2024 m. Nr. 10 

Rašytoją Dalią Staponkutę kalbina Daina Opolskaitė

Rašytoja, vertėja, kultūrologė Dalia Staponkutė man, kaip tikriausiai ir neretam, visada buvo įprastas lietuvių rašytojui ribas peržengusi asmenybė. Ir ne tik parašytose knygose. Atotrūkis nuo gimtosios šalies ir gyvenimas kitoje kultūroje žmogui įteikia savo likiminę dovaną – viską matyti jautriau, aštriau, plačiau, siekiant nuolatinio savęs suvokimo, įprasminimo.

Vasarą viešėdama Lietuvoje, rugpjūtį rašytoja ne tik pasitiko savo šešiasdešimties metų sukaktį, bet ir surengė ne vieną naujausios knygos – paralelinių istorijų romano „Vivat regina!“ pristatymą. Paklausta, ar pavyko savyje sujungti Lietuvą ir Kiprą, rašytoja atsako, kad pagaliau jaučiasi tai padariusi. Natūraliai priimdama būseną „esu iš svetur“, ji teigia, kad graikams tebėra lietuvė, graikų lietuvė, bet nei graikams, nei lietuviams tai nė motais.

Pokalbio metu apima jausmas, lyg sėdėtume ant kalvos viršūnės viską aplink apžvelgdamos plačiu panoraminiu žvilgsniu – kalbamės ne tik apie skirtingas šalis ir kultūras, bet ir apie universalius, pamatinius dalykus – gimtosios kalbos pulsą, besikeičiančią rašytojo poziciją nūdienos pasaulyje, prarandančią dialogą visuomenę ir net apie švietimo sistemos aktualijas.

– Mano susidarytas įspūdis apie Jus – kad esate kelionės žmogus. Kelionės, kuri yra visas gyvenimas, kelionės, kuri vyksta Jūsų viduje ir yra nenutrūkstantis procesas, būsena. Jei esu teisi, kokia toji kelionė, kas ją ženklina? Ar esate linkusi ją apmąstyti, apibendrinti, ar priešingai – kaip tik siekiate to išvengti?

D. S. Paskutinė Jūsų klausimo dalis ir paliečia esmę – vis dažniau mane aplankantį apmąstymų liūdesį… Liūdesį, nes nebuvo keliauta tiek, kiek norėta. Nuo ankstyvos jaunystės turėjau aistrą kelionėms (manyčiau, jog tai aistra; juk ne kiekvienas jaučia panašiai; yra ir labai sėslių žmonių) – atverti sau kuo platesnį pasaulį. Tikėjau ir tebetikiu pasaulio stebuklu, kurį sukuria besiderančios tarpusavyje skirtybės ir skirtingos vertybės, visuose lygmenyse ir sluoksniuose, nuo gamtos iki kultūros. Ir dar – manau, dauguma žmonių tokią aistrą jaučia jaunystėje, o vėliau ji išblėsta. Toji aistra nereiškia nuolatinių kelionių, kertant geografines platumas. Tai nėra turizmas, atostogos ar komandiruotės. Tai kelionė, kai tenka atsisakyti savęs buvusio (-ios). Ir tokia kelionė gyvenime gali būti viena arba dvi.

Apskritai, kai kalbu ir rašau apie kelionę, turiu omenyje kelionę kaip virsmą kitu žmogumi, atsinaujinimą, nes ilgalaikis buvimas vienoje būsenoje (dažniausiai susijusioje su tam tikra vieta), renkant vietos dulkes ir apnašas, uždeda kaukę. Praeityje iš vieno krašto į kitą keliaudavo valdovai, mokslininkai, mąstytojai, metraštininkai, diplomatai, gydytojai. Jie iškeliaudavo ilgam, nė nebegrįždavo ten, iš kur išvykę. Nė nesvarstydavo apie šaknų išsaugojimą, nukirsdavo jas visam ir nesvajodavo apie „grįžinėjimą“, juk nebūdavo kaip. Tačiau nostalgiją jausdavo. Apie ją nuo gilios senovės rašė graikai. Jei nebūtų šito užrašę, nežinotume, kokie jausmai lydėjo keliaujančius žmones. Ir tai susiję su tuo, ką jau minėjau – atsinaujinimu, atsišviežinti siekiančia mintimi, kuri niekad nebūna rami, panašiai kaip gamta – ji išjudina, „išrauna“.

Mano verstas graikų klasikas Nikos Kazantzakis, kūręs romanus apie keliaujančius asketus ir šventuosius, nuolat akcentuodavo šį vidinį poreikį. „Paskutiniame gundyme“ rašė: „Jėzus nusipurto dulkes nuo sandalų – ir vėl į kelią.“ Kazantzakio herojams keliauti būdavo natūralu kaip gyventi ir tikėti, veikiau nenatūralu stovėti vietoje: tiesa, tai irgi gali būti keliavimas – tik gilyn; kai kam jis prasideda, kai nebeįmanoma leistis į kelionę fiziškai. Fizinė kelionė ištreniruoja mintį nuolatinei įtampai ir paruošia kūną metafizikai.

– Beveik visada kelionė mums asocijuojasi su nuotykio žavesiu, bet, kita vertus, imu galvoti, kad kai ji tampa gyvenimo būdu ir nuolatine būsena, ar neišvargina, ar neatsiranda stiprėjąs „buvimo ne savo vietoje“ jausmas?

D. S. Atsakydama pajuokausiu. Per vienas šventas Velykas Kipro arkivyskupas, skaitydamas pamokslą graikams, pasakė: „Tas, kas nori būti visur pirmas, rizikuoja atsidurti ne savo vietoje. Tas, kas važiuoja greičiau už kitus, rizikuoja nepasiekti tikslo“. Tai tinka ne tik žmogui, bet ir kiekvienai atskirai šaliai, netgi jos politikai. Ypač šiandien, kai skubama sumoderninti visas gyvenimo sritis, bet pamirštama svarbiausia – žmogiškumas. Šiuos procesus pastebiu ir gimtojoje Lietuvoje. Šitai nedžiugina, nes kas jau kas, o nedidelės Europos valstybės galėtų išsaugoti vieną svarbiausių privilegijų – žmogiškai lėtą gyvenimo būdą. Žmogus yra lėta būtybė. Skubėdami žavimės robotais, o robotui reikia resursų, kurių neturime. Kas belieka, kai pervertiname savo galimybes, gyvenamos vietos specifiką ir, kaip Jūs sakote, nuotykio žavesį? Nebent – eutanazija? Tai – apie buvimo „ne savo vietoje“ ir „ne savo laike“ pasekmes…

Tačiau egzistenciškai „buvimas ne savo vietoje“ – viena žmogiškiausių būsenų; žmogiško nerimo ir baimės metafora. Būtent tai ir verčia keliauti, ieškant sau vietos, ir nesvarbu, kad jos nerandi. Manau, nėra žmogaus, kuris vienu ar kitu savo gyvenimo metu nebūtų pasijutęs „ne savo vietoje“. Tada ji ar jis imasi ką nors keisti: darbą, butą, šalį, pomėgį, tikėjimą, partiją, sporto šaką, ar net gyvenimo partnerį. Tai galinga varomoji jėga – tas „buvimo ne savo vietoje“ jausmas. Jis netiesiogiai susijęs su kelione, su pasirinkimu, jo stoka, sukuriančia klaustrofobijos jausmą, iš kurio būtina vaduotis, nes nuo šito susergama.

