Iryna Finherova. Būti žydu. Gėda ir pasididžiavimas
2025 m. Nr. 2
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Iryna Finherova gimė 1993 m. Odesoje, žydų šeimoje. 2009 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Tamagočiai“.
2017 m. išleistas antrasis rašytojos apsakymų rinkinys „Durtinis“. Tais pačiais metais ji baigė Odesos nacionalinį medicinos universitetą ir įgijo šeimos gydytojos specialybę.
2018 m. Iryna su šeima persikėlė gyventi į Vokietiją. Ten ji tęsė savo literatūrinę karjerą, derindama rašymą su gydytojos darbu. Netrukus pasirodė distopinis romanas „Placebo“ (2018), romanas jaunimui „Spynos“ (2019). 2020 m. Iryna debiutavo vaikų literatūroje su pasaka „Siaubų rijikas Kvibikas“.
2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, rašytoja aktyviai įsitraukė į savanorišką veiklą, rinko vaistus ir medicininę įrangą Ukrainos ligoninėms. 2023 m. kartu su fotografe Vera Dumke ji sukūrė ir pristatė projektą „Gemeinsam Heimatlos“ („Be namų“), kuriame surinko pabėgėlių, atvykusių į Vokietiją iš Ukrainos, Sirijos, Eritrėjos, Libijos ir Šiaurės Makedonijos, istorijas. Autorė ukrainiečių ir vokiečių kalbomis skelbia skiltis, kuriose aprašo ukrainiečių pabėgėlių Vokietijoje patirtį iš šeimos gydytojos perspektyvos ir apmąsto ukrainiečių ir žydų tapatybių sąsajas per Rusijos ir Ukrainos bei Izraelio ir „Hamas“ karą.
Kai vasario 24 d. rusija užpuolė Ukrainą, jaučiau įniršį.
Spalio 7 d., kai hamas skerdė žydus Izraelyje, jaučiau baimę.
Toks masinis žydų žudymas paskutinį sykį vyko per Holokaustą.
Net tinginys apie tai jau prabilo.
O aš vis dar ne. Kodėl? Apie įvykius Ukrainoje rašau nuolat. Galbūt tai yra mano mito apie save dalis. Būti politiškai aktyvia ukrainiete, rinkti paramą ginkluotosioms pajėgoms, organizuoti protesto akcijas. Būti žmogumi iš šalies, kurioje kovojama už nepriklausomybę ir kurioje laisvė laikoma pagrindine vertybe. Žmogumi iš šalies, kurioje, nepaisydamos nieko, veikia mokyklos, metro ir manikiūro salonai, o po naktinių bombardavimų žmonės sako: „Na, buvo garsu, bet šiandien reikia į darbą.“
Ko gero, būti žyde ne taip jau ir malonu. Ne dėl mano politinių pažiūrų. Tiesiog yra dalykų, apie kuriuos esu įpratusi tylėti.
Apie Holokaustą sužinojau anksčiau nei apie Holodomorą.
„Hava Nagila“ išmokau anksčiau nei Ukrainos himną.
Gimiau 1993 m., alkanajame dešimtame dešimtmetyje, žydų šeimoje, kuri laikėsi nuomonės, kad protingieji turi būti vargšai, turtingieji vagia, o visi rusai geria.
Sovietų žydai. Aškenaziai. Žmonės, kurie įprato gėdytis savo žydiškumo. Gėdytis savo nosies, savo tradicijų, savo inteligentiškos išvaizdos. Įprato susidūrę su chamais dėl viso pikto nusiimti akinius. Mušk, mušk, tik ne į veidą. Gintis neverta. Neapsimoka.
Mano tėvas nebuvo priimtas į Medicinos fakultetą. Penktoji grafa netiko. Tautybė. Tais laikais buvo ribojamas žydų skaičius kurse. Mamą priėmė, jos tėvas universitetui atliko elektros instaliacijos darbus. Limitas yra limitas, o laidai savaime nenusities.
Močiutė pateko į getą. Vinycios srityje. Prie rumunų. Dėl to ir išgyveno. Jie gyvastį į auksą keitė. Kaimynų vaikis (iš rusų, kaip ji sakydavo) tuos kelerius metus atnešdavo jai sužiedėjusios duonos už tai, kad kitados duodavo nusirašyt.
Senelis dirbo ginekologu Džuryne, mažame kaimelyje netoli Vinycos, močiutė dėstė prancūzų kalbą.
