Jurij Andruchovyč. Pavergta beprotybė: antipasaulis

2022 m. Nr. 10

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

Jurijus Andruchovyčius gimė 1961 m. Stanislave (dabar Ivano Frankivskas). Poetas, prozininkas, vertėjas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų, jo kūrybos išversta į daugelį Europos kalbų. Baigė studijas Lvovo poligrafijos institute ir Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1985 m. kartu su Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku įkūrė poetinę grupę „Bu-Ba-Bu“, derinusią poeziją su sceninio vyksmo ir karnavalo elementais ir sulaukusią didžiulio populiarumo. Išleido keturis poezijos rinkinius, penkias esė knygas ir septynis romanus. Jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas į lietuvių kalbą, ketinama išleisti ir romaną „Moskoviada“. Vertė amerikiečių, vokiečių, rusų poeziją, Tadeuszo Konwickio, Bruno Schulzo, Roberto Walserio prozą, taip pat Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, „Romeo ir Džuljetą“, „Karalių Lyrą“.

Šis pranešimas skaitytas rugsėjo 15 d. literatūrinių susitikimų vakare iš ciklo „Šetenių skaitymai“, kurį rengia Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“, „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Kalbant apie didesnes tautas, kovos prieš antirusiškumą procesas yra suskirstytas ilgesniais etapais. Galima pažymėti nemažus laimėjimus Ukrainoje. <…> Ukrainiečių poetai ir kritikai, norėję kurti a t s k i r ą ukrainiečių literatūrą, pasitraukė iš gyvųjų tarpo. Nebėra gyvų aktorių, kurie didžiavosi tautiniu teatru ir nuėjo per toli, norėdami varžytis su rusų teatru.

Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“, IX skyrius „Baltai“

1

2022-ųjų vasario dešimtą turėjau reikalų Kijeve. Tarp jų – susitikti su vienu iš savo leidėjų ir literatūriniu bendraamžiu (abu priklausome vadinamųjų „aštuoniasdešimtininkų“ kartai) poetu M. Jam kaip tik buvo pribyrėję pinigų pardavus mano knygas – tam, kas mūsuose jau kurį laiką vadinama simpatišku vakarietišku žodžiu royalty.

Užėjęs į M. biurą, pastebėjau, kad seno bičiulio žvilgsnis mažų mažiausia šiek tiek susijaudinęs, jei ne apskritai sutrikęs.

– Kaip manai, ar puls? – paklausė manęs M.

Nebuvo reikalo įvardyti subjekto: tomis dienomis kiekvienam savaime buvo aišku, kad jo vardas – putinas arba rusija.

– Labai tikėtina, – atsakiau. – Mano galva, jau netrukus.

Aš išties maniau, kad grasinimų ir kariuomenės vienaprasmės parengties pūlinys jau pritvinko ir tuoj pratrūks.

M. dar labiau išblyško ir pasiskundė siaubinga savo perspektyva: juk grėsė prarasti ne tik šalį, o kartu su ja ir laisvę, bet ir išties nemenką turtą, sunkiai sukrautą iš kelis dešimtmečius vykdytos neįtikėtinai sėkmingos leidybos. Prarasti viską.

– Nesiseka dirbti, – skundėsi M., – negaliu susikaupti. Pardavimai sumenko, jei apskritai dar kokių nors esama. Kam žmonėms knygos, jei jis netrukus smogs?

Aš neradau ramių, įtikinamų žodžių. Tiksliau pasakius – radau, bet tik mintyse, ir ne jam, o sau pačiam: kaip gerai, kad neturiu jokio verslo, net leidybos, ir šešiaženklių banko sąskaitų. Nėra ko pavydėti vargšeliui M.

Netrukus jis vis dėlto susiėmė ir kaip įprasta pakvietė mane papietauti. Šį kartą nuėjome į kažkokią plaza netoli jo leidyklos. Pakeliui M. atkreipė mano dėmesį, kaip dramatiškai čia, pačiame sostinės centre, sumažėjo automobilių ir praeivių. Pasak jo, pastarosiomis savaitėmis žmonės masiškai važiuoja iš Kijevo. Kai kas išlėkė į Lvovą, kai kas į kalnus, o kai kas ir dar toliau. Šis apibūdinimas akivaizdžiai reiškė užsienį.

Paskui M. grįžo prie to paties subjekto. Jo manymu, sulaikyti putiną galėjo tik kokia nors ypatinga mistikos apraiška, nes ir pats putinas yra mistikas, ir dar turintis akivaizdžių mentalinių sutrikimų. Kol kas jį sulaiko žiemos olimpiada Kinijoje, pasakė M., ir nežinia, ar mums geriau, kad rusija, tarkime, laimėtų ledo ritulį, ar pralaimėtų. Ir pirmąjį, ir antrąjį atvejį putinas gali perskaityti kaip mistinį paskatinimą pradėti karą.

– Mums reikėtų veikti neįprastai, užbėgant priešui už akių, – dalijosi sumanymais M. – Tarkime, raketomis sunaikinti Kerčės tiltą. Arba smogti jo laivynui Sevastopolyje. Galbūt tas šokas jį sustabdytų.

Man tai patiko. Nestandartiniai veiksmai – mano sritis. Užbėgti už akių – protingiausia, ypač kai kalbame apie kremliaus pabaisą.

Tačiau M. ryšiai su Ukrainos generaliniu štabu akivaizdžiai ne itin glaudūs: Kerčės tiltas iki šiol nesugriautas. Konstatuoju tai šiandien, 162-ą karo dieną, ir išties nenutuokiu, kaip viskas klostysis 204-ą, kai jūs klausysitės šių eilučių.

Italų restorane, kur mes užėjome, buvo patiekiamas skaniausias visame Kijeve sūrio pyragas. Čyzkeikas, kaip sako pavadinimas, – ne visai itališkas desertas, bet būtent šiame italų restorane jis pats geriausias. Bent jau taip atrodo M. žmonai.

– Ji lankosi čia dėl sūrio pyrago, – paaiškino M.

Nors dažniausiai esu abejingas saldumynams, kažkodėl įsiminiau tai.

Iš to, kad restorane sėdėjo nemažai jaunų ir labai gražių, manekenių išvaizdos moterų, buvo aišku, kad restoranas brangus. Kiekybe (ir, žinoma, kokybe) jos pranoko visus kitus lankytojus, įskaitant ir mus. Pamaniau, kad joms irgi neblogai būtų išvykti į kokią nors saugesnę vietą. Apie būsimus prievartavimus dar negalvojome, bet kažkur kirbėjo atmintis, kad tai neišvengiama, jei turi reikalų su rusais.

Komfortiška aplinka ir geras valgis gerokai apramino M. Jis net šiek tiek atitolo nuo katastrofos nuojautos ir ėmė pasakoti apie planus leisti Rilkę. Seniai neturėjome kokybiškos naujos laidos. Rekomendavau jam būsimo pabaigos žodžio autorių. M. iškart jam paskambino ir iš esmės susitarė. Kaip normaliais laikais, pamaniau aš.

Netrukus M. nerimas vėl atgijo.

– Arbatpinigių būtų du kartus daugiau, – pareiškė jis padavėjui, – jei iš mandagumo nors sykį būtumėt prakalbęs ukrainietiškai.

– Aš už Ukrainą, prieš maskolius, – teisinosi padavėjas. – Tiesiog esu iš Krymo, ne čionykštis.

