Anatolij Krym. Berlas, Berta ir kiti
2016 m. Nr. 12
Iš rusų k. vertė Viktoras Rudžianskas
Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą. Mokėsi Chmelnickio aukštesniojoje muzikos mokykloje (smuiko klasė), vėliau ten dėstė, grojo Černovicko Olgos Kobylianskos teatro orkestre, tarnavo armijoje. 1969–1974 m. mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, Dramaturgijos fakultete (Viktoro Rozovo kurse).
Spaudoje kaip prozininkas debiutavo 1973 m., kūrybą skelbė žurnaluose „Junost’“, „Zna-mia“, „Moskva“. 1974 m. Saratovo akademiniame teatre pastatyta pirmoji jo pjesė „Ilgas kelias namo“. A. Krymo pjesės ir miuziklai vaidinti apie keturiasdešimtyje teatrų Kijeve, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Ukrainoje ir Rusijoje išėjo po keletą jo pjesių, romanų ir apsakymų rinkinių, pagal jo scenarijus sukurti trys kino filmai.
„Pasakojimai apie žydišką laimę“ 2005–2010 m. susilaukė keturių leidimų. Knygą sudaro šeši apsakymai, rašyti dešimt metų. Kūriniuose dera humoras, ironija ir graudulys, atsirandantys iš asmeninių patirčių ir pažįstamų biografijų, taip pat – iš dramatiškos ir absurdiškos kasdienybės šalies, nuo kurios ir patys ne taip seniai atsiskyrėme. Autorius lyg alchemikas filosofinio akmens ieško atsakymo į amžiną klausimą: kas vis dėlto yra ta žydiška laimė.
Kiekvienas miestas turi savo kvailį, bet ne kiekvienas – Borisą Abramovičių. Prieštarausite, nes bet kurio miesto telefonų knygoje įmanoma sukrapštyti kelias dešimtis abonentų, turinčių tokį vardą ir tėvavardį? Nesiginčysiu. Beje, ir Boriso Abramovičiaus miegamajame pūpso telefonas. Na, ir kas? Juk ne dėl to mūsų Borisas Abramovičius – pasaulinio masto garsenybė. Prisiimu atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, bet būtent mūsų nedideliame mieste, nuo sostinės atskirtame šimtais kilometrų duobėtų kelių, ant kurių pristatyta nesuskaičiuojama gausybė kelių milicijos postų, prie kurių naktimis pareigūnai mosikuoja lazdelėmis ir nugręžia sustabdytų vairuotojų pinigines, gyvena devyni šimtai devyniasdešimt devintos prabos įžymybė.
Garsenybe jį padarė ne laikraščiai, ne radijas, ne televizija, garsenybe jis tapo prieš visų: viršininkų, laiko ir penktosios grafos pase – valią. Juokingiausia, kad jo pareigos, tarp mūsų kalbant, nepritrenkiančios: srities filharmonijos direktoriaus pavaduotojas. Neskubėkite ironiškai šypsotis. Verčiau apsvarstykite štai tokį faktą: nuo Boriso Abramovičiaus jubiliejaus praslinko treji metai, tačiau dar ir šiandien bet kuriame miesto turguje galite sužinoti, kaip ir kas ten dėjosi. Su visomis smulkmenomis, neišskiriant nė meniu.
Nuostabiausia, kad miesto valdžia neorganizavo jokių iškilmių, apie jas neraportavo pionieriai rožiniais veidukais, niekas negiedojo „Internacionalo“. Miesto galvos nusprendė tik paskambinti telefonu ir jubiliatui pasakyti vieną kitą privalomą salstelėjusį žodelį, bet… Sužinojusi, kas atvažiuoja išlenkti taurelės už Boriso Abramovičiaus sveikatą, viršininkija vos neišvirto iš koto. Neįmanoma suminėti visų pavardžių, bet faktas: viešbučiuose neužteko liuksų tiems liaudies artistams ir laureatams apgyvendinti, nors, ačiū Dievui, viešbučiai, dėkui Austrijos–Vengrijos monarchijai, mūsų miestui niekada nekėlė jokių rūpesčių. Savo pašonėje beveik pražiopsoję tokį nusipelniusį žmogų, kuris tujinasi su garsiu smuikininku, tujinasi su tokiu smuikininku, kuriam nedalyvaujant Belgijos karalienė net nesėda vakarieniauti, miesto didžiūnai jau ketino griebtis atgailos. Jei būtų taip pasielgę, būtų susimovę dar kartą, mat prisipažinti klydus valdininkams draudžia vadovaujanti marksistinė ideologija: kad jau užimate tokius aukštus postus, tai, mielieji, nebūkite kvailesni už mases. Vietoje atgailos atsakingiausioji miesto galva iš organų pareikalavo atvykėlių sąrašo, sodriai prisiminė kažkieno mamą ir pareiškė, kad jubiliejaus sumaišties priežastis – tvirta šalies vadovybės pozicija dėl krizės Artimuosiuose Rytuose, demaskuojanti tam tikros tautybės asmenų slaptas pastangas organizuoti neva nekaltus susirinkimus, kuriuose nesilaikant dienotvarkės ir be jokios atsakomybės būtų pliurpiama bet kas ir apie bet ką, tik ne apie sionizmo grėsmę, pakibusią virš progresyvios žmonijos.
Kalbėk nekalbėjęs, tačiau artistų rate Borisas Abramovičius buvo legendinis žmogus. Apie jį pasakojama daugybė istorijų – išgalvotų ir tikrų, juokingų ir dar juokingesnių. Pavyzdžiui, apie tai, kaip jis vyko susipažinti su naujuoju kultūros ministru. Suprantama, ministras – kultūringas žmogus, vis dėlto ne prekybai vadovavo, tad iš savo planuotojų-finansininkų žinojo, kas yra geriausios šalies filharmonijos direktorius.
Suprato tas ministras, kad Borisas Abramovičius tėra viso labo pavaduotojas, nes ne partijos narys, ką jau kalbėti apie jo abejotiną tautybę, tačiau neįtarė, kad pagrindinė kliūtis, sutrukdžiusi jam gauti aukštesnį postą, buvo šnekamoji rusų kalba su siaubingu jidiš akcentu. Jidiš, beje, direktoriaus pavaduotojas kalbėjo net su santechniku Kuzmičiumi. Maža to, kad santechnikas ne tik puikiai suprato tarybiniam žmogui nepriimtiną kalbą, dar sugebėdavo ir atsakyti: „Berl, my daf koifen varžtai, todėl kad sit zan katastrof myt šildymas.“ Jūs, taip, jūs, ar priimtumėt į partiją tokį tipą, kuris net Kuzmičiui, garbiam žmogui, triskart sužeistam fronte, medalių turinčiam daugiau negu plaukų ant galvos, padarė tokią bjaurią įtaką?!