Juos gerbė, bet mano tėvą vis vien už akių „žydeliu“ vadindavo.
Kai manęs klausdavo, ar teko susidurti su antisemitizmu, atsakydavau, kad ne.
Nenorėjau liūdinti mamos.
Nenorėjau patvirtinti giliai įsišaknijusio tėvų įsitikinimo, kad niekur jie nelaukiami. Ne jų šalis, ne jų žmonės. O kur yra jų? Žydas, jei tik nėra gimęs Izraelyje – amžinas klajoklis. Savo kilmės šalyje jis – žydiška marmūzė, Izraelyje – rusas, ole hadash, naujasis repatriantas, bet kas, tik ne kaktusas. Ne tas, kuris gimė ir pražydo po svilinančia saule. Ne „sabra“, kaip pas juos sakoma.
Niekada nesu susidūrusi su antisemitizmu.
Kita vertus, dažnai gėdijausi ir bijojau prisipažinti, kad esu žydė.
Iki maždaug septyniolikos metų.
O tada išmokau naudotis saviironija kaip rapyra.
Ką reikėjo daryti anksčiau? Kai du barzdylos viso autobuso akivaizdoje pasakoja anekdotą apie žydus, kai tu, nepasidalijusi šokoladuku, išgirsti „nebūk žydu“, kai tavo geriausias draugas pasako gazuoto vandens automatui, kad greičiausiai jį įrengė žydai, mat šis neduoda grąžos. Kai tavo artima draugė armėnė tau sako, kad esi davatka, nes manai, jog memai apie hitlerį desakralizuoja Holokaustą. Kai tavo vaikino draugai juokaudami svarsto, ar tilptum į orkaitę. Juokais. O aš juokaudama sakau, kad ketinu pasitelkti savo žydišką magiją ir jiems visą likusį gyvenimą nestovės. Arba bus partrenkti tramvajaus. Kas blogiau? Visiems juokinga, visi išsiskirsto, o aš juokiuos garsiausiai iš visų.
Aš ir pati dažnai juokaudavau apie savo žydiškumą. Prevenciškai. Kad niekas negalėtų pajuokauti juokingiau.
Niekada nesusidūriau su antisemitizmu, bet 2014 m., kai Odesoje jau sklandė pamėkliškai pranašiška karo dvasia, sėdėjau su drauge ant suoliuko Oleksandro prospekte ir svarsčiau, ką daryti, jei staiga prasidėtų?
„O tau ko rūpintis? – tarė ji. – Važiuosi į savo Izraelį.“
Vaikystėje nuolat žaisdavau kieme. O kai artėdavo Velykos ir mano kiemo draugės, linkusios į keistus sadistinius žaidimus, eidavo namo marginti kiaušinių, aš joms baisiai pavydėdavau. Aš irgi norėjau marginti kiaušinius, bet mama sakydavo, kad vietoj to turiu valgyti macą ir tvarkyti butą. O blogiausia buvo, kai visi aplinkui sveikindavosi „Kristus prisikėlė“, o aš nežinojau, ką atsakyti. Derėjo ištarti: „Tikrai prisikėlė.“ Ir viskas. Bet aš nežinojau.
Lankiau žydų vaikų darželį. Ten gaudavome nemokamą maitinimą ir dovanų. Kartą laimėjau Torą. Vyko konkursas, reikėjo atsakyti į klausimus, ir iš visų penkiamečių aš daugiausiai žinojau apie Abraomą ir Sarą.
Būčiau ėjusi ir į žydų mokyklą, ten taip pat buvo nemokamas maitinimas, bet tėtis nenorėjo.
Vaikų darželyje maistas buvo košerinis, prieš valgį melsdavomės, nusimazgodavome rankas ir aptardavome kašruto taisykles. Kai tėvui sukėliau skandalą dėl to, kad jis valgo pieniškus produktus ir mėsą, šis išsiuntė mano dokumentus į paprastą mokyklą.
Pirmoje klasėje kartais atsistodavau vidury pamokos pasimelsti. Paskui lioviausi tai dariusi. Mano naujoji religija buvo Barbė, kuriai neturėjome pinigų.
Antroje klasėje ėjome į cerkvę. Į ekskursiją. Dvasininkas kažką pasakojo ir tada paprašė visų persižegnoti. Bet aš to nepadariau. Kažkas man sakė, kad jei žydas persižegnos, tai pateks pragaran. Bijojau pragaro, bet buvau maža konformistė ankštomis pėdkelnėmis, todėl sumelavau, kad esu kairiarankė ir nesuprantu, kurion pusėn žegnotis. Tada mokytoja suėmė mane už rankos ir parodė, kaip reikia. Galas viskam! Aš persižegnojau! Nemiegojau kiaurą naktį!
