2022 m. Nr. 5–6

Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius

„Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė. O ar mes sodiname medžius, ar žiedžiame puodus, ar auginame vaikus, ar rašome eilėraščius – tai neesminis skirtumas, jei tą darome nemeluodami nei kitiems, nei patiems sau. Jei ta dvasia, kurią dovanų esame gavę, dalijamės su kitais, jei nors kiek jos įtrupa į tai, ką parašome, tai tuose mūsų raštuose tiek tos prasmės ir yra“, – sako šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas, eilėraščių knygos „Paliktos paletės“ (2021) autorius Liudvikas Jakimavičius.

– Sakoma, kad daugelis atsakymų į klausimus apie mūsų asmenybės ypatumus ir gyvenimo pasirinkimus slypi vaikystėje, tad nuo jos ir noriu pradėti. Bandau Tave įsivaizduoti – tylų, gilų ir svajingą vaiką, augantį Kuliuose – klajojantį po miškelius ir pievas, žvejojantį, stebintį gamtą, atrandantį vaikiškus stebuklinius ir poetinius atsakymus į amžinuosius klausimus… Argi ne iš ten parsinešei tą įdėmų ir liūdną savo poezijos lyrinio herojaus žvilgsnį, kuriuo šis žiūri į pasaulį, grožėdamasis ir juo stebėdamasis, ar ne iš ten krikščioniškosios Tavo vertybės, meilė bitėms, doram ir „prasčiokiškam“ mažo žmogaus gyvenimui, apie kurį, regis, nė akimirkai nenustoji galvojęs?.. 

Giliai įstrigo Tavo eilėraštis apie tai, kaip, būdamas vaikas, taupei pinigus arkliui pirkti. Ar tai tikra istorija? Papasakok apie savo vaikystės aplinką, gimtąjį namą, parapiją, bažnyčią, kurioje priėjai Pirmosios komunijos, mėgstamus žaidimus, vaikystės knygas. Gal jau vaikystėje rašei eilėraščius? Kaip sekėsi mokykloje? Ar patiko literatūros pamokos? Ar šiandien, vilniečiu būdamas, ilgiesi kaimiško gyvenimo ir gimtųjų vietų?

L. J. Seniai nebuvau tokiu tarytum nekaltu klausimu taip užspeistas į kampą. Niekad nemėginau net pats sau vaikystės susisteminti į chronologišką pasakojimą kaip į kokią CV dalį, jei tokios „išpažinties“ būtų reikalavusi kokia nors anketa, tarkim, stojant į humanitarinius mokslus, literatūrą ar Rašytojų sąjungą. Tokio rišlaus pasakojimo neįstengčiau parašyti, nes mano atmintis sustyguota pagal kaži kokius kitus dėsnius, net mušdamasis kumščiu į krūtinę negalėčiau pasakyti, kas įvyko anksčiau, o kas vėliau, kas buvo iš tikrųjų, o kas tik susivaideno ar pats prifantazavau. Kai po daugelio metų šeimos užstalėje imdavau pasakoti kokį vaikystės epizodą, motina (a. a. Adelė Lizdenytė-Jakimavičienė) beveik visados užginčydavo, kad viskas buvę visiškai kitaip, kad aš prisifantazavęs nebūtų dalykų. Žodžiu, žvelgiant iš mano žiūros taško, to vaiko vaikystė panaši į trūkinėjančią vaizdinių ar epizodų grandinėlę. Tavo paties įsivaizdavimas, kurį papasakojai klausime, yra tikrai ne apie mane.

Kuliai, kuriuose gimiau, nebuvo nei tėvo, nei motinos tėviškė. Ir jie patys į tą nuostabų bažnytkaimį likimo buvo atblokšti visai atsitiktinių aplinkybių. Motina, įgijusi pradinių klasių mokytojos diplomą Klaipėdoje, matyt, atvažiavo mokytojauti į Kulių vidurinę mokyklą pagal paskyrimą, o tėvas, grįžęs iš Sibiro su vilko bilietu (draudimu įsikurti ir dirbti didžiuosiuose Lietuvos miestuose), tikriausiai čia bus užklydęs netyčia, manė rasiąs ramią vietą mokytojauti, mat Jakutsko institute buvo įgijęs geografijos ir biologijos mokytojo kvalifikaciją. Susitiko kokiais 1956 metais ir po trumpos meilės susituokė. Vestuvinė tėvo dovana motinai buvo karvutė. Bendro gyvenimo pradžiai išsinuomojo tokią vėjų perpučiamą trobikę su tvarteliu. 1958 metais gimė vyresnis mano brolis Jonis, o po metų Plungės gimdymo namuose šį svietą išvydau ir aš su savo dvyne seseria Alma. Mano pirmas gyvenimo nuotykis, kurio aš pats neatsimenu, buvo kelionė iš Plungės į Kulius. Autobusų jau nebuvo, tad tėvas surado Plungėje kažkokį vairuotoją, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, jau buvo mažumėlę įkaušęs, bet pasižadėjo į Kulius nuvežti. Pusiaukelėje mašinėlė vertėsi į griovį, motinai sulaužė ranką ir raktikaulį, bet mes su seseria, sako, net nenubudę buvom ištraukti iš metalo laužo krūvos pro išdužusius langus. Gyvenimas galėjo baigtis vos prasidėjęs, galima sakyti – gimimo dieną, jei ne angelas sargas, kuris dviem kūdikiams spėjo pakišti po minkštą pagalvėlę. Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis su juo susitikti teko dar ne sykį, tad dėkingas jam kartais pasimeldžiu, kaip ir tam, kuris jį siuntė.

Pakrikštytas buvau slapčia Kulių bažnyčioje, mat tais laikais pedagogams į parapijos bažnyčią durys buvo užvertos dėl galimo įskundimo ir nepageidautinų padarinių. Tą šventą darbą atliko mano krikšto mama – močiutė, tretininkė Liudvika Jakimavičienė, po abiem pažastimis nusinešusi į bažnyčią du naujagimius, – namo jau parnešė kaip visaverčius Kristaus bendruomenės narius. Mano angelas tą matė ir Teismo dieną galės paliudyti, kad buvo būtent taip.

Ryškesni mano prisiminimai prasideda gal nuo trejų su puse metų. Vaizdiniai gana tiršti ir spalvoti. Pro mūsų lūšną tekėjo Alantas – nuostabus smėlėtas upelis su negilia vaikų maudykla. Pro mūsų namuką tiesėsi smėlėtas kelias nuo bažnyčios į kapines, ir mes, vaikai, apimti keistos baimės, stebėdavome laidotuvių procesijas, kurios su orkestrėliu ir nešamu karstu praeidavo pro mūsų kiemą ir nutįsdavo link kapinių. Ko tik neprisigalvodavome… Bet aš jaučiausi nuskriaustas vaikas, nes man atitekdavo brolio išaugtiniai drabužiai: batai, megztiniai, marškiniai. Buvau kažkoks žioplokas, patiklus ir liūdnokas, nors tetos pasakoja, kad buvau pilnas sąmojo ir mėgdavau krėsti pokštus. Pats savo „zbitkų“ neprisimenu, bet kampe tekdavo pastovėti dažniau nei broliui ir sesei. Kad būčiau gavęs beržinės košės ar diržo, neprisimenu.

Kaip jau minėjau, tėvas motinai vestuvių proga padovanojo žalmargę karvutę. Neprisimenu jos vardo, bet ji mus gelbėjo, mat, kai dabar pagalvoju, lyginant su kitais kuliškiais, gyvenome tikrai skurdžiai. Saldainių ir kitų saldumynų gaudavome tik gimimo dieną ar per šventes.

Tai ta karvutė buvo mūsų, vaikų, didžiausia draugė. Su broliu ir seserim porą kartų buvom įsmukę į tvartelį ir į dubenį prisimelžėm sau pieno. Nei spardėsi, nei ką, prisileido, tik žiūrėjo į mus nustebusi tokiais dideliais veizolais. Po to mus pričiupo, ir gana ilgai stovėjom už bausmę trijuose kambario kampuose. Bet apie tos karvutės gerumą pasakoju ne dėl to. Kartą, piemenims parginant Kulių bandą, kelios karvės susikivirčijo visai prie mūsų lūšnelės tvoros. Mūsiškė susikibo ragais su komunisto Astrausko karve ir nulaužė jai ragą. Nesitvėrėm džiaugsmu, pasiėmėm tą ragą kaip kautynių trofėjų, susivyniojom į kažkokį skudurėlį ir kitą rytą nusinešėm į darželį. Apie tą karvių dvikovą gandas jau buvo plačiai nuvilnijęs per visus Kulius.

Astrauskiokas, kiek už mus vyrėlesnis, šlykštus komunistėlis kaip ir jo tėvas – mokyklos, kur mokytojavo tėvai, direktorius, pradėjo „kliančinti“, kad tą jų karvės ragą jam parduotume. Nesuprasi, kam jam to rago prireikė. Ilgai derėjomės, į vakarą sulygome ir pardavėm ragą už rublį. Mums tai buvo neregėti pinigai. Jokių pinigų iki tol rankose nebuvom turėję, o dabar visas rublis. Kulių parduotuvėj nusipirkom tris bandeles, butelį limonado ir dar pardavėja sužėrė visą saują kapeikų grąžos. Tuomet skaičiuoti dar nemokėjom, taigi atrodė, kad pinigų gavom daug, net daugiau, negu turėjom. Tai buvo pirmas nusisekęs mūsų, taigi ir mano, gyvenimo biznis, o svarbiausia, kad apmovėm tą suknistą Astrauskioką. O visą šią istoriją juk sukūrė geroji mūsų karvutė. Be jos gi neturėčiau ką prisiminti ir papasakoti.

