literatūros žurnalas

Viktorija Amelina. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas

Viktorija Amelina (1986–2023), žymios ukrainiečių poetės Halynos Kruk žodžiais, – „ukrainiečių rašytoja, klastingai Rusijos nužudyta per raketų apšaudymą kavinėje Kramatorske, šviesus ir talentingas žmogus, ryškus ir galingas balsas, kuris buvo girdimas ir Ukrainoje, ir užsienyje. Viktorija šį karą priėmė labai asmeniškai ir stengėsi priešintis jam viskuo, kuo galėjo – rengė literatūros festivalius pilkojoje zonoje, stengėsi iš ten išvežti vaikus, kai tapo pavojinga jiems likti, gelbėjo apšaudomus ir okupuotus ukrainiečius, būtent ji rado Iziume rusų nukankinto rašytojo Volodymyro Vakulenkos dienoraštį. Nuo plataus masto invazijos pradžios Viktorija visą savo rašymo talentą nukreipė skleisdama žinią apie Ukrainą užsienyje ir stengdamasi kuo plačiau dokumentuoti Rusijos karo nusikaltimus, ne kartą vežė užsienio žurnalistus ir rašytojus į priešakines teritorijas. Ji perleisdavo per save žmogaus skausmą ir paversdavo jį tvirtu ir įtikinamu tekstu, o tai niekada nėra lengva. Viktorijos netektis – tai didžiulis ir neatitaisomas praradimas ne tik Ukrainos, bet ir europietiškai kultūrai, tai atsivėrusi tuštuma vietoje to, ką ji būtų galėjusi sukurti ir parašyti. Netektis, už kurią niekada neatleisime.“

* * *

šiame keistame mieste liudija tik moterys

viena pasakoja man apie dingusį vaiką

dvi kalba apie nukankintuosius rūsyje

trys sako, kad nėra girdėjusios apie išžaginimus ir nugręžia žvilgsnį

keturios pasakoja apie riksmus iš komendantūros

penkios apie sušaudytus kiemuose

šešios kalba, bet nieko negali suprasti

septynios iki šiol balsu skaičiuoja maisto atsargas

aštuonios aiškina, kad aš meluoju ir kad nėra teisingumo

devynios šnekasi tarpusavyje eidamos į kapines

aš taip pat einu, nes jau pažįstu visas šitame mieste
ir visos jo mirusios – tai mano mirusios
o visos išgyvenusios – mano seserys

dešimt kalba apie išgyvenusį vyrą
jį taip pat buvo suėmę
jis gali paliudyti apie budelius

beldžiu į jo duris, bet išeina kaimynė
kalba už jį:
tik atrodo, kad jis išgyveno…
eik, kalbėkis su moterimis

 


* * *

pasimetusi moteris prie svetimos jūros
išsidraikę plaukai, numinti sportbačiai
šnabžda vardą vėjo nugairintom lūpom
vietiniai mano: moteris vyro neteko
bet aš girdėjau vardą, kurį ji tarė
tai vardas ne vyro, ne vaiko tai vardas
ji stovi prieš jūrą ir šaukia jūrą
o jūra irgi galvoja: moteris vyro neteko
jūra neatsišaukia į keistą ir svetimą vardą
tik neša kriaukles ir aštrius akmenis
tik šnabžda savaip, jūros balsu:
moterie, jis dar sugrįš pas tave
tavasis Azovas

 


* * *

Pamenu, kaip saugodavausi vaikystėj
Jeigu man nutiktų kokia bėda
Mano senelis taip nepakenčiamai verktų
Kaip tą dieną, kai ligoninėj mirė močiutė
Betgi mano senelis jau išskrido jai įkandin
Todėl jau seniai nebijau karo anei mirties
Kai sviedinys užmuša kaimynų mergaitę
Aš prieštarauju dangui, kur jie visi
Sakau, pažiūrėk, juk tai aš neturiu senelio
Ir net mano senelis man neprieštarautų:
Taip, geriau jau tave, nes tu neturi senelio
O jos, žiūrėk, sėdi ir sėdi palinkęs
Net neįstengdamas taip nepakenčiamai verkti
Tiesą sakant, ir aš taip pat – neįstengčiau

 