Kai man buvo aštuoneri, mama pamatė laikraštyje skelbimą apie žydų šeimų stovyklą prie jūros. Tai buvo pirmas kartas, kai nuvykome į „Chalomą“. Taip atsidūriau žydų kultūros centre „Migdolas“, kuriame praleisdavau veik visą savo laisvalaikį iki šešiolikos metų. Į „Chalomą“ mudvi su mama važinėjome daug metų. Pas mus dažnai atvykdavo izraeliečių. Jie atveždavo mums tų keistų izraelietiškų sūrių saldumynų ir sakydavo, kad galime vienas kitam sakyti „tu“. Virdavome kavą ant smėlio, maudydavomės jūroje, skaitydavome savaitinį Toros skyrių ir statydavome spektaklius. Prisimenu, kad visada norėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį. Nesvarbu, kad spektaklis apie pogromus. Tik jau niekad nesivesdavau ten savo draugų. Maniau, kad jie nesupras.
Kai man suėjo dvylika metų, švenčiau bat micvą ir vėl gavau dovanų Torą. O prieš pat ją perskaičiau kitą knygą – „Lolitą“. Jaučiausi labai suaugusi. Prisimenu tą vakarą – tai buvo grupinė bat micva „Migdole“, buvo šilta, ir aš jaučiau džiaugsmą dėl būsimo gyvenimo, nors, kai mus apmėtė saldainiais, vienas pataikė man į akį. Kai persikėliau į Vokietiją, Nabokovą pasiėmiau su savimi, bet Tora liko mano bute Odesoje. Turbūt turėjo būti atvirkščiai?
Prisimenu kiekvieną šabą, kai buvome kviečiami į svečius (namuose nešvęsdavome), kiekvieną Lag Baomerio šventę – Rašbi triumfo dieną, kurią švęsdavome su „Migdolu“ miške. Šimtai žmonių važiuoja išsikepti šašlykų ir pabendrauti! Kiekvieną nuobodų Pesachą, kai mus maitindavo neskaniais virtais kiaušiniais, bet paskui dovanodavo macų.
„Žydai“ mažne manęs neištekino. Stengėsi visas „Migdolas“. Anuomet man patikdavo ilgaplaukiai gitaristai, o ne trumpakojai ortodoksai. Net jei jie buvo iš labai turtingos amerikiečių šeimos. Taigi vizos į JAV negavau. Likau savo ukrainietiškoje žydiškoje Odesoje.
Kai man buvo devyniolika metų, mano vaikinas turėjo draugą. Matėsi, kad jis mulkis, bet buvo gražus ir nuolat man rašydavo, todėl bendraudavome. Vieną dieną jis man pasakė, kad nusipirko kolekcinį „Mein Kampf“ leidimą. Paklausiau, kodėl. Šis atsakė: „Jis stilingas.“ Paklausiau, ar jis žino, kad esu žydė. Jis žinojo. Pareiškė, kad ir aš esu stilinga.
Tada jis paklausė manęs, ar didžiuojuosi, kad esu žydė.
Pasakiau, kad nežinau. Nežinau, nes kaip galima didžiuotis tuo, ko nereikėjo užsitarnauti? Kas ir taip yra tavo vien dėl to, kad taip atsitiko.
Jis pritariamai linktelėjo ir paklausė, ar žinau, kad hitleris galėjo tapti talentingu dailininku.
Anuomet nežinojau, bet dabar žinau.
Didžiuojuosi, kad esu žydė.
Ir išties esu stilinga. Bet vis tiek nieko negaliu padaryti, jaučiu lipnią baimę kaskart, kai perskaitau dar vieną naujieną apie antisemitizmo bangą. Kokia to priežastis? Šeimos atmintis, įsigavusi po mano oda, Anos Frank muziejus Amsterdame ar Žydų muziejus Berlyne? Kodėl visur aplankau žydų muziejus, kodėl negaliu tiesiog nusipirkti magnetuko ant šaldytuvo arba paragauti keisto vietinio maisto?
