literatūros žurnalas

„Metų“ akcentai

Imelda Vedrickaitė. Narcizo žvilgsnis

1996 m. Nr. 8–9

Išgirdus Charles’io Baudelaire’o pavardę, atmintyje iškyla keletas chrestomatinių emblemų – simbolizmas, romantizmo pėdsakas, bjaurasties estetika, narkotizuo­tos sąmonės atšvaitai, dendizmas. Jos velkasi paskui šį vardą tarsi kokio pedantiško bibliotekininko užrašas kartotekos skyrelyje, raminantis dulkėtos at­minties savininką, bet nieko neteikiantis atsinaujinančiam reikšmės perskaitymui.

„Baltos lankos“ išleido A. Nykos-Niliūno verstų Ch. Baudelaire’o eilėraščių proza rinkinį „Paryžiaus Splinas“1. Tai pirmasis viso šio rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, greta pateiktas originalas.

Nors pats vertimas sulaukė kritiško S. Gedos komentaro („Šiaurės Atėnai“, 1996 m. balandžio 13 d.), stengsimės išvengti šios temos. Aišku, vertimas tiesiogiai susijęs su poetinės kalbos esme, su prasmės švystelėjimo pagava – juk bandymas išversti visuomet reikalauja įžvalgiausio perskaitymo. Tačiau tai gerokai nutolintų nuo kalbėjimo apie kuriamo poetinio pasaulio reikšmes, pagrindines temines linijas.

„Paryžiaus Spliną“ atskleidžia įdėmiai žvelgiantis Ch. Baudelaire’o veidas. Tai paskutinis poeto portretas (fotografais Elienne’as Carjatas, apie 1866 m.). Lūkestis ir išdidumas, nerimas ir šalta laikysena, iššūkis ir tarnavimas įkvėpimui bei vaizduotei lydi šį eilėraščių proza rinkinį, pradėtą po skandalingojo „Piktybės gėlių“ („Les Fleurs du mal“) pasirodymo 1857 m., o išleistą jau po Ch. Baudelaire’o mirties, 1869 m. Beje, eilėraščiai proza buvo publikuoti įvairiais pavadinimais.

A. Nyka-Niliūnas vertėjo pastabose rašo, jog „savo estetiniu ir etiniu charakteriu, netaisyklingumo estetika „Le Spleen de Paris“ yra tarsi „Les Fleurs du mal“ prozinis variantas bei komentaras“, jis mato kone identišką temų, net eilių pavadinimų pasikartojimą. Tačiau jau pats atsisakymas nuo rimo ir ritmo konvencijų gali būti vertinamas kaip reikšmingas konflikto, priešinimosi klasi­kinei raiškos formai atsiradimas. Jau vien dėl to „Paryžiaus Splinas“ tampa kažkuo daugiau nei „Piktybės gėlių“ aidu, daugiau nei jo variantu. Savo laiške Arsène’ui Houssaye poetas rašė: „Kuris iš mūsų savo garbėtroškos dienomis nesvajojo apie poetinės prozos stebuklą, – prozą, muzikalią be ritmo ir be rimo, pakankamai lanksčią ir pakankamai grubią, kad sutaptų su lyriniais sielos polėkiais, svajonių bangavimais, sąžinės krūpčiojimais?“

Šis troškimas randasi iš nesuskaičiuojamų milžiniškų miestų artumo, iš noro paversti lyrine proza visas įtaigas, kurias sukelia atsitiktinybei pavaldus spiegiantis, dvokiantis, akį veriantis miesto luobas. Muzikali proza, nepaklūstanti rimo prievartai, turėtų atverti galimybę vienytis idealui, meninei idėjai ir jos raiškai, prozinės poezijos žodžiui. Bet ši pastanga, šis polėkis suartinti idealą ir žodį, rasti jungtį tarp dviejų pasaulio plotmių (gr. symbolon – „ženklas, požymis“ – kilo iš žodžio, reiškusio „sudėti, sujungti, suvienyti, surišti“) pačiam poetui kelia dvejonę:

„Vos tepradėjęs darbą pastebėjau, kad ne tik esu toli nuo savo puikaus ir paslaptingo modelio, bet dargi net darau kažką (jei tai galima vadinti kažkuo) neįprasta ir skirtinga, – atsitiktinybė, kuria kiekvienas kitas, be abejo, didžiuotųsi, bet kuri tegali giliai pažeminti dvasią, laikančią didžiausia garbe poetui atlikti kaip tik tai, ką buvo suplanavęs.“

Veržimasis idealo link per atsitiktinybei pavaldų poetinį žodį (kaip ir bet kurią kitą menininko pasirenkamą medžiagą), regis, atveria paties simbolio dviprasmiškumą ir kartu įkalina poetą jo planui iki galo nepaklūstančiame žodyje.

„Tai, kas buvo pavadinta simbolizmu, labai paprastai, glausta forma išdėstoma kaip bendra didelės poetų giminės intencija atsiimti iš muzikos savo turtą…“ – rašė Ch. Baudelaire’as R. Wagnerio operoms skirtame opuse. Matyt, muzika, ta efemeriška garso laikinumo ir melodinių dermių atminties karalija, poeto manymu, mažiausiai nutolsta nuo idealaus kūrėjo plano. O žodis paklūsta tam, kas atskiria, kas nutolina siekiamybę ir raišką.

„Ta ypatinga kalba pažįstama ir atpažįstama iš ritmo ir harmonijų, kuriomis ji remiasi ir kurios turi būti taip intymiai ir net taip paslaptingai susijusios su tuo, kas yra prie jos ištakų, kad garsas ir prasmė nebegali atsiskirti ir nesuprantamu būdu kartu atsiliepia manyje“2.

Garsas ir prasmė, kūnas ir dvasia, iškilmingumas ir kartėlis, amžinybė ir intymumas, valią ir harmonija – tokiomis priešpriešomis P. Valéry apibūdina geriausius Ch. Baudelaire’o eilėraščius, kartu nurodydamas dvilypę simbolio prigimtį: žodžiu kuriama literatūrinio vaizdo plastika ir – šiuo vaizdu atveriamas prasmės horizontas. Simboliu vienijamos dvi begalybės – pojūčiais patiriamas netobulas pasaulis kaip tobulybės ilgesio vieta ir prasmės begalybė, kuri pasiekiama tik per ją užstojantį pasaulio valktį. Ne veltui Ch. Baudelaire’as „1859 metų salone“ apie garbinamo tapytojo E. Delacroix kūrybą rašo, kad turtinga vaizduotė atveria sielos ir daiktų paslaptis, kad jo kūryba „mus priartina prie begalybės, pavaizduotos baigtybėje“. Kokia yra ta „baigtybė“, riba Ch. Baudelaire’ui? Kaip jis pats pasinaudoja universaliu „gamtos žodynu“ savo kūryboje? Juk jam visas matomas pasaulis tėra vaizdų ir ženklų sankaupa, o jų „vietą ir vertę mene lemia vaizduotė, paklūstanti dėsniams, kylantiems iš pačių sielos gelmių, taip sukurdama naują, jaudinantį pasaulį“.

Vargu ar įmanoma pasakyti kažką nauja apie simbolį, juolab kad šis žodis dėl vartojimo neapibrėžtumo yra praradęs savo reikšmės konkretumą. Bet galima stengtis kalbėti apie simbolį iš naujo, nors ir ne naujai.

Taigi koks yra Ch. Baudelaire’o kuriamas „Paryžiaus Splino“ poetinis pasaulio vaizdas, kaip yra „perrašoma“ „Piktybės gėlių“ poetika? Ar šių rinkinių teminės linijos polemizuoja tarpusavy?

Be abejo, Ch. Baudelaire’o poezija yra patyrusi XIX a. viduryje vyravusį poezijos krypčių – romantizmo ir parnasiečių – įtaką. Jo poezijoje palieka pėdsaką romantikų ir parnasiečių „pavaldumas“ išoriniam pasauliui, priešingu klasicistinei lyrikai, kurios subjektas, atskirtas nuo pasaulio, randa jame peno savo intelektualinėms konstrukcijoms3. Pats Ch. Baudelaire’as yra griežtai skyręs filosofavimo mene ir kūrybingumo polius. Savo opuse „Filosofinis menas“ jis apie tiesioginį meno, linkusio į filosofinę skaidrą, ir jo degradavimo santykį. Rašydamas apie W. Thackeray’ų („Šiuolaikinio gyvenimo poetas“)4, nedrįsta rašytojo pavadinti filosofu, nes W. Thackeray’us „jaučia šiokį tokį pasidygėjimą neapčiuopiamomis metafizikos valdomis“, visą meilę skiria „tam, kas apčiuopiama, materialu“. Ch. Baudelaire’ui grynasis šiuolaikinis menas – tai įspūdingos galios kupina magija, kurioje tuo pačiu metu yra ir objektas, ir subjektas – ir menininkui išoriškas pasaulis, ir pats menininkas. Iš romantikų paveldėta maniera išdidinta poetinio vaizdo erdvė, į poetini peizažą įvesti bedugnės, beribės jūros, gelmių, milžiniškų skaidrių erdvių motyvai per „Piktybės gėles“ kiek silpniau ataidi ir vėlyvojoje Ch. Baudelaire’o poezijoje. „Paryžiaus Spline“ nyksta tas didžiulis atstumas tarp žmogaus ir aplinkos nebevyrauja ir milžiniškos erdvės. Nors siurrealiam vietovaizdžiui vis dar pasitelkiami beribiškumo, milžiniškumo „matai“, būdingi daugumai „Piktybės gėlių“ eilėraščių („Švyturiai“, „Garai“, „Fantastiška graviūra“, „Bedugnė“, „Žmogus ir jūra“, „Jau mano eilės“).

„Paryžiaus Spline“ tebefigūruoja dangaus gelmės, didžiulės dykumos, didžiuliai parkai ir milžiniški objektai:

„Ir dabar dangaus gilumas gąsdina mane; jo skaidris suerzina iki aukščiausio laipsnio“ („Menininko Confiteor“ – p. 17)5;
„Po aukštu pilku dangumi, didžiulėje dulkėtoje dykumoje <…>“ („Kiekvienas su savo chimera“ – p. 29);
„Didžiulis parkas alpsta po deginančia saulės akimi – kaip jaunystė meilės valdžioje. <…> Po kolosališkos Veneros kojomis vienas tų tariamų juokdarių <…> („Juokdarys ir Venera“ – p. 33).

Erdvė netgi pavadinama ankšta, siekiant priartinti meninį vaizdą prie buities detalių ir taip suintensyvinti begalybės ir konkretumo priešpriešą:

„ankšta erdvė“: „Bet ką reiškia pasmerkimo amžinybė tam, kuris vienoje sekundėje randa džiaugsmo begalybę?“ („Blogas stiklius“ – p. 45).

Ironiškai pavadintame eilėraštyje „Pyragas“ atsiranda pasakojimą įrėminantis peizažas – nusiviliančios sielos atspindys: peizažas iš didingo po išbadėjusių vaikų, duonos riekę pavadinusių pyragu, grumtynių kinta į apniukusį.

„<…> neapykanta ir žmogiška meilė atrodė tokios pat tolimos kaip virš prarajų po mano kojomis plaukiojantys debesys; mano siela atrodė tokia didelė ir tyra kaip mane apgobęs dangaus kupolas; žemiškų daiktų atsiminimai mano širdį pasiekdavo išblėsę ir susilpnėję – kaip toli toli, kito kalno atšlaitėse besiganančios nematomos bandos varpeliai. Sustingusiu ir nuo gelmės juodu nedidelio ežero paviršium retkarčiais pralėkdavo debesio šešėlis kaip padange skrendančio oro milžino apsiausto atspindys. <…> Šis spektaklis apniaukė gamtovaizdį <…>“ (p. 77).

Galima tarti, kad išorinio pasaulio įsibrovimas susijęs su erdvės poetinio vaizdo susitraukimu. Beribio sutraukimas į mažą raiškus eilėraščiuose „Žemės pusrutulis plaukuose“, „Kvietimas į kelionę“, „Laikrodis“.

„Kiniečiai išskaito laiką katės akyse. <…> jos neatsižiūrimose akyse aiškiai regiu valandą, visuomet tą pačią, – plačią, iškilmingą, didelę kaip erdvės, nepadalintą nei į minutes, nei į sekundes, – laikrodžiuose nepažymėtą nejudančią valandą <…>. Taip, aš jose įskaitau valandą: Amžinybė!“ („Laikrodis“, p. 83).

Rašydamas apie R. Wagnerį ir V. Hugo, Ch. Baudelaire’as beribiškumą, milžiniškas erdves priskiria romantizmo stiliui. Pasak jo. V. Hugo kūriniuose judama milžiniškame pasaulyje nejaučiant svaigulio, o R. Wagnerio muzika sugeba išreikšti erdvę ir gelmę. „Paryžiaus Spline“ jau nėra romantinio beribių erdvių vaizdo, čia lieka tik beribio pasaulio ilgesys, Gelmės, prarajos motyvai sutraukiami į poetinio pasaulio objektų apibūdinimus, parnasiečių pamėgta literatūrinio vaizdo daiktų gausa pripildo „Paryžiaus Splino“ poetinį pasaulį, akcentuojamas ne veiksmas, o sąstingis, sudaiktinimas.

K. Levi-Straussas nuoseklioje Ch. Baudelaire’o eilėraščio analizėje („Katės“ iš „Piktybės gėlių“) atskleidžia vidaus ir išorės, ribotos namo ir beribės dykumų ir sapnų erdvės priešstatą. Kačių figūra vienija realų, irealų ir siurrealų vaizdą, komponuojamą iš vaizdų, plytinčių tarp empirinio ir mitologinio poliaus: galingos švelnios katės transformuojasi į milžiniškus sfinksus. Artumo (įsimylėjėliai) ir atsiribojimo (griežti mokslininkai) santykis išlieka ir paskutiniame šio eilėraščio posme: „kačių išsiplėtimas laike ir erdvėje; laiko ir erdvės sutankinimai katės figūroje“.

Panašus laiko ir erdvės matų pulsavimas būdingas ir „Paryžiaus Splino“ eilėraščiams. Čia poetas dažnai siekia nežinomybės ar abstrakcijos sudaiktinimo („Šaudykla ir kapinės“, „Pamesta aureolė“, „Anywhere out of the World“, „Tirsas“, „Kiekvienas su savo chimera“). Per tai dažniausiai iškyla akistatos su savimi ir tuštumos motyvas („Vienatvė“, „Jau!“). Eilėraštyje „Jau!“ dominuoja jūros ir poeto (?) sielos paralelė; jūros, kurioje poetas randa begalinę nuotaikų įvairovę, ir nuobodulio, kurį jūra sukelia patogumų ištroškusiems keliautojams, priešybe. Jūros beribiškumas primena dykumos simbolį („Kiekvienas su savo chimera“), per kurį atsiveria beribės erdvės, tuštumos ir konkretizuotos abstrakcijos priešprieša.

„Po aukštu pilku dangumi, didžiulėje dulkėtoje lygumoje, be kelio, be žolės, be dilgėlės, be dagio, aš sutikau einant keletą sulinkusių žmonių.
Kiekvienas jų ant pečių nešėsi milžinišką Chimerą, sunkią kaip miltų arba anglies maišas, arba kaip Romos pėstininko apranga.
Bet tas siaubingas žvėris nebuvo vien inertiškas svoris; priešingai, apglėbusi tampriais ir galingais raumenimis, ji spaudė žmogų; savo dviem didžiulėm letenom ji laikėsi įsikabinusi nešančiojo krūtinės, o jos pasakiška galva buvo iškilusi virš kaktos, – kaip vienas tų šiurpą keliančių šalmų, kuriuos dėvėjo senovės kareiviai priešui gąsdinti.“

Galima tarti, kad tuštuma, gelmė, beribiškumas yra būtinos vaizdo irealumo koordinatės. Tai simbolio atspirties į konkretybę taškas, iš kurio įmanomas šuolis prasmės begalybės link. Būtent taip norėtųsi skaityti viso eilėraščių proza rinkinio pavadinimą: „Paryžiaus Splinas“ – ribos, konkretybės ir neapibrėžtos melancholijos, liūdesio būsenos jungtis.

Šis dvipusiškumo aspektas gali būti siejamas su romantine tradicija (kaip tai daro D. Oblomijevskis), bet simbolistinis dviplanis vaizdas pranoksta romantinį, nes atveria prasmės beribiškumo plotmę. Sudaiktinant6 prasmės begalybę, atsiranda ironijos, slepiančios siaubą, santykis su šiuo dvipusiškumu: „Virvė“, „Kuri yra tikroji?“, „Sriuba ir debesys“. Dedant lygybės ženklą tarp beprotybės, vulgarumo ir svajingumo kontempliavimo („Sriuba ir debesys“), groteskui įsigalint net meilės apraiškose („Virvė“), išeinama į tragišką paradokso sritį, kuri, be abejo, susijusi su visai Ch. Baudelaire’o kūrybai aktualiomis meilės artimui ir Aukščiausiajam gėriui temomis.

„Paryžiaus Spline“ jau nebesisvaiginama kelionės, judėjimo, kaitos motyvais:

„Uostas yra puiki vieta gyvenimo grumtynių nukankintai sielai. <…> tam tikra paslaptingo ir aristokratiško malonumo rūšis – belvedeiyje išsitiesus arba alkūnėmis pasirėmus į molą sekti išvykstančiųjų ir grįžtančiųjų judesius, tų. kurie dar turi jėgos norėti, kurie dar trokšta keliauti arba praturtėti“ („Uostas“, p. 235).

Eilėraštyje „Anywhere out of the World“ ironizuojama aktoriaus sielos aistra ištrūkti iš „turistinių kelionių“ po šį pasaulį:

„Pagaliau mano siela neišlaikiusi pratrūksta ir išmintingai šaukia: „Bet kur! Kad tik už šito pasaulio ribų!“ (p. 275).

Lygiai taip atsisakoma „keliauti“ už savojo Aš, pasitenkinančio tik planų kūrimo malonumais, ribų („Ir kam vykdyti planus, jeigu jau jie patys savaime teikia pakankamai malonumų?“ – „Planai“, p. 135), Artimo meilė, broliška draugystė vadinama prostitucija. Vienatvė išaukštinama: „<…> didi nelaimė negalėti būti vienam“ („Vienatvė“, p. 128). Fantasmagoriškais mugės vaizdais atskleidžiamas nesugebėjimas ir nenoras mylėti („Laukinė moteris ir gražeiviška pamaiva“), mėgaujamasi pačiu gebėjimu suprasti kitą, svaiginamasi persikūnijimais:

„Poetas naudojasi ta nepalyginama privilegija pagal norą būti savimi ir kitu.
Kaip klaidžiojančios sielos, kurios ieško kūnų, jisai kada norėdamas įeina į kiekvieno žmogaus asmenybę. <…> Tai, ką žmonės vadina meile, yra taip maža, taip siaura, taip silpna, palyginus su šia neišsakoma orgija, su šia visiškai šventa atsiduodančios sielos prostitucija <…>“ („Minios“, p. 57).

Tačiau eilėraštyje „Langai“ sąstingio, būsenos subjektas tampa veiksmo subjektu jau tik prisiminimų plotmėje („Ir aš atsigulu išdidus, kad gyvenau ir kentėjau ne tik savyje, bet ir kituose“ – p. 213), nebematoma prasmės gilintis į tai, kas yra „už manęs“: „Taip sunku suprasti vienas kitą, mano brangusis angele, ir tokios neperteikiamos yra mintys net tarp tų, kurie mylisi!“; „Bet argi svarbu, kokia ta už manęs esanti tikrovė, jeigu ji man padėjo gyventi, jausti, kad aš esu ir kas aš esu?“ („Vargšų akys“, p. 147).

Tragiškas blogio prisiėmimo, jo prigimtinės kilmės pripažinimo motyvas būdingas vėlyvajai Ch. Baudelaire’o kūrybai: „<…> visiškoje žemiškojo blogio užmarštyje buvau bepradedąs nebelaikyti tokiais juokingais laikraščių, tvirtinančių, kad žmogus iš prigimties yra geras <…>“ („Pyragas“, p. 79). Nors rinkinį „Paryžiaus Splinas“ atveriančiame7 eilėraštyje „Svetimšalis“ dar nėra prieštaros tarp herojaus ir idealo, jis, kaip ir romantikų kūriniuose, supriešinamas su minia, netgi tampa panašus į pusdievį (parafrazuojami Kristaus žodžiai), daugelyje rinkinio eilėraščių („Meilužių portretai“, „Gundymai, arba Erosas“, „Plutas ir Garbė“, o dar ryškiau „Dosniame lošike“) apnuoginamas prigimtinis žmogaus silpnumas ir savanoriška vergystė aistroms, visam tam, kas gali išblaškyti „didžiausią ydą“ – nuobodulį. „Dosnus lošikas“ – faustiško kontrakto su velniu sudarymas, tik čia nėra to pasakiško azartiško gudravimo, siekiant ir išlošti velnio dovanas, ir išgelbėti sielą. Ji, pasirodo, yra toks „neapčiuopiamas, dažnai toks nenaudingas daiktas, jog aš, jo netekęs, jaudinausi truputį mažiau negu kad būčiau jaudinęsis dėl parke pamestos vizitinės kortelės“ (p. 169). Velnias čia patiria tikrą metamorfozę: nuo „paslaptingo padaro“ iki „asmens“, „gerai išauklėto pono“, besisveikinančio su Dievu (paslaptingas padaras – šeimininkas – draugas – nemirtingas senas Ožys – blogas vardas pasaulyje – nematomasis, dalyvaujantis akademiniuose posėdžiuose – „jis pats esąs asmuo“ – geras velnias – kilniaširdis lošikas). Lošimo situacija ironizuojama, ji priartinama prie anekdoto – velnio ir Dievo figūra dukart įvedama į pasakojimą, apverčiant tikėtiną situaciją. Pirmąkart jiedu sugretinami paties velnio – „Susitikę pasisveikiname kaip du gerai išauklėti ponai“, antrąkart – iš įpročio kartojamoje maldoje: „Viešpatie mano Dieve, padaryk, kad velnias laikytųsi savo žodžio!“ Dievas figūruoja tik personažų pasakojimuose, jis taip ir nepasirodo scenoje. Ši paradokso situacija nurodo į buvusią, iš inercijos dar prisimenamą lėmėją, o kartu ir kitokią vertybių gradaciją, kuri šiame pasakojime apverčiama.

Šis buvęs lėmėjas pasirodo eilėraščiuose, kurių teminį pagrindą sudaro pasakojimai apie kūrybos proveržį: „Menininko Confiteor“ – tai dar tik gamta; „Juokdarys ir Venera“ – romėnų deivė Venera; o „Pirmą valandą iš ryto“ – Dievas, mirusiųjų sielos.

„Nepatenkintas visais, nepatenkintas savimi, norėčiau atpirkti save ir dėl to truputį pasididžiuoti nakties tyloje ir vienatvėje. Sielos tų, kuriuos aš mylėjau, sielos tų, kuriuos aš dainavau, sustiprinkite ir paremkite mane, atitolinkite nuo manęs melą ir pragaištingą pasaulio tvaiką; ir Tu, Viešpatie mano Dieve, suteik malonę parašyti keletą gražių eilių, kurios man pačiam įrodytų, kad nesu menkesnis už tuos, kuriuos aš niekinu!“ (p. 47)

Priešgyniavimo Dievui, kuriančio asmens galios tema dominuoja „Dvigubame kambaryje“ (p. 21):

„Lyginant su tyra svajone, su neanalizuotu Įspūdžiu, griežtai apibrėžtas, pozityvus menas yra piktžodžiavimas prieš Dievą“8.

Maišto, tokio svarbaus „Piktybės gėlėse“, motyvas čia dar vis ryškus: svaigulys, įkvėpimo šaltinis ir prieglobstis nuo gniuždančio Laiko, išaukštinamas eilėraštyje „Svaiginkitės!“; politinis menininko maištas eilėraštyje „Herojiška mirtis“, matyt, išduoda poeto asmeninės patirties per prancūzų Liepos revoliuciją ir monarchijos restauravimą kartėlį. Kiek beprotiškas veiksmo ir kovos demono garbinimas eilėraščiuose „Muškime vargšus!“ ir „Blogas stiklius“. Maišto tema – savotiška kelionės, judėjimo temos tąsa – aktualizuoja būsenos ir veiksmo opoziciją. Tačiau „Paryžiaus Spline“, lyginant su „Piktybės gėlėmis“, persvarą įgyja būsenos subjektas, kuris yra reiškiamas senatvės palytėtų aktorių („Našlės“, „Senas akrobatas“) paveikslais, netgi šnabždesiu iš kapo („Šaudykla ir kapinės“).

„Tebūnie prakeiktos jūsų ambicijos, jūsų gudrūs išskaičiavimai, nekantrūs mirtingieji, kurie ateinate mokytis žudymo meno prie Mirties šventovės! Jei jūs žinotumėte, kaip lengva laimėti varžybų dovaną, kaip lengva pataikyti į taikinį ir kaip viskas, išskyrus Mirtį, yra niekas, jūs taip nesivargintumėte, darbštūs gyvieji, ir taip dažnai nedrumstumėte miego tiems, kurie jau seniai pataikė į Taikinį, vienintelį tikrą šio nepakenčiamo gyvenimo tikslą!“

„Paryžiaus Spline“ įsigali ne maišto, o susitaikymo su lemtimi motyvas. Mirties tema, taip įvairiai plėtota „Piktybės gėlėse“9, šiame rinkinyje keistai susijusi su kūrybos linija. Keistai – nes aistros, paprastai būdingos susitikimui su mirtimi, čia perkeliamos į kūrybinio akto išgyvenimus, o kontempliatyvus kūrėjo žvilgsnis netikėtai susiejamas su mirties (?) reginiu – jos portreto tapymu. Toks „teminis „chiazmas“ būdingas eilėraščiams „Menininko Confiteor“ ir „Aistra tapyti“. Atvirkščias paralelizmas – mirtis keri, žavi, „žadina geismą lėtai mirti jos žvilgsnyje“, o kūrybos siekiamybė – grožis – teikia kančią, verčia bėgti nuo jo:

„Gamta, negailestingoji burtininke, visad laiminti priešininke, palik mane! Liaukis gundžiusi mano geismus ir išdidumą! Grožio studija yra dvikova, kurioje menininkas pralaimėjimo akivaizdoje rėkia iš siaubo“ (p. 17).

Svaigulys ir siaubas pralaimėjimo akivaizdoje, užsidarymas savojo Aš vienutėje, maišto atsižadėjimas, susitaikymas su įgimtu polinkiu į aistras, nugalinčias nuobodulį, liūdesys, regint groteskiškas puolusio pasaulio grimasas – tai keletas esminių „Paryžiaus Splino“ teminių gijų, vienijančių rinkinį. Jos šiame rinkinyje traktuojamos kiek kitaip nei „Piktybės gėlėse“: beribės erdvės mažėja, judesį pavergia detalių gausa, daiktavardžio sąstingis, ironija ir sarkastiški paradoksai paslepia liūdesį ir sielvartingą pasaulio gailesį. Dėmesys sutelkiamas į būsenos subjektą, ima dominuoti narciziška10 savistaba. Tai skatina daryti prielaidą, kad maži eilėraščiai proza ne tik raiškos forma, bet ir savo turiniu polemizuoja su „Piktybės gėlėmis“, atsako į siautulingą šio rinkinio maištą.

1 Ch. Baudelaire’o eilėraščius proza yra vertęs J. Mečkauskas (skelbti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“).
2 Valeri P. Bodlero situacija // Poetika ir literatūros estetika. – Vilnius: 1989. – T.II. – P.292.
3 „Bodlero poezijoje objektyvi tikrovė pasiekia herojų per jo pojūčius, jis ir nepakyla virš realaus pasaulio, ir nepradingsta jame, o stovi šalia jo“. – Oblomiebckii D. Francuzkii simbolizm. – M.: Nauka, 1973. – C. 112.
4 Bodler Š. Ob iskusstve. – M: Iskusstvo, 1986. – C.289.
5 Čia ir toliau Ch. Baudelaire’o poezija cituojama iš knygos: Baudelaire Ch. Splinas. Maži eilėraščiai proza / Iš prancūzų kalbos vertė A. Nyka-Niliūnas. – Vilnius: Baltos lankos. – 1995.
6 Ši tendencija palieka pėdsaką ir eilėraščiuose „Pašaukimai“ bei „Meilužių portretai“. Čia ji reiškiasi kone klasicistiniu aktorių tipizavimu ir pasakojamų istorijų schematiškumu.
7 Pats Ch.Baudelaire’as šiuos eilėraščius vertino kaip atskirus ir nepavaldžius rinkinio hierarchinimui: „Prašau įsižiūrėti, kokių stebinančių patogumų šis derinys teikia mums visiems <…>. Mes galime nutraukti, kur norime <…>. Išimkime vieną slankstelį, ir abu šios vingrios fantazijos galai be jokio vargo vėl susijungs“. (Iš laiško Arsène’ui Houssaye)
8 Opuse „Religija, istorija, fantazija“ Ch.Baudelaire’as rašo: „Taigi menas – vienintelė sielos sritis, kurioje žmogus gali pasakyti: „Aš tikėsiu, jei panorėsiu“. Žiaurus ir žeminantis posakis Spiritus flat ubi vult (įkvėpimas nepriklauso nuo valios) srityje netenka savo teisių“.
9 Su 1848 m, revoliucijos pralaimėjimu siejami „Piktybės gėlių“ mirties ar tremties vaizdai, kartuvių, kalėjimų motyvai („Litanijos velniui“, „Splinas“, „Gulbė“, „Nebūties troškimas“, „Nebepataisoma“).
10 „Bodlero laikysena yra nukreipto žmogaus laikysena. Kaip Narcizo, nukreipta į save. <…> objektai nevertinami dėl jų pačių ir neturi kitos paskirties, kaip teikti poetui galimybę juos stebint kontempliuoti save“ (J. P. Sartre).

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Charles’is Baudelaire’as šiandien: ar blogio gėlės dar skleidžia kvapus?

2021 m. Nr. 4 / Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.

Charles Baudelaire. Apie juoko esmę

2021 m. Nr. 4 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną.

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’is Baudelaire’as Traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą.

Clifford Geertz. Menas kaip kultūros sistema

1998 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Edgaras Platelis

Cliffordas Geertzas (g. 1926 m.) šiandien yra Mičigano, Jeilio, Princetono universi­tetų garbės daktaras. 1956 m. Harvardo universitete jam suteiktas antropologijos profesoriaus laipsnis. 1950–1960 metais C. Geertzas rinko etnografinę medžiagą Javoje ir Indonezijoje, vė­liau atliko antropologo praktiką Maroke. Šią darbo vietos bei tiriamų kultūrų kaitą atspindi tokie veikalai: „The Religion of Java“ („Javos religija“, 1960), „The Social History of an Indonesian Town“) („Socialinė Indonezijos miesto istorija“, 1965), „Islam Observed“ („Pastabos apie islamą“, 1968). Žymiausias ir įtakingiausias C. Geertzo veikalas, išleistas 1973 m., vadinasi „The Interpretation of Cultures“ („Kultūrų interpretacijos“). Iš jo ir patelkiamas šis skyrius. Čia susijungia ir javietiškos, ir indonezietiškos, ir marokietiškos mokslininko patirtys, jos apibendrinamos, ve­damos įdomios kultūrų paralelės, ieškoma skirtumų, siekiant įrodyti, kad tokias universalias sąvokas kaip „menas“, „ideologija“, „sveikas protas“, „religija“, „asmuo“, „savastis“ etc. kiekvienoje socialinėje aplinkoje artikuliuoja savita tos aplinkos kultūra.
Čia pateikiamoje esė „Menas kaip kultūros sistema“ plėtojama įdomi menininko-žiūrovo (klausytojo, vertintojo) bei menininko ir kūrybos priemonių (kalbos, dažų) santykio traktuotė, autorius intriguoja iškalbingais pavyzdžiais.

 

Menas garsėja savo atsparumu analitiniam diskursui. Atrodo, kad menas, ar kuriamas iš žodžių, ar komponuojamas iš pigmento, garso, ak­mens ar dar ko nors, egzistuoja savame pasaulyje, kurio diskursas nepasiekia. Apie meną kalbėti ne tik sunku, bet atrodo, kad ir nebūti­na. Jis pats viską pasako: eilėraštis neturi ką nors reikšti, o tik būti; ir niekas neatsakys į klausimą, kas yra džiazas.

Ypač tai jaučia menininkai. Dauguma jų mano, kad visa, kas para­šyta ar pasakyta apie jų darbus, geriausiu atveju neatitinka tikrovės, blogiausiu – iškraipo ją. „Visi nori suprasti meną, – rašė Picasso. – Ko­dėl tada nenorite suprasti paukščio giesmės?.. Mėginantys aiškinti paveikslus dažniausiai prašauna pro šalį.“ Jei šis požiūris atrodo per daug avangardiškas. prisiminkime Millet, prieštaraujantį jo priskyrimui saintsimonistams: „Paskalos apie mano „Vyrą su kauptuku“ man atrodo labai keistos, ir aš džiaugiuosi gavęs dar vieną progą sužinoti, kokias idėjas žmonės man priskiria… Mano kritikai yra gero skonio ir išsilavinę žmo­nės, bet aš negaliu įsijausti į jų suvokimą. Nuo gimimo nemačiau nieko, išskyrus laukus, kiek galėdamas geriau bandžiau perteikti tai, ką tapy­damas mačiau ir jaučiau.“

Meno neapčiuopiamumą jaučia kiekvienas estetinėms formoms jaut­rus žmogus. Net tie, kurie nėra nei mistikai, nei sentimentalistai, kurių nekankina estetinio pamaldumo priepuoliai, po ilgų kalbų apie vertin­gą meno kūrinį pasijunta nepatogiai. Mes pastebime, ar tik įsivaizduojame pastebį tokius dalykus, kurių didybė tiek pranoksta apie tą kūrinį išspaudžiamus lemenimus, kad žodžiai atrodo tušti, pretenzingi ir ne­teisingi. Kalbant apie meną, posakis „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“ atrodo labai patrauklus.

Nors vargu kas, nebent iš tikro abejingi, atsisakys kalbėti apie me­ną. Netyli ir patys menininkai. Tai, kad tam tikrame meno kūrinyje ar apskritai mene yra kažkas svarbaus, verčia žmones be perstojo kalbėti (ir rašyti) apie jį. Neįmanoma ko nors mums vertingo tiesiog reikšmin­gai nutylėti, todėl ir apibūdiname, analizuojame, lyginame, vertiname, klasifikuojame; atsiranda teorijos apie kūrybingumą, formą, jutimą, vi­suomenės funkciją; meną apibūdiname teigdami jį esant kalba, struktūra, sistema, veiksmu, simboliu, jausmo modeliu; pasitelkiame mokslines, dva­sines, technologines, politines metaforas; o jeigu ir šitai nepadeda, jungiame miglotus teiginius ir laukiame, kol kas nors mums juos paaiš­kins. Atrodo, kad paviršutinis kalbų apie meną bergždumas tik dar labiau kaitina diskusijas. Noriu panagrinėti šią savitą padėtį – mėgin­siu bent iš dalies ją paaiškinti, ypač nustatyti jos reikšmę.

Dažniausiai apie meną kalbama amatininkiškai: nurodomos atspalvių gamos, spalvų santykiai ar prozodinės formos. Ypač tai pasakytina apie Vakarus, kur harmonijos ar paveikslo kompozicijos teorijos išsivystė tiek. kad pasiekė nedidelio mokslo proporcijas, ir šiuolaikinis judėjimas este­tinio formalizmo link, kurį dabar išreiškia struktūralizmas ir juo sekančios semiotikos pakraipos, tėra mėginimas apibendrinus paversti šį metodą vi­sa aprėpiančiu, sukurti techninę kalbą, sugebančią abstrakčiais, pakeičiamais terminais įvardyti vidinius mitų, eilėraščių, šokių ar melo­dijų santykius. Tiesa, amatininkiškas požiūris į meną nėra išskirtinė Vakarų ar moderniųjų laikų savybė, tuo mus įtikina įmantrios indiškos muzikologijos teorijos, javiečių choreografija, arabiško eilėraščio menas ar reljefiniai jorubų ornamentai. Net Australijos aborigenai, visų mėgstamas primityvių žmonių pavyzdys, analizuodami savo kūno puošmenas ir piešinius ant žemės, išskaido juos į tuzinus atsiejamų ir vardus turinčių formalių detalių, vienetinių ikoniškos vaizdavimo gramatikos diagramų1.

Daug įdomiau ir, manau, svarbiau yra tai, kad tikriausiai tik šiais laikais ir tik Vakaruose kai kurie žmonės (jie vis dar sudaro mažumą ir, matyt, ja ir liks) sugebėjo save įtikinti, jog techninės kalbos, jeigu ji yra tobula, visiškai pakanka suprasti menui, o visa estetinės jėgos paslaptis – formalūs garsų, įvaizdžių, garso stiprumų, temų ar gestų santykiai. Dauguma vakariečių kalbėdami apie meną vartoja sąvokas ir terminus, kylančius iš kultūros, kuriai jis tarnauja. Jie mano, jog menas gali atspindėti tam tikrus kultūros dalykus, apibūdinti ar abejoti jais, tačiau pats jų nekuria. Toks kalbėjimas siekia savitą meno energiją įjungti į bendrą žmogaus patirties dinamizmą. „Tapytojo tikslo, – rašė Matisse’as, kurį vargu ar galima kaltinti formos nevertinimu, – negalima suvokti at­virai nuo jo tapybos priemonių, ir šios tapybos priemonės turi būti juo įvairesnės (nesakau – sudėtingesnės), juo gilesnė jo mintis. Aš nesuge­bu savo gyvenimo jausmo atsieti nuo būdo, kaip šį jausmą išreiškiu.“ Nuostatas, kurias individui arba, dar svarbiau, – tautai (nes joks žmo­gus nėra sala, o žemyno dalis) suformuoja gyvenimas, parodo, be abejo, ne tik menas, ji išreiškiama ir tautos religija, morale, mokslu, prekyba, technologija, politika, pasilinksminimais, teise, net savo kasdienės būties tvarkymo būdu. Kai kalbama apie meną ne vien techniška ar sudvasinta techniška kalba, o taip kalba dauguma, – meną siekiama pateikti kaip vieną žmogaus tikslus ir patirties modelius saugančių iš­raiškų. Kaip seksualinės aistros ar susidūrimo su šventenybe – dar dviejų sunkiai sprendžiamų, tačiau neišvengiamų temų – estetinės ob­jektų patirties negalima palikti už socialinės sferos ribų.

Jokioje visuomenėje meno apibrėžimas niekada nėra grynai esteti­nis, retas atvejis, kad toks apibūdinimas būtų labai vertinamas, pagrindinė problema, kurią iškelia pats estetinės jėgos fenomenas, ne­svarbu, kokia forma jis reikštųsi ar iš kokių sugebėjimų atsirastų – kaip tą estetinę jėgą įsprausti tarp kitų visuomeninės veiklos formų, kaip ją įjungti į tam tikro gyvenimo modelio audinį. Toks reiškinys, kai me­no objektui suteikiama kultūrinė reikšmė, visada yra lokalinis; tai, kas vadinama menu klasikinėje Kinijoje ar klasikiniame islame, ir tai, ką me­nu laiko žmonės, gyvenantys pietvakarių Pueble ar kalnuotoje Naujosios Gvinėjos dalyje, nėra visiškai tas pat, nors vidinės savybės (nenoriu jų neigti), realizuojančios emocinę meno jėgą, būtų universalios. Savybės, kurias antropologai pradeda atskleisti susipažindami su skirtingų tau­tų gimininėmis struktūromis, įsitikinimais ir klasifikacinėmis sistemomis (ne tik su jų formom, bet ir gyvenimo būdu, geriausiai tas savybes ir pa­rodančiu), būdingos ir tų tautų būgnų menui, ir pjaustiniams, ir skanduotėms, šokiams.

Dauguma besidominčių nevakarietišku menu (ypač vadinamuoju „primityviu menu“) šito nesuvokia, dažnai manoma, kad tokių kultūrų žmonės apie meną nekalba arba kalba labai nedaug. Jie tiesiog tylomis lipdo skulptūras, audžia, kuria dainas ir taip toliau. Noriu pasakyti, kad jie apie meną nekalba taip, kaip kalba stebėtojas, ar taip, kaip stebėto­jas norėtų girdėti juos kalbant – tai yra apie formalias meno savybes, simbolinį turinį, jausmines vertybes ar jo stilistines ypatybes. Tokių kultūrų žmonės apie meną šneka lakoniškai, paslaptingai, visiškai ne­sitikėdami, kad kas juos supras.

Tačiau jie, aišku, kalba apie meną kaip ir apie bet kokį kitą jų gyvenime pasitaikantį įspūdingą, sugestyvų ar jaudinantį dalyką. Kalba apie kaip menu naudotis, kam jis priklauso, kada atliekamas, kas jį kuria, koks jo vaidmuo, kuo jį galima pakeisti, kaip vadinti, kaip jis prasidėjo ir taip toliau. Ir šitai linkstama laikyti ne kalbomis apie meną, bet apie kažką kitą – kasdienybę, mitus, prekybą, dar ką nors. Žmogaus, kuris galbūt nežino, kas jam patinka, bet žino, kas yra menas, manymu, tivas, aklai siuvinėjantis rafiją ant dažyti paruoštos medžiagos (jis net nežvilgteli į medžiagą, kol darbas nevisiškai baigtas) ir sakantis Paului Bohannanui: „Jei raštas neišeis, parduosiu medžiagą ibui; jei išeis, pasiliksiu sau, o jeigu bus nepaprastai gražus, atiduo­siu jį savo uošvei“, aptaria ne konkretų darbą, o tik kai kurias savo visuomenines pažiūras. Į meną žiūrėdami iš Vakarų estetikos (kuri, kaip parodė Kristelleris, atsirado tik aštuonioliktojo amžiaus viduryje kar­tu su keistoka „aukštųjų menų“ sąvoka) pozicijų ir iš bet kokio išankstinio formalizmo pusės nesugebame net įžvelgti, kad egzistuoja informacija, iš kurios lyginant galima susidaryti savo nuomonę. Tad mums telieka, kaip anksčiau atsitikdavo tiriant totemizmą, kastas ar nuotakos turtą – ir dabar to neišvengia struktūralistiniai tyrimai – apgaulinga samprata, atrodo, tas reiškinys intensyviai analizuojamas, bet iš tikrųjų jis nė ne­įžvelgiamas.

Nėra ko stebėtis, Matisse’as buvo teisus: negalima atskirti meno priemonių nuo jo gaivinamos gyvenimo pajautos, o estetinių objektų suprasti kaip grynosios formos atšvaitų lygiai kaip neįmanoma suvok­ti kalbos kaip sintaktinių variantų parado ar mito kaip struktūrinių transformacijų rinkinio. Sakykime, toks labai abstraktus ir visoms kul­tūroms pažįstamas dalykas – linija. Paanalizuokime jos reikšmę nuostabiai Roberto Fariso Thompsono aprašytoje jorubų skulptūroje. Pa­sak Thompsono, jorubų drožinėtojams ypač svarbus linijos tikslumas, jos aiškumas. Į tai atkreipia dėmesį ir drožinėtojai, ir jų darbo vertin­tojai. Jorubai turi sukūrę didelį ir subtilų linijos savybių žodynėlį, jo terminus vartoja ir kasdieniniuose pokalbiuose, ir apibūdindami daug pla­tesnį nei skulptūra reiškinių lauką. Linijomis ji išpiešia ne tik savo skulptūras, puodus ir pan. Jomis dabina ir savo veidus. Ant žandų iš­rėžtos, randus paliekančios skirtingų gylių, ilgių ir krypčių linijos parodo žmogaus kiltį, asmeninį patrauklumą ir statusą. Skulptoriaus ir randų specialisto terminologija visiškai sutampa – įpjovos skiriamos nuo įkir­timų ir įkalimų, įdrėskimai – nuo atvirų įskilimų. Maža to, linija jorubams asocijuojasi su civilizacija: verčiant pažodžiui sakinys „Ši šalis tapo ci­vilizuota“ jorubietiškai reiškia: „Ant šios žemės veido yra linijų“.

„Civilizacija“ Joruboje, – tęsia Thompsonas, – yra ilaju – veidas su linijų žymė­mis. Tas pats veiksmažodis, kuris „civilizuoja“ veidą, pažymėtą miestietiškos kilmės linijomis, „civilizuoja“ ir aplinką, Ó sá kéké; Ó sáko (jis pjausto [randų] žymes; jis iš­kerta krūmus). Tas pats veiksmažodis, kuris atveria jorubietiškus veido randus, atveria ir kelius, miškų ribas: Ó lanonl Ó la aala; Ó lapa (Jis praskynė naują kelią; jis pažymėjo naują ribą). Iš tiesų pagrindinis randų darymą reiškiantis veiksmažodis (la) turi daugybę asociacijų su žmogiškų modelių primetimu gamtos netvarkai: medienos gabalai, žmogaus veidas, miškas – visa tai „atveriama“ … leidžiant vidinei esmei pra­siskverbti į šviesą.

Stropus jorubiečio drožinėtojo dėmesys linijai ir tam tikroms jos formoms kyla ne tik iš atsieto žavėjimosi vidinėmis jos savybėmis, skulptūros technikos problemomis ar net kažkokia apibendrinta kultū­ros samprata, kurią menininkas išskiria pavadindamas gimtąja estetika. Šis dėmesys išauga iš viso gyvenimo formuojamo išskirtinio jautrumo – tokio, kai iš linijų, įrėžtų daiktuose, sprendžiama apie jų reikšmę.

Tad suvokimas, jog studijuodami meno formas tiriame jautrumą, ir kad tas jautrumas yra kolektyvinis darinys, o jo pagrindai platumu ir gi­lumu prilygsta socialinei būčiai, paneigia požiūrį, jog estetinė Jėga yra amatininkiško meistriškumo rezultatas. Taip pat jis paneigia vadinamą­jį funkcionalistinį požiūrį, kuris dažnai būdavo priešinamas pirmajam: tai yra, kad meno darbai yra sudėtingi mechanizmai, skirti socialiniams santykiams apibūdinti, visuomenės taisyklėms palaikyti ir jos vertybėms stiprinti. Nieko ypatingo jorubų visuomenėje nenutiktų, jei droži­nėtojai imtų nebekreipti dėmesio į linijos tikslumą ar jei išvis nustotų drožinėję. Dėl to visuomenė nenustotų gyvavusi. Tik kai kurie nujaučia­mi dalykai liktų nepasakyti, o po kurio laiko jorubai jų ir nebejaustų, gyvenimas taptų pilkesnis. Visuomenės gyvenimą stimuliuoti gali bet kas, neišskiriant ir tapybos ar skulptūros, bet ir prisidėti tą visuomenę ar­dant gali bet kas. Tačiau svarbiausias meno ir kolektyvinio gyvenimo ryšys slypi ne instrumentinėje, o semiotinėje plotmėje. Spalvoti Matisse’o brūkšneliai (šiai technikai jis pats sugalvojo pavadinimą) ir jorubiečių linijų išdėstymai neatskleidžia socialinės struktūros ir neperteikia nau­dingų doktrinų. Šie metodai materializuoja patirti ir daiktų pasauliui suteikia tam tikrą proto atspindį.

Ženklai ar ženklų elementai – Matisse’o geltona, jorubiečių pjūviai – sudarantys semiotinę sistemą, kurią teoriniais tikslais norėtume pava­dinti estetine, idėjiškai, o ne mechaniškai siejasi su visuomene, kurioje jie egzistuoja. Jie yra, pasitelkus Roberto Goldwaterio frazę, pirminiai do­kumentai, ne jau įprastų sąvokų iliustracijos, bet tokios sąvokos, kurios ieško – ar kurioms žmonės ieško – reikšmingos vietos kitų pirminių do­kumentų repertuare.

Norint išvystyti konkretesnę sampratą ir išsklaidyti intelektualinę ir literatūrinę aurą, apsiautusią tokius žodžius kaip „idėjinis“ ir „koncep­cija“, tiktų žvilgtelėti į kai kuriuos kitų gentinio meno diskusijų aspektus, diskusijų, kurios sugeba išlaikyti dėmesį semiotikos problemoms, ir ne­pavirsti formulių labirintu: turiu omenyje Anthony Forge’o analizę, aiškinančią Naujojoje Gvinėjoje gyvenančių abelamų kuriamus keturspalvius monotoniškus piešinius. Ant plokščių sago lapų žmonių grupė sukuria, anot Forge’o, „piešinių laukus“. Viskas atliekama vienokio ar kitokio pobūdžio kultinių apeigų metu (šio proceso smulkmenos patei­kiamos jo tyrimuose). Iškart dėmesį patraukia tai, kad abelamų piešiniai, nors ir įvairuoja nuo aiškiai metaforiškų iki visiškai abstrakčių (šitai jiems neturi jokios reikšmės, kadangi abelamų piešiniai yra deklamaciniai, ne deskriptyvūs), jie dažniausiai būna susieti su platesniu abelamų patir­ties pasauliu, turi nuolat pasikartojantį motyvą – pailgą ovalą, kuris yra vadinamas moters pilvu. Žinoma, vaizdavimas yra bent miglotai portretiškas, tačiau abelamams ryšio jėga – ne tiek pats vaizdavimas, o jų pačių gebėjimas, panaudojus formas ir spalvas (linija čia savaime yra esteti­nis elementas, o dažai pasižymi magiška galia), vaizdavimu spręsti ypač svarbią problemą, su kuria jie susiduria darbe, ritualų metu, šeimyni­niame gyvenime – natūralų moters kūrybingumą.

