Volodymyr Lys. Jakivo šimtmetis

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Alma Lapinskienė

Volodymyras Lysas, ukrainiečių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, Voluinės garbės pilietis, gimė 1950 m. spalio 26 d.

V. Lysas vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu. Žodžio meistras ir labai populiarus rašytojas su kiekvienu romanu (jų parašė keliolika) ar pjese atskleidžia vis naujas savo talento puses. Daugkartinis „Žodžio karūnavimo“ konkurso laureatas, 2016 m. pelnė Auksinio Ukrainos rašytojo vardą. Būtent už romaną „Jakivo šimtmetis“ („Століття Якова“) 2010 m. tapo jubiliejinio literatūros konkurso „Žodžio karūnavimas“ nugalėtoju. Šiame romane autorius meistriškai supina gyvenimo šimtmetį baigiančio Jakivo biografiją su Vakarų Ukrainos istorija. Tai ir pasakojimas apie meilę, ir socialinė psichologinė drama, ir be galo įdomus, netikėčiausių posūkių pilnas siužetas. Kaip rašė Oksana Zabužko, šiuolaikinio literatūrinio silikono fone Jakivas su savo šeimos saga krito į akis kaip gyvas žmogus tarp manekenų; jis t i k r a s. Romano „Jakivo šimtmetis“ pagrindu Ukrainoje sukurtas istorinis mini serialas (2016).

Iš sodraus, tankiai suausto V. Lyso romano „Metų“ skaitytojams siūlome vieną giją, kai pas Jakivą atklydusi jaunutė narkomanė Olena, kurią senolis priglaudžia ir išgydo, pažadina jaunystės prisiminimus, o su prisiminimais atgyja ir ryžtas apginti tai, kas tampa brangu…

 

Romano fragmentai

Nuo to pokalbio su dukra prabėgus kelioms dienoms ar gal ir visai savaitei, sėdėjo ant pirkios slenksčio – svirplių klausėsi, įsidainavo, įsičirpė bjaurybės, tada Olenka ir paklausė:

– Seneli, o tu kada nors mylėjai?

– Ką?..

Jis net krūptelėjo iš netikėtumo.

– Na, ar mylėjai, klausiu… Jaunystėje ar kada ten? Moteriškę gi turėjai, jei dukra yra?

Ar jis mylėjo? Ką šita mergaičiukė išmano apie meilę?

Ir netikėtai tada, kai su Olenka sėdėjo, kaip ir dabar, kažkodėl prasidėjo tas pokalbis, tarp jo motinos, Paraskos, ir kaimynės, Fedotychos. Tas pokalbis…

<…>

Jis, mažas Jaška, išgirdo, iš už tvarto grįždamas.

– Ką mums, kūma, su tais vaikais daryti, – tai Fedotycha, Jaryna, pasakė.

– O kas yra, kūma? Su kuo daryti?

– Taigi su tavo Jaška ir mano Ulianka, – Fedotycha apsižvalgė, pritildė balsą, o Jakivas-Jaška spėjo už pirkios kampo pasislėpti. – Juk regit, kūma, kad jiedu viens nuo kito nesitraukia. Pamatysi, ir bėga Jaška pas mus, o Uliasia pas jus taikosi ištrūkti. Apie šventes jau nė nešneku.

– Taigi, vaikai, kūma, – Jaška išgirdo, kaip neramus jo mamos balsas pralinksmėjo. – Mes kaimynai, tai jiedu draugauja.

Čia Fedotycha dar kartą apsižvalgė. Jaška pamatė, kaip sublizgo jos akys.

„Kaip katino prisidirbusio“, – kažkodėl pagalvojo.

– Oi, nesakyk, kūma… Vaikai tai vaikai, betgi regiu, kaip jūsų Jaška į ją žiūri. Kaip mano velionė močiutė sakydavo – akis žibina. O ir Uliasia prie jo linksta. Antai einu iš daržo, žiūriu, susėdę ant rąstų prie tvarto, ir ką jūs manot – Uliasia visai lyg mergina vaikiui ant peties galvelę palenkus. Neprives tai prie gero, kūma… O juk blogo jūsų sūnui nelinkiu, patys žinot.

Jaška pamatė, kaip staiga tamsus debesis apniaukė mamos veidą. Net akis pakėlė ir išvydo visai giedrą vasaros dangų. Nė debesėlio, tiktai Dievo žydruma, kaip jų močiutė sako. Gal mama Paraska pajuto, ką toliau pasakys kūma ir kaimynė? O ji pasakė, kad ta jų vaikų draugystė labai pavojinga. Kad ji tiesiausiu keliu atves į tą kvailą meilę, jeigu dar neatvedė. Nesižegnokit, kūma, ir nespoksokit taip į mane. Kvailystė paprastas daiktas. Įsimylėti, lyg vandens kvortą išgerti. Dar metai kiti, kad ir treji… Įsimylės, galvas pames, o tada… Ne, kūma, aš ne prieš turėti tokį žentą kaip jūsų brangus sūnelis, o mano krikštasūnis. Matyti, kad auga darbštus vaikinas, sumanus, antai, kai ėmėsi statinius tvarkyti, tai lyg suaugęs. Betgi, kūma, mano Fedotas nelabasis nė už ką neišleis Uliankos už Jaškos. Na, patys žinot, kūma…

– Žinau, kūma, kad mes jums vargingi skurdžiai, – ištarė Jaškos motina, alsuodama sunkiai, su švilpesiu, tarsi varstą nubėgusi. – Kur ten mum su jumis lygintis… Arklys su arkliu, o jautis… Oi, kūma, pirkioj dar turiu apsitriūsti…

– Nepykit, kaimynėle, nes ir aš to nesakiau, ir jūs to iš manęs negirdėjot, – atsakė Jaryna saldžiu balsu. – Bet tiesa ta, kad Fedotas, Ulianai paaugus, nori su Verhunais susigiminiuoti. Su tais turtuoliais, kuriems ir mes nelygūs. Ir čia jau nieko nepakeisi. Jau jiedu su Kraponu (ištarė senojo Verhuno pravardę), Ihoriu, apie tai kalbėjosi, nugirdau, o kai mano Fedotas ko užsimano, tai nors kuolą ant galvos tašyk, jo neperkalbėsi ir nepalenksi, ištekins, ir viskas.

Dar ji pridūrė – patys žinote, kūma, kaip nutiko Ivanui Tarutynui, kai tą Vasylyną Chomičiską už kito ištekino. O aš gi, kūma, šito jūsų sūnui, savo krikštasūniui, nenoriu.

Jaška žinojo, kas atsitiko Ivanui, kuris gyveno jų Malūninėj, Zahorenių kampelyje, per dvi gatves nuo jų trobos. Praėjus dviem dienom po Vasylynos vestuvių vaikiną aptiko Merežkos upėje su akmeniu po kaklu. Su akmeniu, ant kurio jis peiliu ar kažkuo aštriu išbraižė pusę žodžio: „Vasyly…“ Ivanas, kad ir neturtingas, bet raštingas buvo, sako, prieš tą didįjį karą Saratovo krašte, kur iš jų kaimo, artinantis austrams, vežė šeimas, jis mokyklą lankęs. Dar jų šeimą praminė Saratovcais.

<…>

Tada, kai Fedotycha išėjo, Jakivas nesavomis, visai nusėdėtomis kojomis išstypino iš už pirkios, motinai į skreitą įsikniaubė, ko seniai nebuvo daręs, juk paauglys, šiaip ar taip.

– Tu girdėjai, sūneli? – mama paglostė jam galvą, lyg mažam.

– Girdėjau, mamyt…

– Kad velniai juos rautų, tuos turčius, – pasakė mama Paraska. – Matai, nelygūs mes jiems, nors ir susikūmavome, neatsisakė, nors tarsi ir kaimynaujamės, kaip ir dera. Už to išverstakio Verhuno mat sugalvojo Ulianką ištekinti! Kad tave kur negeroji susuktų, kad tau liežuvis karpom apeitų.

Motina keikė ir kūmą, ir Verhunus – senąjį, turčių storpilvį, ir jaunąjį, apuoką išverstakį, o Jaška staiga išvydo, kaip ne Ivanas Saratovecas, o jis, Jaška, Jakivas, jau visai suaugęs vaikinas, eina prie upės su akmeniu, didžiuliu akmeniu rankoje, o ant kranto apriša akmenį virve ir kabina sau ant kaklo. Arba irgi kažką ant akmens išbraižo? Ulianos vardą. Taip pat dvi žiemas mokyklą lankęs.

– Ne ne, – ar pagalvojo, ar sušnibždėjo, ir jo pirštai įsikibo į motinos sijoną.

– Kas tau, Jaša? – mama ne juokais sunerimo, suėmė rankomis jo galvą, pažvelgė į akis.

– Nieko, mamele, – ištarė Jakivas, bet pagalvojo, kad nė už ką pasaulyje ir niekam jis Uliankos neatiduos.

Tačiau ir skandintis neis.

<…>

Mama Paraska sakė netiesą. Arba smarkiai perdėjo. Tymišas Verhunas, Tymka, Tymofijus Hluščiukas nebuvo nei kukulakis, nei išverstakis, o turėjo gana išraiškingas tamsiai rudas akis. Čigoniškas – kalbėjo kaimas. Augant, bręstant tos akys, dailus stotas vis labiau traukė merginas. Negana to, kad Tymka buvo iš turtingos šeimos, gražus ir stotingas, jis turėjo dar vieną pranašumą prieš Jakivą – buvo visais trejais metais vyresnis už Ulianką, o Jakivas tik metais su trupučiu. Taigi, Tymišas turėjo visišką teisę anksčiau siųsti piršlius.

Po to nugirsto pokalbio Jaška pradėjo šalintis Uliankos. Kai ji pastebėjo, paklausė, kas jam yra.

– Tave ištekins už Verhuno, – tiesiai atsakė jis.

– Ištekins? Ką tu kalbi, Jasiau? Aš gi dar maža…

– Užaugsi – ir išleis.

– Ir ką tu čia sau prisigalvojai, Jasiau? – Ulianka net kojyte treptelėjo, rankas į šonus įrėmė – kaip suaugusi.

– Motina tavo pasakė.

– Motina…

Ulianka pratrūko juoktis – skambiai skambiai. Ir jam pasidarė juokinga. Juokinga, jog patikėjo, – kad Ulianka galėtų priklausyti kitam, būti su kažkuo, išskyrus jį, Jašką, net su Verhunu.

– Aš mamos paklausiu, – pasakė Ulianka, kai nustojo juoktis.

– Palauk…

Bet ji jau dūmė. Basos kojytės švysčiojo. Jaška matė, kaip su savo mama ėmė kalbėtis. Kaip ta kažką atsakė, paskui ėmė mosikuoti rankomis, aiškiai pykdama. Paskui abi dingo už pirkios.

O kai vėl susitiko – darže, prie ribos, – Ulianka pasakė, kad ji mamą įspėjo: amžinai su Jaška draugaus.

<…>

Jiedu pamilo viens kitą – kaip mokėjo.

Jis toks vykęs buvo berniūkštis: aukštas, nesakytumei, kad labai, bet aukštesnis už daugelį bendraamžių, liesas, bet stiprus, tavo veidas, sakė mama Paraska, sūnau, tarsi pienu kasdien prausiamas, rankos ilgos ir gyslotos, pašaipios pilkos akys, žėrinčios ir padūmavusios.

Ulianka tuomet jam išvis į jauną vyšnaitę buvo panaši ir į eglutę tuo pat metu – jas abi tėvas pasodino dvidešimt penktais metais prie gatvės daržo pakraštyje – stiebėsi tie medeliai į dangų ir tarsi norėjo šakomis aplinkinį pasaulį priglausti – kiekvienas savaip. Jos akys, ilgesingos, lyg per ūkaną verdavo kiaurai ir tuoj pat slėpdavosi už blakstienų nuo savo mergiško smalsumo.

…Jakivas išgirdo Ulianos šnabždesį:

– Noriu, kad tu būtum mano… O aš tavo…

– Būsi, – sušnibždėjo, o per kūną skruzdės perbėgo – mažytės mažytės. – Tu mano, o aš tavo…

– Tu nesupranti, Jasiuk… Noriu būti tavo dabar…

– Dabar?

– Taip.

Jakivas net išsigando. Šiurpuliai perėjo per kūną. Jis buvo girdėjęs, kaip tai būna, vyresni vaikinai vakaruškose daug kuo girdavosi, kai kurie ir išeidavo iš pirkios poromis, eidavo į sodelį, į ganyklą, betgi dabar…

Jis vis dėlto pakėlė akis. Ulianos tartum irgi sutrikusios… Ir staiga tose akelėse jis išvydo tokį žvilgsnį, tokį norą, kad ranka nevalingai siekė jos peties, kaklo. O Ulianka palietė jo krūtinę, atsegė sagą, pirštus sukišo po marškiniais.

