Sandra Amankà. Gero apetito!
2025 m. Nr. 7
Mykolas Sauka. Kambarys. – Vilnius: Odilė, 2024. – 270 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Esu savo kambaryje – skaitau Mykolo Saukos romaną „Kambarys“ ir svarstau – ar šis populiarus ir greitas skaitinys iš tiesų nėra lyg koks greitasis maistas? Ar šilta bandelė, daug majonezo ir tįstantis sūris nemaitina mūsų ir gera doze visokių E? O balta pakuotė ar neslepia kažko nešvaraus? Ir ar skanu dėl to, kad nesigiliname, kas yra viduje? Ar nėra taip, kad romane vaizduojamas šiuolaikinis – naivus, neagresyvus, o dėl to ir tariamai feminist-friendly – vyriškumas visgi slepia savyje patriarchalinės tvarkos ilgesį?
Prieš nuspręsdami pirmiausia apžiūrėkime pakuotę.
Knygos herojus Mykolas – jaunas (30+), išsilavinęs (labai svarbu!) menininkas, kuris dienas leidžia „droždamas viską, kas po ranka“ (p. 13). O kai nedrožia – vaikšto į tinderio pasimatymus. Jis jautrus, sužeidus, ieškantis ryšio, bet nerandantis, dėl to kenčiantis. Susidaro įspūdis, kad kūriniu siūloma apsvarstyti egzistencinės vienatvės ir nepritapimo skaudulius išgyvenančio jauno žmogaus būtį. Regis, čia aptariamos bendražmogiškos, kitaip tariant, objektyvios, nuo lyties nepriklausančios būsenos. Bet ar iš tiesų?
Dabar, abiem rankomis suėmę mėsainį, suleiskime į jį dantis.
Skanaukime pirmiausia moterų paveikslų. Jos Mykolui – kambariai (iš čia ir knygos struktūra). Jaunuolis keliauja iš vieno kambario į kitą, bandydamas juos užkariauti – t. y. permiegoti su visomis per tinderio programėlę sutiktomis moterimis. Pačios moterys-kambariai Mykolui nėra reikšmingos, tarytum beveidės – „su makiažu jos visos suvienodėja, o be makiažo tampa kitais žmonėmis“ (p. 10). Moterys čia neturi autentiškos būties ir yra vertingos tiek, kiek atliepia Mykolo, kaip vyro, lūkestį ir atlieka moteriškąją funkciją – būti vyrui. Pavyzdžiui, Emilė (gotė) – kai mergina pasirodo nesanti „miela, smulki“, kaip rodėsi iš tinderio nuotraukų (p. 103), o „beveik mano ūgio, tvirta ir ryžtinga“ (p. 104), ja Mykolas nusivilia. Kodėl? Ar dėl to, kad jaučiasi apsigavęs / apgautas, ar dėl to, kad mergina, nebūdama smulkesnė ir menkesnė, atima iš Mykolo galimybę jaustis viršesniam? Arba Inesa (šachmatininkė) – Mykolas piktinasi, kodėl ji jo nevilioja. Kodėl nedaro to, kas moteriai priskirta – būti vyrui, kutenti ir tenkinti jo geidulius.
Kramtykime drąsiai! Tas traškus ingredientas – tai jaunos merginos.
Per siekį bendrauti su gerokai jaunesnėmis toliau skleidžiasi chroniškas Mykolo vyriškumo nepakankamumas. Tokiuose santykiuose Mykolas aistringai demonstruoja savo erudiciją, tėviškai pažindina su matytais filmais, skaitytomis knygomis, savojo gyvenimo filosofija (tiesa, šis tėviškumas greitai išgaruoja, kai viena iš merginų praneša, jog galbūt pastojo). Būdamas gerokai vyresnis, jis jaučia savo vertę – yra viršesnis, intelektualesnis, bet dėl to melancholiškas ir vienišas, nes nesutinka sau lygaus romantinio partnerio.
Visai kitaip Mykolas jaučiasi su savo amžiaus moterimis. Jis dažniausiai jomis nesusižavi, nes pats negali jų sužavėti. Jos jau turi savo brandų (kad ir kokių standartų) gyvenimą ir Mykolo plunksnų pūtimas įspūdžio joms nepadaro. Dėl šio „nepaveikumo“ kai kurios iš moterų vaizduojamos komiškai, tarytum bendra kalba ir taip jau buvo neįmanoma dėl jų pačių keistumo ar kvailo užsispyrimo. Mykolas tokiose situacijose nesijaučia –esnis, todėl belieka keliauti į kitą kambarį.
Mmm… Užsimerkime ir liežuviu spausdami mėsą prie gomurio bandykime spėti, kokios gyvulio dalys čia sumaltos.
