Esė
Stasys Katauskas. Atminties įspaudai
2022 m. Nr. 5–6
Tėvo ir Motinos atminimui
1.
Šiemet sueina dešimt metų, kai nebėra mano tėvo, ir penkeri, kai nebėra motinos. Kai galvoju apie juos, prisimenu daugybę dalykų. Taip pat jų pasakojimus apie laiką, kai manęs dar nebuvo, kai jie patys buvo jauni. Stulbina, kokia skirtinga buvo mano ir jų jaunystė, vaikystė, koks svetimas ir tolimas atrodo tas laikas, net mano paties mokykliniai metai, lyginant su šiandiena, kai rašau šitą tekstą.
2.
Tėvas gimė 1941 metų sausį. Mama 1933 metų rugsėjį. Abiem, dar vaikams, teko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį. Abiem tas metas prabėgo kaime. Mama kilusi iš netoli Telšių esančio Burnių net ne kaimo, o vienkiemio. Tėvas iš Milvydiškių kaimelio. Iš jo pasakojimų apie vaikystę žinau, kad gana ilgai tėvas su kitais bendraamžiais ganė karves. Kažkur Milvydiškių, Bargzdžių, Pavandenės apylinkėse, pievose, kurių aš dorai nė matęs nesu. Nepažįstama man ir piemens darbo tikrovė. Nors kai bandau įsivaizduoti, kokia ji galėjo būti, prieš akis kyla visai kitam Lietuvos krašte gimusio Broniaus Radzevičiaus novelė „Tėve, pasakys“. Šis vos pusantro puslapio kūrinys man vienas gražiausių tekstų lietuvių literatūroje. Gal todėl, kad lengviau padeda įsivaizduoti tėvo, dar vaiko, tikrovę.
Pavandenė – gana atokiai nuo Telšių esantis kaimas. Greta Sprūdės, Moteraičio piliakalniai, maža medinė bažnytėlė miestelio centre, tokių daug Žemaitijos kaimuose. Pavandenės kapinėse palaidota močiutė, senelis, katro nesu matęs, mat žuvo gerokai iki man gimsiant, tėvo sesuo. Apskritai daug Katauskų. Čia, šitam krašte, mano giminės šaknys pagal tėvo liniją. Todėl įdomu. Gražus tas kraštas. Bet pats Pavandenės miestelis man niekada per daug nepatiko. Net tarmė, kuria čia kalbama ir kuria visą gyvenimą kalbėjo tėvas, čia kitokia nei Telšiuose. Tai, kas jam būdavo siūls (lietuviškai suolas), mums su mama – souls. Tai, kas tėvui būdavo ūga (lietuviškai uoga), mums su mama – ouga. Dar svetimesnė Pavandenė turėtų būti mano vaikams, augantiems visai kitame Lietuvos regione. Keista vis dėlto, kaip greit gali nunykti žmogaus ryšys su vieta. Vos per kelias kartas.
Tėvas buvo baigęs tik penkias klases. Pasakojo, kad šeštos pradžioje prasidėjo bulviakasis, dar kažkokie reikalai, į mokyklą eiti užtruko, o vėliau jo ir nebeleido. Taip ir paliko. Aš dažnai pagalvoju, kaip kitomis aplinkybėmis, kitame laike būtų susiklostę jo, mamos, mano gyvenimai. Tėvas turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti. Bet vėliau, su mama persikraustęs į Telšius, kur netrukus gimiau aš, didžiąją gyvenimo dalį pradirbo statybininku.
Domėjosi politika, šiek tiek ir istorija, nors gerokai labiau savo gyvenamo meto tikrove. Gali būti, kad polinkį į tuos dalykus paveldėjau būtent iš jo. Politinė informacija mano vaikystėje, kai dabar pagalvoji, buvo nyki ir ištisai propagandinė. Vis dėlto tai, kas vaikystėje sužinota, geriausiai įsirėžia atmintyje. Aš nežinau ir man nerūpi, kas šiandien yra Vietnamo politinis vadovas, bet puikiausiai prisimenu, kad ano amžiaus devintojo dešimtmečio komunistiniam Vietnamui vadovavo Le Duanas, kad Pakistano valdžioj sėdėjo vėliau žuvęs Mohammadas Zia ul Hakas, Čekoslovakijoj – Gustávas Husákas ir pan. Su tėvu mes kartais net žaisdavom, kuris daugiau pasakys užsienio šalių vadovų ar sostinių. Todėl, nors buvau tik pyplys, atsimenu ne tik Ronaldą Reaganą, sovietų gensekus ar Margareth Thatcher, bet ir Olofo Palmės bei Indiros Gandhi nužudymus, Haičio diktatorių Jeaną Claude’ą Diuvalier su jo tonton makutų (vyrų vaiduoklių) organizacija, visokius danielius ortegas bei daugybę kitų to meto veikėjų.
3.
Mama į tokius mūsų žaidimus nesikišdavo. Jai daug labiau rūpėjo, kad šeima turėtų ką pavalgyti, kad laiku sumokėtume mokesčius. Tačiau būtent iš jos pirmą sykį, dar iki Atgimimo ir Sąjūdžio, išgirdau, kad tikrosios mūsų vėliavos spalvos yra geltona, žalia ir raudona ir kad tikrasis Lietuvos himnas prasideda žodžiais „Lietuva, tėvyne mūsų“.
Mamos istorija kiek kitokia. Baigusi ketvirtą klasę susirgo šiltine. Sirgo ilgai ir sunkiai. Liko pasekmės, dalinė plaučių bėda, varginusi ją visą gyvenimą. Į mokyklą po ligos jos tėvai nebeleido. Paaugusi įsidarbino laiškaneše ir daug metų bet kokiu oru kone kasdien apeidavo didžiulius plotus nešiodama žmonėms laiškus, laikraščius, pensijas. Susilaukė mano brolio, kurį augino viena, dar gerokai iki pažinties su tėvu. Yra pasakojusi, kad nešiojant laikraščius jai, dar visai jaunutei mergaitei, teko susidurti su stribais, su partizanais. Vėliau, jau Telšiuose, įsidarbino siuvėja. Ja ir išdirbo iki pat pensijos.
Mamos tėviškė vos už penkių kilometrų nuo mano gimtojo miesto. Iki šiol ten senelio statytoje trobelėje su žmona ir jaunesniuoju sūnum tebegyvena brolis. Todėl motinos tėviškę pažįstu gerokai labiau negu tėvo, o pusseserės dėka ir savo genealoginį medį iš motinos pusės žinau maždaug porą šimtų metų į praeitį.
4.
Bandydamas rašyti apie tėvus neišvengiamai imi lyginti jų likimus su savuoju. Palangos, Luokės, Lygumų gatvės Telšiuose, ten stovinčių daugiabučių kiemai, Telšių kalnai ir pakalnės, Masčio pakrantės, centrinis ir kiti stadionai, senamiestis yra mano vaikystės ir paauglystės vietos. Vaikystės žaidimai nesibaigiančiose ir didžiulius purvynus bei pelkes primenančiose daugiabučių mikrorajonų statybų aikštelėse, futbolas kieme, futbolas stadione, futbolas televizoriuje ir laikraščiuose, futbolas galvoje ir širdyje bei kiek vėliau, iš paauglio pamažu virstant jaunuoliu, šlaistymasis su draugais po daugiabučių rajonų, kuriuose gyvenom, kiemus ir sėdinėjimas būriais prie laiptinių – mano to meto veiklos. Dieve, kaip stipriai tai skiriasi nuo tėvų vaikystės ir jaunystės tikrovės.
Močiutė, man gimus, apsigyveno kartu su tėvais, kad mane prižiūrėtų, kol šie būna darbe. Iš pradžių šeima nuomojosi kambarėlį Palangos gatvėje. Man pradėjus eiti į mokyklą tėvas gavo butą penkiaaukštyje priešais tuometinę autotransporto įmonę. Blogu oru dienų dienas pro langą žiūrėdavau, kaip į galutinę visų miesto maršrutų stotelę priešais mūsų namus atvažiuoja ir išvažiuoja geltoni „Ikarusai“. Užaugus tapti tokio „Ikaruso“ vairuotoju buvo viena iš mano svajonių. Vis dėlto pirmoji svajonė, kurią atsimenu, – būti muzikantu.
Tai susiję kaip tik su močiute, kuri mane vedžiodavosi už rankos po Telšių mažosios bažnytėlės šventorių. Sovietmečiu, laidojant žmones, valdžia nabaštikus leisdavo nešti tik į mažąją bažnytėlę. Laidotuvės vykdavo beveik kasdien, tad man kiek paaugus kartu su močiute iki miesto senųjų kapinių lydėdavom daugybę nabaštikų, kartais net po du per dieną. Man, visai dar pypliui, patikdavo tik tos laidotuvės, kurios būdavo „su trūbaas“ (pučiamųjų orkestru). Ilgainiui ėmiau pažinti ne tik mažosios bažnyčios zakristijoną ir vargonininką (kurį savo tuometiniu supratimu užjausdavau, mat turėdavo skambinti varpais, kol eisena pasieks kapines, tad negalėdavo dalyvauti procesijoje), bet ir laidotuvių muzikantus. Trūbų orkestro muzika tuomet man atrodė gražiausia pasaulyje.
Be laidotuvių gyvai jos pasiklausyti galėjau tik per sovietinius Gegužės pirmosios ir Lapkričio septintosios paradus, vykdavusius dabar nebeegzistuojančiame bulvare, kur šiandien stovi atkurta Telšių „Jutka“. Į paradus eidavom su tėvais, nors demonstracijoj dalyvauti reikėdavo tik mamai, mat tėvo darbovietė, nors dirbo Telšiuose, oficialiai buvo Šiaulių statybos trestas, registruotas kitame mieste. Su savo pučiamųjų orkestrais žygiuodavo Žemaitės ir tuometinės 5-osios vidurinės mokyklų bei kai kurių miesto įmonių demonstrantai. Buvau mažas, tačiau žinojau, kad į paradus suaugusieji eina ne pažiūrėti, o tik todėl, kad jiems liepta dalyvauti, kad niekas tais visais šūkiais ir lozungais netiki. Bet tas tuomet nerūpėjo. Žavėdavausi trūbus pučiančiais muzikantais, įsivaizduodavau, kaip pats irgi žygiuosiu pūsdamas trūbą. Ir svarstydavau, kodėl tuose paraduose nedalyvauja mano pažįstami muzikantai. Net įsivaizduodavau, kaip sovietiniame parade per garsiakalbį skelbiama, jog „pro tribūną žygiuoja Telšių laidotuvių orkestras“, ir kaip keli pagyvenę vyrai eina tarp visų tų raudonų vėliavų grodami „Viešpaties angelą“ arba „Marija, Marija“. Siurrealizmas totalus, kai dabar pagalvoji. Bet ikimokyklinio amžiaus vaikui nei toks žodis, nei reiškinys nebuvo žinomi.
5.
Vienas džiugiausių to meto dalykų – kai tėvai savaitgalį mane kartais nusivesdavo į aukštai virš Masčio pakibusiam pastate greta „Germanto“ restorano veikusią centrinę miesto valgyklą. Dabar suprantu, kad tie reti savaitgalio nuėjimai pavalgyti į miestą mums anuomet buvo mielos, nors mažos, šeimos šventės, tas pats, kas šiandien nusivežti vaikus į kavinę. Tėvai visada manęs klausdavo, ko norėsiu, nors žinojo, kad norėsiu suvalgyti šnicelį. Ir, dievaži, skanus anuomet atrodė tas maistas.
Močiutė bambėdavo sužinojusi, kad buvom valgykloje. Jai atrodydavo, jog tėvai be reikalo taško pinigus. Bet mums visiems tai patikdavo. Močiutė buvo tėvo mama. Aš gana anksti pradėjau pastebėti, kad visokiuose šeimos ginčuose ji visada palaiko tėvą. Ilgainiui ėmiau matyti, kaip dėl to nėra lengva motinai. Nesmagu tuose šeimos moterų nesutarimuose būdavo ir tėvui, kuris, tiesa, kai nepavykdavo nuo to nusišalinti, dažniau palaikydavo žmoną. Nes ir teisi mama paprastai būdavo. Bet močiutė, matyt, negalėjo kitaip. O aš buvau vaikas ir apie suaugusiųjų reikalus negalvodavau. Nors kuo dariausi didesnis, tuo labiau šeimos ginčuose linkau į motinos pusę. Kita vertus, nereikia manyti, kad tų ginčų būdavo daugiau, nei įprastai būna.
6.
Name priešais autotransporto įmonę išgyvenom septynerius metus, kol tėvui pasisekė gauti šįkart jau trijų kambarių butą. Vėl pirmajam gyventojams atiduotam daugiabutyje naujame, dar tik statomame rajone. Vėl aplinkui statybos ir didžiuliai purvynai. Bet man jau buvo keturiolika metų ir pirmąsyk turėjau savo kambarį.
Buvau devintokas. Gražus tada buvo laikas. Taip sutapo, kad tais metais remontavo Telšių 3-iąją vidurinę mokyklą, esančią miesto centre. Jos mokiniai iš ryto eidavo į mūsų mokyklą, o mes, tikrieji 6-osios vidurinės šeimininkai, pamokas pradėdavom maždaug apie antrą. Tad didelę mokslo metų dalį grįždavom namo jau sutemus. Užtat nereikėdavo anksti keltis.
Ką aš veikdavau ilgais žiemos vakarais po pamokų? Dažniausiai skaitydavau ir svajodavau. Nuo to karto, kai mama pirmąsyk, dar pradinėse klasėse, nusivedė į centrinę miesto biblioteką, tapau nuolatiniu bibliotekos lankytoju. Keturiolikos jau buvau įgudęs skaitytojas. Ir kai knyga užkabindavo, skaitydavau iki giliausios nakties. Pamenu, kaip kokią antrą ar trečią nakties išgirsdavau, kad atsibudęs tėvas eina į tualetą. Aš staigiai išjungdavau šviesą ir bumbteldavau į lovą. Tėvas praverdavo duris, pažiūrėdavo į tamsų kambarį ir nieko nesakęs jas uždarydavo. Įsivaizduodavau, jog nepastebi, kad be reikalo naktimis „degino švėisą“. Daug vėliau, prisiminęs tuos laikus, tėvas juokėsi, kad pradaręs duris pamatydavo, kaip tyliai guliu su drabužiais, tik ką išjungęs lempą. Atseit miegu ir be reikalo neeikvoju elektros.
7.
Nuo tų paauglystės skaitymų naktimis praėjo trisdešimt metų. Kai rašau šitą tekstą ir bandau įsivaizduoti, kaip jį galbūt kada nors skaitys mano vaikai, suglumstu. Nes suprantu, kad man elementarūs kai kurie čia aprašomi dalykai, ypač okupacijos metų realijos (nors ne tik), jiems bus nesuprantami. Visa tai jau kita epocha. Nė kiek ne mažiau kita nei man tėvų pasakojimai apie pokarinę vaikystę laikais iki televizijos.
Kai gimė mano vaikai ir kai ilgainiui ėmiau pastebėti, kad jiems, tegu ir kitais žodžiais, šneku kartais panašius dalykus, kokius girdėdavau iš savo tėvų, pirmąsyk susimąsčiau, jog esu į juos panašesnis gerokai labiau, nei galvojau.
Tėvai buvo dori katalikai, nors ir menkai praktikuojantys. Nemėgo komunistų ir „ruskių tvarkuos“. Vis dėlto, kai iškart po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva ėmė skirstytis į landsbergistus ir brazauskininkus, tėvai labiau palaikė Brazauską. O aš, nors paauglys, buvau (su tam tikromis išlygomis ir tebesu) landsbergistas.
Neilgai trukus šeimai prasidėjo gana sunkūs laikai. Mama buvo spėjusi išeiti į pensiją, o tėvui kartais vėluodavo alga. O ir kokia ta alga tebūdavo. Pensija irgi vėluodavo. Pamenu vakarą, kai tėvas parsinešė kažkokius popierius ir jie su motina svarstė, ką daryti su investiciniais čekiais. Pamenu, kaip mama rūpinosi, kad laiku ir tinkamai jie su tėvu atliktų buto privatizavimo procedūras. Pamenu, kaip ji visada, pasitaikius galimybei, imdavosi kam nors ką pasiūti ar pataisyti kokį drabužį ir uždirbti papildomą pinigą. Ir kaip įkalbinėdavo tėvą keisti butą į namą. Mat teisingai prognozavo, kad mokesčiai už patarnavimus tik didės ir šeimai iš turimų pajamų bus vis sunkiau išlaikyti butą.
Tėvas priešinosi tokiems planams. Butą jis laikė jo paties sąžiningai šeimai uždirbtu turtu. Vėliau, jau kai aš buvau suaugęs, kartu su motina prikalbinom tėvą šiai permainai. Mat išties gyventi name tapo pigiau. Bet tam tinkamiausias metas, kai mainais į butą galėjai gauti nepalyginti geresnį namą, jau buvo praėjęs. Ir kai dabar prisimenu tuos dalykus, matau, nors, tiesą sakant, ir tada mačiau, kad mama buvo daug praktiškesnė ir kur kas geriau orientavosi gyvenime negu tėvas. Bijau, kad nors visada laikiau (ir tebelaikau) save panašesniu į motiną, šia prasme esu panašesnis į tėvą.
8.
Kol tėvai sprendė galvosūkius, kaip dorotis su šeimą užgriuvusiomis finansinėmis bėdomis, kol tikėjosi, kad sulaukęs pilnametystės ir aš bent kiek prie to prisidėsiu, aš tebesišlaisčiau gatvėmis su draugais, tebegyvenau futbolu ir stebėjau, kaip mūsų daugiabučių rajono jaunimas pamažu dalinasi į kelias skirtingas grupes: tuos, kurie, dažnai dar nepilnamečiai, pamažu įsitraukė į nusikalstamo pasaulio veiklą (skaitytojui čia reiktų paaiškinti, jog apie 1992–1995 metus Telšiuose retkarčiais būdavo ir susišaudymų gatvėse, žudynių bei pasikėsinimų nužudyti restoranuose, į policijos komisariato pastatą įmestų sprogmenų, žmonių dingimų, pompastiškų nusikaltėlių pasaulio atstovų laidotuvių, kuriose daugelis miestiečių pirmąsyk gyvai pamatydavome kolonas naujausių automobilių bei visokios kitokios šiandien jau nebeegzistuojančios tikrovės), ir tokius kaip aš, kurie instinktyviai to vengdavom. Mūsų buvo daugiau. Bet mes numanėm, kur įsitraukę ir kuo apytikriai užsiima kai kurie mūsų buvę kiemo draugai.
Kiek konkrečiai apie visa tai nutuokė mano tėvai, nesiimu spręsti. Bet žinau, kad jie su siaubu stebėjo, kaip viskas keičiasi ir kaip, sakytum, visą gyvenimą sąžiningai dirbę ir šį tą tarsi sutaupę žmonės kartais akyse ima skursti, o buvę vietinio lygio komunistų vadai ir abejotinos reputacijos asmenys praturtėja.
Pamenu, kaip artėjant bet kuriems to dešimtmečio parlamento rinkimams tėvas skaitydavo laikraščius, sekdavo televizines rinkimų kovas ir laužydavo galvą, už ką reiks balsuoti, kas galėtų „sutvarkyti“ visą betvarkę ir duoti žmonėms darbo. Ir kaip aš jam aiškindavau, kad nors tvarkytis šalyje reikia ir šia prasme ne tas pats, kas valdys Lietuvą, bet dėl darbo nėra jokio skirtumo, už ką balsuosi, nes laikai, kai darbą duodavo valdžia, pasibaigė, ir ne iš valdžios to darbo reikia tikėtis. Tada maniau, kad tėvai prastai gaudosi šalyje vykstančiuose procesuose, kiek per naiviai tiki valdžios galia ir nelabai supranta, jog vyriausybė, kaip man tada atrodė, teturi užtikrinti saugumą ir galiojančius teisingus įstatymus, o visu kitu reikia rūpintis pačiam. Viena vertus, taip ir buvo. Kita vertus, turbūt aš pernelyg tiesmukiškai supratau tą jų kartojamą frazę apie darbo davimą. O jie tiesiog nemokėjo pasakyti kitaip.
9.
1996-ųjų pavasarį įsidarbinęs Telšių miškų urėdijoje ir aš pagaliau pradėjau bent menkai prisidėti prie šeimos biudžeto. Tai nebuvo pirmas mano darbas, nors iki tol niekur neišdirbau ilgiau negu mėnesį. O didumą laiko išvis niekur nedirbau. Žinoma, uždirbtus pinigus daugiausiai naudojau savo reikmėms. Po kelių metų pertraukos buvau vėl pradėjęs mokytis. Vakarinėje, kur sumaniau baigti vidurinę. Man pasisekė. Vakarinė tapo lūžiu mano gyvenime. 1998-aisiais įstojau į VPU. Iki šiol esu dėkingas tėvams, kad leido daryti ką noriu, rėmė, kiek sugebėjo, nors patiems buvo nelengva.
Kaip tuos laikus iliustruojantis pavyzdys atmintyje yra įstrigęs motinos pasakojimas iš 1995-ųjų. Apie tai, kaip grįžęs iš naktinės pamainos Telšių plytinėje (kur išdirbau tik dvi naktis) miegojau pervargęs, dorai nė nesiprausęs. Plytinėje dirbti buvo sunku, ypač nepratusiam. Visą pamainą turėjai stovėti prie konvejerio ir krauti juo slenkančias šlapias plytas į karučius, kurie bėgiais keliaudavo į karštą krosnį degimui. Krauti reikdavo po keturias plytas vienu paėmimu. Antraip nespėsi. Greitai pakirsdavo rankas, krisdavo tos plytos iš rankų, nespėdavau, apdaužydavau dar šlapių plytų kampus mėgindamas laiku sugrūsti į karutį. Motina pasakojo, kaip tėvas rytą, po antrosios darbo nakties, pažiūrėjo į mane miegantį ir sudrėkusiomis akimis pasakė, kad „lai velns atem tūn tuokį darbą, jie vaaks tor tyk parvargt“. Kaip nors užteks ir to, ką jis uždirba.
Nors tam vaikui anuomet buvo jau beveik dvidešimt metų.
10.
Rašydamas šią esė nuolat pastebiu, kad nors mėginu papasakoti apie tėvus, vis slystu į pasakojimą apie save patį. Nežinau, kaip to išvengti, nors ne aš esu svarbiausias šio teksto herojus. Kita vertus, galbūt kitaip sūnus ir negali aprašyti savo tėvų. Tik per prisiminimus, iš daugybės atmintyje išlikusių fragmentų atrinkus tuos, kurie pačiam svarbūs, kurie iš mažų praeities gabalėlių dėlioja pilnesnį vaizdą. Ar bent to vaizdo iliuziją.
Mano mokslai tėvams nebuvo labai įdomūs. Nors greičiau gal tiesiog nelabai suprantami. Tėvas apskritai netikėjo, kad baigsiu. Yra sakęs, jog spėliojo, kada mesiu vakarinę, vėliau spėliojo, kada mane išmes iš universiteto. Kad vis dėlto baigsiu, rimtai galvoti pradėjo tik kai mokiausi ketvirtam kurse. Motina tikėjo labiau. Vis dėlto tėvai didžiavosi manimi. Sūnus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, paprastiems, visą gyvenimą sunkiai dirbusiems ir nedaug mokslo tegavusiems, nors iš prigimties ir šviesiems žmonėms buvo kažkas už svajonių ribų.
Pamenu, kaip 2002-ųjų birželį pilnoje studentų ir jų artimųjų Pedagoginio universiteto II rūmų salėje atsiimant bakalauro diplomą buvo šviesiai ir švelniai liūdna, jog to momento nemato mano tėvai.
Studijos Lietuvos sostinėje pamažu tolino mane nuo namų. Kitas miestas, kita tikrovė. Tėvai tuo tarpu ėjo senyn. 2004-aisiais, sulaukusi devyniasdešimt septynerių, mirė močiutė, keletą paskutinių gyvenimo metų jau nepajėgusi išlipti iš lovos. Aš tada gyvenau Vilniuje. Po jos laidotuvių sutarėm, kad jei jau močiutės prižiūrėti nebereikia, vasarą tėvai atvažiuos trumpam pas mane, aprodysiu šalies sostinę.
Iš tikrųjų aprodžiau, apvedžiojau visur, kur man atrodė verta. Pamenu, kaip, norėdamas nufotografuoti tėvus kokioje gražesnėje miesto vietoje, išsitraukdavau fotoaparatą, o jie, užuot stovėję natūraliai, išsitempdavo nekrusteldami, lyg ne gatvėje, o fotoateljė būtų. Toks jau tas anos kartos fotografijos supratimas.
Būtent Vilniuje pastebėjau, kad tėvas sunkiau vaikščioja. Jei iki tol visąlaik kur nors kartu eidami turėdavom žiūrėti, kad mama neuždustų, 2004-aisiais jau reikėjo taikytis prie tėvo galimybių.
11.
Būta, žinoma, ir klasikinio tėvo bei sūnaus antagonizmo. Nuo susikirtimų dėl pomėgių, nes juk baisiai svarbu įrodinėti, kad futbolo (Lietuvoje jau tada vis labiau nusivažiuojančio) didybė ir grožis yra svarbiau už kažkokį ten tėvo mėgtą krepšinį (kai dabar pagalvoji, maždaug prieš dešimtmetį irgi pradėjusį smukti žemyn). Iki ginčų dėl politikos ar dėl kokių nors buitinių klausimų.
Motina tokiuose ginčuose beveik niekada nestodavo prieš tėvą. Bet su ja ir aš beveik nesiginčydavau. Gal todėl, kad nebuvo tokia kategoriška. O gal tiesiog todėl, kad buvo Motina.
Vis dėlto, kai galvoju apie tuos dalykus, suprantu, kad tam tikra prasme daugybė mano poelgių ir sprendimų būdavo, gal net dabar tebėra bandymai peržengti ribas, kurių jie neįveikė, pasiekti kažkokius tikslus ar kažką sau ir jiems įrodyti. Nors iš tikrųjų visada tenorėjau tėvams būti geras sūnus.
12.
Truputį daugiau nei metai iki tėvo mirties jie, jau visai senstantys, apsigyveno su mano šeima. Vaškuose, šiaurės Lietuvos miestelyje Pasvalio rajone. Toli nuo mano brolio, nuo pažįstamų vietų, nuo visą gyvenimą girdėtos tarmės, toli nuo giminių. Toli nuo vis labiau išmirštančių draugų.
Kai rašau „toli“, nors tekstą rašau būdamas Olandijoje, suprantu, koks tas tolumas reliatyvus. Atstumas nuo Telšių iki Vaškų iš Nyderlandų atrodo visai menkas. Bet visą gyvenimą arti tėviškės praleidusiems žemaičiams rytinė Žiemgala jau tolimas kraštas. Keisti gyvenamą vietą nėra sunku man. Matyt, nėra sunku ir daugeliui jaunesnių žmonių. Bet abejoju, ar nėra sunku tą daryti senatvėje. Juolab žmonėms, nepratusiems daug keliauti.
Tėvas dar spėjo pamatyti savo anūkę, palaikyti ją ant rankų, nors dukrelė šio savo senelio, suprantama, neprisimena. Mamą, kaip Vaškų močiutę, prisimena abu vaikai.
13.
