio atlaiduose. „Esu jau per senas, – sušnabždėjo, – nebeištverčiau tokios ilgos dulkėtos kelionės…“
Geležinės dalgių geležtės
Geležinės dalgių geležtės, geležiniai plūgai, geležinės Golgotos vinys, geležiniai arklių pančiai naktigonėje ir prie laukujų trobos durų kalamos geležinės laimės pasagos. O dar tie mažieji balų vėžliai, Merkinės kaimuose vadinami geležinėmis varlėmis. Ir tamsios auksuojančios balų rūdys kaip angelų kraujas – jas atskiedus šaltinio vandeniu buvo rašomos miškinių priesaikos ir eilėraščiai. Surūdiję raktai nuo apleisto rojaus vartų. Geležinė budelio širdis, geležiniai saulės laikrodžiai, sujungti su žmogaus lemtimi. Paauksuota, vietomis parūdijus Henriko Radausko plunksna. Ir pagaliau geležiniai koplytstulpių kryžiai Žemaitijos kalvose. Ir grėsmingi XXI amžiaus gelažgalių sąvartynai, kuriuose veisiasi nesunaikinamos žiurkės Rattus rattus, gebančios pragraužti plienines kosminio žarnyno sieneles…
Įprasti mechaniniai laikrodžiai
Įprasti mechaniniai laikrodžiai, skaičiuojantys minutes, valandas, yra neatskiriami nuo žmonių kasdienybės. O štai smėlio laikrodis ir vandens laikrodis klepsidra priklauso poezijos sferai – jie dužūs kaip ir pati poezija. Prisiminkime laiką, kai prie eilių knygos tereikėdavo prisiliesti žvairiaakiams, atgrubnagiams ir nuožmiems cenzoriams, kad eilės pažirtų stiklo šukėmis ar papirosų nuorūkomis ant prispjaudytų Glavlito grindų. Ir tik saulės laikrodis su viena šešėlio rodykle, sutrupinęs užkalkėjusias ideologijos sargų ir prižiūrėtojų makaules, galėjo suskaičiuoti raudonu rašalu išbrauktus žodžius, kad autorius juos sugrąžintų į jiems skirtąsias vietas, taip atstatydamas tobulą eilučių ir posmų tvarką…
Lyg sudžiovinti vaistingųjų žolynų glėbeliai
Lyg sudžiovinti vaistingųjų žolynų glėbeliai – tos eilėraščių knygelės namų bibliotekos lentynose; tie kvapnūs, proto ligas gydantys posmai ir smulkiažiedės metaforos; svaigioji atminties tyla ir pavasario griaustinių aidai. Miniatiūrinė Aleksandrijos bibliotekėlė – ji niekada nebus sudeginta! Nesunaikinami agresyviųjų cenzorių sužalotieji žodžiai, atgimstantys kaip po žiemos atgimsta pievų žolynai. Brangink šį sukauptą lobį…
Vienus poetus įkvepia debesys ir šlamantys lapai
Vienus poetus įkvepia debesys ir šlamantys lapai, kitus – skraidančios žuvys „jūrų kregždės“, dar kitus – skaidriosios šaltinių versmės. Yra lyrikų, kurie įkvėpimo galių semiasi iš sapnų šulinio ar iš pasąmonės labirintų tylos. Vienus įkvepia naktys, kitus saulėtekiai ir vakarų žaros. Ne vieną poetą paskatina kurti miesto balandžiai, sidabragalvės kuosos ir netgi žvirbliai, pvz., B. P. На улице так тихо тихо / И воробьёв уж веселей шумиха. Daugeliui viduramžių dainių įkvėpimą dovanodavo gotikinės katedros, o tikėjimo paslaptys ne vieną lyriką nuvedė mistinių regėjimų takais. Čia paminėta tik maža dalis poezijos įkvėpimo šaltinių. Ir vis dėlto aišku viena: niekas negali jų protu pasirinkti, nes ši dovana gaunama gimstant…
Kodėl dangiškasis debesylas
Kodėl dangiškasis debesylas, graižažiedis Inula helenium, nuo senųjų amžių išgydantis nuo nuodėmių negalios, nesugebėjo išgelbėti didžio Snaigyno ežero poeto, nors skaidraus vandens telkinio saloje taip vešliai žydėdavo tos dangiškos gėlės. Juk jis nuo ankstyvos jaunystės vakarais plaukdavo į šią salą, kad, supamas nežemiško žiedų kvapo, rašytų nepranokstamas eiles. Nejaugi paskutinė su kraujo žyme nuodėmė viršijo tų dangiškų žiedų galias? Galime klausti, tačiau atsakymą ligi šiol slepia miglota blyški nebūties skraistė. Čia būtų vieta priminti senųjų graikų padavimą, kuriame pasakojama, kaip gražioji Spartos karaliaus žmona Helenė, suviliota ir pagrobta Trojos karalaičio Pario, kopdama į trojėnų laivą rankoje laikiusi būtent debesylo šakelę, galbūt besivildama, kad ji atpirks jos neištikimybės nuodėmę, kurios tačiau negalėjo nuplauti net trojėnų ir achajų kraujo upės ir kruvinoji jūros mūša…
Jeigu Rasose ant M. K. Čiurlionio antkapio
Jeigu Rasose ant M. K. Čiurlionio antkapio po nakties pamatysite kvapnių pavasarinių violetinių našlaičių vainiką, tai galite neabejoti, kad jį mėnesienoje padėjo angelas, tuos smulkius žiedelius suskynęs Raigardo slėnyje, nes būtent šias gėles greta miego aguonų mėgo tapyti Čiurlionis, įspėjęs pilkai violetinio mūsų kraštovaizdžio koloritą ir nepasidavęs egzotiškajam spalvingumui…
IV knyga
Tai, kas brangu kaip prisiminimas: niūrią dieną, kai lyja lietūs, netikėtai atrandi seną laišką nuo asmens, kuris kažkada tau buvo brangus.
