Natalija Vorožbit. Blogi keliai
2023 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Andrius Merkevičius
Natalija Vorožbit (g. 1975) – ukrainiečių dramaturgė, scenaristė, kino režisierė, teatro ir socialinių projektų kuratorė, viena sėkmingiausių savo kartos Ukrainos autorių, viena iš Kyjivo „Dramaturgų teatro“ įkūrėjų. Rašytoja yra pelniusi ne vieną literatūros ir kino apdovanojimą. Jos pjesės išverstos į daugelį kalbų ir statomos bei skaitomos įvairiose pasaulio šalyse. Savo kūriniuose N. Vorožbit nagrinėja aktualias ir dažnai skaudžias Ukrainos praeities ir dabarties temas. Žinomiausios jos pjesės: „Maidano dienoraščiai“, „Blogi keliai“, „Saša, išnešk šiukšles“. Naujausias kūrinys teatrui apie nuo karo į Europą pabėgusias ukrainietes „Žalieji koridoriai“ šių metų pavasarį jau pastatytas Kyjivo Podolės teatre.
2016 m. parašytoje pjesėje „Blogi keliai“ kalbama apie gyvenimą karo draskomoje Ukrainoje. Šešiose skirtingose istorijose pinasi karo užaštrinti ir iškreipti moterų bei vyrų santykiai, kalbama apie žaizdas, kurių niekada nepavyks užgydyti. „Blogi keliai“ – tai kelionė po kariaujančią Ukrainą, istorija apie toje kelionėje sutiktus ir paliktus žmones. Spektaklio premjera įvyko Londone 2017 m. Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamame dramaturgijos festivalyje „Versmė“ publikai buvo pristatyti „Blogų kelių“ skaitymai.
2022 m. kovą N. Vorožbit buvo įteikta Ukrainos nacionalinė T. Ševčenkos premija.
Čia publikuojama pjesės pradžia, pirmi trys veiksmai.
Pjesės fragmentas
1.
Kai pirmąkart važiavau į Donbasą, buvau paprašyta užpildyti anketą, kurioje apibūdinčiau save: išvaizdą, kokius nors išskirtinius bruožus. Na, kad galėtų atpažinti kūną, jei man kas nutiktų. O aš neturiu jokių išskirtinių bruožų. Apibūdinsiu save visą.
Aš Nataša, man jau keturiasdešimt. Esu smulkaus sudėjimo, todėl atrodau jaunesnė. Dar mano didelė nosis, gražios rudos akys, plonos lūpos, mažos krūtys, liesos rankos ir kojos. Dėl streso ir prasto gyvenimo būdo esu nelabai geros formos. Esu išblyškusi, ir mano širdis šoka lauk.
Tu mane vadinsi žvirbleliu.
Dabar apibūdinsiu tave.
Tu – Sergejus ir tau trisdešimt aštuoneri. Esi vidutinio ūgio. Ne, dar žemesnis. Esi tvirtas, pasitempęs, tavo gera laikysena. Atrodai vyresnis. Turi stiprų balsą, tavo šiurkštūs žili plaukai nukirpti ežiuku. Rudos akys. Kai į jas žiūriu, man atrodo, kad tapau įkaite, esu tempiama į tamsų rūsį ir tuoj prasidės dar nepatirtas siaubas. Labai noriu žiūrėt į tavo akis.
Labai noriu tau patikti.
Tu man jau patikai.
Patikai man, bet ne po pirmo susitikimo. Po antro. Ėmiau iš tavęs interviu Kyjivo kavinėje Šota Rustavelio gatvėje. Buvo šilta žiema. Atėjau visa tokia raudonu paltu, tu vilkėjai kariška uniforma. Pasakiau „koks jūs gražus“. Tavo veido raumenukas suvirpėjo, supratau, kad tau malonu. Tu toks visas didvyris. Pasakoji apie karą, apie Donecko oro uostą, mano tyrimo objektą. Ant servetėlės pieši buvusį ir naująjį terminalus, priešo pozicijas, vardiji pabūklų pavadinimus. Beveik nieko nesuprantu, bet apsimetu suprantanti. Tu nepasiekiamas ir abejingas, tačiau tave užveda mano susidomėjimas karu. Tai vienintelis kelias į tave. Pieši vienintelį kelią iš oro uosto į užnugarį. Jis buvo vadinamas gyvybės keliu. Tavo šiurkščios rankos.
„Žiūrėkit, Natalija, šturmo brigada pajudėjo į rotaciją šiuo keliu. Štai čia stovi „Gradai“, čia haubicos, o čia BTR’ai, į čia lupo artilerija, o čia sudegė mūsų tankas. Tądien turėjome vieną dušimtinį ir tris trišimtinius. Keturi separai susisprogdino užkliudę vielas su sprogmenimis.“
Pasakoji, žiūriu į tavo lūpas.
O paskui nueinu į kino teatrą ir žiūriu dokumentinį filmą apie karą. Ką tik pasakojai man apie karą. O dabar žiūriu filmą apie karą, kuriame tu dalyvauji. Aplink tave griaudi sprogimai. Esi ginkluotas ir seniai nesiprausęs. Prieš mūsų akis štai miršta karys, jaunas vaikinas. Štai dar sužeistasis, štai dar lavonas. Štai tu rėki ir duodi įsakymus. Ir man netelpa galvoj, kad tie sprogimai, šūviai ir mirtys nesuvaidinti, kad purvas ant tavo veido nėra grimas. Kad nesi beždžionėlė Bredas Pitas. Ir tu tikrai kažką iš tikrųjų nužudei.
Vienoje iš Vydubyckio vienuolyno šventyklų bandau melstis prie motinos Marijos ikonos. Visiškai nemoku to daryti. Bet ašaros teka upeliais. Meldžiuosi už dukrytę, už mamą, meldžiu taikos Ukrainai ir už visus žuvusius uždegu žvakutę. Bet, būsiu atvira, verkiu dėl kitko. Verkiu tavęs. Noriu meilės su tavim. Tik Jo Paties šito nedrįstu prašyti, dėl to trukdyti.
Bet motina Marija viską suprato ir tau perdavė. Turbūt ji pasakė – ta moteris nori skausmo, padėk jai. Vėliau telefonu tu pasakei: „Važiuok su manim į frontą. Parodysiu tau frontą. Nori?“ Kas gi nenori į frontą. Visi tenai nori. Apsisprendžiau nė nesvarsčius. Nepasiėmiau termoso ir vištos, nepasiėmiau nieko, ką ima su vyrais į tolimą kelią vykstančios moterys. Todėl degalinėse valgome siaubingus dešrainius ir geriam vėmalų skonio kavą. Kariškai išmargintame savo automobilyje tu nesiklausai muzikos, rūkai ir daug tyli. Suskaldytas kelias priešaky. Priešaky rytai ir karas. Tu ir aš, visiškai svetimi žmonės. Skirtingų rūšių žvėrys. Kodėl man taip ramu ir gera? Iš kur atsiranda laimė?
Tu pasakoji man istorijas apie Donecko oro uostą, mano tyrimo objektą.