Filharmonija, aišku, turėjo tikrą direktorių. Šiam, laimei, užteko proto, kad nepradėtų vadovauti. Savo dienotvarkę direktorius užkišo vaikščiojimais po miesto ir rajono komitetus. Ten jis pūtė miglą, tvenkė debesis ir nemokamai dalijo kontramarkes į deficitinius koncertus. Manote, kad menus tais laikais deficitas buvo aplenkęs? Na, tada paklauskite savo bobučių ir diedukų: ar jie galėjo be blato arba nepermokėję už bilietus spekuliantui patekti į Arkadijaus Raikino bei Davido Oistracho koncertus? Gavot atsakymą? Tai va.
Išvažiavo, vadinasi, Borisas Abramovičius prisistatyti naujajam kultūros ministrui. Kas be ko, kartu pasiėmė ir direktorių. Verta paminėti, kad Borisas Abramovičius buvo impozantiškas vyras, dėvėjo elegantiškai pasiūtus kostiumus, pasirišdavo stilingą peteliškę. Nuo jo visada sklido brangaus užsienietiško odekolono ir gerų papirosų kvapas.
Direktorius gi buvo iš kaimo rajkomiečių. Iš tų maksimalistų, kurie nori kuo mažiau dirbti, bet ieško kuo geriau apmokamo darbo. Ir dar pageidautina – prestižinio. Tokių siekių vedamas jis atsidūrė labai atsakingo asmens kabinete. Ten ir buvo nuspręsta: kam jau kam, o filharmonijai vadovauti jis, be abejo, tinka. Tiesa, instruktažo metu atsakingas asmuo nuo naujai iškepto direktoriaus laikėsi kuo atokiau, primygtinai jam patarinėjo vaikišku muilu kasdien plauti kojas ir būtinai skustis. Dėl kitų dalykų, aiškino svarbaus kabineto šeimininkas, tvirtą paramą gausite iš savo neaiškios įstaigos partinės organizacijos narių. Jei prireiks – ir iš Ivano Ivanovičiaus, kurį kuruoti kultūrą įgaliojo labai rimta organizacija. Tokia rimta, kad garsiai ją įvardyti būtų neatsakinga.
Kultūros ministras Borisą Abramovičių pasitiko priimamajame, apkabino tarsi seną draugą, nusišypsojo, pakvėpino švariai nuskustus skruostus ir mandagiai linktelėjo direktoriui:
– O jūsų vairuotojas, Borisai Abramovičiau, tegul palaukia priimamajame arba nueina į pagalbinių darbuotojų bufetą. Šiandien ten duoda tirpios kavos.
Žinoma, vėliau direktorius tvirtino, kad ministerijoje viskas vyko ne taip, kad ši istorija – tik eilinė Boriso Abramovičiaus šunybė, kad ministras kvietė ir jį, tai yra direktorių, tačiau jis, direktorius, atsisakęs eiti į kabinetą, nes turėjęs daug svarbesnių reikalų už lia lia su kažkokiu ministru, – bet kas dabar pasakys visą tiesą? Sekretorė? Ji seniai išėjo į pensiją.
Daug, tikrai daug istorijų sklandė aplink Borisą Abramovičių, bet visiems labiausiai įsiminė legendiniai jo paties pokštai, krečiami rimtu veidu. Nuo jų aukoms drebėdavo kojos, o stebėtojų pilvukus iš juoko imdavo traukti mėšlungis. Sykį vyresnysis konferansjė Monia Tūzas (tai tikra jo pavardė, ne pseudonimas) neištvėrė:
– Liaukis, Berlai, prisijuokausi vienąsyk!
Lengva pasakyti – „liaukis“! Kur padėti prigimtį, be pokštų ir šunybių negalinčią išgyventi nė dienos? O jei dar „auka“ į situaciją įsikerta lėčiau už medinę taburetę, jei demonstratyviai atkiša surūgusią fizionomiją? Tai ką? Palikti ramybėje? Na jau ne! Ne toks žmogus Borisas Abramovičius!
Mylimiausias jo pokštų objektas buvo buhalterė Berta Solomonovna, trečiasis ir paskutinysis žydų tautybės asmuo visoje filharmonijoje. Tiesa, buvo dar bufetininkas Šimonas, nenuslėpsi. Tačiau jis taip įžūliai prekiavo sužiedėjusiais sumuštiniais ir taip nesaikingai skiedė apelsinų sirupą, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti jį žydu. Bet ne apie Šimoną kalbame. Apie vyriausiąją buhalterę.
Berta ir Borisas Abramovičius kartu išdirbo tiek metų, kad net Monia, ketinęs suskaičiuoti, kiek, užsikirto ties skaičiumi – 42. Direktoriaus pavaduotojas labai vertino Bertą, o toji savo šefą tiesiog dievino. Pavyduoliai šnabždėjosi, kad jų bendradarbiavimas ne itin švarus. O kas iš tų kalbų, jei to neįrodė nė viena revizija?
Gastroliuojantys artistai žinojo, kad šiame mieste, be liukso viešbutyje ir ištaigingos gėlių puokštės, po pasirodymo jų dar laukia brangiausias restoranas, o ten – nepakartojama vakarienė žvakių šviesoje, originalūs suvenyrai atminčiai. Ir įspūdingas finalinis akcentas – pusiau legalus kultūrinis žygis į srities prekybos bazę, kur pilna importo… Iš kur, sakykite, prasimanyti pinigų tokiam priėmimui, jei gastroliuojantys artistai atvažiuodavo kiekvieną savaitę, o Boriso Abramovičiaus alga, patys suprantate, tarybinė? Neabejotina, Berta Solomonovna mokėjo daryti pinigus iš oro, tačiau tylėjo. Nelyginant apdulkėjęs grafinas ant jos seifo.
Svarbiausia, buhalterė turėjo vieną cveką, kurį Borisas Abramovičius tiesiog dievino: ji buvo liguistai prietaringa, bijojo juodų kačių, tikėjo pomirtiniu gyvenimu, o kai prieš trejetą metų mirė jos vyras, tai, kaip sakoma, galutinai įsijautė… Kiekvieną rytą, pamačiusi direktoriaus pavaduotoją, ji džiaugsmingai skriedavo jo link:
– Berlai, šiąnakt sapnavau Jašą! Jums linkėjimus perdavė!
– Ačiū! Ir jam nuo manęs perduokit! Kaip jis ten laikosi?
– Ui, apie viską iš eilės!..
Pasiliedavo naujienos iš ano pasaulio.
Kartais Berta būdavo labai liūdna ir ašaringai skųsdavosi savo amžinatilsį vyru:
– Jau trečia naktis Jaša nesisapnuoja. Turbūt įsižeidė. Kaip jūs manote, Berlai, gal reikėtų nueiti į kapines ir su juo išsiaiškinti?
