Gytė Kulikauskaitė. Žmonės, žmonos ir katalogai
2026 m. Nr. 2
Tautvyda Marcinkevičiūtė. 35 profesijos ir vienos pareigos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 132 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.
Pernai leidykla „Slinktys“ išleido Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščių rinkinį „35 profesijos ir vienos pareigos“. T. Marcinkevičiūtė naujojoje knygoje poeziją konstruoja jau atpažįstama maniera: tekstuose funkcionuoja socialinė ironija, miesto kasdienybės faktūra, aštresnė intonacija, kuri leidžia kalbėti apie buitį visai nebuitiškai. Šįkart autorė pati iš anksto apibrėžia ir skaitymo rėmą – anotacijoje rinkinys pristatomas kaip itin konceptualus, o pavadinimas tą pretenziją iškart paremia skaičiumi ir schema: profesijų katalogu bei viena išskirta pareiga.
Šiuolaikinėje lietuvių poezijoje konceptualumas vis dažniau persikelia iš pavienio teksto į patį rinkinio sudarymą, todėl keičiasi ir vertinimo kriterijai. Konceptualūs rinkiniai vertinami ne vien pagal pavienių eilėraščių sėkmę: tikrinama, ar poezija iš tikrųjų pateisina iš anksto užduotos struktūros siekį ar tik jį tvarkingai administruoja. Tokiais atvejais konceptualumas priartėja prie konspektualumo ribos, o rinkiniui kyla rizika tapti nuosekliu, aiškiu bei tvarkingu, tačiau pernelyg nuspėjamu ir statišku vadovėliu.
Nagrinėjant T. Marcinkevičiūtės rinkinio sandarą tampa akivaizdu, kad jame neveikia nei kalendorinė (eilėraščiai paženklinti sukūrimo datomis, kurios niekaip nesusijusios su jų eiliškumu), nei alfabetinė, nei emocinė rikiavimo logika – lyrinių subjektų mintys ir jausenos susipina, todėl nuotaikų kaita taip pat nesudaro nuoseklios struktūrinės tvarkos. Vis dėlto galima įžvelgti autorės mėginimą kategorizuoti profesijų gausą simbolinės socialinės piramidės principais, tarsi transformuojant stereotipinę profesijų hierarchiją. Lyriniai subjektai dažnai neatspindi jiems tradiciškai priskiriamos galios ar prestižo – „aukštųjų profesijų“ veikėjai jaučiasi pažeidžiami ar sutrikę ir taip tarsi patvirtina socialinių stereotipų jiems primestus paradoksus. Toks paradoksų įveiklinimo modelis būdingas kone visai autorės poetikai: pinantis ironijai, socialiniam jautrumui ir urbanistinės kasdienybės poetiniams konstruktams gimsta ir paradoksas. Apskritai, rinkinį norisi laikyti vienu dideliu paradoksu: dėl struktūros, poetikos ir konceptualumo sąlygų (ne)išpildymo.
Knygą pradeda eilėraštis „Gidė“, ir ši pradžia iškart parodo, kad seka remiasi ne vien hierarchine logika, bet ir autorės atrankos gestu (poetė yra dirbusi gide): T. Marcinkevičiūtės gidė gydo „turistus nuo jų buities kasdieninės rutinos“, bet rinkinio visumoje neatlieka vedančiojo vaidmens, nors jame yra pirmoji figūra. Taigi aišku, kad eilėraščių rikiuotė nekuria stabilios atramos skaitymui. Šiuo įžanginiu gestu atsiveria pirmasis skyrius, kuriame telkiamos žmogiškųjų vertybių ir socialinio autoriteto profesijos: teisės lauko darbuotojai (advokatas, notarė, teisėja) bei institucinio meno figūros (dirigentas, operos solistė ir kt.). Gidė, kaip ir daugelis kitų eilėraščių subjektų, yra vienkartinė figūra, egzistuojanti tik savame (kon)tekste, nesąveikaujanti su kitais; jai nesuteikiama nei vidinė, nei struktūrinė galia.
Stereotipinį profesijų reitingavimą nokautuoja pati eilėraščių sekos logika: kuriamas lūkestis lipti socialinės galios laiptais, tuo pat metu tas lūkestis sistemingai griaunamas. Ryškiausiai tai reiškiasi ten, kur rinkinys lyg ir turėtų įjungti autoriteto hierarchiją (dvasinė institucija prieš meninį pašaukimą), bet pasirenkamas labiau asmeninis nei struktūrinis eiliškumas.
