Ramunė Brundzaitė. Vairuoti
2025 m. Nr. 10
Pradėjau vairuoti, jausmas – lyg plaukčiau.
Nesitikėjau, kad bus taip įdomu.
Taip patinka būti savo kelio juostoje –
ribojamai punktyro ar ištisinės linijos;
gal net ir pati turiu ribas.
Giedrė Kazlauskaitė, „Liepa“ (iš poezijos knygos „Marialė“, 2025)
Šiandien per pamoką mintyse kartojau žodžius iš Giedrės eilėraščio. Išsitekti savo juostoje ne visada sekasi. Instruktorius vis pataiso: kairiau, dešiniau. Man atrodo, kad judu linijų ribose, bet kartais sunku suprasti automobilio gabaritų išsidėstymą erdvėje. Kai mokausi parkavimo, norėčiau, kad milžiniškas vaikas paimtų šį pežo kaip žaislinę mašinėlę ir padėtų ją tarp kitų. Patinka, kai praleidžiu pėsčiuosius ir jie man linkteli ar kitaip padėkoja. Jaučiuosi kaip padariusi gerą darbą! Nors tik laikausi kelių eismo taisyklių. Vairavimas – gera tema pokalbiams. Staiga turiu apie ką kalbėtis su tais, su kuriais paprastai nelabai turiu apie ką kalbėtis. O jau tėčio pasididžiavimas, kai pasakiau, kad mokysiuosi vairuoti!
Kai vairuoju, jaučiuosi, lyg plaukčiau, lyg skrisčiau. Lyg kontroliuočiau situaciją. Lyg kontroliuočiau savo gyvenimą. Šalia net sėdi instruktorius (ne taip, kaip tikrame gyvenime). Kartais jis už mane spusteli stabdžio pedalą, sako prilėtinti ar pagreitinti, laikytis dešinės. Labai bijojau pirmos pamokos. Šiek tiek ramiau pasidarė pamačius mokymosi sutartyje punktą, kad už eismo įvykį atsakinga vairavimo mokykla. Kad būtų tokie gyvenimo kursai!
Kada kilo mintis pagaliau, porą dešimtmečių atidėliojus, imti mokytis vairuoti? Turbūt šiemet vasarį. Kai Trumpas ėmė skambinti Putinui, išmetė Zelenskį iš Baltųjų rūmų, ir visi ėmėme jaustis kaip 1938-aisiais.
Su Ieva užsirašėme į kelis internete rastus kursus: pirmosios pagalbos, pilietinio pasipriešinimo, mokymus, kaip susikrauti išvykimo krepšį. Pamenu keistus jausmus išėjus iš vietų, kur vyko kursai. Prekybos centre „Europa“, kur yra Raudonojo Kryžiaus būstinė, aplink zujo žmonės, veikė parduotuvės, išėjus į lauką gatvėmis važinėjo automobiliai, degė šviesoforai, stotelėse stojo autobusai, į juos lipo keleiviai. Miestas gyveno savo įprastą gyvenimą. Scenarijai, kuriuos ką tik aptarinėjome, tebebuvo teoriniai. Bet sunkiai galėjau išmesti juos iš galvos.
Kol mokausi, negalvoju, kas mums gresia. Esu čia ir dabar. Svarbiausia žinoti, kaip važiuoti per sankryžas, praleisti pėsčiuosius, laikytis kelių eismo taisyklių, matyti ženklus, prieš rikiuojantis į kitą juostą – rodyti posūkį, žiūrėti į veidrodėlį ir per petį, kad pamatyčiau automobilį, galimai patekusį į akląją zoną.
Vairavimo kursus nusipirkau balandį. Vasara dar toli, darbe nuobodžiavau, jo monotonija vargino. Atrodė palankus metas mokytis ko nors naujo, ieškoti inkaro, kurio įsikabinus išnirčiau iš apatijos. Anksčiau stabdydavo kelių draugių patirtys: jos bandė mokytis vairuoti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių sustojo proceso viduryje, teisių taip ir neišsilaikė. Atrodė, jei taip nutiktų man, labai gailėčiau tų šešių šimtų ar daugiau kursams išleistų eurų. Dabar, jei prasidės karas, nesvarbu, ar vairuosiu turėdama teises, ar be jų.
Teorijos kursai vyko nuotoliu, nematėme dėstytojo veido, bet jo balsas ramino, požiūris įkvėpė. Sakė, kad ruošia mus ne „Regitros“ egzaminui, tikrieji egzaminai prasidės išvažiavus į gatves. Vairavimas visų pirma yra darbas, atsakomybė. Kelių eismo taisyklės, skaitant painios ir neaiškios, pamažu ėmė vertis savo grožiu, lyg matematikos lygtys, pražystančios, kai jas išsprendi. Dėstytojas Ričardas nelaidė juokelių apie moteris, buvo teisingas ir atlaidus visiems, išskyrus chuliganiškus vairuotojus. Klausydavausi jo paskaitų ir norėjau, kad jos niekada nesibaigtų.