– Aišku, reikėtų, – suprato jos nerimą Borisas Abramovičius. – Nors… tu be reikalo jaudiniesi, Berta. Ko gero, jis ten susitiko savo draugelius ir lošia preferansą. Kol neprasiloš iki trumpikių, nepasirodys.
– Jūs taip manote? – viltingai paklausė Berta.
– Esu tikras! Jaša toks žmogus, kad laiko veltui nešvaistys. Juolab kad prieš mėnesį mirė kortuotojas Boria. Prisimeni jį? Įsivaizduoju, kas ten dabar darosi!..
– Tai jau taip! Ačiū, Berlai. Aš irgi manau, kad kortos kaltos. Per tą preferansą jis nuvarė širdį, bet… nesuprantu aš… iš ko jie lošia? Juk ten, atrodo, nėra pinigų?! – jos balse atsirado mistinio siaubo gaidelės. Borisas Abramovičius filosofiškai atsiduso:
– Pinigai… Jų visur yra, Berta. Kur gali nebūti pinigų?
– Iš tikrųjų, – nesiginčijo daug iškentėjusi moteris. Kaip buhalterė, ji puikiai suprato, kad be pinigų juokingai viskas atrodytų. Netgi ten.
Kartais panašiems žaidimams Borisas Abramovičius nerasdavo nei laiko, nei noro. Ypač koncertų dienomis. Dėl to jį, aišku, galima suprasti… Tarkime, rytoj atvažiuoja Štepselis ir Tarapunka, o administratorius pripirko ne raudonų, bet geltonų gėlių! Maža to, srities komitetas grasina išsiaiškinti, kodėl tokia rimta įstaiga kaip jų, na, srities komitetas, gavo tik dešimt kontramarkių ir net devyniose iš dešimties vietos nurodytos ne pirmoje eilėje?! Be to, artistus reikėjo įtikinti, kad jie per stipriai neužvažiuotų pirmajam miesto asmeniui, nes jis to nepakenčia. Lengva pasakyti – „reikia įtikinti“. Juk Štepselis ir Tarapunka su didžiausiu pasimėgavimu reprizose pažnaibydavo vietinę valdžią taip, kad visose filharmonijose po jų pasirodymo kurį laiką politvalandėlės vykdavo tris kartus per savaitę! Prasidėdavo jos kažkodėl septintą valandą ryte. Žodžiu, rūpesčių – tiek ir tiek! Iš kur semtis jėgų naujienoms apie Jašą, kuris pastaruoju metu taip suįžūlėjo, kad, įsivaizduojate, išdrįso į žmonos sapną ateiti su kažkokia pusiau išsirengusia dama. Rūpesčiai tai rūpesčiai, bet pabandyk išsisukti – ir neduok Dieve! – girdint pašaliniams pasišaipyti iš Bertos idiotiškų fantazijų. Ji seniai pensinio amžiaus ir filharmonijoje išsilaiko tik todėl, kad Borisas Abramovičius domisi Jašos reikalais aname pasaulyje. Žodžiu, vyriausioji buhalterė, pasak poetų, buvo jo kryžius, jo kančia, jo džiaugsmas. Tik ji viena žinojo – kiek, kam, kada ir už ką.
O gyvenimas sukosi savo ratu. Vieni artistai pelnyti duonos kąsnio važiuodavo į Sibirą, kiti, prisiriję nuoskaudų, iš ten sugrįždavo, išeidavo į pensiją seniokai, jų vietą dažniausiai užimdavo tuščiagarbiai kultūros mokyklų auklėtiniai, rečiau – savamoksliai deimančiukai. Išaušdavo ir liūdnų dienų, kai šį pasaulį palikdavo vienas tų, kurių jaunystę mena senutėlė girgždanti koncertų salės scena.
Vieną šiltą dieną kažkaip netikėtai mirė Monia Tūzas. Niekas nenorėjo su tuo susitaikyti, iki šiol visi buvo tikri, kad Monia jaunas kaip mūsų miestas, stiprus kaip tūkstantmečiai ąžuolai, ošiantys parke, amžinas kaip debesys ir žvaigždės! Aiktelėjome iš nuostabos, kai paaiškėjo, kad Moniai aštuoniasdešimt dveji! O jis, šaunuolis, išeidamas nei savęs, nei kitų nekankino… Ramiai užmigo, ir neprabudo. Užuot gailėję Monios, žmonės ėmė gailėtis savęs, nes žinojo: tokios lengvos mirties Dievas jiems neatsiųs. Jis tokias mirtis taupo savo numylėtiniams. Blatas – ir aname pasaulyje blatas.
Puošdamos karstą gėlėmis pagyvenusios kontrolierės slapčia šypsojosi, prisimindamos velionio juokelius ir iki paskutinių dienų neišsekusį dėmesį moteriškajai lyčiai. Joms ir dabar atrodė, kad Monia tuoj atsimerks ir, plekštelėjęs per arčiausiai stovinčios moters nemenką užpakalį, šelmiškai atsidus: „Na, nereikia manęs klaidinti,mergaitės, aš puikiai atsimenu, kad Klava niekada nenešiojo biushalterio, todėl jos akivaizdoje visada vaikščiodavau susijaudinęs.“
Monios mirtis iš Boriso Abramovičiaus gyvenimo atėmė dalį žavesio. Juk tik Monia sau leisdavo familiariai kalbėtis su griežtu direktoriaus pavaduotoju, tik Monia turėjo teisę nepasibeldęs užeiti į jo kabinetą, dribtelti ant kėdės ir užmesti koją ant kojos taip, kad galėtų demonstruoti iš klešnių išlindusias žydros spalvos šilkines apatines kelnes, kurias mūvėdavo net per liepos karščius. Tik Monia – kabinete, kuriame kiti bijojo kvėpuoti! – nuo stalo neatsiklausęs pasiimdavo papirosą ir garsiai priekaištaudavo: „Berlai, ar tu kada nors išeisi į pensiją? Sukėlei neįmanomą krizę – neturiu partnerio vidudienio preferansiukui!“ Direktoriaus pavaduotojas su malonumu toleravo jo pokštus. Ir negalėjo pats sau paaiškinti – kodėl?
Laidotuvių dieną Borisas Abramovičius, kaip visada, atrodė griežtas ir nepažeidžiamas, nors išvakarėse jam teko ne itin maloniai pasiginčyti su direktoriumi, sužinojusiu miesto viršūnėlių nuomonę ir prieštaravusiu, kad konferansjė būtų pašarvotas filharmonijos fojė.
– Jau dvidešimt metų, kaip jis pensininkas! – karščiavosi direktorius. – Neturi jokių titulų ir apskritai niekuo nenusipelnė tėvynei! O mes jį norime pašarvoti tokioje garbingoje vietoje – nelyg… nelyg… nelyg seną bolševiką! Jeigu eiliniam velioniui rodysime tiek pagarbos, tai gyvi kolektyvo nariai praras bet kokį stimulą dirbti!