Sei-Šionagon
Aplankyti brangų bičiulį
Aplankyti brangų bičiulį trečią parą be perstojo sningant ir sniegui užklojus vienišą jo sodybą ant užšalusios upės kranto. Aplankyti, kad apkabintum ir priglaustum, ir suramintum išėjusiojo šešėlį. Sėdėti su juo priešais ugniakurą gliaudant kalbos riešutus ir metaforas lyg žirnių ankštis, išgerti grogo, kad atšiltų sušalusios širdys, ir prisiminti jaunystės dienas, kai visa atrodė įmanoma – tereikia įtempti dvasios galias ir pasistengti nedaryti kvailų klaidų. Be garso sningant ant trijų kaimo kryžkelės kryžių ir klausantis upės properšose gurgiančio čiurlenančio vandens…
Nuslopinti širdies kertėje
Nuslopinti širdies kertėje tūnantį romantizmą, aptverti jį degtomis kasdienybės plytomis ar daiktų akmenimis, kad laikrodis pagaliau baigtų vaidinti visa žinantį išminčių, o pelės – Versalio freilinas. Atidžiai stebėti duonriekio ašmenimis nežinia kur ir ko ropojantį vorą ir pripažinti, kad kasdienybė su jos smulkiais rūpesčiais svarbesnė už visą Šventąjį Raštą, kuriame dominuoja neteisėtos sueitys, gobšumas, išdavystė ir neapibrėžti sapnai. Pripažinti, kad įkaitę iki raudonumo krosnies lankeliai tėra žėruojanti geležis, o ne angelų aureolės…
Jų išbalę veidai
Jų išbalę veidai juodų rąstų fone buvo aplipę šlapiais, naktį nuo senų šventoriaus liepų lietaus nupurtytais lapais, akys pramerktos, bet išdurtos, tarsi į akiduobes būtų įspausta medžio anglis. Akys, niekaip negalinčios patikėti, kad mirtis tėra jų gimtinės atšvaitas, kybantis rudens ryto migloje šalia vienabokštės medinės bažnyčios, panašus į neįgudusios gimnazisto rankos nupieštą kalėdinį atviruką, tačiau taip ir nespėtą išsiųsti…
Apsnigtų medžių šešėliuose
Apsnigtų medžių šešėliuose tavo žingsnių lūkuriuojanti naktis ir vandeninis strazdas, upokšnio properšoje ieškantis praėjusios vasaros šukių ar žvirgždeliais aplipdytų apsiuvų, kuriose tūno uodo trūklio lervos – kuklus maistas, bet tobula viduržiemio giesmė, tarytum lašanti melodija. „Jo giesmė nėra labai įvairi ar sudėtinga, bet tyrumu, tono švelnumu ir įstabia moduliacija pralenkia bet ką.“ Tokia yra išlikusi citata iš Šiaurės Rytų Amerikos paukščių rodyklės, kuria pasinaudojo Tomas Sternsas Eliotas savo poemoje „Bevaisė žemė“. Šia giesmele taip nesunku prakalbinti meile paženklintą mudviejų praeitį…
Nebūtina žvelgti pro
Nebūtina žvelgti pro prastos kokybės akinius, kad kraštovaizdis atrodytų išskidęs, išsisklaidęs, praradęs griežtai stabilias formas – užtenka žiūrėti į spalio miglą, į kintančius jos pavidalus, kai sunku apčiuopti ribą tarp jūros ir dangaus. Kaip tai panašu į XIX amžiaus transcendentalistų literatūrą, į jų simbolines alegorijas, kurios po M. Prousto ir J. Joyce’o prarado bet kokią teisę į egzistavimą – tos knygų lentynose ir antikvariatuose dulkančios, dvasios lobių ieškojusios ir pagaliau susipainiojusios idėjos…
Seni portretai ant sienų
