2015 m. Nr. 4

Romano fragmentas

Jos šokčioja, strykčioja, suplasnojusios sparnais kyla – žuvėdros, prie kurių artėji žingsniuodamas jūros pakrante.

Jie įsibėgėja, lekia, paskui nė nesuplasnoję sparnais nuo pakilimo tako atplyšta – laineriai, kuriuos matau pro didelį langą, sėdėdamas oro uosto bare: nuožulnia įstrižaine skrieja dangun, galop dingsta.

Vėl girdžiu, kaip už nugaros darda lagamino ratukai. Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama nei užpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.

Didesni ar mažesni, prašmatnūs ar menkesni, visi jie vienodi, tie oro uostai. Niekieno zonos.

Nė nespėlioju, iš kur ir į kur skrenda žmonės, šmėkščiojantys man prieš akis. Kryptys – skirtingos. Nė iliuzijos, kad tame pačiame mieste gyveni, ir jau vien tai galbūt sieja. Nors kiek.

Labai garsiai darda ratukai, atrodo, įsitempusius smilkinius į luistelius skaldo.

Iš tolo pamatau Paulą, mane pastebėjusi, ji prie durų sustoja. Paula – portugalė, namsargė, mudu gerai sugyvename, kai išvažiuoju, jai visada atsarginius raktus patikiu – maža kas atsitiks? Bet kad taip lauktų… Ratukai ausyse dar garsiau darda, luisteliai jau lydosi.

Pusė septynių, skambutis.

– Jei namuose ir ne per daug užsiėmęs, gal aperityvo užsuktum?

– Su malonumu, madame, tuoj ateinu.

Šešis aukštus įvijais laiptais žemyn sukuosi, tris aukštus liftu važiuoju.

Užsikvempęs ant balkono tvorelės rūkau, viskio taurę su ledukais retsykiais pasuku, ledukai sutilindžiuoja. Tarytum varpeliai. Labai vaiski rugsėjo pavakarė: vasara pasibaigusi, bet ruduo neatėjęs – laikas, kai saulės šviesa nebeakina, tačiau kontūrus dar aštriomis žirklėmis karpo, tas metas, kai žaluma jau pailsusi, bet dar nenori, kad geltonai, raudonai tavo akys ją imtų spalvoti. Išpūsdamas dūmą sakau sau: viską mes suasmeniname, tebūnie ir ši viskio taurė – atsisveikinimo su vasara aperityvas.

– Tu prisimeni, kaip mes susipažinome? – klausia Odilė.

Gurkšteliu.

Vos vos vėjelis šlamena užuolaidą.

– Sebastianas? Bet, regis, jūs mane su juo supažindinote… Ponia Furnjė? – praskleidžiu užuolaidą.

– Aš tai aš, bet tu prisiminti turėtum…

Per slenkstį žengiu.

– Gėlių jūs neturite, kaimynai balkonuose net krūmų prisisodinę. Nemylite gėlių?

– Pamiršai, kiek man metų?

Nepamiršau.

Odilė sėdi, prakaulius petukus įrėmusi į aukštą odinio fotelio atlošą, jai visada truputį vėsu, prieš išeidamas parūkyti, ją skraiste apgaubiau.

– Amžius ir gėlės?

– Gėlėmis rūpintis reikia.

– Paula galėtų.

– Jei ne pats gėlėmis rūpiniesi, jos tarsi ne tavo. Tau taip neatrodo?

Ant salono lubų – apskritas stiuko apvadas, man regis, jis sukasi. Kaip laiko ratas, kurį sustabdyti norėtum. Arba ruletė. Tikiesi laimėti?

– Įpilk truputėlį, – paskutinį šlakelį išgėrusi, tuščią stiklą ištiesia. – Ir leduką įmesk. Kol nėra Selmos.

Kaip išeit iš savęs – kaip išeini iš namų, išvažiuoji iš miesto, skrendi iš vieno krašto į kitą? Kaip suprasti save, jei negali pažvelgt į save iš šalies?

– Kodėl sau neįsipili?

Vakaro kopinėjamo dienos korio šviesa per užuolaidą liejasi.

Pamažu gęsta.

Įsipilu.

Suvytę, apdulkėję, atrodo, nuo bekraujų gyslų tįstantys platanų lapai – jokie rudens pranašai, nuo liepos jie suvytę ir apdulkėję. Tikrieji rudens pranašai – trumpėjančios dienos, anksčiau užklumpantys vakarai.

Jau tamsu.

Odilei – devyniasdešimt, sukaktį ten, kur link dabar žiūriu, pavasarį šventė. Samaritaine, vienos didžiųjų Paryžiaus krautuvių prabangiame restorane. Bandau įsivaizduoti, ką ji, jos vaikai ir anūkai, artimiausi draugai iš penkto aukšto regėjo: kaip iš viršaus atrodo Pont Neuf, Cité salos smaigalys, pastatai, nelyg uoste laivai susigrūdę, jų švyturys – Eifelio bokštas. Miestas, prieš akis plokštuma nusidriekiantis, ir miestas, iš viršaus matomas – tas pats, o koks skirtingas! Kaip ir gyvenimas – kurį dabar gyveni ir tasai, į kurį, jau nugyventą, atsisukęs iš tolo žvelgi. Lyg tavo, lyg nebe tavo.

Iš pradžių pateikė austrių. Juodais kostiumais vilkintys padavėjai iškrakmolytais baltais marškiniais su prijuostėm, irgi baltom, net nuotraukose, rodosi, gurgždančiom. Po austrių – lašišos kepsneliai. Sausoki ir sprangūs, nesakyčiau, kad burnoje būtų tirpę, už tokią kainą galėjo būti geriau. Desertas? Desertui po šokoladinį pyragaitį atnešė, taip visokiom arkelėm, nėrinukais išpuoštą, kad gailėjau paliesti. Tačiau per saldus buvo, bent mano skoniui, gerai, kad Eva ir Henris nešykštėjo šampanui.

Odilė užverčia albumą.

Aš užsimerkiu. Girdžiu šio vakaro Senos krantinės kaimynų balsus, juos nustelbia artėjančių „Bateaux–Mouches“ laivų gaudesys, jais plaukiančių turistų kleketavimas, šūksniai, šurmuliui tolstant: grįžti iš atostogų ir nepajunti, kaip kasdienybė tave pasigauna, į salsos kursus įsirašyti norėčiau, bet kokie pinigai, tu tikrai manai, kad jis mane myli?

Paskui vėl viskas iš naujo.

Ką šiame mieste aš veikiu?

Odilė man kambarėlį nuomoja.

Sėdžiu pas ją, kaip visada vakare gurkšnojame viskį, ji manęs klausia: gal turiu kokį draugą? Draugų aš turiu, kodėl šito teiraujatės? Matai spintą? Ją į kitą buto galą perstumt norėčiau.

Odilės butas – iš dviejų į vieną sujungtas. Lyg du butai, tarp kurių – ilgas koridorius. Didelis butas, jei parduotų, daug gautų. Kvadratinis metras pačiame Paryžiaus centre brangiai kainuoja, kasmet brangsta.

Akimis nužvelgiu spintą. Teisi – vienas tikrai nepastumsiu. Gijomą pasikviečiau.

Prisimenu, kaip tą Liudviko XV stiliaus spintą kraustome, kaip ją ant kilimėlio keliame, kaip paskui per parketą ilgu koridoriumi stumiame.

Taip, čia.

Gijomas skubėjo į rendez-vous, vos pastatėme vieton, pinigus saujoj sugniaužęs pro duris iškurnėjo. O aš dar ilgai iš vieno buto galo į kitą staltieses, servetėles, porcelianą, krištolą, sidabrą nešiojau – ko tiktai ten nebuvo. Odilė pasakojo, ką paveldėjo, ką ir kur nusipirko, skundėsi, kad per daug daiktų prisikaupusi, kartais nustebdavo: ir pamiršusi buvau, jog šitą staltiesę tebeturiu, taigi čia – mano vaikystės šaukštukas, anądien nei iš šio, nei iš to prisiminusi, visus kampus apieškojau, o pasirodo, štai kur jis slapstosi. Žmonės ir daiktai prisiriša vieni prie kitų, tegul metų metus jų nepajudini ir niekam jie nebetarnauja, su daiktais atsisveikint sunku. Tiesą pasakius, daug ką iš šios spintos reikėtų parduoti, padovanoti, galbūt iš viso išmesti. Stiebtis ar lankstytis jau nebe man, kurią dieną ateisi, kartu peržiūrėsime.

Tą vakarą atidavė du šilkinius Maiklo kaklaraiščius, dar dabar juos turiu, nors niekada taip ir neužsirišau. Pamišęs dėl kaklaraiščių buvo, matai, kiek jų čia? Ką padarysi, kiekvienam savo. Ir vėl suvyniojo į ploną, daiktais suplyšinėjusį popierių.

Tada Maiklas prieš septynerius metus buvo miręs, aš pas Odilę trečius gyvenu, išeitų, Odilė jau dešimt metų našlė. Jei spręstum iš to, kad retai apie Maiklą kalba, sakytum, nedažnai jį prisimena. Yra žmonių, kurie neišsilieti negali, yra, kurie apie skaudžius dalykus nelinkę kalbėti, iš jų tylos gali tiktai spėti. O ir instinktas gyventi netektis užmarina – vienų atmintyje dažniau, kitų rečiau jos prabunda, kad paskui vėl prisnūstų, užmigtų; jei instinktas gyventi ir laikas netekčių nemarintų, ne vienam jautresniam dėl jų turbūt širdis plyštų.

Uždarėm duris – Odilė kartu su manimi jų niekada nebepravers.

Ir jei atmintis neklaidina, kaip tik tada, kai uždarėm tos Liudviko XV stiliaus spintos duris, įkurdintos jau kitame buto gale, ji man ir prasitarė apie kambarėlį, į kurį dabar iškylautojų nusėstom Senos krantinėm grįžtu.

Pastogėje tas kambarėlis, tarnaičių laiptine šešis aukštus į jį reikia kopti, kai studentavo, jos sūnus Henris jame gyveno, koridoriuje yra stoglangis, pro jį išlindęs, ruošdavosi egzaminams. Šmaikštaudavo, kad ant stogo jam atsiveria protas ir atmintis geriau veikia. Svajoklis, ir vėlyvais vakarais, kopėčias pasistatęs, kartais užlipdavo – iš viršaus pažiūrėti į naktinį Paryžių.

Henriui studijas baigus ir į Angliją išvažiavus, išnuomojo arabų porelei. Iš pirmo žvilgsnio mieli ir malonūs, negalėjai įtarti, kad taip ant galvos užsisės – tai tas, tai anas mat jiems negerai, nuomos mėnesiais nemokės, nė už elektrą, dar valgyti koridoriuje susimanys virtis, avienos kuskusą ar dar ką nors, kitų kambarių nuomininkai skundėsi: praeit negali, o ir kvapai – kiek vargo turėjusi, kol juos iškrapščiusi. Nuo tada – tuščias.

– Per ilgai tuščias.

Klausiamai pasižiūriu.

Pečiais gūžteli.

– Užlipti galėčiau?

– Žinoma, eime į virtuvę.

Atitraukiu staliuką, durų viršuje, paskui apačioje atšaunu sklendes, dideliu raktu vieną, mažesniu kitą spyną rakinu.

– Pro šitas duris jau daug metų nevaikštome, – sako „nevaikštome“, nors penkiuose kambariuose gyvena viena. – Fatimai ir Nazarui galų gale išsikrausčius, kaip užrakinome, taip užrakinome.

Kai stumtelėjau, pasirodė, kad į praeitį duris atidarau. Į tuos andainykščius laikus, kai ponų tarnaitės gyvendavo chambres de bonne¹ po stogais ir, joms skirta laiptine ligi šeimininkų durų nulipusios, tiesiai į virtuvę įeidavo. Negi tarnaitės per paradines su šeimininkais ir jų svečiais vaikščios? Mažiau akyse maišosi, o ir pačioms patogiau.

– Imk žibintuvėlį, elektra atjungta. Kai užlipsi, trečios durys kairėj. O laiptinės šviesa čia, paspausk šitą mygtuką.

Ir taip siauri įviji laiptai kopiant į viršų siaurėja, jaučiuosi kaip pasalūnas, į svetimą būstą tykantis. Tuo pačiu metu – it gimnazistas, virpančia širdimi į pirmą pasimatymą einantis.

Pasuku raktą, trekšteli – nelyg riešuto kevalas skiltų. Stoviu ant slenksčio, žibintuvėliu po apytamsy snūduriuojančio kambarėlio sienas vedžioju; staiga pasivaidena, kad jo, apleisto ir vienišo, blakstienos štai krusteli, ir jis, tarsi klošaras, lovos skarmaluose susirangęs, stengdamasis pažinti ir neįstengdamas atpažinti, kas pas jį čia atėjo, į mane gręžiasi – truputį sutrikęs, truputį nustebęs: tiek metų, kai niekas jo neaplankė. Kartu su juo ir daiktai – nuo beprasmio buvimo pavargę ir jau nebesitikėję, kad kam nors jų dar prisireiks: didelis stalas, lova, komoda, pora kėdžių, tuščios lentynos.

Nuo cinko stogų, koklinių kaminėlių, antenų – vaizdo, lango naktyje skleidžiamo, akis atsukęs į šituos baldus, kuriuos aną vakarą pirmą kartą išvydau, dabar klausiu savęs: ar galėjau numanyti tada, kad su jais taip susigyvensiu, jog atrodys – šiame kambarėlyje nuo seniausių laikų esu įsikūręs? Lygiai taip negalėsiu prisiminti, kaip susipažinau su Odile – dingosis, ją visada pažinojau.

Pasitaiko žmonių, iš kurių veidų laikas jaunystės bruožų neįstengia ištrinti – sužinojęs jų tikrąjį amžių, visada kiek nustembi. Į Odilę pažvelgęs iš karto matai, kad jai – daug metų. Tačiau nepaisant žilų plaukų, ant aukštos kaktos ilgais kirpčiukais krintančių ir ją truputį pažeminančių, nepaisant žąsų kojelių siaurų, skvarbių akių kampuose, nė panašių raukšlių galuose lūpų, dažnai kietai suspaustų, nepaisant netgi odos, pavargusios ir sukritusios, jos veide išlikę kažkas ne tik iš jaunystės, bet dar iš vaikystės. Tegul jau gerokai pailsęs, sulysęs, sykiu išmintį ir gyvenimo patirtį liudijantis, jis išsaugojo bruožus iš to laiko, kai Odilė po Didžiojo karo buvo kokių penkerių ar septynerių metų. Smalsumas? Stebėjimasis tuo, ką pirmą kartą pamatai, išgirsti? Užsispyrimas, kartais aikštingas? Bet gal toks įspūdis kyla dėl to, kad veidas labai jau smulkus, o ir Odilė pati – nedidukė, kaip skiedra plona? Šiaip ar taip, nors ir vaikšto vis sunkiau, be vargo įsivaizduoti gali, kaip ji, visai dar mergaitė, kieme šokdynę aplink save suka ir, mintyse skaičiuodama, kiek nesuklups, strykčioja. O kai vakarienės pakviečia, ožiuojasi.