„Separai nusprendė putinui gimtadienio proga padaryti dovaną – užimti oro uostą. Nusprendė panaudoti pabūklą „Buratinas“. Tai toks masinio naikinimo ginklas. Trijų kilometrų spinduliu naikina visa, kas gyva. Mūsų vadovybė atvirai šios informacijos nepatvirtino, bet ir nepaneigė. Bet, aišku, labiausiai įtikino tai, kad separai atitraukė iš oro uosto techniką ir žmones. Ilgus mėnesius buvęs apgulty ir apšaudomas oro uostas per kelias valandas pasidarė laisvas. Stojo baisi tyla. Pirmąkart oro uoste tylu. Visą naktį ruošėmės pabaigai. Paskambinau dukrytei, padėjau paruošt namų darbus. Paskui ilgai prausiausi drėgnomis servetėlėmis. Seniai neturėjome vandens. Miego nesinorėjo, ir kažkas pasiūlė paieškoti rūsių. Ilgai ieškojome, bet neradome. Nors šiaip tai jie nebūtų mūsų išgelbėję nuo „Buratino“. Tai mus paguodė. Išaušus rytui, iš priešo pusės į mus pradėjo varyti tankai ir prasidėjo šturmas. Jūs net neįsivaizduojate, kaip mes džiaugėmės. Tai reiškė, kad „Buratinai“ nebus panaudoti.“
Lendam vis gilyn, vis arčiau Donbaso. Pravažiuojame senus vargingus namus, išdaužytus kelius ir galvoju, koks aplink nelaimingas vaizdas. Tu sakai „koks aplink nelaimingas vaizdas“. Važiuojame toliau.
Važiuojame pro pušyną. Galvoju, kad nieko nėra geriau už pušyną. Tu sakai „nieko nėra geriau už pušyną“. Važiuojame toliau.
Atvažiuojame į Kirovogradą. Nesu buvusi Kirovograde, savo noru į tokius miestus niekas nevyksta. Patenkame į karinį dalinį, tu suorganizuoji man interviu su vienu garsiu bataliono vadu. Keturias valandas jis pasakoja juokingas ir nelabai istorijas apie Donecko oro uostą, mano tyrimo objektą. Pasakoja istorijas ir rodo nuotraukas. Jis, ko gero, pamiršo, kad nederėtų rodyti civiliams sviediniais susprogdintų žmonių kūnų.
„Kartą nužudėme tris separatistus ir nusprendėme išsaugoti juos šaldiklyje, kurių tiek daug liko oro uoste. Ketinome juos iškeisti į mūsų belaisvius, bet niekas jų taip ir nepasigedo. Taip jie ir liko trise šaldiklyje, gulėjo prisispaudę vienas prie kito. Atvykę nauji šauktiniai dažnai bandydavo panaudoti šaldiklį kaip stalą. Tai visada, jiems valgant, kas nors iš senbuvių prieidavo ir efektingai atidarydavo šaldiklį.“
„Iš praeitos rotacijos dingo vienas kapitonas. Niekas jo nerado. Kartą ruošėmės į kovinę užduotį. Visiškoje tyloje staiga suskambo telefonas. Jis nepriklausė nė vienam iš mūsų. Suniokotame terminale nežinia iš kur sklido linksma vaikiška melodija. Pradėjome ieškoti ir suradome po griuvėsiais paslėptą kūną. Tai buvo dingęs kapitonas. Jo kišenėje buvo telefonas, į kurį skambino mama. Veikiausiai per klaidą jį nužudė saviškiai, o tada paslėpė.“
Liekame nakvoti „Rūmų“ viešbutyje, su labiausiai jam nederančiu pavadinimu. Kambaryje dvi lovos. Guliesi į tą, kuri dešinėj, galvūgaly švelniai pasidedi automatą ir pistoletą ir, porąkart atsidusęs, užmiegi. Per greitai, kad spėčiau tave kuo nors įtarti. Tu knarki. Visą naktį aš lyg ant įkaitintų anglių. Ir ne todėl, kad prieš akis būtų nuotraukos, kurias rodė bataliono vadas, pamiršęs, kad taikiems piliečiams nederėtų rodyti sviediniais susprogdintų žmonių kūnų. Ir ne todėl, kad knarki. Guliu ant įkaitintų anglių dėl vienos priežasties. Aš tavęs geidžiu.
Įsivaizduoju, kaip tai dabar galėtų vykti. Kaip atsikeli ir prieini prie manęs. Arba ištiesi ranką tamsoje. Arba ne, valdingai ištari – ateik čia. Ir aš nustypčioju į tavo tamsų guolį. Bet ne. Tu nekvieti. Guli gretimoje lovoje, ginklais apkrautas gyvulys, ir knarki.
„Buvau sužeistas, todėl teko išvažiuoti iš oro uosto su vaikinais, vykusiais į rotaciją, į Peskus. Paskutinę akimirką įsimetėm krepšį su kačiukais. Katė žuvo per apšaudymą, liko kačiukai, buvo gaila palikti, nusprendėm išvežti. Tiesa, pamiršom apie tai įspėti vairuotoją. Ir štai važiuodami patenkame į mėsmalę, mus apšaudo, keli sviediniai pataiko į automobilį, tas kelis kartus gęsta, nežinia kaip užsiveda; kačiukų pilnas krepšys atsiriša ir tie pasklinda po visą mašiną. Vairuotojas niekaip nesupranta, kodėl mašina dar važiuoja, kokia čia nachui mistika. Bet kai ant jo pradeda kristi katuliai, jam išvis nurauna stogą. Jis galvoja, kad jam tikrai baltoji, kad mus jau ištaškė ir visi patekom į pragarą. Nieko negaliu jam paaiškinti, netenku sąmonės. Atsibudęs supratau, kad atsidūriau kažkokioje lauko ligoninėje. Nichuja nežinau – nei kur vaikinai, nei kas nutiko kačiukams ir mašinai. Manęs klausia, kiek metų, kuo sirgęs, automatiškai į viską atsakau. Staiga girdžiu, kad slaugė chirurgui sako „tinkamas“. Jie ketina suleisti narkozę ir operuoti. Prisimenu visus pasakojimus apie tai, kaip sužeistiesiems per operacijas išpjaudavo organus. Kišenėje surandu granatą, ištraukiu žiedą ir laikau. Girdit, nachui, operuosite mane be narkozės. Jeigu atsijungsiu, atsijungsime kartu. Operuoja be narkozės, vienas medikas nualpsta, nepaleidžiu, nachui, granatos. Operacija pavyko.“
Kaip keistai pas mane atėjo meilė. Su kokia keista palyda.
Kelias. Tuščios degalinės. Pirmieji blokpostai. Pirmieji kariškiai. Pirmoji šarvuota technika priešais. Pirmoji naktis pirmoje karinėje bazėje. Karininkai turi šašlykų, konjako ir visiškai nemotyvuoti kariauti. Tu turi gitarą ir motyvacijos. Aš turiu diktofoną ir lauk šokančią širdį.