Pasvalio miesto ligoninė man ypatinga vieta. 2006 ir 2011 metų rugpjūtį čia gimė mano sūnus ir dukra. 2012 metų vasarį, 2017 metų lapkritį ten pat mirė mano tėvai. Nenoriu aprašinėti jų mirties. Tepasakysiu, kad abiejų buvo gana netikėta. Neskaitant tik paskutinių kelių mamos gyvenimo savaičių, kai mes su brolio šeima jau žinojom beviltišką diagnozę, o ji ne. Ir beveik iki pabaigos, išskyrus keletą paskutinių dienų, kai liga palaužė galutinai, liko optimistė, tikėjo, kad išsikapstys.
Palaidoti tėvai Vaškų kapinėse. Žiemgalių žemėje, molyje, ne ant smėlio kalnelio. Tėvą laidojom per pūgą, tą patį sekmadienį, kai latviai savo referendume gynė gimtąją kalbą nuo rusakalbių bandymų Latvijoje įteisinti savąją. Mamą – vėjuotą, niūroką pirmadienį. Abiejų laidotuvės buvo be trūbų. Tačiau „ciuocis“, brolienės ir kitų giminaičių dėka su sukalbėtais žemaitiškais Kalnais.
Keista, bet tėvų mirtis tarsi sugrąžino ryšį su jų palydėti susirinkusiais giminėmis, nuo kurių buvau gerokai nutolęs, daugelį jų atradau iš naujo. Įstabu, kaip mirę žmonės gali sujungti gyvuosius.
14.
Neaprašyti liko daugybė atmintyje įstrigusių nutikimų. Tarkim, aš maždaug keturiolikos–penkiolikos metų. Futbole dažnai būdavau tas, kuris eina kelti kampinį. Tuo laiku stipriai stengiausi lavinti savo gebėjimus žaisti galva, o tam svarbu geras šuolis į viršų. Nemažas, rodos, jau buvau. Tąsyk mama ruošėsi man siūti kelnes ir prašė pastovėti, kol pasilenkusi išmatuos reikiamą ilgį. Pradėjo matuoti. Nė iš šio, nė iš to stryktelėjau aukštyn, vos nenudaužiau šviestuvo, prasiskėliau galvą ir kaip reikiant išgąsdinau motiną, nesupratusią, kas čia man pasidarė. Mat kaip tik tada sumaniau pademonstruoti jai, kaip aukštai galiu pašokti iš vietos. Tą įvykį dažnai prisimenu dabar, kai, man grįžus į Lietuvą, sūnus, maždaug tokio amžiaus, koks aš tąsyk buvau, rodo, kaip po treniruočių pasikeitė jo ranka arba koks nors trigalvis kojos raumuo.
Arba kitas epizodas. Dirbdamas statybose tėvas išgerdavo. Padauginęs, būdavo, klaidžioja. Su mama ne kartą esam jo ėję ieškoti. Sykį radom besiblaškantį palei Masčio pakrantę, susirūpinusį ir laužantį galvą, kaip čia dabar atsidūrė Klaipėdoje, nors tai neįmanoma.
Dar kitas įvykis, iš vaikystės. Kai keliaudavom į kaimą pas „senutį ė kėtą babą“ (taip vadinau senelius iš motinos pusės), iki Rainių atvažiuodavom autobusu, o toliau dar apie tris kilometrus pėsčiomis žvyrkeliais iki senelio sodybos. Man mažam tie trys kilometrai būdavo daug, pusiaukelėje pavargdavau. Bet tuo metu jau būdavo matyti beržynas, už kurio ir šiandien tebestovi trobelė. Mama tada sakydavo: „Nebdaug belėka, veiziek, na tik mas trijou enam. Ė beržyns ateen mūsų pasitėkt.“ Ir aš eidavau vis pasitikslindamas, ar tikrai beržynas irgi eina link mūsų. Ir po kurio laiko pastebėdavau, kad tikrai jis artėja.
Istorijos, matyt, nedaug ką tesakančios skaitytojui, užtat giliai įsirėžusios man. Tik kaip išvengti sentimentalumo? Juk toks stiprus kiaurai perveriantis suvokimas, pirmąsyk apėmęs laidojant motiną, kad po jos mirties likau vienintelis, žinantis kažką, kas buvo bendra tik man ir tėvams. Juolab kad daug kas tuose dalykuose iš tikrųjų kita epocha. Patys tėvai, kai dabar pagalvoji, buvo ano laiko, visai kitokio pasaulio žmonės. Nors didelę gyvenimo dalį praleidę mieste, dvasia, manau, jie visą „vėsa umžielį“ liko ikiindustrinės pasaulėjautos, kurioje kaimo tikrovė, tikėjimas, o galbūt ir ikisovietinė moralė reiškė daugiau už visas modernias permainas.
15.
Bet neįmanoma visko aprašyti. O ir nėra reikalo. Tėvų žvilgsniai, balsai, geros ir gražios jų akys bei tūkstančiai kad ir neaprašytų mums nutikusių istorijų niekada neišnyks iš atminties.
Ir iš širdies.
Lutjebroekas, 2021 m. spalis–2022 m. sausis
Dalia Staponkutė. Ieškau draugo
2022 m. Nr. 4
Skiriu Sofjai
Išsaugoti tai, kas iškovota, svarbiau už patį iškovojimą.
Venecijos senato pareiškimas, XVI a.
– Myliu tave kaip savo jaunystę, – ištarė man Lara atsisveikinant, stipriai, seseriškai apkabindama. Kursiokė… kadaise Piteryje abi studijavome filosofiją ir daug metų išlikome draugės. Nors likimas suveda mus tik kartą per penkmetį, prarastą draugystės laiką kaskart atperka neapsakomas bendravimo malonumas. Jaunystė sujungia ilgam, senatvė išskiria visam.
Galvą spaudė jausmų ir minčių sumaištis, kaitinama stiklelio tik ką išgerto kartu su Lara ouzo. Reiktų sakyti raki, juk paskutines susitikimo akimirkas leidome vienoje iš kavinių Kerynėje, šiaurinio Kipro uoste, dar mūsų jaunystės laikais Turkijos atkąsto nuo likusios salos. Nejauku man ten buvo sėdėti – niekad nesijaučiau jaukiai okupuotoje Kipro teritorijoje ir žinau kodėl. Mano jausmai draugei liejosi tyliai, tarsi nenorėčiau jų išsakyti ir bijočiau, kad jie sudrebins visą susvetimėjusią prieplaukos atmosferą ir pataikaujantį mums turkų padavėją.
Mylėjau ir aš ją kaip savo jaunystę ir vieną artimiausių bendražygių, bet mūsų „kultūrų skirtumai“, kurių niekad nepabrėždavome, padėjo jai būti išraiškingai ir ūmiai, o man atvirkščiai – santūriai ir tyliai. „Pala pala, išgėrę lietuviai nustelbia net rusus,“ – juokaus, būdavo, Lara, norėdama pasakyti, jog lietuviams reikia išorinės jėgos, stipresnio „dirgiklio“ ar vidun besismelkiančio postūmio, kad vidus išsinertų išorėn ir tikrieji jausmai lietųsi atvirai ir netrukdomai.
Kerynijos uoste Laros laukė keltas į Antaliją. Iš ten ji ir atkako į okupuotą Kipro dalį kelioms dienoms susitikti su manimi, suplanavusia savo akimirkas bendram literatūros vertimui iš graikų kalbos į rusų. Knygas jau buvome išvertusios, bet ketinome ramiai peržiūrėti šūsnį atspausdinto teksto lapų, įpindamos į darbą pokalbių valandėles. Deja, jau kitą dieną mūsų kūrybinį užmojį sugriovė žinia apie karą Ukrainoje. Planai, nušluoti emocijų, pasikeitė sekundės greičiu. Pirmosios sukrėtimo akimirkos liudijo, jog kare geriau būti arčiau, o ne toliau namų. Atstumas verčia prasimanyti ir veda iš proto. Karo metu tai – ne saugumas, o aklumas. Larai, prieš porą mėnesių išvykusiai iš Ukrainos į pietų Turkiją „mišrioms atostogoms“, poilsiui ir darbui, širdį varstė baimė dėl Dnipre ir Kijeve esančių artimųjų.
Pasipylė skambučiai, liejosi pokalbiai ir ginčai, žinios iš Ukrainos, Lietuvos, Rusijos, radijas „Echo Moskvy“, kurį kitądien uždraudė. Nemiegojome keturias paras. „Echo Moskvy“, perspėdamas apie gausybę netikrų faktų ir paralelinį informacijos karą, siūlė: „Informaciją apie aukų ir bombų skaičių priimkite atsargiai ir su dalele skepsio.“ – „Viskas greit baigsis… Dar diena, ir baigsis…“ – užkeikėme karo žinias, žvelgdamos į tolį, ne viena kitai į akis. Bijojome išvysti jose siaubą.
Saulei pasigręžus šiltesniu šonu, sėdau už vairo ir pasiūliau Larai pasidairyti po okupuotą Kipro dalį. Negalėjau pasikviesti jos į namus Nikosijoje, nes ji, atvykusi iš Turkijos, neturėjo teisės kirsti Žaliosios linijos, vedančios į Kipro Respubliką ir Europą. Turkija jau daugybę metų taikė Kiprui embargą visomis kryptimis, nepripažino mažos valstybės, tarsi tai būtų ne Europos dalis, o nuosavas, pasprukęs iš sultono sarajaus liliputas. Žaliąją liniją saugojo Jungtinių Tautų taikdariai, kurie, nors kipriečiai juos palaikė, kasmet išrodė vis didesni bejėgiai prieš amžinąją „Kipro problemą“. Nuo 1974-ųjų Turkijos okupacijos išties praėjo daug laiko. Net taikdarių karta užaugo nauja – kompiuterizuotų schemų pasaulio, racionali ir jau randanti sąsajų tarp vietos gyventojų ir okupacijos. Sąsajų, kurių negali būti. Kipro problema nutolo laike, bet ne erdvėje, kur dar gyvi netekties ženklai ir traumos. Tačiau kas jas užgydys, jei ne vietiniai žmonės, tiesiantys rankas į taikdarius, tikintys okupacijos pabaiga ir bijantys, kad istorija gali išteisinti net blogį…
Kelyje su Lara lenkėme galvas apleistiems namams. Jų šeimininkus kadais išvarė šūviais, spjūviais ir spyriais. Mojome nuo liūdesio pajuodusioms ir laiko sutrupintoms Bizantijos šventykloms. Nelygių jėgų karo randai buvo matyti visur, jie neužgiję, kraujuoja ir tuo krauju patepta subrendo nauja karta. Nors okupavusieji sako: „Gyvenkime kartu“, okupuotieji atsako: „Nieko neužmirštu“, – taip ir sukasi Kafkos ratas: negaliu-nereikia-neįmanoma. Karas Kipre tada truko vos keturias dienas, buvo netikėtas ir trumpas kaip ir visi nelygių jėgų karai.
Tereikia trumpam įsivaizduoti ginkluotą susirėmimą tarp mažytės valstybės ir jos milžinės kaimynės, ir bet kokia politinė diskusija „už“ arba „prieš“, kas kaltas arba nekaltas, virsta absurdo teatru. Priežastys, kad ir kokios būtų, atrodo juokingas pretekstas, kai didelė jėga nusprendžia nubausti mažą. Nutarta, padaryta, atkirsta, pasiimta – ilgam, o gal ir amžinybei. Trumpas karas mažoje šalyje tarsi staigus ultimatumas neduoda laiko suvokti, kad nuo rytdienos viskas negrįžtamai keisis. Be jokio pasiruošimo reikės gyventi toliau, kitaip ir kitoje vietoje, o dar liūdniau – už kelių žingsnių nuo buvusių namų, kurie šiandien priklauso jau kitiems. Staigi aplinkybių kaita išmoko skubiai priimti sprendimus ir nesigilinti į smulkmenas. Šiandien – palapinės nakčiai, pašiūrės vaikams mokyti ir laužas bulvėms kepti, o rytoj… Rytojus, kaip sako kipriečiai, yra kita šalis.
– Pakaks, nebegaliu šito klausytis, suprask! Mėtai kaip akmenis į širdį, juk, ko gero, tai laukia ir Ukrainos! Demarkacinės linijos, bejėgiai taikdariai, – pertraukė mane Lara. – Kiekvienas – su savo unikalia okupacija. Vis tokia pat, vis kitokia. Geriau pasidžiaukime gamtos pavasariu. Gamta jau seniai okupuota, o vis atbunda gyvenimui. Tiesa, net jos žydėjimas karo akivaizdoje atrodo nesavalaikis. Net pavasarėjančio gyvenimo džiaugsmas, tiksliau, sielos gelmėje užsilikę jo krisleliai – ir tie blanksta. Kas sugrąžins mums gyvenimo džiaugsmą? Kada jis sugrįš? Jei besugrįš…
– Manai, romantizuoju okupaciją? Tu beri man druską ant žaizdos jau kaip lietuvei, – pyktelėjau.
– Kiekvienam rūpi tik „jo“ okupacija, kokia ji bebūtų. Dėl visko kaltas žmogaus imperinis mąstymas. Kiekvienas – su savo didžiąja ar mažąja imperija, kurios nesusikalba tarpusavyje, – dejavo Lara, nusisukusi į langą, ir staiga: – Sakyk, ar beturi draugų, su kuriais galėtumei kalbėtis ilgiau nei penkiolika minučių, kad pokalbis neslėgtų?
Mąsliai nutylėjau. Turbūt ji teisi… Pokalbis slėgė. Ilgokai važiavome nesikalbėdamos. Gamta lydėjo mus lyg nuotaka baltų pakelės ciklamenų veliumu, kol įviliojo į sodrų kalninių pušų šešėlį. Pušys retėjo, keliukui kylant aukštyn. Iš vienos pusės išdygo stačios uolos, iš kitos – statūs skardžiai. Kaip pasakoje. Lara prisiminė Krymą, tačiau ir ten daugybė istorinių okupacijų, sukėlusių tarp mūsų ginčą, kurį nutildė staigių posūkių pavojai. Išsigandusi ir įsikibusi į duris „keleivė“ pradėjo vairavimo pamokas „vairuotojai“ – viena patyrusioji mokė kitą patyrusiąją, kol sustabdžiau savo senuką „Volkswagen“ ir pasiūliau vairą jai. Ji atsisakė jau juokdamasi:
– Bėda, kad vairas Kipre – kitoje pusėje, o tai tikrai sėsčiau. Vis dėlto įdomu – Europai paprasčiau sukti į „kairę“, o „dešinei“ reikia specialių manevrų. O štai Britų Sandraugoje – atvirkščiai. Atvirkštinė orientacija, supranti? Ir galva kitaip dirba.
Pamerkė man akį.
Ant kalno, dėl įstabios uolų keteros pavadinto „Penkiapirščiu“, giliai įkvėpėme pavasarinio oro, nurimome ir neskubėdamos tyrinėjome gerai išsilaikiusią ankstyvųjų viduramžių pilį Kantarą. Dešimtasis amžius. Graikų ir žydų gynyba prieš „barbarus“. Istorija – vien pastangos išvengti barbarų. Mažai kas pasikeitė, tik priemonės, ir barbarai modernesni.
– Vis dėlto kokia rūsti buvo jų kasdienybė, – atsiduso bičiulė, apžiūrėjusi šalčiu dvelkiantį žvalgybinį bokštą su siauru tarpeliu sienoje. Žvalgai ar sargybiniai, sekdami priešo ženklus, būdraudavę prie šio siauro šviesos tarpelio kaip šiandien nemiega prie išmaniųjų ekrano. Ir vieno, ir kito plotis beveik toks pat…
– Kodėl mudvi visur matome tik karo ženklus? – apmaudžiai ištarė Lara. – Pasikalbėkime apie gyvenimą. Kaip išgyvenai pandemiją, juk seniai nesimatėme? Prisipažinsiu, aš buvau sustingusi. Karantinas – baisus dvasinis sąstingis ir depresija. Atleisk man, Viešpatie, net karas yra savotiškas „veiksmas“, bandant išlikti, kova už gyvenimą. Kartais pagalvoju, ar tik tie karantinai nebus subrandinę noro kariauti…
Jaučiau, kad Larai ne tai rūpi – ji paprasčiausiai keičia temą, vieną dramą atskiesdama kita. Aš, bandydama jai pritarti, išvedžiojau, kad pandemijoje išgyventa žmogaus vienatvė neprilygsta nė vienai vienatvės formai. Totalus visuomenės gyvenimo sričių susvetimėjimas vienus – jaunesniuosius – veja į ateitį ir skubina gyventi, o kitus – vyresniuosius – verčia keliauti į praeitį, net į antiką, kai dar gyvavo stoicizmas ir sveiko proto arba teisingumo matu buvo saikas. Saiko kapituliacija kamuoja žmones. Ji tarsi įžūlus demonas per kelis „lokdauno“ mėnesius apvertė aukštyn kojomis skrupulingai ir dešimtmečiais kurtas vertybes. Pakito net sveiko kūno suvokimas, tapdamas komerciniu, o plastikas, prieš kurį tiek kovota, jau grūdasi pro kiekvienas duris kaip okupantas, tačiau mūsų pačių prašomas. Protestuotume, jei sviestą parduotų sveriamą, o pieną pilstomą. Pykstame net ant Hipokrato, užverdami ligoninių duris ligoniams (pažįstu vieną rusę gydytoją, kuri sau išsioperavo auglį, argi ne viduramžiai!). Kad prieštaravimai neaudrintų visuomenės, vyriausybės ima vairą į savo rankas, tačiau tai ne tiek padeda, kiek gimdo utopijas. Nė vienai vyriausybei demokratijos sąlygomis nepavyko visko kontroliuoti. Jei ir pavykdavę, tai pačios demokratijos ir švietimo sąskaita. Apie švietimą skaudu ir kalbėti. Šviečiame vaikus, pasitelkę kompiuterius, o „tikrieji“ mokytojai nesuspėja pildyti ataskaitų apie liūdnas pasekmes. Didžiųjų paradoksų laikai…
Išklausiusi manęs, Lara prapliupo:
– Man atrodo, kad pandemija sujaukė ir „tėvynės“ sampratą, tarsi pakeisdama ją „viruso okupuota teritorija“, kur taikomi tie patys metodai kaip ir visur kitur, globaliu mastu. Jaučiu didžiulę nostalgiją įvairovei ir viskam, kas ne mechaniška, o gyva. Mažmožiams, puošusiems mūsų gyvenimą anksčiau, net – vakardienai. Kur motina tėvynė, mylinti savo vaikus? Kur rasti kitą, jeigu ką? Kaip nuslopinti neapykantą tiems, kurie ją iš manęs atėmė? Kas tie nematomieji „jie“? Nuolat atmintyje ieškau draugo, su kuriuo jausčiausi jaukiai kaip namie. Dievaži, pasiilgau saiko ir pusiausvyros.
– Ar žinai, kur tavo tėvynė? – suklusau.
– Nebežinau. Mylimos šalys kariauja tarpusavyje. Esu Ukrainos rusė. Mano ukrainietis vyras – amžinąjį jam atilsį – dabar tikrai griebtųsi ginklo. O aš? Myliu Ukrainą, bet man brangi ir Rusija. Negaliu jos nekęsti, kad ir kas būtų. Bet negalėčiau ir gyventi ten. Tai neįmanoma ir mano vaikams. Raginu juos trauktis nuo karo ir kuo greičiau, bet ne į Rusiją. Pati kol kas liksiu Turkijoje… Tik pagalvok, dvidešimt pirmasis amžius ir mūsų vaikai – pabėgėliai! „Iš dviejų renkuosi trečią“. Išsipildė tavo knygos pavadinimas, – pažiūrėjo man į akis Lara. – Taip, mano šeima turi rinktis ką nors trečia. Tai pasirinkimas, kai nebelieka nieko kita. Prisimenu seną sovietmečio laikų dainą „,Mano adresas – nei namas, nei gatvė…“ Mano adresas šiandien – platusis pasaulis ir visiška nežinia.
Lara kalbėjo, o aš galvojau, kad „platusis pasaulis“ šiandien – tai kiekvieno afrikiečio, pakistaniečio, siro ir kitų pabėgėlių-migrantų adresas. Jų Kipre – per aštuoniasdešimt tūkstančių, kas dešimtas salos gyventojas, ir srautas vis nesiliauja. Milžiniška eilė laukia ieškančiųjų adreso „pažadėtoje“ Europoje. Tačiau jiems tai teikia visai kitokią viltį nei Larai. Viltis… Užjausdama draugę, svarsčiau:
– Lara, jums – tai ne tik „trečia“, bet turbūt ir „ketvirta“. Žymiai sudėtingiau. Neviltis… Nieko nėra žiauriau už artimų tautų karą. Prisimink Kafką. Nesvarbu, kad jis kalbėjo apie literatūrą ir Čekijos žydo rašytojo likimą Austrijoje-Vengrijoje. Jis pateko tarp trijų neįmanomybių – neįmanoma nerašyti, bet neįmanoma rašyti gimtąja kalba ir neįmanoma rašyti vokiškai. Išvada: neįmanoma rašyti. Panašiai kaip jums – neįmanoma likti Ukrainoje, neįmanoma vykti į Rusiją, neįmanoma gyventi kitur. Karo kurstytojų tikslai labai skiriasi nuo taikių gyventojų. Išorinis karas pereina į vidų. Kitaip nebūna. Kova, prasidedanti nuo peilio, baigiasi bomba.
– Šis karas, deja, yra naujo tipo, – atsiduso Lara, – mažai ką bendra turi su sovietmečiu ar istorine praeitimi. Nors daug kas ginčytų. Tai gali suprasti tik filosofai. Kas šiandien klauso filosofų, nors turėtų…
Kuo ilgiau Lara kalbėjo, tuo labiau jaudinosi. Iki ašarų. Praeitis – ne tik mūsų jaunystė, sakė ji. Praeitis, perfrazuojant kipriečių posakį, tai „kita šalis“. Toji „šalis“ mus augino, mokydama atskirti gera nuo bloga, versdama stebėti ir stebėtis, kaip staiga viskas sugriūna. Žmogus neįstengia suvokti istorinio virsmo automatiškai, be emocinio intelekto pagalbos, todėl pasaulis keičiasi labai lėtai. Sovietmečio sistema ne tiek žlugo, kiek persikėlė į Vakarus, kartais stulbinančius panašumu į mūsų praeitį. Ukrainos šiandiena nieko bendra nebeturi su mūsų jaunystės laikais, nors kai kas ir bando ramstyti tikrovę šiaudiniais sovietijos pastoliais. Ne, tai grobuoniškas naujo tipo politikų karas, kai tokios sampratos kaip „tauta“ ir „patriotiniai jausmai“ svarbūs tik eiliniams žmonėms, apie kuriuos niekas per daug negalvoja. Tai karas ne už teritoriją ar išteklius, o už simbolius, lyg iš brazilų poeto Oswaldo de Andradės „Kanibalų manifesto“, sukurto prieš šimtmetį: „Mes norime ne aukso. Ir ne jūsų merginų.“ Kitaip tariant – norime asimiliuoti „kitą kūną“, suėsti, suvirškinti, paversti savimi (kaip kadaise vokiečiai asimiliavo prūsus)… Norime, nes manome jį esant gražesnį už mūsų, nes mylime jį be proto – kaip budelis myli savo auką. Gal tikrai šis karas tarsi išniro iš pandemijos šešėlio? Pandemijos – kaip blogos pasaulio savijautos, pavertusios eilinį žmogų skaičiumi. Kasdienybė paskendo statistikoje, ir mąstymas „vieno iš“ nieko nebestebino. Paversti žmogų skaičiumi paprasčiau nei atversti. Žmogaus santykis su skaičiumi kaip simboliu paaiškina, kas vyksta čia ir dabar – karą už dominavimą simbolių pasaulyje; karą kaip vergavimą simboliui. Imperatorius Adrijanas, žavėjęsis graikais, dar pirmame amžiuje rašė, kad vergija niekad nesibaigs. Ji paprasčiausiai keis pavidalą, o baisiausia ateis tada, kai žmonės savo noru vergaus galingajam, iškeitę malonumus į darbą ir įtikėję, jog yra laisvi. Laisvė, dozuojama stipresniojo, yra moderniausia vergystės forma. Neįsisąmoninti vergystės santykiai – tai priežastis to, kas vyksta aplinkui.
– Lara, tu mintimis nuskriejai labai toli, sugrįžk, – dabar jau aš pertraukiau draugę. – Geriau papasakok, apie ką norėtumei pasikalbėti „su draugu iš praeities“, kurio nuolat ieškai?
– Apie santykius be politikos. Santykiai – jie nepastovūs kaip vėjas, tačiau vėju jų irgi nenupūsi. Mąslumas. Koks svarbus draugo bruožas ir koks retas. Argi neapmaudu, kad visos interneto galimybės ne padėjo tam bruožui išryškėti, o pavertė jį nuobodžiu, kupinu sausų asmeninių deklaracijų, skirtų sau pačiam. Kam tai įdomu? Tam, kas nemokėjo argumentuotai ginčytis, ši epocha nepadės. „Taip“ arba „ne“. Lyg amerikietiškame teisme iš kino. Pasigendu įdomesnio diskurso. Prisimeni „karinio komunizmo“ koncepciją, skirtą pajungti žmogaus gyvenimą vienam centrui, lygiavai, milicijai, cenzūrai? Galvoju, ar tik „karinis komunizmas“ nepasigręžė savo išvirkščiąja puse globaliai? Juk kuo daugiau apribojimų ir sienų, tuo primityvesnė visuomenė, o primityvi ji nemoka gyventi be kontrolės koridorių. Mąslumui belieka tik trauktis į žvalgybą, laukiant, kol jėgų pusiausvyra pasikeis.
Vėl važiavome tylėdamos, kol sustojome pakelės užeigoje atsipūsti. Lara tuoj kibo į telefoną ir jos veide nušvito šypsena, sužinojus, kad vaikai, tris paras išlaukę eilėje, pagaliau kirto Ukrainos sieną su Lenkija. „Lauksiu jūsų Turkijoje“, – pasakė jiems.
Gerokai linksmesne gaidele Lara pridūrė:
– Man atrodo, kad karas baigsis netikėtai, kaip ir prasidėjęs, juk nė netikėjome jo pradžia… Tačiau nieko neliks kaip buvę, o pavadinimas „barbarai“ pakibs virš galvų tiems, kuriems jį prieš šimtmečius priskyrė. Mes su tavimi studijavome filosofiją, kuri padėjo išsiugdyti platų akiratį ir daugiabriaunį požiūrį į pasaulį, bet visą gyvenimą buvome priverstos kovoti už išlikimą, nesusijusį su profesija. Ištisa posovietinė karta tapo žmonėmis be profesijos. Šiuo mes visi, kaip tam tikros epochos žmonės, esame panašūs. Karą irgi kurstė savo profesiją praradę, likimo įžeisti kvailiai, o kvailybė yra savaime amorali. Mano žodžiuose politikos nėra, tik didelė neviltis.
– Nelaiminga karta? – norėjau patikslinti. – Kartos laimė – tai labai daug. Būna laimingos ir nelaimingos kartos. Nelaimingos gali būti ir laisvos kartos. Laimės pažadų niekas nedalija. Kai nelaimingi kartu – tai ir kiekvienas atskirai; kai laimingi – tai ir individualiai. Pandemija palietė visus, bet nesuvienijo. Nemaža ir tokių, kurie patikėjo, jog tai – ne sunkmetis, o politinė imitacija. Daugybė žmonių manė pandemiją esant netikrą, nes pernelyg politizuotą. Dėl šio, politiškai individualaus, pandemijos suvokimo ji gali išlikti kaip pati ilgiausia ir paradoksaliausia istorijoje. O kur dar karas pandemijos akivaizdoje? Arba atvirkščiai – pandemija karo akivaizdoje?
