Irena Potašenko. Tarasas Ševčenka garsingam Vilniuje
2015 m. Nr. 10
„<…> kokiu pagrindu dabartiniame Vilniuje užkonservuotas toli gražu ne pirmo „šviežumo“, dar sovietmečio supratimas apie T. Ševčenką?“1 – 2002 m. klausė Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos narys korespondentas, Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos narys Anatolijus Nepokupnas. Nuo 2002-ųjų praėjo daugiau kaip dešimtmetis, nuvilnijo renginiai, skirti šio pasaulio kultūros milžino2 – dailininko ir poeto – 200-osioms gimimo metinėms. Ką dabar galėtume pasakyti apie nacionalinę Taraso Ševčenkos recepciją?.. Deja, vaizdas atrodo gana statiškas: Taraso Ševčenkos gatvę Vilniuje turime nuo tų laikų, kai joje veikė aukštoji partinė mokykla; paminklinė lenta, tiesa, dabar atnaujinta, prikalta prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienos dar 1961 m. – minint 100-ąsias T. Ševčenkos mirties metines. Daugiausia biografinių knygelių apie T. Ševčenką – baudžiauninką, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto „kazokėlį“, Rusijos šviesuolių pastangomis dvidešimt ketverių išpirktą iš baudžiavos, caro įsakymu paverstą eiliniu kareiviu ir dešimt metų kankintą saldofoniškoje tremtyje be teisės rašyti ir piešti, mirusį vos keturiasdešimt septynerių, – taip pat išleista „anais“ laikais. Tada buvo suformuotas oficialus T. Ševčenkos kultas. Lietuvių plunksnos meistrai: Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis ir kiti – rašė apie jį eilėraščius ir poetines apybraižas. Rūpintasi leisti ir paties T. Ševčenkos kūrinius. Minint 90-ąsias, 100-ąsias T. Ševčenkos mirties metines išleista „Poezija“, „Kobzarius“. Kritikų džiaugtasi, kad vertėjams „pasisekė perduoti T. Ševčenkos poezijos vaizdų specifiką, lyrizmą, paprastumą, kalbos liaudiškumą“3. 1988 m. išėjo solidus „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomas: „Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Eilėraščiai. Poemos. Drama“. Vertimai atrodo solidžiai, bet šios, kaip ir visų sovietmečiu išleistų knygų, paskutiniame lape esanti žyma „Pasirašyta spaudai 1988 04 08“ išduoda, kad knyga praėjo politinę ir ideologinę „organų“ kontrolę…
Velnias – detalėse
Ukrainiečių dainiaus kūrybinis palikimas klastojamas šimtmečius – teigia poetas ir vertėjas Kornejus Čiukovskis4 studijoje apie T. Ševčenkos vertimus į rusų kalbą. Vertimai į lietuvių kalbą – ne išimtis. Štai keletas pavyzdžių: poemoje „Kaukazas“, kurią ukrainiečių literatūrologas Grigorijus Kločekas siūlo vertinti kaip pirmą reikšmingą antikolonijinės problematikos kūrinį pasaulio literatūroje5, T. Ševčenka kalba apie imperiją, kurioje „Од молдованина до фіна / На всіх язиках все мовчить, / Бо благоденствує!“ – „Čia prislėgta / Nuo šiaurės suomio lig moldavo / Nutilo kiekviena tauta. / Visi laimingi“6. Pasak poeto, visiems čia lemta gerti Maskvos nuodus: „З московської чаші московську отруту!