literatūros žurnalas

Olena Huseinova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10

Iš ukrainiečių k. vertė Vidas Morkūnas

Olena Huseinova (Олена Гусейнова, g. 1979) – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius: „Atviras pageidavimų sąrašas“ („Вiдкритий райдер“, 2012) ir „Didvyriai“ („Супергероï“, 2016). Pelnė Ukrainos literatūrinių premijų, tarp jų – už geriausią pirmąją knygą. Gyvena Kijeve.
Poetės kūrybai būdingos metaforos-staigmenos, minties lūžiai, antikinių ir šiuolaikinių mitų interpretacijos. Paukštis O. Huseinovos eilėraščiuose – ne banalus simbolis, o konkrečios rūšies sparnuotis. Iš visų šių elementų ir kasdienybės fragmentų poetė lydo autentišką „paralelinę“ tikrovę, kartais jaukią, kartais – keistą, šiek tiek bauginančią. Dažname eilėraštyje taupiomis poetinėmis priemonėmis, tarsi užuominomis pasakojama apie žmones, kreipiamasi į numanomus adresatus, bet skaitytojui atsiveria ne biografijos, o savotiški dvasios atspaudai.
Dalis čia pateikiamų eilėraščių, bendradarbiaujant su autore, išversti ukrainiečių ir lietuvių rašytojų kūrybinėse dirbtuvėse „Daugiabalsė Lvove 2016“. Visi tekstai paimti iš O. Huseinovos knygos „Didvyriai“ („Супергероï”, 2016). Šiais metais poetė pakviesta dalyvauti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“.

 

Kūno raižiniai

 

Jis ateina,
atneša tau
skalpelį.
Moko tave
atpažinti
gaubtus ir aštrius paviršius:
kotus ir ašmenis.
Moko tave
atskirti
baltą popierių nuo juodo.
Raižyti žvėris,
raitelius ir medžius.
Prieš žiemos šventes
jų paklausa ypač didelė.
Jis lengviau atsikvepia:
jau galima tave palikti
mieste vieną.
Nesušalsi
ir būsi soti
nuo gruodžio iki gruodžio.
Jis išeina,
ir aštrios tavo linijos
pasidengia perlamutru.
Iš medžio laša kraujas –
vilioja
raitelius ir žvėris.

 

* * *

Drabužis tavo – oda, su mėsomis
nuplėšta nuo švelnumo.
Katia Kalitko

Mano švelnumas grįžta
po intensyviosios terapijos.
Atkunta jo kraujotaka,
jis jau kvėpuoja pats.

– Noriu į vonią, vežkis mane namo, – prašo.
– Nerizikuokite, – perspėja budintis gydytojas.
– Pakentėk, – įkalbinėju aš.

Jis galėtų būti
aukštas, stiprus,
važinėtų sau dviračiu,
koptų į kalnus.

O dabar tik prašo patikrinti,
ar chalato raišteliai ant nugaros
neišsilaisvinę.

Nuolat sutrikusios jo glamonių
ir meilės prisipažinimo funkcijos,
nepagydomai.

Čia pučia iš visų plyšių.
Jis užkamšo juos
neplautais obuoliais.

 

* * *

Baugu jai būdavo
tik kai vanduo –
iš vazų,
virdulių,
stiklinių –
tekėdavo
į Gangą
arba Džamną.
Iškildavo
paviršiun
auksas,
pienas,
sėmenys,
gyvenimas.
Ji merkdavo mažąjį
pirštą į vandenį –
dygus būdavo karštis.
Ji plėsdavo akis,
skaičiuodavo svetimų
abėcėlių raides,
miršdavo skaičius,
stačius brūkšniukus,
Kleene žvaigždutę.
Máldavo
anyžių grūdelius,
matuodavosi
žiedus,
auskarus,
apyrankes,
skambindavo į
visas tarnybas.
Tiek to sielvarto,
kai į smėlėtą dugną
grimzta
akvarele
lieta
valtelė.