Seni portretai ant sienų, vis dar dvelkiantys šeimynine laime: tėvų vestuvinė nuotrauka; karo metų motinos fotografija Katedros aikštėje kareivių nulipdytų ledinių žirgų fone – skrybėlaitė, rankos kiaunės movoje, aukšti batai su kailio krašteliu; kaime ant suolo šalia trobos lango sėdinti tėvo mama, jau sulaukusi devyniasdešimties, jau nebegalėjusi vaikščioti, tad buvo sūnaus išnešta ir patupdyta kaip kurapka ant suolo lentos; senamiesčio kiemas, laiptai į pusrūsį, balkonas su geležiniais devynioliktojo amžiaus turėklais, tėvas ir sūnus, stovintys vienas šalia kito aptrupėjusios sienos fone, ant ištiesto tėvo delno – balandis, kiti ant žemės renkantys trupinius; tėvas ir motina sėdintys prie Vivulskio Trijų kryžių, tėvo rankoje skrybėlė plačiu damasto apvadu, po mamos paranke graži odinė gero meistro pasiūta rankinė, šilkinės kojinės, lakuoti su dirželiais bateliai; pleneras sename dvare, jaunuolis, po pažastimi pasikišęs baltą drobę, ant peties trikojis nešiojamas molbertas ir dažų dėžė, kurios viduje paletė ir teptukai, ant galvos šiaudinė nuleistais kraštais skrybėlė – argi čia ne jaunasis van Gogas? Šilų sodyba, ant ilgo suolo sėdi vyras, moteris, jų sūnūs, greta rudabarzdis anglų terjeras, seniai užkastas sodo kampe. Ir ta vienintelė senelės Ievos šermenų fotografija: baltai aprengta, tarsi kalėdinio sniego pridengta, moterytė, vainikai, šešios žvakės, galvūgaly ant sienos Aušros vartų Marija, iš karsto šonų stovi visa giminė. Seni portretai, vis dar alsuojantys šeimynine taika ir laime. Pamaži dulkėjantys, blykštantys ir tolstantys į amžinybę…
Prisimenu, kaip būdavo
„Prisimenu, kaip būdavo baisu įeiti į tą dvokiantį rūsyje tualetą, po apsilankymo toje skylėje atrodė, jog užuodi smarvę, kurios negalėdavo nustelbti nei kvepalai ar išvaškuoto mokytojų kambario parketo dvelksmas. O juk auditorijose tiems kaimo bernams ir mergoms stengėmės įskiepyti meilę muzikai, jie patys giedodavo Bachą, Bethoveną, Musorgskį, Čaikovskį, ir atrodydavo, jog jiems klasikinė muzika tampa svarbi ir būtinai brangi. Tad buvo sunku suvokti, kaip jie gali savo ekskrementais teplioti kabinų sienas, dergti šalia skylių? Juk buvo jau aštuoniasdešimtieji, ne skurdus niūrus pokaris. Kai prisimenu tuos požemius, tai darosi bloga. Aš stengdavausi ištrūkti ir bėgdavau į Filharmoniją, kur visgi būdavo nepalyginamai švariau, nors ir nežinantis pagal slogų kvapą būtų galėjęs rasti kelią į tualetus, matyt, valytojos sutrės gudės niekada neišplaudavo tų dvokiančių skudurų.“ Štai toks dviejų senų muzikos pedagogių pokalbis, 2012 metų gegužį išgirstas senamiesčio lauko kavinėje. Pokalbis tarsi ano laiko simbolis. Nepamirškime, kad net Alma mater keli aukštai buvo tarytum semte apsemti iš pusrūsyje įrengtų tualetų kylančios smarvės – matyt, ir čia darbuodavosi sutrės iš priemiesčių ar iš Gudijos. Kvapas – simbolis, gal netgi įtikinamesnis už tuos karvių tešmenis ir jaučių kanopas ant skarda apkaltų prekystalių. Atrodytų, visa seniai užmiršta, o nugirsti panašų pokalbį, ir prieš akis iškyla ta siurrealistinė dviveidė, už juodų „Volgos“ stiklų savo išmatose verdanti trockiška tikrovė, primenanti, kad vos prieš pusamžį buvo įvykdytas kraupusis Holodomoras, kai dešimt milijonų Ukrainos valstiečių sielų buvo sugrūsta į požemius ir užpilta kalkėmis…