“ Kūrinio problematika tokia universali, o sarkazmo užtaisas toks stiprus, kad 1988 m. leidėjai pasirūpino juos kuo labiau lokalizuoti, kad nekiltų nė menkiausių aliuzijų į sovietinę „Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti“ imperiją: „Aš tave matau / Nuodus caro geriant iš taurės carinės“7, – kaip yra ir politkorektiškame Pavlo Antokolskio tos poemos vertime į rusų kalbą… Maža to, kur tik įmanoma, vertėjai nukreipdavo rūstybę ir nuo carų – į dvarponius, kitaip tariant, transformuodavo politinį protestą į socialinį: poemos „Marija“ eilutė „Що роблять iроди царi!“ skamba kaip: „Ką dvaro erodai darys“8. Dar vienas pavyzdys: poemoje „Sapnas“ T. Ševčenka rašo: „П’явки! п’явки! Може, батько / Остатню корову / Жидам продав, поки вивчив / Московської мови.“ Išversta: „Ei tu, dėle! Gal tėvelis / Paskutinę karvę / Pardavė, kad tu išmoktum / Rusų kalbą svarbią!“9
Vertimuose į lietuvių kalbą gausu ir „įsisenėjusių“, palyginti nesunkiai ištaisomų, leksikos klaidų. Pavyzdžiui, mūsų vertėjai, kaip ir rusai, painioja daiktavardį „сiрома“ („vargdienis“, „bėdžius“) su „сирота“ (našlaitis): „Ir išlydėjo sesuo savo brolį. / Našlaitį tiktai našlaitė“10; daiktavardį „коновочка“ (B. Grinčenkos „Словник української мови“ nurodyta, kad tai – „metalinis arba medinis puodelis“) keičia „rėčkele“11 ir t. t. Beje, šią klaidą padarė, tačiau vėliau, perredagavęs T. Ševčenkos poemos „Marija“ fragmentą, ištaisė ir T. Ševčenkos vertėjas Borisas Pasternakas…
Tačiau, be cenzūros inicijuotų iškraipymų ir semantinių „liapsusų“, esama ir gilesnių bei sunkiau įveikiamų dalykų, kuriuos K. Čiukovskis taip pat vertina kaip T. Ševčenkos poetinio palikimo klastojimą: tai poetinių kūrinių garsinės raiškos, intonacijos, pasakojimo dinamikos, frazuotės ir t. t. – kitaip tariant, T. Ševčenkos poetikos ignoravimas ir iškraipymas.
Iš maskolių puodo tau maskolių nuodo!12
Akivaizdu, kad lietuvių vertėjai naudojosi rusiškais vertimais – tokią prielaidą leidžia daryti ir pasikartojantys leksiniai riktai, pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau. Bent iš dalies perimtas ir požiūris į T. Ševčenkos kūrybinį palikimą. Todėl labai gaila, kad per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus Lietuvoje, regis, nebuvo bandymų iš naujo išsiversti T. Ševčenką arba peržiūrėti, patikslinti senus vertimus. Ir nors nuo 2002 m. Vilniuje daug nuveikta T. Ševčenkos vardui įamžinti (2004 m. ant pastato Pilies g. 10 sienos, kur gyveno poetas, atidengta paminklinė lenta, 2011 m. pastatytas paminklas) – trūksta svarbiausio – naujų T. Ševčenkos kūrybos vertimų ir perskaitymų. Todėl kasdien matomas ir girdimas (Vilniuje – bent jau tiems, kurie naudojasi viešuoju transportu) T. Ševčenkos vardas gali tapti ženklu be turinio. Įstrigti, kaip ir poeto paminklas, – tarp Halės ir buvusio arklių turgaus. Todėl labai džiugu, kad UNESCO iniciatyva minint 200-ąsias T. Ševčenkos gimimo (nebe mirties!) metines, išleistas naujas „Kobzariaus“ vertimas. Svarbiausias leidinio pranašumas: autoritetingas, gerai pažįstantis ukrainiečių literatūrą vertėjas – 2002 m. Taraso Ševčenkos fondo premijuotas už ukrainiečių literatūros vertimus į lietuvių kalbą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Vladas Braziūnas. Puiku, kad vertimai pateikti kartu su originalais. Tačiau labai liūdna, kad iš prieš tai cituotos poemos „Kaukazas“ naujausiame leidime liko tik didingas epigrafas iš Jeremijo pranašystės ir… keli fragmentai. Toks pat ir poemos „Marija“, kurią B. Pasternakas laikė T. Ševčenkos kūrybos viršūne, ir eilėraščio „Ir mirusiems, ir gyviems, ir negimusiems maniesiems tėvynainiams Ukrainoj ir ne Ukrainoj draugingas mano laiškas“ likimas… Taip pat gaila, kad naujajame „Kobzariuje“ nėra poemos (T. Ševčenka apibūdina kūrinį kaip komediją) „Sapnas“. Ją G. Kločekas vadina viena pirmųjų pasaulio literatūros istorijoje meninių totalitarinės sistemos analizių. Vietoj poemos „Sapnas“ naujausiame „Kobzariuje“ įdėtas elegiškas T. Ševčenkos eilėraštis tuo pačiu pavadinimu… Už borto liko didelė T. Ševčenkos idėjų pasaulio dalis. Gaila, bet ir naujausio „Kobzariaus“ leidimo skaitytojas negalės susidaryti adekvataus supratimo apie poeto kūrybinį palikimą, nes kelia abejonių esminis šio nuostabaus, Gražiausios metų knygos konkursą laimėjusio – ko verta vien rupi viršelio faktūra, originalus šriftas, sukurtas pagal T. Ševčenkos rašysenos pavyzdžius, iliustracijos, kurioms panaudoti T. Ševčenkos piešinių ir tapybos fragmentai! – leidinio principas – sudarymo principas. Knygos sudarytojas – leidykla „Baltija-Druk“.
Ne tik baudžiauninkas poeta
Taigi nors nacionalinė T. Ševčenkos recepcijos matrica ėmė formuotis jau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas ėmė spausdinti periodikoje savo sekimus, o Liudas Gira, 1911 m. savo lėšomis Seinuose išleidęs 36 puslapių knygelę, pavadintą „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“, rašė, kad „<…> mums, lietuviams, Ševčenko turėtų būti, rodos, labai labai suprantamas ir daugelyje dalykų artimas, kone savas“13, daugelis vertino ir tebevertina T. Ševčenką tik kaip rezignuojantį savamokslį „baudžiauninką poetą“, įdomų tik dėl savo biografijos. Gaila, bet mums vis dar trūksta patikimos medžiagos (vertimų), kuri priartintų prie supratimo, kad T. Ševčenka – genialus poetas. Poetas, apie kurį vienas iš garsiausių vertėjų – B. Pasternakas – yra pasakęs, kad pagal svarbą, poveikio tikrumą ir rezultato sėkmę jis yra jam antroje vietoje po Williamo Shakespeare’o ir varžosi su Pauliu Verlaine’u. B. Pasternakas žavėjosi ir vertino T. Ševčenką kaip pranokusį savo epochą mąstytoją, didį mistiką, rašė, kad savo kūryboje T. Ševčenka su Rembrandtui ir Tizianui būdingu dramatizmu nuolat kontempliuoja Marijos ir Jėzaus gyvenimus, kad kaip tik dėl to kiekviena T. Ševčenkos eilutė dvelkia didžia išlaisvinančia dvasia. Pasak B. Pasternako, kaip tik dėl to T. Ševčenka yra didis Europos poetas. Beje, literatūrologai yra ne kartą pažymėję kūrybinę T. Ševčenkos įtaką pačiam B. Pasternakui, kuris, versdamas „Mariją“, brandino romano „Daktaras Živago“ („manoji krikščionybė“ – taip apibūdina romaną autorius) sumanymą. Pagal universumo siekį, negalėjimą išsitekti „vienai tautai rūpimų temų rėmuose“14, T. Ševčenka lyginamas su Williamu Blake’u, Raineriu Maria Rilke, Adomu Mickevičiumi. Be to, tai tikras žodžio meistras, kėlęs kūrybai itin aukštus reikalavimus: T. Ševčenkos dienoraštyje 1858 m. balandžio 11 d. įrašyta: „Įrodžiau Sierakauskui, kad Nekrasovas15 – ne tik prastas poetas, bet negrabus net ir kaip eiliakalys.“ Beje, Zigmantas Sierakauskas – pulkininkas ir 1863 m. sukilimo vadas – išmanė literatūrą, redagavo Nikolajaus Černyševskio žurnale „Sovremennik“ užsienio skyrių, spėjama, rašė ir eiles…