 

* * *

Nemiga, lyg didžioji raguotoji pelėda,
medžioja ant slidžios mano atbrailos.
– Neliesk rudžio katino, neliesk
rudės mergaitės nei jos rudžio berniuko.
Visų jų man reikia kaip oro,
kai iš balkono žiūriu
į baltą kiemo apskritimą.
Ji mane junta – ir mudvi glėbiamės
per nešvarų lango stiklą.
Ji rėkia – ir aš rėkiu.
Bet naktimis riksmas miega,
todėl mes viena kitos negirdime.
Ir niekas negirdi mūsų.

 

 

Beglobiai šunys

 

Kiekviena diena mums prasidėdavo beglobiais šunimis.
Jie išdygdavo per naktį, kaip žolė gėlyne.
Stiebdavosi aukštyn, iki pilkų daugiaaukščių stogų,
iki vos įžiūrimos saulės tarp jų.
Iškardavo rausvus liežuvių lapelius.
Prie nieko nepribėgdavo, niekam nesimeilindavo.
Šuniukų nevesdavo,
prie namų slenksčių nepalikdavo.
Šildydavau juos siausdama treningu,
vyliausi, kiekviena lėlė anksčiau ar vėliau sualsuos.
Tu šūkčiodavai jiems komanduodamas:
„Atnešk! Barjeras! Ateik!“
Gydydavai jiems aritmiją, amžiais žaizdotas letenas.
O jie, palikę mus, sliūkindavo į šuoliaduobę
ir tysodavo išsidrėbę smėlyje.

 

 

* * *

Jis įsileidžia tave
į save, kaip į muziejų.
Saulėje įkaitę langai.
Minkštos kėdžių atkaltės,
vėsi medvilnė ant lovos,
nudrožtas pieštukas po ja,
spalva jau išblukusi,
o jis vis tiek bijo,
kad bus dar blogiau.
Kad vaikštinėsi čia
batuota,
kad vaikštinėsi
basa.
Jis neturi ko tau pasakyti,
tik audiogidą ant virvelės.
Lūkesčių virvelės,
ilgainiui pažaliavusios.
Jis užneria ją tau ant kaklo –
ir užveržia.

 

 

Antiveganiškas

Tik tavo namuose,
daugiau niekur
pasaulyje,
galėsiu valgyti
varškėčius su grietine
ir krabų
lazdelių salotas.
Galėsiu neatsiprašinėti, kad
skruostai, pečiai, šlaunys
neperregimos.
Ir atsiprašinėti
dėl nesuskaičiuotų sraigių,
dėl nesugautų žuvų,
austrių,
neaplašintų citrina,
alkanų šunų.

Vidas Morkūnas. Beveik kaip kine

2024 m. Nr. 3 / Pabandykite įsivaizduoti, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje triūsia kino ir TV industrijoje, kol skaitote šį tekstą, – nuo virėjų, gaminančių maistą filmavimo grupėms, iki dresuotojų, dirbančių su filmuojant reikalingais gyvūnais.

Adriana Szymańska. Apie būties išslaptinimą Wisławos Szymborskos poezijoje

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas / Wisławos Szymborskos šimto metų sukaktis poetės kūrybos gerbėjus skatina ir įpareigoja nuodugniau apmąstyti jos gyvenimą ir darbus. Pati poetė gyvenimą laikė ne rojumi žemėje, o iššūkiu…

Vidas Morkūnas. GEP*

2021 m. Nr. 4 / Greito ir paprasto atsakymo nė nesitikėdamas, kartais klausiu savęs: ar šiame pasaulyje išvis įmanomas absoliutus bjaurumas estetiniu požiūriu? Koks objektas, vizualiojo meno kūrinys ar dar kas nors būtų bjaurus visiems?

Gennadij Gor. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Iš rusų k. vertė Vidas Morkūnas / Genadijus Goras (Геннадий Гор, 1907–1981) – rusų prozininkas, poetas. Pirmuosius gyvenimo metus praleido kalėjime šliejosi prie oberiutų (Daniilo Charmso, Aleksandro Vvedenskio ir kitų)…

David Park. Spąstai

2020 m. Nr. 3 / Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo.

Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Dovilė Kuzminskaitė. Tas šitas pasaulis

2015 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Nekropolių šviesos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 64 p.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Ragaujant kalbą

2013 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

2012 m. Nr. 4 / Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada…