literatūros žurnalas

Sviatoslav Hordynskyj. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 10

Iš ukrainiečių k. vertė Gintaras Patackas

Sviatoslavas Hordynskis (g 1906 m. Vakarų Ukrainoje) – universalus ukrainiečių menininkas: dailininkas, poetas, vertėjas. Gyveno Lvove, Berlyne, Paryžiuje, kur studijavo dailę, po karo – JAV, ten 1993 m. ir mirė. Soneto ir apskritai eilėraščio formos, kalbos meistras. Kūryba žavi aristokratiška laikysena, urbanistine pasaulėjauta, dvasios inteligentiškumu.

 


Kai saulėlydis nugali dieną

Kai saulėlydis nugali dieną
Ir daiktai spalvomis virsta tyliai,
Liekam dviese – tik aš ir Gogenas,
O virš mūsų vakaras kyla.

(Kartą, eidamas bulvaru,
Prigludau prie vitrinos netyčia:
Stovi sau jis Taity, – žiūriu,
O dabar susitikom vėl šičia.)

Suviliojo jį spalvos. Mane
Irgi žavi kadansas jų grynas:
Veronezas, ultramarine
Šaltas kobaltas, kraujo karminas.

Jei atplūs vakare jų banga
Ir egzotišką laistys kontrastą,
Ir antenom taps nervai staiga, –
Pasistenki jų kalbą suprasti.

Kai saulėlydis nugali dieną,
Noris vėlei regėt, kaip apauga
Spalvos daiktus, vėl aš ir Gogenas,
O virš mūsų – vakaras draugas.

1933

 

Spalvos ir žodžiai

 

Spalvų ir žodžių šokis prasidės
Nuo ritmo, įkvėpto ir melodingo,
Pavirs akordais dūžtančiais širdies,
Kurioj skambi harmonija nedingo.

Suvienyti tvirtu, tikru ritmu,
Kaip vėjas žodžiai lyrikoje liejas,
O spalvos degančiu koloritu
Vaizduosis oro grožį nugalėję.

Jas sąžiningai pavergė jėga
Šaltos kaip nuosprendis varinės rankos
Ar sidabrinė ir lengva ranka

Pavasario, kai meilė neišsenka, –
Vaizduotojos įkaitina staiga
Ir šalį išsvajotąją aplanko.

1933

 

Vakarai prie Senos

Paryžiaus vakarais tarp prieblandos miglų
Man viskas nuobodžiau nei marmuras atrodo,
Nei monotonija elegiška iš Valery eilių;
Ir mano žvilgsnis slenka horizonto suodžiais,
Ieškodamas poezijos sau, kurioje galiu
Skandint vakarį liūdesy mažoro žodžiais.

Nuobodulys, migla. Kur optimizmas? Jį
Aš savo portfely nešioju parą kiaurą,
Tarytum bilietą, kurį laimės kiti,
Nes nuobodulio amalas ir vėl kerštauja,
Ir vakaro šio melancholija gliti
Pripildo lig kraštų nesibaigiančią taurę.

Nežydi spalvos, saulės pumpuras vaiskus;
Apleistas orgijų spalvotų ir kontrastų,
Nuplaukia vakaras, išblyškęs ir sunkus,
Tartum lavonas suledėjęs, morge rastas,
Ir graužia nuotaiką man kažin kas, ir valią
Kaip vikšras drugio šilkverpio kamieną žalią.

1933

 

Bodleras

 

Iškraipė lūpas nuobodulio grimasa liūdna,
Atsitrenkė į uolą visos siekią bangos,
Beliko begalybės skonis, tuštuma viena,
Nors tuščią taurę prabangos karčios dar kelia rankos.

Nakty, kada tamsa, gauruotu šunimi
Pavirtus, apie guolį zuja kaip pašėlus,
Meilužę – savąją vienatvę vėl apkabini
Aptriušusiame viešbutyje sudaužytos sielos.

Ji šnabžda ir kankina vaizdiniais spalvų. –
Vaiduokliais šmėklų arba demonų galvų
Ir Majos burtais monstriškuoju stilium Gojos.

Ir jis, pažvegęs iš akiduobių gilių,
Paniręs amžinoj žmonių kančioj kartojas,
Vėl puokštes pindamas iš pykčio šėlstančių gėlių.

1933

 

Susitikimas

 

Jinai praėjo gatvę mėlyną
M. Rylskyj

 

Vakaras vėl Mindo gatvę kojos.
Rankos cigaretę tuoj pridegs.
Vėl tu… Priėjai, nusišypsojai,
Pavogei man gabalą širdies.

Uždainavo man autosirenos,
Ant asfalto saulės šypsena
Atsirado, plaikstės vėjy Senos
Tavo suknios klostė kiekviena,

Bet staiga sublizgo ir užgeso
Paskutinis saulės spindulys.
Veltui laukiau aš, kad atsigręši
Ir pažvelgsi į manas akis.

Ėmė kilt virš miesto juodas garas,
Violetas drebantis, aršus,
Ir atrodė: ant melsvų bulvarų
Lieja vakaras liūdnus lašus.

 

Grifo ženklas

Šituo rūsčiu metu, kai plienas los,
Kai keršto, pykčio dienos slenka menkos,
Bandydamas užlipt ant postamento,
Kada širdis maištingai kunkuliuos, –

Šią pykčio valandą, kovos metu rūsčiu
Ant mano lūpų žiaurūs žodžiai lydos.
Balandžio taikų simbolį keičiu
Į grifo ženklą, kurs papuoš man skydą.

Ant liūto kūno grifiška galva, –
Atsisuka į pūgą palengva
Paukštaliūtis šis ordino garbingo,

Šūksniu karingu ir sparnų smūgiu
Šnypštimą piktą kruvinų ugnių
Jis, baimės nepažindamas, sutinka.

1940

Neringa Butnoriūtė. Iš nenuolankios Gintaro Patacko poezijos

2021 07 16 / Gintaro Patacko kūrybai labai tinka minios, kuri čia pat virsta medžiaga menininkui, įvaizdis. Jau beveik penkiasdešimt metų jis stebi gyvą kasdienybę ne pro darbo kambario langą, bet ir kavinėse.

Gintaras Patackas. Sonetų apyvainikis

2017 m. Nr. 5–6 / Jauki namų dvasia aukštai plevena į praeitį vis atsiremdama kol jai saulėlydis prarėžia veną o saulė šių jaukių namų dvasia pirmosios meilės ieško kiparisuos kapinėse kur didvyrių pulkai

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1 / Pradžioj nebuvo dievo nei šekspyro pradžios nebuvo net pačioj pradžioj tiktai inkštiras skleidės virš punktyro
ir puolęs vyras inkštė apačioj atsitokėjo dievas ir suprato

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 8–9 / Ir nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Elžbieta Banytė. Didžioji velniškoji Ne

2014 m. Nr. 5–6 / Gintaras Patackas. Mažoji dieviškoji Co. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 102 p.

Gintaras Patackas. Mažoji dieviškoji Co. Pragaras

2013 m. Nr. 1 / Jie vakar susitiko blusų turguj nors
priešinosi tam visi klanai grupuotės
gaujos frakcijos agurkai ir pomidorai
buvo dar tenai o aš vėliavėle iš tolo

Gintaras Patackas: „Kaip guru, spardantis kenguru“

2007 m. Nr. 11 / Poetas Gintaras Patackas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / Ne aš ją, bet ji mane sukūrė. Neįsivaizduoju kvailesnio ir neapibrėžtesnio žmogaus apibūdinimo kaip Poetas.