Ramutė Dragenytė. Pavyzdinis poezijos tomelis, arba „išvysit mane plasnojant“
2026 m. Nr. 2
Lidija Šimkutė. Povandeninė kalba = Underwater Speech. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 191 p. Iliustracijos – Daliutės Ivanauskaitės.
Naujausia Lidijos Šimkutės eilėraščių knyga „Povandeninė kalba = Underwater Speech“ atrodo lyg ne Lietuvoje leistas poezijos tomelis. Pirmoji mintis – štai taip turi atrodyti daugiakultūrei auditorijai skirtas poezijos rinkinys – parašytas iškart dviem kalbomis, su solidžiu pristatymu. Knygoje rasime autorės biografiją, poezijos vertinimų ištraukų, du palydimuosius straipsnius (tarkime, išankstines recenzijas). Vienas iš šių straipsnių – Australijos poeto Geoffo Kempo, kitas literatūrologo Ramūno Čičelio, taigi ir apie naują knygą viskas jau, atrodo, turėtų būti pasakyta. Žinoma, droviam Lietuvos skaitytojui toks pristatymas gali pasirodyti perteklinis ir ypač nekuklus, tačiau anglakalbiams skaitytojams toks sprendimas, regis, įprastas. Be to, tai galbūt paskutinis poetės naujų eilėraščių rinkinys, tad tokia knyga atrodo motyvuota, solidi ir par excellence pavyzdinė.
Gyvenanti Australijoje, tačiau puikiai pažįstama Lietuvos kultūriniam laukui L. Šimkutė yra ryški ir aktyvi asmenybė, neretai tuo ryškumu užgožianti ir savo kūrybą, kuri paradoksaliai minimalistinė, meditacinė, reikalaujanti lėtojo skaitymo ir ekstatinės būsenos. L. Šimkutė yra pokario egzilio palikuonė, viena iš paskutiniųjų rašytojų, kuriems dar teko bendrauti su didžiaisiais išeivijos klasikais (Mariumi Katiliškiu, Jonu Meku, Henriku Nagiu, Alfonsu Nyka-Niliūnu, Liūne Sutema ir kitais). Priskirtume ją vėlyvajai išeivijos bežemių kartai, tiesiogiai jau nelabai patyrusiai namų netekimo ir nostalgijos jausmų. Kai 1944 m. su tėvais traukėsi iš Lietuvos, jai tebuvo dveji. Taigi gimtosios žemės netektis į atmintį buvo generuojama tik per tėvų pasakojimus. Todėl L. Šimkutės poezija atrodo tokia išvietinta („esate visur / ir niekur“, p. 124) ir depersonalizuota („einu gatvėmis nežinodama / kas esu – jis ar ji“, p. 82), be lietuvių poezijai būdingų topografinių naratyvų ir įsivietinimo namų erdvėje. Eilėraščio subjektės namai lokalizuojami nebent mitiniame pasaulyje – „ant vaivorykštės rago / ar / elnio kailio“ (p. 140). Lietuviški žodžiai, iš tėvų paveldėti daiktai ir kiti artefaktai jos poezijoje tapo savotiškomis gijomis, sakraliomis relikvijomis, simboliais, siejančiais su įsivaizduojama gimtąja žeme (kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo turėjusi butą Vilniuje, ji savo namus kūrė lyg šitų relikvijų muziejų).
