Carlo Ginzburg. Viršus ir apačia. Uždrausto pažinimo tema XVI ir XVII a.
2025 m. Nr. 11
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Carlo Ginzburgas (g. 1939) – italų istorikas, akademikas ir eseistas, dėstė Bolonijos, Jeilio ir Prinstono universitetuose, UCLA (Los Andželo) universitete vadovavo Italijos renesanso istorijos katedrai. C. Ginzburgo tyrinėjimai, kurių centre – mažoji Europos paribių istorija (mikroistorija), padarė didelę įtaką tolesnėms istoriografijos studijoms. Autorių domina sudėtingas tiesos ir melo santykis, taip pat religiniai elementai, liaudies prietarai ir pagonybės liekanos bei simboliai – kultūrinis sinkretizmas, leidžiantis atkurti XVI–XVII a. vaizduotės kraštovaizdį bei galios struktūrų bandymus jį kontroliuoti. 1992 m. C. Ginzburgui suteikta Aby Warburgo premija, 2005 m. – Italijos „Accademia dei Lincei“ premija, 2023 m. – literatūrinė Ernesto Hemingway’aus premija už „minties nuotykį“. C. Ginzburgas yra Amerikos menų ir mokslų akademijos garbės narys.
Esė „Viršus ir apačia. Uždrausto pažinimo tema XVI ir XVII a.“, įtrauktą į straipsnių rinkinį „Miti emblemi spie. Morfologia e storia“ („Mitai emblemos ženklai. Morfologija ir istorija“, 1986), įkvėpė kultūrinis liapsusas – dviprasmiška Šventojo Rašto ištrauka, kurią skirtingos Europos intelektualų kartos perskaitė savaip, pritaikydamos savojo laiko dvasiai ir poreikiams.
Šios esė tema gana plati, todėl bus prasminga pradėti nuo konkretaus teksto. Laiške romiečiams 11, 20 šv. Paulius ragino krikščionybėn atsivertusius romėnus neniekinti žydų. Kristaus skelbiama žinia (kaip leidžiama suprasti) esanti universali. Iš čia ir įspėjimas: μὴ ὑψηλὰ φρόνει, ἀλλὰ φοβοῦ („tad nesipuikuok, verčiau bijok!“). Šv. Jeronimo Vulgatoje ši ištrauka suskamba taip: noli altum sapere, sed time.
Vulgata neretai mums siūlo labai pažodinį vertimą[1]: šiuo atveju altum sapere veikiau yra kalkė nei graikiško termino ὑψηλοφρόνει atitikmuo. Vis dėlto, pradedant IV a., lotyniški Vakarai minėtąją ištrauką neretai suprato klaidingai: sapere interpretuota ne kaip moralinės („būk išmintingas“), o kaip intelektualinės reikšmės („pažinti“) veiksmažodis; kita vertus, prieveiksminė forma altum suvokta kaip denotacinis daiktavardis – kas esti aukštai. Non enim prodest scire, – rašė šv. Ambrozijus, – sed metuere, quod futurum est; scriptum est enim, Noli alta sapere („Geriau prisibijoti būsimų dalykų, nei apie juos žinoti; juk iš tiesų parašyta, Noli alta sapere…“)[2].