Tau paėmus gitarą užmirštu, kad buvęs mano vaikinas buvo subtilus klasikos mėgėjas ir niekino užstalės dainas pritariant gitarai. Su karininkais žiūrime į tave dievinamais žvilgsniais ir pritariame nedarniais balsais. Vienas iš karininkų tave nufilmuoja ir įdeda į feisbuką. Šimtas, du šimtai, tūkstantis patiktukų! Pastaraisiais metais mūsų moterys eina iš proto dėl kariškių. Viena pažįstama net pasidarė tatuiruotę „Už ODP1“. Dabar ir aš išprotėjau.
Tave filmuojantis karininkas apskritai labai mėgsta lindėti soc. tinkluose. Kartą jis įdėjo vaizdo įrašą, kuriame iš apgulto oro uosto įžūliai kreipėsi į priešus. Dabar jis turi penkiasdešimt tūkstančių sekėjų feisbuke. Moterys jam rašo „didvyris“ ir „noriu tavo vaiko“.
Nakvoju karininkų kareivinėse, kur jokia moteris nebuvo įkėlusi kojos. Miegu miegmaišyje ant išlankstomos lovos. Gretimoje knarki tu. Turbūt negirdi savęs knarkiančio, nes esi kontūzytas ir kaire ausimi kurčias. Šiaip tai knarkia visi dvylika karininkų, bet mes nemažai išgėrėm, todėl aš beveik miegu.
Ši patalpa nešildoma, čia nėra dušo ir tualeto. Iki lauko tualeto reikia eiti pliurza kokius tris šimtus metrų. Užtat yra savanorių dovanotas plazminis televizorius. Kone visą parą plokščiu ekranu plaukia sulaižyti gražuoliai ir gražuolės. Šmaikštūs išsipustę šoumenai juokauja politiniais klausimais. Pabundu ir matau karių nugaras. Ir tavąją. Stovite veidais į ekraną, rankose garuoja kava. Jums už nugarų galiu tyliai apsirengti ir netgi apsiprausti drėgnomis servetėlėmis.
Kadaise, pykdamasi su buvusiu vyru, kad nepradėčiau jo visiškai nekęsti, įsivaizdavau jį išeinantį į karą. Įsivaizdavau tą nelaimingą inteligentišką nugarą, kareivio kuprinę ant pečių. Įsivaizdavau jį išeinantį į tolį, toks kadras iš seno sovietinio filmo apie karą. Žiūrėjau į tolstančią jo nugarą, verkiau ir viską atleidau.
Šitos nugaros prie ekrano visai kitokios. Tvirtos, tiesios.
Bet ir čia norisi verkti ir viską atleisti.
Tavo tiesiai nugarai.
Į tave lyg strypas įvarytas. Tavyje tiesus, tvirtas, su gyvenimu nesuderinamas strypas. Dar esi panašus į sustagarėjusį dykumų augalą. Kai žvelgiu į tave su visa meile, kokią tik sugeba jausti mano klastinga rašytojiška siela, ir tu jauti mano žvilgsnį, tarsi prisipildai drėgmės ir tavo bruožai išsilygina. Šis poveikis trumpalaikis, bet leidžia man suprasti, koks esi vienišas ir sulaukėjęs.
Pakeliui į Mariupolį nerandame, kur pavalgyti. Jau temsta, vis rečiau pasitaiko gyvenamų vietovių. Tu nori, kad pavalgyčiau. Pagaliau kažkokioje eilinėje nykioje užeigėlėje mus aptarnauja trys mergaitės, matyt, vyresniųjų klasių moksleivės. Kavinė, tiksliau, pakelės gyvatynas prastai apšviestas, bet jų gražūs jauni veidai švyti tamsoje. Primena mažus įbaugintus paukštukus. Kas jus taip išgąsdino?
„Kartą koridoriuje susipykau su mama. Ji turi kvailą įprotį nusiauti ne prie lauko durų, o praėjusi koridorių palikti batus prie svetainės. Nusiauti ir prie svetainės palikti visą purvą. Siaubingai susiriejome. Viena kitą apšaukėm. O po kelių minučių pasigirdo sprogimas. Tai buvo pirmas sprogimas mūsų mieste. Baisiai stiprus. Akimirksniu su mama pamiršome savo barnį. Mama šoko prie manęs šaukdama: „Dukra! Dukra!“ Kaip buvome mokyti elgtis per bombardavimą, atsisėdome tarpduryje. Mama isterikavo, verkė ir kartojo „dukra!“ Niekad nepamiršiu to „dukra!“, lig tol ji nė karto nebuvo taip manęs vadinusi…“
„Kai buvau maža, mūsų kieme buvo daugiau berniukų. Mergaičių tik dvi, visi kiti vaikai buvo berniukai. Mums patiko žaisti vestuves. Žaidimą sugalvojo berniukas Kostia, jis buvo už mus vyresnis. Aš visada būdavau nuotaka. O Kostia – liudininkas. Užsidėdavau ant galvos tiulį. Tėvai laukan išnešdavo stalą, taures. Mano jaunikis Saša buvo atsakingas už vaišes. Jis labai mėgo pavalgyti, turbūt todėl mielai sutikdavo tuoktis. Jis mirkydavo duoną į vandenį ir pabarstydavo ją cukrumi. Kartą negalėjau rasti tiulio šydui. Tuomet pasiėmiau žirkles ir atsikirpau lopinėlį naujų svetainės užuolaidų. Mama manęs nebarė. Išsaugojo tą tiulio lopinėlį, jis iki šiol guli spintoje. O liudininkas Kostia buvo nužudytas praeitą vasarą, į jį pataikė sviedinys. Dažnai prisimenu mūsų vestuvių šventes.“
„Kartu su mumis rūsyje buvo šeima su maža mergyte… Jai buvo kokie treji. Be perstojo girdėjosi sprogimai. Tai tėvai, kad ji nebijotų, pasakė, jog tai saliutai. Ir štai kaskart, griaudint sprogimams, mergytė šaukė „valio!“
Merginos atnešė kepsnius, bulvių ir salotų. Tu valgai dvigubą porciją. Mėgsti mėsą ir bulves. Fronte maistas šlykštus. Pajūrio bazėje, į kurią atvažiavome, vos neišvėmiau makaronų su mėsa. Todėl tuno konservų su duona ėjome valgyti į paplūdimį. Nežinau, kiek dienų praleidom kartu, kiek sykių vienas prie kito stovėjome bučinio atstumu ir miegodami kareivinėse vienas kitą galėjome pasiekti ranka. Gali būti, kad šiandien kažką nusprendei, prie jūros paėmęs vyno ir konservų.
Po Krymo aneksijos nedaug jūros liko mūsų šalyje. Kukli Azovo jūros pakrantė skirta vargšams. Čia buvo sanatorija. Dabar čia savanorių karinė bazė. Tuštutėlis pliažas ir pušys palei krantą. Nieko nėra geriau už pušis.
Kitoje įlankos pusėje griaudi sprogimai ir per visą horizontą kyla gražūs pilki dūmų kamuoliai. Ten Šyrokino kaimas ir fronto linija. Ten vyrai dabar „Gradais“ pisa vieni kitus. Kovo saulė tokia ryški.