Garsingam Vilniuje
Pabandykime panagrinėti vieną su Vilniumi susijusį meistro kūrinį – „У Вільні, городі преславнім“. Pasak A. Nepokupno, Vilnius T. Ševčenkos biografijoje užima svarbią, „gal net išskirtinę vietą“16, – čia jis gyveno nuo 1829 m. rudens iki 1831 m. gegužės. Tada penkiolikmetis T. Ševčenka pateko į europinį miestą su turtinga kultūrine aplinka, kalbant apie kurią minimi su garsiuoju Carlu Maria von Weberiu bendravusio Vilniaus universiteto muzikos dėstytojo Friedricho Atze’s, Vilniaus universiteto profesoriaus Jano Rustemo, Europos diduomenės portretisto Johanno Baptisto Lampio sūnaus Franzo Xavero vardai. Vilniuje Tarasas išgirdo apie Adomą Mickevičių, lankė J. B. Lampio ir J. Rustemo piešimo pamokas, įsimylėjo…
Tuo metu Vilniuje brendo sukilimas. Rusijos imperijos „etimologai“ aiškino, kad Vilniaus vardas kilęs iš lietuviško žodžio „velnias“17, sklido „gandas, kad caras pavadinęs Vilniaus universitetą gyvate, užaugusia ant jo krūtinės“18, o „vietinė caro įgula <…> tempė į Gedimino kalną patrankas, kurių vamzdžiai buvo nukreipti į miestą ir paruošti šauti“19…
Žanras, kompozicija, vertimų istorija
T. Ševčenka parašė „У Вільні, городі преславнім“ 1848 m. tremtyje prie Aralo jūros. Savadarbę užrašų „knygutę“ su eilėraščiais jis tada nešiodavosi paslėpęs už kareiviškų batų aulo. Manoma, kad prisiminimus apie 1830–1831 m. Vilnių galėjo sužadinti revoliucijų banga, nuvilnijusi per Europą 1848 metais.
Literatūrologai nesutaria dėl šio kūrinio žanro: vadina eilėraščiu, balade, eiliuota apysaka. Nagrinėsime remdamiesi unikalia medžiaga – trimis skirtingų laikotarpių Vytauto P. Bložės vertimo redakcijomis ir nauju V. Braziūno vertimu. Ši medžiaga atskleidžia, kokios interpretacinės erdvės atsiveria iš pažiūros kukliame ir nepretenzingame kūrinyje. Pirmą kartą „У Вільні, городі преславнім“ vertimas „Garsingam Vilniuje“ išspausdintas 1964 m.20, vėliau, 1988 m., „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tome publikuota nauja jo redakcija, o atkūrus nepriklausomybę V. P. Bložė 1997 m. dar kartą perdirbo šio kūrinio vertimą. Itin įdomu lyginti V. P. Bložės redakcijas: jos atskleidžia, kaip vertėjas artėja… arba tolsta nuo kūrinio „vidinės šviesos“ (Vytautas Kubilius).
„У Вільні, городі преславнім“ pasižymi išplėtota kompozicija su prologu, ekspozicija, kupinu vidinės įtampos pasakojimu, kulminacija, atomazga ir epilogu. Prologe, kuris išsiskiria ir intonacija, pašlovinamas Vilnius, nusakomas veiksmo laikas: „Tada dar veikė…“ Užuomina į išvaikytus studentus ir ligoninę skaitytojui leidžia atspėti eilutėn „netilpusį“ žodį – „universitetas“. Kūrinys daugiaplanis: įvykiai pasakojami iš kito laiko perspektyvos, o Vilnius su veikiančiu universitetu, nepaisant žiauraus siužeto, T. Ševčenkai, kaip ir Czesùawui Miùoszui, išlieka išeities tašku kaip galimybė, „normalumo galimybė“.
