Poezija verstinė
Harvey L. Hix. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė
Amerikiečių poeto Harvey L. Hixo naujausia knyga – rinktinė „Pirmiausia ugnis, po to paukščiai“. Šiek tiek anksčiau pasirodė „Atsitiktinė šviesa“, „Įskaitomas dangaus“ ir „Chromatinis“. Yra parašęs literatūros kritikos ir teorijos knygas „Lengva lyg meluojant“ ir „Dvasios, sklandančios viršum pelenų: postmoderniosios teorijos palikimai“.
H. L. Hixas gimė 1960 m., anglų kalbos ir filosofijos bakalauru tapo Belmonto universitete, filologijos ir filosofijos mokslų daktaro disertaciją apsigynė Teksaso universitete. Šiuo metu dėsto Vajomingo universitete. Poetas dalyvavo viename mūsų Poezijos pavasaryje. Knygą, iš kurios publikuojami eilėraščiai, sudaro siužetinis kūrinys apie moterį, kuri, būdama keturiasdešimt devynerių metų, sužinojo, kad, be ją išauginusio tėčio, ji dar turi ir biologinį tėvą.
Ar tu ką nors įtarei bręsdama?
Jis prasiveržė vieną dieną, šis šiurpus klyksmas
nepaguodžiamu mano balsu,
atsiliepdamas į skriaudą tarytum koks medis ar paukštis.
Jaunos poros vaikas nubėgo gatve klykdamas,
traukinys ūkė, nebevaidindamas kančios,
jo ilga dejonė kartkartėm vis pynėsi su visišku
vienišumu; pelėda, nusinešanti grobį, kartkartėm,
valanda po valandos, naktis po dienos.
Tu turbūt labai mylėjai savo tėtį
Jis nudėvėjo savo apdriskusius medvilninius marškinius
ir atidavė juos man, kad vaikų darželyje su jais spalvinčiau,
mokykloje visą dieną anglų kalba, tačiau namuose vokiečių.
Aš troškau miegoti su tais marškiniais, dėvėti juos
nuolatos, verkdavau, kai jie versdavo mane juos nusivilkti.
Aš mėginau kalbėti, bet temokėjau spalvinti
ir verkti. Ir dabar vyras baltais marškiniais
priverčia mane kalbėti pirmykštėm spalvom ir ašarom.
Kokia tavo vardo kilmė?
Retkarčiais aš išsiunčiu juos prasimanytais adresais,
tuos laiškus, kuriuos pradėjau rašyti jam, dalydamasi
paslaptimis, nepatikėtomis, jam esant gyvam,
klausdama jo viso to, ko troškau žinoti, bet nežinojau.
Retkarčiais aš adresuoju juos pačiai sau, įmesdama juos
grįžus, kadangi mums iš jų reikia ne mano žodžių,
skirtų jam, bet jo balso, sugrįžtančio šitaip.
Kokią paslaptį tu saugojai metų metus?
Ji palietė rankomis staktą, išsitiesdama visu ūgiu,
užstojusi įstaigos tarpdurį, šviesai sklindant už jos
pro bibliotekos langus. Ji atrodė purvina,
kaip kiekvienas, prižiūrintis boilerį. Aš mačiau jį,
užtemusį lauką aplink ją, suodinus dūmus ir anglį.
Ji nusipirko šautuvą, bet kas žino, kada jį naudos.
Vieni žmonės suspėja laiku, o kiti ne.
Šviesa už jos, ji delta savajam dumblui.
Der Struwwelpeter1
Žinojau tai, dar prieš sužinodamas kai ką daugiau:
man reikėjo įdomesnio būdo regėti, anapus
kaspinais puoštom kasom mergaitės, kuri žaidė su degtukais
ir dabar sūpavosi ant vienos kojos, iškėlusi rankas
prieš liepsnas ir dūmų kamuolius, po to (kitame kadre)
jos tušti bateliai ir dvi katės, besivalančios akis
nuo smilkstančių pelenų, kurie buvo jinai,
kiekviena užsirišus po jos kaspiną ant uodegos.
Kada tu pirmą kartą sužinojai apie savo tėvą?
Sniegas, jau gana gilus, ir vis dar pusto.
Aš negalėjau kalbėtis su tuo senuku, TV
transliavo žinias, jis vis skundėsi, jog nigeriai tokie
ir anokie. Viešbučio savininkas nepriimtų
mano čekio, bet senukas priimtų. Aš pensininkas –
dusulys įkvepiant – man reikia pinigų. Vežimėlyje
jis turėjo vežiotis deguonies baką.
Pūga nesiliovė. Mes klausėmės žinių.
Ar tu ką nors įtarei bręsdama?
Mano atmintyje klykiantis vaikas buvo berniukas, nors
negaliu tiksliai įvardyti be įrodymų. Netgi
išvežtas į lauką, suveržtas tame per dideliame vežimėlyje,
jis klykė. Kas žino, dėl ko. Kaimynai nesišnekėjo
su ta šeima, kuri netrukus išsikraustė. Niekas nepaklausė kur.
Kaip jie galėjo, sakydami, kad užgniaužė tai savyje? Iš pradžių
išgąsdinta, aš spėliojau, vėliau sunerimau, tačiau netrukus
jie vėl galėjo skųstis varnėnais.
Ką tu jauti naujai atrastoms savo seserims?
Tai buvo kitas laikas, tai buvo mažas miestelis,
taigi, kai melavau Aš ieškau savo paklydusio šuns,
Pareigūnas Heilas žinojo, ką reikia girdėti: Man penkiolika,
dabar vidurnaktis, aš noriu rūkyti
ir pasiklausyti radijo su drauge.
Jis žinojo, kad reikia sakyti Grįžk namo – tai buvo mažas miestelis.
Grįžk namo, rytoj ieškoki savo šuns. Jis žinojo,
kad Roksana slepiasi. Jis žinojo, kur nežiūrėti.
Ko tu labiausiai bijai dabar?
Ateik kitą dieną, įsiveržė policija, parodė aprašymą
to paties žmogaus, gal aš mačiau jį vakar?
Taip, mačiau. Jo istorija buvo beprasmiška, bet kieno
yra prasminga, aš numečiau jam kelis baksus, ir jis nuėjo.
Jis niekaip nesuremontavo sunkvežimio su tuo veržlėrakčiu,
bet aš sirgau, negalėjau mąstyti. Ponia, šis žmogus
už kampo, vos už trejeto namų nuo čia,
yra reanimacijoj. Mano durys atvertos, karštis.
Ar tavo pusseserės laiko save vokietėmis, ar turkėmis?
Aš pati buvau sulysus begyvendama Peru,
bet sugrįžusi iš ten jos net nepažinau.
O, tu niekaip dabar jos neatpažintum, ji prarado
daugybę elektrolitų, štai ką daro
anoreksija, be to, nuo jos galvos slenka plaukai,
ji netenka daugybės svorio, ji pakeičia net mano požiūrį
į žmones. Išsišovę skruostikauliai, kaulėtos rankos.
Kai paskutinį kartą šnekučiavomės, ji atrodė susirūpinus.
Kam tas žvakių žavesys?
Po dienos ar dviejų jie išsiuntė mano tėtį į namus.
Tuo metu mano senelė gyveno kartu su mano tėvais
ir šnekėjosi su juo tomis dienomis – ištisas valandas, iš tikrųjų –
jis sugrįžo. Vėliau ji sakė, jog jis kamantinėjo
apie savo tėvo mirtį, kaip tai atsitiko, nors
kai aš prisėdau prie jo, jis neištarė beveik nė žodžio.
Aš niekada nesu sutikus savo senelio, nežinojau nieko
apie jo mirtį, nežinau nieko ir šiandien.
Iš vokiečių2
Kiekvienas, regis, nėščias nuo savo priešingybės.
Nekaltumas yra nuostabus dalykas, tik jis
progresuodamas visada tampa Dievu.
Suvokimas nieko nereiškia širdžiai,
kurioje visada privalo vyrauti chaosas.
Žmonės miršta retai, kai užsinori būti liūdni.
Nekaltumas yra nuostabus dalykas. Tik jis,
suvokimas, nieko nereiškia širdžiai.
