Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma
2018 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Marius Burokas
Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Gimė Donecke, ten ir gyveno iki karo su Rusija, vėliau persikėlė į Kijevą. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius.
Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“ („Долгота дней“), pasirodęs pernai ir susilaukęs didžiulio populiarumo, pasakoja apie miestą Z. Po šia raide slepiasi lengvai atpažįstamas dabartinis Doneckas – karo nuniokotas, okupuotas, gyvenantis absurdišką ir pavojingą gyvenimą. Knyga sudaryta iš dviejų dalių – romano ir apsakymų rinkinio, kurio autorius – vienas iš personažų. Romano pasakojimas primena pasaką – absurdišką, košmarišką, žiaurią. Jame apstu fantasmagorijos ir siurrealizmo, tuo tarpu po romaną išmėtyti apsakymai – realistiniai, paprasti. Tai sukrečiančios istorijos apie mieste Z. pasilikusius arba į jį sugrįžusius žmones.
Viena iš „Dienų ilgumos“ veiksmo vietų – pirtis „Penktoji Roma“, paslaptinga mistinės galios vieta. Ten vaikšto praustis visi, ten sprendžiami reikalai, ten rytas pradedamas nuo Ukrainos himno, ten be pėdsako pranyksta nusiprausti atėję rusų okupantai. Dėl šių aplinkybių pirtyje dirbantis Sokratas Gredis (lietuvių kilmės!), mergina Liza ir Kolia Veresajevas imami įtarti diversija. Tačiau jie nieko dėti.
Galop paaiškėja (šį pasakojimo vingį vis dėlto atskleisiu), kad miestas Z. ir aplinkinės teritorijos dėl įvairių mistinių manipuliacijų iškrito iš realiojo laiko ir erdvės ir prisijungė ne prie dabartinės Rusijos, o prie praeityje nugrimzdusios SSRS. Trijulei tenka sunki užduotis sugrąžinti Z. miestą į daugmaž normalią tikrovę (tam jiems, beje, prireiks dramblio Ganešos statulėlės ir Taraso Ševčenkos „Kobzario“ tomelio).
Kūrinys parašytas labai išradingai, pilnas rusų ir ukrainiečių literatūros aliuzijų, jis karnavališkas ir dabartinėje Ukrainos literatūroje išsiskiria kaip vienas originaliausių bandymų kalbėti apie karą, Rusijos ir Ukrainos konfliktą, mentaliteto lūžius.
Čia pateikiu tris iš keleto į romaną įdėtų apsakymų, ir tikiuosi, kad pats romanas sudomins Lietuvos leidėjus. Jis to vertas.
Klaros katė
Kapstytis iš miesto ar nesikapstyti? Būdavo dienų, kai suprasdavai, kad bėgti reikia. Kovo viduryje mitinge miesto centre nužudė Dmitrijų Černiavskį, Ukrainos patriotą, dar visai berniuką. Vis mažiau vilties, vis daugiau smogikų. Juos palaiko vietinė milicija ir SBU. Dauguma separatistų kilę iš nusikaltėlių, kaip koks Gorkis iš liaudies. O kur dar patarėjai, kadriniai Rusijos spectarnybų darbuotojai, samdiniai profesionalai ir viso šio proceso romantikai. Pastarųjų – baisiai gaila, ir inteligentiškas Chomos susidvejinimas nuo to tik sustiprėja.
Galbūt jie teisūs, svarsto jis apimtas nevilties. Galbūt dėl visko kalti Vakarai? Gal ir kalti. Bet kažkodėl Vakarai taip ir liko vakaruose. O štai iš rytų plūdo vis daugiau liaudies. Įsigaliojo banditų ir miesto pamišėlių įstatymas. Naktimis – susišaudymai ir plėšikavimas, dienomis – lozungai, mitingai ir plakatai. Suškinas su baime žvelgė į ginkluotus žmones. Jie įžūlėjo nuo ginklų ir valdžios suteikto draivo. Jautėsi didvyriais, nes didžiulį miestą paėmė be mūšio. Chomai kėlė nerimą ant didžiulio karo slenksčio atsidūrusi Europa. Bet žiūrėdamas į girtus Rostovo gastrolierius jis galvojo, kad pragaras atpažino saviškius. Ir tai jį gąsdino labiausiai.
Visą pavasarį ir vasaros pradžią siaubinga ateitimi nėščias dangus garmėjo žemyn. Raudojo lietumis. Negailestingai liejosi. Parke prie namų šliaužiojo tiek šliužų, kad darėsi nejauku. Knibždėte knibždėjo sraigių ir sliekų. Takelius vis perbėgdavo stambios įžūlios pilkosios pelės. Per keturiasdešimt penkerius gyvenimo šiame mieste metus Suškinas pirmą kartą matė ką nors panašaus. Vaismedžiai ir kiti medžiai išsprogo vienu metu, pražydo visiškai nesiderindami su gamtos nustatytais terminais. Žydėjo liepos ir vyšnios, ievos ir obelys, kaštonai ir alyvos, šermukšniai ir abrikosai. Žydėjo taip siautulingai, taip nesuvaldomai, kad norėjosi verkti. Gamta atsisveikino su gyvenimais tų, kuriems per artimiausius mėnesius buvo lemta atgulti žemėn. Kompensaciniai būties mechanizmai.
Prie rusų pasaulio mylėtojų Choma nesiartino. Į jų tikrovę įsigyventi negalėjo. Jie spoksojo į jį akvariumo žuvų akimis. Praplaukdavo pro šalį Letos bangomis, pelekais liesdami prospektus ir gatves, minkštomis lūpomis čiupnodami praeivių smegenis. Leisdavo juodai raudonus ikrus ant būties sienelių, ant žydinčių liepų ir kaštonų. Mojavo įtemptais kaip plieniniai lynai nervais, dainavo dainas, kliedėjo nesąmones, tarp kurių retkarčiais šmėsteldavo ir visai protingų minčių. „Šalin bukapročius!“ – perskaitė kartą Suškinas ant purvino transparanto prie srities administracijos. Ir iš tikrųjų, susigraudinęs pamanė jis, gerai būtų juos šalin. Tik klausimas, kaip tai per okupaciją įgyvendinti.
O aikštėje – šaižūs balsai. Saulėtas vėjas. Žydinčių liepų kvapas. Kimus megafono aidas. Milžiniškų kolonėlių gaudesys. Sovietinių poetų eilės ir karo dainos. Suškinas juto, kad visa tai jam keistai pažįstama, ir netrukus suprato kodėl.
Buvo imperija ir pražuvo. Jos saulėlydis sutapo su vaikyste ir jaunyste. Galima buvo retkarčiais paliūdėti, žvelgiant į atmintimi vadinamas nuspalvintas slenkančias skaidres. Ten mama ir tėtė. Paplūdimys smėlėtas, vasara gėlėta, rankos aviečiuotos. Pienas trikampiuose paketuose. Kefyras stikliniuose buteliuose. Politbiuras. Plastelininiai geniai iš sovietinių lėlinių filmukų. Pasaka apie tai, kaip gauti trisdešimt gandonų laimės. Bet paprastam žmogui nėra ko bijoti. Mik, sūneli, liūli liūli, ten lopšely šūdas guli. Pavasarį miestą užėmę smogikai atrodė kur kas baisiau.
Šio pavasario mitinguose tvyrojo pažįstamas aromatas. Gaižus dežaviu. Tai, kas buvo justi miesto Z. ore, galėjai tučtuojau apibūdinti paprastu ir mielu žodžiu laža. Prisimindavai raudonus kaklaryšius, pionierių liniuotes, energingas skanduotes. Mes, mergaitės ir berniukai, šaunūs Lenino anūkai. Košmaras, bet toks prašvilpiantis, kaip vėjas pro smilkinį. Beveik neužkliudantis vaikų smegenų. Juk vaikui svarbiausia jo didžiulė vaikystė, o ne tai, kaip sionistai susidėjo su Amerikos karine klika.