Polifoniškumas
Kūrinys daugiabalsis. Jame visas būrys veikėjų. Vienas iš pagrindinių – studentas, sūnus – apibūdinamas tik per ryšį: su universitetu – kaip studentas, ir su motina – kaip vaikas – „дитина“. Jo mylimoji „princesė“ – „jauna žydaitė“. Įdomu, kad tai pats „aktyviausias“ personažas. Su žydaite susiję net penkiolika veiksmažodinių tarinių, reiškiančių konkretų veiksmą, o studentas – vienintelis personažas, taip išsamiai apibūdinamas būdvardžiais. Jis patiria būseną, žydaitė – veikia. Esama ir „herojaus apsimetėlio“ – tai bankininkas iš Liubsko, kuris užsigeidžia vesti žydaitę. „Kenkėjas“ tėvas – „senas žydas“ – nusamdo senąją Ruchlę (Rachelę) – „sargę“. Šis vardas – vienintelis antroponimas tekste, todėl verta paminėti ir tai, kad biblinė Rachelė laikoma Izraelio tautos (namų) pramote. Tačiau Ruchlė bejėgė suturėti žydaitę namuose. Stebuklingos priemonės, kuria pasinaudoja žydaitė, kad ištrūktų pas mylimąjį, funkciją atlieka šilko kopėtėlės. Jų atsiradimas siejamas su knygine kultūra, „romansėlių“ skaitymu. Įsimylėję vaikai susitinka ir puola bučiuotis čia pat gatvėje. Viskas kaip stebuklinėje pasakoje – neatsitiktinai veikėjų funkcijos apibūdintos naudojant Vladimiro Propo terminiją. Tačiau čia pasaka ir baigiasi. Tėvas žydas išpuola kirviu tramdyti įsimylėjėlių. Jokių nužudymo detalių. Paskui pratrūksta rauda – šešių eilučių kūrinys kūrinyje, apgaubtas „Горе тобі, мати“ pakartojimu. Raudama ne nužudyto sūnaus, o motinos. V. P. Bložė tai pastebėjo ir 1997 m. atsisakė eilutės „Vargas tau, jaunuoli!“ Tačiau gaila, kad tikslus „Guli žydo nužudytas…“ vertimas 1997 m. pakeistas į savaip politkorektišką „Guli pakirstas kaip pėdas…“ Beje, 1964 m. redakcijoje, kaip ir originale, yra aštuoni žodžiai su šaknimi „žyd-“ (šešis kartus paminėta žydaitė (žydžiukė) ir du – žydas). Tačiau nors 1997 m. redakcijoje vertėjui pavyko perteikti ir stilistinius „жидівку“ bei „жидівочку“ niuansus: „žydelkaitė“ – „žydaitė“, vis labiau vengiama minėti išrinktąją tautą: 1997 m. šaknį „žyd-“ randame tik penkis kartus, visi šios šaknies vediniai yra moteriškosios giminės, o „žydo“ apskritai nebėra – jis visur vadinamas „tėvu“, – kitaip tariant, perdėlioti prasminiai akcentai. Beje, ir eilutė „Що то за проклята!“ – „Ta žydžiukė gyvačiukė“ – 1997 m. virto kupinu užuojautos „Ta žydžiukė nabagiukė“. 1964 m., 1988 m. – „Visuomet kartu su tėvu / Ji turėjo eiti“, o 1997 m. – „Visuomet tiktai su tėvu – / Kaip dera mergaitei“. Tačiau T. Ševčenka nevertina elgesio. „Garsingam Vilniuje“ – ne papročių drama. Kalbėdamas apie tėvžudę T. Ševčenka švelniai vadina ją vaikeliu: „Жидівочка де та сила / Взялася в дитяти?