Taigi moralinis išpuikimas, kurį smerkė šv. Paulius, virto priekaištu intelektiniam smalsumui. V a. pr. Pelagijus sukritikavo kelis neįvardytus asmenis, kurie, klaidingai supratę ištraukos prasmę ir kontekstą, tvirtino, neva Laiške romiečiams 11, 20 apaštalas kvietęs uždrausti „išminties mokymą“ (sapientiae studium)[3]. Po kiek daugiau nei tūkstantmečio Erazmas Roterdamietis, sekdamas humanisto Lorenzo Vallos nurodymu, pareiškė, kad šv. Pauliaus žodžių taikiniu buvusi ne intelektualinė, o moralinė yda. Savo nebaigtame dialoge „Antibarbarai“ jis rašė: „Šie žodžiai nesmerkia erudicijos, o bando mus nukreipti nuo puikavimosi pasaulietiniais pasiekimais.“ „Pauliaus žodžiai non altum sapere, – priduria Roterdamietis, – skirti turtuoliams, ne išminčiams sudrausminti.“ Nestebina, kad versdamas Naująjį Testamentą jis atsisakė adaptuoti dviprasmiškus Vulgatos žodžius ir patikslindamas rašė: Ne efferaris animo, sed timeas. „Galvoje čia turimi ne šiaip doktrina ar kvailumas, – aiškino Roterdamietis, – bet arogancija ir kuklumas“[4]. Prie to, kaip Erazmas Roterdamietis gina kultūrą, grįšime kiek vėliau. Dabar būtina pabrėžti, kad, nepaisant šios gana aiškios teksto interpretacijos, šv. Pauliaus fragmentas ir toliau buvo aiškinamas klaidingai.
Pelagijaus ir Roterdamiečio analogija verta dėmesio. Akivaizdu, jog egzistavo tendencija iškreipti minėtosios ištraukos prasmę. Prieiti tokią išvadą nėra paprasta, kadangi visi Viduramžių ir Renesanso komentatoriai iš esmės teisingai interpretavo noli altum spirituale kaip perspėjimą, nukreiptą prieš dvasios puikybę. Tačiau Laiške romiečiams 11, 20 šiuos žodžius lydi du daugiau ar mažiau analogiški moraliniai perspėjimai: „Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau, negu dera manyti“ (Rom 12, 3) ir „Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais“ (Rom 12, 16). Šių ištraukų raktinis žodis tekste – φρονεῖν (μὴ ὑψηλοφρόνει, μὴ ὑπερφρονεῖν, μὴ τὰ ὑψηλὰ φρονοῦντες), šv. Jeronimo verčiamas lotynišku sapere (noli altum sapere, non plus sapere quam oportet sapere, non alta sapientes sed humilibus consentientes). Dar III a. Latancijus teigė, kad sapere reiškia „ieškoti tiesos“[5]. Praėjus šimtmečiui šv. Ambrozijus, kaip matėme prieš tai, žodį sapere kaip sinonimą prilygino veiksmažodžiui scire (žinoti). Reikšminga tai, kad romanų kalbose žinojimą įvardija tokie veiksmažodžiai kaip sapere, savoir, saber – nors, pavyzdžiui, italų kalboje skirtis tarp scienza (mokslas) ir sapienza (išmintis) iš dalies išsaugo skirtį tarp moralinės ir intelektualinės sričių. Todėl nestebina, kad žodžiai non plus sapere quam oportet sapere (Rom 12, 3) buvo interpretuojami kaip perspėjimas dėl intelektualinio eretikų smalsumo religijos klausimais. Net ir tokie komentatoriai kaip Smaragdas ar Rabanas Mauras, teisingai interpretavę noli altum sapere kaip atitinkantį „nebūk išdidus“, vos keliais puslapiais toliau siejo šį fragmentą su non plus sapere quam oportet sapere, suprantamą pažinimo prasme. Daugelį šimtmečių šv. Pauliaus žodžius noli altum sapere, ištrauktus iš konteksto, citavo autoriai pasauliečiai ir ekleziastai, kaip akivaizdų raginimą neperžengti žmogiškojo intelekto ribų, tai matysime aptardami, pavyzdžiui, De imitatione Christi. XV a. pab. vienas pirmųjų Biblijos vertėjų į italų kalbą, Niccolò Malermi, galėjo leisti sau rašyti štai ką: Non volere sapere le chose alte („Nenorėk žinoti aukštų dalykų“)[6].
Taigi susidūrėme su liapsusu: ne individualiu, o kolektyviniu ar beveik kolektyviniu. Žinoma, šv. Pauliaus žodžių slinktį nuo moralinės prie intelektualinės reikšmės palengvino kalbinio ir tekstinio pobūdžio veiksniai. Vis dėlto faktas, kad žodžiai noli altum sapere imti interpretuoti kaip raginimas nesiekti neleistino „aukštų dalykų“ pažinimo, implikuoja ir gilesnius elementus[7].