Tokia smagi, nuotykių pilna vaikystė tęsėsi neilgai. Netrukus įvyko lemtingas posūkis, nulėmęs visai naują mano vaikystės trajektoriją. Už antitarybinę agitaciją ir propagandą mano tėvą su vilko bilietu tas pats Astrauskas išmetė iš mokyklos be teisės dirbti pedagoginį darbą. Šeimos išlaikymas gulė ant mano motinos, pradinių klasių mokytojos, pečių. O tai jau buvo už neįmanomybės ribos. Tėvas pradėjo bylinėtis, deja, nesėkmingai, mat skundų dėl jo buvo ne vienas ir visi su sunkiais kaltinimais (tuos skundus jau Nepriklausomybės metais tėvas gavo nusikopijuoti ir skundikus atpažino). Ten buvo surašyta, kad tėvas klausosi užsienio radijo stočių ir tarp nesusipratusių Kulių gyventojų skleidžia antitarybinę propagandą, esą užsienio šalyse, net tokioje karą pralaimėjusioje Vokietijoje, žmonių pragyvenimo lygis besąs daug aukštesnis nei karą laimėjusioje TSRS. Kad patiklūs kuliškiai tais pramanais tiki, nes tėvukas tarp tų nesusipratėlių turi autoritetą. Kad propagandas pavarydavęs ir per geografijos pamokas, taip balvonindamas ir moraliai tvirkindamas moksleiviją. Kad pedagogų šeima religinga ir slapčia švenčia religines šventes, apie ką išsikalba darželyje vaikai (taigi mes, nelaikę liežuvio už dantų). Žodžiu, kaip toliau tokiomis sąlygomis gyventi, net pats Saliamonas nepatartų.

Bet išeitis atsirado. Dzūkijoje, Marcinkonių kaime gyveno ir geriau buvo prakutusi tėvo sesuo Marija Ropienė. Su dėde abu dirbo Marcinkonių miškų ūkyje: ji – buhaltere, o dėdė Benediktas (lagerininkas, dešimtį metų atpylęs Vorkutos lageriuose) – girininku. Teta suskubo padėti ir „pasiskolino“ mane, ketverių su puse vaiką, auginti. Jie buvo bevaikiai, tad turėjo ir tokią svajonę įsisūnyti. Tėvai kažką slapčia susitarė, ir taip prasidėjo visai naujas mano vaikystės etapas toli nuo sesers, brolio ir tėvų etnografiniame Marcinkonių kaime. Išsiskyrimas su šeima truko keletą metų, kurie mano charakteriui ir būdui nepraėjo be pėdsakų. Tavo minimas epizodas apie arklio pirkimą yra tikras – būtent iš gyvenimo Marcinkonyse (neperpasakosiu, jis yra aprašytas eilėraščių apysakoje „Elio“).

Įsivaizduokite penkiametį vaiką, neturintį draugų bendraamžių. Mano draugai buvo kalakutai ir vištos. Valandomis pratūnodavau tvarte prie vištų lizdų, laukdamas ir stebėdamas, kaip višta deda kiaušinį, kaip ji kenčia, kvėpčioja, kaip apsiblausia vištos akys, kai jau kiaušinį deda, kaip ilgai tas dėjimas trunka ir kaip linksmai višta ima kudakuoti kiaušinį padėjusi. Galiu dabar net pasipuikuoti tarp kolegų – o kas dar iš dabartinių Lietuvos poetų yra matęs nuo pradžių iki pabaigos, kaip višta padeda kiaušinį?

Teta ir dėdė buvo nuostabūs išsilavinę žmonės. Teta laisvai skaitė ir rašė vokiškai bei prancūziškai, dėdė – puikus pasakotojas ir pašnekovas, medžių, augalų, paukščių, žuvų, grybų ir uogų žinovas. Su juo iki Grūdos ir Ūlos laisvadieniais eidavom į miško žygius. Žodžiu, dėdė su teta kaip įmanydami mane lepino, bet vis tiek jaučiausi liūdnas ir vienišas. Ilgėjausi savo šeimynykščių, ir kuo toliau, tuo labiau. Pribrendus apsisprendimo metui, mat artėjo laikas į pirmą klasę, man raudant įvyko vaiko dalybos. Tikriausiai mano angelas vėl praskrido pro šalį, ir tėvai mane atsiėmė.

Tiesa, kad nepražiopsočiau Tavo klausimo apie santykį su bažnyčia vaikystėje, tai pirmasis gyvas susitikimas su Dievo namais ir įvyko Marcinkonyse. Tarnaitė („ciocė“) mane vesdavosi į bažnyčią, ir man bažnyčioje būdavo labai gražu ir smagu. Yra tekę net patarnauti mišioms, o linksmiausia būdavo, kai zakristijonas per velyknaktį klapčiukus siųsdavo žadinti užsnūdusių ar net įmigusių tikinčiųjų. Klapčiukams duodavo buteliuką amoniako ir po kąsnelį vatos, ir mes, eidami tarp eilių, knapsintiems kyštelėdavom panosėn smarvėj suvilgytą vatą, tie net pašokdavo. Tiek to religingumo tuo gyvenimo tarpsniu ir tebuvo.

Iš Marcinkonių „rojaus“ šešiametis atsidūriau Naujojoje Vilnioje, kur buvo atsikrausčiusi šeima ir nelyg kokie „skvoteriai“ be jokios registracijos įsikūrę negyvenamoje vėjų perpučiamoje lūšnoje. Kaip tik tada tėvas Aukščiausiajame Teisme laimėjo bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo Kuliuose. Sklido tokios kalbos, kad bylą laimėti padėję vilniškiai tėvo draugai nuo Sibiro laikų – žydai, „kažkur aukštai“ palaikę gerus ryšius su valdžios žmonėmis. Tėvas turėjo daug gerų ir patikimų draugų tarp žydų, mat Sibire mano seneliai su žydais dalindavosi duona ir vieną žyduką priglaudė, taip išgelbėdami nuo bado. Žydai tokių dalykų nepamiršta net per keletą kartų. Žodžiu, prasidėjo naujas vaikystės ir gyvenimo tarpsnis. Močiutė (anksčiau jau minėta mano krikšto mama – tretininkė) mus rengė Pirmajai komunijai. Ir pirmasis gyvenimo egzaminas Naujosios Vilnios bažnyčioje virto tikru „pravalu“. Kunigai mus prametė ir dar išsišaipė, kas mus mokęs XIX amžiaus poterių, kuriuos buvome iškalę atmintinai, kaip ir Dekalogą su kažkokiom nebekanoninėm, pasenusiom formuluotėm. Teko iš naujo mokytis, jau iš bažnyčios aprobuotų maldaknygių ir patvirtintos metodinės medžiagos, tekstų, kurie ir močiutei, matyt, buvo naujiena. Iš antro sykio Vilniaus Rapolo bažnyčioje egzaminą išlaikėme sklandžiai ir pirmą sykį susijaudinę valgėme Viešpaties duonos.

Tada – į pirmą klasę. Prasidėjo pats neįdomiausias besibaigiančios vaikystės ir paauglystės laikas, kuris truko bene iki kokios devintos klasės, kai prasidėjo pirmosios meilės ir kiti įdomesni dalykai.

Persikėlėme gyventi į Vilnių, kur tėvai gavo kooperatinį butą sparčiai augančiuose penkiaaukščių blokinių namų Žirmūnuose. Pirmos klasės pavasarį, kai garsi 7-oji vidurinė persikėlė iš Šnipiškių į naujai pastatytą Žirmūnų mokyklą, mes visi trys joje ir ėmėme trinti suolus. Nuo devintos klasės gabesni vaikai buvo surinkti į vieną klasę, kuri mokėsi sustiprintos matematikos. Mokslai man sekėsi, bet pamilti matematikos nepamilau, nors baigęs mokyklą dar dvejus metus studijavau ją Vilniaus universitete. Ne iš didelės meilės tiksliajam mokslui, ir ne savo noru, – tikrąja to žodžio prasme moraliai išprievartautas ideologinių laiko aplinkybių. Iš tikrųjų stojau į psichologiją. Pagal stojamųjų balus privalėjo priimti, bet priėmė dvi nomenklatūros mergaites, surinkusias po tiek pat balų. Norėjau pradėti bylinėtis, bet tėvas protingai patarė nepradėti, nes puikiai žinojo, kokie yra šansai tremtinio vaikui laimėti panašią bylą prieš nomenklatūros „pateptąsias“, iš anksto garantuotas būsimas psichologes. Esu dėkingas savo angelui, kad atsitiko būtent taip, nors anuomet skaudžiai pajutau baisią degradavusios sistemos neteisybę.

Paauglystėje pažintis su knygomis ir literatūra buvo labai chaotiška. Kino teatruose kaip tik tuomet pasirodė VDR statyti vesternai apie indėnus – Čingačhuką, Vinetu, Oceolą – mano paauglystės herojus, su kuriais norėjau tapatintis. Taigi prarijau viską, kas lietuvių kalba apie mano herojus buvo parašyta – Karlo May’aus „Vinetu“ ir „Sidabro ežero turtus“, visą Fenimore’ą Cooperį ir šiaip, kas indėnų tema į rankas pakliuvo. Be abejo, vos ne atmintinai mokiausi Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“, kiek atsainiau – „Po dvidešimties metų“. Pirmoji skaityta ir tikrom ašarom aplaistyta knyga, patekusi paauglio akiratin, buvo Victoro Hugo „Vargdieniai“. Romanas sukrėtė iki sielos gelmių. Tai buvo pirmoji knyga, pravėrusi akis, kokia dvasiškai galinga ir paveiki gali būti literatūra.

