Tetiana Teren. Skiepijimas kitu pasauliu

2025 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė

Tetiana Teren – žurnalistė, kultūros vadybininkė, buvusi Ukrainos PEN klubo vykdomoji direktorė. Kartu su fotografu Oleksandru Chomenka parengė tris pokalbių su žymiais Ukrainos rašytojais knygas „RECvizitai. Rašytojų balsų antologija“ (2015, 2017), o su teatro kritike Anna Lypkivska parengė knygą „Paprasti dalykai. Aštuoni pokalbiai su Ada Rohovceva“ (2018). 2020 m. išėjo knyga „Pasaulio sukūrimas“, kurioje pateikiami jos pašnekesiai  su rašytoju Tarasu Prochaska.

Esė „Skiepijimas kitu pasauliu“ parašyta pagal 2025 m. Ukrainos PEN klubo tikslinę temą „Būti pasaulyje“. Projektas įgyvendinamas su internetinio portalo „Суспільне Культура“, leidyklos „Projector Publishing“ ir meno knygų leidyklos „Telegraf“ informacine parama.

 

Mano asmeninis mitas apie Europą užgimė iš poltaviečių senelių pasakojimų. Augau su tais pasakojimais iš pradžių klausydama jų kaip įspūdingų detektyvinių istorijų, pilnų stulbinamų nuotykių, pavojų su laiminga pabaiga, o vėliau tai padėjo suprasti, kaip viskas pasaulyje yra susiję, ypač tai, kas mus formuoja ir apibūdina.

Senelis ir močiutė buvo vadinamieji ostarbeiteriai. Senelį vokiečiai išvežė darbams vos septyniolikos. Pirmiausiai jis atsidūrė Kelne, paskui Mece, Forbache ir Lingene. Senelis buvo puikus pasakotojas, ir aš užgniaužusi kvapą vėl ir vėl klausydavausi apie jo pabėgimus, apie pataisos darbų stovyklą, apie tai, kaip jis kartą įšoko į baseiną miesto parke, mėgindamas pasislėpti nuo gestapininkų, arba apie tai, kaip vokietis peršovė jam koją, kurią paskui vos išgelbėjo. Atėjus sąjungininkams, senelis atsidūrė Paryžiaus stovykloje prancūzų kariams. Čia prasideda viena mano mėgstamiausių pasakojimo dalių: apie prancūzų sanatoriją, apie varles, kurias – tik įsivaizduok! – patiekdavo restoranuose, apie generolą Charles’į de Gaulle’į, kurį seneliui pasisekė kartą pamatyti, arba apie prancūzaitę, įsimylėjusią jį iki ausų.

Močiutės istorija buvo ne tokia nuotykinga. Pakeliui į Dortmundą ji taip pat bandė pabėgti, bet vokiečių sargybiniai ją taip sumušė, kad mėnesį negalėjo vaikščioti. Sąlygos fabrike buvo sunkios, trūko maisto, miegojo ant gultų, bet kartu močiutė visada prisimindavo pagyvenusius vokiečius, atnešdavusius ostarbeiteriams maisto ir drapanėlių. Močiutė gavo galimybę truputį užsidirbti – prižiūrėjo vaikus vienoje vokiečių šeimoje, o vakarais skalbė ir lopė karo belaisvių drabužius. Kai Dortmundas buvo laisvinamas, močiutė atsidūrė bombų slėptuvėje kartu su vokiečiais. Per aviacijos smūgį slėptuvė buvo palaidota po žeme, ir ji vos liko gyva, vėliau visą gyvenimą ją kamavo dusulio priepuoliai. Kurį laiką po išlaisvinimo ji buvo gydoma amerikiečių karo ligoninėje, tačiau močiutė atsisakė vykti į Ameriką – užvis labiausiai ji troško grįžti į Ukrainą. Grįžusi nerado nei savo namų, nei kaimo – viską sudegino vokiečiai. Močiutės šeima pasitiko ją žeminėje: taigi laukė naujo kaimo ir trobos statybos (štai kodėl Ukrainoje tiek daug Novoselivkų).

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vokietijos vyriausybė pradėjo mokėti kompensacijas buvusiems stovyklų darbininkams. Mano vaikystėje šalia naujai įvestos grivinos atsirado žodis „markės“. Prisimenu stalčių, kuriame seneliai saugojo gautas Vokietijos markes, ir kaip aš, atsistojusi ant kėdės, jas išsitraukdavau ir apžiūrinėdavau. Markes podraug su obuoliais ir saldainiais jie ilgus metus dovanodavo anūkams, o paskutines jų vokiškas dovanas gavau jau būdama studentė. Maždaug tada, apie 2000-uosius, vokiečiai mokėjimus nutraukė.