Retai sijoną į kelnes iškeičia – nebent kai labai jau atšąla. Sijonų spinta pilna, suknelių – mažiau. Jų iškirptės, kaip ir apykaklės palaidinukių, iki viršutinės sagos niekada neužsegtų, jos suvytusią krūtinę apnuogina. Šalikų, šalikėlių – neklauskite, kiek prikabinta. Ką padarysi, kiekvienam savo. Kartais prašo patarti, kurį pasirinkti. Ir pykteli, kai parodau: regis, intelligent, o spalvų derint nemoki. Bet kitą kartą vėl klausia. Šilkas, vilna, linas, kašmyras… Skrybėlaites mėgsta: vasarą, ypač saulėtomis dienomis, skrybėlaitės tikrai nepamirš. Kartu einant, žmonės mudu žvilgsniais nulydi. Nemanau, jog dėl to, kad tiek metų mus skiria. Juk ir Paryžiuje ne kasdien tokią elegantišką senutę išvysi. Tarsi iš Prusto romano išžengusią.

Sako suprantanti, kad laikai keičiasi, keičiantis laikams – mados. Dabar išvis manija pasidariusi. Per televizorių rodo: vos ne kas mėnesį – nauja mada. O gatvėse – tais pačiais džinsais aptempti klubai. Ar nesuvokia, kiek nutrinti džinsai iš jų suknelės ar sijonėlio žavesio atima? Gal iš paikumo, gal iš dyko buvimo ir pati į moterų sąjūdį įsitraukusi buvo, plakatus piešdavo ir demonstracijose dalyvaudavo, draugėms į parankes įsikibusi, Paryžiaus gatvėmis ir bulvarais žygiuodavo. Bet kai feminizmas prieš amžinąjį moteriškumą sukyla… Na, gerai, tegul ne sukyla, ima jį neigti. Net ne neigti, o… Reikėtų švelniau pasakyti, bet nerandu žodžio. Nežinau, gal ko nebesuprantu, man gi tiek metų. Juk visada nauji laikai seniems žmonėms atrodo vulgaresni nei jaunystėje buvę. Ypač per ilgai užsibuvusiems – kurių vienmečiai seniai jau išėję. Užsilikę per klaidą, galbūt ir vertiname viską klaidingai.

– Kai pamatysi, kad eidama kūprinuosi, pasakyk. Nesidrovėk, neįsižeisiu, – taria, lazdelei skaičiuojant jos lėtus žingsnius.

Paryčiais miokardo infarktas ištiko. Laimei, ant krūtinės kabantį pagalbos šauksmo mygtuką tegul vos ne vos, bet sugebėjo paspausti. Iš Londono atvažiavusi dukra Eva Selmą pasamdė. Vakarais Selma ateina: motiną naktimis vieną palikti Eva jau bijo.

O kas antrą rytą metų metus Paula duris atsirakina: dideliame bute visada atsiras darbo. Jau nebe tarnaitė, viena iš saviškių. Juk prisimena dar tuos laikus, kai Odilė su Maiklu rengdavo priėmimus. Kartais užsisakydavo, bet dažniausiai jai buffet tekdavo ruošti – tiek žmonių, kiek prisikviesdavo, už stalo nepasodinsi. Šventiški ir prašmatnūs būdavę tie priėmimai: nepriekaištingai išlygintos staltiesės, porcelianinės lėkštės, tik tokiomis progomis iš svetainės indaujos ištraukiamos, šampanas krištolo taurėse, blizgantys kandeliabrai, ant jų stiebiasi aukštos žvakės. Daug darbo ir rūpesčių būdavo, bet Paulai patikdavo – visą savaitę namai šurmuliuodavo, kasdienybę pamiršę, artėjančia švente gyvendavo.

Ir valgyti Paula išverda. Kai Paulos nėra, pati gaminasi – ne tokia silpna, o ir virtuvėje suktis patinka. Nors kiek ji ten valgo. Permatomais griežinėliais pasipjaustys dešros, šalia pasidės keletą ridikėlių, pagrindinis patiekalas – trys keturi itališki virtinukai, paskui – keli salotų lapeliai su pelėsinio sūrio gabaliuku, desertui – dvi figos. Susikraus tas katės ašaras ant vežimuko ir ilgu koridoriumi į valgomąjį kitame buto gale nusistums. Prie vienai per didelio apskrito stalo tarsi negyvenamoje saloje atsidūrusi, išsidėlios lėkštę ir lėkštutes, valgymo įrankius, pasistatys taurę. Įsijungs televizorių. Dienos žinios, jas žiūrėdama, valgys.

Kol Paula nepapasakojo apie tuos prabangius priėmimus, manydavau, kad iš aikštingumo kartais į restoraną pietauti išeina. Juk skųsdavosi, kad pirmyn atgal stumdyti vežimėlį jai kartais įgrysta. Dabar sakau sau, kad turbūt ir praėjusių laikų ilgesys. Kai namai šurmuliuodavo. Noras pabūti su žmonėmis, tegul nepažįstamais. Ir pojūtis tos mažos prabangos, kai lėkštes keitiesi ne pats, o tau jas pakeičia. Dažniausiai „Balzare“ pietaudavo, visai netoli, kitoje gatvės pusėje. Šalia Sorbonos.

Vos išėjusi pro laukujes duris, vieną dieną už atsiknojusios šaligatvio plytelės užkliuvo. Laimei, tik nusibrozdino kelį ir riešą išsinarino. Iš Londono Eva paskambino. Žinote, amžius, man jau baugu ją vieną išleisti…

Nuo tada Odilę į promenadas lydžiu. Kartais ir į „Balzarą“. Bet restorane valgyti vis rečiau užsimano.

Nuomos nebemoku.

Užsuku į barą. Su pardavėju, prakaulaus veido vaikinuku juodais ūsiukais, mudu, tegul bevardžiai vienas kitam, jau lyg pažįstami – pasitaiko, kad šnektelime: apie orą, metro streiką ar nuo ryto aistras kaitinančias vakarines regbio varžybas, nors regbis man buvęs nebuvęs; besišnekučiuojant ant prekystalio cigarečių „Gauloises“ padeda, prašyti nė nebereikia. Išėjęs laukan, praplėšiu pakelį. Tikriausiai jau pirštų instinktas, žingsniuodamas nepajuntu, kaip antrą prisidegu, vakarop susigriebiu – kiek mažai likę. Skaičiuoti pradedu. Skaičiuok neskaičiavęs, pakelis veik tuščias. Įvijais laiptais sukuosi, su vaikinuką pakeitusiu truputį pražilusiu vyriškiu sveikinuosi. Gerai, kad kaimynystėje turiu cigaretes parduodantį barą, iki vidurnakčio atidarytą. Ne kiekvienam Paryžiuje tokia prabanga, daugumą jų aštuntą uždaro.

Pro langą pūsdamas dūmus susizgrimbu, kad tik dabar, kai popietėmis Odilę į promenadas pradėjau lydėti, pajutau, kaip laikas bėga. Veikiau – trumpėja. Kad laikas bėga nelyg skutimosi peiliukas rėždamas venas, visi turbūt juntame nuo pat jaunystės: išleistuvės, pasimatymai ir išsiskyrimai, sudužusios viltys. Betgi jo – marios: krantas, iš kurio išplaukei, tolsta, tačiau to, kurio link valandų, dienų, savaičių vilnys tave pamažu, bet nenuilstamai neša, nė nematyti, galbūt jo iš viso nėra? Kai žiūriu į Odilės lazdelę, tarsi pavargusios antikvarinės „Singer“ mašinos adata Liuksemburgo sode vis retėjančiu ritmu takus dygsniuojančią, toji adata mane laiko baigtinumu varsto. Kiekvienas dygsnis širdį suspaudžia. Pakelis tuštėja. Ir įvijais laiptais nenusileisi. Niekam neskirta tokia privilegija.

Dažniausiai į Liuksemburgo sodą einame. Apie Prancūzijos karalienes ir žymias moteris, nuo aukštų postamentų iš tolo žvelgiančias į vaikus, vienastygio fontano baseine burlaivius plukdančius, pasakoja. Tos kilnių veidų moterys, kiekviena savo didinga poza sustingusios, nebyliu abejingumu mane tvilko. Iš įvairiausių epochų atėjusios ir pusračiu čia sustojusios, jos tarsi sako, kad ir tolimų tolimiausia, ir artima praeitis yra ta pati praeitis, ją tik mūsų protas ir vaizduotė sluoksniuoja: nė ką tik praėjusios akimirkos neprisišauksi, į ją nesugrįši, jos nepaliesi ir nieko joje nepakeisi. Lipant laipteliais, į parankę man įsikimba.

Prie Kaukių pardavėjo ar Graikų aktoriaus, šimtus kartų matytų, sustoja ir, lyg pirmą kartą regėtų, akimis tyrinėja. Gerą atmintį turi, Bodlerą mėgsta, prie jo biusto prisėdusi, regis, pati sau nejučiom šnabžda: La Nature est un temple où de vivants piliers / Laisse parfois sortir de confuses paroles; / L’homme y passe á travers des forêts des symboles / Qui l’observent avec des regards familiers². Pasiūlo aplankyti medį, kurio kamienas palei pat žemę palinkęs, to medžio šakos į pirštus, artrito išsukinėtus, panašios. Kai atidžiau įsižiūriu į jos liesas, gyslotas rankas, pasirodo, kad sąnariai tuoj odą pradildys. Bandau įsivaizduoti, kaip kitados sveiki pirštai vedžiojo pieštuką – daug piešdavusi, visą Liuksemburgo sodą išpaišiusi: alėjas, gėlynus, karalienių ir kitas skulptūras, medžius. Kartais piešinių bloknotus pavartome. Buvo metas, kai laukdama, kol Maiklas iš darbo grįš, kone kas popietę į Liuksemburgo sodą ateidavo piešti. Paskui prisėsdavo lauko kavinėje. Mėgdavusi pavakarės valandas, kai ryški dienos šviesa po truputį ima silpnėti, o šešėliai gilėti. Nesu dailininkas, spalvoms akies neturiu, šešėliai visada man vienodi, bet jei sako, kad dienai baigiantis jie ima gilėti, gal ir gilėja.

Ir į Šventojo Liudviko salą nueiname. Visada stabteli ant tilto, už Dievo Motinos katedros dvi Senos salas jungiančio ir to paties šventojo Liudviko vardu pavadinto. Įsižiūri į vešlų žilvitį, ilgų, nukarusių šakų lapeliais verkiantį. Prisimenu, kai pasodino. O dabar matai, kaip išaugęs, kiek ir kokiomis ašaromis apsipylęs?

Gal įprotį suasmeninti aš iš jos perėmiau?

Perėję tiltą, pirmiausia Orleano krantine pasukame.

Masyvūs, ornamentais raižyti vartai, aukšti langai, viršuje frontonėlių apvalinami, kaltinės geležies balkono tvorelė, jį laiko grãkščios, į smuiko raktą susuktos irgi kaltinės geležies atramos. Čia Maiklas mus iš nugaros nufotografavęs, mudvi su Marta į Seną žiūrime. Nuo to balkono į Seną galėjai žiūrėti, žiūrėti – taip jos tėkmė užkerėdavo.

Ilgi Martos plaukai man Munko moteris primena. Odilės ant pečių krinta. Į balkono tvorelę alkūne paremta dešinioji ranka kiek pakreipta, matosi tarp pirštų suspausta cigaretė, tuomet dar rūkė. Atrodo, tuoj atsisuks. Godaro kadras.

Gaila, kad ant to balkono niekada nebeišeisiu.

Rodydama nuotraukas, apie draugystę su Marta ir Samueliu papasakojo, dabar, kai vaikščiodami prie šio septynioliktojo šimtmečio pastato stabtelime, tyli – žinau.

Žinau ir tai, kad šioje Senos krantinėje Svanas jaunystėje gyveno. Irgi vartydama nuotraukas priminė.

Tarp kitko.

Kai į parankę man įsikimba ir atsargiai lipame į žemutinę krantinę, nusmelkia mintis, kad tarp kitko ir visas mūsų gyvenimas.

Toli neiname – ant antro ar trečio suoliuko prisėdame: grindinio akmenys išsiklaipę, ji pavargusi, dar reikės grįžti. Odilė man nieko nesako, aš jai irgi nesakau nieko. Įsižiūrėjus į tėkmę ir užsimiršus, pasirodo, kad ne upė, o vienatvės tyla po mūsų kojomis srūva. Varpo be šerdies nebyliais ataidais skambanti. Praeities ilgesys, bet į praeitį durys užtrenktos.

Tik vėliau dingtelėjo, ir Eva sutiko, kad įgeidis stumdyti baldus, lentynose pagal vis naują tvarką rikiuoti knygas, spintose perkabinėti drabužius buvo aistra, gal net manija, turėjusi sudrumsti kasdieną, sugriauti jos monotoniją – metams skliaudžiant į siaurėjantį ratą, senkančios pastangos bent to rato viduje pakeliauti, ją pergyvensiančių daiktų karalystėje savo valią dar teigti. Vėlyvo rudens, visada prailgstančios žiemos, vėluojančio pavasario popietėmis, kai atvėsus ir subjurus orams nevalia būdavo į lauką išeiti, mudu praleisdavome ištisas valandas, albumuose kaišiodami ir perkaišiodami nuotraukas, sukdami ir jau kituose kambariuose išvyniodami kilimus, perkabinėdami paveikslus ant sienų. Nei jos pačios įpročiai, nei laikas daiktams nelaidavo teisės į neliečiamybę: savaime inertiški, nepaslankūs ir vangūs, jie šiuose namuose buvo pasmerkti klaidžioti iš vietos į vietą, niekur nespėdami įsigyventi. Kartais atrodydavo panaši į truputį aikštingą mergaitę, iš nuobodulio žaidžiančią prasimanytą žaidimą, kuriame ne nuo atsitiktinumų, o nuo jos įnorių viskas priklauso.