Regis, arbatpinigių šiek tiek padaugėjo.

Kai vėl išėjome į bulvarą ir nutarėme atsisveikinti, mėginau rasti keletą žodžių jam padrąsinti. Gal mano atvirumas padės M. susivokti?

– Supranti, aš nebijau, – patikinau jį. – Tiesiog prisimink mūsų jaunystę, visus tuos brežnevus, andropovus, gorbačiovus. Juk mums teko didžiulė laimė – sulaukti tokios visai neprastos laisvos šalies. Ką papasakoti apie gyvenimą? Kad pasirodė esąs ilgas! Kitaip sakant, mūsų gyvenimai buvo tokie pavykę, kad dabar galima ir… Tai visiškai nebaisu, visiškai.

– Ak, kad jie tiesiog žudytų! – paprieštaravo man M. – Blogiausia, kad jie kankins ir mėgausis skausmu. Čia jie tokie išradingi. Mes net neįsivaizduojame, kokio skausmo iš jų tikėtis. Štai ko aš bijau.

Ir dar pridūrė:

– Juk ir mes esame jų sąrašuose. Tokie kaip mudu – tikrai kur nors tarp pirmojo tūkstančio.

– Taip aukštai? Aš vertinu save kukliau, – mėginau pajuokauti.

2

Tolesnės savaitės patvirtino: kas dėl sąrašų, viskas taip ir buvo. Britų (ar vis dėlto amerikiečių?) žvalgyba neperlenkė, negąsdino ir nieko neišsigalvojo: rusai metų metus, o gal ir dešimtmečius sudarinėjo juoduosius ukrainiečių sąrašus. Iš tiesų jie paprasčiausiai niekad nenustojo jų sudarinėti. Tikslino ir pildė juos net griūvant sovietų sąjungai. Jau nekalbant apie vėlesnius laikus.

Okupuotos Pietų Ukrainos teritorijos akivaizdžiausiai tai liudija. Žurnalistai, tinklaraštininkai, kultūros aktyvistai, menininkai. „Mažojo Donbaso karo“ veteranai. Vietos savivaldos tarnautojai. Politinių partijų nariai. Įvairaus rango vieši asmenys, aiškiai proukrainietiškų pažiūrų ir laikysenos. (Beje, o kokios dar gali būti Ukrainos šalies piliečių pažiūros ir laikysena?)

Visus tuos, kurie neišvyko arba neįstengė saugiai pasislėpti, gana greitai sugaudė. Adresai, kontaktai, maršrutai – viskas buvo kaupiama rusijos duomenų bazėse. Nemenka dalis šių žmonių iki šiol dingę be žinios. Nemenka – nužudyti. Kai kurie laikinai paleisti, toliau žaidžiant katę ir pelę. Anaiptol ne visi ryžtasi pasakoti, kas jiems nutiko.

Kodėl būtent jie? Kam apskritai tie sąrašai?

Itin vertinga įkaitų rūšis? Intelektuali, idėjiška, pilietiška, lyderiaujanti?

Apdoroti juos psichologiškai (iš pradžių – fiziškai), siekiant sugrąžinti „atgailaujančius nusidėjėlius“ į rusų pasaulį?

Dar vienas, pasak Czesławo Miłoszo, proto pavergimo aktas? Atnaujinta penktojo dešimtmečio antrosios pusės Rytų Europos šalių praktika?

Manau, kad ir pirma, ir antra, ir trečia. Labiausiai – trečia, nes, be teritorijų grobimo, rusijai visada svarbu grobti smegenis.

Kad šiaip ne taip sėkmingai vykdytų trečiąją užduotį, rusų propagandos mašinai reikalingas tam tikras pamatinis ideologinis simuliakras. Jis buvo išrastas dar prieš pat Oranžinę revoliuciją, daugmaž 2004-ųjų vasarą, kai (ne be aktyvaus klusnios valdžiai ukrainiečių žiniasklaidos vaidmens) opozicijos kandidatas į prezidentus buvo prikišamai siejamas su „fašizmu“ ir „nacizmu“. Visa galia šis „diskursas“ ėmė veikti 2014-aisiais, pasprukus janukovyčiui ir pasikeitus valdžiai.

Šiandien lakoniškiausias jo variantas atrodo taip: Ukraina – nacistų sukurtas valstybinis darinys, ir rusija privalo padaryti jam galą. Kad visa tai neturi nieko bendra su tikrove – niekis. Tuo blogiau tikrovei.

Prie specifinės rusiškos „nacizmo“ sampratos apsistosiu vėliau, o kol kas, įveikdami natūralų ir teisėtą pasibjaurėjimą, pažvelkime į vieną šaltinį.

Balandžio 3-iąją agentūra RIA Novosti paskelbė liūdnai pagarsėjusio rusų politikos technologo programinį straipsnį „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“. Tai, kad klaustuko nėra, rodo, jog į klausimą jau atsakyta. Autoriui jis nebeegzistuoja. Šis kūrinys turėtų labai praversti būsimam tarptautiniam rusijos nusikaltimų tribunolui. Jame visiškai atvirai išdėstytas veiksmų planas: sunaikinti mūsų šalį kaip nepriklausomą valstybę ir ukrainiečius kaip tautą. Tai – genocidocentrinis ir kartu kultūrocentrinis tekstas. Štai tik viena citata: „Tolesnė šios gyventojų masės [tai yra daugumos ukrainiečių – J. A.] denacifikacija – perauklėjimas politinėmis represijomis, slopinant nacistines nuostatas, ir griežta cenzūra: ne tik politikos srityje, bet būtinai ir kultūros bei švietimo srityse. Būtent per kultūrą ir švietimą buvo rengiama ir vykdoma giluminė masinė gyventojų nacifikacija, sutvirtinta žadamais dividendais iš nacistinio režimo pergalės prieš Rusiją, nacizmo propaganda, vidine prievarta ir teroru, taip pat aštuonerius metus trunkančiu karu su prieš ukrainiečių nacizmą sukilusia Donbaso liaudimi.“

Kitaip tariant, tų ukrainiečių, kurie bus palikti gyvi, „perauklėjimas“, toks svarbus straipsnio autoriui, įmanomas tik sunaikinus paskutinius ukrainiečių kultūros pėdsakus. Štai taip. Tai jums net ne stalinas ir jo rūpestis dėl meno „nacionalinės formos ir internacionalistinio turinio“.

Šešto dešimtmečio pradžioje Miłoszas atkreipė dėmesį į kultūros srities valymus stalininėje sovietų sąjungoje. Būtent apie tai jo eilutės, kurias pasirinkau epigrafu. Iš tiesų jose ataidi represijos, kurias ukrainiečių kultūra patyrė daugiausia ketvirtame dešimtmetyje, kai stalino režimas fiziškai sunaikino tūkstančius jos kūrėjų, pirmiausia – literatus. Šią unikalią hekatombą Miłoszo „Pavergto proto“ leidėjas Jerzis Giedroycas vėliau pasiūlė vadinti „Sušaudytuoju atgimimu“, ir šita formuluotė virs ne tik legendinės antologijos pavadinimu, bet ir istoriniu bei kultūrologiniu terminu, kuriuo vadinama ištisa tragiškai pasibaigusi epocha.

Rašydamas „Pavergtą protą“, Miłoszas pastebėjo tai, kas ir šiandien įrašyta tarp rusijos prioritetų: jokios Ukrainos!