Sandūra tarp skirtingų tautų, – svarsčiau, – tai sandūra tarp tikėjimo ir istorinės žemės sampratų. Kuo mes senesni, tuo labiau nelinkę niekuo dalintis, net Dievu. O artimų tautų ir civilizacijų konfliktai rūstesni už gamtos stichiją, atviri kaip veidas prieš veidą ir žiauresni už žiauriausius mitus. Šiuolaikinių karų priežastis – diplomatinė nesėkmė ir kolonijinis instinktas, kurio neįveikia jokia diplomatija. Kolonijinė sistema žlugo, tačiau mąstymas – ne. Jis ir toliau žadina karus. Ne iš pažinimo stokos, o iš nenoro galvoti kitaip. Kol sienos negriūna, tol galvojimas nesikeičia. Negi galvojimą gali pakeisti tik karas? Regis, karas niekaip nesusijęs su tokia dovana kaip mintis ir visam suluošina, versdamas negalvoti. Pasaulis visiškai liaujasi galvoti, kai aplink daug karo. Vėl atsidūrėme didžiajame tranzite, arba po SSRS žlugimo iš jo taip ir nebuvome išėję. Tik tiek, kad ideologijos tapo asmeninės ir supriešino dideles kultūras ir jų žmones. Išmokta ir išmokyta vienas kito nekęsti, kaltinti, užsidaryti į skirtingų propagandų kolbas. Net literatūra renkasi savo „pusę“, ir vieni už tai apdovanojami, o kiti užmirštami. Poliarizacija – tai nelaisvė. Skaičius „du“ pavojingas. Laisvai minčiai tai nėra geri laikai. Jai niekad nėra geri laikai.
Pokalbis „sunkia tema“ mums padėjo ir sumažino įtampą dėl karo įvykių.
Atsisveikindamos Kerynijos uoste jau žinojome, kad Laros vaikai pasuko priešinga nei Turkija kryptimi, pasiryžę keliauti į Airiją. Ji apsiverkė, nuogąstaudama, kad nežinia kada beišvys savo vaikus. Jaunimas nori į Europą, Lara, sakau…
– Argi ne keista, kad sunkiausią savo gyvenimo akimirką atsidūriau šalia tavęs. Vis dėlto likimas nenori, kad kęstume skausmą vieni.
Donatas Petrošius. „Garmėk į pragarus ir nežiopsok“
2022 m. Nr. 3
Jackui Kerouacui – 100
1
Paauglystėje, didžiųjų mokymųsi metais, skersai išilgai tyrinėdamas Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašus, jutau apmaudą, kad tarp pagerbtųjų nėra nei Jacko Kerouaco, nei Jarome’o Davido Salingerio, nei Kurto Vonneguto. Aplink nebuvo nieko, kas man, jau beveik suaugusiam vaikui, žmoniškai išaiškintų, kur čia slypi apgaulė? Nė vienas iš trijų mėgstamiausių autorių neįtrauktas į garbingąjį sąrašą.
Dar po keliolikos metų, po visų ištęstinių universitetinių pasimokymų, atradau, kad pasaulinės literatūros dėsniai galioja ir lietuvių literatūroje: tarp Nacionalinės premijos laureatų nėra nei Ričardo Gavelio, nei Jurgio Kunčino, nei Gintaro Beresnevičiaus. Dauguma dalykų (ne)nutinka atsitiktinai, per klaidą, (ne)sutapus aplinkybėms, išsiskyrus nuomonėms.
Arba paprasčiausiai kai kurie pralekia kaip meteorai, paskui kuriuos nespėja nei draugai, nei pasekėjai, nei šeimų ir komisijų nariai, nei baudų už greičio viršijimą dalintojai.
2
Kai, smarkiai vėluodamos, mane pasiekė žinios, kad artimiausieji Kerouaco bendrakeleiviai gyvenime ir literatūroje buvo Allenas Ginsbergas ir Williamas S. Burroughsas, man objektyvūs faktai jau buvo nebesvarbūs. Mano privačiojoje skaitymų piramidėje, po Ernesto Hemingway’aus, Ericho Marijos Remarque’o ir Williamo Faulknerio pakopos, į vientisą monolitą susilydė Kerouacas, Salingeris ir Vonnegutas. Tiesa, tos pačios salsvai nuodingos smarvės turėjo ir Keno Kesey’io „Skrydis virš gegutės lizdo“, bet į savo skaitinių aukso fondą neįtraukiau, nes nei tada, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, nei dabar planų patekti į psichinių ligų dispanserį neturėjau.
Kerouaco – Salingerio – Vonneguto trejybė į rankas papuolė kaip tik tuo metu, kai prabudo vidinis smalsumas religijotyrai, naivioms tikrojo dvasingumo paieškoms ir galutinio nušvitimo medžioklei. Jei skaitytum vien visokio plauko dvasinių mokytojų, guru, šventųjų ir šarlatanų knygas, į mistinius pseudoieškojimus įklimptum ilgam ir veltui sudegintum daug gražaus savo vienintelio gyvenimo laiko. Laimė, jei po ranka pakliūva nuo tuščių iliuzijų išvaduojanti literatūra.
Amžinai dėkingas cinikui Vonnegutui už „Katės lopšio“ bokononizmą, fomas – niekam žalos nepadarančias netiesas. Pranašo Bokonono radikalizmo praktikuoti kasdien nereikia, pakanka kartą metuose, o galbūt – kartą gyvenime parodyti špygą dangui ir visiems tiems, kurie ten – galimai – nuo mūsų slepiasi.
Pasisekė laiku įklimpti į Salingerio pasakas apie hiperdvasingą jaunuolį Simorą, kurio dvasiniu tobulumu apsinuodijau rašydamas kursinį darbą, kaišiodamas kur reikia ir kur nereikia Mirceos Eliadės hierofanijas bei kitas reikšmingas sąvokas. Ačiū, Jerome’ai Davidai, už pamoką, kad tokie žmonės, kurių turtingo vidinio dvasinio pasaulio neišeina lakoniškai žmonių kalba aprašyti, tikrovėje neegzistuoja, šventieji yra mažiausiai šventi.
Kerouaco religinis pamušalas sunkiausiai apibūdinamas, nes jis arčiausiai dzeno. Galima pasakyti, kad jo personažai „Kelyje“ bėga nuo kančios, tačiau nepabėga, nes nepažįsta savęs, nemoka ir net nesiruošia šalinti kančios šaltinių: norų, aistrų, prisirišimų. Esama daugybės būdų, kaip perskaityti „Kelyje“. Kaip vesterną, kaip pokarinės dvasinės krizės skerspjūvį, kaip XX a. vidurio JAV dokumentinę apybraižą. Arba kaip košmarišką antiutopiją, teigiančią, kad – kur benukeliautum – ramybės ir savo vietos nerasi niekur, visur tave pasivys kančia ir nerimas. Tariuosi išmokęs skaityti Kerouaco sagą kaip kroniką, kur pasakotojas iš visų jėgų bando apsakyti dalykus tokius, kokie jie yra (kokie tais laikais buvo). Esu linkęs patikėti, kad tas jam iš dalies pavyko.
3
Viešai prieinamuose šaltiniuose užfiksuota, kad XX a. septintajame dešimtmetyje į Lietuvą budizmo mokymą parvežė ir čia subūrė pogrindinę bendraminčių kuopą vertėjas Antanas Danielius – kai grįžo iš tarnybos sovietinėje armijoje Buriatijoje, kur rado progų pastudijuoti pas garsų budizmo mokytoją Bidiją Dandaroną.
Apie Jurgos Ivanauskaitės Tibeto epopėją girdėjo ir skaitė daugelis. Perskaičiau du tomus, trečiojo dar ne, nes nenoriu žinoti, kuo viskas baigėsi.
Mano paties ano tūkstantmečio (dzen)budistinė lektūra buvo atspausdinta pigiose rusakalbės ezoterikos leidyklėlėse Maskvoje, Minske, Charkive. Šį tą angliškai apie zen ir dao davė atsišviesti religijų filosofijos kursą dėsčiusi Jūratė Baranova.
Ir iš savo knygelių turinio, ir iš bendro tibetietiško-šamanistinio fono su Dalai Lamos vizitais jutau, kad tai – kažkoks muziejinis vintažas. Anos grožybės anapus stiklo, o aš – šiapus. Ne iš Rytų mano šviesa ir dzeniškas šalto vandens dušas, ne kartą jaunystėje gelbėjęs nuo vidinio pasimetimo ir persitempimo.
Savo kilme budizmas yra indoeuropietiškas. Mano vidus visada priešindavosi klišei, esą šviesa – iš Rytų. Nebūtinai, o dažnai ir priešingai. Man daugiausia šviesos – iš JAV nei iš kur kitur. Po Antrojo pasaulinio karo JAV tapo Tolimųjų Rytų kultūrų paskirstymo punktu mūsų civilizacijai – nuo honkongietiškų Bruce’o Lee filmų iki japonizuotų nirvanų urmo bazių. Rytų kelionė per Vakarus – ne mano atradimas. Algis Mickūnas cituoja Tarptautinės dzeno asociacijos įkūrėjo Taiseno Dashimaru teoriją: „<…> kai budizmas išsisėmė Indijoje, jis atkeliavo į Kiniją, o kai išsigimė Kinijoje, persikėlė į Japoniją dzeno pavidalu, bet dabar, kai ir Japonija prarado savo tyrumą, budizmas gali išsigryninti tiktai Vakaruose, ypač Amerikoje. Amerikiečiai, pasak Taiseno, yra „nekalti“ ir be tvirtų įsitikinimų, taigi juos labai lengva sudominti nauja patirtimi“1. Užbėgant už akių – konservatyvaus kataliko Kerouaco atsigręžimo į dzeną atvejis patvirtina, kad šio japono samprotavimai nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Pagrindiniai dzeno principai – intuityvumas, spontaniškumas, susitelkimas į čia ir dabar – įsiliejo į XX a. vidurio JAV kultūrą, kai kurie menininkai persirgo naujuoju užkratu be simptomų, kai kas įklimpo ilgam. Kartais reiškinius ar jų kilmę nurodome klaidingai, apsipažįstame. Susipainiojame susidūrę su absoliučiu kitoniškumu.
O ar man pačiam labai reikia dzeno? Nežinau. Esu bandęs pamiršti ir gesinti visa, kas rusena viduje, bet neteikia praktinės naudos. Po kurio laiko tvarkydamas knygų lentynas atsiverti vieną kurią rusakalbę dzeno knygelę – ir iš trumpo koano dvelkteli vidinis nepaaiškinamo optimizmo šuoras. Kaip išėjus į trasą ir iškėlus nykštį, veidu į Vakarus, kaip Džekas, kai imdavo bodėtis gyvenimu Niujorke, nes nušvitimas, draivas, kaifas – visų pirma Vakaruose.
4
Jei man patikėtų sudarinėti mokiniams privalomos ir rekomenduotinos literatūros sąrašą, nežinočiau, kur įtraukti Kerouaco „Kelyje“. Nežinau, ar tai tikrai yra grožinė literatūra (man pačiam nuoširdžiai nesvarbu). Man visų pirma ji pasitarnavo kaip techninė knyga, praktinis vadovas – kaip išdrįsti eiti į kelią ir belstis nežinia kur.
Kai buvau keturiolikos ar penkiolikos ir pirmą kartą perskaičiau Tą Knygą, nieko nesupratau, neradau su kuo tapatintis, ką pasibraukti, ką nusirašyti – tarsi knyga kaip knyga, apie svetimus žmones tolimuose kraštuose, bet su nenusakomu draivu. Perskaičiau, tarsi pamiršau, bet kitą vasarą stovėjau trasoje su bendravardžiu draugeliu. Ką ilgaplaukiams vaikams kaime veikti? Džinsus plyta trinti. O jei džinsai sutrinti tiek, kad vienos skylės? Susižinoti, kur artimiausias metalistų koncas ir varyti. Su keliais litais kišenėje – bilietui. Maistas nebūtinas, alaus tiek tereikia. Kur nakvosim? Pralauksim laukuose iki prašvis, tada tranzuosim atgal. Kaip tėvai sužinos, kur esu ir kada grįšiu? Paskambins draugo tėvams, jis saviškiams pasisako, kur važiuojam, kada planuojam parsirasti.
Iki 2000-ųjų trasoje prie Vilniaus ir palei Kauną šventinį savaitgalį sutikdavai porą šimtų pakeleivių – konkurentų. Aišku, ne visi skaitę Kerouacą, nors, kita vertus, kažkas Lietuvoje nupirko kelias dešimtis tūkstančių romano kopijų. Tranzuodavo visi, masiškai. Per gerą dešimtmetį nutiko gal dvi nesėkmės, kai užstrigdavai iki kitos dienos. Dabar keliauti autostopu būtų dar lengviau, bet arba visi įsigijo automobilius, arba virš mūsų pasikeitė šis tas daugiau nei klimatas.
Kai pagalvoju – sekėsi, ne tas žodis. Turiu omeny – neužsirauti ant priešiškų asabų. Naktiniame Kaune blaškantis nuo taksofono prie taksofono su kortele rankoje ir pora telefono numerių atminty – valandų valandas laukiant, kol kuris draugelis parsiras į savo butą ir įsileis pralaukti iki ryto arba, radus bendrų interesų, nusėsti keletui savaičių ar mėnesių – pailsėti nuo Vilniaus, savęs, bastymosi. Kartą prie Kauno, vaikščiodamas pirmyn ir atgal autostrados pakraščiu, pamečiau tris šimtus litų, bet po penkių ar dešimties minučių pats radau ant asfalto savo pinigus, skirtus susimokėti už gyvenimą bendrabutyje pusmečiui avansu. Vadinasi, sėkmingos ir tos valandos, kai niekas tavęs neima.
Neišgyventas siaubas ne tik Kaune: Šiauliai, Marijampolė, Vilniaus Krasnūcha su stoties prieigomis, anoniminiai naktiniai Lenkijos miesteliai, Čekijos pakraščiai – visos blogio jėgos praslinkdavo pro šalį žvelgdamos tarsi kiaurai, tarsi būčiau nematomas.
Kai savo keliones palyginu su bičiulių hokitų maršrutais tranzu į Iraną ar Indiją, arba su Gediminu Kajėnu, kuriam Paryžiuje bemiegant parkelyje iš po galvos batus ir kuprinę su dokumentais pavogė, o, bendrai susumavus, patyrė šimteriopai daugiau nuotykių, pradedu abejoti, ar nebus taip, kad savo laiku Kerouacą perskaičiau per filtrą ir savo pasaulio krašto neaplankiau.
Klajones ištvėriau, bet ar buvau laimingas – tiksliau nebeatsimenu, todėl nieko, ypač svetimų vaikų, nenorėčiau įvelti į velniai žino ką.
5
„Kelyje“ yra poema apie skurdą. Kai vienas herojų kažkur Denverio apylinkėse nusmurgusioje stotelėje nuo žemės pakėlęs plokščią medžio atplaišą tepasi tūkstančių mylių kelionei dešimt sumuštinių – garstyčias su dešra ant duonos, prisimenu tuos šlovingus laikus, kai per daugiametes akademines atostogas – ir kosminiame tarpe tarp bakalauro ir magistro studijų – gyvendavau nežinia iš kokių pajamų, daugiausia – iš nereguliarių honorarų; suskaičiavęs mėnesio biudžetą eidavau užsipirkti savaitei maisto už dvidešimt litų. Kas linksmiausia, man tuomet net į galvą neatėjo žodis „skurdas“ ar slegiantis suvokimas, kad sunkiai verčiuosi. Visa jaunystė pralėkė su nerašytu ir garsiai netartu šūkiu – nėra tokių dalykų, be kurių nebūtų įmanoma išsiversti. Kol jaunas, nė nemąstai apie tai, kaip gyveni.
Mano jaunystės materialinis akcentas buvo tas, kad visuomet turėdavau tiek daiktų, kiek telpa į vieną kelioninį krepšį. Tiesa, knygos, bet jas, kaip ir kasetes su įrašais, galima palikti patikimiausiems pažįstamiems. Jei kas tuo metu būtų pasakęs, kad tiek daiktų yra per mažai – būčiau suglumęs – o tai kiek jų vienam žmogui reikia?
Tik dabar, skaitydamas „Kelyje“ iš naujo, pastebiu, kad Džekas, kaip ir diduma jo bendrakeleivių, bastosi po pasaulį be kelioninių lagaminų, visada disponuoja menkais finansiniais ištekliais. Ir vos tik tekste paminima penkiasdešimties ar dvidešimties dolerių suma, jau gali būti garantuotas, kad kitame puslapyje bus likę pora dolerių, o dar didesnė tikimybė, kad gėralas ir maistas bus perkamas iš pakeleivių sąskaitos. Pinigų neturėjimas dar nereiškia skurdo. Gal tai ir ne visai tiesa, bet skamba kietai.
6
Tarp mano paauglystės „Kelyje“ ir dabar perskaityto romano yra didžiulis, bet man neesminis skirtumas. Kerouacas legendinį kūrinį parašė 1951-aisiais – per tris savaites, o išspausdino tik 1957-aisiais, bet jau kupiūruotą, pakeitęs realių romane šmėžuojančių žmonių vardus į išgalvotus. Visi keturi iki 2010-ųjų pasirodę lietuviškieji leidimai buvo to, pataisytojo, variantai, kur pasakotojas savo artimiausią draugelį vadina Dinu Moriarčiu. Dabar prieš akis turiu 2010-ųjų laidos originalųjį ritinį, kur vietoje išgalvoto charizmatiškojo niekšo Moriarčio aptinki Nilą Kesidį – realų pilietį Nealą Cassady’į. Ir Bilą Barouzą – atpažįsti kaip rašytoją Williamą S. Burroughsą – kažkokioje skylėje Teksase, pelkynų name, auginantį kanapių darželį ir metodiškai žalojantį save kažkokiu intraveniniu šlamštu. Man sumaišties dėl romano variantuose besiskiriančių pavardžių nekyla tik todėl, kad aš jų niekada neįsimenu, kaskart, kai reikia paminėti kurį personažą, vargstu vartydamas puslapius ir tikrindamas, ar ko neprivėliau. Veikėjų pavardes įmanoma įsiminti tada, kai jie paryškinami veikalo pavadinime, pavyzdžiui, Don Kichotas, Kukutis, Ana Karenina.
Neradau įtikinamo paaiškinimo, kodėl pirminį romano tekstą autorius sutiko trumpinti, kodėl tikruosius pakeleivių vardus pakeitė išgalvotais. Gal ir dėl to, kad daugelio nuotykių, pažeidžiančių įvairių valstijų įstatymus, senatis nebuvo suėjusi.
Man lengviau pavyktų įsiminti automobilių gamintojų modelių pavadinimus. Tiktų toks romano variantas, kur veikėjai neturėtų nei vardų, nei pravardžių, o tikriniais vardais būtų kreipiamasi į mašinas.
Kai Kerouacas, ausdamas būsimojo romano siužetą, bastėsi po JAV, buvo neregėto ekonominio pakilimo metas: Antrasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs, Detroito gamyklos ir automobilių surinkimo cechai tebesisuko visu pajėgumu, bet jau tiekė rinkai ne tankus ir karinius visureigius, o ištaigingus, nesaugius, neekonomiškus, bet kiekvienam prieinamus automobilius. JAV automobilizacija vyko pašėlusiais tempais.
Viena vertus – autorius į automobilių įvairovę žvelgia atsainiai, gal dėl to, kad tarp realaus bastymosi ir visų klajonių užrašymo žioji kelerių metų praraja. Sausai pamini fordą, biuiką, oldsmobilį, ševiotą, ir net į poetišką kontekstą įvynioto Nilo pavogto kadilako modelis nenurodomas:
O šią mėnesėtą naktį atrodė visai įprasta lėkti šimto dešimties mylių per valandą greičiu, šnekėtis ir žiūrėti, kaip tie Nebraskos miesteliai – Ogalala, Gotenbergas, Kernis, Grand Ailandas, Kolambusas, – išsivynioja fantastišku greičiu, o mes švilpiam į priekį ir šnekučiuojamės. Automobilis buvo nerealus; jis slyste slydo keliu tarytum valtis vandeniu. Lengvai išdainuodavo sklandžius posūkius! Bet Nilas su automobiliu elgėsi žiauriai, ir kai kitą dieną, o ne naktį, pasiekėm Čikagą, buvo subyrėjusios trauklės. „Nu, biče, čia buvo svajonių valtis! – dūsavo Nilas. – Tik įsivaizduok, ką galėtume nuveikti, jei turėtume tokį automobilį. Ar žinai, kad per Meksiką eina kelias žemyn iki pat Panamos? – o gal net iki Pietų Amerikos galo, kur gyvena septynių pėdų ūgio indėnai ir kalnų pašlaitėse šniaukščia kokainą? Taip! Džekai, su tokiu automobiliu išzonduotume visą pasaulį, juk kelias anksčiau ar vėliau turi išvesti į visą pasaulį.“2
„Kelyje“ aptikau šimtus vietų, kurias, šiek tiek pastumdžius žodžius, galima būtų skaityti kaip eilėraščius. Kerouacas neva turėjęs sumanymą organizuoti tekstą pagal muzikinius dėsnius, kad tekstas lietųsi kaip saksofonininko Charlie’io Parkerio improvizacijos. Į sumanymus sukergti literatūrą su muzika žiūriu labai įtariai, bet gal čia tas atvejis, kai turiu išankstinę nuostatą, kad Kerouacui tas gali pavykti.
Kontekstiniuose „Kelyje“ aprašuose minimi to meto džiazo – bibopo pakraipos – atlikėjai, darę poveikį ir Kerouacui, ir visai jo kartai: šalia Parkerio – Dizzy’is Gillespie’is, Thelonious Monkas, Milesas Davisas – ir daugelis kitų pavardžių, kurių improvizacijos 1989–2004 metais sukdavosi rusakalbės „Laisvės“ radijo stoties laidoje „49 minutės džiazo“, ausyse tebeskamba Dimitrijaus Savickio balsas „na svingujuščej Svobode“ – ir XX a. vidurio JAV džiazo klasika, kurios kompozicijų tempas anuomet atrodė labai greitas, improvizacijos – radikalios. Klausant 2000-aisiais (man ir dabar) tokia muzika skambėdavo švelniai. Bet šviežiai. Kažkaip magiškai. Kaip Kerouaco pro langą lekiančių JAV peizažų aprašymai. Tos Amerikos, kurią įsimylėjau, kai „iš barų sklido didingi, laukiniai bibopo garsai“3, kurios nerasčiau, jei nuvažiuočiau dabar.
7
Per klaidą jaunystėje mano mamai teko padirbėti anglų kalbos mokytoja, todėl namuose aptikdavau šiokių tokių angliškų knygų. Labiausiai įsiminė labai storas, 1972 m. Maskvos leidykloje „Progress“ leistas poezijos tomas „An Anthology of English and American Verse“ – gal šimto poetų eilės. Pačiame gale – trumputis Kerouaco tekstukas. Kiek bevartydavau tą knygą, galiausiai sustodavau prie to paties puslapio su nerimuotu, neeilėraštišku skaitiniu. Paprastu, kartu mįslingu.
Po metų kitų viena buvusi mamos mokinė, baigusi vidurinę, pasiskolino tą knygą – anglų kalbos žinioms gilinti. Ir niekada negrąžino. Bet liko patirtis, kad Kerouacas prasideda nuo poezijos, o gal ja baigiasi.
Prieš pat 2000-uosius radau nusipirkti „Dharmos valkatų“ vertimą į rusų kalbą. Perskaičiau nusiteikęs kur kas skeptiškiau nei „Kelyje“, mat kilo įtarimų, kad šioje knygoje bus pamokymų, kas ta dharma, kaip jos gauti ir panašiai. Kadangi esu priešgyna nuo prigimties, bet kokia didaktika sukelia alerginius niežulius. Kūrinys pasirodė per saldus, šiaip ne taip ištvėriau visus puslapius, bet knygą palikau Kaune draugams. Atsimenu tik patarimus, kokį nesunkų nešti, bet kaloringą maistą imtis ilgame žygyje į kalnus, bet dėl Lietuvos reljefo ypatumų taip nė karto „Dharmos valkatų“ patirtimi ir nepasinaudojau.
8
Ant mano kambario sienos kabo didokas JAV žemėlapis, kuriame gana detaliai sužymėtos daugelis kiekvienos valstijos gyvenviečių, parkai, gamtos objektai. Skaitydamas sekioju, kuriuo keliu, pro kokius miestelius bastosi klajūnai „Kelyje“.
Galiausiai, 1956-aisiais, išsekintas romano šlovės, Kerouacas eilinį kartą bėga nuo savęs į pažadėtuosius Vakarus, į Vašingtono valstiją, kur, šiauriau nuo šlovingojo Sietlo miesto, prie pat gimtosios Kanados sienos, yra Kaskadiniai kalnai, o juose, trejetą dienų pažygiavus pėstute, Desolation Peak – Negyvenamoji, arba Apleisties, viršukalnė su priešgaisriniu stebėjimo punktu, kur, anot parko direkcijos, bytnikų poetas praleidžia šešiasdešimt tris paras, per kurias, stebėdamas, ar horizonte nedega kalnai, vienų šaltinių teigimu, parašo dar vieną knygą, kiti tvirtina, kad jam gerokai pavažiuoja stogas, ir nuo kalno nulipa visai kitas Jackas Kerouacas, ne atradęs dvasinę pusiausvyrą, o priešingai. Kuo daugiau peržiūri dokumentinių filmų ir perskaitai straipsnių, tuo sunkau susigaudyti, kuo verta tikėti.
Velnias, dabar prisiminiau – kai baigiantis anai epochai bendrabutyje susipažinau su kambario draugu Antanu Šimkumi, jis minėjo, kad vasaromis dirbdavo priešgaisriniame bokštelyje Nemenčinės miškuose. Tokius dalykus – kas matyti, kai ilgai žiūri, bet niekas neužsidega – reikia aprašyti, nes daugiau taip gali niekada nebeatsitikti.
Kai viskas viduje ir aplink aprims, skaitysiu „Kelyje“ iš naujo. Tokias knygas patartina skaityti be reikalo.
1 Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą / vertė Dalia Kaladinskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – P. 56–57.
2 Kerouac J. Kelyje: originalus ritinys / vertė Irena Balčiūnienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 337.
3 Ten pat. – P. 135.
Marius Burokas. Bibliotopia
2022 m. Nr. 3
Kaip ir kiekvienas, turintis labai ribotą gyvenamųjų kvadratų plotą, kartais pasiduodi blizgioms „Instagram“ ir „Tumblr“ vilionėms, valandai ar daugiau nugrimzti į visokiausių butų ir trobelių miške interjerus, matuojiesi, taikai sau ir šeimai, kol galvoje prabyla pasalūniškas vidinis pragmatikas ir pradeda: kam tau trobelė miške su langais per visą sieną? Su krosnimi? Ar židiniu? Gi reikės malkas skaldyti! O gal ten šalta? O jeigu kas eis pro šalį ir pamatys tave nuogą? Kad ir briedis – vis tiek kažkaip nejauku. O mokesčiai? Be to, tu neturi vairuotojo teisių. Be to, kaime stovi didžiulis namas, gyvenk ten, jei taip reikia.