Jei atvirai, tokį jausmą kartais išgyvenu ir aš – nuolatinį nerimą ar įtampą, kad manęs „nesučiuptų“ ir „neįkalintų“ pasirinkimo nelaisvė. Negaliu pasakyti, ar tai ir yra, buvo mano kelionių priežastis. Gal pasekmė? Niekad sau neatsakysiu į šį klausimą.

– Manau, kad visada buvote ir šiandien esate viena iš tų Lietuvos rašytojų, kurie yra linkę labiausiai apmąstyti tėvynės sąvoką ir reikšmę savo gyvenime, esate itin giliai ją išjautusi, išgyvenusi. Neabejoju, kad bėgant metams tai kėlė (o gal ir tebekelia?) daug klausimų, su tuo susijęs ir noras apsispręsti, nubrėžti savo tapatybės ribas (gal jos jau nubrėžtos?) – kur aš esu iš tiesų, kiek tėvynė man svarbi ir brangi, pagaliau kas toji tėvynė apskritai? Kaip jau tris su puse dešimtmečio kinta toji Jūsų vidinė įtampa?

D. S. Kodėl tris su puse dešimtmečio? Ar todėl, kad Lietuva tada atkūrė savo nepriklausomybę? Ar todėl, kad būtent tada išvykau iš šalies, kuri vadinosi SSRS? Esu savo kartos žmogus. Mano kartai tėvynės samprata kito, nes kito ir tėvynė. Ne – ne vidinė Lietuva su artimaisiais ir gimtąja kalba ir ne Lietuva kaip geografinis-kultūrinis darinys, o kaip socialinė-politinė erdvė. Tai labai sudėtinga. Kito santvarka ir vertybės. Visuomenė patyrė didžiulį sukrėtimą. Žmonės gludino sau ne tik tėvynės sampratą, bet ir kitokį santykį su artimiausia aplinka, savo darbo vieta, patirtimi, atmintimi. Tėvynė – ne virš debesų skriejanti sąvoka ir ne vėjyje plevėsuojanti vėliava. Ji – tai kiekvieno vidinis „Aš“.

Prieš tris su puse dešimtmečio, kaip Jūs sakote, daug kas negrįžtamai traukėsi į nebūtį – kasdienis buvimo čia ir dabar turinys. Iro socialinis tinklas (ne tas, technologijų sukurtas, o – realiai egzistuojantys ryšiai), formavosi nauji socialiniai ir nepaprasti turtiniai santykiai. Menu šio virsmo pradžią kaip jauna mergina. Naujieji pasiturintieji dažniausiai būdavo vyrai, senesni ar jaunesni. Jie užvaldė medijas ir kūrė naują požiūrį į moterį, kuri arba jų nedomino (politiškai dominavo savotiškas aseksualumas), arba pakako, kad būtų daili lėlė (tiesiogine ir perkeltine prasme). Kai vieni greit lobo, kiti greit skurdo; praėjus išsivadavimo euforijai ir dainuojančiai revoliucijai, plačiąją visuomenę iš pradžių užvaldė socialinės neteisybės jausmas. Intelektas tada vargingai skynėsi kelią, konkuruodamas su besiformuojančia rinka ir verslu. Su šiais procesais negalėjo nesikeisti ir šalies demografija. Ką jau kalbėti apie politiką ir, žinoma, diplomatiją. Keitėsi viskas, ir žaibiškai.

Su šiuo tempu negalėjo ir nemokėjo taikytis daugybė piliečių (žmogus lėta būtybė), jaunieji specialistai visiškai sutriko. Ir dar ­net tarp diplomatų 1990-aisiais atsirado tokių, kurie samprotavo (pati girdėjau): esą Lietuvoje per daug žmonių, ir kai trečdalis išvažiuos, tada nusistovės tikrosios vertybės ir atsiras erdvė joms tarpti. Aš ir išvykau tuo sudėtingu laikotarpiu, tik dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą. Ne dėl minėtų socialinių-politinių ar ekonominių priežasčių. Nors – dabar galvoju – jos galėjo mane paskatinti. Su savo bendramoksliu Peterburgo universitete, graiku iš Kipro, sukūrėme šeimą ir persikėlėme gyventi į Londoną, bet netrukus, jam gavus darbą Kipre, atvykome į jo tėvynę. Per gana trumpą laiką atsidūriau labai toli (taip man atrodė) nuo savo tėvynės ir visko, kas su ja siejo. Dėl to gerą dešimtmetį neradau sau vietos. Patekusi į salą, į gana tradicinę, patriarchalinę (tada dar), nors ir svetingą visuomenę, pajutau savyje pirmąsias klaustrofobijos ir autsaiderės apraiškas. Iš esmės, niekad ir negalėjau nurimti.

– Skaitydama Jūsų tekstus (kad ir kas tai būtų – publicistika ar romanas), visuose juose vis dėlto jaučiu giliai įsiskverbusią, juos persmelkiančią Graikijos kultūros dvasią, be to, tai išduoda konkrečios nuorodos į kultūrinį kontekstą, parenkami palyginimai. Kyla jausmas, kad sąmoningai siekiate sujungti dviejų šalių kultūras, o gal vidinis poreikis tai daryti yra paprasčiausiai nenugalimas? Ar tokia nuojauta klaidinga? Ar iš tiesų jaučiatės sujungusi Lietuvą ir Kiprą?

D. S. Jaučiuosi sujungusi. Savyje – tikrai. Jau vien dėl to, kad buvau pirmoji lietuvė Kipre ir tą savo padėties unikalumą jaučiau kasdien. Iš pradžių lietuvių kalba nuo manęs radikaliai pasitraukė. Nebuvo su kuo kalbėtis gimtąja kalba, tik su savo mažamete dukra, ir nebuvo tiesioginio susisiekimo su Lietuva, tik brangiai kainuojantys skambučiai (o tai ne pokalbis). Šito niekad nesupras „eurosąjunginės“ epochos migrantai, o ir nereikia, kad suprastų – tebūnie susisiekimas ir komunikacija tarp Europos šalių kuo lengvesni ir paprastesni.

Tačiau kas nutiko, kai tapo paprastesni? Supaprastėjo ir santykis su kalba, tėvyne, artimuoju – nuo 2004-ųjų vėl kito vertybės. Mūsų vaikai, trisdešimtmečiai, jau net keturiasdešimtmečiai, – tai pirmoji globalios, technologijų įtaka persmelktos kultūros karta, kuriai paprastumas ir greitis yra vertybė. Be šito jie neįsivaizduoja gyvenimo šiuolaikinėje Europoje: naudoja kodų kalbą, o nacionalinė tapatybė ir, kaip Jūs sakėte, „nubrėžtos ribos“ pasidarė per siauros. „Naujojoje“ Europoje Kipras ir Lietuva tapo „automatiškai“ susijungę. Viena jauna Kipro lietuvė kartą prisipažino: „Esu dėkinga Lietuvai, kad ji laisva, ir aš galiu laisvai rinktis gyventi Kipre.“ Šiame spontaniškame sakinyje galima įžvelgti ir didelę dalį tiesos, ir euforijos, ir ironijos, ir nevilties, ir naujos pasaulio pajautos.