Ir juk nieko nekeičia, kad žinome, kokie išdavikiški mūsų žvilgsniai ir gestai, taip dažnai instinktyvūs, žodžiai, vos išsprūdę ir iškart pamiršti, aplinkiniams primetami norai, mums patiems savaime suprantami ir kaip Odilei nė neprimenantys įnorių – kai susimąstai, pažiūrėti lyg niekiniai, ar jie nėra raiškesni, iškalbingesni už visas kitąsyk dideles pastangas save vienokį ar kitokį vaizduoti? Kad ir kokie būtų, Odilės įgeidžių nepaisyti negalėjau, ir iš jų, kaip iš jos šypsenų, kurių potekstes reikėjo mokėti skaityti, iš balso tono, kalbant su Paula vienokio, su Selma – kitokio, iš kietai suspaustų lūpų, kai pykdavo, bet nesakydavo, iš mažyčių suktybių, kai, tarkime, telefonu geriausiai draugei Koletei dejuodavo, kad sąnarius suka, o ragelį padėjusi prisipažindavo: nenoriu jos šiandien matyti, iš to, pas ką pirkdavo ir nepirkdavo turguje – iš tų paprastų kasdieninių smulkmenų braižiau jos portretą, tikriau – jis savaime ryškėjo, kaip ryškėdavo, pamenu, į vonelę pamerktos nuotraukos, kai skaitmenos dar nebuvo išstūmusios emulsijos. O iš pasakojimų apie baldus ir daiktus, apie paveikslus, jos pačios nutapytus ir jai dovanotus, apie žmones, nuotraukose užfiksuotus, iš prisiminimų nuotrupų per promenadas, iš Evos, Paulos, Koletės užuominų mano galvoje jos gyvenimas klostėsi; nuosekliai pati man jo niekada nepapasakojo.

Tik vėliau paaiškės, kad apie Odilę žinojau, bet oi, kaip ne viską, o atsakymai, kuriuos maniausi radęs kartais galvodamas apie ją, neretai būdavo tik pramanai, tariami slėpinių įminimai, dažniausiai patys lengviausi. Kad ir tas viskis. Vaizduotis, jog tik iš nuobodulio aperityvo kai kada vakarais pasikviečia? Tačiau argi ne su visais, ar ne visada šitaip: bene galėtum sakyti, kad net artimiausius žmones iki galo pažįsti? Jei neapgaudinėtum savęs, ar nepripažintum, kad visos pažintys – paviršutinės, tegul vienos daugiau, kitos – mažiau? O ir kas tos dvi, trys popietės valandos, kai jos dideliame bute sukinėdavomės, ar promenados, kai, pasitaisius orams vėl turėdavome teisę išeiti – per jas gi dažniausiai tylėdavome. Arba apie viską ir nieką plepėdavome.

Slapukė nebuvo, bet ūpas pasakoti, juo labiau atsiverti, Odilei ne taip dažnai kildavo.

Vos įžengdavau į jos butą ir duris įkandin savęs uždarydavau, patekdavau į kito ritmo pasaulį: ir saulėtomis dienomis prieblandoje skendintys kambariai uždarytom langinėm, atrodydavo, snūduriuoja, o lėtėjantys Odilės judesiai ir laiką pristabdę – lyg jo tėkmė priklausytų nuo žmogaus gyvybinių galių ar kaip meili katė nuolankiai prie jų prisitaikytų. Šitas ilgas koridorius, šitie dideli kambariai aukštomis lubomis jau buvo pamiršę, ką reiškia skubėti, sykiais net pasidingodavo, kad jie išvis niekada skubos nepatyrė – į tokią ramybę buvo nugrimzdę.

Tik Odilę į promenadas pradėjęs lydėti susivokiau, kad ritmas ir miesto geometriją keičia: gatvės tolumoje matomi pastatai artėja labai pamažu, automobiliai pro tave važiuoja, regis, greičiau, perspektyvos ne iš karto atsiveria, bet tarsi vėduoklės palengva skleidžiasi. O dar statulėlės pastatų fasadų ar kampų nišose, balkonų konsolės, erkeriai, raižyti vartai ir durys – visi tie dalykai, pro kuriuos daugybę kartų ėjai, lyg matei, bet niekada neįsižiūrėjai.

Kaip namuose Odilės įnorių nepaisyti negalėjau, taip išėjus į lauką turėjau prisiderinti prie jos ritmo – pirmomis dienomis dar kirbėjusi nekantra greitai užgeso, o nuobodžią inerciją savo žingsnius prie jos žingsnių taikyti palaima užliejo: be tikslo eiti, žiūrėti, stebėti, žvilgsniu klydinėti. Toji nieko neveikimo arba neskubaus veikimo palaima, kuri, lėtai vaikštinėjant po miestą, tave, regis, nuo jo sumaišties atriboja: lyg vienas sėdėtum kavinėje ir, gurkšnodamas vyną, į margu srautu plūstančią gatvę abejingai pro langą žiūrėtum.

Buvome mieste, bet kasdienos rūpesčių genamas miestas likdavo šalia mūsų; turbūt kiekviename mieste daug miestų yra, mes keliaudavome po saviškį. Po miestą, užsikvempusį ant Senos tiltų turėklų ir akimis lydintį upės tėkmę, po miestą, saulei link Pont Neuf pakrypus stebintį, kaip Dievo Motinos katedros nėrinius vakaro geltonis pamažu ima lieti, po miestą, užmaršiai savo gatvėm klajojantį ar prisėdusį ant suoliuko ir į debesis, dangumi plaukiančius, žvelgiantį. Po miestą, kuris kartu su Odile žino, kaip sykiais gelia prabanga nieko neveikti.

Gelia, kaip gali gelti Liuksemburgo sodo grožis giedrais sekmadieniais vasarą, kai po jį klaidžioji vienas. Saulės šviesa, nutvieskianti kaštonų, platanų viršūnes, iki balto žaizdro išspiginanti centrinę aikštę aplink fontaną ir kiek atokiau slystanti per vilkdalgių kraštuojamą anglišką lomą, pro retesnių šakų lają trupanti gijomis ir žaižaruojanti ant krūmų, gėlių žiedlapių, vietomis pro šakas neprasimušanti ir ištisus plotus ūksmei paliekanti. Per nesibaigiančias kaip vienatvė alėjas, kai kur saulėtas, kai kur šešėliuose skendinčias, po vieną, grupelėmis, šeimomis vaikšto žmonės, ant suoliukų ar geležinių kėdžių sėdi, šnekučiuojasi, iškylauja, knygas ar laikraščius skaito, kiti nieko neveikia, sėdi, ir tiek. Kortuose taukši teniso kamuoliukai, iš žaidimų aikštelių atsklinda vaikų kleketavimas, lėlių teatre vėl rodo „Tris paršiukus“ – jau dešimtmečiais tas pat. Iš kasdienių rūpesčių tinklo išsprūdęs laisvadienis; gal dėl to, kad į grožį gali įsijausti tik ramybės valandomis, jis man visada siejasi su tinginyste. Su prigimtine teise, gal net pareiga, bent kartais nieko neveikti; mes ją pravardžiuojame tinginyste, o ji už bet ką, ką darytume, gali būti turiningesnė. Kartais pamanau, kad galbūt ir iš baimės ją niekiname: grožis, į jį tingiais akimirksniais įsigyvenus, ne tik džiaugsmu būti užlieja, bet ir būties beprasmybe bei baigtinumu veria: kritimas į nieko bedugnę, aplink tave ir tavyje pačiame slypinčią.

Aristokratiška prabanga nieko neveikti arba veikti ką nori Odilei nebuvo tik senatvės suteikta privilegija, visą gyvenimą ji niekur nedirbo. Iš prigimties silpnų plaučių, kitaip nei jos vyresnė sesuo Izabelė, devyniolikos metų mirusi nuo džiovos, ji išgyveno, bet nuo mažumės ją persekiojo fizinis skausmas, ankstyvoje jaunystėje su metafiziniu susiliejęs, apie tai rašo dienoraštyje. Į namus ateinantys daktarai ir slaugytojos, ligoninės, savaitės kalnų sanatorijose… Nuo vaikystės kalnų ji nemėgstanti.

Tėvas buvo kariškis, žuvo per Didįjį karą, kai Odilė nė trejų neturėjo, tėvo ji neatsimena. Motina viena, tiesa, niekada neištekėjusios vyresnės sesers padedama, Odilę su Izabele augino. Mokydamasi Garbės legiono ordino mergaičių internate, susidraugavo su Kolete – lovų kaimynės, pasirodo, tų pačių metų tą pačią dieną gimusios, kokių tik sutapimų nepasitaiko gyvenime. Tas Garbės legiono ordino internatas liks vienintele jos mokykla, bet ir tos nebaigė – motina dėl sveikatos ją atsiimti turėjusi, paskui – korepetitoriai, privačios pamokos, knygos, daug knygų. Studijuoti Odilė nestudijavo, tik kursus Luvro mokykloje per vokiečių okupaciją lankė.

Su Maiklu susipažino po karo. Maiklas gerą darbą turėjo, dirbti jai nereikėjo. Padedama auklės augino Evą ir Henrį, laisvalaikiu versdavo, pati rašinėjo, keletą savo apsakymų paskaityti man davė. Vėliau aistra piešti užvaldė, tada – tapyti, visas butas jos paveikslais nukabinėtas. Kai iš dėklų ar stovų traukiame ir ant sienų jais žongliruojame, kartais prisimena, kur ir kada vieną ar kitą nupiešė arba nutapė. Bet dažniausiai nieko nesako, skubomis verčia, tik kartais ilgiau įsižiūri – lyg tyrinėtų praeities inkrustacijas.

Odilė:

– Į promenadas jis mane lydi. Vaikščioti niekada tu nemėgai. O aš be jų negaliu.

Koletė:

– Tikrai, vaikščioti niekada nemėgau. Taksi atvažiavote?

Odilė:

– Autobusu.

Koletė:

– Autobusu? Į autobusą dar įlipi?

Odilė:

– O kas gi čia tokio? Ir ne viena juk važiuoju.

Į mane akis pasuka.

Gal nusišypsoti turėčiau?

– Tau sekasi.

– O ko tau aimanuoti? Juk dar tebevairuoji.

– Kol kas. Bet ar ilgai? Emanuelė man sako: ponia, nebe jūsų amžiuje sėstis prie vairo, dėmesys, o ir reakcija… Anądien, jeigu ne ji…

– Ką be jos darytum?

– Nežinau, ką be jos daryčiau.

– Ir aš nežinau, ką be Paulos daryčiau.

– O kaip naujoji? Ta, kuri naktimis budi.

– Ką ji ten budi? Kai skambučio mygtuką paspaudžiu, atsliūkina papūtusi lūpas. Stengiuosi nežadinti.

– Tai už ką pinigus moki?

– Evos paklausk.

Emanuelė ant padėkliuko alyvuogių atneša.

– Porto, viskio, martinio?

– Žinai, kad Odilė neatsisakys viskio.

– Kiek per anksti, bet tebūnie.

– Monsieur, – į mane kreipiasi.

– La même chose, s’il vous plait³.

Koletė lyg gindamasi pamojuoja ranka – ne, ne, ji nieko nenorinti.

– Seniai pas mane buvai.

– Kad automobiliui pasistatyti prie tavęs vietos ieškok neieškojęs.

– Taksi atvažiuoti galėtum.

– Mašina garaže stovi, o aš taksi kviesiuosi?

– Kai nori, pasiteisinimą visada rasi.

– …Ir žinai, kuo toliau, tuo greičiau pavargstu.

– Manai, aš – ne?

Odilė paima stiklą. Gurkštelėjusi:

– Kodėl vairuotojo nepasisamdai?

– Namą parduodu, o samdysiuos vairuotoją.

– Kaip namą parduodi?!

– Pinigų reikia.

– Kam, kam, o tau skųstis, kad…

Nutyla.

Gal pastebėjusi, kaip virpteli Koletės lūpų kampučiai – lyg apmaudo šypsnį paskutinį akimirksnį būtų sulaikiusi.

Balandžio pabaigos pavakarė. Kai jiedvi nutyla, atrodo, kad svetainės terasos krūmuose žvirbliai dar garsiau čirškauja. Vaikydamiesi ir lenktyniaudami, jie ant šakų tupia, dairosi, strykčioja, lyg ko išsigandę purpteli, grįžta. Kaip vaikai išdykauja.

Labai vėlyvas pavasaris, kaštonai jau turėtų žydėti, o dar tik pumpurai kraunasi. Koletės svetainę paliekanti saulė mus į šešėlį nardina, kitas didelio kambario galas dar apšviestas.

Plona srovelė virpčioja, atrodo, kad butelis tuoj iš Koletės rankos iškris.

– Madame…

Nė negurkštelėjusi, tik stiklą prie lūpų priglaudusi ir vėl ant žemo staliuko pastačiusi:

– Jei gyvenčiau viena…

– O skundiesi, kad vieniša.

– Lyg nesuprastum, ką turiu galvoje. Ateina, išeina, jiems pinigų reikia. O išlaikyt valdą…

– Tavo Žilis gerai uždirba. Atrodė, vėjavaikis, o tokia karjera.

– Žilis tai Žilis. O kur dar Amelija, Izabelė, anūkų būrys?

Emanuelė, kiek atokiau sidabrinius stalo įrankius šveičianti:

– Tai jau taip. Kai užplūsta sekmadieniais, tai tik spėk suktis.

Jau supratau, kad Emanuelė kaip Paula šeimos nare tapusi, nieko ji nesivaržo. O Odilė – jokia viešnia, tik draugė, mums atvažiavus, kasdienybė čia savo vaga teka.

Odilė:

– Galutinai apsisprendei?

Koletė:

– Pirkėjo ieškau.

Odilė:

– Nelengva bus rasti. Tokia valda.

Koletė:

– Žinau.

Odilės lūpos kietai sučiauptos: ar nesakiau?

Madame, kuriems galams skėtis, pažiūrėkite – nė debesėlio.

Niekada nepriekaištaus – kad pyksta, iš kietai suspaustų lūpų suprasi.

Žliaugte žliaugia. Dar atsisveikinant su Kolete dangus ėmė juosti, gerai, kad į autobusą spėjom įsėsti. Bevažiuojant prapliupo. Išlipę stotelėn sprukom – vos keli žingsniai, o permerkti. Namai prie pat, bet nė su skėčiu nepareitum.

Kovo giboulées⁴. Šį pavasarį balandžio gale jos mus pasivijo.

Tu, Paula, Selma – jūs visi geriau už mane viską žinote.

Pavasario liūtys – staigiai užklumpančios, staigiai nuščiūvančios.

– Ne dėl to, kad pinigų trūksta, parduoda, – sako, paskutiniams lašams krapnojant ir pragiedrulių saulei balose imant žybsėti.

Tuoj vakaro šviesa viską nutvieks ir atrodys – liūties kaip nebūta.

Ne tik lovų kaimynės – ir vienam suole sėdėjo, visam gyvenimui susidraugavo.