Be to, žiūrėk, matei, kiek ten mažai knygų? O jei ir susivežtum visas savo, nebūtų kur jų ten padėti. Tau gi vien bibliotekai reiktų septyniasdešimties kvadratinių metrų (tavo manymu, kuklus skaičius). Su lentynom iki lubų. Ir tarno su šluotele dulkėms valyti. Ir tada įsisvajoji, kad viename kambaryje būtų tavo biblioteka, kurios viena siena būtų skirta poezijai ir poezijos antologijoms, kita – mokslinei fantastikai, trečia – prozai ir esė, o ketvirta… Ne, ketvirta būtų langas, su tokia jaukia plačia palange, ant kurios net gulėti galima. Gulėti ir skaityti. Ir kad už lango būtų medžių. Senų. Ir kad ant tos palangės tilptų šuo. Jis miegotų tau skaitant ir trūkčiotų letenomis per miegus, sapnuodamas pievoje vaikomą riebų kiškį ar kokią storašiknę kurapką.
Ai, o kitame kambaryje būtų žmonos biblioteka – su visais „Lietuvių kalbos žodyno“ tomais, etnografijos ir etnokultūros veikalais, visokiais šamanizmo ir gydymo žolėmis vadovėliais, su knygomis apie Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Su lentyna mikologijai ir lentyna kokiai nors ropliologijai. (Tos lentynos jau būtų labiau tavo, bet tavo knygos gi vis tiek į tavo kambarį netilptų. Jos net svajonėse netelpa. Be to, juk turi būti šiek tiek bendrų interesų, ar ne?)
Žmona, žinoma, eitų skolintis tavo bibliotekos knygų, tu, žinoma, raustumeisi jos lentynose.
(O, rausimasis svetimose lentynose – ypatingas malonumas. Dar malonesnis, jei atliekamas slapčiomis. Tai turbūt ateina iš vaikystės, kai, savižudiškai užsikėlęs vieną suklypusią taburetę ant kitos, rausdavaisi antresolėse, kur tėvas kraudavo į lentynas netilpusias (arba nuo tavęs slepiamas – nes atseit per anksti) knygas.) Paskui nepadėtum į vietą, tos jūsų bibliotekų knygos po truputį susimaišytų, glaustųsi viena prie kitos, apimtos bibliofiliško meilumo, o gal kartais ir apsistumdytų, kristų naktį lauk, dusliai dunksėdamos ir atsiversdamos ties pribraukytais pieštuku puslapiais.
(Atskiras klausimas, kas juos brauko, o kas ne. Tu – braukai, kad geriau atsimintum, bet vis tiek nieko neatsimeni. Ir kada nors atsivertęs vėl stebiesi – o kodėl čia šita durna mintis pabraukta? Kam ji tada man buvo reikalinga?)
Bendrai gyvenant ir bibliotekos turi apsitrinti, priprasti viena prie kitos, apsistumdyti ir susirikiuoti taip, kad viena kitai netrukdytų, veikiau padėtų. Turi susikalbėti tarpusavyje. Aišku, asmeninės tvarkos lentynose dažnai būna skirtingos: tavoji – intuityvi, sudėta viskas bet kaip, pagal įsigijimo laiką ar reikalingumą, tik žanrai netvirtai atskirti, bet ir jie kartais persimaišo. Poezija perbėga prie eseistikos, o dienoraščiai – prie mokslinės fantastikos. Pasikalba ten ir vėl išsiskiria. Tu manai, kad knygos turi kalbėtis ir netikėtos jų dermės turėtų paskatinti tavo susidomėjimą, kai ištinka ta kiekvienam skaitytojui gerai pažįstama krizė, kai nesinori nieko, kai darniai surikiuotos knygos kelia tik apatiją ir bodėjimąsi, kai norisi kažko, ko net nežinai, ar esama, kai protui reikia naujų perspektyvų, bet neįsivaizduoji kokių. Tada, turbūt, reikia raustis lentynų gelmėse arba skaityti jau skaitytas (bet seniai) knygas: klasiką, o gal pasitikrinti, ar tas ir anas jaunystėje skaitytas autorius vis dar daro įspūdį (ir kokį būtent įspūdį jis padarytų dabar – tiesa, dažniausiai nusivili). Patikrinti Cortázarą, Melville’į, Rabelais, Čapeką, Henry’į Jamesą (ar išsitraukti kokį rudą „Pasaulinės bibliotekos“ ar spalvingą novelių rinkinių serijos tomelį – nėr nieko geriau nei depresyvių vengrų novelės ar kokie serbų apsakymai).
Žinoma, visada esama knygų, kurių neperskaitysi ir kurios išdidžiai stūkso (būtent stūkso, ne stovi ar guli) lentynose – tarkim, Diarmaido MacCullocho „Krikščionybės istorija“, Timo Mackintosho-Smitho „Arabs“ ar Mishos Glenny’io „The Balkans“. Tai tik keletas iš daugelio nepajudinamų bibliotekos uolų, fundamentas, kertiniai akmenys (o juk, žinia, iš namo kertinių akmenų neištrauksi taip paprastai – jis subyrės arba jį teks nugriauti).
Tokios knygos tai tarsi savotiškas tavo interesų žemėlapis, tam tikros susidomėjimo įvairiais dalykais koordinatės. Užmetęs akį į tavo lentynas, kiekvienas suprastų, kad tave domina Airijos istorija ir literatūra, Vengrija, Ukraina, Balkanų šalys, bibliotekų ir skaitymo istorija, taip pat psichologija, mikologija, kalbų istorija ir kitokie dalykai. Tiesa, tai nerodo nei enciklopedinio išsilavinimo, nei plačių interesų, o tiktai gerus norus ir laiko jiems įgyvendinti trūkumą.
Todėl kartais įsivaizduoji save kaip kokį nusigyvenusį Turgenevo dvarininką su sodyba prie kokio beržyno ar stepės pakrašty, ar ekscentrišką, po viržynus su bloknotu besibastantį anglų džentelmeną iš XIX amžiaus. Būdamas dvarininku turėtum nepadoriai daug laiko visokiems niekams ir knygų skaitymui, tik va, tų knygų būtų nedaug ir gauti jų būtų sunku. O ir, pagal rusų klasikos logiką, greičiausiai tik gulėtum ant sofos arba girtautum, arba įsiveltum į kokį nereikšmingą meilės romaną su gretimame dvare gyvenančia našle. Taip prie knygų ir neprisėstum.
Gal tada geriau būti anglų džentelmenu, kuris grįžęs kruopščiai dėlioja herbariuman, ko prirovė bevaikščiodamas, čiupinėja visokius grybus ir kriaukleles, murma panosėje, sukioja sunkaus mėgėjiško mikroskopo rankenėles. Žiūrėk, ima ką ir atranda. Tu, šioje tikrovėje, jau nieko nebeatrasi, o ir džiovinti bei spirituoti nieko nesinori, norisi tik stebėti viską gyvai, žiūrėti, kaip krebžda ir kirba gamtos raidės, kaip dėliojasi į sakinius – dažnai svetima, nepažįstama kalba.
Bet nesi nei tas, nei anas, esi XXI amžiaus pradžios vidutinio kalibro lietuvių poetas ir knygų žiurkė, tad tikros tavo svajonės kuklesnės. Ir kartais pagalvoji, kad klaidžioti po tas bendras bibliotekas abiem su žmona anksčiau ar vėliau nusibos, todėl jums norisi atidaryti savo biblioteką – kur nors tarp švendrynų, kokioje nors buvusioje pirtyje ar sodo namelyje, ar kamaroje. O gal Naujininkuose. Ir prisimeni pažįstamus, tiek rašytojus, tiek skaitytojus, kurie tau leisdavo naudotis neįtikėtinomis jų pačių kauptomis bibliotekomis – rekomenduodavo, skolindavo knygas, atiduodavo jas, o tu imdavai viską, nes tada dar buvai toks apytuštis indas, gerte gerdavai naujus vardus ir tekstus. Tie pažįstami buvo geranoriški, ne visada užsirašydavo, ką iš jų imdavai, ne visada reikalaudavo ir grąžinti. Bet tu nori grąžinti tą skolą, jei ne jiems, tai kitiems – tarkim, atidaryti nedidelę biblioteką amerikiečių poezijos, poezijos proza, airių poezijos vertėjams ir gerbėjams – knygų turi prikaupęs, kai kurios net dorai ir neatsiverstos liūdi lentynose. O gal kam praverstų labiau.
Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius ir žanrus, į kuriuos niekinamai atvėpę lūpą žiūrėtų žinovai. Gal, juos leisdamas, net kurį laiką klestėtum. Jau ir pavadinimą esi tai leidyklai sugalvojęs – „Niekas neleis“. Bet, kita vertus, kam tau, tinginiui, leidykla. Juk skaitytojų skaičius Lietuvoje baigtinis, kada nors jie visi pasibaigs – prisipirks tiek knygų, kad nebenorės nė vienos (o gal tiesiog nebegalės išeiti iš savo namų ir butų, užsibarikadavę naujai įsigyta literatūra).
Štai taip viskas būtų, o gal ir bus, tik reikia pramokti dailidės amato (nes tikra biblioteka ta, kurią pasistatai savo rankomis), gi genai yra – diedukas meistraudavo viską: nuo grėblių ir kriaunų peiliams iki karstų ir koplytstulpių. Jau nekalbant apie statines, roges, stalus, kėdes ir pan. Reikia susikalti lentynas (arba tiesiog parsivežti iš kokios eilinės Vilniaus savivaldybės išparceliuotos bibliotekos – būtų ne pirmas kartas). Reikia užsisakyti kokį ekslibrį su buroku (ir kate). Reikia sugalvoti sistemą, kaip paimtos knygos sugrįžtų atgal (nes didžiausia rizika – žmonių užmaršumas).
Štai taip viskas būtų, o gal dar ir bus, nes dar ne vėlu, nes knygos namie jau krinta ant galvų ir verkia neskaitomos, nes norisi dalintis. Ir lieka tik vienas klausimas – Vilniuje ar ne Vilniuje? Kol kas tas klausimas dėl įvairiausių asmeninių nuostatų ir aplinkybių yra neišsprendžiamas.
Štai taip viskas būtų, nes norisi šiek tiek šviesios, gal naivokos asmeninės knyginės utopijos šiais varginančiais distopijų laikais.
Tik, pasirodo, utopijos be įdėto darbo nebūna. Kas galėjo pagalvoti, gyvenimo nuėjęs pusę kelio, eilinį kartą įsitikini elementariais dalykais. Kaip ir tuo, kad tau geriau rašyti apie tai, ko nori, nei iš tikrųjų daryti. Rašyti, ne daryti. O gal rašydamas darai. Tik greičiausiai kitiems. Pasiims kas šį tavo tekstą kaip instrukciją ir įgyvendins beveik pažodžiui. Ar pavydėsi? Truputį. Bet ir džiaugsies. Gal pas tą, įgyvendinusį, kada nors užsuksi į svečius. Ir vos pasisveikinęs įsispoksosi į lentynas, bandysi sukiodamas galvą įskaityti, kas ten sudėta, neišvengiamai lyginsi. O gal nutiks taip, kad vaikščiosite vienas pas kitą su knygų glėbeliais iš savų jau atidarytų bibliotekų – du keistuoliai. Bet turbūt laimingi.
Rimantas Kmita. Ugnies giesmės
2022 m. Nr. 2
„Nėra žmogaus, kurio nebūtų suėdusi imperija. Žmonės suluošinti iš vaikystės. Genialūs. Nualinti ir traumuoti iki pat vidurių.“ Taip savo dienoraštyje rašė Sigitas Geda. O kaip patį kūrėją veikė sovietinis režimas, kaip jis prisitaikė ir ko savo viduje sutaikyti negalėjo? Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką, skirtą ankstyviesiems poeto metams, publikuojame.
Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji.
1946 metais filologas, antikos specialistas, psichiatro Otto Snellio sūnus Bruno Hamburge išleidžia knygą „Die Entdeckung des Geistes. Studien zur Entstehung des europäischen Denkens bei den Griechen“ („Dvasios atradimas. Tekstai apie europietiško mąstymo atsiradimą Graikijoje“). Rudenį Mindaugas Tomonis Žaliakalnyje pradeda lankyti aštuonmetę Jono Jablonskio mokyklą. Areštuojamas ir įkalinamas estų rašytojas Jaanas Krossas, o mokytojas Justinas Mikutis išvežamas į Uchtos lagerius. Georgas Orwellas išvyksta iš Londono į Škotijos salą Jura ir pusantrų metų dirba prie romano „1984-ieji“. Jo „Gyvulių ūkis“ tais metais tampa Metų knyga Jungtinėse Valstijose. Penkiolikametis Michailas Gorbačiovas dirba kombainininko padėjėju. Viktoras Franklis išleidžia knygą „Žmogus ieško prasmės“, Jeanas Paulis Sartre’as – „Egzistencializmas – tai humanizmas“ („L’Existentialisme est un humanisme“). Kovo mėnesį suima Kazį Borutą, spalį jį nuteisia penkeriems metams už tai, kad žinojo apie Onos Lukauskaitės-Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė. Tų pačių 1946-ųjų spalio 1–2 dienomis LTSR rašytojų sąjungos suvažiavime triuškinami ir bauginami rašytojai. Partinis veikėjas Kazys Preikšas sumaišo su žemėmis Balio Sruogos „Dievų mišką“, kurio pasirodymas nusikelia dešimtmečiui, o Eduardas Mieželaitis apkaltinamas nusiritęs į „nacionalistinį šiukšlyną“.
O berniukas stovi ir žiūri į ežerą. „Geltonai žydėjusios lūgnės, baltos lelijos, karosas, kraipantis ūsus apačioje. Valtis, glūdėjusi įlankėlėj. Būta ten ir kitokių žuvų, zyzė uodai, nardė antys“1.
1948 metai. Moteris skalbia drabužius prie ežero, o jos sūnus žiūri į žuvis, tik dabar jau turbūt be vyresnių brolių ir seserų, kurie užsiėmę kitais darbais. Nežino žuvų vardų, bet žiūri, kaip jos juda vandenyje, kaip saulės spinduliai, lūždami vandens paviršiuje, jas apšviečia, kaip jos dingsta meldynuose ir pasirodo iš gelmės, ir kaip jų pelekai neša jų kūnus per paslaptingą vandenį. „Nieko gražesnio aš neturėjau. Ir dabar patys gražiausi mano sapnai – iš vaikystės“2. Tais metais Carlas Gustavas Jungas paskelbia veikalą „Über psychische Energetik und das Wesen der Träume“ – apie psichinę energiją ir sapnus. Gegužės 22 dieną sovietai pradeda trėmimo į Sibirą operaciją „Vesna“. Į vagonus grūda žmones ne tik pagal sąrašus, bet ir sąrašus sudarinėja pagal jau į stotis pristatytus žmones.
Berne, neutraliojoje Šveicarijoje, pasirodo Walterio Muschgo knyga „Tragische Literatur-geschichte“ – tragiškoji literatūros istorija.
1948-aisiais Tbilisyje sunkiasvoriui boksininkui iš Lietuvos Algirdui Šocikui Nikolajus Koroliovas sulaužo nosį: baltas blyksnis akyse, viską perveriantis skausmas, ir jis guli ant grindų. Kitais metais Kaune jis atsirevanšuos, o kol kas Lietuvoje Šocikas visus varžovus nokautuoja pirmame raunde. Tais pačiais metais profesorius Hansas Leisegangas bėga iš Jenos į Vakarų Berlyną, o Niujorke po metų pasirodo ir Josepho Campbello knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ („The Hero with a Thousand Faces“). Tūkstančiai gamtos pavidalų krenta į berniuko, sėdinčio ant kranto, sąmonę. „Taip ir žiūri į nendres, į vandenį. Matai, kaip laumžirgiai laksto, bet kaip jie vadinasi – nežinai. Šita patirtis man pati brangiausia“3. Vėliau gamtos pajautimas jau intelektualiai apmąstytas virs šventenybės apsireiškimo vieta.
Mokykla ir rašymo pradžia
O kol kas kaimo vaikas tik pradeda lankyti mokyklą.
1952 metais toli, už vandenyno pasirodo Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščių rinkinys „Metūgės“. „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė.“ Greičiausiai panašiu metu, būdamas trečioje klasėje, Sigitas parašo pirmąjį eilėraštį apie paukštelį, kuris atsitūpė ant medžio šakos ir pradėjo giedoti4.
1952-aisiais Niujorke miršta šešiasdešimt septynerių metų psichologė Karen Horney, gruodžio 4 dieną. Ji dirbo stengdamasi parodyti, „kad ryšys tarp vaikystės potyrių ir vėlesnių konfliktų yra daug sudėtingesnis, nei mano paprastą priežasties ir padarinio santykį pripažįstantys psichoanalitikai“5. Bet giedantis paukštis, paralelė tarp Strazdo ir poeto – šis paprastas ryšys – bus esminis poeto pradžiai. Kita esminė sąlyga Sigitui ir visiems kultūros žmonėms Sovietų Sąjungoje – bent kiek laisviau kurti – išsipildys po kelių mėnesių, kai 1953-iųjų kovą mirs Josifas Stalinas. Sigitui Gedai neseniai sukakę dešimt metų.
Tais 1953 metais Torstenas Gedda, ne taip toli kaip Pūkelevičiūtė, tik kitoje Baltijos jūros pusėje, Švedijoje, išleidžia knygą apie Geddų giminę. Kad „gädda“ švediškai reiškia lydeką, berniukui taps svarbu gerokai vėliau.
Dabar jis uoliai mokosi, daug skaito, stropiai ruošia pamokas. Gyvenant mažoje trobelėje didelei šeimynai ramybės ne visada rasi. Vasarą galima su knyga dingti kur į mišką, bet žiemą temsta anksti.
Tėvas pabunda naktį, Sigitas dar sėdi prie lempos. Tėvas liepia eiti miegoti ir nebežibinti lempos, bet Sigitas atsikerta: man reikia dirbti ir aš dirbsiu. Nes kam daugiau spręsti tuos galvosūkius, siųsti juos į redakcijas, jeigu už gautus pinigus negali pirkti knygų? Už juos ir pirkdavo, ir niekas nesutrukdys jų skaityti. Knygos ir eilėraščiai buvo tas gaubtas, skyręs jo pasaulį nuo kitų, kur nebūtinai norėjo įsileisti net ir artimus žmones. Net ir padėdamas tėvui dirbti kolūkyje – „atsisės, būdavo, ant „grabarkos“, traukiamos arklio, ir važiuoja sau, – prisimena tėvas. – Visus savo laukus ir daug kolūkio laukų apgrabodavo. Sėdėdamas ir eilėraščius sau deklamuodavo. Užrašydavo arba lauke, išsitraukęs knygelę, arba parėjęs į namus. Vieną kartą Sigito paklausiau, ką jis ten burba sau po nosim. Jis pažiūrėjo į mane ir kažką piktokai atsakė. Supratau, kad eilėraščius. Nereikia taip teirautis“6.
Tikrai, nereikia teirautis, nes jau anksčiau Sigitas patyrė – reikia gaubto, kad apsaugotum svarbiausius ir stebuklingiausius dalykus, kurie nutinka darbuojantis laukuose:
„Po karo mano tėvas ardavo labai ilgą tamsrudį lauką. Aš eidavau pas jį, kartais nešdamas valgyti, kartais šiaip – iš ilgesio, iš to, kad vaikai turi daug laiko. Buvo lyg ir prietema, ir savo jau tada silpnaregėmis akimis tarpežy, plačioje vagoje suradau mažą sidabrinį avinėlį. Lygiai tokį, kokį paskui matydavau per Velykas Veisiejų bažnytėlėje. Bet šitas buvo gyvas ir tikras. Juodoje tėvų žemėje po šimtamečiais beržais… Paskui kažkas iš vaikų pasijuokė iš šito mano avinėlio ir aš užsičiaupiau. Visam gyvenimui. Tikrai esu turėjęs tokių ar panašių patirčių, bet apie jas sunku pasakoti“7.
Sigitas padeda tėvui darbuose, kartu stato namą, ruošia pamokas, gerai mokosi, bet sykiu gina jautrią savo teritoriją, kurios nenori per daug atverti.
Atsiminimai apie Sigitą Gedą mokykloje be aštrių kampų: rimtas, vienišas, pareigingas, suaugęs ne pagal amžių. Sigitas domisi knygomis, skaito, rašo, aktyviai dalyvauja mokykloje literatūriniuose teismuose8. Rengia ir kraštotyrinius darbus, kuriuos išspausdindavo rajoninis laikraštis (vienas apie Katkiškėse nužudytus žydų tautybės žmones)9. Išlikusiuose eilėraščiuose matyti, kaip pradedantis poetas perima to meto poezijos modelius, stilistikas, neišvengia ir socialistinio realizmo, bet tuo metu jo išvengti praktiškai neįmanoma. Jaunystė, gamta, svajonės apie laimę skamba čia Salomėjos Nėries10, čia Kazio Binkio, čia Justino Marcinkevičiaus intonacijomis. Jau tada rašo daug, intensyviai: namuose, žygiuose, palapinėse, miškuose. Lazdijų rajono laikraštis „Tarybiniu keliu“ 1960 metais jį priskiria ne tik prie įsimintiniausių, brandžiausių rajono poetų, bet ir paskelbia pačiu produktyviausiu. Jau mokykloje buvo daug perėmęs tradicijos, prirašęs eilėraščių, scenarijų, apybraižų, daug referatų ir literatūrinių teismų scenarijų.
Mokytojas Viktoras Ūsas sako, kad Sigitas nerašė pagal užsakymus, atsisakė sukurti scenarijų „Spalio ar gegužės šventėms“11, bet kitos mokytojos prisimena, kad rašydavo intermedijas, turistines dainas, sienlaikraščius ir kitokią taikomąją literatūrą.
Eina vasara laukais…
Sveiks, turiste! Kaip laikais?
Pažiūrėk – ir vėl gimtinė
Moja švytinčiais beržais.12
Mokykloje įspūdį paliko Janinos Degutytės, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus knygos. Bet mokytoją nustebino jo susižavėjimas Antano Venclovos kūryba13. Bet tokie dalykai pradžioje neišvengiami, juolab kad aplinka nelabai padėjo susigaudyti, priešingai: „Mano amžiaus žmonės nebuvo nieko kito matę. Įsivaizduok jaunus vaikus, kurie baigę mokyklas Lietuvos užkampiuose, mokytojų sudurninti. Kokias knygas skaitę? Mes neturėjom kitų versijų, apskritai nežinojom, kas yra gyvenimas. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kai pakrauna į sunkvežimį ir nuveža į Kauną, į muziejų. O kas tuose muziejuose buvo? O koks literatūros dėstymas? Tik nuo 1954 m. atsirado Krėvė…“14
Na, Geda, kaip jam, dar matysime, įprasta, situaciją šiek tiek sutirština. Literatūros mokytoja Joana Vaikšnoraitė, sveikindama išleidusį pirmąją knygą „Pėdos“, primena ir kitus, modernesnius poetus, su kuriais vienaip ar kitaip susipažino: „Manau, kad tau didelę įtaką – tiksliau, įspūdį, yra palikę mūsų kažkada labai primygtinai vadinamų „dekadentų“ kūryba, kurią ir aš kažkada jums išdėsčiau, kaip programa orientavo. Visi mūsų „izmai“… Nors aš kiek kitaip galvojau. Tai todėl, kad mane į literatūrą atvedė tik jie – tie Brazdžioniai, Tysliavos, Baltrušaičiai…“15
Kas dar svarbu mokykloje?
Meilė, kas gi dar gali būti svarbu ūgtelėjusiems mokiniams. Bet iš kur galime žinoti apie kitų žmonių meiles, jeigu patys apie jas nepasakojame, arba nepasakojame taip, kaip jas iš tiesų prisimename, kaip jas jaučiame.
Klasės draugė Birutė savo atsiminimus apie Sigitą pradeda „teisingai“: „Mergaitėmis jis, atrodo, nesidomėjo, nors į šokius ateidavo ir mus, klasės drauges, būtinai pakviesdavo šokti. Nežinau faktų, kad Sigitas būtų gėręs ar rūkęs“16. Tačiau greit prisimena vaikino, nesidomėjusios merginomis, pirmąją meilę. Ir ne šiaip prisimena, bet net atsimena ir eilėraščius, kuriuos jai buvo parašęs.
Kas ta pirmoji meilė?
Smarliūnų septynmetės mokyklos pionierių vadovė Angelė Lazauskaitė, prisimena klasiokas Vitas.
Šokiai nebuvo Sigito sritis, visus šokius šokdavo vienodai, savotiškai, ir nesvarbu, kokia muzika grodavo. Bet gal vyresnei moteriai jis ir buvo įdomus ne savo šokiais, o rimtumu, apsiskaitymu?
„Ją juokais „pripiršo“ Sigitui Juozas Petrauskas su klasioku Vitu Janulevičiumi, kad būtų jiems juoko iš Sigito… <…> [Jie] priėjo prie Sigito, kumštelėjo jam ir sakė: „Šokai, tai ją reikia ir palydėti.“ Sigitas priėjo prie tos pionierių vadovės, nusilenkė jai ir sako: „Atsiprašau, ar aš galiu Jus palydėti?“17
Bet jų santykiai nebuvo dėl juoko. Ir vien eilėraščiais Sigitas nesitenkino. Reikėjo ir armonikos.
Sigitas iš Paterų mina dviračiu į Smarliūnų šokius kultūros namuose. Nėra tiek daug, apie šešis kilometrus. Turbūt galima ir armoniką nusivežti.
Aišku, kad nebuvo nei geriausias šokėjas, nei muzikantas. („Šokiams vidurinėje mokykloje pagrindinis muzikos instrumentas buvo armonika (diskotekų tais laikais nebuvo). Sigitas bandydavo grot armonika, bet jam nesisekė. Šokdavom ir prie tokios muzikos, pasišaipydami“18.) Jie šaipydavosi, nors Sigitas groja sukandęs dantis. Muzikos mokytoja jam sako, kad jis neturi klausos, o jis groja. Šaiposi iš jo grojimo šokiuose, o jis parsisiunčia natas ir mokosi groti brolio Antano armonika.
Ambicijų jam netrūko – išmoks jis groti, ir šoksit visi pagal mano armoniką, šoksit kaip dideli!
„Po šokių jis ją lydėdavo į namus (manau, iki Ramonų sodybos). Šokiai tada baigdavosi tik paryčiui, saulei tekant, ir mums netekdavo miegoti – sugrįžus iš šokių reikėjo eiti dirbti prie „ūkio“. Bet, kaip dabar manau, jaunystė viską nugalėdavo. <…> Kiek mums žinoma, minėtos pionierių vadovės ir Sigito „meilė“ nutrūko, kai jis išvažiavo mokytis. Teko girdėti, kad ir tėvai smerkė daug už jį vyresnę moterį, prasidėjusią su gerokai už ją jaunesniu mokiniu“19.
Dabar turbūt niekas nežino, kaip baigėsi ta istorija, bet Sigitas žinojo, kad „atstumta, paniekinta meilė ir įžeistos ambicijos – du dalykai, kurie kankina žmogų iki sąmonės išblėsimo“20. Vadinasi, šitie dalykai turėjo būti tikri.