Žmonės linkę tikrovę vaizduotis pasitelkdami priešingybes. Kitaip tariant, suvokimo srautą lemia aiškiai priešpriešinamos kategorijos: šviesa ir tamsa, karštis ir šaltis – viršus ir apačia. Senasis Herakleitui priskiriamas posakis, pasak kurio, tikrovė – tai priešybių karas (posakis, kurį Hegelis išvertė į savą dialektinės sampratos kalbą), gali būti perskaitytas ir kitaip, ne mažiau anachronistiškai. Kartą garsus biologas atkreipė dėmesį, kad ši poliariškumo manija turi gilias biologines šaknis, kadangi žmogaus protas – tarsi kompiuteris, veikiantis pagal taip / ne ir viskas / nieko logiką. Net jei šiuolaikinė fizika pernelyg atspari antropomorfizmui, kad prisirištų prie panašios logikos, žmonija ir toliau elgiasi bei mąsto minėtuoju būdu. Žmonėms tikrovė, atsispindinti kalboje, taigi ir mąstyme, yra ne tęstinumas, o sfera, kurią reguliuoja atskiros, iš esmės antitetiškos kategorijos.
Šios kategorijos, greta jų biologinės kilmės, akivaizdžiai turi ir kultūrinę ar simbolinę reikšmę. Antropologija tyrinėja kintančią dalies šių opozicijų, tokių kaip dešinė / kairė, reikšmę. Vis dėlto jokia iš šių kategorijų nėra tokia universali kaip opozicija viršus / apačia. Reikšminga tai, kad teigiame ką nors esant „iškilų“ ar „viršesnį“ (ar, priešingai, „žemą“, „žemesnį“) nesusimąstydami, kodėl didesnę vertę (kokybę, jėgą ir t. t.) priskiriame kone visada viršui. Regis, ir kiti primatai panašiai reaguoja į priešpriešą viršus / apačia. Ryški šiai opozicijai teikiama kultūrinė vertė mums žinomose visuomenėse (kiek pavyko išsiaiškinti) sietina greičiausiai su kitu, specifiškai žmogišku elementu, turėjusiu lemtingos įtakos homo sapiens istorijai. Užsitęsusi žmonijos vaikystė ir ypatingas jos fizinės bei intelektinės raidos lėtumas, tikėtina, paaiškina tiesioginį tapatinimą to, kas esti „aukštai“, su jėga, vertingumu ir t. t. Bejėgiam vaikui galingas suaugusysis visada įkūnija tai, kas „vertinga“.
Kalbame, natūralu, apie hipotezę. Tačiau tai, kad kiekviena civilizacija kosminės galios šaltinį – Dievą – įkurdino danguje, yra faktas. Be to, „viršaus“ simbolika, apie ką vis dar liudija indoeuropiečių kalbos, giliai susijusi su politine galia. Jei grįžtume prie Vulgatos citatos, nuo kurios ir pradėjome savo svarstymus, matytume, kad įspėjimas dėl pretenzijos pažinti „aukštus“ dalykus nurodo į skirtingus, nors tarpusavyje ir susijusius tikrovės lygmenis. Į kosminį: draudžiama žvelgti į dangų ir bendrai į Gamtos paslaptis (arcana naturae). Į religinį: draudžiama pažinti Dievo paslaptis (arcana Dei), tokias kaip predestinacija, Trejybės dogma ir kitos. Į politinį: draudžiama pažinti galios paslaptis (arcana imperii), o tiksliau politikos misterijas. Tai skirtingi tikrovės aspektai, tačiau visi jie implikuoja gana tikslią hierarchiją; skirtingi, tačiau susiję ar tiksliau abipusiai sustiprinti per analogiją.