Borisas Abramovičius nužvelgė direktorių nepakeliamai niūriu žvilgsniu – o tai jam visada puikiai sekėsi, – ir tęsė:
– Vadinasi, taip… Dišymtą jį atveš, a dišymtą thrisdyšymt phradėsime į fojė leisti žmones… Kas pasakys kalbą kolektyvo vahrdu?
– Jūs, jūs! – išsigando direktorius, karštligiškai suvokęs, kad jam ko gero atsirūgs, jei pasakys „kalbą kolektyvo vardu“.
– Aš nimuoku sakyti kalbas, – atsiduso Borisas Abramovičius. – Man thrukdo akcentas, jūs gy žynote!
– Akcentas! Jam trukdo akcentas! Neišmoko normaliai kalbėti! – apimtas traukulių blaškėsi direktorius, iš paskutiniųjų bandydamas maištauti prieš užsispyrusį pavaduotoją. – Ką jūs apskritai mokate?! Sakykite, ką?!
– Aš muoku dihrbti, dhrauge! – galutinai pribaigė direktorių Borisas Abramovičius, atkirtęs tokiu tonu, kokiu, atsitiktinai užtikęs nesušluotų saulėgrąžų lukštų, auklėdavo valytojas.
Taigi laidotuvių dieną švelnus tarsi pūkelis direktorius stovėjo su gedulo juostele ant rankovės ir baikščiai žvilgčiojo į nesibaigiantį srautą pagyvenusių žmonių, kurie panoro atsisveikinti su Monia Tūzu. Tokias minias ligi šiol jis tematydavo dukart per metus. Prie paminklo didžiajam pasaulinio proletariato vadui. Mat pro jį Gegužės pirmąją ir Lapkričio septintąją privalėdavo pražygiuoti šventinė eisena.
Tuo metu Borisas Abramovičius ir Berta, užsidarę kabinete, svarstė, ką daryti dėl gedulingų pietų. Suprantama, Monia Tūzas buvo žydas ir, pagal žydų papročius, jokių parymojimų prie arbatėlės neturėjo būti. Tai – aišku kaip dieną. Kita vertus, Monią mylėjo ukrainai ir lenkai, rusai ir rumunai, ir jiems mažiausiai rūpėjo velionio tautybė. Neabejotina, kad jie norės pasėdėti, prisiminti Monios anekdotus, juokelius, pokštus, išlenkti po stiklą vyno, palinkėti jam „lengvos žemelės“ ir akimirką pamąstyti apie didžiąją neišvengiamybę, neaplenksiančią nė vieno.
Kadangi Monia visą gyvenimą buvo vienišas, o užgyveno tiek, kad liko plikas kaip tilvikas, tai visi rūpesčiai pakibo virš Boriso Abramovičiaus galvos.
– Hraikia du šymtus hrubliovų, ihr ne mažiau, – svarstė direktoriaus pavaduotojas, skęsdamas papiroso dūmuose. – Skambinau į kavinę, ihr jie sakė, kad už du šymtus hrubliovų ihr ketuhri konthramahrkiai į Kobzono koncehrtą padengs stalą ant penkiasdešymt žmonių. Kiek mes tuhrime?
– Dvidešimt davė profsąjunga, šešiasdešimt liko nepanaudota totorių festivalyje… Iš viso aštuoniasdešimt.
Borisas Abramovičius iš piniginės išsitraukė dvi šlamančias dešimtines.
– Dvydešymt. Daugiau netuhriu. Hraikia dahr šymtas hrubliovų. Galvok, Behrta, galvok! Tik apie tuos, kuhr apatiniame seife, – negalvok.
Berta atsivertė bloknotą, suraukė kaktą ir, išrikiavusi skaičius eilutėmis su užšifruotomis nuorodomis, parodė Borisui Abramovičiui.
Jis trejetą minučių studijavo įrašus.
– Gerai sugalvojai. Žodžiu, suliesės kasa už Kobzoną ir už tos, kuri scenoje šokinėja be sijono… kaip ten jos pavardė… pamiršau… pasirodymą. Bet pas ją anšlagas! – ištarė ir pats nustebo. – Turbūt dėl kojų. Kadaise visi į filharmoniją veržėsi dėl Kozlovskio balso, dabar dėl jos… kaip jos… nesvarbu… kojų… Paimk tą šimtinę ir turėsi dvi, grįžę iš kapinių pasėdėsime. Su visais. Ui, Monia, Monia, galėjai bent mane perspėti, kaip kad žmonėse priimta… O tu nieko nesakęs, supranti, brinkt ir numirei. Tiek to, nusileisiu į fojė, pažiūrėsiu, kaip ten kas…
– Berlai! – Bertos akyse įsižiebė pažįstama mistiška beprotybė. – Aš noriu tavęs paklausti. Kada Monia… kada jis bus ten?!
Borisas Abramovičius pasitempė, saldi banga perliejo jo krūtinę ir, įsijausdamas į pokštą, kurį tuoj iškrės Bertočkai, jis užplėšė papirosą. Gudriai primerkęs akis pažvelgė į sieninį kalendorių:
– Šiandien kuri diena?
– Trečiadienis.
– Galvoju, maždaug pirmadienį Monia turėtų pasiekti paskyrimo vietą. Žinai, ten turbūt irgi esama šiokių tokių formalumų, asmens tapatybės patikrinimų, o ir atstumas šį tą reiškia.
– Berlai! – Berta suspaudė lūpas, tarsi bijotų išduoti ypatingą paslaptį.
– Berta, – švelniai atsakė Borisas Abramovičius, – kaip aš tave suprantu, bet apačioje nekantrauja Monia. Jo tokia būsena, kad ilgai mūsų laukti negali. Jis visada buvo jautrus blogam kvapui… Jis tikrai perduos Jašai linkėjimus. Nejaugi manai, kad Monia nesupranta, kaip tau tai svarbu? Nusiramink. Labai tavęs prašau.
– Berlai! – stambios ašaros, vagodamos storą pigios pudros sluoksnį, ritosi per iškorijusį moters veidą. – Jau antrą naktį Jaša atėjęs tyli. Patylėjęs dar pirštu pagraso… kaip koks milicininkas!..
– Turbūt jis tavęs pavydi, – pažvelgęs į laikrodį atsidūsta Borisas Abramovičius. – Ak, tie pavydūs vyrai! Net iš ano pasaulio savo žmonas pasiekia. Nesuprantu, už ką tu tą savimylą kortuotoją taip myli…
Berta nesiklausė. Dvigubas jos pagurklis virpėjo:
– O vakar… o vakar… jis atėjo ir pasakė: „Daugiau manęs nelauk! Išeinu!“ Už ką jis mane palieka? Ką aš tokio padariau?!