Šis karas, ši „specialioji operacija“ – visa tai iš praeities. Net ne istorinė tąsa, bet dar blogiau – atsukamas atgal laikas.

3

Apgultis, apšaudymai ir bombardavimai ištisą parą, slapstymasis tamsoje, badaujant, be vandens ir vaistų, net cheminiai ar, neduok Dieve, branduoliniai antpuoliai – vis tiek geriau nei okupacija. Negalima gyviems pakliūti rusams į nagus, jokiu būdu. Mano bičiulis M. visiškai teisus.

Žinoma, dar buvo galimybė pabėgti į užsienį. Tačiau ji atrodė nepriimtina, nes banali ir apgailėtina. Tik įsivaizduokite beviltiškai senstantį rašytoją tremtinį, priverstą nugyventi likusį gyvenimą daugiau ar mažiau komfortiškose gailestingų Vakarų rezidencijose! Vienintelė šio rašytojo įgyta patirtis – viso jo gyvenimo planų žlugimas, o visiškas pralaimėjimas nuo šiol yra svarbiausias, nuolatinis jo palydovas. Kurį laiką juo dar domisi žiniasklaida, iš užuojautos jis vis dar spausdinamas laikraščiuose ir kviečiamas į eterį. Tačiau po dviejų ar trijų mėnesių viešuomenės dėmesį užvaldo kitos temos, galbūt net ne tokios pesimistiškos ir malonesnės aptarti viešai nei išplėštos ir sutryptos jo tėvynės tema. Jį apgaubia užmarštis ir tuštuma – net anksčiau, nei jis tikėjosi. Ką papasakoti apie gyvenimą? Kad pasirodė esąs ilgas? Liūdna, neapsakomai liūdna.

Okupacija – ne. Emigracija – irgi. Tuomet kas dar?

Mano apytikslis planas radosi pačiose karo išvakarėse, telefonu duodant interviu Varšuvai. Žurnalistas domėjosi, ar ketinu užsirašyti į kariuomenę. Klausimas buvo visiškai logiškas po to, kai jis išgirdo, kad nesiruošiu išvykti į saugesnę šalį. Į kariuomenę veikiausiai ne, – atsakiau. Veikiau pasirinksiu variantą, kuris pasipriešinimo atveju leistų man pasilikti daugiau asmeninės autonomijos. Susirasti ginklų ir patikimų draugų mažam partizanų būriui. Mūsų Karpatai – itin tinkama teritorija partizanauti. Pažįstu ten kiekvieną takelį, – pats nepastebėdamas perlenkiau. Iki šeštojo dešimtmečio išsilaikiusios sukilėlių kariuomenės patirtis niekur neišgaravo. Svarbiausia laiku atsisakyti išmaniojo telefono, kad priešas nebeturėtų technologinių galimybių susekti, kur esi. Atsisakyti technologinių reikmenų – nedidelė auka karo metu.

Tačiau visa tai, kaip sakoma, – maksimali programa. Juk aplinkybės gali susiklostyti ir kitaip. Jei nėra kaip ištrūkti iš miesto ir tiesiogiai nesusisieki su draugais partizanais, ginklas (net savadarbis, kaip buteliai su sprogstamuoju mišiniu) turėtų padėti mirti oriai ir naudingai. Atsišaudyti iš slėptuvės iki paskutinio šovinio – savo gatvėje, šalia namų, guldyti juos namų prieigose arba pro langą, iš balkono ar nuo slenksčio, užsiglaudus už smėlio maišų. Paskutinė kulka – sau, priešpaskutinė – žmonai. Tačiau čia vėl sutirštinu spalvas: abi būtų sau, priešpaskutinė ir paskutinė. Visa tai įmanoma. Kad tik nesileistum paimamas gyvas. Kad tik nepatirtum jų kankinimų, verbavimo, filtracijos, kastracijos. Kad tik nesileistum jų perauklėjamas!

Šitaip viskas man atrodė vasario 22-ą ir 23-ią. Tačiau 23-ią jie nepuolė, nors ir šventė raudonosios armijos dieną. Užpuolė 24-ą.

4

Iš tiesų viskas prasidėjo nuo garsų: kažkas kažkur sproginėjo. Ne čia, ne šalimais, ne už miegamojo langų, bet ir ne itin toli. Garsai buvo duslūs. Pro miegus pereidamas į naują tikrovę, raminau save mintimi, kad tikriausiai tie garsai atsklinda iš poligono, kur vyksta mūsiškių artilerijos pratybos. Teisingai daro mūsiškiai, šaunuoliai.

Ištiesęs ranką pasiėmiau planšetę ir perskaičiau dienos naujienos antraštę: PUTINAS PRADĖJO KARĄ.

Nuėjęs į svetainę ir apsižvalgęs pro langą, ėmiau suprasti, iš kur tie sprogimai. Tamsiame pilkame ryto danguje į visas puses plito juodų dūmų tumulai. Pirmosiomis raketomis karas žiebė ir į mūsų aerodromą. Tai buvo ir kvaila, ir įžūlu. Mūsų mažas senas sovietinis provincijos aerodromas, ištisus dešimtmečius nesulaukęs jokios rekonstrukcijos – tai bent taikinys! Už ką daužyti tokį aerodromą raketomis?

Tačiau iškart prisiminiau, kaip prieš dvi dienas putinas toje šiurpioje prakalboje kremliškiams vasalams neaplenkė ir jo: „Su amerikiečių pagalba modernizuotas Boryspilio, Ivano Frankivsko, Čuhujivo, Odesos ir kitų aerodromų tinklas leistų permesti NATO karinius dalinius per itin trumpą laiką.“ Mes tada prisijuokėme į valias iš jo fantazijų, kurias jam sumaitino arba jo žvalgyba, arba iš įniršio uždegimo apimtos jo smegenys. Amerikiečiai! Amerikiečiai modernizavo mūsų aerodromą! Tik pamanyk, o mes nežinojome.

Paskui tas rytas driokstelėjo ne vien raketomis. Pažįstami, draugai, tiesiog kitų šalių žurnalistai užvertė mano dėžutę laiškais – dešimtimis, šimtais. (Kada nors, ramesniais laikais aš dar tiksliai suskaičiuosiu juos, nuo pat pirmosios dienos – vasario 24-osios.)
Tarp tų, kurie rašė man tomis valandomis, dienomis ir savaitėmis, buvo tokių, su kuriais dar neseniai ginčijausi, ir tokių, su kuriais niekad nesiginčijau, nes tai beviltiška. Buvo tokių, kuriuos paskutinį kartą mačiau prieš mėnesį ar dvejus metus, bet nemažai ir tokių, su kuriais nesimačiau po dešimt, penkiolika, dvidešimt penkerius metus. Arba ir tokių, kad nesu tikras, ar iš viso esu juos matęs.

Apskritai labiausiai norėjosi nepaisyti visos tos korespondencijos ir pagaliau susikrauti (juk įvyko!) bent šiokią tokią „avarinę kuprinę“. Arba imtis ruošti sprogstamuosius kokteilius – laimė, tuščių butelių mūsų namuose netrūko.

Tiesa, ne vien paštas: dar ir telefonas. Labiausiai – telefonas. Tačiau ne itin norėjosi ir atsiliepti į skambučius, nors ekrane vis sušvisdavo įvairių šalių kodai, jau pažįstami ir iki šiol nepažįstami.