O gal todėl, kad kai keturis mėnesius praleidau Izraelyje ir galiausiai patekau į Jad Vašemą, paaiškėjo, kad archyve yra dokumentas apie dingusį be žinios mano prosenelį? Gal filmas „Pianistas“, kurį žiūrėjau, kai buvau devynerių? Gal dėl to, kad mano tėvai barasi jidiš? O gal dėl mano nosies, kuri viską paaiškina? Nors mano draugė armėnė sako, kad kalta ne mano nosis, o liūdna skruostikaulių linija ir gilios akys.
Kodėl man baisu, kai Berlyne ant sienos piešiamos Dovydo žvaigždės? Kodėl man baisu, kai žiūriu vaizdo įrašus iš Dagestano, kuriuose banda testosteroninių patinų šaukia „gaudyk žydą“? Beje, kodėl jie taip neprotestavo prieš karą Ukrainoje? Tikriausiai protestas prieš karą yra mažiau socialiai pripažįstamas nei žydų medžioklė. Kodėl man darosi baisu, kai mano draugai veganai, aplinkosaugininkai ir visuotinio atšilimo aktyvistai pila superleftistines postkolonijines nesąmones apie tai, kad palestiniečiai nekalti? Žinoma, nekalti. Kalta teroristinė organizacija hamas. Kodėl man baisu, kad visi aplinkui (įskaitant mane) taiko dvigubus standartus?
Nekalti.
Kitaip tariant, rusams tenka kolektyvinė kaltė už režimo toleravimą, o hamas toleruojantys palestiniečiai yra paprasti civiliai. L – logika.
Tie patys žmonės sako, kad „gerų rusų nėra“, ir čia pat perpostina „al-Jazeera“ įrašą.
Tie patys žmonės rašo, kad Izraelis apšaudė ligoninę Gazoje, nepatikrinę informacijos, o paskui užverčia akis kalbėdami apie rusus, kurie netikrina šaltinių.
Aš neinu į rusišką parduotuvę Dresdene, vienintelę vietą, kur galima nusipirkti normalios varškės varškėčiams, nenoriu remti rusijos ekonomikos. Parduotuvę vadinu „priešiška“. O į turkišką taip pat nederėtų eiti? Pusė mano kolegų ligoninėje, kurioje dirbau, – sirai. Ar juos taip pat užblokuoti?
Neseniai su drauge D., taip pat žyde iš Odesos, užėjome į naują restoraną Noištate. Atsivertėme meniu. Puikios kainos, platus asortimentas.
Su mumis pasisveikino savininkas.
„Iš kur jūs?“ – paklausė mano draugė D.
„Iš Libano“, – atsakė vaikinas ir nusišypsojo.
„Tai kvaila, bet verčiau eikim iš čia“, – pasiūlė ji.
Prieš savaitę pas juos į svečius iš Izraelio atvyko garbaus amžiaus teta su vyru, gyvenantys netoli Ašdodo. Dabar D. blaškosi po visas miesto vaistines ieškodama jiems kokių nors raminamųjų.
Man taip patinka babaganušas! Nenorėjau išeiti iš restorano. Bet aš supratau D.
Taip, man nepakanka jėgų organizuoti mitingus Izraeliui palaikyti ar net eiti į juos, neparašiau pusei savo draugų, kurie yra Izraelyje, nors seku juos instagrame. Ir net nepasiteiravau, kaip sekasi mano dukterėčiai, kuri savanoriškai išėjo į kariuomenę, užtat atsisakiau babaganušo!
Man ne vis vien!
Kas toliau? Ar dabar turėčiau nebepirkti falafelių? Žinoma, ne. Bet pirmas impulsas, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo būtent toks. Velniop visus rusus, kurie nerodė solidarumo arba sakė, kad ne vsio tak odnoznačno.
Viešpatie, mes gyvename dvigubų standartų pasaulyje, ir aš didžiuojuosi, kad esu žydė, nes kai šimtmečius esi klajoklis, tai tobulai įvaldai saviapgaulės meną. Tau tenka priprasti prie tikrovės, kurioje tau leista gyventi. Getas, sėslumo riba, trūkčiojantis socialinis liftas – nieko tokio, žydai susidoros, žydai išsisuks.
Jei ne – pagrieš skripkele.
Šitaip visi mato žydus. Aukos, nesugebančios apsiginti. Nagi, žydai, negriaukite savo istorijos leitmotyvo! Nesistenkite sunaikinti teroristinės organizacijos po „Al Aksos tvano“ – nežmoniškų skerdynių – nukirsdintų vaikų, išprievartautų moterų (mirusių taip pat) ir išžudytų vyrų. Negalite laikytis radikalios pozicijos, kad susigrąžintumėte įkaitus. Tai ne žydiška! Koks čia įniršis akyse vietoj ilgesio? Ir kodėl gi nesiderėti? Argi ne tai žydai daro geriausiai?