“ ir rimuoja „дитяти“ su „мати“ (motina), taip susiedamas teksto šerdį – raudą – su tėvžudės tragedija. Neatsitiktinai kaip tik šis kūrinys prisimenamas ir cituojamas, kai tenka ginti T. Ševčenką nuo kaltinimų antisemitizmu. T. Ševčenkai tiek studentas, tiek žydaitė tiesiog vaikai. Todėl skaitant, kaip 1964 m., 1988 m. eilutės „O žydaitė… Kaip mergiotei / Taip susidoroti:“ 1997 m. virsta „O žydaitė? Ne mergaitė, / O tikra beprotė!“, atrodo, kad redaguojant nutolta nuo T. Ševčenkai svarbaus „vaikelių“ – biblinių „mažutėlių“ – įvaizdžio. Pasakojimas baigiamas Vilniaus pašlovinimu. Toliau – aštuoniolikos eilučių epilogas, kuriame visu balsu prabyla „žmonės“ – pasipila spėlionės, gandai, patį Rymą pasiekiančios paskalos. Tačiau T. Ševčenka nemoralizuoja, nevertina nei veikėjų, nei jų poelgių, net ir apie minią kalba su gailesčiu ir atlaidžiai: „На те вони люди“ – „Žinot – žmonės.“ Finalas bene geriausiai pavyko 1964 m. redakcijoje: „Ir našlelė jiems užkliūva: / Ją taipogi smerkia!“
Apie parfumuotą ir tikrą estetiką
V. P. Bložė neatsitiktinai tiek daug dirbo versdamas šį kūrinį. Jis ieškojo ir rado būdų perteikti garsinę raišką – gausius asonansus, aliteracijas, vidinius rimus, intonacijų moduliacijas, – kuria, kaip būdinga visiems didiesiems meistrams, remiasi T. Ševčenkos poezija. Apžvelgdamas ukrainiečių dainiaus vertimus į rusų kalbą, K. Čiukovskis tvirtina, kad T. Ševčenkos melodika tobula. Recenzentas keiksnoja jos neperteikiančius vertėjus, vadindamas kurčnebyliais nuostabiame koncerte. Kaip galima iškreipti kūrinio prasmę vien pakeitus jo ritmą ar pasitelkus nevykusį įvaizdį, K. Čiukovskis demonstruoja XIX a. publikuoto „У Вільні, городі преславнім“ vertimo į rusų kalbą pavyzdžiu: „Но увы, нельзя жениться / По закону на еврейке, / И сидит краса-жидовка, / Словно в клетке канарейка.“ Akivaizdu, kad vertėjas išniekino T. Ševčenkos poetiką, pakeitė ją „parfumuota estetika“ ir „čigoniška pirotechnika“.
Galime pasidžiaugti, kad mūsų vertėjai ne tokie. Lygindami 1988 m. ir 1997 m. V. P. Bložės redakcijas, matome, kad vertėjas padarė per penkiasdešimt pakeitimų. Regis, jis labiausiai buvo susitelkęs į garsinę raišką, intonaciją, pavyzdžiui: 1964 m., 1988 m. „Ir turtingas, ir garbingas, / Ir pas motę vienas“ „pristabdomas“ siekiant išvengti polkutės ritmo – 1997 m.: „Buvo rimtas ir protingas, / Ir pas motę vienas.“ Epiloge 1964 m. „Ta žydžiukė, gyvačiukė, / Tėvą kur nukirto?“ – 1988 m., 1997 m. skamba kaip „Ta žydžiukė, gyvačiukė, / Tėvžudė beširdė?“ – taip sukurta minios („žmonės“) požiūrį perteikianti švokščianti ir gergždžianti aliteracijų (ž-dž-č-ž-š) grandinė fonetiškai praturtina vertimą, sustiprina dramatizmą.