Kaskart viešėdama užsienyje negaliu nepastebėti pagyvenusių europiečių ar amerikiečių, kurie, išėję į pensiją, nusprendžia likusį gyvenimą praleisti atostogaudami ir keliaudami. Sutinku juos, dėvinčius kokybišką aprangą, pasipuošusius šeimos papuošalais, su tvirtais odiniais lagaminais, fotoaparatais ir žiūronais, įvairių pasaulio šalių oro uostuose, laivų deniuose, didžiųjų miestų aikštėse ir ramiose jūrų bei vandenynų pakrantėse. Stebėdama jų ramybę ir susidomėjimą viskuo, kas juos supa, visada – ne be skausmo ir liūdesio – pagalvoju apie savo senelius. Galvoju apie jų Europą, kurią jie matė tik kartą gyvenime. Europą, kurios jiems būtų buvę geriau niekada nepažinti, bet kuri vis dėlto suformavo jų pasaulio suvokimą ir požiūrį į jį. Nes net ir tomis baisiomis vokiškų stovyklų ir barakų sąlygomis jie sugebėjo pamatyti kitokį pasaulį, o pasakojimai, su kuriais užaugau, visada bylojo, kad turime dar tiek daug nuveikti, kad pasiektume tokį gyvenimo lygį. Mano senelis, kuris labiau už viską mylėjo žemę, mokėjo statyti ir auginti, žavėjosi vokiečių darbštumu, jų apgalvotai pastatytais namais ir jų praktiškumu (ypač tuo, kad tuo metu jie jau konservuodavo maistą, o Sovietų Sąjungoje dar niekas nežinojo apie metalinius dangtelius). Mano močiutė pasakodavo apie gražius drabužius, jaukius sodus prie namų ir dailias braškių lysves jų kiemuose. „Vokiečiai tada gyveno taip, – sakydavo mano senelis, – kaip mes gyvename dabar.“ „Palyginti su Ukraina, tai buvo rojus“, – pridurdavo močiutė.

Atrodytų, kad jie abu turėjo visą likusį gyvenimą nekęsti to kito pasaulio, kuris atėmė iš jų sveikatą ir jaunystę, tačiau pasaulis, į kurį jie grįžo pas savo šeimas, rojaus nė iš tolo nepriminė. Abiejų šeimos išgyveno Holodomorą. Abiejų šeimų tėvai buvo represuoti. Ir net ano baisaus, kartą pamatyto pasaulio, tos galimybės pažinti ir palyginti pakako, kad pokalbiuose su manimi jie niekada nesižavėtų komunizmu ir „sovietiniu rojumi“. Tokiu nepaprastu būdu dviejų ukrainiečių ostarbeiterių istorijos man sutapatino nacizmą ir komunizmą – ir jos paveikė mane labiau nei bet kuri knyga, kurią perskaičiau vėliau. Nes svarbiausia jose buvo tai, kad asmeninė istorija – Ukrainos ir pasaulio – yra viena visuma, o ne suskaidytos dalys, ką kelis šimtmečius bandė pasiekti Rusijos, o vėliau sovietų propaganda.

Dvikryptis judėjimas

Mąstydama apie pasaulį ir mus jame, negaliu negalvoti apie vaikystėje girdėtas istorijas ir apie tai, kad pasaulio pažinimas ir jausmas, kad esame jo dalis, neįmanomi be judėjimo. Be asmeninių istorijų, be įgytos patirties ir prisilietimų toks vienas kito pažinimas neįmanomas. Nuolat galvoju apie tai, kaip galime papasakoti pasauliui apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir kas esame mes, ukrainiečiai. Kaip tai padaryti stokojant šaltinių, iš kurių kitos šalys galėtų apie mus sužinoti savo kalbomis, taip pat atsižvelgiant į įsišaknijusius stereotipus, sunaikintus ar perrašytus istorijos puslapius, kuriuos per amžius skleidė Rusijos žiniasklaida, kultūros ir mokslo veikėjai, ir kartu paisant tų kitų šalių praeities, jų pačių tragedijų, kurios, kaip ir mūsų gyvenime, labiausiai apibrėžia jų pasaulinių įvykių suvokimą ir reakciją į juos?