Odilė – liekna ir trapi, Koletė – apkūnoka. Odilei knieti išeiti, Koletė – namisėda, dienų dienas namuose pratūnoti galėtų. Odilė aikštinga ir išranki, Koletė abejingesnė: kaip yra, taip gerai. Gal jas sieja vien akys – gyvos, valiūkiškos, truputėlį slapukiškos. Tik Koletės akis kone visada nuovargis lieja, Odilės – neretai melancholija, gal įgimta, gal savaičių sanatorijose išsūpuota, kai šezlonge sėdėdama žvelgdavo į aukštikalnes, kartais tolumoje pasimatančias pro lėtai plaukiančių debesų properšas. Nors su nuovargiu kovoti kas dieną sunkiau, Odilės akys jo neišduoda, tik judesiai – lėtėjantys, daugiau pastangų reikalaujantys.

Gal ir susidraugavo dėl to, kad skirtingos – nuo vaikystės viena be kitos negalėtų.

Per pertraukas už rankų susikibusios vaikščiodavo, visada viena kitą gindavo, susipykusios tučtuojau susitaikydavo, paslapčių viena nuo kitos neturėjo, sapnus ir svajones išsipasakodavo – pieno sesėmis internate jas vadino.

Dabar – našlės.

Koletė pirmoji Žano Polio neteko, Odilės Maiklas daug vėliau mirė.

– Pultelis ant naktinio staliuko, nepamirškite išjungti.

– Nepamiršiu.

– Labanakt, ponia. Iki rytojaus.

– Salut, iki rytojaus.

Emanuelė prieškambaryje lietpaltį velkasi.

Koletė girdi, kaip spynoje raktas trekšteli.

– Ar nieko nebereikia, ponia? – Selma teiraujasi, Odilė galvą papurto.

Ir jai labos nakties palinkėjusi girdi, kaip žingsniai ilgu koridorium tolsta – Selma kitame buto gale miega.

Prieš Koletę ekranas įvairiomis spalvomis mirguliuoja, ji jau snūduriuoja, vaizdai jos akyse skysta, pultelio ji nė nesiekia, nuo televizoriaus išsigaubiantis apyšvietis miegamajame iki aušros raibuliuos, o garsai Koletę kaip lopšinė liūliuoja, galiausiai jų nebegirdi.

Odilės blakstienos tarsi nesiryžtančio į naktį skristi drugelio sparnai, tai susiglaudžia, tai vėl išsiskleidžia, raidės jos akyse liejasi, ką skaito, Odilė nebesupranta, jos ranka pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai tiesiasi, lempos mygtukas vos girdimai spragteli.

Našlių kambariai, nakties į rytdieną nešami, nuo laimingų laikų dar labiau jas nutolinsiančią – kaip nebylūs laivai užgesintomis šviesomis jie plaukia per užmaršties jūrą, iš prisiminimų trumpam išvaduojančią.

Prisidegdamas cigaretę ironiškai šypteliu: žodžiai, žodžiai, žodžiai, iš kurių rimuojasi tušti sakiniai. Iš tikrųjų, ką gi mes žinome, kas tamsiuose našlių kambariuose naktimis dedasi? Selma prasitarė, kad jai reikėję laiko priprasti prie žingsnių, lyg sapne pasigirstančių, per girgždantį parketą artėjančių, tolstančių; atsikėlusi pažiūrėti, ar viskas gerai, kaip Eva prisakiusi, sykiais išvysta Odilę, fotelyje naktiniais marškiniais sėdinčią, sustingusią nelyg skulptūra, gal snūduriuojančią, gal į vieną tašką prieš save įsistebeilijusią. Emanuelė kone kas rytą vandens stiklinę, nuo naktinio staliuko ant kilimo nuverstą, randa, kartais – ištrauktus komodos stalčius, atlapotas spintos duris, išmėtytus drabužius: kas supaisys, ko Koletė per miegus ar kankinama nemigos galėjo ieškoti? Pati sako, kad nebuvo prabudusi.

O juk Selmai ar Paulai palieptų, ir viskas, bet ne – yra pirkinių, kurių niekam nepatikės. Selmai ir Paulai – kasdieniai produktai ir namų apyvokos reikmenys; bene galėtų atspėti, ko šį vakarą jos gomurys užsigeis? Juo labiau – išrinkti vyną ar viskį, nors viskį būtų lengviau – dešimtmečius tą patį „Johnnie Walker“ geria. Tik pavadinimą ant popieriuko užsirašyti turėtų, kad nepamirštų – ar „Johnnie Walker“, ar koks burbonas joms tas pat, abu vardai jų ausims vienodai svetimi.

Odilė ant žemos palangės prisėdusi, aš eilėje stoviu, prieš mus – jauna moteris su strazdanota mergaite, sausainius vieną po kito kaip voverė triauškiančia, už rankų susikibusi porelė, pagyvenęs praplikęs vyriškis, į laikrodį dirsčiojantis ir nekantriai mindžiukuojantis. Liojikas peiliu švysteli, ir nukirsta vištos galva į atliekas lekia, jo parankinis kepsnį virvute riša: abu nedidukai, kresni, kampuotais veidais – iš pažiūros tėvu ir sūnumi palaikyti galėtum. Šiokiadienio popietė, eilėje – nepažįstami, bet šeštadieniais, kai aikštė už kelių žingsnių turgumi virsta, pas Liojiką prisirenka ir nuolatinių pirkėjų – kvartalo kaimynų, tada jau čia – naujienų, gandų, tiesiog – Plepesių klubas.

– Nesuprantu, ko aimanuoji, lyg nežinotum, kad su tarnaitėmis taip buvo ir bus, kad ir kokios padorios atrodytų, visos jos šarkos, skaičiuok neskaičiavęs, kelis eurus vis tiek įsigudrins nugvelbti, nurašyk į neišvengiamų išlaidų dalį, tiek tos bėdos. Aš jau seniai su tuo susitaikiau, dėmesio nebekreipiu.

– Prancūzijos didybė, Prancūzijos balsas pasaulyje, – būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kokia gali būti didybė ir koks gali būti balsas pasaulyje šiais visuotinės trumparegystės laikais, kai savanaudiškumas, garbėtroška, daiktiškumas užgožė idealizmą ir bendrąjį interesą – sykiais atrodo, kad stumdomės kaip sausakimšame metro traukinyje, nežinia į kokią stotį mus vežančiame. Ne, ne, golistas tikrai nesu, bet, monsieur, kalbėkime atvirai, ar ne didžiausia mūsų laikų nelaimė ta, kad nebeturime iškilių ir įžvalgių asmenybių – kurios mus sukrėstų, iš šio niekingo būvio pažadintų, į kilnesnę ateitį kviestų?

– Girdi, niekas jos nesupranta, visi prieš ją susimokę, betgi pati liežuvautoja ir intrigantė kaip reta, kad ir ką pasakytum, savaip viską iškreips, kur pasisuks – pyktis ir ašaros, nervų karai. Namsargė – nors prie žaizdos dėk, o vakar iš darbo grįžtu…

Odilė į šitas kalbas nesileidžia, tik santūriai atsako ça va⁵, jei kas apie sveikatą pasiteirauja, – kartais atrodo, ne ant žemos palangės prisėdusi laukia, o iš labai toli eilėje stovinčius stebi, nė nesistengdama įsiklausyti, ką jie ten tauškia.

– Kuo Odilę galėčiau pradžiuginti? – klausia Liojikas, plikei tarpustaktėje švystelėjus ir už lango pradingus.

Atsidusdama:

– Nieko, Liojikai, man jau nesinori, apetito nebeturiu, bet valgyti reikia, savaitgalį atvažiuos Eva, vėl priekaištaus, kad sulysau.

– Madame veršiuko kepenėles mėgsta, šviežut šviežutėlės, ką pasakytumėte, jeigu atpjaučiau?

– Tu man visada tai, kas brangiausia, įsiūlai. Na, tiek to, tik plonai, ne daugiau nei šimtą gramų.

– Štai tiek bus gerai? – peilio ašmenimis rodo.

– Gal ir gerai.

– Pamatysite, burnoje tirpte tirpsta, – giria Liojikas, jau mažesniu peiliu mikliai pjaustinėdamas gyslas ir plėveles. – Tokiems gardėsiams apetito nereikia.

Iš Liojiko pas Styvą einame.

Pas Styvą – nė vieno žmogaus, Styvas tarpduryje rūko.

– Malonu jus matyti, madame, taip seniai buvote, maniau, visai Styvą pamiršote.

Ištįsusio prakaulaus veido Styvas šiandien palyginti gero ūpo. Angliškai santūrus, uždaro būdo, dažnai rūškanas, jis man panašus į Liūdnojo Veido riterį, paslaptingos jėgos pasmerktą tarp butelių klydinėti – toks nelaimingas šiame savo rūsyje kartais atrodo. Juo labiau kad popiečių valandomis, kai paprastai pas jį užsukame, saulė jau žemyn krypsta ir jo krautuvėlėje prieblanda tvyro. Su Maiklu kitados bičiuliavosi, drauge tenisą žaisdavo, gėrimus tik pas jį Odilė ligi šiol perkasi.

– Kiek man vienai tereikia, pažįstamų gretos retėja, vis mažiau kas pas mane užsuka, o ir daktarai… Tai matai, Styvai, – sako sėsdamasi ant taburetės, jo paslaugiai pasiūlytos.

– Bet jūs, madame, nesikeičiate. Nepaisant metų. Ne kiekvienam skirta laimė tokio amžiaus sulaukti, – meilikauja, ir aš vėl klausiu savęs, kas iš santūrumo lukšto ilgšį Styvą šiandien ištraukė.

– Jau nebežinau, Styvai, laimė tai ar nelaimė.

Truputėlį sutrinka.

– Taip tiktai sakote…

– Mano gyvenimas jau praeity, nieko aš nebelaukiu.

– Ką jūs, madame.

– Styvai, nebūkim juokingi.

Akimis perbėgusi butelius, lentynose sustatytus ir dėžėse suguldytus:

– Ir šampano šiandien norėčiau. Eva savaitgalį atvažiuoja, šampaną ji mėgsta.

– Kaip visada „Veuve Clicquot“?

– Vis „Clicquot“ ir „Clicquot“, gal šį sykį ką nors kita parink. Tik kad nebūtų labai jau brangus. Senstant vis mažiau reikia, o išlaidų – vis daugiau.

Styvui keletą skirtingų butelių atnešus:

– Visi jūs man peršate tai, kas brangiausia. Lyg susimokę. Kad ir Liojikas, – žvilgsniu į maišelį parodo. – Veršiuko kepenėlių ką tik įsiūlė. Pati žinau, kad burnoje tirpsta, ne man sakyti, bet kokia kaina.

– Veršiuko kepenėlės gardu, – sako Styvas. – Ir kodėl retsykiais nepasmaguriavus? O jei kalbame apie pinigus, tai pagal kainos ir kokybės santykį štai šį siūlyčiau. Ne iš brangiausių, o skoniu nuo jų tikrai neatsilieka.

Paskui dėl viskio ir vyno tariasi.

– Vieną butelį vyno pasiimsime, o visa kita į namus pristatykite, kaip žinai, rytais visada namuose būnu. Nebent šeštadieniais į turgų užsimanau.

– Gerai, madame, rytoj Frederiką pasiųsiu. Jei kas, pats atvešiu.

– Tu malonus, Styvai.

– Ką jūs, Odile. Menkniekis, juk tiek metų pažįstami.

Liūdnojo Veido riteris mus iki durų palydi, vėl užsirūko. Ant slenksčio radome, ant slenksčio paliekame.

Labai giedra birželio diena, stabtelėjusi duoda palaikyti lazdelę, iš mažučiukės odinės rankinės, per petį permestos, tamsius akinius išsitraukia, užsideda.

Į saulės neapšviestą gatvės pusę pereiname.

– Dar sūrio reikėtų, bet sūrį palikime rytdienai.

Matau, jau pavargusi.

Senu įpročiu kas mėnesį iš Londono atvažiuojančiai Evai nuperka sūrių, kiekvienąsyk vis kitokių: rokforo, reblošono, kamambero, griujero, rokamaduro… – kartais atrodo, kad pagal jų pavadinimų sąskambius rinkinius sudarinėja. Visa kita Evos valiai palieka: ką žinau, ko toji užsigeis, išeisime ir drauge nusipirksime.

Sykiais įnoringesnių, bet vis tiek paprastų poreikių plukdoma kasdienybė: su pasisveikinimais ir atsisveikinimais, pašnekesiais, regis, tik tam, kad ką nors pasakytum, su pasąmonėje plūkaujančiais prisiminimais, kartais išnyrančiais. Kartojimaisi šiokiadienių įpročiais virtę, o šventadienių įpročiai – ritualais, bet dienos spindis bėgant metams trumpėja, miesto masteliai – stambėja: kartais atrodo, kad sukinėjamės po kaimelį, kuriame visi vienas kitą pažįsta ir kuriame kitąsyk nė užuominų nebereikia, būna – nė žvilgsnių. Daug ką iš to, ką darai, darai tik dėl to, kad šitaip per daugelį metų įpratęs; tai – tik praėjusių dienų ataidai.

Liojikas, Styvas…

Kiti.

Kad ir ta korėjietė, neva rašymo reikmenų ir spaudos krautuvėlę laikanti. Ant iškabos užsirašiusi papetrie, o ko tik pas ją nerasi: mažučiukė, sulinkusi, visada nudelbtomis akimis, šmirinėja ir tupinėja tarp audinių atraižų, pliušinių ir medinių žaislų, senų radijo aparatų, dažų skardinių, visokių buities reikmenų – tikras Ali Babos urvas toji jos krautuvėlė. Odilė šitos korėjietės raukšlėtu kaip naginė veidu nemėgsta, nė jos vardo nežino, niekada su ja nepasišneka, užsukame tik todėl, kad pakeliui: Koletė „Le Figaro“ užsisakiusi, Odilė be popietinės „Le Monde“ laidos vakaro praleisti negali, jei nenusiperkam patys, Selmai skambina ir prašo atnešti.

Su Ramsiu pasisveikina, comment ça va?⁶ – pasiteirauja. Ramsis visada prie knygų iš antrų rankų knygynėlio slenksčio guli, lekuoja, jo baltos tankios sruogos ligi žemės nutįsusios, ant akių krinta – kaip pro jas ką nors gali matyti? Pastebėjusi Odilę, rusvaplaukė Tereza į lauką išeina, jos – geros draugės. Liekna, gyvų akių, visada linksma Tereza lengva vasarine suknele vilki.

– Puikiai atrodai, ši suknelė tau labai tinka.

– O, nė nebežinau, kiek jai metų, visai buvau ją pamiršusi, susiradau, aną savaitę pagaliau prisiruošusi susitvarkyti spintą, bet ačiū, jei sakot, kad tinka.

– Tavo amžiaus merginos suknelių beveik nebenešioja.

– Aš sukneles mėgstu, ypač kai šilta kaip šiandien. Ir atrodo, vėl į madą sugrįžta. Gal norėtumėte ką nors paskaityti?

– Kad anų dar negrąžinau. Perskaičiau, bet išeidama vis pamirštu.

