Julia Musakovska. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 7
Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys
Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas. Dirba informacinių technologijų įmonėje rinkodarininke. Keturių poezijos rinkinių autorė: „Iškvėpti ir įkvėpti“ („На видих і на вдих“, 2010), „Kaukės“ („Маски“, 2011), „Tylos medžioklė“ („Полювання на тишу“, 2014), „Vyrai, moterys ir vaikai“ („Чоловіки, жінки і діти“, 2015). Verčia į ukrainiečių kalbą švedų poeziją.
Eilėraščiai išversti Lietuvos rašytojų sąjungos surengtose vertimų dirbtuvėse „Daugiabalsė Lvove“.
*
Kai tu gaudai balandį,
tavo tėvas juokiasi pro akinius,
tarsi berniūkštis, kuriuo niekada nesiliovė buvęs.
Vėjas nuo ežero stiprėja, jis užsivožia gobtuvą –
ir tampa panašus į poliarininką,
kuris varto pingvinus (Hanusia, aš neužmiršau).
Tu užsimaukšlini ant ausų kepurę, skubomis, neraginamas.
Galvoju, kaip taip – nuolat jausti nebylią globą,
tarsi virš tavęs laikytų nematomą skėtį
per darganą,
kai dangūs gaudžia lyg automobilių sirenos spūsties metu.
Buvimas, kurį jauti bet kokiu atstumu,
pažįstamas balsas galvoje: nebijok, eik į šviesą.
Stori pusbačių padai,
gijos tarp jūsų plonos ir tvirtos,
radijo signalas, kurio neįmanoma nuslopinti ar išjungti.
Jo veidas lieka kadre, įdegęs, nugairintas.
Akmenukai, kriauklelės, monetos kišenėse,
druska ant vaiko lūpų.
Kai užaugsi – būsi kino žvaigždė arba daktaras.
Kol tu gaudai balandį, aš gaudau tavo tėvą.
*
o kitą savo sūnų pavadina pykčio vardu
jam į kuprinę deda taikos skeveldras
pro duris kur tamsios lyg miškas kaimynų valdos
šoka ugnies balsai ar draiskanos atšvaitų
sauja raktų pilna o išeinant dūmai gūdu
krūptels ranka ir raktai suriks tarsi varpo dūžis
slibino dantys pasėti ir žengs tuoj kariai į mūšį
ir susvyravus siena eis tylomis kartu
ką jis į kelią dėjosi trupa kažkur dugne
duonos minkštimo balandžiai kūnas ir žodis
gėlės ir strėlės vaiko delne įsispaudžia į odą
antgaliai aštrūs o žiedlapiai dengias rasa ledine
jau nebaisu nejuokinga ir plieną ugnis praės
vyrius nuplėš ir duris atlapos netikėtai
tai negrįžimo riba ir per vandenį kietą
kojos kitų naujų jos sūnų trepsės
*
Vyrai savyje nešioja karą.
Jis išsiurbia jų syvus, it ginklais žvangina kaulais,
okupuoja jų smegenis, jų sapnus atidaro,
kol priešo šešėlis prieš juos iškyla lyg kalnas.
Sunku taip ilgai nešioti jį savyje – ir nesuaugti
su juo, neatsiverti jam, negirdėti, po širdimi kaip daužosi,
priešo šešėlis – lyg pjuvenų maišas prikrautas –
įgyja tūrį, pildosi, ima stangrėti, laužiasi.
Viešpatie, duoki jiems šalto proto,
tik neužgesinki
liepsnos, kuri lyg skaidriam butely plazda krūtinėj,
sniegas žeme užbertas, pernykštė žolė po vėju palinkus,
kraujo ir aukso ieško paukščiai dideli naktiniai.
Visa, kas svarbiausia, – gylyje išsipildo.
Cit! – nes išsprogs tie žodžiai, vanduo virs raudonais syvais.
Vyrai gimimui rengias, baimė juos kiek pritildo,
kiekvienas pirmąkart žengia per nuoga,
per gyva.
*
sese mano o kaip mes grįšime sese mano
kaip gudobelės dyglius krapštysime iš panagių
šešėliai sudilo saulės dievai paseno
mūsų širdys alsuoja vien baime gryna ir alkiu
kaip tai įmanoma – girdėti kaip šnara žolynai žali
kai žolė su šaknim išdeginta jau seniai
tamsios akys tuščių namų išdurti gali
raidės iš knygų išbyra nelyg šoviniai
raidės lyg anglys juodos trupančios menkos –
treška kauliukai – ir žodis sudėtas iš jų nesilaiko
laikas jau grįžti sese laikyk nepaleisk mano rankos
bėgsime basos per stiklo šukes nes jau laikas
liepom tikėti ir upės vandeniu šaltu
tikėti nors nepavyksta neatsitraukti visų sunkiausia
matai kaip upėje vėliavas skalbia moterys žilos net baltos
atsargiai ir švelniai lyg kūdikius prausia
*
Nakties vidury pašoksi, užčiuopsi vaiką greta.