Tada išvaikščiojau pirmąjį šoką, kaip įprastai išvedęs šunį į parką – pasukus to paties aerodromo link, jo pusėje vis dar tvyrojo išplitęs per pusę dangaus juodų dūmų dryžis.

Ten aš nusprendžiau, kad vis dėlto svarbu atsiliepti. „Amerikiečiai“, viską čia „modernizavę“, nepaliko kitos galimybės. Melas neišvengiamai taps svarbiausiu priešo ginklu. Todėl svarbu atsiliepti į skambučius, net jei skambinama iš Taivano numerio. Ne – juo labiau jei iš Taivano.

Prasidėjo mūsiškės penkiolika šlovės minučių pagal Andy’į Warhollą.

5

Vakarai mumis netikėjo. Nenorėjo sutikti, kad Ukraina kitokia, kad ji – ne rusija. Kad Ukraina eina į Vakarus, ir net patys Vakarai jos nesustabdys.

Geriausiu atveju mus laikė atitrūkusiu ir nuklydusiu nuo rusijos organizmo trombu. Atitrūkusiu, bet gyvybiškai neatsiejamu nuo organizmo kraujo krešuliu.

Įtikindami save ir vadinamąją demokratinio pasaulio visuomenę, kad yra priešingai, mes padarėme iki tol neregėtą dalyką. Oranžinė revoliucija ir Orumo Euromaidanas – tai tik matomiausia to nepaliaujamo, atkaklaus ir pasiaukojamo (vos susilaikau nuo žodžio „didvyriško“) darbo viršūnėlė. Taip Ukrainos piliečiai skynė sau kelią į kitokią, nerusišką ateitį.

Tačiau mūsų vis tiek niekas nelaikė savais, europiečiais. Netgi būsimais europiečiais – ne kilme, bet iš pasirinkimo.

Ak, nagi taip, Ukraina. Amžina galvos kvaršatis. Failed state pilkojoje geros kaimynystės zonoje.

Kada nors. Galbūt. Jeigu. Ne dabar ir ne iš karto. Pagyvensim – pamatysim. Dirbkite, o mes įvertinsime.

Prisimenu 2009-uosius. Berlynas jau ėmė įvairiais būdais švęsti Sienos griuvimo dvidešimtmetį – istorinio lūžio, po kurio Europa pagaliau tapo vieninga. Berlyno Menų akademija suplanavo jubiliejinių vakarų ciklą ir užsakė iš manęs tekstą, kurį turėjau perskaityti nuo scenos. Naudodamasis kvietimu, parašiau esė „O vis dėlto – Siena“. Sąmoningai trikdydamas džiugią, vos ne šventišką kitų pranešimų gaidą, pradėjau taip: „Iki šiol negaliu susitaikyti, kad taip gražiai prieš dvidešimt metų prasidėjęs Europos, jos Rytų ir Vakarų vienijimasis baigėsi laimingai, ir kad, kita vertus, jis apskritai baigėsi. Kitaip tariant, man neatrodo, jog dabar, jubiliejiniais metais, mes turime teisę kalbėti apie „naująją Europą“ kaip apie neabejotiną sėkmės istoriją. Be abejo, aš žinau, kas dar, be pasaulio ekonomikos krizės šmėklos, trikdo mano jubiliejinę nuotaiką.“

Mane trikdė viskas, kas buvo susiję su Ukraina. Jai Siena vis dar nenugriuvo. Tiesa, jau atsivėrė plyšių, bet mes tebebuvome blogojoje pusėje. 2009-aisiais galutinai nuslūgo Oranžinės revoliucijos adrenalinas, prasidėjo begaliniai proeuropinės politinės stovyklos skilimai ir išdavystės, vis aršesnė ir žūtbūtinesnė kova tarp pono J. ir ponios T., vis įžūlesnė darėsi promaskvietiška opozicija ir plito kai kurios kitos be galo nemalonios apraiškos.

Europiečių santykis su mumis – ir elito, ir paprastų žmonių – prastėjo bematant ir vis sparčiau siekė dugną. Ką tik pasibaigė Antrasis dujų karas, pasirašant Maskvoje gėdingus vergiškus susitarimus. Europa suprato, kad Ukraina silpna, susiskaldžiusi ir labai nepatikima. Oranžinis Maidano grožis niekam nebedarė įspūdžio ir bet kokioje diskusijoje buvo laikomas ne argumentu, bet veikiau blogo tono dalyku.

Tuo tarpu rusijai buvo atleidžiama už viską – nuo karinio Gruzijos išdraskymo, užgrobiant jos teritorijas, iki niekšingo, ciniško Ukrainos šantažavimo dujomis. Šiek tiek perlenkiant, visą šitą šūdą galima apibendrinti labai paprastai: rusija darė ką panorėjusi – ir su Europa, ir su mumis. Viskas leista!

Užbaigiau esė taip: „Jau kurį laiką nebesu optimistas, bet vis dar atkakliai kartoju mėgstamą teiginį. Susitelkiau į vieną idėją: Europa vis tiek turės atsiverti Ukrainai. Tai visiškai prieštarauja dabartinei Ukrainos būsenai ir lygiai taip pat, nors ir kitu būdu, prieštarauja dabartinei Europos būklei. Šiek tiek sutirštinant spalvas galima teigti, kad savo „kelyje į laisvę, kur laukia Europos tautos“, Ukraina tebėra daugmaž ten pat, kur buvo prieš dešimt metų, daugmaž dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Pilkojoje postsovietinės aklavietės zonoje – vadinkime dalykus savo vardais. Vis dėlto esu tikras: mums teks būti kartu. Ir Europai neišvengiamai buvo lemta susivienyti. Tam yra vienas, bet gana patikimas garantas – rusija. Mūsų didysis ir galingasis tikras brolis šiaurėje ir rytuose padarys viską, kad tai įvyktų. Klausimas tik toks, kokią kainą sumokėsime už būsimą Europos pasirinkimą, jau kitame dešimtmetyje.“

Kai baigiau skaityti, man net paplojo. Manau, kad nedaug kas toje žėrinčioje intelektu auditorijoje įžiūrėjo mano sarkazmą, ypač dėl „tikro brolio šiaurėje ir rytuose“. Galbūt susirinkusiuosius nuoširdžiai nudžiugino mano šilti žodžiai apie jų numylėtinius rusus. Neįsivaizduoju, kaip kas suprato paskutinį mano sakinį apie kainą. Juk turėjau omenyje didžiausią įmanomą kainą: daugybę ukrainiečių gyvybių, sugriovimus, degėsių krūvas, kultūrines ir gamtos katastrofas – visa tai, ką dabar mums atnešė rusijos karo nusikaltėliai, praėjus lygiai trylikai metų nuo tada, kai rašiau tą esė.

Ką gi, rusija įvykdė žadėtą garantiją. Ne visai kitame dešimtmetyje, kaip rašiau: dar kitame. Nors jei prisiminsime, kad šį karą ji pradėjo dar 2014-aisiais – vis dėlto kitame.

