literatūros žurnalas

Jevhen Položij. Jei skruzdės būtų didelės

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Beatričė Beliavciv

Tragiškų įvykių prie Ilovaisko 2014 m. rugpjūčio 10–rugsėjo 3 d., žinomų kaip „Ilovaisko katilas“, metinių proga buvo išleistas ukrainiečių rašytojo, žurnalisto, visuomenės veikėjo ir redaktoriaus Jevheno Položijaus (g. 1968) romanas „Ilovaiskas“ (2015), iškart tapęs bestseleriu. Tai knyga apie Ukrainos karių ir karininkų, savanorių ir teritorinės gynybos batalionų kovotojų drąsą, neįtikėtiną didvyriškumą ir žmogiškumą. Knyga paremta tikrais įvykiais, rašytojas išklausė apie šimtą Ilovaisko tragedijos – didžiausio Ukrainos kariuomenės pralaimėjimo šalies rytuose – dalyvių pasakojimų.
„Ilovaiskas“ įtrauktas į reikšmingiausių knygų trisdešimtuką, skirtą Ukrainos nepriklausomybės 30-mečiui, o šiuo metu pagal J. Položijaus scenarijų ir šį romaną Ukrainoje statomas filmas „Pasienis“.
Publikuojame vieną romano fragmentą.

 

Daryti reikia taip: perbraukti liežuviu nuo pirštų galiukų iki alkūnės, tada padėti ranką ant skruzdžių tako ir laukti. Jei bus seilių ir pasiseks, po kurio laiko skruzdės ims bėgioti apseilėtu takeliu ir galima bus jas nulaižyti. Jeigu labai pasiseks, tai į spąstus pateks rudosios skruzdės – jos didesnės ir rūgštesnės. Nuo rudųjų kuriam laikui dingsta troškulys. O jeigu nepasiseks, pavyzdžiui, gerklė perdžius taip, kad seilių išvis nebus, teks pirštais gaudyti skruzdes ant žemės, o jos mitrios, gerai pažįsta vietovę, ypač juodosios. Tačiau kai trečią dieną guli jaunuolyne su nutraukta pėda ir sužeista ranka, be vandens ir maisto, senkant paskutinėms jėgoms, išrankus valgiui nebūsi: juodoji skruzdė, rudoji skruzdė. Svarbu neskubėti praryti, nes alkio ir taip nenumarinsi, tad tenka susikurti iliuziją ir pamažu, kantriai sutrinti skruzdėles dantimis.

Skruzdžių medžioklė užima keletą valandų, bet kito užsiėmimo, išskyrus pastangas nenumirti, čia nėra. Pirmomis dienomis, kol dar buvo jėgų, sekėsi lengviau – sugebėjo išsikasti duobę ir į ją įsliuogti. Žemė atgaivino degantį tarsi fakelas kūną, o kol rausė duobę, pagavo pritrėškęs pagaliu keletą sliekų. Valgyti gyvus sliekus be prieskonių nelabai skanu – žemės grikši tarp dantų, bet maistinga. Viskas, kas čia aplinkui šliaužioja ir skraido, ir ką galima suvalgyti, yra neskanu, bet maistinga. Labai naudinga šlapintis, kol turi kuo: šlapimą galima gerti, šlapimu galima apdoroti žaizdą nuo užkrėtimo. Jeigu šlapimas pasibaigė – blogas ženklas. Todėl šlapimą geriau pataupyti. O štai su musėmis – visiškai kita istorija. Musių – stambių ir riebių – čia skraido daug. Jos spiečiasi į dideles judrias dėmes, zvimbia ant sudarkytų žuvusiųjų kūnų, kurie guli šalimais. Musėms maisto čia – kelioms savaitėms.

Kol sekėsi gaudyti skruzdes ir organizmas dar išskirdavo šiek tiek skysčių, pati mintis apie galimybę suvalgyti musę, ką tik mitusią tavo mirusio draugo kūnu, atrodė šventvagiška. Bet vėliau pradėjo galvoti, kaip įrengti joms pasalą. Musė pamažu nustoja būti šlykščia gauruota lavonų ėdike ir tampa tik išgyvenimo priemone. Ir vis dėlto įdomu tai, kaip greitai ir neskausmingai žmogui mirties akistatoje išsitrina tabu – organizmui reikia skysčių ir baltymų, kad atkurtų prarasto kraujo kiekį – ir žmogus pasiryžęs bet kokia kaina pavirsti voru bei nuausti tinklą. Bet kaipgi jį nuausti?

Pagauti musę rankomis neįmanoma, nes kairė – sužeista ir nejudri, o dešinė prarado judesių vikrumą. Ant dešinės rankos mėlynu flomasteriu užrašyta kraujo grupė, pavardė, vardas, namų telefono numeris. Kad galėtų užrašyti, teko flomasterį sukąsti dantimis. Žinoma, kad šleivai išėjo, bet perskaityti galima. Kai kurių žmonių ir sveikos rankos rašysena daug prastesnė. Ir ne taip jau buvo sunku, kaip galima pagalvoti – sukąsti flomasterį dantimis ir iškeverzoti keletą žodžių bei skaičių ant vidinės dilbio pusės. Tiesiog reikia turėti keletą valandų laisvo laiko pasitreniravimui.

