Literatūros mokslas
Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose
2019 m. Nr. 10
Septyniasdešimt penktam Arvydo Šliogerio rugsėjui
Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos
Rilke’s eilutės:
Auch in abnehmender Frist, auch in den Wochen der Wendung
niemand verhülfe uns je wieder zum Vollsein, als der
einsame eigene Gang über der schlaflosen Landschaft.
„Elegie“ An Marina Zwetajewa-Efron11
Elegija, skirta Marinai Cvetajevai, su kuria R. M. Rilke susirašinėjo, artima „Duino elegijoms“, būties temos variacijos sukonkretinamos kreipiniais, iš bendravimo iškylančiomis situacijomis, bet išlaikoma bendroji žmogaus santykio su pasauliu apmąstymo ir permąstymo linija. Kai tarsi nutolstame nuo savęs, o kartu ir nuo pasaulio, niekas negali mums taip padėti į save sugrįžti ir pasaulį susigrąžinti kaip vienišas, bet savas, įprastas ėjimas per amžinai gyvą, nemiegantį, būdraujantį landšaftą. Per mišką, lauką, keliais ir takais, palei upę, ežerą, pro žmonių namus. Pro ir per tai, kas radosi savaime, pačios gamtos valia, ir kas sukurta žmogaus. Landšafto žodyje yra kūrybos, kūrybingumo sandas, gamta, palytėta žmogaus, vienaip ar kitaip veikiančios jo valios. Einantis pro ar per nėra veikiantis, labiau žiūrintis-matantis, vienu metu žvelgiantis į išorę ir į vidų, į save, jei ir nesistengiantis gyvenimo suprasti. Viename iš ankstyvųjų eilėraščių: „Du musst das Leben nicht verstehen, / dann wird es werden wie ein Fest“ (tu neturi gyvenimo suprasti / ir tik tada jis bus kaip šventė). Vienišojo kelio vaizdinys, vienišojo, kuris atlieka ir ryšio su pasauliu atkūrimo, visabūties susigrąžinimo misiją, ryškiau pasirodo vėlesniame R. M. Rilke’s kūrybos etape. Kaip ir poetinė mintis, kad pasaulio nėra niekur kitur, tik viduje („Septintoji elegija“).
Pirmą sykį ši R. M. Rilke’s citata iš elegijos M. Cvetajevai A. Šliogerio įrašyta „Būties ir pasaulio“ mašinraštinėje keturknygėje (1977–1980) – ranka, žodžius dar paryškinant.
Užrašyta iš atminties, ne visai tiksliai. Antrąkart – kaip epigrafas – „Elegijos“ pabaiga pasirodo „Bulvės metafizikoje“ (2010); tekstas tikslus, patikrintas. Epigrafą atitinka knygos viršelio fotografija – Zitos Šliogerienės. Per didelį lauką einančio vienišo žmogaus siluetas gali būti identifikuotas: taip, tai Šliogeris. Filosofo dienoraščiai, tampantys knygomis, galiausiai juk irgi yra sielos būdravimai, vienišojo vaikščiojimai būties keliais.
Šiame etiude, kaip jau pasakyta pradžioje, tesiekta nedaug – tik pasiaiškinti citatos prasmę, bet tiesaus kelio pasiaiškinimui nerasta. Prisiėjo sukti aplinkkeliu, šiek tiek paliečiant A. Šliogerio filosofiją, filosofijos ir poezijos santykį, iš naujo klausiant, kodėl filosofai atsigręžia į poeziją?
Skustuvo ašmenys – pasikartojanti A. Šliogerio filosofijos metafora, kartu sąvoka-vaizdinys, galiausiai ir simbolis, galbūt atsiremiantis į vadinamąjį „Okamo skustuvą“, į XIII amžiaus anglų filosofui ir teologui Williamui Ockhamui priskiriamą mąstymo taupumo principą. Žmogus tarsi vedamas noro susitikti, pamatyti, suvokti. Bet tai, kas iš tiesų gali įvykti, įvyksta ant pačios būties briaunos, ant pačio krašto (senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose reiškiančio ir krantą). Ta aštriausia būties briauna svarbi ir filosofijai, ir poezijai, ir jų susitikimui, retai, bet įvykstančiam. A. Šliogeris šiame jam svarbiame mąstymo lauke yra išskyręs R. M. Rilke’ę; kaip mąstymo sutelktis šis vardas pirmiausia pasirodė „Būties ir pasaulio“ horizonte. O jau kaip egzistencinio mąstymo atrama – studijoje „Daiktas ir menas“ (1988); ir būtent poezijos ir filosofijos sąlyčio aspektu. R. M. Rilke „sugebėjo (o gal ir nepajėgė nesugebėti) susieti poeziją su filosofija“; „jis galėjo tai padaryti todėl, kad nugrimzdo į pačią poezijos (ir filosofijos) gelmę“; „todėl, kad dialogas tarp poezijos ir filosofijos yra galimas iš principo, o R. M. Rilke buvo ne šiaip sau eilėraščių rašinėtojas, bet gyveno paties poezijos principo erdvėje, vadinasi, gyveno ant skustuvo ašmenų – ten, kur susiliečia poezija ir filosofija“2.
Susiliečia, vadinasi, paliečia tą patį gyvąjį būties nervą. „Daiktas ir menas“ parašytas remiantis dvigubu santykiu: filosofo, kuriam svarbus grynasis mąstymas, pagal kurį į mąstymo akiratį patenka tik tai, kas patenka savaime, nieko specialiai neatsirenkant, netaikant mąstymo prievartos, ir tyrėjo, kuriam būdingas ir sutelktas, vadinasi, sąmoningai orientuotas žvilgsnis. Tyrėjas ryžtasi klausti (o klausdamas ir atsakyti): „Kur yra tie skustuvo ašmenys, ant kurių balansuoja žmogus, suliejantis į vieną daiktą meninį vaizdą ir proto abstrakciją? Kur mes turime jo ieškoti? Poezijoje? Ar tai nėra rizikinga? Ar tada mes nepaversime poezijos abstrakčių filosofinių principų iliustracija, pigiu simbolizmu, infantiliška „būties formulių“ demonstracija <…>. Tad gal poezijos ir filosofijos sąlyčio principas yra filosofijoje?“3 Vis dėlto ne, nes filosofija pagal „Daikto ir meno“ koncepciją yra mokslas, jos orientyras yra tiesa. Lieka tik poezijos ir filosofijos sąlyčio principas.
Tas sąlytis sunkiai konkretizuojamas, vieta, kur jis vyksta, lieka sunkiai apčiuopiama, nusakoma neapibrėžiamai: kažkokiame, kažkaip. „Toji vieta tvyro kažkokiame sunkiai apčiuopiamame Tarp, kuris nėra nei poezija, nei filosofija, nei jų samplaika ir vis dėlto kažkaip aprėpia abi stichijas ir net įsilieja į teksto audinį.“ Išeitis viena – „išeiti anapus filosofijos ir poezijos tekstų“4. Ir eilėraštis, ir filosofijos tekstas pagal A. Šliogerį gali būti pavadintas daiktu, tekstai yra daiktiški jų stovėsenos priešais žmogų prasme. Arba pirminės tikrovės prasme.
Svarbi A. Šliogerio mintis: „Filosofija neatsiranda iš filosofijos, poezija – iš poezijos, meno kūrinys – iš meno kūrinio“5. Ir poezija, ir filosofija, o pradinėmis ištakomis ir poetinė, ir filosofinė būsena suleidžia šaknis į kažką bendra: tai yra žmogaus pasaulis, kas akimirką verčiamas į kalbą, iš dalies ir tarsi savaime į kalbą virstantis. Tad ir iš šio taško žvelgiant galima suprasti, kodėl A. Šliogeriui kalba yra alfa ir omega. Jis yra kalbos filosofas (net tada, kai yra kalbos kritikas), patiriantis (kitaip neįmanomas nei poezijos, nei filosofijos organiškumas) ir formuojantis ir nefilologinį požiūrį į kalbą. Toks požiūris sustiprina kalbos pozicijas bekalbio daikto akivaizdoje, filosofui vis aiškiau atsistojant daiktų pusėje.
Ir galbūt kaip tik todėl tiek daug dėmesio skiriama gamtai, gamtos daiktams, kaip arčiausiai esančiam nežmogiškumui. Gamtos gamtiškumui, atskirumui, bet ir žmogaus bei gamtos sąlyčiui, kuris, panašiai kaip filosofijos ir poezijos, įvyksta ant skustuvo ašmenų; ten kažkur, kur paliečiama pati būties substancija, pati gyvastis. Kalbama ne apie žmogaus artimumą gamtai, ne apie susiliejimą su gamta – tai atskirybių, jei ir sąlyginių, sąskambis, momentinis, nykstantis, gęstantis.
„Ne pažinti, o susipažinti“6 – filosofinis A. Šliogerio principas, atitinkantis susitikimą, jei tik ir ant skustuvo ašmenų. Toks susitikimas tekstualiai vyksta jau „Būtyje ir pasaulyje“, pirmajame autentiškos A. Šliogerio filosofijos tekste, artimam poezijai išėjimais anapus: anapus reikmės filosofuoti arba poetizuoti, tylos pauzėmis. Meilės laukas, kaip filotopijos centras, galėjo būti aptiktas ir apibūdintas tik iš žvilgsnio artumos. Artuma, kuri nesitraukia ir tolstant – einant begalinį mirtingojo kelią. Medis yra tos artumos sargybinis; medis – pati rupiausia realybė, medis – „nuostabiausia esinijos sąrangos metafora“; „medis egzistuoja Tarp būties ir santykio: šakos – būties šviesoje, šaknys – „materijos“ tamsoje“7. Matymas neatskiriamas nuo ėjimo, vaikščiojimo, nuo kinestezijos, nuo judesių estezės. Ėjimas, jei nurimęs, harmoningas, išjudina kūno galias, išlaisvina sielą, sielos ir kūno sąveiką. Eiti, kol kas nors sustabdys, – čia, prie pat kojų, po pat akimis tai, ko galbūt ieškai ir net nežinai, kad ieškai ir ko. Eiti, kol žvilgsnis nutolins, – iki pat horizonto, kur susiliečia dangus ir žemė. Bet takas liks po kojomis, kad ir kiek eitum.
R. M. Rilke’s atskiras dėmesys gamtos vaizdiniams, peizažui, landšaftui, nors jo kūryboje ir nėra to, ką galima būtų pavadinti peizažine lyrika. Poetui rūpėjo šis tas bendriau. Dar kūrybos pradžioje pagal vienos leidyklos užsakymą jis rašė apie Vorpsvedės menininkus peizažistus, knygos įžangoje svarstė apie landšafto svarbą žmogui. Lyg apie kokią išjudinančią, sielą atveriančią galią, klausdamas: kodėl menininkai, piešiantys tą pačią vietą, kiekvienas ją mato kitaip. 1907 metais baigtame rinkinyje „Nauji eilėraščiai“ išspausdintas eilėraštis „Landšaftas“: išnyrantis senas dangus, aplūžęs tiltas, namai saulėlydyje; Ortschaft, vieta, vietovė, kaimas, vieta, kuri yra tarsi sukurta, kuriama ir matančiojo žvilgsnio. Ir to, kas sukurta, nykimas neatskiriamas nuo kūrybos. Matyti nykstantį reiškia tvirtinti tai, kas neišnyksta.
Vėl klauskime – kodėl R. M. Rilke buvo svarbus XX a. filosofams? Gali būti, kad dėl ypatingo savo anapus: kažkokiame filosofijos ir poezijos bendrume, kalboje, bet prie pat bekalbiškumo šaknų, prie daiktų, neužgožtų kalbos. A. Šliogeris yra savitai tą R. M. Rilke’s anapus pajutęs. Ir jo santykį su didžiuoju poetu galima būtų apibūdinti kaip gebėjimą bent sekundės dalį išbūti tarsi ant skustuvo ašmenų, kalba (nebūtinai filosofine) reaguojant į tai, kas įvyksta poeto tekstuose, ypač „Duino elegijose“. Svarbiuosiuose sielos įvykiuose (ir nušvitimuose, praregėjimuose) kaip būtinasis sandas dalyvauja gamta: ir atskirais gamtos daiktais (itin svarbus medis), ir ypatingu gamtiniu bendruomeniškumu, kurį labiausiai išreiškia landšaftas, peizažas, gamtovaizdis, kraštovaizdis.
Vokiečių kalbos Landschaft į lietuvių kalbą verčiamas kaip vietos vaizdas, kraštovaizdis, bet ir landšaftas, peizažas, kraštas. Lietuvių kalbos žodžiai gamtovaizdis, kraštovaizdis nauji, neįgiję substancialumo; suprantama, kad landšaftas, peizažas neišvengiami ne tik specifikacijose (landšafto architektūra, peizažinė tapyba), bet ir bandant suvokti poeziją ar filosofiją. Ir vis dėlto visais šiais atvejais prarandame tai, kas glūdi landšafto vokiškume. Lietuviškai „eiti“ reiškia eiti keliu, mišku, lauku, miškais, laukais, pievomis, takais, eiti per mišką, lauką. Jei reikia tokio apibendrinimo, kaip R. M Rilke’s „Elegijoje“, apibendrinimo, kuris reiškia ir sielos ėjimą, siekimą sugrįžti į save ir savumą susigrąžinti, tai tokį apibendrinimą vertime galėtų pakelti tik žemė. Vienišojo ėjimas per žemę – ir filosofo, ir poeto lemtis.
A. Šliogerio „Melancholijos archipelagus“ (2009) galima laikyti ir bandymu žodžiais bei vaizdais (fotografijomis) suvokti akims atsiskleidžiančią žemės vaizdiniją. „Matyti ir būti man yra viena ir tas pat. Pasaulis ir jo daiktų intensyvumas pirmiausia man yra reginys <…>. Nuostabaus grožio peizažo akivaizdoje staiga prabusdavo visiško svetimumo, atskirties, nepasiekiamybės skausmas – tarsi tas peizažas nuo manęs būtų atskirtas storos, nors šiek tiek perregimos, stiklo sienos“8. Bandyti tą sieną įveikti kalba galiausiai reiškia patirti liūdesį, nusivylimą, melancholiją. Didinti pasitikėjimą poezijos žodžiu, mąstyti, kad poetiniame žodyje daugiausia Esmo; daugiausia poezija pasako tada, kai nenori nieko pasakyti.
Kai nesiekiama nieko pasakyti, Niekiui ir nepralaimima. Arba bent pralaimima mažiau. „Tam, kuris daugybę metų eina kalbos keliu, ištuštėja ir pabosta Dangus, ir jis pasiilgsta Žemės“9. Bulvė, bulvės metafizika yra Žemės atsakas. Bet palydėtas R. M. Rilke’s epigrafo.
1 Cituojama iš: Rilke R. M. Gedichte. – Moskau: Verlag Progress, 1981. – P. 395–397. Laisvas vertimas: „Ir laikui nykstant, ir netikėtų posūkių metu / niekas taip nesugrąžina mūsų mums patiems, / kaip savas, vienišas ėjimas per nemiegantį, būdraujantį landšaftą.“
2 Šliogeris A. Daiktas ir menas. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 14.
3 Ten pat. – P. 15.
4 Ten pat. – P. 18.
5 Ten pat. – P. 21.
6 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 72.
7 Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 108.
8 Šliogeris A. Melancholijos archipelagai. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 9–10.
9 Ten pat. – IV viršelis.
Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)
2019 m. Nr. 8–9
Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Rugpjūtis – dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų. Tokia yra tarsi dviguba šio mėnesio tapatybė. Tinkamas gimtadienio laikas poetui, eilėraščiuose ne kartą kalbančiam apie apsisupimą erdvėmis, rūkais, slaptumą, slėpimąsi, kurio reikia, kad išbūtum savimi, kad išliktum. Manau, kad tai asmenybės bruožas, dar sustiprintas ir tos epochos, kada poetas gyveno. Viename laiške A. Maldonis rašė: „Ruduo man gražiausias metų laikas – gal kad daug aiškiau matai pasaulį ir save.“ Rugpjūčiui A. Maldonis paskyrė du iš nedaugelio savo ciklų („Rugpjūčio sonetai“, „Rugpjūčio tylią šviesią naktį“), keletą eilėraščių.
Atrodo svarbu atidžiau pažvelgti į 1968 metais A. Maldonio parašytus eilėraščius, kurių suvokimą veikia tų metų rugpjūčio įvykiai. Būtent 1968 m. rugpjūčio 21-oji buvo ypatinga. Tą dieną Varšuvos bloko daliniai, kuriuose dominavo sovietinė armija, įžengė į Čekoslovakiją, siekdami nuslopinti Prahos pavasarį, bandžiusį liberalizuoti komunistinį režimą. Algimantas Baltakis prisimena: „Per tuos įvykius Alfos gimtadienis, sėdim pas Alfą, švenčiam, įsijungę radiją. Čekoslovakijos įvykiai labai mus sukrėtė. Alfa baisiai pergyveno dėl Dubčeko. Mūsų idealas buvo „socializmas žmogišku veidu“. O apie ką kita mes dar galėjom svajoti, būdami toj sistemoj?“1
A. Maldonis ir jo karta lietuvių poezijoje dažnai – pagrįstai ir ne – gretinama su vadinamaisiais rusų „šestidesiatninkais“. Rašydamas apie Jevgenijų Jevtušenką, vieną ryškiausių tos kartos poetų, rusų literatūrologas ir prozininkas Andrejus Siniavskis pabrėžė, kad jo poezijoje ryški „teatrinė“ poeto biografijos koncepcija, kurią amžiaus pradžioje genialiai demonstravo Blokas, o vėliau vis kitaip Majakovskis, Jeseninas, Cvetajeva“2. Taip skaitytojų dėmesį prikaustančiu siužetu atvirai rodomas paties poeto gyvenimas. A. Maldoniui tai visiškai svetima, jam kur kas artimesnis jo labai mėgto Boriso Pasternako pasakymas: „Gyvenimo be paslapties, permatomo, gyvenimo parodų vitrinos veidrodžių blizgesyje aš neįsivaizduoju“3. 1968 m. A. Maldonis jau ne pirmus metus buvo „Vagos“ leidyklos, bene vienintelės sovietiniais metais leidusios grožinę literatūrą, vyriausiasis redaktorius, vėliau ilgai dirbo sovietinės Lietuvos Rašytojų sąjungoje, dvylika metų buvo jos pirmininkas. Jo veikla viename ar kitame poste dažniausiai vertinama teigiamai, tačiau užimamo posto ir poeto nesutapimas irgi akivaizdus. Valentino Sventicko nuomone, „oficialieji vaidmenys poetą Alfonsą Maldonį ištiko kaip šaipūniško likimo pakišos, nes normaliom aplinkybėm jo charakteris tų „vaidmenų“ šauktis negalėjo4“. Panaši ir kitų A. Maldonį pažinojusių nuomonė. Poetas Albinas Bernotas sako, kad „apie Maldonį būtų labai sunku parašyti atsiminimus. Visas Maldonis vis tiek tik eilėraštyje yra“5. Poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas mano, kad A. Maldonis turėjo vidinį cenzorių, kuris ir gyvenime, ir poezijoje jam neleido nei pernelyg išsiduoti pačiam, nei išduoti kitų6.
Kalbant apie A. Maldonį, derėtų prisiminti esminį jo ir jo artimiausių kolegų, pokario dešimtmečiais atėjusių į literatūrą, situacijos bruožą, kurį Vanda Zaborskaitė apibūdino šitaip: „Kas liko neišvežti, nenužudyti, tas norėjo išmokyti vaikus, sukurti jiems pakenčiamą buitį, patirti gyvenimo ramybę po tiekos siaubo kupinų dienų ir naktų. Norėjosi ir atrodė tikslinga prisitaikyti, maskuotis, neišsiduoti <…> daugumos buvo vidurio kelias: juo eidamas nieko neišdavei ir nepardavei, nes gyvenimas buvo tavęs pagailėjęs ir neiškėlęs tokios alternatyvos, bet daug kam nusilenkei, daug ką nutylėjai. Darei kompromisus, buvai konformistas. Tokią kainą mokėjai už savirealizaciją“7. Autorefleksija, ryški poeto ir autobiografiniuose tekstuose, ir poezijoje, liudija, kad situacijos dvilypumą jis gerai suvokė.
Pėdsakai, kuriuos Prahos įvykiai paliko A. Maldonio poezijoje, nėra akivaizdūs, galima tik daryti vienokias ar kitokias prielaidas. Po eilėraščiais jis visada rašė datas, eilėraščio sukūrimo laikas jam buvo reikšmingas. Knygose lieka parašymo metai, tik pačiu vėlyvuoju laikotarpiu kartais atsiranda ir mėnuo bei diena. Šiuokart neatsižvelgiu į tai, kokie nebaigti 1968 m. tekstai ar jų variantai yra ar gali būti surasti archyve, nors ir žinau, kad archyvo duomenys požiūrį į A. Maldonio eilėraštį kartais esmingai pakoreguoja. A. Maldonio knygose yra dvidešimt aštuoni 1968 m. parašyti eilėraščiai. Trys iš jų („Priešlaikis“, „Pečialinda“, „Veršio istorija“) išspausdinti tik 1996 m. rinkinyje „Mūs baltas ratas“. Kiti tapo dalimi 1969 m. išleistų „Vandens ženklų“, vieno iš įdomiausių A. Maldonio eilėraščių rinkinių. 1968 m. data pažymėti eilėraščiai gerai atspindi jo poezijos visumą: daug bruožų, ryškių šiuose eilėraščiuose, po truputį pradėjo rastis anksčiau, o vėliau tapo beveik dominuojantys. Eilėraščiai nėra vienos temos ar vienos nuotaikos. Tuo metu A. Maldonio poezijoje seniai buvo pasibaigęs sovietinių reformų auginto netikro optimizmo laikas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje išspausdinti ankstyvieji eilėraščiai bei likę archyve rankraščiai rodo visai kitokį jauno poeto požiūrį į kolektyvizuojamą kaimą ir kitas gyvenimo permainas nei tas, kuris ryškus jo pirmuosiuose rinkiniuose. Kalbėdamas apie vieną jauną ketvirtojo dešimtmečio rusų poetą, eseistas ir kultūrologas Borisas Paramonovas pasakė: „Jaunas žmogus visų pirma nori gyventi, kad ir koks režimas valdytų. Tai ne ideologija, o fiziologija“8, bet septinto dešimtmečio pabaigoje jau buvo pasibaigęs ir kiek vėlesnis tikrojo A. Maldonio optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo laikas. Buvo beišsenkanti ir paprastumo poetika, kai eilėraštį jis kūrė keliais gamtą, buities realijas ar žmogaus gyvenimą vaizduojančiais brūkšniais, primenančiais vaiko piešinį. Atėjo, kaip viename eilėraštyje rašė poetas, „apmąstymų laikai“.
A. Maldonis taip yra apibūdinęs savo santykį su Lietuvos realybe: „Aš juk niekada nebuvau abejingas tam, kas vyko ir vyksta ne tik manyje, bet ir aplinkui. Apskritai mūsų kartai visuomeniškumas buvo organiška pasaulėjauta ir visai ne todėl, kad tai buvo oficialus lozungas, žinoma, daugiau demagoginis, o ne į esmę nukreiptas. Buvome, kaip rašiau, išnykimo grėsmės ir vergo gėdos kankinami, tad ir nedaug ką suvokiantis suvokdavo, kad išlikimo sąlyga yra neabejingumas mus visus siejantiems rūpesčiams“9. Eilėraščiuose poetas niekada nebuvo revoliucingas, greičiau svarstantis, nerandantis neskaudžios ne tik sau, bet ypač artimiesiems (tai ryšku, jei palyginame eilėraščio „Pabudimas iš miego“ rankraščius10) išeities, linkęs ne maištauti, bet dirbti tai, ką dirbti mano esant prasminga. Turbūt tai nulemta ir charakterio, ir ankstyvos jaunystės pokario kaime laiko, kuris, kaip nespausdintoje autobiografijoje rašė pats poetas, jam „nusidažė viena – kruvina tragiška spalva“. To laiko traumos skatino atsakingą požiūrį į savo ir kitų gyvenimus.
Ko gero, 1968 m. eilėraščiuose pirmą kartą taip koncentruotai pasirodė jau anksčiau A. Maldonio kūryboje matytas eilėraščių subjekto siekimas pasislėpti, gyventi slaptą gyvenimą, visiškai priešingą Janinos Degutytės poezijos deklaracijai „Aš atverta lig paskutinio nervo… / Lig paskutinės paslėptos minties“, kuri, kaip žinia, irgi tebuvo tik deklaracija, slėpusi itin sunkią poetės kasdienybę. Paslėpto nuo kitų gyvenimo siekis A. Maldonio atveju galiojo tiek viešajai, tiek privataus gyvenimo sferai. Tik 1996 m. išspausdintuose eilėraščiuose – nedrąsios viltys, kad galima gyventi kitaip, ironija nuolankumui, bet ir grėsmės jutimas, susitaikymas su tyliu dvigubu gyvenimu, suvokiant, kad permainos tiek valstybėse, tiek konkrečiame žmoguje bręsta lėtai. Tik eilėraštis „Priešlaikis“11 turi konkrečią parašymo datą: 1968.III.14. Jei norėtume nespausdintų eilėraščių nuotaikas ir intencijas kaip nors lyginti su Prahos pavasariu, turėtume prisiminti, kad jau nuo tų metų pradžios Prahoje – vilčių ir reformų laikas: kovo mėnesį panaikinama cenzūra, žodžiui ir spaudai suteikiama laisvė. Pats žodis „priešlaikis“ reikštų laiką prieš kažką, sakytum – prieš tikro gyvenimo laiką. Eilėraštis parašytas soneto forma, vienaskaitos antruoju asmeniu, kaip dažnai būna A. Maldonio poezijoje. Pirmoji strofa – gyvenamojo laiko apibendrinimas bei ironiška autorefleksija: „Su visais ėjai, ką reikėjo / Sąžiningai viską darei. / Kilo valdžios, valstybės, veikėjai, / Ginkluose žvangėjo karai.“ Antroje strofoje atsiranda tikrų ir amžinų gyvenimo ženklų: „Gimė žodžiai, slepiamos viltys, / Tie akli, bet atkaklūs daigai. / Liko žymės, kurių neišdildys / Nei tėvai, nei vaikų vaikai…“ Trečiojoje strofoje aiškėja, kad tikrumu apsimeta visa gaubiantis netikrumas: „Gimė žodžiai – saliutų salvės. / Vis išrandama pareiga / Viską dengė tarytum šarvas. / Nepramuš jų jokia kulka.“ Žodžiai netikri kaip „saliutų salvės“ (saliutai gražūs, bet tik tiek), pareiga „vis išrandama“ – irgi netikra, nes to, kas tikra, iš naujo išradinėti nereikia. Iš tiesų eilėraštį baigia ne apibendrinimas, kaip sonete turėtų būti, o neoptimistiškas retorinis klausimas: „Jį tik laiko rūdys pragrauš. / Bet kada dar tas laikas išauš?“ Gyvenamas netikras gyvenimas, bet permainų viltys labai tolimos.
„Veršio istoriją“ galima laikyti ironišku pasakojimu apie paklusnumą ar vergiškumą, prie šios temos grįžtama nuolat. Tarsi nepaprastas (per Tris Karalius gimęs) veršis gyvena taip, kaip šeimininkų jam skirta, paklusnumui sustiprinti žmonės dar įveria jam grandį į šnerves, vėliau veršis išvažiuoja į mėsos kombinatą, išdidus, nes juk ne pėsčias eina.
Mįslingiausias iš ilgai neišspausdintų – eilėraštis „Pečialinda“12. Su Prahos įvykiais jį – aišku, sąlygiškai – sieja ne tik parašymo data, bet ir kai kurios aliuzijos: „<…> šiuose galužemiuos yra gyvų / Vilčių, širdžių, balsų ir nepalinkusių galvų“; „<…> dieną iš dienos / Kaskart daugiau akių vis gręžiasi į saulės pusę.“ Eilėraštis ilgas, jo struktūra anaiptol nėra harmoninga ir aiški, kaip pirmojo čia analizuoto kūrinio. A. Maldonio poezijoje gana daug dažnai Lietuvoje matomų paukščių: lakštingalos, kregždės, volungės, varnos, gervės, vanagai, sniegenos ir kitokie. Dažnai eilėraštyje minimas tiesiog paukštis, jo tikrasis vardas poetui nėra svarbus. Pečialinda Lietuvoje nėra reta, tačiau nedaug kas ją pažįsta, jos vardas, o dar ir pačiame eilėraščio pavadinime, netikėtas, nežinau, ar dar kur lietuvių poezijoje ji gyvena. Aišku, pasirinkta neatsitiktinai. Anot G. Jefremovo, atsitiktinių detalių A. Maldonio eilėraščiuose nebūdavo: jei paminėtas konkretus medis, versdamas negali pakeisti kitu, nors jo pavadinimas kita kalba ir skambėtų geriau, – kaip kartais padarai versdamas kitus13. Poetui prasmingas visų jo eilėraščių detalių konkretumas. O pečialinda – mažas, neryškių spalvų paukštelis, sukantis uždarus lizdus, šiuo atveju, manyčiau, būtent tai nesaugiame pasaulyje yra svarbu. Eilėraštis ir pradedamas nejaukumo, nelaimės, neteisybės nuojautos konstatavimu:
Sunkiom baisiom dienom nelemtas slaptas balsas
Tarsi nelaimės nujautimas kužda įkyriai,
Jog tu kažką tarsi bejėgį vaiką iš namų į tamsą išvarei,
Ir eina jis tenai baisos keliu skurdus ir basas.
Slaptumo troškimas persmelkia eilėraštį: „slaptas balsas“, „slaptavietės“, „paslaptis“, kurią baisu išduoti, „tik mintyse“, „tik savyje“. Pečialindai, kaip kituose A. Maldonio eilėraščiuose ir tėviškei ar Lietuvai, kaip išskirtinį bruožą poetas suteikia „pilkumą, žvarbų šiaurės tolių dūmą, / Kuriuo ji dangstosi nelaimių ir karų metu“. Besidangstanti ir besislapstanti pečialinda jam sutampa su gyvais, vergo sąmonės norinčiais atsikratyti žmonėmis, tais, kurie „gręžiasi į saulės pusę“. Eilėraštis painus, sakytum, poetas rašo, bet nori paslėpti tai, ką ir kodėl nori pasakyti. Tas „slaptas“ pirmos strofos balsas, sakoma antrojoje, – „tai atsakas į tavo tartą gyvą žodį… / Gyvendamas ir užsimiršdamas tu jį tari / Ir krūpteli, tarytum savo paslaptį išduodi“. Realios grėsmės – gamtoje, bet paralelės su žmonių pasauliu perregimos: „Kai dūzgia pievoje maža pilka kamanė / Virš savo žiedo, samanų lizdelio ir medaus, / Ją nuolat stebi juodas varnas iš dangaus, / Kurį plėšiko amatas nuo seno peni…“ Todėl reikia slėptis: „Tik mintyje, tik savyje gražiausiuoju vardu / Vadinki ją ir jos slaptaviečių jaukumą.“ Pirmąją, jau cituotą, ir paskutiniąją, šeštąją, eilėraščio strofas susieja nelaimės nuojauta: „Ir gaila, ir baisu, jeigu be laiko žus ji, / Ir dar baisiau, jei niekas šito netgi nežinos…“ Tarp noro gyventi slaptą gyvenimą ir nerimo, kad žūtis gali likti nepastebėta, esama prieštaros.
Recenzuodamas rinkinį „Vandens ženklai“ Antanas Masionis atkreipė dėmesį, kad čia „dažnas eilėraštis parašytas sakytum savotiška svarstymo forma, kai tarp eilučių mums paliekama „dalyvavimo“ eilėraščio vyksme laisvė“14. Peržvelgę 1968 m. parašytus rinkinio eilėraščius pastebime, kad kaip tik tais metais A. Maldonis parašė tikrai esminius savo kūrinius, skirtus Lietuvos ir savosios kartos istorijai („Sietuva“, „Siluetai“, „Varsnos“ ir kt.), poetine kalba formulavo svarbiausius savo požiūrius, kad ir šitą, kalbėdamas apie Dzūkiją: „Su pasmerktais ir su herojais / Mes buvome vienos kalbos ir giminės“15. Beje, herojai, ir tautiniai, ir sovietiniai, A. Maldonį labai menkai tedomino. Didžiausią solidarumą jis jautė su aukomis. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Sietuva“ (p. 8–9) aiški „mūsų“, kurių vardu eilėraštyje kalbama, netikrumo, gal net buvimo spąstuose situacija („Baksnojam galva ateitį kaip žuvys kaproninį tinklą. / Sukam savy kaip sūkury svajones aitrias“), kurią atsveria tylus darbas („Papilėje bitės neša medų į Daukanto paminklą – / Lyg padėką už amžiną žodį apie žemaičių girias“, „Laidoja tėvus, saugo namus, vaikus toli išleidžia / Neišsemiama sietuva, gera Lietuva…“).
Tylus ir labai tradicinis lietuvių poezijoje pasislėpimas eilėraštyje „Paskutinė žinia“ – susilieti su žeme, pavirsti į „bekraštį lauką“: „Pradingsiu aš, kaip dingo brolis. / Paskui tave pasieks žinia: / Lietuvių kalavijai – žolės – Kaip lapą pervėrė mane“ (p. 29). Kai kuriuose eilėraščiuose tikrąjį veidą paslepia kaukė ar sustiprėjusi ironija ir skepsis. Eilėraštyje „Nemunas“, tiesa, pabrėžiamas ne tylumas, ne slėpimasis, bet maištingumas: „Vanduo nemaištingas. Maištingas tas kraštas, / Kur tarsi nuo kalno krenti ir krenti“ (p. 12), bet tai vis dėlto išimtis.
Eilėraštis „Šiaurės dvelkimas“ nejaukumu, išeities ieškojimu ir žmogaus bei gamtos pasaulių suartinimu tarsi pratęsia eilėraštį „Pečialinda“:
Sudiev. Daros gera net kurmio urve.
Išnyko po medžiais šešėlių pastogės.
Nejaugi žaliavo, žydėjo?.. Gal mokės
Į sėklos grūdelį sudėti save?
Ir aš savo pėdsakus panaikinau
Viena mintim, kuri pradeda gausti,
Kad speigą lyg medžiai dar galim apgauti
Tuo savo klastingu naiviu nuogumu.
Aistrų ir senų vaizdinių irime
Ir mūsų puošnioji dinastija baigės.
Kažkur iš standartinės krintančios snaigės
Prasideda naujo motyvo dermė.
Toksai neeilinis eilinių vaidmuo.
Ir miško žvėrims nejučia kailis šerias,
Kai alkaną šiaurės dvelkimą į šnerves
Vėl atneša vėjas ir šaltas vanduo. (p. 40)
Svarbiausia visame eilėraščio pasaulio nejaukume turbūt vis dėlto – sugebėti „į sėklos grūdelį sudėti save“.
1968 m. parašytuose eilėraščiuose nesaugu ir norisi pasislėpti net tada, kai kalbama tiesiog apie dviejų žmonių santykius, ir čia jaučiama grėsmė: „Užpilsiu pjuvenų ant mūsų kelio, / Kad žvėrys tavo pėdsakais nesektų.“ Eilėraščiai tarsi pratęsia vienas kitą. Ką tik citavau eilėraščio „Arena“ (p. 82) pabaigą, kurio pradžia tokia: „Koks šaltas pareigos vanduo. Kai dantys gelia, / Galvoti mokais paprastai ir elgtis painiai. / Su kauke pats triukšmingam kaukių baliuj / Dairais atviraširdžių ir veidmainių.“ Eilėraštyje „Ratas“ pasakoma, kad iš nuovargio vaikiškai apsibrėžtas ratas nuo nieko neapsaugo: „Apibrėžtas ratas. Šitokia ramybė. / Mūsų nieks nematė. Ėjo. Kojom trypė“ (p. 44). A. Maldonio „slėpimasis“ tarsi dvilypis: noras neišsiduoti, ką iš tiesų manai, kartu autoironiškas tokio gyvenimą įvertinimas.
A. Maldonis ir jo karta daugeliu atvejų gyveno taip, kaip sovietmečio gyvenimą apibūdino sovietinės kultūros tyrinėtojas Aleksejus Jurčakas: „Sovietiniai žmonės savo gyvenimą aktyviai užpildydavo naujomis, kūrybiškomis, pozityviomis, netikėtomis, valdžios nepadiktuotomis prasmėmis – kartais tai visiškai sutapdavo su valstybės paskelbtais uždaviniais, kartais su jais kirsdavosi, o kartais jų forma netilpdavo į binarinę schemą už–prieš. Šitos teigiamos, kūrybiškos, etinės gyvenimo pusės buvo tokia pat natūrali socialistinės realybės dalis kaip ir svetimumo ir beprasmybės jausmas“16. Visuomenės gyvenimo beprasmybės jausmas, be abejo, skatina saugoti ir plėsti savąją autonomiją, suvokti savo atsakomybę. Galima sugretinti dviejų vėlyvųjų A. Maldonio eilėraščių eilutes: „Pasaulis susikurtas smaugs ir dusins / Kaip iškvėpuotas būstas“17 ir „Ak, žinoma, mirgėjo visos varsos, / kol mūs gyvybės saulė švito, kilo, raičiojos žeme, / Bet stingo ten dvasia, ir stiklo karstas / Buvo dangus. Ir visas mūs gyvenimas – jame“18. Pirmuoju atveju sangrąžos dalelytė žodyje „susikurtas“ aiškiai rodo paties žmogaus atsakomybę, antruoju atveju – tai, ką tu gavai iš politinės sistemos, kurioje gyveni. Bet 1968-ieji – tik nedrąsių vilčių ir jų žlugimo metai, kai teko slėptis savyje, siekiant apsaugoti, kas gyva ir vertinga. Vis dėlto 1989 m. laiške ilgų dešimtmečių bičiulei Dainai Avuotiniai prabėgusius metus A. Maldonis reziumavo šitaip: „Daug ko būta mūsų gyvenimuose ir darbuose, bet vis dėlto atlaikėme ir daug ką išlaikėme. Buvusios sistemos sąlygom – tai ne taip jau mažai“19.
1 Pokalbis su Algimantu Baltakiu 2009 05 13, garso įrašas. Autorės asmeninis archyvas.
2 Синявский А. Литературный процесс в России. – Москва: Российский Государственный университет, 2003. – P. 63–64.
3 Пастернак Б. Воздушные пути. – Москва: Советский писатель, 1982. – P. 458.
4 Sventickas V. Buvimo prisitaikymas prie nebuvimo // Santara. – 1996, žiema. – P. 12.
5 Pokalbis su Albinu Bernotu 2011 05 04, garso įrašas. Autorės asmeninis archyvas.
6 Pokalbis su Georgijumi Jefremovu 2009 08 25, garso įrašas. Autorės asmeninis archyvas.
7 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 138–139.
8 Cудьба поэта Бориса Корнилова в дневниках, письмах, документах НКВД, https://www.svoboda.org/a/24449090.html [žiūrėta 2019 06 27].
9 Literatūros vakaras „Kartų balso beieškant“ Rašytojų klube 2002 11 25. Garso įrašas, Virginijaus Gasiliūno asmeninis archyvas.
10 Žr.: Mitaitė D. Alfonso Maldonio eilėraščio „Pabudimas iš miego“ genezė // Žmogus ir žodis. – 2018. – T. 20. – Nr. 2. – P. 91–103.
11 Maldonis A. Mūs baltas ratas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 10.
12 Ten pat. – P. 79–80.
13 Pokalbis su Georgijumi Jefremovu.
14 Masionis A. Tik apie ryškiausias žvaigždes // Pergalė. – 1969. – Nr. 8. – P. 163.
15 Maldonis A. Vandens ženklai. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 21. Toliau cituojant iš šio rinkinio puslapis nurodomas tekste.
16 Юрчак А. Это было навсегда, пока не кончилось. Последнее советское поколение. – Москва: Новое литературное обозрение, 2014. – P. 45.
17 Maldonis A. Šviesa pro lapus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – P. 278.
18 Maldonis A. Mūs baltas ratas. – P. 77
19 Maldonis A. Šviesa pro lapus. – P. 463.
Aušra Jurgutienė. Kompromiso menas sovietmečio literatūros kritikoje
2019 m. Nr. 7
Apie totalitarinėje Tarybų Sąjungoje gyvenusių piliečių prisitaikymą prie komunistinio režimo bei jų kompromisus jau yra nemažai prirašyta. Aleksejus Jurčakas vėlyvajame sovietmetyje išplitusį konformistinį rašymą, kuris nei sutampa su ideologiniu diskursu, nei jam atvirai oponuoja, apibūdino kaip mimetinę rezistenciją1. Toks terminas, turintis sąsajų su postkolonijiniu mimikrijos terminu, yra svarbus tuo, kad jis iš esmės koreguoja hierarchinius opozicinius sovietmečio vertinimus (ideologai – estetai, viešas – privatus gyvenimas, valdžios prievarta – laisvas mąstymas ir pan.), siūlydamas labiau įžiūrėti jų abipusį persismelkimą ir sovietinio rašymo paradoksalumą, kuriame dalyvauja nesutaikomos ir logiškai sunkiai paaiškinamos minėtos priešybės. Taip pat mimetinės rezistencijos terminas svarbus tuo, kad pabrėžia rašančiojo baimės ir prisitaikymo prie režimo (vidinio cenzoriaus) nesąmoningumo momentą. Kadangi baimė, dėl kurios rašantysis prisitaikydavo, dažnai nebuvo jo sąmoningai suvokta, tai, A. Jurčako nuomone, konformistinio piliečio laikysena vėlyvajame sovietmetyje vertinta kaip pati „normaliausia“. Pirmiausia ji buvo siejama su taikaus žmogaus laikysena, kuris dezertyravo iš šaltojo karo ir savęs netapatino nei su fanatiškais Komunistų partijos (KP) ideologais, nei su jiems opoziciškais disidentais, kuriems grėsė atskirtis nuo visuomenės, tremtis ar kalėjimai. Tai nei sovietinės, nei antisovietinės, bet neutralios asovietinės viešos laikysenos pasirinkimas, padėjęs „normaliam žmogui“ atsitolinti nuo prievartinės politikos, bet niekada nesijausti tikrai laisvam.
Lietuvoje daugelyje mokslo straipsnių taip pat buvo atsisakyta opozicinės binarės schemos (kolaborantai / rezistentai), pakeičiant ją sudėtingesniu trinariu modeliu (kolaborantai / konformistai / rezistentai)2. Be to, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos respublikose, politinio atšilimo laikotarpiu išplitęs konformizmas skyrėsi nuo rusiškojo, nes prisitaikantys prie režimo nesiribojo slapta puoselėjama vien tik liberalia žmogaus laisvės idėja ir žmogaus teisių gynimu. Tuo metu Lietuvoje visiems aktualiausia buvo tautos okupacija ir tautinės tapatybės per kultūrą išsaugojimo idėja. Todėl lietuvių kalba rašoma grožinė literatūra šalia dominuojančios valstybinėse įstaigose ir bendros visiems sovietiniams piliečiams rusų kalbos jau buvo savaime persmelkta patriotinės misijos. Net Lietuvos komunistų partijos (LKP) didžiausią narių dalį sudarė tautiškai angažuoti komunistai, kurie nepriklausomybės laikais gavo ironišką „ridikų“ pavadinimą3. Išeivijos kritikė Violeta Kelertienė visas sovietiniais metais pasipriešinimo režimui ir cenzūros apėjimo formas apibendrino kaip nacionalizmo išraišką ir nacionalinės tapatybės išsaugojimo aktą4. Štai kodėl, Michailui Gorbačiovui paskelbus „perestroiką“ ir „glastnost“, būtent prie patriotinio romantiko Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. grupė Laisvės lygos aktyvistų pirmą kartą viešai paskelbė daugelio lietuvių slapta puoselėtą Lietuvos nepriklausomybės ir sykiu atsiskyrimo nuo TSRS siekį.
Totalitarinėje visuomenėje negalėdamas laisvai reikštis, žmogus savo tapatybei prieglobsčio ieškojo fantazijose, kurių geriausiu pakaitalu tapo politinio „atšilimo“ metu pasirodžiusi modernistinė literatūra (to meto fenomenas – kaip niekada Lietuvoje išaugę poezijos knygų tiražai, siekiantys dešimt tūkstančių). Modernistinė literatūra, kurta iš laisvės ilgesio, funkcionavo kaip alternatyva dogmatiškam socrealizmui. Jei, anot Jeano Paulio Sartre’o, estetinį malonumą sukuria autorius, o patiria skaitytojas, tai neutralusis modernistinio meno „grynojo grožio“ poreikis, abudu išlaisvinantis nuo politinio persekiojimo, tapo nerašyta sovietinį rašytoją su skaitytoju (bei kritiku) suvienijančia sutartimi. Štai kodėl Lietuvoje nuo 7-to dešimtmečio sovietinę socrealizmo doktriną ir kūrybą, nors sunkiai, bet iš esmės pakeitę politiškai neutralūs modernistiniai literatūros, dailės ir muzikos kūriniai buvo tokie svarbūs. Juose labiausiai išgarbintas iš vaizduotės laisvės kylantis Menas, vertybių horizonte užėmęs ištuštėjusią Dievo ir Komunizmo vietą. Nors cenzūrai tokie modernistų estetiniai žaidimai bei apolitiškumas nebuvo priimtini, bet juos leido žaisti kaip mažiau žalingus nei disidentizmas ar atviras intelektualų maištas prieš režimą. Juolab kad ir pats modernizmas nebuvo vienalytis. Lietuvoje visus modernistus, viešai atsiradusius po Komunistų partijos XX suvažiavimo (1956), vienijo bendras Stalino kulto pasmerkimas, o su juo ir legitimizuotas atotrūkis nuo pokarinio stalinietiško socrealizmo5. Bet sovietmečio pirmieji modernistai Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas ir kiti rašytojai, ne tik daug kritikos pažėrę stalinistinei kultūrai, bet ir daug vilčių susieję su politiniu „atšilimu“, atsiskyrė nuo jaunesnės kartos modernistų, tokių vilčių jau nebeturėjusių. Pastarųjų kurta modernistinė literatūra, ypač poezija, demonstruojanti nacionalinės kalbos galią ir grožį, įteisinusi ironiją, groteską, semantiškai labai tirštą asociatyvinį rašymą ir ezopine kalba nešusi žmogaus ir tautos laisvės pažadą, vis labiau funkcionavo kaip opozicija dominuojančiam valdžios naujakalbės diskursui ir socrealizmo tradicijai6. Sovietmečiu Lietuvoje atgimęs modernizmas, perimdamas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje kurtos nacionalinės kūrybos tradiciją ir vis labiau suartėdamas su viešai ir slapta plitusia išeivijos rašytojų Jono Meko, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Mariaus Katiliškio, Antano Škėmos, Vytauto Mačernio kūryba, vis labiau įteisino nacionalinio ir vakarietiško mentaliteto viršenybę prieš jėga brukamą sovietinę („naujojo žmogaus“) tapatybę7. Tačiau modernistinės literatūros alternatyvumas socrealizmui turėjo būti atsargus, nes viešai išėjusi knyga praktiškai turėjo atsiliepti į abu priešingus – LKP ideologų bei cenzorių ir nuo jų atsiskyrusių skaitytojų ir išeivijos kritikos – lūkesčius. Šių opozicinių balsų – prisitaikymo prie valdžios prievartos ir iš jos išsilaisvinimo – paradoksalų koegzistavimą vienu metu vienoje žmogaus sąmonėje ir jos realizavimą tekstuose tuomet buvo įprasta vadinti kompromiso menu.
Lietuvoje labiausiai suklestėjo intelektualinė, asociatyvi, modernizavusi folklorą bei mitologiją, perėmusi įvairiausias modernizmo formas poezija (Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno). Perėmusi vakarietiškojo magiškojo realizmo, sąmonės srauto ir intelektualių konstrukcijų technikas, atsinaujino lietuvių proza (Jono Mikelinsko, Mykolo Sluckio, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Vytauto Martinkaus, Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto). Neabejotinai turėjo atsirasti ir šią moderniąją literatūrą įteisinanti kritika, galinti pakeisti socrealizmo doktrinoje privalomą modernizmo kaip nepriimtinos „dekadentinės buržuazinės kūrybos“ vertinimą (Vandos Zaborskaitės,Vytauto Kubiliaus, Vytauto Galinio, Donato Saukos, Kęstučio Nastopkos, Antano Masionio, Viktorijos Daujotytės, Aleksandro Krasnovo, Jūratės Sprindytės, Algio Kalėdos, Sauliaus Žuko). Tokia kritika neišvengiamai sukosi į formalistinius meninio grožio tyrimus (krypčių, stiliaus, žanrų, eilėdaros), perimdama rusų formalizmo, Jurijaus Lotmano struktūralizmo ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos nuostatas. 1968 m. žurnale „Pergalė“ iškilus diskusijai apie lietuvių „vidinio monologo“ prozą ir jos ištakų ieškant Jameso Joyce’o kūryboje, Tomas Venclova išvertė ir tais pačiais metais jame publikavo kelias „Uliso“ dalis. Taip pat jis publikavo T. S. Elioto poemos „Bevaisė žemė“, Dylano Thomo, Charles’io Baudelaire’o, Osipo Mandelštamo poezijos, Eugene’o O’Neillo, Haroldo Pinterio, Alfredo Jarry pjesių lietuviškus vertimus.Tuo metu į lietuvių kalbą buvo išversta ir daugiau Vakarų modernios literatūros (Albert’o Camus „Svetimas“ ir „Maras“, Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, Gabrielio García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, Jacko Kerouaco „Kelyje“, J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir kt.). Lietuvių rašytojų ir kritikų buvo mėgstamas ir rusiškas žurnalas „Inostrannaja literatura“ („Иностранная литература“), kuriame buvo spausdinami Vakarų rašytojų kūrybos vertimai.