– Tai Froidas, – mąsliai ištarė direktoriaus pavaduotojas.
– Kas? Fredas?! Tas mėsininkas?! – susierzino Berta. – Kuo Fredas čia dėtas?
Lengvas jaudulys, kaitinęs krūtinę, netikėtai nudegino šalčiu. Kaip tik tokiomis akimirkomis Borisas Abramovičius pajusdavo, kad jį veikia tas idiotiškas Bertos tikėjimas. Kitaip sau negalėjo paaiškinti, kodėl ir jo asmeninės mintys ima skverbtis į pomirtinį gyvenimą. Tokios akimirkos jį gąsdino ir, nelyg putojantis vandens verpetas skiedrelę, traukė vis gilyn. Laimei, Borisas Abramovičius sugebėdavo laiku iš ten ištrūkti ir susigrąžinti žemę po kojomis. Kaip iš bedugnės. „Na, koks dar gali būti kitas gyvenimas? – jis pyktelėjo pats ant savęs. – Yra tik šis! Galbūt menkas, per daug chaotiškas, lydimas netekčių ir iliuzijų, bet tik šitas! O tas, kitas… Tą sugalvojo žmonės, kad nuramintų save. Sugalvojo kaip dovaną sau… už neišsipildymus, kaip galimybę ištrinti klaidas ir pradėti viską iš naujo! Todėl ta sena kvaiša – juokinga. Paprasčiausiai juokinga su tuo kvailu tikėjimu, kad jos Jašenka, įsitaisęs ant debesėlio, su draugužiais pliekia preferansą ir nekantriai laukia savo antrosios puselės su farširuota žuvim ant močiutės padėklo.“
Borisas Abramovičius pažvelgė į vyriausiąją buhalterę ir pamokančiai prabilo:
– Parašyk, kad tu nekalta, parašyk, kad jis liautųsi juokus krėtęs, paaiškink, kad jis baigia tau ištampyti visus nervus! Dar parašyk, kad ir aš pasipiktinęs jo elgesiu, nes mums ant nosies kabo ketvirčio ataskaitos, o jis tokiu atsakingu metu drįsta ten durnių klijuoti! Parašyk jam, kad Berlas pasakė štai taip: „Jankeli, tavo žmona – auksinė, o tu elgiesi kaip paskutinis šmikis!“ Parašyk, kad Monia jau beveik pusiaukelėje, ir kai jie susitiks, tas jam visą tiesą išklos į akis.
Ašaros išdžiūvo akimirksniu, moteris net šyptelėjo:
– Ui, Berlai, auksinė tavo galva! Tuoj pat jam parašysiu. Bet… kaip?
Borisas Abramovičius tikėjosi tokio klausimo, tad atsakymą buvo parengęs iš anksto:
– Laišką įdėsime į Monios karstą, o jis perduos tavo Jašenkai!
Laidotuvės vyko sklandžiai. Bent jau būdamas gyvas, Monia turbūt niekada nesitikėjo, kad katafalką su jo palaikais lydės keturi prikimšti autobusai ir dešimtys lengvųjų automobilių, o prie kapinių vartų, nelyg garbės sargyboje, sustings minia jau pražilusių jo gerbėjų moterų su gėlėmis rankose. Taip pat susirinko miesto elgetos, visi iki vieno, nors šių pagal oficialią statistiką mūsų šalyje apskritai nebuvo.
Berta sukiojosi palei karstą. Pastebėjęs, kaip rūpestingai ji pataisė pagalvėlę, Borisas Abramovičius suprato: laiškas jau ten. Bertą apėmė toks jaudulys, koks apimtų kiekvieną žmogų, siunčiantį svarbią žinią ir bijantį, kad pakeliui laiškas neprašaptų. „Niekur jis nedings, – mintyse liūdnai šyptelėjo Borisas Abramovičius, žiūrėdamas į didžiules vinis, kuriomis tuoj bus užkaltas karstas. – Aišku, tas laiškas virs dulkėmis ir joks Jaša niekada nesužinos, kas jame parašyta.“ Jo žvilgsnis nevalingai įsmigo į vyriausiąją buhalterę, o galvon toptelėjo netikėta mintis: šita amželį baigianti moteris yra pati laimingiausia iš visų mirtingųjų. Juk ji visiškai nebijo numirti! Bertai mirtis bus džiaugsmo akimirka, dar kartą sujungsianti ją su Jaša. Su tuo vyru, kurį ji mylėjo ištisas keturias dešimtis metų. Ir dabar tebemyli!.. Dieve, už ką tu jam skyrei tokią moterį?!
Kavinės darbuotojai, kaip ir žadėjo, dosniai padengė stalą. Tik štai į gedulingus pietus susirinko ne penkiasdešimt, kaip tikėtasi, o aštuoniasdešimt žmonių. Kavinės direktorius, prisimindamas Monios pasirodymus scenoje, neturėjo jokių pretenzijų. Lyg iš po žemių išdygo trūkstamos kėdės ir dėžė spirituoto vyno „nuo dėkingo žiūrovo“.
Pirmasis tostas, kaip ir dera, buvo su netekties liūdesio gaidele. Kažkas dar pasakė kalbą apie tarybinės estrados didybę bei kuklius jos puoselėtojus. Na, o po trečios taurelės laidotuvių orkestrėlio muzikantai, laikantys save artimais visų mirusių kūrybos žmonių giminaičiais, paaukštinę tonaciją prisiminė Monios reprizas, etiudus, feljetonus. Tada žodžio pareikalavo kažkokie nepažįstamieji ir paaiškėjo, kad labai daug žmonių prisimena neprilygstamąjį konferansjė, net jo juokingą armonikėlę, kuria jis linksmino žiūrovus dar penktojo dešimtmečio viduryje… Net naivių kupletų apie džiazo banditus ir stileivas žmonės neužmiršo. Ir visiems buvo gera. Ir visi apsivalė nuo šio pasaulio purvo bei suprato, kad jo šurmulys – visiškas niekas prieš Didžiąją Tylą, kurios nė vienas neišvengs.
Kai tostai baigėsi ir, užmiršę Monią, gedulingų pietų dalyviai ėmė gvildenti naujausias politines problemas, Borisas Abramovičius linktelėjo Bertai ir jie abu nepastebimai išėjo iš kavinės. Prie durų laukė tarnybinis automobilis.
Tik įžengusi į pavaduotojo kabinetą, Berta patenkinta pareiškė:
– Geros buvo laidotuvės… Žmonių tokia gausybė. Monia turėtų būti patenkintas. Kaip jūs manote, Berlai?
Borisas Abramovičius pabarbeno į lango stiklą ir nelinksmai prabilo:
– Be abejo, Monia patenkintas. Taip… O mus, vadinasi, pirmadienį purtys revizija.