– Jasiau…

Jis… Kaip nevykusiai jis išrengė ją, savo Uliasią… Palaidinukę taip nemitriai atsagstė. Sagos didžiulės, sunkios, nutirpo pirštai… O paskui… Baltu spindesiu apakino dvi mažutės krūtys – tarsi du balti raguoliukai, iškepti jam…

Gana! Žinojo, oi, žinojo ji, tada jau žinojo, kad Tymišas turi siųsti piršlius… Kad ji, ji, o ne tėvas, sutiks… Kad…

<…>

Ką kaltinti? Vėliau šimtus, o gal ir tūkstančius kartų užduodavo Jakivas sau tą prakeiktą klausimą… Ją, mylimąją, išdavikę Uliasią, save, skurdą jų nelemtą?

Na, ko ši žąselė atklydėlė, kurią jis, manyk, iš ano pasaulio ištraukė, pristojo? Užžėlę takai ir takeliai. Užžėlę…

O ji ranka it šakaliuku vėl liečia, į akis žiūri, taip, tarsi jis pats į bedugnį šulinį žvelgtų:

– Seneli, tau sunku prisiminti?

<…>

Jiedu mylisi, ir Ulianka priklauso jam. Jis klausia, ar jai buvo gera. Klausia mintyse, jiedu neįgudę meilužiai – jai tuoj sukaks šešiolika, už poros savaičių po Sekminių, o jam per Užgavėnes aštuoniolikti stojo. Abiem – pirmas kartas.

– Mano vestuvės bus po Švč. Panelės Užtarytojos, – sako Ulianka, kai jiedu, abu be jėgų, gana sutrikę, skruostai lyg putinai įraudę, kaip ir visas kūnas, guli ant jaunos žolės, ant kurios patiestas pašukinis (apdairi Ulianka atsinešė).

– Ką? – Jakivas pasikelia ant alkūnės.

– Tėtis taip sakė.

– Vestuvės? Mūsų?

Ulianka staiga šypteli. Ir nors šypsena graudi, jam šiurpulys nueina per kūną nuo tos šypsenos. Kiekgi metų šiai mergaitei?..

Jis ūmai suvokė galįs trenkti jai, mylimai Uliasiai, štai dabar. Už tą šypsnį, už žodžius, už viską… Netgi už meilę.

Jakivas stveria ją už pečių.

– Tylėk, – šaukia jis. – Girdi, tylėk. Arba bus mūsų vestuvės, arba jokių nebus.

– Mielasis mano… Neturim kitos išeities.

– Kiekgi tau metų, kad tokia gudri? – nesusilaiko jis. – Šimtas? Du šimtai? Gal tu sena varna, mačiusi visko pasaulyje?

Štai tokia jų šneka pasimylėjus. Veltui jis siūlo išvažiuoti kur akys veda, į kokį nors miestą, žmonių visur reikia. Įsitaisysiąs kur tarnauti, parsisamdysiąs, pagaliau, jis pats į darbus eis, ji galinti nieko nedirbti, jis uždirbsiąs abiem. Ulianką aiškiai guodžia tokia kalba, ji prispaudžia pirštus jam prie lūpų. Ramiau, mielasis, ramiau, kalba jos akys. Ji mokanti siūti, siuvinėti, jau gerai išmokusi, ne tiek iš motinos, kiek iš tetos Pavlinos. Visa tai tiesa, Jasiau, mudu neprapultume, bet mūsų šeimoje to nėra buvę, aš neišdrįsiu, atleisk. Tėtis ir mama… Ji negalinti jų nuliūdinti, mamai nuolat skauda širdį, kitoks gyvenimas ne jai, ji galinti gyventi tik Zahoreniuose ir niekur kitur. Atriekti save, lyg riekę nuo šeimos, begente tapti – ne jai, Jasiau, turi suprasti, tu protingas vaikinas.

Taip, jis protingas. Šalia jo guli mergina, kuri jam brangesnė už viską pasaulyje. Kurią jis pažįsta, rodos, nuo tada, kiek save pamena. Ištyrinėjo kiekvieną jos veido, apvalaino, įdegusio, panašaus į saulę, bruoželį, o dabar pamatė du jos krūtų moliūgėlius – akinamai baltus, lyg dvi skaisčias saules, po dešiniu speneliu apgamėlį, panašų į mažą rudą voriuką, pirmąkart pamatė. O nepažinojo, oi, nepažinojo iki šiol, iki šiandien šios merginos… Tarsi duris atvėrė į visą pasaulį, o ten… Šalčiu padvelkė…

<…>

Jo kūnas ūmai tarsi sustingo. Žiūrėjo ir neatpažino. Kaipgi jis nepažinojo savo Uliankos. Savo? Taip, jo, nes jam pirmam atsidavė. Va ir kraujas ant pašukinio. Ir prieš jį sėdėjo ne mergaitė, o greičiau patyrusi, kone sena moteris jaunu veidu. Kuri viską numatė ir apskaičiavo.

O ji tai ir patvirtino, kai, palietusi jo ranką, pasakė:

– Jasiau, aš tave mylėjau ir mylėsiu. Ir vaiko noriu nuo tavęs, o ne nuo jo. Ne nuo Verhuno. Bet mūsų giminėj niekas nėjo prieš tėvo ar motinos valią. Niekas. Ir aš neisiu. Tokia jau gimiau. Manai, neverkiau naktimis, kol apsisprendžiau?

Tokia buvo tos merginos siela. Tokia ji buvo. Jakivas turėjo visa tai priimti, nors viskas jame kunkuliavo.

O piršlius vis dėlto pasiuntė, dėdulę Karpo ir Vasylį Tarasiukivą, ir jis pats perėjo per kiemą, per ežią, tartum plačiausią upę perplaukė, ir tos keistos piršlybos, kurių baigtis buvo nulemta iš anksto, gildė jam širdį ir iki šiol gildo. Ramūs buvo Ulianos tėvo Fedoto žodžiai: tau gi dar tik septyniolika, metus palauk, tada ir pirškis. Tas ramumas buvo su pašaipėle – ir jis tai puikiai jautė. Nes priešaky buvo Sekminės, nes…

Jo žodžiai apie meilę Uliankai išskrido kažkur su vėju, kuris tarsi bastūnas šlaistūnas užlėkė tą akimirką į sodą. Labiau bijojo kitos akimirkos – kai Fedotas ir Fedotycha pašauks Ulianką. Kai ji pasakys, ką ir turėjo pasakyti, ką jis jau žinojo:

– Kaip liepsite, tėte ir mamut, taip ir bus.

<…>

Jiedu susitikinėjo visą vasarą ir pusę rudens. Susitikdavo netgi ir dieną – už jų kūtės, miškelyje už griovio, laukuose, ganykloje, vakaronėse. Kai tik pasitaikydavo proga, prasidėdavo ta meilės ir glamonių puota. Suaugusiųjų ir… tartum vaikiškų, taip jis dabartės galvoja.