Sutikdama, kad žmogaus susidvejinimas, maskuojantis gilėjantį socialinį neteisingumą ir tautos okupacijos faktą, yra neatsiejamas nuo moralinio degradavimo ir šizofreninės būsenos, bet vengdama psichologinių paklaidų, paviršutiniško politikavimo ir moralizavimo, kompromisinę lietuvių literatūros kritiką, septintame ir aštuntame dešimtmečiuose įteisinusią modernistinę literatūrą, tirsiu kaip heterogeniškos kalbos reiškinį: kaip rašymo prisitaikymo smurtinį veiksmą ir rašymo pasipriešinimo moralinį veiksmą, klausdama, kiek ir kaip prie režimo prisitaikantys tekstai buvo paženklinti juose esančio sovietiškumo ir antisovietiškumo konflikto.
Yra svarbu parodyti, kokie skirtingi buvo kompromisiniai tekstai, nepaisant paplitusios nuomonės, kad jei kalbi apie sovietinio rašymo kompromisą, tai visus rašiusius tarsi neleistinai suvienodini. Tam tikslui pasirinkau dviejų sovietmečiu tame pačiame Lietuvių literatūros ir kalbos institute dirbusių ir tuose pačiuose leidiniuose straipsnius spausdinusių „normaliųjų“, vadinasi, konformistinių piliečių, kolegų ir bendraamžių Ričardo Pakalniškio (1935–1994) ir Alberto Zalatoriaus (1932–1999) kritikos tekstus.
Lojalusis konformizmas: Ričardas Pakalniškis
Ričardo Pakalniškio straipsnis „Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai)“, publikuotas straipsnių rinkinyje „Šiuolaikinės kritikos problemos“ (1975), yra labai geras lojalaus konformizmo pavyzdys. R. Pakalniškis jame iškėlė klausimą, kaip vertinti septintame ir aštuntame dešimtmečiuose sukurtą modernistinę lietuvių poeziją8. Jo atsakymą į šį klausimą veikė dvi priešingos jėgos: ir ideologinės konvencijos, bet kokį literatūros nukrypimą nuo socrealizmo smerkusios kaip dekadentizmą, ir profesionaliosios formalistinės kritikos konvencijos, įteisinančios modernizmą. Todėl jis pasidavė ir pirmajai jėgai, reikalaudamas iš rašytojų visuomeninės atsakomybės ir cituodamas „ideologiškai teisingus“ autorius (Joną Bielinį, Kostą Korsaką, Vincą Kapsuką, Karlą Marxą, Friedrichą Engelsą, Visarioną Belinskį, Anatolijų V. Lunačiarskį), ir antrajai, akcentuodamas kūrinių meniškumą ir cituodamas žymiausius literatūros mokslininkus ir kritikus (J. Lotmaną, V. Kubilių, V. Zaborskaitę, T. S. Eliotą, Romaną Jakobsoną, René Welleką, Vytautą Kavolį, Alfonsą Nyką-Niliūną). Šių prieštaravimų provokuojamas R. Pakalniškis sukūrė paradoksalią socrealistinę modernizmo – menine forma įvairaus, bet komunizmo ideologijai ištikimo – koncepciją.
Nors R. Pakalniškio straipsnis, kaip minėta, pasižymi gausiomis citatomis iš labai įvairių šaltinių, į akis krinta Lietuvos komunistų partijos idėjų, dialektinio ir istorinio materializmo klišių ir naujakalbės dominantė. Jame teigiamas istorinis progresas, pagrįstas hegelinės marksistinės logikos (tezė–antitezė–sintezė) modeliu. R. Pakalniškio straipsnyje logine teze tampa ideologiškai griežtas stalininis kūrybos laikotarpis, kuriame pagal KP direktyvas buvo iš esmės sutarybinta literatūra ir jos kritika. Antiteze – chruščiovinis „atšilimo“ laikas, kuriame buvo griežtai sukritikuotas Stalino kultas, politinės klaidos, propagandine virtusios literatūros trūkumai, suteikiant didesnę laisvę kūrybai. O jo paties straipsnis „Poezija ir gyvenimas“, parašytas Leonido Brežnevo valdymo laiku, kada buvo oficialiai deklaruota kokybiškai aukštesnio „brandaus socializmo“, vengiančio kraštutinumų, idėja, programavo iš minėtų tezės ir antitezės sąveikos išgautą kokybiškai naują sintezę – „brandžios“ kritikos ir „brandžios“ modernistinės poezijos perspektyvą. Tiksliau tariant, stagnacinę perspektyvą. Anot R. Pakalniškio, stalininė poezija idėjiška, bet nepakankamai meniška, o chruščiovinė poezija meniška, bet nepakankamai idėjiška, todėl būtina poezijos progresui suteikti iš anksčiau minėtų priešybių sintezės tobulybę.
Modernistinės poezijos pavojingus nukrypimus į estetizmą, jos migravimą iš politikos į asmeniškumo sritį jis susiejo su buržuazinės kūrybos individualizmu ir abejingumu liaudies reikalams. Todėl straipsnyje iškėlęs tris svarbiausius poezijos nagrinėjimo principus – tikroviškumo, idėjiškumo ir pilietiškumo – jis siekė atnaujinti poezijos procesą. Stagnacinis („brandusis“) socializmas susilaukė ir jį atitinkančios stagnacinės („brandžios“) literatūros kritikos.
Ne veltui jo straipsnio centre atsiranda fundamentali citata iš TSKP CK nutarimo: „Marksistinė-lenininė metodologija skiria vienodą dėmesį idėjiniams ir estetiniams kūrybos pradams. Tai pabrėžta ir TSKP CK nutarime „Dėl literatūros ir meno kritikos“9.
Ne tik R. Pakalniškio straipsnyje, bet ir visoje to meto oficiozinėje kritikoje masiškai buvo cituojama ideologinė klišė, reikalaujanti iš kūrinio estetinių ir idėjinių pradų dialektinės sintezės ir organiškos vienybės: „CK nutarimuose buvo raginama kurti tokius kūrinius, kuriuose aukštas idėjiškumas būtų suderintas su meninės formos tobulumu“10. Būtent šitą partinio mąstymo klišę R. Pakalniškis savo straipsnyje „Poezija ir gyvenimas“ pritaikė naujos modernistinės lietuvių poezijos vertinimui. Straipsnis pirmiausia išreiškia lojalumą okupacinei KP ideologijai – atgaivinti politinę poezijos ryšio su gyvenimu temą, atnaujinti socrealizmo sampratą ir pademonstruoti jos taikymo modernistinei kūrybai galimybes pasitelkus naujausios literatūrologijos ir kritikos pavyzdžius.
Pasivaikščiojęs painiais formalistų, struktūralistų ir semiotikų teorijos keliais, R. Pakalniškis modernistinei poezijai (kurios esmę sudaro nesuinteresuotas estetinis „menas menui“ reikalavimas) kaip svarbiausią tebekėlė partinį reikalavimą – „tarnauti liaudžiai“, o kritikai – sieti meną su gyvenimu ir visuomene: „Nagrinėjant poezijos ir gyvenimo santykius, savaip iškyla pagrindinės socialistinio realizmo sąvokos – tikroviškumas ir socialumas, socialumas ir pilietiškumas“11. Čia pat paaiškindamas, kad socialistinį realizmą jis supranta ne tik kaip kūrinio tikroviškumą, įsisąmonintą socialistinį idėjiškumą, bet ir sykiu kaip menininkui duotą literatūrinių formų bei stilių pasirinkimo laisvę. Taip jis plėtė socrealizmo sampratą panašiai, kaip realizmo sampratą buvo išplėtęs prancūzų komunistas Roger Garaudy knygoje „Realizmas be krantų“ („D’un réalisme sans rivages“, Paris, 1963), kuri į rusų kalbą buvo išversta 1966 m. ir visiems literatūros mokslininkams, dirbusiems Lietuvių literatūros ir kalbos institute, buvo gerai žinoma12. Susiduriame su gerai apsišvietusiu, naujoviškai mąstančiu komunistu ir literatūros kritiku, kuris nors ir vertino lietuvių modernistinę poeziją bei buvo pasiskaitęs Cleanthą Brooksą, T. S. Eliotą ar J. Lotmaną, bet niekados nepraleido progos rašytojus ideologiškai auklėti, reikalaudamas iš jų „dialektinio marksistinio mąstymo“ ir kūrybos idėjiškumo bei meniškumo „sintezės“.
R. Pakalniškis vėl aktualizavo marksistinę gyvenimo atspindžio literatūroje teoriją, apsilpusią lietuvių modernistinėje intelektualioje literatūroje, apsivaliusioje nuo stalinistinių senienų: „Tenka tik apgailestauti, kad, apvalant nuo senienų, buvo išmesta ir pati „tikroviškumo“ samprata“13.
Gerai žinant, kad bet kurio kritiko literatūrai keltas „tikroviškumo“ reikalavimas pirmiausia tuomet turėjo tik ideologinį turinį – reikalavimą atitikti KP direktyvas ir šlovinti sovietinį gyvenimą, negalima nepastebėti, kaip R. Pakalniškis jį plėtė pasitelkdamas daugybę citatų iš Aristotelio, Michailo Bachtino, Boriso Eichenbaumo, Andrejaus Voznesenskio, M. Martinaičio, V. P. Bložės, S. Gedos, J. Juškaičio ir modernistinę poeziją įtvirtino sovietinės literatūros lauke. Poezijos tikroviškumą jis aiškino dialektiškai kaip subjekto (vaizduotės) ir objekto sintezę, teigdamas, kad ji nėra nei tikrovės veidrodis, nei jos paneigimas: „Poezija atspindi tikrovę laisvai ją perkurdama“14. Todėl jis pateisino ir įteisino grožinėje literatūroje aprašinėjimą pakeitusias sąlygines formas: „<…> socialistinėje visuomenėje toleruojami ir sudėtingesni, be meninio išprusimo ne taip lengvai suprantami poetiniai kūriniai“15. Modernistinė kūryba, dogmatinių ideologinių kritikų atmesta kaip darbo liaudžiai svetima „formalistinė beidėjinė ir dekadentinė kūryba“, dėl šio straipsnio atgavo savo vertę ir vietą sovietiniame literatūros lauke. Taip pat, šalia kritikoje dominavusio adresato – darbo liaudies, buvo įteisinti ir naujo intelektualaus skaitytojo lūkesčiai. Straipsnyje randame pozityviai vartojamas net kūrinio „turinio neapibrėžtumo“ ir autoriaus „laisvos saviraiškos“ sampratas! Tai yra pats laisvamaniškiausias jo straipsnio gestas. Bet, šalia visų gerųjų naujienų, „dialektine sinteze“ ir „brandžiu socializmu“ besivadovaujantis kritikas išsaugo ir visus reikiamus politinius saugiklius, pabrėždamas, kad lietuvių poezijoje „priblėso socialinė tematika“, kad joje per daug pasiduota „buržuazinei apatijai“, kad kūrinio turinio neapibrėžtumas turi būti susietas su „idėjiniu apibrėžtumu“ ir kad galiausia „grynoji poezija“ iš esmės yra svetima sovietinei literatūrai ir jos skaitytojui.
Tokių „dialektinių“ reikalavimų (moderniu poezijos stiliumi išsakyti KP ideologiją) nesuprantančius ar nenorinčius suprasti rašytojus R. Pakalniškis apkaltindavo plataus marksistinio akiračio stoka, atsilikimu nuo gyvenimo istorinio vystymosi arba nutolimu nuo tikrovės, uždarumu ir formalizmu. Trumpiau tariant, modernistiniai poetai, nesugebantys gyvenimo vertinti iš partinio taško, būdavo sukritikuojami kaip prasilenkiantys su gyvenimo tiesa ir kaltinami jo „juodinimu“. O tai jau buvo pats didžiausias ne tik ideologinis, bet ir estetinis jų kūrybos apkaltinimas, nubloškiantis nepatikimus poetus į literatūrinio lauko paraštes. Nors iš tikrųjų su gyvenimo tiesa vis labiau ėmė nesutapti pats partinis R. Pakalniškio vertinimo taškas. Literatūros kritiką R. Pakalniškis pavertė politiniu ir moraliniu teroru, pridengtu politinio „atšilimo“ demagogijos skraiste, bet, skirtingai nuo stalininės Kazio Preikšo kritikos, jis konkrečiai neįvardijo nė vieno pavojingo modernisto, pasitenkino tik tuščiomis abstrakčiomis frazėmis.
Anot R. Pakalniškio, kritiko svarbiausia užduotis yra budėti teisingos literatūros (dialektiškai subalansuojančios visus ideologinius ir estetinius prieštaravimus pagal partijos reikalavimus) sargyboje ir skambinti pavojaus varpais, kai tik ji netenka pusiausvyros, nukrypsta į šonus. R. Pakalniškio straipsnyje, pasitelkiant tariamai mokslišką (dialektišką) retoriką, literatūrai buvo diegiami labai aiškūs ideologiniai kontrolės mechanizmai, iš visų literatūros lauko dalyvių reikalaujant pilietiškai lojalios pozicijos. Naujausios literatūros kritikos apžvalgoje išskyręs dvi opozicines emocionaliosios interpretacinės ir racionaliosios formalistinės kritikos kryptis ir parodęs kiekvienos privalumus ir trūkumus, ją užbaigė išvada, kad tik teisingiausia ir moksliškiausia marksizmo-leninizmo estetika gali padėti dialektiškai išspręsti visus atsiradusius tuometinėje kritikoje ribotumus bei prieštaravimus.
Modernistinė literatūra įsitvirtino kartu su demagoginiu humanistinio socializmo („socializmo su žmogišku veidu“) lozungu, kuris buvo reikalingas tik tam, kad žmogus būtų dar labiau subordinuotas vientisai ir protingai prigimčiai ir šviesiems komunizmo idealams. Tai labai gerai iliustruoja ir R. Pakalniškio straipsnis. Jokiai suskilusiai sąmonei ir jokiam nelaimėliui literatūroje ir jos kritikoje nebuvo palikta vietos:
„Atskleisdama gyvenimo prieštaringumą ir sudėtingumą, pilietiška poezija ypač akcentuoja žmogaus vientisumo idėją. <…> Įkvėptas komunistinės idėjos apie harmoningą žmogų, poetas nepasimeta net ir sudėtingiausių prieštaravimų akivaizdoje16.“
R. Pakalniškio straipsniuose visos išsakytos humanistinės kalbos apie laisvą ir laimingą sovietinį žmogų, įveikiantį visus sudėtingiausius gyvenimo ir kūrybos prieštaravimus, buvo tik gražių žodžių migla ir mito kūrimas, pasitelkus hegelinį-marksistinį žmogaus laisvės kaip „įsisąmonintos būtinybės“ aiškinimą:
Už materialinės sferos ribų „prasideda žmogiškųjų galių vystymasis, kuris yra pats sau tikslas, tikroji laisvės karalystė, bet kuri vis dėlto gali pražydėti tik savo bazėje – šito būtinumo karalystėje“. Parodydamas konkrečius kelius į „tikrąją laisvės karalystę“, kuri pasiekiama tik per ekonominę ir politinę kovą, marksizmas-leninizmas patraukia revoliucijos pusėn ir poetus bei menininkus17.
„Emigracijos literatūrologas Rimvydas Šilbajoris tokius sovietinių literatūros kritikų išvedžiojimus apie dviejų laisvės ir būtinybės karalysčių dialektiką suskubo įvertinti kaip sovietmečio žmogaus vergavimo filosofiją18. O anot lenkų emigracijos rašytojo Czesławo Miłoszo, žmogaus protas pavergiamas tada, kai „jam suleidžiamas dialektinis materializmas“ ir kai istorine būtinybe jam tampa seno ir naujo kova dėl komunizmo pergalės19. Stalinizmo laikotarpiu lietuvių literatūros kritikai buvo prievarta, bausmėmis ir trėmimų baime propagandistų mokomi marksizmo-leninizmo, o R. Pakalniškis jau siekė daug daugiau – kad komunistiniai idealai taptų vidiniu jo paties ir kiekvieno rašytojo tikėjimu, o ne išorine fraze! Tokiam tikėjimui sustiprinti jis net griebiasi sovietinio klasiko A. Lunačiarskio minčių: „Jei tu tikras komunistas, tai ir tavo menas bus komunistiškas“20.“
R. Pakalniškio straipsnyje pateikta prie socrealizmo priderinta modernizmo koncepcija yra didžiausias jo lojalaus konformizmo įrodymas. Literatūros lauke jis įteisino tik tokią modernistinę à la Mieželaičio kūrybą (jo poema „Žmogus“ 1962 m. išleista rusiškai ir apdovanota Lenino premija), kuri atitiko KP ideologiją ir socialistinio realizmo kanonus, o jų neatitinkanti jam atrodė bevertė21. Tačiau tai, kas anuomet straipsnio autoriui atrodė didžiausios kūrybos vertybės, dabar suvokiame kaip labiausiai pavergto proto apraiškas.
Tačiau dekonstrukcinė prieiga, skaitymą kreipianti prie teksto prasmės netapatumo bei nuolatinių prieštaravimų, leidžia mums geriau pamatyti, kad ir R. Pakalniškio straipsnyje socrealistinė modernizmo koncepcija, pagrįsta dialektine idėjinių ir estetinių pradų sinteze, neišvengia įskilimų ir kad tie prieštaravimai negalėjo būti taip lengvai „dialektiškai“ suvienyti, kaip tikėjosi pats autorius. Straipsnio įžanginiai vienas kitą paneigiantys teiginiai, kad „marksizmas-leninizmas skatina tirti kokybinį tikrovės reiškinių savitumą, gerai pažinti nagrinėjamo objekto dėsnius, nuolat jais tikrinti savo veiksmus“ (cituojamas A. Lunačiarskis) ir antras teiginys, kad poezija „priklauso toms meno sferoms, kurių esmė mokslui nėra iki galo aiški“ (cituojamas J. Lotmanas)22, per visą straipsnį buvo „sintetinami“, bet taip ir liko „nesusintetinti“, užgožti abstrakčių ideologizuotų samprotavimų miglos. Tarsi netyčia prasitaręs apie tai, kaip praktiškai neįmanoma lietuvių poezijai išsilaikyti racionaliai išgalvotoje idėjinės ir estetinės dialektikos aukštumoje, R. Pakalniškis turi prisipažinti ir tai, kad konkrečiai dažniausiai jam tenka susidurti su pavojinga „netekusia pusiausvyros“ kūryba:
„Deja, kaip rodo praktika, poezija, ką nors laimėdama, neretai pažeidžia „pusiausvyrą“ tarp kūrybiškumo ir ištikimybės gyvenimo tiesai. Norėdamas kuo pilniau aprėpti išorinę tikrovę, poetas rizikuoja prarasti „formos jausmą“, darosi proziškas. Ir atvirkščiai, tyrinėdamas kurį nors siauresnį gyvenimo aspektą, jis daugiau dėmesio skiria formai, bet kartais praranda pilnesnį tikrovės jutimą23.“
Citatoje tarsi netyčia pripažintas pavojingas „netekusios pusiausvyros“ poezijos dominavimas mums liudija tik vieną žinią, kad jo propaguojama marksistinė dialektika ir socrealistinio modernizmo koncepcija septintame–aštuntame dešimtmečiuose praktiškai jau nebeveikė. Kad ir kokią demagoginę teoriją kritikas būtų sukūręs, modernistinį lozungą „menas menui“ susintetindamas su ideologiniu lozungu „menas darbo liaudžiai“, ji nesulaukė poetų atsako.
Jei sutinkame, kad rašantysis kritikas nėra visiškai užbaigtas, vientisas ir tapatus subjektas, kuris kuria vientisą tekstą, tai tada turėtume pripažinti, kad ir jo tapatybė yra nuolat kuriama jo rašomų ir skaitomų tekstų ir nuolat pasiduodanti dekonstrukcinėms procedūroms. Didžiausias paradoksas, kad jo straipsnis, kaip ir daugelis sovietinių tekstų, skirtų propaguoti dialektinio materializmo logikai, tapo savo priešybe – demonstravo tos logikos nelogiškumus ir neveiksmingumą. Pats prieštaringiausias jo bruožas – gražbyliavimai apie kūrybiškumo laisvę sovietinėje kultūroje ir gyvenime, bet sykiu laisvę apribojant „suprasta būtinybe“ – partijos ideologinėmis normomis.
Nors ideologinio lojalumo dominantė išlieka visame straipsnyje, galima pastebėti ir jos dekonstravimo momentus: kritiko kompromisinis straipsnis, modernizmą įrašantis į sovietinės kultūros lauką ir įtraukiantis į socrealizmo metodą, o ne nurašantis, neišvengiamai praranda tapatumą su komunistinio režimo diskursu. R. Pakalniškis, skatinantis modernizuoti tik poetinę kalbą ir formą, nesąmoningai skatino su ja modernizuoti ir patį poetinį mąstymą. Jo socrealistinio modernizmo koncepcijoje buvo užprogramuotas ne tik prisitaikymo prie valdžios, bet ir ją sprogdinantis mechanizmas, nes modernistinės kūrybos laisvė ir partinė doktrina septintuoju–aštuntuoju dešimtmečiais tapo vis labiau vienas kitą neigiančiais dalykais. Gal todėl griūvant Tarybų Sąjungai jam buvo nesunku pereiti prie opozicinio Sąjūdžio diskurso ir ieškoti glaudesnio dialogo su lietuvių išeivija knygoje „Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas išeivijoje ir Lietuvoje“ (1994).
Maištingasis konformizmas: Albertas Zalatorius
Alberto Zalatoriaus literatūros kritika yra nusipelniusi daug didesnio dėmesio ir įvertinimo nei R. Pakalniškio. Vieni ją vertino kaip lietuvių literatūros moksle ir kritikoje „radikaliai modernizavusią metodologiją“24, kiti gyrė, kad ji „sėkmingiausiai ardė sovietinį diskursą Lietuvoje dar prieš Sąjūdžio erą“25, treti ją susiejo su „interpretacinio meno“ metodologija26, kuri išsamiausiai jo buvo pristatyta straipsnyje „Prozos interpretavimo problemos“, įdėtame šalia mano aptarto R. Pakalniškio teksto „Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai)“, toje pačioje knygoje „Šiuolaikinės kritikos problemos“ (1975).
A. Zalatorius, nors ir panašiai kaip R. Pakalniškis konstatuodamas, kad literatūrologai gyvena painiame įvairiausių teorijų „Babilono bokšte“, išeities iš tos painiavos ieškojo ne kliaudamasis ideologiniu lojalumu CK nutarimams, kaip anksčiau aptartas jo kolega, bet profesiniu sąžiningumu, nors tai daryti cenzūros sąlygomis buvo nelengva. Straipsnyje „Prozos interpretavimo problemos“ jis iškėlė radikaliai novatorišką pasiūlymą genetinius ir istorinius literatūros tyrimus, kuriuose parazitavo devalvuota ir ideologizuota sovietinės literatūros „tikroviškumo“ sąvoka, keisti interpretaciniais, kreipiančiais prie literatūros poveikio analizių. Įprastą sovietiniam kritikui klausimą, kiek kūrinys yra tikroviškas, jis pasiūlė keisti nauju klausimu, kiek kūrinys yra įtaigus ir kokį poveikį daro skaitytojams. Tai buvo visai priešinga tam, ką dėstė R. Pakalniškis. A. Zalatorius praktikavo „interpretacijos meno“ kritikos metodologiją (Emilio Staigerio, Romano Ingardeno, Michailo Bachtino), atkeliavusią per lenkų literatūrologų (Juliuszo Kleinerio, Jano Prokopo, Stanisławo Eile, Derwento May’aus, Januszo Słwińskio) darbus, gilinosi į naująją kritiką, į J. Lotmano semiotinius darbus. Suprasti literatūros pasaulį A. Zalatoriui reiškė atskleisti mūsų pačių santykį su juo: „Apskritai interpretacinio metodo uždavinys – ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“27. Jis praktikavo R. Pakalniškio vadinamosios emocionalios kritikos tradiciją, bet atsisakė naiviojo jausmingo „įsijaučiančio“ skaitymo, ieškodamas kūrinių analizei konkretesnio bei racionalesnio žodyno.
A. Zalatorius, panašiai kaip Konstancos mokyklos teoretikai, pasitelkęs skaitytojų auditorijos lūkesčių sutrikdymo sampratą, pagal ją matavo kūrinio reikšmingumą ir vertę: „Jeigu paprasčiausiais žodžiais papasakojęs novelės sumanymą autorius nesugebės pašnekovo sieloje sukelti sąmyšio, vargu ar tai pavyks padaryti pasakojimo technika“28. Taigi, anot jo, gera literatūra yra tik ta, kuri sugeba sukelti sąmyšį skaitytojo sieloje, sutrikdyti jo ramų gyvenimą. O gera kritika turi fiksuoti sustabarėjusias estetines konvencijas ir drumsti sovietinio rašytojo ramų gyvenimą. Maištavimas jam buvo literatūros ir jos kritikos rašymo kokybės požymiu. A. Zalatorius priešinosi sovietmečio lietuvių literatūros kritikos estetiniam bei idėjiniam dogmatiškumui, su kuriuo taikėsi R. Pakalniškis. Atsisakydamas pozityvistinės metodologijos bagažo ir marksistiškai ideologizuotų genetinių (kultūrinių istorinių) literatūros tyrimų, jis tiems laikams labai drąsiai klibino nepajudinamas „objektyvias tiesas“ ir propagavo kintančias „interpretacines tiesas“, atrandamas kritiko individualaus ieškojimo keliu.
Kaip A. Zalatorius savo teorines nuostatas įgyvendino praktiškai ir su kokiomis ribomis jo maištaujanti kritika konkrečiai susidūrė, mums gerai iliustruoja jo recenzija „Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija“29, skirta S. T. Kondroto romanui „Žalčio žvilgsnis“ (1981), kuris savo novatoriškumu iškart išsiskyrė iš bendrojo lietuvių prozos konteksto. Jau pats recenzijos pavadinimas implikuoja, kad, pasitelkus „interpretacinio meno“ metodologiją, joje bus išsakytas prieštaringas romano vertinimas. Pirmiausia kritikas romaną mato iš tradicinio, paveikto socrealizmo ir cenzūros sovietinio skaitytojo ar kritiko pozicijos ir vertina neigiamai kalbėdamas tik apie jo šaltį: 1) romanas yra per daug sunkus skaitytojui, nes jo siužetas ir kompozicija per daug painūs ir stokoja logiškumo, jame per daug pabirų epizodų, veikėjų charakteriams trūksta vientisumo, psichologinio pagrindimo ir socialinio tipiškumo; 2) romane XIX amžius vaizduojamas pernelyg egzotiškai ir abstrakčiai, jis prasilenkia su istorine tiesa, rašytojas nekalba apie to meto aktualiausias nacionalines ir socialines idėjas; 3) kūryba yra visuomeniškai atsakingas dalykas, todėl rašytojas neturėtų pasiduoti savo vaizduotės kaprizams, užsižaisti savo fantazijomis, nemotyvuotais pasakojimo atsitiktinumais, keistenybėmis ir patologija; 4) romanas pernelyg šokiruojantis, intelektualus (konstruktyvus); 5) romano tekstas netenkina skaitymo psichologinio susitapatinimo įpročio, todėl negali sujaudinti skaitytojo; 6) kadangi romane sukurtas ekstravagantiškas pasaulis per daug nukrypęs nuo normos ir tradicijos, jis pasidaro svetimas skaitytojams.
A. Zalatoriaus recenzijos pirmoji dalis labai primena aptartą R. Pakalniškio straipsnį, kai analizuojamiems modernistiniams literatūros kūriniams nepagailima kritikos dėl nutolimo nuo liaudies interesų. Tiesa, liaudies interesus jis recenzijoje traktuoja daug plačiau, juos netiesiogiai susiedamas su okupuotos šalies tautinės savigynos interesais. Bet teksto viduryje atsiranda staigus minties posūkis, nusiimama kritiškoji kaukė ir prie romano prieinama iš kitos – asmeninės pusės, keliant recepcinį klausimą, kodėl pačiam kritikui buvo įdomu jį perskaityti. Antroje recenzijos dalyje prabyla tarsi kitas žmogus, atsikratęs visų ideologinių skaitymo įpročių, vyksta paradoksalus visų anksčiau išvardintų S. T. Kondroto romano neigiamybių apvertimas, ir išsakytos romano silpnybės dabar tampa jo stiprybėmis: 1) romanas plėtoja biblinę žmogaus nuopuolio ir nuodėmingumo temą, todėl istorinė tema jame nėra svarbi; 2) rašytojas pagal Senąjį Testamentą suvokdamas žmogaus pasmerktumą nutolsta nuo ideologizuoto sovietinio optimizmo, o jo dėstomas pasakojimas tampa labai turiningas, nestandartinis ir kūrybiškas; 3) apie komplikuotus dalykus rašytojas moka kalbėti aiškiai ir logiškai; 4) apie meilę kalbama neįprastai erotiškai bei analitiškai, išsivadavus iš moralinio jos vertinimo; 5) ypač jam įdomus racionalaus žmogaus sampratos ir apskritai racionalizmo romane demistifikavimas; 6) jausmingai lietuvių literatūrai tokio intelektualaus pasakojimo labai reikėjo; 7) veikėjų dialogai, sprendžiantys moralinės kaltės ir moralinio tyrumo problemas, neduoda aiškių atsakymų, todėl skaitytojui „visą laiką reikia būti aktyviam“, romanas jį įtraukia į savo sugestijos lauką.
Toks kalbos ir vertybių apsivertimas dekonstruktyvistui sukeltų didžiausią džiaugsmą ir suteiktų gerą progą pakalbėti apie šio teksto prasmės neapibrėžtumą. Bet mūsų tikslas kitoks – pastebėti, kaip net maištingiausius ir intelektualiausius literatūros kritikus parklupdydavo ideologiniai kompromisai ar „vidiniai cenzoriai“. A. Zalatoriaus recenzijos kompromisiškumą paliudija keli momentai. Joje netikėtai, bet stipriai prasimuša gyvybinga genetinė istorinė prieiga, todėl romanas kaltinamas, kad stokoja istorinės tiesos ir tikroviškumo, kad nuodėmingi personažai per daug abstrahuoti ir atitraukti nuo tautinių rūpesčių. Gal todėl pirmoji recenzijos dalis atrodo parašyta tarsi iš paprasto sovietinio skaitytojo („darbo liaudies“) pozicijos. Beje, sovietmečio kritikoje buvo priimta knygos vertinimą išsakyti prisidengus sovietinio skaitytojo vardu: „Dažname straipsnyje ar recenzijoje galima būdavo rasti tokias formuluotes „tarybinis skaitytojas nepatenkintas“, „skaitytojas pasigenda“, kūrinys „neatitinka išaugusių tarybinio skaitytojo poreikių“30. Tai sovietinės kritikos konvencija, akcentavusi skaitytojo socialinio statuso pokytį, kada paprasto ir tradicinio skonio „darbo liaudis“ pakeitė „miesčioniškus dekadentiškus buržujus“. Kiek A. Zalatoriaus recenzijos dalyje, kalbančioje, kaip intelektualusis S. T. Kondroto romanas „sušaldo“ skaitytoją, esama tokio „knyga svetima tarybinei liaudžiai“ sovietinės kritikos konvencionalumo, o kiek tikrųjų A. Zalatoriaus minčių ar net ironijos ir vaidybos? Kiekvienas į šiuos klausimus atsakytų savaip, tačiau ironijos ir kaukės neišvengiamai esama, kitaip jo tekste nebūtų atsiradęs antrasis opozicinis romano vertinimas, pagrįstas naująja interpretacine metodologija ir naujojo skaitytojo teorija.
Iš šios dienos žvelgiant, kompromisiškiausia ir labiausiai nuvilianti atrodo A. Zalatoriaus recenzijos pabaiga, dialektiškai susumuojanti du priešingus S. T. Kondroto romano vertinimus – konvencinį, sušaldantį sovietinį skaitytoją, ir individualistinį kritiko, pasidavusio jo sugestijai. A. Zalatorius rekomenduoja rašytojui ateityje laikytis kompromisinio „aukso vidurio“ bei priešingybių sintezės – ir laužyti literatūrinę tradiciją, ir nenukrypti į per daug šaltą ekstravagantišką intelektualumą, nenutraukti ryšių „su gyvaisiais tautos ir žmogaus rūpesčiais“. A. Zalatoriaus romano interpretaciją veikė ir savaip ribojo ne tik cenzūra, ne tik praktiškai neįveikiami istorinės tiesos ieškojimo įpročiai, bet ir okupacijos išprovokuota tautinės savigynos ideologija. Gal tai anuomet turėjo paliudyti recenzijos išvadų visapusiškumą? Bet dabar tai atrodo tik kaip okupuotos ir laviruojančios literatūros kritikos vertinimo įprotis: intelektualią ir provokatyvią romano recepciją pridengti sovietinio (ir tautiškojo) skaitytojo lūkesčių neišsipildymo aprašymu. Ar ne dėl to liko pražiūrėtas romano postmodernumas? Nes jame senų laikų istorijos buvo prikeltos tam, kad būtų demistifikuoti racionalaus žmogaus ir racionalaus žmonijos progreso mitai (už kurių neabejotinai šmėžavo visos KP rezoliucijos su socrealizmo doktrina). Kad ir kaip būtų gaila, maištingojo A. Zalatoriaus straipsnio pabaigoje iškeltas rašytojui reikalavimas laikytis „aukso vidurio“ mus tiesiai nuveda į ideologiškai lojalaus R. Pakalniškio straipsnio frazeologiją (būtinybės ir laisvės karalysčių kūryboje subalansavimą, politikos ir estetikos „sintezę“, realizmo ir modernizmo „dialektiką“).
Bet vienas esminis skirtumas tarp šių kritikų išlieka. A. Zalatoriaus recenzijoje apie S. T. Kondroto romaną atsiradusi frazė „priešybių sintezė“ reiškia tik kūrinio estetinę darną ir vientisumą, o ne jo „sintezę“ su KP ideologija: „Kūrinio vientisumas yra prasmingas savaime. <…> Gerai „sukaltas“ romanas šalia visų prasmių dar turi meistriškai atlikto darbo prasmę ir prikausto skaitytojo dėmesį“31. Dėl to jis kūrinio vertę ir prasmę siejo su jo imanentine estetine kokybe ir jo poveikiu (sugestija) skaitytojui, o ne su R. Pakalniškio reikalautu „aukštu idėjiniu lygiu“. Gal todėl A. Zalatoriaus kritikoje nerasime nieko iš to, kas būdinga R. Pakalniškio vartotai naujakalbei ir prisitaikėliškai retorikai: jokio susirūpinimo dėl marksistinės terminijos atnaujinimo ar socrealizmo apimties išplėtimo, jokios perdėtos stilistinės gražbylystės apie sovietinio žmogaus didybę ir istorijos progresą. Ne veltui A. Zalatoriaus straipsnyje „Prozos interpretavimo problemos“ atsiradę tokie privalomieji reveransai cenzoriui kaip „kiekviena nauja pastanga surasti naujų aspektų literatūros kūriniui suvokti turi būti sveikintina, žinoma, kiek ji neprieštarauja bendriesiems mokslinio pasaulio pažinimo – dialektinio ir istorinio materializmo – principams“32 atrodo labai dekoratyviai, nes neplaukė iš jo širdies ir nesutapo su jo vidiniais įsitikinimais, kaip to pageidavo R. Pakalniškis.
Taikant trinarę schemą (kolaborantas / konformistas / rezistentas) viešoms literatūros lauko veikėjų laikysenoms, modernistai rašytojai iš dalies praranda turėtą pozityviąją maištininkų charakteristiką, išsibarstydami po visas suminėtas literatūros lauko grupes. Didžiausia jų dalis, aišku, migruoja į vidurinę politiškai neutraliųjų grupę, tik kai kurie iš jų patenka į pirmąją kolaborantų grupę (E. Mieželaitis, A. Bieliauskas ir kt.) ir į trečiąją tikrųjų rezistentų grupę („bekompromisinį ryžtą“ demonstravę modernistai buvo priversti emigruoti į Vakarus – T. Venclova, S. T. Kondrotas, režisierius Jonas Jurašas33).
Mūsų aptarti abu kritikai yra iš didžiausios politiškai neutralios modernistų grupės, bet vienas iš jų labiau priartėjęs prie kolaboravusių, o kitas – prie režimui pasipriešinusiųjų ribos. Iš R. Pakalniškio ir A. Zalatoriaus straipsnių palyginimo galime aiškiai pamatyti, kuo jų kompromisiškumas buvo panašus ir kuo skyrėsi. Trumpai tariant, abu kritikai ir padėjo lietuvių literatūrai modernizuotis, ardyti socrealizmo doktriną, ir abu neišvengė savo vertinimuose taikyti „sovietinio skaitytojo“ konvencijos ir marksistinės estetikos dialektikos. Vis dėlto R. Pakalniškis rinkosi saugesnę, lojalesnę kūrybos vertinimo kryptį, jo stiliuje gausu naujakalbės – gražbyliavimo abstrahuotomis, semantiškai painiomis frazėmis bei ideologinėmis klišėmis. Todėl jo tekstas šiandien atrodo pasenęs ir jį sunku skaityti. A. Zalatorius literatūros vertinimui rinkosi modernistinei kūrybai adekvatesnius estetinius ir „interpretacinio meno“ teorijos argumentus. Taip pat jo maištingojo kompromiso tekstai neišvengiamai polemizavo su sovietinio žmogaus mitu, klestėjusiu R. Pakalniškio ir kitų lojaliųjų kritikų straipsniuose, todėl jie ir šiandien išlieka aktualūs ir įdomūs. Tik maištingojo kompromiso tekstuose, kokie ir buvo A. Zalatoriaus, galėjo atsirasti vidinio dramatizmo, graužaties dėl savo baimių, dviprasmio ironiškumo, skausmingų herojiškos ir antiherojiškos retorikos disonansų. Ne veltui, prisimindamas sovietmetį, A. Zalatorius dėjo lygybės ženklą tarp prisitaikymo ir kovos:
„Nebijokime žodžio „prisitaikymas“, jis ne prastesnis negu „kova“. <…> Prisitaikyti ir išlikti reikia ne mažiau jėgų ir ištvermės negu kovoti, nes prisitaikymo formos skausmingesnės ir dramatiškesnės – jos reikalauja nuolatinio susidvejinimo ir savęs tramdymo. Sovietinė sistema buvo pati rafinuočiausia iš visų XX a. sistemų, pasikėsinusių į žmogaus prigimtį34.“
Maištingojo kritiko A. Zalatoriaus tekstuose rašytojai nuolat buvo skatinami rašyti sudėtingą ir aktualią literatūrą, neturinčią nieko bendro su socrealizmo direktyvomis. Tačiau pateikdamas įspūdingai intelektualią ir profesionalią S. T. Kondroto modernaus romano „Žalčio žvilgsnis“ interpretaciją, jis nemažai vietos paskyrė ir konvencionalios „sovietinio skaitytojo“ recepcijos atkūrimui, genetiniams istoriniams mąstymo įpročiams ir marksistinės estetikos dialektiką tebetransliuojančioms baigiamoms straipsnio išvadoms – visu tuo nesąmoningai demonstruodamas ir savo rašymo laisvės ribas.
Sovietmečio literatūros kritika, kurią susiejau su politiškai neutralaus modernizmo į(si)tvirtinimu, buvo labai įvairi, nes priklausė nuo ją rašiusio kritiko sąžinės ir talento. Todėl tokiam rašymui taikoma bendroji mimetinės rezistencijos samprata (pasiūlyta Sergejaus Alekso Ušakino ir A. Jurčako) šiame straipsnyje patikslinta, išskiriant jos siauresnes lojalaus (plėtusio socrealizmo koncepciją) ir maištingojo (peržengusio socrealizmo koncepciją) konformizmo formas. Neabejotina, kad yra prasmės atidžiuoju dekonstruojančiu skaitymu ir kitomis prieigomis tirti konformistinius sovietmečio tekstus, akcentuojant jų vidinį semantinį prieštaringumą (netapatumą) ir tarpusavio skirtingumą.
1 Yurchak A. Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation. – Princeton University Press, 2005. – P. 30. Mimetinės rezistencijos terminą jis perėmė iš: Oushakin S. A. The Terrifying Mimicry of Samizdat. – Public Culture, 2001.
2 Teorinį opozicijomis paremtą mąstymą apie totalitarines visuomenes keisti trinariu siūlo: Girnius K. Pasipriešinimas, prisitaikymas, kolaboravimas // Naujasis Židinys. – Nr. 5. – 1996. – P. 268–279; Priklausomybės metų (1940–1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir / ar prisitaikymas? – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 10; Klumbys V. Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu: daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009; Kmita R. Rašytojų santykis su valdžia sovietmečiu: metodologiniai sprendimai vokiečių literatūros moksle // Literatūra. – T. 53 (1). – 2011. – P. 48–64; Baliutytė E. „Tyliosios rezistencijos“ metafora ir prisitaikymo strategijos sovietmečio literatūros kritikoje // Colloquia. – Nr. 19. – 2008. – P. 58–59; Satkauskytė D. Socrealizmo dekonstrukcija jo paties priemonėmis, arba Mimetinės rezistencijos klausimu // Tarp estetikos ir politikos. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – P. 343–368.
3 „O po 1956-ųjų juos [komunistus rusus – A. J.] palengva ėmė keisti lietuviai. Tuo pat metu partijoje atsirado pakankamai daug „ridikų“, t. y. lietuvių, kurių „viršus raudonas, vidus – baltas“, stojusių į komunistų gretas ne dėl ideologinių įsitikinimų, kiek dėl noro kažką pozityvaus nuveikti ir kartu išstumti rusus iš dominuojančių pozicijų.“ – Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas. – Vilnius: Aidai, 2008. – P. 220.
4 Kelertienė V. Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška // Kita vertus: straipsniai apie lietuvių literatūrą. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 288–303.
5 Taikliausiai tai buvo apibendrinta Vytauto Kubiliaus straipsnių rinkinyje „Naujų kelių ieškant“ (1964). TSKP postalininėse direktyvose rašytojai buvo skatinami atsiverti Vakarams, bet nepamiršti jiems būtinos kritikos.
6 Galima būtų suminėti tokias socrealizmą griovusias poezijos knygas: Sigito Gedos „Pėdos“ (1966), Tomo Venclovos „Kalbos ženklas“ (1972), Jono Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“ (1977), Antano A. Jonyno „Atminties laivas“ (1980), Vytauto Bložės „Polifonijos“ (1981), Gintaro Patacko „Išvarymas iš rojaus“ (1981) ir kt.
7 Tokios apolitiškos estetinės poezijos geriausiu pavyzdžiu tapo slapta plitusi išeivio poeto Henriko Radausko kūryba: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos, / Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, / Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą, / Ir skamba medyje melodija tyli, / O aš klausausi jos ir užrašau smėly“ – eil. „Dainos gimimas“ (Radauskas H. Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 127).
8 Kaip modernistinio proveržio knygos R. Pakalniškio buvo nurodytos: E. Mieželaičio poema „Žmogus“ (1962) ir eseistika „Naktiniai drugiai“ (1966), „Montažai“ (1969), „Antakalnio barokas“ (1971), „Iliuzijos bokštas“ (1973), su juo sieta M. Martinaičio, V. P. Bložės, V. Šimkaus, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio ir kt. poezija.
9 Pakalniškis R. Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai) // Šiuolaikinės kritikos problemos. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 265.
10 Galinis V. Tarybinės lietuvių literatūros kritikos susiformavimas // Tarybinė lietuvių literatūros kritika. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 13.
11 Pakalniškis R. Poezija ir gyvenimas. – P. 266.
12 Plačiau apie tai žr.: Sprindytė J. Vidinio monologo romano kontradikcijos // Tarp estetikos ir politikos. – P. 397–422.
13 Ten pat. – P. 268.
14 Ten pat. – P. 270.
15 Ten pat. – P. 318.
16 Ten pat. – P. 314.
17 Ten pat. – P. 288.
18 Šilbajoris R. Socialist Realism and the Politics of Literature in Occupied Lithuania // Mind against the Wall: Essays on Lithuanian Culture under Soviet Occupation. – Chicago, Illinois: Institute of Lithuanian Studies Press, 1983. – P. 105.
19 Miłosz Cz. Pavergtas protas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 231.
20 Pakalniškis R. Poezija ir gyvenimas. – P. 289.
21 Visai priešingai E. Mieželaičio kūrybą vertino vienas žymiausių išeivijos kritikų A. J. Greimas straipsnyje „Apie Eduardą Mieželaitį ir jo Paryžių“ leidinyje „Dirva“, 1963 m. Jis sukritikavo E. Mieželaičio modernizmą kaip vakarykštės dienos modernizmą, tik kopijuojantį tarpukario menines formas, ir išjuokė R. Pakalniškio išgirtas jo esė knygas, kuriose Vakarų pasaulis matomas per siaurus ir tamsius komunistinius akinius.
22 Pakalniškis R. Poezija ir gyvenimas. – P. 262.
23 Ten pat. – P. 281.
24 Kubilius V. Lietuvių literatūros istorija: XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 701.
25 Venclova T. Albertas Zalatorius – kritikas jėgų viršūnėje // Kultūros barai. – Nr. 6. – 1993. – P. 31.
26 Jurgutienė A. Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. – P. 398–427.
27 Zalatorius A. Su novele dviese // Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 112.
28 Zalatorius A. Keli žodžiai apsakymo byloje // Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – P. 17.
29 Zalatorius A. Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija // Pergalė. – Nr. 2. – 1982. – P. 133–142.
30 Galinis V. Tarybinės lietuvių literatūros kritikos susiformavimas. – P. 15.
31 Zalatorius A. Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija. – P. 137.
32 Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos // Šiuolaikinės kritikos problemos. – P. 233.
33 Įdomu, kaip rašytoja Aušra Sluckaitė, J. Jurašo žmona, kartu su juo 1974 m. dėl politinių priežasčių KGB išleista į Vakarus, aprašo J. Jurašo konfliktą su JAV studentais aktoriais, statant Jeano Anouilh’o „Antigonę“. Jis atsirado dėl skirtingo kompromiso supratimo: „Jurašas aiškino, ką totalitarinėje visuomenėje reiškia bekompromisinis ryžtas, – padarius vieną nuolaidą, lengviau daryti antrą, o dar lengviau trečią, kompromisai verčia pardavinėti sąžinę, stumia į išdavystę. Jauniems amerikiečiams buvo visiškai nesuprantama, kodėl reikia kaktomuša grumtis su kliūtimis, kodėl negalima jų apeiti, ieškant kompromiso. <…> Tik gerus keliolika metų praleidęs Vakaruose galėjai iš šalies pamatyti ir iš tikrųjų suvokti, kaip dvasiškai sulaužė žmones totalitarinė sistema, atėmusi teisę derėtis, – turi arba konfrontuoti, pasmerkdamas save pražūčiai, arba parsiduoti.“ – Sluckaitė A. M. Spektaklių ir sapnų klavyrai. – Vilnius: Kultūros barai, 2016. – P. 93.
34 Zalatorius A. Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 21.
Rima Kasperionytė. Kas yra Grigorijus Kanovičius?
2019 m. Nr. 5–6
Klausimas, užduotas šio teksto pavadinime, atrodo beprasmiškas. Literatūros, kino ir teatro pasaulis žino, kas yra Grigorijus Kanovičius, šiemet birželio 18 d. švenčiantis 90-metį. Kultūros pasaulis gali išvardinti jo kūrinius, kai kuriuos pacituoti, paminėti ryškesnes rašytojo premijas ar papasakoti apie asmenines patirtis su juo susitikus. Jau nuo 1960 m. recenzentai, ėmęsi rašyti apie G. Kanovičiaus kūrybą, atsiliepimus pradėdavo ramiu iškvėpimu: „Poetą Grigorijų Kanovičių jau senokai pažįsta mūsų respublikos skaitytojas“[1]; „Grigorijaus Kanovičiaus vardas – ne naujiena literatūros mėgėjams“[2]; „Pamatyti knygos viršelyje G. Kanovičiaus pavardę – ne naujiena“[3].
Kas yra G. Kanovičius, žinom ir šiandien. Svarbiausia jo prozinės kūrybos dalis 2014 m. buvo perleista penkių tomų „Rinktiniuose raštuose“[4], o epigramų, satyrų, parodijų ir šaržų knygos „Linksma akim“[5] ir „Nuogi Olimpe“[6] 2018 m. pasirodė nauju leidimu „Linksmos akys“[7]. G. Kanovičiaus pavardės neišvengia mokslininkai, tyrinėjantys sovietmečio literatūrą, iš rašytojo kūrybos rašomi bakalauro ar magistro darbai, o į jam skirtus renginius vis dar plūsta skirtingo amžiaus, įvairių tautybių žmonės. Visi žino, kas yra G. Kanovičius.
Ir vis dėlto, kalbant apie šią asmenybę, tam tikrų klausimų kyla.