Ką reiškia sujungti Kiprą ir Lietuvą šiandien? Ar mano, kaip rašytojos, pastanga sujungti dvi šalis, kurias iš esmės susikūriau savo vaizduotėje – tokias, kokias jas noriu matyti, – aktuali šiandien? Atsakau: taip, kaip niekad aktuali. Lietuva ir Kipras mano knygose yra du poliai, tarp kurių blaškosi vienas žmogus ir niekas neįvyksta „automatiškai“, nauji tai laikai ar seni…

Dabar, turėdama nemenką gyvenimo patirtį, galiu pasakyti, kad aplink mane viskas tik sudėtingiau: nei prisitaikymas, nei susitaikymas su antrąja tėvyne nesibaigia. Nors Graikija kaip kultūrinė erdvė kartu su Kipru, senąja helenizmo dalele, jau gyvena giliai manyje. Taip giliai, kad ją romantizuoju lyg kūrėjas savo mūzą. Kodėl taip atsitiko? Nes buvau, esu „iš svetur“. „Iš svetur“ – tai romantinis atstumas, viliojantis ir bandantis. Graikams likau lietuvė. Ne, niekad nebrėžiau sau griežtų tapatybės ribų ir tikslų. Tai absurdiška, gyvenant svetur. Ir nebrėžiant esi, kas gimei.

– Žinau, kad gyvendama svetur ir rašydama lietuvių kalba kaip niekas kitas esate giliai apmąsčiusi savo gimtosios kalbos vertę ir svarbą. Žinau, kad ja didžiuojatės, suvokiu, kiek pastangų reikia kitakalbėje aplinkoje, norint išsaugoti savyje jos gajumą. Ar tos pastangos yra kasdienės ir kas labiausiai padeda išlaikyti, išsaugoti kalbos pojūtį?

D. S. Ačiū, kad tai pastebėjote. Gimtoji kalba nekonkuruoja su kitomis kalbomis, tegu jos ir kelios. Tam, kad kalba liktų su tavimi visam, joje reikia ne tik gimti, bet ir baigti mokyklą gimtąja kalba. Dar geriau – universitetą. Aš baigiau tik lietuvių vidurinę mokyklą, vėliau gyvenime lydėjo kitos kalbos, tačiau jos niekad nenusvėrė gimtosios. Ir nesumažino traukos prie jos.

Gimtojoje kalboje (tyčia naudoju vietininką) visados jaučiuosi išlaisvėjusi. Tai stulbinantis jausmas: mano veido raumenys dirba neįsitempę ir leidžia pasakyti daugiau. Gimtoji kalba – tai mano akys, lūpos, balsas. Šimtai subtilių detalių. Saugoti? Kažin ar kalbą reikia saugoti – ją reikia nuolat naudoti. Ji kaip bet kuris menas tobulėja naudojama. Ja mąstoma.

Buvo dvi kalbos, kurios padėjo man išsaugoti gimtąją, – graikų ir rusų. Jos abi artimos lietuvių kalbos struktūroms, jas abi intensyviai naudojau ir iš jų verčiau. Dėl nuolatinio vertimo mano lietuvių kalba netapo našlaite. Ji turėjo „draugių“, kurios ją turtino. Vėliau mano darbo, akademinės aplinkos kalba tapo anglų. Iš jos, keista, nebeverčiau į gimtąją. Gal dėl to, kad ji buvo paskutinioji iš mano gerai įsisavintų… Bandžiau versti iš anglų kalbos literatūrą, tačiau anglų ir lietuvių kalbų pora man „nepasidavė“. Anglų kalba idiomatiška. Ji nepaprastai valdinga (powerful), skamba galingai, o nuskriausto vaiko tonas, būdingas lietuvių kalbai, jai kiek tolimas. Nuskriausto vaiko tonas – ne sumenkina, o atskleidžia mūsų esmę.

Kiekviena kalba turi savo melodiją, muziką, atspindinčią bendrą visų ja kalbančiųjų būseną, kolektyvinę jauseną. Gimtoji kalba parodo, kaip ir kuo gyvename. Norime išlikti su ja ar ne. Ji viską pasako. Ji – gyvas organizmas. Iliuzija manyti, kad galime daryti su ja ką norime. Savo esė pabrėžiu, kad kalba mus pati pasirenka, o jai išlikti padeda vidinis vertimas. Tada ir pajunti – kaip sakė mano mėgstamas Walteris Benjaminas – kad kalbi „universalia kalba“ ir kad visos kalbos tarpusavyje susietos nematomomis gijomis.

– Viename ankstesnių interviu labai gražiai pasakėte, kad lietuvių kalboje mes turime melodiją, muziką ir kad kartu ji mums suteikia ir kokybę. Su savo vertimais esu viešėjusi Šiaurės Makedonijoje, Skopjėje, kur vyko gana įdomus eksperimentas. Pakviesti iš skirtingų Europos šalių rašytojai bibliotekoje susirinkusiai auditorijai turėjo garsiai perskaityti savo kūrinio ištrauką gimtąja kalba. Iš anksto buvo akivaizdu, kad teksto niekas nesupras. Bet būtent tada skaitydama pajutau mūsų kalbos grožį ir jėgą, o kažkas iš klausytojų nesusilaikęs net įvertino: „Like a song!“ Žinojau, kad lietuvių kalba yra muzikali, melodinga, bet kitakalbėje aplinkoje tai ypač išryškėjo. Kada tai pajutote ir supratote Jūs – dar gyvendama Lietuvoje ar atsitraukusi nuo jos?

D. S. Žinoma, kad savo kalbos ypatumus geriausiai pajunti derinyje su kitomis kalbomis. T. y. radikaliomis sąlygomis, kai aplinkoje esi vienintelė gimtosios kalbos nešėja. Pamenu tą interviu. Jį daviau, kai pristačiau savo esė-romaną „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“, kuriame apmąstymams apie gimtąją kalbą skyriau ne vieną puslapį. Labai svarbu dalintis savo patirtimis, kol jos neužsimiršo. O juk viskas efemeriška.

Paminėjote Šiaurės Makedoniją… Tai įdomi šalis. Paskutiniaisiais metais į ją buvo nukreipta daugybė Europos Sąjungos remiamų kultūros mainų programų. Juk valstybė jauna, gludina savo identitetą, aktyviai verčia „į save“ užsienio, pirmiausia Europos šalių, literatūrą. Prisiminiau, kad 2019-aisiais buvau iš tų, kurie abejojo, ar nieko bendra su makedonų istorija ir palikimu neturinti valstybė gali vadintis Makedonija (Šiaurės). Mano nuomone, pavojinga savintis senąją ir daugeliu aspektų „ne savo“ istoriją, kai jos turinys nesutampa su nauju politiniu teritoriniu dariniu. Juk tai sukuria įtampą su kaimynais, verčia ieškoti simbolių, patvirtinančių naują istorijos versiją, o istorijos perrašyti neįmanoma. Kaip Baltarusijai neįmanoma perrašyti LDK istorijos, kad ir kaip šito siekiama. Istorija turi savo vagą ir joje, o ne kur kitur, bekompromisiškai užariama viskas, vėliau ar anksčiau.