– Nieko tokio, kada nors vis tiek grąžinsite. Tikrai, pasirinkite. Jeigu neturite laiko užeiti, štai į šias lauko dėžes akį užmeskite.

– Laikas tai laikas, mano amžiaus sulaukęs laiko turi į valias, bet dabar jau savo fotelyje norėčiau sėdėti.

– Suprantu…

Atsisveikindama:

– Šį savaitgalį Eva iš Londono atvažiuoja, jei gali ir turi ūpo, ateik šeštadienį prieš vakarienę aperityvo išgerti, Koletė žadėjo užsukti, gal ir Eva draugų pasikvies. Pas Styvą ką tik buvau, viskio ir šampano užsisakiau.

– Oi, kaip smagu būtų, Evos taip seniai nemačiau…

Odilė knygų nebeperka, tik vieną kitą, kai labai susidomi: matai, pilnos lentynos, ne pirktis, o išparduoti turėčiau. Arba dalinti. Ką Eva ir Henris su jomis veiks, tik vargą jų nusikratyti paliksiu.

Knygų lentynos Odilės bute – per visą ilgą koridorių. O kiek jų dar svetainėje, kituose kambariuose. Kai paprašau, Odilė man irgi paskolina. Gerai, tik pieštuką paduok. Antraštiniame puslapyje savo vardą užrašo. Daug skaitau? Palyginti su tuo, kiek jaunystėje skaitydavau, nebe. Nors ir tada, ir dabar man nedaug kas telikę. Tik kad akys pavargsta, o ir dėmesys nebe tas.

– Būk geras, prieš išeidamas atidaryk langines, – vakarop atlėgus kaitrai, kaip įprasta prašo. Tik šį kartą: – Ne, ne, ano lango neliesk, noriu šešėlyje likti. Sebastianas turėtų netrukus užsukti, gal pavyks iki to laiko pasnausti.

Nors skundžiasi, kad vis rečiau kas nors ją aplanko, aperityvo valandą beveik visada svečio ar svečių susilaukia.

Vakarieniauja dažniausiai viena.

Nebent vakarienę svečiai atsineša.

Bet šitai nutinka retai.

Į dienos galą Odilė pavargusi.

Visi šitai žino.

Ar tai šnipinėjimas, jeigu pusę laiptų užkopęs išgirsti anapus durų balsus ir sustoji? Sau sakai, kad atsikvėptum, jei atvirai – iš smalsumo.

– …tauškia ir tauškia, apsiklausyt negaliu: ir kai ateina, ir per vakarienę, ir po vakarienės.

– Jūs kartu valgote?

– Tai kas, kad ne kartu, vis tiek sukui apsukui: ar nieko netrūksta, gal ką paduoti, ar skanu?

– Jeigu taip, sakyčiau, kad paslaugi.

– Kvaila, o ne paslaugi. Kad ką nors protinga šnekėtų. Tai ne – jos pačios ligos, šeimos ar visos giminės bėdos… Arba pigūs, niekingi juokeliai, nei takto, nei subtilumo. Ir kokią teisę turi man priekaištauti? Užvakar Sebastianas buvo užsukęs, nurinkdama stiklus: madame, vėl viskis? Ką, savo namuose turėčiau slapstytis?

Indaplovė ūžia, iš čiaupo srovės ir kartais pasigirstančių skimbtelėjimų įsivaizduoju, kad Eva aperityvo ir vakarienės taures, kurių indaplovėn dėti negalima, rankomis plauna. Odilė turbūt ant taburetės prisėdusi.

– Ir Paulą jau skundžia: tai tas, tai anas negerai, tai šio, tai ano ji, matai, nepadariusi ar ką ne vieton padėjusi. Ką ten Paula – ir už mane ji viršesnė, aš gi nebesuprantu nieko, dabar jau ji šituose namuose karaliaus.

– Bet juk pati sutikai, kai susipažinote, sakei, bus gerai.

– Vos pažvelgus simpatiška nepasirodė. Bet numojau ranka. Ir tavęs nenorėjau erzinti su savo kaprizais. Pamaniau, ar ne vis tiek, kas naktį miegos?

– Tai ką dabar?

– Nežinau, Eva. Gal tau ir ramiau, bet ji mane tiktai vargina. Be to… Nueinu pas Liojiką ar Styvą, ir kartais – priekaištai sau: išlaidauju. Bet kai pasvarstau, kiek ji mums atsieina… O valdos parduoti taigi neturime.

– Palikim vieną kartą ramybėj Koletę! Visą vakarą – Koletė, Koletė. Pamanyk, dangus griūva: Koletė valdą parduoda!

Tyla, tik indaplovė ūžia.

Po kiek laiko Eva:

– Vos pora ar trejetas mėnesių, kai pasisamdėm. Gal priprasi? Ir ar nebus, kad perdedi trupučiuką?

– Perdedu? Aš atvirai tau kalbu…

– Nori, kad pašnekėčiau?

– Gal geriau nereikia. Supras, kad skundžiuosi, dar blogiau bus.

Balsai už durų nutyla.

Iš čiaupo vanduo nebebėga, Eva turbūt taures šluosto.

Jau žengsiu, tik:

– Bent su nuomininku, tave į promenadas lydinčiu, sutari?

– Tik pamanyk, promenados… Bet jis paslaugus. Ir intelligent. Kad ir kaip būtų, su juo nors turiu apie ką pakalbėti.

Toliau aukštyn lipdamas siaurėjančiais laiptais, indaplovės ūžesiui tolstant, bandau prisiminti, ką tokio protingo Odilei pasakyti galėjau. Juk dažniausiai kalba ar pasakoja ji, aš tiktai pritariu ar trumpai atsakau, kai ko nors paklausia. Jeigu turėti kantrybės ir leisti išsikalbėti, kai žmonėms kyla ūpas, yra intelligence, tai gal ir esu intelligent, – pamanau atsirakindamas kambarėlio duris.

Lydėdamas Odilę susipažinau su žmonėmis, su kuriais be jos susipažinęs nebūčiau, įėjau pro duris, kurių vienas tikriausiai niekada nebūčiau pravėręs. Ir jos įpročiais nejučiomis persiėmiau.

Kodėl kartais nepasilepinus?

– Dėl jos, brangioji, tai jau tikrai nesijaudink – visada ras, kaip išsisukti.

– Frankais aš jau seniai nebeskaičiuoju, jei imtum lyginti, kokios kainos buvo tada ir kokios dabar…

– O taip, ir man rodos, kad laikas vis greičiau bėga.

Sulaukiu savo eilės:

– Et notre petite dame?⁷ – Liojikas klausia.

– Šį rytą – be nuotaikos. Bet pietums veršiuko kepenėlių užsigeidė. Tik įspėjo – ne daugiau nei šimtą gramų. Pažįstate ją…

– Taip, – sako Liojikas. Ir mirkteli: – Pjūvį snaiperio tikslumu reikia nutaikyti.

Nutaiko.

Argi susimanyčiau, neprisidengdamas Odilės vardu, šimto gramų, ir ne daugiau, veršiuko kepenėlių prašyti? Žinoma, priešintis negalėtų, kiek noriu, tiek ir prašau, bet tikriausiai vis tiek kreivoka akimi pažiūrėtų.

Kaip ir sūrinėje – une lichette de beaufort⁸.

Žodį lichette iš jos ir išmokau.

– Ne daugiau nei šimtą gramų. C’est pour la petite dame⁹.

Jai negirdint, visiems Odilė – mažoji ponia.

Man šis vardas – nelyg slaptažodis, kurį ištaręs drįstu ne daugiau nei šimtą gramų prašyti. Tiek paišlaidauti ir aš sau galiu retsykiais leisti. Sau daugiau negu įprasta leisti – vienas iš mažų malonumų, kai iš to, be ko apsieitum, susikuri šventę. Galiausiai, kaip sako Styvas, kodėl kartais nepasmaguriavus?

Savaime suprantama, kad autorius, pasakotojas ir personažas – tai ne tas pats, bet ar iš pasakotojo ir personažo nieko apie juos sukūrusį autorių negali pasakyti?

Viename savo apsakymų Odilė rašo apie Aną Mariją, jauną merginą, kurios tėvas – pareigingas, darbštus valdininkas, o motina – rūpestinga namų šeimininkė. Paprasta, kukli, tvarkinga šeima, būtiniausių poreikių neribojanti, bet niekada jų neperžengianti. Gyvenimas be polėkio, tačiau miesčioniškai orus ir garbingas.

Visa nelaimė, kad tėvas – be galo valdingas ir konservatyvus: nei žmona, nei duktė balso neturi, jo žodis – neginčijamas. „Padorios moterys nevaikšto plikomis kojomis“: net vasarą kaime Ana Marija kojinėmis turi mūvėti. „Ištekėsi, tada ir galėsi eiti į kiną, jeigu leis vyras. Mano laikais moterys tekėdavo, gimdydavo ir namais rūpindavosi.“ Tėvas daug ką gali uždrausti, bet matydamas, kaip papročiai keičiasi, jaučia pareigą parengti dukrą gyvenimui ir, Anai Marijai baigus licėjų, tegul nenoromis ją į sąskaitybos, užsienio kalbų kursus įrašo.

Tačiau paklusnią ir darbščią, bet silpnų plaučių Aną Mariją žiemą ligos užpuola ir tiek iškankina, kad pavasarį gydytojas tėvams dukrą – sulysusią, išblyškusią, mėlynais paakiais – primygtinai siūlo iš miesto išsiųsti: saulė, grynas oras, fizinė veikla. Užsienio kalbų mokosi? Jokia bėda, tegul važiuoja į Vokietiją, Šveicariją ar dar kur tik norite, ten išmoks daugiau negu geriausiuose kursuose. Kad ir į tą pensioną Vokietijoje, kalnuose, kur pernai viešėjusi jo dukterėčia – jame pensininkų mokytojų pora kaip tik svetimšalius studentus priima ir vokiečių kalbos moko.

Kur trauktis tėvui?

Nedrąsi, drovi, baimės kaustoma širdimi Ana Marija po bemiegės nakties rytmetį Vokietijos stotyje persėda į vietinės reikšmės traukinuką, link kalnų važiuojantį, ir vos įsitaiso, kai į tą patį vagoną suguža slidinėti išsirengusių merginų ir jaunų vyrukų būrys. Jie kleketuoja, kumščiuojas, juokauja, ją kalbina. Kai savo stotyje išlipa ir su slidėmis ant pečių tolsta, Ana Marija klausia savęs: ar aš kada nors taip laisvai jausiuosi, ar aš kada nors tokį gyvenimo džiaugsmą patirsiu?

Ją pasitinka pats mokytojas, ponas Akermanas. Keliuku vingiuojant slėnyje tai blykstelintis, tai pradingstantis ežeras Anai Marijai atrodo toks pat tolimas ir nepasiekiamas kaip jos slaptų vilčių išsipildymas. Pensionas – ant šlaito kitoje ežero pusėje.

Atvažiavusi randa tik vieną gyventoją – švedę Brigitą. Bet jų vis gausėja, į birželio pabaigą pensione – jau visas tuzinas mokinių: skandinavų, anglų, prancūzų. Ana Marija susipažįsta ir su kaimynystėje gyvenančiu Pėteriu. Trečią dešimtį peržengęs Pėteris – dailininkas, prieš keletą metų čia atsikraustęs: dėl chroniškos ligos miesto gyvenimas bei vyriški darbai jam uždrausti. Aukšto, pakumpusio, visada su pašaipos gaidele kalbančio Pėterio Ana Marija iš pradžių varžosi. Kaip pirmomis pažinties dienomis ir Aleksandro, pensiono šeimininkų numylėtinio – tėvų iš Paryžiaus pirmą sykį atvežtas penkiolikos metų, Aleksandras čia tris vasaras mokėsi, o dabar, jau aukštas pareigas turintis kelių inžinierius, jis kiekvieną liepą arba rugpjūtį būtiniausiai atvyksta aplankyti savo buvusių mokytojų ir savaitę ar porą pasisvečiuoti. Su Pėteriu jiedu bičiuliai. Aleksandras kiek žemesnis už Pėterį, bet plačiapetis, tvirtas, kitaip negu Pėteris, sveikata trykštantis.

Apsakymas – apie tai, kaip kitoje aplinkoje atsidūrus ir bendraujant su įvairių charakterių žmonėmis pamažu atgyja ir išsiskleidžia Anos Marijos jausmai, slogios šeimos atmosferos slopinti, ir per vieną vasarą kalnuose su ežeru slėnyje ji iš užguitos, savimi nepasitikinčios paauglės žavia mergina tampa.

Diena – karšta ir alsi, grįžtant iš Liuksemburgo sodo Odilė užsimano Sorbonos aikštės kavinėje atsigaivinti. Kavinių čia kelios, prisėdame vis toje pačioje, padavėjai mus jau pažįsta. Vakarop ši aikštės pusė paunksmėje skendi, fontanėliai, baltų putų čiurkšlėmis trykštantys priešais Koplyčią, atrodo, šoka džiaugsmingą vasarvidžio šokį, o jų šniokštimas ausyse liejas į gausmą, lyg krioklys kaskadomis kristų. Prieš Odilę – stiklas „Perrier“ su ledukais ir citrina, aš taurę „Chardonnay“ užsisakau.

Pastebėjusi, kad prisidegu, šviesiaplaukė mergina, greta alų gurkšnojanti ir knygą skaitanti, paprašo ugnies, padėkoja.

– Vakare turbūt bus audra, – pusamžis vyras už kito staliuko taria moteriai, su juo akivaizdžiai nuobodžiaujančiai.

– Jau antrą savaitę tvanka neatlėgsta, kasdien tą patį sakai, o kur ta audra?

Mudu su Odile vienas kitam nieko nesakome.

Su kitais žmonėmis tyla mane varžo, nejaukiai pasijuntu – atrodo, kad ką nors būtinai privalau pasakyti. Su Odile kitaip: jeigu ji tyli, aš irgi tyliu, jaučiu, kad taip reikia.

Lauko terasos pilnos žmonių, tarp jų – daug jaunų, matyt, studentų, į atostogas dar neišvažiavusių. Vieniems išėjus, kiti tučtuojau atsisėda, padavėjai vos spėja suktis. Odilė įsistebėjusi į vaikus, ant baseino krašto sėdinčius ir kojomis vandenį taškančius, rankomis mostaguojančius, krykštaujančius. Tai viena, tai kita ant suoliuko po liepomis plepančių moterų, auklių ar motinų, kartais atsikelia, prieina ir apramina. Dingteli: iš prieblandoje skendinčio parterio žiūrime į vaikams atiduotą saulės prožektoriaus tvieskiamą sceną, kurioje jie vaidina spektaklį, almančio vandens režisuojamą.

Kartais atrodo, kad Paryžiuje visos dienos – sekmadienis.

– Nori pabaigti? – siūlo Odilė, stumtelėdama pusiau nugertą „Perrier“ buteliuką.