Pastaruosius kelerius metus tyrinėdama G. Kanovičiaus kūrybą, susidūriau su labai prieštaringomis reakcijomis. Pirmoje mokslinėje konferencijoje, kurioje skaičiau pranešimą apie rašytojo romaną „Miestelio romansas“, radikalaus žydų bendruomenės atstovo buvau apšaukta, kodėl aš, lietuvė, rašau apie žydą, kuris nuolankumu Sovietų Sąjungai išdavė Lietuvą. Vėliau reakcijos švelnėjo, bet neretai susidurdavau su nepasitikėjimu. Žydų, lietuvių ir rusų. Neseniai kalbėdamasi su viena magistrante, besiruošiančia rinktis magistro darbo temą ir galvojančia apie G. Kanovičių, išgirstu klausimą: į ką kreiptis dėl vadovo? Į rusistus ar lituanistus? Ir aš skėsteliu rankomis – nežinau.
G. Kanovičius gimė tarpukariu, 1929-aisiais, Jonavoje. Prasidėjus Holokaustui, su šeima pasitraukė į Uralą, po karo grįžo. Štai čia ir yra visų probleminių klausimų išeities taškas: kas yra G. Kanovičius, jei jo štetle, Jonavoje, po Holokausto nebeliko žydų bendruomenės? Kas yra G. Kanovičius, jei komunistinė ideologija neigia religijas, o būtent religija turėtų suburti likusius žydus į bendruomenę? „Tautai, kuri neturėjo tėvynės, ja tapo Šventraštis. Į tą tėvynę ateidavo kaip į savo namus, kažkokią įstabią ertmę“[8], – 1993-iaisiais interviu sakė rašytojas. Kas yra jo tėvynė, jei fizinė gimtoji vieta atimta, o idėjinė neigiama komunistinės ideologijos? Rašytojas susiduria su aplinkybėmis, kai reikia sąmoningai save sukurti iš naujo, nes tai, kas duota kultūrinės tradicijos ar kilmės vietos, nebetinka.
Kas yra tas Grigorijus Kanovičius, kurį jis pats susikūrė?
Netyčinė poezija
Pirmiausia skaitytojai susipažino su G. Kanovičiumi kaip su poetu. Kurti poeziją jis pradėjo dėl anekdotinės situacijos: „Mano bendraklasis Georgijus Kirkovičius, Šventosios Dvasios vienuolyno šventiko sūnus, paprašė, kad parašyčiau eilėraštį jo mylimajai. Nebuvau nei rašęs, nei norėjęs rašyti. Klausykit, aš nemeluoju – parašiau. Jis nunešė mergaitei. Grįžo švytėdamas ir pasakė, kad mergaitei patiko. Žinai, sakau, ir man patiko. Ir pradėjau gaminti eilėraščius. Ir Mišos Mirskio mergaitei rašiau, dar kažkam. Kai įsismaginau, išėjo mano pirmoji poezijos knygelė“[9]. Toji knygelė – „Dobroe utro“ (1955). Iki jos eilėraščiai dažniausiai buvo publikuojami dviejuose laikraščiuose: „Sovietskaja Litva“ (1955-02-13, 1956-05-13, 1958-08-30) ir „Komsomolskaja pravda“ (1955-04-22, 1955-05-01, 1959-02-28). Knyga pradedama privalomu eilėraščiu partijai („Ja tvoi syn“), tada ciklas „Stichi o syne“, toliau – pavieniai eilėraščiai apie komunistinę kasdienybę, baigiama eilėraščių ciklu „Dzeržinskij v Vilniuse“. Rinkinys susilaukė gana vidutiniško vertinimo. Turbūt išsamiausią recenziją parašiusi Jelena Kolpakova gyrė autorių už tarybinės poezijos suasmeninimą: „Pastaruoju metu mūsų poezijoje pasireiškęs tam tikras nukrypimas į savotišką buitiškumą, į susiaurintą mūsų didelio gyvenimo supratimą, į pagražintą mūsų tikrovės vaizdavimą, todėl poeto ir jo herojų konfliktai bei išgyvenimai dažnai palikdavo asmeniški, siauri, atitrūkę nuo svarbių darbarties problemų. G. Kanovičiaus eilėraščiai lengvai ir paprastai jungia tai, kas yra giliai asmeniška ir kas turi plačią visuomeninę reikšmę“[10]. Lyrizmas, kaip teigė skirtingi recenzentai (J. Kolpakova, Eduardas Mieželaitis, M. Levada[11]), yra ryškiausias šių knygos eilėraščių bruožas.
Knygos meninė vertė nėra itin aukšta: nors G. Kanovičiaus tekstai visada buvo labai aktyviai verčiami į lietuvių kalbą, „Dobroe utro“ lietuviškai labo ryto taip ir nepalinkėjo. Recenzentai į šį poezijos rinkinį žiūrėjo su palankumo avansu, linkėdami išsitaisyti klaidas tolesnėje kūryboje. Santykinai teigiamas poezijos rinkinio „Dobroe utro“ sutikimas greičiau kilo dėl autoriaus asmeninės laikysenos: literatūrinių draugysčių ir politinių žaidimų. Dar prieš publikuodamas eilėraščius, G. Kanovičius į rusų kalbą aktyviai vertė lietuvių poetus: Teofilį Tilvytį, Antaną Venclovą, Antaną Jonyną, Justiną Marcinkevičių ir E. Mieželaitį, o 1955-ųjų balandžio 22-osios „Komjaunimo tiesos“ numeryje publikuojami trys G. Kanovičiaus eilėraščiai Leninui. Po trijų mėnesių „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė visapusiškai teigiama E. Mieželaičio recenzija[12] knygai „Dobroe utro“.
Antra G. Kanovičiaus poezijos knyga „Vesenij grom“ (1960) vertinama geriau (ir paties autoriaus[13]), ją aptardami recenzentai nekalba apie vaizduojamą komunistinę tikrovę, jos ir nepasigenda. Prieš knygai pasirodant, keli eilėraščiai publikuoti laikraštyje „Sovietskaja Litva“. Juos pastebėjusi M. Levada teigė, kad jau pirmose būsimos knygos publikacijose autorius ištaisė ankstesnio rinkinio klaidas (nauji įvaizdžiai, išorinio efekto siekimas), o „nauji eilėraščiai šiltesni, jautresni“[14]. Tokios pat pozicijos laikėsi ir Antanas Drilinga: „Daugumoje eilėraščių jis [lyrinis herojus] išryškėja kaip kovotojas už humanizmą ir šviesą, geriausiuose posmuose lyrinio herojaus balsas tvirtas ir visuomeniškas“[15]. Šis rinkinys Lietuvoje susilaukė vos poros recenzijų ir į lietuvių kalbą taip pat nebuvo išverstas. Pirmųjų poezijos knygų G. Kanovičius šiandien varžosi. Jo žmona Olga Kanovič pasakoja, kad publikuotis anuomet nebuvo lengva: „Leidykloje dirbo redaktorius Žarovas, poetas, jis sakė: jūsų eilėraštukai dar tokie vidutiniški, bet labai gera kiekvieno pabaiga, todėl aš jus laiminu, rašau gerą atsiliepimą. Tada reikėdavo leidyklose vidinių recenzijų“[16]. Lietuviškai poezijos G. Kanovičius nerašė. Po antrosios knygos lyrikos publikacijų sumažėjo ir rusų kalba. Su knyga „Vesenij grom“ G. Kanovičius baigė netyčia prasidėjusį savo, kaip lyriko, kelią, tačiau eiliuoti nenustojo.
Apie minkštą aštrumą
Gebėjimas eiliuoti ir literatūrinės draugystės G. Kanovičiui pasiūlė naują žanrą – satyras, parodijas ir epigramas. Iš pradžių pasirodžius kelioms publikacijoms kultūrinėje spaudoje – „Literatūroje ir mene“ (1964-02-01), „Genyje“ (1962, Nr. 2), „Šluotoje“ (1964, Nr. 4), G. Kanovičius kartu su dailininku Stasiu Krasausku išleido pirmą satyrų, epigramų ir parodijų knygą „Linksma akim“ (1964). Šis rinkinys, kaip įvardijo Algimantas Pabijūnas, yra trigubas G. Kanovičiaus debiutas: pirma satyros knyga, pirma parašyta lietuviškai ir pirma išleista su S. Krasausku. Knyga buvo sutikta su didžiuliu dėmesiu – iš knygynų ją „skaitytojai grobstyte išgrobstė“[17]. A. Pabijūnas, apžvelgdamas tuometinį satyros kontekstą, pabrėžė, kad „be keliolikos Kosto Kubilinsko epigramų ir parodijų, vieno kito kūrinėlio „Šluotoje“, daugiau nieko ir neturime“[18]. Tad jau paties žanro išskirtinumas iš dalies lėmė knygos sėkmę. Kartu prisidėjo ir asmeninė pažintis su garsiais žmonėmis: „Skaitytojas susitinka su literatūros, meno ir mokslo darbuotojais, visiems gerai žinomais, gerbtinais ir nusipelniusiais žmonėmis. Dailininkas ir poetas padeda pažiūrėti į juos neužvertus galvos, bet iš šalies, be to, kas visiems gerai žinoma, parodo vieną kitą juokingą, linksmą bruožą, vieną kitą ydą ar nuodėmėlę. Ir nuo to šitie žymūs žmonės nepasidaro nei mažesni, nei mažiau gerbiami“[19].
Po šios knygos G. Kanovičius dar ilgą laiką aktyviai publikavo satyras spaudoje: „Literatūroje ir mene“ (1967-12-30; 1972-01-01; 1977-01-01; 1983-04-02; 1985-09-07; 1986-03-15), „Šluotoje“ (1967, Nr. 24), „Pergalėje“ (1972, Nr. 1; 1974, Nr. 10), „Jonavos balse“ (1985-02-02), ir atskirose knygose: „Poezijos pavasaris 1966“; „Poezijos pavasaris 1980“; „Dvidešimt Poezijos pavasarių 1965–1984“ (1985), „Lietuvių epigrama ir parodija“ (1983). 1981 m. išėjo antroji jo parodijų, epigramų knyga „Nuogi Olimpe“. Rinkinius skiria septyniolika metų, per kuriuos pakito lietuvių humoristinės poezijos kontekstas: „Per pastaruosius keletą metų pasirodė J. Nekrošiaus, A. Pabijūno, A. Dabulskio, R. Kluso, V. Gurnevičiaus, E. Vaitkaus bei kitų rašytojų satyrinės humoristinės poezijos rinkiniai, įbrėžę lietuvių poezijos žemėlapyje išraiškingų ornamentų“[20]. Tačiau galima manyti, kad iš gausybės autorių G. Kanovičiaus kuriamos epigramos ir parodijos vėl išsiskyrė giliu aprašomų žmonių pažinimu. Algis Kalėda teigė: „Autorius elgiasi veikiau kaip Šilerio herojus: nusitaikęs į kolegą, pramuša ant jo galvos esantį obuolį. Net ne pramuša, o lengvai ir jautriai paliečia, kažką primindamas, kažką atrasdamas. Ne amerikas, žinoma, bet vieną kitą baltą vietą, kurios plika akimi gal ir neįžiūrėtum“[21]. Jonavos krašto laikraštyje „Jonavos balsas“ J. Kalinauskas pabrėžė kartais pasirodan tį šių parodijų aštrumą: „G. Kanovičiaus parodijų žymė – šmaikštumas, kandumas, bet čia nėra nieko užgaulaus, įžeidžiančio, paniekinančio“[22].
Knyga „Nuogi Olimpe“ baigiama poeto epigrama pačiam sau:
Ateis diena, trenks iš dangaus griaustinis, Žinok: išmuš baisioji valanda.
Ir verksi gailiai vienišas tada,
Nes juokias tas, kas juokias paskutinis[23].
J. Kalinauskas teigė, kad „be reikalo baiminasi rašytojas“[24], o A. Kalėda, baigdamas recenziją, viliasi, kad trečioji G. Kanovičiaus satyrų knyga išeis greičiau nei po aštuoniolikos metų. Vis dėlto trečios satyrų, parodijų ir epigramų knygos rašytojas nebeišleido. Tik kartais spaudoje pasirodydavo naujų garsius bičiulius pašiepiančių kūrinių.
Du bandymai būti vaiku
Pradėjęs nuo poezijos, beveik tuo pat metu G. Kanovičius jėgas išbandė ir prozoje. 1959 m. išleista pirmoji jo apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“, 1962-aisiais – apysaka „Dukart du“, kurios netiesiogiai sudaro prielaidas visai tolesnei G. Kanovičiaus kuriamai prozai. Apysakoje „Aš žiūriu į žvaigždes“ mažo vaiko Abrėmelės balsu pasakojama apie Lietuvos provincijos miestelio gyvenimą 1940-ųjų birželį. Tai pirmoji rašytojo knyga žydų gyvenimo tematika. G. Kanovičius, tikriausiai siekdamas didesnės galimybės būti išleistas ir pastebėtas, knygą pavadino dviprasmiškai, padarydamas lengvą reveransą komunistinei ideologijai. Apysakoje žiūrėjimo į žvaigždes motyvas įgyja dvi reikšmes. Senelė Abrėmelei pasako, kad pas juos ateis rusai su žvaigždėmis ant kepurių. Abrėmelė pradeda nerimauti laukdamas rusų, vis žvalgosi į aplinkinių kepures, ieškodamas žvaigždžių, ir tokios žvaigždės nori sau: „Ir man žvaigždė pritiktų. Aš jai duočiau Sirijaus vardą ar dar kokį nors. Aš jos nemainyčiau į jokius turtus <…>. Aš būtinai paprašysiu žvaigždės iš rusų“[25]. Kartu šios žvaigždės įgauna ir pasakišką, stebuklinę laimės reikšmę. Dėdė Motelis pranašauja Abrėmelei stebuklingą ateitį: „Jie [milžinai] duos tau atsigerti tokio gėrimo, <…> ir tu tapsi didžiavyriu. <…> Pasistiebsi ant pirštų – ir pasieksi dangų. Prisirinksi pilną užantį žvaigždžių, ir kam padovanosi, tas pažins laimę“[26]. Recenzentai, priklausomai nuo savo politinio angažuotumo, akcentavo vieną arba kitą žvaigždžių reikšmę[27]. Apie sunkumus, bandant išleisti apysaką, pats autorius yra rašęs: „Ta maža nepretenzinga apysaka apie vaikystę buvo pirmasis pokarinėje Sovietų Sąjungoje rusų kalba išspausdintas kūrinys apie žydus. Visos mano įžymiųjų skaitytojų, tebūnie šviesus jų atminimas – Michailo Romo, Konstantino Paustovskio, Aleksandro Borščiagovskio – pastangos „įtaisyti“ ją į kokią nors Maskvos leidyklą buvo bevaisės. Pats metas buvo ne įtaisyti, o persitvarkyti. Bet Dievas mane įkvėpė tęsti pradėtą darbą su grynakraujo litvako atkaklumu, tapusiu jidiš priežodžiu – a ceilem kop (maždaug „geležinė galva“). Užsispyrimas stiprėjo dar ir todėl, kad bandymus prasimušti į platųjį pasaulį palaikė tokie ryškūs kūrėjai kaip ukrainietis Mykola Bažanas, baltarusis Vasilis Bykovas, azerbaidžanietis Čingizas Huseinovas, lietuvis Eduardas Mieželaitis“[28].
Jau nuo pirmojo prozos kūrinio, paliečiančio sudėtingą pervartų laiką, G. Kanovičius nevaizduoja anų dienų istorinių įvykių. Toks pat „nuošalės“ principas vėliau išliks ir kituose jo kūriniuose. Vaiko balsas šioje apysakoje tampa ir privalumu, ir trūkumu. Autorius, ką tik išleidęs pirmą poezijos knygą ir tuoj išleisiantis antrą, poetine raiška atskleidžia vaiko pasaulį: „Skaitytoją sužavi pasakojimo lengvumas, sklandumas. Sakiniai trumpi, lakoniški. Apysakos kalba pasižymi poezijai būdingu gyvumu, lankstumu, sakinio architektūriniu darnumu“[29]. Tačiau poetinė raiška gali perteikti tik mažo žmogaus pasaulio suvokimo naivumą ar žavumą, bet ne mintis. Ne vienoje recenzijoje pažymima, kad autorius pagrindinį veikėją Abrėmelę prakalbino ne visai vaikišku balsu. A. Jonynas klausia: „Vietomis, skaitant apysaką, iškyla klausimas: kam ji skiriama – suaugusiam skaitytojui ar vaikams? Jeigu rašoma suaugusiems apie vaikus, – tektų pageidauti svaresnės minties, sudėtingesnės problematikos, o vaikams skiriamoje apysakoje ne visai tikslingais tektų laikyti kai kuriuos gana sudėtingus ir atskirais atvejais net įmantrius, „išraitytus“ autoriaus sąmojus, ties kuriais vaikui teks gerokai palaužyti galvą“[30].
Toks pat vaiko mąstymo neatitikimo minusas pastebimas ir apysakoje „Dukart du“ (1962), kurioje autorius sprendžia auklėjimo ir tiesos klausimus: mažas berniukas Vitia gyvena be tėvo. Vaikui svarbu išsiaiškinti tiesą – kur tėvas dingo ir kodėl. „Tiesos ieškojimu paremtai siužetinei Vitkos linijai apysakoje daugelyje vietų vykusiai akompanuoja autoriaus aforizmai, metaforos bei aliuzijos, savotiškai praplečiančios tiesos ir teisingumo motyvą, išvedančios jį už šeimos rėmų į platesnį visuomeninį gyvenimą. Deja, autoriui ne visada pavyksta šitokio pobūdžio sąsajos. Kartais sunku atskirti, kur samprotauja autorius, o kur jo pirmaklasis herojus, ir dėl to pastarasis kartais atrodo ne pagal amžių subrendęs, o meninė kalba pasidaro neįtikinama“[31]. Tačiau recenzentas J. Karosas pastebi itin svarbų kūrinio privalumą – išaugusį antrosios apysakos minties gilumą, autoriaus polinkį į filosofiškumą „Potekstės, filosofinės minties išvystymas daug kuo skiriasi nuo pirmosios apysakos. Ten kiekviena daugiau abstrakti, „filosofinė“ mintis, matomai, sukelia autoriui abejones, kad jis gali būti nesuprastas ir todėl tuoj pat skuba ją paaiškinti. Naujoje apysakoje to nėra. Detalė, štrichas čia pasako žymiai daugiau, negu pasakytų keli smulkaus aprašinėjimo puslapiai“[32]. Net ir kartodamas tas pačias klaidas, kaip vaiko balso neįtikinamumas, autorius vis dėlto tobulėja gilindamas mintį.
Ši apysaka tokiu pat būdu, kaip ir knyga „Dobroe utro“, buvo „pastiprinta“ duokle ideologijai: tais pačiais metais laikraštyje „Tarybinis studentas“ G. Kanovičius publikuoja eilėraštį Leninui „Jis liko čia…“[33]. Užtenka vos dviejų kuklių knygelių vaikams, ir 1972 m. G. Kanovičius buvo įtrauktas į Danutės Levickaitės knygą „Lietuvių rašytojai vaikams“[34]. Daugiau G. Kanovičius vaikams knygų nebeišleido, metė šį žanrą, vis dėlto abi apysakos yra itin svarbios rašytojo kūrybiniame kelyje – čia pirmąkart pasirodo pagrindiniai autoriaus prozos bruožai, kurie vėliau bus gludinami ir plėtojami: istoriškumas ir kartu tikroviškumas, mažo žydų miestelio gyvenimo įvaizdinimas, gilių probleminių klausimų kėlimas, filosofiškumas.
Štetlas užkulisiuose
Šiandien G. Kanovičius žinomas kaip romanų apie Lietuvos žydų gyvenimą autorius. Tačiau ilgai jo kūriniuose, nepriklausomai nuo žanro, žydų tautybės veikėjų neretai buvo mažiau nei kitataučių. Rašytojas prisimena po karo vyravusią antisemitinę įtampą: „Vyko visuotinis jidiš puolimas – nuo kalbos iki gyvybės, o kartais vienu ir tuo pačiu metu, kaip buvo su žydų rašytojais, priklausiusiais Antifašistiniam komitetui. Vėliau gimusiems, su tuo nesusidūrusiems sunku tą įsivaizduoti. Būti žydu – beveik nusikaltimas. Arba slepiantis nusikaltimą. Arba gresiantis nusikalsti. Viskas susipynė, todėl mano tėvų baimė buvo pamatuota. Galbūt ne šimtu nuošimčių pamatuota, nes apie žydus dar nelabai rašiau. Bet rašiau, ir tai kėlė baimę, žmonės tėvui sakydavo „ką jis čia daro“. O metai buvo siaubingi“[35]. Dėl to, natūralu, autorius nerašė grynai žydiškos tematikos kūrinių, net ir pirmasis jo kūrinys apie žydų gyvenimą – apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“ – labiau kalba apie tarpkultūrinius santykius ir vaikystę nei apie žydų kultūrinį unikalumą.
Nuo pirmosios knygos pasirodymo 1955 m. iki 1960ųjų G. Kanovičius tampa poetu, prozininku, vertėju, satyriku ir dramaturgu. Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pakviestas, 1960 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Kartu su V. Žalakevičium G. Kanovičius, be kitų scenarijų, parašė dvi pjeses apie žydus: „Gott mit uns“ (1964) – apie kunigą, Holokausto metu gelbėjantį žydų berniuką, ir „Ave, vita“ (1965) – apie žydą, po karo kasmet grįžtantį iš užsienio į Vilnių ir kartojantį Holokausto pasmerktųjų kelią iš geto į Panerius. Abu scenarijai Centro Komiteto buvo atmesti (apie „Gott mit uns“ Juozas Baltušis Meno taryboje pasakė: „Kunigas ir žydukas šiandien mums neaktualūs herojai“[36]). Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė teigia, kad scenarijus „Gott mit uns“ „buvo vienas ryškiausių bandymų taip aiškiai ir drąsiai kalbėti apie holokaustą“[37]. Pats filmas niekada nebuvo sukurtas. O scenarijus „Ave, vita“ ilgai buvo keičiamas, kol, sovietinių kino cenzorių reikalavimu, iš teksto panaikintos visos žydiškumo užuominos. G. Kanovičius pažymi, kad šis scenarijus atsirado atmetus „Gott mit uns“ pastatymą[38]. 1969 m. Almantas Grikevičius pastato filmą „Ave, vita“ pagal naują, pataisytą, scenarijų. Vis dėlto tam tikra žydiškumo detalė išlaikoma: pagrindiniam vaidmeniui, kuris pagal naują scenarijų yra lietuvis Cezaris, buvo pakviestas Vytautas Paukštė. Aktorių nugrimavo taip, kad būtų panašus į žydą. G. Kanovičius buvo dėkingas A. Grikevičiui už darbą, aktoriaus parinkimą, pastangas, nors pripažino, kad „tai visai kitas scenarijus, neatpažįstamas“[39].
1967 m. cenzūra vis dėlto leido atskira knygele išleisti G. Kanovičiaus pjesę „Skausmas“[40], kurioje vaizduojamas dvidešimt penkerius metus vėluojantis lietuvio Špoko, buvusio žydšaudžio, teismas. Keliami kaltės ir jos išpirkimo, tiesos ir teisybės, žmogaus ir žmonijos skausmo klausimai. Ši pjesė ne apie žydšaudį, o apie po Holokausto likusį pasaulį. Pats teisiamasis pjesėje nepasirodo nė karto, dėl to dar labiau sustiprėja įspūdis, kad aplinkiniai – Špoko žmona, liudytojai, teismo stebėtojai – išreiškia Holokaustą išgyvenusios visuomenės patirtį ir skausmą. Pjesė pasižymi stipriu emociniu krūviu ir giliu psichologizmu. Akivaizdu, kad šįkart G. Kanovičius rašė ne tik apie tai, kas jam įdomu, bet ir apie tai, kas itin svarbu, kas skauda. Vytautas Sirijos Gira, recenzuodamas šią pjesę, pabrėžė, kad „autorius padarė kokybinį šuolį aukštyn. Ir kartu gilyn“[41]. Nuo šios pjesės G. Kanovičius, suvokdamas tematikos unikalumą, o gal savo paties kūrybinį polėkį paliesti būtent žydų likimo temą, laisvu nuo darbo kine laiku pradėjo rašyti romanus apie provincijos žydų gyvenimą.
G. Kanovičius, turėdamas nuolatinį darbą Lietuvos kino studijoje, vienas ir su bendraautoriais parašė apie trisdešimt pjesių ir scenarijų, bet patenkintas nebuvo: „Visi tie scenarijai, pjesės, eilėraščiai – jie yra profesijos padariniai. O romanai, atvirai pasakius, – sielos padariniai. Profesija ir siela kartais nesutampa“[42]. Autorius nusprendė atsidėti prozai, net jei rašymas pačiam įdomia tematika ir tinkamas žanras lengvesnio publikavimosi nežadėjo. Vis dėlto tada ir prasidėjo G. Kanovičiaus, kokį jį žinome šiandien, laikas.
Didysis grįžimas į save
Pirmasis G. Kanovičiaus romanas išleistas 1974 m. Nuo tada iki šių dienų rašytojas sukūrė jų vienuolika: trilogiją „Žvakės vėjyje“ („Paukščiai virš kapinių“ (1974[43]), „Palaimink ir lapus, ir ugnį“ (1977), „Lopšinė seniui besmegeniui“ (1979), dilogiją „Kvailių ašaros ir maldos“ (1983) ir „Ir nėra vergams rojaus“ (1985), dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“ (1989) ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1989), romanus „Nenusigręžki nuo mirties“ (1992), „Žydų parkas“ (1997), „Šėtono apžavai“ (2002), „Miestelio romansas“ (2013). Šiandien visi šie romanai tartum kuria šimtmečio pasakojimą apie Lietuvos žydų gyvenimą nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pabaigos. Kartais skirtingų romanų siužetai susiję pasikartojančių veikėjų likimo linijomis, kartais vaizduojamu bendru žydiškosios utopijos paveikslu. Šį Lietuvos literatūrai išskirtinį reiškinį 2014-aisiais stengėsi apibrėžti Petras Bražėnas: „Pavydėtinas kūrybinio darbo ritmas, sunkiai su kuo nors palyginamas užmojis sukurti skaudžią istorinę patirtį sukaupusios savo tautos epą. Gal lyrinį epą, jeigu siektume literatūrologinio tikslumo. Tik ar pasiekiamas, ar siektinas toks tikslumas? Grigorijaus Kanovičiaus kūryba, tiksliau – šiuos „Rinktinius raštus“[44] sudaranti jo proza, yra toks unikalus, ryškus, savitas prozos reiškinys, kuriam bent kiek adekvačiau apibūdinti reikia plačios mokslinės monografijos, o ne straipsnio ar recenzijos erdvės“[45]. Romanistikoje G. Kanovičius sukūrė sunkiai apibrėžiamą reiškinį, bet, atrodytų, keista, pirmasis romanas buvo pradėtas kartu su dideliu nepasitikėjimu savimi.
Būdamas dvidešimties, G. Kanovičius su tėvu nuvyko į Jonavą. Sukrėstas Jonavos, kurioje po karo nebeliko žydų, vaizdo, jis norėjo užrašyti įspūdžius. Po kurio laiko išleista knyga „Aš žiūriu į žvaigždes“ šio jausmo nenuslopino: „Bet kai bandžiau rašyti kitomis temomis, mane kankino mintis, kad einu ne ta linkme, ne tuo žingsniu, verčiau bandysiu apie tai, kas man geriau žinoma… <…> Pasakiau savo žmonai, kad dabar rašysiu knygą, kurios galbūt niekas neišleis“[46]. Sumanymas rašyti trilogijos „Žvakės vėjyje“ pirmąją dalį „Paukščiai virš kapinių“ galėjo likti taip ir neišpildytas, jei ne žmonos jam pasakyti žodžiai: „Gerai, nespausdins – laikysime stalčiuje, rašyk“[47]. O. Kanovič palaikymas visą gyvenimą buvo itin svarbus ne tik morališkai, bet ir literatūriškai – ji tapo visų vyro romanų redaktore ir „Rinktinių raštų“ penkiatomio sudarytoja.
Vos išleistas romanas „Paukščiai virš kapinių“ sulaukė itin teigiamų atsiliepimų, netgi liaupsių. Recenzentai, rašydami apie G. Kanovičiaus kūrinį, turbūt pirmąkart ne vien aptarė formaliuosius jo bruožus, kaip žanras ar tematika, bet ir kėlė egzistencinius klausimus, analizavo, svarstė, ryškindami romano gylį, nes to neišvengiamai prašė plačios panoramos tekstas: „Paukščiuose virš kapinių“ prieš skaitytojo akis atsiskleidžia keturiasdešimt metų nutolusios provincijos miestelio žydų buitis su visais jos socialiniais kontrastais ir idėjiniais prieštaravimais, su ryškiais ir spalvingais charakteriais, istorijos suformuota tautos išmintim ir etiniais principais“[48], – romaną aptarė P. Bražėnas. Recenzentai vieningai pripažino kūrybinę autoriaus brandą. Šis romanas, kaip teigė Vytautas Sirijos Gira, visiems buvo netikėtas: „Grigorijus Kanovičius netikėtai skaitytojams, o gal ir pačiam sau, sukūrė romaną, vertingą ne tik meistriška pasakojimo maniera, bet ir socialiai prisodrinta, humaniška tiesa“[49]. Vienas atsiliepimas palankesnis už kitą, ir Saulius Šaltenis nutarė, kad „kaip tik čia G. Kanovičius bene ryškiausiai pademonstravęs savo talento galimybes“[50]. Tai pirmas rašytojo kūrinys, kuris taip aktyviai ir palankiai buvo recenzuojamas.
Net ir po staigaus kūrybinio šuolio išleisti romaną apie žydų gyvenimą lengviau nepasidarė. Sovietų Sąjungoje žydų, kaip ir kitų tautų rašytojų, kūriniai leidžiami pagal tam tikrą planą, kvotą[51]. Dėl to literatūrinės draugystės ir žaidimas su ideologija aktualumo neprarado. Būtent dėl politinių aplinkybių G. Kanovičiaus romano „Ožiukas už porą skatikų“ tiražas neįtikėtinas – du šimtai šešiasdešimt tūkstančių egzempliorių (gal būtent dėl tiražo šiandien skaitytojai G. Kanovičių pirmiausia įvardija kaip „Ožiuko už porą skatikų“ autorių, kitus romanus palikdami antrame plane). 1989 m. Lietuvos Sąjūdis iškėlė rašytoją kandidatu į paskutiniosios TSRS AT deputatus. Kai tais pačiais metais G. Kanovičius užsuko į Maskvoje esančią leidyklą „Družba narodov“, vyriausiasis redaktorius Baruzdinas pastebėjo rašytojo segimą deputato ženkliuką ir išleido „Ožiuką už porą skatikų“ vien dėl šio naujo politinio statuso. Dėl didžiulio tiražo pasklido gandas, kad lenkai jį pristatė Nobelio premijai. G. Kanovičius šią situaciją pasakoja kaip vykusį anekdotą: „Kai 1993 metais atvažiavom gyventi į Izraelį, atėjo korespondentė <…> ir išspausdino žinutę, kad atvyko naujas repatriantas, ir štai kokia džiugi žinia – vienas jo romanas pristatytas Nobelio premijai. Tą žinutę paskelbė Izraelio laikraštis rusų kalba „Vesti“ <…>. Tą žinutę perskaitė apsukrus rusiškai suprantantis žmogus, kuris dirbo municipalitete su kitu žmogum, tada turėjusiu leidyklėlę ir leidusiu knygas hebrajų kalba. Leidyklėlės savininkas susidomėjo <…>. Romanas buvo išverstas į hebrajų kalbą, 1995 m. išleistas, tiražas neišpirktas… <…> Bet šitaip išėjo mano trečioji[52] knyga hebrajų kalba“[53].
Prie G. Kanovičiaus sėkmės, vis platėjančio skaitytojų rato prisidėjo vertėjai, ypač dažnai recenzentų pastebimas vertėjas Feliksas Vaitiekūnas. G. Kanovičius dar studijų metais užsukdavo į Valstybinę grožinės literatūros leidyklą (vėliau „Vaga“) pas Alfonsą Maldonį ir Vytautą Rudoką. Čia jis susipažino su F. Vaitiekūnu, kuris vėliau išvertė beveik visus rašytojo romanus („Miestelio romansą“ 2013 m. išvertė Aldona Paulauskienė). F. Vaitiekūnas iš pradžių dalimis „Pergalės“ žurnalui vertė trilogiją „Žvakės vėjyje“, kol tapo pagrindiniu G. Kanovičiaus kūrinių, nepriklausomai nuo žanro, vertėju. Paklaustas, kokia jo, kaip vertėjo, kūrybinė paslaptis, F. Vaitiekūnas paminėjo du dalykus: nuo vaikystės matytą Lietuvos žydų gyvenimą mažame miestelyje Subačiuje ir įsigilinimą į žydų kultūrą, papročius, apeigas[54].
Per savo literatūrinį kelią G. Kanovičius ne kartą buvo įvertintas reikšmingais apdovanojimais. Visi jie skirti būtent už romanus. 1988 m. jis tapo LTSR literatūros premijos laureatu, 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, 1997 m. romanas „Žydų parkas“ pripažintas geriausiu metų romanu rusų kalba Izraelyje, 2008 m. romanas „Šėtono apžavai“ įtrauktas į LLTI renkamą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką ir nominuotas Metų knygos rinkimuose, 2013 m. Metų knygos rinkimuose nominuotas romanas „Miestelio romansas“. 2014-aisiais G. Kanovičius už „humanitarinių vertybių sklaidą literatūroje ir už istorinės atminties jautrumą“[55] įvertinamas Nacionaline kultūros ir meno premija. Tų pačių metų vasarą už „Miestelio romansą“ įteikta Liudo Dovydėno literatūrinė premiją. 2015 m. Prezidentūroje rašytojas apdovanotas už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Tiltai ir tilteliai virš G. Kanovičiaus upės
Savo romanuose G. Kanovičius sujungė viską, ko buvo išmokęs nuo 1955-ųjų – savo pirmosios knygos pasirodymo: poeziją recenzavę kritikai gyrė jo lyrizmą. Autorius šito neatsisako ir prozoje – lyrizmas labai ryškus jo romanų meninėje kalboje, lanksčiame sakinyje ar poetiškame vaizdinyje (čia norėtųsi išskirti romaną „Žydų parkas“, kuriame praeitis susilieja su dabartimi, ir ypač „namų sodinimo“ epizodą, kai ant namų griuvėsių barstomi duonos trupiniai: „Estera vaikščiojo po griuvėsius kaip sėjanti valstietė. Vaikščiojo ir pro ašaras kažką vis kartojo. Kvietė ne paukščius ir ne peles, o beržynėlyje sušaudytus savo tėvus ir penkias seseris“[56]). Nuo pirmojo prozos kūrinio, apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“, G. Kanovičius vengė vaizduoti veiksmo epicentrą, svarbiausius ir šiurpiausius įvykius tartum palikdamas už širmos, pro kurią įžvelgiamas tik baisus šešėlis, ir taip skaitytojas ne mato pasakojimo vaizdus, o patiria. Šis kūrybos bruožas sustiprėjo rašant scenarijus ar pjeses ir kuriant vidinius konfliktus, kurie turėjo būti raiškiai perteikiami scenoje. Scenaristo darbas taip pat gludino dialogų tikroviškumą. Kaip satyrikas G. Kanovičius dažnai buvo giriamas už pastabumą, aprašomo žmogaus charakterio bruožų perpratimą, kartu kaip romanistas – už charakterių nuoseklumą ir gilumą. Ir, nepriklausomai nuo žanro, kritikai visuomet akcentuodavo jo kūrybos humaniškumą. Tai ir yra pagrindinė rašytojo kūrybos ašis.
Būtų paprasta sakyti, kad G. Kanovičius – autorius, jau gimęs neeilinio talento. Vis dėlto pirmiausia tai žmogus, kuris itin daug dirbo. Per beveik šešiasdešimt metų, nuo pirmosios knygos iki Nacionalinės kultūros ir meno premijos, G. Kanovičius bandė skirtingus žanrus, stengėsi atsižvelgti į visas kritikų išsakytas pastabas, taisyti tekstų trūkumus ir stiprinti privalumus. Didžiuliu kruopštumu ir produktyvumu jis pats save užaugino kaip rašytoją.
Jo, rašytojo, žaidimas su sovietine ideologija, koketavimas ir nuolankumas jai buvo neišvengiamas ne tik kūrėjo kasdienybėje, bet ir kūrybos vadyboje – siekyje prasiskinti kelią į pripažinimą. „Tautų draugystę“ teigiančioje, bet tautines mažumas tyliai diskriminuojančioje šalyje vis dėlto vyravo gajus, nors ir neapibrėžiamas antisemitizmas ir G. Kanovičiaus statuso įgavimas buvo sudėtingas kompleksinis reiškinys: „Praėjus porai dešimtmečių [kalbama apie 1980-uosius metus], G. Kanovičius turėjo kur kas platesnį sklaidos už respublikos ribų arsenalą, kurį sudarė labiau išvystytas talentas, jam tinkamesnis prozos žanras, tarp respublikos rašytojų įgytas autoritetas ir statusas, sėkmingai plečiamas už respublikos ribų ryšių tinklas, vis aiškiau komunikuojamas daugiasluoksniškumas, rusiškai rašančio Lietuvos žydų rašytojo tapatumas, kuris garantavo nuolatinį bent panašaus tapatumo turinčių kolegų dėmesį ir paramą sąjunginiu lygiu“[57], – rašytojo prasiveržimo priežastis mini istorikas Vilius Ivanauskas.
G. Kanovičiaus daugiasluoksnis tapatumas jau nuo pirmųjų reikšmingesnių kūrinių buvo kritikų svarstomas, jis kelia klausimų ir šiandien. Į kokį literatūros lauką įrašyti Lietuvoje gimusį, apie Lietuvą rusiškai kuriantį žydą rašytoją, nuo 1993 m. gyvenantį Izraelyje? Ar, nepriskyrus nė vienam literatūros laukui, autorius neliks visų jų užribyje? Apie priklausymą kuriai nors iš literatūrų per visą G. Kanovičiaus kūrybinį kelią pasirodydavo skirtingų nuomonių. Po pirmosios poezijos knygos G. Kanovičius buvo priskiriamas Lietuvos rusų literatūrai[58], prasidėjus romanų etapui tuo buvo suabejota ir teigiama, kad jis dėl rašymo rusų kalba yra autorius, stilistika praturtinantis rusų literatūrą, o tematika – lietuvių[59]. Vėliau dėl vis stiprėjančios kūrinių problematikos ir meistriškų F. Vaitiekūno vertimų rašymas rusų kalba pradėtas vertinti kaip formalumas, į pirmą planą iškeliant žydų ir lietuvių literatūros santykį[60]. 1993-iaisiais Rašytojų klube vykusiame renginyje, skirtame rašytoją išlydėti į Izraelį, P. Bražėnas teigė, kad „G. Kanovičius visada buvo žydas ir žydų rašytojas, savo tautybės niekad neslėpė ir ja didžiavosi“[61]. Paprasta daryti tokias išvadas atsisveikinimo vakarą. Vis dėlto po trejų metų gyvenimo Izraelyje pats G. Kanovičius atsisako būti priskiriamas kuriai nors literatūrai: „Aš nepriklausau nė vienai iš literatūrų, egzistuoju šiame areale. Nei rusų, nes esu žydas, nei žydų, nes rašau rusiškai, nei lietuvių – ir dėl vienos, ir dėl kitos priežasties“[62].
Viso gyvenimo darbas taip ir neduoda vienintelio atsakymo į klausimą, kas yra Grigorijus Kanovičius. Jis yra sunkiai apibrėžiamos literatūrinės tapatybės rašytojas, bet tik toks rašytojas galėjo sukurti klasifikacijai nepasiduodantį žanrą – romanų ciklą, lyrinį epą ar sagą apie Lietuvos žydų gyvenimą.
Evgenijos Levin nuotrauka
—–
[1] Drilinga A. Pavasariški posmai // Komjaunimo tiesa. – 1960. – Kovo 25. – P. 3.
[2] Ambrasas K. Knyga apie tiesą ir teisingumą // Tiesa. – 1963. – Sausio 10. – P. 3.
[3] Pabijūnas A. Ar skani šita duona? // Literatūra ir menas. – 1965. – Kovo 20. – P. 3.
[4] Kanovičius G. Rinktiniai raštai. – T. I–V. – Vilnius: Tyto alba, 2014.
[5] Kanovičius G. Linksma akim. – Vilnius: Vaga, 1964.
[6] Kanovičius G. Nuogi Olimpe. – Vilnius: Vaga, 1984.
[7] Kanovičius G. Linksmos akys. – Vilnius: Inter se, 2018.
[8] Miežonytė S. Gimęs žydų Lietuvoje // Bažnyčios naujienos. – 1996. – Gegužės 9. – Nr. 10. – P. 4.
[9] Pokalbis Kanovičių namuose: šeima prospekte // Lietuvos žinios. – 2017-11-07. – Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/Zmones/pokalbis-kanoviciu-namuose-seima-prospekte/253839#148155.
[10] Kolpakova J. G. Pirmoji jauno poeto knyga // Literatūra ir menas. – 1955. – Birželio 11. – P. 3.
[11] Levada M. Golosa molodych // Sovietskaja Litva. – 1956. – Spalio 26. – P. 3.
[12] Mieželaitis E. Gera pradžia // Komjaunimo tiesa. – 1955. – Liepos 28. – P. 3.
[13] https://www.lzinios.lt/Zmones/pokalbis-kanoviciu-namuo- se-seima-prospekte/253839#148155.
[14] Levada M. Golosa molodych.
[15] Drilinga A. Pavasariški posmai.
[16] https://www.lzinios.lt/Zmones/pokalbis-kanoviciu-namuose seima-prospekte/253839#129353.
[17] Pabijūnas A. Ar skani šita duona?
[18] Ten pat.
[19] Ten pat.
[20] Kalėda A. Linksmų paveikslų galerija // Literatūra ir menas. – 1982. – Birželio 19. – P. 11.
[21] Ten pat.
[22] Kalinauskas J. Pro juoko prizmę // Jonavos balsas. – 1982. – Liepos 17. – P. 3.
[23] Kanovičius G. Nuogi Olimpe. – P. 45.
[24] Kalinauskas J. Pro juoko prizmę.
[25] Kanovičius G. Aš žiūriu į žvaigždes. – Vilnius: Vaga, 1959. – P. 89.
[26] Ten pat. – P. 96–97.
[27] Labiausiai žvaigždės ant kepurių buvo akcentuotos V. Matušaičio, pasirašiusio kaip „Respublikinės partinės mokyklos klausytojas“, recenzijoje: „Apysaka baigiama senelio mirtimi, dėl kurios verkia toks vargingo gyvenimo skaidrintojas, kaip dėdė Motelis. Jaunasis skaitytojas dėl to <…> taip ir palieka be jokios vilties, kad kada nors Abrėmelei bus geriau. Aš galvoju, kad reikėjo tai padaryti ir dar kartą priminti, kad „saulė šviečia visiems – kiekvienam dievo sutvėrimui, kiekvienam medeliui“ (113 psl.) ir kad laimę atneš ne tos žvaigždės, kurios danguje spindi, bet kurios prisegtos prie kepurių“ („Literatūra ir menas“, 1960-02-13, p. 3). O štai Aldona Liobytė šiame pavadinime įžvelgė dar vieną – trečią – reikšmę – žvelgimą į savo, žydų, tautą (žr. Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – P. 98).
[28] Kanovičius G. Štrichai autoportretui // Šiaurės Atėnai. – 2010. – Vasario 26. – Prieiga per internetą: http://www.satenai. lt/2010/02/26/strichai-autoportretui/.
[29] Krygeris A. Lobis! Kur jis? // Komjaunimo tiesa. – 1960. – Vasario 19. – P. 3.
[30] Jonynas A. Knygelė auklės kilnius jausmus // Literatūra ir menas. – 1960. – Kovo 26. – P. 3.
[31] Ambrasas K. Knyga apie tiesą ir teisingumą // Tiesa. – 1963. – Sausio 10. – P. 3.
[32] Karosas J. Ieškojimų keliu // Komjaunimo tiesa. – 1963. – Sausio 19. – P. 3.
[33] Kanovičius G. Jis liko čia… // Tarybinis studentas. – 1962. – Balandžio 29.
[34] Levickaitė D. – Lietuvių rašytojai vaikams. – Vilnius: Pergalė, 1972.
[35] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 96–97.
[36] Ten pat. – P. 123.
[37] http://www.voruta.lt/kino-istorike-sovietiniu-kino-teatru-pra- dzia-piratines-uzsienio-filmu-kopijos/.
[38] Televizijos laida „Kine kaip kine“ apie filmą „Ave, vita!“: Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos internetinio tinklalapio mediateka. – Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediate- ka/irasas/45335.
[39] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 136.
[40] Kanovičius G. Skausmas. – Vilnius: Vaga, 1967.
[41] Sirijos Gira V. Skausmas // Pergalė. – 1967. – Nr. 8. – P. 168.
[42] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 102.
[43] Skliausteliuose žymimi tik anksčiausiai pasirodžiusio leidimo metai, įprastai – rusų kalba.
[44] Cituojamas P. Bražėno įvadinis straipsnis į G. Kanovičiaus penkių tomų „Rinktinius raštus“, į kuriuos įėjo dešimt romanų (išskyrus „Nenusigręžki nuo mirties“), esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“, apysakos „Veidai sutemose“ ir „Sapnų pardavėjas“, apsakymai iš rinkinio „Debesis, vardu Lietuva“.
[45] Bražėnas P. Įmūryti atminimo akmenį // Kanovičius G. Rinktiniai raštai. – P. 10.
[46] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 174.
[47] Ten pat. – P. 175.
[48] Bražėnas P. Gražiausias paukštis – žmogus // Literatūra ir menas. – 1977. – Balandžio 9. – P. 5.
[49] Sirijos Gira V. Kai nėra laiko net sapnams… // Literatūra ir menas. – 1978. – Sausio 28. – P. 5.
[50] Šaltenis S. Romanas apie paukščius virš kapinių // Pergalė. – 1975. – Nr. 5. – P. 166.
[51] G. Kanovičius pasakojo: „Iki šių dienų man prieš akis šmėkščioja pranešimo pavidalo laiškas iš žurnalo „Družba narodov“, kuris tarsi paties Aukščiausiojo buvo skirtas ne tik gruzinų ir buriatų, latvių ir lietuvių, totorių ir armėnų, bet ir kitų tautų kūriniams spausdinti. Žydai nuolat „garbingai“ figūravo tarp kitų. Laiške nuosprendyje, skirtame mano romanui „Kvailių ašaros ir maldos“ ir pasirašytame vyriausiojo redaktoriaus, buvo juodu ant balto išdėstyta: „Gerbiamas drauge Kanovičiau! Apgailestauju, bet jūsų romano spausdinti negalime, nes žydų literatūros planą mes jau įvykdėme.“ Žr.: http://www.satenai. lt/2010/02/26/strichai-autoportretui/.
[52] Prieš tai hebrajų kalba išleista „Žvakės vėjyje“ (1983) ir „Ir nėra vergams rojaus“ (1995).
[53] Oginskaitė R. Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. – P. 216–217.
[54] Šiaudinytė D. Po vienu sielos dangum // Vakarinės naujienos. – 1993. – Balandžio 30. – P. 4.
[55] http://l24.lt/lt/kultura/item/45928-paskelbti-2014-m-naciona- liniu-kulturos-ir-meno-premiju-laureatai.
[56] Kanovičius G. Žydų parkas // Rinktiniai raštai. – T. 4. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – P. 273.
[57] Ivanauskas V. Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011. – P. 348.
[58] Levada M. Golosa maladych.
[59] Kalėda A. Giesmė apie kapines, paukščius ir ugnį // Literatūra ir menas. – 1983. – Vasario 5. – P. 5; Krasnovas A. Apie žmones ir nežmones // Literatūra ir menas. – 1980. – Birželio 7. – P. 5.
[60] Bruzgelevičius K. Nežinoma žemė šalia mūsų // Literatūra ir menas. – 1989. – Birželio 17. – P. 4.
[61] Jonušaitė N. Rašytojai su savo kolega atsisveikino laidydami sąmojus // Lietuvos rytas. – 1993. – Rugsėjo 18. – P. 9.
[62] Miežonytė S. Gimęs žydu Lietuvoje.
Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos
2019 m. Nr. 4
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas.
Gintarė Bernotienė
Išlikimo triūsas ir bendruomenė, bendrumas, bendratis
Taip šį kartą susiklostė, kad į akiratį patekusios ir skaitytos įvairios 2018 m. išleistos knygos (daugiausia poezijos, bet ir prozos) pasirodė panašios savo problematika, keliamais klausimais apie asmens pritapimą bendruomenėje, apie žmonių bendrumą, kurį išgyvename kaip vienos bendruomenės nariai.
