Vasyl Stus. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

Vasylis Stusas gimė 1938 m. Rachnivkoje (Vinycios sritis). Poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas Stalino (dabar – Doneckas) pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete. Dirbo mokytoju, redagavo laikraščio „Socialistinis Donbasas“ literatūros skyrių. 1965 m. buvo vienas iš pirmojo Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo politinio protesto organizatorių – kartu su keliais bendražygiais per Sergejaus Paradžanovo filmo „Mirusių protėvių šešėliai“ premjerą viešai pasmerkė masines represijas prieš ukrainiečių inteligentiją. Pašalintas iš aspirantūros, dirbo istorijos archyve, vėliau – šachtoje, geležinkelyje, katilinėje, inžinieriumi konstruktorių biure. Atviruose laiškuose sovietų Ukrainos valdžios institucijoms kritikavo sovietinę sistemą ir žmogaus teisių pažeidimus. 1972 m. suimtas, kalėjo Mordovijoje ir Magadane. 1979 m. sugrįžęs į Ukrainą, tapo Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės nariu. 1980 m. vėl suimtas, pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1985 m. įtartinomis aplinkybėmis mirė lageryje.

Parengė poezijos rinkinius: „Verpetas“ („Круговерть“, 1965, leidyklos atmestas), „Žiemos medžiai“ („Зимові дерева“, 1970, leidyklos atmestas, išleistas pogrindinės savilaidos), „Linksmosios kapinės“ („Веселий цвинтар“, 1971, perduotas į užsienį, išleistas Briuselyje), „Kūrybos metas“ („Час творчості“, 1972, perduotas iš kalėjimo), „Palimpsestai“ („Палімпсести“, 1977, išliko keliais skirtingais variantais, perduotas iš kalėjimo). Dalį V. Stuso rankraščių iš kalėjimo perdavė lietuvių disidentas Balys Gajauskas. Vertė į ukrainiečių kalbą G. W. Goethės, R. M. Rilkės, B. Brechto, P. Celano, H. M. Enzensbergerio, R. Kiplingo, J. Ungaretti, F. Garcios Lorcos, S. Mallarmė poeziją.

Čia publikuojami eilėraščiai atrinkti iš knygos „Linksmosios kapinės“.

Rudenį prie ežero

Tas telkinys raupsuotas, juodas ežeras rudenį,
lyg regėjimų antracitas ir riksmo titnagas,
švysčioja Liuciferio akimis.

Svaigi bedugnė glaustosi prie kojų.

Su kraujais nuo jo plėšiasi ateities
varnų pulkas. Lekia sparnų geležtėm
į trapią mėlynę, aukštagerkles pušis
ir ant pražuvėlės mano galvos.

Užkimusios akys subėgo į viena –
atkartodamos tą juodą telkinį,
jėga įspraustos į kiaušą.
                                    Nepridengtą,
tik ar girdi, ar girdi skersvėjį sieloj?

* * *

Pasodinti medelį –
tai palikti pačią geriausią atmintį apie save.
Ir jie ėmė sodinti palei spygliuotą vielą
gėles, krūmus, medžius.
Laukiniai vynuogienojai apvijo aštrius spyglius,
nukorė paplokščius lapus
ir net ėmė megzti melsvas kekes,
išsiraitę vijokliai
skardeno blyškiais švelnumo trimitais.
Palei tvorą išsiskleidė ir vilkdalgiai, bijūnai, jurginai –
žiū, pasivogs akis ir nebegrąžins.
Vyresnybė, tikrindama, kaip jie vykdo prisiimtus soc. įsipareigojimus,
skiltyje „estetinio kalinių auklėjimo priemonės“
visuomet įrašydavo:
vykdomos aukštu idėjiniu-politiniu lygiu.
Vieni tik aukštųjų viršininkų parašai
primindavo pamirštus vielos spyglius.