Tačiau jūsų papasakota patirtis Šiaurės Makedonijoje įdomi, nušviečianti tam tikrą jauseną, ir nieko bendra neturi su mano pastaba. Mano pastaba yra tik refleksija to, ką emociškai išgyvenau, tapatindamasi su man artima graikų kultūra, kai XXI amžiuje graikiškasis „Makedonija“ tampa naujos valstybės, kurioje nekalbama istorinių makedoniečių kalba, pavadinimu. Pasinaudojau proga tai išsakyti, nes svarstome apie kalbos skambesį, o jame – ir giluminis motinos Istorijos balsas iš žemės gelmių.

– Ką bėgant metams Jums reiškia tie grįžimai į Lietuvą, į gimtuosius Šiaulius, susitikimai su artimais žmonėmis? Ką jie išgrynina?

D. S. Bėgant metams viskas keičiasi. Keičiasi ir „grįžimų“ trajektorijos, gimtasis miestas. Ne su visais pokyčiais lengva ir paprasta susitaikyti. Jie sukelia emocijas. Dažniausiai liūdesį: neberandi ką palikusi. Svarbiausia – leiskite ironiškai nusišypsoti – „savo jaunystės“. Kuo toliau, tuo jos mažiau. Šitaip – trindamas žmonių jaunystę – sensta ir visas pasaulis… Mano artimuosius, paliestus brandos ir besikeičiančios rinkos bei tvarkos, t. y. naujo, pagreitinto gyvenimo tempo, supa vis daugiau praktinių problemų, kurias reikia padėti spręsti.

Apskritai, pastebiu, jog „grįžinėti“ darosi vis sudėtingiau. Šiuolaikinis pasaulis vis greityn, o žmogus vis lėtyn. Šis gyvenimo disonansas („tarp žmogaus ir rinkos“ – pavadinkime šitaip) nežada pusiausvyros ir ateinančiai kartai. Gal pernelyg iš aukšto pradedu: rinka. Kuo ji čia dėta? Bet dar prieš dešimtmetį apie tai rašė ir filosofas Leonidas Donskis: nenuvertinkime rinkos poveikio mūsų gyvenimui. Pamenu, tada jo niekas nesuprato. Juk terminas „rinka“ netinka filosofų ir rašytojų retorikai. Tačiau poveikis, apie kurį kalbėjo filosofas, ir yra tai, kas sukelia liūdesį. Praktinė žmogaus vertė – neretai jauti – svarbesnė už žmogiškumą. Akcijų kaina – už žmogiškumo kainą. Ir taip toliau. Šiuo požiūriu Lietuva, pereidama iš vienos santvarkos į kitą, per mano gyvenimą radikaliai pasikeitė (jau sakiau, kad tai negalėjo praeiti be pasekmių).

Man pasisekė, kad mano artimieji liko ten, kur buvo, o svarbiausia – išliko savimi. Gal todėl, kad liko gimtuosiuose Šiauliuose? Ten teberandu savo šeimos šilumą, kurios bijau netekti. Taip, bijau. Nes tada pasikeis mano santykis su gimtine – neįmanoma nuspėti, kuria kryptimi. Šitaip manyje atsiranda kiekvienam žmogui būdinga mirties baimė. Ji mane keičia ir sykiu liudija, kad esu savo tėvynės dukra. Tai sakydama nebijau banalumo.

– Esate universiteto žmogus, jau ilgus metus Kipre dėstote vertimo teoriją ir pokolonijinę literatūrą. Taigi – nuolat bendraujate su jaunais žmonėmis, studentais. Labai įdomu, kokia yra toji Kipro jaunuomenė, studentija?

D. S. Na, kiek Pietų regiono kultūros skiriasi nuo Šiaurės regiono, panašiai tiek skiriasi ir jaunuomenė. Be to, dėstydama minėtus dalykus ir teorijas, privalau ieškoti ir surasti skirtumų, juos išryškinti, palyginti, paaiškinti. Mėgstu skirtybių derinius, kuriuose, panašiai kaip sutartinėse, skirtingi balsai susilieja į unikalią dainą. Skirtumai yra tai, kas sudaro mūsų – kultūros subjektų – esmę. Be jų prarastume unikalumą.

Tačiau paraleliai esame įsupti globalios kultūros, su ja tarsi konkuruojame. Per technologijas, kurios savo esme yra globalios, globali kultūra įtraukia jaunuomenę, kai kur niveliuodama skirtumus: panašios palaidinės, panašūs džinsai, potraukio popkultūrai panašumas, nors kipriečiai ir lietuviai klausosi labai skirtingos muzikos. Kasdienybėje juos lydi skirtingi garsai.

Negaliu išsamiau palyginti lietuviškosios auditorijos su kiprietiškąja (ji yra graikakalbė), nes Lietuvoje nesu dirbusi ilgesnį laiką. Pastebėjau, kad abi auditorijos studijų kasdienybėje, ir ne tik, plačiai naudoja anglų kalbą. Kipre, kaip buvusioje britų kolonijoje, tai vyksta jau pakankamai seniai, o Lietuvoje dar gana neseniai. Gal todėl jauni kipriečiai nejaučia tokio potraukio tapti anglakalbiais, kokį, regis, jaučia jauni lietuviai. Man atrodo, kipriečių savasties jausmas, „kas toks esu“ ir „kam priklausau“, stipresnis už lietuvių, nors ir vieni, ir kiti šiandien plačiai keliauja, atveria sau pasaulį.

Abiejų šalių jaunuomenės gyvena ir mokosi skirtingomis klimatinėmis, šeimyninėmis-buitinėmis sąlygomis. Kipriečių šeimos vis dar daro didelę (jei ne didžiausią) įtaką jauniems žmonėms, tačiau, paradoksalu, yra gerokai mišresnės nacionaline ir rasine sudėtimi nei lietuvių. Labai sunku rasti „grynųjų“ kipriečių šeimą, o Lietuvoje monokultūrinių šeimų kol kas didžioji dauguma.

Kipriečiai studentai masiškai lanko bibliotekas ir mėgsta skaityti knygas, su draugais aptarinėti užduotis, gerdami kavą ir rūkydami suktines cigaretes (beveik nevartoja alkoholio net vakarėliuose). Šiaip labai aktyvūs pokalbyje, diskusijoje, guvūs, nereikia, kaip sakoma, traukti už liežuvio. Ir gerbiu tai, kad nelinkę kokiu nors būdu apgaudinėti dėstytojų, piktnaudžiaudami technologijomis. Sakyčiau, gana sąmoningi jauni žmonės, nebijantys žiūrėti tiesiai į akis. Dauguma politiškai labai aktyvūs ir neretai, iš pagarbos tėvams, balsuoja už „tėvų“ partiją. Tokia tradicija. Kipriečiai apskritai – dėl savo dramatiškos istorijos ir įvairių okupacijų – itin aktyviai dalyvauja politiniame šalies gyvenime, todėl pasieka neblogų rezultatų.