Tad kaipgi pagauti musę? Skaudus klausimas, kylantis iš tamsiųjų pasąmonės gelmių, kai nebesuvoki – miegi ar nemiegi, kvėpuoji ar ne, regi ar vaidenasi. Viena, kuo neabejoji, – ant kojos pūva žaizda. Pėda vos laikosi ant odos skivyto, o viską, kas buvo tarpe – kulkšnį ir blauzdą – nutraukė didelio kalibro kulka. Žaizdoje raitosi kirmėlės, tokie iš pažiūros šlykštūs šliužai, dideli, tačiau bus suvartoti maistui tik po musių. Kirmėlė – gyvis naudingas, jis naikina mikrobus ir pristabdo užkrėtimą. Šventasis Simonas Stulpininkas, prastovėjęs ant stulpo Sirijos vienuolyne netoli Alepo keletą dešimtmečių, aplipo kirmėlėmis, kurios krito žemėn iš jo pūvančių žaizdų, jis jas surinkdavo ir grąžindavo atgal į puotą sakydamas: „Ėskit, ėskit nuodėmingą kūną!“ Tik, kaip dabar išaiškėjo, ne kirmėlėmis Simonas rūpinosi ir ne save kankino, o gelbėjo nuo užkrėtimo organizmą. Taigi, kirmėlės – tiktai po musių. Ėskit, ėskit nuodėmingą kūną!

Gerai, kai guli be sąmonės – nesinori nei gerti, nei valgyti. Skauda žaizdas, bet lyg tau, lyg ir ne tau. Apsilanko šv. Simonas Stulpininkas – aršus pamokslininkas, ir šv. Mykolas – angelas gynėjas, galima su jais pasikalbėti. Kada dar taip nuskils? Retkarčiais ateina vadai paklausti, kaip sekasi. Dažniausiai pasikartojantis epizodas: pirmas ir paskutinis mūšis, po kurio jis atsidūrė čia, miškelyje.

Mūšį rodo per šlamančias šakas ir saulės šviesoje mirgančius šešėlius. Už garso efektus atsakingas pėkėemas – pėstininkų kovos mašina – stovinti už keleto metrų ir iki šiol išprotėjusiai burzgianti. Tai tas pats pėkėemas, ant kurio jie užšoko po to, kai sukėlė į sunkvežimį sužeistuosius. Jiems nepasisekė – jau pirmieji šūviai suvarstė pėkėemą kiaurai. Kariai iš šarvuočio šaudo duodami atsaką, bet nespėja priimti teisingo sprendimo. Likti gyvam tokioje ugnies košėje – tas pats, kaip ištraukti laimingą bilietą loterijoje. Aštrus skausmas perveria kairę ranką, tenka kristi ant dešinio šono ir slėptis už bokštelio. Už nugaros girdėti keisti pokšėjimai, lyg sproginėtų dideli muilo burbulai. O vėliau – pragaro kronika, kurioje į kelias sekundes sutilpo kilometrai ir megabaitai įvykių. Akys, paprastos žmogaus akys, gulinčios ant šarvuočio ir gęstančios tarsi parafininės žvakės; greta ritasi tamsiaplaukė galva, ir pirma jam kilusi mintis: „Kodėl galva be šalmo? Šaudo gi!“ Paskui susivokia: galva ne tik be šalmo, galva – be kūno, ramiu lyg iš vaško, taikiu, baltu tarsi popierius veidu. Tik akys išsaugojo spalvą – skaisčiai žalios su nebyliu klausimu vyzdžiuose.

„Keista! – apžiūrinėja savo šarvuotąją liemenę, aplipusią mėsos gabalais. – Kodėl mėsa be kraujo? Ar tai mano mėsa? Kodėl man neskauda? Kur kraujas? Kine, kai žmones sudrasko kulkomis į gabalus, visada daug kraujo.“ Smūgis į koją: „O kur batas? Kodėl nėra bato? Aš gi jį gerai suvarsčiau ryte!“ Pakelia koją ir neįtikėtinai nustemba – pėda kabo ant odos skiautės. Instinktyviai ištraukia iš sanitarinio krepšio varžtį ir suveržia jausdamas, kad kairė ranka praktiškai neveikia. Dar vieno sunkiojo sviedinio taiklus smūgis ir kurtinanti tamsa apgaubia pasaulį, tik padriki, patys skambiausi mūšio garsai pasiekia sąmonę.

 

– Ar yra dar kas nors gyvas? – išsklaido tamsą nepažįstamas balsas. Balso savininkas nemokšiškai nutempia nuo šarvuočio sužeistąjį.

– Atsargiau! Guldyk ant pilvo!

Užlaužęs galvą jis apsidairo – aplink jaunuolynas: aukšti tankūs medžiai ir krūmai. Graži vieta. Pėkėemas stovi įsirėmęs į medžius su įnirtingai riaumojančiu varikliu. Kovos mašina panaši į didžiulę nelaimingą seną vėžlę, kurios vaikus išžudė.