2018-ieji, Lietuvos valstybingumo šimtmečio metai, teikė progą atsigrįžti būtent į istorijos klausimą. Būta, kas šimtmečiu didžiavosi, – tai atsispindi kad ir žurnalo „Metai“ anketose, būta, kas didžiausiu stebuklu pripažino įkvepiantį nepriklausomybės faktą ir svaigų jausmą, kad išliko lietuvių kalba, buvo ir tokių, kurie nuo „didžiosios“ metų temos nusigręžę reikšmingesniu laikė žaismės klausimą mūsų literatūroje – kaip „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai. Tačiau ir jie (Mindaugo Valiuko eilutėmis) šventinio akcento, kad ir su ironiška rezignacija, neišvengė: „Tikrasis Gedimino sapnas // naktiniai baubliai / gegutės ir varlės – / čia bus mano sostinė!“
Ironiją, rezignaciją ir bendruomeniškumą greta vardiju prisimindama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo žurnale „Colloquia“ skelbtą Agatos Bielik-Robson filosofinę esė „Ironija, tragedija, bendrystė: Richardas Rorty barbaro akimis“ ir joje keliamą klausimą apie individo pritapimą ar nepritapimą bendruomenėje, kitaip tariant, atsiskyrėliškumo klausimą, kuris dosniai pamaitina ne tik poezijos, bet ir keletą svarbesnių 2018 metų prozos tekstų. Per pastarąjį dešimtmetį buvo parašyti lietuvių prozos tekstai, kuriais dabar galime svariai remtis kalbėdami apie sovietmečio patirtis (ypač ankstyvojo). Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“, jei vertinsime autorių amžių, rodosi išaugę iš paties žemiausio ir imliausio laikui žiūros taško – iš vaikystės patyrimų, išrašytų jau gyvenimo pabaigoje, tarsi viską reziumuojant, jau suvokus tikrąjį pokariu išgyventų įvykių mastelį. Labai arti šio kalibro yra trys pernai išleistos knygos – Valdo Papievio romanas „Brydė“, Leonardo Gutausko apysakos „Pravardės“ ir jau daug platesnį istorijos plotą aprėpiantis Vytauto Martinkaus romanas-saga „Tavo bažnyčios rūsys“, išvardintoms artimas tuo pačiu angažuotu bendruomeniškumu.
V. Papievio „Brydė“ pokario partizanų istorijai suteikia lig šiol neaprašyto pasionarumo. Istorija klostosi iš jautriausių nuojautų, efemeriškų dvasios plastėjimų, iš kurių kristalizuojasi svarbiausia neapčiuopiamybė – ryžtas išbūti, ištylėti. Šį romaną skaičiau kaip dar ne suvisai pranykusių moralinių nuostatų tekstą, kuriame sukurtas ne tik žmonių vienybės, bet ir viso pasaulio sąryšingumo pojūtis, ta martinaitiška bendrystė ir ją gaubianti subtilioji darna, kurios pajauta pulsuoja lyg iš romantikų vietos dvasiai skirtųjų tekstų. (Marijaus Gailiaus romane „Oro“ ekologiška pasija šio bendrumo perspektyvos požiūriu atrodo nebesugrąžinamai nutolusiame susvetimėjimo poliuje.) V. Martinkaus romane priklausymas tautinei bendrijai parodomas amžių ir istorijos slinktyje – sekama šeimos istorija, siekianti kalvinistų ir katalikų konfrontacijos laikus, atvilnijanti iki pat XX a. pabaigos, persiritanti per ne vieną skaudžią istorijos kartojamą dilemą – kas mes esam valstybei, Tėvynei ir kam ji mums yra. V. Martinkus atvirai vaizduoja XX a. vidurio moralines kolizijas, valdančias žmonių likimus, nevengdamas žydų tragedijos ir 1941 m. birželio sukilimo temų. Romano-sagos intrigą sudaro vieno dovanoto žiedo istorija, tad autorius dar pateikia ir gausybę nutolusių epochų gyvensenos aprašymų, netgi alcheminę akmens gavybos istoriją.
L. Gutauskas apysakų rinkinyje atsigręžia į mažuosius istorijos greitkelyje, stebėdamas, kaip negailestingai pokariu vėrėsi niekšysčių prarajos, o joms užpilti plūdo pigus „rašalas“, besaikis gėrimas, degradacija. „Pravardės“ – dugno knyga, ją skaitant labiausiai jaudina empatija, kurią mums pažadina autorius. Pavyzdžiui, apysakoje „Marija Magdalena“ kaimo mergos vaikas, paleistuvė Elena, atsiverčia, tampa žmogumi pamilusi priklydusį elgetą. Vaizduodamas tradicinę kaimo bendruomenę pokariu, žiauriais tarybų valdžios siautėjimo metais, L. Gutauskas įsigilina į tai, kas puolusių ir atstumtųjų gyvenimuose pasirodo kaip nenykstančios vertybės – meilė, švelnumas, ištikimybė arba tarnavimas artimam. Ši L. Gutausko knyga primena R. Granausko „Šventųjų gyvenimus“ – per pažeidžiamiausiųjų likimus atskleidžia žmogiškos nuodėmės ir atsivertimo gelmę. Ir būtent sužadinta empatija skaitytojus ir personažus susieja žmogišku solidarumo saitu, kaip ir apsakyme „Keltas“, kur gailestis sužvėrėjusių stribų nušautam keltininkui sentikiui kyla iš likimų bendrumo, pranokdamas skirstymą į tautybes.
Pereidama jau prie poezijos knygų, kurių pasakojamos istorijos arba įstrigo, arba nesukėlė didesnio domesio, į klausimą, kas ilgiausiai išlieka iš tokios metų poezijos srauto, sugebėjau atsakyti maždaug Adamo Zagajevskio formuluote – savi žodžiai, gyvenimo srauto dygliai. Pirmame šių metų „Metų“ numeryje esė „Poezija kelia baltą vėliavą“ jis rašo: „<…> poezijos menas šiandien negali atitrūkti nuo konkretaus gyvenimo, negali kalbėti apie „paukščius“ ir „medžius“, privalo – kas yra sunku – chirurgiškai tiksliai apčiuopti konkrečią akimirką, konkrečią vietą“1.
Todėl atrodo, kad Gintaras Bleizgys rinkinyje „Xeranthemum“ santykiui su praeitimi atrado gražią sausiukų, vienamečių gėlių, sudžiūstančių dar joms augant, metaforą, kuri jo į nebūtį krypstančių minčių srautui suteikia keliavagės upės formą. Šioje knygoje dažniausiai eksploatuojamą vaizdinį – miško proskynos ir smelkiančio vėjo – G. Bleizgys suduria iš kelių literatūrinių topų – dantiško ir ekleziastiško, bet svarbu tai, kad išsyk atsiranda keliagubo žvilgsnio – iš tolimų atminties kampučių ir dabarties, subrendusio vyro, – galimybė. G. Bleizgys šioje gyvenimo ir nebūties pakelėje užsiima poezija, kad būtų atrasta ta tikroji vieta, kurioje esi buvęs kadaise ir daugiau nieko jai nereiški, tik savimi patiri buvimo srautą. Pripratusieji prie jo poezijos monotonijos, melancholijos, skundo tonacijų ir daugiažodystės šioje knygoje atras tikėjimu atmieštą vos šiltėlesnį santykį su gyvenimu. Vietoj giedančios tuštumon kariuomenės rinkinyje šmėkščioja panaši laiko patyrimą sureliatyvinanti „poezijos? dangaus? kareivija“, bet jos stichijų šalčiu smelkiančiai rezignacijai atsispirti pajėgi gyvasties jėga („šlapdriba yra tokia silpna prieš tą jėgą / kurią man duodi – gyvenimas <…>“, p. 30). Anksčiau G. Bleizgio poezijoje būta zylių – seserų „strapalakojų ciksių“, o šiame rinkinyje žieminės zylės yra tie sparnuočiai, kurie tikina bibliniu pasitikėjimu, leidžiančiu atskirti tikėjimą nuo proto ir pamažu įgauti ramybės, nebebijoti. Peizažiniuose eilėraščiuose G. Bleizgys vaizdija praeinantį laiką, jo tolin nešantį bei grąžinantį srautą, užplūstančiai ramiai rezignacijai rasdamas guodžiančių formų: „Lietus nulijo ir debesys / arklių snukiais skabė mano mintis“ (p. 79).
Prieš keletą metų plūstelėjus išpažintinės poezijos bangai, išryškėjo naujas literatūrinis topas – skundas dėl vaikystės traumų ir jam artimi negatyvūs tėvų portretai. Tai būdinga gimusiųjų po 1980-ųjų kartai, kurių intelektualiniame sąvokyne psichoanalitinė perspektyva reiškė kur kas daugiau, nei, tarkim, galėjo reikšti 1970-ųjų kartai. Iš panašių pozicijų parašytos šeimos institutą klibinančios Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“ ir Karolio Baublio debiutinė „Geležinė vėjarodė“. Viršelio dizainu „Gintaro kambarys“ primena Nijolės Miliauskaitės rinktinę „Uždraustas įeiti kambarys“ (internatas autorių likimuose teikia progos tokiam gretinimui, net pirmojo G. Kazlauskaitės eilėraščio eilutės: „Uždraustas įeiti kambarys – tėvo vardas Gintaras“). Po internate išgyvento nebepriklausymo šeimai į šeimos pilnatvę vargiai grįžtama. Stipresnis buvo „Singerstraum“ rinkinys, bet ir šiame eilėraščiai atvirai socialūs, reflektuojamas savasis kitokumas, gvildenami santykiai su tėvu, skirtumas nuo standartinių šeimų ir atsiribojimas nuo biurgeriško gyvenimo („išsilavinimas mus nubloškia prie žemuomenės“, p. 70). Kaip visada, G. Kazlauskaitės poezija įsimena smigiomis remarkomis, neordinarinėmis sentencijomis, pavyzdžiui: „Eilėraščiui reikia mentalinės arklio jėgos / ir voverės kvailumo, kremtant riešutą / skilusia danties šaknimi“, nestandartine povyza, o eilėraščio frazuotė artėja link šaltoko išvardijimo, primenančio Czesławo Miłoszo intelektualinį eksperimentą (ypač ryškiai cikle „Tiškevičių giminės moterys“) – vis iš naujo brėžiamą liniją tarp poetiškumo ir kasdienybės. Ši knyga yra G. Kazlauskaitės, ir ji tai žino.
„Kauko laiptų“ išleista K. Baublio „Geležinė vėjarodė“ tarpsta priekaištuose tėvams (labiau tėvui), o santykis su literatūra čia dvejopai ydingas: viena vertus, pagrindinės knygos temos (skundas ir nuoskaudos) tekste pateiktos be kokio individualesnio perkeičiančio judesio šokant nuo biografijos prie poezijos, kita vertus, literatūriškumas, kino meno klišės, pasitelkti kaip vaidmenų arsenalas, į pradedantį autorių skatina žvelgti nepatikliai – vien ko verti literatūrologinio popso persmelkti eilėraščių pavadinimai „Kas bijo Karolio Baublio?“,
„Sąžinės archeologija“, „Praradimo palimpsestas“, turintys įtikinti, kad autorius šioje srityje ne naujokas (apstu ir išoriškų buvimo poetu ženklų – kruopščiai suregistruotos kiekvieno eilėraščio užrašymo datos). Apsinuoginimo ir identifikavimosi su viena iš subkultūrų aistra yra šios knygos variklis: tiktų ją vadinti ir meilės knyga, kuri padeda spręsti tapatybės problemą. Geležinės vėjarodės įvaizdis, pasirinktas nenusaldintu knygos pavadinimu, visame rinkinyje funkcionuoja kaip leitmotyvas klaidžiojant po asmeninę istoriją: geležinė vėjarodė – antkapio broliui dalis, ji primena šeimą palikusį tėvą („jei pasaulis buvo sukurtas iš nieko / ir tėvystė tėra niekas – / sutrikęs ritmas tarp dviejų eilučių“, p. 22) ir ragana pavadinamą motiną. Jos girgždėjimas ir nukreiptumas mirtin sukuria didesnę emocinę įtampą nei gausybė knyginių nuorodų, kurios apsunkina bent kiek autentiškesnę istorijų plėtotę. Portretavimas, tikros ir pervaidinamos istorijos stiprina poezijos rašymo kaip kartotės pojūtį, betgi esama ir gražių erotikos eilučių („keliausim drauge lig švininio ryto / kai prabudę bijūnai / pasiruošę nevaldomam šviesos pliūpsniui / išskleis žiedlapius / lyg baltą knygą“, p. 45). Jei Artūras Tereškinas šiemet leistų savo sociologinį romaną apie meilę ir seksą, K. Baublio knyga jame atsidurtų skaitytinų sąraše.
Gretą Ambrazaitę su pirmąja knyga „Trapūs daiktai“, išleista Rašytojų sąjungos leidyklos, iš kitų debiutantų išskiria stipri vaizduotė, žodžių krūvis ir šiurkštumo estetika, o kuriama trapumo poetika susisiekia su jos kuriama muzika – lėto tempo stebėjimais, kurie išjudina, destabilizuoja, kelia nerimą išoriškai ramiomis aplinkybėmis. Žodžių daugiareikšmiškumą autorė dažnai panaudoja kurdama prieštaringų, vos susisiekiančių dalykų artimumo įspūdį, teigdama tik iš dalies teisingus dalykus ir taip išgaudama keistumo atstumą, kuriame nušvinta pasakymo kitoniškumas. Šioje knygoje už nesėkmes ar priartėjimą prie grasos pasaulio nebeatsakingi lyrinio subjekto tėvai, mechaniškame pasaulyje gražūs yra manekenų ir žaislų skausmo pavidalai, tačiau sociofobinė pozicija (geras eilėraštis „Astronomija“ apie „bet kokių atskirčių matavimo vienetus“) atkakliai tęsiasi kaip neišsprendžiama aporija: „ten, kur šitaip ilgu, / mano žvilgsnis lėtai užrasoja / – kiekvienas pro duris įeinantis žmogus, / kiekvienas jų trinktelėjimas / yra tavo šukės“ (p. 61).
Jaukumu ir ramybe patraukia Dovilės Zelčiūtės rinkinys „Prieglaudos miestai“, tematiškai primenantis Tautvydos Marcinkevičiūtės „Mano poe(ma)ma“ (2017). Tik D. Zelčiūtė išvengia patoso prisilietus mirties, ir reagavimo santūrumas, vietomis netgi idiliškas, teikia nusiraminimą. Lygiagrečiai iškylantis žmogiškai netvirtas tikėjimo į Dievą klausimas čia dera su cikliško atgimimo žmogumi viltimi (eilėraštis „Vygė / į kurią aš pareisiu“). D. Zelčiūtei svarbu justi tą kartų ir žmonių ryšių tęstinumą nelyg kultiniame Gyčio Padegimo spektaklyje Kaune „Mūsų miestelis“, kaip siaubą išgyvenamą vienumos akimirką ji geba guostis stojišku tvirtinimu, jog nieko savo mes šiame gyvenime neturime, netgi savęs, o prieglaudos miestai – lygiai skaistyklos, lygiai – gyvenimo šiapus pragarai, lygiai – kapinės. Kai kurie eilėraščiai buitiški, kai kurie panašūs į maldą, kiti – apie dalyvavimą egzorcistinėse pamaldose už paklydusių sielas – parodo D. Zelčiūtę kaip suklydusiųjų užtarėją, suvokiančią savo pastangų ribotumą, bet guodžiančią, jog „pasaulis yra gražus / dosnus ir viltingas / išmoksi skraidyti perkęsti kryčius“ (p. 31).
Leidykla „Kauko laiptai“ leidžia nemaža pradedančiųjų poezijos. 2018-aisiais joje rinkiniu „Įelektrinto piemens“ debiutavo Tomas Vyšniauskas, kurio poetikos pamatinis principas yra deformacija. Tačiau dažnas eilėraštis vyniojasi kaip skaitytojui nepažinus prasmės gniutulas, stokoja vieningo rakurso, yra sunkiasvoris ir prieštaringas, išskeltas iš semantinės žodžių junginių nedermės ir per ją ieškantis prasmės galimybės. Tai eksperimentinė poezija, siurrealumu, paradoksais primenanti Romo Daugirdo tekstus. Originalumo siekis dažną eilėraštį priveda prie nesuvokiamumo ribos, verčia skaityti ir perskaityti leksemas ne vieną kartą ir taip įtraukia skaitytoją į prasmės iliuzijos kūrimą.
Ketvirtoji Mindaugo Valiuko knyga „Mokytojas mirti“, išleista „Apostrofos“ leidyklos, kaip autoriui būdinga, siekia kelių tikslų – rašyti nerimtai apie rimta ir kuo trumpesnį eilėraštį. Tai jam pavyksta atlikti profesionaliai: tekstai žaismingi, ironiški, poetine technika ir skoniu M. Valiukas nenuvilia. Dauguma eilėraščių tarsi mėgdžioja haiku modelį, tačiau ir ši meninė forma priimama kaip pagunda ironizuoti tradiciją („IŠLIKS RAMIAUSI // akmenys“, p. 72), ypač paveiki tais atvejais, kai įsijungia ir kalbos sąskambių lygmuo: „MĖNULIS OVALIŠKAS // dis / kas / iš / auk / so // o / be / lis / kas / radau / sko“ (p. 108). Cikle „Jesus / Super / Market“ M. Valiukas dekonstruoja biblinį pasakojimą apie Jėzų prekyvietėje – keturiolikos eilėraščių cikle sušiuolaikinta drama vyksta scenovaizdžiu taikliai pasirinkus prekybcentrį – su ventiliatorių vamzdžiais kaip vargonais, eskalatoriumi kaip keltuvu (Antano Škėmos atgarsis), iš Algimanto Mackaus poezijos ir anglakalbės liturgijos perimtu kreipiniu į Dievą Lorde. Cikle taip šaukiamas pasimetęs šuo, pasimetęs berniukas yra vardu Jėzus, o Tėvas, kurio ieško berniukas Jėzus, yra prekybos centre paieškomas Viešpats. Stengdamasis kūno šventyklą paversti dvasios šventykla, pasiklydęs vaikas Jėzus prašo jį išinstaliuoti, iškaulinti, išimti Jėzų ir palikti berniuką, kad dvasia būtų perkeista kūnu, o kūnu būtų pamaitinti išpažįstantys dvasios karalystę. Ciklas balansuoja ant tikėjimo (at)pažinimo ašmenų, o M. Valiuko įvykdyta deformacija imponuoja ne tik sociumo kritika, bet ir taiklia religinių vaizdinių ir kasdienybės vaizdų sandūra.
Kęstučio Navako poezijos rinkinys „Net ne“ („Apostrofa“) kokybiškai pranoksta „Tyto albos“ išleistą jo neva romaną „Privatus gyvulėlių gyvenimas“. Suprantama, kad rašytojui sulig kiekviena knyga maga atsinaujinti, pateikti naują asmeninį atpažinimo ženklą. Knygoje „Net ne“ vietoje anksčiau atrastų firminių dvitaškių eilučių pabaigose – dviskiemeniai mažareikšmiai žodelyčiai, neiginiai, dalelytės – perteklius, eilėraščiui teikiantis šnekamosios kalbos smagaus netaisyklingumo, manieringo, bet tuščio žaidimo pojūtį ir perspėjimą, kad priemonių arsenalas vis dėlto yra ribotas. K. Navakas stipriausias tada, kai tyro naivumo ištiktas sudeda lyg vaikams tinkamą skaityti lengvutėlį ir pasakišką tekstą („pamatysiu tave savo pirštais jie / yra tave pamatys jie pamato net sniegenas“, p. 71), eilutes, kur ironiško šmaikštumo neužgožia alogika ar absurdas. Rinkinio eilėraščiai nelygiaverčiai, dominuoja meilės ir išsiskyrimo temos, iliuziškumo, patvarios daiktų būties ir vienišo, besiblaškančio žmogaus būsenų išsakymai. Tai liūdnoka knyga, kurioje, kaip ir visoje K. Navako kūryboje, realybė netrukdo vykti keisčiausiems dalykams. Prie geriausiųjų priskirčiau eilėraščius „De arte venandi cum avibus“, „Gama“, „Taškas“, „Blackstar“, „Tarpai“, po kurių subtilumo ateina ir atokvėpis – „o po to banaliai kaip labas / man radauskas citavo škėmą“ (p. 21).
Kornelijaus Platelio rinkinys „Įtrūkusios mėnesienos“ (leidykla „Odilė“) daugiausia orientuotas dviem kryptimis – tai atmintį ir jausmingą kūniškumą narstanti aukštos prabos poezija. Atminties problema – kaip ji veikia, kada sugrįžta, ką nugramzdina žmoguje – itin gražiai atsiskleidžia cikle „Satyras žiemą“, kuriame autorius seka vaizdinių persiklojimus kaip procesą, kuriame suvokėjas „įvaizduojamas į ūksmingus gamtovaizdžius“ (p. 34). K. Platelis nesistengia, kad jo poezija taptų ne tokia sudėtinga, ironiškumo laipsnio taip pat nekeičia, aprašomasis pasaulis čia dieviškas (graikų, romėnų, indų tradicijos), čia žmogiškas, tad parankus stebėti iš natūros į kultūrą pereinančias „apsisiautusias regimybes“. Erotinės poezijos poema „Mažasis kovos vežimas“ ir trumpėlesnis ciklas „Meilės menas“ skverbiasi į užribių kūniškumą, į ekstatinės fantazijos ir juslinės palaimos vos atskiriamas sritis ir palieka nujaučiamą suvokimą, koks žudantis džiaugsmą yra rigidiškas kūno ir sielos perskyrimas. Įspūdingos eilutės apie mirusiai mylimai atneštą bučinių ritmą jazmino žiedlapiuose („ir kiekvienas žiedelis – / ne ritmas apsunkusioj žodžiais burnoj, / o it lūpos pravertos bučiniui. // Tai ritmas taip pat, nors toks lėtas, kad jo nepritaikytum muzikai“, p. 43). Kerinčio moteriškumo šioje knygoje yra tiek, kad įtrūkusias mėnesienas galima laikyti ir paties (vyro) K. Platelio, ne tik animos, šešėliu.
Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“ – artumos knyga. Tai ir etapinė grįžimo knyga, kurioje „gražus randuotas / išsveikęs“ (p. 90) iš naujo pažvelgia į savo miestą ir artimus. Dar reikia pridurti, kad tai ir knygiaus žvilgsnis į pasaulį („knygos yra mano takeliai ir sodas“, p. 56, žodžiai žmonai – „įsiskaičiau į tave / per tiek metų“, p. 22), nujaučiančio ribų ašmenis, bet subtiliai paliekančio vietos vilčiai, harmonijai, sveikai ironijai („Bibliotekininkė“, „Ežiukas poetiniame rūke“ ir kt.). M. Buroko poezijoje greta grėslių pavidalų visada yra ir švelnumo, o šviesią idilę (jų rinkinyje bent kelios) netrukus pertraukia blaivus šaltas požiūris, kad ir į „siaubingą gamtos svetingumą“ (p. 53). M. Buroko metaforos remiasi į kažką pažįstamo ir kūniško (pasaulis kaip veidas, rūkas kaip kūno šiluma, miesto bangžuvė, vėjo plaučiai). Toks gamtiškais atitikmenimis vaizdijamas panašumas („regėčiau, / kaip susiskleidžia miestas / gėlės kumštuku“, p. 52) klostosi į pasaulio vaizdą, kurį galima pajusti ir atjausti tiesiogiai kūniškai. M. Buroko požiūris į visa tai, kas mus supa, kaip į „mano“ ir „mūsų“ grindžia svarbiausią rinkinio žinutę apie patiriamą bendrumą. Viršelyje kartografinis Vilniaus senamiesčio gatvelių ir šaltinių tinklas, prigludęs prie Neries arterijos, panėši į širdį, kurios užkaboriuose tikrai kas nors iš mūsų gyvena ar gyveno, ir teikia motyvą, dėl ko atskirti „mano“ nuo „mūsų“ taip sunku. (Išskirtinis Deimantės Rybakovienės sukurtas knygos dizainas vertas minėti atskirai, tinkantis gražiausios metų knygos nominacijai.) Iš svarbiųjų šio rinkinio žodžių dar reikia minėti ramybę, Dievą ir miestą, M. Burokui atsiskleidžiantį kaip organiška visuma, siaubo ir palaimos pusiausvyra, akistatai su communis visai nereiškiant švelnaus santykio – tik mūro šiurkštumą, „žagsinčiai širdžiai“ primenamą beodį buvimą sparčiai srūvant laikui. Tačiau tokiame santykyje yra kažko švaraus ir jautraus.
Trečiasis Ilzės Butkutės rinkinys „Ir kitos būtybės“ tęsia jos pirmosios knygos poetikos liniją – ir klasikiniu eiliavimu, ir kartojamais tradiciniais įvaizdžiais, iš kurių, regis, jau galėtų būti išaugta. Subjektas rinkinyje dažniausiai pasirodo tarp peizažinių dekoracijų, tik dalyvauja, o ne veikia, subjekto juslumas tarsi užstotas kitų jaučiančių knygos būtybių, už jį realesnių radauskiškų veikėjų – vėjo, smėlio, upės, medžio, vualio nakties – t. y. romantinių sentimentalijų. Romantiniam pasaulio pateikimui nuteikia dailės ir kultūros topai – girių, smėlynų dvasių regėjimai, kuriuos I. Butkutė jungia su originalesniais šio rinkinio meilės ir medžioklės temos eilėraščiais, pavyzdžiui: „Mes ir patys buvom tyla iš kurios atsirado / regėjimai pėdsakai juslės ir meilė žvėries“ (p. 56). Pirmojo rinkinio įspūdis dar nepranoktas, o iš gražesnių scenovaizdžių yra šis: „tik vakaro mėlis, / nubėgęs / padangei per krūtį“ (p. 11).
Antrasis Rimos Juškūnės poezijos rinkinys „Perikonas“ yra gera, brandi visų moters gyvenimo vaidmenų knyga. Savarankiško matymo, iš kasdienos daiktų ir realaus pasaulio reiškinių išplaukiantys „rūpesčio“ eilėraščiai sąlygoti ypatingos autorės patirties – bene dešimtmetį ji gyvena Danijoje. Emigrantės patirtį poetė reflektuoja nesentimentaliai, be iliuzijų („jūs negrįšit. numirus mama / pardavė pievą su ramunėlėmis“, p. 50). Įsipareigojimas, meilė paliktiems tėvams negali atsverti fizinio išsiskyrimo atstumo („švelniausiom kempinėm šiūruoju jo odą, / nuplaudama dienas be manęs“, eil. „Pokalbiai su išėjusiu tėvu“, p. 45), o besikeičiančios gyvenimo vietos – pačios nesaugumo jausmo: „Ikea yra mano namai, lėktuvai yra mano prieglobstis / nuo nepažįstamų ir nebeatpažįstamų vietų“ (p. 66). Dažną eilėraštį ji sukuria iš konkrečių istorijų, estetinę distanciją tuomet išstumia nuogas nervas, ir tuo jos kūryba atrodo panaši į pastarųjų metų moterų poezijos mainstream’ą – Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Linos Buividavičiūtės kuriamą populiarią išpažintinę poeziją, – tačiau kur kas santūresnė, nors ir turi kiek kūniško natūralizmo (eil. „Trąšų gaminimas“). R. Juškūnės eilėraščių buitiškumas skiriasi ir nuo D. Zelčiūtės: be ilgesio patinos, tačiau su nostalgija – („[negaliu pabaigti…] / gailesčio savo vaikystei, / užgesint jos šviesos“, p. 25) ir netgi tapatinimusi su mama, ko jaunesniųjų poezijoje nerastume: „mama, išversta į mane / statiškoj Greimo ir judrioj Peirce sankryžoj / su didele doze interpretacijos“ (p. 26).
Mindaugo Nastaravičiaus „Bendratis“ skirta atminties, brendimo ir santykių su tėvais temai. Tai kompaktiška, vieno ciklo dydžio, išbaigta ir santūri knyga, kurios paantraštė „Bendratis: vieno eilėraščio istorija“ pakursto žanro lūkesčius, bet vis tiek lieka poezijos teritorijoje. Brendimo istoriją priemiesčio kolūkyje sovietmečiu jis pasakoja be priekaištų savo tėvų kartai, prisimindamas, kad iš geriančio tėvo mokėsi krepšinio metimų, dviračio priežiūros, klausėsi jo kalbų apie sugriautą gyvenimą žlugus kolūkiui, o paskui visa tai stengiasi išsakyti dar tik pradėtam sūnui ir žmonai. Laiką, kuris išblukęs tarsi būtų rodomas per nespalvotą „Šilelį“, stengiamasi suvokti „iš bendro“ – kaip nelaimingo geriančio tėvo, serialais gyvenančių kaimiečių, vyresnio draugo Valasato, nutrenkto transformatorinėje, istorijas, sudeginus nuotraukas, virtusias pelenais, kurie dar saugo įvairiopą bendrumą. Šiame eilėraščių cikle M. Nastaravičius puikiai sužaidžia kelių žodžių (atminties, dulkių ir bendraties) semantiniais tinklais ir palieka daug žmogiškos vilties, jog nešančios atminties sienos tęsiniai mūsų sąmonėje susiję lyg taisomo dviračio iškruvinantis bendratis.
Jūratė Sprindytė
Apie persekiojimą
„Kas šiais laikais gali keturias valandas nepertraukiamai skaityti romaną?“ – klausia antropologas Thomas Hyllandas Ericksenas. Jis tai galėjęs daryti kokiais 1995-aisiais, bet tik ne šiandien. Šis ironiškas pavyzdys leidžia pajusti ir mūsų situaciją – mums stinga laiko susikaupti paprastiems dalykams, išoriniai trukdžiai ir vidinė nerimastis mus gena pirmyn, tolyn, greityn, o augantys išleidžiamų knygų kiekiai mus spaudžia skaityti vis daugiau ir greičiau. Tokios kasdieniškos patirtys nurodo perkaitusios visuomenės bruožus. Perfrazuodama Giedros Radvilavičiūtės knygos antraštę „Tekstų persekiojimas“ savęs klausiu: kas ką persekioja – tekstai mus ar mes tekstus? Kaip kritikė turėčiau tekstus pati persekioti – juos godžiai skaityti, interpretuoti, žavėtis, piktintis, argumentuoti, skelbti verdiktus ir t. t. Tačiau bėgu nuo tų mane persekiojančių tekstų į kitas veiklas, vis mažiau skaitau. Kodėl? Jaučiuosi perkaitusi skaitytoja. Vis mažiau randu knygų, kurios įtraukia, kaip kad kartais atsitinka sapnuojant – kai įsijungia galinga vaizduotės jėgainė, visos kūno ląstelės, užvaldo emocinė įtampa.
Kaip ir kasmet, 2018 m. knygų įvairovė didžiulė: rimti ir sklandūs, padriki ir dinamiški, atmestinai parašyti ir ištobulinti iki sterilumo, pakilūs ir šaipūniški, plepūs ir minimalistiniai pasakojimai bei rimai – visi siūlosi būti pamatyti, perskaityti, apmąstyti. Amplitudė kuo apimliausia – nuo aristokratiškų Kornelijaus Platelio intelekto žybsnių iki Andriaus Tapino politinio trilerio. Pasaulinio garso latvių teatro režisierius Alvis Hermanis „Dienoraštyje“ primena apie šiuolaikinio meno gamybos konvejerį: „Menas mūsų dienomis daromas greitai ir paviršutiniškai. Gilintis nėra laiko“ (p. 101).
Nes biznis – taip pat politika,
rinkimai ir ten, kaip matot,
tik balsuojama ne prie urnų,
o prie kasos aparatų.
(Poetai labai nepatenkinti
būna jų rezultatais.)
Taip lengva paauksuota ranka
mus priglaudžia laisvoji rinka.
(K. Platelis, „Įtrūkusios mėnesienos“)
Dabartinė literatūros situacija mažiausiai palanki vyriausiems ar į laiko užribius pasitraukusiems rašytojams. Vytautas Martinkus šių metų vasario 12 d. „Lietuvos žiniose“ pasakė objektyvų sakinį: „klasikų užmaršties metas“. Klasikus aktualizuoja tik jubiliejai arba vis dar pasirodančios jų knygos (Vaižganto 150-osios gimimo metinės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio leidiniai). Viena įsimintiniausių 2018 m. knygų – paties V. Martinkaus istorinis romanas „Tavo bažnyčios rūsys“ – polifoniška penkių šimtų metų aprėpties sakmė nuo daugiakultūrės LDK ir reformacijos pradžios, per škotų, totorių, lietuvių genų sampynas – iki pat XX a. pabaigos besitęsianti dviejų šeimų istorija su detektyvine paveldimo žiedo intriga.
Blogiausias laikas vyriausiems – geriausias jauniems autoriams, kurie gali būti kokie tik nori, be to, jie adaptyvūs, labiausiai atliepia dabarties pulsą, jaučia ateities grėsmes, nori įsitvirtinti literatūros lauke. Marijus Gailius futurologiniam romanui-distopijai „Oro“ renkasi konceptualiai kitokį turinį ir kuria modernizuotą naujakalbę (nors romano struktūra visai neįvaldyta) – pusė veikėjų gyvena ateityje, junta katastrofinius klimato kaitos padarinius ir bijo „mirtinos“ bausmės – netekti virtualios tapatybės. Monika Baltrušaitytė pirmojoje knygoje „Išėję prie upės“ novelės žanrą bando atnaujinti šiandienos jaunimo tematika.
Dramatiškiausia padėtis yra viduriniosios kartos rašytojams, išleidusiems jau po kelias ar net keliolika knygų, kuriems nežinia kaip išlikti (kartotis? tiražuotis? kaip nors keistis?). Vengiant skaudumo, galima juoktis, kvailioti, kitus ir save smaginti. Galima teigti visuotinę rašymo magijos galią (esą visi esame kažkieno parašyti) kaip Kęstutis Navakas naujame romane „Privatus gyvulėlių dainavimas“, dėliojantis alogišką sapnišką koliažą iš parodijuojamų kultūros klišių (ir, beje, demonstruojantis puikų elitinės ir populiariosios kultūros išmanymą), bet, greit perpratus tokio rašymo kodą, darosi nuobodoka. Herkus Kunčius „Lietuviškose apybraižose“ kuria sau įprastą politinį groteską, o brandaus amžiaus ir statuso rašytojų keblią padėtį taikliausiai atspindi Sigito Parulskio esė rinkinys „Amžinybė manęs nejaudina“. Pasakotojui artimos pasaulėjautos fiktyvus personažas Edvardas prisipažįsta: „Praradau tikėjimą, rašymu, vieną dieną supranta Edvardas, ir jo gyvenimas ima byrėti <…>. Rašymas šiuo atveju daugiau nei pramoga. Tai darbas. Tai identitetas. Tai gyvenimas. Lygiai taip pat Edvardas galėtų pasakyti: praradau tikėjimą gyvenimu, gyvenimo prasme, praradau darbą, praradau norą suktis nesibaigiančiame socialiniame katile ir panašiai. Vadinasi, tai kur kas didesnė drama, tai žmogiškoji tragedija, velniai griebtų. Ir rašymas jam niekada nėra vien tik tikslas, ir rašymas niekada jam nėra vien tik procesas“ (p. 29).
Iš kolegų teko girdėti, kad S. Parulskis rašo vis apie tą patį ir todėl yra nusibodęs. Turiu pasakyti, kad pirmoji autobiografinių potyrių esė „Stingstančio laiko kasyklos“, nors ir varijuojanti ankstesnių romanų motyvus, man atrodo atvira, sąžininga ir atliepia daugelio perdegusių menininkų ar šiaip eilinių piliečių būsenas. Noriai identifikuojuosi ir su S. Parulskio nihilizmu, ir su jo cinizmu. Pilietiškas antrasis skyrius „Tarp kūno ir sienos“ (ne sielos) negailestingai nuogina įvairias nemalonias lietuvio mentaliteto savybes. Abu – ir S. Parulskis, ir G. Radvilavičiūtė – nuo su grožiniu tekstu besigiminiuojančios esė pasuko į publicistiką, į publicus, kas rūpi visiems ir kasdien. Abu jie nepolitkorektiški, kaip ir dera autentiškai mąstantiems. Suprantu, kodėl G. Radvilavičiūtė buvo siūlyta Vytauto Kubiliaus kritikos premijai – ji kandi ir neabejinga, jos trečioji knyga margesnė ir dygesnė už ankstesnes. Straipsnyje „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ rašytoja motyvuoja, koks anachronizmas buvo Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, juk baisiausias klaidas darom ne ten ir ne tokias – mūsų leksika ir sintaksė jau iš esmės pažeista anglicizmų – tiesmukų vertalų, žurnalistų, politikų ir viešų asmenų snobkalbės, kai negatyvumas smelkiasi iš kiekvienos frazės, o skandalo siekiančių antraščių poveikis yra aiškiai destruktyvus. Akimis greitosiomis perbėgdami antraštes nė nesuvokiame daugumos jų absurdiškumo, o kai kalbinę klausą turinti rašytoja jas surašo ir dar sugrupuoja, juokiesi pro ašaras. Dar rimčiau atrodo Lietuvos Niekinimo priežastys.
Dabar įprasta publikuoti sudurstytus iš įvairiažanrių tekstų tomelius. Gerą struktūrą dar turi mokslo (privalomai) ir poezijos (tradiciškai), bet ne prozos, ne atsiminimų ir ne kitos neaiškių fragmentų, trupinių, paraščių, nuotrupų „šiupininės“ knygos. Skirtingus G. Radvilavičiūtės tekstus (esė, literatūros kritiką, publicistiką) suvienija stiprus asmenybinis požiūris į vaizduojamus dalykus ir specifinė stiliaus raiška: stulbinami palyginimai, unikalios metaforos savo išskirtinumu ir „padarymu“ net ima gąsdinti, kaip keturgubą šuolį darantys dailiojo čiuožimo virtuozai. Vieną svarbų dalyką Giedra pasakė apie lietuviško pasakojimo specifiką: kritiškai įvertino jo graudulingumą, kai pasakotojo balsu išsakomas emocinis ir vertybinis šališkumas, kviečiama atgailauti. Ji tai išryškina kalbėdama apie nobelistę Alice Munro, kurios kūryboje etikos požiūriu nėra hierarchijos. Jei taip atsitiktų lietuvių literatūroje, „būtų nulaužtas didaktinis, nuo Jono Biliūno laikų „įliteratūrintas“ etinis kodas – nuskriaudęs silpnesnį, turi jausti kaltę ir gyventi ją išpirkinėdamas“ (p. 25). Na, šis kodas iš tiesų nulaužtas dar praeito amžiaus pradžioje, nors klasikinėje lietuvių prozoje iki šiol nedominuoja (seniai nulaužė Jurgis Savickis, Saulius Tomas Kondrotas, Ričardas Gavelis, Marius Ivaškevičius, humoru – Jurgis Kunčinas), kai pasakotojas nepasirenka nė vieno veikėjo kaip savesnio, lieka objektyvus, kritiškas ir vėsus.
Į šią mąslesnio ir nešališkesnio pasakojimo pusę suka Valdas Papievis romane „Brydė“. Tai gana paradoksalu, nes visų V. Papievio rašymų centre – substancinės prasmės ieškojimas ir vieno personažo sąmonės intensyvumas kaip pasakojimo dominantė. Toks subjekto adoravimas negali būti nešališkas, tai ryšku ankstesniuose romanuose („Ruduo provincijoje“, 1989, „Vasaros emigrantai“, 2003, „Eiti“, 2010), bet „Brydėje“ individo vidinė kalba, tiksliau – jų visuma – tampa kolektyvine partizaninio judėjimo saviraiška. Pasakotojas persiima veikėjų mąstymu, jo balsas išreiškia tai, ko veikėjai artikuliuoti patys negebėjo, bet jautė, mintijo, turėjo pasąmonėje. Stribo psichologijos skerspjūviai ir jo pasirinkimo motyvai rašytojui rūpi taip pat kaip ir partizanų šeimų, mylimųjų, mokytojo laikysenos. Atsiskleidžia dužus, netvarus, pilnas įtampos kasdienybės pasaulis, kuriame daugiau abejonių nei atsakymų, ir dėl to požiūris į pokarį („Visi jie – vieni kitų įkaitai“, p. 207) tampa labiau stereoskopiškas, laisvesnis nuo moralistinio vertinimo. Vienas įdomesnių motyvų – įsakmusis „reikia“, „privalai“, kai vieniems reikia ginti tėvynę, o kitiems prievarta ir smurtu brukti socialistinius idealus. Romanas perkrautas ankstyvojo V. Papievio gražaus rašymo balastinėmis frazėmis, o sakinių ritmas ir melosas kiek kontrastuoja su tikrovės rūstumu, galiausiai paveikia ir skaitančiojo sąmonės budrumą.
Smagu matyti, kad Laura Sintija Černiauskaitė kaip tik atsisako bet kokio stiliaus balasto – jos mažajame romane „Šulinys“ pasakojimas funkcionalus, sakiniai tikslūs, detalės iškalbios. Ko vertas vien kreipinys į vaiką – „liepžiedėli“! Emociniu sugestyvumu tai vienas sėkmingiausių šios rašytojos kūrinių ir lietuviškojo melodramos žanro pasiekimų. Moterų literatūroje išpopuliarėjusią kelių šeimos kartų istoriją rašytoja perpina meilės trikampiais, fatališkos moters vaidmeniu, netikėtomis vaikų lemtimis. Rašytojos stiprybė – subtilus santykių psichologizmas, jautrūs traumuotų sielų palytėjimai.
Prie „Šulinio“ grėsmių, išbandymų ir ryžto nepasiduoti pagal vertybinę skalę šliejasi Dainos Opolskaitės mažasis romanas jaunimui „Užraktas“ apie dvyliktokės godas. Prasidėjęs nerūpestingai, siužetui įsibėgėjant įgyja vis daugiau dramatiško krūvio (palieka mylimasis, motina prostitutė, tėvas netikras, kurį dar ištinka insultas). Bepalūžtanti mergina atsilaiko, nes rašytojos diegiama atjautos ir gilių santykių viršenybė atitinka paaugliams skirtos literatūros didaktinę paskirtį. O ką tik pasirodžiusį D. Opolskaitės novelių rinkinį „Dienų piramidės“ įrikiuosim į 2019 metų apžvalgą.
Aldonos Ruseckaitės knygą „Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį“ – ėmiau į rankas daugiau iš pareigos, nepasitikėdama nubelsta tema, bet greit įsitraukiau, nes sudomino struktūra: kalbėti iš skirtingų požiūrio taškų apie kontroversiškiausius poetės laikysenai 1940–1945 metus (pasakotoja dėsto „Įvykius“, įsijungia teisiantis „Smakas“ ir užtariantys „Gerieji balsai“, mažiausiai paveikus pasirodė biblinis planas). Užsienio literatūrose populiarus biografinio romano žanras pas mus pasitelkiamas dar retai, nors tai puikus būdas plačiajai publikai papasakoti apie šaliai reikšmingus asmenis – kūrėjus, mokslininkus ar valstybės veikėjus. Jau ketvirtą tokio pobūdžio knygą parašiusios A. Ruseckaitės pagrindinis privalumas – darbas muziejuje, galimybės ir gebėjimas kūrybiškai pasinaudoti informatyvia archyvine medžiaga. Įsimena jausenos, būsenos, nors kiek erzina dirbtiniai dialogai (dirbau Kosto Korsako vadovaujamame institute ir neįsivaizduoju jo kalbančio tokiomis negyvomis frazėmis). Įsidėmėtinas jaunos Salomėjos pozavimas Antanui Žmuidzinavičiui, tapant jos portretą, kai visuomeninė laikysena dar nebuvo tiek reikšminga, tai dar laisvas tarpukario metas. Bet romano autorė jau ryškina svarbų niuansą: „Portretas įspūdingas, tačiau, ilgai į jį žiūrint, vis labiau norisi, kad Salomėja pakeltų galvą ir tiesiu žvilgsniu pažiūrėtų į pasaulį“ (p. 79). Tas „tiesaus žvilgsnio“ leitmotyvas gal per mažai ryškinamas, vaizduojant Salomėją kaip naivią, vyrų pernelyg įtakojamą, nesusigaudančią politinėse peripetijose, probleminėse situacijose paplūstančią ašaromis, lėtokai sąmonėjančią, bet populiariajam skaitytojui suteikiama pakankamai faktų ir informacijos tiek smerkti, tiek teisinti poetę, tegu jis pats sprendžia, kaip vertinti rašytoją ir kiek poezija viršesnė už veiksmus.
Jeigu bent tris keturias grožines knygas tikrai norisi turėti savo lentynoje, tai gal mūsų mažai literatūrai praėję metai yra normalūs?
1 Zagajewski A. Poezija kelia baltą vėliavą // Metai. – 2019. – Nr. 1. – P. 111.
Dalia Striogaitė. Ką reiškė būti keturvėjininku
2019 m. Nr. 3
Pradėkime lietuviškojo avangardizmo temą nuo „Keturių vėjų“ redaktoriaus Petro Tarulio (tikr. Juozo Petrėno) papasakoto atsitikimo:
<…> buvau pasiūlytas apdovanoti garbės ordinu. O buvo taip. Jau gerai neprisimenu kuriais būtent metais tautinės šventės proga labai savotiškas ir, kaip man, tai neužmirštinas, jau miręs poetas Liudas Gira, būdamas smetoniniais laikais Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorium, valdžiai pateikė projektą – mane ir poetą Kazį Binkį apdovanoti, rodos, Gedimino ordinu. Girdi, už nuopelnus lietuvių literatūrai, nurodydamas, jog organizavom ir leidom moderninės pakraipos, vadinamą „futuristinį“, žurnalą „Keturius Vėjus“. Apie tai pradžioje nei aš, nei K. Binkis nieko nežinojom. Bet, pasirodo, kad L. Gira, savo temperamento skatinamas, paslapties neišlaikė ir K. Binkį sutikęs Laisvės Alėjoje pasigyrė. Matyt, jis tikėjos iš jo padėkos. Bet K. Binkis pasipiktino ir nedelsdamas atėjo į mano laikraščio redakciją. Pranešdamas šią naujieną, jis buvo tiesiog įsiutęs: – Klausyk, skandalas. Tai „Keturių Vėjų“ įžeidimas. Mes gi prieš visokią pasenusią butaforiją, prieš ordinus ir miesčionišką kurtuaziją. O štai dabar, kaip kokie „nuovados viršininkai“ (tai jo autentiški žodžiai) lenksime galvas ir nešiosime tuos blizgučius. Ne! Jokiu būdu negalime priimti tokio pažeminančio pasityčiojimo! – Aš, žinoma, visai sutikau su ilgų metų savo draugo nusistatymu. Sutarėm ir abu puolėm L. Girą. O jisai, Kazys sakė, „kaip katinas, pieną paliejęs“, visaip vizgino, atsikalbėjo, o pagaliau, mūsų prie sienos priremtas, beviltiškai iškėlė rankas ir pareiškė, kad jau vėlu, kad visi apdovanojimo raštai jau išsiųsti ir mūsų dovanojimo aktas jau esąs Prezidentūroje… Ir dar mus įkalbinėjo: – Vyručiai, ką jums reiškia, nu gausite ordiną, nu turėsit ženklą, kad valdžia jus įvertino, ir t. t. – Mes nepriimsime, – griežtai pareiškėm. Jo išvedžiojimai, kad bus negražu, kad niekas taip nedaro, mums neturėjo jokios reikšmės. Sakėme – ne, ir baigta.
[Asmeniškai priprašytas Prezidentūros kanceliarijos viršininkas dr. Pijus Bielskus išėmė raštą iš parengtų Prezidentui pasirašyti dokumentų, stebėdamasis: „Pirmas toks atsitikimas, kad kas atsisakytų garbės.“]
„Keturi vėjai“ (XX a. 3-iasis dešimtmetis), modernizmą diegęs sąjūdis, vedęs į naują epochą ir turėjęs didelės įtakos lietuvių kultūros raidai, jau daugsyk įvairiais aspektais yra aptartas, vertintas. Mažiau tenušviestas sąjūdžio žmogiškasis turinys – jo dalyvių asmenybės ir likimai. Būtent tokį požiūrį paremia cituotas laiškas – atsisakyto valstybinio apdovanojimo epizodas, ryškinantis anuomečio avangardo alternatyvią pasaulėvoką, maištininkų savivertės ir garbės sampratą, principinę laikyseną. Tradicijas buvo atmetę, asmeniškumų nepuoselėjo, jubiliejų nešventė.
Po penkerių metų štai sulauksime „Keturių vėjų“ šimtmečio. Nejau šoksime triukšmingai, kaip esam įpratę, sukaktį minėti, garbinti? Taip tik įžeistume keturvėjininkų atminimą. Veiksmingesnė būtų paskata užpildyti esamas suvokimo spragas ir baltas dėmes. Juk gerai nepažįstame ir vieno svarbiausio mūsų avangardo asmens – žurnalo leidėjo ir redaktoriaus, kūrybiškiausio ir ištikimiausio avangardininko Juozo Petrėno – Petro Tarulio. Savo laiku šis autorius nebuvo reikiamai atskleistas, o ir lig šiol neturime bent kiek išsamesnės jo biografijos. Jei ne literatūrologas Leonas Gudaitis, nemaža padirbėjęs iškeldamas šį asmenį, apie J. Petrėną ne ką ir težinotume. Šiandien net solidžiame literatūros leidinyje pinasi klaidos: painiojami jo portretai, nebeatrenkami kūrybos faktai.