Iš vokiečių
Tai, kas realu, yra išgyvenama impulsyviai.
Mes reiškiame visai ką kitą, nei turėtume reikšti.
Kančia yra visos tiesos sąlyga,
ir viskas vyksta taip, kaip vyksta.
Dvasios atsiveria tik dvasioms,
prisitraukdamos visas oro būtybes.
Mes reiškiame visai ką kitą, nei turėtume reikšti,
ir viskas vyksta taip, kaip vyksta.
Versta iš: Harvey L. Hix. Incident Light. etruscan press, 2009
1 „Der Struwwelpeter“ (1845) – žymaus vokiečių psichiatro ir rašytojo Heinricho Hoffmanno populiari knygelė vaikams. Ją sudaro dešimt rimuotų eilėraščių, kurių kiekvienas turi aiškų moralą, perdėtai demonstruojantį blogo elgesio pasekmes. „Der Struwwelpeter“ į lietuvių kalbą gali būti verčiamas kaip „Nevala Petriukas“ (vert. past.).
2 Šiame ir kitame to paties pavadinimo eilėraštyje yra panaudotos G. W. F. Hegelio, I. Kanto, L. Feuerbacho, K. Marxo ir kitų vokiečių filosofų frazės (vert. past.).
Dane Zajc. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 7
Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė
Dane Zajcas (1929–2005) – poetas ir dramaturgas, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei slovėnų poezijai. Per Antrąjį pasaulinį karą neteko namų, tėvo ir dviejų brolių. Mirtis, netektis, baimė, įvairūs neatpažinti ir dėl to baugūs padarai – labai dažni įvaizdžiai jo kūryboje. Tačiau poetas neša gerą žinią: iš nevaisingos žemės, šukių, šalto kvėpavimo jis kuria kalbą, kurioje galima pasislėpti ir rasti prieglobstį. O prieglobstyje glūdi meilė. Galbūt todėl D. Zajcas kartais pavadinamas „mirtinos meilės“ poetu, kūrėju, kuris, suvokdamas pasaulio priešiškumą, ieško alternatyvų išgyventi.
Visi paukščiai
Užmušim visus paukščius.
Visus. Prieblandoj sukrankė varnos.
Ir nakties tyloj išgirdau,
kaip sode kažkas man paukščius nužudo.
Ir žinojau,
mano rytus dabar
apleido jau eilės,
ir jaučiau,
kaip sielą liūdesys užlieja.
Visus. Visus paukščius, jos krankė.
Ir jaučiau,
jog aplink plevėsuoja
juodosios plunksnos,
jog tarp jų sušvinta
geltona varno akis.
Ko ieškai, varne, paklausiau.
Savo kaukolės skliautuos
nebeslepiu jokių jau paukščių.
Visus. Visus paukščius.
Visus iškirsim, krankė.
Ir pabūgau,
kad nakties tamsoj
vidur sapno juodo
praskels man kaušą
ir paklaikusiais snapais ieškos,
ar minčių rezginy
nesislepia dainuoją paukščiai.
Visus. Visus paukščius, sudžergš.
Štai visu sprandu jaučiu
geltoną varno žvilgsnį.
Mano siela štai perverta.
Mano siela – užmuštoji paukštė.
Visus. Visus pakirsim.
Visus paukščius, džeržgė varnos
po juodu dangumi.
Būti lašu
Būti lašu ant tavo krūtų,
būti tyru skaisčiu lašu
ant ištroškusios odos,
būti neramiu lašu
ant karštų krūtų,
būti lašu, sugertu tavo kūno.
Būti pliauska tavo ugny,
būti žėrinčia ugnim tavojoj ugny,
būti didžiule liepsna
tavo gyvenimo liepsnoj,
degti, degti, sudegti,
tapti pelenais, juos pažers
tavo aistrų kvėpavimas,
nieko nebejausti, nieko nebetrokšti.
Tik pražūty ramuma ir meilė,
tik pražūty nuoširdi ištikimybė,
užgesę sutvėrimai myli taikia amžinybe,
ak, būti uola
tavo meilės laukuos.
Bevaisė sėja
Jo kaukolę aš atpažinčiau
iš gražių baltų dantų, pasakė motina.
Gražūs balti dantys,
įsirėžę į žemę,
gražios rudos akys,
pilnos grumstų,
stiprūs jauni kaulai,
kadais buvusios rankos,
rankos, moters neapkabinusios,
stiprūs jauni kaulai
apkabino žemę.
Daugybe švytinčių dantų
mūsų žemė apsėta.
Kiekvieną pavasarį pražysta žemė.
Žiauri sunki žemė,
juodais nasrais mus praryjanti.
Sunki yra senelių mirtis.
Bet sunkiau juk sėti
savo gražias rudas akis,
nemačiusias dar nuogo moters kūno,
nebučiuotas dar lūpų,
šnabždančių: Aš tavo
(nieko tos akys dar nematė),
beprasmiška juk sėti
savo gražias rudas akis
bevaisėn dirvon,
bejausmėn žemėn.
Tave prisiminiau, broli.
Apie tavo baltus dantis galvojo
mūsų motina.
Tavo balti jauni dantys
buvo bevaisė sėja.
Rudas šauksmas
Tyliais žingsniais tipena baltos dienos kojos.
Tipena ir žadina būtybes.
Kad būtybės atvertų sulipusias akis.
Kad jas atvertų ir susivoktų,
nes paklydo bemiegant.
Būtybė paieškos giminystės.
Kad susijungtų dienos šviesoje.
Kad nei vienas nepaklystų.
Nei vieno vienatvė.
Nei vieno atstumta būtybė.
Atverk man ežerus savųjų akių,
kad pažvelgčiau į tavąjį dangų,
tavo baltuosius paukščius,
kad paklausyčiau tavo akių rudo šauksmo.
Šauksmo, kurį pažadini.
Šauksmo, kurį pakartojai
ir jo aidas pražydo mano lūpose.
O burna prikupėjo kvepiančių gėlių.
Šviesa skaistesnė už jųjų liepsnas.
Vidudienis šviesesnis ir diena ilgesnė,
nes tu gi vaikštai jųjų prieglobsty.
Gėlėms suteiki kvapą.
Rankom perlieji šviesius apskritus judesius.
Žodžių ugniavietėj įžiebi šiltą liepsną,
o ryte tavo meilės šviesa manuos plaukuos prisiglaudžia.
Plaukuos, kuriais kasnakt mane užkloji,
miegu juose lyg tavajam kūne,
nes manęs nebėra,
nes esi tik tu.
Tik tu dar vaikščiosi dienos prieglobsty.
Šviesa, kuri apšvies tavo kūną,
almės manaisiais kaulais ir mano kūnu.
Ir manęs nebebus.
Ir liksi tiktai tu.
Nes esi giesmė manoj gerklėj.
– – – –
Jiedu mirė ir išėjo į žmones.
Friederike Mayröcker. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 6
Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas
Friederike Mayröcker (g. 1924) – žymiausia austrų poetė. Yra parašiusi ir romanų, apsakymų, pjesių, knygų vaikams. Jos bibliografijoje kone devyniasdešimt knygų. 1954 m. ji susipažino su austrų eksperimentinės poezijos korifėjumi Ernstu Jandliu (1925–2000), su kuriuo gyveno iki jo mirties.
F. Mayröcker tekstai gana hermetiški ir bekompromisiniai, kai kurie eilėraščiai beveik ne-išverčiami. Poetė dažnai naudoja dada koliažo, autofiksacijos principą, jai artima avangardistinė stilistika. Poetė apie save rašo: „Aš gyvenu vaizduose. Viską matau vaizdais, mano visa praeitis, prisiminimai yra vaizdai. Aš vaizdus paverčiu kalba ir visa pasineriu į vaizdą. Pasineriu tiek, kiek leidžia kalba.“ Eilėraščiams būdingos melancholijos, liūdesio, nykimo, rezignacijos nuotaikos.