– Viduj žiūrėjai?

– Visas ekipažas – visi iki vieno… Ant šarvuočio gal penki–šeši vyrai – visi į gabalus, o tuos, kurie daugmaž sveiki liko, aš surinkau… – rodo į žmonių mėsos krūvą, iš kurios kyšo kojos kariškais batais. – Iš likusių gyvų – vienas sužeistas į petį, kitam žandą nuplėšė. Kaip sugebėjau, taip juos sutvarsčiau.

– O tu, ar sveikas?

– Anei įbrėžimo.

– А-а-а… – pabandė apsiversti ant nugaros ir išsijungė su mintimi, kad būtent taip ir miršta dauguma sunkiai sužeistų, nes praranda sąmonę nuo trauminio šoko.

Laiko suvokimas išnyksta kartu su tikrove. Sąmonė grįžta pamažu. Gretimais – vis tas pats karys. Jis taip ir sėdi susirietęs, nugara atsirėmęs į medį, rankomis parėmęs šviesiaplaukę galvą, stipriai suspaudęs automatą tarp kojų.

– Aūūū!

Tam kariui apie trisdešimt metų. Sanitaras pirmąkart pamatė jo pajuodusį veidą. Pavargusiomis pilkomis akimis karys žiūrėjo į jį ir nematė. Turbūt stipri kontūzija.

– Tai aš, Sanitaras!

– A… Taip.

– Kodėl neini?

– Aš tavęs nepaliksiu. Mes tave nutempsime.

– Kas nutemps? Du sužeistieji guli netoli nejudėdami.

– Aš nutempsiu! Aš – Goriničius. Aš tave ant sparno pasisodinsiu!

– Šitaip mes iš čia neišeisime. Aš sunkus, devyniasdešimt kilogramų! Tu išvesk tuos du, o paskui grįšite manęs paimti. Nes šitaip tik patrauksite, užkabinsite arteriją, ir viskas, sudie, Volodia. Geriau aš čia pagulėsiu. Tik sutvarstyk mane, aš tau paaiškinsiu, kaip teisingai. Tu mobilųjį turi?

Goriničius papurtė galvą:

– Ei! – pašaukė sužeistus karius, – ar telefonus turite?

Tie papurtė galvas. Tada iš medicininio krepšio jis išsitraukė mobilųjį ir įdėjo bateriją. „Ryšys“ mirksėjo paskutine padala. Parašė žinutę žmonai: „Guliu sužeistas miškelyje. Skambink į šį numerį.“ Paspaudė „išsiųsti“ ir iš visų jėgų sviedė telefoną kaip įmanoma aukščiau, beveik iki pat medžių šakų. Telefonas apsivertė ore ir nukrito už poros metrų nuo Sanitaro.

– Paduok telefoną.

Goriničius atnešė.

– O! – nudžiugo Sanitaras, – žinutė išsisiuntė. Pasilik jį sau. Vis tiek čia ryšio nėra, – atidavė be gailesčio. – Kai tik galėsi, pranešk, kur aš esu.

Sanitaras neskubėdamas atliko reviziją: vandens nėra, maisto nėra, medikamentų, be bintų, varžčių ir poros pakuočių aktyviosios anglies, irgi nėra. Užtat yra žiebtuvėlis ir pusė pakelio cigarečių – puiku. Rūkė pamažu, po keletą užsitraukimų. Nežinia, kiek laiko teks laukti: parą, dvi?

Netrukus pradėjo lyti ir Sanitaras pamanė, kad tai gerai, nes dings dronai ir jo draugai spės pasprukti nuo minosvaidžių apšaudymo, gal, Dievas duos, ir iš apsupties. Galima į šalmą vandens pririnkti. Pritekėjo pusė šalmo, atsigėrė, ir jam palengvėjo. Paskui teko spręsti dilemą su varžčiais: jei nenuims, koja apmirs ir teks nupjauti, o jeigu nuims, gali nukraujuoti ir mirti. Nusprendė surizikuoti ir atpalaiduoti varžtį. Šiek tiek sveikąja ranka atsispaudęs nuo žemės (dar buvo jėgų) pažvelgė į žaizdą. Ji beveik nekraujavo, miego nesinorėjo, taigi atlaisvino varžtį sudarydamas galimybę kraujui cirkuliuoti. Po lietaus drabužiai permirko iki paskutinio siūlo. Tačiau tai, kol dar neatėjo nakties šaltis, turėjo privalumų – galima įsikišti į burną šlapią audinį ir čiulpti iš jo vandenį. Ar suras jį saviškiai? Ir kaip tie, kurie nuėjo, sugebės paaiškinti, kur jis yra? Nei žemėlapio, nei ryšio, nieko… O svetimi? Jei ir suras, tai tik pagal įjungto pėkėemo triukšmą, ne traktorius gi burzgia miškelyje. Kurį laiką gyventi dar galima: vanduo šalme yra, žaizda beveik nekraujuoja, vieta patogi – Goriničius nutempė jį į pavėsį, kur saulę uždengė lapai. Sanitaras stengėsi nemiegoti, kad per variklio gausmą išgirstų, ar niekas neina, nevažiuoja. O jei ir eina, važiuoja, tai kas? Tačiau niekas nėjo ir nevažiavo, nei savi, nei svetimi. Tik skruzdės zujo aplink amžinai susirūpinusios dėl savo bendruomenės, rudosios ir juodosios, ir riebios musės spietėsi prie lavonų.