Antropologai puikiai žino, gal net geriau už istorikus, kaip pavojinga praeities kultūroms taikyti mūsiškes kategorijas. Vis dėlto šiuo atveju galime ramiai tą daryti, kadangi šv. Pauliaus žodžiai noli altum sapere nekart sugrįžta skirtinguose kontekstuose ir atspindi bendrą numanomą prielaidą: egzistuoja atskira sritis – kosminė, religinė ir politinė – apibrėžiama kaip „viršus“ ir uždrausta žmogiškajam pažinimui.
Ideologinė šio trigubo draudimo reikšmė akivaizdi. Ja siekta išsaugoti egzistuojančią socialinę ir politinę hierarchiją ir pasmerkti maištavusius politinius mąstytojus, bandžiusius atskleisti Valstybės paslaptis. Siekta sustiprinti Bažnyčios (ar bažnyčių) galią, apsaugant tradicines dogmas nuo intelektinio eretikų smalsumo. Drauge norėta – kaip ribinio, bet reikšmingo poveikio – pažaboti nepriklausomus mąstytojus, drįsusius suabejoti įsigalėjusiu kosmoso vaizdiniu, grįstu aristoteliška-ptolemėjiška prielaida egzistuojant aiškią skirtį tarp neklystančio dangaus ir nuodėmingo žemiškojo pasaulio. <…>
Tam tikru momentu tradiciniai žmogiškajam pažinimui primesti suvaržymai buvo sulaužyti. Užteks prisiminti stulbinamą astronomijos pažangą XVII a. pradžioje bei vėliau. Žinoma, tokie mokslininkai kaip Galileo Galilei ar Johannesas Kepleris nedvejodami nukreipė į dangų akis, o ir naujus prietaisus, tokius kaip teleskopas. Gamtos paslaptis, arcana naturae, pamažu imta tirti. Kaip šie mokslo pasiekimai paveikė senuosius draudimus pažinti arcana Dei ir arcana imperii, Dievo ir galios paslaptis? Pastarojo meto diskusijos šia tema atskleidė intelektinės ar religinės (pavyzdžiui, puritoniškos) nuostatų svarbą mokslinės minties raidai. Čia vis dėlto mėginsime pasukti, nors ir trumpam, kitu keliu.
„Ar perkėlus žemę į dangų, – Koperniko klausia Lojola Johno Donne’o satyriniame veikale „Ignacas ir jo draugija“, – žmonės ėmė tikėti statą naujus bokštus ir vėlei grasiną Viešpačiui? O gal šis žemės judesys jiems leidžia manyti, jog pragaro nėra, ir neigti bausmę už nuodėmes?“[8] Tokie, anot vieno nuovokiausių to meto protų, galėjo būti du tikėtini „naujojo mokslo“ padariniai: šventvagiškas intelektualinis išpuikimas arba galingos vienijančios socialinės jėgos, kokia yra religija, atmetimas. Trumpam palikime nuošaly pirmąjį ir stabtelėkime prie antrojo.
Galimybė semtis iš „naujojo mokslo“ ardomųjų analogijų religiniais ir politiniais klausimais, manau, neapsiribojo inteligentijos rateliais. Čia galėtume cituoti Costantino Sacardino, vadovavusio nesėkmingam liaudies maištui prieš popiežiaus valdžią, žodžius. Sacardinas, 1619-aisiais pakartas Bolonijoje kaip ateistas, nekart buvo pareiškęs: „Tik kvailiai tiki jį [pragarą] egzistuojant… Didikai trokšta, kad tuo tikėtume, nes nori priversti mus veikti pagal jų valią, tačiau… karvelidė jau atmerkė akis“[9]. Tais pačiais metais skirtingos prancūzų ir italų inteligentų grupelės, garsėjusios kaip libertins érudits, skelbė religiją esant melu, tačiau naudingu: be religijos masės elgtųsi netinkamai ir žlugtų pati visuomenė. Toks žmogus kaip Sacardinas, profesionalus juokdarys ir Paracelso medicinos sekėjas, atvirai apvertė šią aristokratijos doktriną. Paprastų žmonių požiūris – tokia buvo jo optimistinė prielaida – spėjo pakisti. Į valdovų ir politikų žygdarbius pasaulinio teatro arenoje prastuomenė žvelgia nebe pasyviai, o perprasdama galios paslaptis ir atrasdama labiausiai nuo jos slepiamą tiesą: politinį religijos pasitelkimą.