Kartais
kartais mano ranka atsitiktiniais
judesiais paliečia tavo ranką tavo krumplius
arba mano drabužiuos lindintis kūnas tarsi visai to nejausdamas
mirksniui atsiremia į tavo kūną drabužiuos
tokie nekalti beveik augališki judesiai
tavo skersas žvilgsnis ir akys tyčiom klaidžiojančios po tuštumą
tavo jau pačioj pradžioj gluminantys klausimai ką dabar skaitai
kur trauksi šią vasarą
skradžiai veria širdį
kiaurai gerklę it žvitrus peilis
o aš išsekus it šulinys kaitrią vasarą
Rohrmoos 85
rasos išprausti
žali auliniai, mačiau
svirplį žolėj paryčiais
sodo žolėj susiglamžęs
mėnulis sugurintam
sapne atspindy,
sapne tirpstantis atspindys
mėnulio atspindys rugpjūty
tokį vaiskų rytą –
akį staiga patraukia lentelės
su vardais ant sodo vartų,
abi lentelės ant sodo vartų
su mūs vardais: išblukusios
neryškios nuskalbtos lietaus,
lietaus kurs daužės į nakties
vartus ir plakės tarsi virš
kapų… nuo mūs
kapų numazgoti vardai, bevardžiai
kapų akmenys, staiga dingteli man, šalia manęs
tylėjo kitas, greičiausiai galvojo
taip pat
Mano motina
mano motina išskėstomis rankomis
kuomet mane sveikino kai pas ją atėjau
mano motina švelniais žodžiais lūpose
kuomet paskambinau kad negaliu ateiti
mano motina persimainiusiu veidu
kuomet dar norėjo šnekėti bet jau nebegalėjo
mano motina užspaustomis akimis
kuomet atėjau per vėlai apkabinti paskutinį kartą
Daincendorfas / žaliuojantis montažas
arba kur esu jau mačiusi tas išbalusias akis
esu kuoktelėjusi esu išsukinėtais kaulais
bet anuomet ant sidabrinių horizonto bėgių
anuomet per tą beržų šventę per tą
nuvytusią beržų šventę virš dievo kūno laukų
virš žaliuojančių laukų vilnijančių laukų
aš dar buvau vaikas – nesusipratęs / pateptas aliejais
pateptasis vaikas o mano akys grimzdo į
dangaus mėlį į flamingų debesį į
fazanų spiečiaus skrydį berniukiška šukuosena ar carré ir įsibedė
į glicinijom apėjusį sodo namelį paskui
dobilai karantys sėklalizdžiai ryto baldakimas –
kaip antai kūdra nudirtu viršugalviu ir smuikų šėlsmas
užrūgęs negyvas vanduo pelės siluetas išblyškę
vilkdalgiai lange mėlynuojantis konsiliumas ar triušiai
kairėj aky kupli medžio viršūnė
yra hiacintai atviros angos
gėlė patogesnė ir šiltesnė už lėlės ranką
gyvenimo tarpsnio inventorizacija
mano kuprinėj
čiobrelio stiebelis
dvi monetos
bukas pieštukas
nuspurę užrašai
pyrago trupinys
žalias skalbinių segtukas
japonės germanistės vizitinė
kišeninės išlaužytos šukos
Dali skruzdės* ant šešėliuoto natų lapo
Emai Neckamm
* Greičiausiai turimas omenyje Luiso Bun~uelio ir Salvadoro Dalķ 1928 m. sukurtas filmas „Andalūzijos šuo“, kuriame tarp gausių neįprastų vaizdų yra ir scena – iš delno lendančios skruzdėlės (vert. past.).
Hokusajau, geriau klajoti mintyse
gulom ant nugaros, arba po spingsule,
traukti Fudzijamos priekalnių link ir žvelgti aukštyn
į snieguotą viršūnės smaigą, auliniai
drėgni ir šalti, apykaklė atkarus.
Klausykit, kaip pažinti tolius
nuosavomis kojomis, klausykit, kaip patirti tolybę
nuosavomis akimis. Kaip suderinti tolių ilgesį
ir sėslumą. Kaip koją ir akį,
ašaras ir džiugesį.
*
kaip aš tave vadinu
kai galvoju apie tave
o tavęs nėra:
mano žemuoge
mano cukrinis drieže
mano paguodos tūtele
mano šilkverpi
mano nerimo išgąsti
mano Aurelija
mano sudužusių širdžių klube
mano snūduro vaike
mano ryto ranka
mano juodoji užmarštie
mano lango kryžiau
mano mėnulio slapstytojau
mano sidabrine lazda
mano vakaro švytėjime
mano saulės gija
mano straubliakiški
mano elnio galva
mano kiškio letena
mano varle ant laiptų
mano šviesos vainike
mano pavasario vagie
mano virpantis kuine
mano sidabro sraige
mano rašaline
mano lapino uodega
mano medžių vartytojau
mano vėtrų bėgly
mano meškų sergėtojau
mano dantų rodytojau
mano arklio ausie
mano Praterio medi
mano riestaragi
mano krepšy su beždžionės galva
mano žiemos persilaužime
mano artišoke
mano vidurnakti
mano atbulas skaitikli
(da capo!*)
* nuo pradžios (pakartoti kūrinį ar jo dalį; it.).
Alden Nowlan. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 5
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Aldenas Nowlanas (1933–1983) gimė Naujojoje Škotijoje (nedidelė provincija Kanados pietryčiuose), itin skurdžioje šeimoje. Motina pagimdė jį sulaukusi vos keturiolikos ir netrukus paliko jį ir jo jaunesnę seserį Henrietą. Būsimasis poetas baigė tik keturias klases, nes šeima mokymąsi laikė laiko švaistymu. Nuo keturiolikos metų Aldenas dirbo lentpjūvėje. Būdamas šešiolikos „atrado“ miestelio biblioteką. Kiekvieną savaitgalį jis nueidavo po trisdešimt kilometrų iki miestelio pasiimti knygų. Savamokslis Aldenas dirbo įvairius atsitiktinius darbus, kol gavo reporterio vietą laikraštyje. 1966 m. poetui buvo diagnozuotas gerklės vėžys, su kuriuo jis kovojo iki mirties.
A. Nowlanas laikomas vienu populiariausių XX a. Kanados poetų. 1967 m. už poezijos rinkinį „Duona, vynas ir druska“ jis pelnė pagrindinę – Generalgubernatoriaus – Kanados literatūrinę premiją. Daugelyje poezijos knygų A. Nowlanas kalba apie paprastus žmones, darbininkus, atkampių provincijų gyventojus, vaizduoja juos su užuojauta ir humoru.
Stouni Ridžo šokių salė
Jiems nepatinka svetimi.
Taigi, šypsokis atsargiai.
Aštuonios kartos
Hangerfordų, Makgardų ir Steisių
gyveno šiuos kalnuos
tarsi kraujomaišos karaliai.
Jų kraujas toks tyras,
kad nė nekreša.
Tai vienintelė šalis,
kurią jie žino.
Yra čia vyrų,
kurie apie Kanadą nė negirdėję.
Kai jiems pabosta šokti,
jie keliu žemyn nusileidžia
ir geria baltą žaibą
tiesiai iš statinės
volės.
Ir jie niekada nepamiršta
prisirišti kastetų,
kuriuos pasidarė iš alaus butelių
kamštelių ir odos,
o jų rusvi miškakirčių batai
aštriais smaigais nusagstyti.
Kaip gerai, kad aš čia
Pakliuvau į bėdą, ji tarė
jam. Tai buvo pirmas
kartas gyvenime, kai kas nors
apie mane prakalbo.
Ėjo 1932-ieji, ir jai
buvo vos keturiolika,
o tokie vyrai kaip jis
dirbdavo visą dieną
už sušvinkusį dolerį.
Galima chininu, tarė ji.
Nešnekėk nesąmonių, atsakė jis.
Tada ji pravirko, o vėliau
ilgą laiką nė vienas
nepratarė nė žodžio, dar vėliau
jų balsai vis kilo, kol
jie pradėjo šaukti vienas ant kito,
o tada vėl buvo ilga tyla, po to
jie ėmė labai tyliai kalbėtis ir galiausiai jis pasakė
na, ką gi, turbūt teks su tuo susitaikyt.
Kol aš gulėjau susirietęs,
besidaužančia širdimi,
tamsoje, jos viduje.