O šio kultūros veikėjo istoriniai nuopelnai dideli ir unikalūs: gebėjo matyti pasaulį kitaip, perimti Europos meno tendencijas, įtvirtinti Lietuvoje avangardinį požiūrį ir estetiką. Neeiliniais organizatoriaus gabumais ilgokai išlaikė sąjūdį ir žurnalą. Tai buvo žygis – ne asmenybinis, o kolektyvo. Rizikingas net ir politiškai (avangardas visada turi ir politinį atspalvį.) „Keturių vėjų“ vedlys, geriausiai įsisąmoninęs avangardo idėjas ir motyvaciją, strategavęs bendram reikalui būtiną opoziciškumą ir radikalų kovingumą, neišvengiamai turėjo susidurti su didžiuliu aplinkos priešiškumu, atlaikyti kritikos ugnį. Juk jo vaizduota „revoliucija“ (pervartos, lūžio metafora) ir kiti stiprūs avangardiniai dirgikliai buvo gąsdinantys, nesyk perskaitomi tiesiogiai ir pažodžiui, o J. Petrėnas traktuojamas kaip tautinės valstybės niekintojas.
Kai vėliau, laidojant bendražygį K. Binkį, J. Petrėnas akcentuos bičiulio „ant savų pečių pakeltą literatūros persilaužimą“, itin sunkias sąlygas, lėmusias K. Binkio gyvenimo dramą, iš tikrųjų visa tai – ir naštą ant pečių, ir sudėtingas kūrybos sąlygas – jis galėjo taikyti ir sau. Net po ilgų metų esant toli nuo tėvynės jį tebelydėjo buvusio keturvėjininko reputacija, išlikęs tautiečių nepasitikėjimas: esąs kitoks, nesavas.
Avangardininko dalia labai specifinė. Darbuojamasi ne sau, o bendram kultūros reikalui ir ateičiai. J. Petrėno eksperimentiniai, kadaise maksimalaus įkarščio kupini tekstai taip ir liko tik žurnalo puslapiuose. Įdomu, kad ta pati jam būdinga veikmės ir nesireklamavimo intencija žymi ir kitas jo kūrybines iniciatyvas – kad ir žaismingą „Kultuvę“, balandžio 1-osios „oficiozą“ – anonimišką humoro ir satyros laikraštį.
J. Petrėnas mokėjo neišsišokti, nesureikšminti savojo „aš“, nesiekti įsiamžinimo. Apie K. Binkį atsiminimus parašė, bet apie save – nieko. O juk savo epochoje jis gerokai lenkė daugelį kitų kūrėjų. Dvi reikšmingos jo kūrybos sritys nusipelno tikro dėmesio, nes turi išliekamosios vertės. Tai J. Petrėno dailės darbai: konstruktyvistinio stiliaus „Keturių vėjų“ žurnalo dizainas ir jo parengti kelių knygų viršeliai menotyrininkų vertinami kaip išradingi, europietiškai modernūs (darbai yra įvesti į tarptautinę tyrinėjimų erdvę). Taip pat įdomi, inovatyvios meninės raiškos grožinė proza, kuri, deja, ilgai nebuvo reikiamai perskaityta ir suprasta. Neturime visos jo kūrybos vaizdo, tik neišsamią rinktinę.
Tikrai svarbu atidžiau pažinti J. Petrėną – P. Tarulį ir jo kūrybą. Tam turėtų pasitarnauti iš archyvų ir literatūrinių šaltinių nelengvai surinkti duomenys, sudėti į nuoseklų gyvenimo ir veiklos pasakojimą. Bet šio straipsnio apimtis leido aprėpti tik ankstesnį (ikiemigrantinį) gyvenimo tarpsnį.
Neramus, veržlus būdas kaimo vaikiną J. Petrėną išvedė ne tik į Vilnių, Kauną, bet ir į Petrogradą, Voronežą. Gyvenimo aplinkybės leido jam pagyventi Paryžiuje, lankytis Varšuvoje, atsidurti Berlyne, o vėlyvojo gyvenimo dalį praleisti Niujorke. Avangardininko biografiją puošia plačios erdvės, didmiesčių įvairovė. Ne mažiau ją ženklina šalia J. Petrėno iškylantys ir su juo vienaip ar kitaip susiję žymūs mūsų kultūros veikėjai bei svarbūs kultūros momentai. Marga, įdomi, sudėtinga šios asmenybės gyvenimo istorija.
Vaikystė – Degučių kaime (Utenos apskr.). Vyriausias Petrėnų vaikas. Tėvui mirus, Juozui tebuvo aštuoneri.
Mokėsi Utenos mokyklose: pradinėje (dar rusiškoje) ir keturklasėje. Gal vėliau kiek mokėsi ir Vilniuje. Toliau – kaip pats yra nurodęs savo „Curriculum vitae“: „Nuo 1913 metų lig 1917 kovo mėnesio mokinaus Petrogrado bendro lavinimos kursuos (Pokrovskije obščeobrazovatelnyje kursy), buvau aštuntoje klasėje. Dėl to, kad turėjau susidėjus aplinkybėms apleisti Petrogradą, kvotimų [egzaminų] nelaikiau“. Iš Petrogrado 1917 m. pavasarį jis atsirado Voroneže, kur veikė lietuvių Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių gimnazija. Į Lietuvą grįžo 1917 m. pabaigoje ar 1918 m. pradžioje. Kaip daugelis jaunuolių ano meto sąlygomis (Pirmasis pasaulinis karas, gyvenimas Rusijoje, Nepriklausomos Lietuvos sudėtingas kūrimasis) nebuvo įgijęs nuoseklaus, sistemingo išsilavinimo, tad ieškojo galimybių, kur ir kaip tęsti mokymąsi. Vėliau, 1924 m. rudenį, stojo į naujai įsteigto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą laisvuoju klausytoju (kaip neturintis gimnazijos atestato). Bet studijavo, rodos, neilgai. Jį priekin vedė ne tiek žinių alkis, kiek vidinis savęs ieškojimo poreikis, saviraiškos ir kultūrinės veiklos geismas. Iš jo veržte veržėsi prigimtiniai įvairiapusiai gabumai, platūs užmojai, ypatingas imlumas naujovėms. Iš jaunų dienų buvo linkęs į kultūrinę veiklą: tėviškėje rengė lietuviškus vaidinimus, pats juos režisavo. Atvykęs į Voronežą nustebino mokinius kaip „devynių amatų žmogus“: organizavo literatų būrelį ir savo atsivežtos pjesės vaidinimą, rinko medžiagą literatūros žurnalui ar almanachui. Ir ateityje stebėtinai daug visko pasieks nesureikšmindamas savo intelektualumo, kurdamas be specialių studijų, o tiesiog „iš savęs“, iš aktyvaus domėjimosi menu, bendravimo su menininkais, iš lektūros.
J. Petrėnas anksti susiformavo visuomeniškumo nuostatas bei kairiąsias pažiūras. Daug reiškė Rusijoje praleisti ketveri metai – anticarinių ir revoliucinių veiksmų protrūkis, rusiško avantiūrizmo bangos veikė judrų ir veiklų jaunuolį. Bet apie jo rusiškąjį periodą mažai težinome. Viename laiške yra pasipasakojęs apie suartėjimą Petrograde su kairiaisiais eserais („ten leidome slaptą laikraštuką ir ten aš mokiausi rašinėti“). Tikriausiai poveikio turėjo ir Voronežo moksleivijoje iš socialistinės aušrininkų organizacijos narių susiformavęs stiprus kairiųjų eserų telkinys. Revoliucines socialinio teisingumo idėjas J. Petrėnas parsivežė į Lietuvą ir 1918 m. gruodžio mėnesį aktyviai įsitraukė į Utenos apskrities valdžios rinkimus, kur rungėsi vietiniai dviejų politinių pakraipų – krikščioniškos ir socialistinės – atstovai. Utenos savivaldybę organizavo žymus Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys, jis ir buvo išrinktas apskrities valdybos pirmininku, o vicepirmininku – J. Petrėnas.
Bet dirbti šalia autoritetingojo S. Kairio teko visai trumpai (su S. Kairiu kurį laiką bendradarbiaus tik Amerikoje), vietiniai kitaminčiai piktai apšaukė „bolševiku“, nors J. Petrėno socialistinė laikysena buvo eserinė, taigi – antibolševikinė. Vėliau, jau Kaune gyvendamas, nuo eserų platformos atitrūko, pasirinkęs nepartinio, nepolitikuojančiojo poziciją. Bet įsitikinimus pasiliko sau – visuomeninės kairės principai liks svarbūs visam gyvenimui.
1918–1919-ieji – didelės įtampos metai. „Valdžią vietose“ nustūmė visą kraštą sukrėtę įvykiai: vos atsitraukus okupacinei vokiečių kariuomenei, įsiveržia Raudonoji armija, o lenkų legionieriai užima Vilnių. Ginti Tėvynę šaukiami savanoriai, o 1919 m. vasarą skelbiama mobilizacija. J. Petrėnas Kaune 1919 m. birželį stoja Lietuvos kariuomenėn.
Kaip labiau prasilavinusiam jam suteiktas karo valdininko laipsnis. J. Petrėnui teko įvairios karinės pareigos, bet gavo padirbėti ir spaudos bare: pradėjusį bendradarbiauti laikraščiuose „Trimitas“ ir „Karys“ jį 1921 m. paskiria į „Kario“ redakciją, o 1922 m. visą pusmetį redagavo šį laikraštį, rašė ir vedamuosius. Slapyvardžiu „Brundalas“ (aukštaitiška tarmybė: brandus, branduolys), „kietas“ vyrukas spėriai sukasi redakcijoje, bet jį vilioja besiformuojantis laikinosios sostinės kultūrinis gyvenimas. Buvo pirmi Nepriklausomybės metai. Kūrėsi kultūros įstaigos, organizavosi ir grupavosi meno žmonės, radosi įdomių galimybių pasireikšti kultūrinėje veikloje. Karo valdininko laipsnis ir redakcijos darbuotojo statusas, matyt, leido J. Petrėnui būti kiek laisvesniam nuo karinės disciplinos, tad jis lanko „Vilkolakį“, naują, sensacingą menininkų sambūrį – iš pradžių tai klubas, kabaretas, vėliau – satyros teatras. Pritampa prie artistiškos Kauno inteligentų grupės, prie jų improvizacijų ir parodijinio stiliaus spektakliukų, įsitraukia į linksmą kūrybą (J. Petrėnas čia ir vaidino, ir vieną kitą komišką tekstą sukūrė, o 1921 m. publikavo entuziastingą straipsnį apie „Vilkolakį“). Tais pačiais 1921-aisiais išgarsėjo kaip prozininkas Petras Tarulis (šį vardą taikys tik literatūrinei kūrybai). Dvi įdomias noveles „Vilko galas“ ir „Stabas“ išspausdino solidus, Vinco Krėvės-Mickevičiaus redaguojamas žurnalas „Skaitymai“, kur savo kūrybą skelbė įžymybės – pats V. Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas.
Debiutanto publikacijos (jų pasirodė ir kituose leidiniuose) sudomino literatūrinę visuomenę. J. Petrėnas jau lankosi Lietuvių meno kūrėjų (LMKD) Literatų sekcijoje. Jauną talentą ima globoti sekcijos pirmininkas L. Gira: rekomenduoja į tikruosius Draugijos narius (priimtas 1922 m.), pritaria jo prašymui dėl užsienio studijų stipendijos („yra vertas būti LMKD-jos stipendininku“) ir deda pastangų, kad J. Petrėną, reikalingą kultūros darbams, o karinės vadovybės nusiųstą provincijon, į Vilkaviškį, visai paleistų iš karo tarnybos.
Rūpinasi J. Petrėnu ir jo draugas, LMKD Literatų sekcijos sekretorius K. Binkis. Jųdviejų draugystė buvo užsimezgusi senokai – Vilniuje dar prieš karą, prieš J. Petrėnui išvykstant į Rusiją. Buvo labai jauni, neramiai ieškantys savo kelio ir vienas kitam reikalingi. Abu aukštaičiai, kūrybiškos sielos, abu augę be tėvo globos, užtat itin savarankūs ir drąsiai rizikuojantys. Trejais metais vyresnis K. Binkis, labai iniciatyvus ir įtaigus, tapo ne tik bičiuliu, bet ir svarbiausiu žmogumi J. Petrėno gyvenime. Po daugybės metų jis parašys: „Šiandieną be tam tikro širdies virpesio negaliu prisiminti Kazio Binkio vardo. Tai buvo mano viso gyvenimo artimiausias ir nuoširdžiausias draugas“.
Keletą metų praleidę atskirai, bičiuliai buvo sukaupę nemaža skirtingos patirties: J. Petrėnas iš Rusijos parsivežė ne tik kairuoliškumą, bet ir ryškių estetinių įspūdžių, futurizmo idėjų, meno inovacijų poreikį, o K. Binkis Vokietijoje, kur lankėsi 1920, 1921 m., perprato Europos modernistinių krypčių įvairovę, jų tarpusavio kovą ir žūtbūtinio naujumo siekį, meno šiuolaikiškumą suvokė kaip nuolat vykstančią estetinę revoliuciją.
Sintetindami savas kultūrines patirtis, svarstydami apie šių dienų meną, pasitelkę dar vieną literatą – buvusį voronežietį Salį Šemerį (S. Šmerauską), subrandino itin drąsų, jaunatvišką užmojį modernizuoti lietuvių literatūrą, žengti išvien su Europos kultūros permainomis. „Naujojo Meno vėliava nešini“ – tai buvo K. Binkio įkvėptas ir vadovautas žygis, jo redaguotas leidinys „Keturių vėjų pranašas“ (1922), jo paskaita universitete 1922 m., o J. Petrėnas pasireiškė informaciniu straipsniu „Paskaita apie naująjį meną“ („Karys“, 1922, Nr. 11). Trijulės visuomeninė laikysena buvo opozicinė, ypač krikščionių demokratų partijos atžvilgiu, o jų estetinė nuostata – griauti visa, kas sena, provincialu, ir kurti esmingai naują dabarties meną. Nepaprastai tikėta tokio žygio reikšmingumu.
Tai buvo pirmas, entuziastingasis, lietuviško avangardizmo etapas. S. Šemerys jį prisimena šitaip:
Troškome atlikti didelius žygdarbius. Mes mylėjome meną ir literatūrą. Dėl tų dalykų buvome pasiryžę aukotis. Mes norėjome, kad mūsų literatūra būtų moderni ir netarnautų nei politikai, nei religijai.
Lyg apsėsti mes visi trys – Binkis, Petrėnas ir aš – nėrėmės iš kailio, vaikščiojom kaip pamišę, svajojom kažin ką nuostabaus padaryti!
<…> Mes drįsome, mes kūrėme!
Buvimas greta stipriai rezonuojančio K. Binkio – tai ir artima draugystė, ir estetinių nuostatų, vertybių, projektų bendrumas. J. Petrėnas neslypėjo K. Binkio šešėlyje, nebuvo nuolankiai prisitaikantis (abu principingi, kartais net ilgam susipykdavę, nesikalbėdavę). Tačiau J. Petrėnas netroško pirmauti ir nekliudė reikštis savo kiek ambicingesniam draugui. Antai K. Binkio paldieninkų sueigos, nuo 1922 m. rudens tapusios savotiška literatūros mokykla, galėjo būti sumanytos ir pagal J. Petrėno parsivežtą iš Rusijos Viačeslavo Ivanovo buveinės – Bokšto pavyzdį: neoficialūs jaunųjų susibūrimai pas eruditą, simbolizmo teoretiką ir vadą V. Ivanovą garsėjo kaip nauja, moderni lavinimosi ir meno sklaidos gyvu žodžiu forma. (Apie tai, kaip liudija žurnalistas Jonas Kiznis, J. Petrėno nesyk kalbėta vėlyvaisiais gyvenimo metais Niujorke, tad neabejotinai šias patirtis buvo pasakojęs ir K. Binkiui, galbūt jį inspiravęs).
Kai kurios iniciatyvos abiejų bendros, pavyzdžiui, reprezentacinis, Berlyne dailiai išleistas albumas „Vilnius 1323–1923“ (1923), skirtas miesto istorinei šešių šimtų metų sukakčiai paminėti, okupuotai mylimai sostinei pagerbti. K. Binkio čia surinkta puiki iliustracinė medžiaga, o J. Petrėno parašyta plati istorijos apžvalga, nors autorystę korektiškai nurodė kaip abiejų bendrą.
Siejo juos ir daugelis pasaulėžiūros momentų, ypač demokratijos idėja ir vertybės, socialinio teisingumo, meno demokratiškumo siekiai. J. Petrėnas ne kartą griežtai pasisakė už demokratinį meną, kuris tarnautų ne vien elitiniam sluoksniui, kuris būtų pasiekiamas ir liaudies žmonėms. Abiem rūpėjo „mažojo“ žmogaus tema kūryboje. Abu rūpinosi parengti populiarių, plačiajai visuomenei skirtų knygų: K. Binkis sudarė liaudies kūrybos rinkinį „Dainos“ (1922), J. Petrėnas (slapyvardžiu Brundalas) tęsiniais „Trimito“ žurnale publikavo apybraižą „Mūsų Vilnius“ (1922–1923), vėliau ją išleido atskira knyga; parengė lyg ir vadovėlį „Sodžiaus teatras: patarimai sodžiaus vaidintojams“ („Trimito“ žurnale ir knyga 1924 m.).
Pagaliau, atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje trejus su puse metų (1919 06 20–1923 01 12), Švietimo ministerijos prašymu (proteguojant L. Girai), J. Petrėnas demobilizuojamas ir jau galėjo ištisai atsidėti trokštamai veiklai. O ir gyvenamasis metas jauniems, kūrybiškiems rodėsi palankus, reikalavo tik ryžto, darbo. Realybėje, žinoma, viskas buvo sudėtingiau.
K. Binkis nuo avangardizmo tuomet jau buvo benutolstąs. Augino vaikus, turėjo rūpintis šeima, uždarbiavo skubiais vertimais. Sužlugo jo knygos „100 pavasarių“ (1923) leidimas. Seniai svajotam meno žurnalui nebuvo finansų. Vėliau nesėkmių, nelaimių K. Binkiui tik daugės.
O J. Petrėnas atkakliai tebetikėjo pradėto naujo kelio lietuvių kultūroje svarba ir atsisakyti jo neketino. Po karo tarnybos per vienus metus jis suorganizavo ir išleido „Keturių vėjų“ I numerį su manifestu, skambėjusiu dar karinės komandos tonu „Žengte marš“ (1924, sausis).
Kai impulsyvų K. Binkį pakeitė sumanus, ištvermingas J. Petrėnas, prasidėjo antrasis lietuvių avangardizmo etapas. Entuziazmo mažiau, bet daugiau nuoseklesnio darbo. Jau susibūrusi gana pastovi buvusių paldieninkiečių grupė. Organizuojamas kolektyvinis darbas. Formavosi nauja menininko modernisto pasaulėjauta (anuometė naujovė – bohema veikė kaip modernizmui būtina maišto, žaismės terpė, stichiškumo atpalaiduotoja). Reikėjo didelių pastangų ir jaunų kūrėjų grupei kryptingai vesti, ir žurnalui, kiek įmanoma, reguliariau leisti. J. Petrėnas dirbo daug ir nuovokiai, K. Binkio tik šiek tiek padedamas.
Tai buvo ypatingasis J. Petrėno metas: jo įvairiopų gabumų, redaktoriaus talento atsiskleidimas, intensyvus kūrybiškumas. Žurnalą buvo sumanęs kaip literatūros ir meno leidinį. Neprašė dailininkų paramos (anksčiau jam talkindavo tai Paulius Galaunė, tai Adomas Galdikas…). Dabar pats vienas buvo ir redaktorius, ir dailininkas apipavidalintojas, leidinio dizaineris, techninis tvarkytojas. Žurnalo kryptį suvokė kaip avangardinių inovacijų ir radikalumo skatinimą, kūrybinių ieškojimų siekį, kuo originalesnės raiškos įtvirtinimą. Tikėjo, kad tik radikaliai atsinaujinęs menas gali paveikti visuomenę, išjudinti pasaulio keitimąsi. Visuose numeriuose daug paties J. Petrėno publikacijų, skirtingiausio stiliaus ir demonstruojančių autoriaus gebėjimų įvairiapusiškumą. Drąsiausi, labiausiai šokiruojantys ir uždegantys tekstai: „Nuovakarių skiauterys“, „Trejos devynerios“, „Keturių Vėjų Teismas“. Humoras (gaila, kad niekas nėra apžvelgęs „Keturių Vėjų“ humoro savitumo: avangardizmas yra linksmas, kupinas pokštų) leidžia spėti žurnale būtent J. Petrėno sąmojo ir kandžios pašaipos dominavimą (labai panašiai juokaujama ir „Kultuvės“ laikraštyje).
Daug J. Petrėno energijos ir širdies sudėta į „Keturių vėjų“ sąjūdį. Jam teko ir žodžiu nesyk viešai aiškinti avangardizmo programinę esmę, kalbėti visuomenei, argumentuoti, atremti kritiką ir smerkimą, pagaliau atsakingai atstovauti „Keturiems vėjams“ garsiajame literatūriniame teisme, kur universiteto studentų ir profesūros akivaizdoje išdrožė stilingą lietuvių avangardizmo vedlio vertą kalbą: neatgailaujam, mes ir troškom nusikalsti pasenusiai kūrybos formai ir turiniui, pasitaisyti nesirengiam ir išteisinimo nenorim, tegyvuoja „Keturi vėjai“! (Ir – efektingas išėjimas iš salės.) Nepavyko viena – smarkiau išplėsti ištikimų modernistų rato. Pritraukė į grupę tik Augustiną Gricių, buvusį „Vilkolakio“ artistą, vėliau žurnalistą ir rašytoją, gerą viso gyvenimo bičiulį, bet nelabai avangardistišką kūrėją.
Prisiminimuose apie „Keturis vėjus“ J. Petrėnas mini, kad dirbti teko „prakeiktose sąlygose“, „priešiškame iš visų pusių apsupime“. Vis dėlto sugebėjo išsilaikyti ir įtvirtinti gyvybišką modernistinio atsinaujinimo reikmę, supurtyti visuomenę, pažadinti naują raidos etapą. Padaryta nemažai: keturi žurnalo numeriai, išleistos kelios knygos, surengti keli literatūros vakarai, didelė naujovė – pirma poezijos valandėlė per radiją, dalyvavimas minėtame „Keturių vėjų“ teisme.
Galime žvelgti ir plačiau – J. Petrėno veiklumas ir kūrybiškumas ženklino Lietuvos Nepriklausomybės pradžią. Jis buvo vienas dinamiškiausių ir įdomiausių to meto kultūrininkų. Jo kultūrinė ekspansija, veiklos daugialypumas atspindėjo jaunosios kartos potencialumą dirbti atsikuriančiai Lietuvai, ją statyti. O kartu tai buvo ir jauno kūrėjo tapatybės paieškos, savotiškas blaškymasis menkai teišlaisvėjusioje aplinkoje. Antai J. Petrėną traukė visos kūrybos rūšys, jo norai didžiuliai: teatras (vaidino, režisavo, rašė apie spektaklius ir teatrą), dailė (turėjo daug gabumų dailei, kaip grafikas dalyvavo dviejose parodose), literatūra (rašė noveles, išbandė ir vertėjo darbą), žurnalistika (dirbo spaudoje, redaktoriavo). Pirmenybę skyrė naujovėms ir pažangai. Bet ar galėjo stojęs į laisvo ir maištaujančio menininko pozicijas visu pajėgumu atsiskleisti kaip kūrėjas?
„Keturi vėjai“ dar tebegyvavo, kai J. Petrėno energinga veikla ir talentas tapo gražiai įvertinti. Pripažintas vienintelį sykį gyvenime: 1926 m. naujos liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės švietimo ministro sprendimu jam ir dar keliems rašytojams paskirtos stipendijos į Paryžių 1926–1927 metams. Nebuvo tai rimtos studijos, bet svajonė pasižvalgyti po Europą, plėsti savo akiratį išsipildė. Paryžiuje buvo kartu su A. Griciumi, Petru Vaičiūnu, Juozu Tysliava, ten susirado ir daugiau pažįstamų – buvusį kaunietį Neemiją Arbitblatą, čia studijuojantį tapybą. „Ir mes kartu, – prisimena J. Petrėnas N. Arbitblatą, – dažnai lankydavome parodas, teatrus ir anais laikais garsią „Rotondą“ – meno žmonių lankomą kavinę. Mažiau prancūzų, o dauguma svetimšalių. Čia sutikau Erenburgą, Majakovskį, Bruno Jasenskį ir daugybę kitų“.
Iš Paryžiaus J. Petrėnas dar tariasi su Peliksu Bugailiškiu dėl naujų leidybinių sumanymų, bet Lietuvoje įsigalėjus autoritariniam režimui „Kultūros“ bendrovės veikla tapo suvaržyta. Aplinkybės buvo nepalankios. Jaunystei ir avangardistiniam įkarščiui gęstant, suburtam kolektyvui yrant, teko labiau pasirūpinti savim ir šeima – rasti pastovų pragyvenimo šaltinį. Iš savo įvairios veiklos ir daugialypių gebėjimų J. Petrėnas, kaip ir K. Binkis, o vėliau – ir kiti keturvėjininkai, rinkosi tą patį – žurnalistiką, teikiančią materialinės naudos, tačiau pasiglemžiančią visą žmogų, atitraukiančią nuo kitokio kultūrinio kūrybinio reiškimosi.
Spaudos darbas J. Petrėną viliojo nuo jaunumės. Pradžia buvo Petrograde jo išleistas, paties prirašytas satyrinis laikraštis „Žiežirba“ (vienintelis numeris). Vėliau – jau minėta „Kario“, „Keturių vėjų“ redaktorystė. Buvo ir nesėkmingas „Kauno naujienų“ eksperimentas, kai 1925 m. kartu su K. Binkiu ir žurnalistu Matu Bagdonu ambicingai paskelbė: „Lietuvos laikraštija – į platųjį kelią!“, t. y. leisią naujoviškesnį – nepartinį, vien objektyvią, nešališką informaciją teikiantį dienraštį, tačiau išsilaikė vos tris mėnesius ir žlugo. Kurį laiką redagavo iš K. Binkio perimtą savaitinį laikraštį „Nowiny“ lenkų kalba.
Žinoma, J. Petrėnas troško solidesnio, plačiajai visuomenei skiriamo ir jo paties sugebėjimus atitinkančio darbo. Tokia galimybė radosi: nuo 1928 m. pradėjo bendrą verslą su iš Rygos atvykusiu, liberalios krypties žurnalą „Naujas žodis“ čia perkėlusiu ir „Naujo žodžio“ bendrovę įsteigusiu žurnalistu Justu Paleckiu. Užmojai buvo dideli: įsigijo subankrutavusį laikraštį „Diena“, steigė naujus laikraščius, savo spaudos bendrovę išplėtė iki bendrovių susivienijimo, vėliau ėmėsi verstinių knygų leidybos. Nusprendęs savo gyvenimą skirti žurnalistikai, J. Petrėnas stoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą; jį rekomendavo A. Gricius ir Faustas Kirša (anksčiau buvusi bendra Rašytojų ir žurnalistų sąjunga jau buvo subyrėjusi, žurnalistai atsiskyrę).
Bendrovėje J. Petrėno pareigos buvo įvairios, bet vadovaujančios: atsakingasis redaktorius, vyriausiasis spaudos leidinių redaktorius. Su pertrūkiais redagavo „Dieną“, „Dienos naujienas“, „Lietuvos naujienas“, žurnalą „Naujas žodis“; ilgiausiai dirbo savaitraščio „Diena“ redaktoriumi – 1933–1939 m.
Ši spauda, taikyta plačiam skaitytojų ratui, buvo nepartinė, liberali, laisvamaniška. Autoritarinio režimo ir griežtėjančios cenzūros sąlygomis gyvuoti nebuvo lengva. Kad Nepriklausomoje Lietuvoje laikraščių būklė buvo sunki, J. Petrėnas konstatuos ir jau gyvendamas JAV, kalbėdamas vienoje diskusijoje apie spaudą: „Konstitucijoje proklamuota spaudos laisvė buvo griežtai varžoma“, ne valdančiųjų spaudoje kitoniška nuomonė reiškėsi nedrąsiai. Tai menkino spaudos vaidmenį, ji negalėjo atsakingai atlikti visuomenės demokratinio auklėjimo pareigos.
Be to, spauda nuolat kentė finansų stygių. J. Petrėnui reikėjo rūpintis bendrovės prestižu, o nesyk – tiesiog išlikimu, tad gelbstint padėtį tekdavo pasitelkti visus organizacinius gabumus, net avantiūrinį apsukrumą: kūrė bendrovių susivienijimą, griebdavosi skubių pertvarkymų, viliote viliojo prenumeratorius. Leidinius labai sudemokratinus, prastėjo jų kokybė. Iškilo rimtų konkurentų, iš jų ypač svarbi skaitytojus inteligentus patraukusi Europos kultūrai užsiangažavusi, modernų klerikalizmą propaguojanti „Naujoji Romuva“. Visa tai buvo skausmingi „Naujo žodžio“ (vėliau – „Žodžio“) bendrovės išlikimo bei bankroto reikalai.
Po trečiojo dešimtmečio, paženklinto J. Petrėno intensyviu kūrybiškumu ir įsižiebusiu talentu, šis ketvirtasis dešimtmetis jo biografijoje visai kitoks, kupinas įtampos ir skubių kasdienos darbų, o kūrybos požiūriu – blankus.
Pasinėręs į spaudos organizatoriaus, redaktoriaus ir leidėjo kasdienybę, J. Petrėnas nustūmė šalin ir dailę, ir grožinę literatūrą. Per visą ketvirtąjį dešimtmetį reikšmingesni tėra vos keli jo kūrybos darbai: tai dailininkų ARS grupės manifesto parengimas (1932) ir įdomi žurnalisto kelionės į Lenkiją įspūdžių publikacija „Dienoje“ (1934).
Garsioji modernistų arsininkų grupė, suorganizuota Antano Gudaičio, Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Juozo Mikėno, prašė J. Petrėno, kad padėtų parengti ir redaguotų manifestą jų programiniam leidiniui. Dailininkai pasirinko gabų rašto žmogų, kuriam ir modernizmo idealai, ir lietuvių dailės reikalai buvo savi, o parengtasis manifestas tapo svarbiu istoriniu dokumentu. Išliko fotografija: pirmosios ARS parodos dalyviai ir J. Petrėnas.
Vienuolikos tęstinių straipsnių ciklas apie kelionę į Varšuvą ir atgal, apsilankius ir okupuotame Vilniuje, dar ataidi avangardizmo, aukštinusio dinamiką, techniką, urbanizmą ypatumais, įmantresniais rakursais (pasaulis iš lėktuvo skrydžio), bet tekstams būdinga ir šmaikščios charakteristikos, ir skoningas humoras – aiškiai jaučiama gero prozininko ranka.
Kad mažai dėmesio teskirta kūrybai, vėliau ne sykį J. Petrėnas apgailestaus: „Sukliudė nelemtasis mano žurnalistinis darbas, kuris negailestingai sujaukė mano geriausius metus“.
Kas be ko, buvo tapęs tikru kauniečiu. Turėjo įtakingą postą, gerą butą pačiame Kauno centre, sukosi tarp sostinės intelektualinio elito. Moderni Kauno architektūra, sparčiai europėjanti aplinka lyg gyvas organizmas veikė žmogų ir gyvenimo būdą. Galėjo susidaryti vaizdas, kad J. Petrėnas, buvęs kultūros perversmininkas, valdžios opozicininkas ir smarkus miesčionizmo kritikas, jau prisitaikė prie elegantiškos realybės, nusigręžė nuo demokratijos vertybių. Literatūrologo L. Gudaičio nuomone, kūrėjas jau buvo „susitaikęs su valdančiąja buržuazija“, o ir kūrybą nustūmęs dėl „noro praturtėti“. Bet tai paviršinis žvilgsnis ir vertinimas – jų nepatvirtina tolesnis J. Petrėno gyvenimas, elgsena ir kūryba. Vidinės ugnies ir aktyvumo dar būta. Kita vertus, nors ir dirbo šalia J. Paleckio, nepasidarė komunistu.
Po pirmojo bolševikmečio, išgyvenus daug negandų – valstybės praradimą, vertybių griūtį, sovietų režimo terorą, J. Petrėno laikysena nebuvo rūpinimasis vien asmeniniu išsisaugojimu pavojingais laikais. Kaip pilietis ir aktyvus žmogus savo veikla jis parodė turįs daug drąsos. Mažai kam žinomi jo rizikingo visuomeninio veiksmo faktai. Kaip žurnalistas J. Petrėnas rūpinosi surinkti informacijos apie Lietuvoje 1940–1941 m. patirtą sovietų agresiją, liudyti ją faktais. Su bendraautoriumi žurnalistu Vincu Kemežiu išleido dokumentinę knygą „Ištremtieji“ (Kaunas, 1941) apie tautiečius – pirmos stalininės deportacijos į Sibirą aukas. Tęstiniame kolektyviniame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“, kn. 1, 2 (Kaunas, 1942) publikavo du bolševizmo ideologiją ir valdymą demaskuojančius straipsnius. 1942 m. parengė vienkartinį leidinį „Birželio 22“, skirtą bolševikų išstūmimo iš Lietuvos metinėms.
Nelabai žinomas dar vienas jo aktyvumo faktas: jau pasitraukęs į Vokietiją, 1944-aisiais J. Petrėnas buvo kai kurių pagalbos Lietuvai akcijų (gal ir desperatiškų) dalyvis. Kaip Lietuvių globos įstaigos Berlyne įgaliotinis turėjo aplankyti dr. Joną Šliūpą, apsistojusį Bregenzo mieste, ir atvežti jį, kad autoritetingu žodžiu prabiltų per radiją į JAV lietuvius, teikdamas jiems politinio veikimo kryptį. Tačiau J. Petrėno atvežtas J. Šliūpas staiga mirė, kalbos taip ir nepasakęs.
J. Petrėno gyvenimas tęsėsi, bet jau perkirstas pusiau. Grįžti Lietuvon, kur liko dalis jo šeimos, buvo neįmanoma. Tolesnis gyvenimo kelias – karo pabėgėlio Vokietijoje, imigranto Amerikoje. O bandymas apžvelgti šį etapą jau būtų kitas ir kitoks pasakojimas.
Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų
2019 m. Nr. 2
Nuramintas centras, išdraskyti pakraščiai
Pirminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų. Žemininkai yra gilesnis ir platesnis reiškinys nei vienkartis, nors ir konsoliduojantis pasireiškimas antologija „Žemė“ (1951, Los Angeles) ir jos autorių kūryba. Žemininkų programa, lydima estetinio gyvastingumo (pagal Alfonsą Nyką-Niliūną) siekimo, išlaikė ryšį su XX a. pradžioje pasirodžiusio tautinio stiliaus rūpesčiu, su tolesnėmis lietuvių poezijos slinktimis. Žemininkų sampratos centrą būtina plėsti ir iki išdraskytų pakraščių, matyti jos principų veikimą ir Lietuvoje, pokariu, tremtyje, rezistencijoje, taip pat ir dailėje, muzikoje, kiek galima labiau apimant dvidešimtųjų gimimo kartą, bet ir ja neapsiribojant. Žmogaus prasmės žemėje linija atrodo išsišakojanti, perauganti ir kitas programas. Susisiejanti ir su Algirdo Juliaus Greimo europinio lygmens semiotikos projekto prasminiais, egzistenciniais lygmenimis. Erico Landowskio mintyse apie egzistencines A. J. Greimo laikysenas svarbus toks patikslinimas: „egzistencinių“ ta prasme, kad jos liudija „giliausią ir labiausiai stebinantį Greimo siekį suteikti prasmę savo paties buvimo pasaulyje būdui“1. Katastrofų išdraskytame XX a. pasaulyje nebuvo nieko svarbiau už buvimo pasaulyje bendrųjų ir atskirųjų prasmių konsolidavimą.
Šių svarstymų apie žemę ir žemininkus lietuvių poezijoje metodologija susieta su ontologija, su aukštojo poezijos prasmių sluoksnio tyrimu; šiai nuostatai artimas filosofo Juozo Girniaus įvado „Žemės“ antologijai pavadinimas: „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. Kaip tik čia išgirstame ir A. J. Greimą – prasmės semiotiką, – ir neatsitiktinai. Tai kitas sparnas, bet to paties kūno, tos pačios kartos; bendrieji istorijos rėmai ir siauresni literatūros ar net poezijos istorijos rėmai, kuriuos mums šiandien diktuoja šimtmetis. Išryškėjančiuose prasmės lygmenyse stebime literatūros sankabas su likimais, su egzistencijos klausimais, – ir gilesniais, ir bendresniais. Fenomenologinis kūrybos tyrimas neatskiriamas ir nuo kuriančių, ir nuo kūrybą reflektuojančių patyrimų. Kalba kaip ontologinis instrumentas; kuriančiam kūryba yra mano kalbėjimas, o kūrybą tiriančiam – ir kalbėjimas man. Tik šiuo kanalu išeiname į bendruosius lygmenis. Arba juos sukonkretiname: ypatinga ir kartu įprasta vieta, kurioje esame, – auditorija, kur savo eilėraščius skaitė Vytautas Mačernis, eilėraščius ir paskaitas – Marcelijus Martinaitis, – skirtingų kartų žemininkai.
Antologija „Žemė“ reiškia sutelktą, tad ir apramintą centrą, bet būtina matyti ir žaizdotus, išdraskytus jo pakraščius. Žemininkų centras lyg daugiau ar mažiau saugus inkliuzas Amerikoje, bet baugiai išdraskyti jo pakraščiai Lietuvoje. Ir ne tik. Nuo vienišo V. Mačernio kapo iki Sibiro tremtinių, iki Intos „Benamių“, iki miško brolių – iki Broniaus Krivicko. Po trisdešimtųjų kartos, kuriai buvo lemta atkurti sutrūkinėjusius ryšius su savosios poezijos tradicija, su ontologiniu lietuviškumu, atėjusi keturiasdešimtųjų karta (gimę tarp 1935–1945) sudaro savitą, bet ontologiškai artimą antrąją žemininkų bangą. Pirmosios bangos centras yra V. Mačernis, remiamas Kazio Bradūno, jo telkiančio organizuotumo, antrosios – M. Martinaitis, intensyvinamas Sigito Gedos vitališkumo. Šita banga iš esmės atsirita iki šimtmečio pabaigos, bet jau ne tiek pratęsiama, kiek juntama jaunesnės kartos; dėl prasmės akcentų svarbi Donaldo Kajoko linija, prasidedanti cenzūros gerokai apkarpytu rinkiniu „Žeme kaip viršūnėmis“ (1980), bet nuo jo greitai tolstama; žemininku (ir dėl gyvenimo būdo, neatskiriamo nuo individualios prasmės) laikytinas Stasys Jonauskas (pirmasis rinkinys „Didelis laukas“, 1973). Žemės, žemininkų programos, susietos su pirminiu estetiniu gyvastingumu, iškyla kaip XX a. lietuvių poezijos pagrindinės linijos. XX a. poezijos sąjūdžiuose (ypač „Keturių vėjų“) galima aptikti ir siekimų, artimų XXI a. avangardistinėms bei postavangardistinėms tendencijoms.
Bendrieji siekiniai
Kad ir koks dramatiškas, dvidešimtasis amžius yra Lietuvos, lietuviškumo sugrįžimo į istoriją amžius, lietuvių kalbos renesanso, stiprių kūrybinių proveržių, atkurto, sustiprinto, prarasto ir atgauto valstybingumo laikas. XX amžius iškėlė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tas aukštas skliautas turėjo būti užpildytas, lyg bandant atsakyti į klausimą – iš ko M. K. Čiurlionis? Ar iš bendrųjų estetinių Europos tendencijų, ar ir iš savųjų, iš savosios žemės, iš donelaitiškųjų darbų ir rūpesčių? Praėjus dešimtmečiui nuo M. K. Čiurlionio mirties, Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ jo kosminę viziją tarsi išvydo kylančią iš žemės, iš sunkaus darbo, iš kažko paslaptingo, kentauriško, iš sunkiai išsakomos viso vienybės: „Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, kaip klojime auksiniais šiaudais, ilginių pėdus treknais trinant laužant, lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių juodų jaučių.
Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Čiurlionies paveiksle ožragiai. Tau rodos, lyg iš už kalno eitų dvi tuojau puodus krosnyje kilojusios moterys, dabar iškeltomis šakėmis baidydamos tai, kas jas patrameno ir nubėgo į raistą:
– Bū, bū, įdursiva!
Paskui pasirodo didžiulės galvos; viena dvyla kakta, antra lauka.“
Vaižganto dalyvavimas lietuvių prigimtinio pasaulėvaizdžio kūrybinėse konsolidacijose yra pamatinis. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ jis atskleidė sodybų žmonių sielą, pirmą sykį šį žodį taip laisvai vartojo, pripildė prigimtinės kultūros turinių. Iškėlė tuos momentus, kurie ir sunkiai gyvenant, ir patiriant skriaudų leidžia žmogui išlikti oriam. Išlaikė tautosakines mergelės–bernelio linijas, bet jas perkeitė, sujungdamas su egzistencinėmis universalijomis. Lietuvių poezija į tai, ką Vaižgantas įvykdė apysakomis „Dėdės ir dėdienės“ bei „Nebyliu“ (tarp 1920–1930 metų), irgi siekė reaguoti. Iš tautosakinio pasaulėvaizdžio, iš sodybos apribų išeita į atvirą egzistencinę erdvę, kurios turinius sudaro žmogaus dramos, susidūrimai ir su neįveikiamomis ne tik socialinėmis, bet ir savasties galiomis. Dėdės Mykolo – Dzidoriaus Artojo paveikslas yra prigimtinės lietuvių kultūros argumentavimas išmintimi, protu, „tokiu vidaus turiniu, kurs kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę“. Jis ir meldžiasi taip, kaip tegali melstis „įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi“. „Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja.“ Ir savo, ir kitų akis Vaižgantas kreipia ta linkme – įspėti, atverti savo pačių prigimtinę kultūrą, būti tais akylaisiais. Šios kultūros viršūnę jau buvo sutvirtinęs M. K. Čiurlionis. Bet reikėjo tarsi užpildyti atsivėrusią ertmę.
Prigimtinio pasaulėvaizdžio perkeitimą, nieko iš jo neprarandant, o tik kūrybos būdu pripildant žemės, jos kasdienio gyvenimo gyvybės, įvykdė Vaižgantas. Kaip lietuvių poezijos programos dalis šis perkeitimas buvo suvoktas baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui, o iš tiesų jau prasidedant okupacijai ir karui. K. Bradūnui gal labiausiai kils klausimas, ar kažko nesame praleidę, ar kažko neprašokome, sukdami bendra universalizacijos linkme. Ar viską, ką galėjome, pasiėmėme iš prigimtinės kultūros? Ar neatsitiko taip, kad jaunieji dailininkai, ypač grafikai, sugebėjo įžvelgti giliau? „Petravičius, Valius, Augius mums buvo kažkas naujo ir kažkas tuo pačiu taip labai savo, lietuviško pačios sielos gelmėse“2.
Nepriklausomos Lietuvos pirmuoju dešimtmečiu jau pajausta poezijos, pirmiausia įsipareigojančios pačiai sau, laisvė, išsiskleidžianti ir kaip intonacijos ontologija. „Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!“ („Žemei“, 1922) – ontologizuota Vinco Mykolaičio-Putino žemės intonacija. Dabar ji atrodo svarbesnė už simbolizmo programą, su kuria susijęs ir šio poeto rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927). Smigimo–kilimo judesys, perkeičiantis vaizdo plokštumą. Žemės šventumo suprobleminimas netikėtu apibūdinimu: nuodėmingoji. Poetinis žemės vaizdinys įtvirtintas Maironio – pirmiausia kaip šventos tėvų, bočių šalies, kuriai atgimimą neša vaikai:
Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,
Pasiilgusi saulės dienų,
Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:
Atgimimo tau giesmę nešu.
„Iš Danutės akių“
V. Mykolaičio-Putino žemės veidas ne tik viešas – nuodėmė, nuodėmingumas slepiasi, ne visos žmogaus prasmės išgryninamos. Žemė lieka pagrindinis ir XX a. lietuvių poezijos sandas, bet jo turinys keičiasi. Modernieji neoromantikai žengia svarbų žingsnį žemės siužetų suintyminimo linkme. Pačioje praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje poezijos veidą jau programiškai bandoma keisti. Ryškėja įtampa tarp prigimtinio savumo ir pasaulio: gal ryškiausiai V. Mačernio „Vizijose“, taipgi A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonijose“. Pats žanrų (vizijos, simfonijos) pobūdis tarsi bendrina. Bet žemė gyva tik kaip žemė man, manimi. Namai, sodyba – vieta, kur tegalima prasmė, prasmės išgyvenimas.
Žemės įvaizdžio pastovumas ir kitimas teikia atramą straipsniui pasirinktam lietuvių poezijos skerspjūviui: nuo žemininkų iki žemininkų. Formuluotėje nuo iki slypi paradoksalumo ir prieštaringumo atspalvių: taip ir yra – kaip ir žmogus, taip ir poezija iš esmės eina vietoje, vidinis laikas yra vienas ir tas pats. Panašios, o kartais ir artimos būsenos ir antikos Sapho, ir mūsų Salomėjos Nėries eilėse. Bet tas vidinis ėjimas vietoje kerta šimtmečius, sugeria jų prasmes, susidarančias iš džiaugsmo, liūdesio, kraujo ir ašarų. Nuo žemininkų iki žemininkų ir reiškia su žeme susijusių, performuojamų ir transformuojamų reikšmių taško sukimąsi ir šimtmečio orbitoje.
Žemė, kad ir kaip žvelgtume, sudaro lietuvių pasaulėvokos centrą, apie jį kaip apie svarbiausią planetą sukasi kiti objektai, dariniai. Idealų ir realybės sankirtos. Dvasios ir kūno prieštaros. Jei sakytume, kad pirmasis mūsų poezijos žemininkas yra Kristijonas Donelaitis, neklystume. Neklystume ir pridurdami – dar ir Žemaitė, juodžemio, juodmolio (pagal S. Gedą) rašytoja. Kalbėtume apie žemėjautą, pačią bendriausią lietuvių pasaulėvokos žymę, apskritai būdingą žemdirbių tautoms, bet neabejotinai – savito atspalvio. Savaiminiai žemininkai, galėtume ištarti, prigimtiniai. Nuo žemininkų centro prasideda sąmoningas žemės jausmo suvokimas, jo siejimas su žmogaus prasmės žemėje poetine refleksija. Konsoliduojamo žemės centro, jau kaip sklindančių ratilų, pradžia, būsimųjų žemininkų pradžia. Jaunų poetų pajusta, kad ieškant savo kelio jau yra į ką atsiremti ir nuo ko atsiskirti.
Ligtoliniai sąjūdžiai daugiau ideologizuoti („Keturi vėjai“, „Trečias frontas“), gal tik nuo neoromantikų „Pjūvio“ labiau matomas ontologinis ne tik atnaujinimo, bet ir prasmių stabilizavimo rūpestis. Kaip tik su Jono Aisčio karta pirmieji žemininkai patiria įtampų, kylančių ne iš kitos krypties, bet toje pačioje kryptyje renkantis naujus principus.
Tie, kurie 1944 metų vasarą išėjo iš Lietuvos, išsinešė savyje ir stiprų egzistencinį skausmą. Kaip išskirtinis taškas jis susitelks „Žemėje“. Reikėjo suvokti to skausmo turinį, jį atverti, išskleisti, kartu suteikti formų, kuriomis jis galėjo sklisti, būti suvoktas ir kitų, perimtas, pasidalintas. Ko netekome? Ką praradome? Kam galime (turime) įsipareigoti? Žemė – mes netekome savosios žemės, tad ir patikimiausio pamato po savo kojomis. Prigimtinės kalbos nebegirdėsime aplinkui, ji nesups, negaubs mūsų savaiminiu iškalbumu, palankumu. Tad turime savyje, savo vidinėj patirty turimos (beturimos) kalbos resursais pasiekti savąją žemę. Ir tuos, kurių nebetekome, – V. Mačernį pirmiausia. Jo „Vizijos“ jau buvo stipriai įsikirtusios į to laiko sąmonę, V. Mačernis kaip poetas buvo pripažintas ir V. Mykolaičio-Putino. Ir visiems, prisiminusiems V. Mykolaitį-Putiną vokiečių okupacijos metais, šis pripažinimas atrodė itin svarbus.
Jei bandytume kalbėti apie šimto metų lietuvių, o bendresne prasme ir Lietuvos literatūrą, turėtume daryti daug išlygų: kad istorijos ir literatūros istorijos ribos nesutampa, kad labai nedaug kas lietuvių literatūroje prasidėjo 1918 metais; XX amžius lietuvių kultūrai apskritai prasidėjo pavėlavęs, tik atgavus spaudos, kalbos, rašto laisvę.