Tad kuo gi mes skyrėmės
Tad kuo gi mes skyrėmės nuo caro kazokų, Napoleono kariaunos ar Raudonosios nenugalimosios eilinių, iš sulaužytų medinių altorių, klauptų, sakyklų, ornamentų kūrenusių laužus ant bažnyčių grindų, šaudžiusių į šventuosius paveikslus ir skulptūras, altorių gėlėmis šerdavusių arklius ar pasišluostydami po paliktų krūvų? Kuo gi mes skyrėmės? Mes, suvažiavę iš visų gražiausių Lietuvos kampelių į Dailės institutą, argi mes nesilinksmindavome per naktis uždaruose nuo visuomenės Bernardinuose? Ar nelakdavome iki ryto, ar nevemdavome? Argi nesimėtydavome kaukolėmis ir slanksteliais? Ar nevaizduodavome naujų dvasios žemių užkariautojų kolumbų, išvirtę ant ožių užkeltose profesorių valtyse, burlaiviuose ir motorlaiviuose? Argi iš dėstytojų laikomų automobilių padangų nesukraudavome savotiškų zikuratų? Kai tuo pačiu laiku šventieji M. K. Č. kartonėliai buvo sugrūsti į drėgną, pelėsiais apaugusį rūsį, kad sunyktų ir netrikdytų šviesių rytojaus sapnų…
Jos ranka paliesdavo it šešėlis
Jos ranka paliesdavo it šešėlis rožės, šalia kurios ji gulėdavo, pati beveik neapčiuopiama, vis išslystanti nutolstanti, tarsi pastoralinės idilės aidas ar senų literatūrinių tekstų herojė. Kartodavo: „Aš buvau Leda, o tu Gulbinas; buvau Europa, o tu Baltas jautis; buvau Danaja, o tu Auksinis lietus; buvau Pasifajė, o tu Dedalo tauras, tad manęs nenustebinsi tom savo ožiakojo kanopomis ir gauruotu pilvu.“ Vyras negalėdavo atsistebėti jos fantazija, ypačiai tuomet, kai gulėdama jo glėbyje žvilgsniu nutoldavo į nepasiekiamas erdves, kur gali visa atsitikti ir kur išsipildo stebuklai. Kartais, netyčia užklupta prie rožės krūmo, į spyglius susibadžius pirštus, paklausta, ką čia veikia, atsako: skinu ir skaičiuoju Sapfo žiedlapius…
Tie pamiškių akmenys
Tie pamiškių akmenys, į kuriuos įsigėrė pokario naktų kraujas, tie akmeniniai būgnai, kuriuos prakalbint galėjo tik laisvė arba mirtis. Dangaus skulptoriaus kūriniai, niekada nepateksiantys į prabangius muziejų katalogus ir monografijas. Gamtiškojo meno eksponatai po bežvaigždžio dangaus skliautais. Tai ant vieno iš jų pokario vakarais prisėsdavo vienakojis ubagų karalius, kad apmąstytų Pranciškaus kelionę į dangų – ir užmerktomis akimis išvystų Kanaano dulkėmis apneštus odinius šventojo vienuolio sandalus. Tu viską matei vaiko žvilgsniu, kad niekada neužmirštum ir patvirtintum senio balsu…
Parengė Gintarė Bernotienė
Deimantė Blusevičiūtė. Laiškas savimylai
2022 m. Nr. 11
Gimiau 1997 m. Vilniuje. 2016 m. baigiau Žirmūnų gimnaziją ir pasirinkau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Šias studijas teko pabaigti tuomet dar neįprastu nuotoliniu būdu 2020 m. Tais pačiais metais įstojau į literatūros antropologijos magistro programą Vilniaus universitete. Šios studijos pastūmėjo ir į turiningą pažintį su „Metais“, juose pirmą kartą publikavau straipsnį ir interviu.