Mokykloje literatūros pamokos buvo kaip reta neįdomios, vadovėliškos, formalios, neskiepijo nei susidomėjimo, nei meilės rašytam žodžiui. Ypač neįdomiai buvo dėstoma lietuvių literatūra. Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską, Antaną Strazdą, Vaižgantą, Maironį atradau tik po daugelio metų, kai pats užsispyriau suprasti, kodėl ta literatūra vadinama klasika ir ką svarbaus ji iš tiesų pasakoja. Mokykla meilės literatūrai neįskiepijo, tačiau, mano laimei, tie dirvonai suvisam apleisti nebuvo, mat turėjau kelias kitas prieigas literatūrą pamėgti ir nepamesti jos iš akiračio.

Didieji nuopelnai šiame bare, be abejo, turėtų būti pripažinti mano tėvo vyriausiam broliui poetui Gediminui Jokimaičiui (Jonui Jakimavičiui), kuris mūsų namuose būdavo dažnas svečias. Sekmadieniais, įsimetęs kuprinėn kelis butelius „Tauro“ alaus, Gediminas mėgdavo užsukti pietų, o motina mokėjo gaminti žemaitiškos virtuvės patiekalus – marškonę bulvių košę su kastiniu, „karališką“ kopūstienę su virtu kumpiu ar dar skanesnį troškinį iš tėvo sumedžiotos žvėrienos. Motina užmesdavo ant telefono pagalvę, žinia, broliai papolitikuodavo apie tarybų valdžią ir kitomis temomis. Bet man įdomiausi buvo Gedimino pasakojimai apie literatūrą, tarybinių rašytojų kasdienybę, nuotykius. Jis buvo puikus pasakotojas, o jo istorijos, kartais net anekdotiškos, nuspalvintos švelnia ir skania ironija. Tai buvo pasakojimai, kurie neturėjo šansų patekti nei į „Litmenį“, nei į „Pergalės“ žurnalą, nei į rašomą „Lietuvių literatūros istoriją“. Gediminas draugavo su Eugenijum Matuzevičium, jo „prieteliai“ buvo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Čigriejus. Tie poetai iškart pateko į mano skaitomiausios poezijos lauką, be abejo, ir paties G. Jokimaičio poezija, kurios potekstes gerai supratau. Dažnai tie pietūs baigdavosi dainomis, mat ir jis, ir mano tėvas buvo dainingi vyrai, turėjo gerą repertuarą nuo folkloro iki visokių humoristinių antisovietinių dainuškų. Žodžiu, G. Jokimaitis man buvo gyvas autoritetas iš literatūros pasaulio, savaime skatinęs domėtis poezija ir gera literatūra.

Dar mokykloje pradėjau ir pats šį tą nedrąsiai rašinėti. Buvau netgi romaną ėmęsis kurti. Pamenu tik pavadinimą – „Moliūgo žydėjimas“, bet greitai užsikirtau ir mečiau, nes supratau, kad tas daug laiko ir darbo reikalaujantis žanras – ne man. Negalėčiau pasakyti, kaip man sekėsi, nes anų laikų rankraščių neišliko.

Mano suolo draugas buvo dabar žinomas grafikas Linas Jablonskis, knygas tiesiog rijęs vaikis. Beje, rinkosi gerą literatūrą, ir mes ėmėme lenktyniauti, dalindamiesi knygomis.

Buvo ir dar vienas akstinas, žadinęs norą skaityti. Mano brolis įstojo ir mokėsi Leningrade teatrologijos, Teatro, muzikos ir kinematografijos institute. Susirašinėjome su juo literatūriniais laiškais, jis man siuntė sąrašus rusų literatūros autorių, kuriuos būtiniausiai turiu perskaityti. Tad vienuoliktoje klasėje buvau rimtokai įnikęs į rusų literatūrą. Skaičiau Nikolajų Gogolį, Ivaną Turgenevą, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Levą Tolstojų originalo kalba. Michailas Lermontovas man labiau patiko už Aleksandrą Puškiną, o atvirai kalbant, rusų klasikinė poezija didelio įspūdžio nepadarė. Ta rusiškoji silabotonikos tradicija man atrodė per daug dainuojanti, per švari, per preciziškai sustyguota, nuspėjama. Lietuvių poezija man buvo daug įdomesnė.

Regis, per daug išsiplėčiau, tad peršoksiu laike į vieną lemtingiausių savo jaunystės įvykių, pasukusių mano gyvenimą visai nauja kryptimi. Kaip jau minėjau, studijavau VU matematiką ir nusprendžiau ją mesti. Buvo 1979-ieji, prasidėjęs sovietų karas Afganistane. Šiaip, metus universitetą, grėsė labai didelė tikimybė tame kare pakariauti, nes išvengti armijos galimybių beveik nebuvo. Tiesa, keletas pažįstamų buvo pamėginę suktis nuo tarybinės armijos per durnyną, simuliuodami psichinę ligą. Tą būdą pasirinkau ir aš. Prisistačiau savo noru į Vasaros gatvę ir, matyt, savo nusiskundimais gerokai perlenkiau lazdą, nes tiesiai iš priimamojo sanitarų buvau nuvestas į sunkiųjų psichinių ligonių skyrių. Gydė mane du mėnesius, bet sveikimo požymių nerodžiau. Tėvai per pažintis iš ligoninės ištraukė ambulatoriniam gydymui namų sąlygomis, bet, kas svarbiausia, su stipria diagnoze ir „baltu“ bilietu. Gavau karinį bilietą su įrašu „niegodien k voennoi službie“, su diagnoze „vialo tiekuščij idiotizm, šizofrienija“. Tai buvo tikrasis mano laisvės bilietas. Mečiau matematiką, ir po metų valkatavimo po Vilniaus Bermudų trikampį aš, jau Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentas, klausiausi pirmosios profesoriaus Vinco Urbučio paskaitos apie kalbą.

– Kaip suprantu, universiteto filologijos studijas baigei jau būdamas tikras poetas – dar studijuodamas išleidai savo pjesę „Milžino širdis“, taip pat – garsiąsias „Gaisrininkų legendas“, studijuodamas parašei ir pirmąją poezijos knygą „Kitoj miško pusėj“. Kiek prie Tavo kūrybinio polėkio ir apsisprendimo rašyti prisidėjo studijos, dėstytojai, kursiokai (apskritai jūsų kursas, kiek žinau, buvo labai stiprus – paleido Lietuvos kultūros pasaulin visą pulką ryškių asmenybių), o kiek – tiesiog bohemiškas literatūrinis jauno vilniečio gyvenimas? Ar ne studijų metais susipažinai su Aidu Marčėnu, Sigitu Parulskiu, o gal ir tų laikų senamiesčio legenda Rimu Buroku? Tuo metu Tavyje, manau, subrendo ir drąsus laisvos Lietuvos patriotas, kaip galima būtų spręsti iš Tavo kompanijos leidžiamo ir Tavo redaguojamo „Sietyno“. Nemanai, kad už jį galėjot atsisveikinti su studijomis ir atsidurti kur nors už grotų ar pas baltąsias meškas?

L. J. Į klausimą sudėjai daug mano jaunystės kūrybos faktų, tačiau chronologijos požiūriu viskas buvo ne visai taip. Studijų laikais tikrai parašiau eiliuotą pjesę „Milžino širdis“, ir ji iš tikrųjų buvo pastatyta Vilniaus „Lėlės“ teatre 1985-aisiais.

Filologijos studijas universitete aš baigiau 1985 metais su tuo „garsiuoju“ Dariaus Kuolio kursu. Garsus jis buvo jau vien tuo, kad jame mokėsi daugiau nei dvidešimt vyr. lyties filologų, ko anksčiau fakulteto istorijoje gal ir nebūdavo, nors nesu dėl to garantuotas. Sklido tokios kalbos, kad devinto dešimtmečio pradžioje Filologijos fakulteto dekanas susimąstė dėl dabar plačiai pasaulyje diskutuojamo ir diegiamo lyčių lygių galimybių reikalavimo ir nutarė spręsti pažeistų proporcijų klausimą. O tas projektas buvo įgyvendinamas stojamųjų egzaminų metu nuolaidžiau žiūrint į stojančių vaikinukų žinias ir pasirengimą. Na, be reikalo nesukirtinėti, nesikabinėti prie smulkmenų. Sakytum, vyko toks eksperimentas duoti Lietuvai ne vien lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų merginų, bet ir „laisvai besiganančių“ filologų bernų bandą. Eksperimentas pasirodė sėkmingas, pavyko surinkti gana stipriai ant kojų stovintį, raštingą ir turintį kietą vyrišką stuburą kursą. Bet poetinio raštingumo nei stiprus kursas, nei studijų bendroji programa nemokė. Paprasčiausiai ugdė išsilavinusį žmogų Lietuvai.

Kaip tik tais metais į Lietuvių literatūros katedrą dėstyti tautosakos kurso buvo pasikviestas poetas M. Martinaitis. Su profesore Elena Bukeliene jie subūrė universiteto literatų būrelį, kuris labai greitai tapo tikra jaunųjų literatų kalve. „Nukalė“ ne vieną iš mano bendraamžių ir jaunesnių – „Svetimų“ generacijos poetą. Beje, ir prozininką Valdą Papievį.