Visą abelamų kultūrą persmelkia susidomėjimas skirtumu tarp mo­ters kūrybingumo, kurį abelamai laiko ikikultūriniu (todėl pirminiu, fizinės moters būties išdava), ir vyro kūrybingumo, laikomo kultūriniu, todėl išvestiniu, priklausomo nuo vyrų sugebėjimo ritualais įgyti antgam­tinės jėgos. Moterys pažino augmeniją ir rado batatus, skirtus vyrų maistui. Moterys pirmos susitiko su antgamtinėm būtybėm ir buvo jų mei­lėmis, kol vyrai, kilus įtarimams, šitai išsiaiškino ir į tuos padarus, dabar pavirtusius medžio drožiniais, nukreipė savo apeigas. Moterys iš savo pilvų išsipūtimo gimdo vyrus, Vyrų galią, kuri priklauso nuo slapto ritualo, apgaubia biologiškai motyvuota moters galia: apie šį stebuklingą faktą ir pasakoja raudonų, geltonų, baltų ir juodų ovalų pilni piešiniai (viename mažame piešinyje Forge’as rado vienuolika ovalų, galima sakyti, iš jų piešinys ir buvo sukomponuotas).

Piešiniai apie tai pasakoja tiesiogiai, o ne iliustruoja. Lygiai sėkmin­gai galima teigti, jog ritualai, mitai, šeimyninio gyvenimo tvarkymas ar darbo pasidalijimas įgyvendina piešinyje išrutuliotas koncepcijas, kaip ir įsivaizduoti, kad piešinys atspindi socialinį gyvenimą grindžiančias sam­pratas. Visus šiuos dalykus lydi suvokimas, kad kultūra užsimezga gamtos įsčiose, kaip ir žmogus prasideda moters pilve, ir tai kultūrai su­teikia savitą reikšmės atspalvį. Spalvoti abelamų piešinių ovalai, kaip ir linijos, išrėžtos jorubiečių skulptūrose, yra reikšmingi, nes jie skatina suvokti kūrinio jautrumą. Tiktai čia tas jautrumas susijęs ne su randais žymima civilizacija, o su spalvomis žymima jėga:

„Apskritai spalvų (arba, tiksliau, dažų) pavadinimais apibūdinami tik ritualui svarbūs žodžiai. Tą aiškiai parodo abelamų sukurta gamtos klasifikacija. Medžių rū­šys klasifikuojamos ypač smulkiai, tačiau… skirstoma pagal sėklų ir lapų formas. Retai minimi kriterijai, ar medis žydi ar ne, kokia jo žiedų spalva. Apskritai abelamai išski­ria tik dedešvas ir geltonas gėles, abi yra naudojamos [ritualiniams] vyrų ir batatų papuošimams. Mažos bet kokios spalvos gėlės nėra naudojamos, todėl jos laikomos paprasčiausia žole. Panašiai yra ir su vabzdžiais: visi kandantys ir kraują siurbian­tys kruopščiai klasifikuojami, tačiau drugeliai, nepaisant jų spalvos ir dydžio, sudaro vieną milžinišką klasę. Tiesa, klasifikuojant paukščius, spalva įgauna didelę reikšmę… bet paukščiai – tai totemai, ir kitaip nei drugeliai ar gėlės ritualuose jie užima centri­nę vietą… Atrodytų, kad norint apibūdinti spalvą ją reikia sieti su ritualu. Keturių spalvų pavadinimai… iš tikrųjų yra dažų pavadinimai. Iš esmės dažai laikomi didžiai galinga substancija, todėl nenuostabu, kad spalvų pavadinimai teikiami tik rituališ­kai svarbiems gamtos dalykams.

Spalvos ir ritualinio reikšmingumo ryšį rodo ir abelamų reakcijos į europiečių at­vežtus daiktus. Kartais į kaimą patenka spalvoti žurnalai, neretai jų puslapiai išplėšiami ir prisegami ceremonijų pastato išorėje prie demblio… Tam pasirenkami ryš­kių spalvų puslapiai, dažnai maisto produktų reklamos… Abelamai nesupranta, kas ten vaizduojama, tačiau mano, kad tokių ryškių spalvų ir tokie nesuprantami pusla­piai turėtų būti europiečiams šventi (ir todėl galingi) piešiniai.“2

Taigi bent dviejose vietose tokiems iš pažiūros paprastiems dalykams kaip linija ir spalva gyvybinę jėgą teikia ne vien vidinis jų patrauklumas, nors jis būtų ir labai tikroviškas. Kad ir kokie būtų įgimti sugebėjimai reaguoti į skulptūrines pozas ir chromatines dramas, šias reakcijas už­gožia platesnės, ne tokios vienakryptės, turiningesnės paskatos. Atsiskleidžia jų kūrybinė jėga. Formos ir turinio vienovė, nesvarbu, ko­kio masto ji būtų – yra kultūros laimėjimas, o ne filosofinė tautologija. Jei bus lemta atsirasti meno semiotikai, ji turės šitai paaiškinti. Tik rei­kės daugiau dėmesio skirti įvairesniems, ne vien estetiniams kalbėjimams.

II

Antropologai, svarstydami tokius teiginius, dažnai pareiškia, kad vi­sa tai gal ir pritaikoma primityvioms tautoms, kurios savo patirties karalystes suplaka į vieną didelę, neapmąstytą visumą, tačiau šių prin­cipų nepritaikysi labiau išsivysčiusioms kultūroms, kur menas tampa išskirtine veikla, paklūstančia tik saviems reikalavimams.

Bet koks požiūris į tautas, po raštingumo revoliucijos likusias skirtin­gose stovyklose, yra neteisingas abiejų išsivystymo lygių tautų atžvilgiu: čia ir nuvertinama vidinė meno dinamika (kaip ją pavadinti neraštingose visuomenėse?), ir pervertinamas jo autonomiškumas raštingose. Nekalbėsiu apie pirmąją klaidą – įsitikinimą, kad jorubų ir abelamų tipo meno tradi­cijos nėra dinamiškos, gal prie jos grįšiu vėliau. Dabar, siekdamas ištaisyti antrąją, apžvelgsiu meninio jautrumo matricą, kurią pateikia du visiškai išvystyti estetiniai mechanizmai: kvatročento tapyba ir islamo poezija.

Kalbėdamas apie italų tapybą, pirmiausia remsiuosi neseniai pasi­rodžiusia Michaelio Baxandallo knyga „Painting and Experience in Fifteenth Century Italy“ („Tapyba ir patirtis penkioliktojo amžiaus Itali­joje“), kur pateikiamas toks požiūris, kokį čia ir propaguoju. Baxandallas bando apibūdinti tai, ką jis vadina „laikotarpio akimi“ – tai yra sugebė­jai, kuriais penkioliktojo amžiaus dailininko aplinka [kiti dailininkai ir jį remiančios klasės] stimuliuoja susidaryti vaizdini, pavyzdžiui, pa­veikslą“. Pasak jo, paveikslas pasiduoda įvairiems proto primetamiems interpretaciniams sugebėjimams – modeliavimui, kategorizavimui, iš­vadoms ir analogijoms:

„Žmogaus sugebėjimas išskirti tam tikrą formos ar formų santykio rūšį lemia pa­veikslui teikiamą dėmesį. Pavyzdžiui, jei žmogus yra Įgudęs pastebėti proporcijų santykius, jei jis sugeba sudėtingas formas suskaidyti į paprastas struktūras arba tu­ri platų kategorijų rinkinį skirtingiems rudumo ar raudonumo atspalviams žymėti, tai šie įgūdžiai jam padės kitaip susisteminti Piero della Francesco „Apsireiškimo“ pa­tyrimą, nei tai padarys šių savybių neturintys žmonės. Jam paveikslas sukels daug aštresnius pojūčius nei žmonėms, kurių patirtis nesuformavo paveikslui suvokti rei­kalingų įgūdžių. Juk aišku, kad tam tikram paveikslui vienoki pastabumo įgūdžiai reikalingesni už kitokius: virtuoziškas kreivių klasifikavimas – sugebėjimas, kuriuo tuomet pasižymėjo daugelis vokiečių… nedaug kuo padėtų suvokiant „Apsireiški­mą”. Čia nemažą vaidmenį vaidina skonis – kai sutampa įgūdžiai, kurių reikia paveikslui suvokti ir tie, kuriais pasižymi žiūrovas.“

Dar svarbiau, kad tie reikiami įgūdžiai ir žiūrovui, ir menininkui daž­niausiai nėra įgimti kaip kad retinos jautrumas fokusavimo taškui. Jie iškyla iš bendros patirties, šiuo atveju kvatročentiško gyvenimo patirties, iš daiktų matymo kvatročento akimis:

„…kai kurie protiniai sugebėjimai, kuriais žmogus organizuoja savo regėjimo pa­tirtį, kinta, ir didelė jų dalis yra kultūriškai reliatyvi, nes ją lemia žmogaus patirčiai įtaką daranti visuomenė. Tarp šių kintamųjų įsiterpia kategorijos, pagal kurias žmo­gus klasifikuoja vaizdinius dirgiklius, žinios, taikomos tiesiogiai matomiems dalykams atpažinti, ir požiūriai, susiformavę matomo negamtinio objekto atžvilgiu. Stebėtojas, žvelgdamas į paveikslą, gali remtis tik tokiais matymo įgūdžiais, kokius turi, papras­tai labai nedaug jų būna specialiai pritaikytų paveikslui suvokti ir visai tikėtina, kad stebėtojas pasitelks jo visuomenės gerbiamus ir vertinamus įgūdžius. Dailinin­kas į visa tai kreipia dėmesį; jo mediumu turi būti žiūrovų matymo įgūdžiai. Kad ir kokios specializuotos būtų menininko profesinės savybės, pats jis yra visuomenės, kuriai dirba, dalis ir jam būdingi jos įpročiai bei patirtys.“

Be abejo, svarbiausias faktas (nors abelamų atveju – tai tik viena iš daugelio meną formuojančių realijų), į kurį tenka atkreipti dėmesį, yra tas, kad dauguma penkioliktojo amžiaus italų piešinių buvo religiniai – ne tik savo tematika, bet ir tikslais. Paveikslais dailininkai siekė pagi­lti žmonių suvokimą apie dvasinę būties dimensiją; tapybos darbai buvo tarsi vaizdiniai kvietimai mąstyti apie krikščionybės tiesas. Susidūręs su dėmesį kaustančiais Apsireiškimo, Dangun ėmimo, Trijų karalių pa­tikinimo, šv. Petro apkaltinimo ar aistros vaizdais, stebėtojas juos regi apmąstydamas savo susidarytą įvykio vaizdinį ir asmeninį santykį su pie­šinio reiškiamomis misterijomis. „Nes viena yra žavėtis paveikslu, – pareiškė vienas meno dorybę ginantis dominikonų pamokslininkas, bet visai kas kita yra iš piešinių kalbos išskaityti, kuo reikia žavėtis.“

Tarp religinių idėjų ir pieštų vaizdinių (manau, kad tai pasakytina apie meną apskritai) egzistavo ne vien paaiškinamasis ryšys; paveikslai nebuvo tik sekmadieninės mokyklos knygelių iliustracijos. Tapytojas, ar­ba bent religinių temų tapytojas, siekė pakviesti žiūrovus pamąstyti apie pirmuosius ir paskutiniuosius dalykus, tačiau jis nesistengė žmo­nėms pateikti tokio apmąstymo recepto, pakaitalo ar transkripcijos. Jo, arba tiksliau, jo darbo, santykiai su platesne kultūra buvo pagrįsti abi­puse sąveika arba, anot Baxandallo, abipusiu papildymu. Kalbėdamas apie Giovannio Bellinio „Kristaus pasirodymą“, apibendrintą, beveik ti­pologišką, tačiau, be abejo, nuostabiai plastišką tos scenos sprendimą, jis pavadina Bellinio ir jo žiūrovų bendradarbiavimo reliktu: „Penkiolik­tame amžiuje „Kristaus pasirodymo“ patirtį komponavo paveikslo, jo pristatymo ir žiūrovų matymo būdo sąveika, o šis matymo būdas pasi­žymėjo visiškai kitokiomis savybėmis ir nuostatomis nei mūsų“. Bellinis galėjo tikėtis kūrybinio indėlio iš kitos pusės, jis nepateikė gatavo žiū­rovo lūkesčių išsipildymo, o taip sukonstravo savo piešinį, kad ir žiūrovas būtų kviečiamas prisidėti. Jo pašaukimas buvo kurti vaizdinį, į kurį stip­riai galėtų reaguoti ryški individualybė. Žiūrovams nereikia to, pastebi Baxandallas, ką jie jau turi. Jiems reikia sodraus objekto, tokio sodraus, kad dar pagilintų turimus dvasinius įgūdžius.

Žinoma, kvatročento jautrumą, kuris susiliejęs su tapyba pagimdė „laikotarpio akį“ formavo daugelis kultūros institucijų, ir ne visos jos buvo religinės (kaip ir ne visi paveikslai buvo religiniai). Svarbiausiu veiksniu reiktų laikyti liaudiškus pamokslus – jie klasifikavo ir sukla­sifikavo apsireiškimo įvykius ir krikščioniško mito personažus. Pamokslai skleidė tam tikras tinkamas pažiūras ir nusistatymus į kiekvieną per­sonažą ar būseną – nerimą, refleksiją, smalsumą, nuolankumą, savigarbą, žavėjimąsi, taip pat siūlė patarimus, kaip šiuos dalykus perteikti vizua­liai. „Liaudies pamokslininkai… treniruotėmis ir pratimais savo parapijiečiams įdiegdavo interpretacinius įgūdžius, kurie ir atspindėjo bendrą penkioliktojo amžiaus reakcijos į paveikslą pobūdį.“ Judesiai buvo klasifikuojami, išvaizdos – tipizuojamos, spalvos įgaudavo simbo­linę reikšmę, o apie pagrindinių asmenybių išorę buvo įprasta atsargiai apologetiškai diskutuoti.

„Klausiate, – skelbė dar vienas dominikonų pamokslininkas, – ar Marija buvo švie­siaplaukė, ar tamsiaplaukė? Albertus Magnus teigia, kad ji nebuvo nei tamsiaplaukė, nei paprasta rudaplaukė, nei šviesiaplaukė, nes bet kuri iš šių spalvų primestų jos asmeniui savotišką netobulumą. Žmonės sako: „Dieve, apsaugok mane nuo raudon­plaukio lombardo“ arba „Dieve, saugok nuo „juodaplaukio vokiečio“, ar „nuo šviesiaplaukio ispano“, ar „nuo bet kokio plauko belgo“. Marijos veide susijungė įvai­rūs gymiai, ir toks veidas yra gražus. Dėl šios priežasties žymūs gydytojai pataria, kad raudonų ir šviesių atspalvių veidą ir plaukus geriausia papildyti trečiąja spalva – juo­da. Ir vis dėlto, sako Albertus, reikia pripažinti: ji buvo linkusi į tamsesnį gymį. Tokį manymą pagrindžia trys priežastys – pirmiausia, tauta; ji buvo žydė, o žydai pasižy­mi tamsiais plaukais; antra, yra liudininkų – šv. Lukas nupiešė tris jos paveikslus Romoje, Loretoje ir Bolonėje, ir Čia Jos veidas rusvas; trečia, giminystės ryšiai. Sūnus dažnai panašus į motiną ir atvirkščiai, Kristus buvo tamsiaplaukis, todėl…“

Iš Renesanso kultūros sričių, formavusių žvilgsnį, kuriuo italai ty­rinėjo paveikslus, dvi, Baxandallo nuomone. Išsiskyrė ypatinga svarba: pirmoji buvo kitas, tiesa, mažesnis menas – viešieji šokiai, ir antroji, ga­na praktiška veikla, kurią jis vadina matų nustatymu – tai yra kiekių, stiprumų, proporcijų, racionų apskaičiavimu prekybos tikslais.

Šokis siejosi su paveikslų žiūrėjimu, nes jis buvo, kitaip nei pas mus, ne tiek laikinis, artimai susijęs su muzika, klek grafiškas, su reginiais – religiniais karnavalais, gatvės maskaradais ir taip toliau – susijęs menas; šokį įkūnijo figūrų grupavimas, o ne ritmingas judesys (ar bent jis nebuvo svarbiausias). Iš esmės jis tik aštrino gebėjimą pastebėti psi­chologinę sąveiką tarp statiškų į subtilias konfigūracijas sugrupuotų figūrų. Šiuo gebėjimu pasižymėjo ir tapytojai. Figūrinio grupavimo mo­delius ypač ryškiai išreiškė bassa clanza, tuomet Italijoje populiarus lėto žingsnio, geometrizuotas šokis; šį modelį naudojo ir Boticelli savo „Primaveroje“, kurio kompozicija grindžiama gracijų šokiu, ar „Veneros gi­mime“. Pasak Baxandallo, jautrumą, kurio reikalavo bassa clanza, rodė žiūrovų sugebėjimas interpretuoti figūrų išsidėstymą, bendra pusiau dramatinės [žmonių kūnų] konfigūracijos patirtis, kuria remdamasis Bo­ticelli ir kiti tapytojai numanė, kad žiūrovai yra pasirengę interpretuoti ir nutapytas figūras. Žinodamas, kad visuomenė yra gerai susipažinusi su stilizuotomis šokio figūromis, kurias iš esmės sudarė paskiros tableaux vivant sekos, tapytojas galėjo tikėtis, kad jo sukurtos gyvų paveikslų figūros bus bemat suprastos. Šis supratimas mūsų kultūrai nėra toks at­viras, nes mes šokį įsivaizduojame daugiau kaip judesį, kurį įrėmina pozos, o ne kaip pozas, į kurias veda judesys, ir apskritai mes menkai su­prantame nebylų gestą. „Sunkiausia liaudišką, visuomeninį grupavimų meną transformuoti į tokį, kur negestikuliuojančių, šokinėjančių ir gri­masas darančių žmonių konfigūracija galėtų sukelti stiprų… psichologinės sąveikos pojūtį; abejotina, ar mes turime susidarę reikiamas nuostatas, leidžiančias spontaniškai pajusti šią rafinuotą užuominą.“

Polinkis šokius ir paveikslus suvokti kaip suprantamų reikšmių tu­rinčius išsidėstymo modelius rodo visos visuomenės, ypač apsišvietusių klasių, tendenciją manyti, kad tai, kaip žmonės susigrupuoja, ar pozos, kuriomis žmonės dažniau sustingsta kompanijose, nėra atsitiktiniai da­lykai. Tačiau kitas aspektas, kurį Baxandallas mano formavus Renesanso žmonių žvilgsnį į paveikslus – matų nustatymas – parodo gilesnį maty­mo įpročių įsiskverbimą į visuomenės gyvenimą ir visuomenės gyvenimo skvarbą į matymo būdą.

Autorius pastebi, kad meno istorijai labai svarbus faktas, jog tik nuo devynioliktojo amžiaus (galėjo pridėti, ir tik Vakaruose) visokie produk­tai buvo pradėti tiekti standartinio tūrio taroje. „Anksčiau talpa – statinė, maišas ar pakas – buvo vienetinė, ir verslo sėkmė priklausė nuo grei­tesnio ir tikslesnio jos apskaičiavimo.“ Tą patį galima pasakyti apie ilgius, ypač aktualius prekiaujant medžiagomis, proporcijas, užimančias svarbią vietą maklerio veikloje, ar santykius, kuriais rėmėsi žemės ma­tavimai. Prekyboje be šių įgūdžių nebuvo įmanoma išsiversti ir pirkliai dažniausiai užsakinėjo piešinius ar net, kaip Piero della Francesca, parašęs matematikos vadovėlį apie matus, juos tapė.

Šiuo atžvilgiu ir tapytojai, ir jų rėmėjai pirkliai buvo išėję panašius mokslus – būti raštingam reiškė išmanyti sukurtus daiktų matavimo būdus ir metodus. Susidūrus su stambiais objektais, šie sugebėjimai buvo laikomi suskaldant netvarkingus ir nepažįstamus masyvus į tvarkingus. pažįstamus ir todėl apskaičiuojamus Junginius: kvadratus, apskritimus, trikampius, šešiakampius. <…>

Taigi, anot Baxandallo, tokiame specifiškai intelektualiame pasau­lyje ir gyveno išsilavinusios visuomenės klasės Venecijos ar Florencijos miestuose. Jo ryšys su menu ar meno suvokimu daugiau išreiškiamas ne skaičiavimo procesais, o nusistatymu sudėtingų formų struktūras vers­ti paprastesnių, tvarkingesnių lr suprantamesnių formų kombinacijomis. Paveiksluose vaizduojami objektai – sisternos, kolonos, mūriniai bokš­tai. grindiniai ir taip toliau – buvo tų pačių vadovėlių, mokančių studentus matavimo, pavyzdžiai. Taigi, kai Piero, įsikūnijęs į antrąją – dailininko tapatybę, „Apsireiškimą“ pateikia taip, tarsi Jis būtų Įrėmin­tas kolonomis daugiasluoksniame artėjančiame ir tolstančiame perugietiškame portike ar Madonos suknią kaip kupolišką, pusiau ap­valų paviljoną, jis tikisi, kad žiūrovai supras šias formas esant kitų formų sudėtinėmis dalimis ir pagal tai interpretuos (kitaip tariant – išmatuos) jo kūrinius, suvoks jų reikšmę:

„Prekybos žmogus sugebėdavo beveik visur įžvelgti geometrines figūras. Išoriškai netaisyklinga grūdų krūva buvo suvokiama kaip kūgis, statinė – kaip cilindras ar da­rinys iš dviejų kūgių nupjautais galais, apsiaustą toks žmogus įsivaizdavo kaip medžiagos apskritimą, kuris pakabintas nuvilnija sudarydamas kūgį, plytų bokštas jam buvo kubinis masyvas, sudarytas iš apskaičiuojamo kiekio kitų kubinių detalių. Ir šis analizavimo būdas atrodo labai artimas dailininko atliekamai paviršių analizei. Kaip paprastas žmogus išmatuodavo paką, taip dailininkas nustatydavo figūros pro­porcijas. Abiem atvejais buvo sąmoningai bandoma netvarkingus masyvus ir tuštumas pakeisti suprantamais geometriniais vienetais. Kadangi penkioliktojo amžiaus italai gerai mokėjo manipuliuoti proporcijomis ir analizuoti sudėtinių kūnų tūrius ir plotus, jie jautriai reaguodavo ir į paveikslus, kuriuose buvo matyti panašių procesų žymės.“

<…> Visi šie (ir kiti, kurių nepaminėjau) platesnės kultūros dalykai sąveikaudami ir sukūrė jautrumą, pagimdžiusį ir palaikiusį kvatročento meną. (Ankstesniame savo veikale „Giotto and the Orators“ vaizdinės kompozicijos vystymąsi Baxandallas sieja su humanistinės retorikos pa­sakojimo formomis, ypač su retoriniu sakiniu; Albertis ir kiti sąmoningai lygino retorinio sakinio, šalutinio sakinio, frazės ir žodžio hierarchiją su paveikslo, masyvo, detalės ir plokštumos hierarchija.) Įvairūs meni­ninkai naudojosi skirtingais šio jautrumo aspektais, tačiau, sujungus religinio pamokslavimo moralizmą, visuomeninių šokių spalvingumą, prekybinių matavimų tikslumą ir lotyniško oracijos meno didybę, susi­darė tikriausias dailininko mediumas: jo žiūrovų gebėjimas įžvelgti paveiksluose prasmes. Senovinis paveikslas, teigia Baxandallas (nors jis galėjo būdvardį „senovinis“ ir praleisti) yra matymo būdo liudijimas, kurį reikia perprasti, lygiai kaip turime perprasti kitos kultūros tekstą. „Pastebėję, kad Piero della Francesca yra linkęs kurti išmatuotus paveiks­lus, Fra Angelico – pamokslaujančius, o Boticelli – šokančius darbus, kai ką sužinome ne tik apie pačius menininkus, bet ir apie jų visuomenę.“

Tiek atskirų individų, tiek tautų sugebėjimas paveiksluose (eilėraš­čiuose, melodijose, pastatuose, puoduose, dramose, skulptūrose) įžvelgti prasmę yra skirtingas. Jį, kaip ir visus kitus vien žmogui būdingus su­gebėjimus, ugdo daug turtingesnė kolektyvinė patirtis, nors gana sudėtinga ją į meno kūrinį įkelti. Tik įsijungus į bendrąją simbolinių for­mų sistemą, kurią vadiname kultūra, įmanoma suvokti meną, nes jis iš esmės yra tos sistemos dalis. Tad meno teorija drauge yra ir kultūros te­orija, o ne kokia nors autonomiška veikla. Ir jei ši meno teorija yra semiotinė, ji turi tirti ženklų egzistavimą visuomenėje, o ne išgalvotame dualybių, transformacijų, paralelių ir atitikmenų pasaulyje.

Versta iš: Geertz Clifford. Art As a Culture System. Local Knowledge: Basic Books, 1983.

1 Žr.: Munn N. D. Walbiri Iconography. – N. Y.: Ithaca, 1973.
2 Forge A. Learning to See in New Guinea // Socialization, the Approach from So­cial Anthropology. – London, 1970. – P. 184–186.

Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

Mario Vargas Llosa. Laiškai jaunajam rašytojui

2026 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė / Pasaulyje gerai žinomas Peru rašytojas Mario Vargasas Llosa (1936–2025) yra sukūręs romanų, pjesių, išleidęs atsiminimų, esė rinkinių, o savu laiku net aktyviai dalyvavo politikoje.

Clément Layet. Milašiaus ir Kafkos rojus

2025 m. Nr. 12 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Į jo tyrinėjimų lauką yra patekęs ir Oskaras Milašius, pranešimas „Milašiaus ir Kafkos rojus“ pirmą kartą skaitytas 2017 m. rudenį Paryžiuje vykusiame kongrese…

Carlo Ginzburg. Viršus ir apačia. Uždrausto pažinimo tema XVI ir XVII a.

2025 m. Nr. 11 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Carlo Ginzburgas (g. 1939) – italų istorikas, akademikas ir eseistas, dėstė Bolonijos, Jeilio ir Prinstono universitetuose, UCLA (Los Andželo) universitete vadovavo Italijos renesanso istorijos katedrai.

Tetiana Teren. Skiepijimas kitu pasauliu

2025 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / Tetiana Teren – žurnalistė, kultūros vadybininkė, buvusi Ukrainos PEN klubo vykdomoji direktorė. Kartu su fotografu Oleksandru Chomenka parengė tris pokalbių…

Theodor W. Adorno. Apie Thomo Manno portretą

2025 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Minint 150-ąsias Thomo Manno gimimo metines, skaitytojams pateikiame Theodoro W. Adorno esė „Apie Thomo Manno portretą“, rašytą 1962 m.

Emanuele Coccia. Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė

2025 m. Nr. 4 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Emanuelė Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos (Niujorkas) universitetuose…

Jean Mauclère. Dabartinės lietuvių literatūros panorama

2025 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Pagaliau mes prieiname prie vienos didžiausių lietuvių figūrų: savo tėvynėje Kristijonas Duonelaitis (1714–1780) teisėtai laikomas literatūros pradininku.

Genovaitė Dručkutė. Mūsų literatūra bičiulio akimis

2025 m. Nr. 3 / Prancūzų rašytojo ir žurnalisto Jeano Mauclère’o (1887–1951) kūryboje atskirą grupę sudaro lietuviškos tematikos knygos, liudijančios daugiau kaip trisdešimt metų…

Krzysztof Czyżewski. Viktorija Amelina: gyvenimas iš paskutiniųjų

2025 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958) – lenkų rašytojas, eseistas, kultūros istorikas, kultūros  ir meno veikėjas, knygų ir publikacijų autorius. Seinuose veikiančio Menų, kultūrų ir tautų centro ir fondo „Paribys“…

Iryna Finherova. Būti žydu. Gėda ir pasididžiavimas

2025 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / Iryna Finherova gimė 1993 m. Odesoje, žydų šeimoje. 2009 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Tamagočiai“.

Vasyl Machno. Kultūros pragaištingumas

2025 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / Vasylis Machno – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą…

Hannah Arendt. Totalitarizmas ir vienišumas

1999 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris

Hannah Arendt (1906–1975) – politologė ir filosofė, reikšmingų studijų apie totalitariz­mą ir žydų politinę istoriją autorė. H. Arendt buvo priversta emigruoti iš Vokietijos po nacių įsi­galėjimo 1933 m., o po 1940-ųjų – visai palikti Europą. Po karo ji velkė Niujorko politinėse ir kul­tūrinėse žydų organizacijose, vėliau dėstė Berklio, Prinstono, Čikagos ir kituose JAV universitetuose.
Ši publikacija – fragmentas iš monumentalios H. Arendt studijos „Totalitarizmo kilmė“ („The Origins of Totalitarianism“, 1951). Joje totalitarizmas kildinamas iš XIX a. anisemitizmo, imperializmo ir tradicinės valstybės bei nacijos suirimo. Šis veikalas išgarsino H. Arendt kaip vieną didžiausių politinių XX a. antrosios pusės mąstytojų.

 

Klausimas <…> yra toks: koks pamatinis žmonių bendro gyvenimo patyrimas įsismelkia į tą valdžios formą, kurios esmė yra teroras ar ku­rios veiksmo principas yra ideologinio mąstymo logiškumas? Kad įvai­riausios politinio viešpatavimo formos niekada anksčiau nesinaudojo to­kiu deriniu, yra akivaizdu. Ir vis dėlto tas pamatinis patyrimas, kuriuo remiasi totalitarizmas, turi būti žmogiškas ir pažįstamas žmonėms, ka­dangi net šis, pats „originaliausias“ politinis darinys yra sugalvotas žmonių ir kažkaip išreiškia jų reikmes.

Dažnai būdavo pažymima, kad teroras gali absoliučiai valdyti tik to­kius žmones, kurie izoliuoti vienas nuo kito, ir kad todėl vienas svarbiau­sių visų tironiškų valdžių rūpesčių – pasiekti tokios izoliacijos. Izolia­cija gali būti teroro pradžia; ji, be abejonės, yra pati vaisingiausia jo dir­va; ji visada yra ir jo padarinys. Ši izoliacija, galima sakyti, yra ikitotalitarinė; jos bruožas yra bejėgiškumas, kadangi jėga visada kyla iš žmo­nių, veikiančių kartu, „veikiančių darniai“ (Burke); izoliuoti žmonės yra bejėgiai pagal apibrėžimą.

Izoliacija ir bejėgiškumas, t. y. pamatinis nesugebėjimas veikti, vi­sada buvo būdingas tironijoms. Politiniai ryšiai tarp žmonių tironijos yra nutraukiami, o jų sugebėjimas veikti ir jėga – palaužiami. Bet nutrau­kiami ne visi žmones siejantys saitai ir sunaikinami ne visi žmogaus su­gebėjimai. Lieka nepaliesta visa privataus gyvenimo sritis, kuri leidžia išsaugoti patyrimo, kūrybos ir mąstymo sugebėjimus. Mes žinome, kad geležinis totalinio teroro spaustuvas nebepalieka erdvės tokiam privačiam gyvenimui ir kad totalitarine logika grindžiamas savęs prievartavimas su­naikina tiek žmogaus sugebėjimą patirti ir mąstyti pasitikint savimi, tiek ir jo sugebėjimą veikti.

Tai, ką mes vadiname izoliacija politikos srityje, socialinio bendra­vimo srityje yra vadinama vienišumu. Izoliacija ir vienišumas nėra tas pat. Aš galiu būti izoliuotas – tai situacija, kurioje aš negaliu veikli, ka­dangi šalia manęs nėra nė vieno, kuris veiktų kartu su manimi, – ne­būdamas vienišas; ir aš galiu būti vienišas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės, – nebūda­mas izoliuotas. Izoliacija yra tas aklagatvis, į kurį žmonės įstumiami, kai politinė jų gyvenimo sritis, kurioje jie veikia kartu, siekdami bendrų in­teresų, yra sunaikinta. Tačiau izoliacija, nors ji gali sunaikinti sugebė­jimą veikti ir veiksmo jėgą, ne tik nepaliečia vadinamosios produktyvios žmonių veiklos, bet netgi reikalinga tokiai veiklai. Žmogus kaip homo faber linkęs izoliuotis kartu su savo kūriniu, t. y. laikinai palikti politikos sritį. Dirbdinimas (poiesis, daiktų dirbimas), ne taip kaip veiksmas (praxis), viena vertus, ir grynas darbas, kita vertus, visada atliekamas šiek tiek izoliuotai nuo bendrų interesų, nesvarbu, ar rezultatas yra amato dirbinys, ar meno kūrinys. Esant tokiai izoliacijai žmogus dar susiliečia su pasauliu kaip žmogaus dirbiniu; tik tada, kai pati elementariausia žmo­gaus kūrybiškumo forma, kuri yra sugebėjimas pridėti šį tą sava prie bend­ro pasaulio, yra sunaikinama, izoliacija tampa visiškai nebepakeliama. Taip gali atsitikti tokiame pasaulyje, kurio svarbiausios vertybės yra dik­tuojamos darbo, t. y. ten, kur visos žmogaus veiklos formos virto dar­bo procesu. Tokiomis sąlygomis žmogui paliekama tik gryna darbo pa­stanga, kuri kartu yra pastanga išlikti gyvam, ir ryšys su pasauliu kaip žmogaus dirbiniu nutrūksta. Izoliuotą žmogų, praradusį savo vietą po­litinėje veiksmo srityje, kartu apleidžia ir daiktų pasaulis, jei tik žmo­gus nebepripažįstamas kaip homo faber, bet traktuojamas kaip animal laborans, kurio gyvybiškai būtinas „metabolizmas su gamta“ niekam nerūpi. Tada izoliacija virsta vienišumu. Izoliacija, pagrįsta tironija, produktyviuosius žmogaus sugebėjimus palieka nepaliestus; tačiau ti­ronija „darbininkams“, pavyzdžiui, vergų valdymas senovės pasaulyje, sa­vaimingai tampa ne tik izoliuotų, bet ir vienišų žmonių valdymu ir yra linkusi tapti totalitarine.

Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo sritimi, o vienišumas – su žmogaus gyvenimu kaip visuma. Totalitarinė valdžia, kaip ir visos tiro­nijos, tikrai negalėtų egzistuoti nesunaikindama viešojo gyvenimo srities, t. y. nesunaikindama žmonių politinių sugebėjimų, neįstumdama jų į izo­liaciją. Tačiau totalitarinis viešpatavimas kaip valdžios forma naujas tuo, kad jis nesitenkina šitokia izoliacija, bet sykiu sunaikina ir privatų gy­venimą. Jo pamatas yra vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, o tai yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmo­gaus patyrimų.

Vienišumas – bendras teroro pagrindas, totalitarinės valdžios esmė ir (dėl ideologijos bei logiškumo) budelių ir aukų mokykla – yra glaudžiai susijęs su bešakniškumu ir nereikalingumu, virtusiu moderniųjų masių prakeikimu nuo pramoninės revoliucijos laikų, o ypač skaudus jis tapo praėjusio amžiaus pabaigoje, atsiradus imperializmui, bei mūsų lai­kais, sugriuvus politinėms institucijoms ir socialinėms tradicijoms. Bū­ti bešakniam – tai neturėti vietos pasaulyje, pripažintos ir užtikrinamos kitų žmonių, būti nereikalingam – tai apskritai nebepriklausyti pasau­liui. Bešakniškumas gali būti išankstinė nereikalingumo sąlyga, kaip izoliacija gali (bet neturi) būti išankstinė vienišumo sąlyga. Savaime, nekrei­piant dėmesio į dabartines istorines priežastis ir naują vienišumo vaid­menį politikoje, jis tuo pačiu metu prieštarauja pamatinėms žmogaus si­tuacijos reikmėms ir kartu yra vienas fundamentaliausių patyrimų kiekvieno žmogaus gyvenime. Netgi tiesiogiai atsiveriančio pasaulio medžiagiškumo ir juslumo patyrimas priklauso nuo mano ryšio su kitais žmonėmis, nuo mūsų bendro jutimo, kuris reguliuoja ir kontroliuoja visus kitus pojūčius ir be kurio kiekvienas iš mūsų būtų uždarytas tik į savo juslinių duomenų, savaime nepatikimų ir apgaulingų, kokoną. Tik todėl, kad mes turime bendrą jutimą, t. y. tik todėl, kad ne vienas, o daug žmonių gyvena žemėje, mes galime pasitikėti savo tiesioginiu jusliniu patyrimu. Tačiau drauge turime nuolat sau priminti, kad vieną dieną mums reikės palikti šį bendrą pasaulį, kuris kaip ir anksčiau eis savo keliu, ir jo tęsčiai mes nereikalingi; tik šitaip suvoksime savo vienišumą, patirsime, kad esame nutolę nuo visų ir nuo visko.

Vienišumas – tai ne vienatvė. Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, o vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais. Būta tik kelių atsitiktinių pastabų, dažniausiai išreikštų paradoksaliai, taip kaip sakė Katonas (perduota Cicerono, De Re Publica, I, p. 17): numquam minus solum esse quam cum solus esset („labiausiai jis nebūdavo vieni­šas, kai būdavo vienišas“ ar veikiau, „labiausiai jis nebūdavo vienišas, kai būdavo nuošaliai“), o pirmas žmogus, pamatęs skirtumą tarp vieni­šumo ir vienatvės, atrodo, buvo Epiktetas, emancipuotas graikų kilmės vergas-filosofas. Tam tikra prasme jo atradimas buvo atsitiktinis, nes la­biausiai jis domėjosi ne vienišumu ir ne vienatve, o galimybe būti vie­nam (monos) absoliučios nepriklausomybės prasme. Pasak Epikteto (Dissertationes, Book 3, ch. 13), vienišas žmogus (eremos) yra tas, ku­ris būdamas tarp kitų žmonių negali su jais bendrauti arba susiduria su jų priešiškumu. Priešingai, nusišalinęs žmogus yra vienatvėje, todėl „gali būti kartu su savimi“. Kitaip tariant, būdamas vienatvėje „savo va­lia“ aš esu kartu su savimi, todėl mano būklė yra „du viename“, o bū­damas vienišas aš iš tikrųjų esu vienas, apleistas visų kitų. Bet koks mąs­tymas, griežtai kalbant, vyksta vienatvėje ir yra dialogas tarp „Aš“ ir ma­nęs; bet šitoks „dviejų viename“ dialogas nepraranda ryšio su man ar­timų žmonių pasauliu, kadangi jiems atstovauja ta „savastis“, su kuria aš mąstydamas vedu dialogą. Vienišumo problema yra ta, kad šitokiam „du viename“ reikia kitų tam, kad jis vėl taptų vienu: vienu nekintamu individu, kurio tapatumo niekada negalima supainioti su bet kurio ki­to žmogaus tapatumu. įtvirtindamas savo tapatumą, aš visiškai pri­klausau nuo kitų žmonių; o didžioji vienišą žmogų gelbstinti bendrys­tės malonė yra ta, kad ji vėl padaro jį „pilnatvišką“, išvaduoja nuo min­tinio dialogo, kurio terpėje žmogus visada lieka dviprasmiškas, ir atku­ria tapatumą, leidžiantį jam kalbėti nepakartojamu vieno nekintančio as­mens balsu.

Vienatvė gali virsti vienišumu; tai atsitinka, kai paliktą pačiam sau mane apleidžia manasis „Aš“. Žmonėms, gyvenantiems vienatvėje, visa­da grėsdavo vienišumo pavojus, kai jie nebegalėdavo rasti gelbstinčios bendrystės malonės, kuri juos apsaugotų nuo susidvejinimo, netikrumo ir abejonės. Istoriniu požiūriu atrodo, jog šis pavojus tapo pakankanti didelis, kad būtų pastebėtas ir išreikštas, tik XIX šimtmetyje. Jis pasi­rodė visiškai aiškiai, kai filosofai, kuriems vieniems vienatvė yra gyvenimo būdas ir jų darbo sąlyga, nebesitenkino faktu, kad „filosofija skir­ta tik nedaugeliui“, ir ėmė pabrėžti, kad jų niekas „nesupranta“. Šiuo po žiūriu charakteringas anekdotas apie Hegelį, gulintį mirties patale, ku­ris vargu ar galėjo būti pasakojamas apie bet kurį ankstesnį didį filosofą: „Niekas manęs nesuprato, išskyrus vieną žmogų, bet ir jis supra­to mane neteisingai.“ Ir atvirkščiai, visada esama galimybės, kad vieni­šas žmogus suras save ir pradės mąstantį vienatvės dialogą. Atrodo, tai nutiko Nietzsche’i Gils Maria kaimelyje, kai jam gimė sumanymas para­šyti knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“. Dviejuose eilėraščiuose („Gils Ma­ria“ ir „Aus hohen Bergen“) jis pasakoja apie bergždžią vienišojo lūkes­tį ir ilgesingą laukimą, kai staiga: „Um Mittag wars, da wurde Eins zu Zwei… // Nun feiern wir, vereinten Siegs gewiß, / Das Fest der Feste: / Freund Zarathustra kam, der Gast der Gäste!“ („Vidurdienis, ir Vie­nas tapo Dviem <…>. Dabar mes švenčiam, tikri bendrąja pergalę, / o švenčių šventė; / bičiulis Zaratustra čia, o, pats mieliausias svečias!“).

Vienišumas toks nepakenčiamas todėl, kad aš prarandu savastį, ku­ri gali būti įgyvendinta vienatvėje, tačiau jos tapatumą gali patvirtinti tik man lygių, man ištikimų ir manimi pasitikinčių žmonių bendrystė. Tokio­je situacijoje žmogus praranda pasitikėjimą savimi kaip savo minčių partneriu ir tą elementarų pasitikėjimą pasauliu, kuris būtinas tam, kad apskritai būtų įmanomas koks nors [intensyvus] patyrimas. „Aš“ ir „pa­saulis“, sugebėjimas mąstyti ir sugebėjimas patirti prarandami kartu.

Vienintelis žmogaus proto sugebėjimas, kuriam nereikia nei „Aš“, nei Kito, nei pasaulio, kad jam būtų įmanoma normaliai funkcionuoti, ir ku­ris nepriklauso nei nuo patyrimo, nei nuo mąstymo, yra sugebėjimas lo­giškai protauti, kurio prielaida visiškai akivaizdi. Elementarios nenugin­čijamo akivaizdumo taisyklės, tas truizmas, kad dukart du yra keturi, negali būti paneigtos netgi esant absoliučiai vienišam. Tai vienintelė patikima „tiesa“, kurios gali griebtis žmonės, jei jie prarado abipuses ga­rantijas, bendrą jutimą, kurio žmonėms reikia tam, kad jie patirtų bend­rą pasaulį, gyventų jame ir žinotų savo kelią. Tačiau šitokia „tiesa“ yra tuščia, ar, veikiau, tai išvis nėra jokia tiesa, kadangi ji nieko neatveria. (Tiesą apibrėžti kaip neprieštaringumą – taip daro kai kurie logikai – va­dinasi, apskritai neigti tiesos egzistavimą.) Todėl vienišumo sąlygomis sa­vaiminis akivaizdumas nebėra tik intelekto priemonė ir tampa produk­tyvus; jis pradeda braižyti savąsias „minties“ linijas. Apie tai, kad mąs­tymo procesai, kuriems būdingas griežtas, savaime akivaizdus logišku­mas, aiškiai nepateikiantis jokios išeities, kažkaip siejasi su vienišumu, kartą užsiminė Lutheris (jo vienatvės ir vienišumo patyrimui, galimas daik­tas, negali prilygti jokio kito žmogaus patyrimas; jis kartą išdrįso pra­sitarti, kad „Dievas turi egzistuoti, kadangi žmogui reikalinga bent vie­na būtybė, kuria jis galėtų pasitikėti“) beveik nežinomoje pastaboje apie Biblijos teiginį „negerai žmogui būti vienišam“. Vienišas žmogus, sako Lutheris, „vieną dalyką visada išveda iš kito ir viską išmąsto iki paties blogiausio“. Įžymusis totalitarinių sąjūdžių ekstremizmas, neturintis nieko bendro su tikru radikalizmu, tiesą sakant, ir yra toks „išmąstymas iki paties blogiausio“, toks dedukavimo procesas, kuris visada prieina prie pačių blogiausių išvadų.

Netotalitariniame pasaulyje totalitariniam viešpatavimui žmones pa­rengia tas faktas, kad vienišumas, kadaise buvęs tik ribiniu patyrimu, paprastai kankinančiu tik tam tikromis marginalinėmis socialinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, senatvėje, mūsų šimtmetyje tapo vis didėjančių masių kasdieniu patyrimu. Tas negailestingas procesas, į kurį totalita­rizmas įstumia ir kuriam organizuoja mases, atrodo tarsi koks savižu­diškas pabėgimas nuo masinio vienišumo tikrovės. „Kaip ledas šaltakrau­jiškas protavimas“ ir „galingi dialektikos čiuptuvai“, „sugriebiantys tave lyg replės“, atrodo tarsi kokia paskutinė atrama pasaulyje, kur nie­kas nepatikima ir niekuo nebegalima pasitikėti. Atrodo, kad tik toji vidinė prievarta, kurios vienintelis turinys yra griežtas prieštaravimų vengimas, dar patvirtina žmogaus tapatumą nepriklausomai nuo visų ryšių su kitais žmonėmis. Ji įspraudžia žmogų į geležini teroro spaustuvą net tada, kai jis yra vienišas, o totalitarinė valdžia stengiasi niekada nepalikti jo vieno, išskyrus kraštutinę įkalinimo vienutėje situaciją. Sunaikinant bet kokią erdvę tarp žmonių ir juos suspaudžiant į vieną daik­tą, sunaikinamos net produktyviosios izoliacijos galimybės; mokant loginio protavimo ir jį šlovinant vienišumo sąlygomis, kai žmogus žino, kad jis visiškai pražus, jei bent per milimetrą nukryps nuo pirmosios prielaidos, nuo kurios prasidėjo visas loginio protavimo procesas, nunyks, ta net menkiausia galimybė, kad vienišumas virs vienatve, o logika – [gyvu] mąstymu. Jei tokią totalitarinę praktiką lyginsime su tironijos prak­tika, mums pasirodys, kad totalitarizmas rado būdą išjudinti net pačią dykumą ir šitaip sukėlė smėlio audrą, kuri gali užgriūti visas apgyven­dintas Žemės rutulio dalis.

Sąlygoms, kuriomis mes šiandien veikiame politikos srityje, tikrai gre­sia tokios niokojančios smėlio audros. Jų pavojingumas reiškiasi net ne tuo, kad jos gali sukurti nuolatinę totalitarinę santvarką. Totalitarinė val­džia, kaip ir tironija, puoselėja savo žūties sėklas. Kaip baimė ir bejė­giškumas, iš kurio toji baimė atsiranda, yra antipolitiniai principai, bloškiantys žmones į situaciją, priešingą politiniam veiksmui, taip ir vie­nišumas, ir loginis-ideologinis protavimas, dedukuojantis tai, kas blogiau­sia, sukuria antisocialinę situaciją ir puoselėja principą, naikinanti bet koki bendrą žmonių gyvenimą. Ir vis dėlto organizuotas vienišumas yra žymiai pavojingesnis už neorganizuotą bejėgiškumą, būdingą visiems tiems žmonėms, kuriuos valdo tironiška ir kaprizinga vieno žmogaus valia. Jis pavojingas tuo, kad gali nuniokoti mums pažįstamą pasauli – tą pasau­lį, kuris, atrodo, visur priėjo pabaigą anksčiau, negu nauja pradžia, kylanti iš šios pabaigos, dar galėtų suspėti įsitvirtinti.

Nepriklausomai nuo šių svarstymų – kurie kaip prognozės beveik ne­naudingi ir visai neguodžiantys – išlieka faktas, kad mūsų epochos kri­zė ir jos svarbiausias patyrimas sukūrė visiškai naujo tipo valdžią, ku­ri – kaip galimybė ir visada gresiantis pavojus – atrodo, nuo šiol su mu­mis pasiliks ilgam, kaip ir kitos valdžios formos, atsiradusios skirtingais istorijos momentais ir pagrįstos skirtingais pamatiniais patyrimais – monarchijos, respublikos, tironijos, diktatūros ir despotizmai – pasiliko kartu su žmonija, nors ir patyrė laikinų pralaimėjimų.