Pirmą kartą mane bučiuoji. Pats nusprendi, kaip ir kada tai padaryti. Aš nesprendžiu nieko. Man pakirto kojas. Negaliu stovėti. Toks jausmas, kad pizdiec, čia yra šitai – tas pats vaizdelis iš filmų apie meilę, kurį daug kartų mačiau, apie kurį daug girdėjau ir kurį išjaučiau už kitus, bet ne už save. Sveika, meile. Tavo garbei sprogsta sviediniai kitame krante. Tavo garbei kažkam nurovė koją.
Kaip nepadoru pasakoti apie meilę per karą, apie pirmą bučinį apšaudymų fone. Visa tai anapusybiškai gražu. Tiesiog jaučiu, kad visos man pavydite ir kartu spjaudotės.
Papasakoti jums apie mūsų seksą?
Neįsivaizduoju, ką padarysi sužinojęs, kad apie mus pasakoju sočiai publikai. Nušausi mane vardiniu pistoletu? Aišku, ne. Bet esu tikra, kad supyksi ir iškart nutrauksi mūsų santykius. Bet ateities mes ir taip neturime. Užsimerkiu ir nematau jokios mūsų ateities.
Tave siutina mano gyvenimo būdas ir tolerancija, mane gąsdina tavo radikalumas. Esi toks pavydus, kad niekada to nepripažinsi. Kyjive manęs laukia jaunas vegetaras. O kažkur Rivnėje tavęs laukia kita moteris dideliais papais. Ji už mane jaunesnė, priaugintais nagais ir moka ruošti kiaulieną.
Žiūrinėju jos feisbuko paskyrą. Dieve, kokia ji kvaiša. Nuolat dalinasi pyragų receptais ir liesėjimo būdais. Štai ką tik – pyrago receptas, o iškart kitas įrašas apie tai, kaip greitai numesti aštuonis kilogramus. O dar ji dalinasi žinomų dainininkų citatomis…
„Kas iš to, kad esi teisus, jeigu tavo moteris verkia“… „Mylima moteris neturi varžovių“… „Jei moteris taptų vyru ir pamatytų save jo akimis, tai pamiltų kiekvieną savo trūkumėlį“… Kvaiša, kvaiša, kokia gi ji kvaiša.
Įsivaizduoju, kad tave sužeidė. Atvažiuosiu į ligoninę, o ten bus ji. Gal dar kas nors. Kaip tave dalinsimės? Gydysime dalimis? Jei tave nužudys, mums bus lengviau. Kvaiša bus oficialiausia, raudos prie karsto. Kitos stovės atokiau, vertindamos vienos kitų gedėjimo lygį. O, štai šita labai kenčia… Permiegojo du kartus. Štai ši gedi išdidžiai, vadinasi, pirmoji žmona.
Kai mirė mano tėtis, į jo laidotuves atėjo penkios ar šešios moterys, kurios elgėsi lyg našlės. Joms paeiliui buvo suteikiamas žodis ir jos sakė kalbas… Prisiminė, kaip jis jas mylėjo, o jos jį… O kai jį sudegino, viena jų priėjo prie manęs ir tarė: „Tolia man skolingas tris šimtus dolerių“…
O juk mano tėtis nebuvo didvyris. Kadaise jis buvo herojus meilužis, bet prieš mirtį – šešiasdešimtmetis invalidas po trijų insultų. O prie karsto dėl jo varžėsi penkios moterys. Baisu ir pagalvoti, kas bus, jei būsi nužudytas. Pačiame jėgų žydėjime, karo didvyris, lyderis, patriotas… Ateis eilė man sakyti kalbą, ir ką pasakysiu?
Brangios moterys, brangūs kovos draugai, artimieji… Pirmąją naktį jam nepasistojo. Kai po savaitės laukimo, kareivinių, bučinių prie jūros mudu atsidūrėme bute, kuriame buvo sofa, dušas ir švari patalynė… Kai nusiėmei automatą, dėklą, nusirengei uniformą, apatinius ir visą šį karą – tau nepasistojo. Nė nekrustelėjo. Ir man buvo labai baisu. Ir tu vėl knarkei, o aš visą naktį nemiegojau. Ir galvojau, kad tikrovė štai tokia, meilė tokia. Ir kad esu pasiryžusi kentėti tokią meilę, net jei tau niekad nepasistos… Tiesiog uostysiu tave. Tu taip kvepi, nežinojau, kad vyras gali taip maloniai kvepėti. Įdomu, kvepėjai tik man ar joms irgi? Štai ką joms pasakysiu. Ar nesakyti? Leisk pasakyti. Nes kitos moterys sakys, kad su jomis tau stovėjo. Kad jūsų seksas buvo fantastiškas. O aš bent kuo nors skirsiuosi nuo kitų. Negalima? Na, aš jau pasakiau, nepyk… Nešaudyk, nusiramink. Čia niekas tavęs nepažįsta. O tavęs laidoti aš nevažiuosiu. Bus kam.
Nužudysiu tave ir apverksiu savo scenarijuje apie Donecko oro uostą. Pats man aiškinai, kodėl kazokai turi tiek daug dainų apie savo mirtį – taip jie repetavo ją būdami gyvi, kad nebijotų. Ir nebijojo. Turbūt.
O jeigu tave uždarys į kalėjimą, kai pradės sodinti visus savanorius. Kaip turėsime tavęs laukti? Kaip tave lankysime? Pakaitomis? Aš tikrai atkrisiu. Nemoku kautis už savo laimę.
Bet siaubingiausias finalas bus, jeigu tiesiog išvažiuosi į Rivnę ir būsi laimingas su jos papais ir nagais. Viešpatie, gyvenkit jūs ilgai ir laimingai!
Mama Marija, gal turi mums kokį kitą finalą?
Nuo kaklo nusiimi ir man užkabini trišakį – Ukrainos tautos nepriklausomybės simbolį. Su juo išgyvenai karą. Odinis raištelis sugėrė tavo prakaitą ir purvą, nes gindami oro uostą nesiprausėte savaitėmis. Kaskart maudydamasi liesiu jį ir tai prisiminsiu. Vėliau raištelis sutrūks ir trišakį nešiosiu ant grandinėlės. Paskui jį pamesiu. O dabar tu jį nusiimi ir kabini man ant kaklo lyg ordiną. Jaučiu akimirkos svarbą. Klausiu, kaip galėčiau atsidėkoti. Parklupdai mane ant kelių priešais veidrodį viešbučio koridoriuje ir atsisegi kelnes. Kiek tik nori, mielasis. Ordino reikia nusipelnyti. Aš nusipelnau, o tu žiūri į veidrodį.
Kokiom juokingom nesąmonėm užsiima žmonės, – pasakei po sekso. Ko gero, tai tikrai atrodo juokingai. Koridoriuje klūpėti prieš uniformuotą vyrą, mąstantį apie Ukrainos patrioto misiją. Ukrainos patrioto misija yra tarnauti Ukrainos tautai, saugoti valstybės sienų vientisumą ir nepriklausomybę. Pačiam nesiveržti į politiką, bet priversti politikus tarnauti šalies ir tautos labui. Prireikus paaukoti gyvybę už Ukrainos vientisumą.
Per oralinį galima užsikrėsti įsitikinimais, nežinojote?
Veži mane namo. Tu, kaip ir aš, žinai, kad laikinai gyvavusi tavo ir mano, mano ir tavo vienovė bus lėtai ir skausmingai išdraskyta. Ir nė vienas sumautas patriotas nepaaukos gyvybės už mudviejų vientisumą.