Kai stojau į būrelį, reikėjo parodyti kūrybos. Buvau parašęs gal kokius penkis eilėraščius, nesipublikavęs nei „Moksleivyje“, nei „Jaunimo gretose“, nedalyvavęs jokiame moksleivių literatų konkurse, neturėjęs jokių nuopelnų, kai kiti jų turėjo į valias. Nežinau, ką tuose eilėraščiuose M. Martinaitis įžiūrėjo, kad į būrelį priėmė ir mane. Gal kaip tik todėl, kad buvau visiškai žalias ir neturėjau tos užsiaugintos moksleiviškos literatūrinių štampų kupros – žalią juk lengviau mokyti ir toks lengviau pasiduoda mokytojo įtaigai. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet pasigirsiu – po poros metų aš laimėjau Vilniaus universiteto literatų konkursą poezijos sekcijoje. Matyt, iš M. Martinaičio „pamokų“ gana greitai pavyko suprasti vieną kitą poezijos paslaptį, kaip negalima ir kaip nereikia rašyti. O kaip reikia, M. Martinaitis niekados niekam, bent jau literatų būrelyje, tikrai neaiškino ir nepamokslavo.

Tikrai nesuklydai pasakęs, kad besimokydamas universitete parašiau pirmąją poezijos knygą. Parašyt beveik visą parašiau, bet išėjo ji gerokai vėliau – 1989 metais („Kitoj miško pusėj“), mat „Vagos“ leidykla tikriausiai turėjo tokią skalsią nepelningų poezijos PK leidybos strategiją. Žodžiu, eilėj prie leidyklos durų stovėti neteko, rankraštį priėmė nesiraukydami ir knygelę atspausdino.

A. Marčėno PK išėjo metais anksčiau. Su Aidu buvom pažįstami nuo senesnių laikų, kai drauge lankėme legendinį Valerijos Karalienės dramos būrelį ir vėliau susidurdavome valkataudami Gorkio gatvėje, vadinamam Bermudų trikampyje: „Rotonda“–„Vaiva“–„Žibutė“–„Žuvėdra“. 1977–1979 metais tuo maršrutu šaligatvius trynė, kapeikas šaudė, girtavo, poeziją skaitė, siautėjo Rimo Buroko kompanija, su kuria teko išgerti ne vieną butelį pigaus vyno. R. Buroką pažinojau, bet ne artimai. Tiesą sakant, toje chebroje buvo ir daugiau gerą poeziją rašančių žmonių. Visi vienas po kito išmirė. R. Burokas su šiuo pasauliu atsisveikino kalėjime 1980 metais, gavęs kažkokią plaučių ligą. Jo kapą aptikau Rokantiškių kapinių kampe, kur laidodavo valkatas, bevardžius kalinius, kapuose be antkapių ir paminklų. Rimui kuklus paminkliukas vis dėlto stovi.

Klausi, kokią įtaką mano poetiniam brendimui darė gatvė ir kokią studijos universitete? Atsakysiu banaliai – visa, kas vyko aplink, ką į save kaip kempinė susiurbei, be abejo, tam tikrą įtaką darė – gatvė kaip įspūdžių ir patirčių šaltinis, o literatų būrelis – kaip mokykla, mokiusi tą gatvės empirinę medžiagą tvarkyti, įausti į eilėraštį kaip svarbią detalę, nuotaiką ar žiūrėjimo rakursą. Sunku pasverti, kas svarbiau. Abu dėmenys svarbūs.

„Gaisrininkų legendų“ ir „Sietyno“ istorijos šiek tiek iš vėlesnio laiko, nors visas anas laikas buvo labai greitas, tankus ir tirštas. Per keletą metų iki Sąjūdžio ir Nepriklausomybės paskelbimo vyko daugybė svarbių dalykų. Šie du faktai būtent iš to greitojo laiko iki Kovo 11-osios.

Iki gorbačiovinio atšilimo Lietuvoje buvo dar toli, kai gimė „Gaisrininkų legendos“ – absurdo spektaklis, skersai išilgai išsišaipęs iš sovietinės sistemos. Televizijos cenzūros cerberiai nepasižymėjo aukštu IQ, ypač kultūros pievose. „Kas čia per kūrinys?“ – svarsto. Kitas jam: „Ai, kažkokia komedija apie gaisrinę.“ – „Ar juokinga?“ – „Šiaip sau.“ – „Tai praleidžiam. Komedijos žanro juk nieko neturim. Deficitas“, – va taip jie tikriausiai svarstė. Tai su Augustinu Griciumi taip prajuokinom Lietuvą, kad dar ir šiandien juokinga.

Anais neatmenamais laikais, matyt, turėjau gana neblogai išvystytą humoro jausmą. Ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl D. Kuolys pasikvietė mane į „Sietyną“. „Sietynas“ buvo autorinė D. Kuolio idėja, prie kurios išgryninimo prisidėjo V. Papievis, Virginijus Gasiliūnas, Gediminas Mikelaitis ir aš. Prie įgyvendinimo – neužtektų popieriaus išvardyti, o juk visi autoriai rizikavo. „Sietynas“ buvo ir liko reikšmingas jau vien todėl, kad tai buvo antisovietinis kultūros leidinys, pradėjęs eiti sovietų laikais be valdžios žinios ir palaiminimo, laikais, kai cenzūra dar veikė, ir visa legali kultūrinė ir nekultūrinė spauda pro tą gėdos arką turėjo praeiti žeminantį patikrinimą. „Sietynas“ tokiai tvarkai parodė trijų pirštų kombinaciją.

Ar jautėme baimę, kad galim būti supakuoti ar izoliuoti, nuoširdžiai pasakysiu – nejautėme. Priešingai, kiekvienas naujas „Sietyno“ numeris buvo tikra emocinė piktdžiugos banga dvasioje. Leisti sekėsi sklandžiai, mat vienas kitu pasitikėjome kaip patys savimi. Lietuviškai patriotiškas nuostatas atsinešėme iš šeimų ir aplinkos, kurioje augome. Man dabar taip atrodo, kad į universitetą stojome jau susiformavę, pažiūras ir požiūrį į egzistavusią sistemą turintys, gana brandūs žmonės. O kad stojome į visiškai nepelningą ir karjeros nežadančią specialybę, tai rodo, jog stojimo motyvai sukosi apie Lietuvos ir jos kultūros kūrybą, o ne apie kokius nors merkantiliškus dalykus.

– Gal šis klausimas, ar bent pirmoji jo dalis, Tau pasirodys nedovanotinai abstraktus, bet man labai svarbu jį užduoti. Noriu išgirsti esmę, o suformuluoti konkrečiau – nemoku. Taigi, noriu paklausti, kas Tau yra poezija, ko joje ieškai ir ką iš jos gauni kaip skaitytojas? Ar laimi kuo žmogus, gyvenantis su poezija, prieš tuos, kurie į ją apskritai nekreipia dėmesio? Ar nesigaili savo kelią pasukęs literatūros link, poezijai (jos kūrimui, turint omeny išleistas Tavo knygas), jos skaitymui, komentavimui, kritikavimui, mąstymui apie ją (na, čia turiu omeny ir Tavo darbavimąsi „Metuose“ ir kitoje kultūrinėje periodikoje, Tavo rašytus straipsnius, apžvalgas, recenzijas) atidavęs didesniąją dalį savo gyvenimo laiko? Ką manai apie lietuvių poeziją, kokios jos nūdienos tendencijos? Kas yra Tavo mylimiausi poetai? Kuri iš savų knygų Tau brangiausia? Buvo laikas, kai beveik kasdien matydavau Tave vaikštinėjantį paupiu su Sigitu Geda – buvote artimi draugai? Kokį prisiminimą išsaugojai apie šį poetą? Kokius žodžius kaip svarbią tiesą, patarimą, įžvalgą ar pranašystę iš jo esi išgirdęs?

L. J. Į Tavo abstraktųjį klausimą, kas man yra poezija, galėčiau abstrakčiai ir atsakyti: o kas kompozitoriui yra muzika, kas tapytojui yra tapyba, dievdirbiui drožyba? Bet toks atsakymas nedaug pasakytų apie mano asmeninį, intymų santykį su meno šaka, kurios dirvonuose kartais vargstu, o retkarčiais ir džiūgauju. Rodos, Tomas Venclova, kalbėdamas apie savo poeziją ir vertimus, juos yra lyginęs su žmona ir meiluže (sugulove). Palyginimas vaizdingas, bet ne visa aprėpiantis, ir rodo, kaip mūsų laikais subanalėjo ir susiaurėjo poezijos paskirtis ir funkcijos.

Kalbant labai paprastai, mes nesusimąstome, kai tarp visų gėrių dar pripažįstame, kad turime ne vien materialines, bet ir kažkokias rudimentines dvasines vertybes. Pastaruoju metu Amerikoje, Europoje, o ir Lietuvoje „dvasia“, „dvasinė kultūra“, „dvasinė tikrovė“ yra ne šio pasaulio sąvokos, kurias panacėja – „visagalis“ mokslas – baigia išstumti iš kasdienio gyvenimo kaip plokščiažemininkų pramaną ir prietarus. Taigi – ir visa, kas susieta su nematerialia, nemaria dvasia, metafizika, anapusybės ir Dievo ilgesiu. Šventumo matmuo, vertikalė tolydžio nyksta, blunka, nors poezija nuo laikų pradžios turėjo tą šventumo matmenį, pranašavimo galią, todėl ir žynių, būrėjų ar pranašų kalba buvo organizuota ypatingu būdu. Kertiniai civilizacijos tekstai – Gilgamešo epas, kai kurios Šventraščio knygos yra parašytos poetine kalba, jau nekalbant apie poetinius blyksnius, kurių senuosiuose raštuose rasim gyvą gausybę. Antai Jonas Krikštytojas, dieną prieš pakrikštydamas Kristų Jordano upėje, į fariziejų klausimą: „Tai kas gi tu?“, atsako fantastišku dviejų metaforų junginiu: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Prieš septynis šimtus metų iki Jono šią formulę buvo ištaręs pranašas Izaijas. Nieko nestebintų, jei dar po dviejų tūkstančių metų šiuos žodžius būtume sutikę kur nors Paulio Celano eilėraštyje. Poezijos kalba buvo pasakyta daugybė išmintingų, nesenstančių dalykų, nepaklūstančių jokiai laiko diktatūrai.