Tačiau dar lieka ir kita tiesa, kad kiekviena pabaiga istorijoje būti­nai puoselėja naują pradžią; ši pradžia yra pažadas, vienintelė „žinia“, kurią apskritai gali atnešti pabaiga. Prieš tapdama istoriniu įvykiu, pradžia yra aukščiausias žmogaus sugebėjimas; politiniu požiūriu ji sutampa su žmogaus laisve. Initium ut esset homo creatus est („Pradžia įvyko, buvo sukurtas žmogus“), pasakė Augustinas. Tokią pradžią garantuoja kiekvienas naujas gimimas; tiesą sakant, tokia pradžia yra kiekvienas žmogus.

Versta iš: Hannah Arendt. THE ORIGINS OF TOTALITARIANISM. New York, London, 1979.

Karl Popper. Ar istorija turi prasmę?

1998 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris / Karlas Raimundas Popperis (1902–1994) – vienas žymiausių XX a. mąstytojų. Gimė Vienoje, studijavo matematiką Vienos universitete, dirbo pedagoginį darbą Vienos mokyklo­se.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika (Pabaiga)

2011 m. Nr. 4 / Nesama kalbinio atsakymo į bekalbius klausimus, o vien tik jie šio to verti, kadangi vien tik jie ateina iš kito kranto – iš visiško Nežmogiškumo archipelagų. Visa kita niekai: žmogiškumas grimzdi banalybėje.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika

2009 m. Nr. 11 / Tai Jums aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais…

Jūratė Baranova. Filosofija ir jos riteriai

2009 m. Nr. 5–6 / Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris. Filosofijos likimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 551 p.

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Namai ir benamystė literatūroje

2008 m. Nr. 6 / Kalbasi literatūrologai Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, filosofas Arvydas Šliogeris, kultūrologas Vytautas Rubavičius

Italo Calvino. Greitumas

2004 m. Nr. 7

Iš italų k. vertė Linas Rybelis

1984 m. birželio 6 d. Harvardo universitetas pakvietė Italo Calvino perskaityti „Charles’o Elioto Nortono paskaitas apie poeziją“ („Charles Eliot Norton Poetry Lectures“) 1985–1986 metams. Tai šešių paskaitų ciklas, kurias skaityti vieneriems akademiniams metams dažniau­siai kviečiamas garsus menininkas ar kritikas. Anksčiau jas skaityti teko, pavyzdžiui, T. S. Eliotui, Leonardui Bernsteinui, Igoriui Stravinskiui, Jorge Luisui Borgesui, Octavio Pazui, tačiau iš italų rašytojų I. Calvino buvo pirmasis. Terminas poezija traktuojamas plačiau ir reiškia bet kurį poetinį – literatūrinį, muzikinį, vaizduojamąjį – kūrinį visiškai laisva tema. Iš pradžių šitokia pasirinkimo laisvė varžė rašytoją, tačiau kai tik jis apsisprendė, jog jo tema bus kardinalios literatūrinės vertybės ir jų išsaugojimas ateinančiam tūkstantmečiui – su įkarščiu atsidavė šiam darbui. I. Calvino planavo parašyti aštuonias esė, tačiau vėliau šios minties atsisakė. Atėjus laikui vykti į Jungtines Valstijas, jis buvo spėjęs parašyti penkias. Šeštąją, pavadintą „Nuoseklumas“, rengėsi rašyti Harvarde. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta išsipildyti: 1985 m. rugsėjo 6 d. rašytoją ištiko insultas. Nuvežtas į Sienos Santa Maria della Scala ligoninę, jis išgyveno dar dvi savaites ir mirė naktį iš rugsėjo 18 d. į 19 d., po antrojo insulto. Ant rašomojo stalo liko penkių esė mašinraštis, tvarkingai įdėtas į apianką ir paruoštas kelionei į Ameriką. Šeštoji esė taip ir nebuvo pradėta. Pirmąkart „Amerikietiškos paskaitos“ („Lezioni americane“ su paantrašte „Šeši pasiūlymai artimiausiam tūkstantmečiui“) išėjo po rašytojo mirties 1988 metais.
Šios esė yra literatūrinis I. Calvino manifestas ir testamentas. Trumpoje pratarmėje rašy­tojas teigia, jog savo paskaitas skiria nekintančioms literatūros vertybėms, kurios yra itin arti­mos jo širdžiai ir kurių perspektyvas jis mėgina nuspėti artimiausiame tūkstantmetyje. Jo nuomone, tokios amžinos ir esminės literatūros vertybės yra lengvumas, greitumas, tiks­lumas, vaizdingumas, daugialypumas ir nuoseklumas. Remdamasis savo paties kūryba ir ci­tuodamas daugybę autorių, jis plėtoja ir gvildena įvairiausius argumentus šiai teorijai pagrįsti. Kiekviena iš penkių esė yra atskira ir išbaigta. Skaitytojai galės patys įsitikinti I. Calvino meistriškumu ir virtuoziškumu iš antrosios rinkinio esė „Greitumas“, kurią su vertėjo komen­tarais pateikiame šiame numeryje.

 

Pradėsiu nuo senovinės legendos.

Susenęs imperatorius Karolis Didysis įsimylėjo vieną vokietaitę. Rūmų didi­kai didžiai sunerimo matydami, kad valdovas, užsiliepsnojęs meile ir pamynęs karališkąjį orumą, užleido karalystės reikalus. Kai mergina ūmai mirė, dva­riškiai lengviau atsiduso, bet neilgam, nes Karolio Didžiojo meilė nemirė kartu su ja. Imperatorius liepė išbalzamuotą mylimosios kūną nunešti į jo menę ir niekaip nenorėjo skirtis su ja. Arkivyskupui Turpinui, nusigandusiom tokios tos aistros, kilo įtarimas ir jis pasišovė apieškoti kūną. Po numirėlės liežuviu jis rado žiedą su brangakmeniu. Vos tik žiedas pateko į Turpino rankas, Karolis Didysis įsimylėjo arkivyskupą ir suskubo atsikratyti kūno. Kad išvengtų šitos nesmagios padėties, Turpinas įmetė žiedą į Konstanco ežerą. Imperatorius įsimylėjo ežerą ir nė už ką nenorėjo palikti jo krantų.

Šią legendą, „nurašytą iš vienos knygos apie magiją“, dar glausčiau negu aš savo neskelbtų užrašų knygutėje atpasakoja prancūzų romantikas Barbey d’Aurevilly1. Ją galima perskaityti Barbey d’Aurevilly raštų Plejados (Pleiade) bibliotekos komentaruose (I, p. 1315). Nuo tada, kai ją perskaičiau, ji niekaip neišeina man iš galvos, tarsi žiedo burtai tebeveiktų mane per pasakojimą.

Pamėginkime išsiaiškinti, kodėl šis pasakojimas mus taip žavi. Jame susi­duriame su absoliučiai anomaliais įvykiais, kurie glaudžiai susiję vienas su kitu: senyvo imperatoriaus meilė merginai, nekrofiliška manija, polinkis į homosek­sualumą, o galiausiai viskas nugrimzta į melancholišką kontempliaciją – seny­vas karalius, pagautas ekstazės, žiūri į ežerą. „Charlemagne, la vue attachée sur son lac de Constance, amoureux de l’âbime caché“2, – rašo Barbey d’Aurevilly viename romano skirsnyje („Une vieille maîtresse“3, p. 221), kurį jis pakomen­tuoja atpasakodamas legendą išnašoje.

Šių įvykių grandinei sujungti egzistuoja žodinis ryšys – žodis „meilė“, arba „aistra“, – užtikrinantis skirtingų potraukio formų tęstinumą. Taip pat egzistuo­ja siužetinis ryšys – užburtasis žiedas, – susiejantis įvairius epizodus loginiu priežasties ir padarinio saitu. Didžiulį norą įsigyti neegzistuojantį dalyką, niekį arba stoką, kurį simbolizuoja tuščias žiedo apskritimas, labiau išreiškia legendos ritmas negu pasakojami įvykiai. Kartu visą pasakojimą persmelkia mirties, ku­riai Karolis Didysis atrodo karštligiškai priešinasi kabindamasis į gyvenimą, dvelksmas, karštligė, kuri numalšta kontempliuojant ežerą.

Vis dėlto tikrasis ir pagrindinis pasakojimo veikėjas yra užburtasis žiedas, nes tik žiedo veiksmai nulemia veikėjų veiksmus; tik žiedas susieja juos tarpusavyje. Aplink magiškąjį objektą susiformuoja lyg jėgos laukas – kaip paties pasakojimo erdvė. Galime sakyti, kad magiškasis objektas yra atpažinimo ženk­las, atskleidžiantis asmenų ir įvykių sąryšį: pasakojimo funkcija, kurios istoriją galime atsekti skandinavų sagose bei riterių romanuose ir kuri toliau šmėkščio­ja Italijos renesansinėse poemose. Ariosto „Pašėlusiame Rolande“4 mus užplūsta nepabaigiama vienas kitą keičiančių kardų, skydų, šalmų, žirgų virtinė, pasi­žyminti konkrečiomis savybėmis; taigi siužetą galima apibūdinti kaip tam tikrų objektų su tam tikromis galiomis, kurios nulemia kai kurių veikėjų santykius, nuosavybės kaitą.

Realistiniame pasakojime Mambrino šalmas tampa barzdaskučio dubeniu, tačiau nepraranda savo konkrečios svarbos ar reikšmės. Taip pat labai svarbūs yra visi objektai, kuriuos Robinzonas Kruzas ištraukia iš sudužusio laivo ar pasi­daro pats. Tarkime, kad vos tik pasakojime pasirodo objektas, jam iškart pri­skiriama ypatinga galia, ir jis tampa lyg magnetinio lauko ašimi, neregimų saitų rezginio mazgu. Objekto simbolizmas gali ir nebūti daugmaž akivaizdus, tačiau jis visada yra. Galima sakyti, kad pasakojime kiekvienas objektas visada yra magiškas.

Grįžus prie Karolio Didžiojo legendos, paaiškėja, jog italų literatūroje ji egzis­tuoja nuo seno. „Šeimyniniuose Laiškuose“ (I, 4) Petrarca pasakoja išgirdęs šią „grakščią pasakaitę“ (fabella non inamena), kuria jis esą netikįs, prie Karolio Didžiojo kapo Achene. Petrarcos lotyniškas pasakojimas pateikia gerokai dau­giau detalių, jausmų (Kelno vyskupas, paklusdamas antgamtiniam balsui iš dan­gaus, grabinėja po šaltu, sustingusiu lavono liežuviu, sub gelida rigentique lingua) ir moralinių pamokymų, tačiau aš pats teikiu pirmenybę glaustai san­traukai, kuri palieka apsčiai vietos vaizduotei, o sparti įvykių kaita perteikia neišvengiamos lemties nuojautą.

XVI amžiuje vėl pasirodo įvairių įmantria italų kalba parašytų versijų, kurios itin pabrėžia nekrofilišką legendos aspektą. Sebastiano Erizzo, novelisto iš Vene­cijos, versijoje Karolio Didžiojo rauda lovoje šalia lavono tęsiasi per kelis pus­lapius. Priešingai, homoseksualios imperatoriaus meilės arkivyskupui aspektas lieka bemaž nutylėtas ar tiesiog išbrauktas, kaip tai atsitiko viename iš gar­siausių šešioliktojo amžiaus traktatų apie meilę (parašyto Giuseppe’s Betussi’o), kuriame suradus žiedą istorija baigiasi. O finale nei Petrarca, nei jo itališkieji sekėjai apskritai nekalba apie Konstanco ežerą, nes viskas vyksta Achene, o le­genda siekia paaiškinti imperatoriaus rūmų ir pastatytos bažnyčios atsiradimo istoriją; žiedas įmetamas į pelkę, kurios dumbliną smarvę imperatorius uosto lyg kvepalus ir kurios „vandeniu mėgaujasi“ (čia matome ryšį su kitomis vietinėmis legendomis apie karštųjų versmių kilmę); tai detalės, kurios dar labiau akcen­tuoja nekrofilišką visos istorijos pobūdį.

Dar senesnės yra Gastono Paris5 tirtos vokiečių viduramžių tradicijos; jos liudija apie Karolio Didžiojo meilės mirusiai moteriai variantus, kurie istorijai suteikia visai kitą atspalvį: dabar mylimoji yra teisėta imperatoriaus žmona, kuriai užburtasis žiedas yra priemonė laimėti jo ištikimybę; kartais ji yra fėja ar nimfa, mirštanti numovus jai žiedą; kartais ji yra moteris, kuri atrodo gyva, bet numovus žiedą paaiškėja, jog ji – atšalęs lavonas. Ko gero, visų šių istorijų pradžia yra viena skandinavų saga: Norvegijos karalius Haroldas miega su negy­va žmona, susupta į užburtą apsiaustą, kuris sukuria regimybę, jog ji yra gyva.

Žodžiu, Gastono Paris surinktoms viduramžių versijoms trūksta įvykių sekos, o Petrarcos ir Renesanso rašytojų literatūrinėms versijoms trūksta greičio. Todėl aš teikiu pirmenybę Barbey d’Aurevilly pateiktai, tegu ir nenugludintai, versijai. Jos paslaptis yra priemonių glaustumas: įvykiai, nepaisant jų trukmės, tampa tiesėmis sujungtais taškais, kurių zigzaginis raštas rodo nepaliaujamą judėjimą.

Tuo aš nenoriu pasakyti, jog greitumas yra vertybė pati savaime: pasakojimo laikas taip pat gali būti sulėtintas, cikliškas ar statiškas. Šiaip ar taip, pasakoji­mas yra laiko trukmės operacija, kerai, veikiantys laiko tėkmę jį sutraukdami ar ištęsdami. Sicilijoje pasakotojai, panūdę praleisti epizodus ar nurodyti ištisų mėnesių ar metų pertraukas, ištaria vieną šabloninę frazę: „Lu cuntu nun metti tempu“ („Pasakai skalsu ant laiko“). Sakytinio pasakojimo technika tautinėje tradicijoje remiasi funkciniais kriterijais: ji atsijoja nereikalingas detales, tačiau išskiria pasikartojimus, pavyzdžiui, tada, kai pasakos siužetą sudaro eilė kliū­čių, kurias reikia įveikti. Vaikai mielai klausosi pasakų dar ir dėl to, kad laukia pasikartojančių dalykų: situacijų, posakių, šablonų. Lygiai kaip eilėraščiai ir dainos rimais pabrėžia ritmą, taip proza surimuoja įvykius. Legenda apie Karolį Didįjį yra įtaigus pasakojimas todėl, kad legendoje įvykiai kartojasi tarsi eilė­raščio rimai.

Jeigu tam tikru savo literatūrinės veiklos etapu aš ir domėjausi liaudies pasakomis ir padavimais, šitai lėmė ne ištikimybė tautinei tradicijai (turint galvoje, kad mano šaknys glūdi vien šiuolaikinėje ir kosmopolitiškoje Italijoje) ar vaikystės skaitinių ilgesys (mano šeimoje vaikas galėjo skaityti tik šviečiamąją, ypač mokslinio pobūdžio literatūrą), o mano susidomėjimas jų stiliumi ir struk­tūra, glaustumu, ritmu ir griežta pasakojimo logika. Perdirbdamas praėjusio amžiaus tyrinėtojų užrašytas italų pasakas, aš patirdavau ypatingą malonumą, kai originalas būdavo itin lakoniškas ir man tekdavo pasistengti kuo tiksliau jį atpasakoti išlaikant maksimalų pasakojimo ekspresyvumą ir poetinį įtaigumą. Pavyzdžiui:

„Karalius susirgo. Susirinkę gydytojai jam tarė: „Jūsų Didenybe, jei norite pasveikti, jums reikia gauti nors vieną žmogėdros plunksną. Tai bus nelengva padaryti, nes žmogėdra praryja visus žmones, vos tik juos pamato“.
Karalius visiems paskelbė šią žinią, tačiau niekas nenorėjo eiti. Tuomet pagalbos jis kreipėsi į vieną savo pavaldinį, labai ištikimą ir narsų vyrą. Šis tarė: „Eisiu.“
Jam parodė kelią: „Kalno viršūnėje yra septyni urvai, viename iš jų gyvena žmogėdra.“
Vyras išėjo ir keliavo iki sutemų. Tuomet jis pasiprašė nakvynės pakelės užeigoje…“ („Italų pasakos“, 57)

Nė vieno žodžio apie tai, kuo serga karalius, kaip žmogėdra gali turėti plunksnas ar kokie buvo tie urvai. Tačiau visi paminėti dalykai yra būtini fabulai: būdingiausias liaudies pasakos bruožas yra išraiškos priemonių taupumas; patys keisčiausi siužeto vingiai pasakojami praleidžiant visas nereikalingas detales; tai visada kova su laiku, su kliūtimis, kurios trukdo ar atitolina noro išsipildymą ar prarastų gėrybių atgavimą. Pats laikas gali visiškai sustoti kaip Miegančiosios gražuolės pilyje, ir tam pavaizduoti Charles’ui Perrault užteko tik parašyti:

„Les broches mêmes qui étaient au feu, toutes pleines de perdrix et de faisans, s’endormirent, et le feu aussi. Tout cela se fit en un moment : les fées n’étaient pas longues à leur besogne.“
„Nustojo kepti kurapkos ir fazanai, užmauti ant iešmų, užgeso ir pati ugnis. Tas viskas įvyko akimirksniu: fėjos juk mėgsta viską greitai daryti.“

Laiko reliatyvumas yra kone labiausiai paplitusi pasakos tema: kelionė į aną pasaulį keleiviui atrodo tarsi truko tik kelias valandas, tačiau grįžęs jis neatpažįsta gimtųjų vietų, nes prabėgo daugybė metų. Probėgšmais paminėkime, kad ankstyvo­je amerikiečių literatūroje šis motyvas davė pradžią Washingtono Irvingo6 Ripui van Vinkliui, tapusiam pamatiniu jūsų7 nuolat kintančios visuomenės mitu.

Šitą motyvą taip pat galima aiškinti kaip pasakojimo laiko, nesuderinamo su realiuoju laiku, alegoriją. Tą pačią reikšmę galima įžvelgti ir atliekant atvirkš­tinį veiksmą – tempiant laiką vidiniais vienos istorijos išsišakojimais į kitas istorijas, o tai būdinga rytietiškoms pasakoms. Šecherezada pasakoja istoriją, kurioje pasakojama istorija, joje pasakojama vėl kita istorija ir taip toliau.

Menas, leidžiantis Šecherezadai išsigelbėti kiekvieną naktį, yra mokėjimas jungti vieną istoriją su kita ir staiga nutraukti jas tinkamu metu – du laiko tolydumo ir pertraukiamumo būdai. Tai ritmo paslaptis, laiko sugavimas, kurį galime atpažinti nuo pat pradžios: epiniame pasakojime – metrinėmis poezijos priemonėmis, proziniame pasakojime – priemonėmis, kurios palaiko mūsų norą klausytis toliau.

Visiems žinomas tas nesmagus jausmas, kuomet kažkas pasišauna papa­sakoti anekdotą, dorai nemokėdamas to padaryti, ir supainioja visus elementus, tai yra siužetinius ryšius ir ritmą. Šį jausmą atkuria viena iš Boccaccio novelių (VI, 1), kaip tik skirta pasakojimo menui.

Linksma damų ir riterių draugija, vienos Florencijos damos svečiai, apsistoję jos užmiesčio rūmuose, po pietų eina pasivaikščioti, kad praleistų laiką kitoje malonioje apylinkių vietoje. Kad kelionė būtų lengvesnė, vienas iš jaunikaičių pasisiūlo papasakoti novelę.

„– Dona Orėta, kad kelias neprailgtų, jeigu norite, aš papasakosiu gražiausią pasaulyje novelę, ir jums atrodys, kad jojate ant žirgo.
Dama jam atsakė:
– Mesere, aš netgi labai jus to prašau, man bus be galo malonu.
Ponas riteris, kuriam kalavijas prie šono gal tiek pat menkai tiko kaip ir kalba jo lūpoms, šitokio atsako paskatintas, ėmė regzti novelę, kuri pati savaime iš tikrųjų buvo nepaprastai graži; bet jis baisiai gadino ją, tris, keturis ar net šešis sykius kartodamas tuos pat žodžius, čia grįždamas atgal, čia nuolat sušukdamas: „Ak, aš ne taip pasakiau!“ Jis toly­džio painiojo vardus, vietoj vieno kaišiodamas kitą, ir visiškai nesugebėjo perteikti nei veikėjų savybių, nei dėstomų įvykių. Doną Gretą, beklausančią jo, dažnai išpildavo prakaitas, ir taip alpo jai širdis, lyg būtų ligonė ar jau merdėtų. Nebegalėdama ilgiau kęsti ir suprasdama, kad riteris įsmuko į klampynę ir iš ten neišbris, ji meiliai tarė:
– Mesere, šis jūsų žirgas per daug kratus, todėl malonėkite nulaipinti mane žemėn.“8

Novelė yra kaip žirgas: transporto priemone, turinti savo žinginę, risčią ar šuolius, nelygu, kokį kelią reikia nujoti, tačiau greitis, apie kurį kalbama, yra mąstymo greitis. Boccaccio išvardytos nerangaus pasakotojo ydos pirmiausia yra ritmo nukrypimai bei stiliaus klaidos, nes jis vartoja tiek veikėjams, tiek įvy­kiams netinkančius posakius. Kitaip tariant, netgi stiliaus tikslumas yra nuo­vokos ir prisitaikymo, mąstymo ir išraiškos lankstumo dalykas.

Žirgas kaip greičio, netgi mąstymo greičio simbolis ženklina visą literatūros istoriją, tiesiog pranašaudamas visą mūsų technologinio akiračio problematiką. Transporto ar informacijos greičio amžių atskleidžia viena iš nuostabiausių anglų literatūros esė – Thomaso de Quincey9 „The English Mail-Coach“. Jau 1849 m. jis suvokė visa, ką mes dabar žinome apie motorizuotą autostradų pa­saulį, neišskiriant ir mirtinus susidūrimus didžiuliu greičiu.

De Quincey aprašo naktinę kelionę greitutėlės pašto karietos pasostėje, šalia kietai įmigusio milžiniško ūgio vežiko. Techninė vežimo tobulybė ir važnyčiotojo transformacija į aklą bedvasį objektą palieka keleivį nenumaldomai tikslios mašinos malonei. Opijaus tinktūros išaštrinta pagava De Quincey suvokia, kad žirgai šuoliuoja trisdešimties mylių per valandą greičiu dešiniąja10 kelio puse. Tai gresia tikra katastrofa, bet ne pačiai itin greitai ir tvirtai karietai, o pirmam pasitaikiusiam vežimui, kuris judėtų priešpriešiais šia kelio puse. Iš tikrųjų tiesios, medžiais apsodintos alėjos, panašios į katedros navą, gale jis išvysta trapų it nendrė kabrioletą su jauna porele, artėjantį mylios per valandą greičiu. „Between them and eternity, to all human calculation, there is a minute and a half“ („Nuo amžinybės, žmogiškuoju masteliu matuojant, juos skiria tik pus­antros minutės“). De Quincey sušunka: „Mine had been the first step; the second was for the young man; the third was for God“ („Aš žengiau pirmąjį žingsnį; jau­nuolis turėjo žengti antrąjį; Dievas – trečiąjį“).

„Glance of eye, thought of man, wing of angel, which of these had speed enough to sweep between the question and the answer, and divide one from the other? Light does not tread upon the steps of light more indivisibly than did our all–conquering arrival upon the escaping efforts of the gig.“
„Akies žvilgsnis, žmogaus mintis, angelo sparnas – kas iš visų trijų buvo pakankamai greitas, kad šmėkšteltų tarp klausimo ir atsakymo ir atskirtų vieną nuo kito? Šviesa nesiveja šviesos veržliau negu mūsų nesulaikoma karieta kabrioletą, veltui vengiantį susidūrimo.“

De Quincey vykusiai perteikia nepaprastai trumpo laiko tarpsnio įspūdį, per kurį jis suspėja numatyti tiek techniškai neišvengiamą susidūrimą, tiek neap­čiuopiamą veiksnį – Dievo apvaizdą, dėl kurios abu vežimai prasilenkia.

Mus dominanti tema yra ne fizinis greitis, o fizinio greičio ir minties greičio santykis. Šis dalykas taip pat domino didįjį italų poetą, De Quincey amžininką, Giacomo Leopardį11. Jaunystėje buvęs tikras namisėda, jis išgyveno vieną iš nedažnų džiaugsmo akimirkų, kai savo „Minčių kratinyje“ („Zibaldone di pensieri“) rašė: „Pavyzdžiui, žirgų greitis, regimas ar patiriamas, kai jie neša tave <…> pats savaime yra didžiulis malonumas; toks jis yra dėl savo veržlumo, energijos, jėgos, tokio jausmo potyrio. Išties toks dalykas sužadina mums amžinybės idėją, pakylėja sielą, užgrūdina ją…“ (1821 m. spalio 27 d.)

Vėlesnių mėnesių „Zibaldone“ užrašuose Leopardi plėtoja savo samprota­vimus apie greitį ir viename skirsnyje prabyla apie stilių: „Mums patinka greitas ir glaustas stilius, nes protui jis pateikia visą kirbinę minčių, egzistuojančių vienu metu ar taip sparčiai keičiančių viena kitą, kad jos atrodo vienalaikės, ir užtvindo protą tokia gausybe įspūdžių, vaizdinių ar dvasingų jausmų, jog šis arba negali iki galo apimti jų visų kartu ir atskirai, arba neturi laiko dykinėti ir atsipūsti nuo jausmų. Poetinio stiliaus jėga, kuri daugiausia yra tas pat kas grei­tumas, yra maloni tik dėl šių pasekmių ir nieko daugiau. Vienalaikes idėjas sužadina tiek kiekvienas atskiras, tiesiogine ar perkeltine prasme pavartotas žodis, tiek žodžių junginys, tiek frazės konstrukcija ar net kitų žodžių ar frazių nutylėjimas“ (1821 m. lapkričio 3 d.).

Žirgą kaip minties greičio metaforą, man regis, pirmasis pavartojo Galileo Galilei. Traktate „Saggiatore“ („Prabuotojas“) polemizuodamas su priešininku, kuris savo teiginius grindė galybe klasikinių citatų, jis rašė:

„Jei kalbėti apie sudėtingą problemą būtų tarsi nešioti sunkumus, kai daug arklių nuneša daugiau grūdų maišų negu vienas arklys, aš sutikčiau, kad daug kalbų duotų dau­giau naudos negu viena; bet kalbėti (discorrere) yra lyg bėgti (correre), o ne nešti, ir vienas berberų ristūnas nubėgs greičiau negu šimtas fryzų arklių“ (45).

„Kalbėjimą“, „kalbą“ Galilei supranta kaip samprotavimą ir dažnai kaip dedukcinį samprotavimą. Kalbėti yra lyg bėgti: šis teiginys yra tarytum pro­graminė Galilei’o nuostata – stilius kaip mąstymo būdas ir kaip literatūrinis sko­nis. Samprotavimo greitumas, guvumas, įrodymų taupumas bei pavyzdžių vaiz­dingumas Galilei’ui yra esminės teisingo mąstymo savybės.

Čia taip pat pasireiškia Galilei’o polinkis vartoti su arkliais susijusias meta­foras ir Gedanken-Experimenten12: vienoje studijoje apie Galilei’o veikalų me­taforas aš suskaičiavau bent vienuolika reikšmingų pavyzdžių, kai jis kalba apie arklius kaip apie judėjimo simbolį ir todėl kaip apie kinetinių tyrimų įrankį; kaip apie gamtos formą visu sudėtingumu ir visu gražumu; kaip apie formą, kurį uždega vaizduotę su prielaida apie arklius, patiriančius neįtikimiausius išbandymus ar pasiekiančius gigantiškas proporcijas – jau nekalbant apie samprotavimo palyginimą su bėgimu: „Kalbėti yra lyg bėgti.“

„Dialoge apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“ minties greitį įkūnija Sagredas, veikėjas, kuris dalyvauja Ptolemajo šalininko Simplikijo ir Koperniko Alininko Salviačio pokalbyje. Salviatis ir Sagredas atstovauja dviem skirtingiems Galilei’o charakterio bruožams: Salviatis yra griežtas ir metodiškas racionalistas, samprotaujantis lėtai ir apdairiai; Sagredas su jam būdinga „nepapras­tai gyva kalbėsena“ ir išlavėjusia vaizduote daro dar neįrodytas išvadas ir kiek­vieną mintį išplėtoja iki kraštutinumų net ir tuomet, kai hipotetiškai svarsto apie tai, kas galėtų gyventi Mėnulyje ar kas atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis. Tačiau kaip tik Salviatis apibrėžia vertybių, kurioms Galilei priskiria mąsty­mo greitį, skalę: momentinis mąstymas be perėjimų yra dieviškojo proto, neribo­tai pranašesnio už žmogiškąjį, mąstymas; vis dėlto šio proto nereikėtų žeminti ar niekinti, nes jis Dievo sukurtas ir ilgainiui pats pažino, ištyrė ir atliko nuosta­biausius dalykus. Tuomet įsiterpia Sagredas, liaupsindamas didžiausią žmogaus išradimą – alfabetą:

„Bet pranokęs visus stulbinančius išradimus, kieno protas buvo toks iškilus, kad su­galvotų, kaip perteikti savo slapčiausias mintis bet kuriam kitam asmeniui, nesvarbu, koks atstumas ar laikas jį skirtų? Kalbėtis su tais, kurie yra Indijoje, su tais, kurie nėra dar gimę ir nebus gimę dar tūkstantį ir dešimt tūkstančių metų? Ir kaip? Įvairiausiais dvidešimties ženkliukų deriniais ant popieriaus (Pirmos dienos pabaiga).“

Ankstesnėje savo paskaitoje apie lengvumą aš citavau Lukrecijų, kuris alfa­beto kombinacijas suvokė kaip neapčiuopiamos atominės struktūros materijos modelį. Dabar aš cituoju Galilei’ų, kuris alfabeto kombinacijas („įvairiausius dvidešimties ženkliukų derinius ant popieriaus“) suvokė kaip neprilygstamą bendravimo priemonę. Bendravimo su žmonėmis, nutolusiais erdvėje ir laike, priemonę, sako Galilei; tačiau taip pat reikia pridurti tiesioginį ryšį, kurį rašy­mas užmezga tarp visa, kas egzistuoja ar įmanoma.

Turint galvoje, kad kiekvienoje iš savo paskaitų aš užsibrėžiau pasiūlyti kitam tūkstantmečiui tam tikrą mano širdžiai artimą vertybę, vertybė, kurią noriu pasiūlyti šiandien, yra tokia: amžiuje, kada triumfuoja kitos fantastiškai sparčios ir plačiai paplitusios media13 ir kyla grėsmė visą bendravimą suplokš­tinti iki vienodo ir vienalyčio paviršiaus, literatūros funkcija yra susieti dalykus, kurie yra skirtingi, tiesiog todėl, kad yra skirtingi, ne užglaistyti, o išryškinti jų skirtumus įsiklausant į tikrąją rašytinės kalbos prigimtį.

Motorizacijos amžius primetė greitį kaip vertybę-matą, kurios rekordai yra mašinų ir žmonių pažangos istorijos riboženkliai. Tačiau mąstymo greitis negali būti išmatuotas ir nepripažįsta palyginimų ar varžybų, kaip ir rezultatai negali būti išdėstyti pagal istorinę perspektyvą. Mąstymo greitis yra vertybė pati savaime dėl jo teikiamo malonumo tam, kuris jam jautrus, o ne dėl praktinės naudos, kurį iš jo galima gauti. Greitas samprotavimas nebūtinai yra geresnis už pasvertą sampro­tavimą. Anaiptol, bet jis perteikia kažką ypatinga, o tai būdinga tik guvumui.

Pačioje pradžioje esu sakęs, jog bet kuri vertybė, kurią pasirenku savo paskaitų tema, turi ir savo priešybę: kaip mano duoklė lengvumui implikuoja pagarbą sunkiui, taip mano greitumo apologija neturi tikslo paneigti vėlavimo malonumų. Literatūra išplėtojo įvairias technikas laiko tėkmei sulėtinti: aš jau minėjau pakartojimą, tad man lieka tarti žodį apie digresiją.

Praktiniame gyvenime laikas yra turtas, kurio šykštaujame; literatūroje laikas yra turtas, kurį dera leisti maloniai ir nerūpestingai. Mums nereikia pirmiems pasiekti iš anksto numatyto finišo; priešingai, laiko taupymas yra geras dalykas, nes kuo daugiau jo sutaupome, tuo daugiau galima jo prarasti. Stiliaus ir mąstymo greitumas pirmiausia reiškia gyvumą, judrumą, laisvumą, – žodžiu, savybes, derančias su rašymu, kuriam būdinga nukrypti į šalį, šokinėti nuo vienos temos prie kitos, šimtąkart pamesti giją ir po šimtų vingių ir posūkių ją vėl surasti.

Didysis Lawrence’o Sterne’o14 atradimas buvo vien iš digresijų nupintas romanas; pavyzdys, kuriuo netrukus paseks ir Diderot. Nukrypimas, arba digre­sija, yra strategija pabaigai atitolinti, laiko dauginimas kūrinio audinyje, nuola­tinis bėgimas; bėgimas nuo ko? Žinoma, nuo mirties, – rašo Tristramo Shandy itališko leidinio pratarmėje Carlo Levi15, italų rašytojas, kurį vargu ar kas įsi­vaizduotų kaip Sterne’o gerbėją, tačiau jo paties paslaptis buvo digresijos dvasia ir beribio laiko pojūčiu persmelktas socialinių problemų stebėjimas.

„Laikrodis yra pirmasis Shandy simbolis, – rašo Carlo Levi. – Jam mušant valandas jis gimsta ir prasideda jo nelaimės, mat jos ir šitas laiko simbolis yra tas pat. Mirtis slypi laikrodžiuose, sakydavo Belli; ir asmeninio gyvenimo, šito fragmento, šito padalyto ir susiskaldžiusio, vientisumo netekusio dalyko nelaimė, yra mirtis, kuri yra laikas, savastėjimo (individuazione), atskyrimo laikas, abstraktus laikas, riedantis savo pabaigos link. Tristramas Shandy nenori gimti, nes nenori mirti. Bet kuri priemonė, bet kuris ginklas tinka gelbėtis nuo mirties ir laiko. Jeigu tiesė yra trumpiausias atstumas tarp dviejų lemtingų ir neišvengiamų taškų, nukrypimai ją prailgina; o jei šitie nukrypimai tampa tokie sudėtingi, painūs, vingiuoti, tokie veržlūs, kad nuslėptų savo pėdsakus, kas žino – gal mirtis neras mūsų, gal laikas pasiklys, ir mes galėsime likti pasislėpę mūsų kilnojamose slėptuvėse.“

Žodžiai, kurie verčia mane susimąstyti, nes aš nesu nukrypimų šalininkas; sakyčiau, kad man labiau patinka tiesė, mat viliuosi, kad ji tęsis iki amžinybės ir leis man tapti nepasiekiamam. Man labiau patinka ilgai skaičiuoti mano bėgi­mo trajektoriją, nes tikiuosi, jog galėsiu pasileisti lyg strėlė ir išnykti už hori­zonto. Arba jei pernelyg daug kliūčių užtveria man kelią, esu linkęs apskaičiuoti tiesias atkarpas, kurios kuo greičiau išves mane iš labirinto.

Nuo pat jaunystės mano asmeninis moto buvo senas lotyniškas posakis Festina lente (skubėk lėtai). Turbūt labiau nei žodžiai ar mintis mane patraukė jo emblemų įtaigumas. Čia galima prisiminti, kad didysis Venecijos humanistas ir leidėjas Aldus Manutius16 visuose savo tituliniuose lapuose posakį Festina lente vaizdavo inkarą apsivijusiu delfinu. Šis grakštus grafinis ženklas, kuriam Erazmas Roterdamietis skyrė kelis įsimintinus puslapius, vaizduoja intelektua­linio darbo intensyvumą ir pastovumą. Tiek delfinas, tiek inkaras priklauso tų pačių jūrinių vaizdinių pasauliui, tačiau man visada labiau patikdavo emblemos, kurios suvienija nesuderinamas ir paslaptingas figūras, tokias kaip rebusas, kaip peteliškė ir krabas, puošiančias Festina lente Paolo Giovio17 šešioliktojo amžiaus emblemų kolekcijoje; tai dvi gyvūnijos formos, abi įmantrios, abi simet­riškos, tarp kurių netikėtai užsimezga harmonija.

Savo, kaip rašytojo, veikla nuo pat pradžių siekiau susekti žaibišką minčių grandinės, sugaudančios ir susiejančios erdvėje ir laike nutolusius taškus, eigą. Mėgdamas nuotykių apysakas ir pasakas, aš visada ieškojau tam tikros vidinės energijos, tam tikro proto judėjimo atitikmens. Aš visada orientavausi į vaizdinį ir į judesį, natūraliai išplaukiantį iš judesio, vis dėlto žinodamas, kad negalima kalbėti apie literatūrinį rezultatą, kol šis vaizduotės srautas netapo žodžiu. Ir poe­tui, rašančiam eilėraščius, ir prozininkui sėkmę lemia vykusi žodinė išraiška, kuri kai kada gali išplaukti iš netikėtai nušvitusios įžvalgos, tačiau ji paprastai ateina po kantrios mot juste18, po frazės, kurioje kiekvienas žodis yra nepakeičiamas, po veiksmingiausios ir turiningiausios garsų ir sąvokų sąjungos paieškos. Esu įsiti­kinęs, kad prozos rašymas neturėtų skirtis nuo poezijos rašymo; abiem atvejais tai tik tinkamo posakio, unikalaus, turiningo, glausto ir įsimintino, paieška.

Nelengva palaikyti tokią įtampą labai ilguose veikaluose. Kita vertus, iš prigimties aš krypstu į trumpąjį literatūros žanrą: mano kūrybą daugiausia sudaro short stories19. Pavyzdžiui, tai, kuo aš eksperimentavau „Kosmikomiksuose“ („Le Cosmicomiche“) ir „T su nuliu“ („Ti con zero“) – suteikti pasakojimo formą abstrakčioms erdvės ir laiko idėjoms, – galima įkūnyti tik ankštuose novelės rėmuose. Tačiau apysakoje „Nematomi miestai“ („Le citta invisibili“) ir visai neseniai „Palomar“ aprašymuose, aš išmėginau dar trumpes­nius kūrinius, dar glaustesnės apimties pasakojimus, kažką per vidurį tarp pasakėčios ir petit-poème–en-prose20. Žinoma, teksto ilgumas ar trumpumas yra tik išoriniai kriterijai, tačiau aš kalbu apie ypatingą turiningumą, kuris – net jei jo galima pasiekti didesnės apimties pasakojimuose – vis dėlto deramą mastą įgyja tik viename atskirame puslapyje.

Linkdamas į trumpuosius žanrus aš tik seku tikruoju italų literatūros pašaukimu, kurioje maža romanistų, tačiau gausu poetų, kurie net tada, kai rašo prozą, geriausių rezultatų pasiekia tais tekstais, kur išmonės ir minties kūry­biškumas sutelpa į kelis puslapius. Kaip pavyzdį galima pateikti kitose litera­tūrose analogų neturinčią knygą – Leopardi „Esė ir dialogai“ („Operetti morali“).

Amerikos literatūra turi šlovingą ir gyvybingą novelių tradiciją, ir aš net sakyčiau, jog tarp jų esama neprilygstamų perlų. Tačiau griežtas leidėjų nusi­statymas – arba short stories, arba novel21 – ignoruoja kitas galimas trumpas for­mas, kurių pasitaiko didžiųjų Amerikos poetų prozoje, pradedant Walto Whitmano „Specimen Days“22 ir baigiant daugeliu Williamo Carloso Williamso23 pus­lapių. Leidybos rinkos reikalavimas yra fetišas, kuris neturėtų varžyti eksperi­mentavimo naujomis formomis. Šičia aš norėčiau pakovoti už trumpų literatūros formų sodrumą dėl to, ką jos duoda suprasti savo stiliumi ir turiningumu. Galvoju apie Paulio Valéry24 „Monsieur Teste“ ir daugelį jo esė, apie Franciso Ponge’o25 daiktus–eilėraščius proza, apie Michelio Leiriso26 saviiešką ir savo kalbos tyrinėjimus, apie paslaptingą ir haliucinogeninį Henry Michaux27 humorą trumputėliuose „Plume“28 apsakymuose.

Mūsų laikais paskutinis didis naujo literatūros žanro išradimas priklauso trumpos formos meistrui, Jorgei Luisui Borgesui. Jis sugalvojo savo kaip pasakoto­ja kaip „Kolumbo kiaušinį“29, leidusį jam įveikti vidinį barjerą, kuris bemaž iki keturiasdešimtmečio trukdė jam pereiti nuo eseistikos prie grožinės literatūros. Borgesui toptelėjo mintis apsimesti, kad knygą, kurią jis nori parašyti, jau yra parašęs kažkoks kitas tariamas autorius – kitos kalbos, kitos kultūros autorius – ir aprašyti, reziumuoti, recenzuoti tą tariamą knygą. Dalį Borgeso legendos sudaro anekdotas, pasakoj antis, jog kai pagal šį sumanymą parašytas pirmas išskirtinis apsakymas, „El acercamiento a Almotásim“30, 1940 m. pasirodė žurnale „Sur“31, visi iš tiesų patikėjo, jog tai yra indų autoriaus knygos recenzija. Kartu Borgeso kritikai jaučia pareigą pažymėti, kad bet kuris jo tekstas dvejiną ar daugina savo matme­nis per kitas menamai ar realiai bibliotekai priklausančias knygas – klasikines, mokslines ar tiesiog pramanytas knygas. Pirmiausia, ką aš noriu pabrėžti, yra tai, kaip Borgesas realizuoja savąjį atsivėrimą amžinybei neperkraudamas teksto, rašy­damas skaidriu it krištolas, blaiviu ir skambiu stiliumi; kaip jo sintetinis ir netiesioginis pasakojimo būdas visur eina išvien su konkrečia ir tikslia kalba, kurios išradingumą išreiškia ritmų įvairovė, sintaksės vingrybės, visada netikėti ir pribloškiantys būdvardžiai. Borgesas davė pradžią literatūrai, pakeltai kvadratu, ir kartu literatūrai, kuri yra tarsi iš savęs pačios ištraukta kvadratinė šaknis; „poten­cialiajai literatūrai“, jei vartosime vėliau Prancūzijoje nukaltą terminą. Pirmieji pranašiški jos požymiai pasirodė „Ficciones“32, užuominose ir formulėse to, kas būtų galėję tapti tariamo autoriaus, vardu Herbertas Quainas, veikalais.

Glaustumas yra tik vienas temos, kurią norėjau nagrinėti, aspektų, ir man užteks jums pasakyti, kad aš svajoju apie milžiniškas kosmologijas, sagas ir epopėjas, suslėgtas iki epigramos. Mūsų laukia dar daugiau užimti laikai, tad literatūros paskirtis bus siekti maksimalios poezijos ir minties koncentracijos.

Borgesas ir Bioy Casares33 yra sudarę trumpų ir nepaprastų apsakymų antologiją („Cuentos breves y extraordinarios“, 1955). Aš pats norėčiau parengti rinkinį apsakymų, susidedančių iš vieno sakinio ar bet vienos eilutės. Kol kas neradau nieko, kas prilygtų Gvatemalos rašytojo Augusto Monterroso parašyta­jam: „Kai pabudau, dinozauras dar buvo ten“ („Cuando despertó, el dinosaurio todavía estaba allí“).

Suprantu, kad ši paskaita, paremta nematomais ryšiais, išsišakojo įvairiomis kryptimis ir jai kyla grėsmė išsibarstyti. Tačiau visas šįvakar ir, ko gero, net praėjusį kartą nagrinėtas temas galbūt vienija tai, kad jos visos yra pavaldžios tam Olimpo dievui, kurį aš ypač garbinu – Hermiui-Merkurijui, bendravimo ir tarpininkavimo dievui, egiptiečių Totui, rašto išradėjui, kuris (taip savo alche­minės simbolikos tyrinėjimuose teigia C. G. Jungas) kaip „Merkurijaus dvasia“ taip pat atstovauja principium individuationis34.

Merkurijus su sparnuotais koturnais, lengvas ir gracingas, apsukrus, guvus, lankstus ir nesivaržantis, užmezga ryšius tarp dievų bei tarp dievų ir žmonių, tarp visuotinių dėsnių ir atskirybių, tarp gamtos jėgų ir kultūros formų, tarp visų pasaulio objektų ir visų mąstančių subjektų. Kokį dar geresnį globėją galėčiau išsirinkti savo literatūrinei paskaitai?

Senovės žmonėms, maniusiems, kad mikrokosmo ir makrokosmo ryšį pakarto­ja psichologijos ir astrologijos, humorų, temperamentų, planetų ir žvaigždynų sąryšiai, Merkurijaus prigimtis buvo pati neaiškiausia ir nepastoviausia. Tačiau, remiantis labiau paplitusia nuomone, Merkurijaus temperamento, linkusio į per­mainas, prekybą ir miklumą, priešybė buvo Saturno temperamentas, melan­choliškas, mąslus ir vienišas. Nuo pat antikos laikų manoma, kad saturniškasis temperamentas dera dailininkams, poetams, mąstytojams, ir, man regis, toks teiginys atitinka tiesą. Iš tiesų literatūros niekada nebūtų buvę, jei kai kurie žmonės nebūtų tvirtai linkę susitelkti savyje, nepasitenkinti aplinkiniu pasauliu, valandų valandas, dienų dienas užsimiršti ir nukreipti žvilgsnį į nebylių žodžių rimtį. Iš tiesų mano charakteris atitinka tradicinius gildijos, kuriai priklausau, bruožus. Aš taip pat visada buvau saturniškas, nors ir užsidėjęs įvairiausias kaukes. Mano Merkurijaus kultas turbūt yra sielas būti tokiam – aš esu Saturnas, svajojantis būti Merkurijumi, ir visa mano rašyba išduoda šiuos du stimulus.

Bet jei Saturnas-Kronas šiek tiek valdo mane, teisybės dėlei turiu pridurti, kad jis niekada nebuvo mano mėgstama dievybė. Aš niekada nejaučiau jam nie­ko, išskyrus tik pagarbią baimę. Tačiau esama kito dievo, susijusio giminystės ryšiais su Saturnu, kuriam aš esu atsidavęs. Tai yra Dievas, kuris nėra užsitar­navęs tokios pat astrologinės, taigi ir psichologinės pagarbos, nes antikos žmonės nesuteikė jo vardo kuriai nors vienai iš septynių planetų, bet vis tiek sulaukęs nemažos literatūrinės šlovės nuo pat Homero laikų; aš kalbu apie Vulkaną-Hefaistą, dievą, kuris neklajoja po dausas, tačiau slepiasi kraterių dugne užsi­daręs savo kalvėje ir nenuilsdamas kala deivėms ir dievams neregėtai dailius dirbinius – papuošalus ir ornamentus, ginklus, skydus, tinklus, spąstus, Gracingą Merkurijaus skrydį Vulkanas atsveria šlubčiojančia eisena ir ritmin­gais kūjo dūžiais.

Čia aš taip pat turiu nurodyti vieną atsitiktinai skaitytą veikalą – retkarčiais skaitant keistas ir rimtu akademiniu požiūriu sunkiai klasifikuotinas knygas kyla išganingų minčių. Minėta knyga, kurią aš skaičiau studijuodamas Taro kortų simbolizmą, yra Andrė Virelio „Histoire de notre image“35 (Ženeva, 1965). Pasak autoriaus, kolektyvinės pasąmonės mokyklos – manau, Jungo mokyklos, – mokinio, Merkurijus ir Vulkanas atstovauja dviem neatskiriamoms ir viena kitą papildančioms gyvybinėms funkcijoms: Merkurijus atstovauja sintonijai, arba įsitraukimui į mus supantį pasaulį; Vulkanas – fokusavimui (focalitti), arba kūry­binei koncentracijai. Abudu – Merkurijus ir Vulkanas – yra Jupiterio sūnūs, o pastarojo amžius yra individualios ir socialios sąmonės amžius. Tačiau iš moti­nos pusės Merkurijus giminiuojasi su Uranu, kurio amžius buvo „ciklofreniškas“ (ciclofrenico) nediferencijuoto tolydumo laikas. O Vulkanas giminiuojasi su Sa­turnu, kurio amžius buvo „šizofreniškas“ egocentrinės vienatvės laikas. Saturnas nuvertė nuo sosto Uraną, o Jupiteris – Saturną. Galų gale harmoningas ir šviesus Jupiterio, Merkurijaus ir Vulkano amžius kartu su jais išlaiko gyvą tų tamsių, pirmykščių amžių atminimą, destruktyvią negalią transformuodamas į teigiamą pradą – sintoniją ir fokusavimą.