Taip, tai buvo ji. Įžūli, sovietinė, be prošvaisčių. Nepažinti jos buvo neįmanoma. Ji taip čia ir pasiliko. Per tą laiką, kurio Sovietų Sąjungai prireikė pralietu krauju susigerti į smėlį, laža niekur nedingo. Devyniasdešimtiniais, kai akvarelinėmis balutėmis visur tyvuliavo lėtai baigiantis supūti komunizmas, Z. įsišėlo kriminalinė revoliucija. Į miestą stangiai, it juodas penis į baltą praskiepą, įsiskverbė pragaras. Pulsuojančiu tinklu nukrito ant regiono. Susiliejo su sovietine laža ir visa virto kažkuo kita.
Iš televizorių ekranų postringavo apie Ukrainos nepriklausomybę. O Z. priklausomybė vis stiprėjo. Ji buvo sunki, beveik narkotinė. Žuvo žmonės, iš regiono bėgo išgyvenę, bet smarkiai aplamdyti verslininkai ir patriotai. Liaudis taip lengvai nepasidavė. Bet зась, малята, зась1.
Тримайтеся, співвітчизники, все ще має бути чудово2, iš televizorių ekranų kalbėjo eilinis šalies prezidentas. O Z. gyventojai paprasčiausiai pradingdavo. Juos pakasdavo apleistose kapinėse. Šaudydavo ne vakaro šviesa persmelktuose bulvaruose. Užlygindavo betonu, skandindavo tvenkiniuose, kardavo ant medžių senuose sovietiniuose soduose. Juos įsiurbdavo virš miesto sūkuriavęs juodas viesulas. Ir nunešdavo į stebuklingus tolius, apie kuriuos Choma nutuokė labai miglotai. Į miestą Z. žengė pragaras ir saulėlydžiai buvo dieviški. Ir laikas bėgo kaip visada, tik dabar svarbiausia buvo ne įstatymas, o paniatkės.
Tik cerkvių kupolai. Ankstyvosios ir vėlyvosios liturgijos. Varpų skambesys, aliarmas, šabas ir Ramadanas. Tik maldos teisuolių, kurių Viešpats vis dar turi, laikė Z. dangų virš miesto ir stepių, užtvindytų karčiu metėlės saldumu, vėjo šnaresiu žolėje ir tykia šaltinių daina.
Suškinas ramino Liusią, glostė plaukus, bučiavo gauruotą mėta kvepiančią gaktą ir šnabždėjo į ją. Viskas praeis, viskas būtinai pasibaigs. Pas mus karnavalas. Šiknon tokį karnavalą, atšaudavo Liusia. Žvelgdavo didelėmis, juodomis, kaip naktys virš aneksuoto Krymo, akimis. Nieko jau nebesugrąžinsi ir nieko jau čia nebebus.
Pameni Slaviką ir Klarą? Naktį pas juos atėjo trise su automatais. Perspėjo, kad jeigu dar kartą savo interneto puslapyje parašys ką nors nepalankaus apie rusų idėją, gaus po kulką į pilvą. Ir ką? Suškinas atsisėdo ant sofos ir ėmė spragsėti žiebtuvėliu. O ką? Liusia gūžtelėjo pečiais. Susirinko daiktus, ryte išvažiavo. Kol tu miegojai, aš su Klara telefonu kalbėjausi. Ji paliko raktus kolegoms. Prašė priglobti katę ir laistyti gėles. Ir dar kažkokius dokumentus reikia paimti iš seifo jos biure. Kokius dokumentus? Sakė – svarbius, vėl gūžtelėjo pečiais Liusia. Na štai, paniuro Suškinas. Tavo draugės tai kaip visad.
Dar gerai baigėsi, pridūrė Liusia. Galėjo juos ir į buvusio SBU rūsius įmesti. Maža ten žmonių? Ir kas tada laukia jų vaikų? Choma atsiduso, žvelgdamas į siena lakstančius saulės atspindžius.
Už lango garsiai ir linksmai girgždėjo karuselė. Lojo šuo. Liusia laukė, kol Choma ką nors atsakys, bet taip ir nesulaukė. Atsistojo ir išėjo. Suškinas gal penkias minutes klausėsi, kaip vonioje čiurlena vanduo. Šiltas vėjas išpūtė užuolaidų bures. Žaidimų aikštelėje rėkavo ir juokėsi vaikai. Skaudėjo akis ir jis galvojo apie tai, kad jau kelinta naktis negali normaliai išsimiegoti. Centre naktimis šaudo. Gerai būtų žinoti, kas, kodėl, o svarbiausia – kur? O gal geriau ir nežinoti, staiga pamanė jis. Labai jau plėšikauja tie rusų pasaulio gynėjai. Plėšia bankus, parduotuves, privatų verslą. Tiesa, ne visus. Pasirinktinai. Ir nuo to dar baisiau. Tu nebepažįsti šito miesto. Nė nesupranti, kaip jame gyventi ir ko iš jo tikėtis.
Visuomeninis transportas važinėja savo maršrutais. Komunalininkai sodina gėles, valo gatves, išveža šiukšles. Z. nepalikusieji kas dieną vaikšto į darbą. Stebėtinai daug tvarkos, nors niekam ji pernelyg nerūpi. Žmonės lieka žmonėmis. Ir miestas, pilnas kaip taurė, čiurlenantis upokšniais, tvenkiniais, upelėmis, šlamantis skaisčiai žaliuojančiais medžiais, svaiginančiai kvepiantis gėlėmis, lieka miestu. Nors vis labiau primena spektaklio dekoraciją.
Valstybės kariuomenė jau Z. prieigose ir tuoj prasidės mūšiai. Čionai eina karas. Aplink jau seniai žūsta žmonės, o čia – fontanai ir gėlės. Gyvenimas viesulo akyje. Melsva nemirksinti akis, paskutinis tylos prieglobstis.
Gėlių kvapas pernelyg sodrus. Jis trukdo gyventi ir kvėpuoti. Tiršti kvapai tankina pulsą. Prakaitas ir tvankuma. Sustiprėjo pačių paprasčiausių produktų – duonos ir alaus – skonis. Cukrus per daug saldus, druska – per sūri. Nuo akinančio dangaus mėlio maudžia kaktą, trūkčioja vokai ir norisi gerti. Perdėti, išsiskiriantys, tarsi nesiliaujantis skausmas, tapo garsai ir jausmai. Mylėtis – nebepakeliama. Kaip ir kalbėtis, šypsotis. Kaip muzika ir vėjas. Nuostabus harmonijos netekęs pasaulis.
Grįžo Liusia, prisėdo ant sofos, žvelgdama į atlapotas balkono duris.
Kažkas sulūžo, sugedo, tarė Suškinas. Ir to niekas nebepataisys. Nei hamletai, nei ofelijos, nei ESBO. Gerai būtų dabar į Kopenhagą, pratarė Liusia. Atsisėsti ant suoliuko Tivoli soduose ir užsirūkyti. Man taip norisi gyventi, Suškinai! Na, tai mes ir gyvenam. Mes ne gyvenam, o stengiamės išgyventi. O toliau bus dar blogiau. Viskas tik prasideda. Patikėk mano intuicija.