Nuo 2022 m. ukrainiečiai išties daug nuveikė, kad paaiškintų pasauliui, kas mes esame, kada prasidėjo mūsų istorija ir kultūra, kokios yra kolonijinės genocidinio Rusijos karo priežastys ir už ką mes kovojame. Atrodo, kad dar niekada savo istorijoje taip daug ir taip dalykiškai nekalbėjome su pasauliu. Kai užsienio kultūrinės bendruomenės manęs klausia, kaip šiandien gali padėti ukrainiečių kultūrai, atsakau, kad pirmiausiai ši pagalba pasireiškia remiant Ukrainos kariuomenę, o kitas prašymas – versti ukrainietiškas knygas. Tai – veiksmingiausias mechanizmas, galintis papasakoti, kuo gyvename šiandien, ir kartu parodyti mūsų kultūros tęstinumą ir ilgaamžiškumą, kurį imperija stengėsi (ir tebesistengia) sunaikinti ir paslėpti.

Karo meto sąlygomis nėra galimybės sustoti ir sistemingai pažvelgti į visas šias pastangas – visus ukrainiečių inicijuotus kursus užsienio universitetuose, ukrainiečių programas didžiausiuose pasaulio festivaliuose, sugrąžintus mūsų menininkams vardus ir balsus. Prisimenu savo jausmus, patirtus Londono karališkojoje menų akademijoje vykusioje parodoje „Audros akyje: modernizmas Ukrainoje“. Viena vertus, tai buvo begalinis džiaugsmas – tarsi pasimatai su šeima ir draugais už tūkstančių kilometrų nuo namų. Kita vertus – parodos lankytojų nuostaba ir susižavėjimas („Ar tai tikrai ukrainiečių menininkai? Mes nieko apie tai nežinojome!“) mane ir džiugino, ir sykiu liūdino– kaip vėlai pasaulis sužinojo, o svarbiausia – kokia kaina už šį žinojimą buvo sumokėta pastaraisiais šimtmečiais ir kokią kainą mokame šiandien.

Kartu nuolat klausiu savęs, ar mūsų istorija ir menas padeda papasakoti apie kasdienę karo patirtį kitų šalių parlamentuose, pasaulinėse konferencijose ir Jungtinių Tautų salėse? Prisimenu savo jausmus iš pirmosios kelionės į Jungtines Valstijas 2022 m., kai visi aplinkui klausinėjo, kaip gyvename ir dirbame, kur šiandien yra mūsų šeimos ir draugai, ar leidžiamės į bombų slėptuves, ar turime pakankamai maisto ir vaistų… Ir aš vėl ir vėl pasakojau istorijas, vardijau sritis, kurioms reikia paramos, bet niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad šiose salėse su kavos pertraukėlėmis ir raudonais kilimais neįmanoma papasakoti to, kuo iš tikrųjų gyvename ir ką jaučiame.

Taip supratau, kad šiandien už mūsų asmenines keliones į užsienį yra daug svarbiau rasti galimybių atvežti užsieniečius į Ukrainą. Ne tik papasakoti jiems apie mūsų kasdienę patirtį, bet padaryti ją jų gyvenimo dalimi. Taigi ir vėl kalbame apie judėjimą. Bendraudama su kitų šalių intelektualais, pastaraisiais metais aplankiusiais Ukrainą, susidūriau su įvairiais klausimais ir stereotipais (įskaitant vienos indų autorės klausimą: „Kuriais metais atsirado Ukraina?“), bet kiekvieną kartą pagalvodavau: ar pati pakankamai žinau apie šių šalių istoriją ir dabartinį gyvenimą? Ir turiu pasakyti, kad karo patirtis mane padarė daug atidesnę kitų detalėms ir kontekstams.

Prisimenu, kaip atvykau į Lietuvą po Krymo okupacijos ir pirmaisiais Rusijos karo rytuose mėnesiais. Tokia apčiuopiama, tokia juntama buvo lietuvių parama ir mūsų situacijos supratimas, o kavinėse ir knygynuose plevėsuojančios Ukrainos vėliavos šildė širdį. Ir jau tada, kalbėdami apie mūsų bendrą istorinę patirtį, lietuviai ją vadino okupacijos laikotarpiu, o mes vis dar vadinome tai „sovietine praeitimi“. Šis terminologijos skirtumas labai aiškiai parodė, kokių pamokų dar neišmokome ir kokius darbus dar turime nuveikti.