* * *

Štai jums saulė, pasakė vyras su kokarda ant kepurės
ir išsitraukė penkiakapeikę, panašią į saulutę.
O štai jums kelias, jis žengtelėjo kelis žingsnius dešinėn,
bato nosim nužymėdamas kelkraštį.
Kad būtų jums linksmiau – įjunkit magnetofonus, tranzistorius,
imkit žaislines tarškynes,
tarškinkit – nors ir per galvą.
Kad nesinorėtų valgyti ir gerti –
klausykitės paskaitų, žiūrėkit populiarius filmus
apie tai, kaip laimingai gyvensit,
kai pasieksit dangaus karalystę.
O kad lietus nelašėtų už sprando –
prisiminkit,
kad bet kokia liūtis
kada nors baigiasi,
net tvanas.
Jei bus šálta – dainuokit šitas dainas, –
ir jis padavė šūsnį
suantspauduotų tekstų
(cenzūros leista
dainuoti kartu
dviem, trims ir daugiau atlikėjų).
Kai norėsis pailsėti –
mokykitės nuotaikingo žaidimo apie karą,
įsivaizduokit, kad jus užpuolė priešai
ir nori atimti iš jūsų laimingą būtį.
Žodžiu, šaudykit, pulkit ant ambrazūros,
gulkit po tankais.
Tik neišsilakstykit, dar pridūrė jis.
– Geradari mūsų,
kas gi norės bėgti iš rojaus, –
sududenom visi it vienas,
žvelgdami į akis po kokarda
lyg du gyvsidabrio lašus.

* * *

Ėjau paskui bičiulio karstą ir galvojau:
na ir sekasi žmonėms:
pakratei kojas, ir jokių rūpesčių,
paskutinį kartą sušvytravai baltomis negyvėlio šlaunimis,
o pasaulis tegu nors ir stojasi ant galvos.
Bet atėję į kapines
išvydome šitiek automobilių, furgonų, katafalkų –
ką ten prasibrausi,
nėra kur nė įkišti galvos.
Stovėjo didžiulė eilė prie duobių.
Kiekvienas bandė atsiriekti po gabalą žemės
(į rankas duodama po 1,5 x 2 metrus).
Eilėj buvom aštuoni šimtai šešiasdešimt treti.
Kur tu sulauksi,
kai šitiek lipančių per galvas –
šitas pirmos grupės invalidas,
anas įgaliotas, ta su kūdikiu ant rankų,
o tas šiaip – užsipylė nuo pat ryto veizolus
ir brukasi kur pakliuvo,
nesvarbu ko: agurkų ar mirties.
Jau būtume grįžę namo nieko nepešę.
Manau sau: kai parvažiuosim,
tarstelėsiu velioniui tiesiai šviesiai:
pakaks tau gulėti, kelkis jau,
pakentėk dar tas tris ar keturias dienas,
kol viskas atslūgs,
kokio kipšo taip skubintis?
Bet čia prieina prie mūsų
boba su dviem krepšiais
(prekiauja kapinėse daržovėmis)
ir klausia, gal jums reikia duobės,
galiu užleisti saviškę,
už šimtą penkiasdešimt rublių.
Galima rasti ir pigiau,
bet taip tik vadina – duobė,
o maniškė – tikri patalai:
ir prigulsi, ir išsimiegosi,
vienas ar su mergele
(bobos burna – visa metalinė,
kaip sakoma, ginkluota iki dantų).
Iškart sumečiau, kad spekuliantė –
superka tas duobes ir vėl parduoda,
bet nesiderėjęs
išsitraukiau pinigus iš kišenės ir atidaviau –
še, kad tu šlapios žemės prirytum.

