Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2

Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas

Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų, išleidusi keletą poezijos knygų. Katerynos eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, švedų, armėnų, anglų, lietuvių ir kitas kalbas. Ji yra išvertusi J. R. R. Tolkieno, Oscaro Wilde’o, Ernesto Hemingway’aus, Henry’io Marsho, Judith Kerr ir kitų autorių kūrinių.
Kateryna gyvena Lvive su savo partneriu, trimis vaikais ir dviem išgelbėtais šunimis.

 

kelias į mokyklą

moteris išsiveda paukštelį raudonu pavadėliu.
paukštelis spyriojasi – jis mieliau mokytųsi skraidyti,
o ne vaikščiotų pririštas.
lesiotų liepsnotas uogas nuo šermukšnio garbanų.
gaudytų laumžirgius virš upės
ir žuvį dar šiltame vandenyje.
jei nori, snapu.
jei nori – purvinomis rankomis.
bet yra pavadėlis.
jis raudonas, lyg būtų šventinis.
jį rankoje laiko moteris
sukandžiotomis lūpomis,
nerimo surakintu kvėpavimu
ir gelbėjimuisi skirta kuprine ant pečių.
jai nepasakysi ne.

žinojimas – tai širdgėla, –
ištyli moteris, –
tai mūsų pasaulio dėsnis,
kaip gravitacijos ir skirtingo
krūvio dalelių traukos dėsniai.
kaip meilė ir neapykanta,
kaip pilnametystė ir liūdesys.
neklausk manęs,
kodėl mokau tave gyventi,
užuot, kaip trokšti,
mokius skraidyti.

paukštelis žvelgia į dangų.
bet šiandieną ten nematyti
anei vieno balionėlio.
tik debesys.
tik šūvių pėdsakai.
tik pėdos nematomų sielų,
kurios sergsti
paukštelio ir moters
kelią mokyklon.

 

kumštis

sniegas buvo jos paukštis.
eidavo jo lesinti iš rankos
paskutiniais trupiniais, subrauktais nuo stalo.
eidavo nors ką pamaitinti,
šviesų ir gyvą,
kaip praeitame gyvenime.

išsivesdavo iš rūsio vienatvę
ant tylos pavadėlio:
toji beveik nesipriešindavo,
žengdavo atsargiai stiklo duženomis,
aplenkdavo sukrešėjusio kraujo dėmes,
raukėsi nuo lavonų smarvės,
kuri įsiskverbdavo po oda jai
ir jos šeimininkei,
ir net sniegui,
nors tas ir nenusileisdavo iš medžio.
ji klupo,
bet ėjo.

moteris visad eidavo vienu keliu:
nuo susmegusių rūsio durų
iki aukštos liepos kiemo vidury,
be šakų ir be sūpynių,
perskilusiu, atlapotu kūnu.
stovėdavo ir žiūrėdavo
į supustytą ten sniegą.

moteris nešdavo sniegui saują,
iki skausmo panašią į lizdą,
ji niekaip nenorėjo atsigniaužti,
nenorėjo pasirodyti niekam tikus,
neverta pasitikėjimo ir ginklo.
ją reikėdavo atgniaužti jėga:
sąnarį po sąnario,
kiekvieną pirštą,
tokius laibus,
kad nuo jų nuslystų
net šešiolikto dydžio žiedelis.
tik ji seniai nebenešiojo žiedų.
vien trupinius sniegui.
ir už pavadėlio laikydavo
šalčio nukamuotą vienatvę.

 

malda Bevardei

Marija,
mano karo sesuo,
mano vyro moteris, piktžolėse užmigo.
kūnas iš kūno ir siela iš sielos
stagaro mieguisto, vadinančio save paskutine šaka
šio didžio pasaulio, ten vaisius jos ir bergždumas
vienodai svarbūs
ir galimi vienodai.

Marija,
mylima tylėjimo moterie,
žinai mano odos šnabždesius ir kas prie kūno paslėpta.
moterie šiaudų lūpom,
jauteis šakele, nors ja nebuvai.
nes šakele būti trapu,
dar trapiau nei kūnu kokiai nors sielai.

ištark save garsiai, įvardink save
stepe,
vėju,
vandeniu,
sviedinio duobe,
išėjimu iš apsupties
po balta dangaus vėliava,
kurią vis tiek sušaudys.

ištark save, o Marija.
išeiki su savo vardu, kaip kryžiumi ant pečių,
išeiki, pasirodyk man, sesuo nekaltoji,
mano vyro moterie,
kūnas iš kūno ir siela iš sielos.
tik nepamirški, maldauju,
žengdama šiuo prakeiktu
keliu ne tavo pasirinktu,
nepamirški, kas tai –
tiesiog gyventi.

