Oleksandr Myched. Requiem Tarantinui

2024 m. Nr. 2 

Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė

Oleksandras Mychedas (g. 1988) – ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys. Baigė Kyjivo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą, tapo filologijos mokslų daktaru. Yra išleidęs devynias knygas. Jo straipsniai apie kultūrą, meną, literatūrą bei karą skelbiami ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje. Nuo 2022 m. tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

Knygą „Šaukinys Jobui. Invazijos kronikos“, kurios fragmentas čia publikuojamas, O. Mychedas pradėjo rašyti pirmąją Rusijos invazijos dieną ir rašė metus, fiksuodamas naujosios tikrovės ir sąmonės lūžio momentus. Tačiau tai nėra vien jo paties refleksijos: jis surinko ir pateikė daugelio ukrainiečių mintis ir išgyvenimus. Anot autoriaus, „ši knyga yra apie mane, mano šeimą, mano tėvus, kurie per okupaciją beveik tris savaites negalėjo ištrūkti iš Bučos, ir draugus, tapusius mūsų šeima. Ir apie draugus, kuriuos padovanojo šie metai. Ši knyga – apie tai, kas mums nutiko.“

Viktorui Onyskai (1982 12 17–2022 12 30) atminti

1

Ketvirta diena po tavo laidotuvių. Vaizdo pokalbis su norvege televizijos žurnaliste, kuri norėtų papasakoti žiūrovams apie tave.

Pirmasis jos klausimų ciklas prasideda paprastu „Kaip jūs?“

Mane ištinka stuporas. Negaliu garsiai pasakyti tiesos. Negaliu pusbalsiu sumeluoti. Man reikia konkretaus klausimo.

Žurnalistė: „Juk čia paprastas klausimas.“

Ji sako: „Papasakokite – koks buvo Viktoras? Kokį jį prisimenate?“

 

Koks tu buvai, Vitia?

Sakau, kad tu geriausias tėtis, kokį tik galima įsivaizduoti. Dukrai Zacharijai padovanojai įstabius devynerius vaikystės metus su nuotykiais, primenančiais Heko Fino avantiūras. Įskaitant pasivažinėjimus jos mini motociklu, vaikiška snieglente ir galybę drauge parašytų bei atliktų dainų.

Sakau, kad tu puikus vyras, su žmona Olha praleidęs septyniolika laimingų santuokinio gyvenimo metų, sklidinų juoko, muzikos, vakarėlių, draivo ir supratimo. Meilės istorija, atsitiktinai prasidėjusi sausio pirmąją, kai tu pasirodei ant nepažįstamos merginos namų slenksčio su dviem buteliais šampano rankose.

Sakau, kad tu nuostabus brolis ir sūnus.

Kad esi ypatingas draugas, kurį norisi apkabinti. Tavo, šimtas devyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio žmogaus, glėbyje visada jauku ir pasijuntu lyg mažas vaikas, o šis lengvumo ir jaukumo jausmas yra sunkiai pasiekiamas suaugus. Sakau, kad esi gražus keturiasdešimtmetis skandinavų dievaitis, ir prisimenu, kaip kitados atėjai į vakarėlį užsidėjęs šalmą su ragais. Kai rašydavai iš fronto, dažnai įsivaizduodavau tave kaip sykis tokį.

Kai tu žuvai, apie tave dažniausiai rašė kaip apie „garsų montažo režisierių“. Akivaizdu, kad tai tiesa. Įskaitant ir meinstrymines didžiąsias juostas „Storoževa Zastava“, „Viddana“, „Zachar Berkut“. Bet yra, pavyzdžiui, režisūrinė, festivalinė filmo „Čerkasy“ versija. Arba Svitlanos Šymko dokumentinis eksperimentas „Leninopad“. Yra „DakhaBrakha“ vaizdo klipas „Plyve čoven“ (garso takelis filmui „Vulkan“), yra „Ukie’z“ vaizdo klipas dainai „Twin Styx“. Yra daugybė puikių vaizdo klipų, kuriuos sumontavai tarptautiniam žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliui „Docudays“. Ir, be kita ko, vaizdo įrašas apie Hostomelio miško, kurį gynėme netoli savo namų, kirtimą.

Oficialiuose pranešimuose apie tave neminima 2000-ųjų pradžioje įsikūrusi pankroko grupė „Pussy Grinder“. Vovka, tavo draugas, grupės solistas, žuvo dvidešimt septynerių. Kasmet sveikindavai jį gimtadienio proga feisbuke. Kiekvieną kartą rasdavai jam skirtų žodžių. Judu dabar – tose pačiose kapinėse.

Oficialių pranešimų paraštėse lieka tavo talentas siekti meistriškumo, kad ir ko imtumeisi. Pavyzdžiui, kai Ukrainos kinas išgyveno ne pačius geriausius laikus ir kai nebuvo jokios vilties artimiausiu metu dirbti kine, nusprendei mokytis masažuotojo amato.

Kartą, švenčiant Naujuosius Metus, į mūsų namus Hostomelyje tu atvilkai tikrą masažo stalą ir visiems naujametinio vakarėlio dalyviams padovanojai ranka pieštus sertifikatus masažo seansui. Ligi šiol prisimenu tą neįkyrią melodiją su delfinų krykštavimu ir kaip mano kūnas, nuvargintas alkoholio, pasklinda po masažo stalą.