Liusia teisi, pamanė Choma. Bet jai lengviau išvažiuoti iš Z. Be Suškino ji daugiau nieko neturi. O štai Choma turi antros eilės dėdę ir mergaitę Lizą, įsivaikintą žuvusios sesers dukterį. Jie niekur nevažiuos.
Pasilikti ar sprukti? Štai klausimas koksai. O, kad žinočiau, kaltai šypsodamasis pratarė Suškinas, kas iš viso to – tik sapnas ir kur jame prasideda tikrovė? Liusia pailsusi tik gūžtelėjo pečiais, užsirūkė, apsigaubė dūmais. Kada ryšiesi? Ar nesupranti, kad mieste likti negalima?! Rytoj pasikalbėsiu su dėde. Stengdamasis nežiūrėti į slyvines Liusios akis, Suškinas ėmė rengtis.
Per visą dieną taip ir nerado laiko perskambinti. Grįžo jau temstant. Žingsniai aidėjo tuščiame kieme. Buto langai tamsūs. Užlipo, išsivirė kavos, surinko numerį. Niekas nekelia. Išgėrė tris puodelius kavos, suvalgė sumuštinį. Prisėdo prie stalelio svetainėje, užsirūkė ir paskambino dvidešimt keturis kartus iš eilės. Išėjo į balkoną, atgavo kvapą ir daug rezultatyviau paskambino trims kitiems žmonėms. Išsikvietė taksi. Atvažiavo kiek aplamdytas žiguliukas. Įšoko ant priekinės sėdynės, pasakė adresą.
O tai ko kvietei? Taksistas apmaudžiai nusispjovė pro langą ir niūriai nužvelgė Suškiną. Čia tik du kvartalai. Kojom greičiau bus! Man staigiai! Staigiai! Choma sušuko, balsas sucypė diskantu, jis užsikosėjo. Galima, užsirūkysiu? Šitą, vairuotojas neskubėdamas iškrapštė iš daiktinės žiebtuvėlį, pridegė, duodi penkiasdešimt arba niekur nevažiuojam. Gerai, duosiu, tučtuojau sutiko Suškinas.
Kažkur tolumoje, sprendžiant iš garso – už centrinių miesto tvenkinių, viena po kitos ėmė kalenti automatų šūvių serijos. Pro priekinį langą praėjo, šiek tiek svyrinėdama šiltoje žibinto šviesoje, neblaivi porelė. Moteris, užversdama galvą, kvatojosi. Dviem pirštais ji laikė žiežirbomis pavėjui byrančią cigaretę.
Nors, šiaip tai suprantama, linktelėjo vairuotojas. Apsisukdamas pažvelgė į galinį veidrodėlį. Tokie laikai atėjo, kad po centrą pėsčiomis nepavaikščiosi. Bet tu ir mane suprask. Aš suprantu. Suškino burnoje tabakas susimaišė su seilėmis, kuriose buvo per daug kofeino. Negailestingai daužėsi širdis. Rūgščiai saldus Brazilijos prieskonis. Neapsakomai norėjosi konjako.
Tu šitą… vairuotojas įsibruko į rusva barzda apaugusią burną sulamdytą cigaretę. Jei neilgam… Jei, tipo, dvidešimt primesi, palauksiu prie biuro. Čiagi biurų pastatas? Taip, biurų, su palengvėjimu linktelėjo galva Choma. Biurų, aišku, biurų. Tai gerai? Taksistas netikėtai šiltai šyptelėjo. Gerai, blankiai nusišypsojo Suškinas, gerai! Nes supranti, ėmė karštligiškai berti, mano mergaitė pradingo. Nuvažiavo į draugės darbą. Pastate ją matė prieš valandą, o namie jos iki šiol nėra. Skambinu, nekelia! Suškinas patylėjo, porą kartų užsitraukė, išmetė nuorūką pro langą. Daugiau ji niekur negali būti. Supranti, šiame mieste ji be manęs daugiau nieko neturi… Užsikirto, pastebėjęs, kad vairuotojas leidžia jo kalbas pro ausis. Bet negalėjo sustoti. Baigė vangiai, be nuotaikos, skaudžiai jusdamas savo niekingumą. Vėl skambinu, niekas neatsako. Ir vėl, ir vėl… Minčių, žinoma, kyla įvairių…
Atvažiavom! Vairuotojas žiūrėjo kantriai, bet su pašaipa. Lipi ar ne? Taip, taip. Choma suėmė drėgnu delnu durų rankenėlę, apsidairė. Eik eik, linktelėjo taksistas, aš palauksiu. Tik greitai. Duodu dešimt minučių, ne daugiau. Kelintas aukštas? Trečias, atsakė Suškinas. Trečiam dega šviesa, pažiūrėjęs į viršų patvirtino taksistas. Varyk. Viena koja ten, kita čia.
Budėtojo vieta buvo tuščia. Koridorius – tuščias, kaip Murakamio proza. Išdaužytuose languose dainavo vėjas. Kiekvienas žingsnis kalė į smilkinius. Tualeto durys pravertos. Kažkas neužsuko čiaupo, vanduo liejosi plona, trūkčiojančia srovele. Suškinas kažkodėl kruopščiai užsuko čiaupą, išjungė šviesą ir uždarė duris. Norėjo lipti laiptais, bet paspaudė lifto mygtuką.
Durys į trys šimtai penktą buvo praviros, į tamsų koridorių krito šviesos ruoželis. Koridorius tamsus, tuščias, tęsiasi į begalybę. Sinkopėmis gaudžia dienos šviesos lempa. Liusia, pašaukė Suškinas, Liusia. Žengė tris žingsnius, įėjo pro duris.
Ją užkapojo kirviu ar kažkuo panašiu į kirvį. Ji gulėjo prie lango, atmetusi į šonus rankas. Biuro paukštė, kuri bandė pakilti. Kraujas sustingęs į juodą veidrodį. Greta – raudonas rankinukas. Džinsai išterlioti krauju, bet palaidinė švyti akinamai baltai.
Suškinas prisispaudė nugara prie sienos. Lėtai nuslinko žemyn, per marškinėlius jausdamas šaltą gruoblėtą paviršių. Užsidengė galvą rankomis, giliai įkvėpė ir tik tada ėmė rėkti. Kažkur tolumoje jam atliepė gamyklos sirena. Iš po stalo į rėkiantį Suškiną žaliomis akimis šaltai dėbsojo katė. Pauosčiusi kraują ji nukiceno į šoną ir įsispoksojo į langą, kuriame lėtai slinko gelsvas mėnulio džiūvėsis.
Alus ir cigaretės
…savanoriai padės išvažiuoti. Sakiau, kad nevažiuosiu! Tu suprask, mes dėl tavęs jaudinamės! Aš jaudinuosi, patikslino Silinas. Tai ir jaudinkis sau į sveikatą. Lena perėmė telefoną iš vienos rankos į kitą. Net ausį nuo šito pokalbio paskaudo. Tu egoistė, pareiškė Silinas. Tik apie save ir galvoji! Tikrai, Jelena atsikimšo dar vieną butelį alaus. Godžiai nugėrė, praleidusi pro ausis dalį to, kas buvo sakoma. Vėl prispaudė telefoną prie ausies. …paskutinį mėnesio ketvirtadienį. Tu, tikiuosi, supranti? Aišku, patvirtino ji. Bet tai mano miestas. Kodėl aš turiu išvažiuoti? Juk tu bet kurią dieną gali žūti! Centrą apšaudo, o tu gyveni pačiame centre, durne tu supista!