– O kaip vertinate Lietuvos akademinę aplinką? Ar galite palyginti?

D. S. Kipro (valstybinio universiteto) akademinėje aplinkoje daugiau nusistovėjusios tvarkos ir mažiau reformų, kurios labai išderina Lietuvos akademinį gyvenimą ir darbinius santykius. Lietuvoje nuolat justi bereikalinga „kažko nepadaryto“ įtampa, daug kur dubliuojasi biurokratija, parašas prie parašo. Tam yra priežastys. Lietuvos universitetai seni, o Kipro nauji (nuo 1980-ųjų) ir suformuoti „šiuolaikiniais pagrindais“: dėstyti sukviesti diasporos protai; jiems pasiūlyti aukšti atlyginimai, kad galima būtų ne tik pritraukti, bet ir išsaugoti geriausius specialistus; naujos ir turtingos informacinės bazės, geros bibliotekos.

Nors britų-amerikiečių akademinė sistema man niekad nekėlė didelio susižavėjimo dėl kai kurių programų paviršutiniškumo ir siaurumo, tačiau ji funkcionali ir, kuriant Kipro valstybinį universitetą 1980-aisiais, ja buvo pasinaudota. Kipro valstybiniame universitete dėstoma tik nacionaline, graikų, kalba. Tačiau anglų kalba dominuoja privačiuose universitetuose, kurių saloje jau keliolika. Man yra tekę dirbti ir juose, tačiau darbo sąlygos geresnės valstybiniame. Vis dar egzistuoja ilgalaikės sutartys, suteikiančios mokslininkui galimybę įsibėgėti kokiam nors didesniam projektui, susikaupti.

Tiesa, bendraeuropietiškieji / tarptautiniai standartai ir reikalavimai, kurių kasdien daugėja, vienodai stipriai skverbiasi ir į Kipro universitetus. Griežtėja administravimas, vis daugiau ataskaitų prislegia kiekvieną atskirą mokslininką. Jie nepatenkinti, tačiau ką nors pakeisti galima būtų tik bendromis, visų Europos universitetų pajėgomis.

– Mane pačią labai jaudina švietimo aktualijos, itin jautriai išgyvenu šiandieninę švietimo situaciją Lietuvoje. Lyg ir bandome atstatyti tai, kas sugriauta, bet statyti kitaip, savaip, ir akivaizdu, kad trūksta patirties. Kita vertus, kyla klausimas, ar nuolatinė kaita ir dairymasis į svečias šalis, mėginimas sekti jų pavyzdžiu praktiškai yra naudingas, pasiteisinąs. Štai Kipre, kaip esate pasakojusi, švietimo sistema nusistovėjusi jau daugybę dešimtmečių, mažai besikeičianti, netgi vyrauja gan konservatyvūs mokymosi būdai, metodai ir jie stebėtinai gerai veikia. Kaip manote, ar stabilumas ir tradicijų išlaikymas šiuo atveju yra prasmingesnis nei noras žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu?

D. S. Pokyčių gausa švietimo ir mokslo sistemoje – savo esme labai lėtoje mašinoje – dar niekad nenuvedė toli. Kosmoso su naujais barškučiais neužkariausi, o juk žmogus turi ambicijų pakilti aukščiau žvaigždžių. Žmogaus protas turi tokių ambicijų, o mokslo ar švietimo administratorius, keldamas reformą ir savo asmeninį, politinį interesą aukščiau visko, užkerta tam kelią. Ilgainiui tai neįkvepia protų pasiūlyti gilesnę viziją, neišmoko jaunimo geriau rašyti ar skaičiuoti. Biurokratinės nomenklatūros ambicijos bukina (nebijau šio žodžio) visuomenę.

Teorinė mokykla tradiciškai išauga iš senesnės mokyklos, o šioji – iš dar senesnės. Mokslui, švietimui, kaip ir istorijai, būtinas tęstinumas (patinka mums tai ar nepatinka). Šios sritys nemėgsta baltų vietų, dangstomų „informaciniais blokais“ be turinio. Neįmanoma iš mokinio automatiškai tapti mokytoju. Be buvusio istorijos ir mokslo tradicijos etapo nieko daugiau ir neturime – atsisakę jo, tiesiog netenkame pagrindo po kojomis, prarandame tapatumą ir prasmę dirbti kūrybingai…

Išeitis? Revizuoti, bet neištrinti. Keisti, bet nesugriauti. Tapę fast-forward (pagreitintai pirmyn) šalininkais, metame iššūkį viskam: ir raštui, ir skaičiams, ir Dievui, ir mokyklai, ir motinai, ir lyčiai, o virstame kuo? Pirmiausia savo pačių vergais. Sukurti sunku, sugriauti lengva… Juk mus žavi trapūs gotikiniai Viduramžių statiniai, ar ne? Juose nėra nė vienos atsitiktinės plytos. Mokslas ir švietimas – tai architektūra. O „architektūros“ etimologija sako: „arche“ – pradžia. Ji yra vertybė. Esmė – seni pamatai, ant kurių statome šiandieną.

– Dar anksčiau esate pripažinusi: „Vertinu rašytojo laiką, kuris yra lėtas ir be puošnių verslumo barškučių. Literatūros laikas žmogiškas. Visa, kas žmogiška, yra lėta.“ Pati esu lėto rašymo ir lėto gyvenimo žmogus, todėl man labai artimas toks požiūris ir vertinimas. Ir visgi, kaip manote – ar lėtoji literatūra turi šansų išlikti, būti skaitoma ir matoma? Ypač matoma, pastebėta, įvertinta? Ir jeigu literatūros laikas žmogiškai lėtas – ar ji nepasitrauks į periferiją, netaps mažumų aistra ir pomėgiu?

D. S. Šis mano „pripažinimas“ nepasikeitė. Literatūrą rašantys žmonės šia prasme apskritai nesikeičia – jie tik lėtėja. Natūraliai. Man atrodo. Literatūra juos pasiima į savo glėbį, juos nugramzdina. Ne veltui, pasikartosiu, Nikos Kazantzakis yra sakęs: „Gyvenimas – tai valtelė vandenyne ir jos paskirtis nuskęsti.“

Apie „lėtos literatūros“ šansą išlikti nė neverta svarstyti, t. y. neverta kaip nors „užkeikinėti“ jos likimo. Ji išliks, be abejo. Kitaip jau seniai būtų išnykusi. Nežinau, kiek jos išliks parašytos lietuviškai. Lietuviai niekados nebuvo tokie rašantys ir skaitantys kaip XX amžiuje, tačiau XXI amžiuje rašo vis skalsiau, o dėl literatūros skaitymo – skaito, akivaizdu, vis mažiau. Ar visose kultūrose išryškėja ta pati tendencija? Ne. Nebent JAV, kurios kultūriniu požiūriu yra neužpildyta ir nuolat kintanti erdvė, nors būtent ten yra gimusi ne viena kultūros naujovė ir gera literatūra (bent iki šiol). Bet gal gimė dėl kontrastų įtampos?