Važiavau į „Regitrą“ laikyti teorijos egzamino lyg į nuotykį. Jau vien nusigauti iki už Vilniaus, Lentvario gatvėje įsikūrusios vietos nevairuojantiems nėra paprasta (kviečiausi „Boltą“). Vasaros pradžia, visai kaip per abitūros egzaminus. Juos išlaikiau puikiai, šimtukai, tėvų ir mokytojų pagyros glostė trapią savivertę, smagu buvo vėl išgyventi panašų jausmą. Pirmą kartą lankiausi šiame pasakojimais apipintame pastate, viskas buvo taip įdomu, šalia išrikiuoti registracijos laukė automobiliai, aplink juos stoviniavo, rūkė vyrai, vos radau, kur turiu eiti. Laukiamoji salė, pilna žmonių, pasiėmiau numerėlį, atidaviau dokumentus, palikau visus daiktus spintelėje. Netrukus pakvietė mus – užsiregistravusius egzaminui dešimtai valandai. Prieš įeidami į klasę po vieną perėjome metalo detektorių, buvome dar kartą rankiniu būdu nuskenuoti darbuotojos. „Oho, kaip sugriežtinta. Buvau čia prieš dvidešimt metų“, – nustebo vienas egzaminą laikančiųjų. „Na taip, nes pradėjo neštis visokias vaizdo perdavimo įrangas.“
Trisdešimt testo klausimų, kai kurie labai lengvi (mokiausi stropiai), kiti, ypač susiję su techniniais automobilio duomenimis, sunkūs. „Baigti?“ Drebančia ranka spaudžiu pelę. Ekranas nušvinta žaliai – išlaikiau!
Namo, į Antakalnį, važiuoju trimis autobusais, dairausi pro langus, taip įdomu (užmiesčio plentas, miško lopinėliai, atokūs Gariūnų angarai), niekada nesu čia važiavusi. O dar ir laiminga, egzaminą išlaikiusi. Norėčiau, kad gyvenime galėčiau tik mokytis ir laikyti egzaminus.
Šiandien grįžau iš vairavimo pamokos ir apsiverkiau. Nebenoriu vairuoti! Geriau riedėsiu dviračiu arba viešuoju transportu, arba vaikščiosiu pėsčia. Nieko nebemoku ir nesuprantu. Buvo dviguba pamoka, tris valandas važinėjome po „Regitros“ apylinkes: autostrada, didelis greitis, greitėjimo ir lėtėjimo juostos, žiedai, visokie manevrai. Sakau sau, kad po pirmų pamokų euforijos užplūdęs nusivylimas – natūrali mokymosi proceso dalis. Bet kas iš to. Instruktorius dūsauja, vis dažniau praranda kantrybę ir atrodo manimi nusivylęs.
Neturiu įdomių istorijų apie instruktorių. Maniškis kalba tik apie tai, kas susiję su vairavimu. Neprašo jo vežti tvarkyti reikalų. Nemėto seksistinių juokelių. Nepasakoja apie savo gyvenimą. Girti irgi nepagiria, dažniau dūsauja. Pastabų sako, bet gal turi kokią taisyklę nesakyti per daug vienu metu.
Norėčiau mokytis vairuoti 1955-aisiais. Apie savo vairavimo kursus tais metais prisiminimų knygoje „Vieno namo istorija“ rašo kaimynė Vilija Jurėnienė. Kursai buvo surengti Dailės institute, kur dirbo jos vyras, dailininkas Eduardas Jurėnas. Surinkus trisdešimties žmonių grupę į darbovietę buvo atsiųstas autoinspekcijos įgaliotinis, kuris tris mėnesius klausytojus mokė vairavimo pagrindų. „Tais vakarais auditorijoje į vieną vietą būdavo sustumiami keli stalai, ant kurių ištiesiamas didelis lapas su nubraižytomis miesto gatvėmis, aikštėmis, skersgatviais, sankryžomis ir įvažiavimais į gyvenamųjų namų kiemus. Šviesoforų tada dar nebuvo, eismą reguliuodavo autoinspektoriai, vilkintys milicininkų uniformomis.“ Kokios tuščios tuomet turėjo būti gatvės! Ir egzaminą iš trisdešimties išlaikė dvidešimt devyni.