Pastaraisiais metais daug keliavau, mezgiau naujas pažintis, neįprastai daug laiko praleidau muziejuose (gal todėl, kad viename iš jų dirbau), na ir, žinoma, šiek tiek rašiau…
Skiriu šį pasakojimą vienam nelaimingam žmogui. Ji nėra savimyla tikrąja šio žodžio prasme, veikiau priešingai. Ji stengiasi būti visų gražiausia, šauniausia, protingiausia, bet iš tiesų tik nuolat graužiasi suprasdama, kad nėra pajėgi pasiekti sau išsikeltų reikalavimų. O visų svarbiausia, ji labai nori būti bloga… Kartą jai pasakiau, kad jei ir toliau bus taip susitelkusi į save, niekada neįstengs pamilti kito. Ji atsakė: „Tikriausiai.“
Spalvoti elektroninės cigaretės atšvaitai. Slogioje automobilio tamsoje jie žybsi ir markstosi, ir mirguliuoja keisdamiesi. Agnė giliai įtraukia dūmą, ir aš tai pastebiu, ir man kažkodėl darosi lengva. Kuo ilgiau Agnė traukia, tuo smarkiau mirksi spalvos, automobilyje užtrenkta šviesa, mažytis privatus privačios visatos vakarėlis. Nenoriu, kad man staiga sukiltų nostalgija, nenoriu galvoti apie praeitį, apie Agnę, dar nepažinusią dūmų ir Nerkos, nenoriu ir nerimauti, kad mama tikriausiai negali užmigti nesulaukusi manęs. Nenoriu trokšti, kad kas nors būtų už šios visatos, už šviesų, už nuolat prieš mus atsimerkiančių raudonų lempelių, už Nerkos atodūsių, už tylaus vaikinų pokalbio priekyje… Ir už dainų, kurias mudvi plėšiame visa gerkle, iš pradžių rusiškai, paskui angliškai, o galiausiai ir ispaniškai. Tai vienintelis automobilis, kuriame keliavau, ir tai vienintelė Agnė, kurią kada nors pažinojau.
– Vakarėlis! – iškeliu rankas, tarsi blyksint šviesoms mėginčiau pasiduoti.
– Gėjų spalvos, – tarsteli Danius.
– Gėjų vakarėlis! – patikslinu aš.
Nerka atsisuka paprašyti Agnės cigaretės, ir ši įteikia jam delne sušilusį daikčiuką. Atrodo, dar ne tai galėtų įteikti. Bet Nerkai kol kas užtenka tik to. „Jam reikia laiko“, – tvirtino man Agnė truputį neužtikrintai, tarsi klausdama, ar su tuo sutinku.
Paskui, jau degalinėje, pastebėsiu, kokie patinę Nerkos paakiai. Iš pradžių pamanysiu, kad jis tiesiog per daug dirba ir per mažai ilsisi, ir dar važinėjasi šitaip kas antrą vakarą. Bet vėliau susiprasiu, kad ilgametės merginos išdavystė, matyt, taip pat nepasaldino jam gyvenimo.
– Tik nekalbėkime su jais apie tai, – paprašė Agnė prieš mums susirandant Nerkos automobilį.
– Žinoma, ne.
Gal man netgi buvo gaila Nerkos. Gal todėl nedaug ką turėjau jam pasakyti. Aš vis dėlto buvau Agnės. Šioje visatoje buvau vien tik jos. Pora vaikinų slapta, galbūt patys to nesuprasdami, grūmėsi dėl jos, o ji šypsojosi, krizeno ir dainavo, ir rūkė tik man. Ji visą laiką taip elgdavosi prie vaikinų. Taip buvo saugiau, gal ir įdomiau. Juk su vaikinais išvažiuodavo kone kasnakt.
Prisimenu, kaip vieną kartą klausei, kodėl bendrauju su Agne. O gal net ne vieną kartą. Tu nekentei jos ir net nesistengei to nuo manęs slėpti. Ar dar atsimeni, kaip meluodavau jai, atšaukdama prižadėtus susitikimus, kad mudvi galėtume kartu išeiti į miestą? Kartais man pasidaro keista pagalvojus, kad, po visko, aš vis dar esu čia, kartu su ja, ne su tavimi… Matyt, galiausiai visi renkasi saugumą.
– Ar jūs su Nerka vėl būsite kartu?
– Manau, kad taip, – kalbėjo Agnė, tvirtai žengdama per miestą su popieriniu kavos puodeliu rankoje, – matai, jam reikia laiko. Jis mane kaip ir… įsimylėjęs, – ji nuleido balsą, – bet jam reikia susitaikyti su tuo, kas buvo. Na, mes susitikinėjame, kaip ir anksčiau.
– O tu nori? – paklausiau žinodama, kad labiausiai ji norėtų neatsakyti.
– Aš, manau, noriu. Jis nėra blogas žmogus ir mes normaliai pragyvenome visus tuos metus. Čia viskas dėl manęs. Ir dar tas karantinas… Be to, jeigu išsiskirsime visam laikui, kas tada? Reikėtų vėl su kažkuo susipažinti, vėl iš naujo bendrauti. Per daug vargo.
Prieš keletą dienų kaip tik prisispyrusi ir nuožmiai klausinėjau motinos, kodėl yra taip, kad po vienų santykių žmonėms visada prisireikia kitų. Kodėl mirus vyrui atsiranda draugas. O nutrūkus vienai draugystei, iš karto apsvarstoma kitõs galimybė.