Mane žavi senųjų poetinių tekstų giliamintiškumas, švara ir dvasios galia, kurią skaitydami jaučiame ir atpažįstame. Žavi ir tai, kad aš tik nedidelę dalį prasmių suprantu dėl žmogiškojo ribotumo ir išsilavinimo bei apsiskaitymo spragų, na, bet dėl to paskutinių plaukų nesiraunu. Mūsų laikų žmogus apskritai tapo per daug patiklus naujųjų laikų mitų apie mokslo ir civilizacijos pažangą, žengiančią devynmyliais žingsniais, atžvilgiu. Skubėk kaip į nuvažiuojantį traukinį, nes jei nespėsi įšokti į paskutinį vagoną, liksi „budulis“ geležinkelio „Į šviesią ateitį“ pylimo griovyje. Šiuo klausimu aš turiu savų kontrargumentų. Tarkim, kompiuteris yra mūsų laikų žmonijos išradimas, techninis įrenginys, kurio šachmatų partijoje nebesugeba aplošti, pergudrauti geriausi pasaulio šachmatininkai. Tačiau tas pats kompiuteris yra bejėgis parašyti bent pusėtiną eilėraštį. Civilizacijos ir mokslo pažanga nė per nago juodymą neprisidėjo ir neišmokė žmonijos kurti geresnės poezijos. Gal yra net priešingai – poezija lekiant amžiams tik seklėjo, plokštėjo ir banalėjo. Neįsivaizduoju, ką pasakytų Dantė, paskaitęs kokį nors šiuolaikinės poezijos almanachą, tarkim, kad ir „Poezijos pavasarį“. Ir išvis, ar ką nors suprastų? O mes įsivaizduojame, kad Dantę suprantame. Arba, ar atsirastų žemėje toks puikybėj nuskendęs poetas, kuris imtų girtis, kad jis yra geresnis poetas už Homerą ar Vergilijų?.. Tokio į rankas skaityti tikrai neimčiau.

Poezija prieš žmogaus akis atverčia būtį tarytum neperskaitytą knygą, tragišką ir linksmą, kartais vėjavaikišką ir nerūpestingą, kartais iki geluonies skausmingą, liūdną, perštinčią. Per poeziją, panašiai kaip per maldą, žmogus susitaiko, sutaria su pasauliu, jei ji pati nekyla į maištą tą pasaulį ardyti ir griauti iš neapykantos, puikybės ir kitų ydų, kurių kiekvienas žmogus ir literatūra į valias turi. Per poeziją esu suaustas su likiminėmis patirtimis, gyvenimas suauga su tuo, ką darai, ką mąstai, kaip jauti. Kaip aš įsivaizduoju, poeto uždavinys yra nesumeluotai tai paliudyti, ir to visiškai pakanka, kad laikų pabaigoje galėtum pasakyti, jog tai, ką darei, turėjo prasmės ar bent jau prasmės iliuziją. Ne visada aiškiai gali pasakyti, ar tai tu rašai eilėraštį, ar kažkas tau jį diktuoja į ausį, o tu tik užrašinėji, o gal tas didesnis už patį tave eilėraštis rašo tave? Ne tai yra svarbu. Kai gręžiesi į save, kai mėgini suprasti savo buvimo mintį ir vietą, suvoki, kad kaip ir kiekvienas žmogus šiame pasaulyje užimi tam tikrą vietą. Meno žmonėms dažnai tai kankinantis ir įkyrus klausimas: ar tikrai ta vieta, kurią užimi, yra ta tikroji, taviškė. Visi žinome tą nejaukumo ar diskomforto jausmą, kai teatre užsėdi ne savo kėdę, ir visą spektaklį kirba įkyri mintis, negali visa esatim panirti į veiksmą, vykstantį scenoje, nes atrodo, kad tuoj pro žiūrovų eilę atsigrūs koks nors kostiumuotas ponas, atkiš tau prieš nosį savo bilietą ir paprašys keliauti į savo vietą už kolonos. Ačiū Dievui, poezija ir kiti menai yra tokie demokratiški, kad vietos čia visiems – kiek akys užmato ir kiek fantazija „veža“. Kiekvienas poetas rupšnoja savo ganykloj, aria savo dirvoną, kitaip tariant, turi ir puoselėja savo poetinę teritoriją. Vieni užaugina vešlius sodus, kiti gal skurdesnius, bet atsparesnius vėjams, kaitroms ir šalčiams.

Poezija yra ir turi būti visokia, nes ir gyvenimas juk nėra ant vieno kurpaliaus mautas. Šia prasme kaip poetas jaučiuosi visai savo vietoje, pešu žolę savo ganykloje, ir tos žolės per akis, o ir ganyklos kaip Markizo Karabaso – akim neaprėpiamos. Skaitydamas kito poeziją, beveik visados imu diskutuoti su eilėraščio įvaizdžiais, žodžiais, sintakse, slinkdamas eilėraščio paviršiumi, bet gilesniu lygmeniu šnekuosi su eilėraščio personažu, mėgindamas jį perprasti, suprasti, ką jis man nori šiuo tekstu, įvaizdžiu ar siužetu pasakyti. Norėčiau, kad ir mano poeziją taip skaitytų, tarytum bendrautų per atstumą, bet negi imsi skaitytojui nurodinėti, kaip mano eilėraštį reikia skaityti ir suprasti. Gal tai ir yda, įgyta bedirbant kultūrinėje spaudoje bei rašant kritikos straipsnius, kad nebegaliu knygų ir poezijos skaityti kaip vaikas – švaria galva ir siela, be visokių išmoktų vertinimo klišių. Kaip poetui gal man būtų buvę naudingiau tą sugaištą prie kritikos laiką sugaišti, pavyzdžiui, tyrinėjant enciklopedijas ar rašant eilėraščius, mat kritikas ir poetas vienuose marškiniuose išsitekti negali. Tokia yra nerašyta taisyklė. O šiaip, nesigailiu patraukęs literatūros serpentinu. Bekeliaudamas juo išmokau rašyti, tapau prasilavinusiu žmogumi, gal ir visai pamanomu pašnekovu įvairiais gyvenimo ir literatūros klausimais.

Klausi apie lietuvių poezijos būklę, mėgstamus poetus, jaunuosius. Pamėginsiu lakoniškai pasidalinti tik nuojautomis, nes dabartinės mūsų literatūros nedaug esu skaitęs, tad neturiu teisės ką nors kategoriškai teigti. Man atrodo, kad procesas, vykstantis visoje Vakarų kultūroje, neaplenkė ir Lietuvos. Pavadinčiau jį – horizontalėjimu ir įnoringo individualizmo įsigalėjimu. Su tomis naujomis tendencijomis aš nepataikiau į koją ir visa esybe likau XX amžiuje, kuris man yra šimtąkart įdomesnis už „susintetintą“ XXI amžiaus pirmąjį penktadalį. Iš XX amžiaus ir mano mėgstamiausi poetai: S. Geda, Henrikas Nagys, Algimantas Mackus, M. Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Bložė, Nijolė Miliauskaitė, H. Čigriejus, S. Parulskis, Rimantas Stankevičius, A. Marčėnas, Alvydas Šlepikas, Aivaras Veiknys (jis jau XXI amžiaus) – STOP! – nes jei tęsiu, galo bus nematyti.

Dabartinės mūsų poezijos būklė visai nebloga. Yra gerai rašančio jaunimo, o dar svarbiau, kad su tais rašančiais užaugo ir kritik(i)ų karta. Šitas gerai rašantis jaunimas bėdų nematys, nes yra kas jį aptarnauja ir pridengia. Būtų gerai, kad jaunieji mūsų poetai ir poetės neužsikrėstų pagundomis trūks plyš prasibrauti į tarptautinius vandenis. Jei prasidės tokios varžybos, bijau, kad literatūrai jos atsirūgs ne į gera.

Paskutinė Tavo klausimo dalis apie mano pasivaikščiojimus su S. Geda. Tai poetas, kurio poezijai ir asmenybei perprasti vargu ar pakaks viso XXI amžiaus ir pasirengusių intelektualinių pajėgų. Su Sigitu pažįstami buvome nuo laikų, kai dar mokiausi universitete. M. Martinaitis literatų būrelį norėjo supažindinti su savo kartos poetais, tad pas visus, kurie priimdavo, eidavome į svečius susipažinti. Skaitydavome savo eilių ir sulaukdavome šeimininko teigiamų pastabų ir gražių palinkėjimų. Matyt, tokio vizito pas Gedas metu ir susipažinau su geriausiu XX amžiaus Lietuvos poetu. Kai Gedų šeimyna gyveno „Jabaniškėse“, mes su žmona Rūta atsikėlėme gyventi visai netoli Gedų į Šeškinę. Su Gražina Gediene „Metų“ redakcijoje sėdėjom viename kabinete vienas prieš kitą. Nuo to laiko pradėjome bendrauti šeimomis. Savaitgaliais su Rūta eidavome pas Gedas pietų. Kol moterys virdavo kopūstienę, Sigitas, šunelis Mikutis ir aš traukdavome pasivaikščioti prie Buivydiškių dvaro ir tvenkinių. Sigitui reikėjo žmogaus, kuris jį išklausytų, o per savaitę tų minčių jo galvoje prisikaupdavo gausiai. Tai viena. Antra – Sigitas norėjo turėti rimtesnį kontaktą su mūsų karta – S. Parulskiu, A. Marčėnu, manim, nes mes jam, matyt, atrodėme perspektyvūs. Beje, T. Venclova viename straipsnių buvo kepštelėjęs S. Gedai, kad tasai, diegdamas verlibrą, sugadino talentingų literatų kartą (įtariu, kad tai apie mus). Ir apie ką tik mes nešnekėjom. Šnekėjom apie viską, ir visi yra apšnekėti su kaupu iš visų pusių. Bet, niekus pastūmus į šalį, daug laiko esame prakalbėję apie Lietuvą ir niūrias nuojautas dėl istorinės perspektyvos. Kartais pagalvoju, kad Sigitas laiku numirė. Neįsivaizduoju jo gyvo tokioje Lietuvoje, kokioje šiandien gyvename. „Septynių vasarų giesmėse“ tokią Lietuvą su visais mumis ir savimi jis yra prakeikęs, o magiškąja poezijos ir žodžio galia jis šventai tikėjo:

Jei po tūkstančio metų kada nors čia užklysi, keleivi,

Ir ant pilkalnio aukšto sustojęs žiūrėsi liūdnai, –

Pagalvok, kad gyventa, kad plaukta, kad trenktasi laivo

Į pajuodusį krantą… Pelenai, pelenai, pelenai.