Socialinės darbuotojos eilėraštis
„Tu geriau juos pažįsti“, tarė mergina,
o jos veidas, kalbant apie vargšus, švytėjo
gerais norais, lyg riebia kosmetika.
„Papasakok man ką nors, kas padėtų.“
Ji ketino dirbti socialine darbuotoja lūšnynuose.
Dirbk tai, lyg duotum kyšį Dievui, atsakiau.
Dirbk tai, nes nekenti
silpnapročių ir nešvarių apatinių. Dirbk tai, nes
esi iš tų, kurie pajutę valdžią
įkvepia giliau ir iškvepia triukšmingai,
tarsi deguonimi alsuotų. Daryk tai, kad išsigydytum
arba patenkintum savo neaiškų lytinį iškrypimą.
Tačiau svarbiausia, pasakiau jai, nedirbk
iš troškimo būti mylima. Nereikalauk
tokio didžiulio atlygio už savo paslaugas.
Tapsi tokia tulžinga kaip ir krautuvininkas,
per daug dalijęs skolon ir bankrutavęs.
Ir atsimink, panele, tavieji patarimai
atrodys jiems tokie įkyrūs,
kaip tau – manieji.
Patikėk manim. Jie žmonės.
Ir dauguma tavęs nekęs.
Parašyta laukiant dar vieno krūtinės rentgeno
Nenoriu mirti.
Skamba taip, lyg tai būtų pasakęs
vienas iš kvailesnių
XIX amžiaus karalių, koks Maksimilianas ar Ferdinandas,
kuris jaunystėje dievino Baironą
ir mėgo krimstelt į ausytę
dailesniam pasiuntinukui, o sulaukęs vidutinio amžiaus,
perėjo prie brendžio ir priimdavo Komuniją
kiekvieną mielą dieną,
nežmoniškai nutuko ir,
suėjus šeštai dešimčiai,
pasikvietė kardinolą, tarė, Jūsų Eminencija,
nenoriu mirti, pasirūpinkit
tuo reikalu,
ir, tai atlikęs,
nuėjo šaudyt jerubių
ir nugalabijo daugiau nei šimtą,
turėjo taiklią akį.
Apgaulinga išorė
Nuostabu,
kad taip lengva
apmulkinti juos –
sveiko proto šunsnukius.
Galiu kalbėti
apie orą, valgyt,
vadovaut tėvų
susirinkimams.
O jie nežino.
Aš svetimas tarsi marsietis.
Su trečiąja akim kaktoje!
Todėl savo plaukus šukuojuos
taip gudriai, kad nė nesimato
gal tik truputį
šiek tiek, kai papučia vėjas.
Giesmė Dionisui
Visa gudrybė – paleisti
lokį
tačiau tvirtai laikyt
grandinę,
vargas,
kai lokys
pagriebia
už grandžių
ir žmogus ima šokti.
Naktis 1938-aisiais ir kita naktis
Kai pirmąkart pamačiau elektros
šviesą, pasirodė
Dangaus karalienė. Ta šviesa
nebuvo skirta matymui, ja pačia
reikėjo gėrėtis. Visą
vakarą sėdėjome, tiek suaugusieji,
tiek ir vaikai, toje
šviesoje ir nieko
daugiau. Kitą dieną laukėme
Dėdės, šeimos galvos,
kad nuspręstų, ar jau
metas atėjo vėl ją
įjungti. Jam patraukus
grandinėlę, sulaikiau kvapą,
tačiau Dangaus karalienė
nebesugrįžo. Netrukus
suaugusieji pasiėmė
kortas. Ak,
kaip juos už tai
niekinau. O tada pamačiau,
kad šešėliai pradingo
ir vietos, kuriose galėdavau
susiriesti į kamuoliuką, klūpėti
ar stovėt tylutėliai ir tapti nematomas.
Dažnai taip darydavau
ir klausydavausi. Kartais
išslysdavau iš šešėlių,
kai nieks nematydavo,
ir pakeisdavau jiems kortas. Sunku
buvo susilaikyt nesijuokus.
O dabar, kad ir koks mažas,
tylus ar greitas aš būčiau,
niekada nebeturėsiu šios galios.
Niekada daugiau
nepasiversiu nematomu.
Ko tu verki?
paklausė Dėdė manęs.
Dana Podracká. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 4
Iš slovakų k. vertė Vladas Braziūnas
Dana Podracká – slovakų poetė ir eseistė, daugelio abiejų žanrų rinkinių autorė. Gimusi 1954-aisiais Banská Štiavnicoje, sename kalnų mieste, kiek primenančiame Vilnių ir įrašytame į tą patį UNESCO pasaulio kultūros paveldo šedevrų sąrašą kaip ir Vilniaus senamiestis. Kaip tik šitame mieste kasmet vyksta tarptautiniai poezijos, teatro ir muzikos festivaliai „Cap à l’Est“, pernai rugpjūtį toks jau buvo aštuntas.
Duras tarp jūrų paukščių
Norėčiau išgert su tavim, Marguerite,
atpažinus tave
tarp jūrų paukščių,
iškeltą virš smėlio knygos,
kur žodžiai –
žmonių praėjusių pėdos,
tekstai išklypę, mirties
vaidinuokliai.
Uosto smuklėj
man garsiai išdainavai:
Rašymas yra piktas gaivalas,
įsisuks po oda,
lūpas išgrobs ir akis,
nušluos veidą.
Rašymas yra ankštas kalėjimo
kiemas ant balto popieriaus.
Rašymas yra meilė,
be jos kiekvienas klausimas
tuščias.
Liepsnos architektūra
Dega many sena oda; ugnis apnuogina
sienų kaulus, gatvių šonkaulius, šventyklos kaukolę,
dega miestas many;
kojos, rankos, per jas kibirai susipynė grandinėn;
sukūrėme upę, srūvančią kūnu
žiūri širdis; veidrodinės mažybės,
kur man nepriklauso, o teka many;
užsagstyta rubino spalvos kišenėlė, ant jos
priklijuotas piešinio kvadratėlis, jame
pieštuku išvedžiota liepsna
žiūri siela;
neapgaili nieko, kas dega;
negelbsti žvakidžių, paveikslų nei pergamentų;
originalai negali sudegt; originalai yra pas Dievą
stebi nuojautos judesį;
spindulio įsitvėrė,
sliuogia aukštyn, ima statyti
iš naujo, nuo kupolo.
Stiklinė vandens
Pakirdau vidurnakty,
kažkas manęs meldė per sapną
stiklinės vandens.
Dar ir dabar girdžiu šitą balsą, tylų
maldavimą, tartum
eitų iš momenies,
iš sergančio lovos
ar iš maldininko suskirdusios žemės.
Kėliaus, ėjau virtuvėn,
prisipyliau stiklinę, išgėriau
už tą, kur ištroškęs,
kur nebeturėjo kūno,
užtat
jam buvo baisiai sunku
ką nors padaryt
be pagalbos.
Asmuo
Žlibinėja kažkas nuo tamsos lig tamsos
raktu užgaudamas geležinius pilies
varpo aptvarus
kitas sąžinės pokrypio kampas,
kitas būdo bruožas,
žvilgsnio tarpeklis, juo nusigaučiau
lig žemės savy, pabandyčiau atsiverti
iš kitos pusės
lūpas prispaudžiu, dantimis kalenu kodą
šitaip ieškau lig pat aušros
atveriu išeitį
iš šventybės šventybėn.
Antikinis degtukių pokalbis
Pirmoji degtukė: Mylėti – tai nusiimti kaukę.
Antroji degtukė: Žodis yra lupa, sudeginanti, ko nepadarėm.
Trečioji degtukė: Kai ką iš tikro suvokiam, kitkas priklauso tamsai.
Ketvirtoji degtukė: Dievas sukūrė spąstus velniui ir kaip jauką įdėjo moteries kūną.
Penktoji degtukė: Susimesti norėčiau į kuprą, jei tik žinočiau, kad ir tokios manęs tu geisi.
Šeštoji degtukė: Iš perplėštos sielos vanduo ištekės, o negalės vėl pritvinti.
Septintoji degtukė: Skausmas nutolsta ir teka atgal labirintan.