„O gal šis žemės judesys, – klausė Donne’as – jiems leidžia manyti, jog pragaro nėra, ir neigti bausmę už nuodėmes?“ Būtent tokią išvadą padarė ir Sacardinas. Žinoma, neturime įrodymų jį susipažinus su Koperniko sistema. Ir vis dėlto kyla klausimas, ar Sacardino suvokimo gyvenus naujaisiais laikais, kai tradicinės nuostatos ėmė irti („karvelidė jau atmerkė akis“), niekaip neįtakojo perversmas mokslo srityje.
Sacardino atvejis, kiek mums žinoma, tikrai išskirtinis. Be to, žemesniųjų klasių revoliucija, apie kurią svajojo šis veikėjas, XVII a. Europoje neabejotinai buvo pasmerkta žlugti. Sėkminga analogija pereinant iš „naujojo gamtos mokslo“ į visuomenės mokslą galėjo būti siejama (tą, beje, ir darė Hobbesas) tik su jau egzistuojančiomis galios tikrovėmis, tokiomis kaip absoliutinė valstybė. Reikšminga tai, kad tokia analogija buvo įvardijama kaip „ateistinė“, taigi iki galo neapibrėžtu terminu, taikytu ir politikos, ir religijos klausimais. Tai darkart patvirtina mūsų teiginį, kad egzistavo gilus ryšys tarp trijų pažinimo plotmių – kosminės, religinės ir politinės. <…>
Senųjų suvaržymų įveiką tinkamai užfiksavo emblemų rinkiniai. XVII a. Ikaras ir Prometėjas tapo galingo intelektinio atradimų postūmio simboliais. Ryški verčių slinktis lėmė tai, kad „drąsa“, „smalsumas“ ir „intelektualinis išdidumas“ – tradiciškai Ikaro ir Prometėjo mitams priskiriamos ydos – pradėti vertinti kaip dorybės. Donne’as buvo tai numatęs: „Ar perkėlus žemę į dangų žmonės ėmė tikėti statą naujus bokštus ir vėlei grasiną Viešpačiui?“ Ikaras su Prometėju, kaip ir kiti titanai ar Babelio bokšto statytojai, taip pat buvo nugalėti, tačiau jų pralaimėjimo būta šlovingo. Ir tikrai, viename XVII a. pab. emblemų rinkinių Prometėjas vaizduojamas nebe kaip palaužta dievybė, prikaustyta prie uolos grandinėmis, – dabar Prometėjo ranka, sakytum, siekia saulės, palydima išdidžios antraštės: Nil mortalibus arduum (mirtingiesiems nėra nieko sunkaus). Ikaro skrydis taip pat sulaukia naujo požiūrio: kitame emblemų rinkinyje jis vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis, ramiai sklandantis po dangų. Antraštę Nil linquere inausum (drįsk viską) lydi komentaras, Ikaro skrydį prilyginantis Kristupo Kolumbo naujojo pasaulio atradimui[10]. Jėzuitas Daniello Bartoli savo ruožtu pareiškia, kad be Kolumbo narsos, kurią jis prilygino Ikaro užmojui, Europa neturėtų „nei ginklų, nei kasyklų… anei žinojimo apie aną pasaulio dalį vardu Amerika“[11]. Sąvokoms „rizika“ ir „naujovė“ imta priskirti teigiamą reikšmę, kaip esmingoms ir tinkamoms visuomenei, vis labiau grindžiamai prekyba. Į paviršių kilo nauja kultūra, įtvirtinanti naujas socialines vertybes.