Kita vertus, Lietuvos šimtmečio literatūra iš esmės prasideda nuo Maironio, nuo Maironio prasideda ir pati nepriklausoma Lietuva, – Maironis sukūrė jos dvasią, pasiją, kuri po 1918 metų sunkiai per vargus ir skausmus realizavosi kūnu. Maironis, minint antrąsias nepriklausomybės metines, davė tikslų visokių mūsų niurzgėjimų paaiškinimą, tebegaliojantį ir šimtosioms metinėms: „Vasario 16-ąją dieną aš pavadinčiau siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, čia ji realinė, skausmuose gimusi, ana – skaisti idealų troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško, jai viską aukavo, – tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesnio ir šiltos vietelės, kai kurie jos simpatija apsimetę, ją skaudžiai užvylę, naudoja; ana buvo gryna dvasia, be kūno, čia dar neišsivystęs, su ydomis kūnas; anoji simpatingesnė, bet grįžti į jos pasaulį jau nebesinorėtų; nesinorėtų ir šioje apsistoti: lauki, kada ji stos kūnu–dvasia, kada pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėga kūrėja <…>.“ Pirminė fenomenologija, mintis, einanti kūno ir dvasios briauna, postuluojanti kūno–dvasios tapatybę, išlaikanti ko nors buvimo man liniją, susietą su kalbančiuoju aš; vienalaikė su Edmundo Husserlio darbais, – beveik ir vienmečiai, Maironis tik trejais metais vyresnis, gerai jautęs ir Europos minties kryptis. Vasario 16-osios interpretacijoje gana aiškus ir sociologinis, ir moralinis vertinimas, ir tikėjimas, ir ironija, ir rezignacija: ar kas iš tų, kurie šiais metais švęs Vasario 16-ąją sulauks to laiko, kai Lietuva pasakys pasauliui: „štai esmi nauja pajėga kūrėja“3.
Atsargi prielaida: Maironio „štai esmi nauja pajėga kūrėja“ jau gali būti siejama su pirmąja žemininkų karta ar banga, su naujo, gyvybingesnio, vitališkesnio kūrybingumo, vienin suimančio ir tautą, ir individą, pasiilgimu. Pasirodžiusi, nors ir tragiškai trūkinėjusi V. Mačernio, skatinusio iškelti „tėvų sodybų grožį ir prasmę bei vietą universume“4, karta savo uždavinį atliko – kaip nauja pajėga, tarsi numatyta Maironio lūkesčiuose.
Maironio, kalbančio apie Vasario 16-ąją, atskaitos taškas – 1920-ieji metai. Būsimųjų žemininkų gimimo, pasirodymo žemėje laikas. Žemininkų temai svarbus Maironio eilėraštis „Užmigo žemė“, itin vertintas A. Nykos-Niliūno. 1920 m. pasirodęs Kazio Binkio rinkinys „Eilėraščiai“: žemiškumas ir kaimiškumas kaip pasaulėjautos atramos, bet neįgijusios didesnės reikšmės. Galbūt ir todėl, kad nuo „Eilėraščių“, savito, stipraus rinkinio, netrukus pasitraukė ir pats K. Binkis, rinkdamasis „keturvėjininko“ kelią. K. Binkio „Eilėraščiai“ nėra paremiami, nesuleidžia šaknų. Būsimieji žemininkai itin junta tarpusavio solidarumo reikmę. Žemininkų liniją, persmelkiančią šimtmetį, jau žymi tam tikras stabilumas.
Pirmoji žemininkų banga
Siaurąja prasme, įsitvirtinusia literatūros istorijoje, žemininkai – penkių poetų (K. Bradūnas, Henrikas Nagys, A. Nyka-Niliūnas, Juozas Kėkštas, V. Mačernis) kūrybą talpinanti, 1951 metais JAV išleista antologija „Žemė“, redaguota K. Bradūno, su J. Girniaus įvadu „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. „Žemės“ ratilai pasiekė ir okupuotą Lietuvą. Programiška, ieškojusi naujo estetinio gyvastingumo galimybių, paveldėtą, iš Lietuvos išsineštą žemiškumą siekusi labiau derinti su vakarietiškumu, atvirumu, universalumu. Ieškojimai susiję su kultūros procesais, prasidėjusiais Kauno ir prasitęsusiais Vilniaus universitete, paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio ir karo metais. Karas kaip istorijos išbandymas suteikia būsimiesiems žemininkams dramatiškų egzistencinių įtampų.
Šią bangą sudaro maždaug 1920-ųjų metų gimimo karta, maždaug penkerių–septynerių metų ribose, tai tie, kurių šimtmečiai vienas po kito: K. Bradūno ir A. J. Greimo, jau peržengti, šiemet – A. Nykos-Niliūno (1919), B. Krivicko (1919), toliau – Mamerto Indriliūno (1920), H. Nagio (1920), V. Mačernio (1921), Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922). Atsargiai, dar be papildomų tyrimų, čia paminėsime ir ankstyvąjį Eduardą Mieželaitį (1919), pirmuosius jo rinkinius „Lyrika“ (1943) ir „Tėviškės vėjas“ (1946), išlaikiusius ryšį su ketvirtojo dešimtmečio lyrikos stiliumi. Šio stiliaus pėdsakai neišnyksta ir vėlesnėje poeto kūryboje, nors ir atitrūkusioje nuo žemės programos. Pirmoji karta, gimusių savoj, nepriklausomoj Lietuvoj. Išėjusių į savo pradžios mokyklas, baigusių savas gimnazijas, pradėjusių studijas Kauno universitete, daliai persikėlus į Vilniaus universitetą.
Praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio antroji pusė – laikas, kai jauni humanitarai ima mąstyti apie lietuvių poezijos atnaujinimo–atsinaujinimo galimybę. Vienas aktyviausių naujo poezijos kelio programuotojų – K. Bradūnas. Pasirodo nauja sąvoka – vitalistai, naujų gyvybinių dvasios pradų ieškotojai. 1939-ųjų vasarą V. Mačernis, dar tik ruošdamasis studijoms, parašo Pauliui Jurkui, jau studentui: „Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako. Jei turėsime jėgos, paskelbsime kovą snobams ir visiems tiems, kurie dėl mados rašo. Visiems dabar tinka paeiliuoti, bet skausmo, jėgų formavimo ir apvaldymo niekas nenori pakelti. Kad tik taip sau lengvai, pavėjui eiti, ir daugiau nieko“5. Čia žemininkų pozicijų išeities vienas iš taškų. Žinomas nuo Adomo Mickevičiaus: „Žvelk širdimi į širdį.“ Apsukusi ratą, ieškodama naujo kelio, poezija pirmiausia turi suklusti prie taško: „rašyk, ką širdis sako.“ Bet ir tikrink – ar nori tik paeiliuoti, ar ryžtiesi jėgų formavimui ir apvaldymui. Formavimui ir apvaldymui – principinės nuo-statos, kurios gali būti kūriniškai veiksmingos. Bet tik suderintos su pasiryžimu rašyti, ką širdis sako. Klystame manydami, kad iš širdies rašomi tik sentimentalūs eilėraščiai; tokie jie tik tada, kai stokoja formavimo ir apvaldymo galių.
Antrasis žingsnis – iš K. Bradūno, iš raginimo suvokti savastį, vietą, žemę, sekti bendraamžiais dailininkais, arsininkais.
K. Bradūnas eilėraščiuose saugo žemdirbišką rimtį, iš jos kylančius poetinius įvaizdžius. Natūraliai pratęsia V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“ – jau ne tik temą, o ir lietuviškosios pasaulėvokos kodą. „Broliai“: „Stovi prie upelio šventas Jonas, / Pilko veido ir pilkų akių.“ Medinė skulptūra, sukurta paprastų rankų, akys, kurių žvilgsnis sminga į širdies gelmes: „– Vabale, ir tu iš šitos žemės, / Kaip ir aš, kaip tie laukai rugių, – / Man sakai. Ir mano akys ramios – / Mudu broliai, broliai iš akių.“ Žemės personifikacijos: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme, amžiais nedžiūsi“ („Žeme, žydėkim“). Gaivalingos žemės galios jutimas („Gaivalingoji žemė“). Artojų sodybos, kaimai, bažnytkaimiai. Programinė nuostata: „Mes tauta tik ramių žemdirbių“ („Ant piliakalnio“). Prigimtinės vietos deklaracijos: „Įaugom Nemuno upyne, / Šaknis tvirtai įleidom į gelmes“ („Nemuno upyne“); „Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai“ („Paminklas“).
„Žemės“ antologija manifestacinė, sutvirtinta dalyvių kūrybiniu solidarumu. Kiekvienas autorius dalyvauja asmeniškai ir kartu solidariai, išreikšdami generacinę sąmonę.
Bet žemininkų kartos branduolys aptrupintas, apdaužytas, su likimuose įstrigusiomis skeveldromis. Iš dailės pasaulio, bet taip pat reiškiamo ir žodžiais, į žemininkų pasaulėvoką gravituoja ir jų bendrakartė Juzefa Čeičytė (g. 1922), 1951 m. nutapiusi kraujo ir žaizdos metafizika švytinčią „Žemę“. Lyg žemėje atsivėrusi kruvina žaizda; raudono – juodo koliažas, jungiamas faktūrinių potėpių. Galima galvoti, kad nuo čia prasideda žemės ir žemininkų epocha Lietuvoje; ji vienalaikė su išeivijos „Žemės“ antologija, 1951 m. išleista Los Andžele.
J. Čeičytės „Žemė“ – po kruvinu paviršiumi pulsuojančia žeme tarsi paslėpta tai, kas iš tiesų vyko to laiko lietuvių gyvenimo gilumoje, slaptyje ir paslėptyje. Išdraskyti pakraščiai, o pačiame centre – gili, atvira žaizda. Žemės, medžių, akmenų, paukščių, namų, sodybos motyvai, lyg iš to paties žemininkų lauko. Žemininkė pagal pasaulėjautą, laiką, patirtį. Tapytoja, teatro ir kino dailininkė, parašiusi ir kelias savitas eilėraščių knygas, iš kurių matyti, kad galėjo pasukti ir poezijos keliu. Žemininkų pasaulėjautai artimiausi J. Čeičytės darbai, nutapyti 1951–1955 metais.
Artimu laiku, 1954–1956 metais, Intoje (Komija) veikė lietuvių politinių kalinių ir tremtinių būrelis, išleidęs tris rankraštines poezijos antologijas, kurių autorių dauguma žemininkų kartos (Intos būrelio kūrybos antologija „Benamiai“ išleista 1989 m.). Vienas jos autorių, Leonas Brazdeikis, kaip ir V. Mačernis, kilęs iš Žemaičių Kalvarijos. Jo eilėraštyje „Benamiai“ (1956) žemės vaizdinys artimas žemininkams, lyg iš tų pačių šaknų: „Girdėjau šiąnakt, kaip dejavo žemė, / Didžiulio skausmo prislėgta, / Ir klausė jos dangaus skliautai aptemę, / Dėl ko baisi kančia šita?“
Gyvybės, gyvybingumo, išlikimo žmonėmis problema, ji buvo svarbiausia kaliniams, tremtiniams. Nebuvo atsitiktina tai, kad būsimieji žemininkai svarstė vitalizmo problemas, netgi norėjo vadintis vitalistais; sodybų vaikai juto – prigimta žemė ir dangus yra davęs jiems brangių dovanų, kurios galėtų būti kūrybiškai išnaudotos. Jauniems talentingiems lietuviams baugios istorinės pervartos žemės jausmą sudramatino, pakėlė iki tragiškųjų pajautų (vienu metu ryškiausiai grafikoje ir poezijoje). B. Krivickas poezijoje, J. Čeičytė vizualiajame mene šį jausmą ir iš jo kylančią būseną išreiškė ir pačiu baugiausiu pokario laiku. Skaudžią lemtį išgyvenančioje tautoje atsirado stiprią vidinę energiją turinčių sąmonių, kurios bendrino patirtį, kūrė jos ženklus ir simbolius. Tarsi ir iš skirtingų kampų, skirtingomis sąlygomis radosi artimų sąmonės impulsų, jų meninių realizacijų. Bet kad tos skirtingos linijos sueitų į vieną sąmonės vaizdą, reikia jas pamatyti vienu žvilgsniu, skirtingas kalbas susieti prasmės tapatumu. Ir tas prasmės tapatumas skleidžiasi iš plačiau suvoktos žemės ir žemininkų programos.
Į žemininkų siekimų ir lemčių lauką galėtų būti įtraukti ir pokario „Tylos vaikai“ – bent kaip artima šalikelė. Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms, po karo likusiems Lietuvoje, kiek nerimasties sugerti, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Dar gyva nepriklausomybės atmintis, dar slegia nacistinės okupacijos šiurpas, bendrapiliečių žydų likimas, laisvės iliuzijos tragiškame 1941 m. sukilime. Karo metų poezija, pasiryžusi byloti tautos balsu (V. Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio posmai, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“ stoicizmas). Antroji sovietinė okupacija kūrybos laisvei nepaliko jokių iliuzijų. Dalis jaunų, kūrybingų, išmestų iš Kauno universiteto kūrėjų sąmoningai atsisakė taikstytis su aplinkybėmis, rinkosi poezijos būtį anapus gyvenimo realybės, laikėsi tyloje, tarp bendraminčių. „Tylos vaikai“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Jų centras matomas Vytauto Kubiliaus parengtoje antologijoje „Anapus rudens“ (1995): Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, V. Imbrasas, Vytautas Dubindris (žinomo kalbininko Vytauto Ambrazo poetinis vardas). Visus jungia artima patirtis, taip pat ir lituanistikos pasirinkimas. Tylioji pokario poezija turėtų užimti savo vietą tarp kitų lietuvių rezistencinės kūrybos pavidalų. Aiškiau „tylos vaikų“ lemtis ir kūryba atsiskleidžia platesniuose žemininkų kontekstuose.
1970-ieji: antroji žemininkų banga
Pirminis tragiškosios poetinės jausenos formavimosi laikas tarp 1939-ųjų ir 1944-ųjų, iki V. Mačernio žūties. Maždaug tuo laiku, poros ar trejeto metų intervalu gimė poetai, kuriems pirmųjų žemininkų patirtis bus ontologiškai reikšminga. 1970 m. išeina labai svarbi knyga – V. Kubiliaus parengta V. Mačernio rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“, su tam laikui tikrai geru, egzistenciškai motyvuotu parengėjo įvadu „Vytauto Mačernio kelias“. Tai riba – V. Mačernį jau galima ne tik skaityti, galima ir viešai cituoti. Stiprus jaunų žmonių, ypač studentų, domėjimasis V. Mačerniu.
Atviras kaip žaizda V. Mačernio poezijos rinktinės pavadinimas: „Žmogaus apnuoginta širdis“. Kaip jis skambėjo po iškelto, ideologiškai sureikšminto E. Mieželaičio „Žmogaus“, pirma išleisto rusų kalba, o po metų – 1962 – ir lietuvių! „Žmogus“ – tai tolimiausias žemininkų kartos poeto žingsnis nuo žmogaus prasmės žemėje programos. Žmogus atskirtas nuo jo prasmės žemėje. Tuštuma toje vietoje.
Bet jau aiškiai matoma lyg kokia žemininkų pasirinkto kelio atodanga: septintuoju dešimtmečiu ima stiprėti dėmesys prigimtinei lietuvių kultūrai – susikuria „Ramuva“, joje dalyvauja poetai (tarp jų ir M. Martinaitis), muzikai, dailininkai. Bandoma išjudinti senosios lietuvių kultūros klodus. „Tai darė didelį poveikį, stiprino įsitikinimą, kad senasis lietuvių pasaulis, senoji pasaulėjauta buvo autentiški, stiprūs“, – sakė M. Martinaitis6. Pastebimas naujo poetinio centro susidarymas tarp M. Martinaičio ir S. Gedos, aprėpiant vėluojantį Vytautą P. Bložę, lyg prisitraukiamus Vladą Šimkų, Juditą Vaičiūnaitę, Joną Juškaitį, Joną Strielkūną. Vadinamoji 30-ųjų karta, dar aktyvi ir kūrybinga, bet jiems lemtas „velnio tiltas“ (pagal tos kartos poetą Algimantą Baltakį). Tiesiamas ir tiltas, turintis sujungti krantus, sutvirtinti ryšius su poezijos tradicija. Ne vienu atveju tai yra žemės, tėviškės motyvai. Nelaisvos tautos ir jos kultūros situacijose apskritai bandoma labiau ieškoti jungčių, įtampos ir tarp kartų susidaro, bet jos išeis į viešumą tik po 1990-ųjų. Nors Arvydo Šliogerio knyga „Būtis ir pasaulis“ pasirodys tik 1990-aisiais, bet parašyta ji aštuntuoju dešimtmečiu, prigimtosios žemės kaip meilės lauko suvokimas skleidėsi iš pokalbių (ir toje pačioje „Ramuvoje“), iš pasisakymų. Kaip ir J. Girnius „Žemės“ įvade, A. Šliogeris „Būtyje ir pasaulyje“ nuolat kelia prasmės ir beprasmiškumo klausimą. Jo aštrumą švelnina artima žemė ir artimas dangus, iš daiktų artimumo kylanti nuostaba. „Prasmės klausimas visada kyla iš stokos ir nepritekliaus: ši stoka yra būties stoka, o nepriteklius – prarastosios būties tuštuma ir ilgesys“7.
Galima prielaida: antroji žemininkų banga stipriau jautė beprasmiškumo slėgį, lyg kokią tremtį iš tų prigimtinės žemės, kultūros ir pasaulėvokos namų, su kuriais prasmę siejo pirmieji žemininkai. Ženklinantis A. J. Greimo dėmesys M. Martinaičiui, jo eilėraščio „Ašara, dar tau anksti“ semiotinė analizė, sutelkta į pastangas atskleisti, „kokiomis figūratyvinėmis priemonėmis ta „gilioji prasmė“ pasireiškia kalbos paviršiuje“8. Tekstas suvokiamas kaip prasmės struktūra. „Prasmės ieškojimas irgi turi turėti savo prasmę“9.
Antroji žemininkų poetinė banga stipriau remiama prozos: Broniaus Radzevičiaus, Juozo Apučio, Romualdo Granausko.
Mąstant apie žemę bei žemininkus septintojo–aštuntojo dešimtmečio lietuvių poezijoje, lyg koks įlūžis pastebimas V. P. Bložės poezijos knygose su žemės sandu pavadinimuose („Iš tylinčios žemės“, 1966, „Žemės gėlės“, 1970) S. Gedos „Pėdos“, 1966, „Strazdas“ (1967), V. Šimkaus „Geležis ir sidabras“ (1968), M. Martinaičio „Saulės grąža“ (1969), J. Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), J. Strielkūno „Vėjas rugiuos“ (1971), „Varpo kėlimas“ (1978). V. Mačernis pasirodo ir kaip poezijos tema. Vėlesnis J. Strielkūno eilėraštis „Mačernio taku“, apibendrinantis: „Aš einu ne savo taku. / Aš ne savo mirtį seku“; „Aš apkurtusio amžiaus sūnus, / Jo varovams kurtiems paklusnus.“ Ir viltis, kad „poezija neišnyks“.
1977 m. išeina M. Martinaičio eseistinės kritikos knyga „Poezija ir žodis“. Joje spausdinama tai, kas rašyta maždaug nuo 1970 metų, skelbta literatūrinėje periodikoje. Joje yra generacinio sąmoningumo ženklų, kalbama ir apie bendraamžius, ir skelbiamos principinės nuostatos. Poetai junta, kad „tikra poezija atpalaiduoja žmogų nuo žodžių, nuo stereotipų – ji tampa vidiniu veiksmu, jėga. Poezija yra žodžio nugalėjimas, prasiveržimas pro jį, pro jo kasdienį apvalkalą. Tada ji yra žmogaus tiesa – arba ji sako tą tiesą, arba ne. Štai ir viskas. Poezija yra etinis elgesys: aš esu žmogus, pilietis, ir darau, ką galiu eilėmis daryti kaip žmogus, kaip pilietis. Tai prasiveržia pro visas taisykles“10. Tos „visos taisyklės“ – tam laikui pavojingas apibendrinimas. Prasiveržimo akcentas – tam tikra prasme manifestinis. Dar – palaikančioji mintis – citata iš V. Mykolaičio-Putino atsiminimų apie rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ genezę, apie vieną naktigonės akimirką prie laužo su tėvu. „Neatsitiktinai Putinas kitoje vietoje yra rašęs: „Kūrybos veiksmai prasideda iš vidaus.“ Ji išauga kaip vitalinė jėga, net buitį pakeldama į aukštesnių suvokimų pakopą. Kokia gyvybine jėga tampa net mirties artėjimas, o paprasti daiktai – langas, tvora, durys, lazda, vaistai – didingais būties simboliais (Putino „Būties valanda“, „Langas“)“11.
V. Mykolaitis-Putinas įvertina V. Mačernį, sustiprina jį, o po kelių dešimtmečių į gyvenimą atviru veidu atsigręžusiam M. Martinaičiui patvirtina: taip, yra ta poezijos vitalinė jėga, prasidedanti iš vidaus, iš būsenų ir apsisprendimų, jėga, keičianti gyvenimą. Vitalinė jėga yra tiesioginis sąskambis su pirmosios žemininkų kartos siekimais. M. Martinaičio karta ėjo į priekį keldama lyg ir gana bendrus poezijos atnaujinimo uždavinius, reiškusius ir poezijos modernizavimą. To negalima padaryti nesiremiant kuria nors poetinės tradicijos šaknimi. Tik 1989 m. išleistoje S. Gedos eseistinės kritikos knygoje „Ežys ir Grigo ratai“ taip pat yra tekstų iš 1970–1973 metų, suaktualinančių praeities, ypač XIX a. poeziją. Klausimai apie prasmę. „Ką visa tai galų gale reiškia? Ką ženklina? Kam visa tai, iš kur ir kodėl?“12 Prasmės ieškojimas žemėje, apimančioje ir kūrybą.
Darytina prielaida, kad kai kuriuos pirmųjų žemininkų siekimus, pavyzdžiui, K. Bradūną itin traukusį norą į poeziją perkelti „arsininkų“ pasiekimus, tautodailės motyvus, ne vienu atžvilgiu realizavo antroji žemininkų banga, tas pats M. Martinaitis, rašęs apie medžio skulptūrą, apie liaudies menininkus, S. Geda, primityviajame liaudies mene jutęs tikrą įkvėpimo šaltinį. Pirmųjų nepriklausomybės metų perleistas žemininkų knygas (K. Bradūną, H. Nagį, A. Nyką-Niliūną) ne sykį įvadais lydėjo ir interpretacijomis skleidė S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis.
Tarp M. Martinaičio ir S. Gedos, savaip poliariškų, susidarinėjo programinės įtampos, modernizacija kitaip vykti negali. Tarp 1966–1970 metų tikrai vysta ryškus lietuvių poezijos atsinaujinimas, bent iš dalies paremtas ir pirmųjų žemininkų patirtimis.
M. Martinaitis ne kartą yra grįžęs prie V. Mačernio, jautęs jo artimumą Maironiui, gražiai pasakęs apie „Vizijose“ juntamą kalbėjimą iš aukštai: „Man atrodo, kad V. Mačernio „Vizijos“ buvo pamatytos nuo gimtinės kalnų“13. Vienas stipriausių jo vėlyvųjų patyrimų – iš dalyvavimo Šarnelėje, minint V. Mačernio 90-ąsias gimimo metines, apvaikščiojant kalnus su akmenimis-paminklais jo eilėraščiams. „Tada pagalvojau: štai kaip veikia kalba, kokia yra jos jungtis, kartais išreiškiama tik poezija. Pasikartojo Mačernio susiliejimas su visu tuo, ką vėl pamačiau po daugelio metų, kai poezija būna daugiau nei žodžiai, ko neperteikia jokios techninės išmonės“14.
Ši ypatinga reakcija rodo M. Martinaičio artimumą pirmosios žemininkų kartos prasmės horizontams, namų ir kaip kūno, nuo kurio neįmanoma atsiskirti, jausmas. Gimtinė, namai kaip transcendencijos takas. Kaip amžinas ten ir amžinas čia. „Be garso ten gyvena. Žingsniai šnara / sekmadienį kaip varpos vasarojų.“ Būsena – „ir taip gera, / tarsi boružė širdimi ropoja“ („Ten pūva lapai tvenkiny…“ – dar iš „Debesų lieptais“). Iš užrašų, pastabų Valentino Sventicko sudarytoje knygoje „Viskas taip ir liks“ (2017), paskutinis puslapis: „Paserbentys / Ten, kur buvo gyvenimas, / vėjas prie žemės lenkia varpučius.“ Kur buvo gyvenimas, lieka bent gyvybė, vietos vardas. Jei M. Martinaitis būtų buvęs priverstas emigruoti kaip pirmųjų žemininkų programos kūrėjai ir svarbiausi veikėjai, jo Paserbentys būtų užėmęs tokią pat vietą kaip A. Nykos-Niliūno Nemeikščiai.
Žmogaus prasmės žemėje programa gali būti suvokta ir kaip Europos kultūrai būdinga, gal labiausiai filosofiškai konsoliduota Martino Heideggerio. Problema: tos programos vidinį turinį tauta turi pasiekti ir kaip sąmoningumą. Du laisvos Lietuvos dešimtmečiai, atvėrę ir Europos horizontus, sudarė ir šio sąmoningumo galimybes. Laisvės patirtis sutankino ir nelaisvės prasminius aspektus, vėlgi nusakytinus Balio Sruogos žodžiais: neprarasti prasmės gyventi ir ant Vezuvijaus, išgyventi ir pavojuje.
Autentiškiausia istorijos patirtis išlieka literatūroje, neatskiriamoje nuo žmonių likimų.
Dėsninga, kad šiuo metu literatūra svarbi ne tik literatūros tyrinėtojams.
Bet įskaityti istorijos persmelktus likimus nėra paprasta. Tam reikia ir egzistencinės, ir lituanistinės patirties.
Iš atskiro žvilgsnio
Kiekvienas atnaujinantis meno reiškinys ar jo suvokimas kyla iš atskiro žvilgsnio, atskiro pamatymo. Mūsų „arsininkai“ – jų kūrybos intensyvumas randasi lyg iš dvigubo žvilgsnio: praeityje pamatyti, kas leistų pamatyti ir tai, kas gali būti svarbu ateičiai. Atveriantis žvilgsnis–matymas ir yra prasmės horizontas, galiausiai ir pati prasmė. Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus (1909–1960) grafika nepaprastai stipraus matymo – įsižiūrėjimo. Studijų Paryžiuje metu (1935–1938) jis tarsi atrado senąją prigimtinę lietuvių kultūrą, etninių papročių gyvybingumą ir gyvastingumą. Maža to – suvokė, kad jie vienu ar kitu būdu yra perimti lietuvių literatūros klasikos – nuo Valančiaus, Žemaitės iki S. Nėries ir V. Mačernio. Kad S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ mitiniai vaizdiniai ar V. Mačernio vizijos yra susiję su lietuvių prigimtiniu pasaulėvaizdžiu. Kad iš jo kyla tai, kas lietuviškoje sąmonėje įgauna atskiros žmogaus prasmės žemėje kontūrus. Pokario jauniems dailininkams lietuvių grafikų spurtas turėjo būti žinomas. Nedingusi atskiro žvilgsnio drąsa. Kol nepamatyta, tol ir neatverta.
Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje reikštis pradedantys lietuvių poetai bando apčiuopti naujas poezijos galimybes. K. Bradūnas itin aiškiai mato „arsininkų“ kelio artimumą – atnaujintu žvilgsniu ir poetiniu žodžiu skverbiasi iki prigimtinio pasaulėvaizdžio archetipų, atvertų Viktoro Petravičiaus ir P. Augiaus-Augustinavičiaus, kaip ir V. Mačernis kilusio iš Žemaičių Kalvarijos. Vitalizmas tų, kurie turi iš ko būti, gali būti kūrybingi. Kūrybos galia yra pati vitališkiausia. V. Mačernio žvilgsnis labiau išvidinis – siekis rašyti, ką širdis sako. Prasmė neatsiejama nuo širdies kalbos, nuo moralinės atsakomybės. Ir nuo žemės, kurioje žmogui lemta gimti ir gyventi. Arba likti nuo jos atskirtam. Apie 1939 m. Kauno universiteto jauni humanitarai pradeda galvoti apie naują poezijos srovę. Maždaug po trisdešimties metų okupuotoje Lietuvoje kartojasi prasmės žemėje ieškantis kūrybinis judesys, nors ir labiau persmelktas beprasmybės.
Vėl randasi sąskambis tarp grafikų ir poetų: Gražinos Didelytės filigraniški žemės, vandenų, augmenijos motyvai, poezijos knygų iliustracijos. Sustiprėjęs žemės motyvas. Įsikabinimas į žemę kaip atsparos versmę. M. Martinaičio figūra – manifestinis gimtųjų namų atsistatymas. Auginimas, gyvo globojimas. „Dirbk, kaip dirbo Donelaitis, kaip tie būrai žemę arė, kol druska išeis iš kūno, kol vaga paeit galėsi.“ Tokia vitalinė programa ir kaip atrama tradicijoje. Gyvastingumas iš atkaklumo, iš kūrybingumo.
Žemininkų programa pradeda formuotis praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje, ir tai yra intuityvus kūrybos atsakas į kylančią grėsmę, į katastrofos artėjimą. S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“ irgi priklauso šiai bangai. Tai juto P. Augius-Augustinavičius. Žemės, žemininkų programa iš tiesų yra vitališkiausia programa, veikusi Lietuvoje, išeivijoje, tremtyje, rezistencijoje, atsigaivinusi septinto–aštunto praėjusio amžiaus dešimtmečių sankirtoje.
Tai reikia pamatyti. Gauti tokio žvilgsnio impulsą, lyg sąmonės tvinksnį.15
1 Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos I. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – P. 498.
2 Bradūnas K. Kertinė paraštė. Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 66.
3 Maironis. Raštai. – T. III. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 679.
4 Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 334.
5 Ten pat. – P. 375.
6 Daujotytė V., Martinaitis M. Sugrįžęs iš gyvenimo. – Vilnius: Alma littera, 2013. – P. 126.
7 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 307.
8 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 138.
9 Ten pat. – P. 136.
10 Martinaitis M. Poezija ir žodis. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 142.
11 Ten pat. – P. 34.
12 Geda S. Ežys ir Grigo ratai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 7.
13 Daujotytė V., Martinaitis M. Sugrįžęs iš gyvenimo. – P. 129.
14 Ten pat. – P. 119.
15 Straipsnis parengtas pagal paskaitą, 2018 m. vasario 15 d. skaitytą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje, skirtą Lietuvos Respublikos šimtmečiui, šimtinėms, tad šimtmečio poezijos kelio ryškesnius ženklus ir siekusi apmąstyti.
Giedrius Saulytis. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalba: teologinė perspektyva
2018 m. Nr. 8–9
Kartu su manimi karščiausiai melskite Dievą, kad per jo begalinę malonę <…> pagaliau kada nors ir mūsų, lietuvių, gimtąja kalba būtų skaitomas Senojo ir Naujojo Testamento Šventasis Raštas ir iš ten savo pačių protu bei pagal kurio nors komentatoriaus aiškinimus būtų semiamasi Šventosios Dvasios išminties ir atitinkamo nusiteikimo1.
Danielius Kleinas
Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, Reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų. XVI amžiuje pirmaisiais lietuviškais žodžiais knygelės pačios prabilo lietuviams ir žemaičiams, dovanodamos Žodį dangaus karalystos. Iki Reformacijos Biblija išliko terra incognita, atrasta tik saujelės išrinktųjų, mokančių skaityti lotyniškai. O Reformacijos šaukliai patikėjo, kad ši Pažadėtoji žemė, plūstanti dangišku medumi ir pienu, priklauso ne jiems vieniems, ir siekė parūpinti priemonių, kad joje apsigyventų visi: bajoras ir valstietis, amatininkas ir pirklys, jų žmonos ir vaikai.
Biblijos vertimų į lietuvių kalbą istoriografija
Pirmąją lietuviškos Biblijos istoriją 1625 metais parašė Karaliaučiaus universiteto profesorius Jonas Bėmas. Ji buvo išspausdinta Jono Bretkūno versto psalmyno „Psalteras Dowido“, kurį redagavo Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas Jonas Rėza, pratarmėje. Pirmosios lietuvių kalba išleistos Biblijos rengėjas Johanas Jakobas Kvantas į pratarmę taip pat įtraukė lakonišką lietuviško Šventraščio istorijos apžvalgą (1735). Tekstas pakartotas ir antrajame šios Biblijos leidime (1755), kurio poetiškoje pratarmėje, rašytoje Adomo Frydricho Šimelpfenigio, vieno iš pirmosios spausdintos lietuviškos Biblijos vertėjų bei jos antrojo leidimo redaktorių, vėl vardinami pirmųjų lietuviškų knygų rengėjai bei vertinami jų darbai.
Išsamiau apie pirmuosius Biblijos vertimus į lietuvių kalbą papasakojo trečiojo J. J. Kvanto Biblijos leidimo redaktorius Martynas Liudvikas Rėza istoriniame filologiniame veikale „Lietuviškos Biblijos istorija“ (1816)2. Vėliau panašų, jau XX a. siekiantį naratyvą „Senųjų lietuviškų knygų istorijoje“ mums perdavė Vaclovas Biržiška (1953)3. Nemažai istoriografinių duomenų apie ankstyvuosius biblinius tekstus lietuvių kalba suteikia baltistiniai Viktoro Falkenhahno ir Jocheno D. Range’s tyrimai. Šių dienų mokslininkai gilinasi į atskirus Šventojo Rašto ar jo ištraukų leidinius, pavyzdžiui, Jolanta Gelumbeckaitė – į „Wolfenbüttelio Postilę“, Gina Kavaliūnaitė – į Samuelio Boguslavo Chylinskio verstą Bibliją. Tačiau akademinių straipsnių, o juo labiau monografijų, skirtų lietuviškos Biblijos istorijai, kol kas nėra.
Šventraščiai lietuvių kalba XVI a.
Tikėtina, kad pirmasis Prūsijos kunigaikštis, Karaliaučiaus universiteto steigėjas Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg) ragino Stanislovą Rapolionį imtis Biblijos vertimo. Mat laiške, rašytame vos kelios dienos po S. Rapolionio mirties, jis mini, kad mirtis sutrukdė šiam išversti Šventąjį Raštą. Tiesa, neaišku, ar šis darbas buvo pradėtas ir ar versta į lietuvių, ar lenkų, ar į abi kalbas. Šiaip ar taip, Teologijos katedros, kuriai vadovavo S. Rapolionis, studentai toliau puoselėjo mintį išleisti Bibliją lietuvių kalba. Augustinas Jomantas buvo pradėjęs versti Naująjį Testamentą, taip pat psalmyną, kelios jo verstos psalmės buvo įtrauktos į Martyno Mažvydo giesmyną. Vis dėlto nei S. Rapolionio, nei A. Jomanto rankraščiai neišliko arba kol kas nėra surasti.
Iš išlikusių selektyvių biblinių tekstų, vadinamų perikopėmis, ir jais paremtų homilijų rinkinių, vadinamų postilėmis (pavadinimas kilęs iš lotyniškos frazės post illa verba textus, reiškiančios tekstas po šių žodžių), visų pirma reikia paminėti „Wolfenbüttelio Postilę“ (1573/74), taip vadinamą pagal paskutinę laikymo vietą ir išlikusią rankraštinės knygos pavidalu. Postilės antraštė nurodo, kad joje surinktos homilijos priklauso skirtingų autorių plunksnoms, kaip antai Martynui Liuteriui (Martin Luther), Pilypui Melanchtonui (Philipp Melanchthon) ir kitiems. Prūsijos lietuvių parapijų dvasininkai, rengdami pamokslų tekstus, išsiversdavo iškilių evangelikų teologų tekstus bei homilijas ir, atsižvelgdami į vietinį kontekstą, jas adaptuodavo. Juozo Karaciejaus nuomone4, A. Jomantas galėjęs telkti ir skatinti pastorius kiekvieno atskirai parengtus pamokslus sudėti į vieną knygą – štai taip greičiausiai ir gimė „savitarpio pagalbos tekstas“5, „Wolfenbüttelio Postilė“. Vieningos nuomonės, kas sudarė, perrašė ir redagavo postilę, nėra. Svarstyta, kad nuorašo autoriumi galėjo būti A. Jomantas arba Mykolas Sapūnas, įrašęs savo asmenvardį antraštiniame lape, taip pat ar tik J. Bretkūnas nebus prisidėjęs prie rankraščio rengimo. J. Gelumbeckaitė postilės rankraščio sudarytoju-rengėju nedvejotinai laiko Joną Bylaukį6. Pirmosios lietuviškos postilės rengėjo klausimu sutarimo tarp akademikų nėra, bet kitų dviejų XVI a. lietuviškų tekstų, sudarytų iš Biblijos ištraukų, autorystė nekelia dvejonių – tai Baltramiejus Vilentas ir po jo mirties ganytojišką katedrą Karaliaučiaus lietuvių parapijoje „paveldėjęs“ J. Bretkūnas. B. Vilento „Evangelijos bei Epistolos“ buvo išleistos Karaliaučiuje 1579-aisiais, o J. Bretkūno „Postilė“ – 1591 metais.
Vis dėlto paskiri Biblijos skaitiniai, naudoti pamaldų metu, kaip ir katekizmai bei giesmynai (kurių šiame straipsnyje neturime galimybės aparti), laikytini tik pirmaisiais žingsniais, paruošiamaisiais darbais, iki bus išverstas visas Šventojo Rašto kanonas. Šio milžiniško darbo ėmėsi „neturtingas našlaitis“ Johannessas Bretke – taip J. Bretkūnas apibūdinamas Karaliaučiaus universiteto matrikuluose. Visą Bibliją jis vertė su pertraukomis beveik vienuolika metų (nuo 1579 iki 1590 m.), rankraštį sudaro net aštuoni tomai. J. Bretkūno Biblija tyrinėtojų laikoma lietuvių kalbos rašto paminklu. Tik iki šiol lieka neatsakytas klausimas, kodėl toks reikšmingas tiek religine, tiek kultūrine prasme triūsas taip ir liko neišspausdintas. Vieni mano, kad kunigaikštis leidybai neskyrė lėšų, nes materialiais Prūsijos poreikiais rūpinosi labiau nei dvasiniais (taip teigė L. Rėza), kiti – kad trukdė politiniai motyvai, t. y. siekis germanizuoti lietuvius (V. Biržiška), taip pat daryta prielaida, kad J. Bretkūno amžininkai galėjo pavydėti jam „lietuviško Liuterio“ garbės (Jonas Palionis ir Julija Žukauskaitė), galiausiai svarstyta, ar nesutrukdė rankraštyje dažnai pasitaikantys neužbaigti vertėjo sprendimai, – sinonimai, alternatyvūs išsireiškimai bei taisymai, – kuriems reikėjo galutinės redakcijos (Ingė Lukšaitė).
Pastarasis požiūrio taškas yra itin įtikinamas, nes versdamas J. Bretkūnas surašydavo kone visus jam žinomus lietuviškus atitikmenis vienam originalo žodžiui ir vertimą koregavo iki mirties. 1602 m. gegužės 1 d. laiške Prūsijos kunigaikščiui jis rašo, kad savo darbą dar kartą peržiūrėjo ir pataisė. Konsistorijos nariai, kuriems buvo pavesta rūpintis J. Bretkūno vertimo įvertinimu, Naujojo Testamento išleidimui pritarė – tai pažymi J. Bretkūno laiško, gauto 1599 m. rugsėjo 19 d., kunigaikščio kanceliarijos prierašas. Tačiau nei į jų nuomonę, nei į paties J. Bretkūno prašymus (šiuo klausimu jis bent penkis kartus laiškais kreipėsi į kunigaikštį) taip ir nebuvo atsižvelgta. Mano manymu, aiškinantis, kodėl įstrigo J. Bretkūno vertimo leidyba, galima dar viena hipotezė. Formuojantis liuteroniškai ortodoksijai, M. Liuterio Biblijos vertimas buvo laikomas norminiu ir tapo kone neklystamu šventu tekstu, panašiai kaip Romos katalikams Vulgata, o J. Bretkūnas nuo jo per daug nutolo.
Reikšminga, kad Biblijos vertimo J. Bretkūnas ėmėsi ne politinės ar konfesinės valdžios raginimu, bet laisva valia. Laiškuose Prūsijos kunigaikščiui jis svarsto apie savo pašaukimą skelbti Dievo žodį lūpomis bei plunksna ir Biblijos vertimą suvokia kaip Dievo paskatą ir sykiu jo garbinimą, ugdantį krikščionis. Pro teologo žvilgsnį neprasprūs J. Bretkūno aliuzijos į Jėzaus palyginimą apie paslėptą talentą (Mt 25, 14–29) bei skatinimą imtis Kristaus jungo (Mt 11, 28–30). Lygiai kaip apaštalas Paulius bei kiti Naujojo Testamento autoriai, save J. Bretkūnas vadina Dievo žodžio ir Kristaus tarnu:
Maloningasis Kunigaikšti ir valdove, kadangi mūsų mielasis Dievas nori, kad kiekvienas žmogus pagal savo luomą ir pašaukimą užsidėtų naštą, kurią jis paskyrė jam, ir laikytų pareiga ją užsidėti visų pirma dieviškai garbei, o paskui artimo patarnavimui, tai ir aš supratau, jog esu įpareigotas, kiek man visą laiką buvo įmanoma padaryti, vykdyti šią Dievo valią. Dėl to, kad jo visagalybė pašaukė mane savo šventojo žodžio tarnu ir tose pareigose išlaikė mane trisdešimt šešerius metus, aš savo menkos talento naštelės, kurią jis man suteikė iš savo malonės, nenorėjau užkasti, o tik užsidėti ant pečių. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių Bažnyčia, ypač šioje Prūsų kunigaikštystėje, iki šiol neturėjo savo kalba Biblijos, Dievas nukreipė mane savo garbei ir savo bažnyčios naudai ją išversti iš garsingo pono Liuterio vokiško vertimo į lietuvių kalbą ir su dieviška pagalba atvedė iki galo7.
J. Bretkūnas pagrįstai laikomas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju, – Bibliją jis vertė ir „Postilę“ rašė neturėdamas nei lietuvių gramatikos, nei žodyno, – tačiau jo indėlio į lietuvių kultūrą nereikėtų vertinti vien filologiškai. J. Bretkūnas buvo pirmasis lietuviškai rašęs teologas. Jo tekstai patvirtina, kad autorius buvo ne tik geras lingvistas, bet ir išmanus egzegetas. Deja, teologiniu aspektu J. Bretkūno raštai mažai tyrinėti. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti filologų, lingvistų ir knygotyrininkų darbo, vis dėlto jų tyrimams labai stinga teologinio požiūrio taško. Teksto tyrinėjimas žodžių darybos, linksniavimo, asmenuotės bei sintaksės aspektais negali apčiuopti teologinės teksto potekstės. Pavyzdžiui, minėto laiško kunigaikščiui citata atskleidžia Biblijos vertimo priešistorę ir motyvus: pirma, Dievas pašaukė J. Bretkūną skelbti Šventąjį Raštą žodžiu, tada palaikė jį šioje nelengvoje tarnystėje, o galiausiai nukreipė išversti visą Bibliją į lietuvių kalbą. Nors laiškas nėra teologinis tekstas, tačiau būtent teologinė perspektyva padeda suprasti, iš kur J. Bretkūnas sėmėsi jėgų, kodėl niekieno neremiamas rūpestingai ėmėsi versti Dievo žodį. Mokslininkų, tyrinėjusių jo tekstus, darbuose ne tik pasigendu teologinio požiūrio, bet atrandu ir neleistinų klaidų. Kaip pavyzdį paminėsiu Albino Jovaišo monografiją „Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas“, kurios antrajame papildytame leidime po J. Bretkūno rankraščio fotografija teigiama, kad tai „šv. Petro pirmojo laiško romiečiams pradžia“8. Laišką romiečiams parašė Paulius, o ne Petras, ir tik vieną.
Kadangi pirmieji Biblijos vertimai formavo Europos tautų kalbas ir plėtojo jų raštiją, Reformacija neretai vertinta kaip humanistinis švietėjiškas sąjūdis ekleziniame savo epochos kontekste. Tačiau pagrindinis motyvas, skatinęs reformatorius skleisti Evangeliją gimtąja kalba, buvo teologinis, o dar tiksliau – soteriologinis. Evangelija buvo skelbiama, idant patikėjusieji būtų išganyti ir, gilindamiesi į ją, pasiektų tiesos pažinimą. Gimtąją kalbą reformatoriai laikė esminiu kiekvienos tautos tapatumo dėmeniu ir sykiu soteriologiniu instrumentu. Anot M. Liuterio:
Kalbas galime palygint makščiai, į kurią kišamas Dvasios kalavijas, brangenybių dėžutei, saugančiai brangakmenius, statinei vyno, kamarėlei maisto ir, kaip pati Evangelija sako, kalbos yra tarsi pintinės su duona, žuvimi ir trupiniais9.
Verčiant Biblijos tekstus į gimtąsias tautų kalbas, buvo viliamasi, kad tolimas Dievas ir svetimas žydų Mesijas taps artimu ir mylimu Išganytoju. Sielos išganymo motyvas nuolat atsikartoja Karaliaučiuje leistų Šventraščių ir giesmynų pratarmėse. Štai Frydrichas Šusteris Naujojo Testamento pratarmėje meldžiasi, „idant visas Šventas Raštas lietuviškai būtų išspaustas / ant praplatinimo švento žodžio / ir ant garbės Dievo / ant išganytingos naudos lietuvninkams / ir ant nemirštančios šlovės Maloningiausiam prūsų karaliui“10. Danielius Kleinas savo parengto giesmyno pratarmėje skaitytojui teigia, kad šiuo leidiniu siekia to, „kas yra teisinga, pamokoma ir gali būti naudinga sielos išganymui“11. Soteriologinį akcentą būtina pastebėti ir garsiojoje Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“, kuria pradedama jo iš lenkų kalbos versta „Postilė“, išleista Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje 1599 metais:
Argi nematom, kad daugelis mūsų Didžiosios Kunigaikštystės kampų žūva dėl savo tikėjimo ir vėlės [t. y. sielos, – G. S.] išganymo dalykų nežinojimo? <…> Kaipgi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkim savo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio negirdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje12.
Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.
XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė J. Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis. J. Rėza, remdamasis J. Bretkūno rankraščiu, gana tiesmukai jį vienodino su M. Liuterio versija. Vaizdingus lietuviškus posakius keitė germanizmai, kurie, pasak L. Rėzos, apskritai „buvo nesuprantami kitapus Nemuno“, t. y. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Jau XIX a. pradžioje L. Rėza kritiškai vertino savo bendrapavardžio išleistą „Psalterą Dowido“, pažymėdamas, kad „Bretkūno vertimas neabejotinai artimesnis Senojo Testamento originalo kalbai, o Rėzos psalmynas – liuteriškai versijai“13. Taigi vėlesnių amžių biblistai, lygindami J. Bretkūno verstą Biblijos tekstą ir jo pagrindu atliktą J. Rėzos redakciją, suprato, kad redakcija vertimą tik pagadino. Vis dėlto pats faktas, kad XVII a. pradžioje konfesinė valdžia J. Bretkūno vertimą laikė nutolusiu nuo M. Liuterio ir taisytinu, patvirtintų mūsų prielaidą, kad J. Bretkūno vertimas neatitiko savo meto konfesinių Biblijos vertimo vertinimo normų.
Kito lietuviško Šventraščio leidimo Prūsijoje teko laukti kone visą amžių, o tuo tarpu LDK pasirodė spaustuvininko Jokūbo Morkūno išleistas Mikalojaus Rėjaus (Mikołaj Rey) evangeliškos postilės vertimas iš lenkų kalbos, užvardytas „Postilla lietuwiszka“ (1600), ir dar kelios katalikų parengtos knygos su parinktais Naujojo Testamento tekstais. Konstantinas Sirvydas, garsėjęs įtaigiais pamokslais, kuriuos sakydavo lietuvių ir lenkų kalbomis Vilniuje, išleido savo pamokslų konspektus „Punkty kazan od Adwentu aż do Postu“ (I dalis 1629 m., II d. 1644 m.), vėlesniuose pakartotuose leidimuose jau su lietuvišku pavadinimu „Punktay sakimu nu Adwenta iki Gawienes“. Formos požiūriu knyga mažai kuo skiriasi nuo kitų to meto postilių, tačiau originalios teologinės refleksijos ir netikėtos įžvalgos ją priartina prie miniatiūrinių religijos filosofijos kūrinių, pavyzdžiui, Blezo Paskalio (Blaise Pascal) „Minčių“, parašytų tame pačiame amžiuje, nors šiek tiek vėliau. Apmąstydamas biblinius skaitinius, K. Sirvydas remiasi Augustinu, Tomu Akviniečiu ir kitais krikščionių mąstytojais. „Punktai sakymų“ pranoksta M. Daukšos postilę ne vien todėl, kad šioji tebuvo lietuviška Jokūbo Vujeko (Jakub Wujek) postilės „Postilla catholicka“ versija, bet svarbiausia dėl gilaus autentiško žvilgsnio bei Dievo žodžio ir žmogiškos tikrovės koreliacijos. K. Sirvydo bendražygio Jono Jaknavičiaus į lietuvių kalbą išverstos evangelijų ištraukos „Ewangelie polskie y litewskie“ (1637) buvo naudojamos Šventojo Rašto skaitymui per mišias ir per du amžius susilaukė bene trisdešimties pakartotinų leidimų. Bent žodžiu reikėtų užsiminti ir apie Kėdainiuose reformatų išleistoje „Knygoje nobažnystės krikščioniškos“ (1653) esančią postilę, pavadintą „Summa“, laisvai verstą iš lenkiškos Grzegorzo iš Žarnovieco (Grzegorz z Żarnowca) postilės.