Ne, Silinai, jau seniai ne supista. Su patriotais pas mus vis sunkiau, o separatistams aš neduodu… Liaukis! Na, ko tu. Ji tyliai prajuko. Manęs neužmuš, Silinai, tol, kol Z. dar galima nusipirkti alaus ir cigarečių. Nevažiuosiu aš į tavo Krymą! Eik tu su juo pats žinai kur. Žinau, žinau, išbėrė Michailas, mūsų pažiūros skiriasi. Bet mes ne apie jas dabar kalbamės. Būk tu nors šimtąkart ukrainietė, dėl Dievo meilės. Mes kalbame apie išgyvenimo teritoriją!
Mes kalbame, Silinai, apie tai, kad tu išėjai pas mano draugę, ėmė kosėti Jelena, o vėliau išvažiavai su ja į Krymą. Aštuoneri metai šuniui ant uodegos. O juk aš, Silinai, tave mylėjau. O tu, pasirodo, esi niekingas apgailėtinas šunsnukis. Ji palingavo galva taip, tarsi tik dabar būtų suvokusi šį faktą.
Tik nepradėk! Dieve mano… Tai tu man skambini, pinigus švaistai. Nepatinka – neskambink. O jei aš Svetką paliksiu, atvažiuosi? Ką padarysi? Lena pastatė butelį ant grindų. Paėmė iš peleninės smilkstančią cigaretę, įtraukė dūmo. Svetką paliksiu! Na, mes jau praktiškai išsiskyrėme. Silinas kalbėjo vis greičiau ir nerišliau. Ji rytoj išvažiuoja pas gimines į Rostovą. Aš lieku vienas. Radau darbą laikraštyje. Nuomoju iš tokios mielos senutės kambarį su vaizdu į jūrą. Tik įsivaizduok, muslino užuolaidėlės plaikstosi. Vėjelis. Horizonte – žvejų
laiveliai. Jūra pro langą kaip ant delno. Libano kedrai, pušys, lauramedžiai. Tik tavęs trūksta.
Meluoji tu viską, Silinai. Jelena taip užsitraukė, kad pusė cigaretės tarsi susmego į vidų. Nėra daugiau nei jūros, nei lauramedžių. Ne, nemeluoju. Darbo daug, moka mažai. O ir kainos siaubingos, siaubingos! Jis nusijuokė. Bet niekis, mes išgyvensim, Lenka! Svarbiausia, paskambink, žmogus laukia, ir pasakyk, kad sutinki. Dėl pinigų nesirūpink, aš sumokėsiu. Eik tu! Ji pabaigė butelį, tvarkingai pastatė prie radiatoriaus. Staiga pakilo nuo sofos. Susvaigo galva. Atsirėmė petimi į sieną. Pajuto vėsą ir ties mente plakantį pulsą.
Ankstyvas rytas. Pro aklinai užtrauktas užuolaidas skverbiasi saulė. Telefonas rankoje zvimbia savu, neapkenčiamu balsu. Ji išėjo į balkoną. Tučtuojau kažkur sudundėjo. Šaudė į centro prospektus. Nuo miesto parko į dangų kilo tiršti, juodi ir aitrūs dūmai. Kairėje degė verslo centras. Miestą griovė apgalvotai ir metodiškai. Lena tiksliai nežinojo kas, bet jai atrodė, kad žino.
Kurvos, sušnibždėjo Jelena. Atsisėdo ant perdžiūvusios senos kėdės ir vėl pridėjo telefoną prie ausies. …negirdžiu tavo kvėpavimo. Pastarąsias penkias minutes, kalbėjo Silinas, tu tikriausiai manęs nesiklausei. O gal ir dabar nesiklausai. Bet tai nesvarbu. Myliu tave, Lenka! Myliu kaip niekad, kaip nieką kitą! Taip, žinoma, aš kaltas. Bet tu pati mus supažindinai. Be to, kas jau tokio nutiko? Tik mažas, juokingas romaniūkštis, tiesą sakant. Praėjo ir baigėsi.
O čia pas mus, nutraukė Lena, vėl užsirūkydama, viskas tik prasideda. Eitum tu, Silinai, velniop su savo meile. Nemesk telefono. Aš ir nemetu. Ji gūžtelėjo pečiais. Ištisas dienas neturiu su kuo pasikalbėti. Taip, kad iš bado ir su mulkiu kalbėtis tenka. O ką tu veiki kiauras dienas, darbo tai nėra? Alų, Silinai, geriu. Nors jau sakiau. Alų geriu, skaitau, žiūriu filmus. Šiąnakt žiūrėjau Terry’io Gilliamo retrospektyvą. Tau patinka „Karalius žvejys“? Juk žinai, kad nepatinka. Štai todėl tu ir kiaušius, Silinai. Ji liūdnai palingavo galva.
Manau, pridūrė ji patylėjusi, kad po šio karo man teks gydytis nuo alkoholizmo. Jei, žinoma, išgyvensiu. Pažvelgė žemyn. Kita puse gatvės ėjo senukas. Ėjo lėtai, nežinia kodėl čiuopdamas ranka namo sieną ir verkė. Ašaros varvėjo jo raukšlėtu smakru. Kitoje rankoje jis laikė raudoną rezginę. Joje gulėjo geltonų makaronų pakas, plastikinis butelis saulėgrąžų aliejaus ir, regis, sausainių pakelis.
Klausyk, Silinai, man reikia eiti, pasakė į telefoną Jelena. Ten senukas, atrodo, pasiklydo. Eina ir verkia. Labai senas. Jei nori, paskambink vakare. Padėjo telefoną. Pasiėmė nuo stalo raktus, atidarė duris. Nusileido aidžiais laiptais. Kvepėjo dulkėmis ir saule, plieskiančia pro išdaužytus laiptinių langus. Vėjas buvo netikėtai stiprus, taršė suknelės kraštą, tampė į skirtingas puses, bandė griauti ant šono ir stumti į nugarą.
Tęsiamas švilpesys. Stiprus sprogimas už dviejų kvartalų. Ji automatiškai pritūpė, rankomis dengdamasi galvą. Iš akių ištryško ašaros, ėmė trūkčioti dešinys vokas. Tačiau reikėjo stotis. Senukas tūptis neskubėjo. Taip ir ėjo, čiuopdamas savo padėtį erdvėje ir laike.
Seneli, kas jums, Lena palietė jo rankovę. Pasiklydote? Man reikia šitos gat-vės septinto namo, tarė jis, patikliai šypsodamasis. Jo šlapias nuo ašarų veidas švietė viltimi. Septinto namo! Jis kažkur čia. Aš ten su sene gyvenu. Jūs jau praėjot, pratarė Jelena, apžiūrinėdama jo šlapias kelnes. Jis ką tik apsišlapino, ir panašu, kad ne pirmą kartą. Saldokas, šleikštus kvapas. Teko tramdyti gerkle kylantį žiaugulį. Gerai, kad seniai nieko nevalgė, tik traškučių. Praėjo arką. Užėjo į kiemą. Senis apsidairė. Pastebėjo pažįstamą vaikų aikštelę, didžiulę klombą, prižėlusią petunijų. Senas, nežinia kada išdžiūvęs fontanas buvo pribyrėjęs smėlio, molio, plytgalių.
Buto durys buvo neužrakintos. Jelena nuėjo į kambarį su atlapotu langu ir įspūdingu dulkių sluoksniu ant grindų. Lėkštėje – maisto likučiai. Tingios musės sūkuriuoja virš apdžiūvusio kepeninės dešros gabalo. Ant vinutės kabančiame tinkliniame maišelyje sudėti džiūvėsiai. Ant sienos – TSKP dvidešimtojo suvažiavimo laikų kilimėlis su nusitrynusiais rudais elniais. Prie žemos sofutės stovi kėdė, ant jos – didelis puodelis drumsto vandens ir vaistai. Iš po kėdės kyšo antis. Šalia stovi gauruotos beveik naujos šlepetės. Senutė, matyt, kartais atsikelia, bet vargu ar kam kitam nepadedant vaikšto.