Per glitų sapną ir nakties šaltį Sanitaras išgirdo, kaip suveikė „Gradai“, pajuto, kaip atlėkė ir jį apibėrė žemių grumstai, kaip krenta medžių šakos ir piktai šlama lapai, nesulaukę spalio geltonio. Ranka paieškojo nulaužtų šakų, pasiekė vieną, antrą, užtempė ant savęs, užsiklojo, prigraibęs pasikišo po pilvu lapų, taip bandydamas apsiginti nuo šalčio. Krėtė drebulys, ir Sanitaras niekaip nepajėgė suvaldyti neklusnaus kūno, kuris dėl karštinės kone šokinėjo ant žemės. Jis pamanė, kad reiktų persijungti į kitą bangą, ištraukti iš atminties ką nors artimo ir brangaus, pasukti atsiminimų anteną į priešingą karui pusę. Jis stengėsi teisingai kvėpuoti, galvoti apie ką nors malonaus, prisiminti žmoną ir namą, vaikus ir mamą. Prisiminė savo mokyklą ir mėgstamas klases, fizinio lavinimo mokytojo kambarėlį, geriausius mokinius, Sporto ir kūno kultūros institutą, kuriame, be kita ko, jis studijavo mediciną, mylimus dėstytojus ir trenerius. Dar sykį dalyvavo bėgimo ir plaukimo varžybose, kuriose kažkada užėmė pirmąsias vietas ir gavo sportinius laipsnius. Prisiminė viską, ryškiai ir aiškiai, ir jam pasidarė gera, nes prisiminimai leido užsimiršti. Kartais atsiminimų vaizdiniai išsikreipdavo, tarytum nuo stipraus vėjo bei skausmo antena palinkdavo į šoną, ir tuomet tarp juodų ir baltų žaibų ir spalvotų ekrano šukių iškildavo tie, kurių savo noru matyti jis negalėjo. Pavyzdžiui, beveik paryčiui iš už šarvuočio išėjo šv. Mykolas, aukštas, liesas žilagalvis vyras, apsirengęs kaip iš ikonos. Už pavadėlio tarsi šunis jis laikė dvi didžiules skruzdes su apynasriais – rudąją ir juodąją. Trijulė artėjo link Sanitaro, kuris sapne sugebėjo nesunkiai atsistoti ant abiejų kojų ir paskubom mąstė, kaipgi teisingai kreiptis į šv. Mykolą: Jūsų Šventenybe ar Jūsų Prakilnybe? Šioje vietoje antena, matyt, nulūžo galutinai, ir galvoje įsiviešpatavo tamsa.

Atsipeikėjęs vietoj vandens jis aptiko šalme klampų purvą, nes nuo naktinių sprogimų šalmas apibiro žemėmis. Iš nusivylimo vos neplyšo krūtinė, taip norėjosi gerti. Neapsikentęs Sanitaras pasėmė saują dumblo ir išspaudė burnon keletą lašų purvino vandens. Kažkur visai netoli, tarsi Liuciferio valia iš pragaro prisikėlę Antrojo pasaulinio karo demonai, vėl riaumojo tankai, tratėjo automatai ir bumbsėjo patrankos. Mūšio triukšmas tai tolo, tai vėl artėjo. Sanitaras suvokė, kad, kol šaudo, niekas negrįš jo paimti. O jėgų nebeliko net tam, kad nupurtytų nuo savęs žemes, kuriomis lyg vėjaraupių spuogais jį apibėrė per apšaudymą. Skubiai reikia vandens ir maisto, reikia baltymų, kitaip jis apalps, o netrukus ir mirs.

Visai šalimais, pro jo ranką, besibraudamos per žoles ir žemių krūvas skruzdės vėl tempė ant nugarų šapelius, lapelius, zujo, skubėdamos savo skruzdiškais reikalais. Paprastos mažos skruzdėlės be jokių apynasrių. Taikūs vabzdžiai, nenutuokiantys, kas yra salvinės ugnies sistema „Uragan“, gamtiškai sprendė savas problemas. Gerti. Sanitaras prisitraukė šalmą ir įkišo ranką – vien tik išdžiūvęs purvas. Kodėl šitaip karšta? Vakar jis gulėjo pavėsy. Pasuko kaklą ir pažvelgė aukštyn – a, štai kas nutiko: aukštumoje švietė žydro dangaus lopinėlis, iš kurio be gailesčio svilino saulė. Medžiai, vakar tankiais lapais slėpę nuo saulės spindulių, dabar stovėjo nuogi lyg našlaičiai. Šakas kruopščiai tarsi benzininiu pjūklu nukapojo šūviai. „Kodėl tokios didelės skruzdės?“ – jis prisiminė sapną, nesistebėdamas nei šv. Mykolu, per kurio vardines buvo gimęs, nei apynasriais ant vabzdžių snukių. Pajuto, kaip kažkas bėgioja ant rankos. Rūgštaus skonio, bet, kai pagalvoji, koks skirtumas? Jeigu jam reikia baltymų, tai štai – baltymai bėgioja greta, juos reikia tiktai pagauti. Taigi, daryti reiks taip: lyžtelti odą nuo pirštų galiukų kaip įmanoma aukščiau link alkūnės, padėti ranką ant skruzdžių tako ir laukti.