Vis dėlto giliai pasąmonėje galbūt užkoduota trauminė jausena, nors autorei šis įvardijimas nuskambėtų pernelyg stipriai, netiesiogiai yra palikusi pėdsaką ir jos kūryboje, kurioje nereflektuojamas gimtinės ilgesys, tačiau vienas kitas eilėraštis ir naujausioje knygoje išduoda prarastų namų, kaip prarastojo rojaus, archetipinį vaizdinį. Tokie eilėraščiai, skirti mamai, tėvui ar anksti mirusiai dvynei seseriai, yra lyg savotiška duoklė tautinės tapatybės savastį saugančioms šaknims – netekties traumą tiesiogiai patyrusiems tėvams: „tėvas dejuoja / Ilgiuosi Žemaitijos laukų platumos / namų kiemo, gyvulių, miško kvapo / ir prieblandoj lakštingalos balso // jis palenkia galvą / ir sergančio tėvo, likusio Sovietų rankose // jų akys prisipildo ašarų / abu sunkiai atsidūsta su / Rostrevoro verkiančiais beržais / Mūsų Namai… Viskas dingo“ (p. 118). Kertinė išvietinimo (displacement) frazė „viskas dingo“ nuskamba kaip atspirties taškas, intelektualinė metafora persikėlimui į mitopoetinį lygmenį, leidžiantis į abstrakčius, kartais filosofiškus apmąstymus: „kodėl tu / kodėl aš“ (p. 138). Kai kurie minties užmojai itin platūs, demiurgiškai įprasminti, t. y. mąstoma ne apie žemiškus buitinius rūpesčius, bet rituališkumą, šventybes, susiliejimą su žemės kūnu:
ŽODŽIAI KABO
pasaulio krašte kol
žemės širdis ima plakti
kažkas iš gelmių
persmelkia mano kūną
žemės drebėjimai supurto protą
ir mus pašaukia gyventi (p. 136)
Knygoje „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ (1992) L. Šimkutė priskirta „kitiems“ egzodo augintiniams, jauniausiems, labiausiai prisitaikiusiems prie „svetimų laukų dirvožemio“ (Algirdas Titus Antanaitis). Aptardamas jos ankstyvąją kūrybą, A. T. Antanaitis jau tuomet pabrėžė iš kitų jos kūrybą išskiriantį hermetiškumą, pomėgį „kiekvieną žodį apkrauti sunkiai pakeliamo daugiaprasmiškumo našta, kalbėti užuominomis, kontrastais ir priešingybėmis“ (p. 665). Vėlesniuose rinkiniuose autorė savo mintis gludino iki rytietiškų žanrų minimalaus skaidrumo. Pagal jos eiles yra sukurta muzikinių ir choreografinių kompozicijų. Net šeši rinkiniai išleisti anglų ir japonų kalbomis. Vertėjui į japonų kalbą Koiči Jakušigavai (Kōichi Yakushigawa) regisi, kad „Lidijos eilėraščiai yra daug senesni už haiku, atėję iš laikotarpio prieš Kristų, kada moterys žynės, stovėdamos prieš gyvenamuosius urvus, skelbė šventas maldas genčiai suvienyti…“ (vidinis viršelis). Panašiai rašo ir L. Šimkutės poeziją analizavęs Christianas Loidlas, josios kūryboje įžvelgęs ikisanskritinį pasaulėvaizdį – pirmykštį totemų ir sapnų pasaulį (p. 170), ar kiti autoriai, teigę, kad eilėraščiai parašyti „pasaulio atsivėrimo būsenoje“ (Johnas Maxwellas Coetzee, p. 172), akcentavę žodžių „švytėjimą paprastumu ir tikslumu“ (Davidas Maloufas), o jos skaitymą lietuvių kalba prilyginę „požemio šaltinių aritmijai“ (Ostapas Slyvynskis). Išties sodrus ir lėtas poetės balsas garsiai ištartiems tekstams suteikia magijos.