Liesutė, aštrianosė, ji šelmiškai šypsosi. Švyti juodos akių sagutės. Sveiki, aš jūsų vyrą atvedžiau. Ot senas velnias, ko tik nepadarys, kad su jauniklėmis papliurptų, ėmė juoktis senė. Senis irgi susprengsėjo, apnuogindamas stebėtinai kreivus dantis ir raudonas sluoksniuotas dantenas. Juokėsi, vis patrūkčiodamas raukšlėtu kaklu, nubertu tamsiai rudomis pigmentinėmis dėmėmis. Nelinksmos jo akys ašarojo. Lūpų kampučiuose prikepę gal pūliai, gal sapnas.
Na ir puiku. Jis juk, kai Sašenką, sūnelį mūsų, praeitą mėnesį bomba užmušė, pamiršti viską ėmė. Sūnų užmušė? Taip, vis šypsojosi senutė. Galėjo su firma išvažiuoti į Kijevą, bet liko mūsų prižiūrėti. Tai ir užmušė jį, kai į parduotuvę išėjo. Kas užmušė? Uždavusi idiotišką klausimą, Jelena pajuto pasibjaurėjimą savimi ir prisėdo ant kėdės.
Dievai žino kas. Tikriausiai fašistai. Senutė prajuko. Per televizorių vis kalba apie fašistus. Vis galvoju, kaip čia dabar, negi vokiečiai grįžo? Lyg ir nekvaili, turėtų suprasti, kad nieko čia nepeši. Ji susimąstė. Aš per okupaciją mergaičiukė buvau. Mes, aštuoni vaikai ir mama, kaip tik spėjome rūsyje pasislėpti, kai mūsų namą subombardavo. Ryte išsikrapštėme, o tik dvi sienos stovi. Tvora baigia degti, avietės styro pajuodusios. Vėjas, dūmai, o vokiečiai, žmonių gal dvidešimt, rūko prie senosios cerkvės ir vis į dangų žvilgčioja. O per Pokrovą ėmė snigti. Taip ir gyvenom.
Senis sunkiai atsiduso ir nunešė rezginę į virtuvę. Iš ten pasigirdo tekančio vandens čiurlenimas. Lenka pažvelgė pro langą. Iš už miesto tvenkinių virto juodų dūmų kamuoliai. Pakvipo ant įkaitintos keptuvės palietu saulėgrąžų aliejumi. Senutė atsiduso. Niekaip nesuprantu, iš kur tie fašistai? Stalinas pasimirė. Chruščiovas pasimirė. Brežnevas pasimirė. Ir Mao Dzedongas. Sako, kad Fidelis Kastro, ir tas prastai jaučiasi…
Jis taip pat mirė, tarė Lena, tik apie tai dar niekas nežino. Na, tai aš ir sakau. Visi mirė. O fašistai, supranti, liko. Tu tik į juos pažiūrėk! Tiesa, senis, kiek vaikšto, gatvėje dar nė vieno nesutiko. Senutė susimąstė ir virpančia ranka ėmė glostinėti nušiurusį greta gulinčios knygos viršelį.
O tai kaip jūs gyvenate? Jelena nurijo sprangias, gerklę draskiusias seiles. O taip ir gyvenam. Senutė vėl prajuko. Liko dar truputis laidotuvėms atsidėtų pinigų. O senis dar humanitarinę pagalbą gauna.
Bet jis gi pamiršta kelią namo! Kas taip, tai jau taip! Senutė mąsliai pažvelgė pro langą. Seni mes. Todėl ir pamiršta. O tai kaip jis vaikšto? Kaip sugrįžta? Na, supranti, senutė pakramtė lūpas, jo adresas ant švarko pamušalo užrašytas – tokia ir tokia gatvė, septintas namas. Aš jam rašalu užrašiau. O gerų žmonių visados atsiranda!
Prieš tris dienas iki vakaro kažkur prasivalkiojo. Galvojau, jau prapuolė. Kur tau! Atvedė jį apie šešias trys ginkluoti. Ryžtingi tokie. Naujarusiai? O kas juos supaisys, atsakė senutė. Visi jie vienodi. Gal nauji rusai, o gal ir ne visai. Tik nelinksmi. Atvedė senį, o paskui iki ryto virtuvėje degtinę gėrė, bulves kepė ir dainas dainavo. Net aš pritariau, kad nuobodu nebūtų. Tylėdami jojo nakties tyloje, sausai pranešė senutė, pačepsėjo lūpomis. Ukrainos plačiąja stepe. O ryte išėjo. Ir gerai, kad išėjo, nes rėkavo labai ir keikėsi, o aš nei viena, nei kita nemėgstu. Vienas visai berniukas. Atėjo čia pas mane naktį, atsiklaupė ir verkė, raudojo. Ašaros upeliais. Ko tu, mielasis, klausiu. O jis atsako – baisu, senele. Ir gyventi, sako, baisu, ir mirti.
Na, aš jau eisiu, Jelena pajuto, kad jai trūksta oro. Ryžtingai pakilo. Pavlovičiau, netikėtai skambiu balseliu sušuko senutė, antį! Senukas užėjo į kambarį, nė kiek nesidrovėdamas pakišo senutei antį. Ji, vis kikendama, garsiai pagadino orą. Senis ėmė juoktis. Tu tikra patranka, Marja Stepanovna! Haubica tu manoji!
Gaminamo maisto kvapai pynėsi su kitais, sukurdami tiesiog žudančią atmosferą. Jelena, laikydamasi už sienos, išslinko iš buto, nusileido laiptais. Ją suvimdė tiesiai prie laiptinės. Atgavusi kvapą, nusišluostė burną vešliai kieme sužėlusių ievų lapais. Sukrapštė kišenėje šiek tiek pinigų. Kiemais nuėjo iki kioskelio ant Majakovskio kampo. Kioskelyje sėdinti Šurka niūriai dėbtelėjo, pasisveikino, paėmė pinigus, davė keturis butelius pasibaigusio galiojimo juodo alaus ir du pakelius cigarečių.
Visai tu sulysai, Lenka. Tai gal ir gerai? Kur jau ten gerai, vieni kaulai ir oda! Ar be alaus dar valgai ką nors? Cigaretes. Taigi. Štai, imk, ištiesė ryšulėlį. Imk, kam sakau! Ten vištienos kotletai ir duona. Sau ėmiau, bet nuo pat ryto kasa streikuoja. Pabadausiu iki vakaro. O tu imk. Ačiū, atsakė Lena, tiksliai žinodama, kad jokios kasos Šurka neturi. Bet žvėriškai norėjosi valgyti. Paėmė šiltą mažą ryšelį, prispaudė prie krūtinės ir susikaupusi, žvelgdama į priekį patraukė prospektu namo.
Sutemus apšaudymas sustiprėjo. Namų languose mirgėjo juoda tuštuma.
Silinas paskambino dvyliktą nakties, kai baimę, maudulį ir liūdesį ji juto itin stipriai. Na būk tu gailestinga, Lenka, tarė jis girtu prašančiu balsu. Ką man dabar daryti? Negi pačiam tavęs atvažiuoti? Juk kvaila visa tai. Lenka, kvaila! Užmuš mane – taip man ir reikia. Bet ką tu su manimi darai, bjaurybe?!