Už paprasto nekrologo ribų lieka tavo humoro jausmas ir dešimtys juokingų paveikslėlių, kuriuos sukūrei mūsų čatams.

Ir vis dėlto visko pagrindas – tavo ritmo pojūtis. Tu kalbi muzika. Ant montažinio stalo rikiuoji kino epizodų ir mirguliuojančių kadrų šokį.

Keliskart švenčiame Naujuosius kartu, o sunkų sausio pirmosios rytą tu dažniausiai tyli, bet komunikuoji junginėdamas muziką. Kol rytinį vangumą išsklaido kava ir pirmoji šampano taurė, kurią pakeliame už judu su Olia. Juk kiekviena naujų metų pradžia, sausio pirmoji, – jūsų sukaktuvės. Tai metas, kai laukiame akimirkos, kad štai Vitia paleis dar vieną gabalą ir pasakys, esą nėr sutikęs geresnės moters ir nori su ja nugyventi dar galybę metų. O Zacha pasakys apie jus ką nors juokingo, ir judviejų bučinys bus gražus kaip kramtomosios gumos „Love is…“ popierėlyje.

2

Monitoriaus mirgėjimas. Norvegė žurnalistė klausia, kiek laiko buvome su tavimi pažįstami. Ar dirbome kartu. O tada netikėtai paklausia: „Kaip jaučiatės, netekęs draugo?“

 

Ką galiu jai pasakyti, Vitia?

Ant tavo pilvo ir šonkaulių didžiulė skruzdės tatuiruotė – grupės „Prodigy“ simbolis.

O ant tavo kairės rankos aštuonis kartus kartojasi ištatuiruoti žodžiai, kuriuos rašomąja mašinėle išspausdino Džekas Torensas, Stanley’io Kubricko „Švytėjimo“ pagrindinis veikėjas: „All work and no play makes Jack a dull boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką nuobodžiu berniuku“).

Gyvenimas be pramogų nieko vertas.

Tatuiruotėje atkartotas rašomosios mašinėlės šriftas ir klaida, kurią filme padaro Jacko Nicholsono personažas. Štai: „All work and no play makes Jack an adult boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką suaugusiu berniuku“). Tačiau ši tatuiruotė turi ir kitą, paslėptą, prasmę – Viktoras nuo pat savo gyvenimo internete pradžios turėjo slapyvardį „Jack James“. O Džekas Torensas, iš beviltiškumo nuvažiavusiu stogu, skleidžiantis pamišimo švytėjimu, čia taip pat nėra atsitiktinis.

 

Manęs neapleidžia jausmas, kad nugyvenai kelis neįtikėtinai turiningus gyvenimus. Ir kaskart, kai balsas pratrūksta patosu, viską sudaužo tavo šypsena ir klausimas: „Na, kodėl taip rimtai?“

Sąžiningai perskaičiau tavo feisbuką. Dešimtmetis gyvenimo metraščio, sekiau tavo informaciniu pėdsaku: gimtadienio sveikinimai, nuotraukos, memai, filmų ir koncertų apžvalgos, klausiausi muzikos, kuria daliniesi. Keletą kartų šioje kronikoje pasitaikė nekrologų, kuriuos rašei savo žuvusiems draugams.

Supratau, kad noriu išsaugoti tavo balsą. Bent kelias tavo istorijas.

Štai tu pardavei savo mėgstamą gitarą, menančią visus tavo pankiškus 2000-ųjų nuotykius, o praėjus dvylikai metų ją išpirkai. Ar išvis taip būna?

Kai tave sustabdo policininkai, tu sakai: Jei atrodau taip, kad policijai gali kilti klausimų, – tuomet viskas OK.

Truputį padirbėjęs taksistu, tu sakai:

Taigi dabar, pabudęs kaip nemenkai praturtėjęs žmogus, svarstau, gal įkurti savo fondą jaunam ir perspektyviam Ukrainos kinui remti, kad, vilkėdamas siaubingą švarką, galėčiau kvailai juokauti per pičingus ir arogantiškai tapšnoti per petį jauniems ir nelabai jauniems menininkams, o jie man pasakotų apie didžiulę socialinę savo projektų vertę. Ir aš sau galvočiau: „Jūs gyvenimo nepažįstat, žvirbleliai…“

Grįžęs iš kelionės į Drahobrato kalną, tu sakai:

Uazikas-batonas užkyla į kalną ne dėl visų varomų, o dėl Meladzės vokalo magijos.

Po dar vieno pribloškiamo filmavimo tu sakai:

Dabar noriu nufilmuoti tokią sceną, kurioje veikėjai šoka su parašiutu, o aš skrendu šalimais su kompiuteriu, lipnia juosta priklijuotu ant krūtinės, ir iki nusileidimo spėju numatyti montažą, o trečiąja ranka spragtelėti selfį.

Tu sveikini Olią gimtadienio proga:

Lai tau šokasi!

Per savo gimtadienį tu sakai:

Šiandien mano gimtadienis, žaidimas tęsiasi ir why so serious? Virštikslas ir viršsvajonė ateinantiems metams – kad Baibakovas visu garsu paleistų šitą gabalą. „Westbam“ – „You Need The Drugs“.