6

Prieš penkerius metus šoumenas Antonas Mucharskis pakvietė mane spausdintis almanache „Modernios Ukrainos nacionalinė idėja“ – ir iš pradžių tai šiek tiek mane suerzino. Nacionalinė idėja? Kiek galima? Kaip ilgai trepsėsime aplink tuos rusiškus fantomus? Tai jiems, rusams, amžiais nebaigiantiems susiformuoti ir kartu kupiniems liguistų pasaulinės viešpatijos ar bent lyderiavimo ambicijų, nuolat reikia kokių nors panašių vingrybių „idėjos“ lygmenyje – daugiausia tam, kad paaiškintų (patys sau) arba pateisintų (irgi patys sau) ir savo niekingumą, ir nusikaltimus. „rusijos kelias savas, ypatingas“? Nuostabu. Tai ir čiuožkit juo kuo toliau nuo normalių žmonių į savo išsvajotą totalinę izoliaciją. Nelaimė ta, kad jie niekaip nenori smukti į savo juodąją skylę vieni. Jie trokšta nusitempti ir kitus. Pirmiausia – mus. Arba bent jau mus. Mes – jų „nacionalinė idėja“. Tiksliau, jų „nacionalinė idėja“ – mūsų ištirpdymas, mūsų neegzistavimas jų suprogramuotoje juodojoje skylėje. Kas čia kam nesuprantama? Apie ką dar rašyti?

Vis dėlto tuo metu neleidau sau ilgai purkštauti ir galiausiai priėmiau pasiūlymą. Mano kelyje staiga išniro Vladimiras Solovjovas – ne ta kipšų apsėsta televizijos menkysta, kuriai, regis, įšaldė nekilnojamąjį turtą Italijoje, bet filosofas, mistikas Vladimiras Sergejevičius Solovjovas (1853–1900). Šiek tiek teko jį skaityti studijų metais, paskui, žinoma, nusivyliau ir pamiršau.

Tačiau prie šio siužeto dar grįšiu.

Kol kas – apie kur kas artimesnių laikų epizodą. Galbūt ne visi pastebėjo, kaip kalbėdamas įdomiai suformulavo mintį – paskutinėmis savaitėmis iki dabartinio karo pradžios – populiarių airiškų oro linijų generalinis vadybininkas. Pasisakymo esmė tokia, kad Ryanair nenustos skraidyti į Ukrainą ir iš jos tol, kol neprasidėjo Soviet invasion.

Airio pasisakymą daug kas suprato kaip keistai anachronistinį: kokie sovietai, apie ką jis? Iš kurių laikų kalba tas oro linijų bosas, ką jis sapnuoja? Kam vargti su tomis amžinai šlubuojančiomis istorinėmis paralelėmis?

Tačiau visa tai buvo dar ikikarinė reakcija. Ji pasiliko tenai, ikikariniame pasaulyje, sunaikintame bombų ir raketų – kurio niekad nebebus.

Dabartinis karo pobūdis liudija, kad airis buvo teisus. Taip, tai – sovietų įsiveržimas. Jis labai sovietiškas, stebėtinai sovietiškas, – pridurčiau aš. Lygiai kaip prieš šimtą ar daugiau metų, mus užgriuvo raudonoji bolševikų masė. Štai jums ir visa „nacionalinė idėja“: masinis teroras, sušaudymai, kankinimai, prievartavimai – viskas pagal dzeržinskį, pagal staliną, pagal žukovą, pagal visus juos vienu metu. Visas liguistas imperijos palikimas, visas jos blogis. Viskas atitinka jų pasirinktą simbolį: Z – zombis.

Stebėtina, kaip putinas painiojasi kalbėdamas apie bolševizmo palikimą. Jau kurį laiką, paviešinęs nemenkos apimties ir diletantiškumo, be galo manipuliatyvią „istorinę studiją“, jis ėmė kiekviena proga pabrėžti griežtai neigiamą požiūrį į lenino nacionalinį projektą, padalijant rusijos imperiją į sąjungines respublikas. Maža to, pasak putino, Ukrainos nebūtų, jei ne leninas ir jo bolševikai. Ukraina buvusi itin klaidinga lenino, o vėliau ir stalino išmonė. Šiuo klausimu putinas, kaip matome, priešinasi įprastam (sakyčiau, klasikiniam) rusų imperinės propagandos teiginiui, kad Ukraina – „Pirmojo pasaulinio karo laikų Austrijos generalinio štabo išradimas“. Ne austrų generalinis štabas, o leninas ir visas bolševikų elitas esą iš tiesų kalti, kad pasaulyje atsirado kažkokia Ukraina, – teigia putinas.

Tuo pat metu jam vos ne pasiutligę varo 2015-aisiais Ukrainoje pradėta dekomunizacija, griaunami lenino paminklai (vadinamasis leninopadas, gaivališkai prasidėjęs dar anksčiau – per Orumo revoliuciją) ir kiti sovietiniai monumentai, simboliai bei daugiau ar mažiau nuoseklus ir vykęs sovietinių vietovardžių keitimas. Kam pakako ištvermės ir smalsumo stebėti putiną, kaip jis vasarį, prieš pat karo pradžią, likus trims dienoms iki įsiveržimo skaitė jau minėtą šiurpią agresyvią prakalbą, niekad nepamirš šios frazės: „Mes pasirengę parodyti jums, ką Ukrainai reiškia tikra dekomunizacija!“

Taip, jos autorius atseit nuoseklus. Norėjote Ukrainos be lenino? Padėsime jums. Taip, kad neliks nė Ukrainos, ir jei leninas ją sugalvojo – tegu ir ji eina į nebūtį kartu su leninu.

Tačiau kodėl iki šiol tebėra tos raudonosios vėliavos vardu pavadintos karinės formuotės – kaip „atskiroji žukovo, lenino ir spalio revoliucijos ordinų (!) dzeržinskio (!) divizija“? Argi ne absurdiška „dekomunizuoti Ukrainą“ po raudonomis komunistų vėliavomis?

Šiame itin simboliškame kontekste grįžtu prie simbolisto Solovjovo, tiksliau, prie jo apibūdinimo: nacionalinė idėja – ne tai, ką pati tauta galvoja apie save, bet tai, ką jai numatė Dievas, kokią Jis rado jai paskirtį. Prieš penkerius metus, rašydamas tekstą Mucharskio almanachui, nutariau padaryti prielaidą, kad mums Jis sumąstė gana neįprastą misiją. Tuo metu reziumavau: „Nuo ankstyvo 2014-ųjų pavasario tai, kad Ukraina darosi nepriklausoma nuo rusijos, tapo negrįžtamu procesu. Kad jis taptų galutinis, išsipildytų, reikia visai nedaug – rusijos valstybingumo žlugimo. Būtent tokią gerasis Kūrėjas sumanė Ukrainos nacionalinę idėją. Tai mes turime atvesti rusijos imperiją į žlugimą. Juokingiausia, kad visai ne kariniais metodais. Tai yra mūsų požiūriu – visai ne kariniais.“

Dabar turiu pasitaisyti: pirmiausia – kariniais. Taikus (bent jau sąlygiškai) imperijos demontavimas, kurio tada tikėjausi, neįvyko ir jau nebeįvyks. Zombiai pajuto artėjantį galą ir ėmė lįsti iš Rytų, iš Jūros ir iš Baltarusijos. Dabar teks daugybę kartų nužudyti kiekvieną iš jų. Šis darbas neįtikėtinai sunkus, varginantis, reikalaująs žygdarbio. Mažai kas šiame pasaulyje galėtų pasigirti garbingesne užduotimi. Tegu Dievas padeda mums užbaigti amžius trukusią jo daugelio ėjimų kombinaciją.