<…>

Tą šautuvą, ne medžioklinį, o galingą karišką, parvežė Platonas, Jakivo tėvas, iš karo su bolševikais dvidešimtaisiais metais. Iškart po rugiapjūtės, Jakivas gerai pamena, nes dar stovėjo guba ant jų vargano lauko. Jis atbėgo, mažas dar, dvyliktus metelius ėjo, pažiūrėti, ar žvirbliai varpų nelasioja, o po guba dėdulė, visas apžėlęs, su šautuvu sėdi, suktinę suka, machorką į kažkokį lapą, gal varnalėšos, kemša. Jis buvo bežengiąs atgal, nuo to barzdoto kareivio, o kareivis galvą kilstelėjo, pavargusiomis akimis pažvelgė.

– Nepažinai, sūnau?

– Tėti! Gyvas… O mama…

– Palaidojo, ar ką?

– Ne. Bet nerimavo…

Jau kai prigludo prie tėvo, įkvėpė seniai nemazgoto kūno kvapo, tėvas ir pasakė:

– Atsikariavau, sūneli. Mūsiškiai su Petliūra kartu su lenkais iki Varšuvos patraukė. Sakė, grįš atgal. Tik netikiu tuo. Baisi antikristo jėga. Na, lenkai gal ir grįš, o mūsiškiai – ne… Ne toks mūsų Siomkos atamano būdas. Žmonės sakė, mūsų žemes iki pat Lucko pardavęs jų Juzikui, ir pardavė, pats girdėjau ir mačiau, tai už ką turėčiau kariauti? Va ir pasilikau.

<…>

O šautuvo… Šautuvo tėvukas taip ir neatidavė. Nei tada, lenkam paskelbus, jog visi privalo atiduoti ginklus, nei vėliau per kratas. Paslėpė, kaip sakė, patikimai. Betgi Jakivas žinojo, kur būtent tėvas paslėpė. Ir kad kartkarčiais pasiima ir ištepa. Slapčia, naktį, kai, manė, visi miega. Gal ir pravers, kartą prasitarė.

Tvarte, po stogu, slaptoje įduboje rado Jakivas ginklą dar dvi dienos iki vestuvių. Rado, palaikė rankose, iš dėžutės greta šautuvo išsiėmė šovinį, užtaisė šautuvą. Taikėsi į kažką nematomą. Paskui taip, užtaisytą, padėjo į slėptuvę.

Kam tada buvo paėmęs? Negi mintis jau buvo kilusi? Pats negalėtų pasakyti. Prisiminė sau duotą žodį, kad jei Ulianka nepriklausys jam, nepriklausys niekam. Betgi Ulianka jam jau priklausė…

<…>

– Man kažkas tarsi aptemdė protą, – pasakys jis vėliau policijos būstinėje. – Kai vestuvės iš trobos ėjo…

Iš tikrųjų jis ruošėsi visą naktį, mąstė, užsnūsdavo ir vėl prabusdavo. Kažkas tarsi imdavo už rankos, sodindavo, versdavo įsiklausyti į garsus. Kaip ten pas kaimynus? Nutilo? O gal Ulianka už lango stovi? Ne, nėra. Kažkurį kartą prabudus šmėkštelėjo mintis: eiti ir dabar išvogti Ulianką. Jėga priversti eiti su juo, eiti, kolei nevėlu. Jau buvo belipąs iš lovos.

– Nesimiegti, sūneli? – paklausė motina.

– Miegojau, mamut, – atsakė. – Einu vandens atsigert.

Lauke buvo gana vėsu. Net žvarbu. Šaltukas lindo už apykaklės. Pas kaimynus šviesos jau užgesusios. Kažkur ten, rytuose, vos vos pilkėjo, ruošėsi atsibusti, išaušti lemtingoji diena. Vestuvių diena.

– Ne, – pasakė sau. – Ne, išvogsiu ją iš vestuvių.

Ir kai jau iš tikrųjų atsigėrė šalto, net dantis užgėlė, vandens – vis dėlto ruduo, rudens vidurys – nusprendė, kad eis į vestuves, kur jį vis tiek kvietė, kaip kaimyną ir krikštasūnį, nors gal ir vylėsi, jog neateis.

Ir jis vis dėlto nuėjo, ir jautė įtemptus Fedoto ir Fedotychos, Ulianos brolio ir pačios Uliankos žvilgsnius. Tada negerdavo tiek daug, kaip dabartės, bet ir nuo vienos mažos taurelės užkaito kraujas, išmušė karštis ir ėmė ūžti galvoje.

Laukė atvažiuojant, tiksliau, ateinant jaunojo, juk iš vieno kaimo, aišku, kartu su vestuvine palyda, o po trumpų bendrų vaišių, kaip įprasta, turėjo eiti tuoktis. Iki tų apeigų, iki tol, kai virš jaunavedžių galvų pakels karūnas ir šventikas palaimins ilgam ir laimingam gyvenimui, šaukti „Kartu!“ nederėjo, tad ir nešaukė. Bet matyti Tymošą atvirai glaustantis prie būsimos žmonos, kuria Ulianka turėjo tapti už valandos kitos, buvo nepakeliama. Ir Ulianka glaustėsi, pasilenkė ir kažką pasakė, nuo ko Tymošos veidas iškart nušvito. Tarsi tyčia erzino jį, Jakivą.

Ir prisierzino.

Kai vestuvininkai kilo iš už stalų, motina ir tėvas laimino kelią į cerkvę, Jakivas tyliai atsiskyrė nuo žmonių būrio ir nulėkė prie tvarto.

Penkių užtaisų šautuvas gulėjo išskobtoje gegnės kiaurymėje (dėl to jo neaptiko policininkai), šaltas ir tarsi besišaipantis.

– Laukei manęs? – ištarė Jakivas lyg gyvam.

Paglostė, patikrino, ar užtaisytas. Patronų nebuvo. Tai gal tėvas sužinojo apie jo ketinimą? Kodėl tada nepaslėpė kitoj vietoj?

– Na gerai, – burbtelėjo ir pagrabaliojo tvarto sienos plyšy.

Ten gulėjo šovinys. Vienas vienutėlis. Įstūmė jį į šautuvą. Dzingtelėjo spyna. Atlaužė gaiduką ir išėjo į kiemą.

Vestuvės jau suko į gatvę, o iš kaimynų kiemo bėgo motina.

– Jaška! Jasiau! Sustok!

Jis negirdėjo. Kaimynų kieme grojo trejetas muzikantų. Sakė, tai garsi apylinkėje muzikantų trijulė, Verhunų užsakyta iš miesto.

Vis tiek jie eis pro jų kiemą į cerkvę. Vis tiek praeis, atkakliai tuksėjo galvoje.

– Jasiau! – motina šaukė apimta tokios nevilties, lyg jis jau būtų ką nušovęs ar taikęsis į ją pačią.

Jakivas apėjo motiną, net atstūmė ištiestą ranką, išėjo į gatvę. Aišku, jie pamatė jį, pamatė nukreiptą į jaunuosius šautuvo vamzdį. Kažkas suriko, pulkas susiūbavo lyg viena didžiulė banga.

– Stokit!

Jakivas pats krūptelėjo nuo savo veriančio riksmo. Riksmas atsklido nežinia iš kokios tolybės ir krito visai greta.

Vestuvininkai sustojo. Sustingo žmonės ir nutilo muzika. To jų kaime dar nėra buvę. Sutrikdyti vestuves, pakeliui į cerkvę tuoktis…

Į priekį išėjo tėvas Fedotas. Žengė prie įsiveržėlio.

– Jakivai, nekvailiok! – ištarė tyliai, bet tvirtai, labai tvirtai. – Nekvailiok, girdi, Jakivai? Prieš ką ranką keli?

– Stokit, – pasakė Jakivas. – Stokit, tėte, nes šausiu. Aš nieko neužmušiu. Bet nesiartinkit.

– Tada ko tu nori? – paklausė Ulianos tėvas.

– Jūsų dukters, – atsakė Jakivas.

– Negi nematai – ji už kito eina? Pati eina. Niekas jos nevertė. Niekas, Jaška.

Fedoto žodžiai atsirito iki jo, Jakivo, kojų ir nusirito kažkur šonan. Gulėjo ir žėravo.

„Gal atsitraukti?“ – pagalvojo Jakivas ir suprato, kad nesitrauks, nė už ką nesitrauks.

„Laiminu, linkiu laimės, sveikatos ir vaikelių, kad neštų laimę“, – žodžiai sušnarėjo ausyse, o tada suvinguriavo priešais jį, virsdami lyg iš tikrųjų mažais Tymošo ir Uliankos vaikais, lyg kažkokiais juodais, šliaužiančiais gatve išsigimėliais.

Tokius tėvų palaiminimo žodžius prieš kokią valandą ar mažiau ištarė Ulianos motina, kai atėjo Tymošo vestuvininkai.

O dar anksčiau kažką panašaus ištarė žmogus, stovintis priešais jį. Jauniesiems ir tiems žmonėms – šventus žodžius.

– Atiduokit Ulianką ir aš nieko nepaliesiu, – pasakė Jakivas, nors jo rankos ėmė virpėti.

Kaip ir balsas.

– O bene ji nori būti su tavim? – pasakė Fedotas ir atsigręžė į dukrą. – Nori, dukrel? Pasakyk šitam balų velniui.

Ir Ulianka pasakė. Jis ne išgirdo, o greičiau suprato iš lūpų, ne kartą bučiuotų, – ji kažką iškvėpė. Nejaugi trumpą „ne“?

– Va matai, – pasakė Fedotas. – Nuleisk šautuvą ir praleisk vestuves. Neužsitrauk nuodėmės.

– Ne, – atsakė dabar Jakivas. – Aš eisiu tik su Ulianka. Girdit, tėte?

„Mudu mylėjomės ir mylėsimės“, – norėjo pasakyti ir vis dėlto nepasakė.

– Ir ko gi jūs stovit, – tai jau Petro žengė link jo. – Jis neišdrįs šauti.

– Neišdrįsiu, sakai?

Jakivas pakėlė šautuvą ir šovė žmonėms virš galvų. Vestuvininkų pulkas aiktelėjo ir atsitraukė. Sustojo ir Petro.

Į priekį išėjo garbingas svečias – seniūnas. Bet ir jam po žodžių, ištartų lenkiškai, kad teks atsakyti, kad dar nevėlu atsikvošėti, Jakivas tvirtai įsakė:

– Atgal! Nes šausiu! – Ir spyną – spragt.

O tada paliepė:

– Eikš pas mane, Ulianka! Girdi? Nes tuoj bus pralietas kraujas.

Ir Ulianka žengė. Pradžioje lėtai, o tada kone bėgte. Veltui ją stvarstė už rankos Tymošas. Ištraukė. Pakratė ranką, tarsi ką numesdama.

Kai ji prisiartino – persigandusi, net šydas, atrodė, virpa, čiupo už rankos jis, Jakivas. Ėmė trauktis, viena ranka laikydamas Ulianką, o kita – nutaikęs į vestuvininkus šautuvą. Taip atsitraukė į savo kiemą, praėjo pro išsigandusią, leisgyvę motiną, paskui už tvarto, o ten stovėjo pririštas prie obels Hnidko – vienintelis jų arklys.

<…>

– Čia mes nakvosim, – pasakė Jakivas.

Jis ką tik nušoko nuo arklio. Ant arklio sėdėjo Ulianka. Jis ištiesė jai rankas.

– Lipk, ko gi tu?

Mergina pažiūrėjo į jį. Pažiūrėjo taip, tarsi nepažindama. Per visą lėkimą neištarė nė žodžio. Tiktai kartkartėmis krūpčiojo.

– Aš pati.

Ji nušoko ant žemės. Ir čia jis išsigando – tokia kančia tvyrojo jos akyse. Iš jų sklido šauksmas, jis, rodės, jį ne tik matė – girdėjo.

– Kur mes? – sušnibždėjo.

– Čiagi Hnato vienkiemis, – pasakė Jakivas. – Hnato Serdiukovojaus. Čigonu jį vadindavo. Jis šiuotarp kažkur Rusijoj, o žmona jo pas tėvą grįžo. Todėl ir stovi vienkiemis tuščias.

– Tai mes čia gyvensim ar ką?

Jį nustebino jos lūpomis perbėgęs šypsnys. Šaiposi iš jo?

„Ko gi aš pridariau?“ – pagalvojo ir išgirdo tartum už miško, kažkur ten toli, gal net už Būgo, sudundant.

Uliana, pasikaišiusi ilgą vestuvinę suknelę, nuėjo – pro seną pirkią, žiojinčią tuščiomis langų akiduobėmis, per apleistą, piktžolių prižėlusį sodą. Jis pasivijo ir paklausė, kur ji eina.

– Bene tau ne tas pats? – toks buvo atsakymas. – Gal iki miško, o gal dar toliau.

Jakivas pasakė, kad neleis, kad jiedu čia, vienkiemyje, pernakvos, čia jų neieškos, o ryt anksti patrauks į miestą. Toliau arba į lenkų Baltarusiją, arba į pačią Lenkiją ar Haliciją. O gal šoktelėti ir iki sovietų rubežiaus nusigauti, ten, kažkur prie Korco, gyvena tolimas jų giminaitis, kadaise nuėjęs užkuriom. Jis padės jiedviem per sieną, pas sovietus, pereiti. Ir nors jis sovietų nemyli, bet tai gal ir geriau, ten, už sienos, policija jų neieškos.