Zachai tu visada turi geriausių žodžių ir tėviškų patarimų:

Sužinojau, kad kiemo draugelis dukrą varle pravardžiuoja. Patariau savo ruožtu jį šliužu išvadinti.

Mirus draugui, tu sakai:

Mokykitės saugoti žmones, net tada, kai jų nebėra šalia.

Vyksta rusų invazija gimtosios šalies rytuose, tu žiūri ir montuoji filmą apie šį karą:

Filmuose apie karą yra romantikos, tik vargu ar pačiame kare.

Iš visų dainų apie karą cituoji vieną tekstą:

PER ŠĮ LAIKĄ JIS TAPO MAN BROLIU
ŽINAI SUTIKSI TOKĮ KAIP PATS
MINA JĮ PERPLĖŠĖ PUSIAU
IŠVYDĘS PRIE JO NUBĖGAU
UŽ PENKIŲ METRŲ AUTOMATAS GULĖJO
JIS SUPRATO KAD NEBENUŠLIAUŠ
PAPRAŠĖ – PADUOK PRISIBAIGSIU
ARGI NEPADUOTUM?

Demonstruoji romantišką gražios šviesos gaubiamo savojo motociklo nuotrauką ir sakai:

Kartais savęs klausiu – kaip, na, kaip galima būti tokiam kietam?

Bet toks jau mano kryžius.

Per Maidaną tu ginčijiesi komentaruose su kažkokiu kvaileliu ir sakai:

Po mirties aš pateksiu pragaran, o tu – į SSRS.

Tu sakai:

Tiesiog wanna have some fun, mėgstu kokteilius ir svetimas prieš grobuonį, na, ir kad pagaliau pataikytumėt my tempo (į mano ritmą).

Stebuklai atsitinka. Jei juos kuri.

Tu sakai:

Net jei tai apokalipsė, nenoriu jos sutikti surūgęs.

Tu sakai:

Aš – branduolinis reaktorius, veikiantis dėl prisodrinto breikbito, dance with me.

 

3

Žurnalistės balsas grąžina mane į tikrovę. Dar vienas klausimas, ir mano sąmonė vėl eina skausmingais prisiminimų ratais.

Nežinau, gal jos užuojautai ir empatijai trukdo mudviem svetima anglų kalba.

Bet netikėtai ji paklausia: „Ar manote, kad jis žuvo kaip didvyris?“

 

Iškart po įsiveržimo tu įstojai į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.

Tuos, katrie baigė Karybos katedrą ir gavo karinius laipsnius, kariuomenėje vadina „švarkais“.

Tau pavesta vadovauti daliniui – aštuoniems kariams. Prasideda kitas gyvenimas.

Tau prilimpa šaukinys „Tarantinas“. Juokiamės su tavimi, kad taip nutinka kiekviename dalinyje. Jei esi susijęs su kinu – vadinasi, „Tarantinas“, jei su sportu – „Treneris“, jei drūtas sportininkas su imtynininko patirtimi – „Šernas“.

Ilgainiui tu vadovausi jau šešiasdešimčiai karių. Tapsi kuopos vadu. Dar per vieną žingsnį arčiau tamsos širdies.

Prašau Olios atsiųsti invazijos meto susirašinėjimų skrynšotus. Ji atsiunčia PDF, sudėtą kaip fotoalbumas. Jame du šimtai aštuoni puslapiai skrynšotų iš „Signal“ mesendžerio, datuojamų 2022 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais.

Dokumentinis diafilmas apie jus, jūsų parašytas ir Olios sumontuotas. Jame aprašyta keturiasdešimties dienų Chersono deokupacija, rotacija ir savaitės Soledaro gynybos.

Skaitau judviejų meilę. Skaitau tavo karą. Tarp šonkaulių išauga akmuo.

Tu siunti vietinių vaikų, atklystančių į jūsų pozicijas, nuotraukas:

Čia vaikų išties gaila. Čia gūdus užkampis. Mokyklos nėra. Buvo šioks toks nuotolinis mokymasis, tačiau ne per labiausiai čia telefonų, interneto ar noro. Užtat jie maugliai, be baimės klaidžiojantys miškais.

Po ilgo pokalbio su Olia tu sakai:

Susitaikyti su mane supančia tikrove pavyksta tik tada, kai neužduodu sau bereikalingų klausimų. Vos pradedu knisti giliau, iškart susierzinu, nes atsakymai neatsiranda, o tie, katrie yra, – nepatinka.

Per daug kritinio mąstymo kare ne padeda, o trukdo. Čia ir yra šuo pakastas.

Netikėtai prašampa tavo superherojaus uniforma:

Grįžau iš budėjimo – nuo džiovyklos dingo naujos kelnės, juodi termoapatiniai! Kaip dabar persirengsiu Betmenu ir gelbėsiu pasaulį?

Kai sugedo jūsų mašina ir ieškojote skubaus remonto, paaiškėjo:

Skambini į kažkelioliktą servisą ir sakai, kad ZSU reiktų kuo skubiau, o tau atsako: „Mes jau gyvename šitam servise, nes pas mus visos mašinos ZSU.“ Taigi, va taip. Kariauja ne vien armija.

Tu sakai Oliai:

Labai tavęs trūksta.

Ir visko, kas mūsų bendra. Mes atsigriebsime!