Dar kartą grįžus prie šv. Pauliaus žodžių noli altum sapere paaiškėtų, kodėl aptariamuoju laikotarpiu jie tampa nebepriimtini. Iš tikrųjų būtų galima kone žingsnis po žingsnio atsekti, kokiu būdu šis garbstomas moto galiausiai atmetamas. XVII a. pr. ne kartą perleistame emblemų rinkinyje, kurio autorius – jaunas olandų advokatas Florentius Schoonhovius, ir vėl aptinkame senąjį raginimą noli altum sapere, tik kitokia forma: altum sapere pericolosum (pavojinga pažinti, kas viršuje). Šūkis siejamas vėlgi su Ikaro figūra. Ilgokas autoriaus komentaras aiškina, kas yra šios emblemos taikinys: pernelyg smalsūs teologai, besiginčijantys dėl dieviškųjų paslapčių, tokių kaip predestinacija, laisva valia ir Adomo išvarymas iš rojaus. Argi nebūtų prasmingiau, apgailestauja Schoonhovius, jei, padėję į šalį painias ir beprasmes kalbas, jie tiesiog pasitenkintų Biblija! Tada mūsų klestinčiai tėvynei, tęsia autorius, negrėstų religinių nesantaikų kurstoma pražūtis[12].
Tai, apie ką netiesiogiai užsimena Florentius Schoonhovius, susiję su gilėjančia krize. 1618-aisiais religiniai karai Olandijoje priartėja prie lemtingos atomazgos. Griežtos kalvinizmo doktrinos dėl lemties sekėjams tenka susiremti su stiprėjančia romiųjų arminijonų opozicija. Jų teologinė diskusija turi reikšmingų politinių implikacijų, kadangi arminijonai yra religinės tolerancijos šalininkai. Dėl šios priežasties jie remia tokius valstybės veikėjus kaip Johanas van Oldenbarneveltas. Religiniams ginčams spręsti Dordrechte sušaukiamas sinodas. Tuo metu Florentius Schoonhovius ir nutaria išleisti savo emblemų rinkinį – kaip kvietimą religinei taikai.
Tiek Ikaro skrydis, simbolizuojantis teologų smalsumą, tiek šūkis noli altum sapere Olandijos tikinčiųjų rateliuose cirkuliavo gana plačiai. 1618-ųjų vasarį Harlemo konsulo svainis paviešino laišką, pasmerkusį bepročius teologus, kurie, panašiai kaip Ikaras, niekingai krenta ir trenkiasi į žemę, išdrįsę pakilti pernelyg aukštai, uždraustųjų viršūnių link. Prieš vos kelerius metus didysis filologas klasikas Isaacas Casaubonas kreipėsi į vieną iškiliausių arminijonų lyderių Grozijų pabrėždamas, kad visam krikščioniškam pasauliui, o ypač patiems arminijonams, būtų pravartu pristabdyti tam tikrus smalsius teologus, mėginančius (kaip pridūrė, neabejotinai cituodamas Laišką romiečiams 12, 3) pažinti daugiau, nei leista: sapientes supra id quod oportet sapere.
Taigi minėtoji Schoonhoviaus emblema virpino pažįstamą natą. Tačiau jos kontekstas, tam tikru požiūriu, buvo naujas. Pažvelgę į pirmą Schoonhoviaus leidinio puslapį, virš teksto išvysime jauno autoriaus portretą, įrėmintą žodžiais sapere aude. Iškart po jų – trys emblemos: nosce te ipsum (pažink save), sapiens supra fortunam (išminčiaus nenugali lemtis) ir jau matytas altum sapere pericolosum. Leidinio emblemas vienija pažinimo tema, su akivaizdžiomis stoikų potekstėmis. Vis dėlto pirmojo šūkio reikšmė ryškiai kontrastuoja su altum sapere periculosum reikšme.
Šūkis sapere aude neabejotinai pasiskolintas iš Horacijaus laiško Markui Lolijui. Pažodinė jo reikšmė – „būk išmintingas“: Horacijus šiais žodžiais kreipiasi į kvailį, niekaip nesiryžtantį perbristi upės, mat laukia nustosiant ją tekėti. Pradžioje ši ištrauka buvo siejama su sveiku protu, ne pažinimu. Tačiau nesunku suprasti, kad Schoonhoviaus rinktinėje Horacijaus žodžiai įgauna kitokią reikšmę. Čia sapere taip pat nuslysta iš moralinės į intelektualinę sritį, veikiamas gretutinio šūkio altum sapere periculosum. Rezultatas – savita ir nestabili pusiausvyra: „pavojinga pažinti tai, kas viršuje“ ir drauge „drįsk pažinti“.