Tylu, kad net girdisi, kaip žolė pramuša žemę,
iš neatleidžiamo ir nuodingo neapykanta dygsta kieta,
tarsi lėktuvo šešėlis šliaužtų be jėgų sutemęs
už tūkstančio kilometrų. Ir taip netoli,
net aižėja širdies luobelė – prispauski, kad neskaudėtų.
Kad sūnaus nepažadintum, tyliai kaip lapai guli
ant žemės, kaip lapai, sugrįžę į savo vietą.
Visi ten sugrįšim, maršrutai mūsų nekinta.
Tu – šviesa, tu – šviesos šešėlis, pradingsta koordinatės.
Tam, kuris akmenis mėtė, – sunkiausias akmuo paskirtas.
Kol turiu tave, tu su manim, tu tęsies.
*
kas tavo avariniame lagamine – manęs klausia
kaip tai – gyvenai apie tai nepagalvojus
aš nežinau kas jame aš tikriausiai
nejaučiau anksčiau tokio veriančio pavojaus
bandau atsigriebti – ką paskubom aš pasiimu
plaukų seną šepetį skylę galvoj apatinius vaikų
kur uogomis apsitaškė
Liublino kraštą Kaukazą ir Sibirą
sandūra Lvove viela užveržta margaraštė
lyg mano gyslos
viduje spyruokliuojančios tamprios
šaknys suriša traukia į žemės gelmes
krenta iš rankų daiktai – mama mano skylėtos rankos
štai nutrūks ta viela ir neliks manęs
kam tas lagaminas nuotraukos spalvą praradusios
kad atskirtų vaikai kraujo balsą nutolusį
vaistai vanduo dokumentų kopijos radijas
kuriame vos rusena
vos smilksta
rokenrolas
*
Moteris, kuri tau į kišenę įdeda tūkstantį žodžių,
priešais atvertus langus ji nusirengia.
Duok jai laisvę – ji dar paprašys, ir godžiai
lyg dykumų sausra jos lūpas ramybė įstabi uždengia.
Kedrai ir apelsinai, patirtys po kilimėliais.
Kaip prie dangaus prispaudžia savo mieguistus delnus!
Žmonės dar negyvena, žemė lengvabūdė lyg smėlis,
aukščio pilnatvė, aukščiau už aukštybių kalnus.
Ką apie ją žinai tu, be jos apavo dydžio,
įpročio lūpas kramtyti, plokštelių jos mėgstamų,
jos giminės medžio šakų, šokio lyg skrydžio
tamsoj, jos sutrikusių pirštų virpėjimo?
Burias apie kojas namai, murzini ir mažyčiai.
Blakstienos pakyla, paukščių būrys, baikštus ir tirštas –
šitiek po jomis šviesos, kad visa žemė švyti,
ir, atrodytų, niekas niekada nemiršta.
Lašas vandens, pavirtęs staigiu kritimu.
Greitasis ekspresas, tunelių tamsioji gija.
Kas ji tokia – ta moteris ant slenksčio tavo namų?
Ir kas iš viso to iš tiesų apie ją?
*
Išsikasim žeminę, įsigysim ožkytę,
mūsų kiemo lopelis bus lyg parkas Vienos.
Nakties burnoje mėnulio dantis švyti,
žvakigaliu iki ryto paverčia kiekvieną.
Saujelė šiltų pelenų, sausos žemuogės rankoj.
Maži džiaugsmai mūsų, o vargas didis ir aklas.
Susijuoksi – ir tapsi abejingas ir menkas.
Suspaudi kastuvo kotą lyg priešo kaklą;
dūstu, tarsi mane kas smaugtų,
pažvelki, ant tavo dilbio žydi neužmirštuolės laibos.
Pavasario griaustinis – tai Gabrielius šaukia
mūsų vardus ir iš mūsų šaipos.
Vaikai pajuodusio sodo, išdeginto vieškelio.
Kaip dabar dėti į žemę, kad sudygtų vėlei?
Gerti pieną kasdien su kraujo prieskoniu,
kol suka ratus aukštai žmogagaudžio šešėlis.
Krauna lizdus kriaušėse – nors išpjauk visas.
Atsigręžk į mane kaip žolė, kuri tykiai kentė.
Naktis praeis. Mes brisim per šaltas rasas.
Mėgausimės. Ir mėginsime išgyventi.
Versta iš: Юлія Мусаковська. Чоловіки, жінки і діти. Львів: ВСЛ, 2015