Svarbiausias ir savo apimtimi didžiausias XVII a. Biblijos vertimo darbas priklauso S. B. Chylinskio plunksnai. Visą Šventąjį Raštą – tai pažymima ir antraštiniame Biblijos lape – S. B. Chylinskis išvertė uźmarioſe14. Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku 1660 m. jo versta Biblija pradėta spausdinti (trijų tūkstančių egzempliorių tiražu) Londone. Tačiau LDK evangelikų reformatų sinodo sprendimu jos leidyba buvo sustabdyta. Išsamesniam S. B. Chylinskio Biblijos aptarimui reikėtų atskiro straipsnio, čia galime paminėti tik šaltinius, kuriais rėmėsi jo vertimas. Išsamūs G. Kavaliūnaitės tyrinėjimai įtikina, kad pagrindiniu atramos tašku S. B. Chylinskis pasirinko olandų Bibliją, „Statenbijbel“ (1637), o pagalbiniu – lenkišką Gdansko Bibliją (1632)15. Pabrėžtina, kad S. B. Chylinskio knygelė „Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas“ („An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian tongve“), išleista Londone anglų (1659) ir vėliau lotynų (1659/1561) kalbomis, atskleidžia dvasinę vertėjo brandą ir puikų Šventojo Rašto išmanymą. O Naujojo Testamento rankraščio gale esantis sąrašas knygų ir Biblijos komentarų, kuriais versdamas S. B. Chylinskis naudojosi, neleidžia abejoti jo teologine kompetencija. V. Biržiškos svarstymai, esą „Chylinskis nieko nenusimanė įvairiais Biblijos klausimais“, yra visai nepagrįsti16. Regis, antrasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, kaip ir pirmasis, nebuvo išleistas ne dėl prastos kokybės, bet dėl konkurencijos ir politiškai motyvuotų konfesinių ambicijų kalvinistinėje LDK bendruomenėje. Drauge su I. Lukšaite tenka apgailestauti, kad siauri, medžiagine nauda paremti reformatų sinodo sprendimai atspindėjo regresyvų požiūrį ir sykiu tarsi ženklai liudijo, „kad Reformacija kaip kultūrinis, visuomeninis ir net tikybinis judėjimas baigiasi, užsisklendžia ištvėrimo rutinoje“17.
Šventraščiai lietuvių kalba XVIII a.
Šį niūrų paveikslą šiek tiek praskaidrina XVIII a. pradžioje dienos šviesą išvydęs LDK reformatų verstas, bet Karaliaučiuje atspausdintas Samuelio Bitnerio parengtas Naujasis Testamentas. Buvo tikimasi, kad juo galės naudotis lietuvių parapijos tiek LDK, tiek Mažojoje Lietuvoje. Tačiau Rytų Prūsijoje gyvenantiems lietuviams ši versija buvo svetima dėl gausių polonizmų ir savitos leksikos. Nepadėjo net F. Šusterio redakcija – skliausteliuose įrašyti lenkiškų skolinių ir žemaitiškų posakių atitikmenys, – S. Bitnerio versija neprigijo. Vis dėlto lietuviškos Biblijos istorijoje S. Bitnerio vertimą reikėtų laikyti žingsniu į priekį, nes versta iš graikų kalbos. L. Rėzos analizė atskleidžia, kad verčiant nebuvo orientuotasi nei į Vulgatą, nei į M. Liuterio vertimą. Pastarasis, be abejo, ir negalėjo būti LDK reformatų vertimo pagrindu. Todėl kur kas tikslingiau būtų patyrinėti, kiek S. Bitnerio versija buvo artima lenkiškiems vertimams. Be to, patikrinti galimas sąsajas su J. Bretkūno vertimu, nes LDK reformatai į Kėdainius iš Karaliaučiaus buvo atsivežę J. Bretkūno rankraštį18. Kad ir kaip ten būtų buvę, S. Bitnerio Naujasis Testamentas (ir tai, kad jis neprigijo Rytprūsiuose) paruošė dirvą naujam Biblijos vertimui.
1735-ieji lietuviškos Biblijos istorijoje yra įsimintini – pirmą kartą lietuvių kalba buvo išleistas visas Šventasis Raštas (Naujasis Testamentas ir psalmynas atskiru leidiniu pasirodė jau 1727 m.). Šio darbo ėmėsi iškilus Karaliaučiaus universiteto profesorius ir vyriausiasis karaliaus rūmų pamokslininkas J. J. Kvantas. Tiesa, jis pats nevertė ir nežinia, ar apskritai mokėjo lietuvių kalbą19, o tik surinko nemažą būrį, L. Rėzos žodžiais tariant, „nusipelniusių ir dievobaimingų pamokslininkų“, gerai išmanančių lietuvių kalbą ir Šventąjį Raštą, o pats prižiūrėjo teksto parengimą ir pasiekė, kad jo spausdinimui karalius Frydrichas Vilhelmas I būtų skyręs reikalingų lėšų. Knygos pavadinime skelbiama, kad ji išversta pagal wokißką perguldimą D. Mertino Luteraus20.
Jau minėjome, kad liuteroniškose valstybėse, taigi ir Prūsijos karalystėje, vokiškas M. Liuterio vertimas laikytas norminiu. J. J. Kvantas Senojo Testamento pratarmėje pažymi, kad „vertėjai rėmėsi iš dalies ir kitų tautų pavyzdžiais, o jos savo Biblijas buvo išsivertusios iš Liuterio, tai vertimai į žemutinių saksų, vendų, švedų, danų, suomių, laplandų, islandų ir lenkų kalbas“21. Vis dėlto jau to meto biblistai pabrėžė, kad M. Liuteris Šventąjį Raštą vertė iš originalo kalbų ir kad šio principo reikėtų laikytis verčiant ir į kitas kalbas. Gotfrydas Ostermejeris „Lietuviškų giesmynų istorijoje“ (1793) apgailestavo, kad J. J. Kvanto išleista pirmoji lietuviška Biblija buvo versta iš vokiečių kalbos, ir svarstė, ar ne geriau būtų buvę pasinaudoti S. Bitnerio parengtu Naujuoju Testamentu, verstu iš pirminio šaltinio22. Tos pačios nuomonės buvo ir L. Rėza, kuris gero vertimo kriterijais laikė ištikimybę originalui ir kalbos, į kurią verčiama, vaizdingumą. Tačiau J. J. Kvanto leidinio rengėjai turėjo išsikėlę visai kitą tikslą:
Pagrindu paimtas Liuterio vertimas, tačiau ne todėl, kad jis būtų laikomas tobulu. Mes gerai suprantame, kad nei Liuterio, nei koks nors kitas vertimas negali prilygti originalui <…> vertimas buvo pritaikomas toms lietuvių parapijoms, kuriose pamokslai sakomi vokiečių ir lietuvių kalbomis, ir buvo siekiama suartinti tekstus23.
Taigi vokiškas šaltinis buvo pasirinktas praktinės pastoracijos tikslais – idant parapijiečiai nesutriktų suvokę, jog Šventasis Raštas vokiečių ir lietuvių kalbomis gali skirtis. Paradoksalu, bet toks J. J. Kvanto pasirinkimas (kaip ir J. Rėzos, redaguojant J. Bretkūno vertimą „Psalteras Dowido“) prieštaravo paties M. Liuterio vertimo metodikai.
M. Liuterio vertimo metodika
Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gana išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531–1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia – ne mažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.
M. Liuterio išverstoje Biblijoje (1534, NT 1522) ir kituose jo raštuose galime įžvelgti glaudžias sąsajas su šnekamąja kalba ir tautosaka. Savo kritikams, kodėl jis vietomis nutolsta nuo originalo, M. Liuteris aiškino, kad to reikalauja sklandi vokiečių kalba. Pavyzdžiui, Jėzaus posakis „juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34) paraidžiui iš lotynų būtų verstinas kaip „burna kalba iš širdies pertekliaus / gausos“. Tačiau, anot M. Liuterio, tūlas vokietis, išgirdęs apie „širdies gausą“, tik sutriks, nes jam tai asocijuosis su namų, viryklės ar laktos gausa. Vokiečių kalboje esama savito frazeologizmo (wes das hertz vol ist, des gehet der mund über), tiksliai atitinkančio lotyniško išsireiškimo prasmę (lietuviškas atitikmuo, ko gero, būtų: kas širdyje, tas ir ant liežuvio). Vertėjas privalo nuolatos galvoti apie skaitytoją, kuriam ir yra skirtas išverstas tekstas:
Bergždžia paisyti lotyniško rašto, norint sklandžiai išsireikšti vokiškai. Geriau jau klausti motinos namuose, vaikų gatvėje, prastuolio turguje. Jų kalba ir kalbos maniera padės susigaudyti, kaip reikia versti. Tuomet jie supras be vargo, kad mes kalbame vokiškai. <…> pažodinė lotynų kalba yra didelė kliūtis, kalbant grynai vokiškai24.
M. Liuteris prisipažįsta, jog, versdamas Penkiaknygę, siekė, kad Mozė kalbėtų kaip vokietis ir niekas net neįtartų jį buvus žydu!
Ne mažiau svarbus jam buvo ir teologinis kriterijus. Nepakanka gerai išversti atskirus paragrafus, reikia nuodug-niai išmanyti visą Šventąjį Raštą, gebėti atskirti persipynusias teologines gijas, paisyti pagrindinių temų nuoseklumo. „Laiško romiečiams“ tekste – „<…> taigi mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ – M. Liuteris įterpė žodelį tik (vok. allein), kurio nėra nei graikiškame originale, nei Vulgatoje: „<…> žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, o tik tikėjimu“ (Rom 3, 28). Jo nuomone, žodelis tik yra legitimus vertimo intarpas, nes paryškina Įstatymo darbų ir Kristaus tikėjimo antitezę bei pabrėžia, jog išganymas nėra žmogaus pastangų nuopelnas. M. Liuteris net apgailestauja, kad neįterpė dar poros žodelių – alle ir aller, tuomet Pauliaus mintis būtų tapusi dar aiškesnė: „<…> išgelbsti tik tikėjimas, be jokių įstatymų ir jokių darbų.“
Teologinį argumentą M. Liuteris pasitelkia ir aiškindamas, kodėl ne paraidžiui išvertė angelo Gabrieliaus sveikinimą Marijai. Su jam būdinga ironija jis svarsto, jog vokiečiui pažodinis vertimas „sveika, malonės pilna“ (lot. ave gratia plena) visų pirma primintų pilną bokalą alaus arba storą piniginę. Graikišką κεχαριτωμένη (kecharitōmenē) ir lotynišką gratia plena M. Liuteris verčia malonioji (vok. holdselige) ir tokį pasirinkimą grindžia bibliškai. Mat Senajame Testamente tas pats arkangelas Gabrielius buvo siųstas pas Danielių. Jo hebrajiškiems kreipiniams חֲמוּדוֹת (hámûdôt) (Dan 9, 23) ir אִישׁ־חֲמֻדוֹת (’îš-hámùdôt) (Dan 10, 11, 19), kurie verstini kaip brangus, mylimas vyre, evangelistas Lukas, kuris puikiai išmanė tiek hebrajų, tiek graikų kalbas, parinko graikišką žodį κεχαριτωμένη. Tai paprasčiausias malonybinis kreipinys, o ne, kaip manyta viduramžiais, teologinę reikšmę turinti sąvoka. Anot M. Liuterio, jis būtų dar tiksliau perteikęs originalo mintį, jei Marijai adresuotą pasveikinimą būtų išvertęs „sveika, brangioji“, „sveika, mieloji“ arba net „sveika, mylimoji“ (vok. liebe).
Tikėtina, kad pirmieji lietuvių vertėjai buvo gerai susipažinę su M. Liuterio „Atviru laišku apie vertimą“. Antai B. Vilentas arkangelo kreipinį išvertė „Buki ſweika iſch malones numiletoghi“, taip apjungdamas originalą ir vokišką šaltinį. J. Bretkūnas laikėsi originalo, tačiau paminėjo ir M. Liuterio variantą, jį versdamas númileta. Prisimintinas ir katalikiškas J. Jaknavičiaus vertimas „ſweyka milistos piłna“, kuris paradoksaliai artimas M. Liuterio egzegezei. Tikriausiai šis ryšys atsitiktinis ir jį lėmė ne artimas teologinis požiūrio taškas, o slavizmo mylista (lenk. miłość, brus. мiлacць), turinčio ir malonės, ir meilės reikšmes, pasirinkimas25.
M. Liuteris buvo įsitikinęs, kad Biblijos vertimas į gimtąją kalbą yra ištisas menas, reikalaujantis ne tik puikaus biblinių kalbų – hebrajų ir graikų – išmanymo, bet ir gimtosios kalbos pojūčio. Šventojo Rašto pažinimas ir teologinis išprusimas nėra vienintelis gero vertimo laidas. Idant tinkamai išverstų Dievo žodį, vertėjas turi nuoširdžiai mylėti Dievą, branginti jo apreikštą tiesą ir ieškoti šlovės ne sau, o Dievui. Savo kritikams M. Liuteris prisiekia, kad neturėjo jokių paslėptų motyvų – Naująjį Testamentą ėmėsi versti ne dėl atlyginimo ir ne siekdamas iškilti. Šį sunkų, daug pastangų ir stropumo reikalaujantį darbą reformatorius vertinąs kaip „patarnavimą brangiems krikščionims ir šlovei Sėdinčiojo aukštybėse, kuris laimina mane kiekvieną mano gyvenimo valandą“26. Bene geriausiai M. Liuterio požiūrį į Šventraščio vertimą apibendrina citata apie vertėjo širdį:
Ak, versti ne kiekvienam duota, kaip mano kai kurie pakvaišę šventieji. Vertimas reikalauja teisios, pasišventusios, sąžiningos, tyros, dievobaimingos, krikščioniškos, išlavintos, išsimokslinusios ir patyrusios širdies. Aš laikausi nuomonės, kad joks netikras arba sektantiškos dvasios krikščionis negali būti geru vertėju27.
J. Bretkūnas kaip lietuvių M. Liuteris
M. Liuterio vertimo principų šviesoje ryškiausiai sušvinta J. Bretkūno Biblijos tekstas. Pirmieji lietuviškos Biblijos vertėjai liuteronai konfesiškai angažuodamiesi titulinio puslapio antraštėje nurodydavo vokišką vertimo šaltinį, bet iš tiesų versdavo ir iš kitų šaltinių. Tiek J. Bretkūno, tiek J. J. Kvanto Biblijų titulinės antraštės pateikia nuorodą į M. Liuterio versiją, kaip į pirminį vertimo šaltinį. Jau minėjome, kad J. Bretkūno verstas psalmynas kur kas artimesnis originaliam hebrajiškam tekstui nei jo vėlesnė J. Rėzos redakcija, siekusi J. Bretkūną priartinti prie M. Liuterio. Evangeliją pagal Luką J. Bretkūnas vertė iš Vulgatos, tai liudija jo paties įrašas: Iſch latiniſchka perguldyta. J. Gelumbeckaitės nuomone, iš lotynų kalbos J. Bretkūnas galėjo būti išvertęs ir kitas evangelijas, bet vėliau jas perrašė, remdamasis M. Liuterio versija28. Šie faktai pagrįstų hipotezę, kad J. Bretkūnas, savo iniciatyva ėmęsis versti Šventąjį Raštą, suvokė arba buvo patartas, kad Biblijos leidyba bus įmanoma tik orientuojantis į M. Liuterio versiją. Eglė Bukanytė, tyrinėjusi M. Liuterio versijos įtaką J. Bretkūno išverstoms evangelijoms, svarsto, kad vokiškosios sintaksės elementai į J. Bretkūno tekstą galėjo patekti ne tik per M. Liuterio vertimą, bet ir iš gyvosios kalbos – per XVI a. Prūsijos lietuvių dialektus29. Aišku viena, kūrybinė J. Bretkūno laisvė pranoko ad verbum vertimo principą, kurio buvo tikimasi iš to meto Biblijos vertėjų liuteronų.
Manau, kad J. Bretkūną pagrįstai galėtume vadinti lietuvių Liuteriu, išvertusiu Šventąjį Raštą gyva ir vaizdinga savo meto kalba. J. Bretkūnui buvo artima M. Liuterio vertimo metodologija, ypatingą dėmesį skirianti gimtajai kalbai. Pakaks pacituoti L. Citavičiūtę:
Bretkūno kalba – sodri, glausta ir aiški, stilius artimas šnekamajai kalbai. Jis stropiai stengėsi neiškreipti originalo prasmės, išradingai gryna lietuviška išraiška perteikdamas rytietiškas realijas, vengė germanizmų ir svetimybių. Jo raštuose daug gyvų lietuviškų pasakymų, mažybinių-maloninių daiktavardžių formų, vaizdžių palyginimų, folkloro elementų, naujadarų, frazeologizmų (pavyzdžiui, netupėk bažnyčioje ant suolo kaip žąsis kokia ant lizdo; kurį Dievas myl, tą ir plak)30.
Mano manymu, J. Bretkūno vertimo spausdinimas galėjo būti vilkinamas ir galiausiai apskritai įstrigo dėl to, kad, lyginant pažodžiui, neatitiko M. Liuterio Biblijos. Ona Aleknavičienė teigia, kad J. Bretkūnas „atsiplėšia nuo „šventųjų kalbų“, kad nebūtų pažeistos lietuvių kalbos normos“31. G. Kavaliūnaitė, lygindama XVI–XVII a. Šventojo Rašto vertimus į gimtąsias Europos tautų kalbas, J. Bretkūno Bibliją priskiria prie vertimų, atliktų vadovaujantis ad sensum principu, kaip ir M. Liuterio bei Brastos Biblijas32. Konfesinės vienybės požiūriu J. Bretkūno kaip vertėjo laisvė galėjo kelti nemažai nerimo. Vis dėlto pastebėtina, kad J. Bretkūnas, kaip liuteronų kunigas, stropiai laikėsi savo eklezinės vyresnybės potvarkių. Todėl, nors jau buvo išvertęs visą Šventąjį Raštą, rengdamas „Postilę“ jis naudojo konfesiškai pripažintas Baltramiejaus Vilento, o ne savo verstas Naujojo Testamento ištraukas (tiesa, jas redagavęs)33.
Tyrimai teologiniu aspektu padėtų geriau suvokti, kodėl vienur J. Bretkūnas nesvyruodamas žengė M. Liuterio pramintais takais, o kitur drąsiai ieškojo originalių lietuviškų sprendimų. Mano atlikta analizė atskleidžia, kad arkangelo pasveikinimą Marijai J. Bretkūnas vertė iš graikiško teksto arba Vulgatos, tačiau žodžius malonės pilna pabraukė ir virš jų mažu šriftu įrašė liuterišką alternatyvą númileta. Aptartą „Laiško romiečiams“ sakinį J. Bretkūnas bei kiti vertėjai liuteronai, nepaisydami originalo ir sekdami M. Liuteriu, Pauliaus teiginį papildo intarpu tik. Jis pranyksta tik trečiojoje J. J. Kvanto Biblijos redakcijoje, parengtoje L. Rėzos (1816). Kita vertus, LDK vertėjai kalvinistai, laikydamiesi originalo, žodelį tik praleidžia. Tai būtų vienas iš pavyzdžių, kaip konfesinė tapatybė daro įtaką Šventraščio vertimui. Tolesni pirmųjų Šventojo Rašto vertimų į lietuvių kalbą tyrinėjimai teologiniu aspektu padėtų išsiaiškinti ir daugiau iki šiol neatsakytų klausimų.
Šventasis Raštas lietuvių kalba nelengvai skynėsi kelią. Nors pirmasis visos Biblijos vertimas, priklausantis J. Bretkūno plunksnai, pasirodė XVI a. pabaigoje, jis taip ir liko neišleistas. Panašaus likimo sulaukė ir XVII a. viduryje Anglijoje pradėta spausdinti, tačiau vertėjo bendražygių sustabdyta S. B. Chylinskio Biblija. Visas Šventasis Raštas lietuvių kalba pirmą kartą buvo išleistas tik 1735 m. Karaliaučiuje, vadovaujant J. J. Kvantui.
1 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija // Senoji Lietuvos literatūra. – Kn. 23. – 2007. – P. 233.
2 Rhesa L. Geschichte der litthauischen Bibel, ein Beitrag zur Religionsgeschichte der Nordischen Volker von D. L. J. Rhesa, Professor der Theologie und Prediger. – Königsberg: gedruckt in der Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1816.
3 Biržiška V. Senųjų lietuviškų knygų istorija. – Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953.
4 Karaciejus J. Wolfenbüttelio Postilė. – Vilnius: Žara, 1995.
5 Taip „Wolfenbüttelio Postilę“ apibūdina Ingė Lukšaitė, žr.: Reformacija. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 380.
6 Gelumbeckaitė J. Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573. – T. 2. – Wiesbaden: Harrassowitz, 2008.
7 Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mokslas, 1983. – P. 321–322.
8 Jovaišas A. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – P. 141.
9 Luther’s works. American Editon. – T. 45. – Philadelphia: Muhlenberg Press, 1962. – P. 360.
10 Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus, drukawójo arba iszspáude spáustuwoj Reusnéro Karalaućiuj’, 1701.
11 Citavičiūtė L. Įsruties apskrities bažnyčių ir mokyklų vizitacijos potvarkio Recessus generalis (1639) reikšmė lietuvių raštijai ir jo vykdytojas Danielius Kleinas // Archivum Lithuanicum 11. – 2009. – P. 26.
12 Daukša M. „Postilės“ prakalbos / Sudarė Arnoldas Piročkinas. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 35.
13 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 230.
14 Visas S. B. Chylinskio Biblijos pavadinimas: „BIBLIA tatey ira Rasztas Szwętas seno ir naujo TESTAMENTA. Pirmą kartą dabar perguldytas Lietuwiszkań lieźuwiń. uźmarioſe. nog Samuelies Baguslawo CHylinska. Lietuwniko. ó nakłodu Diewo-baymos Karalistes Anglios, uź karalawima Jo Milistos Karalaus, KAROLO ANTROIA Karalaus Anglios, Szkocios, Irlandios ir Francios“.
15 Kavaliūnaitė G. Įvadas // Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas. – T. 1: Lietuviško vertimo ir olandiško teksto originalo faksimilės. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
16 Biržiška V. Senųjų lietuviškų knygų istorija. – P. 144.
17 Lukšaitė I. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija // Archivum Lithuanicum 10. – 2008. – P. 224.
18 Kavaliūnaitė G. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. – T. 3: Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorijos šaltiniai. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015. – P. 492, 497–498. L. Rėza neįžvelgia sąsajų tarp J. Bretkūno ir S. Bitnerio vertimų, tačiau mini, jog Danielius H. Arnoltas „Prūsijos Bažnyčios istorijoje“ teigė, kad S. Bitnerio vertimas rėmėsi J. Bretkūno rankraščiu. Žr.: Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 239–240.
19 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 245. L. Rėza teigia, kad J. J. Kvantas lietuvių kalbos nemokėjo, bet L. Citavičiūtė atkreipia dėmesį į jo biografo L. E. Borovskio pastabą, kad J. J. Kvantas gana gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
20 Visas knygos pavadinimas: Biblia, / Tai eſti: / Wiſſas / Sʒwentas / Raſʒtas, / Seno ir Naujo / Teſtamento, / Pagal Wokiſʒką Perguldimą / D. Mertino Luteraus / Su / kiekwieno Pérſkyrimo / trumpu Praneſʒimu, / ir / reikalingu Paʒ́enklinnimu tû pacʒû Ʒodʒiû / kurrie kittoſe Perſkyrimoſe randami, / Nuͦ kelû / Mokytojû Lietuwoj; / Lietuwiſʒkay pérguldytas. / Karaláucʒuje, 1735. / Ráſʒtais iſſpáuſtas pas Joną Artungą, o parduͦdamas / pas Pilippą Kriſtupą Kanterį.
21 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 256.
22 Ten pat. – P. 247.
23 Ten pat. – P. 255.
24 Dr. Martin Luthers Werke. Ein Sendbrief vom Dolmetschen. – T. 30. – Sk. II. – Weimar: Hermann Boehlaus Nachfolger, 1909. – P. 639.
25 Jono Jaknavičiaus 1647 metų Ewangelie Polskie y lytewskie / Parengė Milda Lučinskienė. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. – P. 397 [162]. Pastebėtina, kad greta esančiame tekste lenkų kalba pavartotas žodis łáſka.
26 Dr. Martin Luthers Werke. Ein Sendbrief vom Dolmetschen. – P. 641.
27 Ten pat. – P. 642.
28 Gelumbeckaitė J. Vulgatos prielinksnių konstrukcijų santykis su inesyvu J. Bretkūno „Evangelijos pagal Luką“ vertime // Baltistica. – XXXI (2). – 1996. – P. 155.
29 Bukanytė E. Martino Lutherio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579–1580) sintaksės aspektu. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. – P. 17.
30 Citavičiūtė L. Jonas Bretkūnas // Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 143–144.
31 Aleknavičienė O. Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo „Postilės“ redagavimo šaltinis? // Archivum Lithuanicum 2. – Vilnius: Petro ofsetas, 2000. – P. 32.
32 Kavaliūnaitė G. Reformacija ir Biblijos vertimai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė europiniame kontekste // Konferencijos „Reformacija Lietuvoje ir jos poveikis kultūros atsinaujinimui“ medžiaga. – Vilnius, 2017.10.26.
33 Ten pat. – P. 42. Anot V. Biržiškos, „pirmosios lietuvių kalba išleistos Biblijos ištraukos Prūsijos kunigaikštijoje buvo iš karto paskelbtos oficialiaisiais tekstais“, O. Aleknavičienė šį teiginį laiko pagrįstu.
Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius
2018 m. Nr. 7
Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“1, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją, o ne poeto kūrybą apžvelgiančios Mindaugo Tamošaičio monografijos2, tampa vis labiau fonine, menkai bematoma figūra, kurią labai šiltai, taikliai ir objektyviai laidotuvių dieną apibūdino Vytautas Kubilius:
Vienintelis, kuris domėjosi kitu, džiaugėsi, palaikė. Buvo kultūrinių akcijų širdis. Visi Mačernio minėjimai, knygos išleidimas ir muziejaus kertelė – tik per jį. Jis atkakliai gynė ir stūmė. Buvo ištikimas savo kartai – siuntė Bradūnui knygas, kai tai buvo pavojinga. Pasiuntė kone visus Mačernio eilėr. nuorašus. Kaip gyveno B. Krivicko žūtimi, tos vietos atradimu. Tie draugai buvo jame ir su juomi. Jungė vienintelis aną prieškario epochą su kruvina stalinistine. Išliko dėl savo geranoriškumo, komunikabilumo. Jį barė jau 1946 m., paskui 1950/2 m., ir jo balsas turėjo prislopti, netekti intymumo gaidų ir raminančios elegijos. Bet liko atviros širdies, be galo ištikimas savo kraštui3.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma apie trisdešimt K. Bradūno laiškų E. Matuzevičiui ir apie septyniasdešimt E. Matuzevičiaus laiškų K. Bradūnui. Dar pora K. Bradūno laiškų yra Literatūros ir meno archyve Vilniuje. Laiškai rašyti 1956–1990 m., daugiausia 1957–1959 m., yra nemažai metų, kai dėl įvairių priežasčių nerašyta visai. Šiek tiek prie abiejų poetų draugystės istorijos ir jųdviejų epistolikos buvo prisiliesta, vienas kitas laiškas pacituotas knygoje „Kazys Bradūnas. Archyvai“4, tačiau ten šie laiškai buvo tik viena nedidelė, nors ir svarbi, tema. Apie laiškus užsimena ir minėtos monografijos autorius M. Tamošaitis. Pasistengsime atidžiau įsiskaityti į poetų korespondenciją.
Pradedantieji literatai K. Bradūnas ir E. Matuzevičius, gimę tais pačiais 1917 metais, susipažino dar mokykliniais laikais ir būtent laiškais – tuometiniams gimnazistams literatams, jau publikuojantiems savo rašinius moksleivių spaudoje, tai buvo įprasta. M. Tamošaitis cituoja Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių muziejuje Krinčine saugomus poeto prisiminimus: „Parašai laišką, kad skaičiau žinutę, kad patiko, gal susirašinėsim“5. 1937 m. K. Bradūnas, E. Matuzevičius, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Alfonsas Čipkus (būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas) ir nemažai kitų žinomų ar šiandien primirštų literatų įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, įsitraukė į studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veiklą. Nuo 1940 m. jie tęsė studijas Vilniuje. Po karo K. Bradūnas ir E. Matuzevičius atsidūrė skirtingose Atlanto pusėse, susirašinėti pradėta daugiau kaip po dešimtmečio.
Rašant apie sovietinio laiko epistoliką, svarbu nepamiršti, kad „1944 m. antroje pusėje pradėjo veikti LSSR NKGB–MGB V skyrius (tarptautinės ir vietinės korespondencijos tikrinimas ir cenzūra). <…> 1946 m. sausio mėn. SSRS MGB įsakė LSSR MGB V skyriui tikrinti visą pašto ir telegrafo tarptautinę bei vidaus (sąjunginę) korespondenciją. <…> Pirmaisiais antrosios sovietinės okupacijos metais saugumo organams stigo operatyvinių žinių, todėl buvo siekiama patikrinti kuo daugiau laiškų, o vėliau – tik tikrinamų, sekamų asmenų ir pasirinktus laiškus“6. Be abejo, abu – ir K. Bradūnas, ir E. Matuzevičius – rašė vienas kitam puikiai žinodami, kad laiškus skaito ne tik juodu. Akivaizdu, kad į nematomą skaitytoją įvairiais būdais atsižvelgiama, bandoma kaip nors kontroliuoti pašto siuntas, todėl poetai surašo ilgus siunčiamų ir gautų knygų sąrašus, pamini, kokias knygas ir kurios dienos laišką gavo, o kokių – dar ne. E. Matuzevičius vis ieško siuntoms saugesnio kelio, todėl prašo K. Bradūno knygas siųsti registruotomis banderolėmis (be pagrindo tikisi, kad, neįteiktos gavėjui, grįžtų siuntėjui), siūlo rašyti ne namų adresu, o į Rašytojų sąjungą ar į žurnalo „Jaunimo gretos“ redakciją, kurioje kurį laiką dirbo. Tai vieno, tai kito laiške šmėkšteli ironijos neprašytiems skaitytojams šešėlis, o E. Matuzevičiui kartais visai trūksta kantrybė, jis darosi atvirai sarkastiškas: „<…> liūdnoka, kad Tavo knygų siuntos kažkaip užtrunka, dalis jų kažkur pakelyje „įstringa“, matyt, patenka į „cenzūrinius krematoriumus…“ Žinoma, visa tai liūdna ir tragiška, kai pagalvoji, kokios šia prasme „pažangos“ pasiekė žmonija atomo, gražių kalbų ir žmogaus „asmeninės laisvės“ amžiuje“ (1957.IX.8)7. Kelioms dienoms tepraėjus, jis žada rašyti (K. Bradūnui siūlo tą patį padaryti angliškai) į Maskvą, į Ryšių ministeriją, nes „knygos – pagal taisykles, nepasiekusios adresato, turėtų bent grįžti atgal“ (MLLM P108124), tačiau jos paprasčiausiai dingsta. Galbūt bent dalis jų atsidurdavo kokiuose nors specialiuose fonduose ar archyvuose.
Pirmą kartą E. Matuzevičius rašė 1956 m. gruodžio 7 dieną, atsakydamas į K. Bradūno laišką, kurio nepasisekė rasti. Savąjį E. Matuzevičius pradeda K. Bradūno eilėraščio „Paminklas“ pirmąja strofa („Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai – / Mano kraštas – didelis milžinkapis: /Panemunės, pajūriai, pašešupiai…“) ir emocinga, bet ir dalykiška įžanga: „Po tiek laiko… Vėl lyg pajutau, išgirdau Tavo gyvą balsą. Didelis, nuoširdus ačiū už laišką, rašytą 1956.XI.19 d. Jį gavau maždaug po dviejų savaičių. Ir pats šį mano laišką turėtum gauti maždaug po 10–14 dienų.“ E. Matuzevičius beveik visada ant gautų vokų užrašo datą, kada laiškas jį pasiekė. Pirmajame laiške akivaizdžios visos svarbiausios tolesnio susirašinėjimo temos, šiek tiek – ir retorika:
Dažnai, eidamas Pilies gatve arba ta gatvele prie filharmonijos, kur kadaise Tu esi gyvenęs, prisimenu Tave, visus tuos mūsų anuometinius literatūrinius reikalus, prisimenu mūsų pokalbius apie literatūrą, svajones, planus… Ir tą lyrišką graudžią dainą „Kur tas šaltinėlis?..“ O be Tavęs ir be Vytauto M. – dabar jos niekas taip gražiai, širdingai nebedainuoja. O gal per daug mano širdin ir atmintin įkrito anas dainavimas, kuris, rodos, pirmą kartą suskambėjo Kaune, Čepurnos restorane, 1940 m. pavasarį…
Aš paskutinį kartą Bronių ir Mamertą mačiau dar vokiečių okupacijos metu. Paskui, užėjus taryb. armijai, aš kurį laiką mokytojavau provincijoje. O Bronius irgi mokytojavo – tik kitoje vietoje, Biržuose. Mamertas, atrodo, gyveno kaime, namie. Jis labai tragiškomis aplinkybėmis žuvo, rodos, kartu su broliu. O Bronius gyveno ilgiau. Metė mokytojavimą ar buvo priverstas mesti. Paskui po metų ar dviejų lyg dingo be žinios. Spėjama – žuvo. Tuo laikotarpiu vyko aštri klasių kova kaime. To nepergyvenus, nemačius, sunku suprasti visą įvykių tragiką, sudėtingumą ir baisumą.
Tai, kas jam žinoma apie B. Krivicką ir M. Indriliūną, E. Matuzevičius parašė pirmame laiške ir daugiau prie jų likimo negrįžo, tik jau 1988 m. paminėjo televizijos laidą „Tragiškoji Mačernio karta“, kur ir jie buvę prisiminti. O Vytauto Mačernio likimas ir kūryba abiem poetams tapo esmine ilgų metų tema, bent jau skaitytuose laiškuose užbaigiama 1990 m. kovo 8 d. K. Bradūno, besirengiančio pirmai kelionei į Lietuvą, eilutėmis: „Norėsime siektis ne vien tėviškių, bet ypač su Kazyte norėsime nukeliauti ir į Šarnelę ir prie Tatulos ir nulenkti galvas prie Vytauto ir Mamerto kapų“ (MLLM 4037). K. Bradūnas rengė V. Mačernio kūrybos knygą (išleista „Poezija“, 1961) ir E. Matuzevičius buvo jam visokeriopos medžiagos šaltinis. Pačioje susirašinėjimo pradžioje, 1957 m. sausio 12 d. laiške, K. Bradūnas prašo:
Turiu vieną didelį, turbūt patį didžiausią ir patį brangiausią prašymą. Tavo laiškuose Albinui8 skaičiau, jog Vytauto M. raštai nežuvę. Ar negalėtum man jo „Metų sonetus“ nurašęs atsiųsti? Jei nepatogu visus iš karto, tai dalimis. Gal turi po ranka ir kitus pavienius
jo eilėraščius, neįklasifikuotus į „Metų sonetus“. Nurašyki ir juos. Vytauto kūrybą noriu matyti visą prieš akis ir turėti visą po ranka. „Vizijų“ nesiųski. Jas turiu. Jos išleistos atskira knyga. Jei įmanoma, tuoj pat laiškan įdėki ir Vytauto kokią nuotrauką. „Žemėj“ didinom iš vienos mažos grupinės, todėl taip neryškiai atsimušė9.
Dėl eilėraščių nuorašų ir nuotraukų K. Bradūnas kreipėsi ne kartą, o 1959.II.23 prašė parašyti tikslias V. Mačernio gimimo ir mirties datas bei jo „mirties aplinkybes <…> paprastai ir tikroviškai, be jokių legendinių pagražinimų“ (MLLM 40362). Žinodamas jau minėtas siuntimo problemas, K. Bradūnas instruktuoja: „O tuos sonetus, mielas Eugenijau, siųski ne visus iš karto, bet po kelis, kukliai savo ranka surašęs ant atviručių ir šiaip laiškuos. Siųsdamas juos sunumeruoki. Jeigu vienas kitas pakeliui dingtų, žinosime kurie“ (MLLM 40347). Tačiau E. Matuzevičius kartais siunčia ir rankraščius (dažna jo laiškų frazė „pridedu pasiskaityti“), primindamas: „Rank-raštinius pavyzdžius man grąžink. Noriu atiduoti į Mokslų Akademijos rankraštyną“ (MLLM P60602). Vieno eilėraščio siuntimą jis bandė komplikuoti: „Nesiunčiu jo eilėr. „Malda į šv. Kazimierą“ – jį gal turi arba prisimins Paulius J. [Jurkus] ar kas kitas, prieš Vyto mirtį buvęs arčiau prie jo“ (MLLM P108127). Aišku, E. Matuzevičius baiminasi ne tuščiai, 1944 m. parašytame eilėraštyje akivaizdus V. Mačernio požiūris į artėjančią Raudonąją armiją: „Ar tu leisi, kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom būtų amžiams sutrypta.“ K. Bradūnas pasirodo neblogai pažįstąs sovietinę naujakalbę: „<…> eilėraštį apie Kazimierą būtinai atsiųsk. Tik tuo atveju prirašyk prie jo komentarą, kaip tie visoki prietarai eilėraštį sugadina. Tada, manau, reikalas bus tikresnis“ (MLLM 40360). Be ironijos, kuri akivaizdi, šiame komentare Kazimieras, matyt, kad perliustruotojams ne taip kristų į akis, paliekamas be „šventumo“. Taip pat neutraliai rašo ir E. Matuzevičius: „Tą Kazimierinį eilėraštį siunčiu irgi antrame, atskirame voke“ (MLLM P108139). Jei įtarimų galintį sukelti eilėraštį siunti atskirame voke, jis, jei dings, nepradangins kitko. Beje, E. Matuzevičius frazę apie siunčiamus V. Mačernio eilėraščius dažnai įterpia į tekstą, neišskirdamas, kaip kitos temos, nauja eilute. Matyt, tiesiog nenorėta atkreipti neprašytų skaitytojų dėmesio.
Skaitant E. Matuzevičiaus laiškus ne visada įmanoma atskirti sovietinę retoriką kaip savotišką kamufliažą, skirtą perliustruotojams, ir sovietinę retoriką, kuri, gal jam pačiam to nepastebint, jau yra įaugusi į jo kalbą. Dažnai laiškuose E. Matuzevičius rašo „tauta, liaudis“, tarsi niekaip negalėtų pasirinkti tarp prieškaryje įprastos „tautos“ ir sovietmečiu ypač įtvirtintos „liaudies“. Jau cituotame pirmajame laiške K. Bradūnui jis rašo apie „vokiečių okupaciją“, kas skamba įprastai, bet paskui – „užėjus taryb. armijai“ (čia jau dviprasmiška – „užeina“ priešų ar bent nedraugiškos armijos), „vyko aštri klasių kova“ (sovietinės kalbos štampas). Įdomūs netyčiniai prasitarimai, liudijantys apie besiskiriantį poetų erdvės suvokimą: K. Bradūnui „čia“ – visas laisvasis pasaulis, ne tik JAV, kur jis gyvena: „Tiesa, Maironis ir čia leistas keliais atvejais. Tikrai gerai paruošti ir 1952 m. Romoje išleisti „Pavasario balsai“10. Žurnalas „Inostrannaja literatura“ iš tiesų buvo vienas geriausių Sovietų Sąjungoje, tačiau prie jo pavadinimo E. Matuzevičiaus pridėtas įvardis yra kiek netikėtas: „Skaičiau mūsų žurnale „Inostrannaja literatura“ (rusų kalb.), kad neseniai išėjo Kanados poetų antologija“ (59.III.22, MLLM P60602).
Pati V. Mačernio poezija laiškuose komentuojama menkai, dažniausiai aiškinamasi eilėraščių tvarka, pavadinimai ir kita, ypač dalykiškas išlikusiuose laiškuose K. Bradūnas, tačiau 1957.VI.6. jis rašo: „Skaitau Vytauto sonetus. Jų susirinko XXVI. Jais aš dabar tik ir tebegyvenu. Kai perskaitysiu visus, parašysiu ir tau savo nuomonę“ (MLLM 40351). Deja, nepasisekė surasti K. Bradūno laiško su ta nuomone. Pats E. Matuzevičius kelis kartus lakoniškai pakomentuoja: „<…> pridedu pasiskaityti keletą Vyto sonetų (X–XV). Yra labai įdomių, bet kai kurie gruboki formos atžvilgiu…“ (MLLM 1081107); „Didelis poetas. Labai lietuviškas. Ir kartu jo sonetų gelmėje plaka klasikos, antikos, renesanso išmintis… Reikėtų jo raštų pilnesnio leidimo“ (MLLM P108121). Daugiau ir esmingiau apie V. Mačernį jis parašo 1957 m., dalindamasis antologijos „Žemė“ įspūdžiais, kaip jam būdinga, ypač reikšmingus žodžius pabraukia:
Labai jau organiškai prie šios antologijos ir prie jos filosofinės krypties pritampa Vytautas Mačernis… Vėliau parašysiu, kokį man įspūdį padarė antologija (kai būsiu visą perskaitęs). Mat, daug kas joje mums, gyvenantiems šių dienų Lietuvoje, neįprasta, nauja, bet kartu velnioniškai įdomu. Kai kuriuos spręstinus klausimus mes suprantame kiek kitaip, nes esam labai arti tos realybės, tikrovės, kurioje gyvena mūsų tauta ir liaudis. Ir mes būname su tuo paprastu gimtosios žemės žmogumi kartu, kai jis rūpinas ir duona, ir linais, ir cukriniais runkeliais… Ir norime būti su juo (neatplėšiamai) jo sunkioje kovoje (kol kas visų pirma) už būvį, už duoną, už širdies tyrumą ir garbingumą. Ką padarysi, tokie istoriniai lūžiai, etapai… Todėl mūsuose stipri dar (kaip Tu pavadinai) „dainuotinės“ poezijos srovė. Tam tikro literatūrinio „aristokratiškumo“ šiuo metu Lietuvoje būti negali – tokia realybės ir istorijos logika. Manau, Tu mane supranti. Todėl kol kas pas mus V. Mačernis neleidžiamas. O apie J. Baltrušaičio išleidimą jau yra rimtų kalbų. Tai jau klasika (MLLM P108104).
Šiame fragmente susidvilypuoja ne tik „tauta“ ir „liaudis“, bet ir bemaž visi samprotavimai apie „paprastą gimtosios žemės žmogų“, duoną, cukrinius runkelius ir poeziją. Tiek tas „paprastas“ žmogus, tiek jo „sunki kova“ – klišiniai socrealizmo pasakymai. Tačiau manipuliuojama ir vienaskaitos bei daugiskaitos pirmaisiais asmenimis: pradėjęs laišką kaip visada vienaskaita, apie tai, kas sovietinėje sistemoje gyvenantiems įprasta ir priimtina, E. Matuzevičius parašo daugiskaita, paskui vėl pereina į vienaskaitą: „Manau, Tu mane supranti.“ Ši frazė tarsi liudytų, kad su kalbomis apie „sunkią paprasto žmogaus kovą“ E. Matuzevičius nėra visiškai susitapatinęs.
Nors pokario kritikos žlugdytas, E. Matuzevičius, kad ir ne visai taip, kaip būtų laisvoje šalyje, rašo eilėraščius, juos spausdina, verčia, dirba redakcijoje, konsultuoja pradedančiuosius rašytojus. Toks yra vienintelis jam tekęs gyvenimas. Gal todėl, o gal vis dėlto žinodamas apie neprašytus skaitytojus, jis ne kartą bando draugui aiškinti, kad ne viskas Lietuvoje blogai: „<…> visad atmink, kad Lietuva gyvena, šventoji tėvų žemė gyva – ji ligi šiol užgydė daugelį skaudžių, karo padarytų žaizdų, ir mes visad nuoširdžiai džiaugiamės tais kultūriniais laimėjimais, kurie objektyviai [pabraukta laiško autoriaus, – D. M.] yra, egzistuoja Lietuvoje pokario metais“ (58.III.27, MLLM P108135). Jau baigiantis sovietmečiui jis vėl rašo apie sovietinio gyvenimo sudėtingumą ir pasiekimus, džiaugdamasis, kad dvi lietuvių kultūros šakos susilieja:
O mūsų gyvenimas čia, Lietuvoje, visą laiką buvo sudėtingas (nuo pat 1944–1945 m.). Daug ką jums net sunku suvokti. Žinoma, buvo ir pakilesnių laikotarpių, žymesnių kultūrinių, kūrybinių poslinkių nacionalinės kultūros baruose. Daug nuveikė kalbininkai – mokslininkai (tęsdami P. Skardžiaus, A. Salio, Joniko ir kitų tradicijas). Gerai išsilaikė grafika. Ne smuko, o augo, stiprėjo tautiniai (liaudies) ansambliai… O mūsų poeziją gaivino ir jūsiškė kūryba. Pavyzdžiui, Tavo poezija turėjo įtakos Just. Marcinkevičiui, Sigitui Gedai, Marc. Martinaičiui ir kai kuriems kitiems poetams. Tai įdomu, prasminga! Dabar, ačiū Dievui, susilieja, susijungia visa lietuvių literatūra, kuriama (ar sukurta) ir Lietuvoje, ir kituose kontinentuose (1989.II.27, MLLM 108158).
K. Bradūną ir E. Matuzevičių, atrodo, ypač sieja laiškuose varijuojama liaudies ir originaliosios kūrybos ryšio tema. 1958 m. K. Bradūnas įsidrąsina tiesiai paklausti: „Džiaugiuosi, kad mano „Morenų ugnys“ Tave pasiekė. Kaip atrodo? Ar tie mano rinkiniai, kuriuos Pačiam prisiunčiau, yra paskaitomi ir kitų mano ir aplamai poezijos bičiulių? Kaip į juos (tuos mano posmus) žiūrima, kaip komentuojama, vertinama? Ar tas mano žodis randa kelią į pažįstamų ir nepažįstamų poezijos draugų širdis?“ (MLLM 40360). E. Matuzevičius komentavo ir ankstesnes K. Bradūno knygas, vis pabrėždamas, kad jos iš išeivių poezijos jam patinka labiausiai, o atsakydamas į klausimą rašo: „Morenų ugnis“ dažnokai paskaitau ir vis labiau pamilstu. Kaskart atsiveria nauja, gaivesnė prasmė. Ir visa tai (svarbiausia!) giliai lietuviška, su savotiška filosofine potekste, kurios šaknys remiasi į mūsų tautos istoriją“ (MLLM P108140). Jau gerokai vėliau, jo 80-mečiui skirtame interviu, pats K. Bradūnas pabrėš, kad kaip tik to jis ir siekė jau nuo 1948 m.: „Apeigose“, man atrodo, pradedu paskui visą mano gyvenimą nesibaigiančius lietuviškos kultūros šaknų poetinius ieškojimus“11.
Kalbėjimas apie santykį su liaudies kūryba šiek tiek skiriasi, kaip skiriasi poetų gyvenimo situacija. E. Matuzevičius emocingai parašo „Apsaugok, dieve, nuo kosmopolitizmo“ (MLLM P108136) ar kalba apie „kosmopolitinį nuovargį“ išeivijos prozoje (MLLM P108129), tačiau jo laiškuose vartojamo „kosmopolitizmo“ samprata nėra tokia vienprasmiška, kaip galėtų pasirodyti. „Bekilmis kosmopolitas“ – sovietinė ideologema, pirmą kartą pavartota 1948 m. Stalino ideologo Andrejaus Ždanovo ir tapusi pirmiausia sovietinio antisemitizmo ženklu, tačiau kosmopolitiniu buvo lengvai pavadinamas ir bet koks laisvas, o todėl netinkantis sovietiniam žmogui Vakarų menas. E. Matuzevičiaus laiške kosmopolitizmo reikšmė tarsi artima pastarajai, bet manyčiau, kad viskas yra šiek tiek sudėtingiau. E. Matuzevičiaus baimės susijusios su jaučiama sovietinio internacionalizmo grėsme, kurią jis vadino oficialioje propagandoje populiariu kosmopolitizmo vardu. Kosmopolitizmo vardą ir sovietinėje ideologijoje neigiamą jo reikšmę poetas perkelia sovietų proteguotam internacionalizmui. Būtent taip net šiandien išliekantį atsargų požiūrį į kosmopolitizmą aiškina bulgarų politologas Ivanas Krastevas: „(Vakarų) vokiečių polinkis į kosmopolitizmą paaiškintinas noru atsikratyti nacių, niekinusių kitataučius, palikimo; o kitoje pusėje galima būtų formuluoti tezę, kad Vidurio bei Rytų Europos antikosmopolitizmas dalinai kyla iš jų antipatijos internacionalizmui, kurį jiems bruko komunizmas“12. E. Matuzevičiui svarbiausia yra lietuvių kultūros tradicijos tęstinumas, gyvybingumas – neatsitiktinai surašoma tiek klasikų vardų:
Užvakar gavau J. Meko „Semeniškių idiles“ (tą siuntą, kurią naujai pasiuntei). Esu labai dėkingas. Įdomiai, savotiškai, bet šiltai, nuoširdžiai skamba. O svarbiausia – lietuviškai. Kvepia gimtąja žeme. Mat, man tie Semeniškių kraštai neblogai pažįstami – šiaurės Lietuva… Todėl skaitant daug kas taip artima, miela. Iš viso ir literatūroje, ir dailėje, ir muzikoje (esamomis sąlygomis) turim tvirtai laikytis gimtosios žemės, savo tautos, savo liaudies. Mūsų nedaug. Daugelis vertybių perkainota. O lieka – gimtoji žemė, tauta, liaudis. Tai brangiausia… „Semeniškių idilėse“ daug sveiko prado, gyvenančios tautos filosofijos. Pesimizmo vėliavos dabar neturim teisės iškelti. Tokį priesaką mums yra palikę mūsų literatūros klasikai – šviesiausi vardai: Donelaitis, Valančius, Daukantas, Baranauskas, Maironis, Žemaitė, Vaižgantas, Krėvė… (1957.XI.1, MLLM P108127).