Meilė ir ambicijos buvo jį persmelkusios tiek Smarliūnų kultūros namuose, tiek ir visur kitur. Ir su tuo reikėjo tvarkytis. <…>
Varginga buitis
Marytė Miliauskaitė, klasės auklėtoja Veisiejuose, kur Sigitas perėjo aštuntoje klasėje, prisimena:
„Susipažinome labai keistomis aplinkybėmis. Prisimenu pirmąją vokiečių kalbos pamoką. Sėdi sau vidutinio ūgio berniukas, juodų plaukų, panarinęs galvą, išsiėmęs nešvarų sąsiuvinį, pats taip pat apsirengęs abejotino tvarkingumo drabužiais. Na, manau, bus jau čia mokinys. Priėjau prie jo ir pradėjau gėdinti. Patikrinau ir kitus sąsiuvinius. Jis, nuleidęs galvą, tylėjo ir atidžiai išklausė visus mano pamokymus. Paskui tarė: „Tai kad, auklėtoja, mes sudegėm. Namuose neturim kur rašyti. Rašau ant kelių, kartais ant rąstų. Gyvename pašiūrėje. Mūsų viskas sudegė: ir stalai, ir drabužiai. Mes atstatome namą…“
Jis kalbėjo labai jaudindamasis. Aš nustebau, kartu ir pagailo apibarto berniuko. Prisimenu, pradėjau kalbėti jau ne taip griežtai, paprašiau, kad, kiek gali, susitvarkytų. Ir tikrai: jis pasidarė tvarkingesnis, sąsiuviniai švaresni. Tačiau dar dažnai jis ateidavo į mokyklą prastais drabužiais, ilgą laiką jo batai buvo prasti“21.
O kai kada Sigitas vaikščiodavo ir be batų, turistiniuose žygiuose vis sakydavo, kad basam jam patogiau. Jis sprendžia kryžiažodžius, siunčia į redakcijas ir gauna pinigų, pradeda publikuoti eilėraščius ir informacijas rajoniniame laikraštyje, net tampa neetatiniu rajoninio laikraščio korespondentu22. Visada padeda tėvui darbuose, bet ar skurdas slegia mažiau? Ne. Baigęs vidurinę galvoja važiuoti į Kazachstano plėšinius, lyg ir ne dėl to meto plėšinių romantikos, o dėl to, kad „šeimos padėtis buvo nepavydėtina“23.
„Tik nepriteklius ir kančia atveria žmogaus protą viskam, kas nuo kitų paslėpta“24, – rašo Josephas Campbellas apie šamanų iniciacijos ritualus. Iš esmės, nepriteklių ir stiprių, nepatogių išgyvenimų, taip pat ir kančios Sigitas patirs ir paauglystės iniciacijoje į suaugusiųjų pasaulį, ir vėliau, kartu stiprindamas savo įsitikinimą, kad tik kančia ir tragiškas likimas suteikia galimybę parašyti didelę poeziją.
Bet Sigitas niekada nerezignuoja prieš sunkumus. Ne tik šokiuose jis buvo ambicingas, bet ir visur kitur stengėsi įrodinėti savo vertę, talentą, galimybes. Taip pat ir sporte.
Sportinės ambicijos
Pats Geda prisimena, kad mokykloje užsiiminėjo boksu ir sambo25. Bandau įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti dar Stalino gyvenimo metais ar šiek tiek vėliau Dzūkijos miestelyje. Iš klasiokų ir mokytojų atsiminimų aiškėja, kad didelis sportininkas jis nebuvo. „Sigitas sportu per daug nesidomėjo, nors šachmatais žaisdavo net už mokyklos komandą rajoninėse varžybose“26. Galbūt dar geras ilgų distancijų bėgikas, plaukti irgi gerai mokėjo. Turbūt labiau pasižymėjo ištverme negu jėga.
„Mes su Sigitu per pertraukas tarp pamokų „lauždavome“ vienas kitam rankas… – prisimena Vitas Šadžius. – Sigitas nebuvo stipriausias klasėje, bet tarp „prizininkų“ su manimi – taip!“27
Bet kur sambo ir boksas tada? Kas ten pokario kaime galėjo mokyti? Ar greit atsirado entuziastų, įkvėptų Algirdo Šociko pergalių?
„Kartą Sigitas, lankantis pas jį namuose, rodė mums savo „treniruoklį“ – dvi spyruokles nuo „drapoko“ (taip dzūkai vadina žemės kultivatorių), prikaltas prie tvarto sienos, demonstravo tą „įrangą“. Pats leido ir mums „pasitreniruoti“28.
Gal šitas drapokas prisiminimuose buvo konvertuotas į kovinius sportus?
Krepšinis taip pat nesisekdavo29, greičiausiai ir futbolas vidutiniškai. Bet sykį Sigitas pratrūksta futbolo aikštėj. Vargu, ar dėl savo įgūdžių, gal dėl to paties, dėl ko užsiplieksdavo klasėje – dėl neteisybės? O gal dėl juoko iš jo futbolininko sugebėjimų ar dėl kitokių pašaipų? Filosofijos ir meno istorikas Antanas Andrijauskas pasakoja apie nevaikišką ir nesutramdomą įsiūtį „reaguojant į kandžias paauglių grupelės pašaipas. Nedidelio ūgio Sigitas tiesiog per kelias akimirkas ištaškė visą grupelę, kuri paniškai išlakstė“30. A. Andrijauskas į Veisiejus gyventi atvažiavo 1954 metais, jam tada turėjo būti aštuoneri. Ar jis pats matė šitą įvykį, ar girdėjo iš kitų? Kaip ir sakmėje ar anekdote, čia nėra nei aplinkybių, nei priežastinių aiškinimų, nei pasekmių. Iškyla beveik berserko futbolo aikštėje vaizdas, kario, staiga perkeitusio savo prigimtį. Berserkas, pasak Gintaro Beresnevičiaus, yra „karys, apimtas demoniško šėlo, [jis] putoja, siaučia, kloja daugybę priešininkų, visiškai užmiršęs save. Berserkas susilieja su kitokybe, su dievu ar demonu, „išeina iš savęs“, o į jį įeina Dievas“31. Nevaikiškas pyktis ir nesutramdomas demonas viduje, „kažin kokia senovinė būsena, kad esi tik žaisliukas demonų rankose“32.
Bet iš tiesų beveik nieko negalima pasakyti, kas čia nutiko, tik konstatuoti tokią afektinę būseną. O galvojant apie Sigito atėjimą į literatūrą su poema apie Strazdą, kurį jis matė ir kaip šventąjį, ir kaip savotišką šamaną, galima prisiminti, ką jo autoritetas Jospehas Campbellas rašė apie šamanus: „Šamanas arba šamanė – tai žmogus, vėlyvojoje paauglystėje išgyvenęs sunkią psichologinę krizę – tokią, kurią šiandien vadiname psichoze“33.
1 Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998). – Vilnius: Valstybės žinios, 1999. – P. 41.
2 Kuzmickaitė J. Interviu su Sigitu Geda // Kauno diena. – 2005 06 11.
3 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 136.
4 Kuzmickaitė J. Interviu su Sigitu Geda.
5 Horney K. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 7–8.
6 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia / sudarė Joana Vaikšnoraitė, Albinas Jarmala. – Punskas: Punsko „Aušros“ leidykla, 2018. – P. 23.
7 Geda S. Būna šviesos, kuri prilygsta auksui // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save / sudarė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 94.
8 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 80.
9 Ten pat. – P. 67.
10 „Aš išbėgsiu ankstų rytą, / Kai jos puošis rasomis, / Rasiu laimę gal mažytę / Su žvaigždučių akimis.“ Žr. ten pat. – P. 107.
11 Ten pat. – P. 49.
12 Ten pat. – P. 81.
13 Ten pat. – P. 77.
14 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą. – P. 29.
15 Joanos Vaikšnoraitės laiškas Sigitui Gedai, 1967 m. vasario 16 d. – Uršulės Gedaitės asmeninis archyvas.
16 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 86.
17 Ten pat. – P. 94–95.
18 Ten pat. – P. 90.
19 Ten pat. – P. 94–95.
20 Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998). – P. 126.
21 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 60.
22 Ten pat. – P. 75.
23 Ten pat. – P. 76.
24 Campbell J. Mitai, kuriais gyvename. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – P. 231.
25 Šaltenis S. Lietuviškas susitaikymo būdas // Šiaurės Atėnai. – 1993 02 05. – P. 3.
26 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 90.
27 Ten pat. – P. 96.
28 Ten pat.
29 Ten pat. – P. 97.
30 Andrijauskas A. Sigito Gedos pasaulinės kultūros lietuvinimas kaip kalbos ir būties metafizika / Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos. – T. 10: Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010. – P. 65.
31 Beresnevičius G. Sakralinis karo matmuo (karas ir šventybė Šiaurės ir Vidurio Europoje nuo ankstyvųjų viduramžių iki mūsų dienų) // Kultūros istorijos tyrinėjimai. – T. 3. – 1997. – P. 21.
32 Geda S. Tiesa, kitaip sakant, poezija // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 355.
33 Campbell J. Mitai, kuriais gyvename. – P. 230.
Edgaras Austinskas. Esamojo laiko aplinkrasztis
2022 m. Nr. 1
Ši esė laimėjo paskatinamąją premiją 2021 m. „Metų“ esė konkurse
Pasiaiškinimas redaktoriui
Šioje esė žvelgiu į dabartį praeities laikų dvasia. Gyvenu šia diena, bet nežiūrėdamas matau, neklausydamas girdžiu, neprašytas pastebiu pirmyn greitėjančio žmonių gyvenimo atgalinio judėjimo požymius. Tai traukia domėtis savo kilme ir šaknimis. Neneigdamas savo retrogradiškumo, šią esė rašau lietuvių spaudos draudimo laikų europinės imperijos dalies gubernijose maniera. Intuityviai labai prijaučiu minčių dėstymui, pažiūroms ir net lotyniškų rašmenų naudojimo būdui, formuotam tautinio atgimimo laikais. Audringas virsmo procesas žavi kaip archeologą, aptikusį liekanas. Žmogaus gyvenime daug kas lieka neišspręsta, nepastebėta. Žmogus apskritai imasi per daug spręsti, likęs aukštumų ar žemumų vienumoje. Manau, kad atsakymas būtų prieštaravimų suderinimas.
§1.
Auszta auszrelē ir jauties kaltas, labai kaltas, jogei prabudai saugiai ir sweikai po kałdrinka. O rodos, turētum kaip Kajetonas Sviderskis su kningų maiszu ant peczių, tamsumas praszalindamas su auszra par rasotas pievas brisdams, nesztie tautiszką atgemimo żodį, po katro ims kilti kultūra, o vietinio gyventojo akiratis plēsties.
§2.
Klimatas mainosi. Drēgmē ir karsztis virszija amżiaus normas. Pirmoji żiemos naktis iszpuola rudeniszka. Uż lango dargana. Pasieniui rasa. Pażiobēmis ritasi rudeniszkas barbenimas. Miegamojo tapetais rapalioja nemigos atszvaistēs. Skubanczio sekundininko akiveizdoj rodyklos dalinasi zifferblatt’ą. O mano vis nemiegama. Tuojau kilsiu isz gulos. Parycziui baigęs nuotolinio darbo dieną, artinsiuos raszastaliopi.
§3.
Mąsloju: protingas żmuogus dargi protingesnis stoja, kai kalba, o ne iszsyk daro. Tatai indomu. Auksztielninkas żmuogus gali daugiai suprastie. Kadgi esmēs potvynis nuridina neżinios akmeną nuo szirdies, użmiega anas saldżiai lyg kninga trenkta bibliotekininkē. Tecziaus mano vis nemiegama. Mąsloju: iki użdedant kalbētie, reik użraszytie. Żvelgiu raszastalin. Iki użdedant raszytie, reik apsiskaitytie. Renkuos kningą. Atsidēsiu oriam mąslojimui. Użmetęs vieną nutrainiotą szlepetę ant kitos, dēlioju vertingas mąstis lentynomis. Mēgaujuos: palaidos arbatżolēs su citrinka plaukioja japoninio porceliano gelmēse. Tecziaus użsigeidżiu ko-tai extra, ko-tai premium, ko-tai ilgam tvariu krusmu użtaisanczio. Akikampiu pastebiu ką-tai uż lango. Mąsloju: szvintant iszsigausiu int laukus, po giedrais żiemos ekranais. Tecziaus użmiegu.
§4
Czirszkaudami ir lurluodami rytiniai szpokai nirtulingai ir trukszmingai budina naujai dienai, taszko baltais kleckais padžiūvusią geltonąją slyvą. Praviro lango pakviesta, miego brudēsį lauk stumdama, int kambares lenda ryto vēsuma. Gera esa pamest migį be pagelbos ir atatraukus rūszkanas użuolaidas, be lazdelēs ar kopetēlių pusrytaut be laszalinēs. Gera esa, jogei gali trūsan eiti savom kojom. Tik ar ilgai? Tat esa teisotas klausimas vertas pagyrimo ar net rankos paspaudimo. Nors to naudos apczuopt negalima, su sava mąstim kilti daug lengviau. Juk be jos nebe teip lengva, o kasmet būtų vis sunkiau: pusrytis ir pietai sulyg prievole kasdie varo neviltin; kelionē darban kasztuoja piningą; valdżius tegeba surasti būdą, kaip to paties piningo daugiau vis nuskaitluotie su mokesteis. Kitu galu pavertus, gabentis pēstute sweikiau irgi linksmiau. Tecziaus tat reikalauna virszvalandżio ir phizinēs energeios, katros be maisto neingausi. Vistik reikia valgytie ir raumenus manksztintie. Galanduos duonriekį, tuojau kirsiu sviesto ir deszros po brizą. Tecziaus peiles galandant pajuntu, burnoj gurgżda smēliai. Lyg aulinio padai szaligatvį trina. Mąsloju: kasdienis marszrutas pabos. Reik ieszkotie pakaitos. Maisto insavinimas sykiu su kelione pēscziomis atmetama. Kitu szonu liuonai virstu, smengu gelmēna nebūties. Użplaukia debesēlis ir kabo sau, kolei mąslelēj ar uż lango vējeliui papūtus, visas brudēsis nuslinks.
§5
Par kelias dienas py gero oro injunkę, mekename, jog darosi tvanku, labai norētųsi lietaus. Atajus lietui, vēlek użdedame skųstis, jog drēgmē suka sąnarius, reprodukcijos spalvos iszbluko, neatpażįstamai susidarkē szviesaus atminimo abrozas, o dykai gautam japoninio porceliano servyze trūksta vieno ar dviejų puodelių. Tai negali ilgiau tęstis! Pametu migį valanda ankscziau! Padarau manksztą! Nusilieju szaltu vandeniu! Uż żando insimetu dżiovintą slyvą, pusrytēlius insidedu puspiecziui int kiszenkutę. Einu darban pēstute. Kelelis yra tam, kad jį pramintumbei.
Griżtant namolio, raudona saulala jau leidżias. Pro viksvas szunazolēse netolies ravo kas-tai szvyti. Kas tai? Nuo kningų maiszo laisva ranka imuosi lupt aną neaiszkų daiktą isz dirvos. Pirm tat rodos nedidukis akmenukis, tecziaus bekasinējant paaiszkēja, jog tat didis riedulys laiko seno apleisto mano namo pamatus. Skubancziam pasauly reik sustotie, jog pastebētumbei akimirką stebuklo.
§6
Nuo mażų dienų minkiau molius, sijojau smēlius. Buvau tarp dailotvaros ir gamtoveizdżio. Ogi ir man norējos tikro amato: statytie krosnes, dirbtie ałtorielius, suktie ratus. Krosnę veizdiejaus akmeno, ałtorielį paukszcziams. Esamu laiku retas iszmano amatą, tecziaus ratuose – kiekvienas. Norint pasaulines problemas iszspręstie, reik skaitytie teip kaip paraszyta. Juk mes, żmuonys protingi, kadais skribenome net akmeny.
§7
Priesz 120 milijonų metų, mūsų Żemēs rutulio pavirsziuje moliakalnius stumdē ledkalniai. Vanduo, tekantis isz ledyno ir po juo, rokavo smēlius, żvyrą, skaldą, akmenukus, riedulius ir luitus. Kristalinis pagrindas buvo isznesztas įvairiais kiekiais isz dabartinių szvedų ir suomių kalnijos. Kvartero laikotarpis tęsiasi jau 20600 metų. Tarpukalnēs neleis protingam sutvērimui użmirsztie isztirpusio ledyno paliktą żinią apiej gelmes nebūties. Mūs protēviai leidos ir kilo ledyno paliktomis įdubomis. Klausydami protingesnių, skaitydami ir apsvarstydami pēdsakus bei įbrēżimus, anys paliko ir savo pēdsaką akmenyse.
Gimtinē buvo ne kartą giria apaugusi, slenkanczių ledų nuskusta. Iszskyrus placzius vandenus, eżerus ir dirbamus laukus, pelkynai dalinai vēl atvirto berżynais ir pievomis. Nusistovējo żaliuojanti ramuma, slopinama augios tankios żalybēs. Esa czionais viksvos ir virżiai, isz katrų senobēje protēviai pynē ir moliu tvirtino pażiobes. Użtvindytuose durpynuose tarpe kupstinių szvylių pavasariais leidżiasi spalvingi pietlink traukiantys plunksnuocziai, ganosi romūs ir susitaikę su buvojimu ar ne visai; żygiuojantys, vaiksztinējantys ar narszantys pavirsziumi pagal savas reikmes. Vislab bus akmeny įamżinta ir akmenu pavirs.
§8
Begēdē nuoga saulala plieskia akysna. Szvieziai prisiglostęs mąslotojas raukydamasis kisza du pirsztus sau kiszenkutēn. Atostogaujanczio atsiskyrēlio żvilgsnis krypsta uostamiesczio kanalan. Vienuitis debesielis ir vējelio pagautas taboko dūmelis teikia vilties, tecziaus sziandie ramuma nepajudinama. Apiej vilneles tegalima mąsloti. Nebent akmenį numesti. O akmeno dairydamasis, artindamasis krantinēs kraszto, żmuogus pasijunta vien instinkto vedama bezdżenka, tikslo ir prasmēs krantinēs turēklo nusitvērus, apakinta stiklinių dangorēżių. Akēs ieszko, każkur turi būti vēsaus seno mūro atgaiva. Veidas stingsta ir pasensta nepatiklioje grimasoje. Żvilgt laikrodin, ir żmuogus kaukszi siaura senamiesczio gatve naujamiestin.
§9
Virveliniu paveizdżiu sekame vietinį gidą akmenkeliu pażangių laikų, modern erdvių. Kintant klimatui ir siautējant stichijoms, żmuonys raginami keistis ar bent każką darytie. Żmuonys daro: ridinējasi Żemēs rutulio apskritais, ragauja neragauta, patiria nepatirta, naudojasi sziuolaikinēmis priemonēmis, saugosi, jog neliktų be ryszio.
Braukdami szviesaus tinko senus mūrus, siaurukēmis senmiesczio gatvukēmis iszeiname ant akmenploksztēmis klotos augių stiklakampių aiksztēs apveizdētie tą klestintį miestą, tuos dangorēżiszkonstruktus. Modern! High! New! Tamsauji stiklai iszkreipia sziltą saulēs szviesą, akina, verczia nuleisti akes priesz szaltą svetimą tamsaulę. Supratingesni użsideda tamsakinius. Visi saugosi. Tecziaus toly bõli masyvus szviesus monolitas. Ar tai ledkalnis? Praeiviai nusiima tamsakinius. Tolimos szalies keliautojai būriais traukia atokiau ledkalnį menanczio kelto. Ilgai rapalioję akmenkeliais, visi norime smiltelių keliuku griżti namuczių jaukion moliu tvirtinton pażiobēn.
Kitapus kanalo, ant virżių apsuptos kalvos kas-tai kēkso. Beveik gryczia, jei ne stogo trūkumas. Tarp virżių tupi kiszkis. Paszaliais spoksanczios jo kukulakēs persiszvieczia vaiskiuos spinduliuos. Ilgaausis stebi dulkių pulkus. Toly żmuogus sēja kvieczius. Pulkai rudens dulkių su szpokais kyla int dausas, sēda dirvon ir ant didelių kiszkio akių. Anas sumirksi ir lētu strykniu sukrunta atsiczioklētie juodalksnių pavēsin. Dirvonuojanczia pieva sēlina prijaukintų saviszkių iszsiżadējusi sulaukējusi katē. Tarpe augių viksvų ir szunażolių riestainiu neszdama storą vuodegą, joji sēlina pażiobēn viliojanczių kudakų ir cypukų.
Rugsējui baigiantis retai benutūpia spalvotesnis sparnuotis. Pietlink sustoję kovai darbuojasi, snapais atlieka kai kokius matavimus. Vienas stambus delegatas neapsisprendżia, kas darytie su pastipusia szviesaus kailiuko żiurkike, iszvertusia savo pilvą padangēms. Tiesiu snapu kovas kailį papeszioja, dirsczioja tai szventinyczios, tai savo bendrų, tai neįveikiamo patiekalo. Likęs vienas prie maitos, anas griżta żolēs kapstytie ir sliekų krapsztytie. Tik draugiai galima turtų prisikasti, naugēs rūdos, akmeninēs anglies ar sziaip sliekų.
Kovai szvariai iszakijo pievelę. Apżeldintojai iszsivezē jaunas puszaites ir eglaites. Isz tankaus szabaksztyno beliko suplaisziojusi mediena, samanų ir żolių kuoksztai. Auliniai, kuriuos pasavariop iszmetē paskutinis nestandartinių inkilų tekintojas, stovi nepaliesti netoli żvyrkelio. Netolies bõli keli ratlankiai ir apgraużti kaulai. Szvariai iszkirsto rudens trako gale atsiveria marēs ramybēs.
§10
Atokiau kranto, nekirsdama laivybos kanalo, vidurmary plūduriuoja tripūslē valtelē, neturinti nei sieksnio ilgio ir lengvai ant kupros telpanti. Vienui joje sēdētie gera. Marēs tyvuliuoja tokia ramuma, jog nei inkaro nereikia. Valtelē sujuda nebent pakeitus pozą. Oras būtų idilingas, jei ne spengiantis krapnojimas. Vandens poliruotą pavirszių sziauszia smiltelēs. To krapinimo pripranti, nebegirdi. Ne lietus tai krinta, o sodri dulksna nugarą szventina. Teip gali ir valtelē nuskęstie. Sukrunti żmuogus, tik prabudus nebūties gelmių suvokimui, ir susimąstai.
Anoj valtelēj kēkso meszkeriotojas permatomu ryszkiu aprēdu. Nerūpi jam, ar pasmakriui bēga, ar użkakliu varva, ar paausēm lasza. Nieks jam nerūpi. Jis tik użmeta ir laukia, kolei kas. Ant vandens ramiau nei namie: pasups, nuramins, gal użmigdys. Nieks kabliuku nesiskundżia, kur beįsegtum. Ir vēlek meszkeriotojas użmeta. Szįkart per drąsiai, net atsistodamas. Guminiai kalioszai cziūżt minksztu valtelēs dugnu. Meszkeriotojas praranda ramumos būvį, meszkerē iszslysta, ir iszsiżiojęs radikalas, pirmąkart praradęs orientaciją, apsiverczia su viskuo. Pliūkszt. Tuszczia valtelē supas. Giliai iszreikszto skendimo ratilai vilnija sziurpstancziu vandenvirsziu. Raibuliavimui nurimus, vakarinei dulksnai krapsint, raudonuoju spaliu vēlek ima skambintie lengvai iszderinta ir kiek ankstoka ramuma.
§11
Kurortinio miestelio krantine po lietsargiais kulniuoja lētos pēdos. Laukime dulksnos nustojimo porelēs patrepsi pusżingsniu, palaiżo szerbeto, su papirosu dantyse pauodżia espreso ir, romantiszkai vyniodami kebabus, slepiasi po suvenyrų kioskelių stogais su kaukais, raganomis ir aitvarais, laumēmis ir velniais. Kabo anys żvejybiniu valu perverti, ant popieros skiautelių įkainoti kaip paprasti mediniai ir akmeniniai suvenyrai. Czia ir degto molio iszsiżiojęs meszkeriotojas ryszkios glazūros dangalu. Veikējai pagauna tilindżiavotie menkiausiam vējeliui użklydus. Tecziaus sziandie ramu. Smulki dulksna it druska kiauszinio luksztą barsto.
Kulaczium kindziuką parēmęs, raktelių svoriu besimēgaujantis lenktynininkas vertina szvieżiai pesztas kulszis tinkluose. Vietoje trepsēdama palydovē pro rożinius veizdalus renkas tabaluojanczių suvenyrų. Vējeliui papūtus būtų lengviau iszsirinktie su muzika, tecziaus sziandie ramu. Sztilis. Pardavēja kantriai szypso, siūlo rinktis, kas szirdį labiausiai ganēdina. Brangiaspalviais audeklais insiprasminusi mūza svajingai linkczioja. Ji neseniai grįżo isz ekskursijos Peru. Dar kiek, ir jos vaivoryksztinē mąslelē neiszlaikys spindulių. Iszgerta per daug stiklų vējo. Praveizietos akēs blaszkos po kioskelį. Gausiai żieduota ir tatuiruota rankelē nedrąsiai siūbteli tai molio, tai medżio diewybę, tecziaus nusvyra neiszsirinkus. Mes, żmuonys, tik su kitų mylysta iszliekame żmuonymis. Kas, jei ne protas leidżia sutvertie, kas jei ne protas įgalina grożētis.
Vertindamas dażnai atliekamą vaidinimą, palangiui tupi prisimerkęs rainaakis. Laszantys punktyrai sukioja jo mąslelę priesz paties valią ir neleidżia tinginiui użmigtie pietų miegu. Rundina balta ir pilkai rusva jo ausikēs minksztai użlinkę ant kaktikēs. Kilst viena letenikē link szlapio stiklo, tecziaus gryczios stogo varvantys laszai sustabdo vietinį laukinį peliautoją nuo pozos pakeitimo. Ogi ten dulksnos iszpraustas skrostas karpis sugebējo nusprūstie nuo karties ir atviru pilvu kvieczia pasivaiszintie! Plaukiojo juk jis kadais liuosybēj ir neprigulmybēj. Vienok pasigavo. Atajo linksma dienelē būti isztrauktam. Tat katinas ir szypso pamatęs meszkeriotoją isz valtelēs virstant. Jis matuoja atstumą ir ruoszias imtis veiksmo. Dviszuolis szlapia veja ir smigs asztuonios nagēs minksztuosna aukos szarvuosna. Tecziaus katinas dvejoja. Sengirę iszjudino bangpūtys. Kurorto peliautojui to jau per daug. Riebaus karpio jis nustojo. Bangpūtys kartą szilyną nulenkęs reveransui, tądien daugiau pagarbos nepasipraszē, o vakaruos raustant horizontui, dulksna vis labiau priminē lietaus melodiją su antimis.
§12
Artinantis rudens lygiadieniui su neszamomis smiltelēmis kurortinį miestelį lanko vējo atblokszti virvelninkai. Suvenyrų kioskelius anys aplenkia akmens veidais. Virvelninkai irgi esa żmuonys. Pergyvena neinveizēdami horizonto. Pażiobēs pasieniais iszstumdyti akmenai, o jei dar su įdūbomis, sztai vardan ko atgija ieszkanczios jų akēs. Szeimininkēs purtoma atgyja staltiesē, plaikstos lovatiesē. Arcziausiai pryangio zmegsanti akmenduoba virvelninkams rodos artimiausia. Dżiaugsmas to atpażinimo szildo smalsuolių būrį. Sznibżdomis pakyla punktai sakymų ir użkalbējimų. Duobelē szimtąkart patiriama ir suskaitmeninama. Tenka prisitaikyti riboto matomumo, vēsaus oro ir maszalų. Tai netrikdo. Iszlankstomas kēdutes keiczia savi patiesalai, baltų balcziausi aprēdai ir szypsenos. Civilizuotas priēmimas baigiasi. Ataina metas poilsio. Diewai ir stabai suminga py svetingų namų żidinio. Nendrių stogu vis sunkiau tekszi lietaus laszai.