Antrasis ir trečiasis skyriai tęsia tą patį katalogo principą, tik perstumia profesijų lauką: antrajame dominuoja sprendimo, diagnozės ir skaičiavimo kalba, trečiajame – kasdieniai miesto vaidmenys ir lengvai atpažįstamas veikimas. Būtent čia skyrių sudarymas priartėja prie šaradų principo: profesija tampa ne patirties sankaupa, o veiksmu, kurį pakanka pavaizduoti, kad atpažintum, todėl pavadinimas ima veikti kaip instrukcija, o eilėraštis – kaip jos variacija. Tokia atpažinimo mechanika didina konspekto riziką: tekstui darosi svarbu ne kalbos atradimai, o etiketės tikslumas. Dėl to skirtumai tarp skyrių lieka veikiau teminiai nei ritminiai. Pastebėtina, kad vaizdingiausi tekstai yra tie, kuriuos autorė rašo iš savosios patyrimo zonos: poeto, gidės, bibliotekininkės buitys ir būtys bene įtikinamiausios.
Nagrinėjant rinkinį ryškėja dar viena tendencija – lyrinių subjektų lytis dažnai pritaikoma itin stereotipiškai, todėl profesija čia veikia kaip socialinio vaidmens sutrumpinimas: pavadinimas nurodo ne tik darbą, bet ir paruoštą santykį su prestižu, galia, aptarnavimu, kūnu, scena. Profesijų pavadinimai visuomet tiesiogiai įvardija lyrinių subjektų statusą ir socialinį vaidmenį, todėl pats pavadinimas rinkinyje veikia kaip skaidrus identifikacinis ženklas – etiketė, kuri nurodo, ką skaitytojas turi atpažinti dar prieš prasidedant tekstui.
Šios taisyklės išimtis – „Grybautojai“, pristatantys benamius ir veikiantys kaip išimtis piramidės logikoje, kartu bandantys pastumti poeziją į kitą, gilesnių konceptinių gijų ieškantį lygmenį. Panašus impulsas atsiranda ir kituose žemesniuose, aptarnavimo bei miesto infrastruktūros tekstuose, kai profesija ima reikšti ne vien statusą, bet ir visą socialinės sistemos anatomiją. Tačiau šis konceptinis poslinkis atsiranda per vėlai ir nebesukuria naujo rinkinio tempo: į rinkinį įterpta papildoma linija neperkonfigūruoja ankstesnės tvarkos, o veikiau trumpam ją pertraukia, palikdama skaitymui tą patį – jau atpažintą – veikimo principą.
Piramidinė kompozicija atsispindi ne tik rinkinio sandaroje – drauge hierarchinės piramidės laiptais žemyn čiuožia ir rinkinio poetinė įtampa. Pirmieji tekstai užduoda aiškų ir intriguojantį ritmą, kuriame organiškai funkcionuoja žodžių žaismas; profesijos atskleidžiamos netikėtais rakursais, o tekstai žavi tiek turiniu, tiek ritmine raiška. Vis dėlto šis pradinis stiprumo efektas blėsta: bendras rinkinio kvėpavimas išlieka monotoniškas; kalbinė raiška kinta menkai, vienodos apimties tekstai suvienodina ir lyrinius subjektus, metaforos lengvai iššifruojamos, o intertekstai – dažniausiai bibliniai ar antikiniai – funkcionuoja įprastame T. Marcinkevičiūtės kūrybos repertuare. Žodžių žaismą palaipsniui keičia žaidimas profesiniais terminais, kurie dažniausiai pasiūlo tik vieną semantinio perkėlimo trajektoriją. Profesijos aprašomos itin išoriškai, tarsi mėginta atskleisti įvairių profesinių atstovų vidinę laikyseną, tačiau iš esmės visus atstovus galima lengvai kategorizuoti į dvi stovyklas: vieni džiaugiasi karjeriniais pasirinkimais, kiti – nepatenkinti. Tekstai logiški, tradiciškai suveržti, tačiau kartais pernelyg tvarkingi, kad juos būtų galima laikyti šiuolaikinės poezijos eksperimentais. Šioje vietoje ryškėja ir esminis skirtumas tarp pavienio eilėraščio bei rinkinio patirties: tai, kas atskirai veikia kaip šmaikštus profesinis portretas, nuosekliai skaitant pradeda kartotis, darytis prognozuojama, o konceptualus karkasas ima priminti konspektų rinkinį.
„35 profesijos ir vienos pareigos“ – vienas iš nedaugelio atvejų šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, kai rinkinys kenkia eilėraščiui – po vieną jie įtaigūs ir kibūs, bet skaitant vieną po kito ima niveliuotis, skaitymo įtampa sudyla. Rinkinys rodosi pernelyg koncentruotas, o eilėraščių rikiuotė pernelyg komplikuota, jog prisidėtų prie įtampos išlaikymo: schema tampa stipresnė už pavienį tekstą, todėl eilėraštis virsta sistemos vienetu, rinkinyje pamesdamas savo autonomiškumą.
Ketvirtasis skyrius, paskirtas poemai „Žmona garsaus poeto“, ne tik nutraukia konkrečių profesinių portretų režimą, bet ir pasitelkia naują žanrą – poemą. Iš katalogo formato pereinama prie ilgesnės apimties, didesnio siužetiškumo ir ryškiau artikuliuoto konflikto, kuris priverčia iš naujo svarstyti ankstesnių skyrių tvarką. Poemą pristato net keli paratekstai. Prologinis segmentas veikia ne kaip neutralus įvadas, o kaip moralinė preambulė: „Neleisk man Viešpatie suklysti“ ir išankstinis mylimo apdainavimas: „Lyg išsigelbėję jūreiviai / Nors jūros bangos vis dar raivos / Mes norim perduoti vaikams / Jog tai kad buvom įsikibę / Mes vienas kito mums stiprybės / Ir suteikė visiems laikams.“ Toks kreipimasis į transcendentinę instanciją legitimuoja kalbėjimą dar jam neprasidėjus, o atsakomybę už galimus prieštaravimus perkelia už teksto ribų.
Antrasis intro – lotyniškas epigrafas – iš anksto užrašo priklausomybės lygtį: „negaliu gyventi nei su tavim, nei be tavęs“, todėl vėlesnis poemos protestas atslūgsta dar nespėjęs pradėti reikštis. Santykis prologiškai įtvirtinamas kaip išbandytas, prasmingas ir vertas perduoti vaikams, todėl poema nebegali tapti nei radikalia konfrontacija, nei tikru klausimu – jos baigtis nuspėjama dar prieš pradedant kalbėti. Vėliau deklaruojamas manifestas prieš garsaus poeto žmonos etiketę lieka funkcionuoti kaip retorinis gestas: ne atveriantis konfliktą, o jį amortizuojantis.
T. Marcinkevičiūtės santykių poezija recenzentui yra užminuota teritorija, nes dauguma jos keliamų tokios poezijos klausimų jau atsakyti 2018 m. leidyklos „Homo liber“ išleistame rinkinyje „Veiksma-žodinė“. Eilėraštyje „Atsakymas recenzentui, kodėl aš nesiveržiu į priekinį planą“ išryškėja, kad dialoginis santykis retai yra romantiška sintezė, dažniau – dviejų kūrėjų paralelė, kurioje pirmas planas nėra savaiminė teisė, o vaidmuo. Vertinant naujojo rinkinio poemą šis tekstas svarbus kaip poetinis principas: eilėraštyje „Žmona garsaus poeto“ konfliktas su etikete neatsiranda iš niekur – jis išauga iš ankstesnės nepasitikėjimo reprezentacija laikysenos ir pereina į atviresnę, konfrontacinę kalbą.
Poema pasitinka skaitytoją kaip atviras manifestas, grindžiamas atstūmimo retorika: „Atsikniskit / klausinėjantys manęs kaip gyvena garsus poetas / nes nė nemurmtelėjusi o kaip aš?“ Čia aiškiai artikuliuojamas reikalavimas matyti subjektą kaip autonomišką figūrą, tačiau pati kalba išduoda paradoksą – aš vis dar apibrėžiamas per garsų poetą, nuo kurio formaliai ginamasi, bet semantiškai neatskiriama. Ypač ryški dirbtinės gėlės figūra – „tarytum būčiau dirbtinė gėlė / garsaus poeto švarko kišenėje“ – vaizdinys tikslus, tačiau jo kritinis potencialas greitai išsikvepia, nes poema šio gesto neišplečia iki tikro konflikto permąstymo ir palieka jį labiau estetinį nei analitinį.
Tolesni kūniški susiliejimai: „mums susikibus į aštuonkojį / mums susikibus mirties šokyje“, ne griauna žmonos funkciją, o ją romantizuoja, paverčia priklausomybę egzistenciniu intensyvumu. Net jėga, kuri įvardijama kaip „poezija“, sąmoningai atskiriama nuo vyro: „tikrai ne iš vyro kūrybinė intencija“, tačiau kartu ir neįvardijama kaip savarankiška – ji migruoja į miglotą panašių likimų moterų lauką, kuriame tapatinimasis pakeičia individualų balsą. Taip poema, prasidėjusi kaip protestas, palaipsniui virsta atpažinimo ir prisiglaudimo tekstu, kuriame kova su etikete baigiasi jos estetizavimu, o ne atmetimu.
Poemoje itin ryškiai veikia intertekstų strategija: ji įrodo sutorės gebėjimą intertekstualizuoti, kita vertus, tampa nuodu autentiškos istorijos galimybei. Intertekstai, lipdami vienas ant kito, ne tiek sukuria individualaus pasakojimo efektą, kiek pabrėžia precedentų sistemą: Sylvia Plath ir Tedas Hughesas, Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas P. Bložė, Edgaro Allano Poe šeima, mitiniai modeliai ima veikti kaip paruoštas rėmas, per kurį perskaitoma konkreti situacija. Nuorodų tankis išsiplečia iki beveik enciklopedinio lygmens – nuo „fantomo laivo“ ir „kraujo burių“, Heraklio, Antėjo, Hidros ar Euridikės figūrų iki Michailo Bulgakovo Margaritos, „Princo ir elgetos“, „La bohème“ Mimi – ir ši gausa, įspūdinga kaip literatūrinis raštingumas, ima priminti menininkų tarpusavio būties atvejų konspektą. Tokiu rėmu paremtas poemos lyrinis subjektas įrašomas į dviejų kūrėjų porų tradiciją, tačiau kartu jo patirtis ima atrodyti ne kaip įvykis, o kaip literatūrinių argumentų virtinė. Todėl skambaus pavadinimo poema galiausiai ir baigiasi ne išsivadavimu, o susitaikymu su etikete: T. Marcinkevičiūtė mini S. Plath ir N. Miliauskaitę, žaidžia tuo, kaip santykį apibrėžia literatūrinis autoritetas, bet pabaigoje prisijaukina žmonos, o ne poetės vaidmenį. Ši etiketė tampa beveik privaloma, nes autorė labiau nei savo vyru ar poezija žavisi kitomis panašių patirčių moterimis-poetėmis ir nori su jomis tapatintis; šeimos statuso pasirinkimas čia skamba kaip kompromisas su realybe, sykiu žymintis savotišką kūrybinę rezignaciją. Ir tai svarbu būtent šiame rinkinyje: kai struktūra jau anksčiau suaktyvina konspektualumo pagundą, poema rizikuoja tapti ne patirties įvykiu, o precedentų katalogu, todėl bendras konceptas (savarankiškas profesijų ir kūrybos katalogas) išslysta iš rankų, o kulminacija virsta labiau naratyvu nei konceptualiu menu.
Taip rinkinys visą laiką balansuoja ties riba: konceptas čia dirba kaip rinkinio sudarymo jėga, bet kartu jis nuolat rizikuoja virsti monotonišku. Kai profesijų cikle schema perskaitoma greičiau nei eilėraštis, rinkinys įjungia konspektualumo režimą – tekstai ima veikti kaip suvestinės punktai, o ne kaip autonomiški įvykiai. Poemoje, priešingai, įtampa pagaliau įgauna konfliktą, tačiau ir čia atsiveria kita tos pačios pagundos forma: intertekstai, lipdami vienas ant kito, stiprina argumentą, bet sykiu linkę uždaryti pasakojimą į precedentų rėmą. Todėl Tautvydos Marcinkevičiūtės „35 profesijos ir vienos pareigos“ įsimena kaip rinkinys, puikiai įprasminantis šiuolaikinio konceptualumo paradoksą: idėja sukuria karkasą, bet kai karkasas tampa pernelyg matomas, jis pradeda veikti vietoj poezijos ją nuslopindamas.