Skaitydama Astridos Lindgren karo dienoraščius, buvau priblokšta jos vertinimų aiškumo apie Rusijos prigimtį: „Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka bendroje anglofilų tendencijoje, yra tas, kad rusai vaizduojami kaip mieli taikos balandžiai. Manau, visi įsitikinsime, kad taip nėra.“ Švedų rašytoja savo dienoraščiuose fiksuoja nacistinės Vokietijos nusikaltimus, tačiau, giliai išgyvendama dėl Rusijos agresijos prieš Suomiją, ji vėl ir vėl primena, kad neturime pamiršti pavojaus iš Rusijos pusės. Švedų istorikas Peteris Englundas sako, kad Švedijos parama Ukrainai yra labai natūrali, nes švedams nereikia aiškinti, kas yra Rusija – jų genetinėje atmintyje yra dvidešimt aštuoni karai su Rusijos kariuomene. Drauge, nepaisant Švedijos „neutralumo“ Antrajame pasauliniame kare, iškart po jo švedai pradėjo ruoštis galimiems būsimiems karams, ir visi kariškiai (Peteris dirbo karinėje žvalgyboje) suprato, kad visų pirma kalbama apie karo su Rusija riziką.

Arba, pavyzdžiui, Balkanų šalys. Čia, kaip ir Baltijos šalyse, dažnai tenka išgirsti iš kroatų, bosnių, slovėnų kai ką labai svarbaus: „Mes puikiai suprantame, ką jūs patiriate.“ Ir tai taip vertinga, kai nereikia niekam nieko aiškinti, nes jie visi, kaip ir mes šiandien, yra susidūrę su baisia karo ir netekčių patirtimi. Praėjusiais metais į Kyjivą atvyko Damiras Šagolj’is, bosnių fotografas, vienas iš WARM fondo, kuris žurnalistikoje ir mene nagrinėja karo temą, įkūrėjų. Kartu su kolegomis Damiras inicijavo Ukrainos ir Bosnijos projektą „Reportažai iš ateities“ („Reporting From The Future“), kurio tikslas – apmąstyti ateitį po karo ir padėti ukrainiečiams jai pasiruošti, o tam tikra prasme – ir nuo jos apsaugoti. Daugiau nei dvidešimt metų nušviesdamas didžiuosius pasaulinius konfliktus ir karus, Damiras iš savo patirties supranta, ką visuomenė išgyvena per karą ir po jo: „Iš pradžių apima pakilus džiaugsmas, vėliau kaupiasi nuovargis, o tada kyla didelė nusivylimo rizika“, – teigia jis.

Čia iš karto prisimenu kitą kelionę 2023 m. pradžioje į Londoną, kur taip pat visada jaučiu didelį palaikymą ir mūsų padėties supratimą. Tuo metu susipažinau su teisininku Geoffrey’iu Noyce’u, kuris, be kita ko, buvo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai prokuroras ir pagrindinis prokuroras Slobodano Miloševičiaus byloje. Noyce’as paaiškino, kad, pavyzdžiui, kiekviena Londono šeima vis dar gerai prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių vykdytą miesto bombardavimą. „Tačiau po Niurnbergo proceso, – pridūrė jis, – daugybę metų savo namuose apie karą nekalbėjome, o pirmieji svarbūs vaidybiniai filmai apie karą pasirodė tik po kelių dešimtmečių. Visi tiesiog norėjome gyventi toliau ir nebegyventi karu.“ Patirtis, įgyta dirbant su buvusios Jugoslavijos šalimis, leidžia Noyce’ui teigti, kad ne visada taip yra, jei kaltininkai lieka nenubausti: jis mini 2007 m. pralaimėtą Bosnijos ir Hercegovinos genocido bylą prieš Serbiją. „Tada, – sako teisininkas, – visuomenė ir toliau gyvena karu: jis juntamas kiekvienuose namuose, kiekviename pokalbyje – visi ir toliau kalba apie karą ir gyvena jame.“