– Tu viską apgalvojai, mat kaip…

– Aš…

Ji pažvelgė ir nutvilkdė sielą. Tomis pačiomis didelėmis akimis – gražiausiomis pasaulyje.

– Tu viską apgalvojai, nepagalvojai tik apie mane.

– Aš gi apie tave ir galvojau.

– Apie mane!

Ulianka aiktelėjo ir puolė jį. Iš pradžių kumšteliais daužė krūtinę, o tada trenkė per žandą.

– Apie mane? O kaip man toliau gyventi? Man… Gal tu ir mane nušausi? – pasakė. – Tai šauk, šauk, viskas iškart išsispręs, tai geriau, nei gyventi su sulaužyta dalia.

Jis čiupo ją už rankų. Pabandė pažvelgti į tas – svetimas, baisias, nuostabias – akis.

Nepavyko. Tartum pačios akys būtų dingusios.

– Neturiu šovinių.

– Kas?

– Tas, ką girdi…

– Tai tu ėjai su vienu… O paskui iš tuščio…

Ji pratrūko raudoti. Jam ant krūtinės. Ir kol verkė, jis pajuto, ką turi daryti toliau. Apie tai ir pasakė jai, kai nusiramino: nuveš į kaimą, pasakys, kad nelietė, kad… Jeigu nori, jis pasiduos jiems, ir kas bus, tas bus.

– Ne.

– Ne?

Ištarė tuos trumpus žodžius ir nutilo.

Tylėjo ilgai. Kolei Ulianka pasakė, kad jis ją nuveš, bet tik iki kaimo. O pats grįš į vienkiemį. Toliau laukti. Ji pabandys gauti jam atleidimą. Jeigu jis ją myli (iki šiol myli, kažkodėl pasakė ji), tegul jos paklauso. Poryt ateis čia ir pasakys, ar pasisekė.

<…>

– Ir tu paklausei, seneli? – smalsauja dabar Olenka.

Jakivas pakilo ir nukėblino už pirkios. Pagalvojo, kad tada, grįžus į vienkiemį, buvo bene baisiausia naktis jo gyvenime.

<…>

Net nusižudyti negalėjo – šautuvas neužtaisytas. Tiktai prabudęs šaltoje tuščioje troboje – nuo žvarbos, nuo baimės ir skausmo, tūnančio jo širdyje, eidavo laukan ir glausdavosi prie arklio. Buvo vienas vienutėlis, ne tik tame miške, bet ir visame pasaulyje. Pasaulyje, prieš kurį maištas baigėsi jo pralaimėjimu. Žinojo, kad arklį turi paleisti, tegul grįžta į ūkį, tėvui ir broliui jis reikalingas. Žinojo, kad turi eiti kur akys veda. Ir tiktai paryčiais suprato, kad niekur neis, o lauks Uliankos ir jos sprendimo.

<…>

Kitas atvažiavo po savaitės mašina. Gražia ilga juoda mašina. Ir užtemdytais stiklais. Kai išlipo iš tos mašinos, Jakivas pamatė, kad ir kostiumas vyriškio brangus – juodas, su vos matomomis juostelėmis. Tik be kaklaraiščio. Baltų marškinių apykaklė neužsegta, net dvi sagos neužsegtos, ir iš po marškinių kyšojo visas kuokštas juodų garbanotų plaukų. Tokie patys, net blizgantys iš juodumo plaukai buvo ir ant vyro galvos.

„Tarsi laukiau jo“, – pagalvojo Jakivas.

O vis dėlto laukė, antraip ko gi būtų kiekvieną mielą dienelę už vartų ėjęs? Va tik ne tokia mašina atvažiuojant „svečio“ žvalgėsi, greičiau apskritai be mašinos, pėstute, kaip anas, su džinsais ir apsitrynusia striukele. O matai, šitas atvažiavo.

– Jakivas Platonovičius, jeigu neklystu? – pasakė vyras pagarbiu maloniu balsu.

– Aš, – atsakė Jakivas.

– Pas jus gyvena pilietė Krališčuk Olena Vitalijivna? Neklystu?

Toks maloniai ramus ir tuo pat metu reiklus buvo jo balsas, viršininko balsas, kad Jakivas pasakė:

– Gyvena. O jūs kas jai būsite?

– Aš jos šeimininkas, – atsakė žmogus.

– Šeimininkas?

– Jūs stebitės? Viskas šiame pasaulyje turi šeimininkus. Ištisi kolektyvai ir valstybės. Šeimos ir net čigonų taborai. Tai kodėl atskiras asmuo, juo labiau toks, kaip toji, kurią jūs priglaudėte, negali turėti savo šeimininko? Logiška, argi ne taip, Jakivai Platonovičiau?

Vyriškis kalbėjo neįtikėtinai ramiai. Mandagiai. Apgalvotai. Labai apgalvotai, ne paprastas žmogus, Jakivas iškart tai suprato. Tai ko gi jam reikia, šitam garbiam svečiui?

Merginos?

Jakivo viduj prabudo baimė. Pastatė šerius. O paskui kažkur jo esybės gelmėje suurzgė. Bet ūmai tapo paklusni ir ėmė inkšti lyg mažas šunytis. Nes žvėris priešais buvo pernelyg didelis. Žvėris, tūnantis šitame ramiame, gražiai apsirengusiame žmoguje. Tas žmogus buvo stipresnis už baimę, baimė trūko ir išsiliejo kieme.

Čia iš trobos išėjo Olenka. Žengė lėtai lėtai. Tarsi supančiotom kojom, kaip pirmosiomis dienomis, kai Jakivas ją gydė ir bijojo, kad kur nepabėgtų.

Sustojo. Žiūrėjo į atvykėlį…

Žiūrėjo taip…

Čia Jakivą pervėrė kažkoks skausmas. Lyg jam adatą būtų po oda suvarę. Tiktai ne į šią seną, bet jauną.

Jis prisiminė velionės močiutės Paraskevos, mamos, irgi Paraskos, motinos pasakojimą, nežinia iš kur išnirusį, apie tai, kaip gyvatė šliaužia į kviečius ar rugius, kad pagautų vieversį. Prišliaužia artyn ir įsmeigia akis į čyruojantį paukštelį. Paukščiukas, susidūręs su gyvatės žvilgsniu, sustingsta ir netenka balso. Ir jau nebegali nusukti savo akelių nei pakilti į orą.

„Angis pirma praryja jo balsą, to paukštelio, paskui akis, o jau tada ir patį vieversį“, – štai kaip sakė močiutė.