Nuo tada, kai perskaičiau šį aiškinimą apie tai, kaip Merkurijus ir Vulkanas atsveria ir papildo vienas kitą, aš ėmiau suprasti šį tą, ką lig tol tik miglotai nujaučiau, – šį tą apie save, apie tai, koks esu ir koks norėčiau būti, kaip rašau ir galėčiau rašyti.

Vulkano koncentracija ir meistriškumas yra būtini Merkurijaus nuotykiams ir metamorfozėms užfiksuoti. Merkurijaus judrumas ir vikrumas yra būtini nepa­liaujamiems Vulkano darbams įprasminti. Ir iš beformės mineralo uolienos dievų atributai įgauna savo lyrų ar tridančių, iečių ar diademų formas. Kurdamas rašy­tojas turi atsižvelgti į daugelį ritmų: Merkurijaus ir Vulkano ritmą, nuoširdumo, pasiekto kantriomis ir kruopščiomis pataisomis, įspūdį, momentinę intuiciją, kuri, vos suformuluota, užbaigia tai, kas kitaip nebūtų galėję būti; taip pat ir į laiką, kuris slenka neturėdamas jokio kito tikslo, kaip leisti jausmams ir mintims nusi­stovėti, subręsti, nusimesti bet kokį nekantrumą ir efemerišką atsitiktinumą.

Pradėjau šią paskaitą legenda, tad leiskite ją užbaigti kita, šįkart kinų le­genda.

Vienas iš daugybės Zhuangzi36 talentų buvo mokėjimas piešti. Karalius liepė jam nupiešti krabą. Zhuangzi atsakė, kad jam reikia penkerių metų ir dvaro su dvylika tarnų. Po penkerių metų piešinys dar nebuvo pradėtas. „Man reikia dar penkerių metų“, – pasakė Zhuangzi. Karalius sutiko. Praėjus dešimčiai metų, Zhuangzi paėmė plunksną ir akimirksniu, vienu brūkštelėjimu nupiešė krabą, – tobulesnio už jį niekas nebuvo matęs.

Versta iš: Calvino I. LEZIONI AMERICANE. Milano: Mondadori Editore, 2002.

1 Jules Barbey d’Aurevilly (1808–1889) – prancūzų rašytojas. Pagrindiniai veikalai – „Vedęs kunigas“ („Un Prêtre marié“, 1865), „Šėtoniškosios“ („Les Diaboliques“, 1874) ir kt.
2 Karolis Didysis įsmeigia žvilgsnį į Konstanco ežerą, įsimylėjęs paslaptingą gelmę (pranc.).
3 „Sena meilužė“ (pranc.).
4 Ludovico Ariosto (1474–1533) – italų poetas, didžiulės epinės poemos „Pašėlęs Rolandas“ (pirmas leid, 1516; galutinis variantas, 46 giesmės, 1532) autorius.
5 Gastonas Paris (1839–1903) – prancūzų lingvistas, literatūrologas, prancūzų viduramižų literatūros tyrinėtojas. I. Calvino tikriausiai turi omenyje jo veikalą „Viduramžių legendos“ („Legendes du Moyen Age”, 1903).
6 Washingtonas Irvingas (1783–1859) – JAV rašytojas, istorikas. Išgarsėjo apsakymais „Ripas van Vinklis“ („Rip Van Winkle“) ir „Legenda apie Tykųjį klonį“ („The Legend of Sleepy Hollow“) iš apybraižų rinkinio „Eskizų knyga“ („The Sketch Book“, 1819–1820).
7 Paskaita buvo skirta amerikiečių auditorijai, todėl I. Calvino čia ir kitur rašo jūsų, o ne mūsų,
8 Bokačas D. Dekameronas / Vertė E. Viskanta – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 341–342.
9 Thomasas de Quincey (1785–1859) – anglų rašytojas, esoistas. Išgarsėjo autobiografine knyga „Anglų opiomano išpažintis“ („Confessions of an English Opium–Eater“, 1821, papildytas 1866), kur aprašė narkotikų sukeltas ekstazės būsenas ir pragariškas kančias. Iš daugybės filosofijos ir literatūros kritikos darbų paminėtinos burleskinė esė „Apie žmogžudystę, kaip vieną iš vaizduojamojo meno rūšių“ („On Murder Considered as One of the Fine Arts“, 2 d. 1827–1839) ir subtili psichologinė studija „Anglų pašto vežimas“ („The English Mail Coach , 1849).
10 D. Britanijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse.
11 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų poetas romantikas, sukuria pesimistinę infelicita – pasaulinio blogio, esančio viso, kas gyva, amžinų kančių šaltiniu, teoriją. Žymiausias kūrinys „Giesmės“ („Cunti“, 1831). Jo poezija – pesimistinė, joje vyrauja gyvenimo tuštybės, nuobodulio, nevilties ir pasaulio sielvarto motyvai.
12 Minties eksperimentus (vok.).
13 Žiniasklaida (angl.).
14 Lawrence Sterne (1713–1768) – anglų rašytojas humoristas. Vienas iš žymiausių lite­ratūrinės krypties – sentimentalizmo – atstovų. Literatūrinis palikimas nedidelis. Pagrindiniai kūriniai – „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“ („The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman“, 1759–1767) ir „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ („A Sen­timental Journey through France and Italy“, 1768),
15 Carlo Levi (1902–1975) – italų rašytojas, žurnalistas, dailininkas ir gydytojas. Labiausiai išgarsėjo pirmuoju romanu „Kristus stabtelėjo Ebolyje“ („Cristo si è fermato a Eboli“, 1945).
16 Aldus Manutius (1449–1515) – Venecijos spaustuvininkas ir leidėjas, tapęs klasikinės knygos formos pradininku.
17 Paolo Giovio (1483–1552) – italų humanistas, istorikas, meno kūrinių kolekcionierius.
18 Tinkamo žodžio (pranc.).
19 Novelės, apsakymai (angl.).
20 Eilėraščio proza (pranc.).
21 Romanas (angl.).
22 Pavyzdinėmis dienomis (angl.).
23 Williamas Carlosas Williamsas (1883–1968) amerikiečių poetas, pagal profesiją gydytojas. Labiausiai išgarsėjo milžinišku epu „Patersonas“ („Paterson“, 1963).
24 Paulis Valéry (1871–1045) – prancūzų poetas, oaoistus, kritikas, L Calvino turi omeny intelektualų romaną „Vakaras su ponu Testu“ („La Soirée avec monsieur Teste“, 1806),
25 Francisas Ponge (1899–1988) – prancūzų poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė „vizualinio atitikimo“ tarp žodžių ir jais aprašomo dalyko. Svarbiausi poezijos rinkiniai – „Daiktų balsai“ („Le Parti pris des choses“, 1942), „Naujasis rinkinys“ („Nouveau Recueil“, 1967) ir kt.
26 Michelis Leirisas (1901–1990) – prancūzų poetas, eseistas, meno kritikas, etnogTafas. Svarbiausi veikalai – etnografinė kelionės studija „Vaiduokliškoji Afrika“ („L’Afrique fantome”, 1934), autobiografinis romanas „Žmogaus amžius“ („L’Age d’Homme“, 1939) ir keturtomė auto­biografija „Žaidimo taisyklė“ („La Règle du Jeu“ 1948–1976).
27 Henry Michaux (1899–1984) – iš Belgijos kilęs prancūzų dailininkas, žurnalistas ir poe­tas. Linko į siurrealistų sąjūdį, tačiau niekada jam nepriklausė. Siekdamas naujų pažinimo formų, eksperimentavo su haliucinogeniniais narkotikais, vėliau patirtus įspūdžius aprašęs knygose „Apgailėtinas stebuklas, meskalinas“ („Miserable Miracle, la Mescaline“, 1956), „Sūku­riuojanti begalybė“ („L’infini turbulent“, 1957) ir kt.
28 Pažodžiui – plunksna (pranc.). Tai garsiausios H. Michaux apybraižų knygos „Tūlas Plumas“ („Un certain Plume“, 1930) herojus.
29 „Kolumbo kiaušiniu“ vadinamas bet kuris paprastas sprendimas, kuriam reikia šiek tiek vaizduotės ir kūrybinio mąstymo. Posakiui pradžią davė anekdotas apie Kolumbo sugalvotą būdą, kaip išlaikyti kiaušinį stačią ant stalo. Jis suplojo kiaušinio apačią, kad šis galėtų stovėti niekieno nelaikomas.
30 „Artėjant prie Almutasimo“ (isp.).
31 „Pietūs“ (isp.).
32 „Fikcijos“ (isp.).
33 Adolfo Bioy Casares (1914–1999) – argentiniečių rašytojas, išgarsėjęs romanu išradimas“ („La invencion de Morel“, 1940), apsakymų rinkiniais „Padangių mįslė“ („La trama celeste“, 1948), „Skandalingosios istorijos“ („Historias desaforadas“, 1986) ir kt. Kartu su Borgesu bendru slapyvardžiu Honorio Bustos Domecq parašė ir išleido penkias knygas.
34 Individuacijos principui (lot.). Individuacijos principas yra pradas, teikiantis objektui individualumą.
35 „Mūsų vaizdinio istorija“ (pranc.).
36 Zhuangzi (3697–268 ra. pr. ra. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymu. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų, kuriam būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija.

Umberto Eco. Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus

2024 m. Nr. 3 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Kas yra skaitytojas ir kaip skirtingos skaitymo patirtys keičia teksto tikrovę? Ar egzistuoja tobulas skaitytojas? Umberto Eco nebūtų Umberto Eco, jei nesiryžtų beatodairiškam nuotykiui po klaidžią…

Italo Calvino. Tikslumas

2023 m. Nr. 5–6 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Italo Calvino (1923–1985) – italų prozininkas, publicistas, vertėjas ir leidėjas, šiemet minime jo 100-ąsias gimimo metines. Jaunystėje dalyvavo pasipriešinimo judėjime, partizaninę patirtį aprašė…

Karl Popper. Ar istorija turi prasmę?

1998 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris

Karlas Raimundas Popperis (1902–1994) – vienas žymiausių XX a. mąstytojų. Gimė Vienoje, studijavo matematiką Vienos universitete, dirbo pedagoginį darbą Vienos mokyklo­se. 1937–1945 m. gyveno Naujojoje Zelandijoje ir dirbo vyresniuoju dėstytoju Kenterberio uni­versiteto kolegijoje Kraisčerče (Chistchurch). Čia 1938–1943 m. išleido pagrindinį savo veikalą „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ („The Open Society and it’s Enemies“). 1946 m. atvyko į Angliją ir iki pensijos dirbo Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos Filosofijos, logikos ir mokslinio metodo katedroje.
Pamėginęs savo pažinimo teorijos idėjas taikyti politinio ir socialinio visuomenės gyvenimo analizei, K. R. Popperis priėjo sensacingas išvadas, kuriomis paneigė tradicinius Platono, Hegelio ir Marxo filosofinius vertinimus. Šiuos Vakarų mąstytojus K. R. Popperis ir laiko didžiausiais laisvės priešais, kurių filosofinėse doktrinose esą glūdinčios „totalitarizmo“ ir „istoricizmo“ idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė šiuolaikinio fašizmo ir bolševizmo atsiradimą. Negailestingai totalitarizmo pradų ir istoricistinių pranašysčių kritikai ir skirtas veikalas „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, kurią pats K. R. Popperis vadina „karo knyga“. Ją, profesoriaus Arvydo Šliogerio išverstą į lietuvių kalbą, „Pradų“ leidykla netrukus išleis Atviros Lietuvos fondo knygų serijoje „Atviros Lietuvos knyga“. Tai bus antroji K. R. Popperio knyga lietuvių kalba – 1992 m. „Minties“ leidykla yra išleidusi jo „Istoricizmo skurdą“ („The Poverty of Historicism“, 1944).
Skaitytojui siūlome susipažinti su „Atvirosios visuomenės ir jos priešų“ baigiamuoju, 25-uoju skyriumi, kuris spausdinamas šiek tiek sutrumpintas.

Antanas Rybelis


II

<…> Vadinamuosiuose teoriniuose arba apibendrinančiuose moksluo­se (tokiuose kaip fizika, biologija, sociologija ir t. t.) mus pirmiausia domina universalūs dėsniai arba hipotezės. Norime žinoti, ar jie teisin­gi. Kadangi niekada negalime tiesiogiai įsitikinti jų teisingumu, taikome neteisingų hipotezių atmetimo metodą. Mūsų domėjimasis specifiniais įvy­kiais, pavyzdžiui, eksperimentais, kurie aprašomi pradinėmis sąlygomis ir prognozėmis, yra šiek tiek ribotas; pirmiausia jie mus domina kaip prie­monės pasiekti tam tikriems tikslams, priemonės, kuriomis mes galime patikrinti universalius dėsnius, kurie vėliau traktuojami jau kaip svar­būs savaime, kaip dėsniai, unifikuojantys mūsų žinias.

Taikomuosiuose moksluose mūsų interesai yra kitokie. Inžinierius, naudojantis fiziką tam, kad pastatytų tiltą, pirmiausia domisi progno­ze: ar tiltas, aprašytas tam tikru būdu, išlaikys tam tikrą apkrovimą. Universalūs dėsniai jam yra priemonė siekti tam tikro tikslo ir priima­mi kaip savaime suprantamas dalykas.

Taigi grynieji apibendrinantys mokslai domisi universalių hipotezių tik­rinimu, o taikomieji apibendrinantys mokslai – konkrečių įvykių numatymu. Bet esama ir kito uždavinio – paaiškinti specifinį arba pa­vieni įvykį. <…>

Mokslai, kurie kaip tik ir domisi šitokiais įvykiais ir stengiasi juos pa­aiškinti, priešingai apibendrinantiems mokslams, gali būti pavadinti istoriniais mokslais.

Šitoks požiūris į istoriją paaiškina, kodėl daug žmonių, tyrinėjančių istoriją ir jos metodus, primygtinai pabrėžia, kad juos domina ne vadi­namieji visuotiniai istorijos dėsniai, o pavieniai įvykiai. Juk, mūsų manymu, istorijos dėsnių apskritai negali būti. Apibendrinimas papras­čiausiai priklauso tokioms procedūroms, kurios turi būti griežtai atskirtos nuo domėjimosi specifiniais įvykiais ir jų priežastinio aiškinimo – tai ir yra istorijos uždavinys. Tie, kuriuos domina dėsniai, turi imtis api­bendrinančių mokslų (pavyzdžiui, sociologijos). Mūsų pozicija paaiškina ir tai, kodėl istorija dažnai buvo apibūdinama kaip „praeities įvykiai, to­kie, kokie jie buvo iš tikrųjų“. Šitoks teiginys, nors jam galima ir prieštarauti, visai aiškiai išreiškia ypatingą istorijos tyrinėtojo interesą, priešingą apibendrinančių mokslų šalininko interesui. Be to, mūsų po­zicija paaiškina, kodėl istorijoje daug dažniau nei apibendrinančiuose moksluose susiduriame su „objekto beribiškumo“ problemomis. Juk apibendrinančio mokslo teorijos arba universalieji dėsniai, kaip ir tam tikra „pozicija“, sukuria vieningumą; kiekviename apibendrinančiame moksle jie iškelia problemas, nulemia interesų, tyrinėjimo, loginių konstrukcijų ir žinių pateikimo būdų centrus. Tačiau istorijoje tokių uni­fikuojančių teorijų mes neturime; tiksliau pasakius, daugybė trivialių universalių dėsnių, kuriais naudojamės, laikomi savaime suprantamais; jais visai nesidomima, todėl jie negali sutvarkyti tyrinėjamos medžiagos. Jei, pavyzdžiui, pirmąjį Lenkijos padalijimą, įvykusį 1722 m., aiškinsi­me nurodydami, kad ji veikiausiai negalėjo pasipriešinti suvienytoms Rusijos, Prūsijos ir Austrijos jėgoms, tada netiesiogiai naudosimės to­kiu universaliu dėsniu: „Jei iš dviejų armijų, kurios beveik vienodai gerai apginkluotos ir vadovaujamos, viena daug gausesnė, tai kita armi­ja niekada nelaimės“. (Ar mes sakome „niekada“ ar „beveik niekada“, mūsų tikslams tai ne taip svarbu, kaip komiškos operos personažui kapitonui Pinafore.) Toks dėsnis gali būti apibūdintas kaip karybos so­ciologijos dėsnis; bet jis yra pernelyg trivialus, kad keltų rimtas problemas mokslininkams sociologams ar juos domintų. Arba jei Cezario sprendi­mą peržengti Rubikoną aiškiname, tarkime, jo ambicijomis ir energija, tada naudojamės labai trivialiais psichologiniais apibendrinimais, kurie vargu ar apskritai sudomintų psichologą. (Tiesą sakant, daugumoje is­torinių aiškinimų slapčia naudojamasi ne tiek trivialiais sociologiniais ir psichologiniais dėsniais, kiek tuo, ką aš vadinu situacijos logika; t. y. be pradines sąlygas aprašančių asmeninių interesų, tikslų ir kitų situ­acinių veiksnių, pavyzdžiui, apie tam tikrą asmenį gaunamos informacijos, slapčia tariama – kaip savos rūšies pirmoji prielaida, – kad esama trivialaus bendro dėsnio, jog sveiki žmonės dažniausiai elgiasi dau­giau ar mažiau racionaliai.


III

Taigi matome, kad universalūs dėsniai, kuriais naudojamasi istoriniame aiškinime, neturi jokio selektyvinio ar visuotinio principo į „požiūrio taško“, leidžiančio apžvelgti istoriją. Labai siaurose ribose tokį požiūrio tašką galima nusistatyti istoriją apribojant kurio nors konkretaus dalyko istorija; pavyzdžiui, politinės valdžios istorija, ekonominių santykių, technologijos ar matematikos istorija. Bet dažniausiai mums reikia papildomų atrankos principų, požiūrio taškų, kurie kart išreiškia mūsų interesus. Kai kurie tokie principai glūdi mūsų išankstinėse idėjose, bent kiek panašiose į universalius dėsnius; pavyzdžiui, tai gali būti idėja, kad istorijoje svarbiausia „Didžio žmogaus“ charakteris arba „nacionalinis charakteris“, moralinės idėjos arba ekonominės sąlygos ir t. t. Taigi svarbu pažymėti, kad daugelis „istorinių teorijų“ (galimas daiktas, jas geriau vadinti „kvaziteorijomis“), savo pobūdžiu labai skiria­si nuo mokslinių teorijų. Juk istorijoje (įskaitant ir istorinius gamtos mokslus, pavyzdžiui, istorinę geologiją) mūsų disponuojamų faktų labai nedaug, be to, jų negalima pakartoti ar sukurti savavališkai. Jie buvo surinkti vadovaujantis išankstine nuostata; vadinamieji istorijos „šalti­niai“ perduoda tik tokius faktus, kurie atrodė pakankamai įdomūs, kad būtų užfiksuoti, todėl tie šaltiniai dažnai apima tik tokius faktus, ku­rie atitinka išankstinę teoriją. O jei neįmanoma gauti papildomų faktų, dažnai neįmanoma patikrinti vienos ar kitos istorinės teorijos. Todėl tokias nepatikrinamas istorines teorijas galima pagrįstai apkaltinti tuo, kad jos sukasi užburtame rate; ta pačia prasme, kuria šitoks kaltinimas būdavo nepagrįstai metamas mokslinėms teorijoms. Priešingai moksli­nėms teorijoms, tokias istorines teorijas aš vadinsiu „bendrosiomis interpretacijomis“.

Interpretacijos yra svarbios, nes jos išreiškia tam tikrą žiūros tašką. Bet mes matėme, kad vienoks ar kitoks žiūros taškas neišvengiamas ir kad istorijoje retai gali atsirasti teorija, kurią galima patikrinti ir kuri dėl šios priežasties būtų mokslinė. Taigi mes neturime manyti, kad bendrą­ją interpretaciją galima patikrinti, net jeigu ji atitinka visus mūsų turimus istorinius duomenis; juk mes turime neužmiršti jai būdingo sukimosi ratu, taip pat ir to fakto, kad visada esama daug kitų (galimas daiktas, ir nesuderinamų) interpretacijų, atitinkančių tuos pačius isto­rinius duomenis, ir kad mes retai galime gauti naujų duomenų, galinčių atlikti tą patį vaidmenį, kaip viską nulemiantis eksperimentas fizikoje. Istorikai dažnai nemato jokios kitos interpretacijos, kuri atitiktų faktus taip pat gerai, kaip jų pačių interpretacija; jei pagalvosime, kad netgi fi­zikoje, kur daugiau faktų ir jie patikimesni, mat reikalingi vis nauji lemtingi eksperimentai, nes visi senieji eksperimentai neprieštarauja dviem besivaržančioms ir nesuderinamoms teorijoms (prisiminkime ek­liptikos eksperimentą, kurio reikėjo išspręsti ginčui tarp Newtono ir Einšteino gravitacijos teorijų), atsisakysime naivaus tikėjimo, kad kuri nors apibrėžtą istorinių faktų rinkinį galima interpretuoti tik vienaip.

Bet, žinoma, tai nereiškia, kad visos interpretacijos vienodai vertin­gos. Pirma, visada esama interpretacijų, kurios iš tikrųjų neatitinka faktų; antra, esama interpretacijų, reikalaujančių daugiau ar mažiau įti­kinamų pagalbinių hipotezių tam, kad būtų galima išvengti interpretacijų falsifikavimo remiantis faktais; be to, esama interpretacijų nepajėgian­čių susieti įvairių faktų, tuo tarpu kita interpretacija tuos faktus gali susieti ir šitaip juos „paaiškinti“. Vadinasi, galima net istorinių interpre­tacijų reikšminga pažanga. Be to, gali egzistuoti visokiausios tarpinės grandys tarp daugiau ar mažiau universalių „žiūros taškų“, taip pat ir tos specifinės ar konkrečios, anksčiau minėtos istorinės hipotezės, ku­rios aiškinant istorinius įvykius atlieka veikiau hipotetinių pradinių sąlygų negu universalių dėsnių vaidmenį. Pakankamai dažnai tokias hi­potezes galima sėkmingai tikrinti, kartu ir palyginti su mokslinėmis teorijomis. Bet kai kurios specifinės hipotezės labai panašios į tas uni­versalias kvaziteorijas, kurias aš pavadinau interpretacijomis, todėl irgi gali būti vadinamos „specifinėmis interpretacijomis“. Juk faktai, pa­tvirtinantys tokią specifinę interpretaciją, dažnai yra tokio pat „judėjimo ratu“ pobūdžio, kaip ir faktai, pagrindžiantys tam tikrą universalų „žiū­ros tašką“. Pavyzdžiui, vienintelis mūsų turimas šaltinis gali mums pateikti tik tokią tam tikrus įvykius nušviečiančią informaciją, kuri ati­tinka jo paties specifinę interpretaciją. Dauguma tokių faktų specifinių interpretacijų, kurių mes galime imtis, tada suksis ratu, nes jos turės atitikti tą interpretaciją, kuria buvo naudojamasi pirmą kartą atren­kant faktus. Bet jei tokią medžiagą interpretuosime visai skirtingai nuo šaltinyje pateikiamos interpretacijos (taip ir yra iš tikrųjų, pavyzdžiui, interpretuojant Platono veikalus), tada mūsų interpretacija, galimas daiktas, taps bent kiek panaši į mokslinę hipotezę. Bet iš esmės būti­na turėti galvoje tą faktą, kad jei teigiama, jog tam tikra interpretacija gali būti lengvai pritaikoma ir kad ji paaiškina viską, ką mes žinome, tai toks argumentas anaiptol nelaikytinas visiškai patikimu, patvirtinančiu tą interpretaciją. Juk teoriją galima patikrinti tik tada, kai esama gali­mybės rasti priešingų pavyzdžių. (Šios aplinkybės dažnai nepastebi įvairių „demaskuojančių filosofijų“, ypač psichoanalizės, socioanalizės ir istorinės analizės entuziastai; juos dažnai gundo tai, kaip lengvai jų teorijas galima pritaikyti bet kam.)

Anksčiau aš sakiau, kad interpretacijos gali būti nesuderinamos: bet kol mes jas traktuojame tik kaip tam tikrų žiūros taškų kristalizacijas, taip nėra. Pavyzdžiui, interpretacija, kad žmogus nuolat daro pažangą (at­viros visuomenės kryptimi arba artėdamas prie kito tikslo), nesuderinama su interpretacija, kad jis nuolat degraduoja. Bet „žiūros taškas“ tokio žmo­gaus, kuris žmonijos istoriją traktuoja kaip pažangos istoriją, nebūtinai nesuderinamas su pozicija tokio žmogaus, kuris į istoriją žvelgia kaip į degradacijos vyksmą; t. y. galima parašyti žmonijos pažangos laisvės link istoriją (apimančią, pavyzdžiui, kovos su vergove istoriją) ir kitą – žmo­nijos degradavimo ir priespaudos istoriją (galimas daiktas, apimančią tokius dalykus kaip baltosios rasės įtaka spalvotosioms rasėms); šios dvi istorijos nebūtinai turi prieštarauti viena kitai; veikiau jos gali papildy­ti viena kitą kaip du to paties kraštovaizdžio, į kurį žvelgiama iš skirtingų taškų, vaizdai. Ši mintis labai svarbi. Kadangi kiekviena karta turi savo rūpesčių ir problemų, taip pat savo interesų bei savo žiūros tašką, kiek­viena karta turi teisę žvelgti į istoriją ir ją interpretuoti savotiškai, papildydama ankstesnių kartų pateiktas interpretacijas. Galiausiai isto­riją mes tyrinėjame todėl, kad ji mums rūpi, o galimas daiktas ir todėl kad norime geriau suprasti savąsias problemas. Bet jeigu veikiami nevai­singos objektyvumo idėjos mes nesiryšime istorinių problemų spręsti remdamiesi savuoju žiūros tašku, istorija nepasitarnaus nė vienam iš šių dviejų tikslų. Nedera manyti, kad mūsiškis žiūros taškas – jei kokiai nors problemai jis taikomas sąmoningai ir kritiškai – kuo nors nusileis pozicijai tokio autoriaus, kuris naiviai tiki, kad neužsiima interpretacijomis ir kad jis pasiekė objektyvumo lygį, leidžiantį parodyti „praeities įvykius tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų“. (Todėl aš ir esu įsitikinęs, kad net tokie iš dalies asmeniniai apmąstymai, kurie pateikiami šioje knygoje, yra pagrįsti, nes jie atitinka istorinį metodą.) Svarbiausia įsisąmoninti savo žiūros tašką ir būti kritiškam, t. y. kiek įmanoma vengti nesąmoningų, todėl ir nekritiškų šališkumų pateikiant faktus. Bet kuriuo kitu požiūriu interpretacija turi byloti pati savaime; jos privalumai yra jos vaisingumas, jos sugebėjimas paaiškinti istorijos faktus, be to, ir galimybė ja remiantis nušviesti nūdienos problemas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nesama istorijos apie „tokią praeitį, kokia ji buvo iš tikrųjų“; įmanomos tik istorinės interpretacijos, ir nė viena iš jų nėra galutinė; kiekviena karta turi teisę į savąją interpretaciją. Maža to, ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą sukurti savąją istorijos interpretaciją, nes tam tikri atsakymai į aktualius klausimus tiesiog reikalauja šito. Mes norime žinoti, kaip mūsų rūpesčiai susiję su praeitimi, be to, norime matyti kelią, kuriuo eidami galėtume sėkmingiau spręsti rūpimus dalykus ir mūsų pasirinktus svarbiausius uždavinius. Kaip tik šitoks poreikis (jeigu jis nepatenkinamas, remiantis racionalio­mis ir sąžiningomis priemonėmis) skatina atsirasti istoricistines interpretacijas. Spaudžiamas šio poreikio istoricistas, užuot kėlęs racio­nalų klausimą: „Kokias problemas turime laikyti svarbiausiomis, kaip jos atsirado, kaip mes turime elgtis, kad jas išspręstume?“, kelia iraciona­lų ir akivaizdžiai į faktus orientuotą klausimą: „Kokiu keliu mes einame? Koks esminis vaidmuo, skirtas mums istorijos?“

Bet ar aš turiu teisę iš istoricisto atimti teisę istoriją interpretuoti sa­vaip? Ar ką tik nesakiau, kad tokią teisę turi kiekvienas? Atsakau į šį klausimą taip: istoricistinės interpretacijos yra ypatingos. Aš sakiau, kad tos interpretacijos, kurių mums reikia, kurios pateisinamos ir kurias (vie­nokias ar kitokias) mes neišvengiamai priimame, yra panašios į prožektorių. Mes jį nukreipiame į mūsų praeitį ir atsispindėjusią švie­sa tikimės apšviesti dabartį. Tuo tarpu istoricistinę interpretaciją galima palyginti su prožektoriumi, kurį nukreipiame į save. Jis trukdo arba iš­vis neleidžia matyti to, kas yra aplink mus. todėl paralyžiuoja mūsų veiksmus. Paaiškinsiu šią metaforą. Istoricistas nepripažįsta, kad isto­rijos faktus atrenkame ir sutvarkome mes patys; jis įsitikinęs, kad mūsų egzistavimą, mūsų problemas, mūsų ateitį ir net mūsų žiūros tašką nulemia „pati istorija“ ar „žmonijos istorija“, veikdama per jai bū­dingus dėsnius. Užuot pripažinęs, kad istorinė interpretacija turi patenkinti mūsų praktinių problemų ir sprendimų sukeliamas reikmes, istoricistas tiki, jog mūsų troškimas interpretuoti istoriją išreiškia gilią intuiciją, kad kontempliuodami istoriją mes galime atskleisti žmogaus li­kimo paslaptį ir esmę. Tačiau istoricizmas nepajėgia surasti kelio, kuriuo lemta eiti žmonijai; jis nepajėgia surasti istorijos rakto (pasak J. Macmurray) ar istorijos prasmės.


IV

Bet ar tokio rakto išvis esama? Ar istorija turi prasmę?

Nesinori gilintis į „prasmės“ prasmės problemą? Ramiai tarsiu, kad dauguma žmonių pakankamai aiškiai žino, ką turi galvoje, kalbėdami apie „istorijos prasmę“ arba „gyvenimo prasmę ar tikslą“. Turėdamas galvo­je tokią prasmę, kuri turima omenyje, kai keliamas klausimas apie istorijos prasmę, aš sakau: istorija prasmės neturi.

Kad pagrįsčiau tokią nuomonę, pirmiausia turiu šį bei tą pasakyti apie tą „istoriją“, kurią žmonės turi galvoje, keldami klausimą apie jos pras­mę. Kol kas aš ir pats kalbėjau apie „istoriją“ taip, tarsi jos nereikėtų niekaip aiškinti. Toliau taip elgtis nedera, nes aš noriu aiškiai pasaky­ti, kad „istorija“ ta prasme, kurią jai suteikia dauguma apie ją kalbančią žmonių, paprasčiausiai neegzistuoja; tai mažų mažiausiai viena priežas­tis, dėl kurios aš sakau, kad istorija prasmės neturi.

Kaipgi dauguma žmonių įpratę vartoti terminą „istorija“? (Turiu gal­voje „istoriją“, kurią turime galvoje, kalbėdami apie knygą apie Europos istoriją – o ne kurią turime galvoje, sakydami: tai yra Europos istorija.) Apie tokią istorijos sampratą sužinome mokykloje ir universitete. Apie tai skaitome knygose. Sužinoma, kas tose knygose rašoma, kai kalbama apie „pasaulio istoriją“ arba „žmonijos istoriją“, ir įprantama į istoriją žvelgti kaip į daugmaž apibrėžtas faktų serijas. Ir tikima, kad tie fak­tai sudaro žmonijos istoriją.

Bet mes jau matėme, jog faktų karalystė yra begalinė, tad reikalin­ga jų atranka. Atsižvelgdami į savo interesus, galime rašyti, pavyzdžiui, meno istoriją; arba kalbos, maitinimosi įpročių, dėmėtosios šiltinės is­toriją (žr. Zinsserio „Žiurkės, utėlės ir istorija“). Žinoma, nė viena iš jų nėra žmonijos istorija (kaip ir visas jas kartu sudėjus). Tai. kas turima galvoje, kai kalbama apie žmonijos istoriją, veikiau yra Egipto, Babilo­no, Persijos, Makedonijos, Romos ir t. t. – iki pat mūsų dienų – imperijų istorija. Kitaip tariant: kalbama apie žmonijos istoriją, tačiau turima gal­voje ir mokykloje išmokstama politinės valdžios istorija.

Nėra žmonijos istorijos; yra tik visokiausių žmogaus gyvenimo aspek­tų istorijų. Ir viena iš jų yra politinės valdžios istorija. Ji tapatinama su pasauline istorija. Tačiau, mano galva, tai kiekvienos padorios žmo­gaus koncepcijos pažeminimas. Politinės valdžios raidą sutapatinti su žmonijos istorija neką geriau kaip su ta istorija sutapatinti vogimo, plė­šikavimo ar nuodijimo istoriją. Juk politinės valdžios istorija yra ne kas kita, kaip tarptautinių nusikaltimą ir masinių žudynių (teisybė, įskaitant tam tikras pastangas jas nuslopinti) istorija. Šios istorijos mokoma mokyklose, o kai kurie didžiausi nusikaltėliai šlovinami kaip is­torijos didvyriai.

Bet ar tikrai nesama tokio dalyko kaip visuotinė istorija, t. y. konkre­čios žmonijos istorijos? Ne, jos negali būti. Man atrodo, toks turi būti kiekvieno humanisto, ypač kiekvieno krikščionio, atsakymas. Konkreti žmonijos istorija, jeigu ji apskritai būtų įmanoma, turėtų būti visų žmo­nių istorija. Tai turėtų būti visų žmogaus vilčių, kovų ir kančių istorija. Juk nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų kuo nors svarbesnis už kitą. Aki­vaizdu, kad tokios konkrečios istorijos parašyti neįmanoma. Mes turime abstrahuoti, daug ko nepaisyti, atrinkinėti. Šitaip atsiranda daug isto­rijų, tarp jų ir tarptautinių nusikaltimų bei masinių žudynių istorija, kuri reklamuojama kaip žmonijos istorija.

Bet kodėl iš jų visų buvo pasirinkta politinės valdžios, o ne, pavyz­džiui, religijos ar poezijos istorija? Esama keleto priežasčių. Viena priežastis ta, kad valdžia veikia mus visus, o poezija – tik nedaugelį. Ki­ta priežastis ta, kad žmonės linkę sudievinti valdžią. Tačiau neabejotina, kad politinės valdžios dievinimas yra viena bjauriausių ir blogiausių žmo­gaus stabmeldystės rūšių, urvinio žmogaus ir vergijos epochos liekana. Valdžios sudievinimas kyla iš baimės, t. y. iš tokio jausmo, kuris pagrįstai niekinamas. Trečioji priežastis, dėl kurios valdžia ir politika buvo padaryta „istorijos“ šerdimi, yra ta, kad pasaulio galingieji troško būti sudievinti ir galėjo priversti kitus tenkinti šį savo norą. Daugelis istorikų rašė prižiūrimi imperatorių, generolų ir diktatorių.

Žinau, kad šios mintys sukels didžiulį pasipriešinimą iš daugelio pusių, įskaitant kai kuriuos krikščionybės apologetus, ir nors Naujajame Testamente beveik nėra minčių, pagrindžiančių tokią doktriną, krikščioniškosios dogmos dalimi laikoma idėja, kad istorijoje apsireiškia pats Dievas, kad ji turi prasmę, o ši prasmė yra paties Dievo tikslas. Tai­gi istoricizmas laikomas būtinu religijos elementu. Bet man tai nepriimtina. Mano galva, toks požiūris yra gryniausia stabmeldystė ir prietaras ne tik racionalisto ar humanisto, bet ir paties krikščionio požiūriu.

Kas glūdi už šitokio teistinio istoricizmo? Kaip ir Hegeliui, tokio istoricizmo šalininkui, istorija – politinė istorija – yra scena ar veikiau savos rūšies ilgas šekspyriškas spektaklis, o „didžiuosius istorinius asmenis“ arba abstrakčią žmoniją žiūrovai traktuoja kaip spektaklio herojus. Po to jie klausia: „Kas parašė pjesę?“ Ir mano, kad duoda pamaldų atsaky­mą, tardami: „Dievas.“ Bet jie klysta. Jų atsakymas yra bjauri šventvagystė, nes šią pjesę parašė (ir jie tai žino) ne Dievas, o genero­lų ir diktatorių prižiūrimi istorijos profesoriai.

Neneigiu, kad istoriją galima interpretuoti krikščioniškai taip pat pa­grįstai, kaip ir kiekvienu kitu požiūriu. Būtinai reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, mūsiškius, vakarietiškus, tikslus ir siekius – humanizmą, egalitarizmą, laisvę ir lygybę – labai paveikė krikščionybė. Bet kartu vienintelis racionalus ir tikras krikščioniškas požiūris net į laisvės is­toriją yra toks: už laisvę esame atsakingi mes patys taip, kaip atsakingi už tai, ką padarome iš savo gyvenimo, ir tik mūsų sąžinė, o ne pasau­linis procesas gali mus teisti. Teorija, kad Dievas apsireiškia istorijoje ir ši esanti Dievo teismas, nesiskiria nuo teorijos, kad pasauliškoji sėkmė yra galutinis mūsų veiksmų teisėjas ir pateisinimas. Tokia teorija prilygs­ta doktrinai, jog istorija yra tikrasis teisėjas, t. y. kad teisus yra tas, kuris stiprus; tai ta pati doktrina, kurią aš pavadinau „moraliniu futurizmu“. Būti įsitikinus, kad Dievas apsireiškia toje terpėje, kuri paprastai vadi­nama „istorija“, t. y. tarptautinių nusikaltimų ir masinių žudynių istorijoje, – tai tikra šventvagystė. Juk šitos žiaurios, o kartu ir vaikiš­kos avantiūros iš tikrųjų beveik nesisieja su tuo, kas iš tikrųjų nutinka žmonių gyvenime. Užmiršto, nežinomo, pavienio žmogaus gyvenimas, jo rūpesčiai ir džiaugsmai, jo kančia ir mirtis – toks yra tikrasis žmogiško­jo patyrimo turinys per amžių amžius. Jei tai galima pavadinti istorija, tada aš tikrai nesakyčiau, kad įžvelgti joje Dievo pirštą yra šventvagys­tė. Tačiau tokios istorijos nėra ir jos negali būti. Tuo tarpu visa esama istorija, mūsiškė didžiųjų ir galingųjų žmonių istorija, geriausiu atveju yra lėkšta komedija. Tai bufonada, kurioje vaidina jėgos, esančios už tik­rovės ribų (panašiai kaip Homero bufonada, kurią vaidina Olimpo jėgos, esančios žmonių kovos užkulisiuose). Kad tokie dalykai tikri, mus pri­vertė tikėti blogiausi mūsų instinktai, stabmeldiškas valdžios ir sėkmės sudievinimas. Ir šitokioje, net ne sukurtoje, o sufabrikuotoje „istorijoje“ kai kurie krikščionys drįsta įžvelgti Dievo ranką! Priskirdami Jam savo niekingas istorijos interpretacijas, jie tariasi suprantą, ko Jis siekia! „Priešingai, – sako teologas K. Barthas savajame „Credo“, – mes turim pradėti nuo prielaidos <…>, kad viskas, ką mes manome žiną, tardami žodį „Dievas“, nepasiekia ir nepagauna Jo, o tik išreiškia vieną iš mū­sų susigalvotų ir pasidarytų stabų – ar tai būtų „dvasia“ ar „gamta“, „likimas“ ar „idėja“…“ (Todėl neoprotestantiškąją Dievo apsireiškimo is­torijoje doktriną K. Barthas vadina „neleistina“ ir traktuoja ją kaip įsibrovimą „į karališkąją Kristaus šventovę“.) Tačiau krikščioniškuoju po­žiūriu tokių pastangų šaltinis yra ne tik arogantiškumas; tiesą sakant, tai antikrikščioniškas požiūris. Juk krikščionybė moko, kad sėkmė pa­saulyje neturi lemiamos reikšmės. Kristus „kentėjo prie Poncijaus Piloto“. Aš vėl cituoju K. Barthą: „Kaip Poncijus Pilotas pateko į Šventąjį Raš­tą? Iškart galima duoti paprastą atsakymą: tai susiję su įvykių datavimu.“ Taigi žmogus, kurį lydėjo sėkmė, kuris atstovavo ano meto istorinei ga­lybei, atlieka tik techninį vaidmenį, žymėdamas laiką, kai nutiko tam tikri įvykiai. O kokie gi tai buvo įvykiai? Jie neturėjo nieko bendra su poli­tine sėkme ir su „istorija“. Tai nebuvo net nesėkmingos, neprievartinės žydų tautos revoliucijos (a la Gandhi) prieš užkariautojus romėnus is­torija. Tie įvykiai buvo žmogaus kančios. Barthas primygtinai pabrėžia, kad žodis „kentėti“ siejasi su visu Kristaus gyvenimu, ne tik su Jo mir­timi. Jis sako: „Jėzus kenčia. Todėl Jis nenugali. Jis netriumfuoja. Jo nelydi sėkmė… Jis nepasiekia nieko, išskyrus… Savo nukryžiavimą. Tą patį galima pasakyti apie Jo santykius su savo tauta ir mokiniais.“ Ci­tuodamas Barthą, aš noriu parodyti, kad ne tik dėl manojo „racionalistinio“ ar „humanistinio“ požiūrio istorinės sėkmės garbini­mas pasirodo esąs nesuderinamas su krikščionybės dvasia. Krikščionybei svarbu ne galingųjų romėnų užkariautojų istoriniai darbai, o (pasak Kierkegaard’o) „tai, ką pasauliui davė keletas žvejų“. Tuo tarpu visų teis­tinių istorijos interpretacijų šalininkai užrašytąją istoriją bando traktuoti kaip valdžios istoriją, o istorinę sėkmę – kaip Dievo valios pasireiškimą.

Į šią „Dievo apsireiškimo istorijoje doktrinos“ kritiką, matyt, galima atsakyti, kad kaip tik Kristaus sėkmė, jo sėkmė po mirties buvo tai, kas nesėkmingą Kristaus gyvenimą žemėje galiausiai pavertė didžiausia dvasine pergale, apsireiškusią žmonijai, kad kaip tik šitokia sėkmė, jo mokymo vaisiai įrodė ir pateisino jo gyvenimą ir patvirtino pranašystę: „Kas buvo niekas, taps viskuo, kas buvo viskas, taps niekuo.“ Kitaip ta­riant, tai buvo krikščionių Bažnyčios sėkmė, per kurią ir apsireiškė Dievo valia. Tačiau tai pats pavojingiausias gynybos būdas. Juk jei ta­riama, kad pasauliškoji Bažnyčios sėkmė yra argumentas krikščionybės naudai, aiškiai parodoma tikėjimo stoka. Pirmieji krikščionys nesinau­dojo šitokiais pasaulietiniais argumentais. (Jie tikėjo, kad valdžią turi teisti sąžinė, o ne priešingai.) Tie, kurie mano, kad krikščioniškojo mo­kymo sėkmės istorija apreiškia Dievo valią, turėtų savęs paklausti, ar ši sėkmė iš tikrųjų buvo krikščioniškosios dvasios sėkmė ir ar ši dvasia ne­triumfavo tuo metu, kai Bažnyčia buvo persekiojama, o ne tada, kai ji triumfavo. Kuri Bažnyčia tą dvasią įkūnijo gryniau: kankinių ar perga­lingoji inkvizitorių Bažnyčia?

Atrodo, kad esama daug žmonių, kurie apskritai mano, kad krikščiony­bės tikslas – nuolankumas, tačiau kartu tiki, kad to paties moko ir istoricizmas. Tokiam požiūriui iškiliai atstovauja J. Macmurray savo vei­kale „The Clue to History“ („Istorijos raktas“), įrodinėjantis, kad krikščioniškojo mokymo esmė – istorinė pranašystė, ir krikščionybės įkū­rėją traktuojantis kaip „žmogaus prigimties“ dialektinio dėsnio atradėją. <…>

Mano minties, kad sėkmės nedera sudievinti, kad sėkmė negali būti mūsų teisėjas ir neturi mūsų apakinti, ir pastangų parodyti pažiūros sutampa su tuo, kas, mano galva, yra tikrasis krikščioniškas atsakymas, nedera suprasti neteisingai. Aš neketinu remti „antipasaulietiškosios“ orientacijos. Nežinau, ar krikščionybė orientuota į aną pasaulį bet ji tikrai moko, kad vienintelis būdas įrodyti savo tikėjimą – tai praktiškai (šiame pasaulyje) padėti tiems, kuriems reikia tokios pagalbos. Visiško abejingumo pasauliškajai sėkmei, t. y. valdžiai, šlovei ir turtui, ir paniekos jai nuostatą tikrai įmanoma susieti su pastanga šiame pasaulyje daryti gera ir siekti tikslų, ketinant juos įgyvendinti ne dėl pasauliškos sėkmės ar istorinio pateisinimo, o dėl jų pačių.

Šitokią orientaciją, ypač istoricizmo ir krikščionybės nesuderinamumą, įtikinamai pagrindžia Kierkegaard’o kritika, nukreipta prieš Hegelį. Nors Kierkegaard’as niekada visiškai neatsikratė hėgeliškosios tradici­jos, pagal kurią buvo išauklėtas, vargu ar kas geriau už jį suprato, ką reiškia Hegelio istoricizmas. „Būta filosofų, – rašė Kierkegaard’as, – ku­rie dar iki Hegelio bandė paaiškinti… istoriją. Matydama tokias pastangas Apvaizda gali tik šyptelėti. Tačiau Apvaizda nesijuokė atvirai, nes tiems filosofams netrūko žmoniškumo, sąžiningumo ir nuoširdumo. Bet Hegelis! – Čia jau reikia Homero kalbos. Kaip kvatojo dievai? Toks bjaurus profesoriūkštis, paprasčiausiai supratęs, kad bet kas ir viskas yra bū­tina, ir visą šią istoriją dabar grojantis savo ryla: tik paklausykite, Olimpo dievai!“ Turėdamas galvoje tai, kaip ateistas Schopenhaueris kritikuoja krikščionybės apologetą Hegelį, Kierkegaard’as priduria: „Schopenhauerio skaitymas suteikė man neapsakomą malonumą. Tai, ką jis sako, absoliučiai teisinga; be to – taip vokiečiams ir reikia – jis yra toks grubus, koks gali būti tik vokietis.“ Tačiau paties Kierkegaard’o posakiai beveik tokie pat grubūs kaip ir Schopenhauerio; juk Kierkegaard’as sa­ko, kad hėgelizmas, kurį jis vadina „nuostabia moralinio supuvimo dvasia“, pasak jo, esąs „šlykščiausią palaidumo forma“; be to, jis kalba apie hėgeliškosios „pompastikos pelėsius“, apie hėgelizmo „intelektuali­nį gašlumą“ ir jo „gėdingą sugedimo spindesį“.

Tikrai, mūsų intelektualinis bei etinis auklėjimas yra sugedęs. Jį iš­kreipia žavėjimasis žodžių skambesiu, užgožiantis kritinį sakomo turinio (ir veiksmų) vertinimą. Jis iškreiptas romantiškos vizijos, kurios cent­re – istorijos scena ir joje esantys aktoriai – mes patys. Mes auklėjami veikti nuolat žvairuodami į parterį.