– Madame, jums gerti reikia, tokia kaitra. Kiek čia to buteliuko…

– Jau atsigėriau.

– Dar bent gurkšnelį. Juk ir Eva prisakė – mažiausiai litrą per dieną.

Įsipila truputėlį.

– Kaip Elzai sekasi?

Mūsų gyvenimai tik vos vos susiliečia: nelabai drįstu jos klausinėti, ji taip pat nesmalsauja, pasitenkina tuo, ką jai papasakoju. Nebent kartais atsargiai pasiteirauja, kaip gyvenu, ką veikiu. Arba – apie žmones, su kuriais bendrauju ir apie kuriuos viena ar kita proga esu prasitaręs.

– Buvo įsidarbinusi advokatų kontoroje, visai neblogai ėjosi, gerą algą mokėjo. Iš pradžių džiaugėsi, bet argi jos būdui nuo devynių iki šešių sėdėti darbe, o prireikus – dar viršvalandžius? Metė. Dabar vėl anglų kalbos pamokomis verčiasi.

– Vis dar susirenkate?

– Kai Elza dirbo – rečiau, dabar – vėl kone kasdien. Žinot, be jos to mūsų rato veikiausiai nebūtų: ji mus subūrė, ji viską suka, neliktų jos, tikriausiai pabirtume kuris kur.

– O Gijomas? Seniai jo nemačiau, nebeateini su juo.

– Ar nesakiau? Gijomo tėvas pavasarį mirė, motina Alzheimeriu serga, namo turėjo grįžti. Kažkur prie Tulūzos… Retkarčiais pasiskambinam, vis į svečius kviečias, bet kai pamatau bilietų kainas…

Odilė vėl į vaikus įsižiūri.

Aš paskutinį „Chardonnay“ gurkšnį išgeriu.

Vyro su nuobodžiavusia moterimi jau nebėra, mergina tebeskaito, iš įkypu žvilgsniu pamatyto viršelio – turbūt detektyvą.

– Paprašyk sąskaitos.

– Aš tai aš, – namuose sėsdamasi į fotelį sako. – Tik nenorėčiau, kad Evai ir Henriui… – atsisėdusi nebaigia sakinio.

Užsimerkia.

Išeinu į balkoną, užsirūkau.

Tai jau taip: įkyrėjusios žiemos vakarais, kai nuo šio balkono žvelgiu į nuogas medžių šakas, išsikraipiusias, į tamsų dangų iškeltas tarytum pagalbos besišaukiančių invalidų rankas, dingojasi, kad nuo žvarbos pamėlusios ūkanos, kurias iš vienos skvero pusės skverbia Sorbonos, iš kitos – Vienaragio muziejaus šviesos, jau niekada neišsisklaidys. Šį vakarą kaitrios saulės ir tvankos išsekinta lapija tokia nualinta ir suvytusi, kad, regis, joks lietus jos nebeatgaivins, o ir lyti jau niekada nebelis – saulė lietaus atmintį išdegė tiek, kad jis kelią į šį miestą pamiršo.

Skambutis į duris.

Vėl priekaištaus, kad užsibuvome: kaip nesuprantu, kad ilgos promenados – jau nebe Odilės jėgoms?

O dar per šitokią kaitrą.

Bent truputį nuovokos reikėtų turėti.

Bausis Evai paskambinti.

Odilė manęs negins.

Odilė nieko išvis nesakys, žvilgsnį į langą nusuks.

Kai visą gyvenimą atostogauji, sakyti, kad atostogauti važiuoji…

Savo kasmetines viešnages pas Evą Londone atostogomis Odilė vadina.

Kiekvienų metų liepos gale – tas pat.

Kelionės išvakarėse Paula iš sandėliuko atsineša kopėčias, užlipusi ant jų iš podėlio palubėje nukelia lagaminą, nuo jo dulkes nuvalo, abi su Odile iš spintos renka palaidinukes, sukneles, sijonus, Paula visa kruopščiai sulanksto, į lagaminą krauna. Tą skrybėlaitę dėžutėn įdėk, aš ją pati pasinešiu, o šitą prieškambaryje pakabink, rytoj užsidėsiu: prieš kelias dienas nusipirkau, Eva jos dar nematė. Būk gera, iš valgomojo vaistus atnešk, kiek šiandien ir rytoj man reikės, jau atsidėjau, tik „Dafalgan“ palik, rankinėje dėl visa ko su savimi turėsiu. Paduok užrašų knygeles ir parkerį, labai jau prie jo įpratau, kai su kitais rašyti bandau, jokios mintys į galvą man neateina. Kas dar? O, taip, miegamajame ant staliuko pamatysi dėžutę, lauktuvės Evai. Atidaryk, pauostyk. Na, kaip? Tu teisi, kvepalus išrinkti sunku, žinau, ką ji mėgsta, bet staigmeną padaryti norėčiau, nepatiks, galės atiduoti ar padovanoti.

Daug daiktų Odilė nesiveža: nors Evos butas nedidelis ir motina vos mėnesį per metus Londone atostogauja, dukra jai atskirą kambarį skyrusi – kai rudens pradžioje išvažiuoja, Eva raktą spynoje pasuka, ir jis Odilės iki kitos vasaros laukia. Nuvažiuos, raktą į priešingą pusę pasuks ir viską ras, kaip paliko. Drabužius iš Paryžiaus tik Londono garderobui paįvairinti imasi, o keli daiktai, kuriuos prašo įdėti arba pati įsideda, tarp Londono ir Paryžiaus keliauja: bloknotėlis odiniais viršeliais su adresais ir telefonais, dienoraštis, dar – angliška čekių knygelė, piniginė su keliais svarais, jei kas. Visa kita – smulkmenos, prie kurių prisirišusi ir su kuriomis išsiskirt nenorėtų. Keletas lauktuvių – Evai, anūkams. Ir Henriui. Henris įsikūręs Anglijos šiaurėje, į Paryžių porą kartų per metus atvažiuoja, motinai Londone viešint, būtinai ją aplanko.

Kai kitą dieną sutartu laiku nueinu, Odilė jau pasiruošusi: savo odiniame fotelyje aukštu atlošu sėdi, rankinė – ant kelių, šalia kojų – apvali dėžutė su skrybėlaite. Šį rytą dideliame salone dar mažesnė ir trapesnė atrodo. Pasisveikiname, nuo žemo staliuko paima laikrodį, ant riešo segasi: prieš savaitę yla naują skylutę pradūriau – apyrankė buvo jau kiek per plati, smukinėjo, ją erzino.

– Laiko dar turime, jei nori kavos, paprašyk Paulos.

Girdžiu, Paula virtuvėje tvarkosi.

– Dėkui, madame, ką tik išgėriau. Cigaretę tai dar surūkyčiau…

Dėl rūkymo Odilė niekada nepamokslauja.

– Jei kas, pinigų rasi komodoje, – rūkydamas girdžiu pro atdaras balkono duris. – Marianai taip pat pasakyk.

Paulai atostogaujant, dukra Mariana ją pavaduoja.

– Žinau, madame, trečiame stalčiuje. Bet kas gi čia gali nutikti?

– Ir nepamiršk pasiimti, kas šaldytuve likę.

– Ačiū, madame. Man jūsų trūks.

– Ir man tavęs, Paula, trūks.

Pamatau privažiuojant taksi.

Subruzdimas.

– Geros viešnagės Londone. Ir – daug linkėjimų Evai.

– Gerų atostogų, Paula.

Važiuojant taksi įsivaizduoju, kaip baigusi tvarkytis Paula iš kambario į kambarį uždarinėdama langines eis ir kaip jai iš lauko užrakinus duris didelis butas su ilgu koridoriumi kelioms savaitėms į tylą ir tamsą nugrims. Smilkteli mintis, kad kaip tik tuomet kambariai ir daiktai, patys sau, su savimi palikti, į savo tikrąją būtį grįš – į nei judesių, nei garsų nedrumsčiamą nebylų stingulį, iš prigimties jiems būdingą ir išsiilgtą. Lyg visko atsisakę vienuoliai, kuriems nė įžadų duoti nereikia, jie štai šitaip galėtų būti ir būti: sendami, sykiu irdami taip lėtai, jog sutikti reikėtų, kad bent vieną žmogišką savybę jie vis dėlto turi – kantrumą. Kambariai ir daiktai mums reikalingi; ar nors trupučiuką reikalingi mes jiems, be mūsų rankos atsirast negalėjusiems? Tikriausiai nė kiek.

Pro taksi langą šmėkščioja margaspalviais vasariniais drabužiais vilkintys žmonės, vitrinos ir iškabos, šviesoforai, mūsų lenkiami ar mus lenkiantys automobiliai ir autobusai. Pravažiuojame Saint Michel fontaną, už tilto panyrame į Boulevard du Palais ūksmę, netrukus per akis braukia Teisingumo rūmų tvoros strypai, už jų – didelis kiemas ir platūs laiptai, į Temidės namus vedantys, kai iš salos išvažiuojame ir kitu tiltu per Seną riedame, mūsų link artėja kolona su saulėje spindinčia, Napoleono žygdarbius šlovinančia Pergalės deive, laurų vainikus iškeltose rankose laikančia. Aikštę puslankiu lenkiant, negirdžiu, tik matau, kaip iš sfinksų gerklių vanduo trykšta, Boulevard de Sebastopol prasideda spūstys.

– Nesijaudinkit, ponia, būna baisiau, spėsim, – ramina taksistas.

Odilė atgal į rankinę inhaliatoriaus flakonėlį įsideda, užspaudžiamas segtukas vos girdimai spragteli.

– Gaila, tokio Paryžiaus, kokį mačiau anomis dienomis, daugiau niekada neberegėsiu, – atsidūsėja. – Karas, automobilių gatvėse beveik nėra, jei būčiau mokėjusi, ir be rankų dviračiu skrieti būčiau galėjusi. Perspektyvos veriasi, keičiasi, žvilgsniui niekas netrukdo, viską kaip ant delno matai.

– Didmiestyje gyventi aš negalėčiau, – laukdamas, kol žalia šviesa užsidegs, atsiliepia taksistas.

– Jūs ne Paryžiuj gyvenate? – klausia Odilė.

– Prie Paryžiaus namą, ką ten namą, mažą paviljoną nuomojamės. Su sodeliu. Neįsivaizduoju, kaip vaikai be savo kiemo augti galėtų.

Kiek pavažiavus:

– Vaikai, kuriuos Paryžiuj matau, man atrodo šiek tiek nuskriausti. Bet jie laimingi – ko neturi, nežino. Prisimenu savuosius vaikystės namus, kiemą ir dykvietę, kurioje žaisdavom ir iš akmenų karalių sostus statydavomės.

Ūmai vaizdas akyse žyra, instinktyviai sukdamasis, ranką prieš Odilę tiesiu, į priekinę sėdynę pečiu atsiremiu.

– Kvailys! Koks kvailys! – šaukia. – Per tokius…

– Ça va, madame? – sutrikusiu veidu atsisuka. – Atleiskite.

– Ça va, – remdamasi atkaltėn, Odilė atsako. – Tik nebegąsdinkit… – atlaidžiai šypteli.

– Pienburnis. Ir susigalvok tu man prieš akis šitaip šokti. Proto neturi… – gal pasiteisinti nori, gal iš tikrųjų toliau karščiuojasi.

– Nieko tokio, – ramina Odilė. – Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Vieną dieną prasitarė, kad tokių iš lūpų į lūpas einančių priežodžių ji nesibodi, netgi juos mėgsta: anoniminiai, jie apie tave nieko nebyloja ir dažniausiai nė nekviesti savaime į galvą ateina, kai nebesusigriebi, ką pasakyti.

– Pažiūrėk, kiek prisuko, – paprašo, kai bulvaru važiuojant artėję, artėję Šiaurės stoties rūmai aikštėje visu akipločiu išsiskleidžia. Gal dėl stoties vardo, gal dėl jos formos, man į mantiją panašios, prie šios stoties atsidūręs aš visada – net tokią karštą vasaros dieną – Sniego Karalienę prisimenu.

– Ačiū, – atsiskaičius už arbatpinigius padėkoja. – Geros kelionės, madame, – palinki, lagaminą iš bagažinės iškėlęs.

„Eurostar“.

Tvarka – kaip oro uoste.

Uždara zona, toliau lydėti nebegaliu.

Žvelgiu, kaip už stiklinės sienos Odilę vežimėlyje stumiančio tarnautojo nugara tolsta. Tarp žmonių įsimaišo, pradingsta.

Eva šiandien dirba, pasitikti negali.

St Pancras stotyje Odilės lauks Tonis, jaunėlis anūkas.

Vyresniojo vardas Stefanas.

Vakare visi keturi prie Odilės sutiktuvių stalo sėdės.

Eva jau seniai išsiskyrusi.

O svečių Odilė prašė nekviesti.

Girdėjau, kaip telefonu abidvi kalbėjosi.

Odilė sakė:

– Daug žmonių vienu metu mane vargina. Ir nežinau, kas po kelionės iš manęs bus telikę.

Mūsų gyvenimai vos susiliečia, bet, Odilei išvažiavus į Londoną, be jos šiek tiek tuštesniame Paryžiuje truputį vienišesnis pasijaučiu.

Pėsčiomis ligi Senos parėjęs, laiptais nulipu į žemutinę krantinę, ant grindinio akmenų atsisėdęs į srūvantį vandenį įsižiūriu. Prisimenu, kaip prie viskio stiklo įkvėpimo pagautas kartą Odilei sakiau, kad Sena – mano vasaros rezidencija, o Odilė atsakė, kad Seną ji taip pat mėgsta: norėtų, kad Eva su Henriu jos pelenus nuo Pont Neuf ar Pont des Arts išbarstytų – Sena amžinąja jos rezidencija taptų. Tačiau nevalia – viešoji vieta.

– Kuo toliau, tuo draudimų daugiau, – abejingu, su pralaimėjimu susitaikiusio žmogaus balsu sako. – Matai, jau randasi išvedžiojančių, kad ir kavinėse reikėtų uždrausti rūkyti, – ant apskrito, smulkiais nėriniais raižyto vario staliuko viskio stiklą pastato. Ir atsilošdama: – Žmonės gyvena ilgiau ir saugiau, o gyventi vis labiau bijo, vis daugiau jiems apsaugų reikia. Tos apsaugos – iš infantilumo. Sykiais nebežinai, ar juoktis, ar verkti. Tik pamanyk, iki to nusirito, kad ginčijasi, ką daryti su cigaretėmis, amžinai kokio Kamiu ar Ginsburo lūpose smilkstančiomis. Nenustebsiu, jei vieną gražią dieną ir Kamiu, ir Ginsburas, o ir visi kiti po mirties mes rūkyti: cigaretes ištrins, nuotraukas retušuos.

Po šešiasdešimt aštuntųjų gegužės: saulė, kelias ir greitis.