– Kokia revizija? Kas taip sakė? Prieš porą mėnesių…
– Direktorius sakė! – suirzęs atrėžė pavaduotojas. – Turbūt ten, – parodė pirštu į lubas, – yra nepatenkintų, kad mes taip iškilmingai Monią palaidojom. Nusprendė priminti man, kas šituose namuose šeimininkas.
– O kodėl Monios neturėjome žmoniškai palaidoti? – nesuprato Berta. – Gal jie mano, kad aname pasaulyje mus visus pasitiks su srities komiteto duona ir druska?
– Ša! Atsimeni, Monia irgi apie politiką paburnodavo. Numirė nė menkiausiu medaliu neapdovanotas… Tiek to, tegul siunčia tas revizijas-šmikizijas.
– Tiek to! – arogantiškai atkartojo Berta. – Pas mane šuns papą teras!
– Gerai jau gerai, pažiūrėkim popierius dar kartą, patikrinkim, ar visi galai sueina, – Borisas Abramovičius visu svoriu dribtelėjo į krėslą.
Menkas malonumas tos revizijos. Panašu į vaikų žaidimą: „Jei kas nespėjo pasislėpti – aš nekaltas.“ Tik finalas bus liūdnas, jei „nespėjai pasislėpti“. Ne toks, kaip vaikų žaidime. Čia – net jei „gerai pasislėpei“ – nervų karas. Priekabūs revizorių klausimai dėl vieno ar kito popierėlio, dėl kiekvieno skaičiaus… Tokie dalykėliai iki šiol dar niekam nervų sistemos nesustiprino! Bjauriausia, kad buhalterija vos prieš porą mėnesių purtyta… Kai taip greitai paskiria naują patikrinimą, revizoriai jį interpretuoja kaip signalą – „žūtbūt surasti“.
Berta atvėrė didžiulę savo rankinę, pritutintą svarbių popierių ir įvairiausių niekučių. Pasirausė, sutrikusi patraukė pečiais:
– Nejaugi palikau kasoje? Sulakstysiu…
Borisas Abramovičius tarp pageltusių nuo tabako pirštų nervingai sukiojo pieštuką. Bandė prisiminti, ar neapsižioplino dalindamas kontramarkes viešpačiams revizoriams, ar kurio nors neaplenkė jo dėmesys. Ne, jis kaip gyvas tokios kvailystės neiškrės! Vėl užplėšė dūmą. Šiandien jau kokį trisdešimtą papirosą. Nė pusės nespėjo surūkyti, kai išgirdo nevilties apimto žmogaus šūksnį. Tokį – lyg iš po žemių. Įdėmiai įsiklausė. Keista, bet šūksnis pasikartojo, nors filharmonijoje, išskyrus budintįjį prie tarnybinio įėjimo, nebuvo nė gyvos dvasios. Visas kolektyvas linksminosi gedulinguose pietuose, o direktorius, užsidaręs savo kabinete, kurpė ataskaitą organams, kurie skrupulingai domėjosi inteligentijos susibūrimais. Visais, neišskiriant nė laidotuvių.
Borisas Abramovičius, nusprendęs išsiaiškinti, iš kur sklinda tie paslaptingi garsai, išėjo iš kabineto. Tuo momentu, vos nešama savų kojų, iš buhalterijos išklibinkščiavo Berta.
Direktoriaus pavaduotojas nebuvo iš bailiųjų, bet nuo beviltiškų Bertos aimanų ir stiklinio žvilgsnio akimirksniu apmirė jo širdis.
Girdydamas buhalterę vandeniu, Borisas Abramovičius svarstė – kviesti greitukę ar luktelėti? Gal ji tik išsigando, susitikusi Jašos fantomą? Tačiau moteris išlemeno:
– Ui, Berlai, pražuvom!.. Ui!.. Aš to neištversiu…
Borisas Abramovičius stengėsi suvaldyti jį apėmusį drebulį, nervingai iš aplamdyto pakelio išsitraukė papirosą, pamaigė jį tarp pageltusių pirštų, o tada, nutaisęs kuo ramesnį balsą, paklausė:
– Ir ką tai galėtų reikšti – mes pražuvom?
Prispaudusi ranką prie gerklės, moteris virpančiu balsu sušnabždėjo:
– Nėra bloknoto!.. To, kur visa mūsų virtuvė… Nėra jo!
Tik neišmanėlis galėjo nesuprasti, kodėl buhalterę taip sukrėtė kažkokio bloknoto dingimas. Mes juk žinome, kad tai buvo ne šiaip bloknotėlis, o smegenų centras, kuriame paslaptingais kableliais, skliausteliais, kryželiais ir skaičiais buvo užšifruota visa slapta buhalterija – į kairę paleisti bilietai, savitarpio paskolėlės, nusavintos kontramarkės ir daugelis kitų dalykėlių, kurie dėl gudrių sprendimų tapdavo legaliais ir suguldavo į oficialias buhalterijos ataskaitas. Tarp realių ir oficialių pajamų susidaręs pinigų skirtumas garantuodavo šiokią tokią finansinę nepriklausomybę nuo socialistinės planinės sistemos gniaužtų ir, kaip pamenate, sudarydavo sąlygas padoriai priimti gastroliuojančius artistus. Vienu žodžiu, bloknote, kurį pasibaigus metams iškilmingai būtų sudeginęs ne kas kitas, o asmeniškai pats Borisas Abramovičius, slypėjo svarbi finansinė informacija. Be jos apie teigiamus artėjančios revizijos rezultatus negalėjo būti jokios kalbos. Be jos teliko vienas protingas pasirinkimas: su atgailos raštu kišenėje keliauti tiesiai pas prokurorą ir maldauti, kad jis atsižvelgtų į nuoširdų prisipažinimą, praeities nuopelnus tarybinei kultūrai ir garbų amžių.
– Tu labai atidžiai ieškojai? – dar bandė griebtis šiaudo Borisas Abramovičius.
– Kodėl turėjau ieškoti? – sušnypštė Berta. – Ir taip žinau, kur jis yra!
– Na, ir kur?.. Ko tyli?! Sakyk!
– Jis… jis pas Monią! – beviltiškai šūktelėjo moteris. – Į jį Jankeliui laišką parašiau… – dar beviltiškiau sušnabždėjo.
Borisas Abramovičius taip ir suglebo krėsle. Eilinis jo pokštas pačiam išlindo per gerklę, nes ta prietaringa kvaiša paskubomis sukurpė visą romaną. Supratusi, kad nespės perrašyti, nes karstą tuoj tuoj užkals ir įkels į katafalką, apimta panikos Berta po Monios pagalvėle pakišo bloknotą su visa neįkainojama buhalterija. Ir visa tai konferansjė privalėjo perduoti prieš trejetą metų mirusiam Jašai!