Aštuntoji degtukė: Pažinti daiktus iš šešėlių, vadinas, prasidėti su siela.
Devintoji degtukė: Skiriamosios linijos neegzistuoja.
Dešimtoji degtukė: Mylimasis – kertinis akmuo.
Jerzy Ficowski. Pelenų skaitymas
2011 m. Nr. 2–3
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Jerzy Ficowskis (1924–2006) gimė Varšuvoje. Kovojo Varšuvos sukilime, kalėjo garsiajame Paviako kalėjime ir karo belaisvių stovyklose Vokietijoje. Po karo studijavo sociologiją ir filosofiją Varšuvos universitete, klajojo su čigonų taboru, tyrinėjo čigonų kultūrą ir tautosaką. Aštuntąjį dešimtmetį dalyvavo opozicijos veikloje, Darbininkų gynimo komiteto (KOR) narys. 1976 m. komunistinės Lenkijos cenzūra uždraudė spausdinti jo kūrybą. Be gausių poezijos rinkinių, parašė dvi monografijas apie Lenkijos čigonų kultūrą ir apybraižų rinkinį apie Bruno Schulzo kūrybą.
*
nepajėgiau išgelbėti
nė vienos gyvybės
nemokėjau sustabdyti
nė vienos kulkos
tad vaikštinėju po kapines
kurių nėra
ieškau žodžių
kurių nėra
lekiu
nešauktas į pagalbą
pavėlavęs padėti
noriu suspėti
nors nebe laiku
Raudų siena
tūkstantį devynis šimtus metų
mėtė verksmą
į sieną
todėl jiems pastatė
keturias raudų sienas
ir tarp keturių sienų
galutinai sunaikino
visą verksmą
ir to verksmo verksmą
ir dešimtą ašarą nuo jankelio
iki pat ašarų kartos
paskutinės
tad kurmis vis dar
nešioja gedulą
ir žadina kurmrausius
išmetinėdamas žemę
Jerušalaimui
ilgas buvo kelias
į Jerušalaimą
lyg talesas dryžuotas
tai šviesa tai tamsa
naktys ir dienos
spindėjo Jerušalaimas
už ilgiausios iš naktų
ir noko smuikai
lyg kriaušės ant gluosnio
o berdičeve reivachas
karčema balagula
ir pogromai ir žvakės
įžiebtos nuo žvaigždės
ir pamaldžiai kalbamos
sūrios silkės eilutės
su svogūno komentaru
kad badą atleistų
per poleses užupius
per rudenį kuprotų žibintų
per dujų kameras
oro kirkutus
ėjo į Jerušalaimą
mirusieji ir gyvieji
į savo apgręžtą kadaise
ir slapčiomis atnešė ten
saujelę kriaušių nuo gluosnio
ir atminčiai
silkės
vis dar duriančią ašaką
Miriamos dangun ėmimas iš gatvės
1942 m. žiemą
nesuskaičiuojamas leidosi sniegas
draiskalais nuslinko dangus
ji žengė į dangų
praėjo sustingusi
baltumą už baltumo
nedidelę aukštumą
už aukštumos
elijo pažeminimo
vežimu
virš puolusių angelų
sniegų
į šalčio zenitą
vis labiau virš
hosanna
pakelta
į patį dugną
Žydų palikimas
ji turi spintą iš kurios dar spėjo
išeiti suknios
nors ir šiaip būtų nebemadingos
fotelį nuo kurio kas nors kada nors pakilo
tik minutėlei
o pakako visam likusiam gyvenimui
pusdubeniai puodai pilni bado
bet pravers
iki soties
nužudytos mergaitės portretas
gyvų spalvų
galėjo dar pasilikti tokį juodą stalą
geros būklės
bet nepatiko
liūdnas kažkoks
Pelenų skaitymas
penktadienį už bažnyčios
tvinsta jeruzalė
kyla auksaburniai
žvakių izaijai
po iškaba
šėtonas cinamonas ir co
saros malos juditos
gulasi miego
ant savo krūtų
dvikuprių kupranugarių
neša žvaigždes sėti
ožiukas pašalėje
sako negev negev
ir visi išlipa viduryje dykumos
sės prie sochačevo savo žvaigždes
Versta iš: Jerzy Ficowski. Gorączka rzecy. P. I. W. Warszawa, 2002
Rainer Maria Rilke. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris
Iš „Valandų knygos I“
*
Mes darbininkai, gildijų meistrai,
ir statome tave, tu katedra didžioji.
Atklysta kartais vienišas svetys,
praeina mūsų sielom kaip ugnis
ir naują brėžinį ant sienos išvingiuoja.
Mes kopiam ant siūbuojančių pastolių,
rankas nutraukia įrankis sunkus,
bet tavo valanda, atplaukusi iš tolių,
kaip marių vėjas kaktą pabučiuoja
ir spinduliuodama užpildo mus.
Tada plaktukų bildesys suardo tylą,
kalnai kartoja tūkstančius aidų,
kol sutemos nupuola ant veidų, –
ir tavo tamsūs kontūrai į dangų kyla.
Koks milžiniškas Tu.
Iš „Valandų knygos II“
*
Esu tas pats, kuris parpuolęs
ant kelių melsdavo tave:
klusnus, tarnaujantis vienuolis,
kurį pripildei kaip versmė.
Šaukimas iš tyliausios celės,
kada pasaulis nuošaly, –
o tu dar vis aukštai pakilus
per daiktus plūstanti vilnis.
Tai niekas kita. Tiktai jūra,
kurioje retkarčiais žemynai išryškėja.
Tai niekas kita kaip tylėjimas
didžiųjų angelų ir smuikų,
bet nutylėta yra tai,
prieš ką nusilenkia visi daiktai,
nuo jo galybės spindesio apsunkę.
Jeigu tu – viskas, ir aš vienas
maištauju ir meldžiuos aklai?
Bet naktimis argi nesu aš
tau – viskas, kai verkiu nubudęs,
ir vienas tu, kuris klausai?
Ar tu girdi ką nors daugiau?
Ar dar balsų – be manojo – yra?
Galbūt audra? Ir aš esu audra,
ir mano girios moja tau.
Jeigu daina, liguista ir silpna,
dar trukdo tau mane girdėti, –
klausyk manęs, ir aš esu daina,
ji vieniša ir negirdėta.
Esu tas pats, kuris drebėjo,
kai klausdavo tave, kas tu.
Kas dieną sutemoms artėjant
jau nieko, nieko nerandu.
Aš sužeistas ir paskutinis
tarp tų, kur išjuokė minia,
visi daiktai, mane pažinę,
iškyla tartum vienuolynai,
kur buvo kalinę mane.
Tada man būtinas esi tu,
tu – draugas sielvarto namuos,
mano kančios švelnus tretysis,
tu man kaip duona, kaip vanduo.
Kokios tos naktys, ar žinai tu,
žmonėms, kurie negal užmigt:
ten darosi visi neteisūs –
senelis, vaikas, moteris.
Nubunda, lyg mirtis jau liestų,
aplink – juodų daiktų tankmė,
jų rankos klaidžioja ir tiesias
laukinės, svetimos ir šviesios
kaip kurtai užkeiktam miške.
Čia pat dar stūkso praeitis,
o ateity matyt lavonai,
ir kurčiai daužo į duris
žmogus, užsmaukęs kapišoną.
Ir veltui plėstumei akis –
dar nė mažiausio ryto ženklo
ir dar negreit gaidžiai pragys.
Naktis lyg dideli namai.
Ir išgąsty žaizdotom rankom
jie plėšia sienas, verias angos,
galerijos, kurios prasmenga,
ir nėra durų išeities.
Ir tokia, Dieve, kiekviena naktis,
ir tie, kurie nubunda pašaukti
ir eina, eina ir tavęs neranda.
Ar tu girdi, kaip jie aklųjų žingsniais
grindyse beldžia?
Ant laiptų, tamsoje pradingstančių,
girdi – jie meldžias.
Girdi, kaip jie ant akmenų juodų parpuola?
Jie verkia. Tu turi girdėt iš tolo.
Ieškau tavęs, nes jie visi praeina
man pro duris. Aš juos beveik matau.
