Ukrainos literatūra „Metuose“

ukrainiečių rašytojas, dailininkas, visuomenės veikėjas, etnografas. Žymiausias ukrainiečių literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas.

Daugiau: Taras Ševčenko, Kobzarius (vertė Vladas Braziūnas), Vilnius: Vaga, 2014.
Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Eilėraščiai, poemos, drama. Pasaulinės literatūros biblioteka. – Kn. 66. – Vilnius: Vaga, 1988.

Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k., kaip prozininkas debiutavo 1973 m., jo pjesės ir miuziklai vaidinti apie keturiasdešimtyje teatrų Kijeve, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Ukrainoje ir Rusijoje išėjo po keletą jo pjesių, romanų ir apsakymų rinkinių, pagal jo scenarijus sukurti trys kino filmai. Kūriniuose dera humoras, ironija ir graudulys, atsirandantys iš asmeninių patirčių ir pažįstamų biografijų, taip pat – iš dramatiškos ir absurdiškos kasdienybės šalies.

Aštuntajame dešimtmetyje Lvove bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.

Daugiau: Čiubaj H. Marija (vertė Vytas Dekšnys), Šiaurės Atėnai, 2016 m. >Skaityti<

vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu. Žodžio meistras ir labai populiarus rašytojas su kiekvienu romanu (jų parašė keliolika) ar pjese atskleidžia vis naujas savo talento puses. Daugkartinis „Žodžio karūnavimo“ konkurso laureatas, 2016 m. pelnė Auksinio Ukrainos rašytojo vardą.

humanitarinių mokslų daktaras, vienas žymiausių postmodernizmo estetikos atstovų ukrainiečių literatūroje. 1985 su kitais su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku (jo knyga lietuviškai pasirodė pernai) sukūrė poetinę grupę Bu‑Ba‑Bu (Burleska-Balaganas-Bufonada). Vertė į ukrainiečių kalbą W. Shakespeare’o „Hamletą“, taip pat – T. Konvickio, R. M. Rilke’s, B. Pasternako, O. Mandelštamo kūrybos, sudarė amerikiečių bytnikų poezijos antologiją.

ukrainiečių prozininkas ir eseistas. Lvovo universitete baigė botanikos studijas. Dirbo gimtojo miesto Ivano Frankivsko Karpatų miškininkystės institute, vėliau mokytojavo, dirbo barmenu, sargu, radijo laidų vedėju, žurnalistu. Romano „Nepaprastieji“ (2002, išleisti vertimai į lenkų ir rusų kalbas), apysakos „Iš šito būtų įmanoma padaryti kelis apsakymus“ (2005, išversta į vokiečių ir lenkų kalbas), kelių eseistikos rinkinių autorius. Esė cikle „FM Galicija“ (2001) surinktos to paties pavadinimo radijo laidai rašytos miniatiūros.

tragiškų įvykių prie Ilovaisko 2014 m. rugpjūčio 10–rugsėjo 3 d., žinomų kaip „Ilovaisko katilas“, metinių proga buvo išleistas ukrainiečių rašytojo, žurnalisto, visuomenės veikėjo ir redaktoriaus Jevheno Položijaus (g. 1968) romanas „Ilovaiskas“ (2015), iškart tapęs bestseleriu.

rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Gimė Donecke, ten ir gyveno iki karo su Rusija, vėliau persikėlė į Kijevą. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius.

ukrainiečių dramaturgė, scenaristė, kino režisierė, teatro ir socialinių projektų kuratorė, viena sėkmingiausių savo kartos Ukrainos autorių, viena iš Kyjivo „Dramaturgų teatro“ įkūrėjų. Rašytoja yra pelniusi ne vieną literatūros ir kino apdovanojimą. Jos pjesės išverstos į daugelį kalbų ir statomos bei skaitomos įvairiose pasaulio šalyse. Savo kūriniuose N. Vorožbit nagrinėja aktualias ir dažnai skaudžias Ukrainos praeities ir dabarties temas. Žinomiausios jos pjesės: „Maidano dienoraščiai“, „Blogi keliai“, „Saša, išnešk šiukšles“.

vertėja, savanorė, visuomenės veikėja. Čerkasų nacionaliniame B. Chmelnickio universitete baigė ukrainiečių filologiją. Bendradarbiavo su leidyklomis „Stiklinė laiko“, „Lilija“.

ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys. Baigė Kyjivo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą, tapo filologijos mokslų daktaru. Yra išleidęs 9 knygas. Jo straipsniai apie kultūrą, meną, literatūrą bei karą skelbiami ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje. Nuo 2022 m. tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

apsakymų yra publikavęs žurnale „Dnipro“, apsakymų rinkinyje-fanzine „Rūsys“, taip pat buvo literatūros platformos „Senelis“ konkurso „Košmaras tęsiasi“ finalininkas su apsakymu „Jis žino visas tavo paslaptis“. Gyvena Belobožnitsos kaime, Čiorkivsko rajone, Ternopilio srityje.

universalus ukrainiečių menininkas: dailininkas, poetas, vertėjas. Gyveno Lvove, Berlyne, Paryžiuje, kur studijavo dailę, po karo – JAV, ten ir mirė. Soneto ir apskritai eilėraščio formos, kalbos meistras. Kūryba žavi aristokratiška laikysena, urbanistine pasaulėjauta, dvasios inteligentiškumu. Būdinga intymumas, filosofinės reminiscencijos, urbanistinė pasaulėjauta, eilėraščių formos ir kalbos meistriškumas. Išvertė į ukrainiečių kalbą prancūzų ir kitų literatūrų poezijos. Nutapė sakralinių paveikslų, sukūrė mozaikų, iliustravo knygų.

poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas Stalino (dabar – Doneckas) pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete. Dirbo mokytoju, redagavo laikraščio „Socialistinis Donbasas“ literatūros skyrių. 1965 m. buvo vienas iš pirmojo Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo politinio protesto organizatorių. Pašalintas iš aspirantūros, dirbo istorijos archyve, vėliau – šachtoje, geležinkelyje, katilinėje, inžinieriumi konstruktorių biure. Atviruose laiškuose sovietų Ukrainos valdžios institucijoms kritikavo sovietinę sistemą ir žmogaus teisių pažeidimus. 1972 m. suimtas, kalėjo Mordovijoje ir Magadane. 1979 m. sugrįžęs į Ukrainą, tapo Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės nariu. 1980 m. vėl suimtas, pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1985 m. įtartinomis aplinkybėmis mirė lageryje.

poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Gyvena Charkove. Ukrainiečių literatūros enfant terrible – Serhijaus Žadano – stilius drastiškas ir kartu poetiškas, o kalba – nelygus, bet labai gyvas audinys, nusagstytas autentišku žargonu ir visuotinio nesusišnekėjimo paradoksais. Tai pritvinkusios emocijų miesto jaunimo tapatybės paieškos, bandymai orientuotis sudėtingoje realybėje.

ukrainiečių poetė ir prozininkė. Gimtajame Užhorode baigė anglų filologijos studijas, o Pietų Floridos universitete (JAV) – prancūzų literatūros ir lyčių studijų magistrantūrą. Gyvena Tampoje (Florida, JAV), dėsto universitete. Išleido tris poezijos rinkinius: „Suvokta naktis“ (1997), „Orfėjas Didysis“ (2000), „Klausausi Amerikos giesmės“ (2010), novelių rinkinį „Neraustant“ (2007), romanus „Saulė taip retai leidžiasi“ (2007), „Meilės gyvenimas“ (2015).

gimęs Ukrainoje, vėliau su šeima emigravęs į Jungtines Valstijas, lietuvių skaitytojams yra neblogai pažįstamas – jo eilėraščių vertimai jau ne sykį publikuoti šalies kultūrinėje spaudoje. Pats Ilya Lietuvoje lankėsi dusyk – 2011 m., kai buvo pakviestas dalyvauti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, ir 2012 m., Vilniuje rengtų „Vasaros literatūros seminarų“ metu.

Daugelio literatūros projektų Lvove organizatorius. Jo poezija versta į anglų, baltarusių, bulgarų, ispanų, latvių, lietuvių, vokiečių, rusų, serbų, slovėnų, lenkų, portugalų, kroatų, čekų, švedų kalbas. 2007 m. – Poezijos pavasario svečias.