– Tam, kad žmogus nebūtų vienišas, – atkakliai tvirtino mama.
– Nejaugi visi ligi vieno taip bijo būti vieniši? Argi tai kartais nėra geriau, nei ieškoti to žmogaus atitikmens ar pakaitalo?
– Kodėl būtinai pakaitalo?
– Na, įsivaizduoju, kad jeigu ką nors pamilsti, iš tikrųjų pamilsti… – nutilau, pajutusi, kaip ima tvaksėti širdis, ir nusitraukiau nuo veido kaukę, – bet jums neišeina būti kartu… Na, juk vis tiek nenustoji to žmogaus mylėti. Tad jeigu iš karto pradėsi ieškoti kito, mylėdama pirmąjį, ieškosi ko nors panašaus į jį. Juk taip?
– Na, taip, – atsiliepė mama, ir man pasirodė, kad ji susimąstė.
– Tad kam to reikia? – variau toliau, klampodama per pramintą sniegą ir greitindama tempą.
– Kad nesijaustum vieniša, – kartojo ji.
– Bet kodėl tokia baisi toji vienatvė? Argi šitaip neišduotum ano žmogaus?
– Kodėl išduotum? Juk jūs nebebūtumėte kartu.
– Na, gerai, bet ar neišduotum savęs?
– Savęs? – nesuprato ji.
Stebėjau, kaip pakrante slysta plonyčiai permatomi upės ledokšniai.
– Na, turiu omeny, jeigu tu iš tikrųjų myli vieną žmogų.
– Vieną? Tai puiku.
– Bet jūs negalit būti kartu.
– Kodėl?
– Tarkime, kad negalit.
– Na, tuomet nieko nepadarysi. Galbūt sutiksi kitą žmogų ir sakysi, kad štai čia yra tikra meilė. O anoji buvo tik simpatija. Gali ir taip būti.
– Tik kad aš jau esu sau tą pasakiusi.
– Na, matai.
Ji nesuprato.
Būčiau to paties klaususi ir Agnės, bet žinojau, kad jos atsakymas bus panašus. O gal bijojau to, ką ji atsakytų.
Prisimeni, kaip nusikirpai plaukus trumpai, berniukiškai, panašiu metu, kai kalbėjomės apie Agnę. Prisimeni, tuomet kartojau, kad bet kuriuo atveju rinkčiausi tave, o ne ją. Prisimeni, kaip apkabinau tave per pečius ir vadinau savo apsimetėliu vaikinu? Prisimeni? Ne, tu neprisimeni. Tu niekada nieko neprisimeni. Prisiminti yra mano dalia.
– Na, kaip tau su vaikinais? – paklausė Agnė suokalbiškai prisimerkusi, ir aš žinojau, kad po kauke ji šypsosi. Tai buvo logiškas klausimas, nes per metus nesimatymo daug kas gali nutikti.
– Turėjau… tokį. Galima sakyti, kad turėjau. Tai buvo… aš dar su niekuo taip nesijaučiau. Tačiau abu buvome per daug principingi ir dabar jau nieko nebeįmanoma pataisyti. Nenoriu atrodyti dramatiška, bet manau, kad man daugiau niekas taip nepatiks.
Bėriau, kol ji dar klausėsi, o man dar skaudėjo.
Ji pažvelgė į mane. Žinojau, kad tokia staigi išpažintis ją suglumino, tačiau man nerūpėjo. Ji paklausė, o aš atsakiau. Gera viską taip paprastai paaiškinti ir jausti, kad būtent taip iš tikrųjų ir galėjo nutikti.
– Jūs susitikinėjote?
– Ne visai. Ilgą laiką buvome draugai, paskui jis žengė neatsargų žingsnį, bet metėsi atgal, ir mūsų santykiai įgavo keistą statusą, nes dabar jau aš nebenorėjau jo paleisti. Nebegalėjome grįžti ten, kur buvome, todėl teko viską nutraukti. Praradau ne tik vaikiną, bet ir draugą, tokį draugą, kokį vargu ar dar sutiksiu. Todėl man dabar kiek sunku.
Ji žiūrėjo į mane, ir aš žinojau, kad jai nerūpi. Nujaučiau, kad po savaitės ar dviejų jau masins mane atsisiųsti tinderį, kad prieš ateinant vasarai abi turėtume vaikinus. Ir tegul. Kaip nors išsisuksiu, nuleisiu juokais, ir mudvi vėl būsime draugės. Ir vėl galėsime viena kita pasitikėti.
– O ar, – išlaukusi tinkamo momento, ji prisišliejo prie manęs, – ar buvo fiti miti?