Apie aštuoniasdešimtuosius isterija dėl AIDS prasidėjo.

Po Rugsėjo vienuoliktosios ir prie Dievo Motinos katedros – kareiviai su automatais.

Žodžio „mirtis“ Odilė nebijo. Nė mirties, bent jau taip sakosi. Jeigu ko bijanti, tai skausmo ir rūpesčių, kurių, užsitęsus kančioms, vaikams pridarytų. Nežinau, kiek nuoširdžiai kartais prasitaria, kad norėtų jau nebebūti. Juk tik kas, gydytoją į namus kviečiasi. Vienąkart pašmaikštavo, kad jeigu Dievas iš tikrųjų yra, tai jis – blogas vadybininkas: kam be reikalo ją šitiek laikyti?

– Madame, tik pagalvokite: Eva, Henris, anūkai…

– Eva ir Henris gyvena savo gyvenimus.

– O anūkai?

– Kas jiems iš manęs? Ir ar ne absurdiška vienai gyventi penkiuose kambariuose? Kas pamanyti galėjo, kad tiek užsibūsiu?

Tačiau vos apie mirtį užsimena, iš karto prie kitko nuslysta. Kaip aną vakarą – prie laikų, kai žmonės gyveno nerūpestingiau ir kai visokių apsaugų buvo mažiau. Gal artėjanti mirtis jai tokia akivaizdi ir savaime suprantama, kad apie ją neverta kalbėti? Gal šiaip nenori prie to ilgiau apsistoti, kaip visiems mums apie kai kuriuos dalykus nesinori šnekėti? O gal taip savaime išeina?

Aš nežinau.

Bet ar svarbu?

Pamanau, kad Odilės traukinys dabar turėtų po Lamanšo sąsiauriu lėkti.

Kažin, apie ką ji galvoja?

O aš – išsitiesęs ant grindinio – žiūriu į dangumi plaukiančius plunksninius debesis ir galvoju, kad norėčiau gyventi kokiame aštuntajame dešimtmetyje. Tarp gegužės maišto ir AIDS. Anais laikais, kai didieji greitkeliai buvo neseniai nutiesti ar baigiami tiesti. Kai tais dar naujais greitkeliais skriejo įdegę vaikinai, vilkintys spalvotais marškiniais atlapotom apykaklėm, ir grakščios merginos, plačiai besišypsančios, ryšinčios šalikėliais, atdarų langų skersvėjų plaikstomais: saulė, kelias ir greitis, kaip sakė Odilė. Tais laikais, kai niekas dar ausų neūžė kvailais patarimais penkias daržoves ir vaisius būtiniausiai per dieną suvalgyti. Nė nebaugino, kad saulės spinduliai odos vėžį gali sukelti. Ir kai baudimasis kavinėse uždrausti rūkyti būtų pasirodęs toks neįmanomas, kad visi iš jo būtume tik nusikvatoję – kokią vaizduotę, brolau, reikia turėti, kad šitaip šmaikštautum!

Susimanau užlipti pas bukinistus anų ar dar senesnių laikų reklaminių plakatų pasižiūrėti. Daugelio jų kičinis ar ties kičo riba svyruojantis optimizmas man visada nuotaiką pakelia.

Su madame Furnjė Liuksemburgo sode Odilė susipažino. Tada jau nebepiešė, bet pasivaikščioti išeidavo dar be manęs.

Nors retai būna viena, Odilė man atrodo labai vieniša; poniai Furnjė tą popietę greta jos ant suoliuko prisėdus ir knygą apie Antrąjį pasaulinį karą atsivertus, Odilę žmogaus be draugų liūdesys persmelkęs: kas žino, gal vienišos sielos kitos kitas savaime pajaučia ir atpažįsta?

Užkalbino, įsišneko, telefonais pasikeitė.

Čia, Furnjė namuose, kur dabar sėdžiu už stalo, nukrauto laikraščiais ir žurnalais, banko sąskaitų išklotinėmis, vaistų kompensacijų formuliarais – papelitomis, kurios, anot jos, pačios pašto dėžutėje dauginasi ir su kuriomis kovoti ji jau pavargusi, Odilė nebuvo: lifto nėra. Bet pas Odilę ponia Furnjė kartais užsukdavo – kai aperityvo išgerti pakviesdavo ar kai pati, po promenados namo grįžti dar nenorėdama, jai pasiskambindavo. Dabar nebepamena, kada buvo užėjusi: smulkiosios buržuazijos užgaidos su pretenzijomis į aristokratiją ją erzina, Odilės verkšlenimai jai jau įgrisę. Gal ir įgrisę, bet argi ištvers nepasiteiravusi ir man neįgėlusi:

– Kaip tavo petite dame gyvena?

Jau nebepurkštauju, kai nė nešyptelėdama sako, kad mano. Nematomą pašaipą slystelint lūpomis pagaunu tik iš intonacijos: pačiame Paryžiaus centre įsitaisyti parūpo, tai dabar būk malonus, mažosios ponios kaprizams tarnauk.

– Prieš kelias dienas į Londoną išvažiavo.

– A, taip, – apsimeta ar tikrai susizgrimba: – Visai iš galvos išgaravo, kad kiekvieną vasarą pas Evą atostogauti važiuoja. Kaipgi ponia be vakancijų?

Un enfant gaté…¹⁰

Ir kad verkšlena: dūstanti, vaikščioti jai vis sunkiau, be pagalbos iš namų išeiti jau nebegalinti. Naktį kosulys jai miegoti neleidžia, dešimtis kartų prabunda. Bronchai ir plaučiai nuo vaikystės netikę, turbūt nieko iš jų nebelikę.

…Tik pamanykite, dusulys, plaučiai, visokiausi ten bronchai. Lyg savo amžių būtų pamiršusi, ligoninės durų niekada nebūtų pravėrusi ir nežinotų, nuo kokių baisių ligų nepalyginti jaunesni už ją miršta.

Ir kad skundžiasi: anądien klinikoje rendez-vous turėjusi, o vis tiek visą valandą eilėje tekę laukti, sveikatos draudimo popierių tiek, kad jiems užpildyti tuoj sekretorę pasisamdyti reikės, gerai, kad Eva tarp jų dar nepaklysta, madame Furnjė, ar jums neatrodo, kad gydytojai – vis aplaidesni, o seselės ir sanitarai – vis nevalyvesni?

…Šimtu procentų už viską apmoka, pabandytų ji Anglijoje ar Amerikoje taip pasiskeryčioti.

Ir kad dejuoja: visos dienos viena į kitą panašios, gyventi jai nusibodo, artimiausi žmonės išmirę, ką jai vienai čia veikti? Koletė nebeatvažiuoja, jei pati jai nepaskambintų, tai turbūt niekada nė nepasikalbėtų – kodėl vis jai pas Koletę važiuoti, kodėl vis ji Koletei turinti skambinti?

…Gerai, tegul Henrį mato retokai, bet juk Eva kas mėnesį, viską metusi, atlekia, o ir čia giminių, draugų turi, nei tokia vieniša, nei apleista, kaip aimanuoja. Ir tegul nesako, kad niekas pas ją neateina, meluoja. Visą dieną su žmonėmis, prižiūrėta, aptupinėta, Sebastianas minėjo, kad ir nakčiai budėtoją Eva pasamdė.

Ir kad nebežinanti nė ko norėti: užvakar mėsa, vakar žuvis, makaronai – įgrisę, daržovės ir vaisiai – vieni chemikalai. Valganti, kad valgyti reikia, nei veršiuko kepenėlės, nei austrės apetito jai neva nebežadina.

…Kai tiek žmonių pasaulyje miršta iš bado. O ir kur perkasi? Pas Liojiką aš tik per didžiąsias šventes sau leidžiu nueiti, ir tai…

Nei piktu, nei pagiežingu tonu ponia Furnjė apie Odilę kalba, tik kartais pašaipesniu, kartais mažiau pašaipiu. Ir truputėlį pavydžiai. Nors, regis, ko pavydėti? Ir pati juk skųstis negali: Lotynų kvartale įsikūrusi, butas didelis ir jaukus, jeigu parduotų, daug gautų – Paryžiaus centre kvadratinis metras brangiai kainuoja. Labiausiai jame man lubų sijos patinka. Tik remontas seniai nedarytas, o ir viskas jame daug kukliau nei pas Odilę: kai jas ir jų butus mintyse lygini, turi pripažinti, kad tikrai namai žmones atspindi. Ponia Furnjė – paprastesnė, tiesesnė, šiurkštesnė, ir gyvenimo būdu, ir išvaizda asketiškesnė. Sportinė striukė, džinsai, sijono dėvinčios jos niekada nemačiau. Ką mano, tą atvirai sako. Gal dėl to ir draugų nedaug turinti, nė su vaikais nelabai sugyvenanti: pats žinai, tiesaus žodžio žmonės nemėgsta, o pataikauti ar meilikauti aš nei noriu, nei moku.

Charakterių, socialinės padėties, kartų skirtumai, bet turbūt – ir epochų.

Jei prasitarčiau, ponia Furnjė veikiausiai antakius kilstelėtų, o paskui jau tikrai dar kandžiau nei paprastai nusišaipytų: hm, gal įsimylėjai tą savo Odilę, kad tokiom tiradom pragydai? Kartais matau, kad dans les nuages¹¹, klausiu savęs, kur tavo mintys, bet kad šitaip tarsi nevykęs poetas…

Tačiau lai ponia Furnjė ar bet kas sako, ką nori, mano vaizduotėje Odilė liks Prusto romanuose aprašyto saulėlydžio, La Belle Époque žlugimo ir griūties kūdikis: kaip dažniausiai visą gyvenimą mūsų nepalieka sielos artimiausių žmonių, į aną pasaulį išėjusių, taip Didžiojo karo į nebūtį nugramzdinto laiko dvasia jos vaikystės namuose ir artimiausioje aplinkoje turėjo tebesklandyti, iki mūsų dienų Odilę ji atlydėjo.

Gal ir melancholiškas liūdesys, jos veidą užliejantis, kai, knygą ant kelių nuleidusi, prieš save įsižiūri ar į didelę mėlyną vazą merkdama šeštadienio turguje nusipirktas gėles sustingsta, lyg ūmai užplūdusi gėla jai būties prarajas būtų atvėrusi – tai ne tik nepažinto tėvo žūties, ankstyvos sesers mirties, jos pačios negalių nuo gimimo prisiminimų vualis, retsykiais imantis ir ją apskreičiantis, bet ir antspaudas laiko – prarasto, nors niekada negyvento: ilgesys to, kas nepasiekiama? Dienoraštyje rašo, kad jaunystėje Kleistą, Tyką, Šatobrianą – vokiečių ir prancūzų romantikus mėgo.

Odilė manęs negina, kai Selma man priekaištauja, aš jos neginu prieš ponią Furnjė – kas mus gali apginti, jei patiems gintis atrodo tuščia, vien laiko ir jėgų gaišatis?

Tik klausydamasis ponios Furnjė neretai pajaučiu apmaudą, kartais – ir pyktį: panorėk, kiekvieno mūsų ydas iki grotesko išdidinsi. Juo labiau kad tai, ką ji vadina užgaidomis ir kaprizais, tegul aikštingai Odilei – skausmas, kitąsyk kančios; būna, kad pamanau – kaip jinai ištveria? Ir kai lazdele baksnojusi, baksnojusi į šaligatvio plyteles staiga sustoja ir, atsirėmusi į šalia stovinčios mašinos kėbulą, kosėja, ilgai kosti. Aš stypsau šalia, laukiu, atrodo, jau niekada nebeatsikosės. Popierinėje nosinėje skreplius sugniaužusi, akis į mane pakelia ir sykiais tokiu žvilgsniu pasižiūri, kad…

Ir kai sukaliodama riešus pirštus glostosi, lanksto, išsišovusius sąnarius spaudo, galiausiai abipus fotelio sudžiūvusias gyslotas rankas bejėgiškai nusvarina.

Ir kai vaistinėje vėl prašo „Dafalgan“ ir poros inhaliatoriaus flakonėlių: „Dafalgan“ dėžučių kišenės, rankinės, stalčiukai prikaišioti, inhaliatorių kiekviename kambaryje – po kelis, bet atsargai reikia – lyg vaistų gausa ne tik saugumo jausmą sustiprintų, bet ir savaime šiek tiek skausmą malšintų.

Net pačiam keista: rašant apie Odilę Paryžiuje, kai ją beveik kas dieną matau, jos negalių ir ligų man nesinori minėti; tik dabar, rašant apie savaites, kai Odilė toli, kai į Londoną ji išvažiavusi, man paprasčiau ir lengviau jos negalias prisiminti.

Sakytum, ne tik vaistų gausa, bet ir jo nutylėjimas skausmą galėtų malšinti.

Didžiausios vienatvės akimirksniais, pavyzdžiui, važiuojant sausakimšame vagone, kai atsisėsti nėra kur ir kelionei sutrumpinti telieka skaičiuoti viena kitą keičiančias metro stoteles: Odéon, Mobiliem, Sévres-Babylone – mane sykiais paikos mintys apninka: kad ir apie begalybės alkūnėje susispaudusias, kartu viena nuo kitos per šviesmečių šviesmečius nutolusias mažas visatas: žmonės aplink – taip arti ir tuo pačiu metu tokie svetimi, lyg jų, iš kitų planetų atklydusių, gyvybė man nepažiniomis formomis reikštųsi. Iš pavienių, atsitiktinių ženklų tik spėlioti galiu, ar jie džiaugiasi, ar sielvartauja, gal nerimauja ar dėl ko nors ant savęs arba ant kitų pyksta, tarp jų, aišku, yra viskuo nusivylusių ir kitų, savo siekių prasme įtikėjusių: prieštaringiausių jausmų bei minčių telkinys toks, kad atrodo, tuoj įvyks didysis sprogimas. Tačiau jeigu įvyksta kas nors, tai tik smulkūs kivirčai, energijos pliūpsnis, įvirtus kleketuojančiam jaunuolių būreliui, akimirksnį visus sutelkiantis rūpestis, jeigu kas nors nuo tvankos ir spūsties staiga pradeda alpti. Bet dažniausiai nieko neatsitinka: važiuodami tariamai ar tikrai ta pačia kryptimi, mes tylėdami stovime vieni prie kitų, atvažiavę kur reikia, išlipame iš vagonų ir prasilenkdami kiti su kitais pabyrame kuris kur – peronais, koridoriais, eskalatoriais, liftais ir laiptais. Pamažu gęstančios žvaigždės, kurioms užsimerkus dangų dar kurį laiką jų paliktas apyšvietis tvieks, tada net ir jis į tamsos ir tylos gelmes susigers.