Krepšyje, be bintų, varžčių ir flomasterio, Sanitaras aptiko užrašų knygutę. Pabandė užrašyti pirmuosius žodžius: „Rugpjūčio 29 rytas. Aš dar gyvas“, – išėjo visai neblogai. Paskui, kad neprarastų realybės pojūčio, bandė prisiminti ir rašyti dienoraštį, gaudyti skruzdes, išsikasti sliekų. Naktį pakilo karštis, ir šakas panaudojęs kaip trumpas lopetėles jis vėl išsirausė duobę, sustūmė aplink save šūvių išdraskytą žemę – taip numušė degančio kūno karštį.

Iš Sanitaro dienoraščio: „Dislokacijos vieta nežinoma. Laikrodis sustojo 8.06. Laikas apytikslis – po pietų. Nulijo, bijau, kad naktį sušalsiu. Ant manęs visur mėsa – vaikinus sudraskė. Jau atlekia musės. Štai kam karas – gimtoji motina. Skauda kojų pirštus ir pėdą, kurios nėra. Sūnui – mokykis, mamai – didžiuokis, žmonai – nenusivilk, o dukrai – būk tvirta. Vėl lyja. Jei iki vakaro neišdžiūsiu, sušalsiu. Atsistoti negaliu. Nuo skausmo alpstu, galiu judinti tiktai kairę ranką ir dešinę koją. Iš blauzdos styro kaulai kaip iš kiaulės kojos – balti ir apvalūs, daug atplaišų. Saulė leidžiasi 19.30, dabar maždaug 16–17. Pilvas šlapias, apsiversti negaliu. Nusilpau, painiojasi mintys. Kairė ranka šalta – blogai, mane visą krečia. Kraujo užkrėtimas? Kad taip apsiversčiau ant šono ar ant nugaros. Pabandžiau – išsijungiau. Ar ilgam? Noriu miego… Kiek mūsiškių suplėšė į gabalus? Du, tris, keturis? Nugara šąla. Norisi į saulutę. Gretimais sprogo mina, taiklus apskaičiavimas. Skauda koją. Kiek nupjaus tos kojos, jei mane suras? Šaudo. Vėjas šaltas, gal apdžiūsiu. Kas suras vaikinus? Kas suras mane? Išsiųs namo, ar mes būsime dingę be žinios? O aš neturiu kapinėse vietos. Kada ant mano kojos pradės ganytis musės? Kada ji pradės pūti? Man ne tik koją, bet ir kojinę su batu nutraukė. Dar liko pusė pakelio cigarečių. Naktį rūkyti nevalia – apšaudys. Gerti. Saulė leidžiasi. Vargu ar pratrauksiu iki ryto. Visada stengiausi elgtis teisingai, jei ką nors kada nors ir įžeidžiau, prašau atleisti. Šarvuotis dar dirba. Rytoj jau ims dvokti lavonai ir mano pėda. O dar už poros dienų ir aš. Gaudau skruzdes. Aplinkui kanonada. O virš manęs gieda paukšteliai. Noriu užmigti saunoje. Šaudo iš minosvaidžių, kas kur – nesuprasi. Juokinga girdėti, kaip virš tavęs pralekia minos. Jei bent viena pataikys į medį ir sprogs, man galas. Žaizdos beveik neskauda. O pėda tuoj susprogs iš vidaus. Rankų oda susiraukšlėjo – dehidratacija. Šarvuotis pagaliau nutilo. Nėra jėgų pridengti žaizdą. Jau nepajėgiu pagauti skruzdės. Nusigyvenau. Mirštu kaip pasakoj: guli bernelis plyname lauke, o virš jo varnai ratus suka. Ir musės.“

 

Atsargiai, lyg brangų gėrimą, Sanitaras išspaudė iš nosies skystį, sutepė juo sausą liežuvį bei suskeldėjusias lūpas, ir ėmė laukti. Pirmoji musė ilgai ir įkyriai kuteno ropinėdama ant lūpų, nuskrisdavo, kai tik jis sumirksėdavo, todėl teko užsimerkti ir dirbti aklai. Galiausiai ji užropojo ant liežuvio ir Sanitaras staigiai užčiaupė burną nurydamas laimikį. „Neverta skubėti. Reikia kramtyti, stropiai judinti žandikaulius“, – pabarė save. Kita musė atlėkė už kokių penkių minučių. Ją Sanitaras pagavo išsyk ir, švelniai sutraiškęs dantimis, sukramtė. Jokio pasibjaurėjimo nepajuto. Tiesiog trekštelėjo burnoje kūnelis, ir viskas. „Gaila, kad negaliu nurauti sparnų. Iš jų jokios naudos.“ Naktį jį taip krėtė šaltis, kad išsigando, jog nutrūks pėda.

Sanitaras atsipeikėjo nuo vyriškų balsų. Ne savi ir ne svetimi – trys vietiniai vyrukai. Jis nepatikėjo savo ausimis – ne šventieji, ne skruzdės ir ne kirmėlės, o paprasti gyvi žmonės iš kūno ir kraujo stovėjo ties juo ir kalbėjosi. Širdis suspurdo iš džiaugsmo, norėjosi sušukti: „Aš čia“, – bet jam užgniaužė kvapą, ir jis tik tyliai sugargė išspausdamas iš savęs nelabai panašius į žmogaus garsus.

– Žiūrėk, sumaitota snaiperė guli! Mychalyčiau, ten šoviniai, surink. Ė, čia žmogus po šakomis! Gyvas? – virš Sanitaro pakibo galva.

– Ne, miręs, – dusliai pajuokavo į sumintą žolę. Skruzdės žolėje ėmė juoktis ir sugriebusios kojytėmis pilvus numetė savo naštas.

Vyrukai nurinko šakas, pažvelgė į žaizdą ir tyliai nusikeikė.

– Čia ant kojos jau viskas supuvo, bl…!

– Gerti.

– Neturime su savimi.

– Pažiūrėkite pėkėeme.

– Ten nieko nėra, mes žiūrėjome. Tu pagulėk čia truputį, mes tuoj, – ir greitai nuėjo.

Sanitaras užsimerkė ir vėl atsimerkė – nieko nėra, bet šakos išmėtytos. Vadinasi, tikrai kažkas buvo atėjęs ir šnekėjo. O gal jis kliedėdamas pats nusimetė savo priedangą bandydamas išsiveržti iš liepsningo karščio? Ir kalbėjo pats su savimi? Iki vakaro Sanitaras dar keletą kartų nusnūdo, pabusdavo, prarasdavo sąmonę. Jo gyvastis kabinosi į trapų jausmą, kad dar egzistuoja. Gulėjo žvelgdamas į vieną tašką – kaip ant jo rankos nusitiesusios taką nenuilstančios skruzdės, nesustodamos nė akimirkai, tempė ant kuprų visas detales, būtinas skruzdiško pasaulio tvarkai palaikyti: šapelius, voratinklius, musių sparnelius, žoleles, lerveles ir dar daug ką, ko Sanitaras neįžiūrėjo arba neįsiminė. Kai sutemo, skruzdės dingo, o vietoj jų atsirado liūdni vyrai ir moteris, kuri suleido jam dimedrolio ir apibarstė žaizdą milteliais nuo užkrėtimo. Vyrai pakišo jam mažyti puodelį šaltų barščių, bet Sanitaras pirmiausiai pripuolė prie plastikinio butelio su vandeniu. Kiek numalšinęs troškulį, bandė valgyti, bet sugebėjo tik skystimą išsrėbti, kramtyti tirščių neturėjo jėgų.

– Na, kaip tu? Geriau? Tai šliaužk čionai… – ir ištraukė platų gėlėtą lovos apklotą.

Vyrai nunešė Sanitarą į seną „Moskvičių 412“ ir paguldė ant galinės sėdynės. Pakeliui užšoko į kaimą prisipilti vandens. Jis nugirdo pokalbio nuotrupą: „Po apšaudymo niekas neveikia, vanduo tik iš šulinio…“ Švarus, šaltas, nieko skanesnio Sanitaras negėrė per pastaruosius šimtą metų. Jį perpildė džiaugsmas, pergalės prieš mirtį jausmas, jis suvokė, kad pirmąją savo užduotį – išgyventi – jis, turbūt, įvykdė.

– Kuo tu vardu, bent pasakyk.

– Volodia.

– Iš kur būsi?

– Iš Poltavos srities.

Ligoninėje viskas buvo kaip tame miškelyje, tik su sienomis ir stogu: šviesos nėra, medikamentų nėra, gydytojo nėra, maisto nėra. Seselės paguldė Sanitarą ant stalo ir apžiūrėdamos skėsčiojo rankomis bei aikčiojo, kaip išvydusios raupsuotąjį. Kai atlupo pridžiūvusius bintus, patalpoje pasklido salstelėjęs pūvančio kūno kvapas. Viena sesutė išbėgo raudodama, užsispaudusi ranka burną, kad nesusivemtų. Iš aliumininių ąsočių pylė peroksidą tiesiai ant žaizdos, nuplaudamos kirmėles į kibirą. Sanitaras matė, kaip gyviai vienas po kito ne savo valia krito žemyn iš jaukių duobučių jo kojoje. „Taip ir nespėjau paragauti“, – pagalvojo be apgailestavimo.