Dieną tuo keliu turisto ir poilsautojo kojelēs trepsi, kasdienes sziukszles barsto. Tecziaus slenka vis tankesni debesiai. Teprasidēs lietija. Lai raminanti vandens siena laikinos użmarszties szydu atatvers kiekvieną gyvą butybę nuo esamojo laiko ir palengva użplūstancziu sznarējimu pavergs darbo įkarszty ar apmąstymų vienumoj panirusią ypatą. Tēvonija aprimsta mąslioj romoj. Każkur tolies aidi laukuos dirbusių żmuonių ir baubimu besidalijanczių galvijų balsai. Sulindusiejie pażiobēmis ir susispraudusiejie patrobiais veizdi pro langus, klauso, kaip lietaus laszai dusliai taszko kojomis iszminkytus glaidżius keliukus, kurių nuokalnēmis vis sparcziau ir srauniau teka tirsztai rusva masē, neszdama begalę beveidżių galingos visaties dalelių, iszdżiūvanczių ir atgijanczių galingam vandeniui paliepus.
Giliais żievēs ravais żliaugdami ir samanas nusineszdami gausūs naktidulksnēs upeliai verdena insigerdami minksztējanczion dirvon. Nakty rymanti gyvastis klauso krentanczių vandenų neszamų żinių. Teszvyti dulksnos ir debesių blankinamas apskritas. Skrisdami paszaliais naktiniai plasnotojai jan niekaip nepataiko, o keturpēstiejie, nepasiekdami ano, staugia. Tankiai apżēlusias kalvas kupromis iszstumdżiusios, żemai nulenkusios storas iszsiraicziusias senas puszis, tarp vandenų nakviszos gano sapnus. Blyszkiai gelsvám mēnulio omletui sliuogiant horizonto pakraszcziuose atsivērusion iszbrinkusių debesių properszon, juoduos brūzgynuos styro velnių suriesti, isz po żemių iszdygę, naktivējo użklupti pasziauszti pakausziai lietaus negailestingai drengiamomis surambējusiomis kupromis. Tamsu-tamsu, kur dairais. Raibuliai żvilgsnį gaudo, żambrēmis kely griovius varo, po vandenimis kulgrindas kloja.
Lis visą vakarą ir naktį tylią. Iszleisk szeszēlį. Lai kopia sau lengva żingine įkalnēn. Intrauk szvieżią vēsų nakties orą, sulig szirdies dūżiais akēse żalsvus ir violetinius ratilus beregint. Samanomis brukasi pantinē, żaltys tarpe virżių szmēkszczioja geltonomis żandenomis. Użkandęs juodalksnio lapų, sunkias auses supurtęs briedis brenda kūdros dumblu lyg garlaivis sznopuodamas. Nuo to aukszto didżiaragio gogo żliaugiąs vanduo skamba stacziais kūdros slēniais. Amtelējusi stirna sustingus stebi tamsoje kalnan kopianczią suotvarą. Po augiais papartynais mirkydamas szoną, tarpe gilių kanopēlę atramai įsmeigęs ir patingęs isztraukt, pusamżis szernas griausmingai kriuktelējęs liuonai żnekteli purvan.
Retējant krapnojimui juodalksnio noktiurnas perraszomas ant varnalēszų. Dangaus skliautas giedrinasi. Pilnatis szaltai nuszvieczia int żoles kritusį iszskrostą karpį. Tik budinti pelē girdi, kaip po tamsiais miegancziųjų langais neużtikrintai liesdamos letenikēs asztriomis nagēmis nutveria grobį ir nusitempia tamson.
Toj palaimingoj tyloj żemai pamary apiej laużą kaista klajoklių veidai. Virveliniai aksesuarai netruks riesdamiesi apsvilti. Czionais saugu, po nendrių stogu. Nugaromis sziurpas bēgioja prisimenant protēvius, ledynmeczio begalybēj įżiebusius stebuklą ir jo akimirkoj apsigyvenusius. Nuo nausēdijos auksztikalnių dairydamies, toliuos szviesos ieszkodami, deszimtsyk nuo szviesos iki tamsos, tūkstansyk nuo laimikio iki medżioklės, milijonsyk nuo sniego lig pirmos żolēs, karta isz kartos po naktigonēs grįżdami, su tamsa ir szviesa sēsdami, grūdus trindami, įrankius galąsdami, laimikį gabalais rēżdami, akmenuose protēviai paliko skirtingus darbo randus, gyvasties pēdsakus ir meilēs įspaudus.
§13
Rudens lygiadienio tamsa traukiasi marių krantine juodųjų slēnių link, slēpdamasi uż kraujo raudonumo diewo namų. Virsz varpinēs raizgos pagonystą meną daugamżiai ążuolų, eglių ir puszų vainikai. Raudona saulala dażo virszūnes. Patyliukais nuokalnēmis ima leistis tamsiais apsiaustais baltus aprēdus prisidengę būtybēs. Ant viksvų suvērę bruknių rożanczius, laumių iszganytiejie ir derlių pagarbdinę virvelninkai leidżiasi stacziais sengirēs takais, traukia szaltą ryto orą, iszleidżia tirsztus garus. Saulala juos pasitinka pirmaisiais dygsniais. Pryszaky tęsiasi takas ir neaprēpiami kamienai, katrais nakczia viena-kita būtybē ēmē ropsztis augyn, ieszkodama perējimo kitan kūnan. Galiausiai pasirinkus kelią atgal gamton pagarbiu atstumu, susitaikiusi mirtingoji būtybē nusileido pas drēgnas samanas.
Szventadienio rūkas sklaidos. Gūsis po gūsio medżių virszūnēs koszia drēgną tirsztimą. Poetinių pagirių skersvējai vēto nustovētus, nugulētus ir użlaikytus lengvatikių ir netikių dvejojimus. Garsiai belsdamas sążinēn, nematoma bekraszte upe marēmis tolyn par lygumas ir kalvas galingai ir nekliudomai vilnija taurus varpo gausmas.
Lyg nuo dugno atatrūkę bakenai margaspalviai sutvērimai oriai juda dirbtinio akmens horizontalēmis, pozityviai kirsdami bitumo vertikales. Visomis kryptimis, laisvai ir nepriklausomai laigantys spalvoti iszsipūtę kurortinių kepuraczių ir tamsakinių nesziotojai abejingai laigo popierlaivio lengvumu neszami panosēs vējelio. Po neformaliais kostiumais blykcziojantys bateliai diktuoja nereikszmingą pasivaikszcziojimo tempą. Dażnai stabteldama, dauguma sustoja, paskutinēms poilsio plunksnoms skraidżiojant isz kiszenių. Użmarszties pūkai użleidzia vietą asztriai kasdienybēs skaldai. Dviejų pirsztų romano ieszkotojai ir trumpam susiżadējusiejie draugai pamażu palieka nuomojamus namelius, skirstos, rapalioja transportan ir griżta isz kur atvykę.
Tarpe molio kaukų ir medżio velnių ant żvejybinio valo laviruodama, stora oda aptrauktą asztrų skruostą bukais kietais krumpliais remdama, suvenyrų kioskelio ragana vēlek lūkuriuoja tamsos atajimo ir sapnų naktigonēs. Prieszauszriu su Saksiniu użsnūdus, prieszpiet su Ausztriniu jai nubudus, kurortinio miestelio akligatviuos pagauna tilindżiavotie moliniai, akmeniniai ir mediniai diewai su deivēmis.
Raganos veizdalų stiklais bobų vasarą ant samanų żaisdama, saulala apvertē smēlio laikrodį. Saulakių kas paliesta, vislab iszdżiuvo. Po atplēszta żieve kas supuvo, amżino judējimo isztraukta, vislab vējy iszsisklaidē. Kas dirvon nekrito, pavakare nusēs ant raudonų jaunos raganaitēs blakstienų. O mes, tikintys ar netikintys, mirktelsma patyrę akimirką stebuklo.
Kai tu, dvejojantis paukszti, atsispyręs nuo lizdo, szausi isz tamsios sengirēs, pakilsi virsz kopų ir pamatysi jūrą, jogei mes, mąslas użvertusiejie nepamirsztumbe tavęs, būtinai suszuk, nes tai galbūt jau paskutinis kartas, kai kasdienis mūsų metų żvirgżdas virsta smiltele, kai nebejuntame laiko sukamų girnų dardējimo. Tau paliekant tēvoniją, mums palieka akmenys. Apiej tave mes akmenyse bylosma.
Liutauras Degėsys. Dvi esė
2021 m. Nr. 12
Kaip gerai, kad ledas lengvesnis už vandenį
Kalbėjimas „apie…“ – nebūtinai sukuria tai, apie ką kalbama. Tik iliuziją, kad atsiranda kita realybė. Kalbėjimas apie meilę ir prisipažinimai meilėje – nebūtinai meilė. Kalbėjimas apie filosofiją – tik juokingas įsitikinimas, kad tai ir yra filosofija. Kalbėjimas apie meną – nėra menas. Kalbėjimas apie politiką – tik politikos profanacija. Kalbėjimas apie gyvenimą lengvai sukuria gyvenimo iliuziją. Todėl kai kurie žmonės taip mėgsta kalbėti. Pasakojant, aiškinant, šnekučiuojantis – atsiranda juokingas saugumo jausmas, išgirdus, kaip klapsi užsidarinėdami žodžių narveliai. Gali pagalvoti, kad ten jau apsigyveno realybės paukščiai, kad jau sugavai tikrovę su visomis jos plunksnomis. Taip tikroviškai apkalbėjai, užkalbėjai, užkonservavai. Aprengei raidžių drabužiais. Sudėjai į sakinių stalčius. Įvilkai į gramatines konstrukcijas. Uždarei žodžių dureles. Gal jau įveikei blogį, pasakęs, kad viskas blogai. Ne tik kalbėdamas, bet ir užrašydamas, išrašydamas, perrašydamas, aprašydamas – irgi gali apsidžiaugti magiška žodžių galia. Patikėti, kad žodis, žinojimas – irgi jėga, ir kad sužinojęs jau esi stipresnis. Kad pavertęs tikrovę žodžių daiktais jau gali susidėti ją ant tiesos lentynėlių – pavadinęs, įvardinęs, įžodinęs. Kad gali kažką „turėti“ – kaip tuos daiktus, kuriuos vieną kartą įsigijęs jau gali pailsėti ir atsikvėpti. Nusigręžus, išėjus, palikus – daiktai neišnyksta. Gal ir žodžiai – jie tūno ir laukia tavęs.
Bet: negali turėti laiko. Negali turėti žmogaus. Net šunų ir kačių pasaulyje būna egzempliorių, kurie neabejoja, kad tai jie yra tikrieji tavo šeimininkai. Ne tu juos „turi“. Jų manymu, tu esi tik neadekvatus pasipūtėlis giminaitis, atsikraustęs ir įsivaizdavęs, kad čia tavo namai. Ir tada supranti, kad gausybės dalykų negali turėti. Nes tikrovė egzistuoja tik tą akimirką, tik įtampoje, tik pastangoje, tik nuolatiniame procese. Negali sukaupti kokio nors „moralinio kapitalo“. Nė sekundei negali išjungti pastangų gyventi dorai, manydamas, kad jau „turi“, kad esi pakankamai doras. Nes šeštadienis, nes pavargai ir gali šiek tiek pailsėti ir atsipalaiduoti. Ir pakanka akimirkos be pastangos, mažo žingsnio, paslydimo – ir matai, kaip viskas ištyžta, subyra ir prasmenga. Viskas, ką buvai susikūręs, visa moralė, visas susigalvotas tikrumas, visos garantijos, reputacijos sugriūva ir nusirita į bedugnę. Netikrumo tikrumas tyko ne už kampo. Jis tūno tavo galvoje ir širdyje.
Pats tikriausias zuikis netikrų zuikių pasaulyje yra netikras. Neklausinėk – kas tenai – už ribos. Netikėk, kad juoksiesi paskutinis. Nebandyk, paklaustas – „Kaip gyveni“, pradėti pasakoti, kaip gyveni. Prisimink, kaip kažkur Kolorado kalnuose vieną ledinę naktį atsikėlei ir užsukai bėgantį iš čiaupo vandenį. Ryte paaiškėjo, kad vandentiekio vamzdžiai užšalo ir susproginėjo. Tekantis vanduo buvo paliktas kaip saugiklis – kad neužšaltų. O paskui Teksase – pravažiuodamas, greitkelyje, stabtelėjai Vičita Folse (visai ne toje Vičitoje, kuri yra Kanzase), užėjai į tuliką ir vėl pamatei bėgantį iš čiaupo vandenį. Buvo trisdešimt aštuoni laipsniai pavėsyje, todėl pagalvojai, kad dabar jau vanduo tikrai neužšals – ir vėl užsukai. Tada iš vienos kabinos išlindo atletiškas milžinas ir piktai pareiškė, kad jis negali šlapintis, jeigu negirdi čiurlenančio vandens.
Vesdamas pamokas pradinėse klasėse esu išbandęs tokį pratimą: reikia atsakyti į klausimą „Kas atsitiktų, jeigu Baltijos jūra pavirstų uogiene“. Kiek įvairiausių atsakymų, kiek džiaugsmo būna pirmokėlių veiduose ir balsuose, kiek jie prigalvoja visokiausių variantų. Kad žuvims ir laivams būtų sunkiau plaukioti uogienėje. Ir kad įtekančios upės uogienę atskiestų ir pasidarytų kompotas. Kai kurie net žino, kad uogienė linkusi rūgti, tuomet iš jos galima gaminti gerą girą ar netgi degtinę. Vienuoliktokai kartais atsako, kad mes ir vėl turėtume teritorinių problemų su Latvija. Vyresniems galima pasiūlyti pagalvoti, kas atsitiktų, jeigu ledas būtų sunkesnis už vandenį. Kaip įdomiai užšaltų ežerai, o ir žuvims gal patiktų čiužinėti po vandeniu ant nugrimzdusio ledo.
Viename seminare mokytojams aiškinu apie prietarų neracionalumą. Maždaug: iš neracionalių prielaidų atsiranda prietaringas elgesys, kurį būtų galima koreguoti. Kaip? Sugriauti prielaidas, parodžius jų neracionalumą.
Pasiimu juodos katės, perbėgusios kelią prietarą ir jį dekonstruoju. Sakau: šis prietaras – kad juodos katės praneša apie Jūsų laukiančią nelaimę – yra pagrįstas trimis absurdiškomis prielaidomis:
- Tik juodos katės žino apie Jūsų asmeniškai laukiančią nelaimę. (Iš kur žino, kaip apskritai įmanoma žinoti ateitį, kodėl tik juodos žino, o ne pilkos ar blondinės?)
- Tos juodos ateitį žinančios katės yra geranoriškos ir empatiškos: kadangi pranešimas apie nelaimę yra asmeniškas ir skirtas tik Jums – juodoji žinanti katė tupi per lietų visą dieną prie kelio, kuriuo Jūs važiuosite, ir laukia, kad galėtų Jus perspėti. (Kodėl, o kodėl jūs nenorite jai padėkoti, o spjaudotės per kairį petį arba paspiriate ją koja?)
- Katė negali niekaip kitaip perduoti Jums pranešimo apie nelaimę, tik perbėgdama kelią iš kairės į dešinę. Tą ženklą Jūs žinote, ir katė žino: tai judviejų sutartas ženklas. (Ak, kada ir kaip jūs susitarėte dėl to ženklo semantikos?)
Jei bent viena iš prielaidų yra neteisinga ir nepriimtina, turi sugriūti visas prietaro mechanizmas. Arba katė nežino, arba nesako, arba jūs su kate nesuprantate vienas kito. Ir kai jau tikiuosi, kad pademonstravau racionalų būdą kovoti su neracionaliais stereotipais ir įsitikinimais, galiniame suole sėdinti klausytoja pakelia ranką ir sako: „O aš žinau geresnį ir trumpesnį būdą, kaip neutralizuoti šį prietarą. Kai juoda katė perbėga kelią, pakanka tris kartus atidaryti ir uždaryti automobilio „bardačioką“ – daiktadėžę. Ir šitas prietaras nustoja veikti.“
Et, tas racionalumo – neracionalumas. Sakome, kad „miegantis protas gimdo pabaisas“, bet sapnuojantis protas – ar neprigalvoja, neprimąsto dar daugiau – hipotezių, teorijų, formulių, tendencijų ir priežasčių. Iš žūtbūtinio noro viską racionalizuoti, suprasti, paaiškinti ir sutvarkyti. Iš bukaprotiško pasitikėjimo ir neabejojimo savo protingumu. Iš to negalėjimo suklysti.
Racionalumo beviltiškumas išryškėja Kalifornijoje. Draugė išvyksta ilsėtis į Kubą ir trumpam palieka man savo namą Santa Monikoje: „Gyvenk, džiaukis, naudokis, gaudyk momentą.“ Santa Monika – tai malonumai, pelikanai, delfinai, barai, Venice Beach, laisvė ir laimė. Žinoma, svetimoje virtuvėje pirmą dieną neįmanoma susigaudyti, kur sudėti įrankiai ir indai, sunku suprasti, kodėl druska paslėpta indelyje su užrašu „Pipirai“, cukraus iš viso nėra, tik kažkokie saldikliai, o alus – amerikietiškas, vadinasi – toks skystas, kad beveik nealkoholinis. Visa kita puiku – kieme žydi kaktusai, skraido kolibriai, smėlis prie vandenyno – tiesiog pavyzdinis, oras nešaltas ir nekarštas. Rojus žemėje, pasibaigiantis išvarymu. Nes ateina diena, kai mano galvoje kažkas atsitinka ir užsimanau nusiprausti muilu. Ne tuo skystu – iš buteliukų, ne tais prabangiais šampūnais, kondicionieriais ir putomis, o būtinai – kietu muilo gabalėliu, tokiu, koks „turi būti muilas“. Išrausęs visų vonių spinteles, apieškojęs lentynas ir stalčius, apatinėje lentynėlėje prie grindų randu savo svajonių išsipildymą: ryškų, geltoną, kvepiantį stačiakampį muilo gabalą.
Kitą rytą, koks sutapimas, po apsilankymo vietiniame baseine pamanau, kad tikriausiai užsikrėčiau nežinoma vandeniu plintančia odos liga: mane išverčia pūslėmis, spuogais ir žaizdomis, prie kai kurių vietų net negaliu prisiliesti, nesinori nei sėdėti, nei vaikščioti, nei gulėti – atrodau kaip išgelbėjęs porą senučių iš degančio namo. Prasikankinęs porą savaičių, prisipirkęs tepalų ir prisirijęs antibiotikų, susigadinęs skrandį ir atostogas, praradęs visus Kalifornijos malonumus, galų gale sulaukiu šeimininkės sugrįžtant. Pamačiusi mano apgailėtiną prekinę išvaizdą, ji tik suploja rankomis ir klesteli ant kėdės: „Tu tikriausiai vis dėlto radai tą muilą. Tą mano ypatingąjį, specialųjį, super cheminį – neįmanomoms dėmėms iš drabužių valyti. Kuris, jeigu jau neišvalo, tai bent nublukina spalvas kilimuose, išdegina skyles audinyje, ištirpdo plastiką. Specialiai buvau tą savo muilą paslėpusi, kad niekas jo nerastų, kad, neduok Dieve, nesugalvotum juo nusiprausti.“
Vilties neviltis: kai galvoji, kad tavo racionalumas protingesnis nei kitų, kad tavo tvarka tvarkingesnė, kad tavo tiesos teisingesnės. Ir tavo įsitikinimai – įtikinami. Kad tavo vertybės yra pačios vertingiausios.
Ir jeigu jau reikia gyventi švariai, tai nusiprausti reikia „tikru“, „teisingu“ muilu.
Nereikia vertėjų verstis į lovą
Ak, tai galėtų būti kiekvieno vyro svajonė: vertėja į gestų kalbą. Kuri – vos tik ką nors pasakai, pradeda kalbėti kūno kalba. Žongliruodamas žodžiais, garsais, tu priverti ją judėti – jos rankos, veidas, akys, lūpos pradeda keistis, byloti – transliuoti nebyliame pasaulyje tai, ką tu pagalvoji. Kol tu tyli – ji ilsisi, laukia, žiūri ir tikisi, kad tai, ką ištarsi, – bus įmanoma suprasti ir perduoti kitiems: pasiųsti jiems tavo lūkesčius, viltis, jausmus ir mintis. Ir tau jau kartais atrodo, kad tai tu ją valdai, o per ją – manipuliuoji kitais žmonėmis.
Esi dėstęs didelėse universitetinėse auditorijose, kalbėjęs mitinguose ir renginiuose tūkstantinėms minioms, tas jausmas irgi neužmirštamas ir nenusakomas: štai tu stovi ryškiai apšviestos scenos spindulyje, kažką kalbi, pajuokauji, ir pats pašiurpsti, kai gausybė nematomų akių užsidega parterio gilumoje. Kai tūkstančiai lūpų sujuda, atsidūsta ir nusijuokia – lyg tenai, salės tamsoje, alsuotų didžiulis būdraujantis gyvūnas. Geranoriškas, klausantis tavęs – tik bet kurią akimirką pasiruošęs ne tik paklusti, bet ir ištrūkti iš tavo valios – gal net užpulti, sudoroti ir suėsti. Negali atsipalaiduoti, turi būti atsargus, nenusigręžti, nenutilti, neapvilti, nepagalvoti – nepatikėti, kad viskas gerai. Baimė ir įkvėpimas, įtampa ir palaima, nuodėmė ir šventumas, grėsmė ir orgazmas, kaltė ir malonumas. Tada supranti, kad kalbėjimas, veiksmas nuo scenos – kaip narkotikas. Kad patyrę žodžių magiją – patys kalbantieji, veikiantieji – o ypač – dainuojantieji – pasidaro priklausomi nuo šito galios pojūčio. Tai ne jie valdo minias, o juos įtraukia, įsiurbia tas momentinės jėgos įspūdis. Norisi dar ir dar, ir dar.
Bet sąlytis, sąveika, santykis su vertėja į gestų kalbą – yra dar subtilesnis, stipresnis, neišdildomas – daug asmeniškesnis, dar panašesnis į lemtingą akistatos situaciją – kurioje nelieka anonimiškumo, esate jūs dviese – tik tu ir ji. Ir abu bandote kažką pasakyti savo kalba – žodžių ir gestų, minčių ir rankų, pirštų ir viso kūno kalba. Kartais net pasirodo, jog ji pradeda versti tavo mintis ir tavo žodžius anksčiau, nei juos ištari. Ji taip įdėmiai žiūri į tavo lūpas ir akis, lyg jai rūpėtų ne tavo žodžiai, o tu pats. Lyg ji stengtųsi suprasti, ką galvoji, ką jauti, kodėl tau liūdna arba juokinga.
Privačiame pasaulyje buvai nuolat supamas visokių netobulų mėgėjų. Ak, tas savamokslių rūpestis ir meilė. Jie mielai dalindavo visiems tinkančius beviltiškus patarimus, kalbėdavo banalybes ir transliuodavo nuostabias, bet nevykusias ir neįgyvendinamas idėjas. Jie kažkodėl patys netaisydavo sugedusių savo kompų ir automobilių variklių, bet lengvai ir neabejodami lįsdavo kitiems į širdį, į smegenis, į sielą ir į kepenis – lyg žmogus būtų daug paprastesnis mechanizmas nei elektronikos prikaišiota geležinė dėžė arba koks Rubiko kubas, kurį svarbiausia yra kuo greičiau teisingai sudėti. Ar pyragas, kurį galima iškepti pagal internetinį receptą. Jie ilgiausiai galėdavo kalbėti apie viską ir apie nieką. Tas jų viskas būdavo toks universalus, pritaikomas visur ir visiems, bet niekam asmeniškai. Kaip koks Niutono dėsnis, kuris paaiškina traukos principą, bet negali atsakyti – kas ir kada konkrečiai užkris ant tavo galvos.
Nekentei savamokslių, saviveiklininkų ir mėgėjų. Gal todėl visados žavėjaisi profesionalais ir specialistais. Niekas žmogui neskiria tiek dėmesio kaip jie – daug daugiau nei tavo draugai ar artimieji. Kad kas nors visą valandą liestų, glostytų, grumdytų, spaudytų, čiupinėtų tave su tokiu rūpesčiu kaip ta mergina masažo salone. Kad tiek laiko skirtų tavo galvai, tavo plaukams, tavo veidui – kaip tavo kirpėja. Kaip odontologė – kad neįmanomai dėmesingai apžiūrinėtų tavo burną ir krapštinėtųsi su kiekvienu tavo dantimi. Arba taip ilgesingai, ieškodama tavo sielos, žiūrėtų į akis kaip tavo fotografė. Kad taip įspūdingai, taip techniškai, taip profesionaliai apsimestų, kad nori, kad geidžia tavęs – nesakysi kas. Kad taip įdėmiai, intensyviai, taip asmeniškai susidomėjęs klausinėtų, išklausytų ir užsirašinėtų viską, ką sakai – kaip tas tardytojas, tada – prokuratūroje. Stiuardesės irgi kartais būdavo ypač malonios – skrendant per Atlantą pasitaikydavo, kad naktinėje pamainoje, eidamos pamiegoti, jos palikdavo lėktuvo barą tavo žinioj – parodydavo, kas ir kur, – ir leisdavo pačiam įsipilti, kad tik nežadintum jų kas dvidešimt minučių.
Kaip tas barmenas tada Kenedžio oro uoste, kai tu šešias valandas sėdėjai prie baro ir gėrei, laukdamas savo vėluojančio lėktuvo į Majamį. Jis klausėsi tavęs ir pats kalbėjo, guodė tave ir tuo pat metu greitai aptarnaudavo kitus baro lankytojus, plakė jiems kokteilius, pilstė alų ir degtinę – ir vis sugrįždavo prie tavęs. Buvai toks pat, kaip jie visi – depresuojantis, nežinia kuo nusivylęs, nežinia ko besitikintis oro keleivis. Skrendantis lyg ir pirmyn, bet iš tiesų tik nuolat sugrįžtantis, tik kartojantis nežinia kokius magiškus judesius gyvūnas. Kuris jau net nebesupranta – kodėl ir kam jam reikalingi tie ritualiniai žodžiai ir veiksmai. Seniai nebereiškiantys nieko tikro, nieko žemiško, nieko prasmingo jo gyvenime. Viskas buvo tik ženklai, kurių reikšmes jau visi buvo pamiršę. Jas galėjai iššifruoti bet kaip, pritaikydamas savo prasmes ir kodus – ir visos tavo interpretacijos buvo lygiai tiek pat reikalingos, kiek beprasmės. Kas kartą, surinkęs tuščius stiklus, barmenas sudėdavo juos į indų plovyklę, įmontuotą po baru, paskui išimdavo dar įkaitusias, spindinčias, žiburiuojančias taures ir kabindavo jas aukštai virš baro esančioje lentynoje, kad tuojau ir vėl paleistų į darbą – pripildytų gėrimų, kurie pranykdavo vis naujų lankytojų gerklėse.