* * *

Beveik tikrai žinojau:
tai jis apvogė mano draugus,
padarė nelaimingą mano motiną,
įvarė žmonai džiovą.
Kupinas ryžto,
nuėjau pas jį atsiteisti.
– Kur tu, mano budeli? –
surikau per visą ištuštėjusią salę,
kurioj gyveno budelis.
Man atsiliepė keturlypis staugsmas,
ataidėjęs nuo sienų,
trenkėsi į lubas
ir negyvas nukrito man prie kojų.
– Kur tu, mano budeli? –
šaukiau antrą ir trečią kartą,
keturlypis staugsmas kėlėsi iš mirusiųjų,
kilo aukštyn ir krito žemėn.
– Nejau jis nustipo? – pagalvojau nudžiugęs.
Tačiau grįždamas namo
pastebėjau, kad prie mano durų
stovi dvi rankos, dvi kojos ir liemuo
(galvos nebuvo).
– Ką čia veiki? – staiga užklupau jį.
Iš išgąsčio dvi rankos, dvi kojos ir liemuo
sulipo į begalvį kūną.
Surikau į tuščią kaklo vamzdelį:
– Pasakyk, kur mano budelis?
– Nemušk manęs, – prašė vamzdelis, –
eik į tą namą, kur jau buvai.
Pirmame kambaryje sėdės begalviai žmonės,
antrame – dar ir bekojai,
trečiame – dar ir berankiai,
ketvirtame pamatysi vien liemenis,
o penktame nematysi nieko –
tenai tavo budelis.
Nieko neįžiūrėsi,
bet kartok ir kartok be paliovos
viską, ką nori jam pasakyti.
Tik netikėk savo akimis:
jis ten, kur jo nėra.

Marko Nemirtingasis

Visaliaudinės šventės išvakarėse,
palikęs kapą,
Marko išsiropštė į dienos šviesą,
išlygino žemę,
kad niekas neįtartų pabėgus,
užėjo į artimiausią partijos rajkomą,
apsivilko tarnybinį kostiumą
(jam teko raudono tymo bateliai,
mėlynos plačkelnės su raudona juosta
ir marškiniai siuvinėtu antkrūtiniu per visą krūtinę).
Reikėjo kuo nors pridengti
plikutėlę galvą,
bet neatsirado nieko tinkamo,
teko pasitenkinti
elniuko kailio kepure.
Dabar galima minėti
savo mirties dešimtmetį.
Ir Marko, numojęs ranka,
nusprendė prašvilpti
dalį sutaupytų per dešimt metų
partijos nario mokesčių:
gastronome nusipirko butelį „Moskovskaja“,
skardinę kilkių pomidorų padaže,
svogūno galvutę
ir puskepalį ruginės duonos.
Prisikrovęs rezginę,
jis sugrįžo į kapines,
išgėrė, užkando
ir, maloniai pagulėjęs aukštielninkas,
susiruošė į iškilmes.

Pasaulis minėjo Vladimiro Iljičiaus Lenino
šimtąsias metines.

* * *

Kartą per savaitę
jie išsirausia iš žemės,
iš papilkusio nuo vienatvės urvo
ir susirenka drauge.
Kiekvienas kurmis įsivaizduoja esąs žmogus,
pamiršdamas, kad yra kurmis,
tačiau jei pamiršai, koks esi kurmis,
sunku įsivaizduoti save žmogumi,
ir tada jie visomis išgalėmis
mėgina prisiminti dangų virš galvos,
įsivaizduoja aušros spalvas,
naktį, vakarą, lietaus debesis,
kol vargiai bepastebėsi,
kad dangų dangūs,
susigėrę į urvelius,
prašapo po žeme.
Kurmiška prigimtis
pasidaro visiems didžiausia našta,
sunkesnė už žemę,
kybančią virš galvos,
sunkesnė už pradingusio dangaus priekaištą,
sunkesnė už būtį.
Kitomis dienomis
jie jaučiasi laimingi,
ir tada juos užplūsta
niaurus džiaugsmas,
tada susirūpinę
jie pamiršta,
kad ant jų įmitusių nugarų
laikosi žemės ir dangaus skliautas.
Abu skliautai egzistuoja pramaišiui
ir tiesiog nepastebi vienas kito.
Tačiau savosios laimės kankiniams
kurmiams reikia pamiršto vargo,
lyg oro,
tai padeda virškinti.
Ir kartą per savaitę
kurmiai išsirausia iš žemės.