Ir ką daugiau dabar galėčiau šaukt,
jeigu ne jį,
tamsesnį už juodžiausią metų naktį,
vienintelį, kurs gali žiburio nedegti
ir nebijoti. Saulės spindulys
dar jo nepalietė, tačiau pažįstu jį,
nes jis su medžiais kyla iš po žemės,
nes tai yra jisai, kuris
kvepėjimu alsuoja iš po žemės
į mano veidą.
Iš „Naujųjų eilėraščių“
Poetas
Valanda, tu mane apleidi
sparnais žaizdas kirsdama.
Kam dabar mano balso aidas?
Kam dabar naktis ir diena?
Neturiu namų, mylimos,
neturiu menkiausios pastogės.
Tie daiktai, kuriems atsiduodu,
praturtėję mane išduos.
Iš „Sonetų Orfėjui II“
XIII
Prieš išeidamas būk lyg jau būtum išėjęs.
Paskutinis sudie tegu seka tave iš paskos
kaip dabar ta žiema, kuri nesibaigs prasidėjus,
kol tavoji širdis galutinai peržiemos.
Pasilik Euridikėje miręs – ir giedodamas grįši,
garbindamas pakilsi grynojo ryšio ertmėn.
Čia, tarp dingstančių, nuožulnumos karalystėj,
būk savo skambesy sudužus taurė.
Būk – ir kartu žinok, kad tau lemta nebūti.
Ant laikų bedugnės – viena pakilimo minutė –
ją turi iki galo išbaigt ir pradingt.
Į gamtos atsargų begalinį gausumą –
suvartotų ir dar nebylių – į neaprėpiamą sumą
įskaičiuok save su džiaugsmu ir skaičių ištrink.
Iš vėlyvųjų eilėraščių
Erotas
Kaukės! Kaukės! Erotui pridengti.
Kas ištvers jo veido spindesy?
Kaip Saulėvartos didžioji šventė
jis nutrauks pavasario naktis.
Ir pirmųjų žodžių lengvas žaismas
virs tyla. Kas šaukė iš tankmės?
Jis ant jų bevardžio šiurpo skraistę
kaip šventyklos vidurį užmes.
Koks staigus dievaičio palietimas!
Ir prapuolę, sunkiai, be prasmės.
Žemė rangės. Užgimė likimas.
O viduj – tyli versmė.
Magija
Nuostabūs pakitimai. Jų paliestas,
tyloj užgimsta naujas kūrinys.
Skausme į pelenus subyra liepsnos,
mene – iš dulkių plyksteli ugnis.
Tai magija. Į neregėtą aukštį
kasdienis žodis čia kelius atranda –
toks tikras kaip balandininko šauksmas,
prišaukiantis nematomą balandį.
*
Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną,
kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.
O, jie turi ir mus omeny, Villa d’Este fontanai,
nors ne visi ligi šiol trykšta sidabro srove.
Mes paveldėtojai jų, tų dainoj pražydusių sodų.
Kokia didi pareiga, kokia šventa savastis!
Mums galbūt paskutiniams laimingi dievai atiduoda
tai, ko neleista atmest ar lengva ranka išbarstyt.
Tenedingsta nė vienas dievų. Mums jų reikia visų ir kiekvieno.
Mums svarbus kiekvienas tapęs vaizdu kūrinys.
To, kas subrendo tyloj, neleisk nušnekėti per dieną.
Nors nebesame tie, kuriems dar pavykdavo šventės,
šitas virtęs jėga patvarus spindulys
akvedukų tiltais grįžo pas mus, kad gyventų.
*
Parašyta grafui Karlui Lanckorońskiui
„Nei dvasios, nei aistros neturime atmesti“:
gyvenimu suvienyt ir pratęsti
mes pašaukti, bet išrinkti kai kas
toj sankryžoj pasiekt šventyklos slenkstį.
Įgudusia akim jie atpažįsta ženklą,
jau išgaląstas įrankis, lengva ranka.
Jiems tyluma kaip marių kriauklė skamba.
Jie mato valandos mušimo kampą,
kur vos paslinko laikrodžio strėlė,
akių vokais atliepia ir atsako,
kai mosteli sparnais nakties plaštakė,
ir girdi, kaip prasiskleidžia gėlė.
Pažeidžiami ir trapūs kaip kiekvienas
savo pečiais jie turi remti sienas –
tam, kas sunkiausia, jie atrenkami.
Kai nevilty kiti nulenkia kaktą,
jie ritmais atskaičiuoja smūgių taktą
ir akmenį pažįsta širdimi.
Taip tolumoj piemuo tarytum liūdi,
artyn prieidamas matai – jis budi,
jis klausosi, jis trunka, jis yra!
Ir kaip jisai žvaigždynų žingsnį girdi,
taip jiems savi, kas naktyje pakirdę
klajoja ir pradingsta su aušra.
Net tamsoje jie budrūs kaip apuokai:
iš sapno ir būties, raudojimo ir juoko
gimsta prasmė, priversdama suklupt
priešais gyvybės ir mirties verpetą, –
tada pasaulis gauna naują matą
jų kelių matlankio stačiu kampu!
Lawrence Ferlinghetti. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Lawrence’as Ferlinghettis (g. 1919) – amerikiečių poetas, gyvasis bytnikų kartos klasikas. Sorbonos universitete doktoratą apsigynęs rašytojas nuo 1955 m. yra išleidęs keliolika poezijos rinkinių, tarp jų ir populiarųjį „A Coney Island of the Mind“ (1958), kurio parduota daugiau nei 1 mln. egzempliorių. Neretai pašnekesį imituojančioje, skaidrios kalbos, skaityti garsiai (taip pat ir akompanuojant džiazo ritmams) skirtoje poezijoje socialinė ir politinė kritika reiškiama ne tūžmastingai ar sarkastiškai, bet žaismingai ironiškai. L. Ferlinghettis žinomas ir kaip leidėjas – šeštajame dešimtmetyje San Franciske su draugu įkūrė knygynėlį „City Lights“, kuriame skaityti savo poezijos rinkdavosi būsimieji bytnikai, ir to paties pavadinimo leidyklą, „Kišeninės poezijos“ („Pocket Poetry“) serijoje leidusią poetų bytnikų knygas (tarp jų – ir garsioji Alleno Ginsbergo „Staugsmas ir kiti eilėraščiai“).
Eilėraštis „Aš laukiu“ („I Am Waiting“) pirmąkart išspausdintas 1958, „Apatiniai“ („Underwear“) – 1961 metais.