Šitokia šlovės ir likimo etika, šitokia moralė, būdinga dabartinei auk­lėjimo sistemai, vis dar grindžiama klasikine orientacija, kuriai būdingas romantiškas požiūris į valdžios istoriją ir nuo Herakleito laikų vyraujan­tis romantiškas gentinis moralumo supratimas, visiškai supainiojo esminę problemą: kaip auklėti žmogų, kad jis sugebėtų blaiviai vertin­ti savo svarbą bendraudamas su kitais žmonėmis. Tokios auklėjimo sistemos pamatas yra valdžios sudievinimas. Užuot blaiviai siejusi in­dividualizmą ir altruizmą (dar sykį pasinaudokime šiomis etiketėmis), t. y. užuot įtvirtinusi nuostatą: „Svarbūs yra tik individualūs žmonės, ta­čiau tai nereiškia, kad aš pats esu labai svarbus“, tokia auklėjimo sistema kaip savaime suprantamą dalyką propaguoja romantišką egoiz­mo ir kolektyvizmo junginį. Tai reiškia, kad romantiškai perdedamą savojo asmens svarba, emocinis gyvenimas ir „saviraiška“, kartu didina­ma įtampa tarp „asmenybės“ ir grupės bei kolektyvo. Savoji „asmenybė“ užgožia kitus individus, kitus žmones, kartu trukdo formuotis raciona­liems asmeniniams santykiams, „Valdyk arba paklusk!“ – štai koks tokios poezijos devizas; arba būk Didis žmogus, Herojus, besigrumian­tis su likimu ir pelnantis šlovę („kuo didesnis kritimas, tuo didesnė šlovė“, – sako Herakleitas), arba priklausyk „masėms“, paklusk vadams ir aukokis aukštiesiems savojo kolektyvo tikslams. Taip perdėtai akcen­tuojant įtampą tarp asmens ir kolektyvo, esama neurozės ir isterijos, ir aš neabejoju, kad ši isterija, ši reakcija į civilizacijos spaudimą yra pa­slaptis, paaiškinanti didelį emocinį herojų sudievinimo, viešpatavimo ir paklusnumo etikos patrauklumą. <…>

Aš tvirtinu, kad istorija prasmės neturi. Bet tai nereiškia, kad mes ga­lime tik su siaubu žvelgti į politinės valdžios istoriją ar kad turime ją suvokti kaip žiaurų pokštą. Ją galime interpretuoti atsižvelgdami į tas politinės valdžios problemas, kurias šiuo metu bandome išspręsti. Po­litinės valdžios istoriją galime interpretuoti mūsų kovos už atvirą visuomenę, už proto viešpatavimą, už teisingumą, laisvę, lygybę ir už tarptautinių nusikaltimų kontrolę požiūriu. Nors istorija neturi tikslų, mes galime jai primesti savuosius; ir nors istorija neturi prasmės, mes galime jai suteikti prasmę.

Dabar mes vėl susiduriame su prigimties ir sutarties problema. Nei gamta, nei istorija mums negali pasakyti, ką turime daryti. Nei gamtos, nei istorijos faktai negali nuspręsti už mus pačius, jie negali nulemti, ko­kius tikslus mes pasirinksime. Tik mes patys gamtai ir istorijai suteikiame tikslą ir prasmę. Žmonės nelygūs; bet mes galime siekti lygių teisių. Žmo­nių sukurtos institucijos, pavyzdžiui, valstybė, nėra racionalios, bet mes galime nuspręsti stengtis padaryti jas racionalesnes. Mes patys ir mūsų kasdienė kalba apskritai yra ne racionali, o emocinė, bet mes galime pabandyti tapti šiek tiek racionalesni ir galime mokytis savo kalbą vartoti ne kaip saviraiškos (kaip pasakytų mūsų auklėtojai roman­tikai), o kaip racionalios komunikacijos instrumentą. Pati istorija – žinoma, turiu galvoje politinės valdžios istoriją, o ne neegzistuojančią žmo­nijos vystymosi istoriją – neturi nei tikslo, nei prasmės, bet mes galime nuspręsti suteikti jai ir viena, ir kita. Toks tikslas gali būti mūsų kova už atvirą visuomenę ir kova su jos priešais (kurie, užspeisti į kampą, vi­sada reiškia savo humanistinius jausmus, tarsi klausydamiesi Pareto patarimo); vadinasi, istoriją galime interpretuoti kaip tokios kovos are­ną. Galiausiai tą patį galime pasakyti ir apie „gyvenimo prasmę“. Mes patys turime nuspręsti, koks bus mūsų gyvenimo tikslas, kad nustaty­tume savo tikslus.

Man atrodo, kad šitoks faktų ir sprendimų dualizmas yra pamatinis. Faktai patys savaime neturi jokios prasmės; jie gali tapti prasmingi tik mūsų sprendimų dėka. Istoricizmas yra tik vienas iš daugelio bandymų įveikti šį dualizmą; jį sukelia baimė, nes jis atsiranda iš nenoro supras­ti, kad galiausiai mes esame atsakingi net už mūsų pačių pasirenkamus kriterijus. Bet man atrodo, kad šitoks bandymas yra ne kas kita, o tik tai, ką paprastai vadiname prietaru. Juk šitaip mąstant tariama, kad ga­lima pjauti ten, kur nešėjai; bandoma mus įtikinti, kad viskas bus gerai, jei tik žengsime koja kojon su istorija, o jokio pamatinio mūsų ap­sisprendimo net ir nereikia; mūsų atsakomybę bandoma perkelti istorijai, kartu ir už mūsų nugarų veikiančioms demoniškoms jėgoms; bandoma mūsų veiksmus grįsti slaptais šių Jėgų tikslais, kurie gali atsiskleisti tik mistiniu įkvėpimu ar intuicija. Taigi istoricizmo šalininkai mūsų veiks­mus ir mus pačius nužemina iki moralinio lygmens žmogaus, kuris, įkvėptas horoskopų ir sapnų, bando ištraukti laimingą loterijos bilietą.

Kaip ir lošimas, istoricizmas kyla iš mūsų nusivylimo racionalumu ir atsakomybe už mūsų veiksmus. Tai karikatūriška viltis ir karikatūriškas tikėjimas, pastanga išsižadėti vilties ir tikėjimo, kylančio iš mūsų moralinio entuziazmo ir paniekos sėkmei, ir pakeisti tikrą viltį bei tikėjimą tikrumu, kylančiu iš pseudomokslo apie žvaigždes, apie „žmogaus prigimtĮ“ arba apie istorinį likimą.

Aš tvirtinu, kad istoricizmas ne tik racionaliai nepagrindžiamas; ne, jis prieštarauja ir kiekvienai sąžinės svarbą skelbiančiai religijai. Juk to­kia religija sutampa su racionalistiniu požiūriu į istoriją, nes pabrėžia mūsų ypatingą atsakomybę už savo veiksmus ir už jų įtaką istorijos ei­gai. Žinoma, vilties reikia; veikti ir gyventi be vilties mes neįstengiame. Bet mums nereikia ko nors daugiau, ir daugiau mums neturi būti duo­ta. Mums nereikia tikrumo. Todėl religija neturi pakeisti svajonių ir norų išsipildymo; ji neturi būti panaši nei į laimingą loterijos bilietą, nei į draudimo kompanijos polisą. Istoricistinis elementas religijoje yra stabmeldystės, prietaringumo elementas.

Šitoks faktų ir sprendimų dualizmo akcentavimas nulemia ir mūsų požiūrį į tokias idėjas kaip „pažanga“. Jei manome, kad istorija žengia į priekį ar kad mes patys turime žengti į priekį, tada darome tą pačią klai­dą kaip ir tie. kurie tiki istorijos prasme, glūdinčia joje pačioje, o ne jai suteikiama. Juk progresuoti – tai judėti prie tam tikro tikslo, t. y. prie tokio tikslo, kuris duotas mums, kaip žmonėms. „Istorija“ to negali pa­daryti; tai padaryti galime tik mes patys, individualūs žmonės; tai padaryti mes galime, gindami ir stiprindami demokratines institucijas, nuo kurių priklauso laisvė, todėl ir pažanga. Tai mes darysime juo ge­riau, juo labiau suvoksime faktą, kad pažanga priklauso nuo mūsų pačių, mūsų budrumo, pastangų, mūsų suvokiamų tikslų aiškumo ir jų realistiško pasirinkimo.

Vengdami pranašų pozos, turime tapti savo likimo kūrėjais. Mes tu­rime išmokti dirbti taip gerai, kaip įmanoma, ir aiškiai matyti savo klaidas. Ir jei atsisakysime minties, kad politinės valdžios istorija bus mū­sų teisėjas, jei nebesuksime sau galvos, ar istorija mus pateisins, tada galbūt vieną gražią dieną pavyks palenkti valdžią kontrolei. Šitaip gali­me tikėtis, kad mes net pateisinsime istoriją. Nors vargu ar ją reikia pateisinti.

Versta iš: Popper K. The Open Society and It’s Enemies. – London: Routledge. 1995

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika (Pabaiga)

2011 m. Nr. 4 / Nesama kalbinio atsakymo į bekalbius klausimus, o vien tik jie šio to verti, kadangi vien tik jie ateina iš kito kranto – iš visiško Nežmogiškumo archipelagų. Visa kita niekai: žmogiškumas grimzdi banalybėje.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika

2009 m. Nr. 11 / Tai Jums aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais…

Jūratė Baranova. Filosofija ir jos riteriai

2009 m. Nr. 5–6 / Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris. Filosofijos likimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 551 p.

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Namai ir benamystė literatūroje

2008 m. Nr. 6 / Kalbasi literatūrologai Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, filosofas Arvydas Šliogeris, kultūrologas Vytautas Rubavičius

Pierre Bourdieu. Kas gi sukūrė menininkus?

2000 m. Nr. 7

Iš prancūzų k. vertė Odeta Žukauskienė

Pierre Bourdieu (g. 1930 m.) – pasaulinio garso sociologas, 26 monografijų autorius, Prancūzijos akademijos narys, Collège de France sociologijos katedros vedėjo pavaduotojas, žurnalo „Actes de la recherche en sciences sociales“ redaktorius.
Šio žymaus prancūzų mokslininko biografija – tai nenuilstamas kilimas į sociologijos olim­po viršūnę. M. Foucault mokinys, baigęs filosofijos studijas Aukštojoje pedagogikos mokyklo­je, patyręs stiprią M. Weberio įtaką, jis suformavo savitą kryptį sociologijoje, kuri jau vadinama „Bourdieu mokykla“.
Bourdieu visiškai nepaiso tarp mokslo disciplinų esančių ribų. Jo manymu, jos riboja ne tik tiriamąjį objektą, bet ir metodą. Todėl šiuolaikinio sociologijos klasiko veikaluose puikiai dera antropologiniai, istoriniai, lingvistiniai, politologiniai, filosofiniai, estetiniai tyrinėjimai, kuriuos jis panaudoja įvairioms sociologijos temoms analizuoti.
Svarbus Bourdieu sociologijos bruožas – struktūralizmo ir fenomenologijos, objektyvizmo subjektyvizmo priešpriešų paneigimas. Mokslininkas siūlo socialinę prasiologiją, kuri sieja struktūrinį ir fenomenologinį tyrimo būdus.
Viena pagrindinių Bourdieu sociologijos sąvokų yra habitus (socialinė aplinka). Tai dispozicijų sistema, sąlygojanti ir struktūrinanti praktinę veiklą. Anot jo, socialinę erdvę sudaro keletas laukų. Šie laukai atskleidžia pozicijų / pažiūrų struktūras, kurios apibrėžia pagrindines lauko savybes. Analizuodamas įvairius laukus, pvz., meno, ekonomikos, religijos, mokslininkas atran­da jų specifinius dėsningumus. Bourdieu pabrėžia būtinybę identifikuoti tas originalias formas, kuriomis kiekviename lauke veikia bendri konceptai ir mechanizmai.
Platesnė meninio, kultūrinio lauko analizė atsiskleidžia mokslininko veikaluose „La distinstion“ („Skirtumai“, 1979), „Questions de Sociologie“ („Sociologijos klausimai“, 1980), „Les règles de l’art. Genèse et structure du champ littéraire“ („Meno dėsniai. Literatūros lauko genezė ir struktūra“, 1992), įvairiose publikacijose.
Knygoje „Questions de Sociologie“ gyva kalba aptariamos fundamentalios sociologijos kon­cepcijos, epistemologijos ir filosofijos, meno ir estetikos problemos. Bourdieu sugriauna meną saugančią idealizacijos sieną bei pasineria į sudėtingą meninio gyvenimo, t. y. kūrėjų, meno ser­gėtojų ir vartotojų koegzistavimo, analizę.
Šioje publikacijoje, skirtoje neprofesionalams, autorius kviečia skaitytoją įvaldyti patį sociolo­ginio mąstymo metodą, įgalinantį giliau suvokti mus supančius meno reiškinius.

 

Sociologija ir menas nelabai tinka vienas kitam į porą. Taip yra dėl paties meno ir menininkų nuostatos atmesti visa, kas kėsinasi į jų po­žiūrį, kad meno pasaulis – tai tikėjimo pasaulis: tikėjimo talentu, nepa­kartojamu menininko unikalumu ir pan. Todėl sociologo, norinčio per­manyti, suvokti ir paaiškinti priežastis, įsikišimas kelia pasipiktinimą. Šiuo požiūriu sociologija – iliuzijų griovimas, redukcija, trumpiau sakant – šventvagystė: kaip Voltaire’as vijo karalius iš istorijos, taip sociologas sten­giasi išguiti menininkus iš meno istorijos. Bet čia kaltas ir sociologų no­ras tik palaikyti įsigalėjusius požiūrius į sociologiją, ypač į meno ir li­teratūros sociologiją.

Pirmas toks požiūris – kad sociologija geba įsisąmoninti tik kultū­ros vartojimo būdus, bet ne pačius jos produktus. Manoma, kad meno kūrėjas turi privilegijuotą statusą, kad jį ir jo kū­rybą supa ypatinga, sakrali erdvė, o sociologija gali tirti tik antrinę, vartojimo sritį – sujauktą intelektualinio ir meninio gyvenimo vaizdą (ypač ekonominiu požiūriu). Tyrimai, nagrinėjantys socialinį kultūrinio gyve­nimo lygmenį (muziejų, teatrų ar koncertų lankymą ir t. t.), patvirtina, kad dažnai taip ir būna, tačiau pačią kultūros produkciją, jos specifiką, vertybes (ir nuostatas) galima suvokti tik lygiagrečiai žvelgiant į abi – kūrėjų ir vartotojų – erdves.

Antras požiūris – kad sociologija (ir jos įrankis statistika) menkina, nu­vainikuoja, suvienodina ir supaprastina meninę kūrybą; ji sugretina di­delius ir mažus, vengia to, kas išskiria genijus iš kitų. Iš tikrųjų sociolo­gai neretai kritikuojami visai pagrįstai. Sakykim, literatūros statistika – prasti jos metodai ir menki rezultatai dramatiškai iliustruoja pesimistiškiau­sias literatūros šventovės sergėtojų mintis. Dar priminsiu G. Luckacso ir L. Goldmanno plėtojamą tradiciją, kuriai būdinga literatūros kūrinio tu­rinį sieti su klasės arba jos dalies (kaip privilegijuoto adresato) socialine charakteristika. Toks tyrimo būdas, kai rašytojas ar kitas menininkas tiesiog komiškai padaromas priklausomas nuo aplinkos veiksnių, klien­tūros poreikių ir apie kūrybą sprendžiama iš jo visuomeninės veiklos, pri­lygsta fanatizmui arba naiviam funkcionalizmui. Taigi – įvyksta trumpas sujungimas ir nejučia išgaruoja meno produkcijos laukui būdinga logika.

Teisūs yra tie, kurie kritikuoja redukcinę sociologiją, nes ji nepripa­žįsta menininkų, o kartu ir meno istorijos autonomijos. Verta priminti, kad A. Malraux yra sakęs, jog „menas seka menu“ (l’art imite l’art), to­dėl neįmanoma suvokti kūrinių, atsižvelgiant tik į poreikius, t. y. į es­tetinius ir etinius įvairių vartotojų tipų lūkesčius. Tačiau tai nereiškia, kad kalbėsime vien apie hermetišką meno istoriją, – čia tik autoriaus pa­giriamasis žodis hermetiškai meno kūrinio analizei.

Meno ir literatūros sociologija paprastai užmiršta reikšmingiausią da­lyką – meno produktų pasaulį, ypatingą pasaulį, su savitomis tradicijo­mis, funkcionavimo ir egzistavimo dėsniais, taigi ir su savita istorija. Me­no ir menininko autonomija, kylanti iš atskiro kūrėjo ideologijos, yra savaime suprantama šventųjų gyvenimo aprašymuose, bet tai tėra relia­tyvi tik šios veiklos srities, kurią aš vadinu lauku (le champ), autonomi­ja. Ji paprastai atsiranda palaipsniui, susidarius tam tikroms sąlygoms. Tikrasis kultūros sociologijos objektas – ne atskiras menininkas, ne ko­kie nors statistiniai duomenys apie pavienius kūrėjus, ne tarpusavio ry­šiai (pvz., meno mokyklos), ne viena ar kita socialinė grupė, suvokiama kaip svarbiausias veiksnys, lemiantis kūrinių išraiškos formą ir turinį, arba kaip pagrindinė priežastis, dėl kurios turinio ir formos kitimas tiesiogiai siejasi su tų grupių istorija ir su jų kovomis dėl valdžios. Ma­no supratimu, kultūros sociologija teisėtu objektu turėtų laikyti meni­ninko santykių su kitais menininkais visumą, ir kitų žmonių (kritikų, ga­lerijų direktorių, mecenatų ir t. t.), besidominčių kūryba bei jos raiška arba apibrėžiančių jos socialinį statusą, veiklą. Taip ji prieštarautų pozityvistiniam menininko visuomeninio statuso (šeimos, mokyklos) apra­šinėjimui ir recepcinei sociologijai, kuria remiasi F. Antalas, analizuo­damas XIV–XV a. italų meną. Jis tiesiog susieja kūrinius su įvairių publikos grupių, mecenatų gyvenimo būdu, tai yra „su visuomene ir jos sugebėjimu suvokti meną“. Iš tiesų šie du tyrimo keliai dažnai susipi­na, pavyzdžiui, abiem atvejais pripažįstama, kad menininkui turi įtakos jo socialinė prigimtis, kad jis geba nuspėti ir patenkinti tam tikrus vi­suomenės poreikius (reikėtų pabrėžti, kad pagal šią logiką kūrinio turi­nio analizė – kaip ir F. Antalo veikaluose – svarbesnė už formos, kuri tie­siogiai priklauso nuo kūrėjo, analizę).

Vaizdingumo dėlei norėtųsi pasakyti, kad „trumpo sujungimo“ efek­tas būdingas ne tik turkų mąstytojams, kuriuos žavi „grynosios“ estetikos gynėjai, tokie kaip vargšelis Hauseris arba gerų manierų marksistas Adorno, bet ir Umberto Eco – vienam iš tų, kurie didžiai smerkia „vulgarią so­ciologiją“ ir „deterministinį materializmą“. Ir tiesų savo veikale „Atviras kū­rinys“ („L’Oeuvre ouverte“) jis tiesiog maišo (tikriausiai manydamas, kad egzistuoja visų epochos kūrinių vienovė) tuos ypatumus, kurie būdingi „at­viram kūriniui“, su tais, kurie būdingi mokslo apibrėžtam pasauliui. Ne­silaikant esminių principų, gimsta tokios nepagrįstos analogijos.

Atmesdama tyrimo būdus, ignoruojančius pačią meno produkciją, kūrybos sociologija, kaip ją suvokiu, savo objektu pasirenka dviejų – kul­tūros produktų ir jų vartotojų – laukų sąlytį. Socialinių dėsningumų pėd­sakų meno kūrinyje atsiranda, viena vertus, dėl kūrėjo visuomeninio gy­venimo (l’habitus), kuris jį veikia per mokyklas, profesinius ryšius ir t. t., kita vertus, dėl visuomeninių poreikių bei suvaržymų, lemiančių jo, esan­čio daugiau ar mažiau autonominiame tam tikros meno produkcijos lau­ke, poziciją. Taigi kūryba yra visuomeninio gyvenimo veiksnių ir meninin­ko (kaip savosios profesijos atstovo) susidūrimas. Darbas, provokuojantis menininką sukurti kūrinį ir kartu išreikšti save (įvykdyti originalumo ir unikalumo reikalavimus). Jis gali būti apibrėžtas kaip dialektinis santy­kis tarp profesijos ypatumų, kurių pobūdis jau seniai aiškus ir nulemtas (pavyzdžiui: pareigos, menininko elgesys, atributai, tradicijos, išraiškos bū­dai ir t. t.), ir visuomeninės aplinkos, turinčios įtakos tai meno sričiai, su­darančios palankias sąlygas perimti įsitvirtinusias pažiūras arba – tai galėtų būti vienu šios profesijos reikalavimų – daugiau ar mažiau jas keisti. Žodžiu, kūrėjo visuomeninė aplinka niekada iki galo nelemia jo pro­fesinės pozicijos (galbūt išskyrus tuos atvejus, kai kilmingos šeimos auk­ojimas ir profesinis formavimasis visiškai sutampa). Ir priešingai, nieka­da negalima nuo kūrėjo visuomeninės charakteristikos – visuomeninės kilmės – analizės pereiti prie jo gaminių analizės: visuomeninė kilmė – plebėjiška ar buržuazinė – gali reikštis įvairiomis formomis, šeimos vertybių gali būti laikomasi skirtingais būdais. Užtenka palyginti dvi plebėjo ir patricijaus poras – J. J. Rousseau ir Voltaire’ą bei F. Dostojevskį ir L. Tolstojų. Profesinė laikysena yra susijusi su socialine padėtimi (l’habitus), o ši, būdama pirmesnė, turi įtakos profesijai (tai mechanizmas, apibrė­žantis polinkius ir kooptaciją). Iš tiesų nuotolis nuo socialinės aplinkos iki profesinių menininko pažiūrų labai didelis, todėl didelė ir veikimo naujovių galimybė. Vieniems skirta priimti nusistovėjusias nuostatas, o kitiems – kurti naujus požiūrius. Nuėjome ilgą kelią, kad tai įrodytume, bet dar reikėtų pasakyti, jog visada, kai norime suprasti intelektualiojo ar meninio gyvenimo pokyčius, reikia atsiminti, kad meno produkcijos lauko autonomija yra tik dalinė. Specifinės revoliucijos, iš esmės pertvar­kančios to lauko jėgas, vyksta tik tada, kai naujos tendencijos ir idėjos ran­da atramą už to lauko ribų, t. y. jas palaiko nauja publika, kurios porei­kius tos idėjos išreiškia ir formuoja.

Tad meno kūrinio subjektas – ne atskiras menininkas ir, akivaizdu, ne socialinė grupė (aristokratija, anot L. Goldmanno, arba stambūs bur­žuazijos atstovai, bankininkai ir prekybininkai, anot F. Antalo, kurie valdė Florenciją XV a.), bet visas meno produkcijos laukas, išlaikęs re­liatyviai autonominius, daugiau ar mažiau priklausomus nuo epochos ir visuomenės santykius su meno vartotojų grupėmis. Vadinasi, sociologi­ja arba socialinė istorija negali permanyti meno kūrinio, ypač jo specifi­kos, kol ji savo objektu laiko autorių arba atskirą kūrinį. Iš tikrųjų, no­rint išvengti paviršutiniško hagiografinio aprašinėjimo vienam autoriui skirtuose darbuose, reikia aprėpti visą meno produkcijos lauką ir pateik­ti pagrįstą jo modelį, bet dažnai tas daroma netinkamai ir neišsamiai. Sta­tistinė analizė anaiptol nėra pranašesnė, nes autorių grupavimas į kla­ses (mokyklas, kartas, temas ir t. t.) panaikina skirtumus, kurie reikalingi preliminariam šio lauko struktūros tyrimui, įgalinančiam įžvelgti savitas po­zicijas (išskirti vyraujančias pažiūras, kaip padarė Sartre’as, nagrinėda­mas 1945–1960 metų prancūzų intelektualinį lauką), būdingas tik tai vie­tai ir išreikštas tik to individo, o ne visos klasės. Taigi statistiką atmetėme.

Kūrinio turinys atskleidžia visuomeninio gyvenimo ypatybių (l’habitus) ir profesinių nuostatų tarpusavio priklausomybę. Pasitelkime analizes, ku­riose aptariau G. Flaubert’o kūrybą, bandydamas atskleisti, kaip ji (nors jos ištakų J. P. Sartre’as beviltiškai ieškojo keistoje rašytojo biografijoje) išnyra iš individo aplinkos, iš objektyvių santykių tarp visuomeninio po­žiūrio, formuojamo tam tikrų socialinių sąlygų, lemiančių „neutralų“ lais­vųjų menininkų požiūrį, ir profesinės pozicijos, kurią apibrėžia literatū­ros produkcijos laukas, įeinantis į vyraujančios klasės lauką.

Truputį paaiškinsiu: G. Flaubert’as, būdamas šūkio „menas me­nui“ gynėju, literatūros produkcijos lauke užėmė neutralią poziciją, at­metęs ir „socialinį“, ir „buržuazinį“ meną. Šis laukas, esantis vyraujan­čios klasės lauke, veikiamas dominuojančios pasaulėžiūros (iš čia ryšių su buržuazija nutraukimas ir svajonės apie „mandarinatą“, kuriam pri­tarė to meto menininkai), susiformavo pagal atitinkamą vyraujančių klasių struktūrą (kaip pamatysime, šis atitikimas – savaiminis meno pro­duktų prisitaikymas prie įvairių vartotojų kategorijų). Taip analizuoda­mi galėsime suvokti esminių Flaubert’o stiliaus ypatybių logiką. Aš tu­riu galvoje laisvą menamąją kalbą, kurią M. Bachtinas interpretuoja kaip dvilypį santykį su socialinėmis grupėmis, kaip tam tikrą svyravi­mą tarp pagundos susitapatinti su jomis ir siekimo išlaikyti atstumą; taip pat chiazminę struktūrą, nuolat išnyrančią jo romanuose, o dar aiškiau – siužetinėse schemose, kai Flaubert’as kurdamas išsako dvilypį neigimą: kaip „grynasis“ menininkas jis prieštarauja ir buržuazijai, ir liaudžiai, yra nusistatęs ir prieš buržuazinį, ir prieš socialinį meną. Taip suvok­dami literatūrinę Flaubert’o poziciją, dar kartą galime grįžti prie meno produkcijos socialinių sąlygų ir paklausti, kuo turėjo būti Flaubert’as, kad užimtų tokią poziciją ir sukurtų principą „menas menui“. Galime pa­bandyti apibrėžti svarbiausias jo kūrybos socialines sąlygas (pavyz­džiui, Gustavas – šeimos idiotas; tai puikiai išanalizavo Sartre’as), pa­dedančias suvokti, kaip susiformavo Flaubert’o pozicija.

Prieštaraujant funkcionalistiniam tyrimui, reikia pridurti, kad me­no produkcijos derinimas su vartojimu iš esmės baigiasi meno produk­cijos lauko ir vartotojų (t. y. vyraujančios klasės) lauko struktūros panašumu, o vidiniai meno produkcijos lauko skirtumai atsiranda savaime (iš dalies nesąmoningai), nes įvairių vartotojų grupių skonis yra skirtingas. Taigi nereikia stengtis ieškoti atitikmenų ir priklausomybės nuo suformuluotų poreikių (užsakymų ir mecenatų), kiekviena vartoto­jų grupė gali rasti kūrinių savo skoniui ir kiekviena kūrėjų grupė turi galimybę (kartais tik po mirties) sulaukti savo produktų vartotojų.

Beje, tokiu produktu neretai siekiama vienu šūviu nušauti du zuikius: pavyzdžiui, koks nors „Figaro“ teatro kritikas parašo straipsnį, atitinkan­tį tam tikros publikos skonį, ir – galite būti tikri – jis nesistengia patai­kauti skaitytojams arba vykdyti estetinių ar politinių instrukcijų, direk­toriaus ar vyriausybės reikalavimų, įsakymų (tai leistų apšaukti jį „kapitalizmo tarnu“, „buržuazijos šaukliu“ ar panašiai). Štai turintis aki­vaizdžių sąsajų su politika „Figaro“ mums labai tinka, nes, kaip sakoma, pasikliauja savo skoniu, tiksliau – savo beskonybe (skonis beveik visuo­met yra kitų skonio beskonybė). Konkurentas iš „Nouvel Observateur“, turintis savo skonį, atitinkantį šio žurnalo skaitytojų skonį, išsako sa­vo pasibjaurėjimą ir nepasitenkinimą spektakliu. O anas, kaip ir dera pro­fesionalui, pasitelkęs sofistinius argumentus, kuriais intelektualai remia­si aiškindami avangardo programą, mikliai atsikerta kolegai ir įtikina buržuaziją savo teisumu. Akivaizdu, kad atitikimas tarp kūrėjo (meninin­ko, kritiko, žurnalisto, filosofo ir t. t.) ir jo publikos nėra nei sąmonin­go suderinimo, nei suinteresuoto sandėrio ar mėginimo įtikti publikos sko­niui padarinys. Jeigu kalbėsime apie informatyvų meno kūrinio turinį, temas, tezes – visa tai, ką vadiname „ideologija“ – tiesiogiai susiedami su kokia nors apibrėžta grupe, vadinasi, mes nieko neišmanome apie jį. Iš tikrųjų tas atitikimas atsiranda lyg netyčia, dėl menininko pozicijos, ku­rią jis užima meno produkcijos lauke. Kūrėjas, būdamas apibrėžtoje erdvėje, perima estetines ir etines jos nuostatas, kurios tuo metu ir tė­ra galimos, turint galvoje, kad istorija reliatyviai nepriklauso nuo meno produkcijos lauko. Toji nuostatų / požiūrių erdvė yra istorijos produktas – taigi įvairių santykių sistema, kuria remiantis objektyviai apibrėžiamas šis laukas. Epochos vienovę lemia ne tiek bendra kultūra, kiek bendra problematika, kylanti iš nuostatų visumos, o ji savo ruožtu priklauso nuo ryškiausių lauko pozicijų visumos. Kad intelektualas, menininkas (ar mo­kykla) galėtų egzistuoti, jis turi sugebėti suvokti aplinkos poziciją ir to me­to problematiką – egzistuojančių pozicijų ir pažiūrų santykių visumą. Tai reiškia, kad menininko, mokyklos, partijos ar judėjimo atsiradimas ku­rios nors lauko (meninio, politinio ar kt.) esminės pozicijos pagrindu ir jo veikla sudaro keblumų besilaikantiems kitų pozicijų, todėl postuluo­jamos tezės (o jos sudaro didžiąsias opozicijas: kairė/dešinė, tamsa / švie­sa, scientizmas / antiscientizmas) tampa kovų priežastimi.

Taigi tikrasis mokslo apie meną, literatūrą, filosofiją, objektas – yra dviejų neperskiriamų erdvių – meno produktų ir jų gamintojų (meninin­ku arba rašytojų, kritikų, leidėjų ir t. t.) tarsi dviejų to paties sakinio in­terpretatorių – sąryšis. Pavyzdžiui, sociologiškai analizuoti kalbą, apsi­ribojant vien tik kūriniu – tai vengti judėjimo, kuris nuolat vyksta nuo kūrėjo visuomeninės pozicijos (jo polinkių, socialinių fantasmagorijų ir t. t.), stilistinių, meninių bruožų iki kūrėjo visuomeninių pažiūrų niu­ksų, kuriais prasideda šie stilistiniai partis. Trumpai tariant, tik įveikus vidinės (lingvistinės ar kitos) ir išorinės analizės kliūtis, galime vi­sapusiškai suvokti subtiliausias kūrinio ypatybes.

Taip pat reikia vengti scholastinio istorijos ir struktūros kaitaliojimo. Problemos, susijusios su autoriais ir žymiais jų kūriniais, iškyla būtent dėl istorijos. Atsiribojimas nuo praeities būdingas istorijai, taip pat ir šian­dienai. Kitaip tariant, istorija neigiama (tai kaitos dėsnis), interpretuoja­ma ir formuluojama – taip ji atgaivinama: priešinimasis antimoksliniam ir individualistiniam romantizmui, privertęs parnasiečius vertinti moks­lą ir panaudoti jo žinias kūrybai, privertęs Quinet (arba Bounouf, indų mitinių epopėjų restauratorių) „Religijų genijuje“ („Génie des religions“) pateikti antitezę ir priešnuodi veikalui „Krikščionybės genijus“ („Génie du christianisme“), nukreipė juos graikų kulto, viduramžių antitezės, tobu­los formos link, kur, jų manymu, poezija susilieja su mokslu.

Čia nukrypome nuo temos tam, kad istorikams, manantiems, jog intelektualinėje plotmėje (ypač tarp intelektualų ir menininkų) cirku­liuoja idėjos, pasakytume, kad parnasiečiai su Graikija siejo ne tik tobu­los formos idėją, išaukštintą Gautier, bet ir harmonijos idėją, kuri tuo me­tu buvo aktuali: mes ją randame ir visuomenės reformatorių, tokių kaip Fourier, teorijose. Įvairių meno sričių specialistai pripažįsta, kad esama daugiau ar mažiau ginčytinų ir supaprastintų stereotipų (jų paiso kūrė­jai), sakykim, kūrinių pavadinimai, apie kuriuos visi kalba, pavyzdžiui, pavadinimas „Romansai be žodžių“ – jį P. Verlaine’as pasiskolino iš Mendelssohno, – dar neapibrėžtos mintys, madingi žodžiai, žymintys tokias mintis, pavyzdžiui, „satumien“ ar Goncourt’ų iškelta galantiškų švenčių (fêtes galantes) tema. Žodžiu, reikia klausti, ar tai, kas bendra visiems žymiems epochos kultūros kūrėjams, yra visuotinė ryšių sistema, kuria remdamasis visas būrys eseistų, kritikų, pseudointelektualių žurnalistų skleidžia savas idėjas, sistema, neatsiejama nuo to meto stiliaus ir nuo­taikų. Ši vulgate yra akivaizdžiai labai madinga, reikšminga, laikina epo­chos kūryboje ir, be abejo, bendra visiems kultūros gamintojams.

Aš grįžtu prie Quinet pavyzdžio, kuris atskleidžia vieną svarbiausių vi­so meno produkcijos lauko savybių ir padeda suvokti nenutrūkstamą pra­eities lauko poveikį, ypač išryškėjantį lūžio laikotarpiais, grąžinančiais į pra­eitį, ir veikiantį tiesioginiais ar aliuziniais priminimais – akimirksniais, skirtais kitiems gamintojams ir vartotojams. „Génie des religions“ priešta­rauja „Génie du christianisme“. Viena svarbiausių kultūros produkcijos lau­ko savybių yra ta, kad čia atliekami veiksmai ir kuriami produktai, prak­tinių žinių semiantis iš istorijos lauko. Pavyzdžiui, K. Jungerio ir O. Spenglerio rašiniai apie techniką, laikmeti, istoriją, skiriasi nuo M. Heideggerio veikalų tomis pačiomis temomis tuo, kad, imdamasis filosofinės prob­lematikos, Heideggeris dar aptaria ir filosofijos istorijos visumą, iškėlusią šias problemas. Lucas Boltanskis taip pat teigė, kad apibrėžto lauko struk­tūra siejasi su istoriografija, o kūrinio gimimas – su stiliaus istorija.

Taigi tiesa, kad „menas imituoja meną“ arba, tiksliau – kad menas gimsta iš meno, nuolat jam priešindamasis. Menininko savarankiškumo pagrindas – ne kūrybinių gabumų stebuklas, o reliatyviai autonominio lauko socialinės istorijos produktas, metodai, technika, kalba ir t. t. Is­torija, apibrėždama mąstymo būdus ir ribas, lemia procesus lauko vidu­je, bet tai ne tiesioginis išorinių poreikių ir kovų atspindys, o simboli­nė išraiška, kurioje atsispindi to lauko logika. Pačios lauko struktūros, visuomeninės būties istorija įsiterpia lyg prizmė tarp išorinio pasaulio ir meno kūrinio, reaguoja į visus išorinius įvykius, ekonominę krizę, po­litikų pasisakymus, mokslo naujoves. Tai yra tikra refrakcija.

Baigdamas norėčiau grįžti prie meno ir sociologijos antinomijos ir rim­tai pakalbėti apie meno ir menininko šventumą. Aš manau, kad meno so­ciologijos objektas turi būti ne tik socialinės meno produkcijos gamin­tojų sąlygos (t. y. menininkų paruošimo ir atrankos socialiniai veiksniai), bet viso meno produkcijos lauko socialinės sąlygos, kuriose gimsta sakralus objektai, fetišai, meno kūriniai – kaip suvokimo, meilės ir esteti­nio pasitenkinimo objektai.

Kad būtų aiškiau, pasitelkiau aukštosios mados pavyzdį, kuris kiek perdėtai atskleidė tai, kas vyksta dailės pasaulyje. Žinome, kad žodžių de­rinys „grifo magija“ gali būti pritaikytas bet kokiam objektui: kvepalams, avalynei ir t. t., įvairiai keičiant prasmę. Tai maginis, alcheminis veiksmas, kai objekto socialinė prasmė ir prigimtis keičiama nemodifikuojant fizinės ar cheminės (turima galvoje kvepalai) minėtų objektų prigimties. Dailės is­torija, pradedant Duchamp’u, pateikė galybę pavyzdžių, maginių veiksmų, kaip prasmė skolinamasi iš socialinės plotmės, todėl reikia klausti, ne ką veikia menininkas, o kas žmogų padaro menininku, t. y. kas suteikia jam galią transformuoti. Maussas, baigęs raganiaus galių paieškas, iš nevil­ties iškėlė klausimą: kas gi žmogų padaro raganiumi? Galima papriešta­rauti, kad Duchamp’o pisuaras ir dviračių gatvė tėra retas atvejis. Bet už­tenka tik paanalizuoti skirtumus tarp autentiško originalo ir klastotės (kopijos), nustatyti (pagrindinis, gal net išimtinis tradicinio meno istorijos tikslas) kūrinio socialinę reikšmę – ir pamatysime, kad kūrinio vertę su­daro ne jo išskirtinumas, bet menininko unikalumas, patvirtintas parašu, atitinkančiu grifą. Meno kūrėjo vertybės ir jo produktai atspindi kolekty­vinį mąstymą. Čia galima dar priminti Warholą, kuris, sekdamas Jasperu Jonesu, pateikė Campbello konservų dėžutę kaip meno kūrinį.

Reiktų pasigilinti į niuansus ir pateikti rafinuotesnę analizę. Aš pasi­tenkinsiu pasakydamas, kad viena esminių meno istorijos užduočių – api­brėžti menininkų (ne amatininkų) sukurtos meno produkcijos lauko gene­zę. Aš neklausiu – kaip tai įkyriai daro socialinė meno istorija – kaip ir kada menininkas neteko amatininko statuso. Svarbu apibūdinti meno lauko, ge­bančio sukurti mąstymo būdą pasitelkiant kvazidieviškas galias, kurių turi modernus menininkas, socialines ir ekonomines sąlygas. Kitaip tariant, negalima neigti to, ką Benjaminas vadino „meistro fetišu“. (Tai viena šventvagysčių, kurių dažnai neišvengia sociologija, atskirdama formą nuo sakralumo. Desakralizacijos teikiamas pasitenkinimas kliudo rimtai pažvelg­ti į sakralizaciją ir sakralumą, su kuriuo susiduriama.) Reikia pradėti nuo to, kad meistro vardas yra fetišas, ir apibrėžti socialines meno kūrinio są­lygas, kuriomis menininkas kaip meistras gamina savo fetišą – kūrinį. Reikia parodyti, kaip istoriškai susidarė meninės produkcijos laukas, pats formuojantis požiūrį į meno vertybes ir menininko kūrybines galias. Tai­gi atsakėme į tą metodologinį klausimą, kurį iškėlėme pačiu pavadinimu. Sužinojome, kad meno produkcijos subjektas – ne menininkas, o daugy­bė žmonių, susijusių su menu, besidominčių juo, suinteresuotų jo egzista­vimu, gyvenančių menu ir menui. Tai kūrinių gamintojai, vadinami meni­ninkais (dideli ir maži. žymūs. t. y. garbinami, ir nežinomi), kritikai, kolekcionieriai, tarpininkai, meno istorikai, saugotojai ir t. t.


Versta iš: Pierre Bourdieu. Questions de sociologie. Les Éditions de Minuit, 1984

Publikaciją remia Atviros Lietuvos fondas

Odeta Žukauskienė. André Malraux atvertys: autentiškos būties paieškos

2013 m. Nr. 7 / XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą.

Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12

Kai kurie tekstai padeda jų autoriams ir kūrybai atsiskleisti dar geriau, kai jų neriboja formatas. Todėl internete publikuojame ir papildytas publikacijas.

Vienas iš tokių tekstų – Jurgio Kunčino dienoraščių ištraukos: gruodžio numeryje skelbėme 2001 m. fragmentus, o šiai publikacijai pridedame ir 2002 m. skelbtus įrašus. 

Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė, asmeninės sėkmės ir nesėkmės, literatūros įvykiai, kelionių įspūdžiai, Lietuvos ir pasaulio kultūros, politikos bei sporto aktualijos. Pirmasis dienoraščio įrašas siekia 1956 metus, o jame devynmetis Jurgis užrašė: „Aš esu III klasės mokinys ir nutariau rašyti dienoraštį.“

Po rašytojo mirties liko trisdešimt keturi dienoraščių sąsiuviniai, užrašinės ir bloknotai, išmarginti jo paties piešiniais tušu, rašalu bei koliažais, ir dvidešimt penki, J. Kunčino žodžiais tariant, „registeriai“, kuriuose sužymėti bičiulių ir pažįstamų adresai, telefonų numeriai, darbų planai, atlikti darbai, publikacijos ir knygos, trumpi pastebėjimai.

Paskutinis įrašas dienoraštyje – 2002 m. lapkričio 29 d., likus dviem savaitėms iki mirties.

Skelbiame 2001–2002 metų J. Kunčino dienoraščio fragmentus. Už publikaciją dėkojame Rasai Kunčinienei.


16 Aug 2001, rugpjūtis

Pabaigęs senąjį, pradedu naują užrašų tomą. Stebėjimai ir kronika, kas gi daugiau. Būtų gera užrašyti dažniau, kad ir striukai. Atsirastų „laiko srovės“ iliuzija. Bus matyt.

Pirma naujojo 21 amžiaus vasara. Vilnius, Žvėrynas, S. Moniuškos 20-3.

Esame pagaliau trise – Rasa, Emilis Pranciškus, gimęs liepos 13 d., 14.20 h, svėręs 4 480 gramų, ir aš, šių užrašų autorius ir „Pruncės“ tėvas.

Vasara baigiasi. Buvo kaip reta šilta, tvanki, įtempta. Birželio 7 d. grįžau iš Bazelio „Werkraum Warteck“, o už mėnesio pasibeldė Pruncė. Jam 1 mėnuo ir 3 dienos. Turi lovą, vežimą, vonelę – viskas nauja! Tik rūbeliai sudovanoti, kiti ir „dėvėti“. Nieko, bus dar džinsų ir smokingų!

Šitą juodą sąsiuvinį pirkau šį pavasarį Bazelyje, ant Reino kranto. Jis pagamintas Švedijoje ir nepigus. Tai, kaip ir daug kas šiame pasaulyje, tarp kitko.

Vasara baigiasi. Verčiu F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“. „Vagai“ esu įteikęs romaną „Bilė ir kiti“, o paruoštą „short stories“ rinkinį nežinau, kam duosiu. „Užėjau pas draugą“, taip pavadinau.

Toks tat striukas pirmasis įrašas šitame „Ordning&Reda“ tome.


6 rug 2001, rugsėjis, Vilnius

Ruduo. O moterys dar gražios.
Dar gražios gėlės po langais.
Sueina pabaigos ir pradžios,
Kai stiklą įlenki nagais.

Senas, iš atminties atklydęs posmas. Gal 1977. Gal 1987, nebežinau.

Ruduo, ir vėl ims gelti kaulus. „Seni kauliukai nemeluoja“. Reklamos klipas. Gerk, girdi, „Kalcigraną“.

Pruncė auga, Pruncė „socialiai“ šypsosi, noriai maudosi, gagena ir gugena, ir tai bene svarbiausia. 13 rugsėjo jam du mėnesiai.

Baigiau versti F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“ pirmą „štofą“ – „Winterkrieg im Tibet“; nelengva, bet ganėtinai įdomu.

„Placdarmas“ – 18–20 rugpjūčio, poetiniai manevrai Giruliuose. Skaitymai betono bunkeriuose, iškyla iki „Olando kepurės“ – pirmąkart išvydau akmenuotą Lietuvos pajūrį ir pajūrio skardį. G. Grajausko fenomenas: jis, pasirodo, ir dainuoja. Ritmenbliuzą.

Gražus oras, kareiviška (soti ir gardi!) košė. Ramūs, orūs Braziūnai. Blaivas kaip jūra G. Beresnevičius. Visai žilas „gimnastas“ D. Kajokas: „kryžių“ dabar daug kas padaro!

Tarsi amžinai įskaudinta Daiva Č. iš Kauno, aktorė ir poetė. „Dvasingo“ veido klaipėdietis su „šortais“. So Palmira Mikėnaitė apie niūriaveidį vaikiną, dalijusį raktus nuo namelių. Prie laužo: Laurynas Katkus „neįtinka“ savo sampratom apie muziką Benui Januševičiui. Benas (pažemintas LM) plūstasi matais, vadina K. idiotu. Katkus: „Reikėtų duoti snukin, bet juk visiems suges nuotaika.“

Panašius užrašėlius būtų galima rašyti kone kasdien, tik kam šitas „planktonas“ reikalingas ar įdomus?

Lenkai 2002 pradžioje, rodos, tikrai išleis Alicijos Rybałko išverstą „Tūlą“. Sejny–Suwalki, Fundacja „Pogranicze“. Krzystof Ceiszevski [Krzysztof Czyżewski] – Čiževskis, T. Vc. bičiulis, tos „fundacijos“ vadas. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ žada versti į švedų k. Vasarą jį buvo atsivedęs L. Katkus. Vertimą, atseit, finansuos danai. Jefremovas, empfehlt von Juozas Budraitis, į rusų k. yra išvertęs „Kiln. Röntgeno stotis“. Vertimas gulįs LT ambasadoje Maskvoje. Klaus Berthel tą patį mano „Röntgeną“ verčia į vok. k. Frankfurto mugei 2002, kur Schwerpunkt bus Lietuva. Ta proga gal pasirodys ir lietuvių prozos bei poezijos antologijos angliškai bei vokiškai. Kas iš to išeis, neaišku. KM ekspertai, leidėjai ir valdininkai, atrodo, įsivėlė dar į vieną „…lietuvišką“ avantiūrą…

…Prigeso šviesa. Pasirodo, žaibuoja. Va, ir griaudžia. Pusė dviejų nakties. Jau rugsėjo 7 d. EM Basket Ankaroj. LT – fiasko. Prakišo net latviams, tauta „gedi“. Tragikai lietuviai.


2001 / Vėlinės / lapkričio 1 d., Vilnius

Jau išties rudeniška diena. Naktį vėjas nuplėšė nuo palangės „Drakoną“ – žalią Züriche pirktą žaislą, nubloškė į lenko Irenijaus daržą; padėjau jį žiemai, kaip ir Freiburge įsigytą margą spiralę.

…dar nesirašo. Kronika gan gausi, tiršta, tik vargu, ar tokia jau įdomi. O ir ne vien todėl. – – – gal dar įsirašysiu.

Su Nekrošium E. aną skaistų savaitgalį važinėjau po Dzūkiją: Punia–Alytus–Nemunaitis–Vangelonių akmuo–Daugai. Pravažiavom pro kapus – ir kur tėvai su močiute, ir kur Vitas, Markas etc. Užtat Dauguose vaikščiojom – į kalną, toliau ežeras… Aktyviai tvarkomi kapai.

Namie gyvenimas sukasi aplink Emilį Pranciškų, mūsų kasdien gudrėjantį Pruncę, nors vargsta daugiausiai Rasa, na, aš bent padedu kas antrą dieną vyrą maudyti – namuose dabar šilta, jau porą sav. turime „katilą“ ir dujom šildomus radiatorius, viskas kainavo 8 000 Lt. Užtat ir apačioj, prie mano rašomojo stalo, šilta.

Vėlinės lietingos, vėjuotos. Pajūry – audra. Verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“. Redaguoju E. Canetti „Das Augenspiel“. Šiemet gal spės pasirodyt ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Tiek „literatūros ir meno“. Kai ir literatūros, ir meno vis mažiau bereikia. Šiek tiek geros lektūros. Kartais – parodos. Dar rečiau – teatro. Į vakarus RS klube einu nebent pasiilgęs piktų, įtarių, pavargusių (kartais pavydžių) „plunksnos brolių bei seserų“. Sesės pasenę, broliai – pliki, žili, daug jų kapuose. Abrutytė Graikijoj, Salonikuose, nebėr ko bijot. Gal ir nebuvo?

RS kavinė (dabar „Trečias brolis“, savininkas Robertas Matulionis, Auroros P. vyras Nr. 1) virtusi alugėrių pritonu, retai kada sutiksi normalių žmonių. Kad geria, gerai, bet geria prašalaičiai, „degradai“, nuo „Stekliaškos“ (alaus kiosko) Liejyklos g. atslenkantys į RS rūmus.