– Gal galėtumėte paskambinti mano žmonai? – paklausė. – Į namų numerį, štai ant mano rankos parašytas.

Apie ką kalbėjo su žmona, Sanitaras nepamena, nebent tai, kad paprašė, kai jį išrašys, atvežti raugintų obuolių ir arbūzą – mėgstamų skanėstų.

Į Donecką jie važiavo ilgai. Jį greitai užsupo ir viską, kas ten vyko, jis matė per baltai rausvą dalinės užmaršties marginį. Jaunas chirurgas, greičiausiai budintis, susiraukęs apžiūrėjo žaizdą. Sužinojęs, kiek Sanitaras pragulėjo jaunuolyne, pasidomėjo:

– Kodėl nenumirei?

Sanitaras klausimą ignoravo, tik paklausė, apie ką įtemptai mąstė paskutines kelias valandas:

– Jūs man koją iki kelio nupjausite ar aukščiau?

– Pažiūrėsim. Pasistengsiu žemiau, bet nieko nepažadu.

– Bendroji narkozė?

– Suleisime į nugarą. Nors tau ir tokią narkozę leisti rizikinga – visiškai nusilpęs. Bet surizikuosim.

Su šiais žodžiais Sanitaras iškrito iš realybės. Atsipeikėjo jau palatoje, palietė ten, kur turėjo būti koja – tuščia. Beveik iki pat kirkšnies. Sukandęs dantis atsigulė ant pagalvės, kakta išrasojo stambiais prakaito lašais.

Pirmąsias dienas po operacijos Sanitaras prisiminė prastai. Pasaulis paniro į sutemas ir chaosą. Jis gulėjo ligoninėje nupjauta beveik iki liemens koja niekšų okupuotame svetimame mieste; atmintis dirbti atsisakė, mintys šokinėjo punktyru, nenuosekliai. Jis atsidūrė nelaisvėje ir perspektyva iš čia išeiti buvo labai miglota.

Po keturių dienų jį perkėlė į karo ligoninę, paguldė į rūsį kartu su dar keliais ukrainiečių belaisviais – kariais. Maitino kartais koše ir duona su vandeniu, o kartais išvis užmiršdavo, arba tiesiog nenorėdavo atnešti net šio kuklaus davinio, tačiau Sanitaras slėpė duonos atsargas po marškinėliais ir taip gelbėjosi alkanomis dienomis. Keletą kartų buvo atėję žmonės iš įvairių separatistų žinybų ir saugumo tarnybos, klausinėjo: kas jis toks, koks dalinio numeris, kas vadas, kokia užduotis? Nieko ypatingo, gal tiesiog netikėjo, kad jis – paprastas sanitaras, nes negali gi nepasiruošęs žmogus išgyventi tokiomis sąlygomis ir dar su tokiomis žaizdomis. Vadinasi, jis – specialiųjų pajėgų karys, žvalgas, taigi, pasakok, kur gavai spec. paruošimą. Sanitaras galėjo nebent nusijuokti, bet nesijuokė – geriau nereikia. Atsakinėjo išsamiai, daug ir apie nieką, bendrai. O ir ką jis galėjo žinoti? Jiems įsakė, jie ir važiavo. Pasiklydo, pakliuvo į pasalą, juos apšaudė. Pusė bataliono – lavonai. Štai ir visas jo karas.

Rugsėjo 19-ąją Sanitarui neįtikėtinai pasisekė – artėjant pietums jį ir dar du kitus karo belaisvius apkeitė.

Dnipropetrovsko ligoninėje žmona jį surado palatoje su lašeline: pageltusį, liesą, išsekusį. Volodia ištiesė jai ranką, ji pabučiavo ją ir atsiklaupė prie lovos. Kol žmona verkė, jis norėjo ką nors linksmesnio pasakyti, ilgai rinko žodžius, bet juokauti kažkaip nesisekė. Po teisybei, jis tik norėjo nukreipti dėmesį, kad pats neapsiverktų. Paskiau ilgai pasimėgaudamas valgė raugintus obuolius, kepenėles, mėsą, arbūzus, vėl obuolius, kol žmona nurinko nuo taburetės plastikines dėžutes ir lėkštes su maistu, išsigandusi žarnų nepraeinamumo.

Kitą dieną Sanitaras rimtai nustebo. Į palatą nedrąsiai užėjo karys su ligoninės drabužiais, ir Sanitarui pasirodė, kad kažkur jau jį matė, tarsi atsitiktinai, gal akimirksnį, bet šis susitikimas buvo labai reikšmingas, svarbus. Karys ramiai stovėjo ir šypsojosi jam lyg geram bičiuliui:

– Te, – pasakė ir ištiesė jo senąjį telefoną.