Liubovė Andrejevna iš degalinės vaišina mus raugintais agurkais. Praeitą vasarą juos rinko ir užraugė per bombardavimus. Jiedu su vyru savaitę slėpėsi rūsyje ir tarp apšaudymų nulėkdavo į daržą nurinkti agurkų, kad šie nepernoktų. Agurkai puikūs, tiesiog puikūs. Net gaila, kad negeriu degtinės. Dabar išgerčiau degtinės.
2.
Prie krautuvėlės sėdi paauglės. Gliaudo saulėgrąžas
PIRMA. Adomas man padovanojo lūpdažį.
ANTRA. O Bizonas man šampūną ir kondicionierių. Palieskite plaukus.
Visos liečia jos plaukus
PIRMA. Šilkas. (Trečiai) O tau ką?
TREČIA. Man… Va. Saulėgrąžų.
PIRMA. Čia nesiskaito. Čia tiesiog pavaišino saulėgrąžomis. O dovana?
Trečia tyli, gliaudo, žiūri į tamsą
ANTRA. Na ko tu, dar padovanos. Paprašyk jo dovanos. Taigi ne žlobas.
PIRMA. Jeigu iškart nepadovanojo – tai ir nebepadovanos.
TREČIA. Jis ne žlobas.
Pirma ir antra daugiaprasmiškai susižvalgo
TREČIA. Jis dėdei Koliai davė maišą kopūstų ir kibirą burokų.
PIRMA. O dėdė Kolia čia prie ko?
ANTRA. Prie ko čia dėdė Kolia? O gal su juo eina pasivaikščioti?
TREČIA. Tiesiog jis ne žlobas.
Merginos prunkščia.
Tylėdamos gliaudo, žiūri į kariškius, kurie užeina į krautuvėlę ir išeina su įvairiomis prekėmis.
Pirma pažvalėja
PIRMA. Čia jų vadas.
ANTRA. Taip. Sako, čia jis susprogdino blokpostą, kuriame sėdėjo Vovos tėvukas.
PIRMA. Jis bandė kabint mano mamą.
ANTRA. Vovos tėvukas?
PIRMA. Vadas. Nors Vovos tėvukas irgi. Ją amžinai kas nors kabina. Jis gražuoliukas.
ANTRA. Vadas?
PIRMA. Na taip… Tik ji jų nekenčia. Ji mane sumušė už tai, kad esu su ukrainiečių kariškiais.
ANTRA. O aš atnešu namo konservų ir konjako ir manęs nemuša, (Trečiai) o tave?
TREČIA. Ir manęs nemuša.
ANTRA. Bet bent pabarė?
TREČIA. Nu šiaip.
PIRMA. Pabarė?
TREČIA. Pabarė.
ANTRA. Užtat man klasiokai paskelbė boikotą. Sakė, kad esu ukropų šlerva. Pasakiau, kad Bizonas juos visus atpyzdins, ir jie užsikišo. Bet niekas neberūko su manim, nusirašyt nebeduoda.
PIRMA. O kaip jie sužinojo?
ANTRA. Kažkas leptelėjo. Kokia nors žiurkė.
PIRMA. Manau, kad Krava. Ji visus šnipinėja.
ANTRA. Kokia kalė. Reikia ją ryt pasitikt po mokyklos.
PIRMA. Pasitikim. Man jau seniai rankas niežti. Gal geriau tūlike jos makaulę į šikinyką sugrūskim.
ANTRA. O, tikrai.
PIRMA. (Trečiai) Mazge, tu su mumis?
TREČIA. Rytoj negaliu.
ANTRA. O kas yr? Mes tai už tave ėjom, kai tave Krolis mušė.
TREČIA. Ryt neisiu į mokyklą.
ANTRA. Tai poryt.
TREČIA. Žiūrėsim.
PIRMA. Ne, nu tu visai išpindėjai.
ANTRA. Jėzau, mergos, nesipykit. Aš taip džiaugiuosi, kad iš evakuacijos grįžau namo… Tame Berdianske, maniau, išprotėsiu. Atseit viskas gerai, jūra, o mane purto – kaip ten tėtis, kaip katė. Paskui grįžau, einu tokia per miestą ir girdžiu, šaudo… Ir taip gera pasidarė… Aš namie! Sustojau vidury gatvės ir šypsaus kaip kvaiša. Ir tada prieina Bizonas, toks – ką, tu gal kontūzyta? Staigiai į rūsį! Taip mudu susipažinome.
Girdėti švilptelėjimai iš tamsos. Antra pažvalėja
ANTRA. Jau eisiu, mergos, jau einu.
Bučiuoja drauges ir išeina į tamsą. Kurį laiką sėdi tylėdamos
PIRMA. Ne be reikalo jai paskelbė boikotą. Jis gi jai ne pirmas, Bizonas. Juk ji ne iš meilės.
TREČIA. O tu iš meilės?
PIRMA. Tai aišku. Pas mus kaip pasakoj apie Džuljetą – visi prieš mus, mes prieš visus. Adomas man pirmas. O taviškis?
Trečia tyli
PIRMA. Ar bent bučiavaisi su juo? Nagi klok.
Trečia tyli
PIRMA. Tai net nesibučiavot.
Trečia tyli
PIRMA. Jei nori likti celka, galima į burną arba dupcę. Bet į dupcę skauda.
Trečia tyli
PIRMA. Tu kurčnebylė?
TREČIA. Ne. Tiesiog nenoriu apie tai kalbėtis.
PIRMA. Juk mes draugės. Turim apie viską kalbėtis. Kaip kitaip sužinosi tiesą?
TREČIA. Paklausiu.
PIRMA. Nori žinoti, ką apie tavo Marsą pasakojo Adomas?
TREČIA. Nenoriu.
PIRMA. Turi tai žinoti.
TREČIA. Kai reikės, aš paklausiu.
PIRMA. Ko tokia agresyvi? Liksi viena.
Iš tamsos pasigirsta švilptelėjimas, visai kitoks nei anksčiau
TREČIA. Eik.
PIRMA. Adomas… Jau eisiu. Vėliau vis tiek tau papasakosiu.
Pasibučiuoja. Pirma išeina į tamsą.
Trečia sėdi ir sėdi ant suoliuko. Jau ir saulėgrąžų nebegliaudo. Retkarčiais iš tamsos pasigirsta švilptelėjimai, bet čia kiti, ne jis. Tų švilptelėjimų link nueina kitos merginos.
Prieina garbaus amžiaus moteris, pavargusiu veidu, žilais, netvarkingais plaukais. Tyliai prisėda šalia. Moterį pamačiusi mergaitė apniunka ir atsitraukia nuo jos į kitą suolelio galą. Mergaitė vėl gliaudo saulėgrąžas, lukštus piktai spjaudo po kojomis. Kurį laiką abi taip ir sėdi
MOTERIS. Duok saulėgrąžų2.
Mergaitė tylėdama gliaudo saulėgrąžas, paskui vis dėlto atkiša saują moteriai. Sėdi, gliaudo
MOTERIS. Na ką, jau vėlu, eime namo.