Kita vertus, to meto besimokantieji turėjo išmokti variklio sandarą, kad galėtų sugedusį automobilį patys pataisyti. Ir vis tiek bijojo, kaip rašo V. Jurėnienė: „Paskutinį mėnesį, jei tik buvo palankus oras, Eduardas mane pažadindavo anksti rytą, kad galėtume pasimokyti vairuoti tuščiomis miesto gatvėmis. Tuščios tos gatvės, ar ne tuščios, vis tiek mirtinai bijojau vairuoti. Kažkas Eduardui patarė vairavimo mokyti Užupyje ir Basanavičiaus gatvėje, nes ten dažniausiai vykstą vairavimo egzaminai, todėl ten daugiausia ir važinėjome.“ Šitas triukas nepasikeitė. Kai važinėjame su instruktoriumi „Regitros“ apylinkėse, prasilenkiame beveik vien su kitais M raide paženklintais automobiliais. Instruktorius sveikindamasis mosteli kitiems instruktoriams.
Kai įsivaizduodavau save vairuojančią, kažkodėl visada mintyse iškildavo vaizdinys: vasara, saulėta diena, aš, atvairavusi kažkur už miesto, į vidurį niekur, javų laukai, pievos, vidur jų stovi vienas didelis, senas, lapotas medis. Vėjas kedena mano plaukus, o aš jaučiuosi laisva, nuo nieko nepriklausoma, galinti nuo visų pabėgti į vietą, man primenančią rojų. Realybė atrodo kitaip: daugiausiai laiko būnu įstrigusi kamščiuose ar pasimetusi transporto sraute, nekenčianti manevravimo tarp daugybės automobilių, bijanti į kurį nors atsitrenkti.
Pastaruoju metu prieš eidama į vairavimo pamokas jaučiuosi taip, lyg eičiau pas dantistą. Dažniau prisimenu nebe vairavimo pradžios entuziazmo paženklintus Giedrės eilėraščius, o Vaivos Grainytės pjesę radijo teatre „Nuo ašies“. Neseniai perklausiau ją dar kartą (kaip malonu atpažinti mokymosi situacijas, instruktoriaus pastabas, mokinės dūsavimus). Pamokos eina į pabaigą, o aš jaučiuosi įstrigusi, kartoju tas pačias klaidas, niekaip neišmokstu parkuotis. Lyg po sniegu įstrigę pjesės veikėjai. Žinau, kad esu tokia ne viena. Guodžiausi, kad vienas pažįstamas teises išsilaikė iš trylikto karto, kad kita pažįstama pasiėmė dar trisdešimt papildomų pamokų, ir taip toliau, ir panašiai. Bet vis tiek užknisa. Net automatinė pavarų dėžė per daug negelbsti.
Stebiu feisbuke tuos, kurie prašo gerų instruktorių rekomendacijų, deda storius iš „Regitros“, teorijos bilietų screenshotus ar kitaip parodo, kad mokosi vairuoti. Pavydžiu, kai jie įsideda nuotrauką, kurioje laimingi laiko vairuotojo pažymėjimą, ir jau nieko ta tema nebepostina. Suprantu, kad mano akademiniai gabumai mokantis vairuoti nepadeda. Kad negaliu išanalizuoti ir išmokti medžiagos kaip studijose, čia reikia kitokių įgūdžių, o gal kai kuriems (man) tiesiog daugiau praktikos. Tiesa, instruktorius rekomendavo žaidimą telefone, vadinasi „Dr. Parking“. Žaisdama jaučiu frustraciją, panašiai kaip realybėje, kai bandau tą prakeiktą automobilį pastatyti į nurodytą vietą. Neįsivaizduoju, kas galėtų žaisti šitą žaidimą savo malonumui.
Kaip turėtų baigtis ši esė? A) sėkmingai išsilaikau teises. Parašau pastraipą apie tai, kaip svarbu siekti savo tikslų ir nepasiduoti, kai sunku. Dar ką nors apie tai, kad dabar jau išvažiuosiu į gatves be instruktoriaus, kaip į gyvenimą (mokyklos direktoriaus kalba dvyliktokų išleistuvių proga); b) teisių neišsilaikau, pakimbu mokymosi vairuoti limbe. Lyg vis negrįžtanti iš akademinių atostogų į studijas, niekaip nepabaigianti magistro. Bet ar gyvenimas nėra panašesnis į limbą (kitaip – pragarus), buveinę sielų, kurios nepasiekė rojaus, bet nebuvo pasmerktos pragaran ar skaistyklon?
Ir vis dėlto, su kuo aš palieku savo skaitytoją? Nenoriu palikti jo pragaruose. Nesigailiu pradėjus mokytis vairuoti. Nesvarbu, ar kada nors įgysiu teises, ar ne. Ieva, draugė, kurią pažįstu nuo vaikystės, sykį pasakė kone gražiausią dalyką, kokį esu apie save išgirdusi: „Tu sudėtingas savo gyvenimo patirtis, pavyzdžiui, darbą milžiniškame prekybos centro knygyne ar mokymąsi vairuoti, paverti tekstu.“ Istorijų pasakojimas, literatūros ar kitu pavidalu, man yra gražiausias vairavimas gyvenimo gatvėmis.