Norint iki galo suprasti pastarojo raginimo reikšmę, būtina atminti, kad anuo laikotarpiu Europos inteligentija vis labiau regėjo save kaip kosmopolitinės respublica literatorum (intelektualų respublikos) dalį[13]. Šiame kontekste intelektualų tarpusavio solidarumui teikiama daugiau reikšmės nei religiniams ar politiniams vaidmenims. Būtų galima teigti, kad tiesos paieškos tampa savita religija, politiniu įsitraukimu. Vis dėlto šis raginimas ugdyti pažinimo dvasią yra skirtas ne visiems. Hic vero libertas aliqua inquirendi, aut etiam dissentiendi doctis omnino concedenda est („Turime suteikti tam tikrą žinojimo, o ir nepritarimo laisvę, ypač išprususiems žmonėms“), – Casaubonui rašo arminijonas Conradas Vostius, Leidos teologijos profesorius, „antraip atrodys, kad statome kliūtis lėtam tiesos žygiui“[14].
Taigi mokslinių tyrinėjimų laisvė turėjo būti teikiama pirmiausia – o gal vien tik? – konkrečiai socialinei grupei: inteligentijai. Galima sakyti, kad formavosi naujas intelektualo įvaizdis, vienaip ar kitaip tebegyvuojantis ir šiandien.
Altum sapere periculosum: tiesos paieškos gali turėti pavojingų socialinių pasekmių, kaip parodė Olandijos įvykiai. Dordrechto sinode arminijonai buvo nugalėti. Po metų, 1619-aisiais, teologinę ortodoksinio kalvinizmo pergalę sutvirtino politinė pergalė. Johanas van Oldenbarneveltas buvo nuteistas mirties bausme; dauguma arminijonų – dar vadinamų remonstrantais – pasitraukė iš šalies, daugiausia į Prancūziją. Schoonhovius, galbūt nusivylęs religinėmis savo tikėjimo bendražygių kovomis, apleido kalvinizmą ir perėjo į katalikybę. Tikėtina todėl nebeišleido nė vienos emblemų knygos. Vis dėlto naujoji Horacijaus žodžių sapere aude (drįsk pažinti) prasmė plito toliau. Asmeniniu šūkiu juos pasirinko prancūzų filosofas ir matematikas Pierre’as Gassendi: šiame kontekste minėtini ne vien jo ryšiai su libertin érudits, bet ir su Paryžiaus arminijonais tremtiniais.
XVIII a. pr. Olandijoje pasirodo dar viena knyga. Jos titulinį puslapį puošia vinjetė, vaizduojanti į kalną kopiantį žmogų. Debesų gaubiamoje viršūnėje galima įžiūrėti gausybės ragą. Sparnuota dievybė su dalgiu – Laikas – laiko žmogų už rankos ir padeda kopti. Šūkis skamba taip: Dum audes, ardua vinces (jei gebėsi išdrįsti, įveiksi sunkumus). Emblema sumaniai sujungia į vieną tris skirtingus šūkius: Veritas filia Temporis (tiesa – Laiko vaikas); altum sapere, nes ardua reiškia taip pat ir „aukštus dalykus“; sapere aude. Ir tikrai turime Laiką, aukštį ir drąsą (Dum audes… jei gebėsi išdrįsti). O kurgi sapere? Pakaks žvilgtelėti į knygos pavadinimą: „Epistolae ad Societatem Regiam Anglicam“ („Laiškai Anglijos karališkajai draugijai“), kurių autorius – Antonas van Leeuwenhoekas, didis olandų gamtininkas, pirmasis mikroskopą pritaikęs mokslininkas. Vinjetės prasmę galėtume išversti taip: atėjo metas, Gamtos paslaptys nebėra paslaptys, mokslininkų intelektinė drąsa paties jas žmonijai po kojų.