O vyras, prieš kurį sustojo Olenka, pasakė kitaip:

– Na, sveika, mano mergyte. Kodėl neapkabini mylimo tėtuko?

Balsas buvo romus romus ir ledinis tuo pat metu.

Tėtukas? Ne, nepanašu, nusprendė Jakivas. Ir pernelyg jaunas – Olenkai aštuoniolikti eina, žinojo Jakivas, o jam gal kokie trisdešimt, na, metais ar pora daugiau.

– Aš…

Kažkas užspaudė Olenkai gerklę. Nori ištarti kažkokį žodį ir negali.

– Aš… Tu… Atvažiavai manęs pasiimti?

– Pasiimti… Aišku, čia tu tiksliai pasakei… Tiksliai, miela mergyte… Įsidėmėk, atvažiavau pats… Kodėl neįvykdei mano įsakymo?

Žmogus nutvėrė Olenką už rankos. Trūktelėjo. Kita ranka paėmė už smakro. Žvilgterėjo.

– O tu žinai, kas būna tiems, kurie nevykdo mano įsakymų?

– Ži…

– Tu kartą jau buvai nubausta. Ir dabar iškrėtei man šunybę antrą kartą…

– Aš…

– Tu mane iki šiol myli?

– Taip…

Kiek kančios buvo trumpame žodyje – Jakivas net krūptelėjo. Olenka…

– Tada marš mašinon, – jau tik lediniu balsu paliepė vyras.

– Aš pasiimsiu daiktus, – nedrąsiai pasakė Olenka.

– Jokių daiktų. Pirmyn!

Ir ji nuėjo. Ta pačia supančiota eisena.

– Palaukit, gerbiamasis, atsiprašau, nežinau jūsų vardo, – pasakė Jakivas. – Jei iš manęs pasiimate…

– Jūs norite kompensacijos už visus vargus su ja? – vyras įkišo ranką į kišenę, išsitraukė piniginę, o iš piniginės žalią kupiūrą. – Prašau. Spėju, užteks?

– Ne apie tai kalba, – atsakė Jakivas. – Pinigų man nereikia…

– Tai apie ką? – paklausė vyriškis.

– Leiskite, jeigu galima, atsisveikinant porą minučių pasikalbėti su Olenka?

Jakivas ištarė tai taip saldžiai ir nuolankiai, kad pats nustebo.

– Gerai, – vyro balsas truputį suminkštėjo. – Duodu jums penkias minutes. Galite atsisveikinti. Bet negaiškite veltui laiko atkalbinėdamas. Ji važiuos su manim. Sėkmės.

Vyriškis numetė pinigus ant žemės ir nuėjo pasitikinčia tikro šeimininko – ir ne tik šios merginos – eisena į mašiną. Olenka atsigrįžo į Jakivą. Žengė artyn. Drebėjo.

<…>

– Kuo jis vardu? – paklausė pirmiausiai Jakivas.

– Rostislavas.

– Kas jis tau?

– Ilgai tektų pasakoti. Turime penkias minutes. Sakykit ką nors kitką, Jakivai Platonovičiau. Arba… Ne ne, tylėkit. Aš jus ilgai atsiminsiu. Ne, ne taip… Visada… Kol gyvensiu…

Ji kalbėjo tyliai. Drebėjo lyg drugio krečiama. Ir pasakė. Baisius nevilties žodžius.

Jakivas ūmai pagalvojo – blykstelėjo kaip tolimas žaibas, dar be griaustinio, – kad šio praradimo jis nepakels. Pernelyg senas. Kažką tokio turėjo ši mergina… Prisirišo taip, kad atrišti – tarsi tvarsčius nuo žaizdos neužgijusios nuplėšti.

Bet paklausti turėjo. Ir paklausė.

– Tai jis… Tai jis padarė tave… ta…

– Narkomane? – atspėjo Olenka.

– Taip.

– Jis… Bet… Tai yra ne visai jis… Tai buvo bausmė… Neklauskit, už ką… Aš tikrai jį mylėjau… Ir galbūt myliu…

– O jis?

– Tai neturi reikšmės, – atsiduso Olenka.

– Neturi?.. Kas gi per bausmė tokia…

„Ir ką jis tau padarys dabar?“ – pagalvojo Jakivas.

– Sudie, Jakivai Platonovičiau… Ir dėkui jums už viską…

Pabučiavo jį į skruostą. Prigludo prie krūtinės.

Tuoj tuoj pargrius – abu.

Ir čia Jakivas sugriebė ją už rankos… Sugriebė stipriai, kaip pajėgė.

Olenka aiktelėjo.

O akyse… Akyse – kančia ir meldimas. Bent Jakivui taip pasirodė.

– Ką jūs darot…

– Tylėk…

– Jakivai Platonovičiau…

Jakivas vedė ją prie mašinos. Bijojo, jei paleis, ji įšoks į tą prakeiktą mašiną ir jis jau nepasivys šito šalto lyg mirtis geležies gabalo. Atsirėmė į ją. Pasilenkė prie lango, vyrui, nuo kurio irgi dvelkė šaltis, pasakė kaip begalėdamas saldžiau:

– Ar negalėčiau paprašyti pono truputį užgaišti ir pavažiuoti su manim iki miško?

– Iki miško? – vyras, kurį vadino Rostislavu, žiūrėjo iš mašinos aiškiai susinervinęs – ką čia sapalioji, seni? – Kuriam galui?

– Noriu jums parodyti atsisveikinant vieną labai vertingą daiktą, – pasakė Jakivas. – Labai vertingą. Gal ir nupirktumėt. Labai jūsų prašau.

– Auksą ar ką? – lyg ir abejingai ištarė Rostislavas, bet jo balse pasigirdo susidomėjimas. – Ar lobį kokį užkasei, seni?

– Lobį. Vertingą. Pavažiuokime, ponuli.

– Na gerai, sėskit, – maloningai sutiko svečias.

Tačiau Jakivas nesėdo ir trypčiojo vietoje. Tarsi žolę šalia mašinos būtų norėjęs ištrypti.

– Na? – paragino Rostislavas.

– Norėčiau su jumis dviese važiuoti.

Rostislavas nusijuokė. Juokas jo, keista, buvo malonus.

– Manote, Jakivai Platonovičiau, kad mūsų Alionka tuo metu pabėgs?

Sprendžiant iš visko, nuovoka pasmagino Rostislavą. Jo žvilgsnis net sušvelnėjo. Jis atidarė mašinos dureles. Pastatė koją ant žemės.