Ne lietuvių skaitytojui tokia poezija, persmelkta baltiškojo mitologinio kolorito spalvomis ir karo pabėgėlių palikuonės istorine atmintimi, veikiausiai atrodo itin egzotiškai. Žynės – archetipinės moters – vaizdinys labai tiktų apibūdinti L. Šimkutės kūrinių subjektę: „ŠAUKIU ŽUVIS / vardais // povandenine kalba“ (p. 112). Autorė ne kartą yra pasakojusi, kaip vaikystėje savo eiles degindavo ir aukodavo dievams įsivaizduodama esanti vaidilutė. Poetė yra aplankiusi nemažai šalių, domėjosi įvairių tautų liaudies muzika, Rytų filosofija, bendravo su Marija Gimbutiene, tad šis vaikystės žaidimas ilgainiui įgijo intelektualiai reflektuotą prasmę. Jos poezija yra lyg šamaniški kalbėjimai ieškant nušvitimo būsenos, čiuopiant būties paslaptis, neprisirišant prie konkrečių daiktų (nebent tas daiktas įprasminamas kaip artefaktas, pvz., mamos lininis rankšluostis, arba simbolis, pvz., obuolys, granatas, vualis ar pan.), žvilgsnį kreipiant į beribį minties erdviškumą. Mažai emocijų, bet daug meditacijos, lyg patys eilėraščiai parašyti ne žemiškoje, o nušvitimo būsenoje, kai mintys pavirsta į tabula rasa: „DIEVAS MANO GALVOJE / skaičiuoja žingsnius / ir žodžius // paverčia kalbą / šešėliais // švariai nutrina lentą“ (p. 68). Dažną eilėraštį lydi Sapfo citatos „žodžiai, kuriuos ištariu, tėra oras“ metaforiškumas, pvz., „kaip galiu ištarti žodžius / kurie miega manyje“ (p. 122). Paskutinis knygos skyrius tiesiogiai ir pavadintas „Užkalbėjimai“. Čia tautosakos variacijomis (daugiausia pasaka „Eglė žalčių karalienė“) kuriamas archetipinis moters vaizdinys. Inkantacijų ciklas baigiamas su intertekstinėmis aliuzijomis į Australijos aborigenų mitus, tik keista, kad šie eilėraščiai neišversti į lietuvių kalbą.
Anot pačios autorės, ji siekianti „išgauti eilėraščio esmę kaip kristalą“[1]. Todėl toks svarbus pavienis žodis, frazė, eilutė, netgi tarpai tarp jų. Minties koncentraciją rodo ir tai, kad pirmoji eilėraščio eilutė, vizualiai išskirta didžiosiomis raidėmis, yra ir eilėraščio pavadinimas. Tekste dėmesys detalėms – pauzei ir tylai – sukuria ypatingą, rytietiškam stiliui (haiku) būdingą nuotaiką. Anot G. Kempo, „jos vizijos yra tarsi nešališkos, bet sykiu jautriai atspindi šviesiausias būties akimirkas“ (p. 8). Straipsnio autorius taip pat užsimena apie L. Šimkutės poezijos muzikinio tono subtilumą bei „tapymą žodžiais“. Eilėraščiuose rasime ir intertekstinių nuorodų, o kiekvieną skyrelį lydintys kruopščiai parinkti epigrafai suteikia ne tik papildomos prasmės, gylio, bet ir estetinės elegancijos. Knygos iliustratorės Daliutės Ivanauskaitės grafiniai tušu kurti piešiniai, primenantys japoniško meno zenga kaligrafiją, knygą subtiliai papuošia.
Dar reiktų pabrėžti, kad šis rinkinys, kaip ir keletas ankstesnių, yra dvikalbis – L. Šimkutė rašo ir lietuvių, ir anglų kalbomis, yra ne tik poetė, bet kartu ir vertėja. Nors veikiau reiktų sakyti – ne vertėja, bet dvibalsė poetė.
Knygoje esama tekstų įvairovės, aprėpiama daug temų – nuo kultūrinės dislokacijos, mirtingumo apmąstymų iki žmogiškųjų dilemų trumpalaikiškumo ar buitinio pasitenkinimo akimirkų („jaunatviška moteris / grįždama iš turgaus / nelauktai man įteikė / bijūnų puokštę // ak, tie bijūnai, bijūnai!“, p. 128). Kiekvienas Lidijos Šimkutės poezijos rinkinys daugiau ar mažiau aktualizuoja tam tikras stichijas (vanduo, žemė, ugnis, oras). „Povandenine kalba“ neriama dar giliau, lyg po vandeniu, į pačią pradžių pradžią, galbūt į tuos prarastuosius namus, bet jau kitokia, mitine, prasme. Beje, skyrelyje, pavadinimu „Povandeninė kalba“, kaip tik ir sudėti eilėraščiai, skirti gimtinei, kurią autorė gali pasiekti tik skrydžiu iš Australijos: „išvysit mane plasnojant“ (p. 108).
[1] Lidija Šimkutė: Poezijos ir gyvenimo paslaptys // Metai. – 2010. – Nr. 11 (https://www.zurnalasmetai.lt/lidija-simkute-poezijos-ir-gyvenimo-paslaptys/).