7

Ukrainos vietovių ir jų gyventojų likimą lemia geografinis atstumas nuo rusijos. Tačiau karo metu rusija ne visada prasideda ten, kur teisėtos jos sienos, kartais – iškart už fronto linijos. Odesą rusai apšaudo kur kas rečiau nei Mykolajivą ne todėl, kad ji mažiau juos domintų, o todėl, kad fronto linija kur kas arčiau Mykolajivo.

Kuo arčiau rusijos, tuo baisiau. Kuo toliau nuo jos, tuo saugiau.

Tačiau niekam nepasidaro lengviau suvokus šį pernelyg akivaizdų dėsningumą, ir rusų sparnuotosios raketos, jei nenumušime jų, pasieks bet kurį mūsų šalies kampelį. Skirtumas, nors kartais ir svarbus, yra vien tikimybės dalykas.

Nuo Demjaniv Lazo, Frankivsko priemiestyje Pasičnoje, kur aš gyvenu, iki Bučios prie Kijevo – maždaug šeši šimtai kilometrų ir aštuoniasdešimt viena upė. Iš tiesų tų atstumų nebeliko – nei laike, nei erdvėje. Tokių nusikaltimų aplinkybės susideda ir liudija tas pačias blogio formules.

Dabar mūsų mieste gausu pabėgėlių, ir kad jie naudingai leistų laiką, jiems rengiamos ekskursijos. Nežinau, ar juos vežioja į Demjaniv Lazą. Galbūt nevežioja, kad netraumuotų ir šiaip pažeistos psichikos. Tikriausiai taip geriau.

Tačiau kaip mums visiškai aiškiai, per istorinį cikliškumą suprasti, kas įvyko Bučioje? Borodiankoje, Irpinyje, Hostomelyje, Makarive? Iš tiesų sąrašas tų pavadinimų, visai neseniai iš vietovardžių virtusių žaizdų vardais, kur kas ilgesnis. Jo pradžia – ne, ne Demjaniv Laze. Ne, ta pradžia dar giliau.

Vis dėlto šis tas apie Demjaniv Lazą. Pirmasis jo aidas nusirito ties septinto ir aštunto dešimtmečių sandūra. Regis, radijas Svoboda – kas rizikavo klausytis, tas išgirdo – pranešė, kad toje girininkijoje dabartinio Frankivsko apylinkėse rusai (ar vadinti juos sovietais?) nuo 1939-ųjų, o daugiausia 1941-ųjų pavasarį ir birželį, sušaudė beveik pusę tūkstančio žmonių, jau nuteistų arba tiesiog sugaudytų šen bei ten ir atgabentų čionai, taip pat ir moterų bei vaikų. Jų palaikai, pasak radijo, veikiausiai guli kažkur šioje žemėje. Į tai iškart sureagavo tų laikų kompetentingi organai. Skubiame slaptame pasitarime buvo nutarta taip pakeisti kraštovaizdį, kad būtų neatpažįstamas, kaip įmanoma „užgrimuojant“ nelemtą vietą. Netrukus buvo iškirsti keli hektarai miško, šaltinis užverstas šiukšlėmis, kad sunaikintų upeliuką, o kad nebeliktų jokio panašumo, dirbtinai supylė žemes ir beveik lygus paviršius pasidarė kalvotas. Štai toks tų laikų politinis land-art.

Praėjo du dešimtmečiai, sovietų sąjunga ėmė klibėti – ir 1989-ųjų rugsėjį bei spalį „Memorialo“ aktyvistai, padedami vietos gyventojų, tarp kurių dar buvo likę gyvų liudininkų, atkasė pirmuosius žmonių kaulus ir kaukoles su būdingomis skylėmis pakaušyje. Kalbama, kad kasinėjimuose dalyvavęs tų pačių organų atstovas vainikavo nesėkmę žodžiais „jūsų viršus“. Tai nutiko dienai baigiantis, ir jei ta diena būtų pasibaigusi niekuo, leidimas kasinėti būtų atšauktas, o iniciatoriai būtų atsidūrę teisme už provokaciją bei humaniškiausios pasaulyje darbininkų ir valstiečių valdžios šmeižimą.

Prasidėjo kelias savaites trukęs kruopštus darbas: aptinkami žmonių palaikai, aptrūniję daiktai, vyksta teismo medicinos ekspertizė, pamažu identifikuojami nužudytieji. Iš viso (bijau, kad negalutinai) – penki šimtai keturiasdešimt dvi žmonių gyvybės. Žūties priežastis – jie buvo ukrainiečiai. Moterys, vaikai, paaugliai, jaunimas. Visi.

Komunistų valdžia iškart puolė aiškinti, kad tai atseit vokiečių darbas. Tačiau šis melas tvėrė labai neilgai. Jį atskleidė kiaurymės krūtinės ląstoje. Kad auka neišgyventų, žudikams nepakako ją sušaudyti, jie pribaiginėjo žmones durtuvais. Rombo formos keturbriaunės skylės liudijo, jog tai galėjo būti tik sovietų darbas. Vokiečių plokšti durtuvai labiau priminė vėlesnius sovietų durtuvus-peilius.

Žinia, kad rusai Bučioje žudė civilius ukrainiečius ir aukų skaičius prilygsta Demjaniv Lazo žudynėms (nors nei ten, nei ten galutinis skaičius nenustatytas), primena dar vieną panašumą: skyles pakaušyje. Kaukolės iš Lazo ir galvos iš Bučios liudija tą pačią technologiją. Seneliai perdavė ją anūkams, tarsi didžiosios masinių žudynių kultūros priesaką. Anūkai pasirodė besą verti pasekėjai. Rusų kalboje yra taiklesnis žodis – posledyšy.

Priešais mus – antipasaulis su savo tradicija, antižmogiškumas su savo ritualu. Priešais mus – itin slegiantis genetinis paveldas. Demjaniv Lazas, Bučia – iš tos pačios mirčių grandinės. Tiesa, yra ir skirtumas. Bučioje jie dar apmuturiuodavo aukos galvą jos pačios marškiniais. Niekaip nenumaniau, kodėl taip darė. Tarsi užrištų nuteistajam akis prieš vykdydami nuosprendį?

Paaiškinimą atsitiktinai išgirdau iš rusų komentatoriaus. Juk kas dar paaiškins, jei ne jie patys?

Kai šauni iš arti į pakaušį, kraujas ir smegenys gali aptaškyti tave visą – nusiplauk paskui kad gudrus. Todėl apvyniodavo galvą prieš šaudami į ją. Ar apvyniodavo patys, ar priversdavo auką apsivynioti – sužinosime ateities tribunoluose.

Seneliai 1941-aisiais tokiems atvejams užsisakydavo specialias odines prijuostes. Keista, kad 2022-aisiais vojentorgas neaprūpino anūkų panašiais reikmenimis. Tačiau šie vis tiek rado būdą.

Kartais pats skambesys atskleidžia prasmę.

Kai prezidentas Bidenas pavadino putiną skerdiku (butcher), pasaulis dar nežinojo Bučios pavadinimo. Dabar butčeris putinas ir Bučia visada šiurpiai skambės šalia vienas kito.

O žodį asvabaditeli („išvaduotojai“) Charkovo ir Sumų gyventojai dabar taria ta pačia intonacija, kaip ir galicijiečiai. Tik mūsuose taip pradėta tarti 1939-aisiais.

8

Dėl ko tos žudynės? Tie žvėriškumai?

Visiems aišku: tikslų tikrai daugiau nei vienas. Tačiau juk turi būti koks nors didžiausias. Pats tauriausias. Aukščiausias tikslas.