Kitus taisymus klasifikuoti kebliau – jie labai įvairūs, pavyzdžiui, atsisakyta semantizmo „susivesti“, „velniškai mylėjo“ pakeista švelnesniu „siaubas kaip mylėjo“, be to, 1997 m. redakcijoje skyrybos ženklais nuosekliai ryškinti sakinio dalių ir sudėtinių sakinių dėmenų semantiniai santykiai, pavyzdžiui: 1988 m. „Ta žydžiukė gyvačiukė, / Buvo keisto būdo!“ – 1997 m.: „Ta žydžiukė gyvačiukė, / Buvo keisto būdo:“ – šauktukas pakeistas dvitaškiu pabrėžiant aiškinimą. Apskritai visur siekiama kuo didesnio aiškumo: „Ką ta Ruchlė! Nežinojo / Net iš kur žydaitė / Apie šilko kopėtaites / Knygų prisiskaitė“ – 1997 m. redakcijoje: „Ką ta Ruchlė! Ar jai perprast, / Kaip ir kur mergaitė / Apie šilko kopėtaites / Romansėlių skaitė… / Ne tik skaitė, bet susgribo / Jas ir nusiregzti…“: „kaip ir kur“, „ne tik, bet ir…“ – šiomis konstrukcijomis kuriamas nuoseklaus pasakojimo įspūdis. Įvardis „jiems“ visur taisytas į „jiem“ – turbūt dėl eufonijos ir siekiant priartinti pasakojimą prie buitinės kalbos. Virtuoziškas vertėjo „potėpis“ kartais apstulbina savo paprastumu: eilutėje „Nors ir bėk“ išvengta vien dėl ritmo pavartotos dalelytės „ir“: ji pakeista natūraliai skambančiu – „Nors tu bėk“ (plg. su ekspresyviais posakiais: „nors verk“, „nors pasikark“). Pasakojimo tempas pristabdomas šnekamajai kalbai būdingomis pauzėmis: „O jinai tą pačią naktį / Upėj prisigirdė“ – „Ogi ji… ji tą pat naktį / Nery prisigirdė…“ Sušiuolaikinus upės pavadinimą atsirado gargaliuojanti r-pr-gr aliteracija. Beje, originale net devyni toponimai (Aušros vartai, Vilija, Vingis) ir tik du iš jų nesusiję su Vilniumi: Liubskas (etimologiškai susijęs su slavų „любовь“ – „meilė“) ir Roma – 1997 m. redakcijoje „Rymas“ – tikriausiai siekiant suteikti šiam vietovardžiui liaudiškesnę, archajiškesnę formą? Tačiau kai kurie taisymai atrodo abejotini, nes kyla grėsmė pasakojimo sklandumui. Derėtų prisiminti, kad toks žodžio meistras, kaip B. Pasternakas, žavėjosi T. Ševčenka pirmiausia už jo stichiškai besiplėtojantį, veržlų pasakojimą. Būdingiausi T. Ševčenkos pasakojimo bruožai, pasak B. Pasternako, yra dinamiškai kintanti įtampa, pasikartojimai, unikali frazuotė. Taip galima apibūdinti ir „У Вільні, городі преславнім“ stilių. V. P. Bložei pavyko jį perteikti nepaprastai sklandžiai ir be priedurų (rus. „otsebiatinos“).
Interpretacinės erdvės
Atrodo, kad 1997 m., ieškodamas kūrinio prasmės, vertėjas siekė kuo labiau išryškinti turinio ir formos – t. y. „prakilnaus“ siužeto meilės ir mirties tema ir „vox populi“ stiliaus – kontrastą, „aukštojo“ ir „masinio“ kultūrinių sluoksnių susidūrimą. Vis dėlto 1997 m. redakcijoje yra ir keliančių abejonių, savivale dvelkiančių pataisų, pavyzdžiui, įsimylėjėliai vertėjo sprendimu slepia savo meilę jau ne „nuo motinos grafienės“, bet „nuo kitų“ (blogis – tai kiti?). Stiprinamas ir nusivylimo momentas: 1964 m. „O grafienė nelaiminga / Viskuo nusivylė“ 1997 m. skamba kaip „O grafienė? Sako, viskuo / Viskuo nusivylė.“ Taip nutrūkusio vertikaliojo – miesto ir universiteto (kultūros), motinos ir sūnaus – ryšio motyvas pakeičiamas lėkštesniu „horizontaliu“ įsimylėjėlių ir „kitų“ konfliktu. Tačiau kūrinio vienį formuojanti, visa apjungianti kūrinio ašis yra motina. Studentas ir visi įvykiai egzistuoja tik sąryšyje su ja, o dukart paminėti Aušros vartai implikuoja ir Aušros vartų Gailestingumo Motiną. Vienturtis sūnus tuomet tampa vienatiniu sūnumi. „У Вільні, городі преславнім“ su skausmingai prasiveržusiu „Що тут на світі робити?“ (pažodžiui – „Nėr kur dėtis ant šio svieto“) – tai žmogiškosios lemties apraudojimas.