Vieną akimirką jis taip įdėmiai pasižiūrėjo į tave, kad net pagalvojai, jog jam tavęs gaila, kad jam įdomu, kas tau nutiks ir kuo pasibaigs tavo kelionė. Ir tuo metu, žinoma, metalinis robotiškas balsas per visą laukiamųjų salių platformą sutraškėjęs paskelbė, kad galų gale sodinama į tavo beviltiškai vėluojantį reisą ir visų prašoma kuo skubiau lipti į lėktuvą. Aišku, nepuolei, kaip koks turistas, bėgti, lyg ir neskubėdamas išgėrei dar po vieną viskio ir alaus, bet šešių valandų bendravimo laikas pasibaigė tą pačią akimirką, kai buvo pareikšta, kad viskas baigiasi. Kitiems taip pasibaigia jų meilės, viltys, džiaugsmai ir gyvenimai: tą patį momentą, kai jie supranta, kad viskas pasibaigs. Paskui, žinoma, dar gyvena iš inercijos, dar įtikinėja vieni kitus, kad viskas čia gerai, kad reikia gyventi ir džiaugtis – netgi džiaugiasi ir būna laimingi. Tokiu gyvenimu – gyvenime prieš mirtį. Nes jokio kito gyvenimo jie nebelaukia.
Jurgita Jasponytė. Kitų raganų snieguolės. Kiekvienam savo riešutas
2021 m. Nr. 12
Kitų raganų snieguolės
Šiandien paskutinė kalendorinio pavasario diena. Scylės jau senokai nužydėjo. Vaikystėje nežinojau tokio gėlės pavadinimo. Vadindavau snieguolėm, kaip ir tas baltas. Vaikystėje visus augalus šaukdavau tokiais vardais, kokie patys mano galvoje atsirasdavo. Ir augalai man jais atsišaukdavo, tai niekad nesukau galvos dėl jų mokslinių pavadinimų. Už tėvų namų, kur driekėsi laukai ir Ostragurka, buvo tokių daubelių su geltonai žydinčiais augaliukais, kuriuos vištų kojelėm vadindavau. Pasirodo, tai aitrusis šilokas.
Dar vaikystėje mane stebino, kodėl senutės vasarą vaikšto su kailiniais arba paltais, iš kur tas vidinis pašalas, mažėjant fizinio kūno gyvybingumui? Kaip pajust kito žmogaus būsenas ir jausenas? Stoviu karštą vasaros dieną gatvėje vilkėdama suknelę su dobiliukais ir galvoju, kodėl senutė eina su kailinėliais? Būdama vaikas turėjau savotišką supratimą apie raganas. Nors gal visai ir ne savotišką, o žmonėms apskritai būdingą – kitokius, nepažįstamus tuoj pat pavadinti ano pasaulio būtybėm, velniais, raganom. Tada maniau, kad tikras raganas esu sutikusi dvi. Jos buvo tokios, kokias ir įsivaizdavau raganas esant, pavyzdžiui, kad jos vaikšto po lauką tiesiog su vilnonėmis kojinėmis, be batų. Ir dar tos kojinės dažniausiai skylėtos, margos, iš siūlgalių numegztos.
Kaimynystėje gyveno senė Kiselicha. Na, jau pati su kisielium susijusi pavardė man atrodė raganiška. Be to, ji buvo nelabai maloni, piktoka, atžagari. Matydavau ją gatvėj, apsiskarmalavusią, šliurinančią vienom vilnonėm kojinėm į vietinę Šaltupės krautuvę. Tiesą sakant, nežinau, ar nuolat taip darydavo. Gal būdama vaikas pastebėjau ją taip kelis kartus ir nusprendžiau, kad „visada“. Bet čia ir radosi pagrindas asmeninei mitologijai ir asmeniniam raganos vaizdiniui susikurti. Keisčiausia, kad tokia atgrasi senė Kiselicha turėjo gražią dukterį ir ją visaip skriausdavo. Irgi kaip pasakoj. Kol ši neištvėrusi pabėgo pas tetą, gyvenusią gryčelėj prie pat žydkapių tvoros. Nežinau, kur jos vėliau dingo. Bet mano paauglystės pradžioj ta gryčelė jau apleista stovėjo, kiaurais langais. Pro langą buvo matyti ant balkio kabantis maišas, kuris didino nejaukumo įspūdį. O dabar ir žymės nelikę, kad tos gryčelės būta.
Kita senutė, kurią maniau esant ragana, buvo Steputė. Gyveno gretimam kaime, netoli mano senelių vienkiemio. Pamatydavau ją kartais brendančią iš miško, velkančią kokią eglę, irgi vienom vilnonėm kojinėm, į batus neįsispyrusią… Steputės veidas buvo subjaurotas. Mat vaikystėj mama paliko atšlaime ir nuėjo lauko darbų dirbt, o kiaulė vaikui apgraužė lūpas ir nosį… Taip ir liko sudarkytu veidu mergaitė. O aš tematydavau apsimuturiavusią, su punčiakom seniukę, iš miško velkančią eglę. Kartą, tiesa, buvo net bulviakasio talkon atėjus. Tai aš taip stebėjausi, kad ragana su mum bulves kasa…
Stebėjausi, ir kai senė Kiselicha davė mamai pasisodint scylių. Netikėta buvo, kad ragana gali kažką gero padaryti. Ir galvojau, kad paprastai snieguolės yra baltos, o mėlynos snieguolės yra raganiškos. Kitokios. Kaip ir kitokios moterys – raganos.
Kiekvienam savo riešutas
Užmitiko, užderėjo. Kalne riešutėliai.
Numiskysiu, nubraškysiu. Kalne riešutėlius.
(sutartinė nuo Dusetų)
Šiandien ruduo ir riešutai jau prinoko. Renkam juos su mažąja dukra ant Liepkalnio kalvų, o galvoje dėliojasi oksimoronas – liepkalnio riešutai, o galvoje suskamba Gintauto Dabrišiaus eilėraščių knygelės pavadinimas – „Klevo obuoliai“. Dažnai jį prisimenu, kai pamatau gulinčius ant žemės obuolius ne po obels medžiu. O Liepkalny auga ne tik obuoliai, bet ir graikinis riešutmedis.
Mano dieduko kišenėse irgi visada būdavo riešutų. Lazdyno. Riešutai kišenėje netgi padėjo gauti gyvenamąją vietą Zarasų mieste. Mat kaime, kuriame gyveno, jis ne savo noru buvo paskirtas kolūkio pirmininku, tad ieškodamas būdo išsisukti nuo jam nepriimtinų pareigų, nusprendė pabėgti į miestą, į Zarasus. Tačiau leidimą registruotis mieste nebuvo taip paprasta gauti. Tad ilgai diedukas mynė kelius pas miesto pirmininką, visaip jam įkyrėdamas. Ims, kvaileliu apsimetęs, ir po ūkio darbų tepaluotomis rankomis pasems iš kišenės lazdyno riešutų ir vaišina pirmininką, paberia jų ant stalo. Valdininkas rauko nosį, bet tyli. Kol kartą neištvėrė: registruokis, tik daugiau tų riešutų man nebenešiok. Ir diedukas apsigyveno Šaltupės gatvėje, istoriškai buvusiame Zarasų priemiestyje. Tokia tat dieduko riešutėlių laimė.
Šaltupėj (mano vaikystėje jau pervadintos Marytės Melnikaitės vardu) gyveno ir toks senelis Kanoška. Taip jį vadindavo vietiniai gyventojai. Iš tiesų jo vardas buvo Kanafejus. Rusas senukas, kažkaip iš Rusijos Sibiro atsiųstas į Lietuvą ir taip pat paskirtas kolūkio pirmininku, o būti juo nenorėjęs, todėl – visai kaip mano diedukas – pabėgęs į Zarasus. Giminės jam iš gimtosios taigos vis siųsdavo kedro riešutų, kuriais mane mažą vaišindavo.
O Marytės Melnikaitės gimtasis namukas išties stovi Šaltupės skersgatvyje (į kitą pusę nei link žydkapių einant). Sovietmečiu buvo ten ir paminklinė lenta pritvirtinta. Dabar liko iš jos tik keturios varžtų skylės. Nežinodamas nė nepastebėsi jų silikatinių plytų sienoje. Nesiimsiu svarstyti, kas iš tiesų buvo toji Marytė Melnikaitė ir kiek jos asmenybė buvo tapusi sovietinės mitologijos dalimi. Bet ir kitos mitologijos, sklandžiusios tik tarp vietos žmonių.
Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs. Tai štai eidama su kita bendraklase po pamokų Marytė ten išsimaudžiusi, ir nuo to laiko tapusi garbanota. O iki to laiko buvusi lygiais plaukais. Užtat sovietiniuose plakatuose ir matydavom didvyrę garbanotą.
O grįžtant prie riešutėlių, tai turbūt jų seniau visi nešiodavosi kišenėse. Bent jau radusi kemerį1 aš ir pati visada vaikystėje saugodavau jį kišenėje, ar piniginėje su kapeikomis. Kad kemerys jas gausintų. Čia jau kiekvieno asmeninė laimė su tais riešutais – kaip kad nurodo ir sutartinėj išsaugota, šnekamojoje kalboje jau nebegirdima sangrąžos dalelytė, reiškianti „man“. Užmitiko, užderėjo. Kalne riešutėliai.
1 Suaugę į krūvą du vaisiai, pvz., riešutai, obuoliai.
Donatas Petrošius. Iš meilės ir nesusikalbėjimo
2021 m. Nr. 11
1
Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios. Kai klausaisi latvių, išgirsti daugiau skirtumų negu panašumų, imi pavydėti ukrainiečiams ir baltarusiams, kurių poetai, kalbėdami savo kalbomis, vieni kitus supranta be vertėjų ir be žodynų.
Pedagoginiame universitete mes, būsimieji lituanistai, XX amžiaus gale per latvių kalbos seminarus buvome mokomi lietuvių ir latvių kalbų atitikmenų, visų gramatinių kategorijų galūnių, kurios kai kur sutampa su kurios nors aukštaičių patarmės galūnėmis, kai kur – su žemaičių. Nors ne, su žemaičiais sutampa visa ta šalta šiaurinė migla, nuo kurios latvių kalbėsena mano ausiai labiau estiška ar, teisingiau sakyti, lybiška nei indoeuropietiška. Spėju, kad finougriškas substratas slegia latvių liežuvius, iš toliau klausant latviška šnekta skamba labiau estiškai nei lietuviškai, tačiau spėliojimai dažnu atveju veda ne Jablonskio pramintais takais, o Šablonskio, kuris patvirtins, na taip, teoriškai lietuvių kalba, ypač suvalkiečių patarmės, išlaikiusios senuosius indoeuropietiškuosius „o“ ir „ė“, yra archajiškiausia iš visų kalbamoksliui žinomų indoeuropietiškų šnektų, bet latvių kalbos gelmėse juntama ir ledynmečių slinktis, atridenusi iš šiaurės akmenis, ir tas geologinis pamatas, kurio įsikibę laikosi visokie paskutiniųjų užsispyrusiųjų, sėsliųjų, genčių palikuonys – nuo žemaičių iki latgalių. Galima lengvai prikurti įtikinamų, bet klaidingų teorijų apie žemaičius, ypač šiaurinius, kodėl jie taip laikosi kuršiškos mados kirčiuoti kone kiekvieną skiemenį. Tada reikėtų kapstytis, kas tuos kuršius mokė taip kapotai kalbėti – bene lybiai ar dar kokie istorijos miglose pranykę neindoeuropiečiai. Kita vertus, nebūtina klydinėti po istorines miglas, pats asmeniškai pažįstu žemaičių, su kuriais nesusikalbėsi nei tarmėmis, nei gestais – pūpso įsirausę į žemę kaip rieduliai ir laukia kito ledynmečio, kad tas apverstų juos ant kito šono.
Kaskart nuvažiavęs į Rygą ieškau naujo latvių kalbos vadovėlio. Tebeturiu iliuzijų savo latvių kalbos žinias truktelti tiek, kad ir mieste susikalbėčiau, ir jų eilėraščius galėčiau skaityti be žodyno. Ką tik latviai išleido naują mokomąją priemonę „Skaists!“ – parašytą specialiai lietuvių studentams filologams. Nusipirkau, skaitinėju abejodamas, ar duos daugiau naudos nei prieš tai pirkti vadovėliai. Šiaip bet kuri įsigyta knyga, o ypač žodynas, kilstelėtų mane į norimą kalbos įvaldymo lygį, bėda ta, kad jos nuolat užsimeta tarp kitų knygų.
Buity nepasimeta tik tie rakandai, kurie gremėzdiški, užima per daug vietos. Pavyzdžiui, televizorius. Nupirkau prieš dešimt mėnesių žmonos palieptas, kad vaikas galėtų mokytis anglų kalbos. Nors į tą reikalą žiūrėjau itin skeptiškai, bet penkiametis per pusmetį išmoko kalbėti angliškai taisyklingais sakiniais. Dabar atradom, kad išmaniojoje televizijoje galima pasirinkti įgarsinimo kalbą. Žiūrėjom „Peppa pig“ su latvišku įgarsinimu, sinchroniškai verčiau į lietuvių, stebėdamasis savimi, kiek daug visko suprantu. Nesmagu pripažinti, bet kartais televizorius geresnis mokytojas už knygą, net jei ekrane animacinės kiaulės sprendžia savo menkus reikalus.
Pamenu iš vaikystės per LTV transliuotas laideles „Kalbasi baltai“ arba „Runājas balti“, kuriose kalbininkas Aleksas Girdenis (vėliau VPU man dėstęs dialektologiją, o tiksliau – vieną, savo gimtąją, šiaurinių žemaičių patarmę) įtaigiai dėstydavo apie lietuvių ir latvių kalbų ypatybes. Esu teiravęsis šiuo metu LRT radijuje dirbančio poeto Mindaugo Nastaravičiaus, kada pagaliau tas prieš trisdešimt metų sukurtas laideles sukels į nacionalinio transliuotojo mediateką, bet pamiršau atsakymą, rodos, pasimetė įrašai per pučą okupantams laikinai užėmus Lietuvos radijo ir televizijos patalpas. Jei tikrai taip, gaila, teks kaimynų kalbos giluminių dalykų mokytis iš kalbančių gyvulių.
2
Yra toks Uldžio Bėrzinio eilėraštis „Mano laidotuvės. Plagiatas nuo pradžios iki galo“:
Kaip puiku mano laidotuvėse,
visa įprasta: netašytos kalbelės,
saikingi pagraibstymai kažkuriai už papų,
atsainūs susikibimai,
bet be santykių aiškinimosi,
nors dalis gedėtojų jau metuose
ir dar neišdalyti kvepiantys eglių vainikai.
Čia už nieką nesu atsakingas,
nebent tik jei Brūveris susimuštų su lietuviu.
Sąžinė tokia švari, nors kai kam pinigų skolingas.
Neprivalu man nė vieno gailėtis.
Kad už velionį išgert vienintelis aš negaliu, šitai kvaila yra,
bet argi negerta šermenyse,
pažiūrėk – ir šį vakarą be dvejonių jie pripylė man iki viršaus.1
Jei kam atrodo, kad šiose eilėraščio strofose esama daug literatūrinės išmonės, tai žinokit, ne. Pirmaisiais kartais, prieš porą dešimtmečių, nuvykus į „Poetinį Druskininkų rudenį“ (PDR) teko pasėdėti pernakt Stasio Stacevičiaus kambary ir iš arti stebėti, kaip geria Bėrzinis ir, kitaip nei kompanija aplink, negirtėja. Man susidarė įspūdis, kad nėra to viršaus, iki kurio pripylus Bėrzinis išgriūtų iš kėdės. Po metų kitų PDR pirmąkart iš arti stebėjau Pėterą Brūverį: užstalėse piktokai kandus lietuvių atžvilgiu, daugiau išgėręs – akis varto, kunkuliuoja, niršta kažko, savame kailyje netveria. Plika akimi matyti, kad žmogus nori muštis. Ypač su lietuviais. Tie lietuvių poetai, kuriems statusas leistų pasidaužyti snukius su Brūveriu, apsimeta, kad nesupranta, ko kolega nori. Aš suprantu, bet ne man, piemengaliui, į akis lįsti, aš jam į vaikus tikčiau, o ne rimtam pašnekesiui, nes nuleidus kraują privalu su priešininku daug ugninio vandens išgerti. Neišeina iš galvos man tas neįvykęs, turbūt tada neįmanomas, vyriškas pašnekesys su Brūveriu. Lietuvių ir latvių literatūros mokslininkai privalėtų išsiaiškinti, su kuo iš lietuvių Brūveris yra taip iš esmės kalbėjęsis. Girdėjau, kad Valdemaras Kukulas rašė monografiją apie alkoholizmą lietuvių literatūroje. Gal jau kas nors ėmėsi rašyti apie muštynes ar beprotybę apskritai. Kaip tai aprašyti – nežinočiau. Geismas susikauti, susigrumti tūno šalimais meilės, ilgesio, pagarbos, nes su menkystomis neprasidėsi. Žinant, kiek lietuvių eilėraščių Brūveris išvertė į savo kalbą, akivaizdu, kad jis mūsų poeziją (ir ne tik poeziją, bet ir autorius) mylėjo labiau nei daugelis mokančių gražiai pašnekėti švenčių progomis. Vertimai kartais būna šventė, bet dažniau – varžybos vienatvėje su kalbomis, kankinimasis iki išsekimo, neišvengiami nusivylimai atradus, kad nei verčiami eilėraščiai, nei tavo vertimai nėra ir niekada nebus tobuli. Gali būti, kad medicina jau atrado veiksmingesnių priemonių išgyventi nei kraujo nuleidimas ar ugninio vandens pylimas iki atsipalaidavimo. Stebiu savo kartos latvių poetus ir neįsivaizduoju brūveriško nirtulio. Ką ten susimušti – neįsivaizduoju, kad mano bendraamžiai kibtų vieni kitiems į gerkles dėl poezijos ar panašių giluminių dalykų. Dabar žmonės turi prisiėmę per daug veiklų, kad spėtų prisikasti iki vidinių tamsų ar šviesų.
3
„Nebent tik jei Brūveris susimuštų su lietuviu“, – dabar man ta eilutė skamba galvoje kaskart, kai važiuoju į Rygą – nesvarbu, ar futbolo žiūrėti, ar eilėraščių reikalais. Net tada, kai tranzitu į Taliną. Gali būti, kad mano pasąmonėje sudrumsta sportinių varžybų, ne tik futbolo. Bet kurioje sporto šakoje – nugali ar ne – pirmiausia žiūri turnyrinėje lentelėje, kaip kaimynai pasirodė. Ir nors latviams visame kame linki sėkmės, bet noras pirmiausia juos nurungti niekur nedingsta. Giliau pagalvojus, nežinia, kodėl broliai nuolat varžosi ir pešasi. Dėl kraujyje užkoduotos konkurencijos? Rodos, seniai nebe iš to paties dubens semiame. Istorija mūsų tik pastarąjį šimtmetį panaši – iki tol amžinybę gyvenome beveik skirtinguose pasauliuose. Latviai net sostinę įkūrė – turbūt nusižiūrėję nuo estų – prie jūros. Būtų mūsų protėvių patarimo paklausę – turėtų sostinę ant Gaujos ar dar mažesnio upelio kranto. Nes dideli vandenys patogūs dideliems priešams judėti. Rodos, pasirinkę skirtingus buvimo istorijoje būdus neturėtume jaustis konkurentais dėl gyvybinės erdvės. Dėl ko dar susipliekiame su latviais – dėl motinos meilės? Bet kas ta mūsų bendroji pramotė? Prokalbė? Deivė Laima, Rygos saldainių fabrike maišanti saldaininę buzę?
Neišeina iš galvos Brūveris – ir kaip asmenybė, ir kaip figūra, apibūdinanti XX amžiaus latvį apskritai. Jei aš būčiau Brūveris, būčiau dar piktesnis ant lietuvių. Kalbos, kaip dabar būtų, jei tada būtų buvę kitaip, istorikų požiūriu tuštokos, bet tai, kad lietuviai geopolitines plėtras vykdė taip, tarsi brolių latvių gentys būtų vertos mažiausiai dėmesio lyginant su bet kuriais kaimynais, nėra gražu.
Latviai gali į mus iš aukšto žiūrėti dėl to, kad anksčiau už lietuvius išmoko rašyti. Iš jų ankstyvųjų raštų matyti, kad lietuvių gaujos nuolat braukdavo į latvių žemes, ar kur nors dar šiauriau, plėšti ir žudyti. Kartais latviai patys įsidrąsindavo ir į jų žemes atklydusias lietuvių plėšikų gaujas apiplėšdavo ir išžudydavo. Latvių raštininkai, slėpęsi bažnyčioje, nugirdo ir užrašė pirmąjį lietuvišką žodį „ba“ (kas reiškia „nėra“) ištartą lietuviakalbio plėšiko, neberadusio, ką daugiau iš tų latvių pavogti.
Nepaisant mūsų tikrosios nei formaliosios brolystės, mes jiems esame neramūs kaimynai, grėsmė iš pietų. O pietiečiai, šiauriečių akimis žvelgiant, yra mušeikos. Kartą A. Girdenis per dialektologijos seminarą juokėsi, esą jo kursiokai pietų žemaičiai, mano žemiečiai Norbertas Vėlius ir Stasys Skrodenis, nuolat pliekdavęsi su pietų aukštaičiais, dzūkais. Kartais tie santūrieji šiauriečiai perdeda.
4
Praėjus trejetui metų po Bėrzinio eilėraščio perskaitymo, į mano rankas nuo Kalvarijų turgaus bukinisto prekystalio pakliuvo Vaižganto raštų tomelis, jame – Kauno laikotarpio 1920–1921 metų publicistika, antikvarinis 1922 metų „Švyturio“ bendrovės leidinys, kurį prarijau lengvai tarsi Pilyponio detektyvą.
Anų metų laikraštienoje vyrauja, savaime suprantama, geopolitiniai reikalai: Vilniaus klausimas, karas su lenkais, santykiai su bolševikais, anglais, prancūzais. Daugelis Vaižganto įžvalgų patvirtina mūsų laikais gyvuojančius stereotipus – kas mūsų draugai, kas ne. Estai su latviais į akiratį papuola dėl to, kad Vytauto bažnyčios rektorius kun. J. Tumas buvo Lietuvos ir Latvijos sienų arbitražo narys – kartu su Antanu Smetona, Martynu Yču ir keletu kitų atsakingų asmenų. Fiksavo tai, kas šalia stereotipų. Tų, kurie tebegyvi šiandien.
Man pačiam realiąją geopolitiką tenka pajusti savo oda per futbolo reikalus. Jos futbole yra daug, galima sakyti, futbolas visų pirma – geopolitika, po to visa kita. Mano galvoje empirinės medžiagos apstu, kebliausia atsijoti ir neparašyti per daug, to, kas neviešintina.
5
Estai ir „Putin chuilo“. Su estais patekome į vieną pogrupį atrankos turnyre į 2016-ųjų Europos čempionatą. Per pirmąsias rungtynes Vilniuje 2014 m. spalio 9-ąją estų atstovai per pertrauką priėjo prie lietuvių ultrų sektoriaus ir paprašė šešiasdešimt šeštą minutę užvesti „Putin chuilo“. Kad jie galėtų prisijungti, kad kartu, kad visas stadionas. Išpildėm jų prašymą, padainavom kartu. Estams paliko didelį įspūdį, nors jų rinktinė tądien pralaimėjo, jie traukė būriais linksmai dainuodami:
Atmostas Baltija, atmostas Baltija,
Lietuva, Latvija, Igaunija!
Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija,
Lietuva, Latvija, Estija!
Ärgake Baltimaad, ärgake Baltimaad,
Leedumaa, Lätimaa, Eestimaa!
Tarsi daina kaip daina, bet kaip priedainį po kiekvieno posmo įterpdami ukrainietišką hitą „Putin chuilo – la la la la la la laaaaaa“. Traukė visą kelią iš stadiono pro Aušros vartus beveik iki rotušės.
Po metų, 2015-ųjų rugsėjo 5 d. Taline atsakomųjų rungtynių metu taip pat buvo priėjęs estų pasiuntinys, labai nedrąsus, mūsų tribūnoje kraštiniam žmogui perdavė pageidavimą vėl kartu užtraukti „Putin chuilo“, bet pasimetė tas jų prašymas, iki užvedinėtojų neatėjo. Keista – jie namuose, jų šešetas tūkstančių stadione, mūsų – mažiau nei šimtas, kodėl mes turim užvedinėti? „Putin chuilo“ lietuviai A lygoje tribūnose porąkart paskandavo ir užteko. Nieko tame linksmo nėra – vyksta karas, žūsta kasdien žmonės. Ukrainiečių tautosaka, tegu jie ir dozuoja, bet šiaip tironą ir jo blogio imperiją teks įveikti kitais būdais, dainų nebepakaks.
Permesdamas mintimis visus susidūrimus su estais – kalbinius ir bekalbius – drįsčiau daryti išvadą, kad jie į mus žiūri kaip į tarsi ir pavojingus laukinius, bet tokius, su kuriais nesunkiai galima susitarti. Mes jiems esame tokie barbarai, kurie geba pramogai kaišioti galvas liūtams (ar lokiams) į nasrus. Mes galime išpildyti tai, ko patys estai geidžia, bet dar neapsisprendę, ar labai. Neįsivaizduoju aplinkybių, kad galėtų kilti konfliktas tarp lietuvių ir estų.
Vaižgantas prieš šimtą metų paradoksaliai porino: „Su lietuviais ėstų širdis sukrinta, sako, dėl didesnio vienodumo charakterių. Tai stebėtina ir studijuotina, iš kur tai galėjo rastis, nieko bendra neturint per amžių amžius. Vienodos politikos sąlygos? Temperamentai vienodi? Tiek to. Gana mums, kad mes su jais kaimynaujame. Latvija mūsų negali atskirti, nes turime bendrą jūrą ežerą, Baltiją, kuri padaro mus kaimynais, tiesioginiai susisiekiančiais. Ir tas susisiekimas darysis vis dažnesnis, ėstams savo pramonę išvystant, lietuviams savo prekijų laivyną didinant“ (p. 192).
Gali būti, kad gerus santykius tarp lietuvių ir estų garantuoja latvių barjeras, neleidžiantis per daug akylai vieniems į kitus įsižiūrėti ir pamatyti ko nereikia.
6
Estai, kol karščiausiai liepsnojo karas Rytų Ukrainoje, buvo didžiausi paramos Ukrainai teikėjai. Nors mes, regis, broliaujamės su Ukraina kur kas karščiau nei su bet kuriais kitais kaimynais, nusileidžiame sumomis net estams. Bendrai valstybiškai. Gal institucinį abejingumą kompensuoja privačios, pilietinės iniciatyvos – nuo Jono Ohmano iki „Pietų 4“ – prasidėjus karui, surinkome ne vieną dešimtį tūkstančių litų paramos, kurią perdavėme į rankas Kijevo „Dinamo“ ultroms, iš jų ne viena dešimtis kovojo fronte. Dabar rašydamas prisiminiau, kad asmeniškai paaukojau triskart tiek, kiek gavau už paskirtą Vaižganto premiją. Dabar atrodo, kad galėjau daugiau.
Paradoksas tas, kad kol Kijeve vyko Maidanas, paskui – Krymo okupacija, atviras karas, tol visais mano kanalais sklido žinia, kad ukrainiečiai yra mūsų broliai, kuriems dabar visomis išgalėmis reikia padėti. Broliai – ukrainiečiai. Latviai – kokie dar latviai? Kas latviai? Laimingos tautos nesibroliauja. Jei kiltų karas Latvijoje – tada įsijungtų broliavimosi režimas su latviais. Bet gal geriau būti pavieniui laimingiems kas sau nei broliais tikroje, o ne iš gero gyvenimo išsigalvotoje nelaimėje.