– Į klausimą apie brangiausią Tau savąjį kūrinį neatsakei, kažkodėl tikėjausi, kad paminėsi būtent eilėraščių apysaką „Elio“, nors galbūt tai ir yra atsakymas. Vis dėlto norėčiau pakalbėti apie Tavo kaip kūrėjo „sudedamąsias dalis“ ir, kas mane ypač stebina – griežtas ribas tarp jų: savo grynojoje poezijoje esi melancholiškas, liūdnas, retsykiais netgi tragiškas, prisiminus kad ir eilėraštį „Piliulė“ iš knygos „Elio“, kurį skaičiau publikai per Tau įteiktos Vlado Šlaito premijos iškilmes šiemet Ukmergėje – į juos veik neįsileidi humoro bei bravūros, nors Tavo pjesėse, prisimenant kad ir „Gaisrininkų legendas“, eilėraščiuose vaikams (pavyzdžiui, „Sargo nuotykyje“), scenarijuose (čia – laikas priminti, kad buvai to garsiojo „Šėpos“ teatro su politikų lėlėmis scenaristas) humoras, absurdo pokštai, kandūs pašmaikštavimai su giliomis potekstėmis tiesiog trykšta it iš gausybės rago… Tad norėčiau paklausti, ar sąmoningai tų ribų paisai, pagal principą „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“, ar skirtingi žanrai tiesiog atveria skirtingas Tavo kūrybines versmes, ar savo kūrybą skirstai į aukštąją ir žemąją, tikrąją ir netikrąją, taikomąją ir netaikomąją, ar dar kaip nors kitaip? Ar sunku persijungti iš vieno registro į kitą? Ir dar – A. Marčėnas, rašydamas eilėraštį apie Vilniaus kultūrinę dvasią, greta pamini dviejų poetų pavardes – Adomo Mickevičiaus ir Liudviko Jakimavičiaus. Ką Tau reiškia toks sugretinimas? Ką judu turite bendro? Meilę Lietuvai? Pavardes su lenkiškomis priesagomis? Rangą poezijoje?

L.J. Priimu Tavo kaltinimus dėl neatsakyto klausimo apie brangiausią man pačiam savo kūrinį. Kažkurį kūrinį išskirti ar sakyti, kad labiau myliu nei kitus, būtų labai neetiška kitų brangių kūrinių atžvilgiu, nors tie kūriniai man ir nebepriklauso. Tėvas visus savo vaikus turėtų mylėti vienodai. Net jei taip ir nėra, viešai to nerodyti. Tu spraudi mane į kampą, kad patvirtinčiau Tavo mintį, jog geriausiai man nusisekusi ir brandžiausia knyga yra eilėraščių apysaka „Elio“ su tuo sunkoku eilėraščiu „Piliulė“, kurio aš pats bijau ir neatsimenu, ar viešai esu skaitęs. Bet per knygelės pristatymą Rašytojų klube jį perskaitė S. Geda. Taigi galiu tik patvirtinti, kad R. Stankevičiaus ir S. Gedos skoniai bei nuomonės šiuo atveju visiškai sutampa.

Dėl „Elio“ ir naujausio rinkinio „Paliktos paletės“, matyt, turėčiau šį bei tą plačiau paaiškinti. Tarp šių knygelių yra daugiau nei dešimties metų laiko properša, mat po „Elio“ buvau beveik tvirtai apsisprendęs poezijos daugiau neberašyti, nes pačiam atrodė, kad viską, ką norėjau ir galėjau, ta knygele pasakiau. Ji atvira, kiek gali būti atvira literatūra, autobiografiška, bet ne dienoraščio prasme, kokį rašai tik pats sau. Literatūrinės fikcijos ten irgi yra gana daug, bet rašydamas ją jaučiausi tarytum save patį švariai gramdyčiau lyg seną priskretusį puodą. Atrodė, kad viską pasakiau ir su poezija atėjo laikas atsisveikinti, nes prikaupti naujos ir vertingos dvasinės patirties naujai knygai reikia arba ilgėlesnio laiko, arba didelių dvasinių sukrėtimų. Buvau naivus, jokių didelių sukrėtimų nesitikėjau, tačiau gyvenimas nusprendė kitaip. Per dešimtmetį vienas po kito numirė tėvas ir motina. Rašydamas „Elio“ net neįsivaizdavau, kokie jie svarbūs buvo mano gyvenime ir kas yra našlaitystė. Likau kaip pašiūrė be kertinių pamato akmenų. Užklupdavo liūdesys, vienatvė, meditacijos apie mirtį ir buvimo bei veiklos prasmę. Ėmiau kai ką užsirašinėti, ir visai nebūtinai poetinėmis priemonėmis, o taip, kaip ateidavo į galvą. Tai tos pastabos kaip kaži kokie „Elio“ „post scriptumai“ ir sukrito į „Paliktas paletes“. Taip jas ir reikėtų skaityti, bet naujos kartos žmogui, neskaičiusiam „Elio“, ta knygelė gali pasirodyti sunkiai įkandama, stinganti kontekstų, nors parašyta labai paprastais žodžiais, nesiekiant jokio literatūrinio efekto, spindesio ar madingos poetinės gražbylystės.

Dėl savo skirtingų „sudedamųjų dalių“ atsakysiu trumpai ir paprastai. Kaip literatūros kritiką mane tiesiog užmuša kūriniai ir autoriai, kurie nesuvokia žanro ribų ir daro žanro klaidas, o tie dalykai, kuo toliau, tuo labiau nykstant riboms tarp žanrų, yra labai dažnas reiškinys. Giliu mano įsitikinimu, laidotuvėse nevalia ateiti prie pašarvoto velionio bei gedinčiųjų ir pradėti daryti klounadą, nes neva ribos tarp žanrų – nutrintos. Klounadai, groteskui ir humorui yra skirta kita scena, kur įsijautęs gali taškytis kiek fantazija leidžia. Tai toje scenoje ir elgiausi pagal žanro reikalavimus, poezijai skyręs ir apibrėžęs jos teritoriją. Pats negalėčiau spręsti, kur man geriau sekėsi ir kas turės didesnę išliekamąją vertę. Laikas sustatys viską į savo vietas. Man gali patikti ar nepatikti, bet šiandien platesnei publikai labiau esu žinomas kaip „Gaisrininkų legendų“, „Šėpos“ teatro tekstų autorius ar eseistas-publicistas iš žiniasklaidos nei poetas, kurį žino gana siauras kolegų ir poezijos mylėtojų ratas. Ir čia aš nieko negaliu pakeisti. Paprasčiausiai taip yra.

Kitas Tavo klausimas, kaip patekau į smagų A. Marčėno eilėraštį, kurį šis mėgsta viešai skaityti, greta A. Mickevičiaus? Su klasiko kūryba mane nedaug kas sieja, kad būčiau šalia jo linksniuojamas. Mano atsiradimo tame eilėraštyje kontekstas – kur kas proziškesnis. Tai greičiau toks likimo pokštas, kad ketvirtį amžiaus pragyvenau Literatų gatvės 5 name, kuriame 1823 metais gyveno A. Mickevičius ir ant vartų nuo lenkmečio išlikęs užrašas: „1823 w tym domu mieszkal Adam Mickiewicz.“ Vikipedijoje rašoma: „Literatų g. 5 namas, pastatytas XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, priklausė Piaceskiams. Čia augo žymus filaretas Kazimieras Piaseckis, pas kurį rinkdavosi filaretai. Būtent šiame name 1823 m. pas Piaseckius gyveno Adomas Mickevičius. Arkos, vedančios į šio namo kiemą, viršuje yra memorialinė lenta Adomui Mickevičiui su užrašu lenkų kalba, žemiau, iš abiejų arkos pusių, yra atminimo lentelės su užrašais lietuvių ir rusų kalbomis.“ Istorijos pokštas, kad daugiau nei po pusantro šimto metų šiame name retkarčiais rinkdavosi filaretai – „Sietyno“ provaizdžio žmonės – rezistenciškai angažuotos šviesuomenės atstovai. O ir su A. Marčėnu tame bute buvo išgerta ne vienas butelis vyno ir prikalbėta apie literatūrą bei aplink ją tiek, kad jei kas būtų diktofonu įrašęs, išeitų ne vienas pašnekesių žanro tomas.