Nestabili pusiausvyra tarp „nesiek pažinti aukštai esančių dalykų“ ir „drįsk pažinti“ įveikiama. Tolesnė raginimo peržengti senąsias pažinimo ribas istorija jau nubrėžta. Itin reikšminga tai, kad Horacijaus šūkis tampa esmine Šviečiamojo amžiaus vertybių išraiška. Was ist Aufklärung? (kas yra Apšvieta?), baigiantis šimtmečiui klausia Immanuelis Kantas, ir jo atsakymas skamba taip: Sapere aude! Nors, kita vertus, pats jis pabrėžia žmogiškojo pažinimo ribotumą. Bet tai jau kita istorija.
[1] Plg. Plater W. E., Whyte H. J. A Grammar of the Vulgata. – Oxford, 1926. – P. 29.
[2] Ambrosius. De fide. – V. 17. – 209 // Sancti Ambrosii Opera. – Pt. 8 / ed. O. Faller // Corpus scriptorum ecclesiasticorum Latinorum [toliau – CSEL], LXXVIII. – Vienna, 1962. – P. 295; taip pat žr. Plater W. E., Whyte H. J. A Grammar of the Vulgata. – P. 300.
[3] Pelagius. Expositiones tredecim epistolarum Pauli // Epistolam ad Romanos (Patrologiae cursus completus / ed. J.-P. Migne. – Series latina. – Supplementum, i / ed. A. Hamman. – Paris, 1958. – col. 1161).
[4] Žr. Desiderius Erasmus Roterodamus. Opera omnia. – 10 vol. (Leiden, 1703-6). – X, col. 1726; VI, col. 625.
[5] Lactantius. Divinae Institutiones. – II 7 (Brandt S., Laubmann G. CSEL. – XIX. – Vienna, 1890. – P. 125): sapere id est veritatem quaerere…
[6] Biblia vulgare historiata… / vertė Nicolò Malermi. – Venezia, 1507. – P. clxxv.
[7] Analizuodamas šį liapsusą kaip pavyzdžiu rėmiausi Erwino Panofskio „Et in Arcadia ego. On the Conception of Transience in Poussin and Watteau“, žr. Klibansky R., Paton H. J. Philosophy & History: Essays Presented to Ernst Cassirer. –Oxford, 1936; II leid. New York, 1963. – P. 223.
[8] „Hath your raising up of the earth into heaven brought men to that confidence, that they build new towers or threaten God againe? Or do they out of this motion of the earth conclude, that there is no hell, or deny the punishment of sin?“; Donne J. Ignatius His Conclave: Complete Poetry and Selected Prose. – London, 1949.
[9] Venecijos valstybinis archyvas. – Inkvizicija. – B. 72 („Costantino Sacardino“). It. colombara (karvelidė) – taip metaforiškai buvo vadinami žemesni visuomenės sluoksniai. Apie šią bylą žr. Ginzburg C., Campeggi R. La colombara ha aperto gli occhi // Quaderni storici. – 1978. – Nr. 38. – P. 631–639.
[10] Plg. Anselme de Boot. Symbola varia diversorum Principum, Archiducum, Ducum, Comitum & Marchionum totius Italiae, cum facili isagoge. – Amsterdam, 1686. – P. 292–294. Lotyniškas moto Nil linquere inausum pasiskolintas iš Vergilijaus („Aeneis“, vii. 308).
[11] Bartoli D. Dell’huomo di lettere difeso et emendato. – Roma, 1645. – P. 154–156.
[12] Florentius Schoonhovius. Emblemata… partim moralia civilia. – Gouda, 1618; vėlesnis leid. Leiden, 1626.
[13] Plg. Vivanti C. Lotta politica e pace religiosa in Francia fra Cinque e Seicento [Politinė kova ir religinė taika XVI ir XVII a. Prancūzijoje]. – Torino: Einaudi, 1963. – P. 325–362.
[14] Praestantium ac eruditorum virorum Epistolae. – P. 28.