Deja, nėra su tais broliais viskas labai gerai. Racionalieji estai panikuoja dėl latvių nepatikimumo, įvardija juos kaip Baltijos šalių silpnąją grandį, kuri gali neatlaikyti russkij mir spaudimo – militaristinio, finansinio-korupcinio, informacinio, kultūrinio. Žinant, kiek latvių žemėse prisiveisė Maskvos „Spartak“ sirgalių, belieka sutikti, kad estų panika turi pagrindo.
Vaižgantas liudija: „Su latviais ėstams nesiseka sudaryti širdies santykių. Sienos nutiesimas paliko jiems per blogą įspūdį, kurs vis tebesėtrija, niekaip negalint pabaigti; vis tebetrukdą latviai, mažiausios progos gavę. Kaip ir su mumis“ (p. 192).
Per šimtmetį pirmykštės geopolitikos spalvos apibluko, bet trinties liko. Anot Vaižganto (straipsnis „Politikos poėzija“), latviai vilkino sienų su Estija ir Lietuva demarkaciją. Derybos su estais būtų niekaip nesibaigusios, jei estai nebūtų prie sienos atvedę dviejų savo kariuomenės divizijų, į ką tuo metu silpna Latvija niekuo negalėjo atsakyti. Stringant lietuvių deryboms su latviais, Vaižgantas aiškina: „Lietuva, kariaudama su lenkais, negali pasidaryti antrojo fronto su Latviais. Ji to nei nori, nei norėjo, teisingai manydama, jog savitarpis karas tarp beatgimstančių valstybėlių būtų vienų ir kitų pražūtis. <…> Taigi, sako tie patys piktieji liežuviai, Lietuva visai nesutarsianti su kietaisiais savo kaimynais Latviais, nes Lietuva, suprask: jos nepriklausomybės darytojai esą ne politikai, ne ekonomistai, tik poėzininkai, tik idealistai, kuriems gyvenimo rietenose nėra vietos“ (p. 187). Nesutikčiau su Vaižganto cituojamais piktais liežuviais, esą idealistai ir „poėzininkai“ nesusitartų dėl kažkokių sienų. Kad latviai kieti – matyti ir iš Bėrzinio, ir iš Brūverio. Bet net su jais įmanoma būtų buvę susiderėti. Jei kas nors būtų pabandęs.
7
Gal mūsų latviai labai ir nebijo, bet žino, kad dėl visa ko reikia pasisaugoti. Pajuntu atsargumą prie sienos su Latvija, kai važiuojam Rygon į futbolą (2013 m. rugsėjo 6 d. – atrankos į 2014 m. Pasaulio čempionatą pogrupio rungtynės). Pasienyje Latvijos policininkai mūsų autobusą krato su šunimis ir gausiomis pajėgomis, tarsi būtume lenkai (lenkus prieš futbolą dar ne taip pakrato kirtus Lietuvos sieną, nes yra ko – atima beisbolo lazdų, peilių ir pan. žaislų). Mes gi atvykstame neginkluoti, nes Latvijoje tarsi nėra su kuo kariauti. (Kadaise kariauta buvo prieš Latvijos policiją, kai tie Baltijos turnyro metu bandė nuskriausti estų sirgalius; lietuviai juos užstojo, dalis pabuvojo areštinėse, bet čia jau kita, lietuvių ir estų brolystės istorija.)
Organizuotą palaikymą kuria keletas ar keliolika rusakalbių rygiečių – palaiko „Ventspils“ klubą, turbūt dėl to, kad „Ventspils“ prieš keletą metų buvo prasimušę į Europos lygos grupinį turnyrą, kas yra neregėta ir sunkiai pakartojama sėkmė Baltijos valstybių klubiniame futbole. Sklinda legendos, kad jų lyderis pravarde Molodojus su savo sėbrais kadaise buvo draugiškas lietuviams, siūlėsi broliautis, bet, jau niekas nebepamena kodėl, buvo pasiųstas toliau. Dėl to tapo prorusiškas, vadinasi, antilietuviškas.
Prieš mačą su latviais Rygoje buvo surengtos lietuvių eitynės – nuo Laisvės paminklo iki „Skonto“ stadiono. Niekada niekur nemačiau didesnių lietuvių eitynių – apie penkis šimtus daugiau ar mažiau ultrų iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Marijampolės, Ariogalos, Tauragės, Gargždų, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Nes Ryga lietuviams yra patogi geografiškai vieta, beveik tokia pat kaip Kaunas. Mūsų buvo beveik tiek daug, kiek būna lenkų Vilniuje ar Kaune, kai išpuola žaisti su kokiu lenkų klubu ar rinktine. Paskui futbolą keliaujantys lenkai neslepia savo imperialistinių sentimentų, pradeda vardinti, kokius kresų miestus ir apskritis mielai priglaustų po savo heraldinio paukščio sparnais, nes neva turi kultūrinių priežasčių. Godūs tie lenkai, mes, nors liaudies dainose Rygą ir apdainavę, į ją nesikėsiname. Gal dėl to latviai šiek tiek kompleksuoja, nėra juk ta Ryga tokia bloga.
Kai paskaitai Vaižgantą, atrandi, kad lietuviai andai turėję visokiausių planų ir fantazijų, pasirodo, mūsų derybininkams su Vaižgantu priešaky nepavyko latvių įtikinti, kad jie suteiktų mums priėjimą iki Dauguvos: „Kad per laivybą galėtų lietuviai Rygos turguose prekiauti – dėl ko išloštų abi tautos, Semigalijos ir Zarasų gudai“ (p. 189). Maža to, mūsų literatūros klasikas latvių užsispyrime įžvelgia susimokymą su anų laikų mūsų neprieteliais lenkais: „Latvių ūkio ministerijai pravedus tokią sieną, kaip dabar kad yra jos pravesta, jei jos laikytųsi, rodytųsi ne sumetanti savo naudos, tik kurstoma savo sėbrų lenkų, darytų Lietuvai „psikusą“, kirstų štybelį jai. / Štai kodėl mums matos, jog be siaurų šios dienos sumetimų būtinai reikia dar poėzijos; tos pranašų dvasios, kuria jie būsimuosius dalykus praregi“ (p. 189).
Šiame Vaižganto raporte ir vizijose esama to, ką po šimto metų gali įžiūrėti periferiniuose, subjektyviuose aplinkfutboliniuose epuose.
Tądien gatvėse, stadiono tribūnose lietuviai Rygoje turėjo ryškią persvarą. Rungtynės vyko apylygiai, bet latviai nugalėjo.
Po visko, nakčia pajudėjus Lietuvos link, mūsų autobuse sėdėjusiam ultrų vadui pradėjo plaukti SMS’ai. Maždaug, sustokit truputį pavažiavę laukuose. Pasiūlymai išsiaiškinti santykius. Surengti kautynes, tarptautinį snukiadaužį. Mūsų autobusą lydėjo žvalgų BMW. Kažkokiais kanalais buvo sužinota, kad pakrūmėje mūsų laukia Molodojus su savo sėbrais. Plius mikroautobusas (eksprorusiškų, dabar – licvinistų) Minsko „Dinamo“ ultrų. Ir vienas autobusiukas kibicų iš kažkurio Lenkijos miestelio. Mes apsižiūrėjome, kad mūsų autobuse – apie trisdešimt, tik apie dešimt tokių, kurie daugmaž moka muštis, žino iš praktikos tą reikalą. O laukiančių, tikėtina, ne mažiau kaip pusšimtis. Rinktinių pramuštgalvių. O dauguma mūsiškių liko po rungtynių turistauti po Jūrmalas, dauguma apskritai vyko savo automobiliais. Paskui mus riedėjo panevėžiečių autobusas su pusšimčiu „Pirmosios Armados“ vaikinų. Bet nebuvo nei laiko, nei ūpo mums kelyje telefonais kažką organizuoti ir įkalbinėti pulti jungtines neprietelių pajėgas. Mūsų vadas jiems turbūt tą ir parašė, kad mūsų autobuse per mažai snukių rengti kautynes, kad iš anksto galėjo pranešti. Kažkam iš mūsiškių apmaudu buvo, kad vietoj kovinės išvykos pavyko tik turistinė. Rengiantis išvykai daugelis kolegų netikėjo versija, kad Latvijoje būtų su kuo muštis. Latvija atrodė šiaip – neutrali, tuščia, nepavojinga teritorija. Pasirodo, jau nebe. Landžioja po ją kas tik nori. Neįsivaizduotina, kad slavų ordos taip laisvai rengtų pasalas Estijos ar Lietuvos pakrūmėse. Bet šiais laikais dėl nieko negali būti tikras.
8
Ką tik buvau Taline ir Rygoje. Grįžau giliai sukrėstas. Kad su estais reikės bendrauti angliškai, su tuo buvau iš anksto susitaikęs, bet kad Rygoje latvių literatūrinis jaunimas nekalba rusiškai – tai man buvo šokas. Mano akyse ir ausyse rusų kalba tūkstančius kartų reabilituota ir Maidane, ir visuose mūsų regiono karštuosiuose taškuose, ji yra viena iš laisvės kalbų. Rygos kultūra be rusiškosios dalies, galų gale – be „Orbitos“? Į mano pasaulėvaizdį netelpa, bet jei reikia, pabendrausiu truputį su latviais angliškai. Kol televizorius neišmokins manęs pagaliau tos baisiai sunkios latvių kalbos.
1 Vertė Erika Drungytė // Pavasaris bus kaip visuomet: Šiuolaikinės latvių poezijos antologija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 24.
Vytautas Juršėnas. Paragvajus: ten ir atgal Plėšikų tiltu
2021 m. Nr. 10
Derama kompanija gimtadienio rytui virš Igvasu krioklių yra nebent popietė Paragvajuje: čia verčiau važiuoti nei skristi, nors ir autobusu kelionė nėra sklandi. Šalį dalija Paranos upė, o jungia – baltas, oficialiai Draugystės, o buitiškiau – grotuotas Plėšikų tiltas, mat čia, savotiškoj niekieno zonoj, nusikaltėliai dar prieš keletą metų tykodavo keliautojų, kertančių sieną pigiau apsipirkti. Regiono gyventojų patogumui egzistuojantis, Šengeną truputuką primenąs sienos kirtimo režimas svečiams iš toliau yra papildomas chaoso šuoras – prašytis antspaudų pase reikia savo iniciatyva, pamojant autobusui, kuris nelaukia, arba negaišti ir, prisiimant šiokią tokią riziką, tikėtis, kad iki grįžimo atgal reikalų su pareigūnais nepasitaikys. Pabaigus procedūras apima energijos antplūdis, ir traukiam kelis kilometrus per Siudad del Estę iki gražaus, bet tuščio, it Lietuvos miestelių aikštės, prekybos centro, kur mūsų laukia automobilio nuoma. Sustojame tik nuolaidų stendais išmargintam pasienio turgyne užmatytoje valiutos keitykloje, kurioje nuo pelėsiu aptrauktų lubų laša vanduo, o grotuotą langelį papildomai saugo žmogus su vinčesteriu. Nepaisant visko, po Brazilijos šioje šalyje lydės kur kas didesnis saugumo ir atsipalaidavimo jausmas.
Jau žengiant į antrąjį pagal dydį šalies miestą Siudad del Estę matyti, kokia svarbi jame prekyba – mus pasitinka reklaminių stendų miškai. Tai faktiškai upės perskirtas trimiestis, į kurį įsruvena dar ir turistai, užsimanę prie Igvasu krioklių. Kiti du reikšmingi miestai, kuriuos planuojame aplankyti – tai Paragvajaus sostinė Asunsjonas ir Enkarnasjonas, jie taip pat įsitaisę šalies pakraščiuose, tartum vinukai, laikantys šalies audinį vietoj, kartu su kitais. Tik Gran Čakas, žemėlapy tikras šalies drūtgalis, didžiulė pusdykumė, su kaimyninių šalių teritorijomis išsipučianti iki dešimties Lietuvų dydžio, plevėsuoja kiek laisviau nuo žmonių padermės pėdsakų. Šalies audinys paslaptingas – Paragvajus ne iš tų kraštų, kurių vien pavadinimas iškelia labai aiškų, embleminį vaizdinį ar visą jų kaleidoskopą (na, nebent jų duetas su Urugvajumi), ir jo savitumą perprasi tik pasidomėjęs istoriniu ar kultūriniu kontekstu. Šit Napoleonas, kuriam lietuviai jaučia jei ne simpatiją, tai bent savotišką pagarbą, Lietuvoj paliko keletą pamėgtų citatų apie Vilnių, šiek tiek kapų, vardą piliakalniui ir pažangų civilinį kodeksą Užnemunei; tačiau jo pergalės prieš Ispaniją ir šiosios užėmimas paskatino daugybę procesų Ispanijos valdytame Pietų Amerikos plote, kurie atvedė ir prie mano lankomos valstybės užgimimo.
Nieko keisto, kad kratausi pirmosios atrakcijos – Mondajaus krioklio, juk ką tik praleidau tris dienas Igvasu, mačiau tenykščius krioklius iš dviejų šalių ir dar iš dangaus. Pats nieko geresnio neturiu ką pasiūlyti, nes kelionės po šią šalį rūpesčius, gan neįprastai sau, esu daugiausia outsource’inęs (VLKK sakytų: veiklos ranga) draugams: jie pasidomėję lankytinom vietom, jie pasirūpino transportu, nakvynių žvalgysimės pakeliui; mano keliautojo patirtys keturiasdešimtyje šalių nublanksta prieš jųjų gerą šimtą. Mondajaus krioklys taip pat blankokas lyginant su netoliese esančiomis Igvasu kaskadomis – bet nenusiviliu. Tuoj tems; nulytoje stebėjimo aikštelėje su niekuo grūstis nereikia, o krioklys, kitaip nei anie, išsiskiria ryškiais oranžinės spalvos srautais. Būta laikų, kai dar viename Brazilijos ir Paragvajaus pasienio taške ūžė ir už Igvasu galingesni Gvairos kriokliai, tačiau valdžios pasirinko ūžesį pakeisti Itaipu hidroelektrinės akumuliuojamos energijos gausmu, o lankytojų eiles prie įspūdingo gamtinio objekto pakeitė liūdnos poeto Carloso Drummond’o de Andradės eilės apie šią transformaciją.
Pamažu temsta, ir padangės ima antrinti kriokliui: matom baltą, melsvą, rausvą spalvas, toldami nuo gyvenviečių imame tikėtis žvaigždžių. Žvalgomės vietos vakarienei, kurią draugai man nori ištaisyti iškilmingą, žinoma, kiek tai leis esamos sąlygos. Stabtelim prie iš pažiūros eilinio, o iš tiesų itin nudžiuginančio pakelės restoranėlio. Viduj mus apsupa vokiški pavadinimai, rinktis galim iš bulvių salotų su raugintais agurkais ir panašių valgių, ekrane – vokiečių futbolo klubų rungtynės, o lankytojai – daugiausia tamsiai ir panašiai, beveik savotiškom uniformom apsirengusios šeimos su mažais vaikais; dominuoja šviesūs plaukai.
Ką tik liūdėję, kad per savo trumpą kelionę nepasieksim Gran Čako ir jame gyvenančių menonitų bendruomenių, čia jau vakarieniaujam tarp jų – atvirai nespoksom, tačiau į žvilgsnius vogčiom be sąžinės graužimo atsakom žvilgsniais vogčiom. Šie dievobaimingų XIX amžiaus vokiečiakalbių imigrantų palikuonys, kitaip nei amišai, technologijų neatmetė, jų konservatyvumas liko kultūrinis. Paragvajus, atribotas nuo jūrų ir vandenynų, važiuojant gilyn į jį vis labiau atrodo ramiu užutėkiu, saugomu voratinklio, kurio gijų sankirtose įsitaisę miestai pavadinti tai kokio kariškio pavarde, tai religiniu terminu, geografine ar gamtine nuoroda. Šia užuovėja, deja, pasinaudojo ir nelabai jos nusipelnę nacių nusikaltėliai, po Antrojo pasaulinio karo plūdę į Pietų Ameriką.
Nakvynę susirandam, kai jau nusprendžiam sustoti; pirmą, dulkėtą, kambarį atmetam, antrasis pasirodo ir gražesnis, ir pigesnis. O rytas tarp nedidukų pastatų, vienaukščiais namais apstatytų gatvių primena senus JAV filmus, tos menkiau apgyvendintos dalies, kurios ten keliaudamas taip ir nepasiekiau. Kad čia vis dėlto Paragvajus, neleidžia pamiršti tolimesnės pakelės, tarp kabančių daržovių, išmargintų figūrėlių ir religinių paveikslėlių ima įsiterpti pūstašoniai tererės indai, matyti žmonės su margintais termosais, krypuojantys kelkraščiu. Mūsų norą paragauti tererės stabdo ir kalbos barjeras, ir gėrimo principas – tau įpiltų ir mielai, ir nebrangiai, tačiau reikia turėti savo indą, prašom vienur, kitur, kol vienoje vietoje tiesiog suranda indą ir sutaiso gėrimą – te, gerkit. Per metalinį šiaudelį, „bombilą“, prisisiurbiu tiek tonizuojančio, žolinio, į matę panašaus, tik šalto skysčio, vos ne čefyro, kad visą dieną jaučiuosi budrus, kone dirglus. Daugiau žvalumo nesuteikia nė maudynės nuščiuvusiam, sezoną baigiančiam Ipakarajaus ežere juosvu vandeniu.
Pustuščio miestelio gatvėje, eidami nuo prekyvietės su drabužiais iki kavinės su didelėmis spurgomis „Alemana 1“, beveik nesutinkam žmonių. Šiek tiek pilnesnis Kaakupės miestelis, su svarbiausia šaly Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – Europą išnaršiusiam išskirtinai stebuklingai gal ir neatrodančia, bet Paragvajaus kontekste – gana išdidžia. Ant baltų jos laiptų sėdi jaunimas, viduje keliais eina pamaldi moteris. Prie katedros pastatyta kartoninė popiežiaus Pranciškaus, kito savotiško visos Pietų Amerikos pasididžiavimo, figūra visu ūgiu – su ja galima nusifotografuoti.
Sekdamas Marijos žingsniais neišvengiamai atsidursi Asunsjone, sostinėje, pavadintoje būtent Mergelės žengimo į dangų garbei. Paragvajus religingas, tačiau kai užklumpa lietus, užtvindantis gatves su nesutvarkyta nuotekų sistema, beveik plukdantis mašinas bei vargšus maisto išvežiotojus ant motorolerių, imi svarstyti, ar pamaldus žvilgsnis dangun tikrai negali retsykiais būti nukreiptas ir po kojom arba tiesiai prieš nosį, kad būtų aptvarkyti fasadai ir apsilaupiusieji ar pernelyg nušveistieji lietaus nevogtų žvilgsnių nuo puošnesniųjų. Kai prašniokštus liūčiai ima jau tik lengvai krapnoti, su dideliu susidomėjimu pro atviras duris stebim kitoj gatvės pusėj esantį namą be stogo – viduje stovi stalas ir kėdė, vaikšto žmonės, kažkas kalbasi tarpdury. Sostinė, matyti, stengiasi būti kaip kiti pasaulio miestai – šit paupy turistų asmenukėms šviečia išrikiuotos didžiulės raidės ASUNCIÓN gražiam prezidento rūmų fone – ir vis dėlto ji savita. Rūmus sunku pasiekti nepraėjus protestuotojų būdelių ir palapinių, sunku neatkreipti dėmesio į išlikusius grafičiuotus vagonus. Iš tiesų finansinių problemų šaknys gilesnės: Paragvajus kadaise buvo ekonomiškai ir kariškai stipri, itin pažangi šio regiono valstybė, netgi turėjusi pirmąjį geležinkelį, bet vienu metu įsivėlė į karą su trimis kaimynais. Dabartinis apleistumas neabejotinai leidžia įžvelgti turtinį ir demografinį jo pralaimėjimo pėdsaką.
Galima nesiliaujant pasakoti šios šalies istorijos ir politikos keistybes: apie diktatorių, reikalavusį žmonių ne saugoti grynąją rasę, kaip bandyta Europoj, o draudusį tai daryti; apie dar vieną karą, vykusį tuo laikotarpiu, kurį Europoj vadiname tarpukariu; pravažiuojama mokykla su Čiang Kaišeko vardu primena, kad Paragvajus yra viena iš vos kelių pasaulio šalių, kurios nepripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos, teisėta teritorijos šeimininke laikydamos Taivaną. Su Lietuva Paragvajus santykius yra užmezgęs ir vos kelios savaitės iki mums atvykstant netgi atidarė garbės konsulatą.
Išskyrus ten, kur valgėm su menonitais, vietiniai restoranai kol kas įspūdžio nepalieka, tad popietes leidžiam prekybos centre, rinkdamiesi produktus vakarienei. Dėmesį itin traukia Lietuvoje nematytos peruvinės anonos, figavaisės opuncijos ir panašūs dyvai. Bet skaniau ir už čionykščius vaisius pasirodo Itau meno muziejus, kuriame regim įdomų skirtingų stilių ir laikų mišinį: čia ir indėniški kostiumai, kaukės, ir, kaip be jų, puodynės, rodomam vaizdo įraše ant pečių gabenamas sumedžiotas žvėris, tarp statulėlių – daugybė Nukryžiuotojo versijų, tarp jų ir susmaigstyto strėlėmis, bei ant kryžiaus atsidūrusio paukščio (Šventosios Dvasios?), mažučiai kartoniniai 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių modeliai, puošnūs kilimai su užrašais įvairiomis kalbomis, iš vielučių ir antenų išlankstyti didžiuliai vabzdžiai, ir net žakarė, vietinis aligatorius, pervertas strėle. Už šį margumyną nė neprašo mokėti, o palikti pinigų gali nebent pirkdamas suvenyrus – ne tokį jau dažną dalyką šiam neturistiškam žemyno užkampy. O gal aptikti suvenyrų trukdo mūsų keliavimo būdas – automobilis, gal draugų išsiugdyta nejautra niekučiams jiems daug keliaujant.
Nuosavas transportas čia svarbus – dauguma Paragvajaus traukos vietų yra nutolusios viena nuo kitos, ir porą likusių dienų stengiamės savo mobilumą išnaudoti. Dar Asunsjone aplankome puošnias mauzoliejais Rekoletos kapines, irgi besiglaudžiančias žymesnių Argentinos kapinių tuo pačiu pavadinimu šešėly, man priminusias Naujojo Orleano kapines. Kitaip nei statiniai gyviesiems, čia jos atrodo labiau pri- žiūrėtos nei Naujajame Orleane. Budrus sargas žiūri, ir kad lankytojai nedarytų nuotraukų.
Vieną rytų pradedam bundančiame zoologijos sode: aptvarų viduje palei tvoras vaikšto tigrai ir liūtai, išorėje – katinai, o tarp jų blaškosi beždžionės; viena išsilaisvina ir nuliuoksi taku tolyn, nulydima mūsų ir mus sekiojančio kačiuko žvilgsnių. Darbuotojai stebisi prašymais parodyti kapibarą ar kitų įdomesnių čionykščių gyvūnų: negi neužtenka liūtų. Tenka pasitenkinti pačių aptiktais tapyrais, pekariais, jaguarundžiais. Vis dėlto vieną biologinį eksponatą – įvairiose šalyse aptiktą grybelį-įsivaizdavimą, kad atvykėliui iš toli įdomiau ne autentika, o tai, ko yra visur, verčiau matyčiau ne laisvėje, o aptvare.
Toldami nuo Asunsjono patenkam į pranciškonų misijos įkurtą Jagvarono miestelį. Čionykštė kolonijinė bažnyčia dėl savo aukščio neproporcingumo ilgiui ir pernelyg paprasto nuožulnaus stogo iš pirmo žvilgsnio atrodo panaši gal į angarą, gal į trobą, bet kai pastebi tolyn nusitęsiančias kolonas, o paskui užeini į vidų pasigėrėti gausiais mediniais raižiniais, pajunti jos didingumą. Ordinų misijos Paragvajuje, galim perfrazuoti, ir pačios buvo dar vienas svarbus Paragvajaus istorijos raižinys: pakeliui užsukame į dvi jėzuitiškas UNESCO pažibas: apleistą ir nebaigtą La Santisima Trinidad ir vieną didžiausių bažnyčių planavusią turėti Chesus de Tavarange. Redukcijomis vadintos autonomiškos, nuo mokesčių atleistos ir nuo trinties su atvykstančiais ispanais apsaugotos gvaranių indėnų bendruomenės, gyvenusios vienuolių, bendradarbiaujančių su jų vadais, globoje, ilgą laiką išvengė to meto tipiškų kolonializmo padarinių, tokių kaip vergovė, – jos visai sėkmingai pačios organizuodavosi darbą, tradiciškai didelį dėmesį jėzuitai teikdavo išsilavinimui. Deja, ordinui prarandant valdovų malonę Europoje, savo misijas jie buvo priversti apleisti ir čia. Vaikščiodamas žolės kilimu didingų rusvų griuvėsių viduje nejučia prisimeni šiek tiek – ir vizualiai, ir turiniu – panašią Paulavos respubliką, įsteigtą kaip tik kitais metais po jėzuitų misijų eros pabaigos. Vis dėlto gvaranių paveldas liko viena esminių šalies kultūros ašių: šit dauguma gyventojų greta ispanų moka ir jų kalbą. „Kur pasisuksi, vis gvaraniai ir gvaraniai. Kalba gvaranių, valiuta gvaraniai, pavadinimuose gvaraniai, net skardinės gaiviojo gėrimo kaimyninėje Brazilijoje vadinasi guaraná“, – juokais bumbu draugams.
Nors keliavę pirmtakai Andrius Jakučiūnas ir Neringa Butnoriūtė tikino, jog kelių būklė anksčiau buvusi dar blogesnė, nes magistralės skendėjo remontuose, mano kelionės metu irgi buvo nesaldu. Bandant pasiekti misijas ar Ybykujaus nacionalinį parką, kelią atstojantys raudono molio vieškeliai, gražūs pažiūrėti ir primenantys anksčiau Lukiškių aikštėj buvusius takus, tampa prakeiksmu: klampynė po klampynės, bala po balos tiek pritaško kantrybės taurę, kad labiausiai trokštos misijos, San Cosme y Damian, turinčios dar ir svajingai geltonas kopas, taip ir nepasiekiam. Ir sunku įsivaizduoti, kaip čia keliaujama visai be automobilio (pro šalį bandas retsykiais pragenantys gaučai, tenykščiai kaubojai, ko gero, svarsto, ko čia apskritai trenktis).
Paplūdimy atsigauti pavyksta tik pasiekus Enkarnasjoną, regis, dabitiškiausią šalies miestą: čia jau yra ir šiek tiek suvenyrų, ir standartinis paplūdimys su kitapus šypsančiu Argentinos miestu, ir Escalinata San Pedro – ornamentais ir freskom išpuoštas kampelis su laiptais, su šiokiu tokiu tūpsniu Gaudí stiliui. Ko gero, būtent įbridęs išsimaudyti atsiduriu nuo Vilniaus taip toli, kaip dar niekad – beveik dvylika tūkstančių kilometrų. Iš čia ir pradedam ilgą kelią atgal – su pagaliau atrasta paprasta puikių empanadų užeiga leidžiantis saulei, su skubriu žingsniu atgal per Plėšikų tiltą ryte, su čia dar auštančia, o Lietuvoj jau įdienojusia Kovo 11-ąja, su naujais, miegant lėktuve besikristalizuojančiais prisiminimais ir sapnais.