Bet čia vis atsiranda reikalų. „Metuose“ spausdinu „Bilės“ (romano) ištrauką, F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ vertimą, ten pat ir RS leidykla, klubas, kopijavimo aparatas, „paštas ant palangės“, pas RS pirmininko V. Sventicko sekretorę, o ir „bufete“ jau seniai paprašau tik arbatos (1 Lt), rečiau kavos (1,5 Lt) ir itin retai kokį valgį. Negardu čia. Retai kur mieste gardu, nors blyninių, kavinių, picerijų, užkandinių – pilna. Skanu tik namie, nors tam Rasa ir nebeturi laiko. Bet ir apetitai nebe tie.

– – –

Dabar verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“ (IV–IX). Nekrošius, važiuojant į Lavoriškes: „Dürrenmattas man tuščia vieta. Važiuojam žuvaut?“ Jis, matyt, kada nors matė (užsieny) kokį prastai padarytą jo spektaklį. Man jo (F. D.) memuarinė eseistika labai įdomi. Kitas metas nei Canetti, be to, šveicaras. Nors C. irgi paspruko į G. B., Londoną. Maištaujantis pastoriaus sūnus. Nuolat sirguliuojantis. Palaidojęs tėvus, tapytoją Varliną, žmoną, aviganį. Rašo, kaip vežęs jį kailialupiui. Anksčiau – „grotesko estetika“, „apskritimo kvadratūra“. A la Umberto Eco – „Antarktidos žemės ūkio istorija“. Bet ne. D. – paradokso žvalgas, klajūnas po laiką ir žvaigždes, katastrofiškas etc. Man jis įdomus. O memuarai man ir pagal amžių jau dera. Mielai rašyčiau ir pats – apie Alytų, studijas, kariuomenę, mirusius. Moteris ir vyrus. Valkatas ir ministrus. Poetus ir aktorius. Narkomanus ir girtuoklius. Apie savo ir kitų benamystę. Šį tą apie Tūlą. Apie keliones vandeniu ir atsitiktinai neatsitiktines pažintis. Labai būtų įdomu!

Gal kada nors.

Lapkričio 2-oji. Tai dabar jau Vėlinės. Vakar – Visų Šventųjų. Ir Emilio Pranciškaus Kunčino, g. 13 Jul 2001, vos prieš 3,8 mėnesio, Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, kurią, l. seną, rengiasi išparduoti.


VNO / 2 Nov 2001
3 Nov 01, VNO

LR radijas: 22 h žinios, muzikėlė, 22.30 – „Žvaigždės žiūri į žemę“ – kamerinis kičas, svajingi šlageriai, be 10 min. 23 h – „Vidurnakčio lyrika“ – daugiausiai sudramatinta aktorių skaitovų poezija nuo „Tagorės iki Antano Gailiaus“, tada laida užsienio lietuviams: puokštė banalybių, išlesiota iš kt. laidų ir laikraštienos, likus pusvalandžiui iki Kudirkos himno – vėl muzikėlė, dramatiška, lyriška, pjesės, melodijos, „mišios“. Po 24 h (kai dirbu) pasuku „Svobodnaja Evropa“, žinios OK, toliau prorusiškas pašaras Tambovo ar Kursko gubernijoms, nebesiklausau, nors rusams gal ir įdomu – kalba „teisingai“, muša į jausmus, tiek to; jei dar rašau ar sukuosi suktinę (beveik įgudau!), dar paieškau „Spiritus movens… į geriausius Vilniaus namus“, ten jau jazz fone viskas tvarkoj.

Kabelinės TV pasižiūriu, bet l. saikingai. Yra, aišku, normalių kanalų.

Dabar, kai namie radiatoriai, šilta, atgijo kelios musės, ir tokios įkyrios, kad išlupau net musgaudį (Tangle foot), bet šiluma kaulų nelaužo.

Pruncę aplankė Telšių senelis Kazimieras Matulevičius. <…> Jau pats ruduo – lietus, pagėla. Žaliuoja tik Rasos sausmedis už mano lango.

Vakar vienas nukakau į Antakalnio kapines. Saulėta, vėjuota, žvarbu. Sutikau akt. Dagnę [Dagną] Juknaitę su vyru ir skulptorių K. Bogdanovą [Bogdaną] lydintį jo sūnėną Ramūną Bogdaną. Visi guli ramiai. Jau ir Jonas Balkevičius ten, mano FF prodekanas. Prašmatniai įspūdingi R. Katiliaus ir A. Zalatoriaus antkapiai. Būrelis giesminykų prie mon. K. Vasiliausko kapelio. Šalia V. K. Jonyno ir R. Viesulo guli Zenonas Šteinys. Dar kartą mirtų išvydęs bičiulių užrioglintą antkapį.

Nuėjau ir prie „Ali Babos ir 40 plėšikų“ – t. y. Sniečkaus ir jo chebros. Gana jauni išmirė. Šalia – pokary pakasti rusų majorai ir polkovninkai. „Liepsningos“ epitafijos, tai ne dabar!

Sužvarbęs užsukau į „Kregždutę“, kuri dabar vadinasi „Sankt Peterburg“. Tikrai, gavau „rassol’nik“ ir blynų su dešrelėm. Kažkada čia užsukdavom su K. Jurevičium, Džonsonu (Arv. Jonaičiu). 1967 žiemą čia vyko mūsų mediumas. Vietoj „Neries“ kino teatro statomas „Swedisch“ bildingas; šiaip Antakalnis pasirodė aukštas, susigrūdęs, aptriušęs, nors miškuose, žinia, esama moderniškų kotedžų.

Toliau verčiu Dürrenmattą. „Lozoriaus stebuklas“, „Fizikai“. Unterentgadine, kur jis gydėsi, šį pavasarį buvau ir aš. Na šit, jau ir 24 h. Paskutiniai akordai. Himnas, „Svobodnaja Evropa“. Musė dar gyva. Ir – „Spiritus movens“ „į geriausius Vilniaus namus“, Rasele, mamyte…

P. S. „Svoboda“ – kaipsyk apie lietuvių teatrą. Otelą ir Nekrošių.


4 Nov 2001

…o šiandien – Bernardinuose. Ne todėl, kad perdėtai mėgčiau kapines, lapkričio mėnesį jos klaikiai nuogos, nūnai ir iššluotos. Pavasarį ar ankstų rudenį mirties mažiau ir čia. Pernelyg daug kartų čia būta. Šalia Ant. Ramono galėjo pakasti ir Z. Šteinį; abu gyveno Užupy, draugavo, abu buvo idiotiškai naivūs ir tuo savaip gražūs. Tik Ramonas daugiau „kaustytas“, o Zenka beveik autodidaktas, nemenkai dėl to ir kompleksavęs. Dabar Antanas čia toks „velnioniškai vienas“ su Juozo Šikšnelio akmens mūkele. Ir – jokio jazminų, jokio vystančių vainikų kvapo.

Meras Zuokas nutiesė naujus laiptus su žibintais nuo Užupio iki Dailės akademijos dengto tiltelio. Garbė jam (nors juk ne jam!), nes esu čia slydinėjęs purvyne. Kažkada čia gėriau su Neringa, o dar anksčiau, irgi išgėrę, – su Merkinės vienkiemio sūnum Stasiu Stacevičiumi (gal 1981?). Ekspromtu nukaksiu į Dzūkiją; tuomet ant Merkinės bruko ir išvydau grėsmingai artėjantį barzdotą Šibailą-Karibailą, liaudmeistrį.

Atbukau – net Baltajam skersgatviui kone jokio sentimento. Tik pro bibliotekos (Užupio) langus dar užmačiau kelių savo knygų nugarėles…

Vakaras ir vidurnaktis su Fritzu Dürrenmattu. Kaip atsirado „Fizikai“, „Meteoras“ ir „Das Versprechen“. D. labai sirguliavo nuo mažens. Diabetas, traumos, viršsvoris.


7 Nov 01

06.40–50 h per LNK šnekėjau apie vėlyvąją savo tėvystę. Rasa pražiopsojo, Pruncė irgi. Mane provokavo – ar užauginsi, girdi? Senas jau, girdi. 13 01 02 man bus „vos“ 55. Dvidešimt metų dar būtų galima „pratraukti“, bet vargu ar pavyks. Je, laiko lieka vis mažiau, ir tai tiesa; laimė, kad nežinom savo valandos, iliuzija išlieka.

Painter Alg. Griškevičiui (46) mikroinfarktas, o aną savaitę susitikome ŠMC, juokavom, sakėsi jau pusmetį metęs rūkyt, nes „nepastovi prie molberto“.

9 d. Nov – Rasai 40. O buvo 24, kai susitikom, gal 25. Susitikom juk 1986 rudenį, kai vargau „bei Mexico“ Karoliniškėse. Tėvui – 55 [54], motinai 40, sūnui – 4 mėnesiai. Ir kolei kas visi patenkinti šypsomės. Nežinia tik, ar ilgai. Bet šitaip tendencingai mąstant, žinoma, nieko linksmo. Štai Gibui daugiau kaip 60, o geria, rūko, dažo, tinkuoja, kosti, vedžioja Barį, kuriam mes pataupom kaulų.

Atvažiavo vėl Pruncės senelė iš Telšių. 9 d. ateis koks tuzinas R. kolegių iš Seimo, vėliau – giminaičiai.

Parašiau prisiminimus apie Alytaus kurortą dzūkų almanachui „Dainava“, Vyt. Nedzinskui. Vyt. Stanionis junioras žadėjo parūpinti ano meto „ikonografijos“.

LNK – šalia Lukiškių kalėjimo. Itin „savitas“ centro kvartaliukas. Greta „Geležinis vilkas“, lokalas, Mokslininkų namai su V. Žuko galerijos iškaba, „Brolių Grimų“ vokiškas pasažas – Kražių, Lukiškių, J. Savickio skg., toliau sov. statybos dėžės, kalėjimas ir skurdžios lūšnos…


17 Nov 2001

Sulaukęs 4 mėn. (lapkr. 13), Pruncė Emilis vis daugiau krykštauja, vis labiau domisi aplinka, o ir darosi vis reiklesnis: Rasai įskausta nugarą jį benešiojant. Bet dar geras vaikas – miega savo „kiemely“ po langais ir šypso, net spindi!

„Metai“ 11/2001 išspausdino mano romano „Bilė ir kiti“ ištrauką; knygą „Vaga“ išleis nebent Vilniaus knygų mugei (vasaris, 2002).

Jokių žinių iš Lenkijos dėl „Tūlos“. Ir iš Švedijos jokių.

Net nežinia, kaip aš „atstovausiu“ LT FRA / M Bookmesse 2002. Tiesa, Klaus Berthel jau verčia „Fahrende Röntgenstationen“, t. y. romaną „Kiln. Rö. stotys“.

Leidybinė padėtis būtų tokia:

1. „Bilė ir kiti“. Vaga. 2002
2. „Užėjau pas draugą“ („Kiškių mažės“). LRS leid.?
3. E. Canetti. „Susižvalgymai“. LRS, 2001-2
4. F. Dürrenmatt. „Labyrinth“. „Turmbau“. Verčiu.
5. M. Luther. „Užstalės pašnekesiai“. ???
6. „Tūla“ (lenkiškai). Sejny „Pogranicze“, 2002
7. „Fahrende Röntgenstationen“. Athena-Verlag, 2002
8. „Tūla“ (švediškai) – ?
9. „Peredvizhnye st. Rentgena“. Moskva. – ? išversta
10. „Gwili und Punk“. Chr. Meckel. Nėra leidyklos?
11. Gal versiu Canetti „Masse und Macht“
12. Versiu Hermano Brocho „Die Verzauberung“

Bandau parsiduoti „Veidui“. Keturiskart per mėnesį darysiu „Snukį“. 600 Lt. Labai mažai. Bet „finansų patarėjas“ R. Gavelis tvirtina, kad ir „R.“, ir „V.“ reikaliukai prastesni.

Šiandien paskambino Jurgita Mikutytė, dėsto vertimą VU germanistams. Kviečia kažkokiam seminarui. Pašnekėt, padrąsint. Iškart sako: už honorarą. OK. Ne taip, kaip Rytų Lietuvos „fondo“ veikėjai: ar važiuosi? Sakau: mano darbo diena kainuoja ca. 100 Lt. Tada „užsakovai“ beveik įsižeidžia. Santechnikui, skaitovui, šoferiui, savaime aišku, mokama, o autorius, atseit, teminta oru. Honoris causa.


19 lap 2001

Šeštadienį visa šeima važiavom (važiavo tik Pruncė) į Vingio parką – žvarbu, ėmė temti, išėjus iš restauruotų Karių (vokiečių, rusų, musulmonų, žydų) kapų, vaikas žliumbė, nerimavo, aš buvau mažai miegojęs, jaučiaus prastai, vis dažniau taip jaučiuos. Jau už tilto sutikom Saulių Žuką, atvažiavusį į Vingį, – jo dukrai 7 mėn. Gal vaikai kada nors ir susipažins?

O vakar švietė saulė, važiavom prie upės, buvom prie šv. Pranciškaus kryžiaus, Latvių gatvės gale, paupy. Jis – kryžmuo iš inkilų. Įdomu, ar apsigyvens jame sparnuočiai, pavasarį vėl atriedėsim pasižiūrėti, jau kitąmet…, jei sveiki, jei gyvi…

12/2001 „Metai“ spausdins F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ (iš „Labyrinth“), šiandien peržiūrėjau rašybą – pavardės, vietovardžiai etc… Atsiliepimai apie „Merginą Žuvį“ („Bilė ir kiti“) tarsi neblogi.

Rytoj su LRS leidykla važiuoju į Šiaulius. Plius Eug. Ališanka, su kuriuo po vieno PDR gal metus nešnekėjau. Šiaulių m-te bus pokalbiai, susitikimai, pažiūrėsim.

Pruncė auga, Rasai jo dienotvarkė ir nuotaikos labai aiškios. Nubundu, sako ji, o jis apsivertęs ant pilvo, galvą pakėlęs, žiūri ir šypso. Na, kaip nors peržiemosim, sūnau. Va, girdžiu, rėkia antram aukšte. 22 h. Nubudo… Šiaip jau nėra koks baisus rėksnys, ne.

O ruduo jau tikras – su šlapdriba, plikšalom, rūkais ir žiauriom autoavarijom. Na, nėr ką kranksėti, ryt kelias!..


24 Nov, šeštadienis

Penktadienio šokiai RS „3 brolyje“, jau seniai virtę III kl. alubario erzeliu. Vakar trumpai buvau, kad ir ne šokti. Tomui Rudokui <…> ten draudžiama lankytis, bet pakanka ir kitų. Jau vien Pranas Kutkaitis su savo „imidžu“ ko vertas! Girtas girtam nelygu. Mano jaunų dienų „Literatai“ atrodo lyg šventovė. Tik šiandien „Literatuose“ švediškos kainos ir tyla. Užtat Roberto Matulionio – „3 brolis“. „Suokalbyje“ dar būta dvasios likučių ar ko… Juoz. Erlickas „nachui“ siųsdavo palyginti švelniai ir atlaidžiai. Kai kas salėje būdavo pašarvotas, net dainuodavo kavinėj tyliau ir graudžiau (kol suvokdavo). Net Marčėno patologijose pasitaikydavo „poetizmų“. Nūnai gūdi šutvė. Įžūlūs chamai ir tiek. O be alaus čia būtų tuščia. Sventickui reikia nuompinigių, savininkui Matulioniui – navaro, t. y. pelno. Tie patys – Šiūša [Šiuša], „komponistas“ su kasele, Mikelkevičius ar kaip. Dar tuzinas. Kartais perpiet dar gali ramiai su kuo pasikalbėt. Anom dienom kalbėjausi čia su gydytoja poete iš Kauno J. S. ir vertėja bei dėstytoja Jurga Mikutaite [Mikutyte] (I. Bachman „Malina“). Vertėja protingesnė, ir ne vien dėl to, kad ne iš Kauno. Gal turėsiu porą seminarų VU. J. S. moko senelius rašyti eiles (mokėsi to Amerikoje) ir apie tai kalba TV („Ryto rate“ ar pan.).

R. pagaliau gavo pinigus už Pruncę, tik, žinoma, daug mažiau nei tikėjosi.

Sugedo II a. durų spyna. Kvietėm extra tarnybą, toks mažas vyrutis mikliai atrakino. 50 Lt!

Vis labiau įgundu sukti (gaminti) cigaretes su filtru naująja mašina „Gizeh“.

Nov buvau Šiauliuose, lit. vakarai su LRS leidykla Šiaulių un-te ir P. Višinskio bibliotekoje. Su Eug. Ališanka. Un-te buvo viena Beno Jenčiaus dukrų, bibl. senas komposer – Vyt. Šeinauskas. Pažįstamieji. Važiavom leidyklos autobusiuku, be honoraro. Kartą į mėnesį galima ir taip.

Name – vagystė. Audrius Juodvalkis apkraustė Stasės Juodvalkienės, savo senelio II žmonos, kambarį. Juos „jungia“ bendra virtuvė. Imitavo įsilaužimą per balkoną. Sako, prisipažinęs. Laukia teismo. Šūdinas „komunalkos“ šleifas velkasi iš paskos. Gyvenam čia, Moniuškos 20-3 ir 4 jau nuo 1990 metų. Kas mirė, kas išsikraustė, gal ca. 14 asm. Bet tikros ramybės nėr. Volodia Trizno, kaimynas už sienos, parduoda kambarį. Nori 10 000 žalių. Nacionalinė premija, kurios negavau ir negausiu. Butas iš gatvės pusės, be virtuvės, be jokių patogumų, nugyventas. 10 tūkst. jis, aišku, negaus. Bet aš nesurinkčiau nė šešių; tokia būtų „normali“ kaina. Kad būtume kuklūs vidutiniokai, reikėtų ca. 250 tūkst. Lt. Net jaučio sveikatą turėdamas neužsidirbčiau tiek.


Gruo 2 01

Metai neeiliniai: liepos 13 d., penktadienį, gimė Emilis Pranciškus Kunčinas. Iškart tapo svarbiausiu asmeniu mūsų mažytėje šeimoje.

Rudenį (rodos, rugsėjo galas–spalio pradžia) įsivedėme dujinius radiatorius su „katilu“ visam butui – I ir II a. Ca. 8 000 Lt, užtat 10 metų vargom su dujinėmis krosnimis, komfortas! Po vandens įvedimo svarbiausias buitinis įvykis!

Taip… Lubos, grindys. Langai. Namo apkalimas dailylentėmis. Vanduo!!! Prie šulinio jau treti metai neprieinu. Pruncę maudom kas antrą dieną. Toliau. Dušas, skalb. mašina. Visi langai! II a. kosmetika – lubos, apšvietimas.

Rudeniop – „kiemelis“ po langais. Kiemas su tvora, trinkelėm grįstas. <…> Galo vis tiek nematyt. Grindys. Mano „kabinetas“. Laiptai. Stogas. Mašina. Ranča. Ir t. t. t. t.

2001 kelionės ir pramogos

1) Kovo 17–birželio 8 – Bazel, Schweiz „Werkraum Wartock“
2) Po Dzūkiją su Bundziumi
3) Kapč.–Alytus. Balt. Ančia–Nemunu, valtimi. Gibas. > 100 km
4) Rugpjūčio 19–21 Giruliai, „Placdarmas 2001“. Poetiniai manevrai
5) Spalio 8–10, PDR Druskininkuose
6) Spalio m. su Eim. Nekrošium po Vilniją ir Dzūkiją
7) Tiesa, rugsėjo 4–12 (?) Palanga, „Viešnagė“. Prie jūros verčiau F. Dürrenmattą. Rugsėjo 11
d. „griuvo“ New York, USA. Pruncė liko pas mamą, buvo močiutė iš Telšių.
8) Gruodžio 7–9 Ryga, Latvija. Prozos skaitymai.

Čia ne kokia nors suvestinė.

Pruncė kolei kas labai mielas vaikas. Ir sveikas. Šypsosi kaip mėnuliukas, teletabių saulė. Tiesiog kaip beveik 5 mėn. kūdikis. Rasą lanko kolegės, draugai. Visi vienbalsiai giria…

2002 sausio 13 man – 55 metai, sūnui… pusė!


10 Dez 01

Pirmadienis. Grįžau iš Rygos; prozas lasījumi‘ 01. Įspūdžių nemažai, visi geri. Globojo Dacė Meiere, Neringos Abr. draugė, vertėja iš italų kalbos. Važiavom į Jūrmalą. Ryga – išpucintas, pasipūtęs, kosmopolitiškas didmiestis. Skaitėm bliuzo bare, aš – ištrauką iš „Tūlos“, vertė Janis Elsbergs, poetės V. Belševicos sūnus (Ramba). Ervin Einapu iš EST rodė video pagal S. Lenzą „Guten Abend, liebe Leute!“, skaitė priešmirtinius raštelius. Party pas Gunillą Forsen, Audeju 3-3. Ji padovanojo man norvegišką 100 proc. vilnos puloverį, nes LT ambasadoj, kurioj gyvenau, buvo bitterkalt. „Diena“ spausdino ištraukas („Tūla“). Elsbergas verstų visą romaną, bet bijo, kad neras leidėjo. Herm. Majevskis būtų išvertęs… mirė. Dacė rengia skaitymus bute per pilnatį. Guntis Berelis dovanojo savo „Latvių literatūros istoriją“. Latviai kiek pamišę, bet gyvena įdomiau, narsiau, gyviau už lietuvius. Bent jau Rygoj. Visa Latvija – buožgalvis, o galva – Rygoje. Švytėjimo nėra ko pavydėt, gyvenimo irgi. Lietuvių ambasadorius – „signataras“ P. Vaitiekūnas – toks liesas <…> su peteliške. Pasirašė mano „Kelionių knygoj“. Užtat padėjo Val. Klimišinaitė, sekretorė, buvusi Rasos kolegė Seime. Atnešė pledą, davė kavos, o ir šiaip.

Vilniuj pasnigę ir drungna. Radau sveikus namus ir namiškius – Rasą ir Pruncę, kuris dabar nori tik sėdėt, sėdėt, sėdėt! Gavo medžiaginę knygą su drambliais, Rasa – pledą, jį pirkau, nes latviai davė 65 latus, ca. 400 Lt honoraro. Kiek prasiblaškiau.

F. D. „Turmbau“ beliko versti paskutinį skyrių – „Das Hirn / Smegenys“. Iki Kalėdų, ko gero, pabaigsiu…

Atrodo, pasirašysiu sutartį su „Vaga“ dėl „Bilės ir kitų“. Noriu 5 000 Lt, bet Mickevičius („dirikas“) sako: ką Tu! Tada knyga turi kainuot per 20 Lt! Kas pirks!

Atrodo, kad LRS leidykla kada nors leis ir „shortus“, t. y. trumpus apsakymus <…> „Užėjau pas draugą“. Bet gal paliksiu seną pavadinimą – „Kiškių mažės“.

Tokie rūpesčiai bei rūpestėliai.

Kalėdoms turėsim virtuvės „boksus“, t. y. porą spintelių ir lentynų.

Labanaktis, Rasa. Labanaktis, Prunce!


19 Dez 01, trečiadienis

Didžiausias Pruncės džiaugsmas – sėdėti, vaikas tiesiog švyti. Rasą naktimis, aišku, pakelia, reikalaudamas vieno – pieno!

Apie metų balansą klausinėjo „Lietuvos rytas“ ir „7 meno dienos“. Liudvikas J. paprašė išvardint 3 geriausias skaitytas knygas. Paminėjau J. Sajausko „Suvalkijos geografiją“, D. Šimonio „Rykštę“ ir Gasparo [Aleksos] romaną „Adomas ir jo broliai“ [„Adomo broliai ir moterys“] ar pan. Visos trys nestebuklingos, bet bent jau paskaitomos.

Buvau LRT „Kultūros spąstų“ baliuje, rodys 26 d., antrą Kalėdų dieną. Naujos trumpos pažintys – aktorius V. Grigolis (Kaunas) ir daugelsyk regėtas Mykolaitytės sugyventinis Klaudijus Petrulis. Žaidėm paiką žaidimą apie Žirgo metus (2002), kažkoks aktorius puikiai parodijavo Stasiuką Povilaitį, dar kažkas… Gavom po „plytą“ – Š. Saukos albumą. <…> Į Žvėryną parvežė V. Liutkus, menotyrininkas, irgi seniai matytas. Universiteto skg. sutiktas akt. Budrys kvietė į būsimos parodos atidarymą. Šiandien – akt. ir poetesa Birutė Marc. – į „Solo“ pristatymą Užupyj. Tyčia suminiu visą šitą „kultūrinį planktoną“, atseit, visai ne nykiai mes čia gyvenam, apropos! Ryt – Mokytojų namuose „Vilniaus literatūrinė žiema“, eisiu, nes išleido antologiją, įdėti ir keli mano eilėraščiai. Šiandien, ties C. paštu, sutikau Marką Rodunerį, šveicarą iš Šiaulių, jis su kt. buvo Berlyno Literar. Colloquiume, buvo ten ir Tadas, L. Jonušys, M. Ivaškevičius; buvo „Suhrkampo“, „Rowolto“ „skautai“ – lietuvių jie versti neskuba, vertėjų tarsi jau atsirastų. Na, bent Klausas išvers „Fahrende Rö. Stationen“.

Nac. premijas už literatūrą šiemet gavo L. Gutauskas ir Just. Marcinkevičius. Nebūčiau davęs nė vienam. „Teisėtai“ gavo gal tik F. Bajoras, D. Katkus, Š. Bartas.

Gibas nuglaistė „rotbantu“ kaminą, grindų plyšius. Šeštadienį stalius sumontuos virtuvės spinteles; Kalėdas pasitiksim „pasitempę“.

<…> Man šokinėja spaudimas, „pilna jėga“ nebegaliu dirbti. Žinau, mirsiu nuo insulto, kaip tėvas, neaišku tik, kiek dar pavyks „pratempti“.

Perrašinėju F. Dürrenmatto vertimą. Iki Vilnius Book Fair 2002 pasirodys LRS leistas Elias Canettis, o ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Nėra taip jau blogai, tik kad sveikatos būtų. „Лижбы не было войны“. Kaip častuškoj.

Gruodis šiemet tikras! Sniegas, pusto. Vėl atodrėkis. Vėl sninga. Po langu senas sukleręs vaik. vežimėlis. Rasa skolino iš kažko, nes į naują jaunikaitis nelabai ir telpa.


06 sausio 2002

Šiandien buvau RS klube – 11-ą kartą buvo įteikta premija už geriausią metų knygą. Gavo Sig. Geda – „Sokratas kalbasi su (berods) pasauliu“ [„Sokratas kalbasi su vėju“]. Aš 1993 metais gavau už „Tūlą“ 880 Lt, dabar premija siekia jau 3 000 Lt.

Jau 2002-ieji. Norėjau apžvelgt anuos, bet kažkaip… patingėjau. Pruncė, Šveicarija, dvi knygos, kelionė Ančia ir Merkiu, darbai, darbeliai… Suremontavom (iš dalies) mansardą – lubos, spinta, įsivedėm dujų radiatorius – viso labo tai kainavo ca. 16 000 Lt. Užtat nenusipirkom sodybos Rudnioj, Kitavičius pyko. Mašiną (automobilį) pirksiu gal pavasarį.

Savijauta mano pusėtina, dirbu rutiniškai, rodos, nepersidirbu, bet džn. kamuoja kr. spaudimas, nors ir vaistus geriu. Mažai judu. Tik dabar, žiemai privertus kalnus sniego, kasdamas jį prasimankštinu.

Visi namai laikosi „ant Rasos“. Tik jos dėka Pruncė ir sotus, ir šypso. Kartais ir ją suima neviltis, bet nedažnai.

Sausio 13 d. sukaks 55 metai, Pruncei bus lygiai 6 mėn., pusmetis. Būsiu lygiai 110 kartų vyresnis už sūnų. Nieko sau, tiesa?! Na, ilgainiui šis santykis mažės. Kol numirsiu.

Reiktų imtis savo sveikatos. Kad bent pamatyčiau paaugusį Emilį Pranciškų. Jis gavo pirmąjį laišką – RS klubas kvietė į „eglutę“ . Deja, nėjom – ir Pruncė slogavo, ir mudu su Rasa. Dar nesitrankom su vaiku, kaip „jaunieji“ Ajauskai…

Užsuka kartais Eimis. Ieško natūros. Gal „Metams“, gal dar kam. Vartė senus albumus. Vieną išsinešė.

Baigiu versti II-ą Dürrenmatto tomą – „Turmbau“. Paskutinis kapitelis „Das Hirn“ – siaubingas. Ištisi periodai apie vienišų smegenų veiklą per milijardus metų. Vėl kosminiai sprogimai, novos ir supernovos. Bet nedaug ir liko.

Vilniaus Book Fair 2002 pasirodys mano versti Canetti „Susižvalgymai“. Tikiu, kad „Vaga“ išleis ir romaną. Liko lygiai mėnesis.

Žiema šiemet – superžiema. Net graikai ir turkai šąla apsnigti. Gatvės pas mus veik nevalomos. Aš vienas atkasu kiemą.

Užeinantis K. Jurevičius atrodo liūdnai.

Volosačius šmėsteli ne kasdien.

Su N. M. pasveikino Ervinas Winkleris, Ignalina, Beate Wiener, 7M, Hamburg, Valdas Petrauskas iš Toronto, Violeta iš Kumelių gt. Kaune, na, ir kelios įstaigos. Dabar visi jau rašo tik e. mailus, o aš kompiuterio vis dar neturiu. Praverstų jis man, žinoma. Dabar visiems sakau, kad esu begal konservatyvus. Tiesos tame, žinia, yra.

Jaunystės bičiulis alytiškis Alg. Baranauskas steigia vieną pirmųjų Vilniuje casino. Verčiu jam faksus – kooperuojasi su vokiečiais.

Smagiausia, kad kolei kas Pruncė teikia daug džiaugsmo. „Bręsta“. Kalasi dantys. Noriai bendrauja ir jau šį bei tą suvokia. Mane atpažįsta vos įžengiu į mansardą. Atėjus svetimiems – rimtas, bet ramus.

Tikėkimės, kad ir šie metai bent kiek palengvins mūsų būtį ir buitį. „Лижбы не было войны!“ Ir kuo daugiau sveikatos visiems – Pruncei, Rasai, man.

Na… ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos. Bet kol dar ateis…

Tik porąsyk šiemet buvau išėjęs iš namų. Tokia žiema! Tiesa, permainos ir virtuvėje – ištisas spintelių komplektas. Ir gražu, ir patogu. Virtuvei dar reiktų poros lentynų ir naujo stalo. Tada pakeisti duris (dvejas) ir bent jau su virtuve būtų gatava.

O aš vis dar pasvajoju apie savo „kabinetą su biblioteka“. Čia jau daugel ko reiktų, beveik visko. Nuo grindų iki kompiuterio. Daug.


17 02 2002

Metai įsibėgėja visais frontais.

Sausio 25 d. Kaune mirė paskutinioji Kunčinų giminės mohikanė, mano krikštamotė Marija (Kunčinaitė) Kairienė, g. 1921 Petrograde. Ėjo 81-uosius, rudenį dar šventėm 80-metį. Palaidojom Petrašiūnuose, šalia Kairio, dirigento, chorvedžio. Visai šalia – Gruodis, Jablonskis, Būga, Žmuidzinavičius, alėjos gale – St. Lozoraitis ir mafijozas Daškevičius. Netoliese ir kukli Saliamutės N. stovyla, užgožta sėdinčio kunigo Rič. Mikutavičiaus. Abu perkelti – poetė iš muziejaus patvorio, kunigas iš bevardžio kapo.

Kairienė sunkiai sirgo, buvo paralyžiuota. Kuklios laidotuvės, kuklios pakasynos „Vilnelėje“, Vytauto pr., Laima su vaikais, benamis Andriukas, Gediminas, likęs vyriausiu giminėje, jam 60, pusbrolis.

Vasario 7 d. įlūžęs nuskendo rezervato direktorius Vyt. Nedzinskas. Alytiškis, mamos mokinys, gamtininkas. <…> laidotuvės Alytuje. Nelemta jo mirtis, bet simboliška – Žuvinte… Mielas žmogus. 50-mečio proga dovanojo man kėkšto iškamšą ir butelį naminės – „kurcinio ašarų“. 62 metus ėjo.

Vasario 11 d. vėl žinia – autostradoje ties Kaišiadorimis mašina mirtinai partrenkė dail. Edvardą Kokanauskį (1952–2002). Iki 50-mečio buvo likę vos keli mėnesiai… prieš savaitę dar šnekučiavomės ŠMC kavinėj. Ado irgi labai gaila, buvom seniai, kad ir ne itin artimai, pažįstami. Turiu kelis „boschiškus“ jo darbus, kadais „dariau interviu“ 7MD. O ir šiaip – iš tos pačios R. Kasparavičiaus, Ant. Ramono, L. Vildžiūno, Jz. Šikšnelio „chebros“.

Vasario 16 d. sukako jau ketveri metai, kai mirė Markas, Vytautas Markevičius, vienas iš nedaugelio artimesnių man žmonių. Priminė apie tai jo našlė Tamara, kai pasveikinau su nepriklausomybe (telefonu). Nesmagu pasidarė. Man tai ne šventė, pasakė ji, Vasario 16-tą mirė Vytas… Nesulaukė anūko Augustino (Mariaus sūnaus), nepamatė ir mūsų Pranciškaus.

Kai pagalvoju apie savo kartos velionius, per daug jų, oi, per daug! Ramonas, Šteinys, Markas, Vidas Marcinkevičius, Ega St(eponavičius), o ir Vitas (brolis), Algis Kairys…

– – –

Einu žiūrėt TV, „Rudens maratono“. Nenubosta, daug kartų jį mačiau. Po trilerių, kovinių ir siaubo filmų, kurių pilna visa kabelinė ir nekabelinė TV, norisi poilsio. Kine šiemet buvau kartą – „Amelija iš Monmartro“, lyrinė komedija.

– – –

O mes gyvenam. Sausio 13 man suėjo 55-eri, o Pruncei – 0,5, t. y. pusmetis. Vaikas auga kaip ant mielių. Amūras, putas! Sėdi tvirtai, vis labiau nori stotis, kasdien darosi protingesnis, smalsesnis, judresnis, reiklesnis. Mamą ir mane pripažįsta besąlygiškai, su kitais – maloniai diplomatiškas. Vis dar sveikas, tik kartą išgąsdino – nukrito stačia galva nuo sofos, kaukštelėjo į grindis. Rasa išsigandus nuvežė net į Santariškes, bet viskas apsiėjo laimingai, o pažįstami choru kartojo: ak, kuris gi vaikas nėra kritęs ant galvos! Šiandien Pruncė pirmukart gavo mėsos, triušienos, pertrintos, žinoma. Atrodo, patiko.

Vis daugiau lieka išaugtų rūbelių, Rasa pasiskolino seną vežimą miegui lauke, iš naujo tiks tik sportinis triratis. Ak, viskas dar prieš akis, kad tik sveikatos pakaktų visiems. Mane jau rimtai kamuoja kraujospūdis, vis manau, kad ims ir praeis, juolab ryju tabletes. Naktimis nebedirbu, alkoholio negeriu, tik rūkau dar. Turiu „cigarečių f-ką“, mašinėlę, gaminuosi cigaretes iš gilzių ir olandiško tabako. Kenkia!

Vilnius Book Fair 2002 pristačiau E. Canetti „Das Augenspiel“ vertimą, o romano „Bilė ir kiti“ „Vaga“ neišleido, dar kartą apmovė, apmaudu. Lietuva – Frankfurt Book Fair 2002 garbės svečias, esama šurmulio, ir nemenko. Dalyvavau (5–7 d. vasario) simpoziume Rotušėj. Svečiai iš SW, D, LV, BY, ČS, PL etc. Buvau paminėtas „Süddeutsche Zeitung“, rašysiu „Der Spiegel“. Turėsiu kelionių į Vokietiją – Erfurtą, Wiesbadeną, Liuneburgą, Hanoverį, Miuncheną, Frankfurtą. M. Kl. Berthelis gal spės išversti „Kilnojamąsias Rentgeno stotis“. Šiaip mugė kiek išjudino mūsų balą, bet neilgam. LRS leidykloj dar guli ir apsakymų rinkinys „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).

Baigiau versti F. Dürrenmatto „Stoffe I–IX“, ketinu sėsti prie H. Brocho „Verzauberung“. Esu pažadėjęs parašyti A. Liugos „firmai“ pjesę, šiaip jau nebedirbu per jėgą, norėčiau rašyti nebent prisiminimus. Vienu metu netgi labai norėjau, dabar kiek atvėsau.

10 metų tarnavęs virtuvės stalas – jau tvartely (sandėliuke). Meisteris Algis padarė specialų, pagal išmatavimus, sulig palange, su metalo kojom ir apvaliais kampais. Virtuvė jau tarsi panaši į virtuvę… o visa kita <…>. Būtų gera, jei dar šiame pasaulyje spėčiau įsirengti kažką panašaus į darbo kambarį su normalia „orgtechnika“. Labai, žinoma, dėl to nesielvartauju, darbų kokybės computer nepakels, bet kitąsyk pikta, kai dėl paprastų dalykų tenka tiek gaišti ir vargti.

Rasą, ačiū Dievui, lanko draugės, kolegės, giminės, ypač padeda Gr. Gudaitienės (jos pusseserės) vaikai – Mindaugas ir Vaida…

Nieko, Prunce. Ne už kalnų ir tikras pavasaris, nors vasaris šiemet kaip niekad šiltas, išnyko visos gruodžio pusnys. Nieko, Prunce! Išjosim dar į žalias lankas, parkus ir miškus. Gal pavyks nusipirkti normalesnį automobilį. Pasodinam motiną už vairo ir – pirmyn! Karolina slidinėja su Levu Austrijoje, o iš Pauliaus (England, Oxford, London) jau senokai nieko nebegirdėti.

Mano kartos Lietuvos literatai pergyveno Staliną, Chruščiovą, naivią komunistinės idėjos iliuziją, nykią Brežnevo stagnaciją, jie ištvėrė Atgimimo trimitus ir po jų stojusią spengiančią tylą, miesčionišką ir egzistencinį bambėjimą, ji nesvarstydama sulaužė visus iki tol galiojusius juokingus politinius ir moralinius tabu, išskyrus vieną – mano karta iki šiol neatsivėrė pati sau: be pozos, be pompos, be pretenzijų į nepaskelbto Pasaulio literatūros čempionato laurus. Žinoma, pasakotis apie visa tai yra be galo sunku. Bet pabandyti verta, šit aš ir bandau…


Balandžio 20 d., sekmadienis

Buvom su Rasa ir Prunce Trakų Vokėj, kur dabar gyvena senieji Matulevičiai, Rasos tėvai. Riedėjom senu R. tėvo dovanotu „Žiguliu“, kurį ketinam mainyti su Eimiu N. į jo senutę „Mazdą“.

Gražus parkas, gražūs rūmai, kt. pastatai, tik viskas l. apleista, nugyventa, sudarkyta silikatinių pastatų ir garažų. Kaip ir visur. Sako, rūmus pirksią lenkai, Tiškevičius jie savais laiko.

Pruncei jau > 9 mėn., ropliukas sveria > 12 kg, guvus ir sveikas…

Kovo mėn. užgėriau – bjauriai, juodai, iki velnių matymo. Lankėsi Algis, Erlickas, G. Beresnevičius… o kasdien pas Gibus… nesinori nė rašyti… teko gultis į brangią ligoninę, daryti lašelines ir vėl „apsidrausti“.

Iki šiolei dar sutrikęs miegas.

22 d. skrendu į Berlyną, iš ten į Erfurtą, Weimarą. Skaitysiu ištraukas iš „Mobile Rö. Stationen“, vertė Klausas Berthel.


2002 balandžio 22

22 Apr 02 / Erfurt / Thüringen /
„Best Western Hotel Exelsior“
Bahnhofstr. 35/104

Nejau skraidinau į D šitą tomą, kad nieko neįrašyčiau? Kelionė neišvargino, viskas sklandu ir OK. Skridau su Cornelium Hell, austru iš Vienos, kitados jis ten mane gražiai paglobojo – nuvežė į UNO centrą Vienoje ir užkėlė į TV bokštą prie Dunojaus. Dabar grįžta iš Nidos vertėjų seminaro, ten buvo ir mano vertėjai – Klaus Berthel, D, Marcus Roduner, CH, ir Jonas Ohman, Švedija. Nusileidom tviskančiame po remonto Flughafen Tegel, + 17 °C, jau žalia čia. 3,5 h InterReggio važiavom į Tiuringijos sostinę Erfurtą. 1974 čia pirmukart buvojau užsienyje, DDR ir CCCP draugystės laikais. Šiemet Vilniaus ir Erfurto „draugystei“ 30 metų, vyksta Vilniaus dienos, mano skaitymai (Lesungen) Erfurte ir Weimare „auch in diesen Rahnen“.

Kas galėjo pagalvot, kad kada nors skrisiu čia vienas, nereikės net vizos, o už steiką mokėsiu eurais.

Kl. Berthelis <…> verčia mano „Mobile Röntgenstationen“, 3 skyrių čia ir skaitysiu. Romaną Fra / Maino Buchmess’ei žada išleisti kažkokia <…> leidyklėlė, Četrauską, Gavelį, Šliogerį jau išleido, šiemet vėl Četras, Gutauskas ir aš. Nėr kažkokios paramos „Petro ofsetui“, Tadas siunta, tarsi būtų literatūros primabalerina. Pažiūrėsim.

Gegužę pagaliau pasirodys „Tūla“ lenkiškai. Gal vyksiu ir į Warszawos knygų mugę. Toliau – Fra / M. „Literatur am Fluss“, Hanoveris ir Liuneburgas ir t. t.

Dabar grįžkim į Lietuvą. Vėl mirtys – mirė architektas Šeškevičius, Jurevičių kaimynas Antakalny. Pažinojau jį seniai, nors iš tolo. Toks stambus, linksmas <…>. Vėžys <…>.

Mirė Nijolė Miliauskaitė-Bložienė, 52. Nežinojau, kad serga vėžiu. Toks atokus, savaip užsidaręs žmogus. Pažinojau nuo studijų metų, bet tik iš tolo. Jaunystėje buvo labai graži. Kartą lydėjau, bet bučiuojama nesileido. Ką dabar darys vienas likęs senukas Bložė?

O mes gyvenam dar.

Nekrošius vis dar neatiduoda savo „Mitsubishi“, važinėja į Rytprūsius, mat ketina statyti „Metus“, o didis skulptorius Jonas Jagėla prašosi priimamas Nekrošiaus scenos darbininku. Nors ir senas jau (58)… Mat Eimio „rabotiaga“ gauna ca. 8 000 Lt per mėn. Tiek negauna nei seniūnai, nei profesoriai. Tik teisėjai!

„Knygų pavasario“ Mokytojų namuose proga mane išprovokavo surengti piešinių parodą. Buvo net atidarymas, skaičiau „Kiškių mažės“, kaip ir Šviesos-Santaros suėjime „Žaltvykslės“ rūsy. Intelektualai suprato ir žvengė <…>. Iš ten važiavau tiesiai į LRT žinias, daviau interviu ir net padeklamavau posmelį – „Grožio niekad negana / Ant pačios aukščiausios kopos / Stovi vyras ir žmona / Genijus ir mis Europa!“.

Prieš išskrisdamas dar perskaičiau savo romano „Bilė ir kiti“ („Mergina Žuvis“) korektūrą. Su dailininku R. Čeponiu aptarėm viršelį. Atrodo, knyga pagaliau pasirodys. „Vaga“ visai nususo, „madas“ jai diktuoja per 2 aukštus įsikūrusi langų firma. Gerai, kad dar parėmė KM, gausiu 3 700 Lt, gal iškart.

A. Daugnorienė redaguoja mano verstus F. Dürrenmatto „Labyrinth“ ir „Turmbau“, LRS leidyklai esu dar atidavęs short stories knygą „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).

Vis dar rašau ŠAT („Šiaurės Atėnams“), kartais „XXI amžiui“… dar išverčiu ką ar parašau 7MD. Honorarai skurdūs, nors moka laiku. Jei ne stipendija (1 250 LT, gausiu dar metus), būtų krachas. Pajamos itin sumažėjo, o atsiradus Pruncei išlaidos labai išaugo ir tik augs. Rasa iki rugsėjo dar gaus po 1 000 Lt / mėn., o paskui – viskas. Žinoma, nepražūsim. Kultūros žmonėms neduodama uždirbti, rašytojams ypač. Latviai ir estai čia daug geriau susitvarkę. Neduoda pašalpų, stipendijų, užtat moka solidžius honorarus.

Pruncė vis dar labai mielas. 12,5 kg. pilypukas. Vakar su Rasa buvo Bernardinų bžn., atrado bendraamžių – susidomėjimas didžiulis. Juk visąlaik mato tik mamą, dar mane ir kaimynę Stasę, „babą“. Smalsus be galo. Rėplioja, repečkoja kur įmanydamas. Fonetika irgi įvairėja – nuo džiugaus klyksmo, gugenimo iki raudų, kai reikia nusirengti ar apsirengti. Auga vaikas. Rasa išvargus, bet „veža“. Rutina yra rutina. Veržiasi „į žmones“, vos progą radusi. Suprantama. Vairuoja ji gerai, net tuos suknistus „Žigulius“… Ačiūdie, Pranciškus vis dar sveikas, motinos pienu ir kalakutiena misdamas.

Aš savaip nuvargau, tai net ne depresija. Jau nebedirbu per naktis, nors 2 tomus Dürrenmatto išverčiau gangreit. Buvo įdomu. Ketinu versti Hermano Brocho „Die Verzauberung“; tai būtų pirmoji H. B. knyga lietuviškai (su Robertu Walzeriu mane „apšovė“ „Pradai“, nors periodikoje („Die Spaziergang“) pionierius buvau aš).

Gimiau bent 10-čia metų per anksti. Būdamas dabar 45-erių dar šį tą nuveikčiau. Dabar viską suėda kasdieniai rašymai dėl kelių litų. Bet ne aš vienas toks.

Šią vasarą (kai ateis pinigai už Canetti „Augenspiel“) žadu pagaliau pertvarkyti ir savo „kabinetą“, vėl remontas, išlaidos, nervai. Vis dažniau tenka „teisintis“, kad neturiu kompiuterio, „nesirausiu“ internete ir nesinaudoju e. mailu. Gėdos, beje, nejaučiu jokios, nors, žinau, computer smarkiai palengvintų darbus bei darbelius. G. Grassas sakosi irgi neturįs viso to, bet jis turi komandą; aš jos neturiu… Na, nesilyginsiu su G. Grassu. Bet minimumą norėtųsi turėti visai ne iš tuštybės ar puikybės. Ir visam tam aprašinėti laiko atsiranda tik „kažkokiam Erfurte“, viešbuty. Miestas blizga ir tviska, Vakarų dėdė – buvęs VFR – sukišo čia daug milijonų DM, o dabar tebekiša Eur. Nors važiuojant traukiniu dar daug griuvenų, apleistų namų, bet šalia – nauji, modernūs pastatai, tviskantys Erfurto tramvajai, renovuoti ir restauruoti namai etc.

Ryt visą dieną iki 18 h laisvas. Ką veiksiu, neišmanau. Vien už kuklią vakarienę suplojau 15 Eur. Ir niekaip neprisiskambinau Rasai – vis „falsch gewählt“.

Na, ryt tikiuosi normaliai papusryčiaut, viešbutis net 4 žvaigždučių. Bet kai panašiam gyvenau Ciuriche, pusryčiai buvo itin kuklūs. Gardžiausiai (ir gausiausiai) su Rasa valgėm kelte, grįždami iš Stokholmo į Taliną.

23.20. Eisiu po dušu ir bandysiu užmigti. Kambario langai į kiemą, bet čia ne Berlynas ir ne Niujorkas. Kai apie 20.30 h išėjau į miestą, tai net „Angeryje“ (svarbiausia Erfurto g-vė) buvo tuščia kaip kaime. Tuščias švytintis casino, apytuštė ir ta amerikietiško tipo užeigėlė. Berlyne, aišku, kitaip.

Na, myžt, poteriaut ir gult, gana.


23 Apr 02 Erfurt
Jurginės

<…>

Jaučiuosi silpnokai, nors miegojau tarsi normaliai. Susiskambinau pagaliau su namais, nes mobilus „neima“ kažkodėl…

Jei 1974 Erfurtas man atrodė pasaka, tai šiandien, 2002 pavasarį, – normalus Europos miestas „su veidu“. Po 10–15 metų taip susiniveliuos ir Vilnius. Jau dabar sparčiai niveliuojasi. Vakaruose visgi esama kitokios, kiek tikresnės, „smarvės“, čia irgi tik Vakarų imitacija <…>.

Buvau tame „Habel“ Buchhandlung. Didžiulis, moderniškas knygynas, jau atskiras Hörbücher skyrius. Čia ir skaitysiu. Vargu ar ateis daug žmonių.

Kiek numigau, bet vis tiek silpna. Bet Bazely būdavo blogiau.