Gerai, Jelena užsirūkė, lėtai išpūtė dūmus per šnerves, pasakyk savanoriui, kad važiuoju. Tik su viena sąlyga. Kokia, pagyvėjo Silinas. Su manimi važiuoja du senukai. Kokie dar senukai? Girtas Silinas sunkiai mąstė, šnarpštė nesusivokdamas. Lenai net širdį gėlė nuo to šnarpštimo. Nieko nesuprantu! Mano senukai. Seni senukai, Silinai. Labai seni ir ligoti senukai. Jis dar vaikšto, o ji jau nebe. Arba jie važiuoja su manimi, arba man iš tavęs nieko nereikia! Ir, kad mane šikančią sutrauktų, pažadėjo ji tyliai, tučtuojau išmesiu pro langą tą šūdiną mobilųjį.
Gerai, ėmė šaukti Silinas, gerai jau! Tegu būna tie du senukai! Nors ir keturi! Iš telefono pakvipo Libano kedru. Velniai jų nematė!
Tą naktį alus jos organizme virto tyromis it šaltinis ašaromis. Jos plūdo ir plūdo, liejosi, kol namie nesibaigė cigaretės ir vėl neišaušo.
Po trijų dienų už penkių kilometrų nuo įvažiavimo į Z., tarp dviejų laukų, viename iš kurių augo runkeliai, o kitame – nežinia kas, nes derliaus taip ir nenuėmė, mikroautobusą, vežantį dvylika keleivių ir vairuotoją, apšaudė iš minosvaidžių. Vairuotoją išsviedė pro priekinį stiklą, o palydovas spėjo paskutinę akimirką, keikdamasis ir šaukdamas, iššokti. Keleivius užmušė viena SSRS gamybos mina. Dar po minutės kažkuris snaiperis iš nuobodulio nuskynė palydovą. Vairuotojas apie keturiasdešimt minučių sėdėjo tarp su purvu sumaišytų runkelių lapų ir verkė, terliodamas raudonomis ašaromis burokinius skruostus. Jis buvo stipriai kontūzytas. Jam vaidenosi, kad kažkas šaukia jį vardu, verkia ir stengiasi kažką pasakyti.
Karo natiurmortai
Kas yra natiurmortas? Negyva gamta. Kam ji reikalinga Kijeve, o tuo labiau vykstant karui? Žinoma, Senka Baričius be natiurmortų dar turėjo ir visą aplanką reklamos darbų. Jis juk ir fotografas, ir kūrėjas, ir dizaineris, ir maketuotojas. Jis – viskas, ko tik reikia. Bet kaip tik tokių visko-ko-tik-reikia šią vasarą Kijeve buvo nors vežimu vežk. Kur tik nebandė jis įsitaisyti šiame padrikame ir nuo-stabiame mieste, niekur nepavyko. Norėdamas tapti kijeviečiu Baričius sugaišo galybę laiko ir išeikvojo visas santaupas. Atėjo laikas, kai jį paprašė išsikraustyti iš buto.
Kur dabar važiuoti? Ką jis gyvenime turėjo? Tiesą sakant, nemažai visko. Trikojį, gal dešimtį įvairių kamerų, kurių didžiąją dalį sumeistravo jis pats, kryžmindamas puikią prieškarinę vokiečių optiką su šiuolaikiniais vidurinės klasės aparatais. Profesionalią apšvietimo aparatūrą, kuri svėrė beveik toną. Du profesionaliam darbui skirtus nešiojamuosius kompiuterius. Pypkių rinkinį. Paprastos mantos. Akmenų kolekciją – su kuria nė už ką gyvenime nesiskirtų.
Skaudančia širdimi jis pardavė vieną iš kamerų. Gavo pinigų kelionei namo ir visai padorią sumą kuriam laikui. Kas bus toliau, stengėsi negalvoti. O apie ką galvoti? Taip, Z. okupuotas. Taip, grįžti ten reiškė grįžti į getą, į išorinę tamsą, kur rusų pasaulio gynėjai ir dantų griežimas. Grįžti į keistą pasaulį, vaiduoklišką, pavojingą, tik iš tolo primenantį Z. iki karo. Bet ten Baričius turėjo šiokį tokį butuką, pažįstamus darbdavius ir mirusių vilčių. Z., kad ir ką sakytum, prabėgo visas jo gyvenimas – penkiasdešimt metų su uodegėle.
Po teisybei, rusų pasaulio gynėjų jis bijojo ne iš gandų. Prieš išvažiuodamas visko prisižiūrėjo. Per tuos paskutinius prieš okupaciją metus Senia nepraleido nė vieno mitingo už Ukrainą. Matė, kaip milicija gynė prorusiškus smogikus ir į purvą trypė patriotus. Didžiulį ir turtingą regioną atidavė, norėdami įsiteikti išdavikams ir niekšams. Matė susprogdintus, padegtus, išplėštus bankų skyrius. Paskubomis miestą paliekantį verslą. Vieną po kito išvažiuojančius draugus.
Baričius ukrainietiškai nemokėjo nė dviejų žodžių suregzti, bet jo įsitikinimai buvo paprasti ir logiški. Ukraina – šviesa, sovietynas – tamsa. Rusija šiuo atveju ir buvo tas sovietynas, ir dar blogiausiu savo pavidalu – sovietynas–agresorius. Į žmones, atvykusius į jo miestą su ginklais, jis žiūrėjo atsargiai ir su panieka. Į save – su humoru. Į ateitį – su fatalizmu žmogaus, į bet kokias gyvenimo negandas turinčio gerą atsakymą – šaltą vyną ir pypkinį tabaką. Tik štai su pastaruoju Z. buvo bėda. O ir kainos pašoko iki lubų, todėl jis prisipirko Kijeve „Cornell&Diehl“ gamybos „Bayou Morning“. Pjaustymas – „Ribbon Cut“. Pakeliai po dvi ir po aštuonias uncijas. Geras kasdienis pypkinis tabakas. Malonus, gal kiek sunkokas, bet, kita vertus, „Virginia“ ir Luizianos „Peric“ – ko dar reikia žmogui, išvažiuojančiam į Veidrodžių karalystę.
Jausdamasis Alisa, besirenkančia dieną išvykimui į Didžiąją Šizofrenijos šalį, jis nuoširdžiai susibarė su meiluže, sėkmės lydima ponia, kuri Kijeve vertėsi nekilnojamuoju turtu. Vardu Zoja, ji buvo nuostabi ir vaidinga. Kaip ir kiekviena vystanti natūra, ji reikalavo iš vyrų žygių ir pinigų. Tiek viena, tiek kita Baričiui jau seniai išseko. Be to, jis ir taip buvo atsakingas už Zojos motiną – aštuoniasdešimtmetę Jehovos liudytoją, o galbūt baptistę ar mormonę, to Senia nebeprisiminė, – užsispyrusią ir pasilikusią Z. skleisti paklydusiems broliams dvasinio praregėjimo ir tiesos šviesos. Ji gyveno tame pačiame bute centre, kur beveik metus iki okupacijos jie gyveno trise. Tai buvo nuostabūs laikai. Kai Zoja imdavo nebesuprasti, ko ji labiau nori – nugalabyti Arsenijų ar už jo ištekėti – Baričius periodiškai pabėgdavo pas save. Bet vos tik jis, grįžęs į savo būstą, atsikimšdavo butelaitį ir prisikimšdavo pypkę, tučtuojau skambindavo Zoja ir reikalaudavo, kad jos šalies plačiosios valdinys sugrįžtų. Šalis vadinosi Klimaksija ir laimė joje buvo itin permaininga.
– Aplankyk Klitemnestrą, nepamiršk, – dešimtąjį kartą priminė Zoja, stotyje lydėdama Baričių. Sausai žvelgė į jį, paniekinamai kraipydama lūpas. – Nors tu man nieko neskolingas. Gali ir nelankyti.