– Su juo ne. Su kitu – taip.
Ji nušvito.
– Šelme, – sušnypštė, – šelme šelme šelme…
Ir aš juokiausi kartu su ja.
– O tau kaip su Danium?
– Kai kas buvo. Bet jis žinojo, kad man nepatinka. Kad mes toliau būsime draugai.
– Na, kuri čia labiau šelmė? – paklausiau, ir dabar atėjo jos eilė juoktis.
Nerka didina greitį. Skriejam siauru asfaltuotu keliu pro medžius, kalvą ir toli žybsinčius namelius – keturi nepažįstamieji, suspausti tamsos ir dar nesilaikantys karantino. Aš žinau šią vietą. Ten tolėliau už skardžio turėtų būti upė. Bet dabar, tamsoje, jos nematyti.
Daug dalykų tamsoje atrodo kitaip. Paskui imi primiršti. Argi čia tikrai buvo upė? Ir skausmas. Skausmas irgi atrodo kitaip. Keista pagalvojus, kad apskritai ką nors jaučiu. Galbūt mes išmokstame tik įvardinti jausmus, bet ne juos jausti. Bet aš jaučiu laiką. Tamsoje jis slogus, jis tįsta ilga asfalto juosta drauge su mumis. Laiko našta lengva. Jos nepastebi. Mes jau visi kitokie, o elgiamės taip pat. Tai tik dėl to, kad su mumis nepastebimai slenka laikas.
Sako, kad laiko bijoti nereikia. Sako, jis turi savybę gydyti visas žaizdas ir nuraminti skausmą. Mano skausmas ir taip ramus. Tai ramiausias pasaulyje skausmas. Jei gyti reiškia užmiršti tave, aš pagyti nenoriu.
Pusę kelionės mano „aš“ rėkia, springstu savimi ir lipdau dailų spalvotą skausmą iš cigaretės dūmų, ir ilgesį, nusilipdau lankstų raivytą ilgesį. Aš kriokiu savo skausmu. Raivausi dūmuose ir kriokiu, ir leipstu, lengvabūdiškai traukdama juos vis godžiau, vis giliau į save, kol užtrokšiu. Aš noriu liesti juos, noriu braukti ranka ir stebėti, kaip jie slysta tarp pirštų, glotnūs ir lengvi, bet mano suvaržytos rankos neįstengia pakilti. Lengvas mano skausmas, jis suka gūsiais aplinkui, bet nenusileidžia, neapgobia manęs, ir aš sėdžiu be žado, bijodama krustelėti, kad jo neišsklaidyčiau. Keistas, lipnus skausmas veliasi aplinkui, lenda man prie akių, prie veido, negaliu jo suturėti, stumiu jį iš plaučių, ir vis daugiau jo nusėda ant mano plaukų ir drabužių, kol pagaliau nurimstu visa padengta skausmo. Dar ir dar kartą. Gera matyti savo skausmą išorėje. Viduje jo nematai ir galiausiai imi išsigalvoti.
Ne, kol kenčiu, esu nemirtinga. Aš išliksiu per amžius savo skausme! Ar girdi mane? Tu mane išlaisvinai. Ši naktis man pirmoji ir pati paskutinė. Aš atidaviau viską, viską, ką turėjau ir ko tu niekada manęs neprašei, dabar man lieka tiesiog gyventi. Tegul automobilis skrieja kur nori, tegul jis prapuola tamsoje, man vis vien. Aš nebeatpažįstu šių vietovių, aš niekada čia nesu buvusi. Tamsoje viskas vienoda, o vaikinai niekada nevairuoja atsargiai.
Degalinėje Danius išjungia variklį. Kaip gerai, kad vis dar galiu su tavimi kalbėtis! „Pasikalbam. Kodėl mes nesikalbam?“ – rašiau tau kadaise, apsvaigusi nuo alkoholio ir svetimos nakties lūkesio. Ir tu paprašei išvaryti uodą iš tavo kambario. Prisimeni? Šitai galbūt ir prisimeni. Nieko, užmirši. Pasakyk man, koks jausmas užmiršti? Nesakyk, ne, aš juokauju. Atmintis yra viskas, ką dar turiu. Viskas, kuo alsuoju.
Aš prisiminsiu kiekvieną nebaigto mūsų pokalbio tylą. Prisiminsiu kiekvieną tavo akies mirksnį ir tavo juoką. Tavo eiseną ir skubrią šneką. Kiekvieną tavo ištartą žodį, vėl ir vėl, gerai? Mūsų pokalbiai skambės manyje, aidės ir trankysis į nuogas sienas, sukils ir nurimę atslūgs. Ir aš dar tiek daug turėsiu tau pasakyti. Kalbėsiu, kartosiu mūsų ištartus sakinius, kartosiu tave, kol tavęs nebeliks. Kai tavęs nebebus, tu atgimsi, tu gyvensi, būsi ir keisiesi tik manyje. O aš būsiu aš, tokia, kokia buvau su tavimi, būsiu gražiausia dalis savęs, kurios jau niekada nebeatgausiu.