Ana Marija labai greitai prisitaikė prie naujos aplinkos. Ponai Akermanai buvo paprasti, atviri ir nuoširdūs: melsvų akių, vaikiškai naivaus žvilgsnio ponas Akermanas mokė vokiškai, jautri, lengvai susigraudinanti jo žmona – angliškai. Pamokos, valandos bibliotekoje, mankšta, pasivaikščiojimai po pavasarį bundančius kalnus, kurie kasryt sodresne žaluma pasitikdavo vis aukščiau į dangų kopiančią saulę – jauna mergina nė nejuto, kaip bėga laikas. Maitino gerai, miegodavo po dešimtį valandų, nė pusei mėnesio nepraėjus, jos skruostai jau buvo paraudę, o prakaulaus veido bruožai – suapvalėję.

Vieno pasivaikščiojimo metu ponas Akermanas Anai Marijai parodė namuką: ten gyvenąs jo bičiulis Pėteris. Atsikraustęs čia prieš keletą metų, dabar jis išvykęs, kai grįš, Ana Marija su juo neišvengiamai susipažins – Pėteris beveik kas vakarą pas juos užsuka, jis – labai draugiškas ir malonus.

Laimingas Anos Marijos dienas kalnuose netrukus papildys Pėterio apsilankymai: Pėteris bus pirmas vyras, kuris ją patrauks savo blaiviu ir sykiu kiek romantišku požiūriu į gyvenimą, jautrumu, kurio neįstengia paslėpti nei sąmojai, nei kandumas, mandagiu dėmesiu visiems, sykiu – jai. Pėteriui irgi patiks kalbėtis su kuklia ir drovia mergina – jis iš karto pajaus, kad užguitos, nedrąsios Anos Marijos sieloje gimsta jausmai, dar slopinami, bet tuoj išsiskleisiantys. Pėteris ir pats atsargiais, neįkyriais patarimais, kaip šukuotis, kaip rengtis, stengsis padėti Anai Marijai atsikratyti ją kaustančių, konservatyvioje šeimoje įdiegtų įpročių: išsipinkit kasas, juk taip gražu, kai vėjas draiko palaidus plaukus! Laiške į namus Ana Marija pasiskųs, kad atsivežti drabužiai jai jau ankšti, ir tėvui neliks nieko kita, tik pasiųsti pinigų išaugtam garderobui atnaujinti. Tada Ana Marija dar nežinojo, kad linksma kelionė miestelin su Pėteriu ir ponais Akermanais, kai ji pirmą kartą pati rinkosi ir matavosi palaidinukes, sukneles, skrybėlaites, o jie vienas per kitą jai patarinėjo, tebuvo įžanga į dar smagesnes vasaros iškylas.

– Atrodo, kad jūs tik dabar pradedat kvėpuoti ir mokotės vaikščioti! Po galais, ką jūs veikėte ligi šiol? – išsprūdo Pėteriui, kai jis vakare išvydo Aną Mariją, apsivilkusią lengva melsva suknele su tamsiai mėlynu, į drugelį surištu kaspinu trikampės iškirptės apačioje, o jai ant nugaros laisvai krito plaukai.

– Miegojau, – šyptelėdama atsakė jauna mergina.

Birželio pradžioje į ponų Akermanų pensioną pradėjus rinktis vasaros kursų lankytojams, Ana Marija jau buvo pabudusi. Ji dar neleido sau elgtis taip nevaržomai ir nerūpestingai kaip tie jaunuoliai, kurie kleketuodami, stumdydamiesi, rankom mosuodami su slidėmis į jos vagoną įgriuvo, tačiau dabar pensione Ana Marija buvo jau senbuvė ir vien dėl to jautėsi šiek tiek viršesnė už naujokus, ką tik atvykusius ir su vieta bei tvarka vos pradedančius susipažinti. Drąsos, pasitikėjimo savimi Anai Marijai teikė ir tai, kad ponai Akermanai, ne tiek reikalingi pagalbos, kiek norėdami padėti jai drovumą įveikti ir laisviau bendrauti išmokti, kartais jos paprašydavo naujus gyventojus į jų kambarius palydėti ar – kol jie tvarkys kitus reikalus – arbata ar kava salone pavaišinti.

Pėteris su ponais Akermanais retkarčiais vis pasidžiaugdavo, kad Anos Marijos žingsnis tvirtėja, judesiai natūralėja, o ir prabilti, paklausti ar įsiterpti į pokalbį jai vis lengviau – kad Ana Marija jau nebe ta sutrikusi, kitų valiai nuolankiai paklūstanti, nelyg įbaugintas žvėriukas žmonių bijanti paauglė, kokia buvo, kai čia atvažiavo.

Gausėjant jos bendraamžių, už ją kiek jaunesnių ar vyresnių mokinių, pensionas prisipildė jaunatviško šurmulio, sykiu ir dienotvarkė, gyvenimo ritmas pasikeitė.

Vietoj pavasarinių koncertų vakarais, kai ponia Akerman akompanuodavo vyrui, žemu balsu traukiančiam vokiškas lieder, dabar salone vykdavo šokiai – kaip virpėjo Anos Marijos širdis, kai ją pirmąsyk pakvietė, tai buvo Šarlis.

Didesnės ar mažesnės grupelės kone kasdien išsirengdavo į kelių valandų iškylas, jas lydinčiam Pėteriui greitai pritrūkdavo kvapo, ir jis, susiradęs jam patinkančią vietą, pasistatydavo molbertą ir tapydavo – Anai Marijai visada smalsu būdavo, ką pamatys ant baltos drobės, kai pavargusi grįš iš pasivaikščiojimo po kalnus.

Vieną vidurdienį, parbėgę pietauti, Albertina, Brigita ir Gunaras paskelbė, kad ežero slėnyje vanduo jau pakankamai šiltas – popiet nuvažiavę miestelin, jie visi nusipirko maudymosi kostiumėlius ir kitą dieną atidarė maudynių sezoną.

Ana Marija iš pradžių varžėsi apsinuoginusi draugams pasirodyti ir, išlipusi iš vandens, šalia jų išsitiesti, bet labai greitai įprato ir po kelių dienų jai pačiai toks drovumas jau keistas atrodė. Į artimiausią maudyklę, kur ponų Akermanų mokiniai po pamokų sugurmėdavo, Pėteris irgi kartais atklysdavo – jis nesimaudydavo, nė nenusirengdavo, tik įsitaisęs uolų ar medžių šešėlyje, iš paunksmės piešdavo merginas, ant saulėto kranto gulinčias ar ratu sėdinčias. Vieną dieną Brigitai ir Anai Marijai prasitarė, kad jo akiai dar gražiau būtų, o ir rankai patiktų, jeigu jos būtų visiškai nuogos, – pasižiūrėjusios viena į kitą, jos neišsilaikė neprunkštelėjusios.

Kartą, dar vieną jos siluetą nupiešęs, Pėteris pagyrė Anos Marijos kojas – jos tokios harmoningos, grakščios, tarsi pagal tobulą modelį būtų nulietos.

Ana Marija stebėjosi: ar aš nesapnuoju?

Mon chergarcon,

je te salue de Londres¹²… jau pasiilgau Paryžiaus… Šiaurės stotis… nei diena, nei valanda nesikeičia…

je t’embrasse,

Odile¹³

Automobilis aukšta estakada skrieja, plačiai išsiskleidęs Paryžius tarsi atgalinės laiko bangos traukiama skraistė nuo mūsų tolsta, sukantis ilgu, nuožulniai pakrypusiu posūkiu regisi, kad Eifelio bokštas pamažu svyra…

Tunelis.

Atrodo, niekada nesibaigs.

Ką šiame mieste aš veikiu?

Ką kiti žmonės šiame ir kituose miestuose veikia?

…Kartais, kai tingulys apima ar kai visa pasirodo vis tiek, šimtus sykių kartotų pasakymų – klišių, tarsi paslaugios tarnaitės savaime į galvą ateinančių, nė nebesistengiu atsikratyti – joms pasiduodu, lygu rezignacijon grimzdamas, su tuo, kaip yra, susitaikai.

Auksinis ruduo.

– Ponia, sumažinkit greitį.

Koletė greičio nemažina.

Auksinis ruduo man patinka, ir šiuo metu aš daugiau nieko nenoriu, tik kad jos: Odilė, Koletė, Emanuela – tylėtų, kaip dabar tyli –

kad tolygaus variklio ūkimo į snūdą gramzdinamas ir negalvodamas, kaip visa tai aprašyti,

lyg būčiau vienas ir dar mažiau negu vienas – tik kameros objektyvu pavirtęs bejausmis, bemintis stebėtojas –

netrikdomas galėčiau pro langą žiūrėti į geliamai skaidrioje spalio vidurio šviesoje mirguliuojančius tuopų, liepų, beržų, alksnių, klevų lapus, raudonais, geltonais dažais išmargintus, į greitai šmėžuojančius tų medžių kamienus – per juos žvilgsnis braukia it pirštai per arfos stygas, į staiga atsiveriančius ir akiratį atveriančius suartus ir suakėtus dirvonus, kalvomis nubanguojančius, į dar žaliuojančias pievas su karvėmis ir avimis, po aukštu dangumi jose besiganančias, iš tolo žvelgiant – tokias vienišas, apleistas, niekam nereikalingas,

į tolyn nuo greitkelio nustryksėjusius ir lomose sutūpusius ar prie kalvų šlaitų prisiglaudusius kaimus ir miestelius be gyvybės ženklų, tarsi jie būtų tik piešiniai, išplėšti iš vaikiškų knygų, o bažnytėlės jų vidury – apvilto praėjusių amžių tikėjimo simboliai,

ir į kitus – mūsų civilizacijos – simbolius: į reklaminius skydus ir aukštos įtampos elektros stulpus, ilgu karavanu žirgliojančius per laukus ir kiti kitiems įkandin nukarusius laidus tempiančius, į sandėlius ir gamyklas, į degalines…

ir į mus be perstogės bėgantį, regis, nesibaigsiantį, važiuojamą ir niekada nenuvažiuosimą kelią, kurio pralenkti negalime, nė jis – mūsų: kitaip negu laikas, kurio amžinai mes neturime ir kurį nuolatos vejamės, kurio pralenkti negalime, bet kuris mus galiausiai pralenks ir paliks.

– Ponia, sumažinkit greitį.

Koletė greičio nemažina.

Odilė, šalia manęs ant galinės sėdynės sėdinti:

– Vaikai nepadeda?

Koletė:

– Atseit laiko neranda, tik pasiteirauja. Su Emanuela po du, tris kartus per savaitę važiuojame. Kiek jėgos leidžia, Timotėjus mums padeda. Dabar buvusias arklides tvarkome. Tiek daiktų, rakandų, kuriuos visiškai pamiršus buvau…

Emanuela:

– Jei taip ir toliau, dar dešimt metų tvarkysime. Visa bėda, kad ponia nieko išmesti nenori.

Odilė:

– Su daiktais, kaip su vietomis, atsisveikint sunku.

Per didelius, turbūt Timotėjaus atidarytus vartus įsukame ir ūksminga alėja važiuojame.

Kai vienas po kitų duris verdami einame ir, Emanuelai langines atlapojus, prieblandoje glūdėjusius kambarius ryški popietės saulės šviesa nutvieskia,

o Koletė nuo kai kurių baldų: krėslų, minkštasuolių, sekretero, komodos, – uždangalus, marškas traukia, kitus ramybėj palieka

ar kartu su Odile

stabteli prie paveikslų, ant sienų kabančių, ir tarpusavy šnabždasi,

girgždančias raižytos indaujos duris atidariusios, porcelianinių servizų salotines, dubenis, lėkštes, puodukus rankose varto, vėl į vietas deda,

iš didelių knygų spintų traukia herbariumus, dailės albumus, metų komplektais įrištus laikraščius ar žurnalus ir, virš stalo palinkusios, sklaido,

aš nemąstau apie nieką ir nė nebandau įsivaizduoti gyvenimo, kurį galėčiau mėginti atkurti

iš šitų baldų, po užtiesalais tarsi nenuovokūs gyvuliai po gūniomis snaudžiančių,

iš laiptų su kaltinės geležies turėklais ir baliustrada, kuriais dabar lipame, ir žvėrių galvų iškamšų, laiptinėje kabančių,

iš raitelių šalmų ir kepurių koridoriuje,

iš žvyruoto kiemo prieš paradinių durų portiką, tvenkinio, karvelidės, arklidžių – iš viso to, ką išvystu pro langą antrame aukšte,

tiktai jaučiu sielą smilkantį gailestį, mane užliejantį, kaip rudens šviesa lieja šiuos apleistus, negyvenamus kambarius,

parko medžių lapiją, po kuria nuo ūksmingos pagrindinės alėjos atsišakoja tokie pat ūksmingi takai, kuriais niekas nevaikšto,

proskynose išsikerojusius rožynus, jau pusiau sulaukėjusius,

ankantį tvenkinį, visą šį apleistumą atspindintį –

tiktai jaučiu širdį tirpdantį gailestį, bet ne dėl praėjusio laiko, kurį šioje valdoje yrantys ženklai liudija: tame laike aš nebuvau ir jame nėra nieko, ko aš gailėtis galėčiau, – o gailestį sau ir viskam, sykiais nei iš šio, nei iš to apimantį, į akmenį, dirvos grumstą, smilgą ar dar, ką tik norite, įsižiūrėjus, būna, kad nė įsižiūrėti į nieką nereikia – jis užklumpa staiga kaip liga, tavyje tau nejučiomis budusi…

– Madame, ar galėčiau pasivaikščiot po parką?

Kadangi žinau:

nieko aš neatkursiu, nė nesuprasiu, kaip nesuprantu pats savęs, nei ką čia veikiu, nei savojo laiko – praeitis ir dabartis vienodai pamėkliškos, tik dabarties pamėkliškumą kasdienos rūpesčiai slepia, o praeitimi virtusios dabarties pamėkliškumo jau niekas, nė daiktų pastovumas ir tikrumas nebeslepia: prieš mus išsiskleidęs ir negailestingai viską apnuoginęs, jis nė vienam mūsų jokių apsaugų nepalieka.

1 Tarnų kambariuose (pranc.).
2 O Gamta – šventykla, kur pilioriai gyvi / Kartais leidžia nugirsti mįslingus žodžius, / Žmonės žengia per simbolių gojus gūdžius, / Kur fiksuoja juos žvilgsniai kasdieniai, savi (Bodleras Š. Piktybės gėlės / Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005).
3 Prašyčiau to paties. (Pranc.)
4 Trumpos pavasario liūtys (pranc.).
5 Viskas gerai (pranc.).
6 Kaip sekasi (pranc.).
7 O mūsų mažoji ponia? (Pranc.)
8 Plonas bryzelis boforo (pranc.).
9 Tai mažajai poniai. (Pranc.)
10 Išlepintas vaikas (pranc.).
11 Debesyse (pranc.).
12 Mano brangus berniuk, sveikinu tave iš Londono (pranc.).
13 Bučiuoju, Odilė (pranc.).