Lygiai taip pat pabandykime apčiuopti ir Amandos – pagrindinės romano moteriškosios figūros kontūrus. Argi ji nėra klasikinis moters kaip šventosios ir paleistuvės tropas? Vienas žinomesnių šio įvaizdžio lietuvių literatūroje aprašymų – Violetos Kelertienės atliktoje Antano Vienuolio „Paskenduolės“ analizėje[1]. Autorė, naviguodama tarp Veronikos priešpriešinių vaizdavimų (jaunos ir nekaltos vs puolusios moters), prieina išvadą, kad Veronikos būtent kaip motinos įvaizdis (net reikalaujantis merginos savižudybės, kad taip ir liktų amžinai įrėminta šventojoje motinystėje) ir yra tai, ką kaip moters esmę saugo ir aukština vyrija. Tiesa, toks moters ikonizavimas ją ir nužmogina – nors ji iškeliama į centrą, bet laikoma „kita“, neturinčia teisės būti kitokia, nei jai priskirta.
Bet grįžkime prie savojo bliūdo. Taip, tos bulvytės jau ima strigti gerklėje… gal kokakolos?
M. Saukos romane Amandą iš pradžių sutinkame kaip perdėtai kuklią, nedrįstančią prisipažinti, kad tai ji – ta mergina iš tinderio. Vėliau pamatome, kad iš tiesų ji yra savo aistrų nevaldanti nimfomanė, o deklaruotas kuklumas yra priedanga ir bandymas valdyti savo pačios erotinį-gamtinį pradą (pornografinė vyriška fantazija?). Knygos pabaigoje moteris įgauna mamos, t. y. globojančiosios, visažinės ir pamokančios personos vaidmenį. Amanda guodžia trisdešimtmetį vaiką ir moko, kad atsakymus į vienatvės, nepritapimo, nepasitenkinimo gyvenimu klausimus ras ne kit(u)ose, o savyje: „Pats žinai, kad jos čia niekuo dėtos. Tai apie tave. Tau patinka, patinka murkdytis mėšle“ (p. 260). Jaunasis Mykolas klauso ir dedasi į galvą. Moteris vertinga tada, kai atlieka priskirtąją jai nekaltos mergelės, pasileidėlės ir galiausiai globojančios mamos (šventosios) funkciją. Ji nėra ir negali būti pati sau, nors ir sureikšminama, veikia vyrų visatos periferijoje kaip „kita“, netikra, kaip ikona.
Majonezas, susimaišęs su pašildytų marinuotų agurkų skysčiu, teka mūsų dilbiais iki rankovių. Bet nesijaudinkime, mes visi tai bevalgantys išsiterliojame.
Patriarchalinės tvarkos ilgesys, slepiamas po Mykolui priskirtu gero vyruko sindromu (GVS), kaip tas ištryškęs majonezas – yra išterliojęs visus knygos puslapius nuo pradžios lig pabaigos. GVS čia įveiklintas kaip kompensacinis mechanizmas – Mykolo kuklumas ir empatiją keliantis naivumas iš tiesų maskuoja jo troškimą tapti alfa patinu. Pats save jis įvardina sigma patinu, kuris, beje, toks pat šaunus kaip ir alfa, tik intravertas, ir kaip tik dėl to negalintis akimirksniu užkariauti moterų. Akivaizdus yra Mykolo siekis nebūti tuo nevykėliu, negalinčiu tapti –esniu tiek už kitus vyrus, tiek ir moteris (nes kad ir kaip matuosi – sigma nėra alfa). Juk vykęs tik tas patinas, kuris visuomet ir iškart užkariauja, t. y. įrodo savo vyriškumą-pranašumą. Tik šiame romane tas vyriškumas vaizduojamas ne agresyviai ir primityviai, o per intelektualaus, emociškai nebrandaus, dėl to tariamai nepavojingo vyro portretą. Nenuoširdumas erzina.
O kaip dėl deserto? Juk rasime vietos, kur įsprausti dar keturis šimtus kalorijų, ar ne?
Nuolat besibraudamas į kitus, t. y. moterų, kambarius, Mykolas savo paties kambario klausimo neapsvarsto. Nebūtina – į jį niekas nesikėsina. Skaitant „Kambarį“, mano galvoje vis nepaliaujamai kirbėjo Virginios Woolf „Savo kambario“ prisiminimas. Virginiai savas kambarys – tai autentiško gyvenimo sąlyga, buvimo sau, ne kitam, kūrybinės (ir ne tik) laisvės garantas. O Mykolui moters kambarys (moteris-kambarys) yra jo, kaip vyro, taikinys, būtina vyriškumo aktualizavimo priemonė, todėl nuolat siekiama užkariavimo ir kontrolės. Argi ne keista, kad dar anuomet, beveik prieš šimtą metų, rašytojos apsvarstyta moters savojo kambario problema – „nes juk moterims visuomet kas nors trukdys“[2] – galioja dar ir šiandien.
Šiurkščia servetėle nusivalome lūpų kampučius, tada pirštus. Ir atsirūgę išeiname.
[1] Kelertienė V. Paskenduolė – žemiškoji, paskenduolė – dangiškoji: empatija ar mizoginija? // Metmenys, 69. – 1995. – P. 26–40.
[2] Woolf V. Savas kambarys / vertė Lina Būgienė. – Vilnius: Charibdė, 1998. – P. 97.