Aš laukiu
aš laukiu kada mano byla bus išklausyta
laukiu
stebuklo atgimimo
laukiu kada Ameriką
atras iš tikrųjų
ir užkauks
laukiu
kada bus nužymėtas
naujas simbolinis Vakarų pasienis
laukiu
kada Amerikos Erelis
iš tikrųjų išskleis sparnus
pasitemps ir ims sklęsti tiesiai
laukiu
Nerimo amžiaus
galo
laukiu
kada bus pradėtas karas
padarysiantis pasaulį saugesnį
anarchijai
laukiu
kada negrįžtamai išnyks
visos valdžios
laukiu nesulaukiu
stebuklo atgimimo
aš laukiu Antrojo Atėjimo
laukiu
religinio sąjūdžio
nusiritant per Arizonos valstiją
laukiu
kada bus surinktos Rūstybės kekės*
laukiu
kada bus įrodyta
kad Dievas iš tikrųjų yra amerikietis
laukiu
Dievo pasirodant per televiziją
transliuojamą bažnyčių altoriais
jei tik pavyks
nustatyti reikiamą dažnį
laukiu
vėl patiekiant Paskutinę Vakarienę
su neįprastu naujovišku aperityvu
laukiu nesulaukiu
stebuklo atgimimo
aš laukiu kada būsiu pašauktas
laukiu
kada visur įsigalės Gelbėjimo armija**
laukiu
kada bus palaiminti romieji
ir paveldės žemę
be mokesčių
laukiu
kada miškai ir žvėrys
pareikalaus grąžinti jų žemę
laukiu
kada bus išrastas būdas
visiems nacionalizmams sutriuškinti
be žudynių
laukiu
čivylių ir planetų lietaus
laukiu įsimylėjėlių ir virkautojų
vėl drauge sugulant
stebuklui iš naujo atgimstant
aš laukiu kada prasiskirs Uoliniai kalnai
mirštu iš nekantrumo
kada įmins amžino gyvenimo paslaptį
eilinis provincijos gydytojas
laukiu
gyvenimo audrų
pabaigos
laukiu
kada suplevėsuos džiaugsmo burės
laukiu
kada atstatyta „Gegužiažiedė“***
pasieks Amerikos krantus
su iš anksto vietiniams parduotom
paveikslavimo ir TV transliacijų teisėm
laukiu
kada suskambės nebūtin nugrimzdusi muzika
Dingusiame žemyne
stebuklui iš naujo atgimstant
aš laukiu dienos
viską išrišiančios
laukiu atpildo už tai
ką Amerika padarė
Tomui Sojeriui
laukiu Alisos Stebuklų šalyje
kad pasidalytų su manim
savo begalinio naivumo sapnu
laukiu
kada jaunėlis Rolandas**** prijos
paskutinį tamsųjį bokštą
laukiu
Afroditės
atsiauginant rankas
paskutiniojoje nusiginklavimo konferencijoje
stebuklui iš naujo atgimstant
aš laukiu
ir ieškau nemirtingumo
užuominų
kūdikystės atsiminimuose
laukiu
žaliųjų rytmečių sugrįžimo
bežadžių žaliųjų jaunystės pievų sugrįžimo
laukiu
kada mano rašomąją mašinėlę
suvirpins netyčinio meno gaida
laukiu kada ištaukšėsiu
įstabų neišdildomą eilėraštį
laukiu
paskutiniosios ilgos nevalingos ekstazės
laukiu nesulaukiu
kada ant graikiškos urnos skuodžiantys mylimieji
pagaliau pavys vienas kitą
ir apsikabins
laukiu
per amžius ir visados
stebuklo renesanso
Apatiniai
Neišsimiegojau šiąnakt
užsigalvojęs apie apatinius
Ar kada skyrėte laiko
teoriniams apatinių apmąstymams
Kai geriau į juos įsigilini
šokiruojančių problemų kyla
Apatiniai yra toks dalykas
su kuriuo visi turime reikalą
Visi nešioja
vienokius ar kitokius apatinius
Popiežius vilki apatinius tikiuosi
Luizianos gubernatorius
vilki apatinius
mačiau per televizorių
Turbūt ankšti jo apatiniai
Labai jau muistėsi
Apatiniai gali kaip reikiant nukamuoti
Esate matę reklamų
vyrų ir moterų apatinių
tokių panašių ir tokių skirtingų
Moteriški apatiniai visa ką prilaiko
Vyriški apatiniai visa ką prispaudžia
Apatiniai yra tai
kas sieja vyrus ir moteris
Tik apatiniai mus vienija
Esate matę trispalvių paveikslėlių
su ratuku apvestu tarpkoju
žyminčiu nepaprastai stiprius
trim kryptim tampomus plotus
žadančius absoliučią veiksmų laisvę
Neapsigaukite
Viskas pagrįsta dvipartine sistema
leidžiančia nedaug pasirinkimo laisvės
taip jau surėdyta viskas
Apatiniuota Amerika
kepurnėjasi naktyje
Galų gale visa valdžia apatinių
Paimkime pamatinius apdarus pavyzdžiui
Tai tikrų tikriausios fašistinės formos
pogrindinės vyriausybės
verčiančios žmones tikėti
viskuo išskyrus tiesą
nurodinėjančios ką gali ir ko negali daryti
Ar kada bandėte susiveržt korsetu
Ko gero Neprievartinis pasipriešinimas
yra vienintelis atsakas
Ar Gandis nešiojo korsetą?
O ledi Makbet?
Ar tik ne dėl jo Makbetas nužudė miegą?
O ta dėmė kurią ji nuolat trynė
Ji iš tiesų buvo jos apatiniuose?
Šiuolaikinių anglosaksų ponių
turbūt neapleidžia baisus kaltės jausmas
jos vis skalbia ir skalbia ir skalbia
Išnyk prakeikta dėme
Dėmėti apatiniai be galo įtartini
Ištampyti apatiniai kelia pasipiktinimą
Apatiniai ant virvės didinga laisvės vėliava
Kažkas ištrūko iš apatinių
Galbūt šlaistosi nuogas
Gelbėkit!
Bet nesijaudinkit
Visi tebekabo juose
Nebus jokios tikros revoliucijos
Ir poezija tebėra sielos apatiniai
Ir apatiniai tebedengia
daugybę nesusipratimų
geologine prasme –
keistos nuosėdinės uolienos, slėpiningi plyšiai!
Jūsų vietoje niekada nesiskirčiau
su didokais šiltais apatiniais
Neženkite nuogi į labą naktį
O kol kas
jauskimės jaukiai šiltai ir patogiai
Neverta drumsti ramybės be laiko
„dėl Nieko“
Oriai pirmyn
ranką į baltinius
Nepasiduokim jausmams
Ir mirtis mūsų nenugalės
Turime begales laiko brangioji
Argi nesame mudu jauni dar ir atsipalaidavę
Nešauk
Versta iš Lawrence Ferlinghetti. THESE ARE MY RIVERS: NEW AND SELECTED POEMS 1955–1993. New York: New Directions Publishing Corporation, 1993.
* Rūstybės kekės („The Grapes of Wrath“) – pirmąkart ši biblinė parafrazė pavartota žymioje patriotinėje amerikietės Julios Ward Howe giesmėje „The Battle Hymn of the Republic“ (1861).
** Gelbėjimo armija („Salvation Army“) – misionieriška labdaros organizacija, įsteigta 1865 metais.
*** „Gegužiažiedė“ („The Mayflower“) – burlaivis, kuriuo 1620 m. į Ameriką atplaukė vadinamieji Tėvai piligrimai – būrys puritonų, palikusių Angliją, kad, įsikūrę naujosiose žemėse, galėtų nevaržomai išpažinti savo tikėjimą.
**** Jaunėlis Rolandas (Childe Roland) – chrestomatinės anglų poeto Roberto Browningo (1812–1889) poemos „Childe Roland to the Dark Tower Came“ herojus.
Alvin Pang. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Alvinas Pangas – Singapūro poetas – gimė 1972 m. Baigė literatūros studijas Jorko universitete Anglijoje. 2002 m. lankė Tarptautinę rašytojų programą Jovos universitete. Pirmasis rinkinys „Tylos išbandymas“ (1997) pateko į geriausių knygų dešimtuką ir buvo nominuotas 1998 m. Nacionalinės knygų plėtros tarybos Knygų premijai. 2003 m. išėjo antras rinkinys „Lietaus miestas“. A. Pango eilėraščiai publikuoti Anglijoje, Australijoje, JAV. 2007 m. jam buvo skirta Singapūro jaunimo meno ir kultūros premija.
Aubade
Mano meile, bijau tavo rankų tylumos
Mahmoud Darwish
Nakties metu, mano širdie, miškas sušalo
ir kiekvienas lapas virpa žinodamas, greitai reikės kristi,
prisimindamas skaisčiai raudoną mirštančią vasarą,
virpa geltonai, klevo raudoniu ir violetine spalva. Einu paupiu,
atlaikančiu pėdų lengvumą, linguodamas drėgname vėjelyje,
siekdamas išlaikyti pusiausvyrą.
Turėjau apleisti tave nesančiame krante, šiltą žydėjimą, paskendusį
nendryne, mirksinčią švytinčią akį. Tik rytas žino,
kaip išsiskyrėme, o ką sakėme, jau virto rasa.
Poryt rasime žodžius mūsų nutylėjimams
prisiminti arba pasiskolinsim žodžių iš nakties
ženklų žodyno. Širdgėla išmokys tave naujų vardų
ir aš atsakysiu dusliu būgno mušimu arba aidu,
žingsniais ir lėtai uždaromomis durimis, niekad į tave
nežiūrėdamas, neatsigręždamas. Dabar padedu šiuos
žodžius miego rūsy, prieš miegą. Prieš laidotuves ir kraują.