Apie grožį
Lygindami V. P. Bložės vertimą su originalu galime pasidžiaugti tikslumu: sutampa originalo ir vertimų eilučių skaičius, skiemenų skaičius eilutėse, rimų pobūdis, perteikti įvaizdžiai. O svarbiausia, kaip pasakytų K. Čiukovskis, – perteiktas originalo grožis – sėkmės, išradingumo, „sveikų raumenų“, jėgos įspūdis, kurį visada palieka didžiųjų poetų kūryba. Gaila, bet kaip tik grožio neperteikia jubiliejinis 2014 m. „У Вільні, городі преславнім“ vertimas…
Apibendrinant norisi papolemizuoti su jubiliejinio leidinio baigiamojo straipsnelio „Ševčenka – ir mūsų kely“21 pavadinimu. Tenka konstatuoti, kad mes tebesame pusiaukelėje į adekvatesnį T. Ševčenkos supratimą.
1 Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2002-2004/200220/ 20022004.htm.
2 Cit.: Masionienė B. Viršukalnių ir gelmių poetai // Ševčenka T., Franko I., Ukrainka L. Eilėraščiai. Poemos. Drama / Pasaulinės literatūros biblioteka. – Kn. 66. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 517.
3 Adiklytė A., Ochrimenka P. T. Ševčenka ir Lietuva. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. – P. 29.
4 Prieiga per internetą: http://www.chukfamily.ru/Kornei/Prosa/Vysokoe/glava10.htm (Чуковский К. Собрание сочинений в 15 т. – Т. 3: Высокое искусство. – Москва: Терра – Книжный клуб, 2001).
5 Prieiga per internetą: http://sozvuchie.zviazda.by/news/2014-10-04-10.
6 Ševčenka T. Kaukazas / Vertė A. Venclova // Ševčenka T., Franko I., Ukrainka L. Eilėraščiai. Poemos. Drama. – P. 175.
7 Ten pat. – P. 177.
8 Ten pat. – P. 188.
9 Ten pat. – P. 170.
10 Ševčenka T. Kobzarius. – Vilnius: Vaga, 2014. – P. 75.
11 Ten pat. – P. 184.
12 Ten pat. – P. 75.
13 Eilių vainikėlis / Lietuvių kalbon išvertė ir Liudas Gira. – Seinai: Laukaičio, Dvarnausko, Narjausko ir B-vės sp., 1912. – P. 22.
14 Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/numeriu-archyvas/2014/Mokslo_Lietuva_2014_09.pdf.
15 Nikolajus Nekrasovas – rusų literatūros klasikas demokratas, poemų „Kam Rusioje gyventi gera“, „Šaltis Raudonnosis“ ir kt. autorius.
16 Prieiga per internetą: http://mokslolietuva.lt/2014/08/slovines-laisve-ir-savo-jaunystes-miesta-vilniu-2/.
17 Abramavičius V. Tarasas Ševčenka ir Vilnius. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. – P. 18.
18 Ten pat. – P. 18.
19 Ten pat.
20 Ten pat. – P. 35–38.
21 Ševčenka T. Kobzarius. – P. 185.