Toks tikslas – dabar jau tikrai galime pasakyti – yra visiškas Ukrainos pavergimas, neįmanomas be – rusai tai suvokia – fizinio nemenkos dalies ukrainiečių sunaikinimo. Pirmutinis tikslas, aukščiausias mistinės rusų sielos troškimas tarp visų jos „lūkesčių“.

Tačiau čia iškart prisimeni senąjį Gandhį ir jam priskiriamą aforizmą, iki šiol vieną iš mano mėgstamiausių: „Pirmiausia pasirūpinkime priemonėmis. Tikslas pats pasirūpins savimi.“

Taip ir aš, sekdamas Mahatma, kalbėsiu ne apie tikslą, o apie priemones. Jų galiu pririnkti ištisą katalogą ir, žinoma, suvokiu, kad jis toli gražu negalutinis. Tačiau jis ir taip gana ilgas, ir visa tai, kas jame sutilpo, jau šaukiasi sąlygiško Niurnbergo ar besąlygiškos Hagos. Štai jis, tas apytikslis sąrašas:

• masiniai mirtini antpuoliai prieš civilius nepasirinktinio taikymo ginklais (bombos, raketos, sviediniai), taip pat ir tais, kurie uždrausti visų esamų konvencijų;
• neišprovokuoti masiniai sušaudymai „be priežasties“;
• moterų, vyrų, vaikų, senų žmonių prievartavimai – labai primenantys satanizmo ritualus;
• nužudytų žmonių deginimas specialiuose kilnojamuose krematoriumuose – ar pėdsakams panaikinti, ar sanitarijos bei higienos užduotims palengvinti;
• žeminantis, žiaurus, nežmoniškas elgesys su karo belaisviais, taip pat ir genitalijų nupjovimo, tai yra kastravimo atvejai;
• statinių, gamtos plotų, viešųjų vietų, žmonių kūnų minavimas;
• pasirinktų asmenų medžioklė pagal iš anksto numatytus kriterijus ir sąrašus, jų grobimas, kankinimas, ir labai tikėtina – žudymas;
• prievartinis okupuotų teritorijų gyventojų išgabenimas į apleisčiausius rusijos regionus (masinės deportacijos);
• priverstinis vaikų atskyrimas nuo jų šeimų;
• marodieriavimas, plėšimai, vagystės;
• žmonių namų naikinimas, iš civilių masiškai atimamos elementarios žmogiško gyvenimo sąlygos;
• laukiniškas turto gadinimas – privataus ir bet kokio kito, masinis vandalizmas;
• Ukrainos pasų ir kitų dokumentų atiminėjimas iš piliečių;
• ukrainiečių vertimas dirbti vergiškus darbus;
• okupuotų teritorijų gyventojų prievartinis įtraukimas į kolaboraciją;
• prievartinis vyrų iš okupuotų teritorijų mobilizavimas („patrankų mėsa“);
• civilinės infrastruktūros naikinimas – sąmoningas, tikslingas ir metodiškas;
• šimtai tūkstančių žmonių pasmerkiami badui, šalčiui, dehidratacijai, tamsai, antisanitarijai;
• dešimtys tūkstančių žmonių negauna medicinos priemonių ir gydymo galimybių;
• nesuskaičiuojamų fizinių ir psichinių traumų sukėlimas;
• architektūros ir kultūros paminklų naikinimas;
• ūkio objektų naikinimas – gamyklų, fabrikų, kombinatų, naftos bazių, uostų, sandėlių, prekybos centrų ir grūdų saugyklų;
• laukiniškas elgesys užgrobtame atominės energetikos objekte – Zaporožės AE patalpos paverstos šaudmenų sandėliu;
• gamtos, jos turtų, ekologinių sistemų naikinimas;
• prievartinis mokyklų programų keitimas ir draudimas mokyti ukrainiečių kalba;
• bibliotekų valymai, vėliau „utilizuojant“ ukrainietiškas knygas – pagal iš anksto sudarytus juoduosius autorių sąrašus;
• iš Ukrainos piliečių agresyviai atimama jų informacinė ir kultūrinė erdvė.

Nepuoselėju iliuzijų, kad išvardinau viską, bet mano sąraše dvidešimt septyni įrašai.

Kad pasiektume Hagos tribunole teisingą bausmę už kiekvieną iš jų, mums nėra kitos išeities kaip tik karinė pergalė. Pasirinkimo nėra. Tai – pareiga. Žmonijos istorija, nepaisant praėjusio amžiaus vidurio istorijoje įrašyto nacizmo, dar nepažino tokio katastrofiško ir, svarbiausia, iš anksto suplanuoto baisiausių nusikaltimų kiekio.

Kad visiškai užkirstume bet kokius kelius jiems pasikartoti, privalome nugalėti blogį. Kartais tai pavyksta – ne vien pasakose. Kas yra šis karas, jei ne galimybė atimti iš blogio nuo amžių jam priklausiusią teritoriją?

9

Rašau šias eilutes 162-ą karo dieną, o balsu skaitysiu 204-ą. Ar atkreipėte dėmesį, kaip greitai prabėgo antroji dienų šimtinė palyginti su pirmąja?

Tačiau galbūt bendroje karo perspektyvoje tas menamas paspartėjimas nieko nereiškia – kad ir dėl vienos priežasties: bendra šio karo laiko perspektyva išsitęsia. Mes negalime numatyti jo trukmės. Jis gali tęstis ir tūkstantį dienų, ir kelis tūkstančius, ir dešimtis tūkstančių.

Iš tiesų jau dabar tas karas susideda iš tūkstančių (nuo 2014-ųjų) arba iš dešimčių tūkstančių dienų – jei išplėsime jo istorines ribas iki daugiau kaip prieš šimtą metų vykusių Išsivadavimo kovų. Kitaip tariant, jei manysime, kad jo pradžia – 1917–1922 metais. Tačiau neverta persistengti, istoriosofiškai plečiant jo ribas. Kad ir kaip svaigintų perimamumo grožis ir akintų kasdienybės momento išskirtinumas. Vis dėlto apsiribokime šiandiena ir dabartimi. Jei norite – dabartiniu tų pačių Išsivadavimo kovų etapu. Juk yra priežasčių tikėti, kad šis etapas lemiamas.

rusija – to buvo galima tikėtis – toliau painioja prasmes ir sukeičia sąvokas. Melas – svarbiausias jos ginklas, jos, kaip įsitikinome, pasenusios ginkluotės dalis. rusijos melas irgi toks pat pasenęs, nors dar 2014-aisiais visai neblogai veikė iš senų laikų inercijos. Dabar, kai tas melas akivaizdžiai praranda savo taikinius „kolektyviniuose Vakaruose“, dar lieka Afrika, Azija, Lotynų Amerika. Visa ta Likusi Geografija, kur kai kurias šalis valdantys kanibalų režimai įnirtingai tebesvajoja apie „laisvą nuo amerikiečių diktato“ pasaulį. Ir rusija kur buvusi, kur nebuvusi – jau čia.

Jos mėgstamų sukeistų sąvokų nėra labai daug.