 

čaplynė*

„lėkė gervelė per platų lauką,
lėkė gervelė, juodom ašarėlėm raudojo.
o tos gervelės širdy raketa.
o toj gervelėj traukinys pamuštas.
o tos gervelės snape kerštas.
o tas snapas ilgas, kiaurai pasieks…“

dainavo, perone sėdėdama,
vienplaukė moteris prie sūnaus kūno.
o aplink virto dūmai, aidėjo dejonės.
tik ji sėdėjo, graži dieviškai,
lyg ne šio pasaulio, panaši į dangų.
o danguje saulė basa vaikštinėjo,
už geležų kliūdama.

aplink susimaišė, kas žmogaus ir kas dievo,
nuvirto nuo bėgių,
gabalais subyrėjo,
virto nuolaužom
ir pelenais,
ir tuo, kas neatleistina.

ir tik motina vienplaukė
sūnų supo ant rankų.
ir apie gervelę
gailiai dainavo.

o tos gervelės snape kerštas.
o tas snapas ilgas –
kiaurai pasieks…

---

* 2022 m. rugpjūčio 24 d. per Rusijos raketų smūgį Ukrainos traukinių stotyje Dnipropetrovsko srityje žuvo dvidešimt penki žmonės ir dešimtys buvo sužeista.

 

ekstremistai

sudegintos evangelijos Viešpatie,
išeiki iš savo slėptuvės
su obels žiedų šakele vietoj baltos vėliavos.
galbūt jie nešaudys.

šaudys, sakai.
vis tiek išeini į gatvę,
vediesi paskui vaikus, katinus ir netgi
vieną didžiulį gaidį,
paslėptą senosios užanty,
vietoj jos jis, visas baltas, kvėpuoja.

šaudys, sakai.
ir paduodi ranką moterims, užsimetusioms
plevėsuojančias paklodes,
atvedi vyrus su kulkų stigmomis veiduose,
jų brolius ir seseris pervėrusių kulkų,
tad dabar vyrų plaučiai privalo kvėpuoti
už kiekvieną iš žuvusių.

bet ore vien pelenai.

kuo kvėpuoti? – klausia tavęs tie,
kas seks paskui.
bet tu neatsakai jiems,
sudegintos evangelijos Viešpatie.
vedi juos knygų lavonais,
nuo Černihivo iki Mangušo, Nikolsko,
rodai jiems Mariupolį ir Kreidos Floros kupras,
žiopčioji, gaudai orą,
kaip žiopčioja ir einantys paskui,
visi, net gaidys
ir juodmargė ožka, prisiplakus prie mūsų
prie Soledaro,
iš kur druskos nebeveža, vien tik ašaras.

kuo kvėpuoti? – klausia tavęs,
bet neklausia: kur vedi mus,
sudegintos evangelijos Viešpatie,
Viešpatie kelio, kurio nesirinkome,
bet eiti juo mums,
nuo čia iki paskutinio, dar neparašyto,
literatūros vadovėlio puslapio.

 

nepaskelbtų kalčių sąrašas

kuo kalta dabar atsibusi,
mergaite pasenusiomis akimis,
dėvinti suaugusios moters šarvus?

tavo turniketai ne tokie,
tavo vaikai nemaitinti,
šalmų neatvežė laiku,
esi per daug atsipalaidavus – matė tave Kyjive
tarp žydinčių kaštonų,
o Lvive – miesto aikštėj su kavos puodeliu.
ir nė karto – verkiančios.

kuo kalta dabar atsibusi?

leidimas ginklui degina kišenę,
tu per daug tvirta, sako, čia
tokių nedaro ir tokių nebūna.
dukra, va, vėl pabėgo iš pamokų
ir biskvitas tavo suzmeko.
tu nežinai vardų tų, už kuriuos meldiesi
ir į ką šaudai
kulkomis,
raidėmis,
moterų prakeiksmais
apie šimtus kalakutų.

kuo kalta dabar?..

o jeigu neatsimerkčiau,
ar sumažėtų kalčių sąrašas?
ar taip teks ir mirti – bevardžiu
nematomo fronto vienetu
iš šimtų tokių,
seserų auksarankių?

kuo kalta – nebaigi sakinio.
eini kaltės kaip komunijos.
prisiimi – ir darai savo.
klysdama, bet
nesustodama.

 

mirties liudijimas

medžiai stovi svetimos mirties sargyboje.
kalbasi. sukūkčioja kartais.
aukštai danguje
apie mus rodo filmus
paukščių akių projektoriai.

vietoj titrų – spygliai ir guminės pirštinės
atėjusių pasikalbėti su mirtimi.
atėjusių iškelti ją iš žemės į šviesą.
suteikti vardus ir ūgį.
įrašyti į liudijimą priežastį.

čia medžiai dūsauja taip,
kad net vabzdeliams jų žievėj
baisu.

mirtis nenorom nusuka veidą.
filmas nutrūksta.
moja uodega juostelė vėjy.

mirties priežastis: ukrainietis.
mirties priežastis: ukrainietė.
mirties priežastis: gyveno.

ar būna mirtis svetima,
jei visi ją jaučiame?