Ir dar, Olečka, žinok, ir Zacharijai gali perpasakoti – jos tėtis turi plieninius kiaušius eiti priekyje, nes jis atsako už savo žmones. Ir mes visus juos nudėsim, žinoma, šunsnukius. Myliu tave, „ant ryšio“.

Iš Chersono srities siunti muzikos, su kuria einate į atakas, nuorodas:

Mes važinėjamės pagal „AC/DC“, jei apskritai yra muzika. Na, pagal daug ką riedame, bet „Thunderstruck“ labiausiai veža. Ne laikas reflektuoti, laikas chujarint su šypsena.

Ne pirmą sykį tave stebina supantys žmonės ir tai, kaip auga tarpusavio pasitikėjimas:

Rytą, po šios nakties, pagalvojau: apeisiu visus saviškius ir būsiu visų jų pasiųstas, ir voliosis jie sušalę šlapiuose apkasuose iki antskrydžio. Naktį pats buvau taip demoralizuotas, kapiec. O šitie šelmiai susikėlė, juokiasi, keikiasi, valgyti ketina. Pirmąsyk pravirkau. Bliat, iš ko tie žmonės padaryti.

Tu rašai iš Chersono:

Vienas, vienas, patikrinimas.

Pėstininkai iš tikrųjų turi paprastai suformuluotą užduotį: kentėti. Pėstininkai kenčia lietų, purvą, šaltį, nepriteklių, aviacijos, artilerijos, tankų, minosvaidžių, dronų ir visokeriopo šūdo apšaudymus. Tam, kad pralauktų apkasuose, besikeikdami išropotų iš jų su ginklu, jei netikėtai jų šturmovykai sugalvotų eiti kiaurai mus.

Kiekvieni penki šimtai metrų atsieina labai brangiai. Juo brangiau prarasti tai, ką pasiekei.

Mūsų chersoniškoji operacija tęsiasi.

Tu fiksuoji naujus pojūčius:

Kovojame už savo žemę ir savo žmones.

Jei kas, tai dabar žinau, ką reiškia, kai kaime, į kurį įeiname, tave pasitinka apsiašarojusi močiutė, o kaimas nuo kovo „po kacapais“.

Apie supančius tave žmones sakai:

Rašau apie vaikinus didvyrius. Tik nedaug kas apie tai sužinos. Jei žinosi tu – jau nėra beviltiška.

Tavo ateizmas nepalaužiamas:

Sako, apkasuose nėra ateistų. Šitai galiu užginčyti. O štai nerūkančių tikrai nėra.

Tu ilgiesi gimtojo Kyjivo:

Papasakosiu tau istoriją. Stebėjimo postus pavadinau pagal save. Obolonė, Podilas ir Pozniakai. Pozniakai – todėl, kad šiknoj dėl sankryžos, kurios taip lengvai neįveiksi. Kitas krantas.

Dabar per radijo stotelę šiek tiek malonesni dialogai.

Tarantinas.

Fiksuoji pasikeitusį požiūrį į karininką – „švarką“:

Gana dažnai žmonės čia sako man malonius dalykus, na, kad ėmė mane gerbti, kai atsidūrėme nulinėse pozicijose. Esą anksčiau manė mane esant kažkokį susikausčiusį, jokį ir neaiškų, o dabar tiesiai sako, kad džiaugiasi kovodami drauge ar mano dalinyje. Girdi, kai kas net norėtų atsikelti pas mane. Net nauji draugiški daliniai jau žino, kad čia „tas pats Tarantinas“. Turiu reputaciją.

Kai pasibaigia jūsų operacija prie Chersono, tu rašai:

Nuotaika puiki. Šita žemė degė, mano laukymė ir kiti rajonai, visi šitie pozniakai ir obolonės degė nuo gradų, fosforo, aviacijos, čia manieji 200-iniai ir 300-iniai [žuvę ir sužeisti – D. R.] vaikinai, o šiandien tarsi kas karą išjungė, ir mes vaikštinėjame po šitą lauką be liemenių.

Siuras, kurio negaliu aprašyti. Žinoma, būsime atsargūs.

Niekas nepasibaigė. Tiesiog įveikėme šitą ruožą kaip kompiuterinio žaidimo lygį. Next level is loading, please wait.

Grįžome prie Kryvyj Riho. Porai dienų. Aš nusiprausiau vaikų darželyje. Kai pamačiau mažas kėdutes ir loveles, vargiai susiturėjau nepravirkęs. Paskutines keturiasdešimt dienų buvo tik šiukšlės, žemė, sudaužyta technika ir suniokoti pastatai.

Miegosiu po stogu.

Pasikalbėjęs su Zacharija, tu rašai:

Pokalbis su ja viršijo mano jėgas. Padėjęs ragelį, apsipyliau ašaromis.

Aš nešiu mirtį kiekvienam rusui už visas raketas ir visas tas dienas, kai jūsų nėra šalia manęs.

Olečka, mylimoji. Dovanok, kad į tai įsivėliau.

Šitai baigsis. Aš būtinai grįšiu ir laikysiu tave savo glėbyje visą likusią mūsų biografiją.

Kacapynas sumokės už tavo ašaras. Ir už mano.