Juokinga, kiek daug savo idėjų formuluoju prieštaraudama tau. Net kai tavęs nebėra. Kartais pagalvoju, kuo gi aš būčiau be tavęs. Kaip paprasta. Mylėdama tave aš gėriuosi savimi. Puošiu save skausmu ir neapykanta. Ir ilgesiu. Pakeičiama, lipni ir nelaiminga meilės auka.
Danius išlipa nupirkti dar vienos cigaretės. Kol jo nėra, Agnė paleidžia dainą, ir aš žinau, kad užgrojus priedainiui viską pamiršiu. Ir dar daugybę dalykų žinau. Sėdžiu nejudėdama ir laukiu, neatsakau į jos šokį ir jos laimę, net galvą sunkiai bepasuku, tarsi šitaip galėčiau paneigti mane atsekusią lemtį. Po minutės ar dviejų viskas pasikeis, viskas atrodys ir jausis lygiai taip pat, tačiau pasaulis jau bus kitoks, negrįžtamai persimainęs. Įdomu, kaip dažnai tai atsitinka? Kas dabar bus su manimi, su ja, su mumis visais, kokie būdai beliks tau mane pasiekti? Tačiau dar neįpusėjus pirmam dainos posmui Agnė pakelia ranką, įjungia kitą stotį ir pagarsina muziką. Ir štai vėl sėdžiu, dainuoju kartu su ja ir esu rami, ir žinau, jog viskas dabar turi reikšmę. Tai, kaip Danius grįžęs atidarys automobilio dureles. Arba tai, kokiu būdu šiąnakt prieš miegą užsuksiu kremo indelį. Kiekvienas menkiausias mūsų krustelėjimas sulaukia atgarsio visatoje. Kibūs neregimi siūlai jungia mus su pasauliu ir mes negalime jų nusikratyti. Galbūt nuo to, kokia daina užgros po šios, priklausys visas tolesnis mano gyvenimas. Tokia neaprėpiama galybė vietų, kuriose galima suklysti, padaryti ką nors ne taip, ne tuo metu, ne su tuo žmogumi, kad, atrodo, galų gale neišvengiamai vis tiek viską sujauksime. Nieko naujo. Dažniausiai visa darome inertiškai, taip pat ir užduodame klausimus. Tačiau vos tik susimąstai, gyvenimas tampa painus ir sudėtingas.
– Kai Danius grįš, nuvešit mane namo, gerai? – sušnibždu Agnei.
Ji sutinka. Ji jau seniai su viskuo sutinka.
Grįždama netoli paštomato pamačiau voverę. Didžiulė voverė gūdžią naktį pačiame miesto centre. Ji stabtelėjo, glausdama pūstos uodegos linkį prie viršugalvio, pažvelgė į mane artėjančią ir nušokčiojo tolyn. Voverė! Kur tai matyta! O gal jokios voverės nė nebuvo? Kas dabar pasakys?
Seniai laukiau, kada man pagaliau pradės rodytis. Ką gali žinoti, gal ir tave vieną dieną išvysiu. Gal netgi praeisiu pro tave. Tu pasisveikinsi ir nusišypsosi. Kas žino. Gal tada jau būsi laiminga. Turėsi mėgstamą darbą ir vaikiną, nesijaudink, turėsi. Vaikų?.. Kodėl gi ne. Ir viskas jau bus susitvarkę. Tu kalbėsi man, o aš klausysiuos. Ir linkčiosiu tau, o tu viską žinosi. Tu visada žinojai taip daug, kai aš dar nežinojau nieko!
Aš irgi būsiu laiminga. Laiminga kaip niekada. Nutildyta šypsosiuosi, bet tu to nematysi. Ir šįkart man nepavydėsi. Vadinasi, tau visai neberūpės, ir aš galėsiu būti tokia laiminga, kokia tik norėsiu. Ir pagaliau galėsiu pati sau prisipažinti, kad tavęs nebemyliu.
Ir tu būsi tu, o aš būsiu aš. Ir keista bus save nuo tavęs atskirti. O paskui mes atsisveikinsim, ir tu nueisi. Ir aš neatsigręšiu tau įkandin. Nes vienintelis dalykas, kurį dar trokšiu kada pamatyti, esi tu, panorusi mane palikti.