Tik štai derybos su teroristais prives prie prievartinio dempingo. O vos tik Izraelis parodys silpnumą – labas „From the river to the sea“.
Beveik visa mano mamos šeima gyvena Izraelyje. Mano pusbrolis ir pusseserė, jų vaikai ir anūkai. Pasiūliau jiems trumpam atvykti į Odesą. Kontroversiška, bet pirmosiomis dienomis, kai Izraelis buvo masiškai apšaudomas, man atrodė, kad Ukrainoje daug saugiau.
„Čia mūsų šalis, mes niekur nevažiuosime. Čia saugu. Jei nori, atvažiuok pas mus.“
Daugiau nesiūliau.
Tik pajutau nenumaldomą poreikį užsisakyti gražiausią pasaulyje Dovydo žvaigždę. Su mažu opalu per vidurį. Spindintis mėlynas opalas – pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą, kai pagalvoju apie Izraelį. Prisimenu, kaip naktį klaidžiojau Jeruzalės labirintais ir kaip senas arabas man parodė kelią, kaip lytėjau nuo saulės įkaitusius šiurkščius Ako akmenis, kaip po stažuotės Ram Bamo ligoninėje kasdien maudžiausi Haifos paplūdimyje, kaip kopiau į Karmelio kalną ir kaip man drebėjo keliai iš nuovargio po to, kai auštant išsiruošėme į Masadą, kaip vaikštinėjau po kibucus ir pažindinausi su visais, kuriuos mačiau, ir net tai, kaip, eidama į turgų nusipirkti alyvuogių, stengiausi kalbėti hebrajiškai, kad nuo manęs nenuplėštų triskart brangiau, kaip mes su grupe praleidome naktį su beduinais dykumoje ir aš mačiau didžiulį raudoną mėnulį (tokio didžiulio dar niekada nebuvau regėjusi), prisimenu, kaip vienas Izraelio kareivis ir ukrainiečių rašytojas man pasakojo, kad kartą, pasitelkęs karinį pasirengimą, jis išlaisvino kaimyno šunį, kuris per klaidą pateko į prieglaudą, ir tai, kaip mano draugas iš medicinos mokyklos, Izraelio arabas, susitiko su manimi Jeruzalėje, lydimas savo seserų, atnešė man parandžą ir mes išsiruošėme į Al Aksą stačiai per patį Ramadaną, kaip paskui klaidžiojome po Jeruzalės turgaus labirintus ir jis man pasakė: „Gerk, nekreipk į mus dėmesio, mes čia gimėme, o tu gerk, nes karšta.“
Galvoju apie Izraelį ir matau šalį, kuri atsirado iš sunkaus darbo ir atkaklumo, matau jaunus žmones, kurie savo gyvybės kaina nusausino maliarines pelkes, kad jų vietoje galėtų pasodinti medžius. Šalį, kuri gyvuoja nepaisydama nieko, nors ją drasko vidaus ir išorės rūpesčiai.
Pajutau poreikį nusipirkti Dovydo žvaigždę.
O įkandin jo apėmė lipni baimė. Visi žinos, kad esu žydė.
Prieš kelias dienas lydėjau savo keturmetę dukrą į šokių pamoką.
„Mama, kodėl čia gėlės ant žemės?“ – paklausė ji.
„Na, čia plokštės su nužudytų žmonių vardais. Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus, labai seniai, čia įvyko Krištolinė naktis. Tokia naktis, kai žudė žydus.“
Atsakau anksčiau, nei spėju prisiminti, kad esu jos mama, o ne Vikipedija.
„Visus žydus? Kaip tai? Juk jų daug!“
Lipame laiptais aukštyn.
„Nejau visus? O čia tikrai buvo seniai?“
Po pamokos maža mergaitė rūbinėje pavaišina dukrą saldainiu ir ši pamiršta apie Krištolinę naktį.
O aš prisimenu.
Ir nors jau mėnesį negaliu užbaigti šio teksto, pagaliau atsidarau „Amazon“ ir užsisakau gražiausią pasaulyje Dovydo žvaigždę.
Pačią paprasčiausią Dovydo žvaigždę.
Su mėlynu opalu, kuris niekada neišblės.
2024 m. birželio 26 d.
Versta iš: InfoPost.Media.