Apie literatūros kūrinių pastebimumą, matomumą, įvertinimą: galime pasiguosti viena kitai, kad viskas kinta ne į palankią rašytojui pusę. Knyga sparčiai virsta preke. Netgi per tą laiką, kol rašiau savo naująją knygą (2018–2024), šiuo požiūriu viskas raiškiai pakito. Rašančiųjų atsirado gerokai daugiau, bet jie „neilgalaikiai“, ir net šito neslepia – iki kitos „naujos“ karjeros. Kritikų dėmesio vis mažiau, nes jie, dėl skaitmeninės biurokratijos ir didėjančios darbo apkrovos savo srityje, nebespėja perskaityti net būtinų sąrašui knygų. Skaitytojai liko tik knygų pristatymuose ir bibliotekose, ir jų beveik nebėra kitose viešose erdvėse (o ir privačiuose namuose).

Literatūra gyvena periferijoje (nors ir saugioje) nuo tų laikų, kai atsirado terminas „bestseleris“. Ji bus periferijoje, kol turinys konkuruos su materialine verte ir kol skaitytojui bus „nuobodu“ imti į rankas knygą be gerai sukalto siužeto a la Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“. Tiek, kiek kiekvienas šiandien gali jaustis rašytoju (nes yra vienaip ar kitaip raštingas), lygiai tiek – ir kritiku (nes tiki turįs madingą kritišką mąstymą).

Ribos tarp literatūros, žurnalistikos, publicistikos ir refleksijų darosi išplaukę. Net komentarus feisbuke kai kas iš lietuvių rašytojų traktuoja kaip meną. Nėra nei laiko, nei noro gludinti vertybių. Kaip pabrėžė sociologas Zygmuntas Baumanas: „Gyvename antidialogo epochoje ir turime suvokti pasekmes.“ Tai pavojinga epocha. Be dialogo kiekvieną veiksmą – ir rašymą – lengva traktuoti kaip išpuolį. Lygiai taip – paneigti kaip išpuolį.

– O dar tie puošnūs verslumo barškučiai rašytojo gyvenime. Dabar gan plačiai eskaluojama, kad knyga yra prekė, tokia pat, kaip ir visos kitos, o rašytojui darosi lyg ir suprantama, kad „reikia save parduoti“… Kas Jums padeda išlaikyti tikėjimą lėtos literatūros grožiu ir tokiu pat žmogiškumo supratimu?

D. S. Žodis „barškučiai“ šiame interviu jau kartojasi… Turbūt neatsitiktinai. „Literatūra kaip barškučiai.“ Cha, gal taip ir yra? Aplink daug barškučių triukšmo. Per triukšmą nebegirdėti tikrųjų vertybių ir tiesos. „Tiesa“ apkritai tapo banaliu žodžiu kaip ir, pavyzdžiui, „taika“. Kokie XXI amžiaus paradoksai!

Netikiu, kad rašytojai vengs šių procesų apmąstymo. Nevengs. Bet rašys apie tai ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laikui. Kokio nors įvykio ar virsmo istorija įsibėgėja panašiai po pusšimčio metų. Įsivaizduokite, kaip tai lėta! Kartais ji baigiasi neprasidėjusi. Pabaiga be pradžios. Štai kas sukuria dramą literatūroje ir meta iššūkį žmogiškumui. Faktai be įvykių, įvykiai be faktų. Rašytojai be skaitytojų, o šie be literatūros. Kritikai be kriterijų… Tačiau, kai rašymo tempas lėtas, šio disonanso mažiau…

– Susidariau įspūdį, kad esate gana nuosekliai dirbanti rašytoja, turite savo dienotvarkę, laikotės darbo valandų, Jums svarbi darbinė aplinka, nusiteikimas. Taip pat ne kartą sakėte, kad rašymas yra darbas, amatas, reikia jam atsidėti. Man įdomu, ar nesate linkusi pripažinti kūrybos kaip chaoso, kūrybos kaip įkvėpimo?

D. S. Jei atvirai, apie įkvėpimą esu tik skaičiusi, tačiau nesu sutikusi nė vieno, kuris man būtų papasakojęs apie savo įkvėptą rašymą. Regis, apie jį ir nepapasakosi… Į Jūsų klausimą galėtų atsakyti mano jaunėlė, dvidešimtmetė dukra. Ji – dailininkė, turi puikų detalės jausmą, nemėgsta abstrakcijų. Kartą man pasakė: „Laukti įkvėpimo – visiška nesąmonė. Pradedu piešti ir dirbant ateina įkvėpimas. Tada nebegaliu atsitraukti, net nežinau, kur tai veda, bet procesas yra šventa.“

Aš, žinoma, laikausi dienotvarkės, nes turiu kelis darbus, kelias veiklas kaip pajamų šaltinius. Visi darbai man svarbūs ir būtini. Mėgstu, kad aplink nesimėtytų dėmesį trikdantys daiktai ir stalas būtų tuščias. Stalas labai svarbu… Atsisėdusi pradedu skaityti knygas, kurias pasirinkau gludinti kokiai nors idėjai. Skaitymas mane įkvepia rašyti. Pavyzdžiui, rašydama „Vivat regina!“, nuosekliai perskaičiau visus Marguerite’os Yourcenar kūrinius… Paskui pasivaikščioju. Žingsniavimas padeda viską apgalvoti. Tada sėdu greitai užrašyti, ką sugalvojusi. Galiu dirbti ilgai be pertraukų, tačiau negaliu daryti kelių rašymo darbų iškart, net į žinutes atsakinėti…

– Tačiau žinau, kad pritariate minčiai, jog rašytojui itin svarbu spontaniškumas, kad nevalia jo prarasti. Ar pati dažnai jį išgyvenate, patiriate, o gal jo ilgitės? Kaip jį apibūdintumėte ir kuo jis Jums reikšmingas?

D. S. Rašymas yra per se spontaniškumas. Nėra nieko maloniau, kai pradedi rašyti spontaniškai ir jauti, kaip tai įtraukia. Pavyzdžiui, mintis visad spontaniška. Svajonės spontaniškos. Žmonės yra spontaniškos būtybės ir klysta manydamos, kad yra racionalios (net skaičiai, anot Pitagoro, yra neracionalūs). Kuo toliau nuo spontaniškumo ir banalybės, tuo arčiau nužmogėjimo ir beprotybės.

– O kiek tenka bendrauti su kitais lietuvių rašytojais, palaikyti artimus ryšius? Ar tokių yra? Jaučiate atskirtį nuo Lietuvoje vykstančio kultūrinio gyvenimo ar kaip tik priešingai – atstumas šiuo atveju padeda susikurti savotišką rašytojo tapatybę, išsigryninti save? Ir galbūt, kaip sakoma, per atstumą matome vienas kitą geriau?