– Nenoriu Tavęs statyti į vieną gretą su Bernardu Brazdžioniu ir kitais poetais, pašventusiais save patriotinei lyrikai, – savo poezijoje, man regis, sąmoningai vengei plakatiškai patriotiškų temų, nealpai eilėraščiuose iš meilės Lietuvai ir nešaukei tautos, tačiau Tave artimiau pažįstantiems ar skaitantiems Tavo publicistinius tekstus akivaizdu – Lietuva, jos laisvė, gerovė ir ateitis, lietuvių kalba ir jos likimas Tau stipriai ir skaudžiai rūpi. Atsimenu, susijaudinau, perskaitęs vieną paskutiniųjų Czesławo Miłoszo pasisakymų: „Esu jau labai senas žmogus ir šio pasaulio reikalai man jau visai nerūpi. Išskyrus vieną: kas bus su Lietuva?“ Panašu, kad ir Tu kada nors, prieš mirdamas pasakysi ką nors panašaus. Man Lietuva taip pat rūpi ir taip pat skauda širdį dėl nacionalinės kultūros, vertybių ir nacionalinių skirtybių nykimo, todėl prašau – pasidalink savo mintimis, nuogąstavimais ir idėjomis apie tai, kas mūsų nacionaliniame kontekste, valstybės gyvenime Tave labiausiai liūdina, ką norėtumei pakeisti, ir ką, Tavo nuomone, galėtų, privalėtų nuveikti literatų bendruomenė, idant Lietuva išliktų Lietuva, o lietuvių literatūra – nacionalinės kultūros dalimi?

L.J. Užsiminęs apie B. Brazdžionį palietei labai aktualią Lietuvai temą, kuri vis aktualizuojasi mūsų tautinių švenčių progomis ar rinkiminių kampanijų metu ir dažniausiai skleidžiasi groteskiškais, karikatūriškais pavidalais. Atgrasiai atrodo, kai į patriotizmo lenktynes išsirikiuoja minios įvairiausio rango politikų ir pradeda vardyti savo „didingus“ nuopelnus Lietuvai. Bet kalba juk ne apie juos, o apie poeziją. Tematikos požiūriu, iš B. Brazdžionio tikrai niekas neatims „patriotinės poezijos“ tribūno laurų vainiko, nors pastangų sumenkinti B. Brazdžionio vaidmenį XX amžiaus lietuvių literatūroje buvo į valias ir okupuotoje Lietuvoje ir, liūdna, bet nė kiek ne mažiau ir išeivijoje. Tiesa, Lietuvoje tai buvo daroma sovietinio kultūrinio isteblišmento rankomis, o išeivijoje agresyviojo liberalų sparno pastangomis. Dalies išeivijos požiūris į B. Brazdžionį paliudijo nutylimą faktą, kad ir egzilyje, laisvame pasaulyje, tarp vadinamųjų intelektualų buvo susiformavusi savotiška „Jedinstvo“, kuriai atrodė, kad tokie brazdžioniai tik trukdo visaverčiui bendradarbiavimui tarp LTSR ir išeivijos pažangiojo intelektualinio elito.

B. Brazdžionio poezija, jos reikšmė nėra išmatuojama vien literatūrologiniais kriterijais, nes tai reiškinys, toli peržengęs literatūros teritorijos ribas, veikęs lietuvio savimonę kaip moralinis imperatyvas neišduoti to, kas kiekvienam lietuviui turėtų būti šventa. O visokie moraliniai imperatyvai kai ką statė ir tebestato į labai nepatogią padėtį. Tad, jei turėčiau vertinti, pasakyčiau: B. Brazdžionis savo gyvenimo darbą nudirbo, ir nudirbo gerai. Nežinau, kaip galėčiau stotis su B. Brazdžioniu į vieną gretą, nebent spekuliuodamas, kad visi Lietuvos poetai juk yra Lietuvos patriotai, tad visi su B. Brazdžioniu stovi vienoje gretoje. Beje, gal taip ir yra – H. Nagys mėgdavo sakyti, kad mes, poetai, visi esame vienos poezijos žemės vaikai.

Jei žiūrėtum labai plačiai ir keltum sau klausimą, ką apskritai čia mes, Lietuvos poetai, kuriame, kokia visos tos mūsų poezijos bendriausia prasmė, į galvą man ateina viena mintis. Na, tarkim, skaitau XX amžiaus ispanų poezijos antologiją. Kas vyksta mano galvoje, ko aš ten ieškau? Iš tikrųjų skaitydamas noriu pamatyti ir suprasti Ispanijos poezijos lyrinį subjektą, kas per vienas, kokiomis vertybėmis gyvena, kokia to kolektyvinio poezijos personažo gyvenimo filosofija, etika, temperamentas? Kodėl jam rūpi tokie dalykai, kurie man nerūpi ir atvirkščiai?

Taigi ir mes, kiekvienas kažką rašydamas, papildom autentišku bruožu, raukšle ar randu to kolektyvinio Lietuvos poezijos subjekto portretą, kurį gal kas nors, kaip aš ispanus, tyrinės, skaitydamas mūsų poeziją, mėgindamas susidaryti Lietuvos ir lietuvio vaizdą. Be abejo, toks tyrinėtojas pastebės, kad, skirtingai nuo daugelio kitų tautų poezijos, lietuvių poezijos tema Nr. 1 yra Tėvynės, meilės Tėvynei tema. Meilės jausmas yra intymus, poetui visai nebūtina eiti į gatves ir plėštis nuo krūtinės marškinius garsiai rėkiant: „Ir aš tikrai myliu Lietuvą“, lyg kas tuo rimtai abejotų. Poezijos repertuare tokie prisipažinimai atsiduotų trivialia grafomanija. Nieko nepadarysi, kad popsas, tik tuo ir būdamas gyvas, prisideda prie intymių dalykų subanalinimo ir nupiginimo.

Man, kaip linkusiam į minimalizmą poezijoje, metonimijos tropas yra artimesnis už metaforą ar simbolį. Tai didžiųjų poetų, sukūrusių autonomiškas poetines sistemas, duona ir privilegija. Aš tokių ambicijų niekados neturėjau ir savo rašymams tokių grandiozinių uždavinių nekėliau. Tai gal todėl ir eilėraščiuose neatsirado vietos fasadinėms meilėms ir plakatiniam patriotizmui.

Prieš trisdešimt metų, kai dar buvome jauni kritikai, pamenu, buvome užmezgę diskusiją apie tai, kad po Nepriklausomybės paskelbimo poezijos procesui iš po kojų ėmė slysti žemė, kad Ezopo kalba, buvusi mūsų poezijos unikaliu kalbėjimo būdu ir stiprybės versme, nebeteko prasmės. Spėliojome, kas dabar bus, kaip ir apie ką ji rašys, kokias poezija atras naujas temas, kai eilėraščiu nebereikės kovoti už Lietuvos laisvę? Tikriausiai tada ir suformulavau pats sau atsakymą į rašymo prasmės klausimą – poezija kaip paliudijimas apie mano ir mano kartos dvasinę būseną, vykstant dideliems istoriniams lūžiams ir permainoms. Man pasisekė, kad nereikėjo pačiam savęs perkurti ar perrašyti, nes jokių lūžių ar kūlvirsčių mano dvasios, vertybių ir pasaulėžiūros peizaže neįvyko.

Nebuvau skaitęs giliai prasmingo Cz. Miłoszo pasisakymo, kurį pacitavai klausime. Sakyčiau – testamentinio pasisakymo, testamentinio kaip įpareigojančio. Nelabai man būtų įdomūs poetai, kuriems Lietuvos reikalai neskaudėtų.

Paradoksalus dalykas, kad dėl LTSR nesėkmių man visai neskaudėjo. Tuomet išgyvenau greičiau kažkokį apmaudą, absurdo ir beviltiškumo jausmą. Skaudėjo labiau dėl sugriautų žmonių likimų, išprievartautos, prisitaikiusios visuomenės. Sovietmečio laikais netikėjau, kad ta „tarybinė liaudis“ ir ideologijos suluošinta bendraamžių karta taip staiga prabus ir ryšis Nepriklausomybės žygiui. Tikėjau, kad kada nors, dar man gyvam esant, imperija žlugs, bet ne taip greitai, kaip įvyko. Ir paradoksas štai koks – paskelbus Nepriklausomybę, Lietuva, jos reikalai man ėmė kelti vis daugiau rūpesčio, nerimo ir skaudėjimo. Mano vizijose kitaip turėjo atrodyti Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistema, kiti jos rezultatai. Modernios Lietuvos kultūra turėjo imtis fundamentalių uždavinių aktualizuoti tradiciją, į kurią turėjo atsiremti mokykla, ugdanti lietuviškąją tapatybę. Švietimo politika, atmetusi Meilės Lukšienės kurtą tautinės mokyklos koncepciją, pasuko neaiškiais šunkeliais, brukdama į programas kažkokią niekinę kosmopolitinę pasaulėžiūrą, kuri mūsų valstybei daro neįsivaizduojamo masto žalą. Kas galėjo pagalvoti, kad per trisdešimt Nepriklausomybės metų išsiugdysime pilietiškai ir politiškai patį neaktyviausią visuomenės segmentą – studentiją, nebeprisiimančią atsakomybės už valstybės ir jos kultūros kūrybą. Kultūra su švietimo sistema tapo tarytum nebesusisiekiantys indai.

Demografai skambina pavojaus varpais, rodydami mūsų nykimo skaičius ir grafikus, bet niekam, nei valdžioms, keičiančioms viena kitą, nei vadinamajai šviesuomenei nė motais, nes ji kaip savarankiškas, autoritetą turintis ir atsakingas visuomenės dėmuo taip ir nesusiformavo. Pasuko lengviausiu keliu – tapatintis su valdžia ir jai pataikauti. Jei taip tęsis, mūsų laukia ne liūdna ateitis, bet jokios ateities. Lietuva kaip rafinuoto cukraus gabalėlis ištirps dideliame kubile neaiškaus turinio buizos, kuri vadinsis naujosios Europos bendrija. Tokios Europos – niveliuotos, beveidės, be suverenių, orių tautų, vartojimu grįstos – aš nenoriu.