Tu tiksliai žinai, kokį palikimą gaus tavo dukrytė ir tūkstančiai vaikų visoje šalyje:

Dar kartą tai pasakysiu. Gal mes nepaliksime Zacharijai krūvos pinigų, bet tiksliai paliksime štai ką – žmogaus orumo ir laisvės vertę.

Tu pastebi pokyčius:

Vakar duše išvydau save veidrodyje. Kažkaip pasikeičiau. Pasenau galbūt.

Na, bet šiandien dešimt valandų su liemene – ir nieko neskauda.

Mes tai suvirškinsime. Tiesiog pasikeisime, žinia.

Bet pasikartosiu – man nebus jokio PTSS.

Tu prisimeni buvusį gyvenimą:

Man trūksta čia buvimo savimi. Svarstyti apie kiną, virtuvėje vakarais klausytis muzikos per kolonėles, šokti reive, eiti su Zacha pasivaikščioti.

Čia tiek mažai manęs to, kurį laikau tikru.

Yra sudėtingo veido Tarantinas.

Mudu su tavimi esame puikaus amžiaus. Matau, kaip palūžta jauni, nes nebegali šitaip ilgai. Matau, kaip girgžda seni bezdaliai, įsikinkę, bet nepavežantys. O keturiasdešimt – dievų amžius. Kaip sykis mes ir laimėsime.

Tu galvoji apie ateitį:

Įsipilk vyno. Ir pagalvok apie akimirką, kai drauge vartysime mano nuotraukas iš karo ir tavo nuotraukas iš Vienos. Ir abu gersime vyną. Taip bus.

Prisimenu dienas, kai vasaros pabaiga rodės be galo tolima akimirka.

O dabar beveik žiema. Ilgai – nereiškia amžinai.

Dabar nebebijau senti. Nebijau, kad pasensi tu. Žiūriu į šitą jaunimą ir suprantu, kad būti mumis smagiau.

Man nereikėjo karo, kad žinočiau, jog esu kietas. Tai, kad turiu tokią žmoną ir tokį vaiką, – jau reiškia, kad esu šaunus.

Reivas didvyriams, mirtis priešams.

Tu ieškai analogijų, kad paaiškintum, kaip jautiesi:

Labai sudėtinga organizaciniu požiūriu. Tai, bliamba, tarsi suorganizuoti festivalį per vieną dieną, nors žiūrovai jau eina į salę, pats kino teatras dega, o filmas dar tik montuojamas.

Tu pasakoji istorijas:

Kol čia vyksta įvairūs dramatiški procesai, papasakosiu tau šį tą linksmo.

Kovinis dalinys, kurį pakeitėme, per pertraukas tarp priešų smulkinimo įvairiausių rūšių ginklais smaginosi telefonu onlain naikindami tankus. Kartu ir kuopos vadas. Manau, puiku ilsėtis nuo karo žaidžiant karą. Jei žaisčiau, įsijungčiau „The Sims“. Eičiau į parduotuvę ir skalbčiau drabužius.

Tu įžvelgi džiaugsmo atspalvių per Soledaro gynybą:

Čia pas mus – keturi šunys, maždaug penkios–šešios katės, trys komandiniai punktai viename rūsyje ir viena soledariška šikna visiems.

Bene didžiausias džiaugsmas čia – priešo mirtis.

Mums labai trūksta kacapų mirčių, kad galėtume pakurstyti šiek tiek prigesusią savo gynybos krosnį.

Nežinau, bet gal dėl šios tamsios energijos šitie zombiai ir eina tiesiai į mus, kad sunaikintų dėl žudymo jausmo. Nes sėdėti gynyboje, šaltyje, šiknoje – varginantis ir labai demotyvuojantis dalykas.

Žodžiu, kur nors reikia semtis įkvėpimo.

Kitas pranešimas po šio:

Kad tu suprastum, kaip kai kurie vaikinai sugeba palaikyti giedrą dvasią. Mano vyrukai, kartu esantys stebėjimo poste, LIPDO VIRTINIUS. Turiu minty, nieko nėra – nei vandens, nei normalių indų, viskas dulkėta ir panašiai. Bet virtiniai!

Tu aprašai Soledaro kovų dieną:

Normali diena, klaidžiojau po aplinkinius suniokotus penkiaaukščius. Keistas jausmas kylant pirmaisiais aukštais – veik panašu į normalų gyvenimą, įprastas MIESTAS, supranti. O tada visa tai – išskrosti butai, išdaužytos durys, sienos.

Nuo kraštutinės linijos iki rusnios mažiau nei šimtas penkiasdešimt metrų. Iš esmės jau galima prisitvirtinti durtuvus.

Noriu pamušti tanką. Tai tarsi maža svajonė.

Savo buvusį prieštankinį skyrių iššvaisčiau. Vienas 200-inis, vienas 300-inis, dar Chersono srityje.

Dabar noriu keršto.

Tu pasakoji apie naujus draugus:

Pas mus užklydo šuo, panašus į liesą haskį. Pavadinau jį Šolcu. Nors jis ir su mumis, bet iš principo nusiteikęs prieš karą.