D. S. Bendrauti teko nemažai ir tai dariau noriai. Dažniausiai tekdavo bendrauti raštu, išties susirašinėjau su daugeliu mano kartos lietuvių rašytojų, vienokiu ar kitokiu klausimu. Artimus ryšius palaikyti neišeina, nes kokie gi ten artimi ryšiai per atstumą ir laiko atskirtį. Gyvenant ne Lietuvoje, atskirtis yra akivaizdi ir persmelkianti. Svarbiausia, kuo toliau, tuo labiau. Lingvistinis vienišumas – irgi. Kuo didesnė atskirtis, tuo didesnis asmeninis susvetimėjimas, ir, žiūrėk, nė nebesisveikini sutikęs (abipusiai). Žinoma, tai visad nudilgina. „Pamiršo mane“, pagalvoji. Bet – toks gyvenimas, visiems draugu nebūsi, visiems nepatiksi ir neįtiksi. Juolab kad šiuolaikiniai žmonės, ypač po pandemijos, apskritai linkę užsidaryti į „burbulus“, saviškių grupeles, klubus ir ryškiai skiria save nuo „svetimo“. Pasikeitė pasaulis, pasikeitei tu, pasikeitė visi kartu. Nepastebėjote?

Iš lietuvių rašytojų galiu paminėti dvi „įtakas“ sau: Giedra Radvilavičiūtė ir Sigitas Parulskis. Taip pat pašnekesiai su Rolandu Rastausku ir jo prasimanytos istorijos. Na, jaunystėje dievinau Eimunto Nekrošiaus teatrą ir, manau, dalelė jo kūrybinės energijos nubyrėjo ir man kaip jaunai žiūrovei. Juk jaunam žmogui daug kas (ypač mene) daro stiprų įspūdį, sudrebina, o vėliau gyvena tavyje ir uždega (arba ne). Šarūno Barto filmai – jie man atstodavo savotišką eseistiką kine… Ir taip toliau.

Žodis „išgryninti“ skamba kiek ironiškai, nes jį dažnai vartodavau, kai ilgesniam ar trumpesniam laikui įsidarbindavau Lietuvoje (tokių bandymų buvo): taip norėdavau viską aplink save išgryninti (!), kol suvokiau, kad siekiu šito dėl negalėjimo „pasivyti“ Lietuvos, dėl laiko, pragyvento svetur. Skaudžiausia suvokti, kad negrįžtamai tolstu… Kad sugraikėju. Esu graikų lietuvė, tačiau graikams tai nė motais (lietuviams irgi). Raktinis žodis yra „lietuvė“. Jei perskaityčiau žodį atvirkščiai, išeitų „ėvuteil“. Skamba lyg „Ievos uodega“. Ieva buvo viena. O uodega gi – visad „iš paskos“, pusiausvyrai palaikyti. Tokie rašytojai kaip aš turėtų palaikyti pusiausvyrą lietuvių literatūroje. Jie neturi būti kaip kiti.

– Balansavimas tarp dviejų šalių, asmeninė „mažoji odisėja“ suteikė Jums išskirtinę progą daug ką įdomiai palyginti ir įvertinti savo publicistikoje, eseistikoje. Kas lėmė posūkį į romaną – visai kitokio pobūdžio žanrą? Ar buvo lengva jį prisijaukinti?

D. S. Klausiate taip, tarsi romano žanras būtų kažkuo „apribojantis“. Manau, kaip tik yra atvirkščiai, nors, ironiška, savo pirmojoje knygoje „Lietumi prieš saulę“ esu rašiusi apie rašytojo (-os) ištikimybę vienam, ir tik vienam, žanrui. Tačiau parašiau tai, pamenu, dėl Walterio Benjamino. Šis mąstytojas man daug kuo artimas. Pirmiausia jis dievino vertimą ir iš jo mokėsi. Antra, bijojo prarasti savo tėvynę (kuri tada buvo fašistinė). Taip bijojo, kad nusižudė. Tai neįmanomybė sugrįžti… O trečia, jis neturėjo „savo žanro“, tiksliau niekas jo rašymo manieros taip ir „nesusekė“ (kaip ir kapo). Tai autorius be žanro ir be kapo.

Taip, manęs dažnai paklausia, kodėl romanas. Kai kas ironizuoja, ar netampu grafomane. Kam ironizuoti? Visi rašytojai yra savotiški grafomanai. Juk pradėjęs vargiai sustosi, reikia didelės valios ir gilaus liūdesio pasakyti sau „nustok rašyti“. Judėjimas į platumą juk labai natūralus. Iš laukymės išsuki į pievą; iš upės išplauki į jūrą.

Beje, „Vivat regina!“ – tai ne romanas kaip toks, o pa-ra-le-li-nių istorijų romanas. Vienam istorikui net per tris kartus nepasisekė ištarti žodžio „paralelinių“, pynėsi liežuvis, tpfiu, nelengvas tai žodis, kaip ir nelengvas sumanymas, kurį nebūtinai karūnuoju sėkme, bet džiaugiuosi, kad užbaigiau knygą lyg gyvenimo etapą. Tai integraliai gyvenimiška, dokumentiška ir liūdna knyga, ir jei kas nors ieško pa-ra-le-lių su istoriniu romanu per se, nelabai atras. Nebent atsakymų į kai kuriuos dviprasmius socialinio-kultūrinio gyvenimo klausimus: pavyzdžiui, kodėl mes linkę naikinti senas skulptūras kaskart, kai keičiasi epocha, arba, kodėl šiluma, o ne šaltis padeda žmogaus minčiai ir skatina jį mąstyti, arba, kodėl periferijoje žmogaus pastanga sukurti ką nors amžina, t. y. ilgai gyvuojantį turinį, tokia bevaisė… „Vivat regina!“, iš pirmo žvilgsnio, yra banalus, šimtmečiais kartojamas šūkis, bet šlovina naują pradžią, naują monarchę-motiną, tikint jos gerumu ir malone.

– „Vivat regina!“, jei neklystu, rašėte septynerius metus… Taigi lėtas žmogaus ir literatūros laikas. Kokie buvo tie rašymo metai? Kaip (ir ar apskritai) keitėsi romano idėja, struktūra?

D. S. Tai buvo metai, netikėtai pertraukti šoko dėl visuotinio karantino ir staiga atsivėrusios beprasmybės, kurią tikriausiai pajuto kiekvienas. Viskas staiga sustoja, pasaulis išsijungia, palikdamas tik tuštumą ir lubas. Pasaulis kaip didelis kalėjimas. Todėl ir mano knygoje yra vietų, kai nieko nevyksta, veiksmas tarsi sustingsta, tačiau kažkas jį vis dėlto dokumentuoja…

Žinoma, kad keitėsi romano struktūra. Iš pradžių nė negalvojau rašyti antrosios dalies „Barbora“ apie Barborą Radvilaitę. O tai – dėl vis didėjančio atstumo tarp Lietuvos istorijos ir mane įsupusios Kipro istorijos. Ilgainiui istorija tos vietos, kur gyvena ir juda tavo konkretus kūnas (kūnas visados konkretus), darosi suprantamesnė, artimesnė ir būtina lyg rūbas, dengiantis nuogalę.