TREČIA. O namie kas?
MOTERIS. Pažiūrėsime teleką. Tuoj prasidės „Ženykimės“.
TREČIA. Nenoriu.
MOTERIS. Kodėl, jau tris laidas praleidai…
TREČIA. Nenoriu žiūrėti rusiškos televizijos.
MOTERIS. Pažiūrėsime kitą.
TREČIA. Kitokios neturime.
MOTERIS. Uždėsi diską.
TREČIA. Nenoriu. Pati eik žiūrėti.
MOTERIS. Niekur neisiu. Pažadėjau tavo mamai, kad privesiu tave…
TREČIA. Prie ko privesi?
MOTERIS. Prie kol užaugsi.
TREČIA. Tu mane iki beprotnamio privesi. Eik namo.
Moteris užsispyrusi sėdi
MOTERIS. Mane vieną teturi.
TREČIA. Žinau.
MOTERIS. Be manęs, daugiau niekam tavęs nereikia.
TREČIA. Tai tavęs niekam nereikia.
MOTERIS. Manęs irgi… Duok dar saulėgrąžų.
Mergaitė duoda. Moteris paima, bet negliaudo
MOTERIS. Jam irgi tavęs nereikia.
TREČIA. Aha.
MOTERIS. Anksčiau čia šitos krautuvėlės nebuvo. Anksčiau čia buvo tiesiog suoliukas. Ir mes su draugėmis sėdėdavom. Mūsų ereliai grįždavo iš šachtų. Dabar viskas kitaip. Jis pasityčios iš tavęs ir išvažiuos.
TREČIA. Ba, eik namo. Aš dabar neisiu.
MOTERIS. Tau ryt į mokyklą.
TREČIA. Pirma – fizinis. Eisiu į antrą.
MOTERIS. Kiek jau čia sėdi. Jis neateis.
TREČIA. Aišku, neateis, jei tu, baisuokle, čia sėdėsi.
MOTERIS. Jis manęs bijo?
TREČIA. Jis nieko nebijo.
MOTERIS. Nes yra fašistas.
TREČIA. Jis ne fašistas.
MOTERIS. Traukdamiesi jie mus į kotletus sumals.
TREČIA. Ba, kotletams tu per sena.
MOTERIS. Ne dėl savęs nerimauju.
TREČIA. Tai kodėl dar nesumalė?
MOTERIS. Nes gauna didelius atlyginimus.
TREČIA. Jie nesitrauks. Eik namo.
MOTERIS. Leisk tau supinti.
TREČIA. Neliesk manęs. Jeigu jis prieis, nepažindinsiu jūsų, pasakysiu, kad tavęs nepažįstu. Ir tu nesakyk, kad mane pažįsti.
MOTERIS. Kaip tai? Juk pažįstu tave. Nuo pat gimimo. Kai Lena tave pagimdė, sėdėjau prie durų ir meldžiausi. Kai mirinėjai nuo kokliušo, irgi už tave meldžiausi ir sriubeles nešiojau. Kai pasiklydai parduotuvėje, aš irgi…
TREČIA. Draudžiu tau melstis už mane. Už mamą meldeisi ir ji mirė. Mirė visi, už ką meldeisi. Nesimelsk už mane.
MOTERIS. (Žegnojasi) Viešpatie…
TREČIA. Ne!!!
Žeria saulėgrąžas jai į veidą.
Abi sėdi ant suoliuko tylėdamos
MOTERIS. Nueisiu į komendantūrą ir pasakysiu, kad jis tave suviliojo ir išprievartavo. Ir jį pasodins iki gyvos galvos. Ir išvarys iš kariuomenės.
TREČIA. Tada nusinuodysiu dujomis. Atsuksiu visas dujinės skyles, aišku? Ir mesiu mokyklą.
MOTERIS. Janute…
TREČIA. Nedrįsk čia verkti.
MOTERIS. Neverksiu… Eikim namo, aš bulvių iškepsiu. Pažiūrėsim televizorių…
TREČIA. Ne.
MOTERIS. Bent sriubą suvalgyk.
Ištraukia indą su sriuba
TREČIA. Patrauk. Fui. Ko man gėdą darai?!
MOTERIS. Nereikia valkiotis alkanai. Būk gera, bent pavalgyk. Pažadėjau tavo mamai… Jeigu pavalgysi, išeisiu, velniai tave griebtų, piskis su kuo nori.
Mergaitė paima sriubą ir pilna neapykantos valgo
TREČIA. Valgau, išeik.
MOTERIS. O indelis?
TREČIA. Atnešiu.
MOTERIS. Kur jį paliksi?
TREČIA. Išeik arba neėsiu tavo sriubos.
MOTERIS. Įdėk į maišelį ir po šituo krūmu, vėliau paimsiu.
TREČIA. Gerai.
Moteris palieka krepšelį, išeina, bet matyti, kad ne išėjo, o stovi prie medžio. Mergaitė valgo sriubą.
Juntami požeminiai netolimų sprogimų smūgiai.
Moteris greitai sugrįžta
MOTERIS. Girdi? Debalcevėj šaudo.
TREČIA. Ir ką?
MOTERIS. Jis neateis. Jį tuoj į darbą iškvies.
TREČIA. Blemba… Čia per tave. Va atėjai, ir viskas.
Mergaitė vogčiomis išpila sriubą
MOTERIS. Aš nekalta.
TREČIA. Jeigu jį nužudys, aš visas dujinės skyles…
MOTERIS. Nenužudys.
TREČIA. Iš kur žinai?
MOTERIS. Žinau, ir tiek.
TREČIA. Jeigu jį nužudys.
MOTERIS. Aš už jį pasimelsiu.
TREČIA. Tu ne taip meldiesi.
MOTERIS. Tai ir nesimelsiu. Jo vis tiek nenužudys. Ten žudo tik mūsiškius.
TREČIA. Jis maniškis!
Stiprus sprogimas visai šalia
MOTERIS. Eisim namo ar į slėptuvę?
TREČIA. Geriau namo… Ne, nenoriu… Į slėptuvę.
Lėtai eina į slėptuvę. Mergaitė atsigręžia tikėdamasi, kad jis vis dėlto pasirodys
3.
Blokpostas prie susprogdintos degalinės. Prieš jį sustoja fronto link judantis automobilis.
Ginkluotas kareivis su akiniais tikrina dokumentus
KAREIVIS. Jūsų dokumentai. Kur važiuojate?
Vairuotojas pro langą ištiesia ranką su pluoštu keleivių dokumentų. Kareivis įdėmiai skaito
KAREIVIS. Ko jums į Popasną? Su kokiomis organizacijomis dar dirbate? Kokiomis? Tokios nežinau… Turite daug rusiškų vizų. Dažnai važiuojat į rusiją? Kaip ten mūsų broliai laikosi? Tai perduokit, kad eitų iš čia nachuj. Laimingo kelio.
Artėja dar vienas fronto link judantis automobilis
KAREIVIS. Laba diena. Jūsų dokumentai…
Kareivis kantriai laukia. Vairuotojas duoda dokumentus. Kareivis tikrina juos. Pakelia akis į vairuotoją
KAREIVIS. Halina Serhijivna?
DIREKTORIUS. Kuria prasme?