Tu fiksuoji praėjusio gyvenimo atmintis:

Retkarčiais nei iš šio, nei iš to atminty užkliūva kokių nors rusiškų dainų draiskalai, pavyzdžiui, andželika varum ar kažkas panašaus. Viena ar dvi eilutės tarsi sugadinta plokštelė sukasi galvoje…

Yra du iš esmės priešingi procesai: pirmasis – kai mano nauja patirtis suteikia naujos prasmės kam nors iš praeities, na, arba bent jau sustiprina esamas vertybes, leidžia jas aštriau pajusti…

Esama ir antro proceso – tai dezintegracija, kai iš dabarties akimirkos sunku užmegzti ryšį su praeitimi, su tuo, kas buvo svarbu.

Geriausia žinia – yra ką rūkyti.

Tiesiog žinok, kad viskas gali sulūžti, išskyrus mano humoro jausmą ir meilę tau.

Tebevyksta kovos už Soledarą. Tu nustoji miegojęs:

Labai sunku, kai skambina žuvusiųjų artimieji. Šiandien mūšio vidury skambino vakar žuvusio Mongolo žmona. Vylėsi, kad galbūt viskas gerai. Sunku. Baisiai gaila, kad žūsta išties geriausi.

Palaipsniui karo baimė ir skausmas, kurių daugėja sulig diena, tampa kažkuo kitu. Paliauja būti būtent siaubu, tampa veikiau siurrealistinis, išvirkščias. Tai tikrovė, bet su pakitusiomis vertybėmis ir jausmais.

Labai tikiuosi sugrįžti. Antraip iš tiesų kokia viso to prasmė?

Tavo kinas apie tave:

Vėl papasakosiu dramatišką istoriją.

Vakar buvo šturmuota šešių žmonių pozicija. Vyko labai artimas mūšis, po kurio vienas sužeistas karys atsitraukė ir pranešė, kad du yra tikrai 200-iniai, o kiti neaiškūs. Ryšio su jais nebuvo. Kacapai užėjo į tą poziciją, ir mūsų artilerija kelias valandas ją apšaudė. Skriejo juodai viskas, ką tik turėjo batalionas ir kaimynai.

Po kelių valandų su manimi internetu (!) susisiekė vairuotojas iš užnugario (!!) ir pasakė, kad jam į mobilųjį (!!!) iš ten paskambino vienas likęs gyvas (mobiliojo ryšio aš neturiu). Tada mes su dvigubu uolumu bandėme atmušti tą poziciją, kad jį ištrauktume. Ilgai nepavyko, bet paskiau jis sugebėjo iššokti iš apkaso, kuriame sėdėjo, ir nušliaužti iki mūsų. Jis ir dar du nesunkiai sužeisti.

Tą žmogų mintyse jau visi palaidojo, o jis kartu su kitais dviem ištrūko. Jo šalme įstrigo kulka, bet galva buvo tik šiek tiek įbrėžta. Man patinka tokie stebuklai.

Įsivaizduok mūsų emocijas, kai per radijo stotelę pranešė, kad Serhijus ir dar du ištrūko gyvi. Čia tai, bliat, drama.

Tarsi scena iš blokbasterio, kai didžiulėje skrydžių valdymo salėje per radijo stotelę visi klausosi orbitoje esančio Bruce’o Williso, skrendančio asteroido link. Tik čia purvinas, ankštas stebėjimo punktas ir viskas gerokai bjauriau.

/Stevenas Tyleris dainuoja: „Cause I’d miss you baby and I don’t wanna miss a thing.“/

Tuo metu vėl skambina ten žuvusiojo žmona, o aš niekaip negaliu susikaupti pakalbėti su ja. Turiu pateikti galybę sąrašų ir raportų apie prarastus daiktus su numeriais (kurių nėra kur patikrinti), ginklus ir visa kita.

Eina keturiasdešimt ketvirta bemiegė valanda.

Tu įspėji:

Olia, manosios istorijos nėra skirtos civiliniam vartojimui. Tau tiesiog pasisekė, kad nepaklusau brigados psichologei ir pasakoju tau apie sunkumus.

Apie saviškius sakai:

Plataus masto šiknoje mano vaikinai kovoja kaip dievai. Tai kaip sykis tas stebuklas, kurio man trūko.

Mano žmona Olena feisbuke pasakoja apie susapnuotą nuostabų sapną – visi mūsų belaisviai ir dingę be žinios grįžo namo. Tu skaitai Olenkos pasakojimą ir rašai Oliai: Skaičiau Olenos tekstą apie belaisvius mūsų, katrie jos sapne grįžta namo. Skaičiau ir tuo pat metu žiūrėjau į sučiuptą orką. Vaikų namai, devynios klasės, trys teistumai.

Ir vėl galvojau apie netektis. Žinai, kacapų vietoje aš taip pat neskaičiuočiau jų gyvybių. Tai netgi savotiškai elegantiška: išspręsti kovinę užduotį ir kartu selektyviai išretinti akivaizdžiai nereikalingus gyventojus.

Tačiau mes elgiamės priešingai. Ir pasirodo, kad laikas ne mūsų pusėje. Kasdien vis arčiau pergalės, bet vis daugiau netekčių, kurių neįmanoma atkurti.

Artėja jūsų rotacijos pabaiga Soledare. Dar diena dvi, tu sakai:

Kur toliau – nežinia. Galbūt kur nors „atnaujinsime kovinius pajėgumus“. Matysim. Vėlgi, iki to dar turime prieiti.

Kitą rytą Olia tau rašo:

Sveikas, Vitia. Kaip praėjo naktis?