Ir tada Sanitaras jį atpažino, nors plaukai buvo trumpesni, veidas šviesesnis, ir, svarbiausia, akys visai kitos – žmogaus, kuris atsigavo. Goriničius – galų gale Volodia prisiminė jo šaukinį – papasakojo, kaip išvedė iš apsupties du sužeistuosius, kaip grupė karių ėjo gelbėti iš apsupties Sanitaro bei kitų, ir juos apšaudė minosvaidžiai, palikę lauke vieną „du šimtąjį“. Tai buvo neilgas pasakojimas, tačiau labai reikšmingas Sanitarui. Dabar, atsidūrus tokioje prastoje situacijoje, jam buvo itin svarbu išgirsti, kad jo tenai nepaliko, nepamiršo ir, kaip bekeiktų jie vadus ir štabus, vis dėlto bandė jį išgelbėti, netgi kito kario gyvybės kaina. Ir Sanitarui pasidarė labai liūdna ir gaila to vyruko, kuris padėjo galvą, kad surastų nepažįstamą vaikiną iš Poltavos srities, gulintį kažkokiame miškelyje su nutraukta pėda, gyvą arba mirusį.

Sanitaras papasakojo Goriničiui viską, kas su juo atsitiko, su visom smulkmenom, nieko nenuslėpdamas, taip, kaip net savo žmonai nepasakojo, netgi apie muses ir šv. Mykolą. Pasijuokė. Vėliau suvalgė kepenėles užsikąsdami raugintais obuoliais.

– Labai skanu, – pasakė Goriničius, – dėkui tau, drauge!

– Tai nėr už ką. Niekaip negaliu prisivalgyti.

– Tiesą sakant, – pratarė Goriničius, – netikėjau, kad tu išgyvensi, – ir su gailesčiu pažvelgė į nesančią koją. – Jei ne tie minosvaidžiai, būtume suradę tave. Ar labai gaila kojos?

– Gaila, kad skruzdės labai mažos, – pajuokavo Sanitaras.

– Nesupratau, – nustebo Goriničius, – paaiškink.

– Jei skruzdės būtų didelės, – pakartojo šyptelėjęs Sanitaras, – nebūtų tekę valgyti musių. Aišku tau?

Narine Abgaryan. Žmonės, kurie visada su manimi

2024 m. Nr. 4 / Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė / Narine Abgaryan (Narinė Abgarian), rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja, 1971 m. gimė Armėnijoje, Berde, gydytojo ir mokytojos šeimoje.

Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / 1975 m. pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų.

Georgi Gospodinov. Laiko slėptuvė

2024 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją.

Marek Hłasko. Du apsakymai

2024 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Marekas Hłasko (1934–1969) – lenkų prozininkas, scenaristas. Jo aštrūs nykią, tamsių spalvų kasdienybę vaizduojantys kūriniai iš karto atnešė jam sėkmę.

Olga Tokarczuk. Empūsijas

2023 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis / Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas – mitologinę pabaisą empūsę ir draugišką pasisėdėjimą ne be alkoholio ‒ simposiją.

Agnieszka Szpila. Apie pepitą, oliguriją ir augalų priežiūros skirtumus

2023 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė / Agnieszka Szpila (g. 1977) – lenkų rašytoja ir kultūros mokslo atstovė, ekofeministė ir aktyvistė. Romanas „Heksės“ – trečioji jos knyga, ji buvo nominuota 2022 m. „Nikės“ premijai.

Mari Sopilko. Žymė

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis / Mari Sopilka (g. 1988 m. Čerkasuose) – vertėja, savanorė, visuomenės veikėja. Čerkasų nacionaliniame B. Chmelnickio universitete baigė ukrainiečių filologiją.

Maksym Popil. Skambučio belaukiant

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis / Maksymas Popilis (g. 2000) apsakymų yra publikavęs žurnale „Dnipro“, apsakymų rinkinyje-fanzine „Rūsys“, taip pat buvo literatūros platformos „Senelis“ konkurso „Košmaras tęsiasi“…

Volodymyr Lys. Jakivo šimtmetis

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Alma Lapinskienė / Volodymyras Lysas, ukrainiečių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, Voluinės garbės pilietis, gimė 1950 m. spalio 26 d. V. Lysas vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu.

Jon Fosse. O tada lai ateina šuo

2014 m. Nr. 10 / Iš norvegų k. vertė Titas Satkūnas / Šuo stovi svetainėje ir žiūri į mane. Ima neramiai eiti ratu, suinkščia. Suprantu, kad šuo nori į lauką. Atidarau svetainės duris ir šuo vizgindamas uodegą išlekia į prieangį. Kol einu iki lauko durų…

Fay Weldon. Kelio siaubai

2023 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Fay Weldon (1931–2023) – anglų rašytoja, gimusi Vusteryje, tačiau augusi Naujojoje Zelandijoje. Grįžusi į Britaniją, studijavo ekonomiką ir psichologiją, prieš pradėdama rašyti, dirbo reklamos srityje.

Lucy Clifford. Naujoji motina

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / Karalienės Viktorijos epochos rašytoja Lucy Clifford (1846–1929), dar žinoma ponios W. K. Clifford vardu, dabar pažįstama retam skaitytojui, nors savo laiku buvo garsi britų literatė.