Valentinas Sventickas prisimena, kaip XX a. aštuntajame dešimtmetyje E. Matuzevičius „Literatūroje ir mene“ ėmėsi daryti didelį dialogų su maskviškiu Levu Ozerovu ciklą, ir šitaip komentuoja jo sumanymą: „Šio nelengvo darbo Matuzevičius ėmėsi dėl to, kad jam rūpėjo lietuvių literatūros paplitimas, jos vertinimai svetur, taip pat meninio vertimo, leidybos klausimai. Gal ir tokia detalė: jam turbūt pravartu buvo angažuotis kaip internacionalistui dėl biografinių faktų, slėgusių sovietmečio sąlygomis (rūstūs smerkimai dėl publikacijų vokiečių okupacijos metų spaudoje, Kazio Preikšo prokuroriška kritika, brolis Leonardas žinomas opozicionierius)“13. Labai plačius E. Matuzevičiaus interesus rodo ir tai, kokių knygų jis K. Bradūno prašo atsiųsti: naujosios prancūzų, italų, vokiečių, Pietų Amerikos poezijos antologijų (už amerikiečių ir anglų moderniosios poezijos antologiją dėkoja gavęs), Walto Whitmano, Roberto Frosto, Edgaro Poe ir kitų Vakarų autorių knygų. Jam be galo įdomu, kas vyksta pasaulio literatūroje.
K. Bradūnas ypač džiaugiasi, kai E. Matuzevičius atsiunčia jam liaudies meno albumą, „Sutartines“, „Kupiškėnų senovę“, „Patarles ir priežodžius“. Net ir tradicijoje K. Bradūnas įžvelgia neigiamą svetimųjų įtaką:
Tautosaka ir visais kitais senos lietuviškos kultūros pradais aš dabar esu tiesiog pamišęs. Man vis dingojas, kad ir visa mūsų žodinė kūryba, pasisavinus raštą, nuėjo negeru keliu. Rašytinė mūsų poezija vis sekė pradžioje svetimus giesmynus, vėliau vėl visų kaimynų sieliankas, romantikus, klasikus ir pseudoklasikus. Ne geriau yra ir dabar, graibstantis visų svetimų vėjų idėjas ir formas, -izmus ir -izmėlius. Tuo tarpu tautos dvasios kūrybinio genijaus gemalas paliktas glūdėti tik nuostabiame liaudies žodžio primityve, nepakeltas į individualios kūrybos aukštumas [E. Matuzevičiaus pabraukta raudonai, – D. M.].
Visas šitas klausimas mane tiesiog kankinte kankina. Todėl man ypač brangi kiekviena šį reikalą užgriebianti knyga – ir kaip šaltinis, ir kaip sprendimas. Bet jaučiu ir didelį pavojų pasidaryti per daug knyginiu ir paklysti. Lengviau turbūt viską spręsti turint gimtąją žemę po kojų ir klausantis pačio gyvojo žodžio, o ne knygų šlamesio (1958.VIII.3, MLLM 400359).
Įkvėpimo, anot K. Bradūno, „liaudies žodžio“ ir apskritai liaudies kūrybos „primityve“ nuolat ieško net ir didžiausi įvairių tautų menininkai avangardistai. Apie tai dar 1932 m. straipsnyje „Primityviųjų tautų menas ir dabartinė Europa“ rašė dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas14. Šlovindami liaudiškąją tradiciją nei E. Matuzevičius, nei K. Bradūnas visa savo veikla anaiptol nesistengia įtvirtinti kultūrinio uždarumo, greičiau atvirkščiai. Jau nuo pat studijų universitete, žemininkai, anot V. Daujotytės, „buvo gana laisvos tautinės tapatybės vaikai. Sugebėjo analizuoti tikrovę, buvo kritiški Lietuvos socialinio gyvenimo sanklodai <…>, domėjosi pasauliu, ypač Europa, mokėsi kalbų, sekė kultūrą ir meną“15. K. Bradūno literatūros ir dailės kritikoje abi temos (ryšio su liaudies menu teikiamas pozityvas ir tautinio uždarumo neigimas) eina greta. 1968 m. Kęstutis Keblys rašo, kad 1947–1948 m. K. Bradūno redaguotuose „Aiduose“ „nesunku pastebėti akcentą Vakarų kultūrai, raginimą nesustingti prieškarinėse kūrybinio darbo pozicijose, o naujus kūrybinius pasireiškimus vertinti tvirtais meniniais principais, be tremtiniškų pasiteisinimų ir dejonių“16. Menininkui lietuviškumas – savitumo pasaulyje žymė: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis „į tarptautinius vandenis <…> išplaukė tik savo lietuviškuoju laivu. Ir kažin ar šiandien pasaulis žinotų Čiurlionį, jeigu jis būtų ryžęsis tapti vien tarptautiniu ano meto impresionistu bei fovistu. Tikriausiai būtų dingęs tarp šimtų panašių“17. K. Bradūno raginimai domėtis pasaulio kultūra adresuoti ir menininkams, ir visuomenei. 1962 m. „Draugo“ laikraščio kultūriniame priede jis išspausdino straipsnį aiškiai angažuotu pavadinimu „Nelindėkime kultūros uždarume“, kuriame kreipiamasi tiek į kultūros kūrėjus, tiek į jos „vartotojus“:
Dabartiniais laikais, kai modernioji, bet tęstinumo nepraradusi lietuvių kultūra savo varsomis ir kūrybinio potencialo gajumu kultūriniame pasauly gali drąsiai rodytis kaip lygi tarp lygių, užsisklęsti archaiškame kultūriniame uždarume ir egzaltuotis tik sava pastoge ir savoje pastogėje būtų tikras nusikaltimas ir savosios tautos dabarčiai, o dar labiau ateičiai <…> dažnai mūsų butų knygų lentynose (jeigu tokios iš viso yra) regimos tik lietuviškos knygos, salionuose grojamos tik lietuviškos plokštelės, lyg pirmaeilio amerikiečio rašytojo knyga ar svetimo kompozitoriaus plokštelė jau būtų lietuvybės išdavimas18.
K. Bradūno ir E. Matuzevičiaus laiškai – tik mažytis Lietuvos ir išeivijos rašytojų kontaktų sovietmečiu fragmentas, aiškiai atskleidžiantis, kaip, kokiomis sąlygomis 6-ajame ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje tarp Lietuvos ir išeivijos rašytojų vyko pasikeitimas informacija ir knygomis. Literatūros reikalai yra svarbiausia laiškų tema, kokie nors asmeniniai dalykai kartais trumpai paminimi, bet nesvarstomi, kaip ir apie nostalgiją K. Bradūnas tik kartą kitą teužsimena, tiesa, labai esmingai: „<…> jei laiške įmanoma, atsiųsk man žiupsnelį žemių iš Gedimino kalno. Gal tai ir sentimentas? Bet, mielas Eugenijau, mano, Kazytės ir mūsų vaikų atveju jis toks, dėl kurio dar yra prasmės gyventi“ (1957.I.6)19. Laisvą bendravimą laiškuose akivaizdžiai komplikavo Lietuvos nelaisvės situacija, kurią, skaitant korespondenciją, visada reikia turėti galvoje.
1 Daujotytė V. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“ // Metai. – 2017. – Nr. 1. – P. 102.
2 Tamošaitis M. Mes esam Šiaurės krašto… : poetui Eugenijui Matuzevičiui (1917–1994) – 100 metų. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – P. 382.
3 Kubilius V. Dienoraščiai: 1978–2004. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 291.
4 Bradūnas K. Archyvai / Knygos sudarytoja ir teksto autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.
5 Tamošaitis M. Mes esam Šiaurės krašto… – P. 40.
6 Šidlauskas G. KGB vykdyta slapta pašto korespondencijos kontrolė. Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/juodosios%20technologijos.htm [žiūrėta 2018 -02-03].
7 Maironio lietuvių literatūros muziejus, P108123. Toliau muziejaus archyvo signatūra rašoma tekste.
8 Albinas Šmulkštys (1918–2004) – rašytojas, kultūros mecenatas. Po karo gyveno Vokietijoje, paskui JAV. 1994 m. grįžo į Lietuvą.
9 LLMA. – F. 133. – A.1. – B.277. – L. 4.
10 LLMA. – F. 133. – Ap. 1. – B. 277. – L. 1.
11 Bradūnas K. Kertinė paraštė. Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė / Sudarė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 122.
12 Negailestinga bulgarų eksperto diagnozė: Rytų Europai – grėsmė išnykti. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/daily/world/negailestinga-bulgaru-eksperto-diagnoze-rytu-europai-gresme-isnykti.d?id=77040465.
13 Fundamentalus žmogus: Valentino Sventicko atsiminimai apie Eugenijų Matuzevičių // Tamošaitis M. Mes esam Šiaurės krašto… – P. 12.
14 Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) / Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. – T. 2: Įžodinto vaizdo meistras. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. – P. 228–236.
15 Daujotytė V. Lituanistika Lietuvos akivaizdoje. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 129.
16 Keblys K. Nepoetas Bradūnas // Aidai. – 1968. – Nr. 5. – P. 210.
17 Bradūnas K. Kertinė paraštė. – P. 134–135.
18 Ten pat. – P. 177.
19 LLMA. – F. 133. – Ap. 1. – B. 277. – L. 2.
Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje
2018 m. Nr. 5–6
Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas, sintetindamas iš toli ateinančią lietuvių poezijos tradiciją, sukūrė egzistencinio tipo lyriką, išsiskiriančią išgrynintu meditatyviniu pradu ir stipria etine refleksija. Kūrybos visuma parodo, kokį sudėtingą poetinį pasaulį yra sukūręs J. Juškaitis, atskleidęs didžiulį būties visuotinumo ir sąryšingumo jausmą.
Ieškodami J. Juškaičio kūrybos kelią apibendrinančių bruožų, galėtume pasiremti Charlio Tayloro, katalikiškų pažiūrų kanadiečio filosofo, darbais, ypač jo studija „Autentiškumo etika“1. Ch. Tayloro moralės filosofija yra nukreipta prieš individualizmą, joje ryškus rūpestis, kad šiuolaikinis žmogus neišlaiko ryšių su platesniais socialiniais ir kosminiais veiklos horizontais2, o „visuomenė nebeturi šventos struktūros“3. Ir todėl atskiras individas praranda svarbius savojo pasaulio dėmenis, nebetenka aukštesnių tikslų, kuriuos Ch. Tayloras vadina „herojiniu gyvenimo matmeniu“4. Asmuo susitelkia tik į save, o tai daro gyvenimą lėkštą. Kaip nuolat pabrėžia šis filosofas, „gyvenimo prasmės siekiantis subjektas, bandydamas prasmingai apsibrėžti, turi gyventi svarbių klausimų horizonte“5.
Gyvenimo ir kūrybos autentizavimo pastanga juntama daugelyje J. Juškaičio tekstų – ir eilėraščiuose, ir memuaristikoje, ir autobiografijose. Juose siekiama apibrėžti savojo pasaulio dėmenis, įvardyti vertybes, tai paliudijant kūryboje: „Aprašyti bent žolę po savo kojų. Juk turėjai kokį nors likimą“6.
Skaitydami J. Juškaičio rinkinius galime pastebėti, kaip visame kūrybos kontekste susišaukia svarbiausios temos ir potemės – laiko, mirties, Dievo, istorijos, kaip jos kuria išbaigtą pasaulio vaizdinį. Poetinio pasaulio visuma atskleidžia lyrinio subjekto egzistencijos metmenis, parodo jo egzistencines baimes ir šviesiuosius, viltinguosius būties aspektus.
Egzistencinės baimės
J. Juškaitis yra rašęs, kad jam „Jurgio Baltrušaičio būties samprata <…> artima egzistenciniu išgąsčiu…“7 Kas J. Juškaičio lyriniam subjektui kelia būties nerimą ir baimę? Reikia pasakyti, kad jo poezijoje nebijoma prisiliesti prie slėpiningų žmogiškosios esaties gelmių, o tuos momentus ryškiausiai atskleidžia dviejų svarbių temų – laiko ir mirties – traktuotės.
Daugelis J. Juškaičio eilėraščių patvirtintų, kad nuolatinė laiko refleksija yra tapusi egzistencinio nerimo ir baimių priežastimi. Frazė „Kaip eina laikas“ kartojasi daugelyje tekstų, tapdama paradigmine prasmės struktūra. Tai ypač juntama rinkinyje „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ (1984). Subjekto santykis su sau skirtu gyvenimo laiku daugiareikšmis: suvokiamas jo brangumas, kelia nerimą jo nuolatinė tėkmė, norima jį išsaugoti, pastoviai jausti jo būtiškąją vertę.
J. Juškaičio lyrinio subjekto savivoka kiek primena įamžintąją Vytauto Mačernio „Metų“ sonetuose – praeinantis žmogus praeinančiame, nuolat besikeičiančiame pasaulyje: „Aš bėgu per laiką, kurs bėga“ („Kol tu nebuvai dar užmigus…“). Subjektas nuolat patiria savąjį laikinumą, suvokia, kad laikas jam nepriklauso, kad jis yra tik laiko svečias: „Nepriklausančiam net man / Laikui priklausau. // Tegaliu tarp sūkurių / Suktis – svečias pas / Laiką: vieną teturiu, / Bėga ir tas pats…“ („Rudens dangus“); „Toks mano jis, galiu kaip raudą / raudot vis… Noriu, noriu laiko…“ („Atsiminimai“).
Praeities ontologinė vertė atskleista jau pirmoje J. Juškaičio knygoje „Ir aušros, ir žaros“: „O praeitis, kuri visur didėjo, / Pilna kažko, kaip augalas tylaus“ („Naktis“). Vėlyvesnėje kūryboje nuolat patvirtinamas praeities ontologinis vertingumas, beveik savaiminis: „Brangi praeitis, nes turiu ją“ („Arkliai“). Praeitis – svarbių ir brangių patirčių laikas, ypač pirmųjų gyvenimo metų, skurdokos vaikystės ar jaunystės dienų. Ir dar svarbus yra sustabdytos akimirkos, J. Juškaičio įvardijamos „mirksniu“, motyvas, savotiškas V. Mačernio „aukštųjų akimirkų“ atitikmuo. Mirksnis leidžia pajusti dabartį, ir ta patirtis laikoma ontologiškai vertinga. Apie praeitį J. Juškaičio eilėraščiuose galvojama su liūdesiu, jos refleksiją lydi verksmo motyvas, akcentuojamas tarsi savaiminis praeities laikų graudumas: „Praeityj vien verkia / Praeitis“ („Praeityj vien verkia…“), suvokiama, kad didžioji patirčių dalis jau praeityje:
Jau ir mūsų broliai, sesės praretės.
Daug ir akyse mums, daug mums praeities.
Aidi, lyg dainų klausytum tolimų…
Negali pažinti nė gimtų namų…
(„Dangaus rasa“)
J. Juškaičio eilėraščiuose subjektas jaučiasi atskirtas nuo jam brangių dalykų, ir tai lemia emocinę tonaciją – nuolatinį graudulį, širdgėlą, liūdesį. Laikas atrodo nerealus, naikinantis patirtį, jis atrodo kaip sapnas: „Gyvenimas spindėdamas prabėga. / Sapnai, sapnai, sapnai, sapnai, sapnai“ („Anapus gaiso“). Šis suvokimas dar labiau stiprina patiriamas disforines būsenas. Subjektas, siekiantis visaverčio buvimo ir jo šviesiųjų patirčių, nuolat jaučia artėjančią egzistencijos baigtį: „Truputis laimės, jog dar einu, ir truputis šiurpo, kad jau artėju“ („Dangaus elegija“).
J. Juškaitis yra rašęs, kad jo eilėraščiuose nėra minties, kurios būtų nepaveikusi mirtis. Ir iš tikrųjų jo kūryboje didžiulis mirties visuotinumo jausmas, mirties motyvų dažnumas, jų nuolatinės sąsajos su kitomis egzistencinėmis temomis – visų pirmiausia Dievo – jos persmelkia visą poetinį pasaulėvaizdį. Mirties tema iškilo jau antrame rinkinyje „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), dominuojančia tapo rinkinyje „Anapus gaiso“ (1987).
Subjektas jaučia mirties buvimą šalia, atpažįsta jos pradą savojoje būtyje („Verkia mirtis / Manyje“, eil. „Kur tos akys, kurios pamatys…“); patį gyvenimą suvokia kaip nuolatinę mirtį („Kol esi, tol miršti“, eil. „Praeityj vien verkia…“), bet su tuo negali apsiprasti: „Tik su viena mirtimi / Susitaikint negaliu“ („Vijokliai ant grynų…“). Nebūties baimė išskaitoma mirštančiųjų akyse: „Numirštančių akys kartojo: / Ne mirti baisu, bet nebūti. / Prieš amžiną žemės rytojų / Tikėjimo tamsai – stebuklui“ („Numirštančių akys kartojo…“).
Eilėraščiuose dažnas mirties ir sapnų motyvų sąryšis. Jis nevienareikšmis: viena vertus, mirtis nutraukia apgaulingą sapnų būtį („<…> ir mirtis – / Iš sapnų apgaulių nubudimas“, eil. „Lekia skausmui didžiam nuo blakstienos…“), kita vertus – sapnai atveria mirties vaizdinius, juos transformuodami, grąžindami į realybę: „Pasilenkia mirę ir pravirkdo / Per sapnus“ („Vėlinių vakarą“); „O per sapną vis tenai, vis rytą / Vedas mirę, kojom vis basom…“ („Tėviškė“).
J. Juškaičio kūryboje svarbus ryšys su mirusiaisiais: „Numirusieji per mane priminę / Save gyviesiems, praeinu per minią / Taip – lyg minia praeitų per mane… / Aš stulpas į pasaulį požeminį“ („Numirusieji per mane priminę…“). Prisimenamos ir vis naujai išgyvenamos artimųjų mirtys: „Verkia manyje taip mano sesers mirtis“ („Metų laikai spalvoti lyg bažnyčių vidus…“); „Viešpatie, bet pats šiurpiausias kartais – / Nušviestas vainikuos saulės stulpo, / Mano brolio, mano brolio karstas!“ („Liūdna saulė“); minimos motinos ir tėvo mirtys.
Mirusieji gyvesni už dabar gyvenančius: „Gyvieji praeina, o mirusieji pasilieka su manim“ („Vasaros, kodėl taip ilgai einat…“); „Nesuskaitomus mirusių veidus vėjas į tavo / veidą iš dulkių iškels“ („Žiaurus žiemos vanduo…“). Panašios tematikos yra eilėraščiai „Mirusių dvasia“, „Liūdna saulė“. Eilėraštis „Verksmas“ – vienas iš sunkiausių ir dramatiškiausių; sapnas atveria nakties košmarus, šiurpias mirusiųjų pasaulio eisenas:
O kaip verkiau šią naktį aš per miegą!
Pabusti negalėdamas verkiau.
Jutau – skausmingai ašarų pribėga,
Gramzdinančių į nežinią smarkiau.
Visi, gyvenimo naštas padėję
Man liekant, viena valanda klaikia
Nesąmonių procesija praėjo
Atgal per miegą lekiančiam laike.
Visi, kurie nebuvo reikalingi
Nemiegančiam, nupurtė neramiu
Miegu, lyg būčiau kaltas, susirinkę
Apverkti šiurpiai kėlės iš gelmių.
Mėnulis kaip voratinklį išpleikia
Dulkėtus šaltus spindulius naktų,
Ir jų nuoduos mums netikėtai reikia
Verkt – niekieno ir niekad neverktų…
Mirtis yra susijusi su kitais sunkiaisiais buvimo aspektais – su liga, su kančia. Tokių motyvų ypač daug rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“. Ir tik vienas pozityvus aspektas – gyvenimo baigtinumo suvokimas skatina kūrybą: „Iš mirties buvimo ir kūryba“ („Savo mirtį prieini kaip ribą…“). Bet esmingiausias momentas – mirtis ruošia subjektą susitikimui su Dievu, pati mirtis suvokiama kaip kritimas į Dievą („Kaip akmuo į vandenį krintu…“); iš mirties tikimasi tos esminės akistatos su Dievu: „Einu su ašarom ir Dievo / Aš ieškau mūsų mintyse“ („Tu vardą kiekvienam su veidu…“). Arba tiesiog prašoma: „Galybių Dieve, mane paruoši dieviškai nakčiai mirčiai“ („Vėjas lyg vaikas…“).
Karo motyvai praplečia mirties temą naujais niuansais. Karo vaizdinių yra daug, jie įsimena savo konkretumu ir autobiografiškumu, nes karas J. Juškaičiui – ne abstrakcija, o patirtas Antrasis pasaulinis. Galima atsekti pačią šios temos traktuotės kaitą – nuo konkretybių, nuo tiesioginės karo tragikos buvo linkstama prie bendresnių apmąstymų – karo patirčių tautos ir atskiro individo gyvenime. Ypač tai ryšku rinkinyje „Anapus gaiso“, kuriame galime stebėti paties karo vaizdinio išsiplėtimą – karas visų su visais. Dramatiški vaizdai, nuolat iškylantys iš prisiminimų ir sapnų, realūs, lyg šiandien kartotųsi. Ugnies stulpai virš tėviškės peizažo perspėja apie naujo karo grėsmę („Ugnies stulpas“). Istorija J. Juškaičio eilėraščiuose dažnai iškyla šiurpiuoju savo aspektu – mirties ir sunaikinimo. „Ant galvų mums krinta kraujas prūsų“, – primena poetas tragišką prūsų lemtį („Prūsai“).
Karo tema inspiruoja daug bendresnę istorijos refleksiją. Reikia pažymėti, kad J. Juškaičio eilėraščiuose stengiamasi įžvelgti tautos istorijos pozityviuosius momentus, reflektuoti tautinę kultūrą. Santykis su jais yra teigiantis („Čia augau, ir savo tėvynės / Aš patį buvimą gerbiau“ – eil. „Po žiedlapį žiedas išmėto…“), kruopščiai restauruojant tautinio sąmoningumo ženklus, kuriais laikomas ir Lietuvos kraštovaizdis, ir istorijai ar kultūrai nusipelniusios asmenybės, jų kūrybos vaizdiniai (senovę primena ąžuolynais apaugę piliakalniai, peizažas asocijuojasi su Kazio Šimonio piešiniais, blunka lietuje numesta Dariaus nosinė…). Bet akcentuojamas lūžio momentas tautos gyvenime: karas, pokaris, ilgiems dešimtmečiams užėjęs sovietmetis. Ir to sovietmečio pėdsakai tautos būtyje – atsargiai bandant juos įvardyti sovietmetyje parašytuose eilėraščiuose, viešinant – posovietiniuose rinkiniuose. Baugūs istorijos pavidalai atsiveria eilėraštyje „Ja galėtų užsidengti veidus žvaigždės vakarės…“:
Kaip juodos zirziančios musių skaros
Žaizdos, taip naktys uždengia žaras, toks vaizdas
Praeities – vien dvokiančios žaizdos.
Amžina dabartimi ji kraujuoja lyg žaros:
Ja galėtų užsidengti veidus žvaigždės vakarės…
Pasaulio dramos vyksta kosmoso akistatoje, kaip dažniausiai ir būna J. Juškaičio eilėraščiuose.
Iš nuolatinių, visuose rinkiniuose randamų istorijos re-fleksijų aiškėja dabarties pasaulio vaizdas – tauta suklupusi, jos istorija suklastota, neduotas išgyventi likimas, dvasinė naktis yra palikusi tuštumą dažno žmogaus sieloje. Rinkinyje „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ pasakyta: „Tik ne ant piktai suklastotų / Buvimo paties pagrindų.“ Beveik tais pačiais žodžiais patvirtinta rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“: „Pagrindai buvimo suklastoti.“ Tai tinka ir mūsų tautai, ir visam pasauliui, kurio būtį stengiamasi pajusti, įvardyti.
Pasaulio jausmas J. Juškaičio eilėraščiuose atsiskleidžia dramatiškais pavidalais, kartojasi Apokalipsės vaizdiniai: „Kenčiančioj visatoj trumpas / Kristaus žaibas ims / Kelt lavonus, žemę trupins“ („Vėliavų šilkai“); „Kaip sudegs visatoj saulė, žemė saulėj taip sudegs“ („Rūpintojėliu prie kelio…“).
Skaitant Vytauto Kavolio studiją „Nužemintųjų generacija“ įsimena mintis apie tai, kad nužeminimas yra universali XX amžiaus žmogaus būsena, kad galima žemę prarasti ir gyvenant savame krašte, kad nužemintieji atplėšiami nuo savo šaknų ir žmogiškosios prigimties, taip prarasdami tikėjimą žmogaus prigimties harmonija ir stiprybe. Ta pati nužeminimo idėja ryškėjo ir lietuvių sovietmečio poezijoje, o ypač J. Juškaičio kūryboje. Jis pats yra pajutęs ryšį su išeivijos bežemių karta, apie Liūnę Sutemą rašė: „Šešeriais metais už mane vyresnė. Todėl ir jos, ir mano matytoji Lietuva ta pati. Tokią ir atsimename. Tik jos atsiminimai silpo, norint prigyti svetimoje šalyje, o mano – žiūrint, kaip savoji darosi svetima. Galima būti emigrantu ir savo žemėje, – sakė Šilbajoris. Tragizmas tas pats, nors žmonės, jų dvasios pasauliai, likimai ir aplinkybės būtų skirtingiausi“8.
Kas yra nužeminimas J. Juškaičio poezijoje? Jis reflektuoja valstietiško pasaulio žlugimą, kaip ir daugelis soviet-mečio poetų, bet itin stipriai akcentuoja Istorijos neteisingumą. Nuolat kartojama mintis – sovietmetyje sugriauti tautos buvimo pagrindai: pati tauta yra suklupusi, tuščias ir nykus jos laikas; žemiškoji kasdienybė, socialinis žmogaus buvimas iškyla visu šiurpu ir realybe; tai jo tekstuose ypač ėmė ryškėti nuo rinkinio „Anapus gaiso“ ir akivaizdu tolesnėje kūryboje.
J. Juškaitis savo poezijoje pateikia platų žmogiškosios būties spektrą, atskleisdamas, kad egzistencinis subjekto būvis yra nepatenkinamas. Lyrinis subjektas išgyvena didžiulį savosios egzistencijos laikinumo jausmą, jaučia mirties artumą („Mirties vėjai pučia į kartą, užstojusią mus“ – eil. „Kai aš gulėjau mirties patale“), jos neišvengiamybę, taip pat susvetimėjimo su būtimi jausmą, priverstinę socialinę alienaciją, taip pat tautinę. Subjektas dažniausiai trokšta tą susvetimėjimą įveikti, neapleisti savosios būties, neprarasti jos prasmingumo išgyvenimo. Tokią situaciją galima apibūdinti Karen Johannisson žodžiais: „<…> tarp individo ir pasaulio kažkas įspraudžia filtrą – tai, kas ten patenka, ir kuria bet kokią prasmę. Pasaulis atrodo absurdiškas. Balsai gali skambėti kaip beprasmis tarškėjimas, o žmonės priminti juokingus statistus“9.
J. Juškaičio eilėraščiuose yra kelios funkcionalios metaforos, išreiškiančios nepasitenkinimą esančiu būviu. Savičiausia iš jų – migla ar daugiskaitinė forma – miglos, mažybinė – miglelės. Eilėraštyje „Paguoda“ teigiama: „Migloje mes miglą mandagiai // Aiškinomės“; čia ji yra neaiškios, apgaulios būties metafora, netikro buvimo ženklas. Laikas pučiamas kaip miglos – ir tautai, ir atskiram asmeniui: „Mano laike, pučiamas kaip miglos, / Miglele spalvų nusidažei…“ („Mano saule, skaldai prasiveržus…“). Netikro gyvenimo jausmas subjektui kelia destruktyvias būsenas: „Pasiučiausių dujų melą / Prieš akis beveik aklas / Žemė sukdamosi mala / Laiko girnom į miglas. // Jų nuodai akis tau ėda. Bėga ašaros migloj. / Ir gyventi daros gėda, / Gėda žemėj negeroj“ („Miglos“).
Antra stipri, daugelyje tekstų pasikartojanti metafora yra gyvenimo kaip sapno. Daugelis J. Juškaičio eilėraščių patvirtintų, kad sapnas yra svarbi subjekto būties dalis, teikianti turiningą, bet dažnai kontrastingą, kontroversišką patirtį. Jis gali sukelti euforinę būseną, teikti pagilėjusios realybės pojūtį, bet gali atverti nakties košmarus ir kančią. Dažniausiai sapnas gali būti baugus, tragiškas, išsipildantis: „Man kraujas bėga iš sapnų“ („Sapnai lyg vargetos paliegę…“). Sapno ir kraujo ryšys pastebimas keliuose tekstuose: „Aš sapnavau žalių rugių laukus, / Kurie staiga manu krauju pražydo. / Ir jausmas tartum vėjas nejaukus / Paliko cypt iš sapno aprašyto“ („Aš sapnavau žalius rugių laukus…“). Toks sapnas yra vidinės tikrovės atspindys, sudėtingų joje vykstančių procesų padarinys, raiški, vizuali transformacija. Daugelyje eilėraščių ryškinama makabriška vaizdo deformacija:
Išeinu… Istorijos man ir sapnai,
Dainos ir sapnai toli girdėt silpnai.
Iš sapnų veidai man kyšo, išeinu
Jau, o mano veidas kyšo iš sapnų.
(„Mano meilės Dieve, dar nors kartą…“)
Sudėtingi sapno ir realybės santykiai atsiskleidžia eilėraštyje „Pavasariu pradeda žemė lig žiemos sapnuoti“. Eilėraščio vaizdų plastika, liūdnas grožis perpinti kūrybos refleksija, o patį sapną galima išgirsti:
Tolimos dainos aidi iš sapno ašarų tokių.
Žiūriu į žemės, vienišiausios žvaigždės, ir savo sapnus lig dugno
Pirmo atsiminimo, liūdno ir gražaus kaip smuikas, ir nežinia,
Ar nuo vėjo, ant akių apsiverkusio, drėgno ir drungno,
Žemę aš sapnavau, ar žemė sapnavo mane.
Sapnas, gražus kaip smuikas, tikrovė, liūdna kaip smuikas, – sapne.
Egzistencinės viltys
J. Juškaičio kūrybos pasaulis tikrai nėra pasaulis be Dievo. Blogiausiu atveju jam gresia prarasti transcendentinį pasaulio matmenį. Pasaulio ir atskiro individo egzistencinės viltys siejamos su Dievo buvimu, su tikėjimo tiesomis. Dievo tema J. Juškaičiui – viena iš esminių, ir ji turi du aspektus. Pirmasis yra bendresnis, susijęs su dievybės / dieviškumo apraiškomis gamtoje ir kosmoso pasaulyje, ypač vasaros naktų išgyvenimuose. Antrasis aspektas nurodo į subjekto patirtis, nuolatinę dievoiešką, buvimą Dievo akistatoje ir iš to kylančias būsenas bei etinius apsisprendimus.
Pirmasis aspektas ėmė ryškėti nuo pačios kūrybos pradžios. Net sovietmetyje rašytuose J. Juškaičio tekstuose daugelį kartų pajuntama ir pripažįstama anapusinio pasaulio galia ir įtaka žmogaus būčiai: „Visa žmonija pasilenkus / Prie žemės darbuos prieš kažką“ („Prieš amžiną žemės rytojų“); „Valgau duoną ir už dieną / Tylos gelmėms dėkoju“ („Šiaudai“). Ši mintis ypač ryški rinkinyje „Anapus gaiso“, ji čia pranoksta bendrąją pažinimo ir nerimo tonaciją, įgydama krikščionybei būdingų aspiracijų, ryškėjančių iš bendrosios meditacijos. Dievybės vaizdinys konkretėja, jos apraiškų matyti ne tik gamtoje, bet ir žmoguje: „Ten Viešpatį savo regėjau / Visų akyse ir suspėjau / Pažvelgt į kiekvienas slapta“ („Tiek žemėj akių…“). Dievoieškos pastangos J. Juškaičio kūryboje yra nuolatinės, pastebimos kosmoso, atsivėrusio dangaus kontempliacijoje. Ši situacija daugiamatė ir daugiareikšmė, iš jos kyla keli svarbiausi poetiniai išgyvenimai. Daugeliu atvejų meditacija kosmoso tolių akivaizdoje tampa lyrinio subjekto ryšio su visata paliudijimu ir patvirtinimu.
J. Juškaičiui iš tiesų labai svarbios liaudiškos tikėjimo formos, išreikštos kryžiais („Sode vijoklis kaip raudonas vynas / Tekėdavo nuo kryžiaus“ („Sode vijoklis kaip raudonas vynas…“), koplytėlėmis, Rūpintojėlio vaizdiniu. Per jas susitinka ir susikalba kartos – kaip brangus anksčiau gyvenusių palikimas išlieka įkelta koplytėlė: „Ten prikaltą prie ąžuolo radom užgimę / Koplytėlę ties šileliu…“ („Tenai“). Rūpintojėlio motyvas patvirtina giluminį J. Juškaičio poezijos ryšį su Vinco Mykolaičio-Putino poezija: „Rūpintojėliu prie kelio kilo kartai po kartos / Dievo ir žmogaus bendrasis kelias iš laikų gilių“ („Rūpintojėliu prie kelio…“). Ir tame pačiame eilėraštyje patvirtinta: „Dievo rūpestis prie kelio susitiko su žmogaus.“ Liūdnas Rūpintojėlis saugo žydinčius Lietuvos laukus – panašiai kaip Bernardo Brazdžionio eilėraščiuose.
Transcendencijos jausmas gilus, šakotas – pats Dievo buvimas subjektui jau reiškia kvietimą į būtį, ir jis gaunamas su motinos siūtu krikšto drabužiu („Nuo drabužio, motinos pasiūto…“). Dieviškumo patirties būdai J. Juškaičio kūryboje yra keli. Ryškiausi iš jų yra du – tai tyla ir nušvitimas. Tylos estetika poeto kūryboje nusipelno ypatingos atidos, kurią motyvuoja Eugenijaus Ališankos mintys, kad „šiandien kultūrinių refleksijų audiny vis ryškiau įžiūrima tylos linija, neretai ir su vertybiniu atspalviu, kaip viena iš svarbiausių vaizdijimo figūrų“10. Apskritai nuo dvidešimto amžiaus antrosios pusės tyla tapo rimta kultūros ir literatūros problema.
J. Juškaičio poezijoje tyla, nušvitimas, su juo susijusi šviesa priklauso giliajam pasaulėjautos klodui, įsirašo į pačią būties sampratą greta subjekto vertybinių sprendimų. Tylos problemą svarstęs E. Ališanka akcentavo, kad jos svarbiausia ypatybė yra ta, jog pati tyla mūsų juslėms tiesiogiai nepasirodo, mes visados girdime garsus. Ir „kultūrinėje erdvėje tyla taip pat tiesiogiai nepatiriama, ji iškyla tik garsų ir kalbos kontekste“11. Taip yra ir J. Juškaičio eilėraščiuose, kai subjektas pabrėžtinai siekia atsiriboti nuo triukšmo, renkasi tylą, taip vildamasis užmegzti dialogą su gamta, mirusiųjų pasauliu ar transcendencija. Ir iš tiesų iškalbingos tylos erdvės dažniausiai atsiveria gamtoje, jos leidžia subjektui priartėti prie esminių idėjų, suvokti save ir pasaulį. Gamtoje daug prasmingo tylėjimo: „Viešpatie, kaip ten sprogdino laiškus / Man į klausimus žolė švari / Ir svaigino galvą… jos neaiškus / Atsakas, bet jos tyla – svari“ („Tėvų sodyba“). Svarbūs J. Juškaičio poezijoje šeimos ryšiai atskleidžiami būtent per tylą: „Gražiausia buvo / Tylėt ir eit su savo / Motina, tėvu“ („Gražiausia buvo…“).
Gintaras Beresnevičius yra teigęs, kad krikščionybėje tyla suvokiama „kaip susilaikymas nuo žodžių, įveliančių į kasdienybės tinklą, išblunkančių ir trukdančių sielos rimčiai“, kita vertus, tyla yra „pati tikriausia erdvė, kuri reiškia nusižeminimą ir atgailą Dievo akivaizdoje“12. J. Juškaičio poezijoje ryškesnis pirmasis požiūris. Antrasis rečiau pastebimas tik kaip tylus buvimas Dievo akivaizdoje. Ryškiai atskleista tylos galia sakralizuoti pasaulį. Visų pirma tyla asocijuojasi su sekmadieniu, apskritai su švenčių dienomis. Tai paliudija jau eilėraščių pavadinimai – „Pavasario tyla“, „Šventadienio tyla“. Tyla tada išgirstama, ji lemia to laiko išskirtinumą, padeda kurti sakralią atmosferą. Apskritai tyla J. Juškaičio poezijoje itin dažnai susijusi su religiniais išgyvenimais, yra palydima krikščionybės vaizdinių: „Ties darbais ir visais sakramentais / pasilenkia žvaigždėta tyla“ („Po patirtą ir po nepatirtą…“). Dvasios dalykai irgi siejami su tyla: „Mėlynais vaizdų drabužiais siela / Kaip tyla“ („Vaikystė“); tyla išreiškia dieviškumą, patvirtina patį Dievo buvimą: „<…> mėlynai dangus apdraiko // Ten Dievo tyloje ramybės tylą“ („Žydintys viduramžiai“). Tyla daugelyje tekstų siejama su mėlyna spalva. Kaip yra teigęs E. Ališanka, dažnai „tyla užima šventumo teritoriją arba, tiksliau, šventumos teritorija ištuštėja palikdama tylą“13, ir ji „daugelyje tradicijų laikoma dieviškumo atributu ir dažnai tinkamiausiu atsaku į dieviškumo pasireiškimą“14. J. Juškaičio kūryboje nuolat galime stebėti tokį prasmių formavimąsi, kai tyla kuria sakralią aplinką, sakysim, nuolat akcentuojamas būties sunkumas ir jo šviesa atsiskleidžia eilėraštyje „Kad pareičiau namo…“: „Tėvas štai po našta… Ties paveikslu su spinduliu stovi / Šioj tyloj, po mirties išnešta / Sutrūnijus jo lova.“ Tylos vaizdinys šiame fragmente yra pagrindinis, palaikomas religinio konteksto.
J. Juškaičio poezijoje egzistencijos gelmėse glūdintis Dievas gana tradiciškai apsireiškia per šviesą: „Man Dievas kaip gaisas migloj. / Ar jis mane, ar aš Jį nešiojuos…“ („Man Dievas kaip gaisas migloj…“). Per šviesą vis ryškėja pasaulio sakralumo matmuo ir hierofanijų momentai.
Egzistencijos pagrindu laikomas Dievas yra lėmėjas, subjektui tik skolinantis laiką ir visas jo teikiamas patirtis. Dievui suteikiamas teisėjo vaidmuo: „Mano Dieve, didelis kaip vėjas, / Krečiantis kirmijančius vaisius, / Pereik per visų laikų idėjas / Ir patikrink šimtmečius baisius“ („Mano saule, skaldai prasiveržus…“). Šio pasaulio centre yra subjektas, savo egzistenciją grindžiantis tikėjimo tiesomis. Susidūrimas tarp subjekto ir pasaulio yra neišvengiamas, jis ir kuria esmines dramatines ir egzistencines įtampas.
Daugelis J. Juškaičio tekstų patvirtintų, kad subjekto ryšys su Dievu suponuoja aukščiausią sąmonės lygmenį, ir būtent jis lemia jo ryšius su kitais žmonėmis, su tauta, su pasauliu apskritai. Kaip pasakytų Sørenas Kierkegaard’as, subjektas visados yra „Pats Dievo akivaizdoje“. Santykyje su Dievu vėl naujai iškyla paties subjekto egzistencijos problemos. Visi tie svarbūs aspektai ėmė ryškėti nuo pat kūrybos pradžios, bet atviriau buvo įvardyti tik po Nepriklausomybės atgavimo išleistuose rinkiniuose. Štai rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“ (1990) pasakyta: „Tu esi būties šerdis.“ Daugelyje J. Juškaičio eilėraščių, publikuotų po Nepriklausomybės atgavimo, tiesiogiai išpažįstamas tikėjimas: nėra Dievo ieškojimo, yra nuolatinis jo buvimo teigimas ir garbinimas, daug kuo primenantis B. Brazdžionio poeziją.
S. Kierkegaard’as yra nusakęs tris žmogaus kelio į Dievą etapus, tris stadijas: 1) estetinę (ji neturi nieko bendro su kūryba ir grožiu). Ja jis vadina naivų ir nepriklausomą žmogaus buvimą pasaulyje, paprasto žmogaus kasdienybę; 2) etinę, pasiekiamą tada, kai žmogus, artėdamas prie Dievo, atsisako pasaulio jam teikiamų malonumų, palenkdamas save asketizmui, doroviniam principui; 3) religinę – aukščiausią stadiją, kai „žmogus atgauna viską, ką turėjo estetinėje, atgauna juslinę gyvenimo pilnatvę <…>“, o „estetinis juslumas yra tarsi nuvalytas, nugludintas“15.
J. Juškaičio lyrikos subjektas vargu ar kada patiria pirmąją būseną, nėra jis nei laisvas, nei nepriklausomas, priešingai – nuolat jaučiantis savo buvimo sudėtingumą, pasaulio nepalankumą jam, jis siekia etinės ir religinės stadijų. Geriausiuose eilėraščiuose tai pasiekiama. Priartėjama prie S. Kierkegaard’o aptartos situacijos „Pats Dievo akivaizdoje“: „O kokią begalinę tikrovę įgyja Pats, būdamas įsisąmoninęs, jog yra Dievo akivaizdoje, tapdamas žmogiškuoju Pačiu, kurio matas yra Dievas“16. Bet klausimas eilėraščiuose keliamas: „Kaip reikia man pačiam Dieve gyventi / Ir išgyventi Dievą savyje“ („Angelui sargui“).
Ch. Tayloras yra teigęs, kad „Dievo meilę reikia suderinti su asmens laisve“17. J. Juškaičio eilėraščiuose, regis, tai nėra sunku – subjektas tikrai nėra prometėjiškas maištininkas, o veikiau nuolankus maldininkas. Laisvę jis patiria Dievo artumoje. Dievo rankos motyvas, pasikartojantis keliuose tekstuose, liudija subjekto priklausomybę, kurios nesibijoma: „Dievo rankos laikomas sukais tu“ („Komunija“), arba kurios ilgimasi: „Rankose rankos – tai kas // Laikės už rankų – į ką? / Jeigu per mūsų rankas / Neidavo Dievo ranka…“ („Karo vaikas“). Subjektas yra aktyvus ir budintis. Hierofanija patiriama sapne, prisiminimuose, vizijose, ekstazėse.
Mircea Eliade yra rašęs, kad hierofanija – „kuriamosios energijos įsiveržimas į pasaulį“18. Tą kuriančios energijos poveikį junta J. Juškaičio eilėraščių subjektas, jo paties būtis tampa egzistenciška, jis nuolat patiria ryšį su dieviškumu ir tampa įgaliotas veikti pasaulyje, skelbti tikrosios egzistencijos tiesas, pašvęsti joms savo gyvenimą. Kadangi pasaulis pasiklydęs, prarandantis dieviškumą, subjektas rimtai pasiryžęs jį tobulinti. Žemiškosios būties tobulinimas ir ruošimasis amžinybei („dieviškai nakčiai“) – svarbiausi subjekto pasirinkimai. Tokią laikyseną Ch. Tayloras yra pavadinęs autentiškumo etika, ją traktuodamas kaip sąmoningą nuostatą su tauta ir su pačiu savimi, kaip moralinį idealą, kadangi „visuomenė nebeturi šventos struktūros“19, o yra būtina ją atkurti ir išsaugoti. To nuosekliai ir siekiama visoje J. Juškaičio poezijoje ir todėl priimami svarbūs etiniai sprendimai. Kaip yra skelbęs Ch. Tayloras, „vertybių sukurtumo samprata suteikia laisvės ir galios pojūtį <…>. Pats autentiškumas yra laisvės idėja“20 ir „autentiškumas rimtai turi būti suvokiamas kaip moralinis idealas“21.
Etinės nuostatos, aukšti moraliniai idealai – J. Juškaičio lyrikos stiprybė. Kadangi eilėraščiuose nuolat ryškinama, kad yra pažeisti ir tautos, ir visos žmonijos („be meilės žmonija“) etiniai buvimo principai, tai ir pagalba jiems turi būti etinė. Atsvara pasaulio tuštumui, sužvėrėjimui, kvailumui yra dvasios laisvė, gili, suvokianti žmogaus siela, prasmingai iškentėta kančia („Šventa tiktai kančia geroji / Ir proverksmiais niūniuotos giesmės“ – eil. „Dagiai prie takų“). Svarbiausi etiniai apsisprendimai – sąmoningai pasirinkta kančia, gailestingumas kenčiančiajam. Kaip jau minėta, būties autentizavimo pastanga J. Juškaičio kūryboje yra nuolatinė, programinė („Gilinkim sielas“), stiprūs etiniai imperatyvai kartojami daugelyje tekstų. Tokios tematikos eilėraščiuose Dievas iškyla kaip moralinio egzistavimo pagrindas, pasaulio darną užtikrinanti jėga. J. Juškaičio eilėraščiuose pabrėžta, kad kančia ir gailestingumas – didžiosios jungtys tarp žmonių, humanizuojančios pasaulį:
Ir šviesu man – iš sielos visos
Būt su siela visa
Kenčiančiojo šalia: be šviesos
Šitos – viskas tamsa.
(„Atodūsis“)
Primenama, kad pasigailėjimo reikia ir kenčiančiam žmogui, ir tautai, ir visai žmonijai. J. Juškaičio lyrikoje dažnos šitos kietos, valingos etinio apsisprendimo linijos. Taurią etinę laikyseną lemia supratimas, kad žmogų išgelbėti gali tik dvasingieji pradai. Kančia nėra blogis, nes ji priartina prie dieviškumo. J. Juškaičio eilėraščiuose gana dažni yra kančios, savo noru prisiimtos kankinystės motyvai. Šie sprendimai priimami itin stipriai pajutus būties istorijos neteisingumą, būties sudėtingumą ir jos netvarumą. Glaudimasis prie suklupusios tautos ir kenčiančio žmogaus – programinis poeto kūryboje.
J. Juškaičio eilėraščiuose vertingu yra laikomas žmogaus sielos gilumas, vertinami kuklumas ir nuolankumas. Su pagarba kalbama apie žmones, kurie gyvenimus nugyveno „Pasaulį vien tik maldomis palietę“ („Gėlių stiklus skambiuosius…“). „Auksinio skurdo“ tema pasikartoja keliuose J. Juškaičio tekstuose: „Man iš skurdo auksinio didus…“ („Mūsų tragiškos dienos…“); „Ir nuo skurdo auksinio šviesu. / Kaip visada…“ („Išsilaisvinimas“). Skurdo tema liudija giluminius J. Juškaičio kūrybos ryšius su J. Baltrušaičiu, juos sieja skurdo, askezės temos, eilėraščiuose kartojami kuklios pirkios, kryžiaus motyvai.
Ch. Tayloras akcentuoja dialogiškumą: „Visuotinis žmogaus gyvenimo bruožas <…> yra jo fundamentalus dialoginis pobūdis“22. To dialogo – su tauta, su pasauliu ir su pačiu savimi – J. Juškaičio kūryboje nuolat ieškoma būdraujant svarbių egzistencinių klausimų akistatoje, siekiant išlaikyti „herojinį gyvenimo matmenį“.
1 Taylor Ch. Autentiškumo etika. – Vilnius: Aidai, 1996.
2 Ten pat. – P. 27.
3 Ten pat. – P. 28.
4 Ten pat. – P. 27.
5 Ten pat. – P. 56.
6 Juškaitis J. Lyra ant gluosnio. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 9.
7 Juškaitis J. Tikėjimas ir netikėjimas // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save / Sudarė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 147.
8 Juškaitis J. Lyra ant gluosnio. – P. 190.
9 Johannisson K. Melancholijos erdvės. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 132.
10 Ališanka E. Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje // Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra. – Vilnius: Gervelė, 1999. – P. 12.
11 Ten pat. – P. 10.
12 Beresnevičius G. Tyla religijose: fenomenologijos klasifikacijos bandymas // Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra. – P. 69.
13 Ališanka E. Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje. – P. 10.
14 Ten pat. – P. 11.
15 Šliogeris A. Jei Dievas būtų žalias paukštis // Nuo Kierkegoro iki Kamiu: tekstai ir Astridos Petraitytės pokalbiai su Lietuvos filosofais. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 18.
16 Ten pat. – P. 23.
17 Taylor Ch. Autentiškumo etika. – P. 66.
18 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 16.
19 Taylor Ch. Autentiškumo etika. – P. 28.
20 Ten pat. – P. 77.
21 Ten pat. – P. 49.
22 Ten pat. – P. 50.