Bet tavęs su mumis nebėra.

 

4

Tu žuvai nuo rusų sviedinio likus dienai iki kruvinų ir pražūtingų 2022-ųjų pabaigos.

Gruodžio 31 d. naktį tavo žmona su dukrele važiuoja traukiniu iš Vienos į Kyjivą.

Tavo pirma laiko suaugęs devynmetis vaikas gražiausiu Zacharijos vardu ramina savo mamą ir ieško paguodos žodžių.

Sausio 1-ąją, septyniolika metų nuo ano ryto, kai tik mezgėsi judviejų meilė, tavo žmona pirmą kartą po daugelio mėnesių žengia į Kyjivo geležinkelio stoties peroną. Kad paskutinį kartą susitiktų su tavimi.

 

Norvegų žurnalistė klausia: „Ką jaučiate, kai galvojate, kad dar daug jūsų draugų žus ir kad jūs taip pat galite žūti?“

Jaučiu, kad prarandu kontrolę. Sukyla nevaldoma pykčio banga.

 

Vitia, tavo kūną sudeginome praėjus kelioms dienoms po naujų metų pradžios.

Ukrainos vėliavą, kuri dengė tavo karstą, kariškiai perdavė Oliai.

Atsisveikinęs krematoriume, priėjau prie tavo bendražygių. Jie man papasakojo, kad tu – tikras kovų karininkas, kuris įkvepia savo vyrus didvyriškiems poelgiams, veda juos į mūšį, bet sykiu nuolatos saugo žmones. Jis gali prieštarauti vyresnybei, nes žino, kaip iš tikrųjų atrodo situacija mūšio lauke. Jis gali pasiūlyti geriausią sprendimą – kaip įvykdyti paskirtą užduotį.

Tavo dėka jie gyvi ištrūko iš Chersono ir Soledaro.

 

O vakare buvo vakarėlis. Kolonėlės visu garsu grojo tavo mėgstamiausius gabalus. Ant sienų sukabintos gražiai surikiuotos tavo citatos ir juokingi tavo susirašinėjimų su draugais skrynai.

Bare vaišinama kokteiliu „Debilas“ (žinovams siūlomas variantas „Debilas su citrina“).

Be to, galima pasidaryti laikiną vaikišką tatuiruotę, kuri dar kelias dienas primins apie šį vakarą.

Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką nuobodžiu berniuku.

Už didžėjų nugarų ant sienos buvo projektuojamos tavo nuotraukos ir vaizdo įrašai. Daugiausia įrašų, kaip tu žaidi su Zacharija ir kitais vaikais.

 

Ištisas vakaras – atsisveikinimo ritualas, kai mirtis užšokdinama, o skausmas išeina su prakaitu, ašaromis, juoku.

Vitia, tai buvo diena, kai, manau, visa kino kūrėjų, menininkų, autorių karta rimtai susimąstė apie savo testamentus, aiškius nurodymus – kaip jie bus palaidoti, kaip bus išsaugota atmintis apie juos.

O laidotuvių ritualas gali nukrypti nuo numatyto ortodoksų kanono, kuris drasko sielą laidotuvių maršu, laikosi religinių normų, atgiedojimų, kryžių ir beviltiškų šermenų, kai kartu su visais prie stalo būtinai yra prastos kokybės mirusiojo portretas su juodu kaspinu per kampą.

Tai buvo neapykantos mirčiai meistriškumo pamoka.

Tai buvo meilės gyvenimui meistriškumo pamoka.

 

Karo kalba – tai kai kovoji su tuo, kad dabar apie draugus, artimuosius ir bendražygius turi kalbėti būtuoju laiku.

 

5

Mėginu nuramdyti emocijas ir ieškau žodžių, kuriais galėčiau sustabdyti žurnalistės klausimus.

Galiausiai galiu tik pasakyti: „Jums įprasta klausti motinos prie nužudyto vaiko kūno, ką ji dabar jaučia?“

 

Peržiūrinėju mūsų susirašinėjimą.

Tu sakai:

Ir konstrukcija „niekas, išskyrus mane“ tapo labai apčiuopiama. Visos tos viltys dėl profesionalių kariškių, dėl lendlizo, dėl to, kad kažkas kitas privalo kažkaip tai sutvarkyti – ne.

Esu tik aš. Ukraina neturi geresnio kandidato į šią vietą. Aš ir esu išrinktasis.

Tu sakai:

Vienintelis patarimas, kurį dabar galėčiau duoti sau ankstesniam: „Vaikine, gyvenk visavertį gyvenimą, kol jį turi.“ Bet apskritai stengiausi jį įgyvendinti kaip galėdamas geriau.

Tu sakai:

Štai vežiojau žmones po postus, o vienam granata iškrito. Važinėjosi su manimi mašinoje, kol kitas rado. O aš girdėjau, kad kažkas ritinėjasi, bet dėmesio neatkreipiau, bala žino ko ten primėtyta.

Tu sakai:

Manęs nevimdo šalimais sudarkyto kūno vaizdas ir nepuolu į isteriją per apšaudymus. Tačiau tai neišgelbėja nuo mirties. Prarandu žmones. Prarandu, bliat, žmones po šitais gradais.