KAREIVIS. Nakonečna Halina Serhijivna, gimusi 1975 metais… Viskas taip?
DIREKTORIUS. Viešpatie… Tai žmonos.
KAREIVIS. Gal turite jos vyro dokumentus?
Kareivis kantriai laukia, kol vairuotojas ieško savo dokumentų
KAREIVIS. Kas yra?
DIREKTORIUS. Nesuprantu… Aš… Ryte paėmiau nuo šaldytuvo… Maniau, kad pasas mano.
KAREIVIS. Išlipkite iš automobilio.
DIREKTORIUS. Jofana… Galime paskambint mano žmonai… Ji patvirtins…
KAREIVIS. Ar turite vairuotojo pažymėjimą?
DIREKTORIUS. Pažymėjimas pase.
KAREIVIS. Čia jo nėra.
DIREKTORIUS. Tikrai taip, čiagi Halės pasas. Nu po paraliais… Ar galiu paskambinti Halei ir perduot jums telefoną? Ji viską patvirtins…
KAREIVIS. Kam mums Halė? (Į radijo stotelę) Vade, čia vairuotojas be dokumentų…
Iš lauko slėptuvės išeina blokposto vadas, rūstus, palamdytas. Gerokai žemesnio ūgio nei kareivis
KAREIVIS. Štai.
Rodo žmonos pasą. Vadas pasižiūri, užmeta akį į automobilio vidų
VADAS. O kur Halina Serhijivna?
DIREKTORIUS. Darbe. Šiandien jai antra pamaina ligoninėje.
KAREIVIS. Supainiojo pasus. Sako.
VADAS. Išlipkite iš automobilio.
Vairuotojas išlipa. Svirduliuoja. Vadas bando užuosti
VADAS. Taigi jis gatavas.
DIREKTORIUS. Aš savas… Iš Popasnos, vyručiai… Kas man gresia?
VADAS. O tau kaip atrodo? Priliuobęs kerti blokpostą karo teritorijoj. Kas tau gresia?
DIREKTORIUS. Švenčiau su jūsų vaikinais… Mūsų mokykla nugalėjo varžybose ir kariškiai mus pasveikino…
VADAS. Kokia, nachuj, mokykla?
DIREKTORIUS. Trečia. Va už to devynaukščio…
VADAS. Rankomis nemosikuok.
KAREIVIS. Rankas už nugaros, veidu į kapotą.
Kareivis priremia vairuotoją prie bagažinės
VADAS. Atidaryk bagažinę.
Vairuotojas guli veidu į bagažinę
DIREKTORIUS. Tai gulėti ar atidaryti. Po paraliais…
KAREIVIS. Atidaryk.
Vairuotojas atsitiesia, atidaro bagažinę. Kareivis apžiūrinėja vidų
DIREKTORIUS. Esu Trečiosios mokyklos direktorius. Čia mane visi pažįsta, bet kurio vietinio paklauskite.
VADAS. Supranti, direktoriau, žmonių buvo sugalvota visiems sulaukus šešiolikos išduoti pasus, kad nieko nereikėtų klausinėti, kas tu toks. Ir karo sąlygomis normalus žmogus be šio dokumento net pašikt neitų, jau nekalbant apie keliones po regioną. Kaip iš čia be paso patekai tenai? Važiavai pro šitą blokpostą?
DIREKTORIUS. Tenai?
VADAS. Tu gal kurčias?
DIREKTORIUS. (Bando prisiminti) Į ten važiavau su savo pasu.
KAREIVIS. Kurį pamiršai namie ant šaldytuvo?
DIREKTORIUS. Eina pist… Vadinasi, abu pasiėmiau, ir žmonos, ir savo… Gal kur mašinoj? Aš tuoj… Gal kur po kojom nukrito…
VADAS. Tai vadinama prieštaringais parodymais.
Bagažinę apžiūrintis kareivis garsiai švilpteli
KAREIVIS. O tu bybys raibas…
Vadas pažiūri, kas bagažinėje. Irgi pašvilpauja
KAREIVIS. (Šaukia) Rankas už nugaros, veidu į kapotą!
Stumteli vairuotoją veidu į kapotą.
Vadas iš bagažinės ištraukia Kalašnikovo automatą
DIREKTORIUS. Vyručiai, aišku, nepatikėsite ir juoksitės… Bet jis netikras!
VADAS. Ką?
DIREKTORIUS. Tai maketas… Dovana vaikams.
VADAS. Kokiems vaikams?
DIREKTORIUS. Mokyklos, mano vaikams, vyresnėliams.
Kareivis apžiūri automatą
VADAS. (Kareiviui) Maketas?
KAREIVIS. Koks dar maketas, tikras.
DIREKTORIUS. Šiandien po varžybų kariškiai iš jūsų dalinio padovanojo… Vaikams.
KAREIVIS. Tavęs paklausius išeina, kad mūsų kariuomenė ginkluoja vaikus.
DIREKTORIUS. Karinės parengties pamokoms, maketas, mokymuisi. Paskambinkite majorui Kostenkai.
VADAS. Mūsų dalinyje nėra tokio majoro.
DIREKTORIUS. Kaipgi nėra? Jūs gi nacgvardija?
VADAS. Mes – Krinickio batalionas.
DIREKTORIUS. Ir nepažįstat majoro Kostenkos? Toks plikas… Be piršto.
VADAS. Kol kas patylėk.
KAREIVIS. Ką darysim?
VADAS. Skambinu į štabą. O direktorių į žeminę. Pasėdėsi, direktoriau, su mūsų žiurkėmis, kaipmat išblaivėsi. Atvažiuos SBU3, išsiaiškins.
DIREKTORIUS. Vyrai, man pamokos iš pat ryto! Bent žmonai leiskit paskambinti.
VADAS. (Į radijo stotelę) Liberale, kaip girdit… Čia Ankeris. Taip… Sulaikėm čia tokį… Gatavas prie vairo, be dokumentų, su kalašu bagažinėj. Tvirtina esąs mokyklos direktorius. Painioja parodymus… Taip… Pliusas.
DIREKTORIUS. (Nusivylęs šaukia į radijo stotelę) Ar pažįstate majorą Kostenką? Už ką jūs čia, blet, kariaujate?
VADAS. (Baigęs ryšį) Ką?
DIREKTORIUS. (Iškart išsigandęs) Toks plikas, be piršto.
VADAS. Kas be piršto?
DIREKTORIUS. (Susigūžęs) Niekas.
VADAS. Už ką kariaujame?
DIREKTORIUS. Gerai jau, vyručiai… Veskite į žeminę. Darykit ką norit. Esu kaltas. Tik leiskite žmonai paskambinti.
VADAS. Asmeniškai aš kariauju už tai, kad mano duktė kada nors neatsibustų kare, kaip jūsų vaikai. Ir kad jai nereikėtų, blet, slapstytis rūsiuose. Nors čia jau nebe kariauju, o tarnauju siena tarp namų ir mordoro. Bet būsiu šia siena iki galo, manęs nepramušite. O dar čia stoviu tam, kad priliuobęs mokyklos direktorius bagažinėje nevežiotų kalašų… Kad tokių direktorių patrankos šūvio atstumu apskritai prie vaikų neprileistų. Išvis neaišku, ko juos ten mokai, kurią tėvynę mylėti. Nesvarbu, su kokia vėliava važinėji…
Direktorius linksi, neatsako. Vadas užsivedė ir sunkiai nusiramina
VADAS. Už ką, blet, kovoju…
DIREKTORIUS. Net prasiblaiviau, tikrai…
VADAS. Kuri mokykla?