18.30 ateis Maja Eib. Atneš „Unteralgen“ ir honorarą – 300 eur. Už du skaitymus – šiandien čia, ryt – Weimare. <…> H. Brocho – nė vienos knygos, o juk žadu versti jo „Verzauberung“, gal – „Pakerėjimas“. Ten įmontuota ir mano kitados versta jo novelė „Barbara“.

VDR, aišku, vienintelė ex socialistinė valstybė, kur grįžti komunistams nėra jokių šansų. Vokiečiai STASI karininko kancleriu nerinks, kaip rusai išsirinko prezidentu KGB подполковник’ą Putiną. O ir socdemai čia nė iš tolo nepanašūs į lietuviškuosius. Pažanga čia akivaizdi, nors nepatenkintų, aišku, irgi yra. O kur jų nėra. Reklama siūlo 19 d. lėktuvu aplink pasaulį – 6 333 Eur. Kitas variantas – 3 333 Eur.

FAZ Cafe in der „Habel“ Buchhandlung. Apie 20 klausytojų. Perskaičiau normaliai, klausė dėmesingai. Aktyvūs klausimai. Susilaukiau padėkų. Priėjo viena Kazachstano vokietė, 7 m. gyvena čia: „Vis tiek nesijaučiu kaip namie.“

Maja Eib, graži vokietė, davė 300 Eur plius 87 Eur už kelionę iki Berlyno. Net autobusą į Tegel apmokėjo.

Maja parodė kebabinę pačiam centre. 3 Eur kebabas plius turk. arbata. Pristojo Paul kažkoks, tėvai – Rygos vokiečiai, Baltdeutschen. Jie visi čia dar truputėlį ilgisi DDR laikų, tai galima justi. Kita karta to ilgesio jau nebejaus. Kaip pas mus sovietmečio.

Kažkoks prof. em. Dr. Wolfgang Franz perdavė man savo knygą „Einmal Baschkirien und zurück“. Karo belaisvio prisiminimai. Daug apie Rytprūsius ir Lietuvą. Gal ką išversiu ŠAT, gal.

Ryt bandysiu Pruncei ieškoti „echte Leder“ batų. 17.30 h – Weimaras. Ten lėzungas irgi knygyne <…>.


24 Apr 2002 Erfurt

„Hugendubel“ – didžiulis modernus knygynas Angerplatz’e. Pirkau garsaus artisto Mario Adorfo (mačiau su juo ne vieną filmą) prozos knygą „Der römische Schneeball“.

Šiaip jau puoliau pirkti skudurų ir kaipmat išleidau > 100 Eur (ca. 200 DM, 350 Lt). Užtat nupirkau Pruncei dailius, spalvotus batelius – 16,90 Eur. Turėjau ir matą – lazdelę nuo ledų. 21 numeris. Wa?

Viešbučio pusryčių visai dienai neprivalgysi, tad popiet sukirtau gatvėje thüringischer Bratwurst ir bistro išgėriau kažko panašaus į kakavą.

Apsiniaukę, lynoja. Nešalta tačiau. Jaučiuos „slabnai“. Greit nuvargstu blūdinėdamas po miestą. Bet popiet numigau ir kelionei į netolimą Weimarą esu visiškai pasirengęs…


27 Apr 2002 / Vilnius / Žvėrynas

Vos išvykau iš Erfurto, kitądien ten nutiko didžiausia tragedija pokario Vokietijoje: iš gimnazijos pašalintas 19-metis nušovė 13 mokytojų, 2 mokinius, policininką ir nusišovė pats. VFR – gedulas…

Radau dar labiau „subrendusį“ Pruncę, kuris lauktuvių gavo odinius sandalus. Jei iš Berlyno skridau su C. Heliu, tai iš Tėgelio pakilau su „Vilniaus Vingio“ gen. dir., a. a. Vito studijų kolega Vcl. Šleinota, puniškiu. Iš airport nauja „Volvo“ pargabeno į Žvėryną, nes ir gyvena šalia, Poškos gt., ne lūšnoje, žinoma.

Atrodo, viskas einasi=eisis neblogai. Radau kvietimą 2002 rugsėjui su 1 000 Eur stipendija „Vila Valberta“, netoli Müncheno. Ten yra viešėję Č. Aitmatovas, Sarah Kirsch, A. Bitovas etc. Beje, ir apsukrusis Tadas Četrauskas – „rašytojas ir vertėjas“. Iki 05 10 turi pasirodyti „Bilė ir kiti“, 05 17 – Warszawa Book Fair, kur bus pristatyta „Tūla“. Birželyje – Frankfurt / Main – „Literatur am Fluss“, prieš tai – Hanovery ir Lüneburge skaitysiu prozą, o E. Ališanka – eiles. Renginys – „Grenzenlos“, su italais ir škotais. Vėliau, rudenį, FRA / M Buchmesse, spalio 3 d. dar vakaras Vilniuj, Münchene su R. Gaveliu etc. Labai intensyvūs šiuo atžvilgiu metai. Iki gegužės galo Klaus Berthel žada baigti versti į vokiečių kalbą „Mobile Röntgenstationen“, „Athene“ leidykla išleis ją August 2002. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ verčia į švedų k., maskviškis „Дружба народов“ (vert. G. Jefremov) spausdina „Mобильные станции Rентгенa“ žurnalinį variantą. Marcus Roduner (Schweiz–Šiauliai) verčia didelį gabalą „Tūlos“.

Man nesant, skambino iš Berno prof. Jan Locher, dėkojęs už jam pasiųstą V. Bložės „Tuštumą“.

Šiandien su Rasa senuoju „Žiguliu“ vykstame į W. Hercogo filmo „Nenugalimasis“ premjerą „Lietuvos“ k. / t. Buvo filmuota ir Užupyje bei Rumšiškėse. Atvykęs ir pats W. Hercogas. Erfurte pirkau garsaus akt. Mario Adorfo kygą „Der römische Schneeball“, skyrius „Grenzgänger“ („Sienos pažeidėjas“) kaipsyk apie W. Hercogą. Net neįtariau, kad M. Adorf – ir filologas, puikus stilistas. Gal ką ir versiu iš tos knygos. Taigi, rodos, gyvenimas kruta <…>.

Žydi kaip varškė kriaušė už lango – šimtametė, laukinė. Vėl byrės grūšios, vėl šluosiu ir grėbsiu jas, kolei gyvas… Nieko. Labai skųstis tarsi nėra kuo. Gegužę vaikeliui sukaks 10 mėn. Liepos 13 d. – jau ir metai.

20.55 h. Buvom Wernerio hercogo „Nenugalimajam“. Žinodamas atpažįsti ir Užupį, ir Rumšiškes.

M. Wälde probėgšmiais supažindino ir su W. Hercogu. Užsiminiau apie Erfurtą ir Mario Adorfo knygą. Pažiūrėti malonus, netgi drovus. Žydai jam leido filmuoti ir Vilniaus sinagogoje, už tai jis dėkojo. Filmas, žinia, profesionalus, „gražus“, bet neišdildomo įspūdžio nepaliko. Veiksmas – Lenkija ir Berlynas iki Hitlerio atėjimo. Žydų galiūną vaidina suomis, kitą žydą – okultistą – britas.

Vakar užėjo Nekrošius, imkit, girdi, tą jo mašiną ir važinėkit! O ji „nepraėjus“ techn. kontrolės et cetera. Galėjo paimti mane į Atėnus, kur prie Akropolio vaidino 4 „Hamletus“, bet dabar, esą, jau vėlu, sąrašai išsiųsti, 10 proc. tikimybės.

Vokietijoj – gedulas. Į mišias Erfurto katedroj, kur vos prieš kelias dienas buvau, atvyko kancleris Schröder. 17 aukų, įskaitant žmogžudį-savižudį.

Atvėso, palyja. Pruncė rėplioja per visą mansardą iki pat slenksčio. Tada – galopu atgalios ir taip be galo. Judrus vaikas!


30.4.2002 / Žvėrynas

„Bilės“ (romano) viršelis bus gražus – šiandien computer ekrane jį parodė Ramūnas Čeponis, autorius. Positiv & Negativ. Bilė – positiv.

Mintautas Daulenskis sutiko atspausdinti mano ir Tado Č. romanus („Kiln. Rentg. stotys“ – mano, ir „Juozas – taktinis šalies patriotas“) Seimo leidykloje, o leidžia juos „Athene“ leidykla, leidėjas – Duscha.

Vakar Pruncei pirkom kėdę-stalą, galės valgyt „kaip žmogus“. Žmogutis spurda, krykščia, zirzia – normalus!

Verdam dilgėlių sriubą.

Šiandien mieste sutikau Mariutę, buv. istorijos mokytoją M. Viselgaitę, Algio auklėtoją. Parūkėm Lukiškių aikštėj. Teiravosi Algio, ketina atgauti 20 ha žemės prie Kriokialaukio. Kam Jums ji, Mariute? – klausiau. Kad palaidot būt už ką! – sušuko Mariutė. „Patvoriuos lavonų Lietuvoj jau nebemėto“, – atkirto. Atsisveikinom labai draugiškai.

Ryt manęs vokiečių spaudai fotografuot ateina Claus Gretter iš FRA / M, mugei. „Mein Haus ist sehr schlicht, Herr“, – pasakiau jam telefonu. Nieko, pasakė Grėteris, išeisim į lauką, taigi.

3 ar 4 gegužės susiras mane ir Berlyno žurnalistė Margaritte Kreuzer, kurią esą sužavėjusi M. Rodunerio versta „Tūlos“ ištrauka lankstinuke. Vis dar LRS leidykla neapsisprendžia dėl Hermano Brocho „Die Verzauberung“. O darbo ten bus daug.


11.05.02 Žvėrynas

Vasariški orai tęsiasi. +25–27 °C! Jau net norisi lietaus. Bene pirmą kartą visi trys – Rasa, Pruncė ir aš – išsirengėm į miestą senuoju „Žiguli“. Pirmiausiai nukakom į milžinišką „Senukų“ centrą. Pirkom ten žoliapjovę, tikrą pjautuvą, medinį kūjį, dar kažką. Milžiniškoje parduotuvėje mūsų sūnus elgėsi kaip tikras miestietis – niekuo nesistebėjo, krykštavo, bandė nučiupti kokį žaislą ar įnagį. Poryt jam jau 10 mėnesių… Iš „Senukų“ nuvykom į „Telekomo“ sporto centro kavinę. Rasa ten sportuodavo, kai buvo nėščia. Valgėm salotas, brokolių piurė (sriubą), o Pruncė pats gėrė iš buteliuko sultis.

Popiet kelias valandas šienavau „Bosch“ šienapjove. Laidas – 50 m. ilgio, apėjau visus dilgėm ir pienėm užėjusius patvorius. Gražiau ir erdviau.

Vakare atvažiavo Eimis N. Jo limuzinu pervažiavom džiūgaujantį miestą (hitų koncertas Sereikiškėse), tada gėrėm arbatą „Ida Basar“. Seniai buvau mieste vakare. Gražu, gyva, pilna žmonių, šilta. Bet kiekvienam žingsny reikia turėti pinigų.

Už romaną „Bilė ir kiti“ gavau vos 3 480 Lt. Tai patyręs, režisierius E. tik palingavo galva. Ketvirtadienį – į Warszavos knygų mugę. Pasitiksiu lenkišką „Tūlą“. Skambino Agnieszka Saiszko (?) iš Suvalkų, gal teks likti viena diena ilgiau.

Skandalas dėl FRA / M Buchmesse. Į politinį mugės disputą socdemai (A. Juozaitis, V. Kavaliauskas ir pan.) ketina siųsti „parteigenosses“ – Karosą, Prunskienę, Kavaliauską, Andriukaitį. Vokiečiai pyksta ir stebisi – tai ne šalies, o partijos pristatymas. Turėjo vykti – Lenartas Meri, estų eksprezidentas, Landsbergis, A. Kubilius, S. Kovaliovas etc. <…> Kavaliausko „argumentai“ – K. Pr. puikiai kalba vokiškai <…>, o už „užsieniečius“ Lietuva neketina mokėti. Idiotų šutvė.

Miunchene, rodos, būsiu 2 mėn. – rugsėjį ir spalį. Daug renginių, įdomus ir įtemptas, atrodo, bus birželis – FRA / M, Liuneburgas, Hanoveris, dar kažkas.

Antrad., 05.14, Klaus Berthel jau atneš 100 psl. „Mobile Röntgenstationen“ vertimo. Viskas tarsi OK. Tarsi susitvarkė ir mano kraujospūdis. Gerų emocijų teikia ir Pruncė, ir Rasa. 23 h 47 min., Žvėrynas.


16 05 2002

Warszawa
„Orbis europejska“, 221
Warsawa book fair 2002

„Liet. knyga“: Aušrinė Jonikaitė, Gintaras Grajauskas, Jurgis Kunčinas.

Į Varšuvos knygų mugę. Pagaliau lenkiškai pasirodo „Tūla“ („Tula“). Dar nemačiau. Vertė Alicja Rybałko, išleido „Pogranicze“ Seinuose. Vakar „Vaga“ pagaliau išleido „Bilė ir kiti“ (dail. Ramūnas Čeponis).

Į Warszawą važiavom kone visą dieną. Prie sienos (Lazdijai) visgi gaišom valandą, nors eilių čia seniai nėra. Per jotvingių žemes – Augustow, Łomża – į Warszawą. Niekad joje nebuvau, tik pravažiuodamas į Berlyną. Bet tiek matyta TV, atvirukuose, knygose, tarsi jau buvęs. Neretai taip būna – įspūdis neblogas, miestas gan žalias. Esama naujų „bildingų“, kone „dangoraižių“. Bet pats kraštas skurdokas, bent šis, rytinis, Lenkijos pakraštys.

Vyksta Mint. Daulenskis (Seimo leidyklos vadas), daug nepažįstamų. Susipažinau su Donata Mitaite. Žinau, kas yra Vaškelis. Mačiau Paknį su Baltėnu ir „stafažu“.

Apsistojom centre, hotel „Orbis Europejsky“. Vienutė 221. Kaimynystėje – Gintaras Grajauskas, Aušrinė Jonikaitė.

Su Jagoda Ragoža ir (?) (vertėjos iš liet. k.) ėjom vakarieniauti į Stare Miasto. Viskas atstatyta tuoj po karo. Pilis irgi, rūmai centre. Skirtumas nuo V. Europos didmiesčių – akivaizdus, bet šiaip įspūdis visai neblogas. Yra skulptūrų, budelis su kalaviju etc. Yra turkiškų, graikiškų, airiškų restoranų – jų Vilniuj dar stinga.

Ryt – skaitymas kavinėje „Jazgot“ <…> šalia geležinkelio stoties. Pompastiškas paminklas Ad. Mickevičiui, lenkų karaliams, daug paminklinių lentų, bažnyčios restauruotos ir, aišku, apšviestos. Bet erdvės didžiulės – tuo ir primena Minską, Maskvą, iš dalies Vieną.

Jaučiuosi neblogai, kasdien geriu tabletę kraujospūdžiui reguliuoti. O ir tabletę miegui. Būtų gerai nepramiegoti hotelio pusryčių.

Rasai skambinau, rodos, viskas OK. Pruncė jau buvo išmaudytas. <…> Vos grįžęs vyksiu į Nidą, Th. Manno seminarą vertėjams. 100 Eur + kelionės išlaidos. Mat kaip, užsieny vis ką nors parašau į šitą „juodą knygą“. O reiktų ir namie?


17 May 02, Warszawa Book Fair

Sobre toda Warsovio el siela destejado. Над всей Варшавой безоблачнoe небо. O Vilniuj vakar lijo, so Rasa.

Pusryčių menėj (Hotel Europejsky) lietuviai valgo masiškai. „Kultūros ir meno darbuotojai“, grynų kūrėjų veik nematyti. Pusryčiai gausūs, kava silpna. Priešais hotelį – Varšuvos garnizono komendantūra. Prieškario moderno monstras. Penktadienis.

„Programa“ – po pietų – palac Kultury I Nauki. „Jazgot“ kavarnioj, su jazz – nieko bendra. Jagodai R. duosiu „Bilę“, gal? Na, gal ir nevers, tegul.

Atsirado (krepšio kišenių „siuitoj“) mano šveicariškas lenkt. peiliukas, su vardu, pavarde. Viena geležtė. Graviruota pernai, Ciuriche, Limmat krantinėje; lijo tada <…>.

16 h skaitymai kavarnioj „Jazgot“. Gal pusšimtis klausovų. Tarp jų – Cz. Miłoszo brolis Andrzej M. <…>, Edita Degutienė, keletas baltistų studentų <…>.

Gavau „Tūlą“ lenkiškai. Tiraž.=nakląd=1 000 egz. Kietviršiai. Viršely – Užupio vaizdas nuo Rasų, nuo kalėjimo <…>. Grojo Sasnausko jazz duetas. OK.

Mugė kaip mugė. Protu aprėpiama. Mačiau latvių, vengrų, vokiečių stendus. Lenkų kn. užsieny – „Strofos“ leistos knygos.

11 h liet. konferencija. KM ministro pavaduotojai. Viską žinantis Vaškelis: „Athene“ prasta leidykla, Kl. Berthel netikęs vertėjas, T. Četr. – „ne tas autorius“. Vokiškai Vaškelis nemoka. Jis Kalėdos „tiekėjas“ ar g-bos viršinykas. Dėl manęs jis, girdi, priekaištų neturįs. Tarsi turėtų teisę kokią, juokai.

Paknys pristato T. Vc. „Gidą po V.“ lenkiškai. Baltėnas atvyksiąs į Žvėryną fotkinti Pruncės.

M. Ivaškevičiaus prašymu sudariau geriausių nūdienos poetų dešimtuką. Jis, kiek pamenu, toks:

Poetų 10-ukas (šiandien rašančių):

1. A. A. Jonynas
2. Don. Kajokas
3. G. Grajauskas
4. Sig. Parulskis
5. N. Miliauskaitė
6. V. Bložė
7. D. Šimonis
8. ?
9. N. Abrutytė
10. G. Patackas

Po skaitymų sėdinėjom „Jazgote“, klegėjom. Mintautas pakaušo nuo alaus, ėjom valgyt, vėliau Aušrinė J., G. Gra., Minius ir aš gėrėm alų „Restauracijoj“. Aš – vėl bezalkoholny.

Ryt – mugė, kraustymasis į kitą viešbutį, debatai, sekmad. kelionė į Seinus, iš ten per Šeštokus ir Kauną į Vilnių. Blogiausiu atveju Vilniuj būsiu tik pirmadienį vakare <…>.

Gana. Dedu šitą juodatomį į kuprinę. Mugėje įsigijau Don. Mitaitės „Tomas Venclova“. Biografijos ir kūrybos ženklai. <…>

Jurgis Kunčinas. Laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais

2025 m. Nr. 12 / 1983 05 09 / Likimas norėjo, kad laišką Tau rašyčiau iš Vilniaus, nes dabar esu uždarytas už spygliuotų vielų. Tik neilgam, rudenį tikiuosi būti vėl laisvųjų žmonių tarpe. Nesinori apie tai daugel kalbėti, manau, Tu suprasi.

Vida Girininkienė. Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais

2025 m. Nr. 12 / Iš kur Jurgis Kunčinas žinojo tuos užkaborius profilaktoriumuose ir psichiatrijos ligoninėse? 1983–1984 metai jo biografijoje yra apeinami, o ir jis pats tiesiogiai jų nekomentavo.

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Ukrainos literatūra „Metuose“

2022 03 03

Specialusis „Metų“ numeris

Šiomis Ukrainai, patiriančiai Rusijos agresiją, ir visai Europai reikšmingomis dienomis negalime likti nuošalyje. Suprantame, kad turime daryti, ką galime geriausio, palaikydami ukrainiečius. Šiame teminiame „litera-ture“ tarsi į vieną knygų lentyną sudėjome iki šiol žurnale „Metai“ skelbtus Ukrainos literatūros vertimus. Daugelyje – jaudinantys geopolitinių realijų paveikti siužetai.

Lietuvoje vertėjų iš ukrainiečių kalbos niekada nebuvo daug, tačiau daugelį metų kantriai kaimyninių valstybių literatūrą verčiančių lietuvių rašytojų ir vertėjų, literatūros seminarų, tarptautinių festivalių veikla šiandien kaip niekad parodo, kad darbas šioje kultūros srityje nėra beprasmis. Tikimės, į jų pastangas atsižvelgs ir leidyklos.

Ši publikacija nėra baigtinė. „Metų“ redakcija laukia naujų kokybiškų literatūros, eseistikos vertimų iš ukrainiečių kalbos, vertingų nuorodų, kuriomis galėtume pasidalyti. Nors žurnale skelbtų vertimų autoriai yra šios publikacijos pagrindas ir atskaitos taškas, suvokiame, kad dalelės ukrainiečių literatūros pasaulio ne vienerius metus sklinda ir kitais kultūriniais kanalais. Manome, kad verta juos kolegiškai priminti. Drauge papildykime šią, nors ir nedidelę duomenų bazę nuorodomis į kitus lietuviškus vertimus. Bendraukime Facebook, el. paštu redakcija.metai@gmail.com. 

Slava Ukraini!

Ukrainiečių proza ir eseistika

Tarasas Hryhorovyčius Ševčenka (Тарас Григорьевич Шевченко, 1814–1861)

ukrainiečių rašytojas, dailininkas, visuomenės veikėjas, etnografas. Žymiausias ukrainiečių literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas.

 

Daugiau: Taras Ševčenko, Kobzarius (vertė Vladas Braziūnas), Vilnius: Vaga, 2014.
Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Eilėraščiai, poemos, drama. Pasaulinės literatūros biblioteka. – Kn. 66. – Vilnius: Vaga, 1988.

Irena Potašenko. Tarasas Ševčenka garsingam Vilniuje

2015 m. Nr. 10 / Ką dabar galėtume pasakyti apie nacionalinę Taraso Ševčenkos recepciją?.. Deja, vaizdas atrodo gana statiškas: Taraso Ševčenkos gatvę Vilniuje turime nuo tų laikų, kai joje veikė aukštoji partinė mokykla; paminklinė lenta…

Mykola Chviliovyj (tikr. Mykola Fitiliovas, Микола Хвильовий, 1893–1933)

ukrainiečių poetas, prozininkas, publicistas. Jo ankstyvieji kūriniai – besiužečiai, lyriniai, romantiniai etiudai ir apsakymai, patekę į pirmąją knygą „Mėlynieji etiudai“ (1923), laikomi tikrosios naujosios ukrainiečių prozos pradžia. Savo kūrybos aukštumų pasiekė brandos laikotarpiu 1925–1930 m.

 

Mykola Chviliovyj. Slankos

2024 m. Nr. 5–6 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Ukrainiečių poetas, prozininkas, publicistas Mykola Chviliovyj (tikr. Mykola Fitiliovas) gimė 1893 m. Trostianece, tuometinėje Charkivo gubernijoje…

Anatolijus Krymas (Анатолий Крым, g. 1946)

Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k., kaip prozininkas debiutavo 1973 m., jo pjesės ir miuziklai vaidinti apie keturiasdešimtyje teatrų Kijeve, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Ukrainoje ir Rusijoje išėjo po keletą jo pjesių, romanų ir apsakymų rinkinių, pagal jo scenarijus sukurti trys kino filmai. Kūriniuose dera humoras, ironija ir graudulys, atsirandantys iš asmeninių patirčių ir pažįstamų biografijų, taip pat – iš dramatiškos ir absurdiškos kasdienybės šalies.

Anatolij Krym. Berlas, Berta ir kiti

2016 m. Nr. 12 / Vertė Viktoras Rudžianskas / Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą.

Hrycko Čiubajus (Грицько Чубай, 1949–1982)

Aštuntajame dešimtmetyje Lvove bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.

 

Daugiau: Čiubaj H. Marija (vertė Vytas Dekšnys), Šiaurės Atėnai, 2016 m. >Skaityti<

Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti

2015 m. Nr. 3 / Iš ukraniečių k. vertė Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais…

Volodymyras Lysas (Володимир Лис, g. 1950)

vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu. Žodžio meistras ir labai populiarus rašytojas su kiekvienu romanu (jų parašė keliolika) ar pjese atskleidžia vis naujas savo talento puses. Daugkartinis „Žodžio karūnavimo“ konkurso laureatas, 2016 m. pelnė Auksinio Ukrainos rašytojo vardą.

Volodymyr Lys. Jakivo šimtmetis

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Alma Lapinskienė / Volodymyras Lysas, ukrainiečių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, Voluinės garbės pilietis, gimė 1950 m. spalio 26 d. V. Lysas vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu.

Jurijus Andruchovyčius (Юрій Андрухович, g. 1960)

humanitarinių mokslų daktaras, vienas žymiausių postmodernizmo estetikos atstovų ukrainiečių literatūroje. 1985 su kitais su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku (jo knyga lietuviškai pasirodė pernai) sukūrė poetinę grupę Bu‑Ba‑Bu (Burleska-Balaganas-Bufonada). Vertė į ukrainiečių kalbą W. Shakespeare’o „Hamletą“, taip pat – T. Konvickio, R. M. Rilke’s, B. Pasternako, O. Mandelštamo kūrybos, sudarė amerikiečių bytnikų poezijos antologiją.

Alfredo Töpferio fondo Herderio premijos (Hamburgas, 2001), Osnabriuko miesto Specialiosios E. M. Remarque‘o taikos premijos (2005) laureatas. Romanas „Dvylika ratilų“ 2006 m. apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija kaip „kūrinys, prisidedantis prie Europos tautų tarpusavio supratimo“, ir Vidurio Europos literatūros premija „Angelus“ (Vroclavas). J. Andruchovyčiaus kūrybos leista Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Vengrijoje.

Jurij Andruchovyč. Pavergta beprotybė: antipasaulis

2022 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Jurijus Andruchovyčius gimė 1961 m. Stanislave (dabar Ivano Frankivskas). Poetas, prozininkas, vertėjas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų, jo kūrybos…

Jurij Andruchovyč. Širdžialapė taukė

2011 m. Nr. 2–3 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Viduriniosios kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius gimė 1960 m. Stanislave (dabar – Ivanofrankivskas). Baigė studijas Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute.

Daugiau: Jurij Andruchovyč, Dvylika ratilų (vertė Vytas Dekšnys). Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Jurij Andruchovyč, Kaip mes užmušėm Petrą (vertė Vladas Braziūnas), Šiaurės Atėnai, 2019. >Skaityti<
Jurijus Andruchovyčius: „Stengiuosi, kad kiekviena nauja knyga užkluptų skaitytoją nepasiruošusį“ (interviu), Šiaurės Atėnai, 2015. >Skaityti<
Jurijus Andruchovičius: „Laukiu, kada prasidės ukrainiečių politinės pagirios“ (interviu), Literatūra ir menas, 2019. >Skaityti<

Tarasas Prochasko (Тарас Прохасько, g. 1968 m.)

ukrainiečių prozininkas ir eseistas. Lvovo universitete baigė botanikos studijas. Dirbo gimtojo miesto Ivano Frankivsko Karpatų miškininkystės institute, vėliau mokytojavo, dirbo barmenu, sargu, radijo laidų vedėju, žurnalistu. Romano „Nepaprastieji“ (2002, išleisti vertimai į lenkų ir rusų kalbas), apysakos „Iš šito būtų įmanoma padaryti kelis apsakymus“ (2005, išversta į vokiečių ir lenkų kalbas), kelių eseistikos rinkinių autorius. Esė cikle „FM Galicija“ (2001) surinktos to paties pavadinimo radijo laidai rašytos miniatiūros.

Taras Prochasko. FM Galicija

2014 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Tarasas Prochasko (Тара́с Богда́нович Проха́сько) (g. 1968 m.) – ukrainiečių prozininkas ir eseistas. Lvovo universitete baigė botanikos studijas.

Daugiau: Taras Prochasko, Omerta (vertė V. Dekšnys), Po šiaurės dangum, [D.] 7, Europos literatūros dienų 2011 almanachas. Klaipėda: Druka, 2011.

Jevhenas Položijus (Євген Положій, g. 1968)

tragiškų įvykių prie Ilovaisko 2014 m. rugpjūčio 10–rugsėjo 3 d., žinomų kaip „Ilovaisko katilas“, metinių proga buvo išleistas ukrainiečių rašytojo, žurnalisto, visuomenės veikėjo ir redaktoriaus Jevheno Položijaus (g. 1968) romanas „Ilovaiskas“ (2015), iškart tapęs bestseleriu.

Jevhen Položij. Jei skruzdės būtų didelės

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Beatričė Beliavciv / Tragiškų įvykių prie Ilovaisko 2014 m. rugpjūčio 10–rugsėjo 3 d., žinomų kaip „Ilovaisko katilas“, metinių proga buvo išleistas ukrainiečių rašytojo, žurnalisto, visuomenės veikėjo…

Vladimiras Rafejenko (Владимира Рафеенко, g. 1969)

rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Gimė Donecke, ten ir gyveno iki karo su Rusija, vėliau persikėlė į Kijevą. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius.

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Natalija Vorožbit (Наталія Ворожбит, g. 1975)

ukrainiečių dramaturgė, scenaristė, kino režisierė, teatro ir socialinių projektų kuratorė, viena sėkmingiausių savo kartos Ukrainos autorių, viena iš Kyjivo „Dramaturgų teatro“ įkūrėjų. Rašytoja yra pelniusi ne vieną literatūros ir kino apdovanojimą. Jos pjesės išverstos į daugelį kalbų ir statomos bei skaitomos įvairiose pasaulio šalyse. Savo kūriniuose N. Vorožbit nagrinėja aktualias ir dažnai skaudžias Ukrainos praeities ir dabarties temas. Žinomiausios jos pjesės: „Maidano dienoraščiai“, „Blogi keliai“, „Saša, išnešk šiukšles“.

Natalija Vorožbit. Blogi keliai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Andrius Merkevičius / Natalija Vorožbit (g. 1975) – ukrainiečių dramaturgė, scenaristė, kino režisierė, teatro ir socialinių projektų kuratorė, viena sėkmingiausių savo kartos Ukrainos autorių.

Daugiau: Pokalbis su Natalja Vorožbit: apie gerus ir blogus Ukrainos kelius (kalbėjosi Vytautas Abromaitis), Šiaurės Atėnai, 2021. >Skaityti<
Dramaturgė Natalja Vorožbit: „Šiuolaikinis teatras turėtų reaguoti į socialinę tikrovę“, Bernardinai.lt, 2016. >Skaityti<
Natalija Vorožbit. Maidano dienoraščiai (vertė Vaida Kelerienė). Nacionalinis dramos teatras, Vilnius, 2014.
 

Mari Sopilko (g. 1988)

vertėja, savanorė, visuomenės veikėja. Čerkasų nacionaliniame B. Chmelnickio universitete baigė ukrainiečių filologiją. Bendradarbiavo su leidyklomis „Stiklinė laiko“, „Lilija“.

Mari Sopilko. Žymė

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis / Mari Sopilka (g. 1988 m. Čerkasuose) – vertėja, savanorė, visuomenės veikėja. Čerkasų nacionaliniame B. Chmelnickio universitete baigė ukrainiečių filologiją.

Oleksandras Mychedas (Олександр Михед, g. 1988)

ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys. Baigė Kyjivo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą, tapo filologijos mokslų daktaru. Yra išleidęs 9 knygas. Jo straipsniai apie kultūrą, meną, literatūrą bei karą skelbiami ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje. Nuo 2022 m. tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

Oleksandr Myched. Requiem Tarantinui

2024 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / Oleksandras Mychedas (g. 1988) – ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys.

Iryna Finherova (Ірина Фінгерова, g. 1993)

Iryna Finherova gimė 1993 m. Odesoje, žydų šeimoje. 2009 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Tamagočiai“. 2017 m. išleistas antrasis rašytojos apsakymų rinkinys „Durtinis“. Tais pačiais metais ji baigė Odesos nacionalinį medicinos universitetą ir įgijo šeimos gydytojos specialybę. 2018 m. Iryna su šeima persikėlė gyventi į Vokietiją. Ten ji tęsė savo literatūrinę karjerą, derindama rašymą su gydytojos darbu. Netrukus pasirodė distopinis romanas „Placebo“ (2018), romanas jaunimui „Spynos“ (2019). 2020 m. Iryna debiutavo vaikų literatūroje su pasaka „Siaubų rijikas Kvibikas“.

Iryna Finherova. Būti žydu. Gėda ir pasididžiavimas

2025 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / Iryna Finherova gimė 1993 m. Odesoje, žydų šeimoje. 2009 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Tamagočiai“.

Maksymas Popilis (Максим Попіль, g. 2000)

apsakymų yra publikavęs žurnale „Dnipro“, apsakymų rinkinyje-fanzine „Rūsys“, taip pat buvo literatūros platformos „Senelis“ konkurso „Košmaras tęsiasi“ finalininkas su apsakymu „Jis žino visas tavo paslaptis“. Gyvena Belobožnitsos kaime, Čiorkivsko rajone, Ternopilio srityje.

Maksym Popil. Skambučio belaukiant

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis / Maksymas Popilis (g. 2000) apsakymų yra publikavęs žurnale „Dnipro“, apsakymų rinkinyje-fanzine „Rūsys“, taip pat buvo literatūros platformos „Senelis“ konkurso „Košmaras tęsiasi“…

Ukrainiečių poezija

Sviatoslavas Hordynskis (Святослав Гординський, 1906–1993)

universalus ukrainiečių menininkas: dailininkas, poetas, vertėjas. Gyveno Lvove, Berlyne, Paryžiuje, kur studijavo dailę, po karo – JAV, ten ir mirė. Soneto ir apskritai eilėraščio formos, kalbos meistras. Kūryba žavi aristokratiška laikysena, urbanistine pasaulėjauta, dvasios inteligentiškumu. Būdinga intymumas, filosofinės reminiscencijos, urbanistinė pasaulėjauta, eilėraščių formos ir kalbos meistriškumas. Išvertė į ukrainiečių kalbą prancūzų ir kitų literatūrų poezijos. Nutapė sakralinių paveikslų, sukūrė mozaikų, iliustravo knygų.

Sviatoslav Hordynskyj. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Gintaras Patackas / Sviatoslavas Hordynskis (g 1906 m. Vakarų Ukrainoje) – universalus ukrainiečių menininkas: dailininkas, poetas, vertėjas. Gyveno Lvove, Berlyne, Paryžiuje, kur studijavo dailę, po karo – JAV…

Vasylis Stusas (Василь Стус, 1938–1985)

poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas Stalino (dabar – Doneckas) pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete. Dirbo mokytoju, redagavo laikraščio „Socialistinis Donbasas“ literatūros skyrių. 1965 m. buvo vienas iš pirmojo Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo politinio protesto organizatorių. Pašalintas iš aspirantūros, dirbo istorijos archyve, vėliau – šachtoje, geležinkelyje, katilinėje, inžinieriumi konstruktorių biure. Atviruose laiškuose sovietų Ukrainos valdžios institucijoms kritikavo sovietinę sistemą ir žmogaus teisių pažeidimus. 1972 m. suimtas, kalėjo Mordovijoje ir Magadane. 1979 m. sugrįžęs į Ukrainą, tapo Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės nariu. 1980 m. vėl suimtas, pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1985 m. įtartinomis aplinkybėmis mirė lageryje.

Vasyl Stus. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Vasylis Stusas gimė 1938 m. Rachnivkoje (Vinycios sritis). Poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete.

Vasyl Machno (Василь Махно, g. 1964)

ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą Ternopilio universitete ir Krokuvos Jogailos universitete. Ukrainos ir tarptautinio PEN centro narys. Nuo 2000 m. gyvena Niujorke. Keturiolikos poezijos rinkinių, apsakymų knygos, romano „Amžinas kalendorius“ (2019) ir penkių eseistikos rinkinių autorius. Išvertė lenkų poetų Zbigniewo Herberto, Januszo Szuberio ir Annos Frailich poezijos. Jo paties eilėraščiai versti į daugelį kalbų, poezijos rinkiniai išleisti Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje, yra pelnęs įvairių literatūrinių apdovanojimų.

V. Machno pernai dalyvavo „Poezijos pavasaryje“ (>publikacija<), pasirodė ir jo poezijos knyga lietuvių k. „Patarimas kaip geriau parašyti eilėraštį“ (vertė Antanas A. Jonynas, leidykla Kitos knygos).

Vasyl Machno. Kultūros pragaištingumas

2025 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / Vasylis Machno – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą…

Serhijus Žadanas (Сергій Жадан, g. 1974)

poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Gyvena Charkove. Ukrainiečių literatūros enfant terrible – Serhijaus Žadano – stilius drastiškas ir kartu poetiškas, o kalba – nelygus, bet labai gyvas audinys, nusagstytas autentišku žargonu ir visuotinio nesusišnekėjimo paradoksais. Tai pritvinkusios emocijų miesto jaunimo tapatybės paieškos, bandymai orientuotis sudėtingoje realybėje.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – lietuvių skaitytojui jau gerai pažįstamas ukrainiečių poetas, romanistas, eseistas, vertėjas…

Serhij Žadan. Tebūnie šis tekstas ne apie karą

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / „Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė V. Dekšnys / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

Daugiau: Serhij Žadan, tarsi žuvį į juodą krantą (sud. Marius Burokas, vertė Vytas Dekšnys). Vilnius: Kitos knygos, 2023.
Serhij Žadan Internatas (vertė Vytas Dekšnys). Vilnius: Kitos knygos, 2021.
Serhij Žadan, Anarchy in UKR (vertė Vytas Dekšnys). Vilnius: Kitos knygos, 2008.
Serhij Žadan, Depeche mode (vertė Vytas Dekšnys). Vilnius: Kitos knygos, 2004.
Serhijaus Žadano poezijos publikacijos Šiaurės Atėnuose: >Poezija< (vertė Vytas Dekšnys), >Sniegas<, >Eilėraščiai< (vertė Mila Monk).
Serhij Žadan Literatūroje ir mene: >Iš ciklo „Kodėl manęs nėra socialiniuose tinkluose“<, >Treji metai mes kalbame apie karą< (vertė Antanas A. Jonynas), >Sveikatos apsaugos ministerija< ir >Jeruzalė< (vertė Vytas Dekšnys).
Serhij Žadan: „Apie karą ir mirtį reikia rašyti kitaip“ (interviu), Literatūra ir menas, 2015. >Skaityti<
Ukrainos rašytojas Serhijus Žadanas: „Mus skiria ne kalba, o tai, kas ja pasakoma“ (interviu), Bernardinai, 2014. >Skaityti<
Serhijus Žadanas: „Šiuo metu Ukrainoje priešais tampa žmonės, gyvenantys toje pačioje laiptinėje“ (interviu), Šiaurės Atėnai, 2014. >Skaityti<

Oksana Lucyšyna (Оксана Луцишина, g. 1974)

ukrainiečių poetė ir prozininkė. Gimtajame Užhorode baigė anglų filologijos studijas, o Pietų Floridos universitete (JAV) – prancūzų literatūros ir lyčių studijų magistrantūrą. Gyvena Tampoje (Florida, JAV), dėsto universitete. Išleido tris poezijos rinkinius: „Suvokta naktis“ (1997), „Orfėjas Didysis“ (2000), „Klausausi Amerikos giesmės“ (2010), novelių rinkinį „Neraustant“ (2007), romanus „Saulė taip retai leidžiasi“ (2007), „Meilės gyvenimas“ (2015).

Oksana Lucyšyna. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / klausausi amerikos giesmės jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo jos tylių plentų jos smailiabokštės pietų gotikos jos negyvėlių kūnus aplipusių musių jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros

Ilya Kaminsky (g. 1977)

gimęs Ukrainoje, vėliau su šeima emigravęs į Jungtines Valstijas, lietuvių skaitytojams yra neblogai pažįstamas – jo eilėraščių vertimai jau ne sykį publikuoti šalies kultūrinėje spaudoje. Pats Ilya Lietuvoje lankėsi dusyk – 2011 m., kai buvo pakviestas dalyvauti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, ir 2012 m., Vilniuje rengtų „Vasaros literatūros seminarų“ metu.

Ilya Kaminsky. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius / Poetas Ilya Kaminsky’is, 1977 m. gimęs Ukrainoje, vėliau su šeima emigravęs į Jungtines Valstijas, lietuvių skaitytojams yra neblogai pažįstamas – jo eilėraščių vertimai jau publikuoti kultūrinėje spaudoje.

Daugiau: Ilya Kaminsky, Kurčiųjų respublika (vertė Aistis Žekevičius), Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023.
Ilya Kaminsky, Eilėraščiai (vertė Sonata Paliulytė), Poetinis Druskininkų ruduo, VO „Poetinis Druskininkų ruduo, 2011. >Skaityti<
Ilya Kaminsky, Poezijos vertimai (vertė Aistis Žekevičius), Šiaurės Atėnai, 2016. >Skaityti<
Ilya Kaminsky: „Poezijos rašymas intymus“ (interviu). Šiaurės Atėnai, 2012. >Skaityti<

Ostap Slyvynski (Остап Сливинский, g. 1978)

Daugelio literatūros projektų Lvove organizatorius. Jo poezija versta į anglų, baltarusių, bulgarų, ispanų, latvių, lietuvių, vokiečių, rusų, serbų, slovėnų, lenkų, portugalų, kroatų, čekų, švedų kalbas. 2007 m. – Poezijos pavasario svečias.

Daugiau: Ostap Slyvinski, Poezija (vertė Dainius Gintalas), Literatūra ir menas, 2016. >Skaityti<
Ostap Slyvynski, Poezija (vertė Vytas Dekšnys), Poezijos pavasaris 2007. Vilnius: Vaga, 2007.

Ostap Slyvynski. Poezija

2008 m. Nr. 4 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvove. Organizavo kelias menines akcijas („Lėtas veidrodis“, „Keturios šviesos pusės“). Jo eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, bulgarų ir baltarusių kalbas.

Olena Huseinova (Олена Гусейнова, g. 1979)

ukrainiečių poetė. Išleido du poezijos rinkinius: „Atviras pageidavimų sąrašas“ (2012) ir „Didvyriai“ (2016). Pelnė Ukrainos literatūrinių premijų, tarp jų – už geriausią pirmąją knygą. Gyvena Kijeve.
Poetės kūrybai būdingos metaforos-staigmenos, minties lūžiai, antikinių ir šiuolaikinių mitų interpretacijos. Paukštis O. Huseinovos eilėraščiuose – ne banalus simbolis, o konkrečios rūšies sparnuotis. Iš visų šių elementų ir kasdienybės fragmentų poetė lydo autentišką „paralelinę“ tikrovę, kartais jaukią, kartais – keistą, šiek tiek bauginančią. Dažname eilėraštyje taupiomis poetinėmis priemonėmis, tarsi užuominomis pasakojama apie žmones, kreipiamasi į numanomus adresatus, bet skaitytojui atsiveria ne biografijos, o savotiški dvasios atspaudai.

Olena Huseinova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vidas Morkūnas / Olena Huseinova – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius.

Daugiau: Olena Huseinova, Eilėraščiai (vertė Vidas Morkūnas). Hieronymus: Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos žurnalas, Nr. 6, 2018. >Skaityti<
Oleina Huseinova, Eilėraščiai (vertė V. Dekšnys), Versopolis / Poetinis Druskininkų ruduo, 2008, VO „Poetinis Druskininkų ruduo. >Skaityti<

Julija Musakovska (Юлія Мусаковська, g. 1982)

2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas. Dirba informacinių technologijų įmonėje rinkodarininke. Keturių poezijos rinkinių autorė: „Iškvėpti ir įkvėpti“ (2010), „Kaukės“ (2011), „Tylos medžioklė“ (2014), „Vyrai, moterys ir vaikai“ (2015). Į ukrainiečių kalbą verčia švedų poeziją.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.

Kateryna Michalicyna (Катеріна Міхаліцина, g. 1982)

Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė. Tra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų, išleidusi keletą poezijos knygų. Eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, švedų, armėnų, anglų, lietuvių ir kitas kalbas. Ji yra išvertusi J. R. R. Tolkieno, Oscaro Wilde’o, Ernesto Hemingway’aus, Henry’io Marsho, Judith Kerr ir kitų autorių kūrinių.

Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų…

Daugiau: Kateryna Michalicyna, Eilėraščiai iš ciklo „Kitos moters stalčius“ (vertė V. Dekšnys). Literatūra ir menas, 2015. >Skaityti<
Tarp Mariaus Buroko ukrainiečių poezijos vertimų Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalapyje, 2022. >Skaityti<
Kateryna Michalicyna, Poezija, Nemunas, 2022 m. Nr. 4. >Skaityti<
Kateryna Michalicyna, Eilėraščiai, Versopolis / Poetinis Druskininkų ruduo, 2022, VO „Poetinis Druskininkų ruduo.

Liubovė Jakimčiuk (Любов Якимчук, g. 1985)

Baigė ukrainiečių filologijos studijas Luhansko nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete, Kijevo Mohylos akademijoje studijavo literatūros teoriją, istoriją ir komparatyvistiką. Dviejų poezijos knygų – „як МОДА“ (2009) ir „Donbaso abrikosai“ (2015) – autorė.

 

Daugiau: Jakimčiuk L. Poezijos vertimai (vertė M. Burokas), Šiaurės Atėnai, 2015. >Skaityti<

Liubov Jakimčiuk: „Literatūra karo metu nėra beprasmė“

2017 m. Nr. 1 / Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė / Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu…

Iryna Šuvalova (Ірина Шувалова, g. 1986)

ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, viena iš šių knygų – „Melskis tuštiems šuliniams“ – išleista anglų kalba. Naujausias jos rinkinys „stoneorchardwoods“ („akmuosodasmiškas“, 2020) buvo pripažintas Metų poezijos knyga Ukrainoje, o 2024 m. pasirodys nauja jos knyga „endsongs“ („pabaigosdainos“). Ji buvo viena iš pirmosios Ukrainos queer tekstų antologijos „120 Sodomos puslapių“ (2009) redaktorių. Jos kūryba išversta į 25 kalbas. I. Šuvalova yra Kembridžo universiteto slavistikos mokslų daktarė, „Gates Cambridge“ stipendininkė ir Dartmuto koledžo magistrė, kur mokėsi gavusi Fulbrighto stipendiją. Šiuo metu ji gyvena Osle, Norvegijoje.

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Daugiau: Šuvalova I. Didžiojo vandens triptikas (vertė M. Burokas), Literatūra ir menas, 2023. >Skaityti<
Šuvalova I. Jeigu manęs nenužudo… (vertė J. Jasponytė), Meno bangos, 2023. >Skaityti<

Viktorija Amelina (Вікторія Амеліна, 1986–2023)

ryškus ir galingas balsas, kuris buvo girdimas ir Ukrainoje, ir užsienyje. Viktorija šį karą priėmė labai asmeniškai ir stengėsi priešintis jam viskuo, kuo galėjo. Nuo plataus masto invazijos pradžios Viktorija visą savo rašymo talentą nukreipė skleisdama žinią apie Ukrainą užsienyje ir stengdamasi kuo plačiau dokumentuoti Rusijos karo nusikaltimus, ne kartą vežė užsienio žurnalistus ir rašytojus į priešakines teritorijas. Ji perleisdavo per save žmogaus skausmą ir paversdavo jį tvirtu ir įtikinamu tekstu, o tai niekada nėra lengva.

Krzysztof Czyżewski. Viktorija Amelina: gyvenimas iš paskutiniųjų

2025 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958) – lenkų rašytojas, eseistas, kultūros istorikas, kultūros  ir meno veikėjas, knygų ir publikacijų autorius. Seinuose veikiančio Menų, kultūrų ir tautų centro ir fondo „Paribys“…

Viktorija Amelina. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Viktorija Amelina (1986–2023), žymios ukrainiečių poetės Halynos Kruk žodžiais, – „ukrainiečių rašytoja, šviesus ir talentingas žmogus, ryškus ir galingas balsas….

Maksymas Kryvcovas (Максим Кривцов, 1990–2024)

2014 m. išvyko į karą savanoriu. Vėliau dirbo karių reabilitacijos ir readaptacijos centre ir veteranų centre. Dirbo instruktoriumi ir savanoriu vaikų stovykloje „Dryžuotieji meškėnai“ Ivano Frankivsko srityje. Prasidėjus Rusijos invazijai, jis grįžo į frontą. 2023 m. pabaigoje pasirodė jo pirmoji poezijos knyga „Eilėraščiai iš šaudymo angos“.

Maksym Kryvcov. Atminties minų lauke: dienoraščių ištraukos

2026 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Donatas Petrošius / Poetas, fotomenininkas, savanoris, karys Maksymas Kryvcovas, karinis šaukinys – Dali, gimė 1990-ųjų sausio 22 d. Rivnėje, žuvo fronte 2024-ųjų sausio 7 d., nesulaukęs 34-ojo gimtadienio.

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Kiti naudingi šaltiniai

 

 

Žinote daugiau? Sąrašą galime tęsti drauge. Pasiūlykite: bendraukime redakcija.metai@gmail.com, Facebook!