* * *

Matai moterį su atgal ištiesta ranka?
Atrodo, tarsi temptų lagaminą arba vestų ką nors iš paskos
Nematomas lagaminas sunkus, nes moteris eina lėtai
Šiaip tokios moterys vadinamos pamišėlėm
Ji neturėjo ko pasiimt iš sudegusio namo
O kas ten gyveno su ja, dabar niekas nežino
Bet jie paskui ją, o jauniausias vis nepaspėja
Ir tada moteris sustoja: ji visada jo palaukia

 


* * *

Su atminimo ir susitaikymo diena
oro pavojus
eikite į slėptuves, ukrainiečiai
visi kiti gali toliau
kartoti
niekad daugiau

 


Eilėraštukas apie moterį su laiveliais

ką tik mokėsi paleisti vyrus
o dabar paleidžia ištisus miestus
gatves, aikštes, tiltus ir sienas
kaip laivelius, paleidžia į tamsą
– Plaukit, – sako jiems
skaičiuoja juos tamsoje iki šimto
ir girdi viršum miesto naują lėktuvą –
nespėja suskaičiuot iki vidurio

 


Eilėraštukas apie varną

Mėlynam lauke gegužio
Juodasuknė moteriškė
Seseris vardais kaip paukštė
Šaukti ims į tuščią dangų

Iš savęs visas iššauks ji
Tą, kuri nuskrido žvitriai
Tą, kuri mirties maldavo
Tą, kuri jos nesulaikė
Tą, kuri lig šiolei laukia
Tą, kuri lig šiol dar tiki
Tą, kuri nuščiuvus tyli
Keturiasdešimt dienų

Susišauks visas į žemę
Kad skausmu užsėtų lauką

Iš vardų jų ir iš skausmo
Naujos seserys išaugs jai
Vėl gyvenimas dainuos

Na, o ką jinai, ta varna?

Ji tame lauke jau amžiams
Nes tik šauksmas ją ir laiko
Kregždes tas visas ore

Ar girdi, kaip jinai šaukia
Iš eilės visus vardus?

 


Oro pavojus

Oro pavojus visoje šalyje
Tarsi kas kartą vestų sušaudyti
Visus
Bet pataikyta bus tik į vieną
Būtent į tą, kuris kraštinis
Šiandien tai ne tu, pavojus atšauktas

2022 balandžio 5

 


Ukrainos kariuomenės nuostoliai

Mūsų kariuomenės nuostolių skaičiai įslaptinti
Iki karo pabaigos nebus jokių skaičių

Bus kaimynas, vyras keistuolės
Sodinusios raudonas gėles
Draugas, kuris nieko neperspėjo
Mokytojas, kurį mes taip mylėjome
Ta mergiotė, kuri visus erzino
Dailininkas, kuris visada patiko visoms
Bet, regis, mylėjo tą mergiotę

Valstybės paslapčių vardu
Prisiekiu, aš žuvusiųjų neskaičiuosiu
Neskaičiuosiu iki beprotybės
Ir iki karo pabaigos

(Tiesą sakant, buvau pradėjus – pasimečiau)

2022 gegužės 7

 


Istorija sugrįžimui

Kai Mira išėjo iš namų, pasiėmė iš dėžutės karoliuką
Kai Timas išvyko iš miesto, pasiėmė gatvėje akmenuką
Kai Jarka paliko sodą, pasiėmė abrikoso kauliuką
Kai Vera išėjo iš namų, ji nepasiėmė nieko
greitai aš grįšiu, pasakė
ir ničnieko nepasiėmė

Mira išaugino iš karoliuko dėžutę
augina naujus namus dėžutėje
Timas pradėjo naują miestą iš akmenuko
miestas panašus į gimtąjį
tik jūros nėra
Jarka pasodino abrikoso kauliuką
aplink kauliuką išaugo Jarkos sodas

O Vera
kuri nepasiėmė nieko
pasakoja šią istoriją

Kai pabėgi iš namų
pasakoja
namai už nugaros mažėja
kad išliktų

Namai virsta
pilku akmenėliu
karoliuku
pernykščio abrikoso kauliuku
stiklo šukele, visą kelią duriančia delną
lego figūrėle
kriauklele iš Krymo
saulėgrąžos sėkliuke
saga iš tėčio munduro

Namai tada sutelpa kišenėje
ir ten jie miega

Namus dera ištraukt iš kišenės
saugioje vietoje
kai esi pasiruošęs

Namai pamažu augs
o tu niekad
įsimink, niekad
neliksi be savo namų

O ką tu pasiėmei su savimi?