– Sakei, kad po tėvelių mirties santykis su gyvenimu pasikeitė. Ne taip seniai ir pats patyrei mirties artumą – šmaikštavai, kad jau beveik buvai „pas Abraomą“. Ar po šios patirties kaip nors kitaip atsivėrė pasaulis, pasikeitė santykis su savimi, su žmonėmis, su gyvenimu? Ar bijai mirties? Ar tiki, kad esama pomirtinio gyvenimo? Jeigu taip, ar Dievas skaito mūsų eilėraščius? Ar gulsis jie ant sielos teismo svarstyklių? Ir ką apskritai manai apie žmogaus gyvenimą? Suprantu, kad klausimas beveik neatsakomas, bet visgi – kokia kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė, ko į šį pasaulį ateiname, ką išsinešame? Ir kokia šiame pasaulyje yra poezijos funkcija? Ką ji gali ar bent turėtų galėti?

L.J. Paskutinį, išplėstinį Tavo klausimą el. paštu gavau vasario 20-ąją, likus keturioms dienoms iki karo pradžios. Neskubinai, tad neskubėjau atsakinėti, ir staiga – babach, kaip perkūnas iš giedro dangaus! Niekada netikėjau, kad tokio masto katastrofa ir nusikaltimas XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje pasaulį gali ištikti. Buvau ir tebesu sukrėstas taip stipriai, kad nieko nebegalėjau nei daryti, nei rašyti. Tiesiog neradau sau vietos. Banalu atrodė net parašyti ką nors į feisbuką, nes neradau tinkamų žodžių – ne kalkių ir klišių tiksliai savo būseną nusakyti, kokia ji siaubinga. Kažką panašaus patyriau per Sausio įvykius, kai pasigirsdavo ir priekaištų, kodėl nieko nerašau, kai vyksta tokios likiminės pervartos. Negalėjau, nes išgyvenimai buvo sunkesni ir didesni nei gebėjimai visa tai aprašyti. Reikėjo bent minimalios distancijos, kurios neįmanoma buvo susikurti, esant įvykių sūkury.

Kitas dalykas, kuris skaudžiai mane žeidžia ir varo į neviltį, – kad pasaulis tarytum pripranta prie visko, ir tuoj jis nenorės girdėti žinių pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose apie kažkur vykstantį siaubą ir nusikaltimą prieš mus visus. Baikštūs Vakarų cirko klounai, gerdami rytais kavą, stumia tolyn nuo savęs nepatogias moralines kolizijas, kad jei nieko nedaro, nors gali, yra nusikaltimo bendrininkai. Aš jaučiu siaubingą neviltį ir gėdą dėl to, kad esu šio ciniškų skystablauzdžių nevykėlių klubo – ES ir NATO bendrijos narys, tad ir bendrininkas, ir nieko negaliu padaryti – tik melstis.

Skaitytojų prašyčiau atleisti už ilgą inkliuzą, bet be šios refleksijos kalbėti apie save, literatūrą ar bet ką kita būtų labai makroniška ir nesąžininga.

O į didžiąją dalį Tavo šitos pokalbio dalies klausimų raštu neįmanoma atsakyti, nes į tokius klausimus atsakinėti reikia ne liežuviu, o pačiu gyvenimu. Visų mūsų viešų pasisakymų silpnoji vieta yra ta, kad kalbantis apie save žmogus visados nori atrodyti gražesnis, oresnis, sąžiningesnis, teisingesnis, šaunesnis ir visoks kitoks –esnis, nei yra iš tikrųjų. Vienas iš pagrindinių Korano imperatyvų skamba taip: „Netikėk liežuviu – tikėk širdimi“, beje, tūkstančius kartų, tik kitais žodžiais ir sąvokomis kartojamas mūsų civilizacijos fundamentaliuosiuose religijų ir kultūrų tekstuose. Dėl to tikintis žmogus neturėtų vargintis. Paskutiniame teisme tuos mūsų „gerus darbus“ svers visai nepriklausomai nuo to, kokie geri mes patys sau ir aplinkiniams atrodėme, ar gerai vaidinome „geručių“ vaidmenis šiame gyvenime.

Pats save suvokiu kaip tikintį žmogų. Religingumas ir tikėjimas nėra pastovus dydis, kartais jis ima ir aptirpsta, pablunka, pasitraukia į trečią planą ar tampa tik fonu, bet būna gyvenime epizodų, kai santykis su Dievu tiesiog žybteli ir sukrečia, o tikėjimas iš foninio tampa visko matu, vertinimų ir apsisprendimų pagrindu.

Mirties artuma – vienas iš tokių stiprių įcentrinių sukinių, kurie mus sugrąžina prie esminių prasmės klausimų, tikintį – prie gyvojo Dievo ir supratimo, kad tikėjimas nėra tik viena iš gyvenimo zonų, saugus rezervatas, pažadas, mirtininko paguoda ar nusiraminimo kėdutė, o yra kryžius ir patį gyvenimą persmelkianti tikrovė, nelyg oras ar radiacija.

Klausi apie mano susidūrimą su mirtimi. Suprantu, kad visiems labai smalsu, ką žmogus jaučia klinikinės mirties būsenoje. Jei iš tikrųjų tai, ką patyriau, buvo būtent ji, kuo nesu visiškai tikras, tai nieko siaubingai baisaus ir itin sukrečiančio neišgyvenau. Apie tą būseną, esant „tarp“, ne kaži ką galėčiau pasakyti. Buvau patekęs į kažkokį vaizdinių chaosą, kaleidoskopą, kurio negalėčiau perpasakoti ar pagauti kokį nors siužeto siūlą. Galiu tik spekuliuoti, kad tikriausiai dvasia, ar gyvybė, gal nebuvo dar suvisam iš kūno pabėgusi, ar labai netoli buvo pakeliavusi, kad gerų daktarų pastangomis pavyko ją atgal į mano varganą kūnelį sugrąžinti. Nuoširdžiausias ir neįkainojamas ačiū jiems.

Bet žvelgiant kitu, ne fiziniu rakursu, turėtume sugrįžti į pokalbio pradžią, kur aš pasakojau apie avariją, kai vežė mane iš Plungės gimdymo namų į Kulius. Prisimeni, vienoje pastraipoje užsiminiau apie angelą, kuris tame epizode nežinia iš kur atsirado šalia ir panorėjo, kad vos prasidėjęs gyvenimas čia pat netaptų ir pabaiga. Alfa ir omega viename taške. Kur buvęs ir kur nebuvęs mano angelas sargas „sudalyvavo“ ir šioje mizanscenoje.

Klausi: „Ar po šios patirties kaip nors kitaip atsivėrė pasaulis, pasikeitė santykis su savimi, su žmonėmis, su gyvenimu?“ Pasikeitė, ir labai daug kas. Tai būtų plati atskiro pokalbio tema, kuri toli išeitų už mūsų pradėto pokalbio įsivaizduojamų rėmų. Bet jei trumpai, keliais sakiniais, gal labiausiai pasikeitė mano požiūris į žmones, kurie mane supo ir su kuriais gyvenau. Kasdienybės rutinoje buvau labai kvailas ir neatidus, net neįsivaizdavau, kiek daug nuostabių ir mylinčių žmonių mane supo ir supa, ir kad mano skola jiems yra neišmatuojama jokiais matais ir gerais darbais. Gal toms skoloms grąžinti ir buvo man suteikta dar kažkiek laiko. Į tą klausimą dabar ir mėginu pats sau atsakyti, – kokia buvo Dievo mintis manęs neišbraukti iš telefonų knygos? Kokia šio man dovanoto laiko mintis ir prasmė?

Ar bijau mirties? Meluočiau, jei atsakyčiau, kad ne, ir netiesą sakyčiau, jei tarčiau, kad bijau. Suktas klausimas. Kiekvienas žmogus, kaip ir kitas gyvis, yra fiziologinis padaras, turintis nuo jo išprotavimų nepriklausančią, natūralią, gautą iš gamtos skausmo, kentėjimų ir mirties vengimo reakciją. Kai pradedi dusti, išsigąsti, nes trūksta oro. Bet žiūrint iš metafizikos taško, jei esi tikintis, tai tos mirties ir nėra, nes esi gavęs pažadą – jei nenužudei savo sielos, gausi atlygį – amžinąjį gyvenimą. Paprasčiau tariant, tavo dvasiai nieko neatsitiks. Taigi visiškai nėra ko bijoti, ir tai guodžia. Dabar gyvenu aiškiai supratęs vieną mintį, kad svarbiausias dalykas (tai ir apie kūrybą) yra stengtis išsaugoti švarią ir šviesią dvasią ar sielą. Man tai ir yra gyvenimo ir kūrybos gilioji prasmė. O ar mes sodiname medžius, ar žiedžiame puodus, ar auginame vaikus, ar rašome eilėraščius, tai neesminis skirtumas, jei tą darome nemeluodami nei kitiems, nei patiems sau. Jei ta dvasia, kurią dovanų esame gavę, dalijamės su kitais, jei šiek tiek jos įtrupa į tai, ką parašome, tai tuose mūsų raštuose tiek tos prasmės ir yra. Kai prasidėjo karas, dar neatsigavus nuo šoko, mane užklupo klausimas, o kokia mūsų viso šio pasikalbėjimo prasmė, ir apskritai ar bent kokia yra? Gana greitai apsiraminau, pats sau atsakęs – jei esame gavę Dievo dovaną – sugebėjimą rašyti, tai turime tai ir liudyti. Tavo ir mano atveju – eilėraščiu, mintim, meile žmonėms, papasakodami apie save, apie tai, kas skauda, ir apie tai, kas gera.