Ilgai mąstė Borisas Abramovičius. Surūkė penkis papirosus. Berta atsitokėjo po isterijos priepuolio. Šią akimirką juos vienijo tai, kad abu suprato: stebuklo nėra ko tikėtis. Patys pagalvokite, kaip prisiminti visas užšifruotas skaičių ir kablelių kryželių kombinacijas, tarkime, apie gastroles sausį, kai už lango jau birželis? Kaip uždangstyti finansines skyles, jei nepajėgi prisiminti net smulkmenos – „teisingi“ ar „neteisingi“ seife „užšaldyti“ bilietai? Juk kažkoks gudročius sukūrė bloknotus kaip tik tam, kad žmogus užsirašytų, ko nepajėgia atmintyje išsaugoti!
Galų gale Borisas Abramovičius, priglaudęs ranką prie širdies, pasitikrino, ar ji tebeplaka, ir bespalviu balsu konstatavo:
– Berta, aš nežinau, ką daryti… Vienintelė laimė, kad mes jau pagyvenę… Mūsų gali pasigailėti ir laisvę… atimti nelabai ilgam. Straipsnį tu atsimeni?
Bertos lūpos išsiviepė ir sustingo. Ašaros vėl išvagojo veido pudrą.
– Ašaros mums nepadės, – atsiduso Borisas Abramovičius. – Juk žinai, kaip jie sako? Maskva netiki ašaromis.
– Gal… gal… suvaikščiosiu į kapines… – dvejodama pasiūlė Berta.
– Ir atkasi Monią?
– Siaubas! Ką jūs kalbate, Berlai?! Paprasčiausiai aš galvojau… galvojau, – nebaigė minties, nes užspringo ašaromis ir prarado amą.
Borisas Abramovičius buhalterei padavė stiklinę su vandeniu:
– Eisiu truputėlį numigti. Ir tu eik namo, Berta. Nieko nepakeisim. Toks likimas. Pasak mūsų Solomono, viskam ateina galas. Eik, Berta, eik!..
Išeidamas iš filharmonijos jis neatsisveikino su budinčiuoju. Šis iš pradžių nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Kiek pamąstęs nusprendė, kad direktoriaus pavaduotoją bus stipriai nuliūdinusi Monios mirtis, todėl nė truputėlio neįsižeidė.
Vidury nakties miesto kapinių sargą pažadino pagalbos šauksmas. Apsiginklavęs lazda, kartu su ištikimu kiemsargiuku Žulka, sargas pasuko šauksmo link. Ėjo burnodamas ant tokios tarnybos, kuri iš tikrųjų buvo ne tiek tarnyba, kiek kasdienis priekaištas, kad jis, Ivanas Demjanovičius, tapęs kapinių sargu, prasilenkė su tikruoju savo pašaukimu.
Po keleto minučių Ivanas Demjanovičius pasiekė keturioliktąjį kvartalą. Jame laidojo žinomus arba šalia įžymybių įsigeidusius ilsėtis turtingus žmones. Apie pastarųjų nuopelnus liudijo ištaigingi marmuriniai antkapiai, o kai kurių amžinojo poilsio vietą slėgė ištisos skulptūrų kompozicijos.
Ne paslaptis, kad bėgant laikui kapinių sargai išmoksta absoliučiai niekuo nesistebėti. Net pranešimus apie žmogaus skrydį į Mėnulį jie išklauso su lengva panieka, kadangi žino: visi tie didvyriai, išmaišę dangaus platybes, vieną dieną vis vien atsidurs kapinių sargo valdžioje.
Ivanas Demjanovičius suprato, kad žmonės nemėgsta kapinių sargų. Tai jį žeidė. Juk jis nebuvo piktas, kosmonautams, tiesa, – abejingas, užtat užstalėje turėjo saiką. O kad tikėjo vaiduokliais ar kitokiais stebuklais, pasitaikančiais jo darbo teritorijoje, tai čia – asmeninė teisė! Ją garantuoja ir gina šalies įstatymai. Ypač ta dalis, kurioje kalbama apie religinių įsitikinimų laisvę!
Buvo ketvirta valanda. Tvyrojo priešaušrio migla. Ant marmurinių prieš dešimtmetį palaidoto pediatro Dovydovičiaus kapo plokščių gulėjo pusnuogis negyvo jaunuolio kūnas, o jauna, taip pat pusiau išsirengusi asaba, apsikabinusi pediatro biustą, tarsi aikčiojo, tarsi garsiai žagsėjo. Šilto ir šalto matęs kapinių sargas nuo tokio vaizdelio vos neprarado blaivaus proto. Tokių scenų jis dar nebuvo regėjęs!
Vis dėlto Ivanas Demjanovičius susitvardė. Pastebėjęs, kad iš teismo medicininės ekspertizės pastato, stovinčio už kapinių akacijų alėjos, sklinda šviesa, sargas švilptelėjo Žulkai ir jie ryžtingai patraukė į tą pusę.
Po dvidešimties minučių du sanitarai ir kapinių sargas jaunuolio kūną atnešė į pageltusiomis plytelėmis išklotą drėgną patalpą. Čia ant cinkuoto stalo gulėjo dar nenuskustas numirėlis, o šalimais sėdėjo gauruotas sutvėrimas, vilkįs krauju aptaškytą chalatą, ir žiaumojo sumuštinį, užgerdamas jį spiritu tiesiai iš medicininės kolbos. Po kiekvieno gurkšnio jis kažkodėl su švilpesiu išpūsdavo orą.
Dar po pusvalandžio nuo pediatro kapo atneštas negyvas jaunuolis atsitokėjo ir mostelėjo keletą gurkšnių gryno spirito, nežinia kodėl kvepiančio formalinu. Jaunuolis jautė, kaip išgąstis atlėgsta, o girtėjant gyvenimas gražėja. Vis dėlto jis pastebėjo ir neigiamas spirito savybes: galvoje telkėsi absoliučiai kvailos mintys. Apie tolesnį gyvenimą. Ne apie šiaip sau gyvenimą, – apie ateitį be moterų.
– Atsigavai, – lyg paklausė, lyg konstatavo Ivanas Demjanovičius, kuris „nepraranda saiko“.
– Ttt-aaip, – jaunuolis pabandė išspausti šypseną.
– O ko atsijungei? – užtraukęs prastos cigaretės dūmą, paklausė gauruotasis. – Gal vaiduoklį susitikai?
– Nepatikėsit, bet… – pasišiaušė jaunuolis, – išeitų, kad taip!
Jo akyse šmėkščiojo išgyvento košmaro likučiai.