Pirmiausia, apverčiama karo prasmė – dėl ko jis kariaujamas. Pasirodo, kariaujama „už rusijos laisvę ir nepriklausomybę“, nes marionetinio provakarietiško režimo užvaldyta Ukraina kėsinasi ją pavergti. Tai Ukraina ketino pulti rusiją, o ne priešingai. rusija tik prevenciniu smūgiu užbėgo už akių Ukrainos agresijai. Šis karas – šventasis rusijos karas prieš susivienijusius Vakarus, kurie „kariauja pasitelkę Ukrainą“. Šitas variantas ne visai dera su lygiagrečiu – „specialiąja Donbaso gynimo operacija“, bet antrasis skirtas vidiniam naudojimui, jo tikslinė auditorija šiek tiek kita.

Toliau – apverčiamos pamatinės ideologinės sąvokos, pavyzdžiui, „nacizmas“. rusijos supratimu, nacistai yra visi ukrainiečiai, kurie nelaiko savęs rusais, o savęs ir rusų – „viena tauta“. Pasirodo, kad to pakanka. Priešais jus – aš, vienas iš tokių nacistų. Man rusai svetimi, aš nelaikau jų nei broliška, nei draugiška tauta. Tarp nacizmo, ypač maniškio, apraiškų – kalbėti, skaityti, rašyti ukrainietiškai. Jokių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nėra, prieš rusiją kariauja „neteisėtos sukarintos nacistų formuotės“ (variantas – „neonacistų“, koks skirtumas – nė neklauskite). Ši „nacizmo“ ir „nacistų“ fiksacija, žinoma, labai froidistiška: rusų sąmonė trokšta tiesiog išstumti savo pačios polinkį į genocidą, masinius susidorojimus su kitaip mąstančiais, kalėjimo arba lagerio gyvenimo būdą, archajišką urvinę ksenofobiją, „slavišką“ biologinį rasizmą ir vos ne valstybinį antisemitizmą. Jokiai kitai dabartinio pasaulio šaliai nėra taip skubiai būtina denacifikacija kaip rusijai.

Apskritai – tai tarsi būtinas firmos ženklas: rusija visada primeta kitiems tai, ką iš tiesų daro pati.

Galiausiai – sukeistos aukos. Pasirodo, tikroji šio karo auka – rusų kultūra. Kažkur tenai, paribiuose – sunaikintos ukrainiečių gyvybės, sugriauti namai, sudeginti miestai ir kaimai, genocidinis „eliminavimas“ visų, kurie nelaiko savęs rusais, niokojimas visko, kas atsisako liudyti „vieną tautą“. Tačiau svarbiausia – kad „uždraus Puškiną“ ir „paneigs Dostojevskį“. Ir dar ritualinės raudos prie dešimties urnų su imperinių pretenzijų į universalumą dūlėsiais.

Šios sukeistų prasmių „kultūros“ rusija neatsikratys pati. Kitaip tariant, ji taip giliai paniro į totalinį melą, kad tai – jau liga, mirtinai pavojinga žmonijai, ir jos nebeįmanoma išsigydyti pačiam. Pati rusija nebepasitaisys.

10

Žmona, pokalbyje telefonu siūlanti vyrui, rusų karininkui: „Prievartauk jų bobas, bet apsisaugok.“

Motina, įtikinėjanti demoralizuotą sūnų – rusų kareivį, kad iš tiesų „specialioji operacija“ vyksta kaip numatyta ir „reikia daugiau žudyti“.

Tėvas, dėkojantis putinui už pristatytą į Buriatiją (daugiau kaip penki tūkstančiai kilometrų) žuvusio Ukrainoje sūnaus kūną: „Ačiū, kad nepaliekate savų.“

Kitas tėvas – patenkintas naujo balto automobilio „Lada“ savininkas, nusipirkęs jį už piniginę kompensaciją žuvus sūnui. Būtent balto, ne juodo. Sūnus svajojo apie baltą, – paaiškina tėvas.

Tokių pavyzdžių begalė. rusijos gyventojai ryžtingai pavergia patys save ir vis giliau grimzta į antipasaulį.

Simptomai akivaizdūs: savo noru atsiribojama nuo tikrovės, džiaugsmingai leidžiamasi būti zombinamiems, tenkinantis savuoju neišsemiamu (ribų nepripažįstančiu) blogiu. Ir dar tokio pavidalo blogiu, kurį žmonija daugeliu atvejų išgyvendino ir įveikė savyje jau tolimose tamsiose epochose. rusija – tai archajiško blogio, seniai paslėpto uždraustose muziejų saugyklose, renesansas.

Kelias į išgijimą – tik per triuškinamą pralaimėjimą, totalinę visko, kas vadinama rusijos valstybingumu, katastrofą. Mažų mažiausia dešimtys milijonų rusų turi išsigąsti savęs ir savo valstybės – visko, su kuo jie ne be pasitenkinimo susisiejo ir kam ne tik neužkirto kelio, ne tik nė trupučio nepasipriešino, bet ir pritarė, slapčia arba ir atvirai mylėjo ir kaskart patvirtindavo menkadvasišku prisitaikėlio abejingumu.

Šis pralaimėjimas – vienintelė rusijos perspektyva. Kuo labiau triuškinamas tas pralaimėjimas, tuo realesnė pasitaisymo perspektyva.

Šis rusijos pralaimėjimas – bendra laisvojo pasaulio užduotis. Ne dvokiantis kompromisas, ne dar vienas appeasement, ne įšaldymas, ne „bloga taika“, ne naivus siekis atsiriboti nuo pavojaus per saviapgaulę, Ukrainos, jos gyvybių bei ateities kaina. Iš tiesų reikia vieno labai paprasto dalyko – narsos. Reikia dalyvauti bendroje pergalėje prieš blogį. Geriausia – pasitelkus savo kariuomenes: ir greičiau, ir pigiau, ir geriau visai žmonijai.

11

Žodį „žmonija“ stengiuosi vartoti kaip įmanoma rečiau. Geriausia visai jo nevartoti. Ak, žmonija! Kaip nesileisti į patosą? Kaip kreiptis į tave, kad išgirstum? Kaip paaiškinti tau, žmonija, kad šitas „karas Ukrainoje“ iš tiesų yra antipasaulio specialioji operacija prieš tavo egzistavimo principus?

Ukraina priešinasi tam antipasauliui priešakinėse linijose. Ji – pirmoji iš tų, kuriuos tas antipasaulis ketina praryti. Ji nepasirinko būtent tokios geografijos ir negali pasirinkti kitos. Ji gali tik iš visų jėgų nesileisti praryjama, nepasiduoti, nesitaikstyti su neegzistavimu. Nekovoti – baisiau nei kovoti.

Todėl Ukraina nebijo ir kovoja.

Ukraina – šalis su daugybe „ne“.

Arba jūs nieko apie ją nežinojote, arba žinojote nedaug. Pirmiausia žinojote, kad ji skurdi, korumpuota, infantili, pabira ir suskaldyta. Tik tai dešimtmečius buvo pasakojama apie ją visų žemynų žiniasklaidoje. Jei apskritai kas nors buvo pasakojama. Dažniausiai dėmesys ją aplenkdavo.

Tačiau pamirškite visa tai: dabar ta suskaldyta, korumpuota ne visai šalis, ta failed state jau daugiau kaip du šimtus dienų nebijo didvyriškai, atkakliai, neviltingai, bet vis tiek sėkmingai priešintis beprotiškai diktatūrai ir tokiai pat beprotiškai, ginkluotai iki dantų, mirtį nešančiai „antrai pasaulio kariuomenei“.

Atsiminkite mus tokius ir būkite šalia. Ši misija negali mums nepavykti.