Iš Chersono apylinkių prašai manęs perduoti Oliai šią žinutę. Tavo žodžius jai persiunčiu gruodžio 31 d. rytą:

Mychedai, drauge, sveikas!

Turiu šį tą pasakyti.

Jei per artimiausias tris–keturias paras neišgyvensiu, įpareigoju tave pasakyti Oliai, kad tai buvo ne veltui, kad tai nebuvo nusikalstama vadovybės klaida, tiesiog turime sunkią herojišką užduotį ir ji kainuos gyvybių. Nors jokia užduotis nėra verta Olios apkabinimų. Visomis įmanomomis ir neįmanomomis pastangomis stengsiuosi ištrūkti gyvas ir išvesti savo būrį gyvą, bet, bliacha, laukia epinis mūšis. Mes sutvatysim kacapus taip, kad jie šiks krauju dar ištisas kartas tiek šiame mūšyje, tiek kare apskritai.

O Zacharijai kada nors vėliau, na, kai pasimatysite po pergalės, asmeniškai pasakyk, kad aš visada būsiu su ja, nes ji turi mano kojas, mano nagus ir mano humoro jausmą (net geresnį).

Dėl suprantamų priežasčių negaliu to parašyti Oliai, dovanok, kad užkraunu tai tau. Galop, esi rašytojas, tau reikia šiek tiek dramos.

O gegužę tu sakai:

Noriu sugrįžti. Bet noriu grįžti kaip didvyris.

 

Baigiasi pokalbio su žurnaliste valanda. Pabaigoje ji sako: „Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti. Tiesiog atsakymai į šiuos klausimus leis mūsų žiūrovams susitapatinti su jūsų patirtimi.“

Pradedu šį „Requiem“.

Kai rašau šias eilutes, šeštadieninis Kyjivas nubunda nuo penkių sprogimų ir tik tada įsijungia oro pavojaus sirenos. Tai paskutinė Olios ir Zacharijos diena Kyjive prieš grįžtant į Vieną. Rašau joms, klausiu, kaip sekasi.

Tądien rusų raketa smogia į gyvenamąjį namą Dnipre, visiškai sunaikina laiptinę. Keturiasdešimt šeši žuvusieji, tarp jų – penki vaikai. Aštuoniasdešimt sužeistųjų. Dar devynių gyventojų likimas nežinomas.

Kai rašau šias eilutes, tebevyksta Soledaro gynimas. Du mūsų su Olenka pažįstami atsiduria netoli Bachmuto. Vienas iš jų atsiunčia prašymų ir būtinų išgyvenimo priemonių sąrašą. Kitą rytą priduria, kad per pirmąją dieną jie jau neteko šešių karių.

Kai rašau apie tave, Vitia, man grįžta vaikystės prisiminimai. Kaip Pergalės dieną mus, mažvaikius, vedė susitikti su senutėliais Antrojo pasaulinio veteranais. Prisimenu, kokia tolima, nesuprantama, sudiržusi, iš bronzos ir betono išlieta mums buvo ši tikrovė. Atrodė, kad jie niekados nebuvo jauni.

Šaukiu šį „Requiem“, kad bent taip įamžinčiau Zacharijai, mums patiems, tiems, kas buvo su mumis, ir tiems, kurių čia dar nėra:

Už kiekvieno statistinio skaičiaus – žmogus, jo istorija ir neišgyventa ateitis.

Mes buvome jauni.

Mes mylėjome.

Mes juokėmės.

Mes verkėme.

Nekentėme visa širdimi.

Geriausi – tapo didvyriais.

Ir nėra pernelyg garsios muzikos nei per skambių žodžių jų žygdarbiui apibūdinti.

 

Kai dirbu prie šio teksto apie tave, ateistą, skaitau Romos katalikų „Requiem“ ir negaliu nustoti galvojęs apie tai, kad neįmanoma pamiršti žuvusiųjų. Galvoju apie šias eilutes:

Išvaduok visų mirusių tikinčiųjų vėles
Iš pragaro bausmių ir iš gilios bedugnės,
Išvaduok jas iš liūto nasrų,
Kad nepagrobtų jų požemis,
Kad neprapultų tamsybėse…¹

Kada nors išauš teisingo Teismo diena, ir mūsų rūstybės diena tęsis amžinai. Nes „Requiem“ pasakyta: „Rūstybės diena – diena, išvaduosianti kartas iš pelenų.“

 

Kartą su Zacharija siuvote medžiaginį paukštuką, ir tu paskelbei nuotrauką su žaisliuko brėžiniu bei trečiuoju proceso žingsniu: „Perverkite širdutę.“

Prie nuotraukos parašei: „Roger that.“ Kariuomenėje: „Bus įvykdyta.“

 

Dabar žinau, kaip netektis perveria širdutę kiaurai.

 

Tik vieno prašau. Atminkite, mes buvome.

 

Ir Viktoras Onyska. Viktoras. Petrovyčius. Tarantinas. Vitia. Mylimas vyras. Tėvas. Sūnus. Brolis. Draugas. Bendražygis. Vadas. Roko žvaigždė. Didvyris. Amžinai su mumis.

Versta iš: Олександр Михед. ПОЗИВНИЙ ДЛЯ ЙОВА. ХРОНІКИ ВТОРГНЕННЯ. Львів: Видавництво Старого Лева, 2023.

---

1 Žyd 4, 16.