– Aš juk pirmą kartą kapinėse, na… pabandžiau, – pašnairavo į sargą. – Na, suprantate, tylu, ramu, niekas netrukdo. Aplinka užgazuoja stipriau už bet kokią pornuchą. Tarsi kutena ir įaudrina organizmą. Tai va… Su ta kvaiša aš neseniai pradėjau… susipažinau. Vos įkalbėjau eiti į kapines. Mano mylimiausia vieta prie daktaro Dovydovičiaus. Gerai sutvarkytas kapas. Marmuro plokštės plačios… Matosi, žmona ir sau vietelę parengė. Apskritai man pas žydus patinka. Jie ir po mirties gerai įsitaiso. Kokybiškas marmuras, švaru, šviežios gėlytės… Komfortas! Ne taip, kaip pas mūsų liurbius. Ar galiu dar gurkšnelį?
– Gurkštelk, – gauruotasis padavė menzūrėlę.
Jaunuolis kažkaip smagiai nurijo gurkšnį ir atsignybo gabalėlį duonos.
– Tai štai, – jau daug linksmiau, matyt, visiškai atsigavęs, tęsė pasakojimą. – Vos vos, per didelį vargą tą kvaišą atsitempiau į kapines. Na, prasidėjo trali vali, sauso vyno butelį padarėm… Tik uždėjau ranką ant jos kojų ir visai šalia išgirdau balsą. Moterišką. Tokį griežtą, tokį dalykišką, nelyg partiniame susirinkime. Na, galvoju, man stogas pavažiavo, bet staiga susigriebiu: nuo ko jis galėjo pavažiuoti? Dviese tepadarėm sausiako butelį. Blaivas, vadinasi, aš! Blaivesnis niekada nebūnu! Na, pakeliu galvą ir savo akimis netikiu: prie gretimo kapo, beje, šviežiai supilto, na, prie to, kur šiandien artistą palaidojo, stovi vaiduoklis. Lyg meldžasi, lyg su numirėliu kalbasi: „Monia, – sako vaiduoklis, – atidžiai klausyk. Kai tik pamatysi Jankelį, tuojau pat paduok jam bloknotą. Tą, kur po tavo pagalvėle. Dar kartą prašau, užmiršk visus savo juokelius ir kuo skubiau susirask Jašą. Jei tu maklinėsi pašaliais, pas mus prasidės revizija! O jau tada Jaša manęs namuose neras. Tada aš atsidursiu kitoje vietoje.“ Visas pokalbis taip ir sukosi: „Monia… Jaša… bloknotas… Monia… Jaša…“ Aš ir… nulinkau!
Sargas pasikasė pakaušį, žvilgsniu paglostė menzūrėlę ir, apgalvodamas kiekvieną žodį, pridėjo:
– Naaaa… mano darbe dar ne tokių dalykų pasitaiko. Žinoma, ten, kur ilsisi Dovydovičius, ramu… O štai šešioliktajame sektoriuje, tiesiai pasakysiu – bordelis! Iš duobių, teko pastebėti, jie išsiropščia trečiadieniais, antrą nakties, akurat tuo metu, kai vandentiekis užsuka vandenį…
Borisas Abramovičius žiūrėjo į paskubomis, bet gana aiškia rašysena išmargintus popieriaus lapus. Jo atmintyje suspindo džiaugsminga atpažinimo šviesa: tiksliai surašyti tie patys skaičiai, tie patys ženkleliai, kurie iškeliavo su Monia… Jis susižavėjęs pažvelgė į Bertą. Jai nereikėjo nei pagyrimų, nei klausimų. Ji pyškino be jokių sustojimų. Kaip automatas:
– Berlai, aš tokia laiminga, tokia laiminga! Ui! Jaša vis dėlto naktį atėjo. Rankose laikė Monios jam perduotą bloknotą! Man liepė prisiminti, ką jis diktuos. O diktavo taip aiškiai, taip tiksliai, tarsi ne sapne. Prabudusi aš ir perrašiau… Įsivaizduojate, Berlai? Dar sako, kad nėra pomirtinio gyvenimo. Idiotai! Daug jie supranta!..
– O… o… kaip jis sužinojo? – baimingai sušnabždėjo Borisas Abramovičius. – Kaip sužinojo apie bloknotą?
Berta koketiškai patraukė pečiais:
– Aš naktį nuėjau į kapines ir Monios labai gražiai paprašiau, kad jis ten nevaliūkautų, o nedelsdamas susirastų Jašą. Berlai, aš tau galiu pasakyti, kad mirtis Moniai išėjo į naudą! Jis dabar daug rimtesnis. Jaša man sakė, kad Monia iškart jį susirado, perdavė bloknotą, paaiškino, ką su juo daryti, ir tik tada nuėjo ieškoti preferanso draugelių.
– Ir… Tu viena nepabijojai naktį į kapines?!
Berta visiškai nesuprato direktoriaus pavaduotojo:
– Ko aš turėjau bijoti? Tai gyvieji krečia niekšybes, o mirusiesiems tas nerūpi. Girdėjau, triukšmavo ten kažkas… Turbūt girtuokliai arba valkatos. Spjaut man į juos! O žinote, Berlai, ką man sakė Jaša? – moteris paraudo lyg mokinukė. – Jis pasakė: „Bertočka, aš labai sunerimęs dėl tavo sklerozės! Saugok save, nes aš tave labai myliu…“ Kaip jūs manote, Berlai, ar galiu juo tikėti?
Paskutinius žodžius ji pasakė tylut tylutėliai ir savo aptrintoje rankinėje ėmė ieškoti nosinaitės.
Borisas Abramovičius nutirpęs žiūrėjo į verkiančią moterį. Jis atkreipė dėmesį, kad sena išblukusi jos palaidinukė suadyta tiek, jog daugiau nėra kur ir nėra ką… Staiga jis suprato, kad visus pinigus Berta išleidžia rūpindamasi vyru. Nuolat neša ant kapo gėles, laikydamasi įprastos tvarkos atiduoda į valyklą jo kostiumą, dalimis grąžina skolą už labai brangų paminklą, panašų į jaukią miegamąją meilės ložę dviem. Jis žiūrėjo į šią moterį su mistiška baime ir pagarba. Svarstė, kam sapnuosis jis, Borisas Abramovičius, kai jį pasišauks Kūrėjas ir, pasisodinęs ant mažo suolelio prie savo kojų, griežtai palieps: „Tai klok visas savo šunybes.“ Nebus kur dingti, teks pasakoti!.. Angelai juoksis iš pokštų, kuriuos jis iškrėtė gyvendamas be pykčio, bet šiek tiek nuodėmingai… Visiems bus jauku ir gera, o jis atsargiai iš dangaus aukštybių žvelgs dabar jau į tokią tolimą žemę.
Galbūt ir jį iš ten kokią naktį išleistų į kieno nors sapną, kad duotų išmintingą patarimą. Arba prisipažintų meilėje. Gaila, bet… Žemėje nebeliko nė vieno žmogaus, kuris jo lauktų sapne. Ir tai buvo pati liūdniausia žinia, užklupusi jį šiame pasaulyje.
Versta iš: Анатолий Крым. Рассказы о еврейском счастье. Одесса: Печатный дом, 2005