– Gerai, aplankysiu, senutė nesijaus vieniša, – pažadėjo Baričius, žvelgdamas į putlią, dailią moterį, įskaudintą ne paliktos motinos kančių, o sielvarto dėl vystančio grožio. Dėl savo grožio Zoja išgyveno skaudžiai ir nuolat. Jei atrodė, kad visi pastebi, kokia per pastaruosius keletą metų ji tapo negraži, kaip papilnėjo.
– Ji niekada nekelia ragelio, kai skambinu! – pridūrė Zoja, pastebėjusi, kad Baričius žvilgčioja į laikrodį ir taisosi kuprinės dirželius. – Sena kvailė! Ji mano, kad tik jai visi skolingi, o ji tai niekam!
– Kai kuriose šeimose tai paveldima, – sumurmėjo Senia ir nusitempė savo mantą į peroną.
Miestas pasitiko jį apšaudymais, okupantais, sudususiu buto kvapu. Baričius perskambino visiems buvusiems užsakovams, aiškindamasis, kurie iš jų mieste ir kuriais iš jų galima kliautis. Paaiškėjo, kad niekuo. Suvaikščiojo į artimiausią prekybcentrį, nusipirko maisto. Paskirstė pinigus taip, kad užtektų nors porai mėnesių. Vakare patraukė pas Klitemnestrą. Jis žinojo, kad aštuntą vakaro senutė sugrįžta iš maldos namų ir geria kavą. Ar ji turi kavos, nežinojo, todėl nupirko skardinę tirpios ir sausainių pakelį.
Klitemnestrą Georgijevną jis ne tiek mylėjo, kiek gerbė. Bute, į kurį Baričius dabar ėjo ir kuriame jie trise pragyveno beveik metus, nebuvo durų. Durų angos buvo, o durų – ne. Prašmatnioms durims Zojkai pritrūko pinigų, o kitokių ji nenorėjo. Ne toks ji žmogus, kad naudotųsi bet kokiomis durimis. Kol merginos gyveno dviese, tai niekam netrukdė. Bet kai tik namuose ėmė lankytis Senia, problema tapo itin opi.
Pirmąjį kartą viskas atrodė taip. Jie grįžo iš restorano gerokai įkaušę. Bute nieko nebuvo. Zoja žvilgtelėjo į laikrodį ir pareiškė, kad jie turi dar valandą, o su mama jį supažindinsianti vėliau. Ir štai Baričius kaip tik pasiekė tą susijaudinimo zoną, už kurios prasideda skrydis į kosmosą ir tiesioginis sąlytis su Visatos paslaptimis. Jis ėmė šniokštuoti, Zoja padidino amplitudę. Ak, tos ketvirtą dešimtį peržengusios moterys! Rudens drugiai ant šviesos ir prieblandos ribos. Liko tik akimirka, ir bus pasiekta gyvenimo prasmė.
Staiga tarpduryje išryškėjo juoda figūra (vėliau paaiškėjo, kad tai ir buvo Klitemnestra) ir ėmė šaukti griausmingu balsu: „Nejaugi nežinote, kad kūnai jūsų tai Kristaus kūno sąnariai? Taigi, ar atims Kristaus kūno sąnarius, kad taptų jie paleistuvės kūno sąnariais? Nebus to! Argi nežinote, kad santykiaujantis su paleistuve tampa su ja vieno kūno? Nes pasakyta: du taps vienu kūnu! Tad galvokite, galvokite savo tuščiomis makaulėmis! Nes kūnas Jūsų – Dievo šventovė!“
Išrėkusi šį tekstą senutė, sausai nusikikenusi, pasitraukė į miegamąjį. Manyti, kad tai paliko Baričiui slegiantį įspūdį, reiškia nieko nemanyti. Jis buvo priblokštas ir taip jautėsi dar porą valandų.
Tiesa, vakarieniaujant paaiškėjo, kad Klitemnestra visiškai sveiko proto. Žvilgtelėjusi į Senią linksmomis šelmiškomis akutėmis ji koketiškai paklausė:
– Na ką, išsigandai, berželi?
–Išsigandau, – sąžiningai prisipažino Senia ir su palengvėjimu nusikvatojo.
Nors džiaugtis, tiesą sakant, nebuvo ko. Pačiomis intymiausiomis Zojos ir Baričiaus bendravimo akimirkomis tarpduryje vis išdygdavo Klitemnestra su Evangelijos tomeliu ir imdavo šaukti kažką tokio: „Nebendraukite su ištvirkėliais! Ir visų pirma su tais, kuris broliu pasivadinęs, paleistuviu lieka! Su tokiais net valgyti kartu nerekomenduoju!“
–Net valgyti su jumis kartu man neleistina, – juokdamasi pranešdavo Klitemnestra, vakarienei kirsdama Senios nupirktą keptą vištą, – o aš valgau! Ir taip pat su jumis, niekšai, nusidedu!
Zoja bardavosi su motina, bet ta buvo stipresnė. Klitos, kaip kartais vadindavo save senutė, pusėje buvo išmintis, atkaklumas ir nepalaužiamas optimizmas. Ji tikėjo Viešpaties apvaizda ir tuo, kad jo gailestingumas paklydusioms avelėms ne mažesnis už jos optimizmą. Klitemnestra griežtai atsisakė išvažiuoti iš Z.
– Čia mano broliai ir seserys, čia žmonės, kuriems reikia Viešpaties žodžio. Reikia pagalbos ir pamokymo. O jūs, žinoma, važiuokite į savo Kijevą, važiuokite, – linksėjo ji galva, reikšmingai nužiūrinėdama ant sofos prisėdusius ir taksi laukiančius Zoją su Baričiumi, – bet sakau jums, kad muitininkai ir paleistuvės anksčiau jūsų žengs į Dievo karalystę!
– Gal apsiramink tu su savo paleistuvėmis! – pratrūko Zoja ir pravirko.
– Klitemnestra Georgijevna, – priekaištingai prabilo Baričius, – juk matote, kad jai nervai nelaiko.
– Taip, taip, būkite vienas kitam geri, kupini užuojautos, atleiskite vienas kitam, kaip ir Dievas Kristaus asmenyje jums atleido, – linksėjo galva senutė, – todėl ir aš jums atleidžiu. Ir pranašauju, kad grįšite jūs į paliktą miestą, tik pasitiks jus rūstūs angelai ir nežengsite toliau jo slenksčio!
– Apie ką jūs, Klita?! Apie okupantus? – pasitikslino Baričius. – Apie pasaulio pabaigą? Rojų ir pragarą? Apie Senią ir Zoją?
– Aš apie pragaro ugnį, sūnau mano, – mandagiai nusišypsojo Klitemnestra. Pamačiusi automobilį su šachmatų langeliais, atsiduso. – Mylėkime vienas kitą, – tarė iškilmingai, – nes meilė yra nuo Dievo ir visi mylintys iš jo gimę ir Dievą pažįsta. Kas nemyli, tas Dievo nepažino, nes Dievas yra meilė. Bet kas mažai nusideda, tam mažai ir atleidžiama. Būtent čia ir slypi jūsų viltis, mano mieli paaugliai. Ir niekur, po teisybei, kitur.
– Amen! – atsakė Baričius ir kartu su vairuotoju ėmė krauti lagaminus į bagažinę.
– O dar kruopų duoda, – pasakojo Klitemnestra, siurbčiodama kavą, – tai tų kruopų pas mane pilni pašaliai! Nors į turgų nešk. Kaip manai, gal Zojkai į Kijevą kiek nusiųsti? Sostinėje tikriausiai viskas brangu?