Vis dėlto pasiryžau sujungti dvi nesugretinamas erdves – per vieną herojų, keliaujantį filosofą. Tradicinė Viduramžių epochos jungtis. Šiai idėjai įkvėpė Plutarcho paralelinės biografijos ir Marguerite’os Yourcenar kūryba. Tvirtos jungties nesiekiau, pakako simbolinės, juk Europos pakraščių, tų „pereinamų“ erdvių gyvenime nieko tvirta ir negali būti. Viskas efemeriška – ir kunigaikštystės, ir kunigaikščiai, ir karalienės. Laikinumo jausmas iš esmės persmelkė visą turinį. Taigi, aistringa rašymo pradžia, renkant medžiagą; gąsdinantis vidurys; ir ilgokas redagavimo etapas link pabaigos…

– Dabar, man regis, literatūroje itin mėgstama atgaivinti skirtingas epochas, įsikibti į praėjusių laikų dvasią, stvertis istorinio siužeto, atkurti garsių asmenybių charakterius paverčiant juos personažais… Lietuvių literatūroje pastaruoju metu tokių kūrinių taip pat netrūksta. O gal klystu, istorinis fonas buvo įdomus visada? Kaip manote, kiek svarbus ir įdomus lietuvių skaitytojui istorinis romanas apskritai? Ar galvojote apie tai rašydama savąjį istorinių aplinkybių persmelktą paralelinių istorijų romaną?

D. S. Negalėjau nepagalvoti, nes, man pradėjus rašyti savąją knygą, lyg susitarę pasipylė įvairiausio turinio istoriniai romanai. Sunerimau, bet ir supratau kodėl. Mūsų istorijoje ir kultūroje dėl sovietmečio, o pirmiausia dėl to, kad jo gėdijamės ir jį uoliai triname, atsirado spraga. Ją natūraliai prireikė užpildyti kitokiu istoriniu turiniu, nors, istoriškai mąstant, tai neįmanoma.

Mūsų istorija yra mūsų, kad ir kokia ji būtų, ji mus sukūrė, o mes sukūrėme ją. Ištrynę iš sąrašų romanus apie darbininkų ir valstiečių erą, pakeitėme juos romanais apie karūnas, o šiuos kada nors vėl pakeis žemiškesnės istorijos. Viskas istorijoje, kaip žinome, sukasi ratu, gyvena cikliškai. O gal, pavargę nuo istorijos faktų, rašytojai natūraliai atrado sau istorinį romaną, į kurį galima pasinerti kaip į pasaką? Rašytojai, man atrodo, turi išlavėjusią nuojautą apie atsivėrusios tuštumos grėsmę. Jie užpildo ją žodžiais, užlopo skylę istorijoje. Rankos ir mintys darbininkės. Tai labai žmogiška.

– Mokslų akademijoje pristatydama savo romaną „Vivat regina!“ pabrėžėte, kad dviejų karalienių, moterų – Kotrynos Kornaro ir Barboros Radvilaitės – atspindys kūrinyje yra simboliškas, kūrėte jas būtent kaip simbolius, atspindinčius savąją epochą, ir ne tik. Taip pat užsiminėte, kad karalienių likimai ir patirtos dramos Jums pačiai yra artimos, gerai suvokiamos, tokia pasaulėjauta Jums nesvetima. Kaip, kokiu būdu?

D. S. Karalienės visados yra autsaiderės, bet šito nespėja suprasti, nes dažnai miršta per anksti, o neretai net ne savo mirtimi. Apie tai, kokia buvo jų pasaulėjauta ir gyvenimo drama, nė negaliu žinoti. Tai taip tolima, kad net kraupu, kūniškai sudrebina, lyg sėdėčiau karietoje, riedančioje negrįstu keliu. Tačiau jos yra mano vaizduotės kūriniai ir negali būti neartimos. Rašydama susipažinau su daugybe faktų ir dokumentų (beje, daugiausia graikų ir anglų kalbomis), kurie padėjo man numanyti, ką herojės galėjo jausti. Mūsų žmogiškoji būtis šiandien nesiskiria nuo Viduramžių, skiriasi tik buitis (todėl lietuvių kalboje tai panašiai skambantys žodžiai).

Kodėl aš leidausi į tokius senus laikus – į XV–XVI amžių? Jaučiau poreikį patyrinėti mažųjų Europos valstybių likimus prieš Renesansą, kuris, tikiu, nušvis ir mano, šiandienos, epochai. Kadangi monarchų gyvenimai metraštininkų užrašyti, jie pirmieji ir atkeliauja į tyrėjo arba rašytojo rankas. O toliau, tarp eilučių, atrandi, kad praeitis ir dabartis susietos bendražmogiškais išgyvenimais, be kurių neįmanoma suprasti ateities (ypač kai ji atrodo miglota).

– Man įstrigo ne kartą išsakyta Jūsų mintis, kalbant apie „Vivat regina!“, kad šiandien, deja, esame nepakankamai nutolę nuo Viduramžių. Regis, tai nekokia perspektyva. Ar nepasitikėjimas šiandiena, kurį jaučiate, yra susijęs su kokiais nors konkrečiais įvykiais ar tai žvilgsnis į žmogų plačiąja prasme?

D. S. Stebiuosi Viduramžiais, kur sienos buvo tik simbolinės ir kiekvienam keliautojui paprasta būdavo jas kirsti. Ir stebiuosi „šiuolaikiniais viduramžiais“, nes šiuolaikinis valstybės valdymas kažkuo primena monarchiją – nomenklatūra lyg nenuverčiamas monarchas; regioniniai karai tarp artimų viena kitai tautų. Daug ko mes iš istorijos nepaveldime, daug blogo ir gero, bet stebėtinai paveldime valdymo struktūras. Ir tai verta žinoti, nors, regis, kas iš to – vis viena žmonija kartoja tas pačias klaidas. Nepraeina nė pusšimtis metų ir vėl kariauja. Nesigilinti į tai? Nepriminti, kad tai jau buvo? Kad išrėkiame tuos pačius „Vivat!..“?

– Baigiant pokalbį norisi klausti, kaip šiandien perversmų ir neramumų kupiname pasaulyje regite žmogų ir kultūrą, ar, Jūsų nuomone, tiedu poliai vis dar sąlygoja vienas kitą? Ar tikite kultūros poveikiu žmogui ir žmogaus – kultūrai?

D. S. Kultūringi žmonės neturėtų kariauti tarpusavyje, bet kariauja. Labai dėl šito jaudinuosi, nekenčiu šito, ir ne tik aš. Vadinasi, mes ne tokie „kultūringi“, kaip apie save galvojame. Karai (tegu ir be realių karo veiksmų kieme) atsiliepia kultūrai ir jai tenka vis mažiau mūsų energijos ir rūpesčio. Aukso kainą įgauna ne meno kūrinys, o ginklas. Per daug kalbama apie apsiginklavimą (ne nusiginklavimą). Ginkluotas žmogus – beveik barbaras. Namai su ginklais – parako statinė. Šalis kaip parako statinė nustoja galvoti apie kultūrą arba kultūra prabyla karo kalba.

Saugumas nesusijęs su ginklais. Susijęs su kultūros gebėjimu nustebinti priešą taip, kad jis nebenorėtų pulti. Kaip netikėti žmogaus poveikiu kultūrai ir atvirkščiai? Kultūra tapati žmogiškumui. Įdomus kultūros simbolis yra ugnis. Ji ir sušildo, ir pamaitina, tačiau yra pavojinga, nes įsisiautėjusi nepalieka nieko gyva.