DIREKTORIUS. Mūsų mokykla gera… Trečioji. Piname jums maskuojamuosius tinklus.
KAREIVIS. Taip, tikrai, važiavome pasiimti…
VADAS. SBU išsiaiškins, kas kam ir ką pina.
Vairuotojas pasmerktojo žvilgsniu žiūri žeminių kryptimi. Jo žvilgsnis staiga atgyja
DIREKTORIUS. O, Liuda! Liuda Marčenko.
VADAS. (Įsitempęs) Ką?
DIREKTORIUS. Iš žeminės išlindo mergaitė… Mano mokinė iš 8-os A… (Šaukia) Liuda! Ji patvirtins, kad esu direktorius… Pasislėpė… (Susivokia) Ką ji čia, blet, daro?
VADAS. Namų darbus, ką gi daugiau. Pas mus čia kiekvienoj žeminėj po moksleivę. Mažiau gert reikia.
DIREKTORIUS. (Sutrikęs) Bet aš mačiau… Liudą…
KAREIVIS. Kur jį vesti?
VADAS. Tegul važiuoja namo, išsimiegos. Dar baltoji prasidės, kuo mes padėsim. O ryte lauksime su dokumentais. Neateisi – surasim, net jei tu ne mokytojas, o sumautas separas.
DIREKTORIUS. Vaikinai… Paleidžiate?
KAREIVIS. Tikrai?
VADAS. Šiknon jį. Kalašą paliksi. Sužinosim, iš kur gavai. Ryte atvažiuosi, išsiaiškinsim.
DIREKTORIUS. Suraskite majorą Kostenką. Jis paaiškins…
VADAS. Sugebėsi parvairuoti?
DIREKTORIUS. Neskubėdamas. Šlovė Ukrainai!
VADAS. (Pro sukąstus dantis) Važiuok jau…
Vairuotojas sėda prie vairo ir iš lėto išvažiuoja
KAREIVIS. O ko tu jį paleidai? Juk su automatu…
VADAS. Taigi maketas.
KAREIVIS. Tikrai? Kaip tikras.
Vadas ir kareivis apžiūri automatą
VADAS. Nu tai buvo tikras. Maketus mokykloms daro iš tikrų. Mokykloj turėjai karinį parengimą?
KAREIVIS. Ne… Mokiausi prancūzų mokykloje.
VADAS. Kad tave kur šikantį… Tai aišku, kodėl mūsų armija tokia… Aš mokykloj greičiausiai išrinkdavau ir surinkdavau. Fiksuok laiką.
Kareivis fiksuoja laiką. Vadas išrenka ir surenka automatą
KAREIVIS. Pizdec. Devynios sekundės.
VADAS. Anksčiau per septynias. Nagi, dar kartą.
Kareivis darkart fiksuoja, vadas išrenka ir surenka
KAREIVIS. Beveik aštuonios. Žiūrėk, sugrįžta.
Privažiuoja automobilis. Išlipa prablaivėjęs direktorius
DIREKTORIUS. Suradau pasą… Po kojomis buvo. Iškrito.
Vadas apžiūri pasą
VADAS. Na… Šaunuolis. Važiuok.
Bet direktorius nevažiuoja
VADAS. Ko? A… Še.
Atiduoda direktoriui automato maketą. Direktorius paima ir su juo iškart atrodo kitaip. Bet niekur neina
DIREKTORIUS. Ji našlaitė. Gyvena su močiute.
VADAS. Kas?
DIREKTORIUS. Liuda.
VADAS. Kokia dar, nach…, Liuda?
DIREKTORIUS. Marčenko.
VADAS. Be alkoholio dar ko nors vartojai? Kokius narkotikus?
DIREKTORIUS. Po velnių… Vade, juk tai nuodėmė… Suprantu, visokių nepilnamečių būna… Bet šitos negalima liesti… Jos motina mirė… Ją močiutė augina, ar supranti, ką tai reiškia? Joms nepavyko išvažiuot per bombardavimus… Mėnesiais rūsyje. Taip, ji blogai mokosi… Rūko, bet ji ne šliundra.
VADAS. Panašu, kad nusprendei mane įsiutint. Kuo mane laikai?
DIREKTORIUS. Tiesiog leiskite jai važiuoti su manim. Niekam nepasakosiu. Tik nuvešiu namo.
VADAS. Tu visai achujelinai! Turiu žmoną ir vaiką!
DIREKTORIUS. Tai čia jūs achujelinot. Ką su mumis darote… Mes norime tikėti, jumis tikėti norime… Mums reikia ramsčio… Mano žmona ligoninėj kasdien kokį nors karį… Vieni sprogdino mus… Kiti pisa mūsų vaikus.
VADAS. Aš tuoj tau pistuvę suknežinsiu.
Stovi vienas prieš kitą. Vienas su automato maketu, kitas su tikru ginklu
VADAS. Karininko garbės žodis. Jos čia nėra.
Direktorius dvejoja
VADAS. Netiki karininko žodžiu? Eime. Viską apžiūrėsi. Nagi!
Direktorius dvejoja
DIREKTORIUS. Bet ten kažkas buvo.
VADAS. Pas mus ten du kareiviai miega po budėjimo. Ir dar žąsinas gyvena.
DIREKTORIUS. Ten buvo ne žąsinas.
VADAS. Netiki?
Direktorius netiki, bet nori tikėti
DIREKTORIUS. Karininko garbės žodis?
VADAS. Karininko garbės žodis.
DIREKTORIUS. Atleisk, vade… Atleisk. Gal jau tikrai… Nervai.
Direktorius įsėda į automobilį ir išvažiuoja. Kareivis su vadu stovi tylėdami. Vienas į kitą nežiūri.
Iš fronto pusės atvažiuoja kamufliažinis džipas, vairuojamas kariškio. Šalia jo moteris. Kareivis atiduoda pagarbą. Pasilenkia prie kariškio ir pasako pirmą slaptažodžio dalį
KAREIVIS. Udinė.
KARIŠKIS. Milanas.
KAREIVIS. (Apie moterį) Su jumis?
KARIŠKIS. Mūsų medikė.
KAREIVIS. Galima pasą?
Paima, apžiūri pasą
KAREIVIS. Laimingo kelio.
KARIŠKIS. Šlovė Ukrainai.
KAREIVIS. Didvyriams šlovė.
Automobilis nuvažiuoja. Kareivis lieka. Vadas išeina į žeminę
1 Oro desanto pajėgos.
2 Jos kalba ramiai ir nešaukdamos. Jos pavargo nuo triukšmingų garsų. Ramiai šnekasi. Mergaitė gali tik kartą šūktelėti „ne“, moteriai ištarus žodį „Viešpatie“. Bet ir tai nebūtina.
3 Ukrainos saugumo tarnyba.