5 sapnai
Klausiu savęs to paties klausimo. Ką tai reiškia?
Tai nieko nereiškia, nes paslaptis irgi neturi reikšmės,
ji nesuvokiama.
Rene Magritte
Pirmame sapne raukšlėtas ir kraujuotas veidas,
artuma susilieja su toliais,
pulsuoja visa drobė. Anapus rėmo
vyras nežino esantis tėvu,
murma užmirštus eilėraščius sapnuose.
Antras sapnas. Himalajų aukštumos,
riksmas apleisto erelio, vis sukantis ratu,
kai moteris atsiriša kimono ant šiaudų guolio
prie jako pieno dubens.
Gatvė su išsidriekusiais senų mašinų griaučiais,
virš jų karstosi juokaudamos poros,
Nežinomos rašysenos lapai lėtai lyja žemyn.
Kiekvienam vyšnių žiedui laikyk
atvirą savo delnų šilkinę piniginę.
Atbudusi ji randa penktą sapną, besišypsantį
ir glostantį jos plaukus.
autoportretas
Šiuo metu JAV mokslininkų bendruomenė dalijasi
vieninteliu povandeniniu laivu, vardu Alvinas.
Turint tik vieną Alviną, beveik neįmanomi tolimi tyrinėjimai.
Alvinas net nežino, kur plaukti, nes mes neturime padoraus žemėlapio –
Graham S. Hawkes
Mokausi eidamas ten, kur turiu eiti
Theodore Roethke
Mokausi darydamas tai, ką turiu daryti.
Nereikia man žemėlapio. Galiu pasiklysti,
bet esu ten buvęs.
Nepasiklystu svetimame mieste.
Išmokau plaukti ir nenuskęsti
įkritęs į Shangri La baseiną
Daugelį metų mokiausi rašyti,
mažai ko išmokau, tik pavydėti.
Dabar užgesinu šviesas ir laukiu tikrų gelmių.
Jei neatsibundu iš ryto klykdamas,
gimsta eilėraštis.
Nuopuolio teologija
tobulam pasaulyje sielos nebūtų amžinos
neturinčios poreikio poezijai mūsų nuodėmės nusiplautų arčiausioje pelkėje
kiekviena besišypsanti ryto gėlė nutrintų mano šešėlį nuo savo suknelės
užtektų matyti saulės šviesą
paukščiai lestų mano žodžius ir gyventų
Grįžimas namo
Vieną dieną atoslūgis atsigręš,
švelniai padės savo skiauterėtą galvą
pailsėti ant kranto skruosto.
Džambu medis numes
drėgnus lapus, grąžindamas žemei
savo ašarų skolą.
Kiekvienas debesis nuslinks
į savo pasirinktą vietą. Net saulė
pritars jų drąsai.
Jau tiek metų klausiausi kalnų
vienatvės šauksmo,
upės troškimo pasiekti okeaną.
Sieloje susigrūdo metai
tarsi paukščiai, jų sparnai –
kaip širdies plasnojimas.
Tuo metu išvaduosiu
tavojo kūno liūdesį
drauge su savuoju, tarsi
atrakindamas spyną.
Pabaiga
(epitafija)
daiktai, kuriuos mylime, sugrąžina
mūsų vardus. Vienas įdavė man
paprastą akmenį, kad nukalčiau kažką
tobulesnio. Kitas sugrąžino kairiajai
mano smegenų pusei seniai
pamestą vadovėlį.
Kažkas padavė lapelį popieriaus –
vienoj pusėj neįskaitomas
mano rankraštis, o kitoj
ryškia spalva įrašyti žodžiai
„Noriu visko“. Kai kas atnešė
gėlių – irisų, narcizų,
nenuluptą švelnią rožės širdį.
Visi drabužiai jau nebetinka.
Pastūmiau į šoną perskaitytas knygas
ir neskaitytas, jos pakilo aukštyn
kaip nesibaigiantys laiptai, spirale sukosi
virš mano metų. Bet labiausiai pamėgau
ramius sekmadienius,
kada lietaus pirštai rašė
tuščiame mano lango lape,
norėdami išsipasakoti savo istorijas.
Māris Čaklais. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 8–9
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Latvių poetas, publicistas, vertėjas Maris Čaklajis (Māris Čaklais, 1940–2003) išleido 16 eilėraščių knygų, 5 poezijos rinktines, 5 vaikų poezijos rinkinius, 4 esė ir 5 prozos knygas. Prie jų šliejasi gausūs vertimai. Dirbo laikraštyje „Literatūra un Māksla“, paskutiniais gyvenimo metais buvo žurnalo „Karogs“ vyriausiasis redaktorius. 1987 m. „Vagos“ leidykla išleido M. Čaklajo poezijos rinkinį „Spūsties valanda“ (vertė M. Martinaitis).
ieškant žodžio
Dievas lanksto horizontą geležinį
ir horizontas nebežino ką sakyti
aš ieškau žodžio paskutinio
aš noriu baigt eilėraštį rašyti
kas mane dar gali nuraminti?
te žiba žviegia perka skrodžia
ant kaktos pajutęs ranką šiltą
išgirstu: nėra juk tokio žodžio
ir tūkstantį kartų žinodamas tai
aš eisiu nes žodis jau sklendžia
paleido Dievas laisvėn horizontą
vėl ta žalia tamsa ir atsikvėpti lengva
2001
duokit man sintagmą
naujo amžiaus naktį
pabundu iš sapno:
duokit man sintagmą!
bėga stingdamas
paprastai prijungtas
grūdelis žydras:
suteikit man alsos!
duok Dieve sintagmą duok man pažinti ne-
pažintą (tai nutinka kas dieną – šoka
šėlsta ulba) leiski man sugauti ne-
sugaunamą kad akimirką ant debesies krašto
kabotų tavo teisybės žirklės (ak
leis į kapą taraparam ir t. t., aš šiam pasauliui
palieku teisę sukurti visas
tinkamas man išnašas) duoki aš prašau
laukdamas šioj alpioj beorėj beveidėj
maišaty duoki kelią nesilpstančioji
alsa mano nepaprastajai
kulminacijai tolumoj kylančiai žūties
nuojautai meilės žaibo blyksniui
išeiti iš kur atėjau
nereikia man nebūdingos
gėdingos nekaltybės stigmų
duoki Dieve sintagmą
duoki Dieve Osintagmą
2002
elegija
į šią dieną vartai užkelti
o prasivėrė vartai jau kiti
prausias žodžiai mūsų vandeny
nuo šiol daug ką iškęst turi
randai kuriuos diena pradrasko
tik soduose vidurnakčio užgyja
mūsų norai kapiliarais
kopia į svajų žydrynę
karšti likimai į pakaušį atsidūsta
nuo jų nepabėgs nė vienas
ir meilė ta erdvė atplūstanti
skirta šiai permainingai dienai
veriasi atsiveria pievos
bitė klimpsta nektare
srovė arterijomis skuba
bet tavęs šalia nėra
2001
serenada iš kelionės
prisimenu žodį vėjas
prisimenu žodį auksas
užmiršau žodį burna
užmiršau žodį skausmas
kam man šis wind
kam man šis gold
kam man šis mouth
jei – skausmas
gražu prisiminti
dar gražiau užmiršti
žodį tikrajam laike
2000
bėgantis laikas
iš kokių čionykščių arklidžių
šie kaukšintys prošal?
iš kokio anapusinio dangaus
ši troški šiluma?
lekia vasaros gatve
pūkinė tuopų ugnis
plazda vasaros suknelė
dvelksmas jau audra artėja
figūra ant laiptų kurie
akimirksniu
linija nutįs
2000
pamaldos
nesurūšiuosim kritusiųjų
vieni už kitus geresni
blogieji
laiku
nepateikė paraiškų
2001
citatų vasara
autobusas danguje
siela kišenėj
kaip paprasta!
Čakas
ir Vikas su Imantu
Manto Kristiano balse
turim sekti kartu
čia daug kas
chronologiškai neteisinga
bet:
kitaip negali
viskas paprasta
viskas viena
pagaliau dangus
kone kišenėj
2001