Tai svarbios detalės ir kontekstai šalių, kuriose mus supranta, todėl dažnai neprireikia ilgų paaiškinimų. Tačiau yra vietų, kuriose paaiškinimų reikia ir kuriose Rusijos propaganda yra tokia įtakinga, kad pažintį tenka pradėti kone nuo nulio. Taip jaučiausi pernai keliaudamas į Pietų Afriką ir kaupdama vietos kontekstą išmanančių diplomatų, žurnalistų ir kultūros vadybininkų nuomones ir perspėjimus. Ar šalyje, išgyvenusioje apartheidą ir vis dar kenčiančioje nuo nelygybės ir skurdo, galima kalbėti apie kolonijinį Rusijos genocidinio karo aspektą? Kokius argumentus reikėtų pasitelkti, žinant, kad šioje šalyje yra žmonių, kurių atmintyje glūdi kolonizuotųjų ir nuskriaustųjų skausmas bei atmintis, ir tų, kurie gyvena su white guilt jausmu? Galiausiai mano patirtis parodė, kad čia, kaip ir visur – paveikios asmeninės istorijos apie tai, kas patirta ir prarasta. Čia taip pat sulaukia supratimo ir užuojautos Rusijos okupantų sunaikinti kultūros paminklai ir gamtos ištekliai. Tačiau kaip dažnai mes turime galimybę kalbėtis vieni su kitais, judėti vieni kitų link?

Pasaulio pažinimas ir supratimas reikalauja judėjimo, tačiau jis negali vykti tik viena kryptimi. Tai reiškia ne tik tai, kad ukrainiečių balsas turi būti girdimas pasaulyje, o pasaulis turi atrasti Ukrainą pačioje Ukrainoje, bet ir tai, kad mes turime domėtis pasauliu, žinoti ir jausti, kas jame vyksta. Žmogaus teisių srityje mes visada sakome, kad negalima prašyti paramos sau, jei neremi kitų. Ir ši taisyklė galioja visose srityse. Kartais susiduriu su nuomone, kad mūsų žinių ir susidomėjimo pasauliu ir kitomis šalimis trūkumas susijęs su žiniasklaida. Esą turime mažai žiniasklaidos priemonių, kurios rašo apie kitas šalis, ir iš dalies taip yra todėl, kad tai – daug išteklių reikalaujanti sritis, o redakcijos negali tam skirti daug laiko ir pinigų, nes šioms temoms vis dar trūksta auditorijos. Išeina savotiškas užburtas ratas. Panašiai kaip su kultūra, kuriai, kaip jau daug metų girdime, nėra pakankamos paklausos, kad visose žiniasklaidos priemonėse būtų galima skirti jai skiltį. Ir mes ilgą laiką nekėlėme sau klausimo, kodėl šio susidomėjimo neva nėra, neklausėme, ir prie ko tai veda ir kokią įtaką daro.

Akivaizdu, kad ilgas gyvenimas už geležinės uždangos ir orientacija į metropoliją turėjo įtakos šiam susitelkimui į save. Tačiau manau, kad šių priežasčių reikėtų ieškoti daugelyje sričių, įskaitant švietimą. Mano mokykloje ir vėliau universitete istorija ir kultūra buvo studijuojamos keliais lygmenimis: buvo lokalus lygis, nacionalinis ir pasaulinis. Buvo ukrainiečių ir užsienio literatūra. Buvo Ukrainos ir pasaulio istorija. Istorinės epochos, didžiausios žmonijos tragedijos ir pakilimai, žmonijos minties išradimai ir pasiekimai plėtojosi tarytum atskirose tikrovėse ir nesusikirto: esą tai įvyko čia, pas mus, o šitai įvyko kažkur ten, pasaulyje. Ši fragmentacija, prie kurios buvome pripratę daugelį dešimtmečių, tapo derlinga dirva imperiniams pasakojimams apie mus pačius ir mūsų koncentravimuisi į save. Prireikė daug pastangų, pamatymo ir perskaitymo, kad šios linijos pradėtų kirstis, kad tai, kas atskira, taptų vientisa ir pridėtų supratimo bei pateisinimo daugeliui šalyje ir pasaulyje vykstančių procesų. Galiausiai, kad pamatytume savo šalį kaip pasaulio istorijos dalį ir geriau suprastume, už ką kovojame, kai sakome, kad mūsų pasipriešinimas Rusijos agresijai yra už viso pasaulio ateitį.

Būti pasaulyje reiškia judėti, ir šis judėjimas yra dvikryptis. Taigi turime nuolat savęs klausti, ar darome viską, kad būtume išgirsti ir suprasti pasaulyje, ir kartu rasti galimybių ir empatijos suprasti kitus.

Mūsų visų dar laukia tiek daug darbo ateityje.