Daugiau „Metų“ litera-turų

Dušan Mitana. Mano gimtosios kapinės

2011 m. Nr. 5

Iš slovakų k. vertė Vytas Dekšnys

Dušanas Mitana gimė 1946 m. Moravske, Lieskovės miestelyje šiaurės vakarų Slovakijoje. Bratislavoje studijavo žurnalistiką, baigė kino ir televizijos dramaturgijos studijas. Nuo 1975 m. – profesionalus rašytojas. Dvylikos prozos knygų, dviejų poezijos rinkinių ir keturių filmų scenarijų autorius. Lietuviškai išleistas jo romanas „Žaidimo galas“ (1990, vertė S. Sabonis).

 

Mane pažadino senelio riksmas: „Čia gimiau ir čia mirsiu“, o paskui vėl išgirdau duslaus kosulio priepuolį.

Jano Maliariko knyga gulėjo atversta prie lovos, prie jos vis dar švietė žibintuvėlis, nors už lango jau buvo šviesi vasaros diena.

– Jei tik panorėtum rimtai atsikosėti, – atsiliepė mamytė, ir nors įjungė tik pusę savo krūtinės registro, nesunkiai perrėkė senelio krenkštimą. Visai nenuostabu, jei atsiminsime jos šimtą dešimt kilogramų gyvo svorio. Žinojau, dėl ko jie ginčijasi: man visa tai jau seniai buvo įgrisę. Mamytė nuolat mėgino įtikinti senelį, kad senelių namuose labai gera, o senelis atkakliai priešinosi.

Tai tęsėsi jau gal trylika metų – nuo tada, kai ėmiau suprasti, kas vyksta mūsų ašarų pakalnėje. Dabar man buvo keturiolika, bet manau, kad kai kurių pirmųjų savo gyvenimo metų faktų ir įvykių gerai neprisiminiau. Mea culpa, mea maxima culpa – dabar cituoju mūsų kleboną, kai šis sakykloje prieš aklai ištikimų sirgalių būrį simboliškai barstė galvą pelenais po bokso komandų susitikimo, kurį jo komanda kaip visada pralaimėjo 20:0 – esu kaltas, esu labai kaltas.

Nurimus širdį draskančiam senelio priepuoliui, dar nugirdau mamytės žodžius, bet jų prasmės nesupratau – vis tiek nebūtų pasakiusi nieko nauja. Atvirai kalbant, mamytė neturėjo jokios savo vizijos. Uždariau langą ir užgesinau žibintuvėlį; jų ritualinis pokalbis galutinai nutilo.

Iš bažnyčios varpinės du kartus skimbtelėjo varpas. Žvilgtelėjau į Ponduso laikrodį. Buvo dar tik pusė dešimtos – kad spėtume į traukinį, turėjome išsikrapštyti vienuoliktą. Tvyrančiame ore mane apėmė silpnumas: išsigandau, kad vėl užsnūsiu ir duobkasys vienas išvažiuos pasitikti pusseserės. Užsikišau Maliariko knygą už marškinėlių, išsiritau iš lovos, išėjau į balkoną ir riešutmedžio kamienu nusliuogiau ant gimtosios žemės. Pralindau pro skylę tvoroje ir atsidūriau kapinėse.

Žolė čežėjo šiltame popietės ore. Ji buvo pageltusi, išdžiūvusi, išdeginta saulės ir iš tikrųjų čežėjo. Būdavo ir kiti laikai po lietaus – gaivios, žalios, sultingos, šlamančios žolės laikai. Dabar ji čežėjo ir nepatiko net mūsų ožkai. Ožka Teresė klaidžiojo tarp kapų – sulysusi, šonkauliai styrojo iš purvino balto kailio, subliūškęs tešmuo liūdnai tabalavo, tarsi netyčiomis tilindžiuojantis laidotuvių varpas. Paniekinusi išdžiūvusią žolę, ji skabė lapus nuo žemai nusvirusių gluosnio šakų – tikriausiai nubrido ten ieškodama pavėsio. Nuo paminklų sklido kaitra, ir kapų gėlėms taip pat buvo nelengva, jos buvo apvytusios ir liūdnos – ak, kokios liūdnos buvo.

Gimiau ne čia, gimiau senelio smuklėje, todėl ir mirti čia nesinorėjo. Mirtis kapinėse – tuščia tautologija, mirtis smuklėje tuo metu man atrodė žymiai garbingesnė ir elegantiškesnė.

Pažvelgus į namų pusę, man gerklę suspaudė jaudulys, išdidumas ir puikybė dėl savo šeimos. „Išsikrapštėme iš šūdo“, apimtas nostalgijos, vis prisimindavo senelis. Jis pradėjo laidoti žmones žalioje pievoje. O kaip dabar? Ilgas, neaukštas namas nusidriekė palei kapinių tvorą. Senelis pasistatė tik mažytę medinę kamaraitę ir namelį iš plikų plytų. O šiandien? Medinė kamaraitė virto Teresės tvartu, plikų plytų namelyje stovi mūsų automobilis, o mes, visa šeima, gyva galybė žmonių – tai yra aš, mano brolis Servacas, mamytė, duobkasys ir senelis jau turime virtuvę, svetainę, miegamąjį, prausyklą ir dar mansardą su balkonu. Iš balkono matyti nuostabus, didingas vaizdas į visas kapines, o už namo keteros, tarsi pasiruošusi pakilti raketa, kyšo bažnyčia. Mano gimtosios kapinės plytėjo baltutėlės bažnyčios paunksnėje – taip skambėjo pirmoji eilutė iš poemos apie gimtąjį kraštą, kurią pradėjau rašyti trečioje liaudies mokyklos klasėje ir nepabaigiau iki šiol.

Kapines nuo namų skiria vielinė tvora; į mūsų kapines einama pro plačius vartus – iš kelio pusės. Mes vaikštome trumpesniu keliu – pro skylę tvoroje. Nuo gimimo mane gyvybiškai žeidė kapinių padėtis: gyvename kaimo pakraštyje, lyg būtume kokie atstumtieji. Tiesa, tai priklauso nuo požiūrio taško: atkeliavus iš Nove Mesto, tektų iš pradžių pravažiuoti mūsų kapines – esame tarsi vartai į Viešpaties kaimą. Tačiau jei atvykote iš Moravos pusės, sutiksite mus tik išsiskirdami su mūsų kaimu. Jei pravažiuodami dar apsidairytumėte, jūsų atmintyje visada išliktų paskutinis įspūdis, tarsi šeimyninė nuotrauka su užrašu „Šeimos narių fotografavimo paslaugos“: kapinės baltutėlės bažnyčios paunksnėje ir mūsų duobkasių šeima…

Niekaip nesupratau, tiesiog galvoje netilpo, kodėl mūsų kapinės negalėjo būti kaimo viduryje, pačiame gyvenimo sūkuryje, ten, kur mokykla, mėsininkas, maisto prekės, vaisiai ir daržovės, įvairios prekės, kirpykla, miesto taryba, kino salė ir kitos trapios amžinybės požiūriu įstaigos.

Tegu jau bus! Mums tai netrukdo, visada buvome intravertiški, mąslūs žmonės: polinkis filosofuoti būdingas mūsų amatui, sako senelis. O seneliu aš pasitikiu iki šiol. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis apkeliavo nemenką pasaulio dalį, nuo pat Sibiro, per Vladivostoką ir Sueco kanalą, apsistodamas ant Sinajaus kalno, sugrįžo į gimtuosius namus prie Javorinos.

Jis dažnai man rodydavo savo kelius pageltusiuose žemėlapiuose ir turi dar gyvą liudytoją – senį Fidibusą. Trečias jų draugas, mano bendraklasio Peterio Slaviko senelis, jau buvo iškeliavęs amžinybėn. Miręs. Iš liūdesio: kai, perskaitęs mano romaną „Žaidimo galas“, jis sužinojo, kad Heleną nužudė ne jo marti, jo sūnaus Vladimiro Slaviko žmona, bet jo anūkas Peteris, leidęs už savo nusikaltimą įkalinti savo motiną, jam plyšo širdis lyg velykų margutis. Iš liūdesio ir gėdos. Garbingas buvo žmogus – šlovė jo atminčiai!

Fidibusas liesas, išdžiūvęs, šlakuotas, gelsvaplaukis. Iš tiesų jo plaukai buvo žili, bet pagelto nuo cigarečių dūmų. Kas vakarą jis iki pat uždarymo sėdėdavo čionykštėje smuklėje ir lošdavo marijošių. Užkietėjęs senas viengungis, jis gyveno su Karolėliu barake anapus kapinių. Senelis, kaimo aiškiaregys, sakydavo, kad Fidibusui kada nors pasimaišys protas. Vis dėlto manau, kad jo lūpomis kalbėjo pavydas: mūsiškiai visą laiką kvaršino jam galvą, minėdami Fidibusą kaip pavyzdį. „Toks pat senas kaip tu, bet moka užsidirbti“, – sakydavo mano tėvas. „Per visą savo gyvenimą jis neuždirbo tiek, kiek aš uždirbdavau per metus, atrėždavo senelis, ne tas pat kasti kapus ir rakinėtis peiliuku.“ Fidibusas iki senatvės dirbo geležinkelyje, bet buvo ir stalius, ir tekintojas, ir grabdirbys – tikras medžio darbų meistras. Ir dar turėjo didžiausią kaime slyvų sodą. Kiekvienais metais jis išvarydavo tiek slyvinės, kad lengvai patenkindavo ne tik savo – šiaip didžiulius – poreikius, bet nemažai sugebėdavo ir parduoti. Nelegaliai, bet tuo pelningiau. Be to, turėjo savo laužyną ir grandininį pjūklą – eidavo su Karolėliu iš namų į namus pjauti medžių; visas kaimas kalbėjo, kad taupomosiose knygutėse „pinigų turi kaip šieno, žmonos neturi, vaikų neturi, kam dabar visa tai paliks?“. Fidibusas buvo fanatiškas sirgalius, atsidavęs Lieskovės „Kibirkšties“ futbolo klubo pirmininkas.

Jis skalbė aprangą, valė sportbačius, tręšė veją, užkabindavo žvejybinius tinklus ant futbolo vartų ir vaikydavo žąsis bei ožkas, kurias neatsakingi kaimiečiai leisdavo sau ganyti jo ežiuku nušienautame Lieskovės žolyne. Prisimenu, kaip jis mokė mus skatinti žaidėjus: „Kibirkštie, pirmyn žygiuok ir nieko nebijok: juk tai svečiai šakojas, sulaužykit jiems kojas!“ Kai virš aikštės nugriaudėdavo šis šūkis, mūsiškiai sukeldavo tikrą uraganą ir ateidavo galas visiems juokams bei svečių blauzdikauliams: rungtynės visada baigdavosi mažiausiai dviem kaulų lūžiais. Karščiausią Vendelino Fidibuso troškimą žinojo ir iš jo juokėsi visas kaimas: už ilgametį pasiaukojamą klubo šeimininko darbą jis norėjo tik vieno atlygio – jo karstą turėjo nešti futbolo aprangą vilkintys žaidėjai. Karstus jam užsakinėjo tik siauras subtilaus skonio vertintojų ratas, dauguma gyventojų tenkinosi serijiniais gaminiais: šie buvo pigesni ir išvaizdesni, bet senelis pasitikėjo tik Fidibusu, jam reikėjo patikimo karsto, kad būtų tikras, jog nesutrūnys žemėje pirmiau už jį patį. Prieš dvejus metus jis užsisakė karstą, ir nebuvo tokios dienos, kad nebūtų nuėjęs pasižiūrėti, kaip einasi darbas. Mėgdavau klausytis jų pokalbių, prisiminimų apie legioną, apie tuos senus laikus ir tolimus kraštus; kartais senelis taip susijaudindavo, kad praplėšdavo čiužinį ir ilgai blizgindavo sidolu savo skardinių medalių krūvą.

Bažnyčios bokšto laikrodis jau rodė pusę dešimtos, nusipenėjęs balandis kaip visada nutūpė ant rodyklės ir persuko laiką valanda į priekį, kad paspartintų senosios eros pabaigą. Man buvo nuobodu. Jau dvi savaites atostogavau, dvi savaites nuobodžiavau. Žinoma, nuobodžiaudavau ir mokykloje, bet tai buvo privaloma. Apskritai iki šiol esu įsitikinęs, kad šį keistą įstatymą, verčiantį žmogų prarasti gražiausius gyvenimo metus, vaikštant į mokyklą, būtina panaikinti ar nors pataisyti.

Kiekviena akimirka be senelio būdavo praleista veltui. Už viską, ką žinau, ir už viską, kas manyje gera, turiu būti dėkingas seneliui. Žinau išties daug. Kiekvienas akmenyje išgremžtas vardas, kiekviena pavardė ant medinio kryžiaus seneliui buvo istorija, ir jis dalijosi šiomis istorijomis su manimi, buvo man tikra Šacherezada, o paminklų ir kryžių vis daugėjo, ir aš žinojau, kas man skirta: kai vargšas senelis pats virs istorija, man teks atgaivinti išgremžtus marmure ir ant kryžių išrašytus vardus. (Apie kiekvieną mirusį kaimyną žinau tokių dalykų, kokių nėra girdėję net jų artimieji. Žinau, bet neišduosiu. Nesibaiminkit. Tylėsiu, kol visi išmirsite. Iki tol viską tik išsigalvosiu.) Ši pareiga atiteks man, nes nei tėvas, nei mano vyresnis brolis nepaveldėjo senelio talento prikelti mirusiuosius. Jei ir galėtų, jie dirbo duobkasio darbą tik laisvu laiku: tėvelis dirbo kooperatyve traktorininku, o Servacas darbavosi lengvojoje pramonėje – čionykščiame batų fabrikėlyje išdidžiu pavadinimu „Rugpjūčio 29-osios įmonė“. Žinote, ką jis ten darė? Nupjaudavo pakraščius. Kokia gėda, tikra dėmė visai šeimai!

Senelis mane mylėjo labiausiai – ne tik todėl, kad paveldėjau jo literato talentą. Labiausiai jam patiko mano vardas: esu Pankracas. Jis troško susilaukti trijų sūnų, kurių vardai būtų kaip trijų į ledą sušalusių šventųjų. Trijų sūnų jis nesusilaukė, tačiau tai atlyginome mes, anūkai. Pirmoji žmona jam pagimdė tik vieną sūnų, mano tėvelį, kurį pavadino Bonifacu – pradėjo nuo pabaigos. Kodėl jis panoro kaip tik šių vardų ir kodėl pradėjo nuo galo, senelis niekam neišsidavė. Po mano tėvelio antroji žmona pagimdė jam tik dvi dukras, o jis, be abejo, nutarė, kad ji nevaisinga ir dėl to su ja išsiskyrė – tai buvo pirmosios skyrybos mūsų kaimo istorijoje. Paskui ji emigravo su mergaitėmis į Kanadą – nelegaliai perėjo sieną kartu su barzdaskučiu iš gretimo kaimo, – ir daugiau apie jas nieko nežinome. Deja, ir kita žmona neatnešė jam laimės ir neatliko savo užduoties: pasirodė, kad ji negali pagimdyti net dukters. Po dvejų metų ji mirė vienuolyne. „Nėra slovakui laimės“, – po jos laidotuvių įrašė senelis į šeimos Bibliją, nusivylė nepatikima moterų paderme ir ėmė ieškoti užmaršties darbe ir slyvinėje. Mano vyresnį brolį jis pavadino Servacu, ir tik man gimus, išsipildė senelio svajonė: pagaliau turėjo ir trečią sustirėlį. Buvau pakrikštytas Pankracu, bet taip mane vadino tik senelis. Mamytė manė, kad su Pankraco vardu man gyvenime bus nelengva, todėl įgijau du vardus: Pankraco ir Dušano. Seneliui buvau Pankracas, mamytei – Duško, tėvelis klebonas Dominykas vadino mane Duchoslavu, o visi kiti – Basa. Tėvą irgi vadinome ne Bonifacu, bet pagal profesiją – duobkasiu. Mamytę visi vadino mamyte – nenuostabu, jei turėsime galvoje jos šimto dešimties kilogramų svorį.

Tėvelis duobkasys kapstėsi garaže. Neaiškios markės automobilį nusipirkome prieš penkerius metus iš mėsininko Nehodos. Tai buvo tikras multiautomobilis: Vitiazoslavas Nehoda surinko jį iš begalės dalių, kuriomis jam mokėdavo tie, kurie neturėjo kuo mokėti. Visi piktdžiugiškai iš jo juokėsi (jam nematant ir negirdint), vadino bepročiu, kaupiančiu sandėliuke niekam nereikalingą šlamštą, bet po kelerių metų, kai Nehodos sandėliukas virto  garažu ir iš jo išriedėjo limuzinas, juokai nutilo. Viskas labai paprasta: Vitiazoslavas Nehoda vadovavosi savo vizija, todėl ir tapo limuzino savininku.  Kėbulas buvo juodas, kampuotas ir priminė karstą. Galiausiai todėl ir nusipirkome Katafalką (taip praminėme Nehodos limuziną): dėl reklamos. Didžiausias jo išvystomas greitis buvo trisdešimt kilometrų per valandą. Kai įlipdavo mamytė, greičio rodyklė nukrisdavo iki dešimties kilometrų. Katafalkas nepakeldavo didelio svorio, bet vis dar judėdavo. Palengva toliau nuvažiuosi, sako slovakų patarlė ir mūsų mamytė. Mamytė! Ką ir kalbėti, krūtys kaip bidonai. Maitino mane dar trimetį. Taip ir prisimenu: atsinešdavau kėdutę, atsegdavau lininę mamytės palaidinę ir taip papietaudavau. Mane augindami maniškiai daug sutaupė.

Priėjau prie garažo. Duobkasys lindėjo po Katafalku, tik užpakalis šventvagiškai kyšojo atgręžtas į dangų. Švelniai plekštelėjau jam per užpakalį.

– Basa? – dėl visa ko paklausė jis.

– Kiek valandų? Ant to bažnyčios laikrodžio tupi balandis.

– Kiek jis rodo?

– Penkias minutes po pusės dešimtos.

– Tikriausiai gerai nusipenėjęs. Arba varpininkas neblogai nusilakė. Dabar valanda anksčiau.

– Kada išvažiuojam?

– Kaip visada.

– Ar atpažinsime ją?

– Pamatysim.

Nulingavau porą jardų į šiaurę (mankštinau atsainų, linguojantį kaubojaus žingsnį) ir palikau tą flegmatiką vieną ten, po mūsų automobiliu. Varikliai buvo tikra jo aistra. Kai po ranka nebūdavo traktoriaus, jis tyrinėdavo mūsų susisiekimo priemonę. Sakėsi turįs išlaikyti ją geros būklės, nes nė pats nežinojo, kurio pirmo Viešpats pasigailės, atleis likusią bausmę ir pasiims atgal į dangų. Katafalku naudojomės tik išimtiniais atvejais: pavyzdžiui, kai vienas vienkiemio gyventojas atidavė Viešpačiui dvasią ir reikėjo pervežti velionio kūną stačiu šlaitu žemyn į kaimą: net kooperatyvo traktorius nepajėgė ten užvažiuoti. Ir dar vežiojo mus kiekvieną penktadienį į Miestą. Dėl pusseserės. Ir dėl turistų. Duobkasys jau metus buvo įsikalęs į galvą, kad kada nors Mieste būtinai išlips koks nors turistas iš Bratislavos ir mes uždirbsime iš taksi paslaugų.

Kaip mielai parašyčiau: ilgi, balti senelio plaukai plaikstėsi švelniame popietės ore, seniokiška, šiek tiek gunktelėjusi, bet išdidi jo povyza artėjo prie manęs linguojančiu seno jūros vilko žingsniu… Tačiau tiesa žiauri. Senelio galva buvo plika kaip kulnas ir net jo plikė anaiptol nešvytėjo skaisčioje liepos saulėje: jo galvos oda buvo susiraukšlėjusi, aprūkusi ir dėmėta. Deja, net kakta nebuvo taurios formos: vienos votys. Jis artėjo prie manęs ne linguojančiu seno jūreivio žingsniu: mamytė vežė jį invalido vežimėlyje. Net vežimėlis iš tikrųjų nebuvo vežimėlis: tai buvo paprasčiausias dviratis karutis, su kuriuo eidavome rauti burokų. Senelis buvo paliktas mūsų gerai valiai – paprastai į gryną orą jį išveždavau aš. Ilgai įtikinėjau tėvus, kad senelis nusipelno kokybiškesnės transporto priemonės, tiksliau, tokio vežimėlio, kokį turėjo Sprinteris – vienakojis čigonas, tris kartus krašto jaunimo sporto žaidynių nugalėtojas, dabar supirkinėjęs odas. Sprinteris turėjo specialų vežimą – su svirtimi vietoje vairo ir trimis pavaromis. Jis, buvęs šimto metrų bėgimo čempionas, niekad nepaliaudavo girtis savo keturračiu „rankomis varomu dviračiu“: „Nusišikt man ant jų mokyklų. Kadaise turėjau bėgioti kaip suplukęs gaidys, kad man leistų baigti vidurinę, o dabar man pakanka sėdėti ant subinės ir judinti rankas. Ir dar gerai uždirbu. Pažvelkit į laimingą invalidą. Ačiū viešpačiui Dievuliui, kad tas pjūklas man nupjovė galūnes.“

Veltui šaukiausi jų sąžinės: mūsiškiai pasitarė ir nusprendė, kad į senelį jau neverta investuoti. „Nupirkčiau jam tą invalido vežimėlį, tegu turi, ne blogesnį už Sprinterio. Tai mūsų nepražudytų“, – aiškino duobkasys. „Jei nors paštą juo vežiotų. Bet juk jam, matote, ir to nesinori, per didelis ponas. Kartą per dieną gali išvažiuoti ir mūsų karučiu. Ir taip brangiai mums kainuoja. O į senelių namus nė už ką nesileidžia išvežamas.“

Supratau, kad dar vienas karo epizodas baigėsi senelio pergale: senelių namai dar ilgai jo nesulauks. Nusiverkusi mamytė klusniai stūmė karutį, senelis niūniavo „Tarasą Bulbą“ ir tik priešiškai dėbtelėjo į ją pro surauktus antakius, kai jie privažiavo žolėmis apaugusį kupstą:

– Atsargiai, dukrele, – sušnypštė pro sučiauptas lūpas, kuriose iš paskutiniųjų spaudė pypkę, – Frkačas apsivoš aukštielninkas.

– Eikit šikt, kaip man būti atsargiai? Kaip man atskirti kupstą nuo seno kapo? Vežiokitės pats arba duokit man žemėlapį.

– Ten guli Loiza Frkačas, – perspėjau mamytę. Tai buvo klaida – bematant supratau pats, bet jau buvo vėlu. Mamytės veidas sušvito it skraidanti lėkštė.

– Duško, pavežiok šiek tiek senelį, – maldaujamu balsu pratarė ji.

Aš neišgirdau.

Mamytė šiek tiek garsiau pakartojo kitais žodžiais:

– Basa, paimk tą karutį! Einu šerti kiaulių!

Taip man ir reikia, nereikėjo išsiduoti, kad pažįstu kapinių žemėlapį. Senelis jame buvo tiksliai nubraižęs kiekvieną kapą su tikslia data, mirties priežastimi ir gauta suma. Mamytę jis gerbė tiesiogiai proporcingai jos priaugtiems kilogramams, bet ji veltui kėsinosi žvilgtelėti į žemėlapį: jis neleido jai pažinti topografijos – nebuvo sava, buvo tik jo marti.

Neviltingai linktelėjau.

Mamytė susimąsčiusi pažvelgė į mane, ir jos melsvai balkšvose išsprogusiose akyse įžiūrėjau tokį dėkingumą ir švelnumą, kad man pagailo jos, vargšelės. Senelis tikriausiai jai neblogai įsipyko, ji retai būdavo tokia pažeidžiama.

– Ką veiksim? – paklausiau senelio.

– Nuvežk mane pas Fidibusą. Įdomu, kiek jis jau pasistūmėjo su tuo karstu.

Čiupau už nudilusios geležinės rankenos ir ėmiau stumti senelį tarp kapų apatinio kapinių galo link. Jis sėdėjo cerata išmuštoje sėdynėje, primontuotoje prie karučio dugno, ir dairėsi po apylinkes, lyg žemių savininkas, šeimininkas, tarsi generolas, inspektuojantis savo kariuomenę prieš iškilmingą paradą. Išties jo gyslose vis dar tekėjo seno legionieriaus kraujas. Iš jo krenkštimo supratau, kad jis ramus. Ties apatiniu pakraščiu kapinės siaurėjo, o karutis vis greitėjo.

– Pankracai, jau regiu viziją! Stabdyk, nes užsimušiu!

Teko stipriai laikyti karutį, kad neišsprūstų man iš rankų. Paskutinį kartą nesuvaldžiau šios transporto priemonės prieš pusmetį, ir senelis patyrė lengvą smegenų sukrėtimą. Kai sėkmingai įveikėme pavojingą posūkį, vizionierius prabilo:

– Traktorininkui atrodė, kad geriausia laidoti ten, viršuje. Bet kai kasėme čia, tai kad būtum matęs. Kirtau laužtuvu ir pradėjo tekėti gruntinis vanduo.

– Seneli, kiek tau metų?

– Šimtas dvidešimt. O kodėl klausi?

– Svarstau, kiek metų dar trauks duobkasys…

– Per dešimt metų visa tai jį pribaigs. Juo labiau kad dar aria kooperatyve. Nežinau, iš kur jis toks godus. Jam ir dešimties algų neužtektų.

– Įdomu, kokia ta Servaco mergina?

– Visos bobos vienodos.

– O po vestuvių gyvens pas mus?

– Kurgi jiems dar gyventi? Traktorininkas su žmona išsikraustys į svetainę, o juodu įsikurs miegamajame. Prie uosio pasistatys dar vieną kambarį. Servacas ne toks kvailas kaip atrodo.

– Tik nesugalvok prie jos lįsti.

– Eik jau, aš gal nė nebegaliu. Jau pamiršau, kaip tai daroma.

Taip atsidūrėme kapinių pakraštyje. Fidibuso namo galas buvo kapinių pusėje, prie namo stovėjo didelė malkinė, tvartas ir triušidė. Po langais driekėsi ilgos daržo lysvės, jose augo tik piktžolės ir trys slyvų eilės. Daržas baigėsi prie Klanečnicos upelio, kuriame mirkydavome kanapes, kad prisikimštume cigaretes – nebereikėjo svaigintis aguonomis.

Ant virvių, ištemptų tarp slyvų, džiūvo ką tik išskalbtos futbolininkų aprangos. Karolėlis dėjo ant karučio ką tik nuobliuotą lentą. Fidibusas, matyt, buvo užsivedęs ir dirbo už tris: vienu metu skalbė, obliavo ir gėrė.

– Kur jis? – paklausė senelis.

– Cha cha cha, – atsakė Karolėlis. Jis visada buvo nekalbus.

Visą gyvenimą atsiminsiu Fidibuso malkinę. Prie lango stovėjo darbastalis, prie durų – elektrinis oblius ir grandininis pjūklas. Palei vieną sieną iki pat priebučio ant rąstų buvo sukrautos jau sukapotos malkos. Į vieną rąstą įsmeigtas kirvis, ant kito užmestas dviračio korpusas be ratų. Ant ilgų karčių tarp nutašytų rąstų kabojo gelsvi apibyrėję lauko kukurūzų ryšuliai. Baltų pjuvenų garbanos mirgėjo ant aslos, kvepėjo mediena ir slyvine. Tarp malkinės sienų lentų pluoštais prasiskverbiantys saulės spinduliai nušvietė pusiau nugertą slyvinės butelį ant darbastalio – atrodė, kad jį gaubia aureolė. Dabar man tai primena sauso martinio kokteilį, po kokių penkiolikos metų tapusį mano mėgstamu gėrimu. Luiso Bun~uelio dėka. Taip, Bun~uelis man kadaise buvo Mokytojas, tiesiog pamaldžiai jį garbinau. Nenuostabu, kad jo skonis padarė įtaką mano alkoholiniams kraštutinumams. Niekada nemėgau slyvinės. Ne tik todėl, kad varydavome ją namie (visiškai nelegaliai) ir jos kvapo buvo persigėrusi sunki mano vaikystė: ne, mano antipatiją slyvinei lėmė pasąmoningas polinkis į kosmopolitizmą. Galiausiai, negi to nerodo faktas, kad, užuot gėręs seną gerą tautinę slyvinę, geriu sausą martinį – kokteilį, kurį sudaro džinas ir keli vermuto lašai? Tačiau kodėl apie tai prakalbau?.. Aha! Dėl nekalto prasidėjimo. Tikri žinovai teigia, jog pakanka, kad pro vermuto butelį prasiskverbtų saulės spindulys ir paliestų džino taurę. Sakoma, kad sausas, kokybiškas dry martini yra tarsi nekaltas Švč. Mergelės Marijos prasidėjimas: pasak Tomo Akviniečio, vaisingoji Šventosios Dvasios galia prasiskverbė per Mergelės Marijos mergystės plėvę lyg saulės spindulys, kuris prasiskverbia pro debesį ir jo nesuardo. Nesu toks pamaldus katalikas kaip mano brolis Servacas, bet per mūsų amatą man niekada nebuvo svetimas polinkis į šventus ir eschatologinius dalykus, todėl visiškai natūralu, kad saulės spinduliai, pluoštais prasiskverbę pro medines Fidibuso malkinės sienas ir nušvietę (įšventinę) ant trinkos stovėjusį pusiau nugertą butelį, sukėlė man ką tik minėtas asociacijas. Bematant prisiminiau, ką mano bendraklasiai šnibždėjosi apie Fidibusą: jis kiekvieną dieną išgeriąs litrą slyvinės. Negalėjau patikėti, nes niekada gyvenime nebuvau matęs Fidibuso girto, bet senelis sakydavo, kad aš dar per jaunas tai suprasti. Fidibusas tarsi niekada nebūna girtas, bet iš tiesų nuolat būna girtas.

Viename malkinės kampe ūžė skalbyklė, šalia jos tylėjo du karstai. Ant vieno karsto dangčio gulėjo trys poros išblizgintų sportbačių, kitas dar buvo be dangčio.

– Skalbia aprangas, – niekinamai palingavo galvą senelis, kai Karolėlis rankomis pernešė jį per malkinės slenkstį. Mano seneliui kaip tik buvo nevaikščiojimo diena, turėdavome jį nešioti ant rankų. Kartais jis pajėgdavo vaikščioti, kartais nepajėgdavo – sunki negalia visada nenuspėjama. – Veikiausiai Fidibusas iš tikrųjų mano, kad per laidotuves jį neš su tomis aprangomis, avinas nelaimingas, – išsišiepė senelis.

– Aš tau parodysiu aviną, – iš neuždengto karsto stenėdamas išniro susenęs Fidibuso kūnas.

– Antikristo gabale, – susinervino senelis. – Ką čia veiki mano karste?

– Matuoju, ar tau bus kaip tik. Rūpinuosi, kad tavo kojos nekyšotų.

– Kieno čia karstas? Mano ar tavo?

– Tavo, – sutiko Fidibusas.

– Užsakiau jį tau?

– Užsakei.

– Sumokėjau?

– Sumokėjai.

– Tai ir nesivoliok jame, susikalk savo. Kai taip į tave žiūriu, atrodo, kad gal tau greičiau jo prireiks.

– Che che che, – nudžiugo Karolėlis. – Gal treniruosies?

       Niekaip nesupratau, kodėl Karolėlį visi taip vadina. Tai buvo visas Karolis: dviejų metrų ūgio ir svėrė už du. Ką žinojau apie Karolėlį? Kad jis truputį trenktas, kad geriausias iš visų grybautojas, kad jo motina sudegė vieną žiemos rytą kurdama krosnį: užpylė ant žagarų benzino, o vakarykštės žarijos dar ruseno, pliūptelėjo ugnis, ir ji liepsnojančiais naktiniais išbėgo į gatvę, tačiau niekur nebuvo nė gyvos dvasios, ir ji sudegė gyva. Tačiau kalbama, kad Karolėlis pamišo ne nuo to: buvo toks nuo gimimo. Nelaimėlė motina nuodėmingai pradėjo jį tose pačiose mūsų kapinėse vieną karštą liepos naktį su atėjūnu, kuris mūsų kino salėje rodė stebuklus ir buvo vardu Jakubas. Jis traukdavęs iš tuščios skrybėlės triušius, balandžius, margaspalves skareles ir kitus gyvus bei negyvus daiktus, visiškai basas laipiojęs kopėčiomis – ne įprastomis medinėmis pakopomis, bet, o siaube, tų kopėčių pakopos buvo išgaląsti plieniniai dalgiai. Daugelis žiūrovų patikrino juos pirštais ir teigė, kad buvo aštrūs lyg skustuvai. Štai kokiomis kopėčiomis tas atvykėlis laipiojo basas ir nė karto neįsipjovė. Tuometis katalikų klebonas mėgino įrodyti parapijiečiams, kad tai – paprasčiausias triukas ir apgaulė, nusiavė batus, net kojines nusimovė ir visiškai nerūpestingai leidosi lipti tomis Jakubo kopėčiomis, tarsi mėgintų patekti į dangų, tačiau toli nenulipo. Jau ant pirmos pakopos persipjovė dešinės kojos pėdą – giliai, iki pat kaulo. Daktaras Krištofikas buvo išvykęs vasaros atostogų, medicinos pagalba atvyko per vėlai, kraujo užkrėtimas, exitus… Per laidotuves kalbėjo pats vyskupas, iškilmės buvo neregėtos – mano senelis, beje, vietos kronikininkas, kruopščiai užrašė jaudinamus vyskupo žodžius: jis kalbėjo apie kažkokius sudžiūvusius kaulus, kurie neva lyg niekur nieko atgijo, apsitraukė oda, užaugo gyslos ir mėsos, ir tada mūsų kapinėse kilo triukšmas ir pasigirdo braškėjimas, tarsi kaulai vėl liestųsi prie kaulų – stebuklų stebuklai! Visi liudytojai baimingai tikina, kad vyskupo kalba nugąsdino tą atėjūną fokusininką, basomis vaikščiojusį išgaląstais dalgiais, ir šis po klebono mirties išgaravo tarsi kamparas, o su juo išgaravo ir keli laikrodžiai bei piniginės, kurių savininkai buvo kadainykščiai mūsų kaimynai. Liko tik Karolėlis – mūsų Karolėlis Jakubas. Jam labiausiai patiko karas, tikriausiai todėl mėgo karbidą. Norėjo būti profesionalus karys – tai buvo didžiausias jo troškimas, svajojo dėvėti uniformą. Mokėjo drožti iš medžio visokius šaunamuosius ginklus, o kai jo nepaėmė į kariuomenę dėl plokščiapėdystės, pusmečiui pradingo, išnyko, niekas jo nematė, gyveno aplinkiniuose miškuose ir maitinosi šaknelėmis, miško uogomis, grybais ir mažais lauko gyvūnėliais, o grįžęs namo į kaimą, sudegino visą savo medinį arsenalą kartu su gimtąja troba ir persikraustė pas Fidibusą – ten ir tebegyvena. Karolėlis kapojo žmonėms malkas, valė tvartus, išvietes, padėdavo statybose – kaip pasitaikydavo. Visi duodavo jam pavalgyti, porą kronų alui ir cigaretėms, ir jis buvo ramus.

– Pas ką dirbi, Karolėli? – paklausė senelis.

– Pas malūnininką, – atsakė už jį Fidibusas ir pripylė dvi taures slyvinės. – Išgerk dar taurelę į kelią, – jis padavė Karolėliui sklidiną taurę.

– Man liepė negerti. Man dabar pertrauka. Trijų mėnesių.

– Kas tau liepė?

Karolėlis primerkė kairę akį, ištiesė dešinę ranką sulenktu smiliumi, akimirką taikėsi: „Pfu pfu pfu“, – nuskambėjo kaip švilpiančios koviniuose filmuose kulkos.

– Aha, policajus, – supratingai linktelėjo senelis.

– Prikūlė Čučaką, – Fidibusas paaiškino Karolėlio pertrauką.

Karolėlis pasiėmė po pažastimi paskutinę lentą ir uždėjo ant karučio.

– Atsimink, šimtas dvidešimt kronų, – priminė jam Fidibusas.

– Šimtas dvidešimt, – pakartojo Karolėlis.

– Vis tiek pamirši, – Fidibusas pakėlė nuo aslos susiraičiusią baltą skiedrą, užsidėjo ant nosies akinius ir storu staliaus pieštuku užrašė ant jos: 120. Karolėlis įsikišo ją į išterlioto skiediniu kombinezono kišenę, ir netrukus jau girgžtelėjo varteliai.

– Tai į sveikatą, – senelis virpančiais pirštais sugniaužė Karolėliui skirtą stikliuką, tvirtai suspaudė delnais, jiedu susidaužė, išgėrė ir abu sudrebėjo, tarsi nukrėsti elektros.

– Kad jį kur galas, – vulgariai susikeikė mano senelis, o Fidibusas pridūrė:

– Jau visai subinė, jei net slyvinė nebeskani.

– Pasiskubink su tuo karstu, – krenkštelėjo senelis Fidibusui. – Tik neapsišik beskubėdamas, – irgi atsikrenkštė Fidibusas. – Kai ateis tavo laikas, bus pabaigtas. Trūksta tik dangčio. Antrasis bus jaunajai Kršakovai.

– Juk ir Cestarui jau ant nosies, – priminė senelis.

– Nesibaimink, – atsakė Fidibusas ir nutraukė brezentą nuo medgalių krūvos. Tiksliau, tai aš maniau, kad po brezentu medgalių krūva, o iš tiesų po juo gulėjo dar keturi karstai – žodžiu, Fidibusas buvo tikras profesionalas, visada laikė kelis karstus atsargai.

Jiedu vėl išlenkė ir sudrebėjo, bet dabar jau gyrė: „Ech, taigi į sveikatą, Venda, tikras dinamitas, į sveikatą, Eliašai, tegu Viešpats mudu saugo…“

– Seneli, kada tu mirsi? – paklausiau aš.

– Nesibaimink, Pankracai. Kiekvienas mirsim tada, kai ateis laikas. Į sveikatą.

– Kapinių filosooofas, – sugriaudėjo Fidibusas.

– Venda, tu taip neįsijausk, nes vieną kartą visai pasimaišys protas, – visai geraširdiškai susijuokė senelis.

– Nuo tų tavo fokusų.

– Treniruosimės?

– Tik nedaryk man gėdos. Jei dar kartą išsiųsi alaus be stiklainio, užmušiu, – iš rimtųjų pagrasino Fidibusas, ištraukė iš trinkos kirvį ir pridūrė: – Ką tik buvo atėję matuoti.

– O ką tu?

– Pasakiau, kad užmušiu visus.

– Taip nieko jiems nepadarysi.

Pasigirdo plonytis duobkasio balselis: „Basaaaa“, kapinių tyloje nuaidėjo jo inkštimas.

– Seneli, eisim namo, ar pasiliksi?

Senelis atsisuko į Fidibusą:

– Ką pasakysi, Venda? Atsikemšam dar buteliuką?

– Juk ar šiaip, ar taip, argi ne? Turiu šiek tiek pasigydyti. Baisiai skauda nugarą.

– Pankracai, klausyk, bėk, nes traktorininkas prarėks balsą.

– Tikrai, – sutiko Fidibusas. – Jau perdžia arti subinės. Slovakiškai tai reiškė: „Tuoj supyks.“

– Nenusilakit, – perspėjau juos ir nuskuodžiau paskui duobkasį namo.

Katafalkas jau buvo parengtas startui, duobkasys dar spjaudė ant priekinio stiklo ir valė jį savo nosine.

– Važiuojam, Basa. Pats laikas judėti, – prakalbo beveik taisyklinga slovakų kalba, ir tai buvo tikra tiesa.

Traukinys turėjo atvykti už valandos, o iki Miesto buvo beveik septyni kilometrai.

Automobilyje vėl studijavau. Skaičiau „Universalios visos žemės valstybės įvadą“, kuriuo kunigas Maliarikas keliais dešimtmečiais anksčiau nuspėjo mūsų globalizacijos amžių.

Versta iš: Dušan Mitana. Môj rodný cintorín. Koloman Kertész Bagala, L. C. A. Publishers Group 2000

Vasyl Stus. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Vasylis Stusas gimė 1938 m. Rachnivkoje (Vinycios sritis). Poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete.

Jurij Andruchovyč. Pavergta beprotybė: antipasaulis

2022 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Jurijus Andruchovyčius gimė 1961 m. Stanislave (dabar Ivano Frankivskas). Poetas, prozininkas, vertėjas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų, jo kūrybos…

Valžyna Mort. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Valžyna Mort (Вальжына Морт, tikr. Volha Martynava) gimė 1981 m. Minske. Baigė studijas Minsko valstybiniame lingvistikos universitete. Nuo 2006 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Siarhej Prylucki. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Siarhejus Pryluckis (Сяргей Прылуцкі) gimė 1980 m. Breste. Prozos knygų „Dviejų jaunų nežmogų bletirtys“ („Йопыты двух маладых нелюдзяў“, 2009), „Degeneracinis žodynas“…

Siarhej Dubavec. Savižudybė. Rūko pasaka

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Siarhejus Dubavecas (Сяргей Дубавец) gimė 1959 m. Mozyriuje. Užaugo Minske, Baltarusijos valstybiniame universitete baigė žurnalistikos studijas. Dirbo įvairiuose leidiniuose, dalyvavo nelegalioje…

Uladzimir Sciapan. Mokyklos gatvėje

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Uladzimiras Sciapanas (Уладзімір Сцяпан, tikr. Uladzimiras Sciapanenka) gimė 1958 m. Kasciukoukoje (Homelio r.). Baigė dailės studijas Baltarusijos teatro ir menų institute (Minskas).

Jurij Andruchovyč. Širdžialapė taukė

2011 m. Nr. 2–3 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Viduriniosios kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius gimė 1960 m. Stanislave (dabar – Ivanofrankivskas). Baigė studijas Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė V. Dekšnys / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti

2015 m. Nr. 3 / Iš ukraniečių k. vertė Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais…

Dominika Słowik. Žiemonė

2021 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Dominika Słowik (g. 1988) – lenkų rašytoja, dviejų romanų autorė: „Atlas: Doppelganger“ (2015, nominuota Gdynės literatūros premijai) ir „Žiemonė“ („Zimowla“, 2019, apd. „Polityka“ kultūros pasu).

Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis

2020 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02

 

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01

 

Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas. Žmogaus nebėra, bet tebėra jo balsas, jo žodžiai, mintys. Todėl suglumęs skaitau žinią apie Liudviko Jakimavičiaus išėjimą, o tuo pačiu labai aiškiai girdžiu jo kalbą, balso tembrą, juoką. Amžinybėje išliekantis gyvenimo aidas. Tai labai rimta ir visiškai nesuprantama.

Liudvikas buvo stipri asmenybė, tarsi dviejų prigimčių: labai žemiškas, tvirtas žemaitis, mokantis tikroviškai remtis į žemę ir aiškiai matyti daiktus, prabylantis kartais gruboku balsu, ir kartu jautrios sielos menininkas, poetas, kultūros pasauliui visiškai atsidavęs žmogus.

Jautrumas žodžiui prasideda nuo jautrumo gyvybei. Akyse tebėra gyvas vaizdas: temstančiame Vilniuje Liudvikas vaikštinėja Pilies gatvėje su prožektoriumi rankoje – beieškąs savo nuklydusio katino. Liūdnas toks, nekalbus. Vėliau jį sutikdamas pirmiausia klausdavau apie katiną, ar jį radęs? Tai mums rūpėjo labiau už literatūrinius reikalus, tai mus suartino labiau bei koks eilėraštis ar vyno taurė. Deja, neatsirado tas katinas…

Šitas vaizdas – poetas su žiburiu naktyje – man pasakė daug daugiau nei jo viešos kalbos ar publikacijos. Todėl ir Liudviko eilėraščiuose už poetinės formos įžvelgdavau tą patį jautrų santykį su gyvenimu. Daug nuoširdžių tekstų sukurta mažiesiems, juose jaučiama šiluma ir meilė jaunajam skaitytojui. Šis jautrumas vienaip ar kitaip veikė ir Liudviko visuomenines nuostatas – jis dėmesingai sekė visa, kas vyksta Lietuvoje, skausmingai reaguodavo į blogio apraiškas. Jo balsas publicistiniuose tekstuose buvo griežtas, tonas – aštrus. „Metų“ redakcijoje Liudviko tekstų visada laukdavome ir juos vertindavome, jie būdavo aktualūs ir teisingi, reikalingi.  Žinoma, viena iš svarbiausių Liudviko stiliaus ypatybių, rodanti tą patį dvasios subtilumą, nuostabus humoro jausmas, realizuotas jo unikalioje kūryboje.

Apie Liudviko gyvenimo kelią, kūrybą ir asmenybę, matau, tinkluose jau šiandien daug parašyta, todėl aš neturiu ką pasakyti, ypač, kad daugiausia su Liudviku tekdavo bendrauti legendiniame „Suokalbyje“ ar literatūrinėse kelionėse, o ne redakcijose. Dirbo jis ir „Metuose“, dar prieš mane, bet kokiais konkrečiai metais – niekur neradau, kad būtų parašyta. Mat Liudvikas dirbo labai daug kur, – rašė, redagavo, režisavo – apie tai tinkluose irgi yra parašyta, išvardyta, suregistruota. Bet man jis visų pirmiausia yra poetas, ieškantis katino naktyje.

Manau, ypač Liudvikui gyvenime pasisekė, kad jis nuo Vilniaus universiteto studijų rado nuostabų draugų ir bendraminčių ratą, tarsi kokią broliją ar šeimą, su kuria po studijų jau ir gyveno nebesiskirdamas. Tai elitinė Lietuvos literatūrų bendruomenė, formavusi naują, laisvą mūsų kultūrą, o Liudvikas joje buvo absoliučiai savas ir turėjo autoritetą. Tad aplinkybės šio kieto žemaičio kūrybiniam keliui buvo nepaprastai palankios – minėta filologų brolija, vėliau veikla redakcijose, Rašytojų sąjungoje ir visi Lietuvos kultūriniai laukai, net socialinis ir politinis gyvenimas – Liudvikas buvo visur, matė viską ir apie viską turėjo aiškią nuomonę bei nebijojo ją garsiai išsakyti. Jis buvo žmogus su principais, o tai reiškia gyvenimą tiesai.

Regimantas Tamošaitis

Julius Sasnauskas. Ko verkė Liudvikas

2025 m. Nr. 2 / Kaip įprasta, Liudvikas sėdi ten pat prie lango ir rūko. Užgesina cigaretę ir tuoj degasi kitą. Nieko nesako. Ranka, laikanti žiebtuvėlį, dreba.

Liudvikas Jakimavičius: „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“

2022 m. Nr. 5–6 / Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius / Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.

Ramutė Dragenytė. Balta poezija

2022 m. Nr. 1 / Liudvikas Jakimavičius. Paliktos paletės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 95 p. Knygos dailininkė – Elena Selena.

Liudvikas Jakimavičius. Jubiliejinių metų didaktika

2015 m. Nr. 2 / Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra.

Liudvikas Jakimavičius. Skaptorystė

2014 m. Nr. 1 / Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs.

Liudvikas Jakimavičius. Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

2012 m. Nr. 12 / Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos…

Liudvikas Jakimavičius. Išparduotuvė „Lietuva“

2011 m. Nr. 8–9 / Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj…

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų

2011 m. Nr. 1 / Pasisako Donaldas Kajokas, Vytautas Martinkus, Valentinas Sventickas, Romas Gudaitis, Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis, Marytė Kontrimaitė.

Liudvikas Jakimavičius. Pasakojimas apie dvi kalbas

2010 m. Nr. 10 / Vienas iš pasakojimų apie Lietuvą galėtų būti pasakojimas ne apie marazmėjančią kalbą, o apie mūsų literatūrą, jos nūdieną, nes literatūra ir yra gyvos kalbos buveinė, istorijų ir pasakojimų kalvė.

Liudvikas Jakimavičius. Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda

2008 m. Nr. 10 / Rašydamas šį rašinį neturiu jokios aiškios vizijos ir numatymo, kaip baigsis rinkimai, kaip išrinktieji susidėlios valdžios postų pasiansus, į kurią pusę ketveriems metams nukryps mūsų valstybės ir kasdienio gyvenimo trajektorijos.

„Metų anketa“. Liudvikas Jakimavičius, Julius Keleras

2008 m. Nr. 5 / Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Aidas Marčėnas. Vieno Elio pergalingų pralaimėjimų istorija

2008 m. Nr. 1 / Liudvikas Jakimavičius. Elio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 96 p.

Powered by WordPress and WordPress Theme created with Artisteer.