– Niekur ji nepabėgs, Jakivai Platonovičiau. Niekur. Lauks čia. Prie šitų vartų, Jakivai Platonovičiau. Jeigu panorėsiu, lauks atsiklaupusi. Ji mano vergė, kuri jau niekur nepabėgs. O kadangi gerbiu vyresnius, tai jūsų prašymą patenkinsiu. Gerai. Sėskite, pavažiuosime iki miško. O ši kalytė mūsų palauks. Ji turi laukti, Jakivai Platonovičiau.

<…>

Iš Hnato vienkiemio miške dabar nebėra nė pėdsako. Vieta tik likusi. Nedidelė pakiluma, kur troba stovėjo. Viskas apėję brūzgais – kryklėmis, karklais, gervuogėmis… Bet sodo likučių dar buvo. Sodas jau seniai nederėjo. Dvi senos perdžiūvusios obelys, senutėlė, nulinkusi iki žemės kriaušė. Tarp jų, tiesa, jaunesnės, iš šaknų ir sėklų išaugusios, bet jau laukinukės. Viena net obuolį sunokino. Jakivas sykį paragavo – rūgštus, atšipo dantys.

Kai sustojo ant kelio, irgi jau kone užžėlusio, Jakivas paprašė Rostislavo išlipti, o paskui palaukti jo prie krūmyno. Žinojo, kur eina ir ką turi pasiimti. Ir ką daryti žinojo. Visą laiką, po karo du tris kartus per metus čia ateidavo, jautė, kad kada nors vis dėlto pravers jam tas lobis. Ištraukė jį, tą lobį, susuktą į skudurą. Iš uokso senutėlės kriaušės apačioj ištraukė. Paėjo nuo kriaušės ir pašaukė Rostislavą – ateikite pas mane. Takas buvo vos matomas, bet eiti galėjai. Tiktai svečias, Jakivui blogesnis už visus kadaise buvusius pasaulyje totorius, nežinojo, kad ant to tako šulinys, irgi buvęs. Rentinys išgriautas, o šulinys likęs. Žinoma, jau ne šulinys, o duobė, užžėlusi žole. Visai užsinešusi, bet dar iki galo žemėmis neužversta. Gryni tau spąstai, ir į juos pakliuvo nekviestas svečias. Spėjo grubiai nusikeikti ir nulėkė žemyn. O ten, apačioj, vandenyje, pilna geležų. Į jas ir trenkėsi. Dejavo, keikėsi, kai Jakivas priėjęs pasilenkė. Maždaug iki juosmens sėmė vanduo, ne daugiau. Bet rankomis viršaus pasiekti negalėjo.

Teko Jakivui išklausyti, kad jis senas šunsnukis ir kad jam geruoju nesibaigs. Kad, kai išlips, laukia žiauri mirtis. Jakivas suprato, kad šitas žmogus nemoka garbingai pralaimėti ir deramai numirti. Nepratęs prie tokių apgailėtinų dalykų.

Rostislavas išsitraukė iš kišenės mažą daiktelį. Jakivas žinojo – tai toks telefonas, mobiliukas, jo sūnėnas neseniai įsigijo. Gali iš kur nori skambinti. Vyras šuliny paspaudė mygtuką, pakėlė prie ausies ir pasakė, kad pakliuvo į bėdą, kad kas nors turi atlėkti jam į pagalbą. Jakivas atvyniojo skudurą nuo savo lobio. Jo rankose buvo nupjautvamzdis.

Nupjautvamzdis, kurį jis saugojo dar nuo anų pokario laikų. Kurį dukart, o kai kada ir dažniau atsidėjęs sutepdavo, o būdamas jaunesnis eidavo medžioti kiškių. Kažkodėl atkakliai saugojo ir, žiūrėk, prireikė.

Prireikė.

– Meskit savo telefoną, – pasakė. – Nes šausiu.

Rostislavas nusikeikė ir spėjo ištarti pradžioj vieną žodį:

– Atsimink…

O toliau:

– Aš rajono…

Bet Jakivas jau spėjo atlaužti gaiduką ir vis dėlto šovė. Tiesiai į tą mobiliuką. Vyras šulinyje susikeikė dar pikčiau ir bjauriau, nes mobiliukas išlakstė į druzgus, o atšaižos sužeidė ir ranką, ir skruostą.

– Išprotėjęs skrabis, aš tave į gabalus sukaposiu, – šaukė Rostislavas. – Padvėsi kaip šuo… Blogiau už šunį…

Ir tada Jakivas ramiai, net pats nustebo, kaip ramiai, pasakė, kad vienintelis dalykas, galintis jį išgelbėti, – turįs papasakoti, kuo taip nusikalto jam Olenka? Taip nusikalto, kad jis padarė iš jos tą… narkomanę…

– Tiktai nemeluokite, nes šausiu, – pagrasino.

Rostislavas, kuriam kraujavo pirštai, delnas ir veidas, pažiūrėjo į Jakivą kad ir piktai, bet ramiau. Stebėtinai ramiai. Jis aiškiai suprato, kad Jakivas vis dėlto nejuokauja ir nusiteikęs ryžtingai. O gal ir tai, kad šio išprotėjusio senio pavidalu taip arti stovi mirtis. Stovi ir žiūri į jį.

Ir jis prabilo. Jakivas išgirdo, kad Olenkos motina buvo prostitutė ir dukrą anksti prie šito amato pripratino. Kad jau keturiolikos metų ši mergina (jums ji ne šventoji pasirodė, ko gero?) priimdavo klientus. O jis, Rostislavas, gyveno anapus gatvės. Ir ištraukė merginą iš tos landynės. Apgyvendino ją pas save, kitame mieste, sostinėje, kur jau gyveno. Jis padarė iš jos žmogų, norėjo įdarbinti modeliu, o gal ir vesti. O jinai jį niekingai išdavė. Viso labo su jo apsaugininku. Aš to neatleidžiu, pasakė Rostislavas.

Čia jo galvą tarsi žaibas perskrodė. Toje šviesoje jis išvydo du vyrus. Ir trečią – Olenką. Jis susvyravo. Vos išsilaikė ant kojų.

– Juk jūs pats liepėte tam… tam apsaugininkui suvilioti Olenką? – sušvogždė Jakivas.

Rostislavas staiga nusijuokė. Pažvelgė taip, kad Jakivui kūnas nuėjo pagaugiais, ir nusijuokė.

– Nuovokus senis. Nuovokus… Aš ją patikrinti norėjau… O dabar… Nebijok… Neužmušiu jos… Grąžinsiu tą gyvenimą, kokio užsitarnavo…

Čia Jakivas pajuto, kad tuoj tuoj pasigailės šio žmogaus. Pasigailės, nes… Nes pats buvo žmogus. Ir tada išgelbės jį, šį užpuoliką. O tas užmuš ir jį, ir, svarbiausia – Olenką sugrąžins į landynę. Ir jis šovė.