Daugiau: Ostap Slyvinski, Poezija (vertė Dainius Gintalas), Literatūra ir menas, 2016. >Skaityti<
Ostap Slyvynski, Poezija (vertė Vytas Dekšnys), Poezijos pavasaris 2007. Vilnius: Vaga, 2007.

ukrainiečių poetė. Išleido du poezijos rinkinius: „Atviras pageidavimų sąrašas“ (2012) ir „Didvyriai“ (2016). Pelnė Ukrainos literatūrinių premijų, tarp jų – už geriausią pirmąją knygą. Gyvena Kijeve.
Poetės kūrybai būdingos metaforos-staigmenos, minties lūžiai, antikinių ir šiuolaikinių mitų interpretacijos. Paukštis O. Huseinovos eilėraščiuose – ne banalus simbolis, o konkrečios rūšies sparnuotis. Iš visų šių elementų ir kasdienybės fragmentų poetė lydo autentišką „paralelinę“ tikrovę, kartais jaukią, kartais – keistą, šiek tiek bauginančią. Dažname eilėraštyje taupiomis poetinėmis priemonėmis, tarsi užuominomis pasakojama apie žmones, kreipiamasi į numanomus adresatus, bet skaitytojui atsiveria ne biografijos, o savotiški dvasios atspaudai.

2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas. Dirba informacinių technologijų įmonėje rinkodarininke. Keturių poezijos rinkinių autorė: „Iškvėpti ir įkvėpti“ (2010), „Kaukės“ (2011), „Tylos medžioklė“ (2014), „Vyrai, moterys ir vaikai“ (2015). Į ukrainiečių kalbą verčia švedų poeziją.

Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė. Tra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų, išleidusi keletą poezijos knygų. Eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, švedų, armėnų, anglų, lietuvių ir kitas kalbas. Ji yra išvertusi J. R. R. Tolkieno, Oscaro Wilde’o, Ernesto Hemingway’aus, Henry’io Marsho, Judith Kerr ir kitų autorių kūrinių.

Baigė ukrainiečių filologijos studijas Luhansko nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete, Kijevo Mohylos akademijoje studijavo literatūros teoriją, istoriją ir komparatyvistiką. Dviejų poezijos knygų – „як МОДА“ (2009) ir „Donbaso abrikosai“ (2015) – autorė.

Daugiau: Jakimčiuk L. Poezijos vertimai (vertė M. Burokas), Šiaurės Atėnai, 2015. >Skaityti<

ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, viena iš šių knygų – „Melskis tuštiems šuliniams“ – išleista anglų kalba. Naujausias jos rinkinys „stoneorchardwoods“ („akmuosodasmiškas“, 2020) buvo pripažintas Metų poezijos knyga Ukrainoje, o 2024 m. pasirodys nauja jos knyga „endsongs“ („pabaigosdainos“). Ji buvo viena iš pirmosios Ukrainos queer tekstų antologijos „120 Sodomos puslapių“ (2009) redaktorių. Jos kūryba išversta į 25 kalbas. I. Šuvalova yra Kembridžo universiteto slavistikos mokslų daktarė, „Gates Cambridge“ stipendininkė ir Dartmuto koledžo magistrė, kur mokėsi gavusi Fulbrighto stipendiją. Šiuo metu ji gyvena Osle, Norvegijoje.

ryškus ir galingas balsas, kuris buvo girdimas ir Ukrainoje, ir užsienyje. Viktorija šį karą priėmė labai asmeniškai ir stengėsi priešintis jam viskuo, kuo galėjo. Nuo plataus masto invazijos pradžios Viktorija visą savo rašymo talentą nukreipė skleisdama žinią apie Ukrainą užsienyje ir stengdamasi kuo plačiau dokumentuoti Rusijos karo nusikaltimus, ne kartą vežė užsienio žurnalistus ir rašytojus į priešakines teritorijas. Ji perleisdavo per save žmogaus skausmą ir paversdavo jį tvirtu ir įtikinamu tekstu, o tai niekada nėra lengva.

2014 m. išvyko į karą savanoriu. Vėliau dirbo karių reabilitacijos ir readaptacijos centre ir veteranų centre. Dirbo instruktoriumi ir savanoriu vaikų stovykloje „Dryžuotieji meškėnai“ Ivano Frankivsko srityje. Prasidėjus Rusijos invazijai, jis grįžo į frontą. 2023 m. pabaigoje pasirodė jo pirmoji poezijos knyga „Eilėraščiai iš šaudymo angos“.