Pasiėmiau tik šitą istoriją
apie sugrįžimą
Štai, parodė ją
Ji auga

2022 gegužės 8

 


Ne poezija

Aš nerašau poezijos
Aš prozininkė
Tiesiog karo realybė
praryja punktuaciją
siužeto sąsajas
sąsajas
praryja
Tarsi į kalbą
būtų pataikęs sviedinys

Kalbos nuolaužos
panašios į poeziją
bet tai ne ji

Ir čia taip pat ne ji
Ji Charkive
Savanoriauja

2022 gegužės 9

 


Antradienis*

Jis žino, kur jinai bus po šimto metų
kalba apie ilgą gyvenimą, lyg skaitytų iš knygos
šiam gyvenime cerkvės ir žingsniai neskubrūs
miestai, kur ji juokiasi balta suknia

ji viso labo tik klausia apie antradienį:
o šį antradienį pamėginsi paskambinti?

ir kažkur kitame šalies gale jis apmiršta
įsižiūri į juodą tylą svetimam žalesy
įsižiūri į tikimybes, sėkmę, binoklį
ir rašo: aš visad skambinsiu tau sekmadieniais

sekmadienį ji sustoja miesto centre
skambutis skrieja per miestą, vibruoja suknios kišenėje
jos pilve, kojose, galvoje ir krūtinėje
ir moteris staiga ima juoktis iš meilės ir įniršio:

tai jis jai sekmadienį skambina
– – kaip žadėjo


*Ukrainiečių rašytoja Viktorija Amelina mirė birželio 30-ą, sekmadienį, nuo sužalojimų per rusų apšaudymą Kramatorske. Tai paskutinis jos eilėraštis, šio birželio 10 dieną paskelbtas fb.

Neringa Butnoriūtė. Kai klasiko kaukė pritinka

2023 m. Nr. 11 / Antanas A. Jonynas. 153 sonetai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 184 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Antanas A. Jonynas: „Esu gerokai labiau šio nei ano laiko žmogus“

2023 m. Nr. 11 / Poetą ir vertėją Antaną A. Jonyną kalbina Andrius Jakučiūnas / Nuo 154 sonetus parašiusio Williamo Shakespeare’o iki desovietizacijos vingių bei visuomenės susipriešinimo šiandien, nuo santykių su tėvu…

Aleh Minkin. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Iš baltarusių k. vertė Antanas A. Jonynas / Alehas Minkinas (g. 1952) – Vilniuje gyvenantis baltarusių rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, šių metų kovo 31 d. švenčiantis 70-metį. 2007 m. už eilėraščių rinkinį „Penatai“…

Aleš Šteger. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Iš slovėnų k. vertė Antanas A. Jonynas / Alešas Štegeris (g. 1973 m. Ptujuje, Slovėnija) – vienas geriausiai žinomų šiandienos slovėnų poetų, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, septynių poezijos rinkinių, dviejų romanų, taip pat apsakymų ir esė knygų autorius.

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Ieva Volungevičiūtė. Pokalbis Vilniui: genius loci poezijos ir tapybos dialoge

2016 m. Nr. 8–9 / Antanas A. Jonynas, Algis Griškevičius. Vilnius. Upė teka apačioje. – Vilnius: Kultūros meniu, 2013.

Michael Augustin. Kas gero iš to, kad žinosi

2012 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Vokiečių poetas Michaelis Augustinas gimė 1953 m. Liubeke. Studijavo Kylyje ir Dubline anglistiką, angliškąją airių literatūrą ir airių etnografiją bei tautosaką.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Antanas A. Jonynas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 11 / prisimerkęs vakaras laido
seną ironišką sąmojį
ir į mano veidą
įrašo tavąjį

Viktorija Šeina. „…Dar nulaikančios nuovargį valandos”

2003 m. Nr. 12 / Antanas A. Jonynas Lapkričio atkrytis. – V.: Tyto alba, 2003.

Viktorija Šeina. A. A. Jonynas ir Vakarų jaunimo subkultūros

2001 m. Nr. 7 / Antanas A. Jonynas priklauso prieš ketvirtį amžiaus debiutavusiai poetų kartai (apie šią kartą rašęs V. Sventickas, be jo, mini V. Rubavičių, A. Grybauską ir G. Patacką).