– Na jau Zojai į Kijevą kruopų mes tikrai nesiųsim! – svariai pasakė Baričius ir išpūtė pypkės dūmą. Klitemnestra apsigaubė dūmų debesimi ir su malonumu nusičiaudėjo.
– Tik pamanyk, ką velnias sugalvojo. Lyg ir tabakas, o kvėpuoti juo malonu.
– Taip, paradoksas, – pritarė Senia.
– Aš ir tau kruopų krepšelį prikrausiu, – toliau planavo Klitemnestra, – kad bent iš pradžių nebadautum. Ir visada, kai tik reikės, užsuk. Raktą duosiu…
– Na ką jūs, nereikia…
– Reikia, Senia, – pamerkė jam akį senutė. – Tu juk vienišas fotografas, o mano kambarys tuščias stovi…
– Ir ką? – suglumo Senia.
– Tau juk ten vienam baisu bus, tai ir ateik! Zojkos sofa stovi kaip stovėjusi. Aš į tą kambarį iš viso daugiau nebeužeinu. Taip kad, sakykim, jis tavo.
– Evangeliją skaitysim? – nusišypsojo Baričius.
– Ne, – gūžtelėjo pečiais Klita, – tu Evangelijos nesiklausysi. Kavą gersim, numegsiu tau kojines, kai šalčiai ateis.
– Dirbsiu aš, – niūriai šypsodamasis pratarė Baričius ir pažiūrėjo pro langą. – O kai baigsiu, tada ir užsuksiu. Štai mano telefonai, – jis padėjo ant stalo vizitinę, – skambinkite, jei staiga ko prireiktų.
Nebuvo, žinoma, jokių kojinių, ji juk ir megzti niekada nemokėjo. Į jos butą sviedinys atskriejo lietingą vasarį. Klita net nespėjo suprasti, kas nutiko. Kitą dieną, paskambinęs Zojai, kuri tučtuojau ėmė kaukti, ir apžiūrinėdamas sugriauto penkiaaukščio kampą, Baričius svarstė, kad ten turėjo būti jis, o ne Klitemnestra. Būtent jis, Baričius, kaltas dėl to, kad viskas yra taip, o ne kitaip. Būtent jis niekuomet nemylėjo taip, kaip reikia, ir neatleido taip, kaip reikia. Ir iš viso nieko gyvenime nepadarė taip, kaip reikia. Būtent todėl ir vyksta karas. Būtent todėl dabar žuvo sena moteris, galbūt vienintelė būtybė, žinojusi, kas yra atleidimas ir meilė.
Daugybę metų Arsenijus kūrė ir fotografavo natiurmortus. Ne banalius ąsočius, negyvus paukščius, gėles ar vaisius. Į savo kuriamas drobes jis įtraukdavo įvairiausius mechanizmus, jų detales, brangakmenius ir pusbrangius akmenis, smėlį ir vandenį, audinius, negyvus vabzdžius, stiklą ir medį, paukščių ir gyvūnų iškamšas, popierių ir grūdus. Kerplėša ir džiovintos skumbrės galva, senas smuikas ir skalbimo mašinos viduriai – visa tai galėjo atsidurti Baričiaus nuotraukoje, viskas turėjo teisę į harmoniją. O tai, kad svarbiausia – ne spalva ar faktūra, ir net ne reikšmė, o būtent harmonija, pasiekiama derinant nesuderinamus daiktus, Arsenijus ėmė aiškiai suprasti šią vasarą.
Savo autoriniuose darbuose jis niekada nenaudojo fotošopo, nieko nepripiešdavo ir fotografuodavo tik tai ir tik taip, kaip pavykdavo viską „sudėti“ realiame laike, realioje erdvėje, kur viskas suvienyta tikroje, nors ir įsivaizduojamoje perspektyvoje. Neįtikėtinai sunku buvo sutalpinti vienoje erdvėje objektus, savo bendru buvimu galinčius sukelti harmoniją. Ir esmė, vėlgi, buvo ne spalva ar apšvietimas. Sunkiausia buvo rasti pusiausvyros tašką, nematomą ašį, jungiančią būtent šiuos, o ne kokius nors kitus daiktus dar iki tol, kol apie tuos daiktus sužinojo Baričius.
Naująjį ciklą jis sugalvojo, kad neišsikraustytų iš proto. Už buto langų griaudėjo tai smarkiau, tai silpniau. Išsiviręs ryžių, valgė juos, kartais užsipildamas aliejaus, kartais užsibarstydamas cukraus. Užgerdavo pigia juoda arbata. Rūkė nedaug, taupė tabaką.
Darbų centre pirmąkart atsidūrė mineralai. Lauždami šviesą, suteikdami toną viskam, jie išryškino ir fokusavo objektų tarpusavio traukos kryptis. Patalpinti į būsimos nuotraukos sferą, jie sudarė planetų sistemas. Būtent per juos veikė fotografijos erdvė. Ciklas buvo akivaizdžiai kosmogoninis. Įvairios planetos, įvairūs daiktai, atpažįstami ir ne itin. Santykiai tarp jų.
Sukiodamas tarp pirštų stiklinį rutuliuką, automato šovinį, perlamutrinę Klitos palto sagutę, rastą prie jos namo laiptinės, mažulytę bronzinę kavamalę arba galbūt varnos plunksną, jis galvodavo. Ir štai vieną ankstyvą, stebėtinai tykų rytą Baričius staiga suprato – nuo to, kiek jis sugebės būti tikslus, priklauso ne tik viso ciklo likimas, bet ir jo gyvenimas bei mirtis. Miesto Z. ir jame gyvenančių žmonių likimas, Ukrainos, Europos, o galbūt ir viso pasaulio likimas.
Vien tam, kad tiesiog „sudėtų“ objektus pirmam vienos nuotraukos bandymui, galėjo užtrukti savaitę. Senia nebeidavo iš namų. Pamiršo apie miegą, o kai baigėsi Klitos jam atiduotos kruopos – ir apie maistą. Tik dundesys už buto langų primindavo, kad karas iš Z. niekur nepasitraukė. Baričius mąstė apie tai, kad kiekviename iš darbų ieškomas pusiausvyros taškas – tarsi galutinis sąžiningumas. Ypatinga Visatos teisybė. Ir kuo tiksliau įtvirtins jį savo darbuose, tuo daugiau šansų, kad karas už jo buto langų liausis.
Ir tuomet, galvojo jis, į Z. sugrįš žmonės, kuriuos jis kadaise mylėjo. Jo draugai ir moterys. Tie, kurie paliko jį, ir tie, kuriuos paliko jis. Atplasnos iš tolimųjų kraštų visi sudžiovinti drugiai machaonai, visos gervės ir čiurliai, žąsys ir baltosios gulbės, varnos ir laukinės antys. Atvažiuos vaikiški dviratukai, paspirtukai, plastmasinės antytės ir zuikučiai su savo beprasmiškais būgneliais. Atsiras pirmoji mokytoja, pirmoji moteris, pirmoji cigaretė, pirmasis bučinys, dangaus nuotrauka. Nespalvotas filmas atsisuks atgalios ir išsirinks naują siužetą.
Grįš iš darbo pavargęs tėvas. Mama pasitiks jį prie viryklės. Baričius atsibus vėlai ryte, o miegamajame kvepia blynais. Jis nusišypsos, iškiš nosį iš po antklodės, o už lango sninga. Melsvas spindulys virpa apledėjusiame lange. Prieš akis – neaprėpiamas gyvenimas, o karo nėra, niekada nebuvo ir jau niekada nebebus.
1 Nevalia, mažučiai, nevalia (ukr.).
2 Laikykitės, tėvynainiai, viskas dar bus nuostabu (ukr.).